Jau daugiau nei dešimtmetį, Gertas Vaildersas, anti-islamiškų pažiūrų Olandijos politikas, kuris praėjusiais metais užėmė ministro pirmininko pareigas, vis bando uždrausti nešioti moterims burkas (visą kūną uždengiantis rūbas) visoje šalyje. Jis iš visų jėgų stengėsi šalį paversti mažiau islamišką, o šis draudimas puikiai padėtų tai įgyvendinti, nes musulmonų moterims burkos yra svarbi gyvenimo dalis.

Vaildersas 2017 m. nebuvo palaikomas ties šiuo klausimu savo kolegų ir politinį pasiūlymą turėjo palikti nuošaly. Tačiau antradienį jis ir jo partija, kuri kovoja už laisvę, pasiūlė iš naujo įstatymo pakeitimą, tik šįkart pavyko surinkti pakankamai balsų –  iš 150 narių, 132 pasisakė už, kad sprendimas būtų priimtas – uždrausti burkas. G. Vaildersas visa tai vadina tik pradžia ir jeigu jų partija bus išrinkta ir kitais metais, jis bus pasiryžęs uždrausti burkas devėti visur, ne tik viešose vietose. Kai įsigalios naujas įstatymas, visiems, kurie dėvės veidą maskuojančius drabužius mokyklose, ligoninėse, vyriausybės pastatuose ir visuomeniniame transporte, bus skirta bauda nuo 405 eurų.

Žmonės, kurie palaiko šią idėja, mano, jog naujasis įstatymas yra būtinas norint palengvinti bendravimą tarpusavyje ir kad musulmonišką tikėjimą išpažįstantys asmenys neturėtų įsižeisti, nes šis įstatymas taip pat bus taikomas ir motociklininko šalmams bei slidinėjimo kaukėms. Tačiau kiti nėra tokios pozityvios nuomonės, viena iš jų yra politikė M. Faber-Van de Klashorst, kuri užsiminė, jog tai yra tik pirmasis žingsnis geresnės visuomenės link, o antrasis būtų uždaryti visas mečetes Olandijoje.

Tuo tarpu įstatymų kritikai sako, kad tiesiogiai nukreiptas dėmesys į musulmoniškas moteris yra neteisingas ir žeidžia jų prigimtį. Olandijoje apytiksliai 400 moterų dėvi visą veidą dengiančius drabužius. Šioms moterims gyvenimas pasikeis kardinaliai: jos turės daugiau praleisti laiko namuose, neturės galimybės eiti į mokyklą, mokytis plaukti ir apskritai daryti tai, ką daro ir kitokius tikėjimus išpažįstantys žmones. Jų galimybės bus stipriai apribotos, tačiau valstybė nemato tame problemos.

Olandija yra pirmoji Europos šalis 2005 m.  pasiūliusi burkų draudimą. Prancūzija ir Belgija nuo 2011 m. palaikydami tokias pačias idėjas įvedė taip pat griežtus draudimus tuo klausimu. Abi šalys galiausiai uždraudė devėti burkas bet kurioje viešoje vietoje. Bulgarija, Austrija ir Danija taip pat darė įstatymų pataisas, imdamos pavyzdį iš kaimyninių šalių. Vis daugiau Europos sąjungos šalių pradeda priimti įstatymus nepalankius islamui, dėl vykstančių teroristinių išpuolių pasaulyje.

Krzysztofas Zanussi, įžymus režisierius, be kurio lenkų kinas nebūtų pasiekęs tokio aukšto meninio lygio, perkelia savo pamąstymus į literatūros dirvą. Ir pasitelkęs žodį sugeba – taip pat įtaigiai, kaip ir kino filmo vaizdu – sužadinti žmogaus nerimą. Jis kelia paprastus, tačiau budrinančius klausimus apie galimybes, kokias žmogui suteikia LIKIMAS. Svarsto, kiek yra būdų pragyventi gyvenimą ir ar kuris nors jų etiškesnis už kitus. Užburia skaitytoją, tuo pat metu rašydamas apie religiją, dinozaurus ir spalvotas puskojines.

“Gyvenimo strategijos” – tai žavus pasakojimas apie nenuolankaus, net ir šiandien prieš srovę einančio menininko kelią.

***

Idiliška, angeliška vaikystė.

Jaunystė…

„Gimiau…“ Taip prasideda kiekvienas gyvenimo aprašymas, nors tai yra perteklinė (mokslingai kalbant) informacija, nes jeigu rašau, tai reiškia, kad gyvenu, o jeigu gyvenu, tai turėjau gimti.

Gimiau likus trims mėnesiams iki karo pradžios. Tai buvo taip seniai, kad šiandien būtina pasakyti tiksliai: prieš Antrąjį pasaulinį, o ne Korėjos ar Balkanų karą. Kai kalbu apie savo gimimą Rusijoje, mano nuoroda į karą netenka prasmės. Buvusios Sovietų Sąjungos gyventojams tas karas prasidėjo 1941 metais ir buvo ne pasaulinis, o tik Tėvynės karas, tai reiškia, kad nebuvo jokių sąjungininkų, Vakarų fronto ir „Lend-Lease“ programos. Gimimo vieta primeta tam tikrą istorijos perspektyvą. Ar istorijoje būna viena objektyvi tiesa? Neseniai Rusijos Federacijos ambasadorius viešame Lenkijos–Rusijos pilietinio dialogo forume įsitikinęs pareiškė, kad lenkai ir rusai niekada nesutars dėl istorijos. Manau, ambasadorius kalbėjo postmodernistinio reliatyvizmo dvasia, t. y. padarė prielaidą, kad tiesos nėra. Noriu tikėti priešingai, kad yra, nors niekas neturi jos monopolio. Ilgainiui pasiekėme, kad su Vokietija į istoriją žiūrime panašiai. Gal kada nors tai pavyks ir su rusais?

Birželis prieš karą. Varšuva. Miesto centras. Gimiau kažkokioje klinikoje Poznanės ar Emilijos Pliaterytės gatvėje, vėliau gyvenau naujai išnuomotame bute ant Jeruzalės alėjų ir Pankevičiaus gatvės kampo, kur buvo ir tėvo raštinė. Tėvas vadovavo statybos įmonei ir dirbo kažkokius darbus Cen-trinės geležinkelio stoties statyboje, o ji buvo priešais mūsų namą, ten, kur dabar yra stotis miesto centre.

Prisimenu Varšuvos centrinės geležinkelio stoties griuvė-sius tuoj po karo: daugiaaukštis portalas po sprogimo buvo pasviręs Maršalkovskos alėjos pusėn. Stoties pastatas turėjo būti labai įspūdingas, jeigu net ir susprogdintas darė didžiulį įspūdį. O gal tai aš buvau mažas ir todėl viskas man atrodė dideli? Gal kiekvienas prisimena vaikystės vaizdus, kurie atrodo daug didesni, negu matomi metams praėjus suaugusio žmogaus akimis.

Kai noriu pradėti savo biografiją sąmojingai, rašau, kad gimiau kaip turtingas kūdikis. Sako, kad turėjau atskirą kambarį, į kurį buvo įeinama ryšint baltą prijuostę, kad neįneštų infekcijos. Mane prižiūrėjo slaugė, nes buvau vėlyvas ir gal labai trokštas vaikas, kuriuo perdėtai rūpintasi. Gal jau tada turėjau galingą balsą, koks man būdingas visą gyvenimą ir, manau, kartkartėmis yra naudingas tiek pat, kiek ir aukštas ūgis: kai tik filmavimo aikštelėje prireikia be mikrofono sušukti taip, kad visi išgirstų, pasisiūlau savo noru.

Tėvas Jerzy Zanussi ir mama Wanda Zanussi, 1941 

Grįžkime prie prabangos, kurioje prasidėjo mano kūdikystė, – rugsėjo mėnesį pradėjo kristi bombos ir baigėsi perdėtas rūpinimasis higiena. Kai vandentiekis liovėsi veikęs, mama virš žvakės liepsnos užvirindavo šaukšte vandens iš balutės ir, manau, dėl to išvengiau alergijų.

Dabar turėčiau ką nors pasakyti apie tėvus ir šeimą, apskritai – apie istoriją. Nuo tada, kai susituokiau su Elżbieta, kuri žino savo protėvius, gyvenusius prieš tūkstantį metų, stengiuosi atkapstyti savo šeimos šaknis. Geriausiu atveju galiu nurodyti XVI amžiaus Veneciją. Zanussi’ų giminės iš Šiaurės Italijos Friulio provincijos istorija susijusi su maža Pordenono pilaite (ji šimtą metų buvo šeimos, kuri ją nei pastatė, nei sugebėjo išlaikyti, rankose), Zalcburge trumpam pasirodo vėlyvojo baroko tapytojas, kurio nedidelis paveikslas kabo Vienos Belvederyje prie pat įėjimo, kairėje pusėje.

Paskui jau Habsburgų imperijos laikų atminimas ir dalyvavimas geležinkelio iš Triesto į Vieną ir toliau per Krokuvą į Galicijos sostinę Lvovą, kurį vokiečiai vadino Lembergu, o italai – Leopoliu, statyboje. Taip mano šeima apsigyveno Lenkijoje. Visa tai – mano tėvo giminės linija. Motinos (mergautine pavarde Newiadomska) pusėje istorija nutrūksta greitai. Senelis Aleksandras gimė Sibire ir buvo tremtinių po [tūkstantis aštuoni šimtai] šešiasdešimt trečiųjų metų sukilimo sūnus. Sakoma, kad jaunas liko našlaičiu ir pėsčiomis atėjo į Europą. Ėjo trejus metus geležinkelio bėgiais, atsidūrė Peterburge, pradėjo dirbti baldų apmušėju, užsidirbo savo dirbtuvėms, kurios, anot šeimos pasakojimų, buvo mažas baldų fabrikėlis. Po revoliucijos jau turėjo filialą Varšuvoje (turėjo jį gal jau anksčiau, juk mano motina atėjo į pasaulį pirmajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Varšuvoje, o mirė išgyvenusi beveik šimtą metų).

Susitikimuose su publika mielai pasakoju įvairias šeimos istorijas. Kaip scenaristas lengvai sugalvoju įvykius dramatizuojančių smulkmenų. Graži protėvių istorija nušviečia mus svetimos šlovės spinduliais, kas iš esmės yra menkas dalykas, nes ne mūsų nuopelnai tai, ką jie nuveikė. Tačiau mums tenka tam tikri įpareigojimai, jei iki mūsų gyvenę žmonės nužymėjo tam tikrus šeimos elgesio standartus, nustatė aspiracijų lubas, įrodė, kad brangino vertybes, kurios mums priimtinos.

Mane labai juokina ir liūdina snobizmas tų, kurie mėgina pakelti savo vertę, pabrėždami bajorišką kilmę, aristokratišką giminystę, šildydamiesi protėvių nuopelnų spinduliuose. Tai yra reakcija į komunistinėje Lenkijoje ilgai trukusį socialinį spaudimą, kuris vertė žmones tikėti, kad tradicija yra nieko verta, kad ją reikia išbraukti iš atminties. Panašūs dalykai vyksta už vandenyno. Jungtinėse Valstijose ieškoti šaknų tapo madinga tik septintajame dešimtmetyje ir iki šiandienos tai nėra įsitvirtinę amerikiečių mąstyme. Jeigu batų valytojas gali tapti milijonieriumi, istoriją galima pamiršti.

O ką verta atminti? Tai, kad mumyse glūdi protėvių genai, kad esame į juos panašūs, kad šeimose pasitaiko panašių likimų, jausmų konfigūracijų, kaip būna panašių stilistinių konfigūracijų. Kai žiūrime į savo tėvo ar motinos dėdžių istorijas, galime lengvai atskleisti, kad kažkada per gyvenimą perėjo į mus panašūs žmonės, kad ir jiems, kaip ir mums, teko rinktis panašius dalykus. Verta žinoti, kaip jie tai atliko, kas juos pražudė, o kas išgelbėjo. Tos žinios gali praversti mūsų gyvenime. Ir todėl verta klausinėti senelių, tetų, dėdžių ir pusbrolių, pusseserių apie tai, kaip jie gyveno, kai buvo jauni, kas juos jaudino ir kaip vertina tai, ką pasirinko, iš viso gyvenimo perspektyvos. Dažniausiai išgirsime iš dalies išgalvotas istorijas, bet pasitelkę truputį kritiškumo galime prisikasti iki tiesos.

Savo protėvių istorijų pagrindu sukūriau daug scenarijų ir man visai nesvarbu, kiek iškraipytos tos istorijos pasiekė mane. Svarbu, kad jos buvo įdomios ir kuo nors reikšmingos. Turėjau (neva) labai gražią, turtingą ir, be to, labai inteligentišką giminaitę. Dar prieš pirmą pasaulinį karą. Apie ją sukosi tuntas vyriškių, kuriuos traukė jos grožis ar turtas (gali būti, kad ir viena, ir kita). Ji puikiai žinojo, kad visi tie gerbėjai neprilygsta jai inteligencija nei charakteriu ir vijo juos visus šėko šunims pjauti. Šeimoje kalbėta, kad ji niekada nesusiras vyro. Bet susirado. Jis buvo nežinomas poetas, dvasingas, taurus, turtams abejingas žmogus. Su juo manoji giminaitė galėjo kartu išgyventi grožį, o tai jai buvo svarbiausia. Deja, netrukus po sutuoktuvių jaunasis poetas mirė nuo ūmios džiovos, ir neilgai trukus apie sielvartaujančią našlę vėl pradėjo suktis gerbėjų būrys. Ji vaikė juos kaip uodus. Galiausiai nusileido ir sutiko ištekėti antrąkart. Vyko didžiulis pasirengimas tuoktuvėms. Varšuvos katedroje susirinko gau-sus vestuvininkų būrys ir jo akivaizdoje per sutuoktuvių ceremoniją, kunigo paklausta, ar norinti, kad štai šis žmogus taptų jos vyru, jaunoji atsakė: „ne“.

Kai rašiau savo kino filmo „Kontraktas“ scenarijų, mano galvoje ši scena iškilo kitame, šių laikų, socialiniame kontekste. Ir nors visa tai šičia paverčiu pokštu, įkvėpimo šaltinis lieka mano giminaitė, kurios, deja, niekada nepažinojau, nes ji mirė anksčiau, negu aš atėjau į pasaulį.

Čia, jeigu priimsite tokį pasakojimo būdą, prašau susipažinti su toliau cituojamu kino filmo „Kontraktas“ scenarijaus fragmentu. Filmą kartais rodo televizijos kanalai, regis, kad jis vėl tapo aktualesnis, nors jame pasakojama apie komunistinės Lenkijos viduriniosios klasės gyvenimą. Prisimenu, būtent tai tuomet papiktino ambicingą kritiką, kuris sukurpė pirmą mano karjeroje skundžiamąją recenziją. Laimė, tada jau buvo pirmojo „Solidarumo“ laikai ir valdžia turėjo didesnių problemų negu tas mano filmas.

Krzysztof Zanussi „Gyvenimo strategijos, arba Kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscil, “Vaga”, 2018. P. 301. 

Jie kvaili, dažnai beprasmiai, kartais įžeidūs ir nepaisantys jokių visuomenės normų. Jie būna taiklūs ir aktualūs, kartais siurrealistiniai, tačiau visuomet juokingi. Angliškai juos vadina „meme“, tik juos išvydęs puoli rodyti draugams, o juose išvydęs save kvailesnis politikas puola ieškoti advokato.

Dauguma memų pasirodo ir tuoj pat dingsta, nes atsiranda naujesnių ir įdomesnių. Tačiau „išsiblaškęs vaikinas“ vis dar populiarus. Jau praėjo daugaiu nei metai nuo jo išplitimo internete, o šiais laikais tai jau galima pavadinti senove.

Savo Twitter paskyroje Ernie Smith paskelbė įdomų faktą apie šį memą. Jis pastebėjo ne vaikiną, o šalia jo einančią merginą. Ernie atrado dar daugiau jos nuotraukų ir dabar tai tampa nauja interneto sensacija. Mergina nuotraukose -Carla Ramos ir ji atrodo labai nustebusi, ar net išsigandusi.

Tai tik keletas populiarių memų su garsia nuotrauka pavyzdžių

„Ji yra lengvai šokiruota, kai žiūri į mobiliojo telefono ekraną. Turiu omenyje tikrai šokiruota“ – šalia jos nuotraukos Twitter paskyroje rašė Ernie. Tačiau ne tik ekranai taip stipriai šokiruoja šią merginą, internete plinta nuotraukos kuriuose ji vaizduojama šokiruota dėl elektroninių laiškų, neapmokėtų sąskaitų ir daugybės kitų dalykų.

Tačiau išsiblaškiusio vaikino nuotrauką padaręs fotografas pataria nepersistengti kuriant memus su šia nuotrauka. Fotografas ir jo modeliai palaiko artimus ryšius ir žada rimtus kaltinimus tiems, kas bandys išstyčioti iš šių nuotraukų. Jie nekalba apie paprastus užrašus šalia, tačiau tokie dalykai kaip šuns veidas ar šiukšlų maišas ant veido nebus toleruojami.

Taigi pasirodo Carla Ramos tikra foto archyvų su nustebusia veido ištrauka žvaigždė. Smagu kai žmogui pavyksta atrasti savo sritį:

Artėjant bene svarbiausiai gyvenimo šventei – vestuvėms, apgalvojame kiekvieną smulkmeną. Nei vienos vestuvės neapsieina be fotografo, tačiau kartais jį išsirinkti tampa labai sunku. Kiekvienas nori gražių ir išskirtinių kadrų iš savo šventės. Norinčius išties iškirtinių akimirkų sužavės vestuvių fotografas Peter Adams-Shawn atrado išskirtinį būdą užfiksuoti jaunavedžius.

Pastariuosius kelerius metus Peter Adams-Shawn kuria fotografijų projektą, kurį pavadino „Žiedo peizažas“. Šie įspūdingi kadrai – tai atspindys ant jaunųjų vestuvinių žiedų. Pradėdamas šį projektą, fotografas nesitikėjo tokios sėkmės – jo nuotraukos išpopuliarėjo visame pasaulyje. O pats fotografas sako, kad buvo sunkiau, nei jis tikėjosi.

Atspindžio įamžinimas žieduose nėra naujas fotografavimo būdas, tačiau Peter Adams-Shawn šį būdą ištobulino iki menkiausių smulkmenų. Kiekvienas jo užfiksuotas kadras – tai nauja istorija: nerasite nei vienos tokios pat ar net panašios nuotraukos. Kiekvienas atspindys – daug laiko ir pastangų reikalaujanti kompozicija, tačiau visas vargas atsiperka išvydus galutinį rezultatą.

Peter Adams-Shawn yra žinomas ir dėl ankstesnių savo darbų. 2015 metais jis fotografavo vestuves svečių akimis, šį fotoprojektą jis pavadino „Akies peizažu“. Fotografas atskleidžia, kad jo gerbėjus greitai pasieks dar vienas naujas fotoprojektas, kuriame jaunavedžiai bus užfiksuoti ant muilo burbulų atspindžių.

x

Prieš beveik pusę metų Kaune, šalia populiarios užkandinės „Keulė Rūkė“ pastatytas Stalino biustas su kiaulės nosimi per šį laikotarpį sulaukė pačių įvairiausių reakcijų. Miesto savivaldybė netgi gavo skundą dėl jo.

„Meniškai pakeisto Stalino projektas buvo skirtas rusiškai medijai. Ir ji reagavo aršiai, kaip ir planavom. Buvo įvairių pasipiktinimo straipsnių portaluose. Įvairių nuomonių girdi ir darbuotojai restorane – jaunesnė auditorija džiaugiasi ir palaiko, pasijuokia kartu su mumis. Žinoma, pasitaiko pasipiktinusių, ypač tarp vyresnės kartos. Kauno miesto savivaldybė yra gavusi skundą, tačiau pažeidimo nerado – nes tai meninis kūrinys, stovintis privačioje teritorijoje“, – sakė daugiausia mėsainiais ir šonkauliukais prekiaujančių užkandinių direktorė Roma Fedosejevaitė.

Prekybos miestelyje „Urmas“, kur įsikūrusi kaunietiška „Keulė Rūkė“, lankosi didelis srautas žmonių, tad ir reakcijų būna daug ir skirtingų. „Žmonės nuolat fotografuojasi, net jei nevalgo, užsuka pabendrauti su darbuotojais. Apibendrinant galima sakyti, kad mūsų skulptūrą dengia nuostabos aura“, – sakė pašnekovė.

Organizatorių archyvo nuotr.

Išties, nors tai humoristinis kūrinys, jis sukelia ir netikėtų praeivių reakcijų. Iš užkandinių išėjusiai jaunuolių porai Mantui ir Viktorijai toks istorinio veikėjo išvaizdos interpretavimas patinka.

„Taip jam ir reikia. Reikia tyčiotis iš kruvinų diktatorių, pražudžiusių milijonus žmonių. Tai suteikia viešumo, padeda nepamiršti baisių dalykų ir prisideda prie to, kad jie nepasikartotų“, – sakė pašnekovai.

Tuo tarpu pro šalį ėjusiai pagyvenusiai poniai Irenai idėja pastatyti šią skulptūrą nepatiko. Tačiau ne dėl to, kad jai patiktų Stalinas, o priešingai.

„Nesuvokiu kam reikia jį šlovinti. Juk tai parazitas, pražudęs milijonus žmonių. Už ką jam tokia garbė?“, – klausė kaunietė. Atkreipus jos dėmesį į tai, kad tai labiau pajuoka, o ne šlovinimas, pašnekovė vis tiek liko prie savo nuomonės. „Vis tiek jam per daug garbės. Išvis niekaip nereikia jo eksponuoti, kad žmonės tiesiog pamirštų jį ir viskas“, – savo požiūrį dėstė Irena.

Organizatorių archyvo nuotr.

Ne tik kiaulianosiu Stalinu, bet ir kitais skandalingais meniniais projektais pagarsėjusios „Keulė Rūkė“ vadovė sakė, kad ir toliau laikysis šios linijos ir jau planuoja kitas panašias iniciatyvas, tačiau konkrečių planų kol kas išduoti nenorėjo.

Ji taip pat patvirtino, kad užkandinės tinklas ir toliau neatsisako plėtros planų, kurie turėtų paaiškėti kiek vėliau. Užkandinės meniu, pasak jos, bent jau artimiausiu metu radikaliai nesikeis – klientai lieka ištikimi šonkauliams ir plėšytos kiaulienos mėsainiams, todėl artimiausiu metu mėsainių meniu papildys ir vegetariškas jo variantas.

Menininkei Rūtai Jankauskaitei  buvo uždrausta platinti jos kūrybos marškinėlius. Ant marškinėlių menininkė naudojo užrašą „Marixuana“, kurio ir šriftas ir spalvų deriniai atitiko prekybos tinklo „Maxima“ pavadinimą.

„Maximos“ logotipo stilių panaudojusi menininkė apie šį incidentą pasisakė savo Facebook paskyroje.

„Prieš Maxima nepapūsi. Ji argumentuoja, kad yra šeimos parduotuvė ir marihuana nėra gera tema sulyginimui su nacionaliniu prekės ženklu“, – socialininiame tinkle Facebook rašo menininkė. „Man tai skamba kaip robotų korporacijos pranešimas iš „Black Mirror“ serijos ir kelia klausimą, o tai kas Maximai yra šeima? Esu Maximos klientė, mama ir pasisakau už marihuaną, pažįstu ne vieną kitą šeimą, kuri yra už ir yra šeimų, kurioms marihuana padėjo nuo įvairių bėdų. (…) Standartai, kuriuos keliame šeimoms, kitiems ir sau, įkalina žmones ir gimdo baimę.“

„Linkiu visiems nebijoti būti savimi, Maximai linkiu pasitaisyti humoro jausmą“, pranešimą užbaigė R. Jankauskautė.

Prekybos tinklo „Maxima“ atstovai teigia gavę menininkės pasižadėjimą nebenaudoti žymens „Marixuana“ komercinėje veikloje bei nuotraukose socialiniuose tinkluose.

Marškinėlius platinti menininkei pagelbėjo prie jų gaminimo prisidėjusi studija „1988“.

Menininkė socialinuose tinkluose išplatino prekybos tinklą pašiepiančią foto

Rūta Jankauskaitė, daugeliui geriau žinoma kaip Marla Singer, arba buvusios grupės „Sheezanova“ vokalistė ,menininkė ir unikali fotografė Lietuvoje. Taip pat ji – išskirtinio Vilniaus ir Kauno kavinių „Keulė Rūkė“ bendraturtė.

Chelsea Manning – tai transseksualė karė, pagarsėjusi po to kai „WikiLeaks“ perdavė šimtus tūkstančių klasifikuotų karinių dokumentų. Šis karinių dokumentų ir vaizdų įrašų nutekimas buvo didžiausias nutekėjimas visoje JAV karo istorijoje. Už tai ji buvo nuteista kalėti 35 metus.

Nors tiesą sakant visuomenė dėl jos ateities buvo gerokai susiskaldžiusi. Vieni skatinimo jai sumažinti bausmę, o kiti siūlė padidinti. Amerikos privatumo ir technologijų instituto direktorius Ben Wizner sakė: „Kai kareivė, kuri dalinasi informacija su spauda ir visuomene yra smarkiai nubaudžiama už kitus, kurie kankina kalinius ar nužudė civilius – tai klaidinga teisingumo sistema.“

Pati „WikiLeaks“ yra Švedijoje įkurta ne pelno siekiati organizacija, priskiriama tiriamajai žurnalistikai, kurios pagrindinė veikla yra skelbti originalius, slaptus ir neredaguotus dokumentus, suteikiant galimybę juos saugiai ir visiškai slaptai nutekinti. Nepaisant to pavadinimo, „WikiLeaks“ nėra wiki – nuo paskelbimo, svetainės lankytojai negali redaguoti jos turinio. Taigi būtent šiame puslapyje buvo išplatinti Saubo Arabijos karaliaus raginimas JAV užpulti Iraną.

Manninng, kuriai JAV prezidentas Barackas Obama buvo buvo maloningas, vienu paskutiniųjų jo dekretų buvo paleista iš kalėjimo Kansasse.

Praėjus nemažai laiko Chelsea iškėlė savo kompaniją ir dalyvavo rinkimuose siekdama JAV senato vietos Merilende. Jos pagrindinis varžovas buvo Ben Cardin, bet deja ji pralaimėjo jam demokratiniuose preliminariniuose rinkimuose. Daugelis mano, kad kompanijai pritrūko lėšų ir jos nebesisekė gerai vystyti. Todėl ji savo socialinėse platformose padėkojo savo darbuotojams ir savanoriams už savo darbą visos kompanijos metu. „Mes pradėjome šią kompaniją žinodami, kad tai ilgas ir varginantis kelias. Tačiau praleidžiant valandas beldžiant į duris ir skambinant telefonu, esu įsitikinusi, kad žmonėms iš tikrųjų reikia pasikeisti. Jiems tikrai nereikia to, ką siūlo mūsų konkurentai“ – taip ji rašė savo paskyroje. Taip pat ji teigė, kad pirminiai balsavimo rezultatai yra suklastoti ir papirkti.

Savo kompanijoje Chealsea ragino panaikinti JAV imigracijos ir muitinės vykdymo agentūrą, kai prezidentas Donaldas Trumpas sugriežtino politiką, kuria siekiama deportuoti nelegalius imigrantus, atskiriant tėvus nuo vaikų prie JAV ir Meksikos sienos.

Mažą susidomėjimą tikriausiai nulėmė tai, kad ji praeityje išdavė savo šalies karines paslaptis nutekindama informaciją. Ar tai išeis į nauda jai pačiai? Nežinia… juk kaip šleifas jai visada vilksis praeitis, kuri yra mažų mažiausiai kontrovesiška.

„Volfas Engelman“ gimtąjame Kaune birželio viduryje pristatė naują miesto vasaros kultūros erdvę – atidarė Volfas Engelman Studijos lauko terasą. Miesto centre esančiame bravore jau kurį laiką veikia Volfas Engelman Studija, kviečianti susipažinti su alaus kultūra ir gamybos procesais, o studijos terasa nuo šiol vasaromis kvies pasimėgauti gyvos muzikos koncertais bei kitais kultūriniais ir pramoginiais renginiais.

Pernai metais duris atvėrusiame aludarystės kompetencijų centre „Volfas Engelman Studija“ galima paragauti naujų, išskirtinai tik centre gaminamų ir parduodamų gėrimų rūšių. Lauko terasos idėja – gaivinti istorinį aludarystės kvartalą, pasitelkiant kultūrinius partnerius, kurių festivalius Volfas Engelman bravoras remia jau daugelį metų. Todėl „AB Volfas Engelman“ kartu su „GM Gyvai“ šią vasarą pristatys dvi grupes: „Strings of Earth“ ir „Parranda Polar“. Tai yra dvi jaunos grupės iš Lietuvos, kurių muzikos nesutalpinsi į jokius geografinius rėmus.

Liepos 4 d. Studijos terasoje pasirodysiančių „Strings of Earth“ muzikoje galima išgirsti bliuzą, džiazą, funk‘ą, roką ir regio muziką. Tačiau iš tikro visi šie stiliai susilieja į darnią visumą, tapdami grupės unikaliu stiliu. Šie jauni, energingi ir profesionalūs muzikantai meilę muzikai išreiškia per darbą – per metus „Strings of Earth” įtraukė virš 20 muzikantų iš įvairių pasaulio šalių ir yra viena aktyviausiai koncertuojančių grupių Lietuvoje. Šiuo metu grupė dirba prie debiutinio albumo ir ruošiasi kelionei į Kiniją.

Rugpjūčio 2 d. terasoje grosiantys „Parranda Polar“ – tai 3 vaikinai, grojantys egzotišką kumbiją. Kumbija yra tradicinė Kolumbijos kaimo muzika, kuri šiandien išgyvena tikrą atgimimą. Tropinę karštinę ant scenos jie kuria akordeonu, perkusija, bosine gitara ir balsais. Nors kumbija Lietuvoje yra tikra egzotika – ji tinka ir patinka visiems – ir jauniems, ir vyresniems. Tai tiesiog linksma ir nuoširdi muzika, kurios rezultatas – laimingi, atsipalaidavę, šokantys klausytojai. Neseniai išleistu debiutiniu albumu „Mucho Frio“, o ypač savo gyvais pasirodymais „Parranda Polar“ vaikinai įrodė – taip kaip jie mūsų šalyje negroja niekas kitas.

„Strings of Earth“ liepos 4 d. 19 val., Parranda Polar Rugpjūčio 2 d. 19 val.

Bilietus (kaina 5 Eur.) bus galima įsigyti prie įėjimo, visi surinkti pinigai bus skirti muzikantams.

Volfas Engelman Studijos adresas: Kaunakiemio g. 2, Kaunas. Telefonas: 8 699 99691

Birželio 28 dieną, ketvirtadienį Seimas pritarė ir galutinai patvirtino mokesčių reformos įstatymą. Dalia Grybauskaitė nedelsė dėl Seimo priimtųjų mokesčių reformos įstatymų pasirašymo, tad jie įsigalios po pusmečio – kitų metų sausio 1 dieną. Tam, kad įstatymai įsigaliotų nuo kitų metų pradžios, jie turi būti paskelbti pusmečiu anksčiau. Prezidentė šeštadienį pasirašė iš viso 19 įstatymų, kuriems, pasak prezidentūros, „svarbūs įsigaliojimo terminai“.

Pagal šią reformą įvedami 20% ir 27% gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifai, didinamas neapmokestinamas pajamų dydis (NPD), plečiamos jo taikymo ribos, darbuotojo ir darbdavio mokami mokesčiai sujungiami, įvedamos „Sodros“ įmokų „lubos“. Taip pat ši reforma patvirtino ir „Sodros“ pervedimų į privačius pensijų fondus atsisakymą bei II pensijų pakopos modifikavimą.

Tokiam Seimo sprendimui pritarė 75, prieš balsavo 5, susilaikė dar 12 parlamentarų. Opozicinė Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija balsavime nedalyvavo.

Priėmęs mokesčių reformą, Seimas ketvirtadienį iš karto pritarė ir valstybinio socialinio draudimo reformai, pagal kurią yra įvedamos „Sodros“ įmokų „lubos“. Už tokį sprendimą balsavo 77, prieš buvo 10, susilaikė dar 5 parlamentarai.

Ši mokesčių reforma įneš nemažai pokyčių į kasdienį visuomenės gyvenimą.

Jau 2019 metų pradžioje bus patvirtintas 300 eurų neapmokestinamas pajamų dydis, kuris augs kelis metus iš eilės ir 2021 metais pasieks 500 eurų ribą. Šiuo metu neapmokestinamas pajamų dydis yra 380 eurų, tačiau pagal naują sistemą jis siektų vos 272 eurus. Taip pat plečiamas ir neapmokestinamo pajamų dydžio taikymas. NPD bus taikomas iki 2 VDU ribos (maždaug 1760 Eur). Šiuo metu NPD taikymo riba – apie 1,3 VDU.

Taip pat nuo 2019 metų numatomi 20% ir 27% gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifai. Kitąmet 20% tarifas būtų taikomas pajamoms iš darbo santykių, kurios neviršija 120 vidutinių darbo užmokesčių per metus (apie 8,800 Eur per mėnesį), 2020 m. – 84 VDU (6.200 Eur per mėnesį), 2021 m. – 60 VDU (4.400 Eur per menėsį). Didesnėms pajamoms būtų taikomas 27% GPM. Dabar GPM sudaro 15%. 15% GPM bus toliau taikomas pajamoms iš dividendų, kitoms pajamoms ne iš darbo santykių, viršijančioms 120 VDU, išskyrus pajamas iš individualios veiklos – joms bus taikomas 20% GPM.

19,5% ir 1,47% – tokia numatyta socialinio draudimo įmoka darbuotojams, įskaitant privalomą socialinio draudimo fondą ir darbdavio socialinio draudimo įmoką. Dabar darbuotojas moka 9%, darbdavys – 31,18% bendrą tarifą.

Planuojama, kad pritaikius šia mokesčių reformą, gyventojų atlyginimai „ant popieriaus“ turėtų išaugti net 28,9%.

Apie 8,800 eurų – tiek kitąmet sieks patvirtinos „Sodros“ įmokų lubos. Jos 2019 m. bus taikomos pajamoms, viršijančioms 120 vidutinių darbo užmokesčių (VDU) per metus (apie 8.800 Eur per mėn. iki mokesčių). 2020-aisiais taikymo riba mažės iki 84 VDU per metus, 2021-aisiais – iki 60 VDU per metus. Iki šiol „Sodros“ įmokų „lubų“ nebuvo.

Atitinkamai keisis ir „Sodros“ išmokos, susietos su darbo užmokesčiu. Pavyzdžiui, ligos išmoka, kurią moka darbdavys dvi pirmąsias kalendorines nedarbingumo dienas, negalės būti mažesnė nei 62,06% (anksčiau buvo 80%) nuo atlyginimo dydžio. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmoka sumažės nuo 100% iki 77,58%  atlyginimo dydžio.

Vaiko priežiūros išmokų dydis iki vaikui sueis vieni metai taip pat keisis nuo 100% iki 77,58% nuo atlyginimo dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią išmoką, kol vaikui sueis vieni metai. Pasirinkus išmoką iki dviejų vaiko metų, išmoka atitinkamai sieks 54,31% ir 31,03% nuo atlyginimo dydžio.

Nedarbo draudimo išmoką, kurią sudaro pastovioji ir kintamoji dalis, siūloma skaičiuoti taip: pastovioji dalį sudarytų 23,27% nuo minimaliosios mėnesinės algos, o kintama dalis 1-3 nedarbo dienomis būtų 38,79% apdraustojo vidutinių mėnesinių draudžiamųjų pajamų, 4-6 d. – 31,03%, 7-9 d. – 23,27%.

Vyriausybė pabrėžia, kad įstatymų pakeitimai sumažins darbo jėgos mokesčius, ypač vidutines pajamas gaunantiems žmonėms, tačiau opozicija teigia, kad pertvarka pareikalaus didelių biudžeto išlaidų, pataisos priimtos chaotiškai, neįvertinus įtakos šalies finansams.

Kaip pranešė Prezidentūra, D. Grybauskaitė taip pat pasirašė Lietuvos stojimo į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO) sutartis, karių atlyginimus ir socialines garantijas didinantį įstatymą. Taip pat nuo kitų metų pradžios įsigalios pataisos, kurios leis gyventojams skirti iki 1 proc. gyventojų pajamų mokesčio profesinėms sąjungoms bei pataisos, kurios nustatys kadencijas ir nepriekaištingos reputacijos reikalavimą kultūrinių įstaigų vadovams.

Būtent šios reformos priėmimu Seimas užbaigė pavasario sesiją ir atsisveikino iki rudens. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Seimas kasmet renkasi į dvi eilines – pavasario ir rudens – sesijas. Pavasario sesija prasideda kovo 10 dieną ir baigiasi birželio 30 dieną.

Rédoine Faïd – prancūzų gangsteris ir kalėjimo bėglys, 2013 metais jis buvo laikomas labiausiai ieškomu nusikaltėliu visoje Prancūzijoje. Tais metais jis pirmą kartą pabėgo iš kalėjimo, o praėjus penkeriems metams, šių metų liepos 1 dieną, jis tai pakartojo ir jau antrą kartą pabėgo iš įkalinimo įstaigos.

2013 metais, balandžio 13 dienos rytą jis pabėgo iš Šiaurės Prancūzijoje esančio Sequedin kalėjimo. Tuomet jis sprogmenų pagalba susprogdino penkias kalėjimo duris ir pabėgo automibiliu, kurį vėliau sudegino. Tą pačią dieną buvo išduotas visos Europos orderis suimti šį asmenį, tačiau tai padaryti pavyko tik po daugiau nei mėnesio. 2013 m. gegužės 29 d. Faid buvo suimtas B&B viešbučiuose Pontault-Combault, Seine-et-Marne, Prancūzijoje. Interpolas teigė, kad kalinys bandė gauti suklastotus dokumentus, kad pasiektų Izraelį, tačiau, laimei, to padaryti jam nepavyko.

Istorija pasikartojo po penkerių metų, 2018 metų liepos 1 dieną. Šį kartą Rédoine Faïd kalėjo netoli Paryžiaus esančiame Réau kalėjime. Tik šį kartą pabėgimo scenarijus priminė tikrą veiksmo filmą.

Prieš vidurdienį kalėjimo kieme nusileido sraigtasparnis, kuris kartu su pilotu buvo pavogtas ir netoliese esančio aerodromo. Pilotui buvo grasinama ginklu, todėl šis privalėjo dalyvauti tokioje operacijoje. Tuo metu lankytojų kambaryje Faid kalbėjo su savo broliu ir niekam nekėlė jokių įtarimų. Naudodamiesi dūmų bombomis du Faido bendrininkai įsilaužė į lankytojų kambarį, iš kurio ir buvo paimtas nusikaltėlis. Trečiasis benrininkas kieme nukreipė apsaugos ir kitų kalinių dėmesį. Visa tai įvyko akimirksniu ir sraigtasparnis pakilo iš kalėjimo teritorijos kartu su nusikaltėliu bei jo bendrininkais.

Vėliau sraigtasparnis buvo rastas netoli Charles de Gaulle oro uosto. Manoma, kad nusikaltėlis pabėgo automobiliu kartu su trimis savo benrininkais. Teigiama, kad lėktuo pilotas buvo paleistas nesužalotas, tačiau patyręs didžiulį šoką.

Faidui buvo skirta 25 metų laisvės atėmimo bausmė už policininko nužudymą. Tačiau jam jau du kartus pavyko pabėgti iš įkalinimo įstaigos.

Prancūzijos teisingumo ministrė Nicole Belloubet, kuris sekmadienį vakarą nuvyko į Sud-Francilien kalėjimą Réau, pavadino šį pabėgimą „įspūdingu“. „Tai buvo nepaprastai gerai parengtas komandinis projektas, kuris galėjo naudoti dronus, kad iš anksto apžiūrėtų plotą“ – sakė ji. Laimei, pabėgimo metu niekas nebuvo sužeistas.

Policija praneša, kad Faid iš sraigtasparnio persėdo į juodą „Renault Megane“ automobilį, kuris nuvažiavo A1 greitkelio link. Šis automobilis vėliau buvo rastas sudegintas prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje Aulnay-sous-Bois, Paryžiaus priemiestyje.

Pareigūnai įtraria, kad Faid gali apsimesti žydu ir bandyti patekti į Artimuosius Rytus. Nusikaltėlis, būdamas 20 metų, mokėsi kartu su Izraelio kareiviais, išmoko hebrajų kalbos. Todėl jam gali būt nesunku patekti į Rytų šalis. Izraelis yra populiari šalis tiems, kurie pabėgo nuo teisingumo Prancūzijoje, todėl Faii gali bandyti grįžti ten.

Faïd įkvėpė apie JAV kriminalinių autoritetų gyvenimą pasakojantys filmai, tokie kaip „Scarface“, „Reservoir Dogs“ ir „Heat“. Jis taip pat buvo palygintas su prancūzų banko plėšiku ir serijiniu kalėjimo bėgliu Jacques Mesrine (1936-1979 m.), Mesrine netgi buvo apibūdintas kaip vienas iš jo didvyrių. Rédoine Faïd netgi yra parašęs knygą apie nusikalstamo pasaulio ypatumus.

Atėjus vasaros kelionių metui daugelis mūsų kartu su savimi į lagaminus pasiimame ir vieną ar kitą knygą. Vieniems tai – kelionių gidas, padėsiantis pažinti neatrastas, gražiausių kraštų vietas, kitiems – laisvalaikio skaitinys paplūdimyje, o tretiems – įkvėpimas naujiems atostogų maršrutams. Galiausiai knyga gali tapti geriausiu draugu, atskleidžiančiu kitų šalių grožį, istoriją, kultūrinį mentalitetą ar egzotiškus, mažai girdėtus faktus, tiems, kurie nesuspėja to patirti gyvai. Juk bet kuri knyga, kaip ir kelionė, pirmiausia yra kelias ieškant paties savęs. Kartais tereikia užburiančio, įdomaus teksto po kurio į pasaulį pažvelgti visai kitomis akimis.

Dalinamės leidyklos „VAGA“ rekomenduojamomis knygomis apie keliones ir netikėčiausius nuotykius bei unikalias istorijas, nutikusias įvairiausiuose pasaulio kraštuose.

1. PRANCŪZIJA

David Lebovitz „Apartamentas“ (Iš prancūzų kalbos vertė Giedrė Nenartavičiūtė, 2018)

Bestselerių „Saldus gyvenimas Paryžiuje“ ir „Mano Paryžiaus virtuvė“ autorius, visame pasaulyje garsus virtuvės šefas Davidas Lebovitzas ir toliau tęsia pasakojimą apie savo gyvenimą Paryžiuje. Šįkart, nusprendęs žaviajame šviesos ir meilės mieste įsigyti bei įsirengti nuosavus namus, jis susiduria su begale rūpesčių, patiria virtinę nuotykių ir išsiaiškina daug naujų prancūziškos kultūros, visuomenės, maisto ir kasdienio gyvenimo ypatumų. Pradėjęs nuosavo būsto paieškas, o vėliau jo remontą, jis neįsivaizdavo, kad susidurs su logikai ir protui kartais sunkiai pasiduodančiomis aplinkybėmis, specifiniu statybininkų darbo grafiku ir etika. Nė minutei neprarasdamas jam būdingo puikaus humoro jausmo, savo pasakojimą jis gardina naujais paryžietiškos virtuvės receptais, ir net ir karščiausiose batalijose dėl grindų, sienų ar santechnikos nepamiršta to magiško jausmo, kuris prieš daugelį metų įkvėpė jį atsikraustyti į Paryžių ir susikurti čia tikrus namus.

2. KELIONĖ APLINK PASAULĮ: nuo Antikinės Graikijos, Italijos, Austrijos iki JAV, Kinijos ir Indijos

Eric Weiner „Genialumo geografija: kūrybiškiausių pasaulio vietų paieškos nuo senovės Atėnų iki Silicio slėnio“ (Iš anglų kalbos vertė Ema Bernotaitė, 2017)

„Genialumo geografija“ – tai antroji bestselerio „Laimės geografija“ autoriaus knyga, kurioje jis leidžiasi į kelionę laiku per kūrybiškiausias pasaulio vietas – nuo senovės Atėnų iki šių dienų Silicio slėnio – ir kviečia susimąstyti, kodėl ir kaip tam tikrose vietose tam tikru metu plyksteli genialios idėjos. Pasak jo, kūrybingumas neištinka „čia“ arba „ten“, o veikiau slypi kažkur per vidurį. Kūrybingumas – tai santykis, kuris skleidžiasi asmeniui sąveikaujant su vieta. Ir ši sąveika, kaip visos panašios sankryžos, pavojinga, klaidų neatleidžianti vieta. Turi būti atidus, prilėtinti greitį ir labai saugotis visokių kvailių. Tačiau rizikuoti verta, mat paprasta sankryža, nesvarbu, Atėnuose ar Saniveilo prekybos centre, yra tikroji genius loci, vieta, kurioje slypi genialumas. Ar toji dvasia, kuri kadaise įkvėpė Sokratą, Mikelandželą, Leonardą da Vinčį ir daugelį kitų, vis dar plevena ore. O jei taip, „gal galima ją pagavus uždaryti į butelį“?

3. DANIJA

Helen Russel „Daniško gyvenimo metai“ (Iš anglų kalbos vertė Agnė Puzauskaitė, 2017)

Netikėtai pasitaikius progai atversti naują gyvenimo puslapį atokioje Jutlandijoje, sėkmingai karjeros laiptais kopusi žurnalistė ir tipiška londonietė Helen Russell sužino stulbinančią statistiką: laimingiausia vieta Žemėje tituluojamas anaiptol ne Disneilendas, o Danija – šalis, kurią užsieniečiai sieja su nesibaigiančiomis tamsiomis žiemomis, marinuota silke, Lego konstruktoriais ir pyragaičiais. Kokia gi toji laimingo daniško gyvenimo paslaptis? Ar danais gimstama, ar tampama? Helen Russell nusprendžia, kad vienintelis būdas išsiaiškinti danų laimės formulę – vienerius metus praleisti Danijoje. Nuo vaikų auklėjimo, švietimo, kultūros, maisto ir interjero dizaino iki sezoninės depresijos, mokesčių, seksizmo ir nevykusio pomėgio deginti raganas. Kartu su autore leisitės į įdomią, komiškų, o kartais graudžių akimirkų kupiną kelionę, kurioje paaiškės, ką danai daro gerai, kur klysta ir kaip stebuklingai gali pasikeisti kasdiena, jei pasiskolinsime ir sau pritaikysime bent šį tą iš daniško gyvenimo būdo.

4. APLINK PASAULĮ: nuo V. Europos iki Afrikos, Kinijos ir N. Zelandijos 

Tsh Oxenreider „Pasaulyje kaip namie: pamąstymai apie namus keliaujant po pasaulį“ (Iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė, 2017)

Ką pasakytumėte, jeigu sutuoktinis pasiūlytų parduoti namą, pasiimti tris mažamečius savo vaikus ir vykti į devynių mėnesių kelionę aplink pasaulį? Labai asmeniškuose kelionės užrašuose autorė pasakoja, kaip nepaprastai jos šeima praleido tuos mėnesius: keliaudama tyrinėjo vietoves, kurias seniai norėjo išvysti. Kelionė prasidėjo Kinijoje ir nusidriekė toliau per Aziją, Australiją, Naująją Zelandiją, Afriką, Vakarų Europą. Šeimos dienos prisipildė grožio, skubos, nuovargio, nepakartojamų įspūdžių: gardūs egzotiški patiekalai, neregėti vaizdai, painūs traukinių ir skrydžių tvarkaraščiai, mokyklinės vaikų užduotys… Tačiau geriausiai juos mokė pasaulis – žmonės ir įvairiausi žemės lopinėliai, kuriuos kiti vadina savo namais. Autorė kviečia skaitytojus keliauti kartu: išgirsti žmonių gyvenimo istorijas, patirti jausmą, kai toli pasaulyje jautiesi kaip namie, kai randi pusiausvyrą tarp aistros keliauti ir troškimo susirangyti jaukiame savų namų kamputyje. „Keliaudama įsitikinau, kokią palaimą teikia įprastumas ir paprastumas, įsišaknijimas ir pastovumas, – rašo ji. – Tai galima patirti bet kurioje pasaulio vietoje.“

5. ITALIJA

Michael Tucker „Itališkas mūsų gyvenimas“ (Iš anglų kalbos vertė Rita Bakanienė, 2015)

Garsi amerikiečių aktorių pora – iš Lietuvos žydų šeimos kilęs Michael Tucker ir Jill Eikenberry – išlydėję į koledžą jaunėlį savo sūnų, pabėga ilgų atostogų į žavingą Italijos kaimelį Umbrijos regione. Sutuoktiniai svajonių namus atranda 350 metų senumo sodyboje, žaliuojančio Spoleto slėnio papėdėje, kur noksta sultingos vaismedžių uogos ir svyra aksominiai alyvų žiedai. Iš pirmo žvilgsnio pamilę šį dieviško grožio kampelį, jiedu numoja ranka į rūpesčius dėl vandentiekio vamzdžių ar termitų ir, be ilgų svarstymų, senučiuką namą nusiperka. Atsisveikinę su amerikietišku gyvenimu, pora neriasi iš kailio stengdamiesi prabilti italų kalba, suprasti šalies kultūros subtilybes ir sukurti jaukius namus naujajame savo gyvenimo skyriuje. „Itališkas mūsų gyvenimas“ – neužmirštamų įspūdžių, žavių avantiūrų, kvepiančios, miltuotos itališkos virtuvės ir gardaus vyno istorijų knyga, vertinantiems tikrus ir paprastus gyvenimo malonumus“.

6. KELIONĖ APLINK PASAULĮ: nuo Šveicarijos iki Kubos, Indijos ar Malaizijos

Holly Morris „Nuotykių divos. Klajonės ieškant moterų, kurios keičia pasaulį“ (Iš anglų kalbos vertė Ema Bernotaitė, 2016)

Penkerius metus praleidusi prie biuro stalo, amerikiečių rašytoja Holly Morris meta darbą ir išsiruošia į asmeninę odisėją – kelionę per pasaulį. Ji ieškos moterų, vienijamų idėjos, kad nuotykiai – ne tik atostogų nuotaika, bet ištisas gyvenimo būdas. Dalindamasi pakeliui sutiktų moterų-asmenybių istorijomis, autorė praskleidžia šydą, dengiantį tolimų kraštų kultūras ir kasdienio gyvenimo tradicijas. Ji susiremia su drakonais – tikrais ir įsivaizduojamais. Spontaniškai, net nutrūktgalviškai, įsivelia į neįtikėtinus nuotykius – šernų medžioklę Borneo džiunglėse, alpinistų žygį į Materhorno kalną, kupranugarių lenktynes Sacharoje… „Nuotykių divos“ keliauja ten, kur angelai bijotų kelti koją: susitinka su 81-erių Kubos poete Karilda Oliver Labra ir perpus jaunesniu jos vyru, su maištinga siela, vadovaujančia garsiausiam Irane moterų žurnalui Zanan; maorių roko grupės lydere Hineveha Mohi; viena aukščiausių Indijos policijos pareigūnių Kirana Bedi…  Tai – nuotaikinga odė moterims apie tai, kaip gyvenime nereikia savęs riboti. Nagi, užleiskite vietą, pone Hemingvėjau!“ – Jacki Lyden.

7. KOLUMBIJA

Juan Gabriel Vásquez „Taip skamba krintantys“ (Iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė, 2016)

G. Vásquezo romano Kolumbija – ne tik grifų sparnų išraižytos Andų aukštumos, bet ir šiandieninės Bogotos urbanistinis peizažas; ne tik pončais apsitaisę, medinėmis lazdutėmis stuksenantys prieškario senjorai, bet ir ištisa narkotikų maro apimta kolumbiečių karta: dešimtmečius vykdomos „didžiosios žmogžudystės“ (politikų, žurnalistų, žmogaus teisių aktyvistų), krintantys lėktuvai, miestą drebinančios bombos; ne tik Pablo Escobaro Medeljino kartelis, bet ir hipiškos klajonės tarp JAV, įsitraukusių į Vietnamo karą, ir Kolumbijos, įsivėlusios į kokaino karą, kuris visiems laikams pakeitė šalį. Edmundas Whiteʼas romaną pavadino requiem gyviesiems: „Nuostabus romanas, atmetantis vyresniojo tėvynainio Márquezo ryškias spalvas bei mitines transformacijas ir, pasirenkantis šaltą, niūrią Bogotos poeziją bei tylią jaunos meilės įtampą. Romanas artimesnis urugvajiečių genijaus, Juano Carloso Onetti, noir paletei.“

8. PARAGVAJUS

Juan Manuel Marcos „Gunterio žiema“ (Iš ispanų kalbos vertė Jūratė Derukaitė, 2016)

Pasaulio banko pareigūnas, vokiečių kilmės paragvajietis su žmona Elisa atvyksta į vieną iš Pietų Amerikos šalių – į patį terorizmo sūkurį. Pasakojimo veiksmas vystosi karo dėl Malvinų salų metu: Gunteris atskuba gelbėti savo seserėčios Soledados, jaunos poetės, kuri suimta ir kankinama, nes… rašo eilėraščius. Kūrinyje nestinga šmaikštaus požiūrio į mūsų laikų paradoksus. Čia vaizduojami ir realūs, ir įsivaizduojami dalykai – Asunsijone, Korientese, Buenos Airėse, Meksikoje, Pitsburge, Niujorke, Oklahomoje, Madride, Paryžiuje ir Bukarešte. Literatūros kritikai teigia, kad šis romanas davė pradžią Paragvajaus prozos atsinaujinimui. „Anapus intriguojančio siužeto plyti kitas pasaulis; gilus nerimas, meistriškas komizmas, istorinio ir kosminio konteksto gelmės persipina su estetinėmis raiškos priemonėmis. Tai detektyvas, meilės istorija, politinė drama, Paragvajaus ir visos Lotynų Amerikos dvelksmas, filosofinė esė, ir negana to – visa tai apvilkta puošniais žodžių drabužiais.“ Tracy Lewis.

9. APLINK PASAULĮ: nuo Europos iki JAV, Indijos ir Vietnamo

Leon Logothetis „Gerumo dienoraštis: įkvepiančios gerumo paieškos pasaulyje“ (Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė, 2015)

Leonas Logothetis – užkietėjęs nuotykių ieškotojas, charizmatiškas oratorius ir filantropas. Nuolatinis skubėjimas, nuovargis ir nervinė įtampa – tokia daugelį metų buvo jo kasdienybė, dirbant biržos makleriu Londone, kol vieną dieną jis tiesiog nebeapsikentė ir pasirinko gyvenimą kelyje. Iš Los Andželo Leonas iškeliavo senoviniu motociklu ir neįtikėtina – juo apskriejo kone visą Žemės rutulį. Kelyje sutikti žmonės padėdavo jam rasti nakvynę, dalijosi maistu, parūpindavo degalų; jų dosnumo pakako, kad jis apkeliautų visą JAV, Europą, Indiją, Kambodžą, Vietnamą. Įsitikinęs, kad vertingiausia pasaulyje valiuta – gerumas, keliautojas už gera mokėjo geru, visam laikui pakeisdamas pakeliui sutiktųjų gyvenimus: atstatydavo sugriautus namus, apmokėdavo varge augančių vaikų mokslus, atminimui palikdavo vertingų dovanų. „Gerumo dienoraštis“ – tai pažintis su spontanišku ir neįtikėtinu nuotykių pasauliu, kuri primins, jog verta tikėti žmonėmis, įkvėps plačiai atvertomis širdimis priimti ir patiems dovanoti gėrį.

10. Indija, Nepalas

David Charles Manners „Beribis dangus. Gyvenimiškos pamokos iš Himalajų“ (Iš anglų kalbos vertė Rita Bakanienė, 2015)

Dvidešimtmetis Deividas Čarlzas Manersas nukeliauja į Himalajus, kad ištesėtų duotą pažadą ir susirastų savo giminaičius. Tačiau netikėtai atsidūręs šalia nepaliečių šamano šventyklėlės kalno pašlaitėje, jis išsuka iš suplanuoto kelio ir leidžiasi didžių atradimų kryptimi. Knygoje „Beribis dangus“ autorius dalijasi išmintimi ir įžvalgomis, kurių įgijo iš šamano Kušalo Magaro, tapusio jo mokytoju ir draugu. Pasitelkęs sudėtingus išbandymus, Kušalas Magaras išmokė Deividą gyventi visa širdimi, drąsiai ir laimingai, būti nesavanaudiškai dosniu ir geraširdžiu, sukaupti valią ir aiškiai suprasti, kokie yra jo gyvenimo tikslai. Deivido kalnuose patirtos gyvenimiškos pamokos šiandien gali būti naudingos mums visiems.

Kaune, naujoje Nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo erdvėje (Vaidoto g. 115) VšĮ „Blaivi laisvė“ įsteigė pirmą Lietuvoje priklausomų asmenų šeimos dienos centrą, kur apsisprendusiems sukti blaivystės keliu padedama atgauti socialinius gebėjimus.

Viena iš tokių paslaugų – individuali pagalba darbo paieškose. Atvykstančius į šeimos dienos centrą tokia paslauga netgi stebina – juk įprasta, kad individualiai darbą surasti atskiras konsultantas padeda tik aukščiausio rango specialistams, darbą keičiančiams vadovams.

Tuo tarpu Priklausomų asmenų šeimos dienos centre priimami žmonės, kurie neseniai gydėsi nuo priklausomybių, tačiau vis dar jaučia, kad „žemė slysta iš po kojų“ – tai yra, kad jiems vis dar yra nelengva integruotis į visuomenę.

Konsultantas Priklausomybių asmenų šeimos dienos centre nuodugniai ir detaliai išaiškina, rodos, paprastus dalykus – kaip užpildyti gyvenimo aprašymą (CV) ar kaip elgtis pokalbio metu. Neretas buvęs priklausomas asmuo šiuos įgūdžius jau būna praradęs.

Alkoholio vartojimas gali turėti ilgalaikes ir trumpalaikes pasekmes asmens „pasirengimui dirbti“. Neretas asmuo baiminasi dėl „baltų tarpų“ įsidarbinimo istorijoje, fakto kad praeityje jis ar ji vartojo alkoholį atskleidimo, ir iš to galima kilsiančios diskriminacijos darbe („buvęs pijokas“).

„Ilgametė patirtis rodo, kad pagalba ieškant darbo asmeniui, kuris neseniai atsisakė alkoholio – nėra lengvas dalykas. Pirmiausia, tokį asmenį reikia motyvuoti iš tikrųjų ieškoti užimtumo, o ne imituoti darbo paieškas, ką jis ar ji neretai darydavo praeityje.

Dažnai patariama, kad neseniai nustojęs vartoti alkoholį asmuo rinktųsi nestresuojantį darbą su aiškia dienotvarke ir pastoviomis užduotimis. Darbas, kuriame daug streso, reikalavimų ar iššūkių – ne visada rekomenduojamas dar sveikstančiam asmeniui. Netinkamai pasirinktas darbas su netinkamais bendradarbiais gali vesti prie atkryčio“, – sako „Blaivi laisvė“ vadovas, konsultantas Virginijus Spaičys.

Projektas „Kompleksinės socialinės reabilitacijos paslaugos socialinės rizikos suaugusiems asmenims: priklausomų asmenų šeimos dienos centras“ įgyvendina net kelis tikslus – prasmingai užimti sveikstančius žmones, padėti socialinės rizikos šeimų nariams suprasti priklausomybės ligos procesą, identifikuoti kopriklausomybę, burtis į savipagalbos grupes, o taip pat padėti pradėti darbinių – profesinių įgūdžių atkūrimą.

Už pateikimą informaciją atsakinga VšĮ „Blaivi laisvė“

„Aš pradedu galvoti, kad būtų buvę geriau, jei mano šeima tiesiog būtų mirusi, “sako Heo Yeong-hui – moteris, dar 2014 metais pabėgusi iš Šiaurės į Pietų Korėją. Pabėgdama ji paliko savo vyrą Choi Seong-ga ir sūnų Choi Gyeong-hak, kol įsitvirtins kitoje šalyje, paskui planavo, kad jie atvyks gyventi kartu su moterimi. Šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. „Aš pagalvojau, jog sumokėčiau, kad mano vyrą ir sūnų nužudytų. Duočiau tiek pinigų, kiek tik jie paprašytų, kad tik jų gyvenimai būtų nutraukti. Bet, žinoma, tai neįmanoma.“

Ne paslaptis, kad visose šalyse yra kontrabandininkų, Šiaurės Korėja – ne išimtis. Kontrabandą ten dažniausiai gabena laivais, o neretai, tais pačiais laivais, į kitas šalis gabena ir pabėgėlius. Heo, nelegaliais verslais užsiimantiems žmonėms, sumokėjo pinigų, kad jie, per Kiniją, padėtų jos šeimai pabėgti ir atkeliauti iki Pietų Amerikos.

Praėjusiais metais, Heo vyras ir sūnus, buvo pagauti Kinijos valdžios organų ir išsiųsti atgal į Šiaurės Korėją. Teigiama, kad vyrai buvo uždaryti į Korėjos gulagus, kuriuose laikomi ir baudžiami visi pabėgėliai. Nors gulagų laikai pasaulyje baigėsi jau senai, Šiaurės Korėja jų vis dar turi ir mano, kad tai tinkamiausias būdas nubausti visus, kurie bando pakenkti ar kitaip paveikti šią, tik teoriškai, demokratinę valstybę. Thomas Buearghental – garsus Tarptautinio Teisingumo Teismo ir Aušvico išgyvenusiųjų komiteto teisėjas, JAV dienraščiui The Washington Post sakė, kad Korėjos gulagai „yra tokie pat siaubingi, o gal net ir baisesni“ už Nacių koncentracijos stovyklas, kuriose jam teko būti, kai jis dar buvo vaikas.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Žinoma, kad iš Šiaurės Korėjos pabėgo virš 30 000 žmonių, tačiau tai tik oficialūs skaičiai ir manoma, kad tokių žmonių yra daug daugiau. Neaišku, kiek Kinija deportavo pabėgėlių atgal, į kankinimų stovyklas. Kad tai pasikeistų, Heo Yeong-hui teigia, kad čia ypatingai reikalinga išorės įtaka – kitos šalys turi padėti ne tik pabėgusiems, bet ir šalyje gyvenantiems žmonėms, kurie nemato, kas dedasi jų valstybėje ir taip netiesiogiai palaiko Šiaurės Korėjos veiksmus.

Keli Korėjos bėgliai, kurie išvengė Kinijos valdžios ir nebuvo pagauti, tapo žinomais tremtiniais, garsiai kalbančiais apie tai, kas vyksta toje šalyje. Tie, kurie nebijojo atskleisti savo tapatybės, šių metų vasarį, Baltuosiuose Rūmuose susitiko su Amerikos Prezidentu D. Trump‘u.

Suprantama, kad dėl visų gręsiančių pasekmių, dauguma pabėgėlių slepia savo vardus, nenori būti atpažinti. Tačiau Heo Yeong-hui yra drąsi moteris ir savo istoriją nori papasakoti visiems pasaulio žmonėms. Jos tikslas yra iškelti visas Šiaurės Korėjos problemas į viešumą ir, kad pagaliau būtų diskutuojama apie tai bei imamasi rimtų veiksmų. Tokiam žingsniui ją, žinoma, pastūmėjo jos mylimų vyrų uždarymas, o tikėti savimi ją įkvepia buvęs Šiaurės Korėjos diplomatas Thae Yong-ho, kuris 2016 metais su savo šeima tapo pabėgėliais ir dabar gyvena Didžiojoje Britanijoje. Moteris cituoja Thae: „Kiekvienas turi daryti viską, ką gali, kad išlaisvintų savo valstybę nuo vergijos,“.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Kinija yra ne vienintelė šalis pasaulyje gražinanti pabėgėlius į Šiaurės Korėją. Manoma, kad lygiai taip pat elgiasi ir Rusijos Federacija. Tiesa, yra ir keletas laimingų pabėgėlių istorijų. Viena jų – apie Ji Seong-ho. Praėjus dvylikai metų, kai vyras vaikščiodamas su mediniais ramentais, pabėgo iš Šiaurės Korėjos, dabar jis keliauja po Jungtines valstijas ir drąsiai pasakoja visiems apie tai, kaip jam pavyko pabėgti. 1996 m. Ji dar buvo paauglys, o Šiaurės Korėja jam atrodė tik badą nešanti ir žmonių negerbianti valstybė. Jis ir jo visi artimieji buvo priversti valgyti žolę ir žiurkes. Kartais Ji vogdavo anglis iš traukinių, kad juos galėtų išmainyti į maistą.Vieną dieną, tuo metu dar būdamas vaikas, Ji nuo bado nualpo tiesiog ant bėgių ir buvo pervažiuotas traukinio. Vaikinas išgyveno, tačiau jam amputavo kairės pusės ranką ir koją.

Praėjus dešimtmečiui, jis nusprendė bėgti iš Šiaurės Korėjos. Tuomet Kinija dar nesiųsdavo pabėgėlių atgal ir vyrui pavyko nukeliauti iki Pietų Korėjos, kur jis gavo rankos ir kojos protezus. Tačiau jis pasiliko tuos medinius ramentus, kad jie jam primintų, kokį ilgą kelią Ji nuėjo.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Ji Seong-ho dar 2015 metais, Oslo Laisvės forume, papasakojo savo neįtikėtiną istoriją ir savo kalbą pavadino „Mano neįmanomas pabėgimas iš Šiaurės Korėjos“. Šiandien Ji vadovauja grupei pavadinimu „Now Action and Unity for Human Rights“ (NAUH), kuri kovoja už žmonių teises, didina piliečių sąmoningumą apie Šiaurės Korėjos asmens teisių pažeidimus ir padeda Korėjiečiams pabėgti nuo tokios santvarkos.

Taip pat skaitykite: Apie vienintelį žmogų sugebėjusį pabėgti iš lagerio Šiaurės Korėjoje

Praėjo kiek daugiau negu dveji metai nuo „Brexit“ referendumo ir liko mažiau negu devyni mėnesiai iki oficialaus Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos (ES). Galima pripažinti, kad referendumo rezultatas kol kas nepadarė didelės įtakos nei Lietuvos, nei ES ekonomikai. Tačiau didžiausi išbandymai dar tik ateityje. Su vienu iš jų jau susidūrėme – dėl būsimo Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES nuo 2021 metų mažės ES biudžeto pajamos. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvai pasiūlyta mažiau lėšų iš ES 2021–2027 metų biudžeto. Kur kas didesnis iššūkis Lietuvai ir ES bus tai, koks bus pasirinktas prekybos modelis tarp Jungtinės Karalystės ir ES.

Pagrindiniai prekybos tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės rodikliai nerodo, kad prekyba tarp šalių būtų smarkiai nukentėjusi po „Brexit“ referendumo. Lietuviškų prekių eksportas, neįtraukus naftos produktų, per pirmus keturis 2018 metų mėnesius buvo 7 proc. didesnis negu prieš metus ir viršijo 2016 metų tokio pat laikotarpio prieš „Brexit“ referendumą rezultatą. Eksportuotojams palanku tai, kad euras pastaruoju metu yra gana stabilus svaro sterlingo atžvilgiu – valiutos kursas pirmą 2018 metų pusmetį svyravo vos 2 proc. ir euras vidutiniškai šiemet tebuvo 2 proc. stipresnis negu prieš metus. Paslaugų eksportas pirmą ketvirtį į Jungtinę Karalystę padidėjo 12 proc., o transporto paslaugų eksportas – net 24 procentais. Panašu, kad mūsų transporto įmonės kol kas nebijo Jungtinės Karalystės rinkos ir augimas šioje rinkoje yra panašus kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse.

Nėra didesnių ir migracijos statistikos pokyčių. Praėjusiais metais į Jungtinę Karalystę emigravo 21,6 tūkst. gyventojų, arba 7 proc. mažiau negu prieš metus, tačiau iš jos į Lietuvą grįžo tik 5 tūkst. gyventojų, arba 22 proc. mažiau negu prieš metus. Asmeninės perlaidos iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą pernai nebemažėjo. Tikėtina, kad šiais metais emigracija į Jungtinę Karalystę (kaip ir į kitas šalis) menksta, tačiau vargu ar labai didėja grįžtančių piliečių skaičius. Migracijos departamento duomenimis, metų pradžioje Jungtinėje Karalystėje gyveno 212 tūkst. Lietuvos piliečių. Neseniai pranešta, kad visi Jungtinėje Karalystėje esantys ir norintys likti ES šalių piliečiai iki 2020 m. gruodžio 31 d. turės užsiregistruoti internetu, kad gautų visas teises neribotą laiką gyventi šioje šalyje. Šis procesas atskleis tikrą lietuvių, gyvenančių ir ketinančių pasilikti Jungtinėje Karalystėje, skaičių. Beje, Didžioji Britanija pagal dabartinį siūlymą sudaro gana palankias sąlygas ES piliečiams likti šalyje ir kartu prisijunti ne šalyje gyvenantiems jų giminaičiams.

Pagal dabartinį preliminarų grafiką iki šių metų vėlyvo rudens Jungtinės Karalystės ir ES atstovai turi galutinai sutarti dėl pasitraukimo sąlygų ir pateikti preliminarias gaires, koks prekybos modelis bus taikomas pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, kuris tęsis nuo Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES 2019 m. kovo 30 d. iki 2020 m. gruodžio 31 dienos. Tiesa, didžiausia dabartinė grėsmė – jeigu nebus susitarta dėl pasitraukimo sąlygų iki kitų metų kovo 29 d., nebus ir pereinamojo laikotarpio, o tai reikštų labai didelį chaosą ir Didžiojoje Britanijoje, ir Europoje, kuris tikrai padarytų milžinišką žalą ekonomikai. Nereikia abejoti, kad abi pusės supranta galimą padarinių mastą, ir tikimybė, kad išsipildys toks scenarijus, labai nedidelė, tačiau jai, tikėtina, yra ruošiamasi.

SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas / Seb archyvo nuotr.

Kaip minėta, iki oficialios „Brexit“ datos turi būti sutarta ir dėl preliminaraus prekybos modelio, kuris pradėtų veikti po pereinamojo laikotarpio. Nors akivaizdu, kad ir Jungtinei Karalystei, ir ES yra naudinga rasti tokį sprendimą, kuris nepablogintų prekybos sąlygų, istorija moko, kad politiniai interesai dažnai užgožia ekonominį motyvą. Tad galimybė, kad prekyba tarp šalių nuo 2021 m. sausio 1 d. vyks pagal Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisykles – nepalankiausią visiems scenarijų, vėlgi negali būti atmesta. Žinoma, jeigu nebus pratęstas pereinamasis laikotarpis.

Galima priminti, kad prekyba pagal PPO taisykles reiškia, kad Jungtinė Karalystė galės įvesti muitų tarifus iš ES importuojamoms prekėms, o ES tą patį padaryti su prekėmis iš Didžiosios Britanijos. Tiesa, daugumai prekių tarifai nėra dideli – Lietuvos atveju daugumai eksportuojamų prekių tarifai būtų ne didesni negu 5 procentai. Tačiau net sunku įvertinti, kokia administracinė našta teks eksportuotojams ir importuotojams dėl netarifinių apribojimų (eksporto deklaracijos, skirtingų standartų ir pan.) atsiradimo. Todėl šis variantas, nors ir įmanomas, sukeltų labai daug sumaišties, tad ir ekonominės pasekmės abiem pusėms būtų skaudžios.

Kokios galimos tolesnės prekybos alternatyvos be PPO taisyklių? Kadangi Jungtinė Karalystė nori kontroliuoti asmenų judėjimą, ji turės išeiti iš bendrosios rinkos, kurioje yra laisvas prekių, paslaugų, kapitalo bei asmenų judėjimas. Atrodytų, kad geriausia išeitis abiem pusėms būtų, jeigu Jungtinė Karalystė liktų muitų sąjungoje, tačiau nusileisti derybose turėtų ir Londonas, ir Briuselis. Trečias scenarijus – laisvos prekybos sutartis tarp Jungtinės Karalystės ir ES – taip pat nėra atmetamas, tačiau jis būtų žalingesnis abiem pusėms (ypač dėl netarifinių apribojimų atsiradimo) ir parengti šią sutartį tikrai neužtektų laiko iki 2020 m. gruodžio 31 d., todėl pereinamasis laikotarpis turėtų būti pratęsiamas ilgam.

Lietuvos verslui aktualu, kaip vyksta „Brexit“ procesas. Kadangi šio proceso eigai padaryti jokios įtakos negalima, telieka rengti veiksmų planą, kas atsitiktų, jeigu netikėtai įvyktų blogasis scenarijus ir Jungtinė Karalystė pasitrauktų iš ES be jokio susitarimo. Beje, Jungtinės Karalystės ekonomika auga vis lėčiau (šių metų pirmą ketvirtį metinis BVP pokytis tebuvo 1,2 proc.), tad kitos didžiosios ir sparčiau augančios Vakarų Europos šalys verslui yra patrauklesnės.

Nuo šios savaitės prie didžiausios el. parduotuvės Baltijos šalyse „Pigu.lt“ vadovų kolektyvo prisijungė Gediminas Mickus – jis tapo logistikos vadovu. Prieš tai G. Mickus vadovavo „Omnivos“ logistikai Lietuvoje, dirbo „Amazon“ padalinyje Jungtinėje Karalystėje.

„Ankstesnė patirtis ir ypač darbas „Amazon“ išmokė, jog klientas yra svarbiausia verslo grandis, tobulybės ieškoti reikia net tada, kai atrodo, kad ji jau pasiekta ir – kas aktualu šiuolaikinei rinkai – verslo procesų automatizacija yra ne privalumas, o būtinybė. Šią patirtį atsinešiau į Lietuvą ir sieksiu ugdyti darbuotojus, kurie patys tobulintų logistikos procesus ir klientui pasiūlytų „Amazon“ lygio paslaugas“, – teigia G. Mickus.

26-erių metų Gediminas Mickus jau yra sukaupęs 7 m. logistikos darbo patirtį. Be darbo tarptautinėje elektroninės komercijos bendrovėje „Amazon“ ir siuntų paslaugas teikiančioje įmonėje „Omniva“, jis taip pat dirbo siuntų pristatymo kompanijoje „City Link“, pagal plotą viename didžiausių logistikos centrų Europoje „Deutsche Post DHL Debenhams“.

„Nuolat siekiame augti ir tobulėti, todėl komandą papildome veržliais ir ambicingais nariais, kurie galėtų prisidėti prie mūsų ištikimų klientų rato Baltijos šalyse auginimo. Tikime, kad Gedimino prisijungimas prie vadovų komandos leis mums įdiegti geriausią sandėlio procesų valdymo patirtį, kurią jis sukaupė ne tik „Amazon“, bet ir kitose logistikos bendrovėse. Operatyviai ir be klaidų veikiantis sandėlis garantuoja laimingą klientą, kuris prekę gauna laiku ir tokią, kokios tikėjosi. To mes ir siekiame – patenkinto kliento, kuris nori sugrįžti“, – sako „Pigu.lt“ direktorius Dainius Liulys.

Šiuo metu įmonėje dirba 358 darbuotojai. Per pastaruosius metus komanda išaugo beveik 100 darbuotojų.

„Pigu“ grupė, kuriai priklauso internetinės parduotuvės „Pigu.lt“ Lietuvoje, „220.lv“ Latvijoje ir „Kaup24.ee“ Estijoje, yra didžiausias e-prekybos rinkos dalyvis Baltijos šalyse. Nuo 2015 m. „Pigu“ grupę valdo viena didžiausių Centrinės ir Rytų Europos privataus kapitalo investicijų bendrovė MCI. 2017 m. įmonės apyvarta siekė 85 mln. eurų. Planuojama 2018 m. apyvarta sieks 100 mln. Eur. Įmonė trejus metus iš eilės patenka į „Deloitte“ reitingo „Didžiojo penketo“ (angl. „BIG 5“) kategoriją,  kurioje reitinguojamos sparčiausiai augančios regiono technologijų įmonės. Tai pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvos įmonė, patekusi tarp sparčiausiai augančių penkių didžiausių Vidurio Europos technologijų įmonių trejus metus iš eilės.

Andres Manuel Lopez Obrador, dar žinomas kaip AMLO, 53% balsų persvara laimėjo rinkimus ir tapo 58-uoju Meksikos prezidentu. Kolkas šį postą užima senasis Meksikos prezidentas Enrique Peña Nieto, tačiau, jau šių metų Gruodžio 1-ąją jis perleis savo pareigas naujajam vadovui. AMLO yra 64-erių metų politikas, žinomas kaip populistas ir nacionalistas. Palaiko politikos kairiųjų pusę, kuri atstovauja socialiniam liberalizmui, anarchizmui, komunizmui ir socialdemokratijai.

Andres Manuel Lopez Obrador gimė 1953 m. pietinėje Tabasko valstijoje (Meksika). Politinę karjerą pradėjo 1973 m. Meksikos institucinėje revoliucinėje partijoje. 1986 m. paliko partiją ir prisidėjo prie, tuo metu naujo, judėjimo „Demokratinė srovė“ (angl. Democratic Current), kuri vėliau tapo „Demokratinė Revoliucijos“ (PRD) partija. 2000m. AMLO buvo išrinktas Meksiko miesto meru. 2012m. įkūrė pelno nesiekiančią organizaciją pavadinimu MORENA (Nacionalinio atkūrimo judėjimas). 2014m. organizaciją įteisino kaip politinę partiją, atstovaujančią politikos kairiesiems, ir ėmėsi jai vadovauti.

2006 m. pirmą kartą dalyvavo prezidento rinkimuose, kuriuose, rekordiškai maža persvara (0,56%), pralaimėjo konkurentui Felipe Calderon. Po šių rinkimų Andres Manuel iniciavo protestus prieš tokį rezultatą ir pavadino tai „sukčiavimu rinkimuose“. Jo šalininkai mieste įsirengė stovyklas ir keliems mėnesiams užblokavo eismą Meksiko miesto gatvėse. Antrą kartą prezidentu tapti bandė 2012 m., tačiau ir tuomet pralaimėjo – prezidentu buvo išrinktas Enrique Peña Nieto. Šis, trečiasis, politiko bandymas buvo sėkmingas ir jam pavyko tapti Meksikos vadovu.

Lopez Obrador valstybės piliečius tikino, kad šalyje įvyks daugybė perversmų, bus panaikinta korupciją ir rimtai sprendžiamos, su narkotikais susijusios, šalies problemos. Kairiųjų atstovas pažadėjo, kad „sieks taikos ir užbaigs karą“ Meksikoje, kai aukų skaičius pasiekė neregėtą rekordą narkotikų kartelio nesantaikos istorijoje. Lopez Obrador pasakė, kad nebetęs kariuomenės vadovaujamos „Karas su narkotikais“ strategijos, ties kuria dirbo dabartinis prezidentas Enrique Peña Nieto ir prieš tai prezidento pareigas ėjęs Felipe Calderon. AMLO pateikė laibai neaiškų planą apie paties sukurtą naują saugumo politiką, kas sukėlė nemažai abejonių.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Savo pergalės kalboje, sekmadienio naktį, Andres Manuel Lopez Obrador pasidalino planais, kaip spręs turbūt didžiausią Meksikos problemą – narkotikų karą, kuris veda į didžiulį smurtą. Šiais metais karo padariniai pasiekė tokį lygį, kai per dieną žuvusiųjų skaičiaus vidurkis siekia 88 žmones. Naujasis prezidentas pažadėjo pakeisti „Karo su narkotikais“ strategiją, kurią laiko nepavykusia. Per vienuolika metų, kol vyksta ši programa, žuvo daugiau nei 200 000 žmonių. „Labiau stengsimės ne naudoti jėga, o bandyti spręsti pačias priežastis iš kurių ir kyla nesaugumas ir smurtas“, teigia AMLO. „Aš įsitikinęs, kad efektyviausias ir humaniškiausias būdas kovoti su šiomis problemomis taip pat apima kovą su nelygybe ir skurdu. Taika ir ramybė yra teisingumo vaisiai.“

Oponentai teigė, kad naujojo prezidento simpatijos kairiesiems ir jų pažiūroms, Meksikai gali prišaukti Venesuelos likimą, kurioje krizė tęsiasi nuo pat 2012 m. iki dabar ir mirusiųjų skaičius siekia 240 aukų. Politikai įspėja, kad Andres Manuel Lopez Obrador propaguoja autoritarinę santvarką ir palaikė Venesuelos buvusį prezidentą Hugo Chavez, kuris buvo kritikuojamas dėl savo autoritarinio šalies valdymo, todėl bijoma, kad AMLO sužlugdys Meksikos ekonominę sistemą lygiai taip pat, kaip tai nutiko Venesueloje, kol valdė prezidentas Chavez. Lopez Obrador neigia visus jo palyginimus su Venesuelos lyderiais.

Ekonominė padėtis toli gražu nėra didžiausia Meksikos problema. Vien nuo 2018m. pradžios iki balandžio mėnesio šalyje buvo nužudyti 7 667 žmonės, daugiausiai žmonių (6 406) tapo smurto aukomis. Dėl pirmojo metų ketvirčio, šie metai, pagal smurto rodiklius, yra patys baisiausi per paskutinius du dešimtmečius. Toks sukrečiantis mirčių šuolis šalyje vyksta dėl narkotikų kartelių karų, pagrobimų, prievartavimų, plėšimų ir kitų kriminalinių nusikaltimų. Lopez Obrador smurto protrūkį šalyje sieja su skurdu ir Meksiką laiko „skurdo fabriku“.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Tokio tipo „smurto lygis šoktelėjo, kadangi ekonomika nesivysto ir neauga jau trisdešimt metų. Meksika yra skurdo fabrikas“, per pirmuosius rinkimų debatus sakė, dar tik kandidatas į prezidentus, Andres Manuel. Jis priminė, kad Meksika turi dar vieną opią bėdą šalies viduje. Savo kalboje jis pridėjo, kad korupcija vyriausybėje yra viena didžiausių Meksikos problemų, bet ne organizuotas nusikaltimas. Trečią kartą kandidatavęs politikas teigė, kad vyriausybės korupcija šaliai atsieidavo „daugiau kai 27 bilijonus JAV dolerių, kasmet.“

Nuo pat 1934 metų, kai prezidentu tapo revoliucinės partijos atstovas Lazaro Cardenas, Meksikai nepertraukiamai vadovavo PRI (Institucinė revoliucinė partija) bei PAN (Nacionalinė veiksmo partija) nariai. Šalyje nebuvo matyti jokių pokyčių, todėl piliečiai sudėjo visas viltis į kairiųjų partijos MORENA (Nacionalinio atkūrimo judėjimas) įkūrėją Andres Manuel Lopez Obrador. Šis, žinoma, pasinaudojo esama padėtimi save piliečiams pristatydamas kaip prezidentą, kuris sieks perversmų šalyje ir taip laimėjo žmonių palankumą ir pačius prezidento rinkimus. Tai pirmasis kartas Meksikos naujųjų laikų istorijoje, kai prezidento postą užims kairiųjų atstovas.

Su pergale pasveikinti suskubo ir JAV prezidentas Donald‘as Trump‘as. Savo Twitter paskyroje išplatino pranešimą: „Sveikinimai Andres Manuel Lopez Obrador tapus sekančiu Meksikos prezidentu. Aš labai laukiu, kada galėsiu su juo dirbti. Yra daug ką nuveikti tiek Jungtinių Valstijų, tiek Meksikos labui!“.

Prieš rinkimus AMLO išsireiškė, kad D. Trump‘o anti-imigrantų politika yra „neatsakinga“ ir „rasistinė“. Naujasis prezidentas teigė, kad neleis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui Meksikos paversti atpirkimo ožiu dėl visų įvykių ir pridūrė, kad sieks abipusės pagarbos ir draugiškų santykių bei tikisi išvengti prekybos karo tarp šalių.

Liepos 6-ąją, penktadienį nuo 10 val. iki 16 val. Kaune, Laisvės alėjos pabaigoje (ties 103 namu) vyksiančio festivalio „L6“ organizatoriai jau suplanavo 28 nemokamas ekskursijas, skirtas kauniečiams ir miesto svečiams.

Iš anksto į jas registruotis nereiks – liepos 6-osios rytą rengiamas festivalis „L6“ vyks “gyvosios eilės” principu.

Jei pritruktų vietų, organizatoriai turi galimybę atvykusiems į „L6“ paviljoną (ties Laisvės alėjos, Vilniaus ir Šv. Gertrūdos gatvių ir Savanorių prospekto sankirta) surengti ir papildomų ekskursijų.

Galima bus rinktis ir trumpus „ekskursus“, ir ilgesnius pasivaikščiojimus

Tradiciškai, vienas iš siūlomų ekskursijų formatų – tai ekskursas, arba galimybė per 45 minutes susipažinti su pastatu „iš vidaus“.

Šių metų festivalis unikalus tuo, kad ekskursų metu bus galima iš vidaus pamatyti ne vieną žymią Kauno gimnaziją – Jono Jablonskio, Saulės, o taip pat buvusią Žydų realinę– dabar Juozo Naujalio muzikos gimnaziją.

Festivalio metu bus galima iš naujo atrasti Ugniagesių rūmus, Pacų šeimos / Siručio rūmus (dabar čia veikia Maironio Lietuvių literatūros muziejus), laiko pokyčius stebėsime išskirtinėse ekskursijose Kauno Muzikiniame teatre.

Privačias ir paprastai neprieinamas Kauno modernizmo erdves kviesime pažinti žymiajame Mozės Pasvianskio ir Giršo Kliso name Vytauto prospekte.

Lauros Baltkojytės nuotr.

Teminės festivalio ekskursijos šiais metais pakvies ir į Kauno Senamiestį, ir į Naujamiestį – pavyzdžiui, prisiminti šiemet 30-metį švenčiančios Sąjūdžio vasaros ir Roko maršų istoriją.

Kauno modernizmo architektūra – gestų kalba

Susipažinti su žymiausiais Kauno modernizmo pastatais specialioje ekskursijoje „Kauno modernizmas: įžanga“ kurčiųjų bendruomenės narius pakvies gidas Paulius Jurjonas. Ekskursijoje bus pirmą kartą gestų kalba pristatyti vertingiausi Kauno tapatybės ženklai: Centrinis paštas, taupomųjų kasų rūmai ar Vatikano nunciatūros pastatas.

Apie norą dalyvauti šioje ekskursijoje žmones su klausos negalia kviečiame rezervuoti vietas ekskursas@gmail.com.

Projektą finansuoja Kauno miesto savivaldybės programa „Iniciatyvos Kaunui”.

Ketvirtadienio vakare Kaune iškilminga ceremonija oficialiai atidengta daug diskusijų ir kritikos sukėlusi „Laisvės kario“ – Vyčio skulptūra. Beveik septynių metrų aukščio skulptūra buvo atvežta iš Ukrainos, kur ir buvo nulieta. Bronzinė skulptūra prie Kauno pilies įkurdinta ant tamsaus granito šešių metrų skersmens sferos.

Vyčio atidengimo ceremonijoje dalyvavo miesto meras Visvaldas Matijošaitis, Ekscelencija Valdas Adamkus bei Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.

„Vyčio simbolyje susijungia visi amžiai. Viskas buvo pažymėta Vyčiu: pinigai, herbas. Atėjūnai stengėsi iš žmonių jį atimti, jie žinojo, kad Vytis vienija ir telkia, o vienybė pavojinga jėga. Noriu, kad Vytis būtų vienijantis ir telkiantis simbolis skirtingų požiūrių žmones, gyvenančius visoje Lietuvoje ir visame pasaulyje“ – iškilmėse kalbėjo prezidentas Valdas Adamkus. Taip jis ragino būti garbingais Vyčio istorijos tęsėjais.

„Džiaugiuosi, kad daugelis neabejingų žmonių, kurių galbūt čia nėra, savo aukomis prisidėjo prie Vyčio idėjos“, – visiems paaukojusiems dėkojo V.Pranckietis.

KaunoZinios.lt nuotr.

Skulptūros autoriai – Nacionalinės premijos laureatas Arūnas Sakalauskas ir du ukrainiečiai – Borisas Krylovas ir Olesius Sydorukas.

A.Sakalauskas netikėtai paskelbė, ko iki pat ceremonijos visiems neminėjo – tai įkūnytas Romos Kalantos veidas. Jis ir autoriai iš Ukrainos dėkojo visuomenei už pasitikėjimą ir palaikymą.

„Tikiuosi, kad mūsų kūrinys patiks, jį mylėsite ir gerbsite“, – kalbėjo A.Sakalauskas.

Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis pareiškė, kad Kauno sėkmė virto visos Lietuvos sėkme, o Kaunas įteikė geriausią dovaną šimtmetį švenčiančiai Lietuvai.

Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis / KaunoZinios.lt nuotr.

Šios skulptūros iniciatoriai buvo „Vyčio paramos fondas“, kuris rinko lėšas skulptūros statyboms. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad surinkti 472 tūkst. eurų iš gyventojų aukų nepavyks. Todėl Kauno savivaldybė skyrė pusę milijono eurų padengti tai skulptūros daliai, kurios nepavyko surinkti fondo atstovams, taip pat postamentui, aikštei įrengti ir aplinkai sutvarkyti.

Diskusijos dėl Vyčio skulptūros Kaune prasidėjo, kai šio paminklo iniciatoriai pralaimėjo konkursą dėl galimybės statyti jį Lukiškių aikštėje Vilniuje. Sostinėje turėtų būti statomas partizanų bunkerį primenantis paminklas.

„Tie kurie nesupranta šito, aš manau, jie nesupranta visos praeities svarbos, nes Vytis juk praėjo visus blogus periodus.“ – teigė Hendrikas Juškevičius.

Valstybės dieną siūlome leisti muziejuose, ekskursijose, koncertuose, ant piliakalnių ar… Kauno mariose.

Liepos 6-ąją nuo 10 val. ryto jau trečią kartą vyks nemokamų ekskursijų festivalis „L6“.  Jo paviljonas kauniečių ir miesto svečių lauks pačioje Laisvės alėjos pabaigoje – sankryžoje su Savanorių prospektu ir Vilniaus gatvėmis.  Festivalyje galėsite išbandyti koncentruotas (45 min. trukmės) – trumpąsias ekskursijas apie ypatingus architektūriniu ir istoriniu požiūriu pastatus, esančius modernistinio Kauno centrinėje dalyje. Pirmą kartą „iš vidaus“ bus lankoma garsaus Pirmos Respublikos architekto Antano Jokimo suprojektuota Jono Jablonskio gimnazija. Kiti festivalio gidai kvies į temines ekskursijas – pavyzdžiui, galėsite apsilankyti tose vietose, kur Pirmosios Respublikos laikų menininkai sukūrė istorinius Kauno peizažus ar sužinoti apie Kauno roko muzikos sceną jos klestėjimo laikais – prieš 30 metų. Ekskursijos nemokamos, be išankstinės registracijos. Daugiau apie „L6“ skaitykite čia.

Istorinės LR Prezidentūros muziejininkai Valstybės dieną, kviečia pasikalbėti apie Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) sėkmes ir nesėkmės, pasiekimus ir praradimus. Simbolinį 1 Eur kainuojantį muziejaus bilietą įsigiję lankytojai galės dalyvauti vienoje iš siūlomų tematinių ekskursijų (jei norėsite, su tuo pačiu bilietu galima dalyvauti ir visose keturiose ekskursijose): „Lietuva ir jos kodai valstybės simboliuose“, „Lietuvos teritorija: diplomatinės ir karinės sėkmės bei nesėkmės“, „Lietuvos inteligentija kultūros ir švietimo baruose“ ir „Lietuvos sporto ir aviacijos pasiekimai“.

Mariaus Stapulionio nuotr.

Norintys savarankiškai patyrinėti muziejų už tą patį simbolinį mokestį kviečiami apžiūrėti nuolatinę ekspoziciją apie Pirmosios Lietuvos Respublikos prezidentus ir prezidento instituciją, parodas „100 reikšmingiausių Pirmosios Lietuvos Respublikos įvykių“ ir „Ypatinga dovana Lietuvai“, o taip pat parodą „Pirmoji Lietuvos Respublika (1918–1940 m.): didieji pasiekimai“, veikiančią muziejaus sodelyje. Liepos 6-ąją muziejus dirbs nuo 11 iki 17 val., detalesnę informaciją rasite čia.

Penktadienį, šventinę dieną, dirbs ir kiti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus skyriai – pats muziejus, M. Žilinsko dailės galerija, Kauno paveikslų galerija, A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus ir Velnių muziejus, A. ir P. Galaunių namai, M. Rakauskaitės ir L. Truikio memorialinis muziejus, J. Zikaro memorialinis muziejus.

Savo duris penktadienį 12–16 val. nemokamai atvers visi Kauno muziejaus skyriai – Kauno rotušė, Kauno pilis, Tautinės muzikos skyrius, M. ir K. Petrauskų skyrius ir J. Gruodžio skyrius. Apie visas šiuo metu veikiančias parodas ir nuolatines ekspozicijas pasakoja neseniai atnaujintas muziejaus tinklapis.  

Istorinės LR Prezidentūros muziejininkai Valstybės dieną, kviečia pasikalbėti apie Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) sėkmes ir nesėkmės, pasiekimus ir praradimus. Simbolinį 1 Eur kainuojantį muziejaus bilietą įsigiję lankytojai galės dalyvauti vienoje iš siūlomų tematinių ekskursijų (jei norėsite, su tuo pačiu bilietu galima dalyvauti ir visose keturiose ekskursijose): „Lietuva ir jos kodai valstybės simboliuose“, „Lietuvos teritorija: diplomatinės ir karinės sėkmės bei nesėkmės“, „Lietuvos inteligentija kultūros ir švietimo baruose“ ir „Lietuvos sporto ir aviacijos pasiekimai“.

Norintys savarankiškai patyrinėti muziejų už tą patį simbolinį mokestį kviečiami apžiūrėti nuolatinę ekspoziciją apie Pirmosios Lietuvos Respublikos prezidentus ir prezidento instituciją, parodas „100 reikšmingiausių Pirmosios Lietuvos Respublikos įvykių“ ir „Ypatinga dovana Lietuvai“, o taip pat parodą „Pirmoji Lietuvos Respublika (1918–1940 m.): didieji pasiekimai“, veikiančią muziejaus sodelyje. Liepos 6-ąją muziejus dirbs nuo 11 iki 17 val., detalesnę informaciją rasite čia.

Penktadienį, šventinę dieną, dirbs ir kiti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus skyriai – pats muziejus, M. Žilinsko dailės galerija, Kauno paveikslų galerija, A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus ir Velnių muziejus, A. ir P. Galaunių namai, M. Rakauskaitės ir L. Truikio memorialinis muziejus, J. Zikaro memorialinis muziejus.

KaunoZinios.lt nuotr.

Savo duris penktadienį 12–16 val. nemokamai atvers visi Kauno muziejaus skyriai – Kauno rotušė, Kauno pilis, Tautinės muzikos skyrius, M. ir K. Petrauskų skyrius ir J. Gruodžio skyrius. Apie visas šiuo metu veikiančias parodas ir nuolatines ekspozicijas pasakoja neseniai atnaujintas muziejaus tinklapis.  

12 val. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje galėsite pasiklausyti šventinio Kauno Kariliono varpų muzikos koncerto. Valstybės dienos proga karilionininkė Austėja Staniunaitytė atliks ypatingą programą, kurioje skambės lietuvių liaudies kūriniai, J. Naujalio, Č. Sasnausko, G. Savinienės ir B. Dvariono kūryba. Koncerto klausytojai išgirs garsiausius lietuviškos patriotinės muzikos kūrinius, tarp kurių – „Lietuva brangi“, „Lietuviais mes esame gimę“, „Kur bėga Šešupė“ ir kiti.

Švęsti Mindaugo karūnavimo dieną penktadienį siūlo ir Perkūno namas, esantis Senamiestyje. Vidurdienį pirklienė atvers gotikinio pastato duris ir papasakos apie pirklių gyvenimą Kaune XV – XVI a., vėliau jūsų lauks išbandymas „Ar išgyventum viduramžiais?“. Nuo trečios popiet – istorinių šokių pamoka. Taip pat galėsite pasigrožėti Kauno panorama nuo Jėzuitų vienuolyno apžvalgos terasos. Vietų skaičius Perkūno name ribotas, todėl pirklienė kviečia registruotis.

Viso pasaulio lietuviai Liepos 6 d. 21 val. Lietuvos laiku giedos Tautišką giesmę. Turbūt daugiausiai kauniečių susirinks Kauno pilies lomoje, kurioje himnu pradės antrąjį festivalio „Operetė Kauno pilyje“ vakarą. Jo metu bus rodoma lietuviška opera „Radvila Perkūnas“.

Kartu svarbiausias Valstybės dienos valandas praleisti kviečia Kauno šv. Jono Pauliaus II bendruomenė bei Šilainių bendruomenės centras. 18:30 val. Kauno šv. Jono Pauliaus II parapijoje bus laikomos Šv. Mišios už Tėvynę ir visus lietuvius, 19:30 val. prasidės šventinis  koncertas, o 21 val. bus giedamas himnas.

Tautiška giesmė bus giedama net Kauno mariose – jau nuo 20 val. įlankoje tarp Pažaislio vienuolyno ir Kauno Jachtklubo rikiuosis buriuotojai ir jų šeimos. Jei turite jachtą, privalote prisijungti!

Valstybės dienos proga galite aplankyti ir du Kaune esančius piliakalnius, ant kurių vyks ciklo „Minčių piliakalniai“ renginiai. Nuo 15 valandos ant Eigulių piliakalnio vyks pasikalbėjimai apie Valstybės dieną, Kauną, Eigulių piliakalnį; koncertuos folklore ansamblis „Jotija“. 20 val. prasidės renginys ant Jiesios piliakalnio, dar vadinamo Napoleono kalnu. Čia jus pasitiks Voltižierių kuopa ir Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo šaulių 2-oji rinktinė, koncertuos Kauno kultūros centro „Tautos namai“ folkloro ansamblis „Gadula“ ir sutartinių giedotojų grupė „Sasutalas“. 21 val. visi kartu giedosi te Tautišką giesmę. Ciklo „Minčių piliakalniai“ organizatoriai siūlo, jei turite, su savimi pasiimti sulankstomą kėdutę, kad laiką leisti būtų patogiau.

Linkime puikios Valstybės dienos Kaune! Primename, kad Liepos 6-ąją po šventinį miestą miesto autobusais ir troleibusais galėsite keliauti nemokamai. Šventinį penktadienį viešasis transportas važiuos pagal sekmadienio eismo tvarkaraščius.

2016-aisiais į detektyvinės literatūros pasaulį įsiveržė naujas vardas: ilgus metus žurnaliste dirbusi australė Jane Harper išleido debiutinį detektyvinį trilerį „Sausra“ („The Dry“).

Ši knyga vieną po kito pelnė pagrindinius 2017-ųjų literatūrinius prizus: apdovanota prestižinėmis „Auksinio durko“, „The British Book Awards“ bei „Davitt Awards“ premijomis už geriausią 2017 m. detektyvą, išrinkta geriausia „Ned Kelly Awards“ ir „Australian Book Industry Awards“ metų knyga, o interneto svetainės „Goodreads“ skaitytojai ją nominavo kriminalinio romano kategorijos premijai. Knyga tapo „New Your Times“ bestseleriu, teises pagal ją kurti filmą nusipirko Reese Witherspoon kompanija.

Lietuvoje šį pasauliniu mastu įvertintą romaną išleido leidykla „Baltos lankos“.

***

Alinančios sausros kankinamame Kievaros miestelyje Australijoje vyras, pirma nušovęs žmoną ir vaiką, paskutinį šūvį skiria sau. Į geriausio draugo Luko ir jo šeimos laidotuves atvyksta Melburno federalinis policininkas Aronas Falkas, tačiau gimtajame mieste jį pasitinka atšiaurūs žvilgsniai. Gamtos stichijos ir žiaurios tragedijos išvarginti gyventojai dar atmena, kaip įtardami kraupiu nusikaltimu, prieš 20 metų iš miesto jie išginė Falkus, ir tik Luko liudijimas tuomet apsaugojo Aroną nuo kalėjimo.

Nepaisydamas gyventojų priešiškumo ir norėdamas apmaldyti Luko artimųjų širdgėlą, Falkas imasi tirti šeimos tragediją. Aroną kankina klausimas: ar tai – desperatiškas sausros iškankinto ir vilties netekusio ūkininko poelgis, o gal priežastys slypi giliau? Kuo daugiau klausimų jis užduoda, tuo labiau veriasi seniai palaidotos miestelio paslaptys. Kievaros sąstingis apgaulingas, įtampa auga, kol susitvenkusi nutvilko klausimu: kas žiauresnis – įniršio apakintas žmogus ar nepermaldaujama stichija?

Apie Jane Harper romaną dienraštyje „Daily Mail“ rašoma: „Emociškai galingas pasakojimas ir kvapą gniaužiantis detalumas. Jeigu planuojate šiemet perskaityti tik vieną detektyvą – būtinai skaitykite šį!“

***

Pirmas skyrius

Net tie, kurie nuo Kalėdų iki Kalėdų nė nesiartindavo prie bažnyčios, suprato, kad gedėtojų bus daugiau negu kėdžių. Kai atvažiavo Aronas Falkas, keldamas dulkių ir sausų lapų debesį, prie įėjimo jau grūdosi juoda ir pilka minia.

Kaimynai, nusiteikę ryžtingai, bet stengdamiesi tokie nepasirodyti, stumdėsi dėl geresnių vietų, vientisu srautu sprausdamiesi pro duris. Kitoje gatvės pusėje ratus suko žurnalistai.

Falkas pasistatė sedaną greta pikapo, taip pat regėjusio geresnių laikų, ir užgesino variklį. Oro kondicionierius sutarškėjo ir nutilo, mašinos viduje tuojau ėmė šilti. Jis leido sau permesti akimis minią, nors iš tikrųjų neturėjo tam laiko. Visą kelią nuo pat Melburno vilkte vilkosi, keturių valandų kelionę ištempė iki daugiau kaip šešių. Įsitikinęs, kad pažįstamų nematyti, išlipo iš mašinos.

Vėlyvos popietės kaitra apgaubė jį lyg antklodė. Jis atplėšė užpakalines dureles, norėdamas pasiimti švarką, ir nusidegino ranką. Akimirką padvejojęs, pastvėrė nuo sėdynės ir skrybėlę. Plačiakraštę, kieto rudo brezento, visai nederančią prie laidotuvių kostiumo. Bet Falko oda pusę metų būdavo melsva it nugriebtas pienas, o kitą pusę – nusėta it vėžys išplitusių strazdanų, todėl jis nesibaimino nusižengti aprangos kodui.

Iš prigimties blyškiaodis, trumpai kirptais beveik baltais plaukais ir nematomomis blakstienomis, per trisdešimt šešerius metus jis ne sykį pagalvodavo, kad toji Australijos saulė nori jam kažką pasakyti. Lengviau nekreipti dėmesio į tą kažką ilguose Melburno šešėliuose negu Kievaroje, kur pavėsį ne visada rasi.

Falkas dirstelėjo į kelią, vedantį iš miestelio, tada į laikrodį. Laidotuvės, šermenys, viena nakvynė, ir viskas. Aštuoniolika valandų, suskaičiavo jis. Ne daugiau. Tvirtai laikydamasis šios minties, jis liuoktelėjo minios link, viena ranka prilaikydamas skrybėlę, kai staigus karštas gūsis ėmė kilnoti sijonus.

Iš vidaus bažnyčia atrodė dar mažesnė, negu jis prisiminė. Susiglaudęs su nepažįstamais žmonėmis, Falkas leidosi minios nešamas gilyn tarp tikinčiųjų. Pastebėjęs plyšelį pasienyje, nėrė ten ir įsitaisė greta ūkininko baltais medvilnės marškiniais, įsitempusiais ant pilvo. Anas linktelėjo, tada vėl įsispoksojo tiesiai priešais save. Falkas pastebėjo, kad ties alkūnėmis marškiniai susiglamžę – ką tik rankovės buvo atraitotos.

Falkas nusivožė skrybėlę ir paslapčia pasivėdavo. Norom nenorom apsidairė. Veidai, iš pradžių atrodę nepažįstami, dabar ėmė ryškėti, ir jį užliejo nepaaiškinama nuostaba, kai kur išvydus raukšleles akių kampučiuose, sidabrines gijas plaukuose ir papildomus kilogramus, išbarstytus po visą minią.

Pagyvenęs vyriškis dvi eilės už Falko pagavo jo žvilgsnį, linktelėjo ir liūdnai šyptelėjo atpažinęs. Kuo gi jis vardu? Falkas mėgino prisiminti. Negalėjo susikaupti. Anas buvo mokytojas. Falkas beveik regėjo jį prieš klasę, narsiai besistengiantį nuobodžiaujančius paauglius sudominti geografija, medžio darbais ar dar kažkuo, bet prisiminimas vis pasprukdavo.

Žmogus smakru parodė suolą greta, turėdamas galvoje, kad gali pasislinkti, bet Falkas mandagiai papurtė galvą ir nukreipė akis į priekį. Jis net ir geriausiu atveju vengdavo plepalų, o šis siaubingas atvejis buvo toli gražu ne geriausias.

Dieve, koks mažas tas karstelis per vidurį. Dar liūdniau atrodo tarp dviejų suaugusiųjų. Jei tai apskritai įmanoma. Mažučiai vaikučiai sušukuotais plaukais, priplotais prie galvyčių, rodė į jį pirštais: „Tėte, žiūrėk. Ta dėžė futbolo spalvų.“ Vyresni, jau suprantantys, kas viduje, žvelgė pakraupę ir nuščiuvę, timpčiodami mokyklinę uniformą ir glausdamiesi vis arčiau mamos.

Virš trijų karstų iš išdidintos nuotraukos žvelgė keturių asmenų šeima. Sustingusios šypsenos milžiniškos ir taškuotos pikseliais. Falkas pažino nuotrauką iš žinių. Ji dažnai buvo rodoma.

Po ja iš lauko gėlių išpinti žuvusiųjų vardai. Lukas. Karen. Bilis.

Falkas žvelgė į Luką nuotraukoje. Vešlūs juodi plaukai, dabar su viena kita žila gija, bet vis tiek atrodė žvitresnis už daugumą vyrų, perkopusių trisdešimt penkerius. Veidas atrodė vyresnis, negu Falkas prisiminė, bet juk jiedu beveik penkerius metus nesimatė. Užtikrintas šypsnys toks pat, ir gudrokas žvilgsnis. Vis dar toks pat, atėjo jam į galvą. O trys karstai liudijo priešingai.

– Tragedija, po galais, – netikėtai prašneko ūkininkas greta Falko. Rankos sukryžiuotos, kumščiai tvirtai įgrūsti į pažastis.

– Tikrai, – atsakė Falkas.

– Gerai juos pažinojot?

– Nelabai. Tik Luką, tą… – Falkas ne iškart sugalvojo, kaip pavadinti vyrą didžiausiame karste. Mintyse ieškojo žodžio, bet į galvą lindo tik nuvalkioti antraščių apibūdinimai.

– Tėvą, – galiausiai užbaigė. – Jaunystėje buvom draugai.

– Aha. Žinau, kas yra Lukas Hadleris.

– Dabar turbūt jau visi žino.

– Vis dar čia gyvenat?  – ūkininkas pasisuko visu stambiu kūnu ir pirmą sykį įdėmiai pažvelgė į Falką.

– Ne. Jau seniai.

– Mat kaip. O atrodo, kad kažkur esu jus matęs, – ūkininkas susiraukė, mėgindamas prisiminti. – Pala, ar tik jūs nebūsit iš tų prakeiktų televizininkų?

– Ne. Policininkas. Iš Melburno.

– Nieko sau. Kodėl jūs nesiimat tirti valdžios, kad leidžia iki to nusiristi, – jis galva parodė Luko kūną, gulintį greta žmonos ir šešiamečio sūnelio. – Mes čia stengiamės išmaitinti visą šalį, tokio baisaus oro jau šimtą metų neregėjom, o jie pliauškia, kaip panaikins subsidijas. Iš dalies nė negali pykti ant to vargšo. Su…

Jis nutilo. Apsidairė po bažnyčią.

– Š… koks skandalas, štai kas.

Falkas tylėjo, ir abu susimąstė, kokie nekompetentingi tipai sėdi Kanberoje. Laikraščių puslapiuose buvo iš panagių apkalbėti visi, ką tik buvo galima kaltinti dėl Hadlerių šeimos žūties.

– Tai jūs domitės šita istorija?  – žmogus galva parodė karstus.

– Ne. Atvykau tik kaip draugas, – atsakė Falkas. – Nesu tikras, kad dar liko kuo domėtis.

Jis žinojo tik tiek, kiek išgirdo per žinias, kaip visi. Bet, anot komentarų, reikalas buvo paprastas. Šautuvas priklausė Lukui. Tas pats, kuris vėliau rastas įbruktas ten, kur būta jo burnos.

– Tiesa, gal ir neliko, – atsakė ūkininkas. – Tik maniau, jei jau jis – jūsų draugas…

– Aš vis tiek ne toks pareigūnas. Federalinis. Dirbu finansų analizės padalinyje.

– Man tai nieko nesako, bičiuli.

– Tai reiškia, kad vaikausi pinigus. Viską, kas baigiasi keliais nuliais ir yra padėta ne ten, kur turėtų būti. Plovimą, slėpimą ir panašiai.

Anas kažką atsakė, bet Falkas neišgirdo. Nuo trijų karstų jo žvilgsnis nukrypo į gedėtojus pirmoje eilėje. Į vietą, skirtą šeimos nariams. Kad jie galėtų susėsti priešais visus draugus ir kaimynus, o šie savo ruožtu galėtų spoksoti į pakaušius ir dėkoti Dievui, kad taip nutiko ne jiems.

Praėjo dvidešimt metų, bet Falkas iškart pažino Luko tėvą. Džerio Hadlerio veidas buvo papilkėjęs. Akys atrodė įkritusios. Jis nuolankiai sėdėjo savo vietoje priekinėje eilėje, bet galvą pasuko. Jis nekreipė dėmesio į greta raudančią žmoną ir tris medines dėžes su sūnaus, marčios ir anūko palaikais. Žvelgė tiesiai į Falką.

Kažkur gale iš kolonėlių cyptelėjo kelios giesmės gaidos. Prasidėjo laidotuvės. Džeris vos pastebimai linktelėjo, o Falkas nejučia įsikišo ranką į kišenę. Apčiuopė laišką, prieš dvi dienas numestą ant jo stalo. Nuo Džerio Hadlerio, septyni žodžiai sunkia ranka: „Lukas melavo. Tu melavai. Atvažiuok į laidotuves.“

Pirmas nusigręžė Falkas.

Žiūrėti į nuotraukas buvo nelengva. Jos švysčiojo ekrane bažnyčios priekyje negailestingu montažu. Lukas švenčia pergalę dešimtmečių futbolo varžybose; Karen vaikystėje šoka su poniu per kliūtį. Dabar tie sustingę šypsniai atrodė kažkokie groteskiški, ir Falkas pastebėjo, kad ne jis vienas nusuka akis.

Nuotrauka vėl pasikeitė, ir Falkas nustebęs pažino save. Į jį žvelgė susiliejęs vienuolikamečio veidas. Jiedu su Luku greta, pusnuogiai, išsižioję rodo mažą žuvytę ant meškerės. Atrodo laimingi. Falkas mėgino prisiminti, kada fotografuota. Neprisiminė.

Skaidrės slinko toliau. Luko nuotraukos, tada Karen, abu šypsojosi, lyg turėtų niekada nesiliauti, paskui vėl pasirodė Falkas. Šįsyk jis pajuto, kaip užima kvapą. Per minią nusirito negarsus murmesys, ir jis suprato, kad atvaizdas sukrėtė ne jį vieną.

Jis jaunystėje stovi greta Luko, dabar abu ištįsę ir spuoguoti. Ir čia šypsosi, bet šįsyk visa ketveriukė. Luko ranka atsainiai apglėbusi liekną paauglės merginos kūdikiškai šviesiais plaukais liemenį. Falko ranka kiek atsargiau uždėta ant peties antrai merginai ilgais juodais plaukais ir tamsesnėmis akimis.

Falkas negalėjo patikėti, kad rodoma ši nuotrauka. Jis dėbtelėjo į Džerį Hadlerį, o šis žvelgė tiesiai prieš save, sukandęs dantis. Falkas pajuto, kad ūkininkas greta pasimuisto ir apdairiai žengia pusę žingsnelio šalin. Jis viską suprato, pagalvojo Falkas.

Prisivertė vėl pažvelgti į nuotrauką. Į ketveriukę. Į merginą prie savo šono. Žiūrėjo į tas akis, kol jos dingo iš ekrano. Falkas prisiminė, kada fotografuota. Vieną popietę, baigiantis ilgai vasarai. Gera buvo diena. Ir tai buvo viena iš paskutinių visos ketveriukės nuotraukų. Po dviejų mėnesių tamsiaakė mergina mirė.

Lukas melavo. Tu melavai.

Falkas ištisą minutę spoksojo į grindis. Kai vėl pakėlė akis, laikas buvo pasislinkęs ir Lukas su Karen įsitempę iškilmingai šypsojosi vestuvių dieną. Falkas buvo pakviestas. Jis mėgino prisiminti, kaip pasiteisino, kodėl nedalyvaus. Tikriausiai sakė, kad dėl darbo.

Pasirodė pirmosios Bilio nuotraukos. Raudonveidis kūdikėlis, paskui papurgalvis vaikutis. Jau truputį panašus į tėtį. Su šortais prie Kalėdų eglutės. Visa šeima persirengusi pabaisomis, išsišiepus sutrūkinėję dažai ant veidų. Dar keleri metai, vyresnė Karen glaudžia prie krūtinės dar vieną naujagimį.

Šarlotė. Jai pasisekė. Jos vardas neužrašytas gėlėmis. Lyg susipratusi, dabar trylikos mėnesių Šarlotė ėmė inkšti pirmoje eilėje, močiutei ant kelių. Barbė Hadler viena ranka tvirčiau priglaudė mergaitę prie krūtinės ir ėmė nervingai linguoti. Kita ranka ji spaudė prie veido nosinaitę.

Falkas, nieko neišmanydamas apie kūdikius, nelabai suprato, ar Šarlotė ekrane pažino mamą. Galbūt ji tiesiog siunta už tai, kad ją įtraukė į atminimo montažą, nors yra gyva ir sveika. Pripras, pagalvojo jis. Ką jai daugiau daryti? Kurgi pasislėps mergytė, kuriai lemta augti visų vadinamai „vienintele likusia gyva“?

Nutilo paskutinės muzikos gaidos, nejaukioje tyloje šmėstelėjo paskutinės kelios nuotraukos. Kažkam uždegus šviesas, buvo justi, kad visiems palengvėjo. Kai nutukęs kapelionas ropštėsi dviem laipteliais prie katedros, Falkas vėl pažvelgė į siaubinguosius karstus. Prisiminė tamsiaakę merginą, prieš dvidešimt metų sugalvotą ir sutartą melą, kai gyslomis plūdo baimė ir paauglio hormonai.

Lukas melavo. Tu melavai.

Ar nuo to sprendimo iki šios akimirkos taip netoli? Klausimas maudė it mėlynė.

Pagyvenusi moteris minioje, žiūrėjusi į priekį, pasuko galvą ir pažvelgė į Falką. Jis jos nepažinojo, bet ji nesusimąsčiusi mandagiai linktelėjo, jį pažinusi. Falkas nusigręžė. Kai vėl pasižiūrėjo, ji spoksojo. Antakiai staiga susiraukė, ir ji pasisuko į senutę greta. Falkui nereikėjo nė iš lūpų skaityti, kad suprastų, ką ji sukuždėjo.

Grįžo Falko vaikis.

Antrosios moters akys įsmigo į jo veidą ir tuojau nukrypo šalin. Vos pastebimai linktelėdama, ji patvirtino draugės įtarimą. Pasilenkė ir kažką sukuždėjo moteriai kitoje pusėje. Falko krūtinę užgulė sunkus akmuo. Jis dirstelėjo į laikrodį. Septyniolika valandų. Tada išvyks. Vėl. Ačiū Dievui.

Antras skyrius

– Aronai Falkai, po galais, nedrįsk sprukti.

Falkas stovėjo prie mašinos ir vos tvardėsi nešokęs į ją ir nenuvažiavęs. Dauguma laidotuvininkų jau buvo pajudėję neilgu keliu į šermenis. Falkas, išgirdęs balsą, atsigręžė ir nenoromis nusišypsojo.

– Grečen, – tarė jis, o moteris jį apkabino, priglaudusi kaktą prie jo peties. Jis pasirėmė smakru į šviesius jos plaukus, ir jie ilgai taip stovėjo, linguodami pirmyn atgal.

– O, Dieve, kaip gera tave matyti,  – jos balsą slopino jo marškiniai.

– Kaip laikaisi? – paklausė jis, kai ji atsitraukė.

Grečen Šoner gūžtelėjo pečiais, nusiėmė pigius saulės akinius ir parodė raudonas akis.

– Prastai. Tiesą sakant, visai blogai. O tu?

– Taip pat.

– Atrodai tikrai taip pat, – ji netvirtai šyptelėjo. – Kaip matau, vis dar albinosas.

– Tu irgi ne kažin kiek pasikeitei.

Ji prunkštelėjo, bet nusišypsojo drąsiau.

– Per dvidešimt metų? Liaukis.

Falkas ne šiaip sau pataikavo. Grečen puikiausiai galėjai pažinti iš paauglių ketveriukės nuotraukos, parodytos per pamaldas.

Liemuo, kurį laikė apkabinęs Lukas, dabar buvo truputį stambesnis, o kūdikiškai šviesūs plaukai galbūt šiek tiek padažyti, bet mėlynos akys ir aukšti skruostikauliai  – gryniausia Grečen. Dalykinio stiliaus kelnės ir palaidinė mažumėlę labiau aptemptos, negu įprasta laidotuvėse, tokia apranga varžė judesius. Falkas pagalvojo, kažin, ar drabužiai skolinti, ar tiesiog retai dėvimi.

Grečen žvelgė į jį taip pat įdėmiai, o kai jų žvilgsniai susitiko, nusikvatojo. Tuojau pasidarė šviesesnė, jaunesnė.

– Eikš,  – tarė ji ir spustelėjo jam ranką. Jos delnas buvo vėsus. – Šermenys – bendruomenės centre. Ištversim jas kartu.

Jiems žingsniuojant gatve, ji šūktelėjo mažą berniuką, kažką krapštantį pagaliuku. Jis pakėlė akis ir nenoromis metė užsiėmimą. Grečen ištiesė ranką, bet vaikas papurtė galvą ir nuturseno pirmas, mosuodamas pagaliu it kardu.

– Mano sūnus, Lakis, – pasakė Grečen, šnairuodama į Falką.

– Aha. Taip. – Falkas ne iškart prisiminė, kad jo pažinota mergaitė tapo motina. – Girdėjau, kad susilaukei vaikelio.

– Iš ko girdėjai? Iš Luko?

– Tikriausiai, – atsakė Falkas. – Nors senokai. Žinoma. Kiek jam metų?

– Tik penkeri, bet dažniausiai jis jau sugeba visiems vadovauti.

Jiedu žiūrėjo, kaip Lakis įsivaizduojamu kardu bado nematomus užpuolikus. Jo akys buvo plačios, plaukai garbanoti, dulkių spalvos, bet Falkui kampuoti berniuko bruožai nepriminė Grečen. Jis mėgino prisiminti, ar Lukas ką nors pasakojo apie jos santykius su berniuko tėvu, ar kas jis apskritai yra. Regis, ne. Norėjosi manyti, kad to nepamirštų. Falkas pažvelgė žemyn į kairiąją Grečen ranką. Ji buvo be žiedo, bet juk šiais laikais tai ne kažin ką reiškia.

– Kaip sekasi šeimos gyvenimas?  – pagaliau paklausė jis, mėgindamas ką nors išsiaiškinti.

– Neblogai. Kartais su Lakiu nelengva susitvarkyti, – pusbalsiu atsakė Grečen. – Ir mudu tik dviese. Bet jis geras vaikas. Šiaip taip verčiamės. Bent kol kas.

– Tavo tėvai tebeturi ūkį?

Ji papurtė galvą.

– Dieve mano, ne. Jie išėjo į pensiją, maždaug prieš aštuonerius metus viską išpardavė. Išsikraustė į Sidnėjų, nusipirko mažą butuką už trijų gatvių nuo sesers ir jos vaikų, – ji gūžtelėjo pečiais. – Sako, kad jiems ten patinka. Gyventi mieste. Girdėjau, kad tėtis pradėjo daryti pilatesą.

Falkas nesusitvardė nešyptelėjęs, kai įsivaizdavo tiesiakalbį poną Šonerį, sutelkusį dėmesį į vidinę šerdį ir atliekantį kvėpavimo pratimus.

– Tau nekilo pagunda irgi kraustytis? – paklausė jis.

Ji nelinksmai nusijuokė ir ranka parodė džiūstančius pakelės medžius.

– Ir palikti visa tai? Ne. Aš per ilgai čia gyvenau, tai įaugę į kraują. Juk pats supranti, – ji staiga nutilo ir pažvairavo į jį. – O gal ir ne. Atleisk.

Falkas numojo ranka.

– O ką dabar veiki?

– Ūkininkauju, žinoma. Bent mėginu. Prieš porą metų nusipirkau Kelermanų ūkį. Avis.

– Tikrai?  – jis susižavėjo. Tai buvo geidžiamas ūkis. Bent jau tada, kai jis buvo mažas.

– O tu? – paklausė ji. – Girdėjau, tapai policininku?

– Aha. Tapau. Federaliniu. Ten ir dirbu.

Jiedu kurį laiką žingsniavo tylomis. Medžiuose it pašėlę spygavo paukščiai, lygiai kaip jo prisiminimuose. Priekyje laidotuvininkų pulkeliai dulkėtoje gatvėje atrodė lyg dėmės.

– Kaip čia reikalai? – paklausė jis.

– Siaubingai,  – tas žodis nuskambėjo kaip taškas. Grečen paplekšnojo pirštu per lūpą, nerimastingai, it neseniai metusi rūkyti. – Dievas mato, ir anksčiau buvo prastai. Visi baiminosi dėl pinigų ir dėl sausros. Tuomet – še tau, Lukas ir jo šeima, ir dabar taip blogai, Aronai. Taip blogai. Net justi. Vaikštom visi lyg zombiai. Nežinom nei ką daryti, nei ką sakyti. Stebim vienas kitą. Mėginam nuspėti, kuris dabar neatlaikys.

– Jėzau.

– Aha. Tu neįsivaizduoji.

– Judu su Luku vis dar artimai bendravot? – smalsavo Falkas.

Grečen dvejojo. Jos lūpos kietai susičiaupė.

– Ne. Jau daug metų. Bent jau ne taip, kaip tada, kai buvom keturiese.

Falkas prisiminė tą nuotrauką. Lukas, Grečen, jis. Ir Elė Dykon ilgais juodais plaukais. Visi buvo tokie geri draugai. Paauglystės draugai, kai tiki, kad draugai – sielos dvyniai ir kad ryšiai amžini.

Lukas melavo. Tu melavai.

– Tu, kiek suprantu, palaikei su juo ryšius? – paklausė Grečen.

– Retsykiais, – bent jau tai tiesa. – Mudu kartais susitikdavome išgerti alaus, kai jis atvažiuodavo į Melburną, ir panašiai, – Falkas nutilo.  – Bet keletą metų nebuvau jo matęs. Nėra kada, supranti? Jis turėjo šeimą, aš daug dirbau.

– Nieko tokio, nesiteisink. Visi jaučiamės kalti.

Bendruomenės centras buvo sausakimšas. Falkas stabtelėjo ant laiptų, ir Grečen trūktelėjo jį už rankos.

– Eikš, nesibaimink. Dauguma tavęs tikriausiai nė neprisimins.

– Daug kas prisimins. Ypač po tos nuotraukos per laidotuves.

Grečen susiraukė.

– Aha, suprantu. Ir aš pasibaisėjau. Bet klausyk, šiandien žmonės turi ir be tavęs dėl ko sukti galvą. Nesirauk. Įeisim pro užpakalines duris.

Nelaukusi atsakymo, ji viena ranka stvėrė Falką už rankovės, kita – sūnų ir abu įsivedė vidun, prasibraudama pro minią. Oras buvo tvankus. Centro oro kondicionierius dirbo, kiek tik pajėgė, bet jam visai nesisekė, laidotuvininkams susispietus vėsoje. Jie niūriai vaikštinėjo, nešini plastiko puodeliais ir lėkštėmis su šokoladiniu tortu.

Grečen prasibrovė iki stiklinių durų, pro kurias visuotinė klaustrofobija kai ką jau buvo išvijusi į skurdžią žaidimų aikštelę. Jiedu susirado pavėsį patvoryje, o Lakis nubėgo išmėginti laimės ant įkaitusios skardinės čiuožyklos.

– Nestovėk su manim, jei susiterši gerą vardą, – pasakė Falkas, dar labiau užsismaukdamas skrybėlę ant akių.

– Ak, liaukis. Be to, ir pati tai puikiai sugebu.

Falkas apsidairė po žaidimų aikštelę ir pastebėjo pagyvenusią porą, jam atrodė, kad tai – kadaise buvę jo tėvo draugai. Jie plepėjosi su jaunu policininku, kostiumuotu ir batuotu, su pilna šventine uniforma prakaituojančiu popietės saulėkaitoje. Jis mandagiai linkčiojo, o kakta blizgėjo.

– Klausyk, – tarė Falkas, – čia jis vietoje Barberiso?

Grečen pažvelgė ten, kur ir jis.

– Aha. Girdėjai apie Barberisą?

– Žinoma. Kaip gaila. Prisimeni, kaip jis mus mirtinai prigąsdindavo siaubo pasakomis apie vaikigalius, kurie lįsdavo prie jo įrangos?

– Aha. Jam jau dvidešimt metų grėsė tas širdies smūgis.

– Vis tiek labai gaila, – nuoširdžiai atsakė Falkas. – Tai kas tas naujasis?

– Seržantas Rakas, ir jeigu atrodo, kad jam reikėtų turkštis varlynuke, tai todėl, kad taip ir yra.

– Nieko gero? O atrodo, kad su minia tvarkosi neblogai.

– Tiesą sakant, nežinau. Vos jis spėjo čia atsikraustyti, nutiko šitai.

– Na ir darbelis vos atsikrausčius.

Grečen atsakymą pertraukė sambrūzdis prie stiklinių durų. Minia pagarbiai prasiskyrė, išėjo Barbė ir Džeris Hadleriai, markstydamiesi saulėje. Tvirtai susikibę už rankų, jiedu judėjo tarp laidotuvininkų būrelių. Keli žodžiai, apkabinimai, narsiai linkteli galva ir eina toliau.

– Kada paskutinįsyk su jais kalbėjai? – sukuždėjo Grečen.

– Prieš dvidešimt metų, o paskui – praėjusią savaitę, – atsakė Falkas. Jis laukė. Džeris juos pastebėjo iš kitos žaidimų aikštelės pusės. Jis atsitraukė nuo apkūnios moters, kurią buvo apkabinęs, ir paliko jos glėbyje vien orą.

Atvažiuok į laidotuves.

Falkas atvažiavo, kaip buvo liepta. Dabar prie jo artinosi Luko tėvas.

Grečen užbėgo jam už akių ir stipriai apkabino Džerį. Šis jai per petį pažvelgė Falkui į akis, jo lėliukės išsiplėtusios žvilgėjo. Falkui toptelėjo, kad galbūt tokią sunkią dieną jam ištverti padeda kokie nors vaistai. Paleistas iš glėbio, Džeris ištiesė ranką ir karštai, tvirtai suėmė Falko delną.

– Na, tai atvažiavai, – santūriai pasakė jis, nes Grečen nesitraukė nuo jų.

– Atvažiavau, – atsakė Falkas. – Gavau jūsų laišką.

Džeris žvelgė jam į akis.

Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė; išleido „Baltos lankos“, 2018.