Ketvirtadienį jaukioje Kauno senamiesčio kavinėje „Al Cantuccio“ pristatyti naujieji „Friendly City“ žemėlapiai, skatinantys įvairovę bei reklamuojantys miesto draugišką atmosferą Lietuvos turistams. Projekto pagrindinė naujiena – „Friendly Stories“ leidinys, pasakojantis dešimt šiuolaikinės Lietuvos istorijų. Jį galima rasti ir skaityti visose „Friendly City“ vietose Vilniuje ir Kaune. Pilnas projekto dalyvių sąrašas prieinamas adresu friendlycity.info .

„Friendly City“ pristatymo metu Kauno savivaldybės agentūros „Kaunas IN“ verslo skyriaus vadovas atliekantis direktoriaus funkcijas Tadas Stankevičius dėkojo organizatoriams už šią iniciatyvą: „Ačiū jums, kad prisidedate prie mūsų miesto įvaizdžio kūrimo.“ T. Stankevičiaus teigimu, pristatant Kauną investuotojams ar turistams, labai svarbu parodyti miesto atvirumą: „tokie projektai kaip „Friendly City“ tam puikiai pasitarnauja ir ženkliai prisideda prie įvaizdžio kūrimo bei neteisingų stereotipų laužymo”.

Pristatyme taip pat kalbėjo iniciatyvos autorius, režisierius Romas Zabarauskas ir „Friendly Stories“ leidinio fotografė Arcana Femina. 

© Elijaus Kniežausko nuotr.

Oficialias kalbas greitai sekė „Friendly Stories“ aptarinėjimas, kuriame – dešimt išskirtinių šiuolaikinės Lietuvos istorijų. Karinių jūrų pajėgų štabo laivūnas Rolandas Skabickas neseniai grįžo iš humanitarinės misijos Somalyje, o šio projekto pristatomame „Friendly Stories“ leidinyje atsiskleidė kaip homoseksualus asmuo. Patriotiško kario tikslas – sugriauti Lietuvoje vis dar gajus stereotipus apie LGBT+ bendruomenę. Tuo tarpu veganiškai vaiką maitinanti mama Vilija Poškevičiūtė–Wengel apie savo požiūrį į augalinę mitybą pasidalijo drauge su visa šeima. Šios herojės motyvacija prabilti – paprasta: „kuo daugiau supratimo ir meilės artimui bus kiekvieno iš mūsų aplinkoje, tuo sėkmingėsnėje ir laimingesnėje valstybėje gyvensime“.

© Elijaus Kniežausko nuotr.

2012 metais režisieriaus Romo Zabarausko pradėta iniciatyva išsiplėtė į turistų pamėgtus žemėlapius Vilniuje ir Kaune. „Friendly City“ vienija tuos verslus, kurie siekia skatinti atvirumą visiems miesto gyventojams ir svečiams, nepaisant jų dietos, negalios, seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės. 20.000 žemėlapio kopijų netrukus bus išplatintos Vilniaus ir Kauno kavinėse, baruose, parduotuvėse bei turizmo informacijos centruose. Projekte dalyvauja per 60 verslų ir 10 nevyriausybinių organizacijų. 2016 metais „Friendly City“ globėju tapo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Mark Adam Harold.

© Elijaus Kniežausko nuotr.

Praeitą mėnesį Airijos referendume dėl abortų net 66,4 proc. balsavusiųjų pasisakė už tai, kad ši procedūra šalyje būtų nebedraudžiama. Airijos premjeras L.Varadkaras referendumo rezultatą įvertino taip: „Žmonės išsakė savo valią. Jie pareiškė, kad mums reikia modernios Konstitucijos moderniai šaliai“.

Europos Sąjungoje tik trys valstybės – Airija, Lenkija ir Malta – draudė abortus nepriklausomai nuo nėštumo stadijos. Tiesa, vienintelėje Airijoje šis ribojimas buvo beveik absoliutus – abortas leidžiamas tik jei nėštumas kelia grėsmę moters gyvybei, tuo tarpu Lenkijoje ir Maltoje numatyta daugiau draudimo išimčių.

Lietuvoje šiuo metu abortas leidžiamas iki 12 savaičių, vėliau – tik jei gresia pavojus moters sveikatai ar gyvybei. Daugelyje kitų Europos Sąjungos valstybių apsispręsti dėl aborto laisva valia leidžiama iki 16 ar net 22 savaičių.

Airijos referendumas parodė, kad nepaisant to, kad didelė dalis šios šalies gyventojų išpažįsta katalikiškas vertybes, jų požiūris į abortą, paliudytas referendume, yra panašus kaip Lietuvoje: remiantis 2015 metais atlikta „Spinter“ visuomenės nuomonės apklausa, apie 60 proc. Lietuvos gyventojų nepritaria abortų reguliavimo griežtinimui. Tikėtina, kad pastaraisiais metais tokios pažiūros tik sustiprėjo.

Nepaisant šių tendencijų, Lietuvos Seime kelią skinasi Gyvybės prenatalinėje fazėje įstatymas kartu su Baudžiamojo kodekso ir Civilinio kodekso pataisomis, kuriomis ketinama įtvirtinti abortų draudimą ir kriminalizavimą, išskyrus atvejus, kai nėštumas kelia grėsmę moters gyvybei ar sveikatai, arba moteris pastojo po išžaginimo. Visais kitais atvejais abortas būtų draudžiamas nepriklausomai nuo nėštumo savaitės.

Artimiausiu metu įstatymų projektų paketas turėtų būti svarstomas Seimo Žmogaus teisių komitete, ir, gavus žalią šviesą, keliauti į Seimo posėdį. Neformaliai kalbama, kad tai turėtų būti dovana rudenį į Lietuvą atvyksiančiam popiežiui Pranciškui. Moterų sąskaita?

Ar tikrai tokia „dovana“ ir uolumas apsaugotų nuo rizikų, kurias sukeltų nepageidaujamas nėštumas ir „abortų turizmas“? Pastarosiose savo kalbose net ir popiežius pabrėžė, kad pernelyg didelis dėmesys skiriamas abortų klausimams – ne mažiau svarbios socialinės gerovės, visuomenės skurdo, migracijos, prekybos žmonėmis, užslėptosios eutanazijos ir panašios problemos. Abortų draudimas Lietuvoje padidintų rizikas, kad gimtų nenorimi ir nelaukti vaikai, padaugėtų išmestų, nužudytų, gyvybės langeliuose ar globos namuose paliktų naujagimių, būtų žalojama moterų sveikata, jaunoms šeimoms padidėtų skurdo ir psichosocialinė rizika, padaugėtų esminių apsigimimų.

Abortų draudimo pasekmių grėsmė akivaizdi: jau ir dabartinėje situacijoje, kai iš esmės nėra trukdžių Lietuvoje teisėtai atlikti abortą iki 12 nėštumo savaitės, periodiškai girdime apie pagimdytus ir užkastus, į konteinerius ar šulinius metamus ar darže užkasamus vaikus.

Aktualus taptų ir plačiai nuskambėjęs Savitos Halappanavar mirties atvejis Airijoje, kai gydytojai atsisakė atlikti šiai moteriai abortą dėl to, jog nebuvo tikri, ar grėsmė gyvybei yra išties reali (kas iki šiol buvo būtina sąlyga teisėtam aborto atlikimui). Siūlomame Lietuvos Baudžiamojo kodekso projekte numatyta iš esmės identiška sąlyga – gydytojas galės būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jei paaiškėtų, kad jis atliko abortą, o grėsmės moters gyvybei ar sveikatai vis dėlto nebuvo, nors gydytojas galbūt manė kitaip.

Abortų reguliavimas yra lakmuso popierėlis vertinant valstybės požiūrį į savo gyventojus. Tikinčios moterys, tikėtina, ir taip laikosi bažnyčios mokymo. Tuo tarpu visuotinis valstybės kišimasis į šeimos planavimą draudimais yra totalitarinės valstybės bruožas, kada valstybė nepasitiki savo gyventojais ir už juos prisiima sprendimus visais, net ir intymiausiais klausimais. Žmogus tokioje valstybėje yra ne laisvas pilietis, o nurodymų vykdytojas.

Atrodytų, kad Lietuva yra pakankamai aukštą demokratijos lygį pasiekusi valstybė ir tokie sprendimai neatrodytų racionaliai priimtini. Daugumos Lietuvos gyventojų nuomone valstybė neturėtų kištis į asmeninius žmonių sprendimus dėl nėštumo nutraukimo. Minėto 2015 m. „Spinter“ tyrimo duomenimis, tik 1 proc. Lietuvos gyventojų sutiktų, kad valstybė galėtų kištis sprendžiant, ar turėtų būti atliekamas abortas, ar ne. Be to, visuomenė išaugo iš požiūrio, kad tik abortas yra šeimos planavimo priemonė. Statistika rodo, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo abortų skaičius Lietuvoje sumažėjo beveik devynis kartus. Tai aiškiai parodo, kad vis dažniau abortas laikomas kraštutine, tik būtiniausiais atvejais atliekama procedūra.

Valstybė vietoje draudimų, turėtų žymiai labiau pasirūpinti visuomenės, ypač jaunimo, sveika gyvensena, lytiniu ugdymu bei rengimu šeimai. Lietuvos Statistikos departamento ir Higienos instituto duomenimis Lietuvoje kasmet 260-300 paauglių (15-17 metų) pagimdo (2 proc. visų gimdymų), o apie 70 pasidaro abortą (6 proc. visų abortų). Abortų draudimai tik pablogins nepilnamečių situaciją, o nelegalūs abortai sukels riziką jų gyvybėms ir ateičiai. Tiesa, per dešimtmetį nepilnamečių abortų skaičius sumažėjo tris kartus, o gimdymų du kartus.

Lieka tikėtis, kad Seimas nepasiduos kraštutinių pažiūrų šalininkams, kurie bet kokiomis priemonėmis, pamindami pagarbą asmenų privačiam gyvenimui, išreikšdami nepasitikėjimą savo gyventojais ir nesibaimindami galimų pasekmių visuomenei žūtbūt siekia priimti minėtą įstatymų paketą.

Virginija Būdienė yra Vilniaus politikos analizės instituto direktorė.

Manoteisės.lt

Artėja Joninės, tad Kaune ir Kauno rajone nestigs šventinių renginių. Miesto gyventojus ir svečius susiburti kvies ne tik tradiciniai koncertai Kauno erdvėse po atviru dangumi, bet ir ekstremalios pramogos. Pasirinkti tikrai bus iš ko.

• Joninių išvakarėse (birželio 23d. vakarą) prie Kauno pilies vyks nemokamas koncertas su populiarių pasaulio hitų programa. Renginio vedėjas Edvinas Vadoklis. Miestiečių lauks Joninių laužas, žolynai, vainikų pynimai ir kitos pramogos.

• Norinčius pasilinksminti Joninių išvakarėse suburs Jonų respublika vadinama Jonava. Čia vyks koncertas, kuriame dalyvaus „Daddy was a Milkman“ bei grupė „120“. Renginio dalyvių taip pat lauks šokantys fontanai, fejerverkai, amatų ir prekybos mugė, Jonavos kolektyvų palydėtuvės į Dainų šventę ir Jonų respublikos sveikinimai.

• Joninių dieną teatro mėgėjus sukvies Lietuvos liaudies ir buities muziejus Rumšiškėse. Čia bus rodomas spektaklis „Kas apsakys tas Dzūkų linksmybes?“. Čia susirinkusiųjų taip pat lauks ir kitos linksmybės: jodinėjimas, tradicinė paparčio žiedo paieška, žaidimai ir šokiai.

• Drifto mėgėjus suburs Kačerginės Nemuno žiede vyksiantis drifto festivalis Drift Show Fest. Žiūrovai galės išvysti įspūdingus drifto komandų pasirodymus.

• Istorijos gerbėjus birželio 23-iosios vakarą suburs „Parako“ atidarymas. Tai betoninis sandėlys, kuris priklauso sandėlių kompleksui statytam Kauno tvirtovės poreikiams. Susirinkusiųjų laukia filmų peržiūros, ritualai ir siurprizai.

Knygose ieškantiems įtampos ir intrigos leidykla „Baltos lankos“ rekomenduoja šešias šiurpių paslapčių kupinas ir moralinius klausimus keliančias istorijas.

Kiek toli galime žengti, stengdamiesi apsaugoti mums brangius žmones; kur baigiasi realybė ir prasideda paranoja; kas lemia ir formuoja mus supančią tikrovę; kiek gali kainuoti kova dėl savo tiesos; kur gali nuvesti įniršio apakinto žmogaus žiaurumas?

Visų šių knygų siužeto centre yra šiuolaikinis žmogus, susiduriantis su didžiaisiais šių dienų iššūkiais – baimės atsiradimu, atpildu, žmogiškojo blogio padariniais bei meile artimui. Tai pasakojimai, kuriuos skaitant pašiurpsta oda, o knygos puslapiuose ieškota tiesa dažnai pasirodo tamsesnė ir sudėtingesnė, nei buvo galima nujausti.

Jane Harper „Sausra“

Alinančios sausros kankinamą Kievaros miestelį Australijoje ištinka nelaimė: vyras, pirma nušovęs žmoną ir vaiką, paskutinį šūvį skiria sau. Į geriausio draugo Luko ir jo šeimos laidotuves atvyksta Melburno federalinis policininkas Aronas Falkas, tačiau gimtajame miestelyje jį pasitinka atšiaurūs žvilgsniai. Gamtos stichijos ir žiaurios tragedijos išvarginti gyventojai dar atmena, kaip, įtardami kraupiu nusikaltimu, prieš 20 metų iš miesto jie išginė Falkus, ir tik Luko liudijimas tuomet apsaugojo Aroną nuo kalėjimo.

Nepaisydamas gyventojų priešiškumo ir norėdamas apmaldyti Luko artimųjų širdgėlą, Falkas imasi tirti šeimos tragediją. Aroną kankina klausimas: ar tai – desperatiškas sausros iškankinto ir vilties netekusio ūkininko poelgis, o gal priežastys slypi giliau? Kuo daugiau klausimų jis užduoda, tuo labiau veriasi seniai palaidotos miestelio paslaptys. Kievaros sąstingis apgaulingas, įtampa auga, kol susitvenkusi nutvilko klausimu: kas žiauresnis – įniršio apakintas žmogus ar nepermaldaujama stichija?

A. J. Finn „Moteris lange“

Klaidžiodama po kambarius, Ana Foks menkavertiškumo jausmą skandina vyne, panikos ir agorafobijos priepuolius malšina vaistais, vakarais pro fotoaparato objektyvą atidžiai stebi kaimynų gyvenimus. Anapus parko atsikrausčiusi Raselų šeima iš karto patraukia Anos dėmesį. Vyras su žmona ir paaugliu sūnumi – lyg skaudus jos pačios gyvenimo, likusio praeityje, atspindys. Vieną vakarą tylą perskrodžia riksmas, Raselų lange Ana pamato žibančius peilio ašmenis kruvinoje krūtinėje.

Kitą rytą Ana atsibunda ligoninėje. Visi Raselų šeimos nariai sveiki, o policija įtariai žiūri į nestabilios būklės liudininkę, kurios pasakojimas skamba kaip kino filmo scenarijus. Ar jos vartojami vaistai galėjo sukelti haliucinacijas? O gal Raselų šeima su Ana žaidžia velniškai tamsų žaidimą?

Dirk Kurbjuweit „Baimė“

Architektas Randolfas Tyfentaleris susipažįsta su kaimynu Dyteriu Tiberijumi, kuris laikui bėgant ima elgtis vis įtartiniau: Tyfentalerio žmonai palieka meilės laiškus ir eilėraščius, šnipinėja, galiausiai apkaltina šeimą seksualiniu vaikų tvirkinimu. Virš architekto šeimos susikaupia grėsmės, baimės ir paranojos atmosfera, tačiau jokių teisinių priemonių jie imtis negali – pagal įstatymus leistinos ribos Tiberijus neperžengia. Rodos, jokios išeities nėra. Iki tos akimirkos, kai užsukęs pasisvečiuoti Tyfentalerio tėvas paima ginklą ir nusileidęs į pusrūsį Tiberijų nušauna.

„Baimė“ nagrinėja pamatines šiuolaikinės visuomenės temas – smurtą, įstatymų galią, meilę artimui – ir kelia svarbų klausimą: kiek toli galima žengti, stengiantis apsaugoti tau brangius žmones?

Elina Hirvonen „Kai baigiasi laikas“

Helsinkis. Nuo namo stogo miesto centre jaunas vyras ima šaudyti į žmones. Miestas apimtas panikos, visi užgniaužę kvapą laukia, kol šaulys bus sustabdytas. Tačiau trys žmonės jaučia visai ką kita… Tėvai ir sesuo su didžiuliu skausmu stebi veiksmus, kurių negali pakeisti. Vienos dienos įvykiai kiekvieną šeimos narį privers pažvelgti į save ir atsakyti į sunkiausią klausimą: ką mylėdami jie padarė ne taip?

Atviroje ir bejėgiškumo kupinoje paprastos šeimos istorijoje atskleidžiami sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, keliami pamatiniai klausimai apie atsakomybę už vaikus ir už pasaulį, į kurį juos išleidžiame. Tai itin jautrus pasakojimas apie šiuolaikinius žmones, susiduriančius su didžiausiais šių dienų iššūkiais, esminėmis temomis – besąlygiška meile, atpildu ir mirtimi.

Susanne Jansson „Aukojimo pelkė“

Biologė Natali, atvykusi į mažą Šiaurės Švedijos kaimelį šalia pelkės, imasi ją tyrinėti. Vieną gūsingą rudens naktį prie pat pelkės Natali randa sąmonės netekusį vyrą pilnomis kišenėmis aukso – būtent taip senovėje, anot legendų, dievams ir buvo aukojami žmonės. O netoli kūno – ką tik iškastą kapą. Ar pelkė šaukiasi naujų aukų, kaip puse lūpų kalba prietaringi kaimo žmonės? O gal vis dėlto tai žmogiškojo blogio padariniai?

„Aukojimo pelkė“ – tamsus, paslapties ir įtampos kupinas pasakojimas apie gamtos jėgas, formuojančias mus supančią tikrovę, apie istorijas, kurias pasakojame, kad geriau suprastume aplinkinį pasaulį ir save, ir apie tai, kokių baisių pasekmių galime patirti, tas istorijas interpretavę klaidingai.

Jørn Lier Horst „Urvinis žmogus“

Vos už trijų namų detektyvo Viljamo Vistingo kaimynas beveik keturis mėnesius išsėdėjo negyvas priešais televizorių. Artimųjų neturėjęs Vigas Hansenas buvo atsiskyrėlis ir niekas jo nepasigedo. Nors policija nerado jokių smurtinės mirties žymių, byla susidomi Vistingo dukra – žurnalistė Lina. Ji imasi tirti Hanseno gyvenimą, norėdama kaip tik prieš Kalėdų šventes parašyti straipsnį apie susvetimėjusią Norvegijos visuomenę.

Tuo pat metu Vistingas imasi naujos bylos: eglučių parke berniuko su tėčiu aptikto lavono nužudymo. Paaiškėja, kad nežinomas žmogus su durtine žaizda gulėjo nepastebėtas nuo vasaros pabaigos. Neįprastas radinys vyro drabužiuose policijai iškelia daugybę klausimų, o šie veda paskui pavojingiausią žudiką per visą Norvegijos policijos istoriją. Sudėtingo tyrimo įkarštyje Vistingo neapleidžia nuojauta, kad kaimyno mirtis ir nepažįstamo vyro žmogžudystės byla turi kažką bendra.

Jungtinis tyrimų centras ir Europos Komisijos mokslo ir žinių tarnyba parengė bendrą metodiką, kuri nacionalinėms vartotojų apsaugoms institucijoms leis atlikti bandymus ir palyginti visoje Europos Sąjungoje panašiose pakuotėse parduodamų maisto produktų sudėtį ir savybes.

Bandymų metodika valdžios institucijoms padės nustatyti, ar maisto produktų rinkodara vykdoma laikantis ES teisės. Ši metodika grindžiama tokiais pagrindiniais principais kaip skaidrumas, palyginamumas, panaši mėginių atranka ir produktų bandymas. Jungtiniam tyrimų centrui koordinuojant įvairių ES valstybių narių laboratorijos šią metodiką taikys vykdydamos visos Europos masto bandymų kampaniją, kad būtų surinkti duomenys apie dvejopos produktų kokybės problemos mastą. Pirmieji rezultatai turėtų būti paskelbti 2018 m. pabaigoje. Šie veiksmai valdžios institucijoms turėtų suteikti praktines gaires tiriant klaidinančios praktikos atvejus.

Visi ES parduodami maisto produktai privalo atitikti griežtus saugos reikalavimus; vartotojai turi būti informuojami apie pagrindines savybes, kaip visų pirma nustatyta ES maisto ženklinimo teisės aktuose; jie taip pat neturi būti klaidinami, pavyzdžiui, pakuotėmis. Nacionalinės maisto saugos ir vartotojų apsaugos institucijos privalo užtikrinti, kad bendrajai rinkai pateikiami maisto produktai atitiktų susijusius ES teisės aktus.

Be šiandien paskelbtos bendros metodikos, Europos Komisija yra priėmusi ir kitų priemonių, siekdama užtikrinti, kad vartotojai, kad ir kur jie gyventų, galėtų pasitikėti perkamų produktų kokybe. Pavyzdžiui, Europos Komisija paskelbė gaires dėl ES maisto ir vartotojų apsaugos teisės aktų taikymo dvejopos kokybės produktų atveju. Be to, pateikė pasiūlymą iš dalies pakeisti Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą, kad vertinant galimus dvejopos produktų kokybės atvejus būtų užtikrintas teisinis aiškumas.

Vidutiniškai lietuvio piniginėje galima rasti 57 eurus grynųjų pinigų. Daugiau negu vidutiniškai savo piniginėse turi prancūzas, suomis ar belgas, kurių vidutinės pajamos yra bent keturis kartus didesnės negu lietuvio. Tokius duomenis pateikia Europos Centrinis Bankas pernai metais paskelbtame tyrime, kuriame yra ir daugiau pastebėjimų, rodančių, kiek dar yra Lietuvoje galimybių mažinti grynųjų pinigų naudojimą žmonėms atsiskaitant už prekes ar paslaugas, juolab kad technologijos sparčiai vystosi ir atsiskaityti negrynaisiais pinigais yra ir bus dar greičiau ir patogiau negu buvo anksčiau.

Niekas nesiginčys, kad turėti pinigų piniginėje gyvenant Lietuvoje pravartu, tačiau ši suma, atsižvelgus į mūsų gyventojų vartojimo išlaidas ir tai, kad galimybių atsiskaityti mokėjimo kortele vietų skaičius vis didėja, turėtų būti gerokai mažesnė negu tyrime apskaičiuoti 57 eurai. Grynieji pinigai vis dar reikalingi apsiperkant turguose, mugėse ar mokant už paslaugas, kurias teikia individualią veiklą vykdantys asmenys: kirpėjai, statybų, automobilių remonto meistrai. Tačiau žmonės į turgų nevaikšto ir privačių asmenų paslaugomis nesinaudoja kasdien. Dar sudėtingiau pagrįsti įprotį pasiimti iš bankomatų pinigų ir jais atsiskaityti už prekes prekybos centrų parduotuvėse, degalinėse ar maitinimo vietose, kur galima atsiskaityti kortele ir kur atsiskaitymai grynaisiais pinigais vis dar sudaro didesnę visų atsiskaitymų dalį.

Žinoma, padėtis sparčiai keičiasi – populiarėjančios bekontaktės kortelės sudaro sąlygas mokėti už mažus pirkinius dažnu atveju greičiau negu mokant grynaisiais pinigais. Būtent atsiskaitymo už nedidelės vertės paslaugas ir prekes operacijos greitis yra žmonių vadinamas svarbiausiu geros mokėjimo priemonės privalumu. Įdomu, kad taip teigia ir įprastai mokantys už pirkinius kortelėmis, ir grynaisiais pinigais. Sutaupytas laikas naudingas ne tik pirkėjams, bet ir pardavėjams. Ateityje atsiskaitymų negrynaisiais pinigais plėtros tempas labai priklausys nuo to, kiek dar spartės ir bus patogesnė atsiskaitymo operacija toliau populiarėjant ne tik bekontaktėms kortelėms, bet ir alternatyviems mokėjimo sprendimams.

Atsiskaitymų grynaisiais paplitimui didelę įtaką daro ir įpročiai. Turėti įpročių nėra blogai – dėl jų lengviau mūsų smegenims, nes kartojant reguliarų veiksmą nereikia ieškoti naujo sprendimo. Pakeisti įprotį sudėtinga, ypač jeigu to nenori pats įpročio savininkas. Vienas iš atsiskaitymų grynaisiais pinigais įpročio keitimo būdų – reikia įrodyti žmogui, kad jam patogiau mokėti negrynaisiais pinigais. Tai turėtų tapti sąmoningu pirkėjo pasirinkimu. Pirmiausia bendromis jėgomis reikėtų greičiau spręsti mūsų gyventojų išmaniųjų technologijų naudojimo atsilikimo nuo Vakarų ar Šiaurės Europos šalių problemą. Antra, kaip ir priimant daugelį sprendimų, labai svarbus masių efektas – t. y. jeigu tam tikrą įprotį keičia aplinkiniai, tikėtina, kad žmogus ims sekti jų pavyzdžiu. Ypač jeigu pritarimą tam rodo ir visuomenės autoritetai.

Kitas būdas keisti įprotį – sutrikdyti įprastų veiksmų seką – panaikinti prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo galimybę atsiskaityti grynaisiais pinigais. Tai drąsus kelias, nes pardavėjas rizikuoja prarasti tokiu sprendimu nepatenkintus klientus. Tačiau Lietuvoje veikiančių pavežėjimo ar trumpalaikes automobilio nuomos paslaugas teikiančių įmonių, atsisakiusių galimybės klientui atsiskaityti grynaisiais pinigais, sėkmės pavyzdžiai rodo, kad gyventojai gali keisti atsiskaitymo įpročius, ypač jeigu suteikiama vertinga paslauga. Bus įdomu stebėti, ar pasiteisins vieno populiaraus kavinių tinklo, nusprendusio visiškai atsisakyti grynųjų pinigų, sprendimas. Tačiau labai tikėtina, kad netolimoje ateityje jų pavyzdžiu paseks ir daugiau Lietuvos prekybininkų bei paslaugų teikėjų, o klientai tai laikys racionaliu pasirinkimu.

Žinoma, grynieji pinigai vis dar populiarūs klestint šešėlinei ekonomikai, todėl, kol jos mastas bus didesnis negu Vakarų Europos ar Šiaurės šalyse, tol atsiskaitymas grynaisiais pinigais išliks aktualus. Lietuvoje vis dar pajamas grynaisiais pinigais gauna ketvirtadalis asmenų ir tai yra vienas didžiausių rodiklių euro zonoje. Be to, Lietuvoje yra antra euro zonoje pagal didesnę negu 1 tūkst. eurų grynaisiais pinigais namie pinigus laikančių asmenų skaičių. Priešingai negu privatūs pardavėjai, valstybė turi daugiau galių elgtis drąsiau ir įvesti atsiskaitymo grynaisiais pinigais apribojimą sudarant tam tikrus sandorius, kuriuos lengva paslėpti šešėlyje. Pavyzdžiui, valdžia neturėjo sunkumų uždrausdama už perkamą žemę mokėti grynaisiais pinigais, tačiau siūlymas riboti atsiskaitymą grynaisiais, jei sandorio vertė viršija 3 tūkst. eurų, vis dar yra užstrigęs valdžios atstovų stalčiuose.

Kelionių traukiniais romantika, pro langus skriejantys Lenkijos, Vokietijos ar Šveicarijos kraštovaizdžiai – tokias galimybes atveria Europos traukinių sistema „Interrail“, prie kurios nuo birželio jungiasi ir „Lietuvos geležinkeliai“.

„InterRail“ pasus turintys keleiviai gali keliauti po Europos šalis traukiniais žymiai mažesnėmis kainomis, nei perkant atskirus bilietus. Lietuva – pirmoji iš Baltijos šalių, prisijungianti prie šio tarptautinio tinklo.

„Prisijungimas prie „Interrail“ sistemos užtvirtina naują „Lietuvos geležinkelių“ veiklos etapą – siekį gerinti susisiekimą traukiniais su Vakarų valstybėmis, pasiūlyti naujas atostogų kryptis bei plėsti kelionių traukiniais geografiją. Jei anksčiau kelionė traukiniu į Europą atrodė lyg mistika, šiandien tai – jau realybė“, – sako „Lietuvos geležinkelių“ generalinio direktoriaus pavaduotojas, Keleivių vežimo direkcijos direktorius Linas Baužys.

Specialioje mobilioje programėlėje „Rail Planner“ jau galima rinktis kelionę traukiniu iš bet kurios Lietuvos geležinkelio stoties į bet kurią kitą Europos geležinkelio stotį – čia galima matyti planuojamą kelionės trukmę, reikiamus persėdimus, traukinių išvykimo/atvykimo laikus.

Kelionės visais „Lietuvos geležinkelių“ maršrutais „InterRail“ ir „Eurail“ pasus turintiems keleiviams kainuoja 20 proc. pigiau. Pasak L. Baužio, tai tik pirmasis žingsnis jungiantis prie tarptautinio tinklo. Jei šis etapas bus sėkmingas, ateityje bendradarbiavimą ketinama plėsti.

Ekonomiškai stipriose valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijoje, matematika yra privalomas mokomasis dalykas iki pat abitūros, be šio brandos egzamino asmuo negali įgyti teisės studijuoti universitete. Kauno technologijos universiteto (KTU) docentė, Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto (MGMF) dekanė Bronė Narkevičienė pabrėžia, kad didelė žala buvo padaryta ir valstybei, ir jauniems žmonėms, kai Lietuvoje kurį laiką buvo galima gauti brandos atestatą visai nelaikius matematikos egzamino.

„Žmonija dar nesugalvojo geresnio būdo loginiam, analitiniam, kritiniam mąstymui ugdyti už matematiką“, – teigia B. Narkevičienė, atkreipianti dėmesį į katastrofišką žemą Lietuvos moksleivių matematinį raštingumą.

Birželio 9-ąją daugiau nei 18 tūkst. jaunuolių laikys valstybinį matematikos egzaminą. Nuo šių metų abiturientai, ketinantys studijuoti biomedicinos, fizikos ar technologijų mokslus, matematikos egzamine turi surinkti ne mažiau kaip 25 balus iš 100. Pretenduojantiems į humanitarines studijas kartelė išliko 16 balų.

Pokalbis su B. Narkevičiene – apie matematinį raštingumą, jo įtaką visuomenės gerovei ir pakeltą brandos egzamino kartelę, kuri, pasak KTU MGMF dekanės – vis dar pernelyg žema.

– Bent 25 balai, norintiems studijuoti technologinius mokslus – ar tai pakankama kartelė tam, kad į universitetą ateitų tokioms studijoms pasirengę jaunuoliai?, – paklausėme B. Narkevičienės.

– Vertinimas kriterinis, vadinasi, 25 iš 100 galime interpretuoti kaip tam tikrą dalį iš to, ką privalome žinoti. Įsivaizduokime, ateinate pas gydytoją, o jis išmokęs apie ketvirtąją dalį jūsų kūno. Ir ne apie tą, kurią jums dabar skauda. Ką galvosite apie tokį gydytojo pasirengimą jus gydyti?

Matematika taip pat sisteminis mokslas, kaip ir mokslas apie žmogaus kūną. Tad jei mokinys mokės tik 25 proc. tos žinių sistemos, kurią jis turėtų žinoti, pasirengimas bus tikrai nepakankamas, kad galėtų sėkmingai studijuoti. Todėl toks priimtas studentas turės atitinkamai ruoštis studijoms ir dirbti, kad žinių sistema būtų įmanomai greitai papildyta.

Tikiuosi, kad tokia žema kartelė nustatyta tik pereinamajam laikotarpiui. Vėliau ji neišvengiamai turės augti.

– Kas yra apskritai yra „matematinis raštingumas“, kaip jis apibrėžiamas?

– Galima sakyti, nėra bendro apibrėžimo, kas yra matematinis raštingumas. Suvokimas laikui bėgant kinta ir priklauso nuo to, kokioje visuomenėje apie matematinį raštingumą kalbama.

Matematiškai raštingas asmuo yra įgijęs elementarius loginio analitinio mąstymo įgūdžius ir tiek matematikos žinių, kad gali efektyviai veikti savo darbe ir kasdieniame gyvenime.

Skirtumus galima akivaizdžiai pamatyti, kai lyginamos matematikos brandos egzaminų užduotys skirtingose šalyse. Egzaminai yra atspindys to, ko valstybė ir visuomenė tikisi bei ko reikalauja iš jauno žmogaus, baigiančio bendrojo lavinimo mokyklą.

Man svarbiausias matematikos akcentas yra loginis mąstymas ir gebėjimas argumentuoti bei matematikos įduoti įrankiai kitiems mokslams ir įvairioms žmogaus veiklos sritims.

– Žiniasklaidoje neretai nuskamba mintys, kad dabartinių Lietuvos mokinių matematikos žinios yra rekordiškai žemos. Kuo remiantis pateikiamos tokios įžvalgos ir ar jos išties atspindi tikrovę?

– Tarptautiniai tyrimai, kuriuose dalyvauja Lietuva (TIMSS, PIRLS, OECD PISA), rodo, kad nerimauti tikrai yra dėl ko. Pavyzdžiui, 15-mečių mokinių, kurių matematikos pasiekimai OECD PISA tyrime įvertinti aukščiausiais 5 ir 6 lygiais, 2006-2015 m. sumažėjo nuo 9,1 proc. iki 6,9 proc., o nepasiekusių net 2 lygio, t.y. faktiškai matematiškai neraštingų, padaugėjo nuo 23 proc. iki 25,4 proc.

Kadangi esame įpratę viską lyginti su Estija, tai palyginkime ir čia. Estijoje 15-mečių, kurių pasiekimai matematikoje įvertinti aukščiausiais lygiais, per tą patį laikotarpį padidėjo nuo 12,5 iki 14,2 proc. Nepasiekusių minimalaus lygio sumažėjo nuo 12,1 iki 11,2 proc. Kaimynų rezultatai gerėja, nes daugėja aukštus matematikos pasiekimus turinčių ir mažėja menkus pasiekimus turinčių mokinių.

– Kokią įtaką matematinio raštingumo trūkumas daro patiems moksleiviams kaip asmenybėms? Ko jie netenka? Kokių būsimų galimybių neišnaudoja?

– Kuo labiau išsilavinęs jaunuolis, kuo labiau jis geba analitiškai, kritiškai, logiškai, abstrakčiai mąstyti, tuo jis laisvesnis pasirinkdamas karjerą, jis turi daugiau galimybių ne tik pritaikyti žinias esamai situacijai, bet ir sukurti, pamatyti naujus sprendimo kelius, naujas galimybes.

Gyvename globaliame pasaulyje. Ketvirtoji pramonės revoliucija, ir netgi penktoji, skaitmenizavimas, robotizavimas, dirbtinis protas – visa tai mūsų realus gyvenimas. O visi paminėti dalykai be matematinio pagrindo yra neįmanomi. Taigi matematiškai neraštingam žmogui iškyla realus pavojus likti „paraštėje“. Dar daugiau – valstybei, kurioje dominuoja neraštingi žmonės, taip pat gresia atsilikimas nuo tų valstybių, kuriose mokslas, inovacijos yra vystymosi ir raidos pagrindas.

Amerikiečiai skelbia, kad didelė tikimybė, jog 47 proc. darbo vietų per artimiausius dešimtmečius bus robotizuotos. Europoje tendencija ta pati. Mokslininkai ištyrė, kad kuo aukštesnis asmens išsilavinimas ir ekspertiškumo lygis, tuo mažesnė tikimybė jam būti pakeistam robotu. Jie taip pat nustatė, kad matematikos mokymasis didina IQ, o pastarasis teigiamai koreliuoja su sėkme ne tik profesiniame, bet ir asmeniniame gyvenime.

– Nepakankamas mokinių matematinis raštingumas niekur nedingsta ir atėjus studijuoti. Su kokia situacija susiduria aukštųjų mokyklų dėstytojai?

– Pirma, minėti tyrimai akivaizdžiai rodo, kas vyksta su mokinių išsilavinimu, tad negalime stebėtis, kad studijuoti ateina mokiniai, kurių dalis yra nepasiruošusi studijoms universitete.

Antra, aukštosios mokyklos susiduria su vadinamuoju studentų „nubyrėjimu“, kai studentai nepajėgia įveikti studijų sunkumų. Noriu pabrėžti, kad pradinis pasirengimas nėra „akmenyje iškaltas“. Jaunuoliai gali „užlopyti spragas“, tik reikia įdėti pastangų, turėti motyvaciją ir pasitikėti savimi, jog gali tai padaryti.

Labai skatinu jaunus žmones, kurie įstoja į universitetus ir pajunta matematinio pasirengimo trūkumą, išnaudoti visas pagalbos priemones, kurias siūlo universitetai. Pavyzdžiui, KTU taikomos priemonės – mentorystės programa, studento pagalba studentui „SOS pagalba“, išlyginamosios studijos ir kt.

– Ar galima kalbėti apie neigiamą nepakankamo matematinio raštingumo įtaką valstybės raidai?

– Žinant, kad ekonomiškai stiprios šalys yra tos, kuriose pridėtinę vertę kuria žmogiškasis, intelektinis šalies kapitalas, akivaizdu, jog susirūpinti dėl menkėjančio matematinio raštingumo ir apskritai dėl piliečių išsilavinimo privalo ne tik Seimo atitinkamų komitetų nariai, kuriems mes patikėjome tvarkyti mūsų šalies reikalus. Šia problema turi rūpintis ir visuomenė.

Paprastos tiesos: kuo labiau logiškai mąstanti ir argumentuojanti tauta, tuo sunkiau ja manipuliuoti tiek saviems, tiek svetimiems; kuo didesnė atskirtis gebėjime naudotis matematikos žiniomis ir jos duotais įrankiais įvairiose srityse – inžinerijoje, ekonomikoje, medicinoje, biologijoje, versle ir t.t., tuo didesnė socialinė-ekonominė atskirtis tarp žmonių, šalies regionų, šalių.

Pagal dabartines kai kurių valdžios atstovų kalbas ir investicijų kryptis susidaro įspūdis, kad inovacijų ir technologijų šalimi tapsime be ateinančių kartų. Turtingų valstybių pavyzdžiai patvirtina, jog valstybės gerovės kūrimas prasideda nuo vaikų ugdymo.

Pavyzdžiui, minėtame OECD tyrime Singapūre, vienoje turtingiausių pasaulio valstybių, mokinių, pasiekusių aukščiausią matematinį lygį, 2015 metais buvo 38,4 proc., o nepasiekusių antro lygio – 7,6 proc. Šioje šalyje veikia sustiprinto matematikos mokymo mokyklos bei mokyklos itin gabiems mokiniams.

– Kokius patarimus iš savo patirties galėtų duoti KTU matematikos specialistai?

– Pirma, būtina sudaryti sąlygas mokyti ir mokytis diferencijuotai pagal gebėjimų ir pasirengimo lygį. Bus laimingi vaikai, nes kiekvienas patirs mokymosi sėkmę, bus laimingi mokytojai. Jie galės specializuotis pagal reikalingą metodiką ir turinį – taip galės pasiekti gerų rezultatų. Bus laimingesnė visuomenė, kai į ją ateis laimingesnė jaunoji karta. Bus sėkmingiau valstybėje išnaudotas kiekvieno jos piliečio potencialas. Tai, kas pasakyta apie mokinius, tinka ir studentams, todėl KTU matematikų iniciatyva 2009 m. KTU įkurta sustiprintų studijų grupė, dabar ji išaugo iki talentų ugdymo programos. Daugiausia galintiems ir kartelė turi būti aukščiau. Vis dėlto, blogiau pasirengęs studentas, jei jis motyvuotas, turi turėti galimybių pasiekti standartinio atitinkamos srities specialisto lygį.

Antra, siektina glaudinti universitetų ir mokyklų bendradarbiavimą, užtikrinant diferencijuoto mokymo perimamumą. Remiantis statistika ir psichologijos mokslu, kasmet Lietuvoje bendrojo lavinimo mokyklas baigia apie 600 genialių jaunuolių. Esu tikra, kad jei mūsų universitetai sutelktų bendras pastangas bent porai – trejetui jungtinių studijų programų, kuriose galėtų studijuoti bent dalis šių jaunuolių, tai ne tik dėl QS reitingų, bet ir dėl proveržių greitai mažiau reikėtų sukti galvą.

Trečia, būtina įmanomai sparčiai ir kokybiškai užbaigti mokytojų rengimo pertvarką. Ji iš pertvarkos autorių ir vykdytojų reikalauja labai daug išminties, valstybinio požiūrio bei didžiulės atsakomybės, bet situacija, kai jau keletą metų parengiamas labai nedidelis naujų matematikos mokytojų skaičius, yra grėsminga. Būtinas nuolatinis mokytojų kvalifikacijos kėlimas.

Ketvirta, būtinas bendradarbiavimas tarp įvairių visuomenės grupių ir institucijų, kad moksleiviai turėtų galimybių mokytis nuotoliniu būdu ir papildomai, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos ir socialinės padėties.

Sausasis medus, neterminis sulčių pasterizavimas, darnaus judumo miestuose sprendimai, išmanieji prietaisai, palengvinantys pagyvenusių ir neįgalių žmonių gyvenimą, ar mobilioji programėlė, gebanti atpažinti žmogaus balso pokyčius – tai tik nedidelė dalis inovatyvių produktų ir technologijų, Lietuvos mokslininkų  pristatytų  šiemet gegužės 28 – birželio 1 dienomis vykusioje tarptautinėje prekybos ir paslaugų parodoje CIFTIS Kinijoje.

Lietuvos mokslas, vienijamas didžiausio Baltijos šalyse atviro mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros  tinklo „Open R&D Lietuva“, jau ne pirmą kartą dalyvauja šioje parodoje bei pristato teikiamas mokslinių tyrimų paslaugas jungtiniame stende. Šiemet sulaukta itin didelio susidomėjimo kuriamomis inovacijomis ir žengta glaudesnio bendradarbiavimo link. Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA ) su CIFTIS Organizaciniu komitetu pasirašė susitarimo memorandumą,  reikšmingą ne tik MITA kuruojamam tinklui „Open R&D Lietuva“,  bet ir Lietuvos verslui, tęsiant mūsų šalies inovacijų potencialo pristatymą Kinijoje, ieškant partnerių, investuotojų, užsakovų.

Per susitikimą su Pekino savivaldybės Mokslo ir technologijų komisija  aptartos glaudesnio bendradarbiavimo galimybės mokslo ir technologijų srityje: nuo startuolių akceleravimo, bendrų Lietuvos ir Kinijos projektų finansavimo iki mokslo ir verslo misijų organizavimo. Jau rengiamas trišalis bendradarbiavimo susitarimas  tarp Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU), Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir Centrinio medicinos universiteto Kinijoje. Taip pat  dvišalio bendradarbiavimo susitarimas tarp VDU ir Kinijos žemės ūkio universiteto studijų ir mokslo srityse.

Įsigytų daugiau sausojo medaus

Naujausi „Open R&D Lietuva“ tinklo siūlomi mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros sprendimai bei technologijos buvo pristatyti ne tik parodoje, bet ir kartu su Kinijos mokslo ir technologijų parku organizuotoje tarptautinėje konferencijoje bei per vėlesnius susitikimus su Kinijos kompanijomis.

Kaip pasakojo VDU Gamtos mokslų fakulteto dekanas prof. Saulius Mickevičius,  sulaukta kvietimų  atvykti dar į kelis universitetus išsamiau pasikalbėti apie galimas bendradarbiavimo sritis, nes ypač susidomėta VDU tyrėjų sukurtais produktais bei technologijomis. Pavyzdžiui, sausuoju medumi. Klausta, kaip būtų galima jo įsigyti didesniais kiekiais, ir apsikeista kontaktais. Taip pat domėtasi sausuoju jogurtu, neterminiu sulčių pasterizavimu, elektroporacijos ir sonoporacijos taikymu  vaistų ir kitų bioaktyvių medžiagų pernašai į ląsteles bei technologijomis, skirtomis nuotekoms valyti.

Kinijos žemės ūkio universitete su Maisto technologijų fakulteto bei Tarptautinių ryšių tarnybos atstovais aptartos galimybės, kaip taikyti VDU mokslininkų sukurtas technologijas maisto pramonės sektoriuje. Taip pat planuojamos pasirašyti akademinio mobilumo bendradarbiavimo sutartys dėl studentų mainų ir mokslinių tyrimų.

Darnus judumas, saugi senatvė

Iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) pristatytų technologijų ir tyrimų krypčių Urbanistikos katedros profesorius Gintaras Stauskis išskyrė labiausiai kinų inovacijų plėtotojus ir kapitalistus sudominusias sritis. Viena jų – darnaus judumo miestuose organizavimas.  Kaip būtų galima derinti skirtingas judumo rūšis: automobilius, viešąjį  transportą ir palyginti naują praktiką Kinijoje – automobilių dalijimąsi bei pavėžėjimą.

“Kita sritis, kuri domino Kinijos atstovus, sprendžiant iš jų klausimų, – tokie socialiniai visuomenės pokyčiai kaip senėjimas ir su juo susiję iššūkiai, pagyvenusių ir neįgalių  žmonių gyvenimą palengvinanti įranga bei įvairūs technologiniai priedai, – pasakojo prof. G. Stauskis. –  Šioje  srityje dirba skirtingi VGTU padaliniai ir jau turime kai kurių laimėjimų: priemonės, pritaikytos akliesiems geriau orientuotis aplinkoje ar versti gestų kalbą į žodžius, pagalbiniai įrenginiai judėti ir apsitarnauti buityje.”

Pritaikant Kinijos rinkai

LSMU Kinijoje pristatė įvairias sveikatos tyrimų paslaugas ir  inovacijas.  Tačiau  svarbiausi produktai, pasak LSMU Plėtros tarnybos vadovės Laimos Matusevičienės, buvo informacinių technologijų sprendimai medicinai. Pavyzdžiui, LSMU jau daugiau kaip du dešimtmečius rinko klinikinius duomenis – balso įrašus. Jų pagrindu mokslininkų grupė, vadovaujama prof. Virgilijaus Ulozo, sukūrė mobiliąją programą Voice Screen “iOS” operacinei sistemai, gebančią atpažinti žmogaus balso pokyčius ir rekomenduoti,  jei reikia, apsilankyti pas specialistus. Programėlę  “Voice Screen” jau galima įsigyti  App Store parduotuvėje už šiek tiek daugiau nei vieną eurą.

“Pristatėme šį produktą siekdami rasti partnerių – gydytojų ir informacinių technologijų specialistų, kurie galėtų padėti pritaikyti jį Kinijos rinkai. Produktas yra specifinis kalbos požiūriu.  Šiuo metu jis skirtas žmonėms, kurių gimtoji kalba yra lietuvių arba anglų”, – pasakojo LSMU atstovė.

Jau pradėtos derybos  su Centrinių medicinos universitetu dėl galimos tolesnės produkto plėtros, svarstomos bendradarbiavimo sąlygos. Tikimasi  šį mėnesį pasirašyti pirminį susitarimą ir dar šiemet produktą pritaikyti Kinijos rinkai.

Pranoko lūkesčius

Kinijos mokslo ir verslo atstovus taip pat  domino įvairūs LSMU atliekami ikiklinikiniai ir klinikiniai tyrimai. Pasak  LSMU Plėtros tarnybos vadovės L. Matusevičienės, kinai dažnu atveju mato Lietuvą kaip langą į Europos Sąjungos (ES) valstybes. Tiek registruojant įvairius produktus ES, tiek jais prekiaujant, tiek vykdant tolesnę plėtrą. Šia linkme taip pat  galimas bendradarbiavimas. Kad Kinijoje sukurti maisto papildai ar vaistiniai preparatai būtų įregistruoti ES, reikia įvairių tyrimų. LSMU teiktų paslaugas ir uždirbtų lėšų, pritrauktų užsienio investicijas į Lietuvą.

“Ne veltui Kinijos ekonomika viena didžiausių pasaulyje. Jos  potencialas paliko labai didelį įspūdį. Pranoko visus lūkesčius. Manome, kad Kinija – viena tų valstybių, su kuria iš tikrųjų bendradarbiausime”, – patikino LSMU atstovė.

Ekologiški sprendimai

Kauno technologijos universiteto (KTU) Polimerų chemijos ir technologijos katedros mokslo darbuotojas dr. Paulius Pavelas Danilovas Kinijos pramonei pristatė KTU mokslininkų sukurtas bioskaidžias pakuotes. Jos gaminamos iš atsinaujinančių išteklių ir tinka kontaktui su maistu. Atitarnavusi pakuotė gali būti išmesta į kompostą ir suirs iki aplinkai nekenksmingų junginių.

KTU mokslininkų sukurtos aktyviosios maisto pakuotės apsaugo produktus nuo gedimo. Jos turi antimikrobinių junginių ar antioksidantų, kurie išsiskiria į maisto produkto aplinką ir neleidžia joje veistis mikrobams arba vykti oksidacijai. Taip maisto produktai apsaugomi nuo išorės poveikio ir jų galiojimo laikas pailgėja.

Namų ūkiams  sukurtas lipdukas, turintis aktyviųjų junginių ir taip pat galintis pratęsti  maisto galiojimo laiką. Užtenka lipduką įklijuoti į  maisto  produktų indelį.

KTU patentuotą vandens dezinfekcijos technologiją gali naudoti tiek pramonės įmonės, tiek paprasti vartotojai.  Kaip pabrėžė dr. P. Danilovas, ji garantuoja ilgalaikę apsaugą nuo mikrobiologinės taršos. Ne tik nukenksmina mikroorganizmus, bet ir neleidžia jiems patekti į vandenį. Jei patenka – neišgyvena.

“ Ypač domėtasi pakuotėmis. Klausinėjo ir žmonės, ir  televizijos žurnalistams davėme interviu. Lietuvos ambasados parūpinti vertėjai  vos spėjo suktis: “Ir vėl nori apie jūsų pakuotes išgirsti”, – pasakojo KTU atstovas.

Platus technologijų spektras

Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) Medžiagotyros ir elektros inžinerijos skyriaus mokslo darbuotojas Jonas Klimantavičius kartu su kolega dr. Romualdu Trusovu iš Lazerinių technologijų skyriaus vyko į Kiniją pristatyti paties FTMC, jo galimybių kurti technologijas ir atviros prieigos centų teikiamų paslaugų. FTMC potencialas sudomino Kinijos Kosmoso korporaciją (China Aerospace Science & Industry corp.- CASIC). Aptartos galimybės bendradarbiauti bendruose projektuose arba kuriant technologijas, kurios būtų naudingos CASIC.

“Reikės atlikti rimtų darbų, kad pasiektume konkrečius susitarimus, bet jau žinome, kad tarp CASIC  dominančių produktų yra jutikliai, kuriais galima nustatyti bręstančius defektus įvairiose transporto priemonėse, pavyzdžiui, lėktuvuose, traukiniuose. Kinijos kosmoso korporacijos veikla aprėpia ne tik raketų kūrimą  ir paleidimą, bet ir lėktuvus, greitaeigius traukinius”, – paaiškino FTMC atstovas.

Kaip pažymėjo ir kinai, FTMC kuriamų technologijų spektras labai platus  – nuo lazerių iki cheminių technologijų, biotechnologijų, tekstilės, magnetinių laukų matavimo. Pavyzdžiui, viena kinų metalo gamybos įmonė  susidomėjo FTMC kuriama įranga, skirta magnetinio metalų suvirinimo procesams kontroliuoti, šios technologijos pritaikymu. Žinoma,  itin domėtasi ir lazerių technologijomis, kuriomis garsėja Lietuva pasaulyje. Po pristatymo vyko dar nemažai asmeninių pokalbiai apie jas.

“Iš Kinijos kosmoso korporacijos CASIC jau gavome laišką su patvirtinimu, kad nori tartis dėl tolesnio bendradarbiavimo,  – pasakojo  J. Klimantavičiaus. – Taip pat gauti atsakymai su patikinimais toliau bendradarbiauti iš Pekine įsikūrusios technologijų perdavimo kompanijos “ChinaWorth Global Tech Consulting” ir Šanchajuje įsikūrusios kompanijos METALAB, siekiančios palengvinti technologijų ir verslo integraciją per kuriamą platformą, jungiančią Kinijos įmones su pažangiausiomis pasaulio technologijomis.”

1941-ųjų kovo 27 dieną Virginia Woolf parašė leidėjui Johnui Lehmannui ir išdėstė savo abejones dėl naujojo romano: nuogąstavo, kad kol kas „Tarp veiksmų“ – „pernelyg paikas ir trivialus“, kad jį būtų galima spausdinti, žadėjo kiek vėliau jį nuosekliai peržiūrėti. Kitą dieną, Lehmannui dar nespėjus atplėšti laiško, Woolf pilnomis kišenėmis akmenų žengė į Uzo upės vandenis. 59-erių metų rašytoja literatūros pasauliui paliko devynis romanus, nemažai esė, dienoraščių.

Paskutiniame V. Woolf romane „Tarp veiksmų” pasakojama apie vieną vasaros dieną Anglijos užmiesčio name, kaimo žmonėms besiruošiant kasmetiniam vaidinimui, horizonte jau šmėžuojant karo šmėklai. Romano sumanymas ir stilius – kupinas fragmentiškų akimirkų, poetinės prozos pasažų ir staigių perėjimų iš vieno personažo sąmonės į kitą – pribloškiamai originalus, drąsus ir kartu labai užtikrintas.

Buvo vasaros naktis, ir jie sėdėjo didžiajame kambaryje, atsidarę langus į sodą, aptarinėdami nuotekų rezervuarą.

Apskrities taryba buvo pažadėjusi atvesti į kaimą vandenį, bet pažado netesėjo. Ponia Heins, vietinio dvarininko žmona žąsies veidu ir tokiomis išsprogusiomis akimis, lyg būtų išvydusi pabertą lesalą, jausmingai juos pertarė:

– Lyg nebūtų geresnės temos šitokią naktį!

Stojo tyla; sumaurojo karvė; tuomet ji pridūrė, kad labai keista, bet vaikystėje niekada nebijojusi karvių, tik arklių.

Nors kas čia keisto: sykį pro jos vežimėlį prasibrovė stambus arklys – vos per colį nuo veiduko. Jos giminė, paaiškino ji krėsle murksančiam seniui, per amžių amžius gyveno Liskardo apylinkėse. Tą įrodo antkapiai bažnyčios kapinaitėse.

Lauke sučirpė paukštis.

– Lakštingala? – pasvarstė ponia Heins.

Ne, lakštingalos taip toli į šiaurę neužklysta. Tai būsiąs koks šviesamėgis paukštelis, apdainuojantis dienos džiugesį ir svarbą, net per miegus čirpsintis apie kirmėles, sraiges ir biralą. Senis krėsle, toks ponas Oliveris, kadaise tarnavęs Indijos civilinėje tarnyboje, dabar pensininkas, pareiškė, kad vieta nuotekų rezervuarui, jei jis nugirdęs teisingai, parinkta Romos kelyje. Jis pridūrė, kad iš lėktuvo vis dar galima įžiūrėti – kaip ant delno – randus, paliktus keltų, romėnų, Elžbietos laikų dvaro ir plūgo, kuriuo Napoleono karo metais buvo suarta kalva kviečiams auginti.

– Bet jūs neprisimenate… – pradėjo ponia Heins.

Ne, šito tai ne. Užtat jis prisiminė – ir jau ketino jiems papasakoti, bet lauke pasigirdo bruzdesys, ir į kambarį įžengė jo marti Iza į kasas supintais plaukais; vilkėjo chalatą su išblukusiais povais. Plaukte įplaukė – tarsi gulbė, tada apsidairė ir sustojo; nustebo kambaryje išvydusi žmones, degančias šviesas. Atsiprašė turėjusi slaugyti negaluojantį sūnelį. Apie ką jie kalbėjęsi?

– Aptarinėjome nuotekų rezervuarą, – paaiškino ponas Oliveris.

– Lyg nebūtų geresnės temos šitokią naktį! – vėl sušuko ponia Heins.

„Įdomu, kokia jo nuomonė apie nuotekų rezervuarą; apskritai apie bet ką?“ – svarstė Iza, atsisukdama į dvarininką Rupertą Heinsą. Sykį sutiko jį turguje; ir teniso vakarėlyje. Jis padavė jai puodelį ir raketę – tik tiek. Bet randuotame jo veide ji nujautė paslaptį, tylėjime – aistrą. Jautė tą ir teniso vakarėlyje, ir turguje. Dabar, trečiąjį kartą, pajuto vėl – ir netgi stipriau.

– Pamenu, – pertraukė jos mintis senis, – mano motina…

Apie motiną jis prisiminė tik tai, kad buvusi labai apkūni, laikiusi arbatos dėžutę užrakintą ir šiame pačiame kambaryje padovanojusi jam Bairono rinktinę. Tai nutikę prieš gerus šešiasdešimt metų, paaiškino jis, tuomet jo motina šiame pačiame kambaryje įteikusi jam Bairono kūrybos rinktinę. Jis užtilo.

– Ji įžengia žavinga kaip naktis, – pacitavo jis.

Ir dar:

– Ir mes nebeklajosime mėnulio šviesoje.

Iza pakėlė galvą. Tie žodžiai sudarė du žiedus, tobulus žiedus, kurie plukdė juodu, ją ir Heinsą, pasroviui tarytum dvi gulbes. Tik aplink jo sniego baltumo krūtinę vijosi purvinų vandenžolių raizgalynė, o ir jos pačios plėvėtos kojos buvo supančiotos jos vyro, biržos brokerio. Ji sūpavosi įsitaisiusi ant bizantiškojo stiliaus kėdės – svyrančiomis tamsiomis kasomis, minkštu it pagalvė kūnu, įsuptu į nublukusį chalatą. Ponia Heins nutuokė apie juos supantį jausmą, nepaliekantį vietos jai. Ji lūkuriavo, kaip lūkuriuojama, kol užtils paskutiniai vargonų garsai prieš paliekant bažnyčią. Automobiliu riedant namo į kukurūzų laukuose skendinčią raudonąją vilą ji tą jausmą sutriuškins, kaip kad strazdas snapu nukapoja sparnus peteliškei. Po dešimties sekundžių nutarė įsikišti, pakilo nuo kėdės, luktelėjo, o tada, tarytum išgirdusi nutylant paskutinę natą, pasiūlė poniai Džails Oliver parankę.

Tačiau Iza, kuriai derėjo atsistoti tą pačią akimirką, kaip poniai Heins, liko sėdėti. Ponia Heins dėbtelėjo į ją žąsies žvilgsniu ir sugageno: „Prašyčiau, ponia Džails Oliver, būkite tokia maloni ir pripažinkite mano egzistavimą…“ – ir šiai teko paklusti, ir pagaliau pakilti nuo kėdės su tuo savo nudryžusiu chalatu ir per abu pečius nusvirusiomis kasomis.

Ankstyvo vasaros ryto šviesoje Poinc Holas atrodė kaip paprastas vidutinio dydžio namas. Jis nebūtų patekęs į namų, minimų turistų vadovuose, sąrašą. Tam jis buvo per kuklus. Stovėjo, deja, žemai pievoje, medžiais apsodintoje pašlaitėje – dūmai išsiraitydavo iki pat kovų lizdų, – tačiau šis balkšvas namas su pilku stogu ir stačiu kampu besiremiančiu fligeliu atrodė patrauklus gyventi. Pro šalį važiuojantys žmonės svarstydavo: „Kažin, ar jis kada nors bus parduodamas?“ O vairuotojo klausdavo: „Kas ten gyvena?“

Vairuotojas nežinodavo. Oliveriai, įsigiję dvarą prieš kokį šimtą metų, neturėjo jokių ryšių su Voringais, Elviais, Meneringais ar Bernetais – senosiomis šeimomis, kurios visos buvo tarpusavyje susigiminiavusios ir po mirties ilsėjosi už šventoriaus tvoros, persipynusios it gebenės šaknys.

Oliveriai čia gyveno tik kiek daugiau nei šimtą dvidešimt metų. Tačiau pagrindinių laiptų – namo gale buvo ir kiti, skirti tarnams, išties tai veikiau kopėčios, – aikštelėje kabėjo portretas. Per pusę jo driekėsi geltonas brokatas, pačiame viršuje išvysdavai smulkų pudruotą veidelį, perlais nusagstytą karūną – kažkokia prosenelė. Iš koridoriaus vėrėsi šeši ar septyni miegamieji. Liokajus – buvęs kareivis, vedęs ponios tarnaitę; stikliniame futliare saugomas laikrodis, sulaikęs kulką Vaterlo mūšyje.

Buvo ankstus rytas. Ant žolės iškritusi rasa. Bažnyčios laikrodis išmušė aštuonias. Ponia Svifin atitraukė miegamojo užuolaidą – išblukusį baltą kartūną, kurio žalias pamušalas taip gražiai spalvino langą iš išorės. Štai ji, senomis rankomis spaudžianti ir traukianti į save sklendę: senojo Oliverio sesuo, našlė. Visą gyvenimą ji svajojo įsirengti nuosavus namus, gal Kensingtone, o gal Kju, kur galėtų grožėtis sodais. Bet likdavo čia visą vasarą, o kai žiemos drėgmė nubarstydavo stiklus ašaromis ir užkimšdavo latakus negyvais lapais, ji dejuodavo: „Ir kodėl, Bartai, jie pasistatė tą namą dauboje ir atgręžė į šiaurę?“ Brolis atsakydavo: „Aiškiai tam, kad pabėgtų nuo gamtos. Ar ne keturių arklių reikėdavo, kad ištemptų šeimos karietą iš purvynės?“ Ir paporindavo jai gerai žinomą didžiosios XVIII amžiaus žiemos istoriją, kai namas ištisą mėnesį buvo įkalintas sniego. Ir užvirtusių medžių. Taigi kasmet atėjus žiemai ponia Svifin kraustydavosi į Heistingsą.

Bet dabar buvo vasara. Ją pažadino paukščiai. Kaip jie giedojo! Atakuodami aušrą it tuntas berniūkščių glaistytą pyragą. Priversta klausytis, ji apgraibom susirado savo mėgstamą skaitinį – „Istorijos metmenis“ – ir laiką tarp trečios ir penktos valandos praleido mąstydama apie rododendrų miškus Pikadilyje, kai visas žemynas, dar neperskirtas kanalo, kaip ji suprato, buvo vienis, apgyventas, kaip ji suprato, liūliuojančių, siūbuojančių, iš lėto besirangančių ir, kaip ji įtarė, lojančių monstrų dramblių kūnais ir ruonių kaklais – iguanodontų, mamutų, mastodontų, iš kurių, galimas daiktas, pamanė ji, trūktelėdama ir atidarydama langą, išsivystėme mes.

Jai prireikė penkių sekundžių faktinio laiko, o dar daugiau – menamo, kol ji atskyrė Greisę, nešiną padėklu su mėlynu porcelianu, nuo oda aptraukto urzgiančio monstro, kuris tą akimirką, kai atsidarė durys, kaip tik taikėsi su šaknimis išrauti medį garuojančiame pirmykščio miško brūzgyne. Suprantama, ji krūptelėjo, kai Greisė padėjo padėklą ir tarė:

– Labas rytas, ponia. „Pamišėlė“, – pagalvojo Greisė, jausdama į veidą nukreiptą apdujusį senės žvilgsnį, skirtą pusiau pelkių pabaisai, pusiau tarnaitei raštuota suknele ir balta prijuoste.

– Kaip tie paukščiai gieda! – išdrįso pasakyti ponia Svifin.

Dabar langas buvo atviras; paukščiai tikrai giedojo. Po pievą straksėjo draugingai nusiteikęs strazdas, snape jis nešėsi rausvos gumos ritę. Tas vaizdas masino ir toliau vaizduotėje rekonstruoti praeitį, tad ponia Svifin daugiau nieko nepasakė; ji gebėjo praplėsti akimirkos ribas, mintimis nuklysdama tai į praeitį, tai į ateitį arba bent jau netiesiogiai pasisukiodama koridoriais ir alėjomis, bet staiga prisiminė savo motiną – motiną, peikiančią ją šiame pačiame kambaryje. „Nestovėk išsižiojusi, Liuse, arba vėjas pasikeis…“ Kiek kartų motina ją peikė šiame pačiame kambaryje – „bet visai kitame pasaulyje“, kaip primindavo jai brolis. Taigi ji įsitaisė gurkšnoti rytinės arbatos kaip bet kuri kita senutė kumpa nosimi, įdubusiais skruostais, su žiedu ant piršto – įprastais gana skurdžios, bet elegantiškos senatvės atributais, tarp kurių, jos atveju, buvo ir auksu blizgantis kryželis ant krūtinės.

***

Po pusryčių auklės terasoje stumdė vežimėlį; bestumdydamos plepėjo – nelipdė informacijos granulių, nesidalijo idėjomis, bet ritinėjo žodžius lyg saldainius ant liežuvio galo; suplonėję iki skaidrumo, jie atsidavė rausvumu, žalsvumu ir salsvumu. Šio ryto salsvumas buvo: „Kaip virėja išbarė jį dėl šparagų; kaip jai paskambinus aš pasakiau, kad kostiumėlis jaukiai derės prie palaidinukės“; toliau plepalai pakrypo prie kažkokio vaikino, o jos vis vaikštinėjo po terasą, ritinėdamos žodžių saldainius, stumdydamos vežimėlį pirmyn ir atgal.

Gaila, kad Poinc Holą projektavęs žmogus nutarė jį pastatyti dauboje, kai už gėlių darželio ir daržovių lysvių plytėjo toks didelis žemės gabalas. Gamta parūpino namui puikią vietą, bet žmogus pasistatė jį dauboje. Gamta parūpino pusės mylios į plotį ir į aukštį velėnos ruožą, staigiai niurktelintį į lelijų kūdrą. Terasa buvo pakankamai plati, kad joje tilptų visas bet kurio augaloto medžio šešėlis. Būtum galėjęs vaikštinėti pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal tenai, medžių paunksmėje. Du ar trys jų augo arti vienas kito; toliau švietė tarpai. Medžių šaknys pramušė velėną ir tarp tų kaulų kūpsojo žolių kriokliai ir pagalvės, iš kurių pavasarį dygdavo žibutės, o vasarą – violetinės gegužraibės.
Eimė kaip tik pasakojo kažką apie vaikiną, kai Meibelė, uždėjusi ranką ant vežimėlio, staiga pasisuko, nurydama saldainį.
– Džordžai, gana kapstytis, – tarė ji griežtai. – Eime.

Berniukas atsilikęs nuo jų žaidė žolėje. Tada jo sesutė Karou ištraukė kumštelį iš po apkloto, ir pūkuotas meškutis išvirto per bortą. Eimei teko pasilenkti. Džordžas rausė žemę. Tarp susiraičiusių šaknų blizgėjo gėlytė. Jis plėšė žiedlapį po žiedlapio. Gėlė švytėjo švelniu geltoniu, iš po plono aksomo sluoksnio skverbėsi skaistus spindesys; ji pripildė akių gelmes šviesos. Visa toji vidinė tamsa pavirto į salę, lapai ir žemė kvepėjo geltona šviesa. Anapus gėlės buvo medis; žolė, gėlė ir medis buvo vienis. Suklupęs ant kelių jis laikė gėlės visumą. Ir staiga – urzgimas, karštas alsavimas ir šiurkščių pilkų gaurų kupeta, įsiterpusi tarp jo ir gėlės. Vaikas pašoko ir iš išgąsčio vėl pargriuvo, pamatęs rankomis mojuojantį liesą beakį siaubūną, bėgantį jo link.
– Labas rytas, pone, – iš už popierinio snapo sušniokštė duslus balsas.

Senolis nutarė jį išgąsdinti, staiga iššokdamas iš už medžio.
– Nagi, Džordžai, pasisveikink. Sakyk: „Labas rytas, seneli“, – paragino berniuką Meibelė, stumtelėdama jį arčiau vyriškio. Bet Džordžas stovėjo išsižiojęs. Džordžas stovėjo ir žiūrėjo. Tada ponas Oliveris suglamžė laikraštį, iš kurio buvo išsilankstęs šnipą, ir pasirodė, kas esąs. Labai aukštas senis žibančiomis akimis, raukšlėtais skruostais ir visiškai plika galva. Jis atsigręžė:
– Pas mane! – užbaubė. – Pas mane, tu laukini!

Atsigręžė ir Džordžas; atsigręžė ir auklės, laikančios pūkuotą meškutį, – visi sužiuro į afganų kurtą Zorabą, šokinėjantį ir puldinėjantį tarp gėlių.
– Pas mane! – staugė senis, tarsi komanduotų pulkui.

Auklėms darė įspūdį, kad tas žilo amžiaus berniūkštis vis dar sugeba staugti ir priversti tokį žvėrį paklusti. Afganų kurtas atbėgo pas šeimininką ir nedrąsiai, atsiprašinėdamas prisigretino. Kai jis susirangė seniui prie kojų, jam per antkaklį buvo perverta virvė, pavadys, kurį senasis Oliveris visada nešiojosi su savimi.
– Laukinis žvėrie… nedorėli, – susilenkęs niurnėjo jis. Džordžas žiūrėjo tik į šunį. Gauruoti šonai kilnojosi, iš šnervių ėjo putos. Jis pratrūko verkti.

Senasis Oliveris atsistojo – išpampusiomis venomis, raudonio išmuštais skruostais; jis buvo įniršęs. Jo kvailionė su laikraščiu nepavyko. Tas berniukas – žliumba, ir tiek. Jis linktelėjo ir nuslinko tolyn, lygindamas suglamžytą popierių ir burbėdamas, bandydamas surasti pamestą rimą: „žliumba–verksnys, žliumba–verksnys“. Bet vėjas pagavęs išskleidė laikraštį; per jo kraštą senis tyrinėjo peizažą – išsidriekusius laukus, viržyną ir mišką. Įrėminti jie pavirto paveikslu. Jei jis būtų dailininkas, pasistatytų molbertą čia pat, kur medžių juosiama gamta atrodo kaip paveikslas. Paskui vėjas nurimo.
„Ponas Daladjė, – toliau skaitė jis, – sėkmingai išsaugojo franko kursą…“

Virginia Woolf „Tarp veiksmų“, vertė Emilija Ferdmanaitė, „Vaga“, 2018 m.

Kontrabandinių cigarečių rinkos dydis Lietuvoje šiek tiek sumažėjo – tačiau jis vis dar sudaro 17,7% rinkos ir kainuoja apie 50 milijonų eurų per metus. 

Šių metų balandžio 5-12 dienomis nepriklausoma rinkos tyrimų bendrovė „Nielsen“ dvidešimtyje Lietuvos miestų atliko tuščių pakelių tyrimą, kuris parodė, kad kontrabandinės cigaretės Lietuvoje užima 17,7% rinkos. Nors tai –  1,9% mažiau nei 2017 m. IV ketvirtį, tačiau tai žymiai viršija ES vidurkį – 12 proc (2017 m.), tad žymiu kontrabandinių cigarečių mažėjimu džiaugtis negalima.

Tyrimo duomenimis, net 84 proc. kontrabandinių cigarečių Lietuvą pasiekia iš Baltarusijos, 2,1 proc. – Ukrainos.

Daugiausia kontrabandinių cigarečių buvo rasta Radviliškyje – čia jos sudaro trečdalį (31 proc.) rinkos – tai žymus padidėjimas nuo 2017 m. II ketvirčio, kai nelegalios cigaretės tesudarė 18 proc. Panevėžyje jos sudaro 22,8 proc., Marijampolėje – 22,2 proc., Kaune – 22,1 proc. (palyginti su 2017 m. II ketvirčiu, jų išaugo beveik 10 proc. nuo 12,7 proc), Visagine – 21,8 proc. Vilniuje –  17,4 proc. Mažiausiai kontrabandinių cigarečių randama Utenoje – 2 proc, Plungėje – 7 proc., Palangoje  – 7,9 proc., Jonavoje  – 10 proc., Mažeikiuose – 10,4 proc.

Nurodoma, kad dėl nelegalių cigarečių Lietuvos biudžetas praeitais metais prarado apie 50 milijonų eurų, palyginimui – iš akcizų, taikomų legaliems tabako gaminiams pernai buvo surinkta 276 milijonai eurų.

Pastebėtina ir nauja tendencija – antrą ketvirtį iš eilės fiksuojama 0,2 proc. padirbtų prekės ženklų.

Didėjantys akcizai ir perteklinis reguliavimas gali didinti nelegalią prekybą

„Iš patirties žinome, kad žymūs akcizų didinimai (didesni nei 5 proc.) didina nelegalią cigarečių rinką. 2010 metais, žymiai padidinus mokestinę naštą, nelegalių cigarečių rinka sudarė net 47 proc. visos rinkos. Vėliau, nedidinant mokesčių drastiškai ir aiškiai koncentruojantis į kovą su kontrabanda, 2014 m. IV ketvirtyje nelegalios rinkos jau tesudarė 28,4 proc. visos rinkos, o 2015 m. IV ketvirtį – 17,5 proc.” – sakė Nacionalinės tabako gamintojų asociacijos vykdomasis direktorius Arnas Marcinkus. „Bet 2017 metais, kai akcizai buvo padidinti 10 proc., nelegalių cigarečių rinka vėl pradėjo plėstis – iki 2017 m. IV ketvirčio padidėjo 2 proc., iki 19,6 proc.” – papildė A. Marcinkus ir pabrėžė, kad dabartintis 6 proc. akcizo mokestis vėl siekia pavojingą ribą. „Kontrabanda žeidžia legalų verslą, mažina valstybės biudžeto pajamas, o dėl aukšto pelningumo ir mažos rizikos į cigarečių kontrabandą yra įsitraukęs organizuotas nusikalstamumas, kuris gautą pelną naudoja kitai nusikalstamai veiklai finansuoti“ – sakė jis.

Anot A. Marcinkaus, kitas svarbus aspektas, galimai skatinantis nelegalią prekybą – pertekliniai reguliavimai, tokie kaip prekyba tabako gaminiais paslėpus juos (angl. retail display ban) arba bendrinė tabako gaminių pakuotė (angl. plain packaging). Tai, pasak NTGA vykdomojo direktoriaus – papildoma dovana kontabandininkams, dar labiau apsunkinsianti teisėsaugos darbą.

„Mes tikimės, kad valdžia toliau nuosekliai stiprins sienų apsaugą ir vengs ekstravagantiškų sprendimų tiek akcizų, tiek kitose tabako reguliavimo srityse. Praktika iš Jungtinės Karalystės rodo, kad, pavyzdžiui, įvedus bendrinę tabako gaminių pakuotę, jau po mėnesio buvo rasta padirbtų cigarečių pakuočių. Taigi, visas Vyriausybės dėmesys turėtų būti skirtas sienų apsaugai irkovai su nelegalia tabako gaminių prekyba, siekiant, kad akcizo didinimas dar labiau neišplėstų nelegalios rinkos ir nedidintų organizuoto nusikalstamumo gaunamų nelegalių pajamų“ – sakė Arnas Marcinkus.

Pasaulio muzikos (world music) ir bliuzo ambasadoriai GM Gyvai šią vasarą kvies išgirsti alternatyviosios muzikos (psichodelikos) iš Turkijos; Čikagos ir Memfio bliuzo bei Sakartvelo naujojo folkloro, pagardinto sodriu daugiabalsiu vyrų dainavimu.

Liepos 11 – 13 d. į Lietuvą atvyksta ekcentriškieji Baba Zula. Vilniuje, Kaune ir Palangoje koncertuosiantys „Baba Zula“ – populiariausia alternatyvios muzikos grupė Turkijoje, į dienos šviesą iškėlusi šamaniškas dar priešislamo laikus siekiančias šaknis. Šie neprilygstami XXI a. turkų psichodelinės muzikos meistrai kuria unikalią patirtį maišydami rytietiškus instrumentus, tokius kaip elektrinis sazas, darbuka ir šaukštai, su elektronika bei šiuolaikiniais dub ir reggae garsais. Tai Stambulo psichodelinis garsas, rytietiškas šio miesto rokenrolas, įkvėptas 7-ojo dešimtmečio rook epochos. „Baba Zula“ kūryba, nepaisant garsų įvairovės, perteikiančios sufijų-islamo tradicijas, Turkijos čigonų ir turkų muzikos šaknų skambesį, dažnai apibūdinama oriental dub vardu.

Liepos 24 ir 25 d. Kaune ir Vilniuje pasirodys JAV bliuzo legendos: Carlos Johnson bei Chris Cane, o jiems talkins lietuviams jau gerai pažįstama Luca Giordano Band iš Italijos. Čikagos bliuzą atstovaujantis gitaristas ir dainininkas Carlos Johnson (g. 1953 m.) savo agresyviu ir aistringu atlikimo stiliumi klausytojus keri nuo 8-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Prieš tapdamas savo grupės lyderiu, daugiau nei 20 metų buvo labiausiai pageidaujamas muzikantas – su juo norėjo groti tokie bliuzo grandai kaip Koko Taylor, Otis Rush, Junior Wells, Son Seals, Valerie Welington, Carey Bell, Buddy Miles ir kt. Carlos Johnson, įkvėpimo sėmęsis iš B.B. King, Otis Rush ir Albert King, sukūrė vieną originaliausių gitaros stilių suderindamas gilų, neišlavintą vakarų Čikagos skambesį su šiuolaikišku, jausmingu garsu, klasikinio džiazo elementais bei nepaneigiama meile kantri bliuzui.

Organizatorių archyvo nuotr.

Tuo tarpu Memfį atstovauja elektrinio bliuzo atstovas Chris Cain (g. 1955 m.). Jo gilus, šiltas vokalas bei džiazo įkvėptas, bliuzo gitaros rifais papuoštas išraiškingas skambesys išskiria jį iš kitų, tuo pat metu primindamas legendinius B.B. King ir Albert King. Atlikėjo aistra bei autentiškumas yra jo motinos graikiškų šaknų ir juodaodžių paveldo iš tėvo pusės išdava. Savo gitaros meistriškumu, puikiomis personalizuotomis dainomis Chris Cain tapo bliuzo ateitį reiškiančia muzikine jėga. Jau pirmasis atlikėjo albumas „Late Night City Blues“ (1987 m.) pelnė keturias „W.C. Handy Blues Award“ nominacijos, o tolesni įrašai, kurių yra per dešimt, taip pat sulaukė ilgo apdovanojimų sąrašo. 2018 m. jis nominuotas Memfio „Blues Music Award“ metų geriausio bliuzo gitaristo kategorijoje.

Rugpjūčio 29 – 31 d. Vilnių, Kauną ir Palangą aplankys viena iš populiariausių Sakartvelo folkloro grupių „Bani Folk Band“ arba tiesiog „Bani“. Neseniai tiek Lietuva, tiek Sakartvelas atšventė savo valstybių šimtmečius, o Lietuvos nutarimas naudoti autentiškąjį „Sakartvelo“ pavadinimą ir vice versa – be proto džiugina Sakartvelo piliečius. Pasak „GM Gyvai“ vadovo Žilvino Švarplio „Lietuvą ir Gruziją sieja nuoširdus ryšys. Ypač pajunti kai nuvažiuoji į Gruziją. Pradžioje buvo keista, kodėl staiga Gruziją reikėtų vadinti Sakartvelas, bet kodėl gi ne, juk tai pagarba, o po kažkiek laiko ir keista nebebus. Pagarba Sakartveliui!“

Organizatorių archyvo nuotr.

Šio krašto dainų ir šokių kultūra yra nepaprastai turtinga bei įvairi. Chorų dainavimą, kuris atspindi nacionalinį Sakartvelo autentiškumą, UNESCO pripažino pasauliniu polifonijos šedevru. Grupės „Bani“ atliekama muzika perteikia išskirtinę trijų balsų techniką, besiformavusią ištisus šimtmečius ir perduodama iš kartos į kartą.

Sakartvelo kalba „bani“ reiškia „žemą natą“. Tradiciniuose šalies dainavimuose ši nata priklauso paties žemiausio balso savininkui ir visas skambesys derinamas prie jos – tokios daugiabalsės dainos keri savo nepaprastu grožiu. Grupė „Bani“ – tai septyni vyrai, kurie savo įspūdingais vokalais prikausto dėmesį, o jų muzika išjudina kūną.

Be to, Kauno miesto savivaldybė kartu su „GM Gyvai“ turi parengusi staigmeną miestiečiams: Kauno viešose erdvėse prieš vakarinį pasirodymą bus surengti kiekvienos iš grupių nemokami pažintiniai koncertai.

Daugiau informacijos: www.gmgyvai.lt

Bilietais prekiauja: www.tiketa.lt

Vasaros pradžioje Kauno „Akropolyje“ pradėti atnaujinimo darbai padės įgyvendinti pokyčius ir kitose mieste veikiančiose įstaigose. Juos pajus Kauno dramos teatras, miesto ledo arena ir vienas vaikų dienos centrų.

„Atnaujinant „Akropolį“ mums liko daugybė geros būklės technikos, baldų, interjero detalių. Svarstėme, kur šie gerai išsaugoti daiktai galėtų atgimti antram gyvenimui. Nusprendėme šiuos daiktus dovanoti Kauno miesto įstaigoms, kurios šiuos daiktus galės naudoti dar ne vienerius metus“, – sako prekybos centro Kauno „Akropolis“ turto valdytoja Brigita Kuodytė

Kauno „Akropolis“ miesto ledo arenai dovanojo itin vertingus apsauginius atitvarus, ledo valymo ir priežiūros įrangą, rūbinės spinteles, suoliukus, garso įrangą, pačiūžas ir apsaugas. Greta „Akropolio“ įsikūręs vaikų dienos centras „Vaikų stotelė“ iš prekybos centro perėmė specializuotus žaidimų kambario baldus. Kauno dramos teatrui iš prekybos centro atiteko įvairios dekoracijos, anksčiau naudotos bendrose prekybos centro erdvėse ir restoranuose.

„Pirmą sykį iš verslo gauname dovaną, kurią galėsime panaudoti savo teatro scenoje. Ši „Akropolio“ iniciatyva mums buvo netikėta, tačiau labai naudinga. Teatro rekvizitų gamyba yra itin laikui imlus procesas, todėl turėdami gatavų dekoro elementų sutaupome begalę laiko. Tarp prekybos centro dovanotų rekvizitų yra tokių, kuriuos galėsime iš karto perkelti į sceną. Pavyzdžiui, vaikų spektaklių scenografijai puikiai tiks vaikiškos karuselės mediniai arkliukai. Jei tokių iniciatyvų sulauktume daugiau, mūsų teatro staliai būtų labai laimingi“, – šypsosi Kauno dramos teatro pavaduotojas Valius Kriščiūnas.

Tiesa, jis priduria, kad dalį prekybos centro dovanotų baldų, šviestuvų ir kitų rekvizitų teks perdirbti pagal statomo spektaklio scenovaizdį. Teatrui tai – natūralus procesas ir tuo pačiu didžiulis palengvinimas, kai užuot gaminus naujai pakanka tik perdirbimo. Kita dalis perimtų „Akropolio“ baldų – minkštasuoliai, metalinės tvorelės ir kiti dekoro elementai – papuoš teatro terasas, vidinius kiemus ir teatro prieigas.

Kauno miesto ledo arenos direktorė Laima Krauzienė pasakoja, kad miesto ledo areną dovanos pasiekė pačiu laiku. „Miesto ledo arena veikia daugiau nei 40 metų ir šiuo metu kaip tik ruošiamės rimtai renovacijai. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu panaudosime daugelį dovanotų daiktų – rūbines išplėsime naujomis spintelėmis, turėsime daugiau pačiūžų lankytojams ir įvairesnės ledo priežiūros įrangos“, – sako L. Krauzienė.

Kaip buvo skelbta, atnaujinimo darbai Kauno „Akropolyje‘ vyksta trečiame aukšte įsikūrusioje laisvalaikio ir restoranų zonoje. Pagrindinis pokytis Kauno „Akropolyje“ – tai 1,2 tūkst. kv. m. ploto „miesto“ aikštės sukūrimas su nauja restoranų zona prekybos centre. Laisvalaikio ir restoranų zona virs atvira erdve, kurios neskaidys pertvaros, ir taip atkartos miesto centrinės aikštės idėją. Prasiplės ir šios erdvės paskirtis. Nauja bus tai, jog šioje erdvėje vyks įvairūs renginiai, socialiniai projektai, mugės.

Birželio 24 d. įsigaliojo dekretas, kuris sunaikina dar vieną lyčių nelygybės stereotipą Saudo Arabijoje – moterims suteikta teisė vairuoti. Ši šalis buvo vienintelė, kuri vis dar draudė tai daryti, tačiau reikalai pradėjo taisytis dar praeitų metų rugsėjį, kai buvo pradėta rimtai svarstyti apie šio įstatymo panaikinimą.

Viena Saudo Arabijos moteris šią ypatingą progą paminėjo itin išskirtiniu būdu. Aseel Al-Hamad nusprendė tokį moterų teisių laimėjimą pažymėti išties įspūdingai – moteris sėdo už 2012 metų Peugeot markės formulės vairo ir dalyvavo Grand Prix lenktynių etapo parade, Le Castellet lenktynių trasoje.

„Tikiu, kad šiandien nėra tik vairuojančių moterų eros pradžios šventė, tai ir moterų dalyvavimo automobilių sporte pradžia,“ Reuters naujienų agentūrai teigė Aseel Al-Hamad. „Svarbiausias dalykas, kurį tikiuosi pamatyti, yra nauja karta, jaunos merginos, kurios dalyvautų šiame sporte. Norėčiau, kad jos rimtai tam treniruotųsi ir priimtų šią sporto šaką labai rimtai, kaip profesiją. Tai tikrai bus didžiausias mano pasiekimas.“

Visi nuopelnai, dėl šio perversmo šalyje, priskiriami princui Mohammad Bin Salman, kuris stengiasi, kad šalyje liktų kuo mažiau socialinių apribojimų bei sumažėtų Arabijoje tvirtai įsivyravusi lyčių atskirtis.

Vidurnaktį, iš šeštadienio į sekmadienį, Džidos miesto (Saudo Arabijos vakarai) gyventoja Dania Alagili, su savo vyru ir dukterimi išvyko pasivažinėti Karaliaus Abdul Azizo keliu, taip pažymėdama moterų laisvės keliuose dieną. „Tai diena, kurios aš laukiau trisdešimt metų“, sakė ji.

Ji, tą naktį, buvo ne vienintelė moteris kelyje. Tuzinas moterų atkartojo prieš beveik trisdešimtmetį įvykusį protestą. 1990 m. Rijado mieste, keletas Saudo Arabijos moterų nusprendė surengti nedidelį protestą prieš įstatymą, draudžiantį joms vairuoti. Miesto gatvėmis jos važinėjosi iki tol, kol jas visas sulaikė policija. Tačiau, birželio 24 d. įsigaliojus įstatymui, lydimos kitų vairuotojų pakilių šūksnių ir padrąsinančių moterų žvilgsnių, naujosios vairuotojos pradėjo drąsiai jaustis sėdėdamos už vairo. 

Kolkas valstybėje vairuoti gali tik tos moterys, kurios teisę vairuoti gavo kitose šalyse, tačiau moterų tai nenuvilia. Keliuose miestuose jau įrengtos, specialiai moterims skirtos, vairavimo mokyklos, kuriose instruktorėmis dirbs moterys. Per pirmą parą į vairavimo kursus užsirašė jau virš 120 000 moterų.

Šis įstatymas – tai atsakas į vaizdo įrašą, kuriame matyti Izraelio kario nušautas palestinietis. Kritikai teigia, kad šio įstatymo tikslas – sustabdyti kariuomenės atskaitomybę visuomenei ir užtikrinti jai didesnį suverenitetą. Tačiau kiti piktinasi, jog tai pakenks visuomenės saugumui.

Viskas prasidėjo 2016 metais kai Izraelio žmogaus teisių grupė nufilmavo Izraelio kareivį Elor Azaria, kuomet jis nušovė pagrobtą Palestinos pilietį. Šis vaizdo įrašas sukėlė tarptautinį pasipiktinimą ir paskatino, Elor nuteisimą už žmogžudystę. Butent šis įvykis padalijo Izraelio visuomenę į dvi priešingas stovyklas. Dėl šio įvykio, teisės aktas buvo pavadintas „Elor Azaria įstatymu“.

2018 metų birželio 17 dieną Izraelio ministrai patvirtino įstatymo projektą, kuriame numatytas maksimalus dešimties metų kalėjimo terminas tiems, kurie fotografuos ar filmuos Izraelio karius kovinėse ar kitaip neetiškose sąlygose, paskelbė teisingumo ministerija. Ministrų teisės aktų komitetas palaikė siūlomą įstatymo projektą, kurį pateikė ultranacionalistinė partija „Yisrael Beitenu“. Įstatymas draudžia žmonėms, filmuoti, fotografuoti ar kitaip fiksuoti kareivius, atliekančius savo pareigas.

Žmogaus teisių gynėjai dažnai filmuoja okupuotame Vakarų Krante esančius Izraelio kareivius, siekdami užfiksuoti kariuomenės elgesį, kuris kartais kelia abejonių ir įtarimų dėl piktnaudžiavimo palestiniečiais.

„Izraelyje, kaip ir kitur pasaulyje, vaizdo įrašai apie policiją ir karinę veiklą tapo svarbiu žmogaus teisių grupių ir žiniasklaidos įrankiu“, – sakė NIF generalinis direktorius Danielis Sokatchas. „Tai yra būdas, kai piliečiai gali įrodyti valdžios institucijų padarytus pažeidimus. Tironai apriboja žmonių teises įrašyti, kas vyksta aplink juos, bet demokratija – ne“ – sakė NIF direktorius. Tačiau panašu, kad valdžiai tokia visuomenės nuomonė nerūpi ir įstatymas vis vien buvo priimtas.

„The Hollywood Reporter“ pranešė, kad „Netflix“ vyriausiasis viešųjų ryšių vadovas Jonathanas Friedlandas buvo atleistas už du kartus pavartotą žodį iš „N“ raidės. Ironiška, kad Friedlandas pirmą kartą pavartojo šį žodį susitikime apie įžeidžiančius žodžius. Susitikimo dalyviai vėliau Friedlandui pranešė, kad jo termino vartojimas kai kuriems žmonėms sukėlė nepasitenkinimą. Antrą kartą šis žodis buo pavartotas susitikime su dviem juodaodžiais Hollywood Reporter darbuotojais, kurie paklausė jo apie pirmąjį incidentą.

Apie atleidimą iš darbo J. Friendlandas penktadienio vakarą paskelbė savo socialiniame tinkle Twitter. Ten jis rašė: „Aš palieku Netflix po septynerių metų darbo. Lyderiai turi viršyti bet kokius jiems keliamus lūkesčius ir aš, mano nelaimei, šio kriterijaus neatitikau“.

„Netflix“ generalinis direktorius Reed Hastings išsiuntė visiems darbuotojams atmintinę, paaiškinančią Friedlando atleidimo priežastis ir motyvus. „Jonathanas labai prisidėjo daugelyje sričių, tačiau šio žodžio naudojimas net du kartus darbe parodė nepriimtinai mažą rasinį supratimą bei jautrumą ir neatitinka mūsų, kaip kompanijos, vertybių“, – sakė Hastingsas.

„Netflix“ direktorius tikino, kad ateityje bandys ieškoti sprendimų, kaip šviesti savo darbuotojus bei padėti jiems plačiau suprasti rasės, tautybės, lytinės tapatybės ir privilegijos vertybes bei tolerantiškai į tai žvelgti.

Friedlandas prisijungė prie „Netflix“ 2011m., šiemet suėjo septyneri metai, kai jis dirba šioje kompanijoje.

Kauno menininkų namuose tęsiasi 2017 m. prasidėjęs aktualios šiuolaikinės muzikos ciklas „OLOS“. Antrajame koncertų serijos renginyje 2018 m., birželio 27 d. 20 val. toliau tyrinėti plačią ir nenuspėjamą šiuolaikinės eksperimentinės muzikos geologiją kviečia du unikalūs muzikiniai projektai iš Lietuvos ir Latvijos, įkvėpti mitologijos ir gamtos – „Waterflower“ ir „Sovijus“.

„Waterflower“– latvių menininkės Sabine Moore audiovizualinis performatyvus projektas, primenantis mokslinės fantastikos vertą kelionę laiku. Menininkės sceninis įvaizdis yra įkvėptas 19 a. pabaigos Art Nouveau iliustracijų, tuo tarpu muzikinio įkvėpimo projektas semiasi iš electronica, experimental pop ir ambient muzikinių žanrų. „Waterflower“ kūriniuose galima išgirsti žaislų čirškesį, bėgantį vandenį, stiklo karoliukus, sodininkavimo įrankius, šalia kurių prisiglaudžia sintezatoriai, orkestrinės muzikos garsai – smuikas, vaiduokliškas pianinas ir kone angeliškas vokalas.

Savo pasirodymuose S. Moore taip pat naudoja augalų sintezatorių, ją supančių augalų vibracijas paverčiančiu hipnotizuojančia muzika.

„…Savo pasirodymuose ji kuria audio-vizualinę kelionę atmosferiško ir nežemiško pasaulio link, įkvėpimo besisemdama iš gamtos ir mokslo tam, kad sukurtų muziką, primenančią Björk, tačiau išliekančią savita,“ – apie „Waterflower“ rašo Richard Thompson.

Organizatorių archyvo nuotr.

„Sovijus“ – eksperimentinės elektroninės ambient muzikos projektas, pasižymintis unikaliais, plačias garsines erdves atveriančiais garsovaizdžiais. Kaune kuriančios grupės pavadinimas kildinamas iš senos legendos. Lietuvių mitologijoje Sovijus įvardijamas kaip mirusiųjų sielų vedlys bei kremavimo tradicijos steigėjas. „Sovijaus” muzikinį projektą 1994 metais pradėjo Ramūnas Peršonis, tuomet ėmęsis pirmųjų eksperimentų elektroninės muzikos srityje.

Šiuo metu projektą sudaro Ramūno Peršonio (elektronika) ir Mindaugo Suchocko (fleitos, vokalas) duetas. Jų kuriamoje muzikoje sėkmingai persipina eksperimentinė, etninė, ambient bei noise stilių muzika. Gyvų pasirodymu metu kuriamose istorijose skleidžiasi atmosferiškų, ritmiškų, svajingų, drauge bauginančių garsų peizažai.

Koncerto bilietų kaina – 3 EUR. Bilietus galima įsigyti renginio vietoje bei visuose „TIKETA“ prekybos taškuose ir internete.

Žiaurus elgesys su gyvūnais nebėra naujiena. Vis dažniau galima pastebėti žiaurų atvejų, kuomet buvo stipriai kankinamas gyvūnas arba iš vis šaltakraujiškai nužudytas. Kad išgelbėti silpnesnius už save tam kuriamos įvairios organizacijos, kurios atstovauja gyvūnus. Taip atsiranda įvairios akcijos, kurios priverčia susimąstyti ir pagalvoti, bei teikiami pasiūlymai valdžios atstovams, kad suteiktų daugiau teisių žmonėms, kurie galėtų padėti ir nubausti tuos, kurie kankina be gailesčio ir vėliau nepripažįsta savo kaltės.

Viena iš puikiai žinomų internetinių parduotuvių „Asos“, kurioje galima įsigyti bet kokio audinio, dizaino ir spalvos rūbą, pradėjo atidžiau domėtis kaip išgaunamas pats audinys iš kurio vėliau gaminamas jų rinkos produktas. Tad internetinė parduotuvė nusprendė pradėti vengti savo prekyboje šilko, kašmyro ir moheros. Dėl išplitusių slaptų įrašų, kuriuose atsispindėjo žiaurūs ir netoleruotini veiksmai. Taip ieškoma kitokių alternatyvų ir sekama kitų didelių parduotuvių tinklais tokiais kaip: „Topshop“, „H&M“ ir „Gap“, kurie taip pat ieško kitokių alternatyvų.

Mohera – tai labai plonas ir elastingas, stipriai raitytas ir žvilgantis kaip šilkas pluoštas. Gaunamas iš angoros ožkų, kurios iš pradžių buvo auginamos ir veisiamos Mažojoje Azijoje. Šiandien tokios ožkos yra auginamos Azijos regionuose, Ispanijoje, Pietų Afrikoje ir Australijoje. Moheros plaukeliai ilgi ir labai purūs, juos lengva dažyti. Gaminiai numegzti iš moheros labai lengvi ir šilti. Pati brangiausia ir gražiausia mohera išgaunama angoros ožkos vaikelio pirmo kirpimo metu. Verpalai iš tokios moheros gaunasi labai ploni ir minkšti.

Gyvūnų teisių organizacija „PETA“ labai palankiai įvertino šios internetinės parduotuvės žingsnį atsiriboti nuo „auginimo ir žudymo“ gyvūnų, dėl jų išgaunamų medžiagų, kurios vėliau perauga į medžiagą iš kurios siuvamas rūbas. Tai vienas iš etikos principų mažinti žalą gamtai ir ieškoti kitokių sprendimų savo asortimentui, bei pirkėjams.

Dabar jau dažnas pirkėjas prieš pirkdamas prekę labiau pasidomi kokį kelią jai teko nueiti, kad vizija taptų realiu kūnu, nes kai 2018 m. gegužės mėnesį „PETA“ paviešino slaptus įrašus, kuriuose akivaizdžiai buvo galima įžvelgti žiaurumą prieš 12 Pietų Afrikos ožkų iš kurių gaminamas tas pats moheras. Manoma, kad būtent iš tokių gyvūnų, kur buvo naudota prievarta ar kitokia žala eina ne tik bloga aura, stresas, bet ir negatyvumas.

Taip pat labai panašiai vyksta ir su šilko gamyba. Tik čia kenčia ne gyvūnai, bet vabzdžiai, nes norint pagaminti vieną kilogramą šilko reikia maždaug apie 2500 šilkverpių. O žala gamtai daroma taip pat labai didelė. Šalys, kuriuose paplitusios šilko gamyba yra Kinija, Indija, Brazilija. Būtent tose šalyse vyksta senoviniu principu šilko išgavimas: vabzdį reikia garinti karštais dūmais, atpalaiduoti ir ištraukti šilko pluoštus. Bet yra šalių, kurios imasi modernių technologijų pagalbos ir gamina vorinio DNR šilko siūlą. Tokia egzistuoja Kalifornijoje.

Taigi nuspręsti ką dėvėti neteršiant aplinkos yra sunku, nes atrodo, kad ką apsirengtum vis daroma žala gyvūnams ar aplinkai. Bet „PETA“ pasitiki naujovėmis, juk gyvename tokiame amžiuje, kuriame dabar daug alternatyvų. Žinoma prie tokių naujovių pereiti sunku, bet ateities vizija yra. Juk galbūt po gerų 100 metų mes rengsimės kitaip ir mūsų požiūris į gamtą taps daug draugiškesnis.

Šią savaitę Lietuvos profesionalaus bokso lyga (LPBL) oficialiai gavo patvirtinimą, kad yra pripažinta visateise, nuolatine Europos Bokso Unijos nare. To mūsų šalies atstovai atkakliai siekė aštuonerius metus.

Dabar LPBL yra vienintelė teisėta bokso priežiūros institucija Lietuvoje, kuri turnyruose užtikrina Europos žmogaus teisių chartijos, Europos bokso Unijos (EBU) taisyklių ir normų laikymąsi bei atidžiai stebi sportininkų sveikatos būklę.

“Tai, kad tapome Pasaulio bokso tarybos filialu Lietuvoje, mūsų šalies profesionaliam boksui – kokybinis šuolis. EBU yra autoritetingiausia pasaulyje profesionalaus bokso institucija, todėl nuo šiol mūsų šalies sportininkai tiek Lietuvos, tiek pasaulio turnyruose bus oficialiai prižiūrimi aukščiausiu lygiu”, – sako Dmitry Melnikov, LPBL viceprezidentas.

Pasak jo, Lietuvoje profesionalus boksas dar dažnai painiojamas su mėgėjišku, o patys sportininkai neretai nežino, ką iš tiesų veikia profesionalios bokso priežiūros institucijos – klaidingai manoma, kad Lietuvos profesionalaus bokso lyga organizuoja turnyrus, gauna pajamų iš reklamos, bilietų.

“Nieko panašaus nėra. Mes užtikriname, kad turnyruose būtų laikomasi EBU taisyklių, o didžiausią dėmesį skiriame sportininkų sveikatos būklės stebėjimui, kurį EBU reglamentuoja labai griežtai. B8tent tokios yra LPBL funkcijos”, – sako D. Melnikov.

LPBL lygos priėmimas į visateisius EBU narius vyko birželio 2 d. Belgrade (Serbijoje), 53-iajame EBU kongrese. Iki tol, nuo 2010 metų LPBL buvo EBU partnerė ir nuėjo ilgą kelią iki oficialaus nario titulo: stebėjo 35 turnyrus pagal profesionalaus bokso taisykles, tarp kurių – ir išskirtiniai įvykiai. Pavyzdžiui, pernai rugpjūtį „JM Boxing Promotions“ (Lietuva), atstovaujama Jaroslavo Mackevičiaus, ir „Siesta Boxing“ (Didžioji Britanija), atstovaujama Al Siesta, suorganizuotas turnyras, kuriame buvo varžomasi iš karto dėl 3 pasaulinio lygio diržų. Toks renginys vyko pirmą kartą Lietuvoje – jo dėka mūsų šalis labai išgarsėjo profesionalu bokso ringe. Be to, turnyre daug dėmesio teko profesionaliam boksininkui Virgilijui Stapulioniui, kuris tapo „Terminator: the Homecoming“ turnyro, „International Boxing Federation Baltic Super Welterweight Title“ nugalėtoju.

Iš viso per 8 metus Lietuvos bokso profesionalai sudalyvavo beveik 1000 kovų Lietuvoje ir užsienio valstybėse.