Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje, Laisvės al. 57, balandžio 10 d. 17.30 val. rašytojas Rimantas Kmita pristatys savo knygą „Pietinia kronikas“, „Metų knygos rinkimuose“ pripažintą geriausia 2017-ųjų knyga suaugusiems. „Pietinia kronikas“ Kaune pristatomos pirmą kartą, be to planuojamas netradicinis knygos pristatymo formatas: renginyje dalyvaus ir knygą aptars ne tik autorius, tačiau ir savo praktikoje biblioterapiją taikantis, Pietiniame Šiaulių rajone užaugęs psichoterapeutas Timas Petraitis.

Rimantas Kmita – rašytojas, poetas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras – Šiauliuose gyveno iki 1996-ųjų, vėliau Klaipėdos universitete ėmė studijuoti lietuvių filologiją ir literatūrą. „Pietinia kronikas“ yra pirmasis jo romanas ir pirmasis toks romanas Lietuvoje – parašytas ne bendrine kalba, o Šiaulių krašto šnekta. Knygoje aprašytas 90-ųjų gyvenimas, preciziškai ir gyvai perteikta tuometinė subkultūra, pažįstama ne tik šiauliečiams, tačiau ir visiems tą laiką išgyvenusiems lietuviams.

Psichoterapeutas Timas Petraitis jau yra ne kartą drauge su Rimantu Kmita aptaręs Valdo Papievio, Audronės Urbonaitės, Birutės Jakučionytės ar kitų rašytojų knygas bei pristatęs jų biblioterapinį turinį. Šis kartas T. Petraičiui yra ypatingas, kadangi jis užaugo Šiauliuose, knygoje aprašytame Pietiniame rajone, ir, kaip teigia pats, ten buvo sudėti visi pamatai jo profesijai.

Renginio dalyviai bus kviečiami paieškoti pagrindinės knygos temos, padiskutuoti apie 90-ųjų gyvenimą, įpročius ir skirtumus tarp to ir šiandieninio požiūrių į kultūrą, pinigus, ekonomiką ir vyrų bei moterų tarpusavio santykius. Susitikimo metu bus bandoma išsiaiškinti, kiek knygoje aprašytų epizodų yra tikrų, išgyventų, ir kiek sukurtų iš nuogirdų, aptariama, kas knygoje paveiku ir įtikina, o kas ne, ir kuo ši knyga gali būti naudinga skaitytojo asmeniniam augimui.

© KaunoZinios.lt nuotr.

Susirinkusius į renginį „Caffeine Roasters“ nemokamai vaišins kava, tad visi galės atsikvėpti po antradienio darbų ir klausydamiesi pokalbio mėgautis puodeliu gardžios kavos. Renginyje taip pat dalyvaus literatūrologė Gintarė Visockytė. Pokalbį moderuos Agnė Cesiulė.

Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Rimantas Kmita „Pietinia kronikas“

Minint 2018-uosius – jubiliejinius, Tėvo Stanislovo metus, „Baltų lankųׅ“ leidykla perleidžia Vitos Morkūnienės knygą „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“. Šioje knygoje autorė sudėjo autentiškus pokalbius su Tėvu Stanislovu, vykusius įvairiais metais įvairiomis progomis, daugiausia – Dotnuvoje, Tėvo Stanislovo celėje.

***

Tėvo Stanislovo biografiniai faktai

Tėvas Stanislovas OFM Cap. – kun. Algirdas Mykolas Dobrovolskis – gimė 1918 m. rugsėjo 29 d. Radviliškyje. Mokėsi gimtajame mieste ir Kauno jėzuitų gimnazijoje. 1936 m. įstojo į Plungės kapucinų vienuolyną, vėliau studijavo Kauno kunigų seminarijoje. 1944-aisiais įšventintas į kunigus.

Iki pirmojo suėmimo Tėvas Stanislovas pamokslavo beveik 100 parapijų, garsėjo drąsiais pamokslais, kurie kliuvo sovietinei valdžiai. 1948 m. rugpjūčio 11 d. buvo suimtas ir, apkaltintas ilgamete antisovietine veikla, nuteistas 10 metų lagerio.

1956 m. Tėvas Stanislovas grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas klebonu į Jurbarko rajono Vertimų parapiją. Pasirodžius naujam sovietinės valdžios įsakui, 1957 m. vėl suimtas ir ištremtas antrą kartą. Po kelių mėnesių paleistas į laisvę, sugrįžta į Vertimų parapiją. Vėliau Tėvas Stanislovas dirbo keliose parapijose, tačiau buvo nuolat prižiūrimas Religinių kultų reikalų tarybos, galiausiai neteko kunigystės teisės.

1966 m. kovo 7 d. paskirtas Paberžės (Kėdainių rajonas) klebonu. Iš Paberžės važinėjo po Lietuvą pamokslaudamas, rengė rekolekcijas kunigams, dalyvavo dekanatų konferencijose. Paberžėje sukaupė gausias ir vertingas senovinių daiktų, liaudies ir bažnytinio meno kūrinių, liturginių rūbų ir reikmenų kolekcijas. 1990 m. Tėvas Stanislovas paskiriamas atstatyti ir atkurti suniokotą Dotnuvos bernardinų vienuolyną ir tampa Dotnuvos (Kėdainių rajonas) parapijos klebonu.

1996 m. Tėvas Stanislovas Lietuvos valstybės apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 1997 m. jam suteiktas Kėdainių krašto Garbės piliečio vardas.

Už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais Tėvas Stanislovas 1999 m. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 1999 m. tapo „Santarvės“ premijos laureatu.

2002 m. kovo 28 d. Tėvas Stanislovas, jo paties prašymu, atleistas iš visų užimamų pareigų ir vėl paskirtas Paberžės parapijos klebonu. Mirė 2005 m. birželio 23 d., palaidotas Paberžės bažnyčios šventoriuje.

***

Pažinti Tėvą Stanislovą ir su juo bendrauti teko paskutiniuosius keliolika jo gyvenimo metų. Pirmąkart į Dotnuvą nuvažiavau 1993 metų rugsėjį. Šiaulių apskrities laikraščiui „Šiaulių kraštas“, kuriame dirbau ir su kuriuo bendradarbiauju iki šiol, ketinau parengti reportažą apie atstatomą Dotnuvos vienuolyną ir interviu su Tėvu Stanislovu, kurio vardas tuo metu buvo kasdien linksniuojamas bažnyčiose ir šventoriuose, Seime, turguose ir laikraščių puslapiuose. Publikacijų būta ir vėliau, tačiau profesinis interesas bendraujant nebebuvo svarbiausias. Svarbiausias atradimas buvo pats žmogus.

Skliautuotoje Tėvo Stanislovo celėje Dotnuvos vienuolyne, jaukioje Paberžės klebonijos užuovėjoje prabėgo ne viena valanda. Kalbantis, klausantis, įsiklausant. Kartais – tyloje. Tie susitikimai visuomet buvo laukiami ir jaudinantys. Kiekvienas – kaip dovana ir pamoka.

Kaskart, ruošdamasi į kelionę, ryždavausi paklausti pačių svarbiausių dalykų: apie Dievą ir Žmogų, apie gyvenimą ir mirtį, akimirką ir amžinybę, nuodėmę, bausmę, atgailą ir atleidimą.

Kaskart, pravėrus Tėvo Stanislovo celės duris, tie reikšmingi klausimai subliūkšdavo ir likdavo neištarti. Šalia jo viskas atrodė daug aiškiau ir paprasčiau.

Beprasiveržiantį žodžių srautą Tėvas Stanislovas dažniausiai nutraukdavo vienu būdu – pakviesdamas virtuvėn, prie stalo, kurį plačiai peržegnojęs, iš dubens svečiui išgraibydavo gardžiausią kąsnį.“

Vis raminausi: paklausiu kitąsyk. Atrodė, negaliu nespėti.

Nespėjau. Regis, susirinkau tik dovanas, o pamokos liko neišmoktos. Tačiau įsivyravusioje tyloje žodžiai sugrįžta.

Akivaizdu, kad Tėvas Stanislovas yra viena iškiliausių XX amžiaus Lietuvos asmenybių, moralinis autoritetas, gyvosios krikščionybės simbolis, kurio tikroji jėga ir vieta vis dar laukia tinkamo įvertinimo ir apibendrinimo. Rašoma apie jo gyvenimą, pažinojusieji dalijasi prisiminimais, analizuojama socialinė ir teologinė doktrina, literatūrologai svarstys, kokiam literatūros žanrui priskirtini jo pamokslai. Savo vietą Tėvas Stanislovas dar atras ir Lietuvos bažnyčios, dvasininkijos istorijoje. Nė vienas iš tų uždavinių nėra lengvas, nes Tėvas Stanislovas ir po mirties sunkiai telpa į bet kokius rėmus.

Rašydama šią knygą, tokių tikslų neturėjau. Norėjau parašyti tik tai, ką pati mačiau, girdėjau ir jaučiau per netrumpos pažinties metus.

Norėjau parašyti tik tai, ką pati mačiau, girdėjau ir jaučiau per netrumpos pažinties metus.

Knygos ašis – pokalbiai su Tėvu Stanislovu, įvykę įvairiais metais įvairiomis progomis, daugiausia – Dotnuvoje, Tėvo Stanislovo celėje. Tie pokalbiai – autentiški, juose nėra nė vieno išgalvoto žodžio. Kai kurie fragmentai buvo skelbti spaudoje, kai kurie – atkurti iš diktofono įrašų, užrašų knygelių, dienoraščių. Iš atminties atkurti nesiryžau nieko, gerbdama Tėvo Stanislovo požiūrį į Žodį, kaip galingą jėgą, galinčią ir padėti, ir pakenkti.

Skaitytojui pokalbius pateikiu laikydamasi chronologijos ir tematikos.

Tų pokalbių būta kur kas daugiau, deja, neišsaugojau įrašų, dėl to dabar tenka tik gailėtis. Stalčiuose ir dabar dar liko užrašų ir įrašų, o atmintyje – pokalbiai, kurie įdomiausi ir brangiausi yra pačiai šių eilučių autorei. Yra pluoštelis ir tokių, kuriems dėl įvairių priežasčių vis dar verta pabūti tyloje.

Neatsispyriau pagundai šiek tiek papasakoti apie mūsų bendravimą ir savo asmeninius išgyvenimus. Tėvas Stanislovas per tuos likimo skirtus pažinties metus po šeimos ir kraujo giminių tapo vienu iš pačių svarbiausių mano gyvenimo žmonių.

Ši knyga nėra skolos Tėvui Stanislovui grąžinimas – apie skolas jis nemėgo kalbėti, sakydavo, kad duodamas visuomet gauna daugiau.

Tai nėra iš pareigos atliktas darbas ar įžadų tesėjimas, nes pareigą, tarnystę jis priėmė kaip dovaną, to paties mokė ir kitus. Tai nėra ir dovana, nes negaliu dovanoti to, kas jau vienąkart buvo dovanota.

Tai tiesiog džiaugsmas pasidalyti iš tylos sugrįžtančiais Tėvo Stanislovo žodžiais. Norėčiau, kad knygą skaitantis žmogus pasijustų mano vietoje, o priešais save matytų ir girdėtų Tėvą Stanislovą. Suprantu, kad tas noras nėra mažas. Dar didesnis džiaugsmas būtų, jeigu tokių žmonių atsirastų.

Vita Morkūnienė

UŽ VIENATVĖS VARTŲ

– Pas Jus kasdien plūsta žmonės. Atvažiuoja pasikalbėti, pasiguosti, išgirsti patarimo ar nuraminimo žodį. Atvažiuoja ne tik bėdų, bet ir savos vienatvės, vienišumo genami. Ką apie vienišumą manote Jūs: ar tai Dievo bausmė, ar Jo dovana žmogui?

– Vienatvė ir vienišumas – skirtingi dalykai.

Vienatvė yra priemonė žmogui sustiprėti, o vienišumas? Gali būti piktas, negeras vienišumas, kai žmogus visiškai nemoka pasakyti įvardžio „mes“, kai jis – nuogas egoistas. Būti šitaip vienišam – nuodėmė.

– Bet žmogus ir vienatvės bijo…

– Tai blogai. Blogai, kad bijo.

Jėzus, kuris buvo absoliučiai be jokių kompleksų, ir tas traukė į vienatvę. Biblijoje aiškiai pasakyta: „Aš tave pašauksiu į vienatvę, į dykumą…“ Užtat mums reikia ieškoti būdų pabūti vieniems. Pajusti vienatvės palaimą.

– Ne vienas skaudaus vienišumo paženklintas žmogus gydančią vienatvės palaimą patyrė Paberžėje.

– Paberžėje buvo laikomos senovinės mišios. Paberžėje žmonės buvo paliekami vieni. Apie Paberžę žmonės dažnai klausia: ką aš žmonėms dariau, kad į ją tokios minios plūsdavo? Aš nieko jiems nedariau. Matyt, tai ir buvo svarbiausia. Aš jiems leisdavau tiesiog patiems pabūti. Aš jų neliečiau. Tačiau ten buvo išorinės sąlygos pabūti vienam.

– Gali pasirodyti, kad esate vienuolis, kuriam nelemta būti vienam. Ar dažnai būnate vienas?

– Didesnę dalį paros. Man tai būtinybė. Po vakarinių pamaldų, o gal ir anksčiau, jei Dievas duoda, aš lieku vienas. Ir kiekvieną kartą, kai nieko aplinkui nebūna, aš į glėbį paimu tą valandėlę kaip didžiausią „prietelių“.

Pažvelk į mano celės lubas. Matai, jos skliautuotos. Neįsivaizduoji, kaip jos raminamai veikia. Tu galėtum man pavydėti, kad neturi tokių skliautų, kurie tave apima.

Bet nepavydėk.

Aš – vienuolis, aš turiu būti vienas. Tu neturi tam teisės. Tu negali būti tik viena, turi būti su savo vyru, vaikais, kitais artimais žmonėmis. Bet, kai gali, pabūk viena, nebijok…

Aš anksti guluosi per dieną pavargęs. Bet dvyliktą valandą nakties keliuosi ir einu į bažnyčią. Pusę keturių – vėl keliuosi.

– Ką Jūs tada galvojate?

– Meldžiuosi, medituoju, džiaugiuosi, kai pro tamsų bažnyčios langą įslenka mėnesiena.

– Ar visuomet žinote, kur nukreipsite savo mintis, ar paleidžiate jas į laisvę?

– Dažniausiai leidžiu mintims plaukti, drumzlėms nusėsti. Tai man labai svarbu – nusodinti drumzles. O kartais reikia pastangų kodifikuoti savo mintis.

Vida Morkūnienė, „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“, Baltos lankos, Vilnius, 2018.

Kauno centre, palei Nemuną einančioje krantinėje pradėti atnaujinimo darbai. Čia senas betono plokštes pakeis lygi ir ilgaamžė danga. Artimiausius kelis mėnesius pėstieji ir dviratininkai kviečiami rinktis alternatyvias trasas.

Pastarasis kartas, kuomet ši Kauno vieta buvo sulaukusi rimtesnių priežiūros darbų, buvo prieš 20 metų. Tuomet buvo naujai pakeistos visos betoninės plokštės. Tačiau kasmet per potvynius pakylant Nemuno vandens lygiui, plokštės būdavo apsemiamos. Dėl to visas Nemuno krantinės takas ilgainiui suskilinėjo ir išsikraipė.

Šiemet nutarta pašalinti visas betonines plokštes ir vietoj jų išlieti vientisą, lygų betoninį taką, kuris būtų skirtas tiek dviratininkams, tiek ir pėstiesiems. Taip pat numatytas ir šio tako apšvietimas. Jis bus integruojamas į naujus krantinės atitvarus.

Šiuo metu vyksta ardymo darbai nuo Birštono g. iki Vytauto Didžiojo bažnyčios. Vėliau bus pereita prie likusios tako dalies. Visus darbus planuojama pabaigti iki šių metų liepos mėnesio vidurio.

Šįmet Kaune jau vyksta ar yra suplanuota daugybė gatvių ir šaligatvių atnaujinimo darbų, kurie palengvins pėsčiųjų ir dviratininkų judėjimą mieste. Praėjusią savaitę prasidėjo Savanorių prospekto tvarkymas. Kairiojoje šios gatvės pusėje (žiūrint nuo miesto centro)  tiesiamas naujas, patogus ir apšviestas 6 kilometrų ilgio pėsčiųjų ir dviratininkų takas. Iš viso šiemet Kaune planuojama įrengti apie 20 kilometrų dviračių takų.

Tobulėjant dirbtiniam intelektui ir išmanioms technologijoms, žmonės vis dažniau susiduria su netikėtomis problemomis. Ar mąstantys robotai gali turėti teises? Kaip užtikrinti duomenų saugumą internete? Kas atsako už savavaldžių automobilių avarijas? Šiuos ir kitus klausimus nagrinėja naujas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkų projektas, kuriame jėgas suvienijo technologijų, teisės ir etikos ekspertai, planuojantys bendradarbiavimą su JAV ir Europos mokslo institucijų tyrėjais.

Projekto pagrindinis tyrėjas, VDU Taikomosios etikos tyrimų klasterio vadovas prof. dr. Johnas Stewartas Gordonas sako, kad kuriant naujas technologijas žmonės neretai pamiršta atsižvelgti į jų poveikį iš etinės, socialinės, politinės pusės. „Iš anksto aptariant naujovės poveikį, galima sureaguoti į sunkumus dar jiems neiškilus“, – tikina prof. J. S. Gordonas.

Naujasis projektas yra skirtas tarpdisciplininiams tyrinėjimams – technologijų, tokių kaip dirbtinis intelektas, moralinėms ir teisinėms problemoms. Tarp kitų klausimų, čia ekspertai tiria, kokias moralines ir juridines teises gali turėti robotai, kas yra dirbtinė asmenybė, kaip technologinė pažanga veikia teisės aktus ir kaip pasirūpinti saugumu internete.

„Įdomus lietuviškas reiškinys yra asmens kodas – tai vienas skaičius, kurį naudojate visur, pradedant nuo mobiliųjų telefonų sutarčių ir baigiant nuoma ar draudimu. Jei kažkas šį numerį sužinos, tas žmogus (arba politinė institucija) galės prieiti prie visos šios informacijos, visko, ką nuveikėte per gyvenimą su tuo numeriu. Kur privatumas?“, – retoriškai klausia profesorius.

Praėjusiais metais FTB kreipėsi į JAV įmonę „Apple“, prašydama atrakinti mobilų telefoną, priklausiusį teroristui – įmonė atsisakė tą padaryti, tačiau po kurio laiko telefono apsaugą įveikė pati FTB. Pasak prof. J. S. Gordono, tai tik patvirtina, jog naivu tikėtis, kad mūsų duomenys yra visiškai saugūs.

„Manau, kad mes jau pralaimėjome kovą dėl savo duomenų apsaugojimo. Žmonės internete palieka daugybę pėdsakų – jei technologijas išmanantis žmogus norės kažką apie Jus sužinoti, jis tai padarys. Be to, tai ne tik privati įmonė ar pavienis asmuo – valstybė taip pat visuomet galės pasiekti Jūsų duomenimis kada tik to panorės“, – paaiškina etikos ekspertas.

Prof. J. S. Gordonas sako, kad vienas įdomesnių klausimų šiandien, kurį nagrinėja ir naujasis projektas, yra robotų teisės – ar savarankiškai mąstyti gebantys dirbtinio intelekto prietaisai gali turėti teises? Vakarų pasaulyje šis klausimas artimas diskusijoms dėl žmogaus embriono arba vaisiaus moralinio statuso ir kada jie tampa asmeniu. Kalbant apie žmones, norint turėti moralines ir juridines teises, reikia turėti moralinį statusą ir būti laikomam asmeniu – tai yra, kažkuo, į kieno gerovę kiti atsižvelgia. Tačiau robotų klausimas yra dar sudėtingesnis.

„Robotą galėtume laikyti asmeniu, jei jis atitiktų tam tikrus kriterijus – pavyzdžiui, turėtų racionalumą, autonomiją, sąmoningumą, savimonę ir t. t. Tačiau net jei laikome jį asmeniu, atskiras klausimas, ar galime jam taip pat suteikti ir moralines teises, juridinį statusą, ginti jo interesus“, – svarsto filosofas, kurio teigimu, gali būti, jog tokie robotai atsiras jau antroje šio amžiaus pusėje.

Profesorius atkreipia dėmesį, jog panašiai galima vertinti ir gyvūnų teises. Pavyzdžiui, utilitaristinis principas teigia, kad negalima sąmoningai skriausti būtybių, gebančių jausti skausmą. Dažniausiai žmonės skirsto gyvūnus į labiau ir mažiau išsivysčiusius – pirmuosius jie laiko turinčiais aukštesnį moralinį statusą, todėl bendruomenė suteikia jiems daugiau moralinių ir juridinių teisių.

„Kita vertus, pavyzdžiui, žmonėms, turintiems rimtas protines negalias, neturintiems savarankiškumo ir gebėjimo racionaliai mąstyti, t. y. minėtų kriterijų, pagal kuriuos suteikiamos moralinės teisės, mes vis tiek jas suteikiame, nes jie priklauso žmonių rūšiai. Tai atveria sudėtingas diskusijas ir neįgalumo tyrimų srityje“, – sako prof. J. S. Gordonas.

Metų pradžioje inicijuotas VDU projektas „Ateities teisės, etikos ir intelektualių technologijų integralumo studija“ yra finansuojamas Lietuvos mokslo tarybos lėšomis. Mokslininkai užsibrėžė ambicingus tikslus – siekiama ne tik įvertinti išmaniąsias technologijas iš moralinės ir teisinės pusės, bet ir apsvarstyti, kaip reikėtų koreguoti dabartinį teisininkų švietimą, kaip pagelbėti teisininkams priimti sprendimus šiandien atsižvelgiant į naujoves ir kokias moralines bei juridines teises gali turėti robotai.

Projektas išskirtinį prioritetą skiria globalių ryšių užmezgimui – planuojama rengti tarptautines kūrybines dirbtuves ir konferencijas, lankytis svarbiuose JAV ir Europos tyrimų centruose, aptarti šiuos klausimus su aukščiausio lygio ekspertais iš viso pasaulio.

Dideli visureigiai dar visai neseniai buvo prabangūs ir mažai kam įperkami. Pagrindinė jų funkcija buvo nuvažiuoti kuo toliau bet kokiu keliu, o kelionės asfaltu prioritetų sąraše neužėmė pirmos vietos. Laikai keičiasi ir šiandien bene kas trečią automobilį galima vadinti visureigiu, arba moderniąja jo versija – krosoveriu. Tačiau jie į automobilius, kuriems ne problema yra nuvažiuoti nuo asfalto, neretai panašūs tik išvaizda.

Esminis dalykas, skiriantis tikrą visureigį nuo miesto gatvėms ir asfaltuotiems užmiesčio keliams skirto krosoverio, yra jo konstrukcija. Krosoveriai lipdomi paprastai: važiuoklė tvirtinama tiesiai prie laikančio kėbulo. O išskirtiniu pravažumu pasižymintys visureigiai turi vadinamąją rėminę konstrukciją (angl. „ladder frame“).

„Rėminė konstrukcija inžinerine prasme yra sudėtingas ir brangus įrenginys. Mažėjant poreikiui keliauti labai prastos būklės keliais ar visiška bekele, gamintojai šio privalumo atsisako, taip mažindami kaštus. Šiandien rėminę konstrukciją turi tik pikapai bei vienas kitas visureigis mohikanas, rinkoje tokius galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų“, – teigia bendrovės „Autoverslo automobiliai“ komercijos direktorius Tomas Ravinskas.

Komfortas visuose keliuose

Rėminės konstrukcijos kėbulą išoriškai pastebėti sunku, tačiau tikrą visureigį išduoda dar keli atributai: aukšta prošvaisa, palėtintos pavaros važiavimo režimas, o naujausiuose modeliuose – nusileidimo nuokalne asistentas bei kitos elektroninės sistemos. Žinoma, nė vienas visureigis neįsivaizduojamas be keturių varančių ratų pavaros.

Kaip jau minėta anksčiau, tokiomis savybėmis įprastai pasižymi tik darbiniai pikapai, kuriems pravažiuoti prastais keliais – kritiškai svarbu. Tačiau jie skirti sunkiems kroviniams gabenti ir asfaltuotuose keliuose nėra komfortiški.

Rėminės konstrukcijos visureigių paskirtis – kita: jie erdvūs, dažniausiai turi septynias sėdimas vietas, patogūs asfaltuotuose keliuose ir nebijo bekelės. Neretai turi didelį sukimo momentą generuojantį dyzelinį variklį: nors į bagažinę ir neprikrausi tūkstančio kilogramų krovinio, tačiau tris tonas sveriančią priekabą visureigiams vilkti – vieni niekai.

Vienas tokių modelių – „SsangYong Rexton“. Pasaulyje plačiai žinomas gamintojas negali pasigirti, jog jį žino Lietuvoje, tačiau pirkėjus tikisi užburti geru kainos ir kokybės santykiu bei patikimumu. Šalyje neseniai debiutavusio naujojo „Rexton“ siūloma 5 metų ir neribotos ridos garantija yra viena didžiausių rinkoje, o išskirtinis pravažumas dėl rėminės konstrukcijos ir 4 varančių ratų pavaros tokiame kainų segmente neturi analogų. Automobilyje galima pasirinkti skirtingus režimus: 2WD skirtas geriems sausiems asfaltuotiems keliams, 4WD „High“ – sunkesnėms kelio sąlygoms, esant slidžiai kelio dangai, 4WD „Low“ – kai reikia itin didelio pravažumo bekele, per smėlį, sniegą ar purvą.

Patys pirmieji – rėminės konstrukcijos

Kas yra ta rėminė konstrukcija? Angliškai ji ne be reikalo vadinama „ladder frame“ – kopėčių tipo kėbulas. Automobilio rėmas išties primena kopėčias – du per visą ilgį einančius plieninius strypus jungia keli skersiniai, užtikrinantys standumą. Prie jo iš apačios dedama važiuoklė: ratai, amortizatoriai, variklis, diferencialai ir kitos detalės, iš viršaus – kėbulas (sparnai, durelės, buferiai ir kt.).

Patys pirmieji pro gamyklų įvairiose pasaulio šalyse vartus išriedėję automobiliai turėjo rėminę konstrukciją. Ketvirtą ir penktą praėjusio amžiaus dešimtmečiais gamintojams ieškant būdų sutaupyti ir vis gerėjant kelių būklei, ji buvo palikta tik visureigiams, o daugumoje lengvųjų automobilių atsisakyta viduriniosios grandies ir važiuoklė montuota tiesiai prie kėbulo.

Iš pradžių tokia konstrukcija naudota ir dėl kitos priežasties: pagal tą patį rėmą buvo galima sukurti visiškai naujus automobilius, juk užteko tik „užmauti“ kitokio tipo kėbulą. Be to, tokius automobilius remontuoti po avarijų – kur kas paprasčiau, nes jų važiuoklės geometriją pažeisti sudėtinga, dažniausiai taisyti tenka tik išvaizdą (kėbulo dalis).

Rėminė konstrukcija, nors suteikia automobiliui daug tvirtumo, keleivių saugumo iš esmės nedidina: tiek paprastos (kėbulas + važiuoklė) konstrukcijos modeliai, tiek didelio pravažumo visureigiai (kėbulas + rėmas + važiuoklė) yra vienodai saugūs. Pirmųjų privalumas tas, kad vientisame kėbule lengviau sukurti specialias deformacines zonas, į kurias nukreipiama visa smūgio jėga, antrųjų – elementariai aukštesnis ir tvirtesnis kėbulas.

Nors nemažai tėvų dar tik laukia į sąskaitas įkrisiančių vaiko pinigų, daugelis jų jau svarsto, kaip prasmingiausiai panaudoti šias lėšas. Pasak įmonės „SEB gyvybės draudimas“ vadovės Sonatos Gutauskaitės-Bubnelienės, vaiko pinigai – santykinai nedidelė, bet reguliari suma – geriausiai tiktų kaupti vaiko savarankiško gyvenimo pradžiai ar studijoms. 

30 eurų – daug ar mažai?

„Kasdienio vartojimo kontekste 30 eurų yra gana nedaug – tiek vienu ypu galima sumokėti parduotuvėje už maisto produktus, pusantros sauskelnių pakuotės ar kelis trikotažinius drabužius vaikui. Kitaip tariant, tokia suma lengvai ištirpsta tarp nemažų buities išlaidų. Tačiau 30 eurų gali būti tikrai gera reguliari investicija į vaiko ateitį. Turint omeny, kad dabar šeimos vaiko pinigus gaus kaip atskiras reguliarias įplaukas, jas galės kur kas psichologiškai lengviau atidėti kaupimui“, – sako S. Gutauskaitė-Bubnelienė.

Kaip pastebi specialistė, dažnai mažesnes pajamas gaunantys žmonės, kurie negalėtų sumokėti už vaikų mokslus nesiskolindami, kol kas nesiryžta ateičiai atsidėti net ir nedidelių sumų. „Žmonėms atrodo, kad taupyti pradės, kai turės papildomų lėšų, nes dabar pinigų labiau reikia kitiems poreikiams. Antra vertus, paradoksalu yra tai, kad kai pajamos pradeda augti, atsiranda ir daugiau naujų poreikių, todėl taupyti taip ir nepradedama. Taupymas dažniau yra pasiryžimo ir įpročio klausimas nei pajamų dydžio“, – mano S. Gutauskaitė-Bubnelienė. Vaiko pinigų investavimas į ateitį, pasak jos, apskritai galėtų būti geras pretekstas šeimai pradėti formuoti įprotį kaupti lėšas, jei iki šiol tokio įpročio nebuvo.

Vėliau sukaupti norimą sumą bus sunkiau

Pasak „SEB gyvybės draudimo“ vadovės, 20–30 eurų suma gali būti pakankama kaupimui tik su sąlyga, kad tai bus daroma ilgą laiką. „Jei vaiko pinigus, t. y. 30 eurų, atidėtumėte nuo pat jo gimimo, kol jam sueis 18 metų, turėtumėte beveik 6,5 tūkst. eurų. Jei pradėtumėte kaupti tik, pavyzdžiui, po dešimties metų, tokiai sumai sukaupti reiktų skirti gerokai daugiau – po beveik 70 eurų per mėnesį“, – skaičiuoja S. Gutauskaitė-Bubnelienė.

„SEB gyvybės draudimo“ vadovės teigimu, nusistatyti, kokią tiksliai sumą norisi sukaupti, gali būti sunku, kadangi per tokį ilgą laikotarpį gali keistis ir studijų kainos, ir pragyvenimo lygis. „Tačiau galime pabandyti ją apskaičiuoti įvertinę dabartinę situaciją. Mokestis už vienus bakalauro nuolatinės studijų formos metus Lietuvoje šiuo metu svyruoja nuo maždaug 1,3 tūkst. iki 11,6 tūkst. eurų. Studijos užsienyje gali atsieiti ir daugiau. Jei vaikas išvyksta iš tėvų namų, dar prisideda išlaidos būstui, mokesčiams, maistui ir transportui. Tai gali papildomai kainuoti maždaug 200–300 eurų per mėnesį. Taigi sukaupus 6 tūkst. eurų ar daugiau jau galima smarkiai prisidėti prie vaiko savarankiško gyvenimo pradžios“, – teigia S. Gutauskaitė-Bubnelienė.

Atidėti ar investuoti?

Kaupti vaiko ateičiai galima reguliariai atsidedant lėšų į kitą sąskaitą, kaupti indėliuose ar investuojant. „Jei tik atidedame lėšas, reikia turėti omenyje, kad pinigai ilgainiui dėl infliacijos nuvertėja. Pinigų vertę galima apsaugoti juos investuojant, tačiau tai darydami turime įvertinti riziką ir, pasitarę su specialistais, pasirinkti tinkamas investicines priemones“, – pabrėžia S. Gutauskaitė-Bubnelienė. Pasak jos, vienos iš tokių priemonių yra investicinio gyvybės draudimo paslauga arba periodinis investavimas į investicinius fondus. Pasirinkus investicinį gyvybės draudimą ir pasinaudojus gyventojų pajamų mokesčio lengvata, galima susigrąžinti iki 15 procentų per metus sumokėtų įmokų.

„SEB gyvybės draudimo“ vadovė taip pat atkreipia dėmesį, kad žmonės, norintys kaupti ar investuoti vaiko pinigus, gali užsisakyti elektroninės sąskaitos paslaugą. Tokiu atveju pasirinktą dieną konkreti suma bus automatiškai ir nemokamai pervedama iš vieno iš tėvų banko sąskaitos į, pavyzdžiui, investicinio gyvybės draudimo sutarties sąskaitą. „Tai ne tik sutaupys laiko, skiriamo pervedimo operacijoms atlikti, bet ir padės išvengti situacijų, kai gautos lėšos neplanuotai išleidžiamos“, – sako S. Gutauskaitė-Bubnelienė.

Grupė „SKAMP“ išsiilgusiems gerbėjams pristato naują dainą. Šių metų gruodžio 26 d. jubiliejinį 20-mečio koncertą „Siemens“ arenoje Vilniuje surengsianti grupė išleido naują singlą „Nemiegančios naktys“. Nuo šiandien naują „SKAMP“ dainą galima girdėti „SoundCloud“ muzikos platformoje ir radijo stotyse. Kitą savaitę grupė žada pristatyti ir kūrinio „Niemiegančios naktys“ vaizdo klipą.

„Daina „Nemiegančios naktys“ man yra išskirtinė, nes tai buvo pirmas kartas, kada kūriau lietuvių kalba“, – sako Erica Jennnings. „Geras dvi savaites mano galvoje sukosi žodžiai ir melodijos, kol supratau, kad juos verta užrašyti“. Dainininkė prisimena, kad artimiausių draugų reakcija į naują kūrinį buvo panaši – jie visi pažymėjo, kad daina labai greitai užkabina.

„Pradžioje kiek nervinausi, nes tai yra pirmoji mano parašyta šokių muzikos daina“, – pasakoja E. Jennings. „Supratau, kad toks kūrinys labai skiriasi nuo mano solo kūrybos, parodžiau dainą Viktorui ir Viliui, kuriems ji labai patiko. Netrukus mes ją įrašėme. Tai meilės daina, skirta nakčiai, naktiniam gyvenimui ir muzikai. Ji puikiai skambės fesitvaliuose, šokiuose paplūdimyje ar automobilyje važiuojant prie jūros“.

„Kovo 8 d. norėjau kažką moterims parašyti „Facebook“ tinkle, tačiau supratau, kad tas tekstas idealiai tiks šiai dainai“, – sako Vilius Alesius.

„SKAMP“. Šios grupės pavadinimas iš tiesų reiškia „savas kampas“. Jie nepanašūs į jokią kitą lietuviškos muzikos grupę. Jų nuopelnai amžiams įrašė grupės vardą lietuviškos muzikos istorijoje ir muzikos mėgėjų širdyse. Jie – į rėmus netelpantis, nenuspėjamas, nesulaikomas ir nepralenkiamas trio. Jie – visos postsovietinės kartos balsas.

Šie jauni atlikėjai visada troško įvairovės, naujovių – ko nors, kas atspindėtų jų pasaulėžiūrą. 1998 m. vasarą, po daugelio nesėkmingų bandymų patekti į muzikos rinką ir nuolatinės radijo stočių ir įrašų bendrovių kritikos, kad jų muzika pernelyg „alternatyvi“, muzikantai sukūrė klausytojų mintis užvaldžiusią Džordžo Geršvino dainos „Summertime“ hiphopo versiją – ir nuo tada žvelgė tik pirmyn.

1998 m. gegužę, kai pasirodė daina „Summertime“, Erikai buvo ką tik suėję aštuoniolika. Viktorui ir Viliui buvo po dvidešimt. Pastaruosius dvidešimt jie augo kartu su savo klausytojais. Grupė eksperimentavo su daugeliu muzikos stilių: viso pasaulio muzikos elementus jungiančiu „world music“ stiliumi („Deadly“, „Live and Deadly“), hausu („Le Boom Chick Vol 1“ ir „Le Boom Chick Vol 2“), roku („Reach“), hiphopu („Angata“), eksperimentine muzika („Green“) ir daugybę kitų. Naujausios iki šiol jų dainos „This Generation“ ir „Good Girl Gone Bad“ išleistos prieš ketverius metus. Daina „Good Girl Gone Bad“ iš karto karaliavo radijo stočių populiariausių kūrinių sąrašuose ir „M.A.M.A.“ apdovanojimuose buvo nominuota geriausio vaizdo klipo kategorijoje.

Grupės nariai nemažai nuveikė ir po vieną. Viktoras įkūrė klubą „LOFTAS“ – vieną geriausių vietų muzikos renginiams Baltijos šalyse, į Lietuvą pritraukusį grupes, kurios greičiausiai niekada nebūtų čia atvykusios. Vilius tapo solistu ir dirbo su Vilniaus ir Baskijos universitetais. Erika su savo vyru sukūrė sėkmingą duetą „The Ball and Chain“, o 2016 m. pradėjo solinę karjerą. 2017 m. ji iškovojo „Metų atlikėjos“ titulą „M.A.M.A.“ apdovanojimuose, o už savo muzikinius ir socialinius nuopelnus buvo pripažinta Metų moterimi.

Nors atlikėjai puikiai dirba ir po vieną, kartu jie – neįtikėtinas ir nepakartojamas derinys. Kad suprastumėte, reikia juos pamatyti ir išgirsti gyvai. Kartu su atlikėjais užaugusi publika dabar į grupės „SKAMP“ koncertus atsiveda savo vaikus. Tačiau pastaruosius keletą metų trijulė tylėjo. Užuot dainavę scenoje, užsidarė įrašų studijoje, kur tyliai dirbo prie naujų dainų. Apie jas grupė į kalbas nesileido, tačiau šiems ypatingiems metams kruopščiai rinko puikias dainas ir motyvus. Ir dabar jie yra pasirengę. Pasirengę gruodžio 26 d. surengti nepamirštamą koncertą. Pasirengę jums pademonstruoti visiškai naują, tačiau savo ypatingu stiliumi pasižyminčią muziką.

„Dažnai medijoje kalba įvairių tipažų žmonės, kurie mums įkyri, nes šneka per dažnai arba visada ir apie viską turi savo nuomonę. Mes stengiamės sukurti tokią atmosferą, kuomet tiek pašnekovas, tiek skaitytojas nebėga eilutėmis, ieškodamas kontraversijos, o mėgaujasi įkvepiančia istorija su į save panašiu žmogumi“, – sako Eligijus Ramanauskas, žurnalo „Lamų slėnis“ kūrėjas ir dizaineris. Balandžio 12 dieną Kauno technologijos universiteto (KTU) „Santakos“ slėnyje įsikūrusi „DesignLibrary Kaunas“ kviečia į susitikimą su šio netradicinio ir kitokios žurnalo kūrėju.

„Lamų slėnį“ E. Ramanauskas apibūdina kaip tobulą vietą, kurioje geriausia yra ką nors daryti: kurti, dirbti, leisti laiką su draugais ar šeima. „Lamų slėnio“ istorijomis galima mėgautis tiek skaitmeniniu formatu, tiek klasikiniu spausdintu, tačiau jie abu siūlo skirtingą turinį. „Kuriame du žurnalus vietoj vieno“, – sako E. Ramanauskas. Pasak jo, siūlyti skaitytojams tiek kokybiško turinio yra sudėtingas procesas, reikalaujantis daug jėgų ir kantrybės.

Šiuo metu „Lamų slėnis“ pradeda kitą etapą ir pristato „Lamų slėnio“ podkastą (angl. podcast). „Manome, kad „Lamų slėniui“ atėjo laikas tapti atskiru media kanalu“, – įsitikinęs žurnalo kūrėjas ir dizaineris. Jis ragina visus, norinčius prisidėti prie gero turinio kūrimo, dalintis savo istorijomis ar vizualiniais sprendimais ir taip kurti savąjį „Lamų slėnį“.

E. Ramanauskas dalijasi mintimis apie „Lamų slėnio“ kūrimą, vystymą ir nesibaigiančias kūrybines paieškas.

– Kaip kilo idėja pradėti leisti tokį žurnalą?, – paklausėme pašnekovo.

– Idėja kilo iš didelio noro kurti aukščiausios kokybės turinį, kartu apjungiant ir technologines galimybes. Taip atsirado skaitmeninis leidinys „Lamų slėnis“. Vėliau idėja išsiplėtė ir tapome žurnalo anglų kalba leidėjai. Gana greitai šalia susibūrė didelė bendruomenė, mėgstančių tokį turinį. Taip tapome tuo, kuo esame šiandien. Visada jautėme gero turinio lietuvių kalba stygių, todėl esame tie, kurie pradeda naują etapą Lietuvos žurnalų rinkoje. Turime išsikėlę tikslus ir jų siekiame.

– Kokia yra žurnalo idėja/koncepcija? Kuo jis išskirtinis savo turiniu?

– „Lamų slėnis“ – tai leidinys apie tobulą vietą, kurioje geriausia yra ką nors daryti: kurti, dirbti, leisti laiką su draugais ar šeima. Visų pirma stengiamės klausti mūsų būsimo herojaus (-ės), kur jie gyvena ir kaip ten jaučiasi. Stengiamės, kad leidinyje atsirandančios istorijos įkvėptų skaitytoją, sukurtų malonų jausmą apie skirtingus žmonių charakterius, vietų unikalumą ir temų įvairovę. „Lamų slėnis“ – tai bandymas sukurti tobulą leidinį, kurį būtų malonu skaityti pačiam.

– Kokia yra jūsų žurnalo skaitytojų auditorija?

– Kalbėdamas apie auditoriją labiau mėgstu vartoti bendruomenės sąvoką, nes tai labiau atskleidžia mūsų pačių požiūrį į skaitytoją. Nuo pat pradžių iki dabar tikiu, kad tą suburtą bendruomenę vienija didelė meilė estetikai, istorijai, vizualiniams sprendimams ir natūralumui. Dirbtinai nekuriame situacijų, priešingai – stengiamės kuo natūraliau parodyti žmogų jo kasdienybėje ar kūrybiniame procese. Manau, kad tai buvo vienas svarbiausių momentų auginant auditoriją. Smagu, kad skaitytojai tai pajuto ir įvertino.

– Jūsų žurnalas iš daugelio kitų išsiskiria dideliu dėmesiu žurnalo vizualikai, tuo primindamas užsienietiškus, galbūt skandinaviškus leidinius. Ar visuomet įsivaizdavote, kaip turėtų atrodyti jūsų žurnalas?

– Visada didelį dėmesį kreipiame žurnalo vizualams. Stilius yra artimas skandinaviškam, tačiau stengiamės sukurti individualų stilių, taip atsirado terminas „lamiškas“. Niekas nebenori skaityti senosios kartos lietuviškų žurnalų, visi nori kažko naujo, modernaus, artimo tam, ką galima nusipirkti keliaujant. Tiek skaitmeninis, tiek popierinis leidiniai turi savo atskirus stilius.

– „Lamų slėnis“ startavo kaip skaitmeninis žurnalas. Kaip nusprendėte, kad atėjo laikas popieriniam variantui?

– Mes esame dideli šiuolaikinių technologijų gerbėjai. Pirmieji Lietuvoje išleidome modernų skaitmeninį leidinį, skirtą planšetėms, kuris dvejus metus iš eilės pelnė daugybę pripažinimų ir apdovanojimų pasaulyje. Tie interaktyvūs sprendimai stebino ne tik skaitytojus, bet ir didžiausius žurnalų vardus – „National Geographic“, „Vogue“, „Elle“, „GQ magazine“ ir t.t. Tačiau prieš porą metų pajutome, kad auga spaudos kokybė ir grįžta jos vertė, tad ilgai nelaukdami pasiūlėme ekskliuzyvinį – popierinį „Lamų slėnį“.

– Vis dar leidžiate tiek skaitmeninį, tiek popierinį žurnalo variantą, tačiau tai yra du skirtingi žurnalai. Kodėl nusprendėte ir toliau vystyti e. žurnalą?

– Skaitmeninio leidinio auditorija yra žymiai didesnė ir mus tai džiugina, nes ji auga. Tačiau norėdami pradžiuginti popierinių žurnalų gerbėjus, išleidome atskirą leidinį, pasižymintį savo kokybe ir išliekamąja verte. Taigi, kuriame du žurnalus vietoj vieno. Nekopijuojame to paties turinio. Tai sudėtingas procesas, reikalaujantis begalinių jėgų ir kantrybės.

– Jūsų žurnalų pašnekovai labai įdomūs ir išskirtiniai žmonės. Kaip kyla idėjos pakviesti tokius pašnekovus, galbūt kryptingai ieškote tam tikras sritis atstovaujančių kūrėjų?

– Pabandysiu į šį klausimą atsakyti kitaip nei įprastai. Dažnai medijoje kalba įvairių tipažų žmonės, kurie mums įkyri, nes šneka per dažnai arba visur ir apie viską turi savo nuomonę. Mes, savo ruožtu, stengiamės sukurti vadinamosios lėtosios žurnalistikos (angl. slow journalism) atmosferą, kuomet tiek pašnekovas, tiek skaitytojas nebėga eilutėmis, ieškodamas kontraversijos, o mėgaujasi įkvepiančia istorija su į save panašiu žmogumi.

– Naujas jūsų projektas – „Lamų slėnio“ podkastas. Kaip kilo tokia mintis?

– Mes manome, kad „Lamų slėniui“ atėjo laikas tapti atskiru media kanalu, kuriame kiekvienas ras aukščiausios kokybės turinį: tai gali būti skaitmeninis leidinys, kokybiškas popierinis žurnalas, podkastas ar video platforma. Tai svajonė, kurią stengiamės įgyvendinti. Galiu pasakyti, kad tai visiškai naujas, bet įdomus vaidmuo man pačiam. Aš mokausi ir tikiuosi, kad klausytojai taip pat gerai leidžia laiką. Netrukus pasiūlysime tuos pačius podcastus sekti „Youtube“ ir „Facebook“ kanaluose, taip po truputį leisime kiekvienam rinktis jam patinkančią formą. Aš pats asmeniškai turinį gaunu įvairiai: klausau podcastų, kai bėgioju ar dirbu, skaitau žurnalus ir knygas, kai einu arba minutėlei prisėdu kavos, visada randu keliolika minučių „Youtube“ ir naujienoms. Man patinka didelis tempas, džiaugiuosi mūsų komanda, kuri visada praneša kažką įdomaus ir naujo.

– Prieš kurį laiką skelbėte, kad nuo šiol visi gali tapti rašytojais ir siųsti savo straipsnius Jums. Kas paskatino jus tokiai iniciatyvai?

– Ši idėja kilo kartu su vienos geriausių reklamos agentūrų „FOLK“ vadovu Ignu Kozlovu. Jis kūrė naująjį „Lamų slėnio“ įvaizdį ir tuo metu kilo ši idėja leisti kiekvienam tapti savo „Lamų slėnio“ kūrėju. Daugelis fotografuoja, rašo istorijas, kuria įdomius dizainus ir mes jiems siūlome vizualią ir techniniais sprendimais paprastą vietą, kur galima kelti viską, kas gali sudominti kitus. Labai skatiname visus pamėginti.

Kauno technologijos universitetas (KTU) kartu su Lietuvos energetikos institutu (LEI), AB „Kauno energija“ bei UAB „Ernestenos grupe“ pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kuria sieks glaudesnio mokslo ir verslo bendradarbiavimo vystant mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą energijos gamybos iš biokuro srityje bei efektyvesnių tyrimų rezultatų įdiegimo pramonėje. Suvienijus jėgas gerės ir būsimų energetikos specialistų rengimo kokybė.

„Ši sutartis – tai būsimo didelio tyrimų ir mokslo klasterio formavimas, kuris bus energetikos lyderis vystant ateities mokslo, inovacijų tendencijos bei energetikos rinką Lietuvoje“, – sako KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (MIDF) dekanas dr. Andrius Vilkauskas.

Pasak jo, vieni didžiausių šių dienų energetikos iššūkių yra išmetamo anglies dioksido mažinimas ir energetikos efektyvumo didinimas, tad šis klasteris, sujungdamas didžiausius energetikos žaidėjus Kauno regione padės spręsti aktualiausius energetikos klausimus.

„Kauno regione ši sutartis sujungia didžiausius energetikos žaidėjus tiek mokslinių tyrimų, tiek gamybos ir vartojimo srityse. Kiekvienas žaidėjas atlieka svarbų vaidmenį, o KTU yra vienas didžiausių energetikos studijų įgyvendintojų ir specialistų energetikos rinkai teikėjų ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalių regione“, – pabrėžia A. Vilkauskas.

Sutarties pasirašymas / KTU nuotr.

Pasak dekano, studentams ši sutartis reiškia praktikos vietas, baigiamųjų darbų temas bei darbo vietas būsimiems inžinieriams, todėl labai svarbu, kad prie šių specialistų rengimo dirbs dvi didžiausios Lietuvoje tyrimus energetikos sektoriuje vykdančios mokslo institucijos – LEI ir KTU.

AB „Kauno energijos“ generalinis direktorius Rimantas Bakas antrina, jog visų suinteresuotų pusių įsitraukimas siekiant efektyvių rezultatų yra labai svarbus. „Kartais mokslas ir pramonė žiūri viena linkme, o reali vartojimo pusė diktuoja savo sąlygas. Kaune susibūrė intensyvi bendradarbiavimo grupė ir tai leidžia daryti prielaidas, jog rezultatus matysime labai greitai“, – neabejoja R. Bakas.

Pasak UAB „Ernestenos grupės“ generalinio direktoriaus Virginijaus Ramanausko, šios bendradarbiavimo sutarties pasirašymas yra įrodymas, jog einama teisinga kryptimi ir Lietuva gali tapti svarbiu biomasės energetikos centru visame regione, kuriančiu technologijas ir įrangą bei eksportuojanti šią produkciją visame regione.

„Ypatingai džiaugiuosi bendradarbiavimu su KTU, nes tai stipriausias techniškasis universitetas Baltijos šalyse. Mūsų įmonė yra sėkminga, o sėkminga įmonė reiškia tai, jog joje dirba sėkmingi žmonės. Daugiau nei du trečdaliai įmonės darbuotojų yra KTU absolventai, taigi darbai kalba patys už save. Šia sutartimi pereiname į aukštesnį technologijų kūrimo etapą,“ – teigia V. Ramanauskas.

Sutarties pasirašymas / KTU nuotr.

UAB „Ernestenos grupė“ yra gerai žinoma Lietuvoje bei užsienyje, išsiskirianti biomasės deginimo technologijomis ir nuolat plečianti savo eksporto geografiją.

Lietuvos energetikos instituto direktorius Sigitas Rimkevičius pabrėžia, jog bendradarbiavimo sutartis svarbi tiek mokslo, tiek verslo institucijoms. „Jei mokslas ir verslas nebendradarbiautų, pridėtinė vertė būtų ženkliai mažesnė. Verslas orientuotas į gamybą, efektyvų įrenginių išnaudojimą, tačiau svarbu nuolat atnaujinti ir optimizuoti procesus. Mokslininkai sumodeliuoja situaciją, atlieka eksperimentinius tyrimus, o jų rezultatais sėkmingai naudojasi verslas“, – neabejoja S. Rimkevičius.

Sutartį pasirašiusios šalys taip pat sieks tobulinti energijos gamybos įrenginius ir procesus, mažinti energijos gamybos savikainą bei teršalų emisijas iš kurą deginančių įrenginių, kurti naujas energijos gamybos iš biokuro ir biomasės technologijas, bendradarbiauti studijų programų rengimo ir tobulinimo procesuose ir kitose veiklose.

Baltijos šalių įmonės šiuos metus pasitiko su išaugusia optimizmo doze. 2016 m. pabaigoje Lietuvoje ir Latvijoje vyravusias nerimastingas verslininkų nuotaikas 2017 m. gruodį pakeitė augimo prognozių kupini lūkesčiai. Tai rodo verslo pasitikėjimo tyrimas „Citadele Index“, sudarytas apklausus po 750 įmonių vadovų Lietuvoje ir Latvijoje.

Naujausiais šio tyrimo duomenimis, Lietuvos verslininkų pasitikėjimo indeksas 2017 m. gruodį sudarė 50,81 punkto ir viršijo optimizmo ribą žyminčius 50 punktų. Per metus indekso vertė Lietuvoje padidėjo 1,53 punkto. Dar didesnis augimas užfiksuotas Latvijoje – čia indekso vertė per metus šoktelėjo 4,94 punkto ir pasiekė 51,34 punkto.

„Per metus užfiksuotas Baltijos šalių verslininkų nuotaikų pagerėjimas glaudžiai susijęs su bendra Europos ekonomine situacija. Pernai metai buvo sparčiausio ekonominio augimo metai nuo 2007 metų. Rinkimų Vokietijoje ir Prancūzijoje rezultatai sumažino 2016 metais „Brexit“ sukeltą nerimą dėl galimo vieningos Europos sueižėjimo. Be to, pozityvias ekonomines tendencijas matėme ne tik Europoje, bet ir pasaulinėje ekonomikoje. Tai savo ruožtu teigiamai įtakojo Lietuvos ir Latvijos eksportuotojų nuotaikas“, – sako „Citadele“ banko Latvijoje ekonomistas Mārtiņš Āboliņš.

Būtent eksportuojančios įmonės Baltijos šalyse išsiskiria pozityviausiu tiek savo verslo, tiek visos ekonominės aplinkos vertinimu.

„Citadele“ tyrimo duomenimis, Lietuvos eksportuotojų pasitikėjimo indeksas 2017 m. gruodį siekė 53,77 punkto, tuo tarpu neeksportuojančių įmonių indeksas buvo žemesnis už optimizmo ribą – 48,73 punkto. Panaši takoskyra užfiksuota ir Latvijoje: eksportuojančių įmonių pasitikėjimo indeksas siekė 54,19, neeksportuojančių – 50,23 punkto.

Kita vertus, M. Āboliņš pastebi, kad bendrą verslininkų pasitikėjimo indekso augimą stabdo ir tebesitęsiantis nerimas dėl ilgalaikių Latvijos ir Lietuvos vidaus rinkų problemų.

„Pirmiausia, tai neigiamos demografinės tendencijos abiejose Baltijos šalyse – jos ne tik mažina vartojimo prekių ir paslaugų paklausą vidaus rinkoje, bet ir generuoja vis aštresnę kvalifikuotų darbuotojų trūkumo problemą. Antra, akivaizdu, kad ir Lietuvoje, ir Latvijoje geriausiai jaučiasi didžiausios įmonės, tuo tarpu smulkusis verslas turi mažiau galimybių investicijoms į naujas technologijas ir lyginant su didelėmis įmonėmis, mažiau tikėtina, kad imsis eksporto“, – teigia „Citadele“ banko ekonomistas.

„Citadele Index“ duomenimis, geriausiomis nuotaikomis abiejose Baltijos šalyse pasižymi didžiausių įmonių, kuriose dirba daugiau kaip 250 žmonių, vadovai – jų pasitikėjimo indeksas siekia atitinkamai 57,12 punkto Lietuvoje ir 58,65 punkto Latvijoje. Tuo tarpu labai mažų įmonių, turinčių iki 9 darbuotojų, įmonių pasitikėjimo indeksas Lietuvoje sudaro 49,93, Latvijoje – 49,47 punkto.

„Citadele“ indeksas apskaičiuojamas tiriant, kaip verslininkai vertina esamą padėtį ir kokios jų prognozės šiose srityse: bendra ekonominė veikla šalyje, ekonominė veikla atitinkamos įmonės sektoriuje, konkurencijos lygis ir įmonės veiklos rezultatai – pelningumas, apyvarta, finansinė padėtis, darbuotojų skaičius, investicijų į įmonę suma. Tyrimo autorė ir įgyvendintoja – Latvijos tyrimų bendrovė SKDS.

Eurovizijos dainų konkurso finalinis etapas Lisabonoje (Portugalija) jau ne už kalnų. Žiūrovai ir LRT sudaryta komisija nusprendė, kad Lietuvai šiais metais atstovaus 21-erių atlikėja Ieva Zasimauskaitė, kuri atliks daina „When we are old“ (liet. „Apie mus kai pasensime“).

Ši atlikėjos daina vertinama dviprasmiškai. Kai kurie žmonės sako, jog ji tikrai gali sulaukti pasisekimo, tačiau daugybė žmonių teigia, jog daina paprasčiausiai netinka Eurovizijos scenai.

Keitė pasirodymą

Eurovizijos gerbėjai puikiai žino, kad šiame konkurse daug lemia ir smulkmenos. Puikiai pasirodyti norintis atlikėjas ar grupė turi ne tik labai gerai dainuoti, bet ir pritraukti žiūrovų dėmesį savo pasirodymu.

Naujajame pasirodyme šmėžuos vaizdai, kuriuose matysime legendinę Lietuvos šokėjų porą Jūratę ir Česlovą Norvaišas.

Tiesa, šiuos efektus matys tik tie, kurie Euroviziją stebės per televiziją. Visgi, dėl to per daug nerimauti nederėtų, kadangi faktiškai Eurovizijos nugalėtoją sprendžia būtent tie, kurie dainų konkursą stebi per TV.

Užsienio publikai palieka įspūdį

Kol kas sunku pasakyti kaip seksis I. Zasimauskaitei, tačiau užsienio publikai, panašu, daina išties patinka. Neseniai atlikėja eurovizinį kūrinį pristatė Londone, ten merginos pasirodymas sulaukė tik geriausių atsiliepimų.

Lietuvoje daina jau taip pat spėjo išpopuliarėti, ji ne tik nuolat skamba per įvairias radijo stotis, bet net sulaukia kitų versijų.

Štai visai neseniai I. Zasimauskaitės dainos „remix‘ą“ sukūrė radistas Jonas Nainys (dar žinomas DJ Jovani slapyvardžiu).

Šansai triumfuoti – minimalūs

Deja, Eurovizijos šiemet tikriausiai nelaimėsime. Lažybininkų eurovizijos statymų prognozės Lietuvos galimybes iškovoti pirmąją vietą vertina mažiau nei 2 procentais. Tiesa, nugalėtojas būna tik vienas, todėl puikus pasiekimas būtų apskritai patekti į didįjį Eurovizijos finalą.

Primename, jog jau kurį laiką Eurovizijos dainų konkursas vyksta dviejų pusfinalių sistema. Iš kiekvieno pusfinalio į finalą patenka po 10 geriausiai pasirodžiusių šalių. Finale taip pat būna keturios didžiausios Eurovizijos rėmėjos – Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ir Ispanija.

Iš Baltijos šalių šiemet geriausiai vertinamos Estijos akcijos. Estams prognozuojama vieta tarp trijų geriausių pasirodymų. Tuo tarpu Latvija greičiausiai nepateks net į finalą, na, bent jau taip šiuo metu sako preliminarios prognozės.

Praėjusiais metais finale Lietuvos nebuvo

Praėjusių metų Eurovizijos dainų konkurse Lietuvos deleguotai grupei „Fusedmarc“ prasibrauti į finalą nepavyko. Ukrainoje vykusiame konkurse didelio palaikymo daina „Raino f Revoliution“ nesulaukė.

Kur kas sėkmingesnis buvo Donato Motvydo (Donny Montell) pasirodymas prieš dvejus metus. Tuomet Lietuvos atlikėjas galutinėje rikiuotėje užėmė devintą vietą ir pademonstravo antrą pagal gerumą rezultatą Lietuvos istorijoje.

Montvydas nusileido tik Andriaus Mamontovo suburtai „LT United“ grupei, kuri prieš gerą dešimtmetį Eurovizijoje liko šešta.

Konkursas – gegužės mėnesį

Šių metų konkursas Lisabonoje kaip ir kasmet vyks gegužės mėnesį. Pusfinaliai rengiami gegužės 8 ir 10 dienomis (antradienis ir ketvirtadienis). Finalas – gegužės 12 dieną, šeštadienį.

Ką tik pasirodžiusioje knygoje „Velnio dienoraštis“ amerikiečiai autoriai tiria artimo Hitlerio bendražygio ir vieno iš Trečiojo reicho ideologijos architektų Alfredo Rosenbergo asmeninio dienoraščio užrašus, pasakoja kone detektyvinę dienoraščio dingimo ir suradimo 2013 m. istoriją.

Pirmiausia Rosenbergo dienoraštis buvo rastas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje paslėptas vienoje Bavarijos pilyje – 500 puslapių, atskleidžiančių tamsiausius žmogaus, padėjusio pamatus Holokaustui, sąmonės užkampius. Niurnbergo tribunolo metu dienoraštis buvo analizuotas, tačiau, Rosenbergui įvykdžius mirties bausmę, paslaptingai dingo. Amerikiečiai autoriai Robertas K. Wittmanas ir Davidas Kinney knygoje pasakoja apie daugiau nei dešimtmetį trukusias dienoraščio paieškas ir atskleidžia mažai žinomas Rosenbergo užrašų detales.

Knygoje aprašomų veikėjų biografijos ir asmeninė patirtis gyvai perteikia Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos būklę, socialinį ir politinį jos vaizdą, detaliai vaizduoja katastrofa pasibaigusį nacionalsocialistų iškilimą į valdžią, jų siekius, motyvaciją, tarpusavio ryšius ir intrigas. Dokumentinis pasakojimas moksliniu tikslumu parodo Vokietiją ir pasaulį XX a. supurčiusius įvykius.

Apie autorius:

Robert K. Wittman – amerikiečių rašytojas, buvęs FTB kultūros nusikaltimų tyrimų ekspertas.

David Kinney – amerikiečių žurnalistas ir rašytojas, Pulicerio premijos laureatas.

„Tegyvuoja amžinoji Vokietija!“,  – vietos naciai sveikina Alfredą Rosenbergą, atvykusį į Heiligenštatą, Tiuringiją, 1935 m. (ullstein bild/ullstein bild via Getty Images)

PROLOGAS. RŪSYS

Rūmai ant kalno taip žavingai dunksojo virš kalvotų Bavarijos laukų, kad buvo praminti Gottesgarten – Dievo sodu.

Apačioje, tarp šalia vingiuojančios upės įsikūrusių kaimų ir sodybų, dėmesį traukė Banco pilis. Plačiai išsidėstę akmeniniai priestatai saulėkaitoje spindėjo auksu, o pora pamažu smailėjančių varinių bokštų buvo aukštai iškilę virš barokinės bažnyčios. Per tūkstantmetę piliavietės istoriją čia būta ir prekybinės gyvenvietės, ir įtvirtintos pilies, galinčios atremti kariaunas, ir benediktinų vienuolyno. Per karą rūmai buvo nusiaubti ir sugriauti, tačiau ištaigingai atstatyti karališkajai Vitelsbachų šeimai. Jų prabangias menes pagerbė karaliai ir kunigaikščiai, o kartą netgi kaizeris Vilhelmas II, paskutinis Vokietijos imperatorius. Ir štai dabar, 1945 m. pavasarį, kolosas buvo tapęs liūdnai pagarsėjusių ypatingosios paskirties pajėgų, dėl Trečiojo reicho šlovės plėšusių okupuotą Europą, avanpostu.

Po šešerių sekinančių karo metų artėjo pralaimėjimas, visoje Vokietijoje naciai degino slaptus valdžios dokumentus, kad šie neatsidurtų nugalėtojų rankose ir nebūtų panaudoti prieš juos. O biurokratai, kurie negalėjo prisiversti naikinti savo dokumentų, slėpė juos miškuose, kasyklose, pilyse ir rūmuose. Tokiuose, kaip šie. Visoje šalyje Sąjungininkai aptiks daugybę paslaptis saugojusių bibliotekų: išsamūs vidaus dokumentai atskleidė iškrypusią Vokietijos biurokratiją, kariuomenės negailestingą karo strategiją ir viską nustelbiantį nacių planą pašalinti iš Europos „nepageidaujamus elementus“ galutinai ir visiems laikams.

Antrą balandžio savaitę kraštą užėmė JAV generolo George’o S Pattono 3–iosios armijos ir generolo Alexanderio Patcho 7–osios armijos kariai. Prieš kelias savaites persikėlę per Reiną, vyrai sparčiai žygiavo į priekį vakarinėmis karo išvargintos šalies platybėmis, pristabdomi tik susprogdintų tiltų, greitosiomis suręstų užtvarų ir atkaklaus pasipriešinimo salelių. Jie ėjo pro Sąjungininkų bombų sugriautus miestus. Pro tuščiomis akimis žvelgiančius kaimiečius ir namus, iš kurių langų kyšojo ne vėliavos su svastikomis, o baltos paklodės ir pagalvių užvalkalai. Vokietijos kariuomenė buvo pakrikusi. Po trijų su puse savaitės Hitleris jau bus negyvas.

Neilgai trukus kraštą užėmę amerikiečiai sutiko puošnų aristokratą su monokliu, avintį nublizgintus aukštaaulius batus. Kurtas von Behras karą buvo praleidęs Paryžiuje, kur grobė privačias meno kolekcijas ir naršė dešimčių tūkstančių Prancūzijos, Belgijos ir Nyderlandų žydų namų turtą. Prieš pat išvaduojant Paryžių, jiedu su žmona paspruko į Bancą su gausybe prisigrobto turto, sukrauto į keturis vilkikus su vienuolika priekabų.

Dabar von Behras norėjo sudaryti sandėrį.

Jis nuvyko į netoliese esantį Lichtenfelsą ir kreipėsi į karinės valdžios atstovą Samuelį Haberį. Pasirodė, kad von Behras buvo karališkai įsitaisęs po įmantriai ištapytomis rūmų lubomis. Jeigu Haberis leisiąs jam toliau čia gyventi, von Behras parodysiąs, kur paslėpti svarbūs nacių dokumentai.

Amerikietis susidomėjo. Renkant vertingą žvalgybinę informaciją ir kai jau ne už kalnų buvo karo nusikaltimų teismai, Sąjungininkų pajėgoms įsakyta surasti ir išsaugoti kiek įmanoma visus vokiečių dokumentus. Pattono armijoje buvo specialiai šiai užduočiai skirtas karinės žvalgybos padalinys G–2. Vien tik balandį šio padalinio kariai perėmė trisdešimt tonų nacių dokumentų.

Gavę šią informaciją, amerikiečiai įkopė į kalną ir pro vartus nuvyko į rūmus, kur jų laukė von Behras. Nacis juos nuvedė į penkių aukštų požemį, kurio apačioje už netikros betono sienos buvo paslėpta gausybė slaptų nacių dokumentų. Didžiulis skliautuotas rūsys buvo pilnutėlis aplankų. Netilpusieji šalia buvo suversti šūsnimis.

Atskleidęs savo paslaptį ir aiškiai suvokdamas, kad šis žingsnis neapsaugos jo nuo žeminančio Vokietijos pralaimėjimo padarinių, von Behras buvo pasirengęs sceną palikti stilingai. Apsivilkęs vieną iš savo prašmatnių uniformų, jis palydėjo žmoną į jų miegamąjį rūmuose. Pakėlę prancūziško šampano taures su kalio cianidu jiedu išgėrė už visa ko pabaigą. „Šis epizodas turėjo visus nacių lyderių taip mėgstamos melodramos elementus“,  – rašė amerikiečių korespondentas.

Kareiviai aptiko von Behrą ir jo žmoną susmukusius savo prabangioje buveinėje. Apžiūrėję kūnus, jie pastebėjo ant stalo tebestovintį pustuštį butelį.

Pora buvo išsirinkusi simbolinius vynuogių derliaus metus – 1918–uosius. Būtent tais metais jų mylima tėvynė buvo pažeminta kito pasaulinio karo pabaigoje.

Rūsyje rasti dokumentai priklausė Alfredui Rosenbergui. Svarbiausiam Hitlerio ideologui, senam nacių partijos nariui. Rosenbergas matė pačias partijos užuomazgas 1919 m., kai įniršę Vokietijos nacionalistai rado lyderį  – Adolfą Hitlerį, sureikšmintą, nepritampantį Pirmojo pasaulinio karo veteraną. 1923 m. lapkritį, tą vakarą, kai Hitleris mėgino nuversti Bavarijos vyriausybę, Rosenbergas žengė į Miuncheno alinės salę per žingsnį iš paskos savo didvyriui. Jis buvo kartu ir po dešimties metų Berlyne, kai partija atėjo į valdžią ir rengėsi sutriuškinti savo priešus. Jis kovėsi toje arenoje, naciams pertvarkant Vokietiją pagal savo paveikslą. Jis buvo ten iki galo, kai karas pakrypo į kitą pusę ir visa liguista vizija žlugo.

1945–ųjų pavasarį tyrėjai, ėmę sklaidyti didžiulę dokumentų saugyklą, kurioje buvo 250 tomų oficialios ir asmeninės korespondencijos, aptiko šį tą nepaprasto – Rosenbergo asmeninį dienoraštį.

Ranka rašyti užrašai apima penkis šimtus puslapių, dalis įrašų – užrašai bloknote, tačiau daugiau jų palaidais lapais. Rašyti pradėta 1934 m., Hitleriui jau metus būnant valdžioje, o baigta po dešimtmečio, likus keliems mėnesiams iki karo pabaigos. Iš svarbiausiųjų, pirmuosiuose Trečiojo reicho valdžios ešelonuose buvusių asmenų tokius dienoraščius paliko tik Rosenbergas, propagandos ministras Josephas Goebbelsas ir brutalusis okupuotos Lenkijos generalgubernatorius Hansas Frankas. Kiti, įskaitant ir Hitlerį, savo paslaptis nusinešė į kapus. Rosenbergo dienoraštis galėjo nušviesti Trečiojo reicho darbus žmogaus, ketvirtį amžiaus veikusio aukščiausiuose nacių partijos sluoksniuose, akimis.

Už Vokietijos ribų Rosenbergas niekuomet nebuvo toks žinomas, kaip Goebbelsas ar Heinrichas Himmleris, SS saugumo pajėgų įkvėpėjas, ar Hermannas Göringas, Hitlerio ekonomikos vadovas ir oro pajėgų vadas. Rosenbergui teko pakovoti ir muštis su šiais nacių biurokratijos gigantais, kad įgytų galių, kurių manėsi nusipelnęs. Vis dėlto jį besąlygiškai palaikė fiureris. Jiedu su Hitleriu pačiais svarbiausiais klausimais laikėsi vienos nuomonės ir Rosenbergas buvo visiškai lojalus. Hitleris skyrė Rosenbergą į vadovaujamąsias partijos ir vyriausybės pareigas, šitaip padidino jo žinomumą ir užtikrino didelę įtaką. Varžovai Berlyne jo nemėgo, tačiau paprasti partijos nariai Rosenbergą laikė vienu svarbiausių Vokietijos asmenų: tai būta didžio mąstytojo, kuriuo pasitikėjo pats fiureris.

Rosenbergo pėdsakai ves prie daugelio žinomiausių nacistinės Vokietijos nusikaltimų.

Jis organizavo meno kūrinių, archyvų ir bibliotekų vagystes nuo Paryžiaus iki Krokuvos ir Kijevo – šį grobį, kaip gerai žinoma, Sąjungininkų „paminklų vyrai“ ras Vokietijos pilyse ir druskos kasyklose.

1920  m. Hitleriui jis įteigė slaptą mintį ir nuolat kartojo, kad už komunistų revoliucijos ir Sovietų Sąjungos slypi pasaulinis žydų sąmokslas. Rosenbergas buvo pagrindinis šalininkas tos teorijos, kurią po dviejų dešimtmečių Hitleris pasitelks, kad pateisintų niokojamąjį karą su sovietais. Naciams rengiantis įsiveržti į Sovietų Sąjungą, Rosenbergas tikino, kad šis karas bus „valomoji biologinė pasaulio revoliucija“, kuri galutinai išnaikins „visus tuos rasiškai užkrėstus žydijos ir jos išperų mikrobus“. Pirmaisiais karo Rytuose metais, kai vokiečiai buvo nubloškę Raudonąją armiją iki pat Maskvos, Rosenbergas vadovavo okupacinei valdžiai, terorizavusiai Baltijos šalis, Baltarusiją ir Ukrainą, o jo ministerija bendradarbiavo su Himmlerio genocido kryžeiviais, kai šie Rytuose žudė žydus.

Būtent Rosenbergas paklojo pamatą Holokaustui. Savo nuodingas mintis apie žydus jis pradėjo spausdinti 1919 m., o kaip partijos laikraščio redaktorius, straipsnių, propagandinių lankstinukų ir knygų autorius neapykantos žinią skleidė partijoje. Vėliau Rosenbergas buvo fiurerio ideologijos reikalų įgaliotinis ir visame reiche, miestuose ir kaimuose, vėliavomis ir džiaugsmo šūksniais jį sveikino minios. Jo teorinių veikalų viršūnės, Dvidešimto amžiaus mito (Der Mythus Des 20.Jahrhunderts), buvo išpirkta daugiau nei milijonas egzempliorių ir drauge su Hitlerio Mein Kampf jis laikytas svarbiausiu nacistinės ideologijos tekstu. Savo nuobodžių raštų senamadiškas idėjas apie rasę ir pasaulio istoriją Rosenbergas paėmė iš kitų pseudointelektualų ir sujungė jas į išskirtinę politinių įsitikinimų sistemą. Partijos vietiniai ir apygardų vadai jam teigė sakę tūkstančius kalbų, tiksliai remdamiesi jo žodžiais. „Juose jie rado kovos kryptį ir pagrindą“, – dienoraštyje gyrėsi Rosenbergas. Rudolfas Hössas, Aušvico mirties stovyklos, kurioje sunaikinta daugiau nei milijonas žmonių, komendantas, teigė, kad psichologiškai pasirengti vykdyti šią užduotį jam labiausiai padėjo trys žmonės: Hitleris, Goebbelsas ir Rosenbergas.

Trečiajame reiche ideologas galėjo matyti, kaip jo koncepcijos įgyvendinamos praktiškai. Rosenbergo koncepcijų padariniai buvo mirtini.

„Mane nuolat apima įtūžis, kai pagalvoju, ką tie parazitai žydai padarė Vokietijai, – savo dienoraštyje jis rašė 1936 m. – Vis dėlto galiu pasidžiaugti vienu dalyku  – kad prisidėjau atskleidžiant šią klastą.“ Rosenbergo idėjos pateisino ir racionaliai paaiškino milijonų išžudymą.

1945 m. lapkritį Niurnberge susirinko ypatingasis Tarptautinis karo tribunolas teisti žymiausių išgyvenusių nacių, kaltinamų karo nusikaltimais, tarp jų buvo ir Rosenbergas. Kaltinimas rėmėsi gausybe karo pabaigoje Sąjungininkų perimtų Vokietijos dokumentų. Hansas Fritzscheʼė, apkaltintas karo nusikaltimais dėl to, kad vadovavo Propagandos ministerijos Naujienų skyriui, vykstant procesui kalėjimo psichiatrui papasakojo, kad XX  a. trečiąjį dešimtmetį, iki naciams ateinant į valdžią, formuojantis Hitlerio nuostatoms Rosenbergui teko išskirtinis vaidmuo. „Mano nuomone, Hitleriui jis darė milžinišką poveikį tada, kai tas dar šiek tiek mąstė“, – kalbėjo Fritzscheʼė, kuris Niurnberge bus išteisintas, tačiau vėliau Vokietijos denacifikacijos teismo nuteistas devynerius metus kalėti. „Rosenbergas yra svarbus todėl, kad jo idėjos, buvusios vien teorinės, Hitlerio rankose tapo tikrove… Tragiška tai, kad Rosenbergo neįtikimos teorijos buvo iš tiesų įgyvendintos praktiškai.“

Fritzscheʼė tvirtino, kad tam tikra prasme Rosenbergui tenka „didžiausia kaltė iš visų, dabar čia sėdinčių teisiamųjų suole“.

Niurnberge Robertas H. Jacksonas, JAV vyriausiasis kaltintojas, įvardino Rosenbergą kaip „intelektinį „aukščiausiosios rasės“ vyriausiąjį kunigą. Teisėjai pripažino nacį kaltu dėl karo nusikaltimų ir 1946  m. spalio 16 d. Rosenbergo gyvenimas naktį baigėsi kilpoje.

Vėlesniais dešimtmečiais istorikai, mėginantys suprasti, kaip ir kodėl įvyko didžiausias XX a. kataklizmas, tyrinės milijonus dokumentų, kuriuos karo pabaigoje surinko Sąjungininkai. Išlikusių dokumentų buvo labai gausu  – slapti kariuomenės užrašai, detalūs grobio aprašai, asmeniniai dienoraščiai, diplomatiniai raštai, telefono pokalbių stenogramos, šiurpūs biurokratiniai raštai, kuriuose kalbama apie masines žudynes. 1949 m. pasibaigus teismams, amerikiečiai prokurorai uždarė savo raštines, o perimti Vokietijos dokumentai buvo išvežti į seną torpedų fabriką Potomako upės pakrantėje Aleksandrijoje, Virdžinijos valstijoje. Čia dokumentai buvo ruošiami saugoti Nacionaliniame archyve. Padarius mikrofilmus, originalai galiausiai buvo išsiųsti atgal į Vokietiją.

Tačiau Rosenbergo slaptajam dienoraščiui kažkas nutiko. Vašingtono jis taip ir nepasiekė. Jis nebuvo perrašytas, išverstas ir ištirtas Trečiąjį reichą tiriančių mokslininkų. Po ketverių metų, kai buvo surastas Bavarijos rūmų rūsyje, dienoraštis pradingo.

PRADINGĘS IR SURASTAS:

1949–2013

Kaltintojas Robertas Kempneris Niurnbergo Teisingumo rūmuose. (JAV Holokausto memorialinis

muziejus, maloniai leidus Johnui W. Mosenthaliui)

Kryžeivis

Praėjus ketveriems metams po karo, Niurnbergo Teisingumo rūmų 600–ojoje salėje kaltintojas laukė, kol bus paskelbti nuosprendžiai. Tai bus paskutiniai nuosprendžiai nacių karo nusikaltėliams, paskelbti amerikiečių, ir Robertas Kempneris atidavė tam visas jėgas.

Mėgstantis ginčytis, atkaklus, nenuilstantis pažinčių mezgėjas, linkęs regzti pinkles, keturiasdešimt devynerių metų teisininkas per gyvenimą ėjo iškėlęs galvą, tarsi kviestų priešininką – o jų buvo daug – kaip reikiant pasistengti. Nors išoriškai jis neatrodė išskirtinis, penkių pėdų ir aštuonių colių ūgio, pliktelėjęs ties viršugalviu, Kempneris buvo tokio būdo, kuriam abejingų nebuvo. Pagal savo požiūrį galėjai laikyti jį charizmatišku arba pretenzingu, atsidavusiu arba dogmatišku, kovotoju už teisingą reikalą arba smulkmenišku storžieviu.

Kempneris beveik dvidešimt metų buvo skyręs kovai su Hitleriu ir naciais, o pastaruosius ketverius iš jų būtent šiame mieste, nuniokotame fiurerio megalomanijos ir Sąjungininkų bombų. Jo kova kartu buvo ir unikalus asmeniškas pasakojimas, ir universalus naratyvas: ir kova už savo gyvybę, ir dalis to meto visuotinės kovos. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, būdamas jaunas Berlyno policijos administratorius, Kempneris tvirtino, kad Vokietija turėtų suimti Hitlerį ir jo sekėjus už tėvynės išdavimą, kol jie nespėjo sunaikinti respublikos ir nepradėjo suplanuoto teroro. Partijai atėjus į valdžią 1933  m., per keletą dienų Kempneris  – žydas, liberalas ir aiškus oponentas – buvo pašalintas iš valstybės tarnybos. Po trumpo sulaikymo ir gestapo tardymo 1935 m. jis pabėgo į Italiją, vėliau į Prancūziją, o galiausiai į Jungtines Valstijas, kur toliau tęsė savo kampaniją. Pasinaudojęs Vokietijos vidaus dokumentų biblioteka ir pasitelkęs informatorių tinklą, Kempneris padėjo Teisingumo departamentui nuteisti Jungtinėse Valstijose veikusius nacių propagandininkus, taip pat teikė žvalgybinę informaciją apie Trečiąjį reichą Karo departamentui, slaptai Strateginių tyrimų valdybai ir J. Edgaro Hooverio Federaliniam tyrimų biurui.

Tuomet, kaip po Holivudo scenarijaus verto siužeto posūkio, jis grįžo į tėvynę ir padėjo teisti tuos pačius žmones, kurie jį buvo atleidę iš darbo ir niekino dėl žydiško kraujo, atėmė Vokietijos pilietybę ir privertė bėgti, kad išsaugotų gyvybę.

Kai Göringas, Rosenbergas ir kiti žinomiausi žlugusio reicho veikėjai buvo nuteisti už karo nusikaltimus garsiajame tarptautiniame tribunole, Kempneris liko Niurnberge nagrinėti dar dvylikos papildomų bylų, kurias amerikiečiai iškėlė dar 177 nacių bendradarbiams: gydytojams, dariusiems siaubingus eksperimentus su koncentracijos stovyklų kaliniais, SS administratoriams, vertusiems kalinius dirbti iki mirties, kompanijų vadovams, siekusiems pelno iš priverčiamojo darbo, vadams naikinimo būrių, per karą visoje Rytų Europoje žudžiusių civilius.

Kempneris asmeniškai prižiūrėjo paskutinį ir ilgiausią ieškinį, 11–ąją bylą, pramintą Ministerijų byla, nes dauguma kaltinamųjų ėjo aukštas valstybės tarnybos pareigas Vilhelmštrasėje, Berlyne. Žymiausias iš jų buvo Užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius Ernstas von Weizsäckeris, atvėręs kelią įsiveržimui į Čekoslovakiją ir, kaip įrodyta, asmeniškai patvirtinęs daugiau nei šešių tūkstančių Prancūzijos žydų išsiuntimą į Aušvico mirties stovyklą. Liūdniausiai pagarsėjęs kaltinamasis buvo Gottlobas Bergeris, aukštas SS karininkas, suformavęs žiaurumu pagarsėjusį naikinimo būrį. „Geriau nušauti dviem lenkais per daug, nei dviem per mažai“, – rašė jis apie būrį. Labiausiai gluminantys teisiamieji buvo bankininkai, ne tik finansavę koncentracijos stovyklų įrengimą, bet ir sukaupę gausybę auksinių dantų, papuošalų ir akinių, priklausiusių naikinimo stovyklų aukoms.

Procesas prasidėjo 1947 m. pabaigoje, o 1949 m. balandžio 12 d. galiausiai artėjo prie pabaigos. Trys amerikiečiai teisėjai įėjo į teismo salę, užlipo ant pakylos ir ėmė garsiai skaityti nuosprendį. Jis sudarė aštuonis šimtus puslapių; perskaityti balsu prireikė trijų dienų. Kitoje salės pusėje naciai, saugomi pasitempusių kaip styga karo policininkų spindinčiais sidabro spalvos šalmais, per ausines klausėsi į vokiečių kalbą verčiamų verdiktų. Galiausiai devyniolika teisiamųjų iš dvidešimt vieno buvo pripažinti kaltais, penki iš jų – už nusikaltimus taikai, pastarasis kaltinimas įtrauktas Niurnberge. Weizsäckeriui skirti septyneri metai kalėjimo, Bergeriui – dvidešimt penkeri, trys bankininkai gavo nuo penkerių iki dešimties metų.

Tai buvo didelė ieškinį pateikusios šalies pergalė. Per ketverius metus išrausę nacių dokumentus ir apklausę šimtus liudininkų, kaltintojai pasiekė, kad žiauriausi nusikaltėliai būtų nuteisti ir pasodinti į kalėjimą. Jie parodė pasauliui, kad bendrininkavimas Holokauste buvo giliai ir plačiai apėmęs Vokietijos valdžią. Kempnerio žodžiais tariant, jie nutapė visą Trečiojo reicho „nusikaltimo freską“ ir įtvirtino Niurnbergo, kaip „tikėjimo tarptautine teise tvirtovės“, vietą istorijoje. Jie parėmė argumentą ryžtingai persekioti už karo nusikaltimus.

Nuosprendžiai buvo ilgos prieš nacių partiją nukreiptos Kempnerio kampanijos kulminacija.

Ar bent jau turėjo būti.

Po kelerių metų Niurnbergo pažadas išsipildys.

Nuo pat pradžių teismo procesai buvo kritikuojami Vokietijoje ir Amerikoje. Kritikams atrodė, kad baudžiamuoju persekiojimu iš esmės siekiama ne teisingumo, bet keršto, o Kempneris, įžūli asmenybė ir akivaizdžiai agresyvus kvotėjas, imtas laikyti šio neobjektyvumo simboliu. Geras pavyzdys būtų tai, kaip kaltintojas nuožmiai apklausė buvusį nacių diplomatą Friedrichą Gausą. Per apklausą Kempneris pagrasino dėl galimų karo nusikaltimų liudininką perduoti rusams. Vienas iš kaltintojo amerikiečių kolegų pareiškė, kad Kempnerio taktika yra „kvaila“. Jis nuogąstavo, kad Kempneris „paprastus nusikaltėlius Niurnbergo tribunole pavers kankiniais“. Vienas iš liudytojų, dalyvavusių Kempnerio vykdytoje kryžminėje apklausoje, teigė, kad kaltintojas elgėsi „kaip tikras gestapininkas“.

1949 m. Kempneris įsitraukė į aštrius viešus debatus su evangelikų vyskupu Theophiliu Wurmu dėl teismo proceso sąžiningumo. Wurmas parašė Kempneriui atvirą protesto laišką; Kempneris atsakė, kad tie, kurie abejoja Niurnbergo teismo procesais, iš tiesų yra „Vokietijos žmonių priešai“. Po šios diskusijos Vokietijos spaudoje Kempneris tapo pajuokos objektu. Jis pašiepiamai vaizduotas kaip savo teisumu įsitikinęs žydas tremtinys, siekiantis keršto.

Kempneriui nepritarė netgi JAV senatorius Josephas McCarthyʼis, tarp kurio rinkėjų Viskonsine buvo gausu Amerikos vokiečių. Senatorius prieštaravo Weizsäckerio teisminiam persekiojimui, nes, pasak jo neįvardytų šaltinių, iš tiesų karo metais nacis buvo svarbus amerikiečių slaptasis agentas. McCarthyʼis teigė, kad Niurnbergas kliudo JAV rinkti žvalgybos duomenis Vokietijoje ir 1949 m. pavasarį Senato Ginkluotųjų tarnybų komitetui pareiškė norįs ištirti tą „visišką silpnaprotystę“, apėmusią Weizsäckerio teismo procesą.

„Manau, kad komitetui derėtų pasidomėti, kokie silpnapročiai, – sąmoningai vartoju šį žodį, – ten dirba karo teisme“, – kalbėjo McCarthyʼis.

Per visą savo veiklos laiką JAV karo nusikaltimų teismai kalėjimo bausmes skyrė daugiau nei tūkstančiui nacių. Dauguma jų sėdėjo Landsbergo kalėjime netoli Miuncheno. Vis dėlto daugybė vakarų vokiečių nesutiko pripažinti Sąjungininkų teismų teisėtumo ir įkalintus nacius laikė ne karo nusikaltėliais, o veikiau neteisėtos teisingumo sistemos aukomis. Šis klausimas tapo svarbiu nesutarimų objektu, Vakarų Vokietijai 1949 m. išsirinkus pirmąjį kanclerį, kai nerimaudamos dėl sovietų planų Europoje Jungtinės Valstijos stengėsi savo sutriuškintą priešą paversti lojaliu ir remilitarizuotu sąjungininku.

Šaltojo karo realijos greitai pakoregavo karo nusikaltimų prokurorų pasiekimus.

1951 m. peržiūrėjęs nuosprendžius, JAV vyriausiasis komisaras Vokietijai paleido trečdalį Niurnbergo nuteistųjų ir panaikino beveik visus, išskyrus penkis, mirties nuosprendžius. Iki metų pabaigos visi 11–ojoje byloje Kempnerio už grotų pasiųsti naciai išėjo į laisvę. Nors buvo skelbiama, kad bausmės sušvelnintos suteikus malonę, vokiečiai išgirdo kitokią žinią: pagaliau amerikiečiai pripažįsta, kad teismo procesai buvo neteisėti. Sužinojęs apie tokį sprendimą, Kempneris pratrūko: „Šiandien noriu oficialiai perspėti, kad pernelyg ankstyvas Landsbergo vartų atvėrimas išlaisvins visuomenę ardančias totalitarines jėgas, keliančias grėsmę laisvajam pasauliui.“

Jo perspėjimo nepaisyta. Amerikos lyderiai pasidavė politiniam pragmatizmui ir iki 1958 m. beveik visi karo nusikaltėliai buvo paleisti.

Rosenbergas per savo 45-ąjį gimtadienį priima Hitlerį savo namuose Berlyno Dalemo rajone. (SZ Photo/Scherl / The Image Works)

Kempnerio kova anaiptol nesibaigė. Ketverius metus jis praleido pasinėręs į dokumentinius nacių nusikaltimų įkalčius ir žinojo, kad nors teismai buvo išsamiai nušviesti tarptautinės spaudos, pasaulis visos istorijos vis dar nežinojo.

Įpykęs dėl revizionistinių istorijų, nes išlikusieji po Trečiojo reicho mėgino perrašyti nacių valdytos Vokietijos istoriją, jis davė atkirtį spaudoje. „Su labiau ar mažiau jaučiama nostalgija daug politinių rašytojų Vokietijoje savo žmonėms aiškina, kad Vokietijoje viskas būtų buvę gerai, jei tik Der Führer nebūtų tapęs mažumėlę nevaldomas“,  – Kempneris rašė dienraštyje New York Herald Tribune. Su tokiais teiginiais jis nenorėjo sutikti. Skundėsi dėl dešiniojo sparno spaudoje skelbiamų angeliškų Hitlerio nuotraukų, militaristinių teiginių, kad generolai būtų galėję išgelbėti Vokietiją nuo gėdos, jei tik Hitleris nebūtų kišęsis į mūšio lauko reikalus, taip pat dėl nacių diplomatų balinimo pastangų.

Jis pareikalavo, kad Vokietijoje būtų paskelbti Niurnberge paviešinti faktai. „Tai vienintelis būdas įveikti sistemingą vokiečių protų nuodijimą, naujojoje Vokietijos respublikoje vykstantį tiesiai mūsų akyse.“

Vis dėlto kiek anksčiau, nei užrašė šiuos žodžius, prokuroras padarė šį tą, kas prieštaravo tokiai atvirumo nuostatai. Pasibaigus Niurnbergo procesui, Kempneris parsivežė svarbių perimtų vokiškų dokumentų originalus. Jei tų dokumentų kopijos ir buvo padarytos, niekas nežinojo, kur jos yra.

Vykdydamas prokuroro pareigas, Kempneris galėjo prašyti bet kurių dokumentų, reikalingų bylos nagrinėjimui pasirengti. Ne kartą buvo keltas klausimas dėl to, kaip jis su jais tvarkosi. 1946 m. rugsėjo 11 d. Dokumentų skyriaus viršininkas įrašė pastabą, kad Kempnerio biuras pasiskolino penkis dokumentus ir jų negrąžino. „Pridurčiau, kad tai tikrai ne pirmas atvejis, kai šiam skyriui kilo rimtų sunkumų, siekiant priversti dr. Kempnerį grąžinti bibliotekos knygas ir dokumentus.“

1947  m. Kempneris liūdnai pagarsėjo amerikiečių kaltintojų grupėje dėl savo elgesio su vieninteliu žymiausiu išlikusiu dokumentu apie Holokaustą. Netrukus po to, kai grįžo į Niurnbergą antram tribunolo teismų etapui, Kempneris nurodė savo bendradarbiams įsigilinti į Vokietijos užsienio reikalų ministerijos raštus, rastus Harco kalnų slėptuvėje ir atgabentus į Berlyną. Vieną dieną padėjėjas aptiko penkiolikos puslapių dokumentą. Jo įžangoje buvo parašyta: „Šie asmenys dalyvavo Berlyne, Didžiojoje Vanzėje, aptariant galutinį žydų klausimo sprendimą Nr. 56/58 1942 m. sausio 20 d.“ Tai buvo vadinamasis Vanzės protokolas, kuriame aprašytas pasitarimas, kuriame, vadovaujant Reinhardui Heydrichui, Himmlerio reicho Vyriausiosios saugumo valdybos vadui, svarstyta Europos žydų „evakuacija“.

Po kelių mėnesių, kai dokumentas buvo rastas, vienas iš Amerikos prokurorų Benjaminas Ferenzas pakėlė akis nuo savo darbo stalo, į kabinetą įsiveržus Charlesui LaFollette’ui. „Užmušiu tą šunsnukį!“ – šaukė jis. LaFollettte’as palaikė kaltinimą viename to meto Niurnbergo procesų, kuriame buvo teisiami naciai teisėjai ir teisininkai. Jis buvo girdėjęs apie Vanzės protokolą, tačiau Kempneris jo niekam neperdavė. Daugybė Niurnbergo kaltintojų konkuravo tarpusavyje, tad Kempneris veikiausiai ketino atskleisti šį sensacingą dokumentą per tą bylos procesą, kuriam rengėsi vadovauti pats.

Ferenzas nuskubėjo į Kempnerio kabinetą, kad tam sutrukdytų. Kempneris neigė ką nors slepiantis, tačiau Ferenzas neatlyžo. Galiausiai, dar kiek pabakštintas, Kempneris ištraukė apatinį savo stalo stalčių ir nekaltai paklausė: „Gal apie šitą kalbat?“

LaFollette’as akimirksniu suprato, koks svarbus tas dokumentas jo bylai – reicho Teisingumo ministerija į lemtingąjį pasitarimą buvo nusiuntusi savo atstovą. LaFollette’as apie incidentą skubiai pranešė Telfordui Taylorui, vyriausiajam proceso prokurorui, ir pareikalavo, kad šis „mestų šunsnukį iš darbo!“ Reikalo iš akių neišleidęs Ferenzas Kempnerį užstojo. Jis pasakė Taylorui, kad nušalinus Kempnerį Ministerijų byla tikriausiai žlugtų, be to, Kempneris tą dokumentą pasilikęs tik per neapsižiūrėjimą.

„Niekas tuo nepatikėjo“,  – po daugelio metų laiške Kempneriui rašys Ferenzas. Kaip bebūtų, Tayloras palaikė Ministerijų bylos kaltintojo pusę.

Niurnberge Kempneris nebuvo vienintelis, rinkęs originalius nacių dokumentus savo asmeninėms reikmėms. Nuo karo pabaigos perimti dokumentai buvo siuntinėjami po kariuomenės archyvų centrus, skraidinami į Paryžių, Londoną ir Vašingtoną, kur juos tyrinėjo žvalgybos padaliniai, gabenami į Niurnbergo karo nusikaltimų procesus. Dokumentams šitaip klaidžiojant po Europą, suvenyrų medžiotojai rasdavo daugybę progų nugvelbti kokį firminį nacių blanką su kokio svarbaus veikėjo parašu po visur esančiu partijos prierašu „Heil Hitler!“ Atsakingieji už dokumentų saugojimą ypač nerimavo dėl Niurnbergo prokurorų personalo. Jie nuogąstavo, kad prašantieji vieno ar kito dokumento buvo „labiau veikiami asmeninių žurnalistikos instinktų nei troškimo pasistūmėti teisingumo labui“, kaip savo užrašuose pažymėjo vienas karininkas. Dar vienas stebėtojas nusprendė, kad kaltintojų Dokumentų skyrius Niurnberge beveik nesistengė prižiūrėti dokumentų srauto.

Vienas svarbiausių dingusių dokumentų buvo Hitlerio adjutanto Friedricho Hossbacho protokolas, atskleidžiantis, kad fiureris apie Europos už­ kariavimą galvojo jau 1937 m.; per procesą prokurorams teko kliautis notaro patvirtinta dokumento kopija. Kai vienas istorikas, po karo rūpinęsis perimtų vokiečių dokumentų skelbimu, paklausė apie tą protokolą, Kempneris prisiminė jį matęs ir teigė, kad „originalą veikiausiai pasisavino koks nors suvenyrų medžiotojas“. 1946 m. rugsėjį vieno iš kariuomenės archyvų centrų administratoriai liovėsi Niurnbergo kaltintojų grupėms skolinti dokumentų originalus nuogąstaudami, kad neatgaus nė mažos dalies tų įkalčių, kuriuos jau buvo paskolinę.

Per teismo procesus Niurnbergo Teisingumo rūmai buvo užversti popieriais. 1948  m. balandį atlikus patikrinimą, rasta šešiasdešimt keturi tūkstančiai kubinių pėdų „administracinių aplankų, spaudos negatyvų ir pranešimų, filmoteka, teismo posėdžių įrašų juostų, bibliotekų knygų ir kitų spaudinių, dokumentų originalų, šviesoraščių, dokumentų kopijų, dokumentų knygų, bylų santraukų, kalinių dosjė, tardymų protokolų, tardymų protokolų sąvadų, visų teismų ir įkalčių aptarimų stenogramų“.

Visko buvo tiek daug, kad pareigūnai baiminosi, jog dokumentų originalai netyčia gali atsidurti šiukšliadėžėse. Kaip vėliau savo prisiminimuose rašys Kempneris, „tvyrojo baisi sumaištis“. Šiuo chaosu jis ir pasinaudos.

Jis aiškino bijojęs, kad potencialiai sensacingi dokumentai nebus tinkamai archyvuojami, tad nusprendęs asmeniškai pasirūpinti, kad jie būtų deramai panaudoti. Savo prisiminimuose pripažins, kad jei vykstant teismo procesams koks „susidomėjęs ir sumanus“ tyrėjas būtų paprašęs svarbių dokumentų, galbūt jis tuos dokumentus būtų tiesiog padėjęs ant sofos savo kabinete ir išėjęs pro duris, tardamas „nenoriu nieko žinoti“.

Jam atrodę, kad bus geriau, jei „vertingas istorinis turtas“ pateks į rankas patikimo bendradarbio, kuris praneš apie jo turinį, negu liks valdžios biurokratų, kurie galbūt leis, o gal ir neleis tam turtui pražūti, rankose.

Visi perimtų Vokietijos dokumentų originalai, pasibaigus teismų procesams, turėjo būti grąžinti į kariuomenės archyvų centrus, tačiau Kempneris norėjo pasinaudoti surinktais dokumentais, rašydamas straipsnius ir knygas apie nacių valdymo laikotarpį. 1949  m. balandžio 8  d., prieš kelias dienas iki Ministerijų bylos nuosprendžių paskelbimo, kaltintojas pasirūpino Fredo Niebergallo, kaltintojų grupės Dokumentų skyriaus direktoriaus, vienos pastraipos raštu: „Pasirašiusysis įgalioja dr. Robertą M. W. Kempnerį, Politinio ministerijų skyriaus vyriausiojo advokato pavaduotoją ir vyriausiąjį prokurorą, paimti ir pasilikti neįslaptinto pobūdžio medžiagą, susijusią su karo nusikaltėlių teismais Niurnberge, Vokietijoje, tyrinėjimo, rašymo, paskaitų skaitymo ir studijų reikmėms.“ Tai buvo neįprastas įgaliojimas. Vėliau vienas karinėje žvalgyboje dirbęs teisininkas rimtai suabejos, ar Niebergallo pareigas einantis žmogus iš tiesų būtų galėjęs jį pasirašyti.

Tą pačią dieną Kempneris išsiuntė laišką E. P. Duttono leidyklai Niujorke su santrauka būsimos knygos pirminiu pavadinimu Hitleris ir jo diplomatai (Hitler and His Diplomats), kurioje remiamasi Niurnberge jo atliktomis apklausomis ir Vokietijos užsienio reikalų ministerijos dokumentais. Knygą jis pažadėjo pateikti sausio mėnesį, „Dutton“ leidyklos redaktorius susidomėjo ir paprašė daugiau detalių.

Vėliau paaiškės, kad knyga tebuvo viena iš leidybos idėjų, Kempneriui kilusių 1949 m.

Po kelių dešimtmečių savo memuaruose Kempneris paaiškins, kokiais sumetimais jis vadovavosi, pasiimdamas Niurnbergo dokumentus. „Žinojau viena. Jei kada sumanyčiau šį tą parašyti ir man prireiktų kreiptis į archyvus, kai kurios medžiagos jie nesugebėtų rasti ir man atsiųstų tik gražius atsakymus. O aš turėjau savo dokumentus.“

Ne kažin koks pasiteisinimas. Iš tiesų, Kempneris norėjo būti už kitus nacių valdymo laikotarpį dokumentavusius autorius daug pranašesnis – išskirtinis.

Kempneris turėdamas tą leidimo raštelį supakavo savo Niurnbergo dokumentus ir kartu su visais kitais daiktais, kuriuos sukaupė per tą laiką, kol buvo nacių kaltintoju, išvežė kitapus Atlanto į savo namus netoli Filadelfijos. Siuntinys atkeliavo į Pensilvanijos geležinkelio Lansdauno stotį 1949 m. lapkričio 4 d. Dvidešimt devynios dėžės svėrė daugiau nei aštuonis tūkstančius svarų.

Hitleris ir jo diplomatai taip ir nebuvo parašyta. Ko gero, Kempnerio dėmesį bus patraukę kiti reikalai. Užuot rašęs knygą, rado kitų būdų siekti teisingumo Trečiojo reicho piktadarybėms. Frankfurte jis atidarė advokato kontorą ir šalia kitų teisinių paslaugų ėmėsi bylų, kuriomis nacių aukos siekė prisiteisti žalos atlyginimą. Jis atstovavo Erichui Marijai Remarque’ui, kurio populiarųjį romaną apie Pirmąjį pasaulinį karą Vakarų fronte nieko naujo naciai degino ir buvo uždraudę. Atstovavo Emiliui Gumbeliui, iškiliam Heidelbergo universiteto matematikos profesoriui, kuris buvo priverstas išeiti iš darbo dėl pacifistinių pažiūrų. Atstovavo ir žydams, ir katalikams, ir pasipriešinimo nariams. Tai tapo išties pelningu darbu.

Praėjus dešimtmečiui po Niurnbergo tribunolo pabaigos, vėl prasidėjo teisminis nacių karo nusikaltėlių persekiojimas. 1958 m. Vakarų Vokietijoje surengtas teismo procesas iš naujo atkreipė dėmesį į žiaurumus, kuriuos vokiečiai manėsi palikę praeityje. Naciai buvo pripažinti kaltais dėl daugiau nei penkių tūkstančių Lietuvos žydų nužudymo per karą. Ši byla paskatino Vokietijos teisingumo pareigūnus – sunerimusius, kad daugybė nusikaltėlių po karo išvengė bausmės, – Liudvigsburge įkurti Nacių nusikaltimų tyrimų Centrinę valdybą.

Tuo pat metu rezonansinių bylų teismui perdavė už Vokietijos ribų veikiantys kaltintojai. 1961 m. Kempneris vėl atsidūrė tarptautinio dėmesio centre, kai nuskrido į Jeruzalę liudyti Adolfo Eichmano teisme. Pastarasis visoje Europoje vadovavo žydų deportavimui. Ne viename rezonansiniame teisme paskesnį dešimtmetį Kempneris dalyvavo atstovaudamas aukų giminėms. Jis atstovavo Annos Frank tėvui ir karmelitės vienuolės Edith Stein seseriai byloje, kurioje trys SS karininkai buvo kaltinami sunaikinę tūkstančius Olandijos žydų. Atstovavo 1933 m. nacių smogiko nužudyto žurnalisto pacifisto našlei. Jis kalbėjo trisdešimties tūkstančių Berlyno žydų vardu gestapo vado Ottoʼo Bovensiepeno, organizavusio jų deportavimą į Rytus, teisme.

Kempneris išnaudojo šį vėl atsiradusį dėmesį nacių nusikaltimams ir skubėdamas parašė daugybę Vokietijos skaitytojams skirtų knygų apie šias ir kitas garsias bylas. Jis taip pat paskelbė ištraukų iš Niurnberge paties darytų apklausų, o 1983 m. – savo prisiminimus Ankläger einer Epoche, arba Epochos kaltintojas. Nors Kempneris 1945  m. metais tapo JAV piliečiu, jo knygos nebuvo spausdinamos anglų kalba, ir jis visą laiką bus žinomesnis savo gimtinėje.

Ir praėjus keturiems dešimtmečiams po Niurnbergo proceso jis vis dar buvo barikadose. Kai „Deutsche Bank“ nupirko Flicko pramonės konglomeratą, dėl sėkmingo Kempnerio lobizmo kompanija sumokėjo daugiau nei du milijonus dolerių reparacijų tūkstančiui trims šimtams žydų, kurie tarsi vergai dirbo vienos Flicko patronuojamosios įmonės parako fabrikuose.

Kova su naciais tapo skiriamuoju Kempnerio bruožu. Jis buvo tvirtai nusistatęs pasauliui neleisti pamiršti, ką buvo padarę nusikaltėliai. Išgirdęs ką nors sakant, kad kuris nors buvęs nacis neatrodo toks jau blogas žmogus, jis atsiversdavo savo dokumentus, kad įrodytų esant priešingai.

„Tūkstančiai žudikų tikrąja to žodžio prasme tebevaikšto Vokietijos ir viso pasaulio gatvėmis, – kartą jis pasakė reporteriui. – Kiek nacių nusikaltėlių vis dar yra laisvi? Spręskite patys.“ Nors po karo vyko daugybė teismo procesų, vos keletas tūkstančių vokiečių buvo nuteisti dėl žmogžudysčių. „Ar galit man paaiškinti, kaip maždaug du tūkstančiai žmonių sugebėjo nužudyti nuo šešių iki aštuonių milijonų? Tai matematiškai neįmanoma.“

Ir po nacių epochos praėjus trisdešimčiai, keturiasdešimčiai, penkiasdešimčiai metų, jis neketino nusileisti. Šią kovą kovos iki pat savo gyvenimo pabaigos.

Netgi nuolat keliaudamas tarp JAV ir Europos savo tarptautiniais teisiniais reikalais, Kempneris sugebėjo gyventi sudėtingą asmeninį gyvenimą. Nors jo teisės firma veikė Frankfurte, priėmus JAV pilietybę jo pagrindiniai namai vis tiek buvo Lansdaune, Pensilvanijoje, kur įsikūrė per karą. Čia jis gyveno su savo antrąja žmona Ruth, socialine darbuotoja ir rašytoja; garbaus amžiaus uošve Marie Luise Hahn; savo sekretore Margot Lipton; ir šeštajame dešimtmetyje – su sūnum André.

Kempneriai turėjo paslaptį: berniuko mama buvo ne Ruth Kempner, – kaip jie visiems sakė, – o Margot Lipton. Robertas Kempneris ir jo sekretorė 1938 m. turėjo romaną.

André augo manydamas, kad yra Kempnerių įvaikintas. Mokyklos dokumentuose buvo nurodyta, kad berniuko mama Ruth Kempner. Šitaip buvo tiesiog paprasčiau. „Paprasčiau dr. Kempneriui“,  – prisimins Lipton. Tiek André, tiek jo vyresnysis brolis Lucianas, Kempnerio ir jo pirmosios žmonos sūnus, tiesą sužinos tik po daugelio metų. Nors įtarti galėjo. Per André vestuves Švedijoje visi stebėjosi, kad Lipton ir jaunikis tokie panašūs.

Kempnerio sūnūs pernelyg gerbė savo tėvą, kad apie tai klausinėtų. „Tiesiog pripažinau tai, ką sakė tėvas, o visa kita buvo ne mano reikalas“, – paaiškins Lucianas.

Kad ir ką žinojo André, jis garbino savo tėvą. Kai būdamas dvidešimt devynerių kartu su žmona persikraustė į Švediją ūkininkauti, namiškiams nuolat siuntė tvarkinga rašysena rašytus laiškus. „Tiesiog noriu tau padėkoti, Tėve, kad esi pats nuostabiausias Tėtis mums visiems, – rašė jis po to, kai kartą Kempneris ir Lipton atvyko jų aplankyti. – Nebūna lengva tau tai pasakyti, kai esu šalia, tačiau viliuosi, kad žinai, kaip tave myliu ir vertinu tavo darbą.“

Nuo aštuntojo XX  a. dešimtmečio Kempneris nuolat gyveno Europoje, dalį laiko Frankfurte, Vokietijoje, dalį  – Lokarne, Šveicarijoje. 1975  m. jį buvo ištikęs infarktas, – netrukus po to, kai grupė neonacių surengė protestą priešais jo kontorą, – ir jis jautėsi pernelyg silpnas, kad galėtų keliauti į užjūrius. Ruth Kempner ir Lipton toliau gyveno Pensilvanijoje ir kiekviena atskirai kelioms savaitėms atvykdavo jo aplankyti, o kitu metu advokatas ėmė kliautis dar viena mylinčia moterimi.

Jane Lester buvo amerikietė, užaugusi Brokporte, Niujorke, už šešiasdešimties mylių į rytus nuo Niagaros krioklio. 1937  m. paskui bendraklasį ji atvyko į Vokietiją, čia mokė anglų kalbos tuos, kurie vylėsi emigruoti. Po kelerių metų suprato buvusi naivi. Ji nė nenutuokė apie tai, ką Hitleris darė savo priešams. Kai 1938 m. Krištolinę naktį Vokietijoje siautėjo naciai ir niokojo sinagogas, žydų parduotuves ir namus, ji ramiai miegojo. Kitą dieną negalėjo suprasti, kodėl į pamokas nesusirinko jos mokiniai. Išvykusi iš Vokietijos, ji įsidarbino brokerių kontoroje Bafale, vėliau tapo mašininke – valdžios mergina, kaip vadino pati save, –Strateginių tyrimų valdyboje Vašingtone.

Kartą 1945  m. dienraštyje Washington Post Lester perskaitė, kad karo nusikaltėlių teismams Niurnberge bus reikalingi vertėjai, ir pateikė darbo paraišką Pentagonui. Netrukus ji vėl vyko į Vokietiją.

Apie Kempnerį ji jau buvo girdėjusi; matė jį vakarieniaujant Niurnbergo viešbutyje „Grand Hotel“, kuriame nakvodavo beveik visi, dalyvaujantys procese. Galiausiai 1947 m. susipažino, kai jis rinko darbuotojus antrojo etapo teismams. Tapo jo padėjėja ir dažnai kartu su juo dalyvaudavo apklausose, tai akivaizdžiai trikdė kaltinamuosius. „Jie negalėjo manęs perprasti, – vėliau pasakos ji.  – Buvo pasklidę gandai, neva esu psichologė.“ Ji taip pat turėjo garbės būti žmogum, kuris kaltintojams amerikiečiams į anglų kalbą išvertė Vanzės protokolą.

Po karo ji dirbo JAV karinėje žvalgyboje Kamp Kingo bazėje Oberurzelyje, netoli Frankfurto. Tačiau papildomai uždarbiavo pas Kempnerį, kuriam prireikdavo pagalbos verčiant korespondenciją ir vykdant teisininko praktiką. Tai peraugo į partnerystę, kuri tęsis keturis dešimtmečius.

„Paskutinius dvidešimt jo gyvenimo metų nei dieną, nei naktį nesiskyriau nuo Kempnerio, – pasakojo ji. – Buvau jo slaugė, jo vairuotoja, jo sekretorė.“ Nors to nesakė, bet buvo ir jo meilužė.

Kempneris ir trys jo gyvenimo moterys išliko artimi iki pabaigos.

Kaip po daugelio metų pasakys Lucianas: „Tai buvo didelė laiminga šeima.“

Kempnerio žmona Ruth mirė 1982 m. Į gyvenimo pabaigą jis gyveno viešbutyje netoli Frankfurto, ten jis ir Lester miegojo gretimuose kambariuose, kuriuos jungiančias duris laikė atviras. Kad būtų šalia, jei naktį Kempneriui kas nors nutiktų. Robertas ir Lucianas Kempneriai kalbėdavosi beveik kasdien, o kadangi tėvas telefonu girdėjo prastai, Lester klausydavosi pokalbių ir pakartodavo jam viską, ko šis neišgirsdavo.

Kempneris mirė 1993 m. rugpjūčio 15 d., sulaukęs devyniasdešimt trejų. Tą savaitę Lipton buvo atvykusi iš Pensilvanijos į Vokietiją pabūti su juo.

„Jis mirė man ant rankų, – pasakos Lester. – Mudvi sėdėjome ten, šalia jo iš abiejų pusių, jo mirties kambaryje.“ Kai atvyko gydytojas ir patvirtino jo mirtį, „mus apėmė baisus siaubas ir sielvartas, negalėjome tuo patikėti“.

Moterys paskambino Lucianui, šis atvažiavo su žmona iš Miuncheno ir viskuo pasirūpino.

Tai nebuvo paprasta. Visą gyvenimą tirdamas, rašydamas ir keliaudamas Kempneris viską kaupė. Jam priklausę būstai Frankfurte ir Lansdaune, Filadelfijos priemiestyje Pensilvanijoje, buvo prigrūsti paveikslų, baldų, tūkstančių knygų ir šūsnių popierių. Jis laikė gausybę aplankų su asmeniniais, profesiniais ir teisiniais dokumentais: senus pasus, užrašų knygeles, vaikystės sąsiuvinius, panaudotus traukinio bilietus, komunalinių paslaugų sąskaitas, senus laiškus, nuotraukas.

Savo viešbučio kambaryje įkištą lagamine Lester rado Kempnerio testamentą. Jis buvo vieno puslapio, surašytas ranka storu juodu flomasteriu, vos įskaitomas. Dokumente buvo pasakyta, kad visą savo turtą Kempneris palieka dviem savo sūnums: Lucianui ir André.

Tačiau būta ir vienos gudrybės.

„Ypatingieji uždaviniai“

Visi prie stalų reichskanclerio būstinės valgomajame per Hitlerio surengtus pietus atrodė itin pakilios nuotaikos. Čia buvo ir Rosenbergas, kartu su Bormannu, Hessu ir Lammersu. Buvo 1940 m. sausis, pusantrų metų iki Barbarosos operacijos, ir nacių lyderiai aptarinėjo įprastus svarbius klausimus: karą su Anglija ir rasinio valymo Lenkijoje pažangą. Tačiau galiausiai pokalbis virto juoduoju humoru.

Kalbai pasisukus apie žydus, Rosenbergas ėmė pranašauti „siaubingą žydų pogromą“, jeigu Sovietų Sąjungos žmonės nubus ir išlies savo antisemitinį įtūžį.

Čia į bendrą pokalbį įsiterpė Hitleris.

Jei Sovietų Sąjungoje staiga kiltų žudynės, – šypsodamasis tarė fiureris, – galbūt Europa paprašytų jo įsiveržti ir apsaugoti Rytų žydus.

Susirinkusieji naciai pratrūko kvatotis.

Ir, – skambant juokui tęsė Hitleris, – ir galbūt jiedu su Rosenbergu galėtų surengti ypatingą kongresą šiam svarbiam klausimui aptarti: kaip „humaniškai elgtis su žydais“.

Kovo mėnesį kalbėdamas per radiją, atidarant Žydų klausimo tyrimo institutą, Rosenbergas pasakė, kad žydų klausimas nebus išspręstas, kol paskutinis žydas neišvyks iš Europos. Himmleriui ir Heydrichui, Himmlerio Vyriausiosios reicho saugumo valdybos viršininkui, teks šiuos žodžius įgyvendinti praktiškai.

1941 m. pradžioje tarp nacių planuotojų vyravo mintis, kad žydai būsią deportuoti į kokią atokią varganą žemę. Svarstyta Madagaskaro, Prancūzijos kolonijos už penkių tūkstančių mylių nuo Afrikos pakrantės, galimybė, tačiau atmesta kaip logistikos požiūriu nepraktiška. Atrodė, kad Barbarosos operacija pasiūlys perspektyvesnę žydų rezervacijos vietą: neilgai trukus nugalėsimos Sovietų Sąjungos teritorijose. Tačiau metams dar nesibaigus, įsiveržimas strigo ir nacių mintys žydų klausimu pasuko radikalia linkme. Bus imta rengtis visiškam išnaikinimui.

Baltijos šalių, Baltarusijos ir Ukrainos žydai taps pirmosiomis šio mirtino nacių nuostatų pasikeitimo aukomis, o Rosenbergas su savo civiline administracija šiose žudynėse suvaidins reikšmingą pagalbinį vaidmenį.

Pamatinis Rosenbergo nesupratimas per Barbarosos operaciją tapo esmine Vokietijos Rytų strategijos dalimi. Nuo pat 1919 m. Rosenbergas tvirtino, kad žydai glūdi už visų komunistinių judėjimų Sovietų Sąjungoje ir kitur. Ši mintis buvo perdedama ir kraipoma tol, kol imta manyti, kad iš tiesų visi žydai yra komunistai – kad norint sunaikinti raudonąją grėsmę vokiečiams reikia pašalinti žydus.

Hitleris pasidavė šiai klaidingai išvadai ir rengiantis įsiveržimui ji tapo esmine dalimi pagrindinių instrukcijų, kurios buvo pateikiamos veržtis į rytus pasiruošusiems vokiečiams. Jiems buvo aiškinama, kad tai nebus įprastas karas. Tai būsiąs dviejų nesuderinamų pasaulėžiūrų – nacizmo ir bolševizmo, arijų ir žydų – susidūrimas. Prieš pradėdamas įsiveržimą, savo vadams skirtose kalbose Hitleris ragino „šiame naikinamajame mūšyje“ naudoti „pačią brutaliausią jėgą“. Vokiečių kariams duotuose nurodymuose skelbta, kad sovietai yra mirtini priešai. „Ši kova reikalauja negailestingų ir ryžtingų priemonių prieš bolševikus agitatorius, nereguliariųjų pajėgų karius, sabotažininkus, žydus, taip pat visiško bet kokio pasipriešinimo, aktyvaus ir pasyvaus, nuslopinimo.“

Iš esmės tokia pati žinia buvo perduota Himmleriui pavaldiems SS, policijos ir Einsatzgruppen padaliniams, slinkusiems kariuomenei iš paskos ir „raminusiems“ šias teritorijas. Šalta, koduota 1941 m. karinės direktyvos kalba tai vadinta „ypatingaisiais uždaviniais“, kuriuos Hitleris buvo nurodęs SS reichsfiureriui.

Pirmosiomis karo dienomis, kai visoms Einsatzgruppen Rytuose buvo suteikta visiška veikimo laisvė, Heydrichas paskelbė nurodymus, kuriais savo vyrams suteikė didelius įgaliojimus spręsti, kam vykdyti mirties bausmę: komunistams, partijai ar valdžios institucijoms priklausantiems žydams ir „kitiems radikaliems elementams (sabotažininkams, propagandininkams, snaiperiams, diversantams, agitatoriams ir t. t.)“. Į priešakines linijas vykstančiam SS karių būriui Himmleris aiškino, kad ten jiems teks susidurti su „180 milijonų gyventojų, tikru rasių mišiniu, kurių net pavardžių neįmanoma ištarti, o išvaizda tokia, kad galima juos šaudyti be gailesčio ir užuojautos. …Šie žmonės yra žydų sulydyti į vieną religiją, vieną ideologiją, vadinamą bolševizmu.“

Iš pradžių Himmlerio Einsatzgruppen ir saugumo pajėgų aukos buvo vyrai. Teigta, kad naciai šaudo pasipriešinimo kovotojus, sovietų agentus, komunistų agitatorius ir žydų inteligentiją. Aukos buvo kaltinamos plėšikavimu, sabotažu, propagandos skleidimu ar užkrato platinimu.

Tačiau beveik tuojau pat nacių naikinamųjų operacijų aukomis tapo moterys ir vaikai, naujose okupuotose teritorijose imta šimtais ir tūkstančiais žudyti civilius.

Paprastai žydus surinkdavo į centrinę aikštę ir nuvesdavo į kokią atokią vietą už miesto. Jei masinių kapų duobės dar nebūdavo iškastos, jas kasti įsakydavo tiems, kurie čia patekdavo pirmieji. Aukos būdavo šaudomos ant duobės krašto arba suguldytos ant prieš tai nužudytųjų kūnų. Kai kurios dar kvėpuodavo, kai jas užpildavo žeme.

Didžiausia naikinamoji operacija vykdyta Kijevo pakraštyje, Ukrainoje, 1941 m. rugsėjo pabaigoje, po to, kai sovietų partizanų padėtos bombos ir minos sugriovė Vokiečių okupacinės administracijos būstinę. Įtūžę naciai kaltino sovietų saugumiečius, taip pat ir Kijevo žydus. Visame mieste buvo iškabinti skelbimai, kuriuose žydams pasakyta susirinkti nurodytoje sankryžoje rugsėjo 29 d. Su savimi liepta pasiimti dokumentus ir pinigus, mantą ir brangenybes, nes jie būsią perkelti kitur. Kitą dieną buvo Jom Kipuras, žydų atpirkimo šventė.

Atvykę į nurodytą vietą, žydai nerado juos pervežti turėjusio traukinio. Vietoj to jie buvo nuvaryti prie patikros punkto šalia žydų kapinių. Neilgai trukus, žengiantys voroje suprato, kas vyksta. Tolumoje buvo girdėti šaudant.

Patikros punkte jie turėjo atiduoti visus savo daiktus, įskaitant vestuvinius žiedus ir drabužius. Tuomet grupėmis po dešimt, stumdomi ir mušami, jie varyti į Babij Jaro raguvą. Per keletą dienų čia iš viso sušaudytas 33 761 žmogus. „Kadangi vėliau palaikai buvo iškasti ir deginami laužuose, o nesudegę kaulai susmulkinti ir sumaišyti su smėliu, – rašo istorikas Timothy’is Snyderis, – tiksliai žinomas tik šis skaičius.“

Babij Jaras buvo tik viena iš daugelio masinių žudynių 1941 m. antroje pusėje vietų. Rugpjūčio mėnesį daugiau nei dvidešimt trys užsienio – daugiausia Rusijos ir Lenkijos – žydai buvo deportuoti iš Vengrijos ir išžudyti vakarų Ukrainos mieste Podolės Kamenece. Spalį dar dešimt tūkstančių buvo sušaudyti Dniepropetrovske. Per mažesnes akcijas žydai dingdavo miestuose ir kaimuose nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Tuo tarpu Berlyne Rosenbergas nuolat gaudavo raportus apie tai, kurie didžiulės teritorijos miestai paskelbti Judenfrei, „be žydų“.

Ir ne tik miestai, bet ištisos šalys: Rosenbergo gimtinė Estija buvo pirmoji. Sunaikinti buvo visi pusantro tūkstančio jos žydų. Rugsėjo mėnesį Rosenbergas priėmė poros Latvijoje ir Estijoje apsilankiusių savo ministerijos atstovų ataskaitas. Jie papasakojo jam, kad vietiniai gyventojai, – išgyvenę nacių puolimą, – džiaugiasi, kad yra išlaisvinti iš brutalios sovietinės 1940–1941 m. Baltijos valstybių okupacijos, per kurią tūkstančiai estų, latvių ir lietuvių buvo nužudyti ir ištremti.

„Ne tik žydai nuodijo jų mintis; jie ir patys buvo pasidaliję, – rašė jis savo dienoraštyje po šio pokalbio. – Jiems teko patirti tokius siaubingus dalykus, kad vokietis šeimininkas buvo išsigelbėjimas. Dabar, kai žydai ir komunistai išrauti su šaknimis, šie žmonės pradeda atsigauti.“

Daug kur nacių naikinamąsias operacijas sunkino tai, kad vokiečiai norėjo žydus panaudoti priverčiamiesiems darbams fabrikuose, dirbtuvėse ir statybos projektuose. Šie „tinkami darbui“ žydai buvo laikinai saugūs, tačiau gyveno siaubingoje nežinioje, matydami, kaip policija išgabena jų kaimynus į mirtį.

Tipiškas pavyzdys buvo Baltarusijos sostinė Minskas. Miestas pasidavė šeštąją karo dieną. Liepos pradžioje buvo surinkti visi vyrai, jaunesni nei keturiasdešimt penkerių, ir suvaryti į atvirame lauke įrengtą stovyklą. Daugiau nei šimtas keturiasdešimt tūkstančių karo belaisvių ir civilių buvo sugrūsti miesto aikštės dydžio plote. Maistas ir vanduo buvo ribojami. Vyrus mušė guminėmis lazdomis ir šaudė dėl menkiausio preteksto. Rosenbergas pranešimą apie stovyklos sąlygas gavo liepos mėnesį. „Ribotas sargybos kontingentas, kuriam saugojimo našta be pamainos tenka dienų dienas, į sulaikytuosius kreipiasi vienintele įmanoma kalba, tai yra ginklų kalba, ir jie tai daro negailestingai.“ Po kurio laiko sulaikytieji buvo suskirstyti pagal tautybę ir rasę, rusus ir lenkus paleido. Tačiau ne žydus.

Vieną rytą sargybiniai pakvietė visus išsilavinusius žydus – inžinierius, gydytojus, buhalterius – užsiregistruoti į darbą. Po dviejų dienų jie buvo išvesti iš stovyklos ir sušaudyti. Likusieji buvo parvaryti atgal į miestą ir uždaryti gete kartu su kitais miesto žydais ir priversti dirbti okupantams. Minsko getas su septyniasdešimt tūkstančių gyventojų buvo didžiausias okupuotoje Sovietų Sąjungoje.

Žydai badmiriavo misdami dilgėlėmis, bulvių lupenomis ir gyveno baimėje. „Staiga getą užgriūdavo gestapininkai, atvykę sunkvežimiais, ir čiupdavo vyrus, – rašė Michailas Grichanikas, siuvėjas, dirbęs Minsko siuvykloje ir keletą mėnesių praleidęs gete, kol iš jo pabėgo; naciai nužudė jo motiną, žmoną, tris vaikus ir dar tris giminaičius. – Jie įsiverždavo į kambarius, mušdavo žmones guminėmis lazdomis ir išsivesdavo juos neva darbams – į durpynus ir panašias vietas. Niekas daugiau nė vieno iš jų nebematė gyvo.“ Einsatzgruppen raportai šio reiškinio statistiką dokumentavo preciziškai tiksliai: rugpjūčio 16 d. – 615 egzekucijų. Rugpjūčio 31 d. ir rugsėjo 1 d. – 1914. Rugsėjo 4 d. – 214. Rugsėjo 23 d. – 2278.

Rugsėjo mėnesį Kovarskių šeimos tėvas, pasislėpęs su vienu iš savo sūnų, matė, kaip policija įsiveržė į jo namus ir nužudė du kitus jo sūnus, abi dukras ir jų senelę. Vyresniajai mergaitei prieš tai buvo liepta nusirengti ir pašokti jiems ant stalo.

Naktį gatvėmis ėmė patruliuoti juodi furgonai uždangstytais langais ir gaudyti žydus, partizanus ir beglobius vaikus. Savo siaubui, geto gyventojai sužinojo, kad šie automobiliai – eksperimentinės dujų kameros. Furgonai sukonstruoti taip, kad variklio išmetamos dujos nukreipiamos į uždarą užpakalinį bagažo skyrių ir keleiviai uždusdavo. Žydai juos praminė „sielų žudikais“.

1941 m. lapkričio 7 d. policija visus Minsko geto gyventojus išvarė į gatvę. „Mirtinos baimės ir siaubo riksmai, nevilties šūksniai, vaikų verksmas ir moterų raudos… girdėjosi visame mieste“, – prisiminė žudynes išgyvenusi mokytoja Sofia Ozerskaya. Data buvo simbolinė: būtent šią dieną sovietai šventė komunistų revoliuciją. Pajuokai surengę šventės parodiją, naciai liepė kai kuriems žydams apsivilkti savo puošniausiais drabužiais ir žygiuoti gatvėmis paskui raudonąja vėliava nešiną vyrą, dainuojant patriotines dainas. Paradui pasibaigus, visi žydai buvo suvaryti į sunkvežimius ir išvežti į netoliese esančią stovyklą, kurioje sugrūsti klėtyse laukė galo. Per kelias artimiausias dienas jie buvo išvilkti prie griovių ir vienas po kito sušaudyti. Per operaciją buvo nužudyta dvylika tūkstančių žmonių.

Po dviejų savaičių dar septyni tūkstančiai buvo sugaudyti ir sušaudyti. Žydas kirpėjas pavarde Levinas, kurį pažinoję keli nacių karininkai saugojo kaip gerą darbuotoją, karštai meldė vadą pasigailėti ir jo žmonos bei dukters. Vokietis sutiko pagailėti tik vienos iš jų; išsirinkti žmogui teko pačiam.

„Levinas pasirinko dukterį“, – pasakojo siuvėjas Grichanikas. „Kai darbininkus vedė į fabriką, jie buvo išbalę kaip popierius ir nepajėgė nė žodžio ištarti.“

Vokiečiai Minską valdys dar beveik trejus metus.

Vykstant Himmlerio vyrų vykdomoms žudynėms, naujose okupuotose teritorijose pradėjo veikti dvi iš septynių Rosenbergo suplanuotų civilinių administracijų: vadovaujama Ericho Kocho Ukrainoje ir Hinricho Lohse’ės Ostlande, kuris apėmė Baltijos šalis ir dalį Baltarusijos.

1941 m. liepos pabaigoje, po pasitarimų su Berlyno vadovybe, įskaitant patį Hitlerį, Lohse’ė buvo išsiųstas į Kauną, Lietuvą. Čia Rosenbergo žmogus du kartus susitiko su Himmleriu ir buvo informuotas apie jau prasidėjusį žydų naikinimą. Liepos mėnesį visoje šalyje buvo suimta penkiolika tūkstančių žydų, jie išvežti už miestų, sušaudyti ir užkasti masiniuose kapuose. Einsatzgruppen talkino tūkstančiai savanorių lietuvių. Rugpjūčio 1 d. Lohse’ė grįžo į Berlyną ir gautą informaciją pranešė Rosenbergui ir kitiems aukštiems Rytų ministerijos vadovams. Apibūdindamas žydų žudynes Lietuvoje, – jo pateiktas skaičius buvo dešimt tūkstančių ir, pasak jo, aukos žuvo nuo „Lietuvos gyventojų rankų“, – Lohse’ė sakė, kad žudynės vyko naktis po nakties. „Vadovaujantis fiurerio sprendimu, – kalbėjo jis, – žydai turi būti visiškai pašalinti iš šios teritorijos.“

Kitą dieną po pasitarimo Lohse’ė ėmėsi koordinuoti žydų politiką su savo teritorijos SS vadu. Jis laikėsi Rosenbergo nubrėžtų gairių, kurias šis buvo nurodęs pavasarį planuodamas politinę Rytų administraciją: „žydų priverčiamieji darbai, getų kūrimas ir t. t.“, kaip žydų klausimo „laikinas sprendimas“. Laikantis detalesnių „Lohse’ės potvarkių, žydai būsią „išvalyti“ ir iš kaimo vietovių. Jiems neleista persikraustyti be leidimo; suimti juos buvo galima bet kuriuo metu, „kilus būtinybei“; jie privalėjo nešioti geltoną žvaigždę; jiems uždrausta vaikščioti šaligatviais, važiuoti automobiliu ar viešuoju transportu; jie negalėjo lankytis teatruose, bibliotekose, muziejuose, baseinuose, žaidimų aikštelėse ar stadionuose; jų turtas buvo konfiskuojamas.

Kad ir kokios žiaurios buvo šios priemonės, jos neatrodė pakankamai griežtos esesininkams, kurie šiaušėsi dėl bet kokio brovimosi į jų teritoriją.

Franzas Walteris Stahleckeris, Einsatzgruppen A naikinimo dalinio vadas Ostlande, neketino nusileisti. Pasak jo, Lohse’ė nepaisė fakto, kad „radikalus žydų klausimo traktavimas“ pagaliau pirmą kartą tapo įmanomas. Stahleckeris pareikalavo surengti pasitarimą, kuriame šis reikalas būtų aptartas konkrečiau, kadangi Lohse’ės nurodymai tebuvo „aukštesniosios vadovybės bendro pobūdžio įsakymai… kurių negalima aptarti raštu“.

Atsakydamas Lohse’ė patikslino įsakymą ir pabrėžė, kad jo nurodyti suvaržymai yra „negalutinės… minimalios priemonės“ ir kad civiliai administratoriai nesikiš į Himmlerio saugumo pajėgų darbą. Paskelbus šį įsaką, Stahleckeris parašė savo Einsatzgruppen karininkams ir užtikrino juos, kad vykdydami mirtiną žydų klausimo sprendimą esesininkai turi visišką Lohse’ės palaikymą.

Stahleckeris buvo teisus. Šis ginčas, kaip ir daugelis kitų, 1941 ir 1942 m. kilsiančių tarp SS ir Rytų reikalų ministerijos, iš esmės buvo dėl pavaldumo. Ginčytasi dėl to, ar žydų politika Rytų teritorijose turėtų būti policijos reikalas, tvarkomas SS reichsfiurerio, ar politinis klausimas, prižiūrimas reicho ministro. Rosenbergas nesiliovė kovoti, kad būtent jo ministerija Rytuose turėtų didžiausius įgaliojimus. Vienas jo padėjėjų, Otto’as Bräutigamas, manė, kad tai neišmintinga. Pasak jo, dėl žydų klausimo jis „nelaikė nepageidautina pabrėžti SS ir policijos vadų kompetencijos“.

Bet 1941 m., Himmlerio pajėgoms žudant žydus jo viešpatijoje, Rosenbergas nenorėjo likti nuošalyje.

1941 m. rugsėjį Rosenbergas žengė lemtingą žingsnį. Berlynas sužinojo, kad Stalinas iškeldino šešis šimtus tūkstančių etninių vokiečių, gyvenusių palei Volgos upę, ir gyvuliniais vagonais išvežė į Sibirą ir Kazachstaną. „Neapykanta Maskvai visiems mums sukilo labiau nei kada anksčiau“, – dienoraštyje rašė Rosenbergas. Deportavimas, – rašė jis, – reiškia mirtį. „Nurodžiau parengti labai griežtą pareiškimą ir pirminį jo variantą nusiunčiau fiureriui. Šis jį dar pagriežtino. Vakar pasirūpinau, kad transliuoti Rusijai, Anglijai ir JAV būtų parengtas radijo pranešimas, kuriame pareiškiama, kad jei šis žudymas bus vykdomas toliau, Vokietija privers už tai kentėti Vidurio Europos žydus.“ Savo rašte Rosenbergas rekomendavo, kad Hitleris atkeršytų ir tuojau pat deportuotų „visus Vidurio Europos žydus“ į Rytus.

Iki tol Hitleris priešinosi raginimams pradėti žydų išvarymą. Jis planavo tai padaryti nugalėjęs sovietus, kaip tikėjosi, trumpame neabejotino pranašumo kare. Bet Stalino armijos išgyveno pirmųjų smūgių sukrėtimą ir po trijų mėnesių Berlynui pasidarė aišku, kad Maskva artimiausiu metu paprastai nežlugs ir nepasiduos.

Po keleto diskusijų su Ribbentropu ir Himmleriu Hitleris nusprendė, kad ilgiau Vokietija laukti nebegali, tad rugsėjo 17 d. įsakė SS vadui pradėti Vokietijos, Austrijos ir Čekijos žydų deportacijas.

Goebbelsą apėmė jaudulys. Rytuose, – prieš mėnesį savo dienoraštyje rašė jis, – su žydais teksią „dorotis bjauriomis sąlygomis“.

Sužinoję, kad į jų teritoriją ketinama deportuoti tūkstančiuos žydų, o Minske ir Rygoje teks statyti naujas koncentracijos stovyklas, Ostlando valdžios atstovai neapsidžiaugė. Galiausiai iš Rosenbergo ministerijos pasiekė raminama žinia – šio reikalo teksią imtis tik laikinai, o paskui žydai pradingsią. Rosenbergo patarėjas rasiniais klausimais Erhardas Wetzelis Lohse’ei parengė atsakymą, kuriame kėlė mintį Rygoje, Latvijoje, įrengti „nuodijimo dujomis aparatą“, kuriuo būtų tvarkomasi su „darbui netinkamais“ deportuotaisiais. Viktoras Brackas padėjo vykdyti programą, pagal kurią dešimtims tūkstančių psichiškai nesveikų vokiečių buvo atlikta eutanazija, daugelis jų numarinti dujomis. Brackas mielai sutiko į Rygą nusiųsti savo techninių darbuotojų, kurie sumontuotų tinkamą įrangą Lohse’ės žydų reikalui. Vis dėlto nėra įrodymų, ar tas laiškas buvo išsiųstas, o pasiūlymas liko neįgyvendintas – mirties stovyklos įrengtos okupuotoje Lenkijoje, – tačiau verta pažymėti, kad Rosenbergo ministerija „neprieštaravo, jei darbui netinkami žydai būtų pašalinti, pasitelkus Bracko priemones“.

Rosenbergas skleidžia nacių filosofiją vokiečiams, 1933 m. (Bundesarchiv, Bild 102–14594 / Georg Pahl)

Spalio 4 d. Heydrichas susitiko su aukščiausiais Rosenbergo ministerijos atstovais ir spaudė juos bendradarbiauti. Jis nenorėjo ginčytis, tik pasakė jiems, kad bent jau „žydų klausimo įgyvendinimas visais atžvilgiais yra Saugumo policijos rankose“. Vis dėlto 1941 m. rudenį Lohse’ei pavaldi civilinė administracija ėmė prieštarauti dėl kai kurių įsisiautėjusių Himmlerio saugumo pajėgų vykdomų žudynių.

Pagrindinė nesutarimo priežastis buvo ne pačios žudynės. Joks nacis nenorėjo pasirodyti švelnus žydams. Civilinė administracija prieštaravo dėl to, kad su ja nebuvo iš anksto tariamasi, kad dienos metu vykdomos žudynės destabilizavo jos valdomus miestus ir kad kai kuriuos žydus derėjo paimti priverčiamiesiems darbams.

Vienas iš Lohse’ės apskričių vadų Heinrichas Carlas pranešė, kad spalio 27 d. 8 valandą ryto Slucke, Baltarusijoje, su policijos batalionu atvykęs karininkas pareiškė, kad jo daliniui įsakyta likviduoti visus miesto žydus. Memorandume, kuris pavaldumo grandine pasiekė Lohse’ę, Carlas protestavo, kad nebuvo perspėtas iš anksto, be to, kai kurie žydai buvo amatininkai: kailiadirbiai, dailidės, kalviai. Nužudžius žydus, miesto fabrikus teksią tuojau pat uždaryti. Tačiau policijos viršininkas Carlui pasakė turįs įsakymus „atsikratyti visų miesto žydų be jokių išimčių“.

Šaudytojai ėmėsi darbo su „neapsakomu žiaurumu“, kuriam nedaug trūko iki „sadizmo“. Jie ėmė tempti žydus iš darbo vietų, varyti į sunkvežimius ir už miesto šaudyti. Žmonės buvo mušami guminėmis lazdomis ir šautuvų buožėmis. „Šūviai buvo girdėti visame mieste, – rašte rašė Carlas, – kai kuriose gatvėse gulėjo nušautų žydų lavonai.“

Kai kurie žydai buvo užkasti gyvi. Viena mergaitė blaškėsi po miestą, mėgindama gauti pinigų, kad išgelbėtų tėvo gyvybę.

Policininkai nuo aukų rankų nuimdavo laikrodžius ir žiedus, plėšė namus, ieškodami batų, odos, aukso ir visko, ką tik galėtų pasiimti. Miesto nežydai buvo „apstulbę“, – rašė jis. „Prireiks daug laiko, kol atgausime prarastą gyventojų pasitikėjimą.“

Maždaug tuo pačiu metu kitos apskrities vadas pranešė, kad žudynės Liepojoje, mieste prie Baltijos jūros, Latvijoje, sukėlė didžiulį pasipiktinimą. „Netgi karininkai manęs klausia, nejaugi reikėjo likviduoti ir vaikus.“ Lohse’ė pasiskubino sustabdyti tolesnes egzekucijas šiame mieste. Jis taip pat pasipriešino planui likviduoti Rygos getą. Tuojau po to Himmleris atsiuntė pasiuntinį, kad lieptų jam nesikišti: „Pasakyk Lohse’ei, kad toks yra mano įsakymas, kuris taip pat atspindi fiurerio norą.“

SS pateikė protestą Rosenbergo ministerijai, jame paprašė Lohse’ę paaiškinti savo veiksmus.

„Uždraudžiau nežabotas žydų egzekucijas Liepojoje, nes jos vykdytos nepateisinamu būdu, – atsakė Lohse’ė. – Taip pat norėčiau būti informuotas, ar jūsų teiravimąsi dėl spalio 31 d. derėtų laikyti nurodymu likviduoti visus žydus Rytuose?“ Lohse’ė nejautė kokių nors dvejonių dėl žydų žudymo, tačiau šie žydai jam buvo reikalingi. „Žinoma, žydų išvalymas Rytuose yra privalomas uždavinys; vis dėlto jo įgyvendinimas privalo būti derinamas su karo gamybos poreikiais.“ Reichskomisaras nenorėjo prarasti naudingos darbo jėgos, kol jai nebuvo parengta pamaina.

Rosenbergo ministerija įslaptintą atsakymą atsiuntė gruodį. Diskusijos Berlyne reikalą išsprendė. „Atrodo, kad žodinėmis diskusijomis žydų klausimu jau pasiekta aiškumo, – rašyta laiške. – Sprendžiant šią problemą, ekonominiai aspektai iš principo neturėtų būti keliami.“ Kilus klausimų, Lohse’ei juos derėtų aptarti su SS.

Akivaizdu, kad jų nekilo. Lohse’ė liovėsi prieštaravęs.

Tos diskusijos Berlyne, kuriose aiškintasis žydų klausimas, vyko 1941 m. lapkričio viduryje, per Rosenbergo ir Himmlerio susitikimą. Lapkričio 15 d., šeštadienį, 14.00 valandą abu vadovai kartu pietavo, o po to keturias valandas kalbėjosi apie Rosenbergo politinės vadovybės ir Himmlerio saugumo pajėgų nesutarimus.

Nėra žinoma, ar Himmleris Rosenbergui smulkiai aiškino vis radikalesnius savo planus spartinti žydų likvidavimą Europoje. Po Minsko žudynių rugpjūtį patirties Himmleris ieškojo veiksmingesnių žudymo būdų. Sukrėstas jis nusprendė, kad žydų šaudymas tūkstančiais buvo pernelyg sunkus žudikų psichikai. Jau tuomet, kai lapkritį susitiko su Rosenbergu, vyko pirmosios pažangios dujų kameros statybos Belžeco koncentracijos stovykloje, pietryčių Lenkijoje.

Geriausia priemonė iš to, ką Himmleris pasakė Rosenbergui, buvo ta, apie kurią, praėjus trims dienoms po jų susitikimo, sakydamas kalbą Rosenbergas ir kalbėjo – žydų „biologinis išnaikinimas“.

Antradienį, lapkričio 18 d., Vokietijos spaudos atstovai buvo sukviesti į popietės naujienų konferenciją Rosenbergo Rytų ministerijos būstinėje, didžiuliame kalkakmeniu dengtame pastate pietvakariniame Berlyno Tiergarteno pakraštyje. Tai buvo oficialus Rosenbergo, kaip okupuotų Rytų teritorijų ministro, prisistatymas. Apie jo paskyrimą viešai paskelbta tik dabar, kadangi Hitleris manė, jog pirmaisiais Barbarosos operacijos mėnesiais bus išmintinga planuojamą okupacinę valdžią laikyti stropiai saugoma paslaptimi.

Vilkėdamas dryžuotą kostiumą su nacių partijos ženkleliu atlape, Rosenbergas susirinkusiems lojaliems vokiečių žurnalistams, kurie Trečiajame reiche buvo propagandos ministro žinioje, pasakė, kad šį susitikimą sušaukė, kad jie geriau suprastų, kas vyksta Rytuose. Tačiau apie tai rašyti jie negalės, bent jau ne atvirai. Tai buvo tiesiog neoficialiai informacijai pateikti skirtas susitikimas; viskas, ką jis pasakys jiems, yra visiškai konfidencialu.

Apie šiuos jo žodžius spaudoje nerašyta, tačiau kalbos rankraštis po karo buvo rastas tarp jo dokumentų. Pakalbėjęs apie planus visiems laikams sunaikinti Sovietų Sąjungą ir naudotis jos gamtos ištekliais, Rosenbergas perėjo prie žydų klausimo.

„Rytuose, – kalbėjo jiems Rosenbergas, – vis dar gyvena apie šeši milijonai žydų, ir šį klausimą išspręsti galima tik biologiškai išnaikinus visą Europos žydiją. Vokietijai žydų klausimas bus išspręstas tik tuomet, kai paskutinis žydas paliks Vokietijos teritoriją, o Europai – kai Europos žemyne iki pat Uralo negyvens nė vienas žydas. Šis uždavinys mums skirtas likimo.“ Jis prisiminė, kad Vokietijos pasidavimas 1918 m. lapkričio 9 d. buvo „likimo ir apsisprendimo diena. Tuomet žydija parodė, kad ketina sunaikinti Vokietiją. Tik fiurerio dėka ir dėl tvirto vokiečių tautos būdo jiems nepavyko.“ Tačiau kol žydai gyvena žemyne, lieka pavojus, kad užjaučiantys europiečiai leis jiems vėl suklestėti. Štai kodėl būtina jų visų atsikratyti. Štai kodėl būtina „išvyti juos už Uralo ar išnaikinti kuriuo kitu būdu“.

Aiškiau pasakyti jau nebuvo įmanoma. Deportacija į Rytus tapo eufemizmu. 1941 m. pabaigoje jis reiškė mirtį.

Robert K. Wittman ir David Kinney „Velnio dienoraštis. Alfredas Rosenbergas ir pavogtos Trečiojo reicho paslaptys“, iš anglų kalbos vertė Kęstutis Pulokas, „Baltos lankos“, Vilnius, 2018 m.

2017-ieji metai dešiniųjų pažiūrų partijoms buvo sėkmingiausi šiame amžiuje. Į Bundestagą pateko nacionalistinė, konservatyvi ir euroskeptiškai nusiteikusi „Alternatyva Vokietijai“. „Laisvės partija“ šiai diena yra antra didžiausia Nyderlanduose. „Nacionalinis frontas“ pavasarį dalyvavo antrajame Prancūzijos prezidento rinkimų etape. Išimtimi netapo ir Austrija, kurioje į valdžią atėjo konservatyvių pažiūrų „Liaudies partijos“ ir kraštutinių dešiniųjų „Laisvės partijos“ suformuota koalicija. Tai – visai Europai įdomi koalicija, kurios centre dar įdomesnė jauna figūra, panašu, galinti keisti Europos politinį žemėlapį.

Sebastianui Kurzui buvo vos 27-eri, kai jis tapo jauniausiu užsienio reikalų ministru šalies istorijoje. Dabar jam jau 31-eri, o jis pats yra jauniausias valstybės vadovas Europoje – Austrijos kancleris. Dažnai jis sulyginamas su Prancūzijos prezidentu Emanueliu Makronu ir Kanados ministru pirmininku Justinu Trudo. Į susitikimus skraidantis ekonomine klase, visur lydimas ne tik plačios šypsenos ir galantiškų manierų, bet ir paauglystės meilės Suzanos, jaunasis politikas netruko užkariauti Austrijos piliečių palankumą. Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip kandidatas, kurį mielai pasirinktų nemaža dalis balsuojančių, po Sebastiano Kurzo pergalės rinkimuose, Europoje ir visame pasaulyje nuskambėjo ir pavojaus varpas.

Partnerystė su Laisvės partija

Koaliciją pasirinkus sudaryti su „Laisvės partija“, kuri buvo įkurta dar 1956-aisias buvusių nacistinės ideologijos šalininkų, pasaulis pradėjo kurti įvairius galimus scenarijus, kaip ši „draugystė“ gali pasisukti.

„Laisvės partijos“ lyderis, dabartinis Austrijos vice-kancleris Heinzas-Kristianas Strache dar visai neseniai buvo siejamas su įvairiausia politikui netinkama veikla. Anksčiau spaudoje buvo viešintos nuotraukos, kuriose Strache leidžia laiką su sukarinta ir Austrijoje uždrausta nacistine organizacija. Kitados dabartinis šalies vice-kancleris buvo Vokietijos policijos sulaikytas eitynėse, kurias organizavo neonacių grupuotė. Ne gana to, visai neseniai spaudoje buvo pasirodžiusi informacija apie neva galimą „Laisvės partijos“ lyderio piktnaudžiavimą narkotinėmis medžiagomis. Atvirai kalbėta ir apie jo šiltus santykius su Vengrijos ministru pirmininku Viktoru Orbanu bei dešiniųjų partijomis Vakarų Europoje.

Tiesos dėlei vis dėlto reikia paminėti, kad pati „Laisvės partija“ jau seniai nebėra traktuojama kaip neva nacistinę ideologiją propaguojantis valdžios organas ir Austrijoje turi nemažą balsuojančių paramą. Kertiniai šios partijos ideologijos aspektai, kuriuos rinkimų metų „pasiskolino“ ir pats Sebastianas Kurzas (tuometinis „Liaudies partijos“ lyderis), buvo labai svarbūs išrenkant jį ir jo partiją į valdžią.

Šioms dviems partijoms sudarius koaliciją tapo akivaizdu, kad svarbiausiais valdančios daugumos koncentracijos taškais taps imigrantų ir pabėgėlių, islamo ir užsienio politikos klausimai. Bet ar iš tiesų ši valdžia gali būti tokia pavojinga, kokią ją bando pavaizduoti politinė kairė?

Sebastianas Kurzas ir Rusijos federacijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lovrovas

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Ko galima tikėtis?

Nereikia pamiršti, jog šalį imasi valdyti ir bene svarbiausius sprendimus priimti ne kraštutinis dešinysis Strache, o jau dabar „kiek labiau dešiniuoju Makronu ar Trudo“ vadinamas Sebastianas Kurzas.

Viena koja būdama Rytų, o kita koja Vakarų Europoje, Austrija turi labai svarbią geopolitinę padėtį. Jau pirmajame savo susitikime su Europos sąjungos ir jos šalių galvomis, Kurzas prakalbo apie tai, jog Austriją mato kaip tiltą, kuris gali sujungti Rytų ir Vakarų Europą. Europa, veikianti kaip viena visuma, Austrijos kanclerio manymu turėtų susifokusuoti sprendžiant finansinius ir ekonominius klausimus, o taip pat ir kalbant apie išorinių sienų saugumą. Tiesa, pavienėms valstybėms, jo nuomone, derėtų suteikti daugiau laisvės ir nepriklausomybės priimant vienokius ar kitokius sprendimus šalies viduje.

Būtent savarankiški naujosios Austrijos valstybės veiksmai pastaruoju metu ir susilaukia nemažo atgarsio.

Visų pirma, naujoji Austrijos valdžia ėmėsi griežtinti visa, kas susiję su pabėgėliais ir imigrantais. Pradėta akyla sienų kontrolė – ypač stebimas pabėgėlių pamėgtas kelias į Vakarų ir Centrinę Europą per Balkanų pusiasalį. Taip pat, nutarta bausti tuos atvykėlius, kurie nesistengia integruotis į šalį, kurią atvyko. Tai nustebino tokias šalis, kaip Vokietija, kuri lig šiol buvo, galima sakyti, „minkšta“ šiais klausimais.

Tiesa, po tokių pokyčių ir kai kurių politikų pasisakymų, jog prieglobsčio prašantys turėtų būti laikomi sutelkti ir sukoncentruoti vienoje vietoje (o ko ne aliuzija į nacistinės Vokietijos stovyklas?), šalyje kilo ir nemažai pasipiktinimų. Tai puikiai iliustravo ir Vienoje surengtas mitingas, kurio metu žygiuojantys dalyviai skandavo „naciai lauk!”

Susitelkimas į savo šalies – Austrijos – gyventojus, mokesčių mažinimas, mažesnės lėšos, skiriamos pabėgėliams ir jų išlaikymui, tautinės sąmonės ir identiteto išlaikymas. Taip kol kas atrodo tai, ką savo šalyje nori sukurti ši, turbūt derėtų sakyti, ne tokių ir radikalių (bent jau kol kas) dešiniųjų pažiūrų, tačiau populistinė vyriausybė. Kaip tai seksis įgyvendinti jau dabar imperatoriumi Kurzu tituluojamam jaunuoliui pasakyti sunku. Į ką visai tai gali išaugti, numatyti dar sunkiu. Aišku tik viena – Sebastianas Kurzas ir jo suformuota valdančioji koalicija artimiausiu metu bus ne tik po Europos, tačiau ir viso pasaulio padidinamuoju stiklu.

Krepšininko Rimanto Kaukėno paramos fondas prašo visuomenės pagalbos – jos laukia neįgalų, itin sunkia liga sergantį vaiką auginanti, našle neseniai tapusi moteris.

„Tatjanai dabar reikalinga ne tik finansinė, bet ir moralinė parama. Ypač susijusi su moters užimtumu. Įdomi veikla daug negandų patyrusią vilnietę atitrauktų nuo slogių minčių, padėtų atrasti gyvenimo prasmę“, – įsitikinę fondo atstovai.

Tatjaną Butovskają-Kruševskają (32 m.) kalbinti yra sunku – moteris negali sutvardyti emocijų ir ašarų. Sunkią negalią turintį sūnų Danilą auginančios moters gyvenimo istorija negali palikti abejingų. Mažylio liga, mylimo vyro sprendimas pasitraukti iš gyvenimo, pajamų netekimas ir netikėtai užgriuvusi finansinė našta – tai tik dalis smūgių, kuriuos likimas paruošė Tatjanai.

Pasak ją ir Danilą globojančio fondo įkūrėjo, krepšininko Rimanto Kaukėno, ši situacija yra ypač išskirtinė, galinti pamokyti kiekvieną iš mūsų. “Kartais skundžiamės, kad oras blogas, kad blogai išsimiegojome, kad dėl nereikšmingų smulkmenų diena praėjo prastai… Ką susitikimo metu mes išgirdome iš Tatjanos, šokiravo visą mūsų komandą, tad iš karto ėmėmės veiksmų – net nebuvo apie ką svarstyti, juk šią šeimą pažįstame daugiau nei metus! Norime, kad ši žinutė pasiektų kuo daugiau žmonių – bet kokia pagalba yra labai svarbi. Šeimai dabar reikia įvairiapusės paramos. Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų galime kažką pasiūlyti ir tai Tatjana priims atvira širdimi. Taip pat norime labai padėkoti visiems, kurie jau spėjo prisidėti prie pagalbos įvairiomis paramos formomis” , – kalbėjo R. Kaukėnas.

Sunki vaiko diagnozė reikalauja pastovios mamos priežiūros

Vos gimus Danilui, tėvai net neįtarė, kad sūnus gali sirgti sunkia genetine liga. Tačiau, kai berniukui buvo vos 3 mėnesiai, mama pastebėjo, kad kūdikis vis dažniau negaluoja. Tuomet, nuvykę į Santariškių vaikų ligoninę, tėvai išgirdo, jog mažylui reikalinga skubi operacija, nes jis sunkiai kvėpuoja – laiku neužsidarė Danilo širdies latakas, dėl to padidėjusi širdutė užspaudė plaučius. Netrukus medikai atkreipė dėmesį į tai, kad vaikutis nereaguoja į aplinką, į jį supančius žmones. Kai berniukui buvo 7 mėnesiai, jam buvo diagnozuota reta genetinė raumenų liga – nežinomos formos miopatija, dėl kurios nyksta vaikučio raumenys.

Būdamas šešerių metų berniukas sveria vos 13 kilogramų, pats negali nulaikyti galvytės, sunkiai valdo rankas ir kojas. Dėl silpnų raumenų, Danilas susiduria ir su kvėpavimo nepakankumu, kuris neleidžia kraujui prisisotinti deguonimi ir apsunkina epilepsijos priepuolius.  Į jo kaklą ir skrandį įstatyti specialūs vamzdeliai, padedantys vaikui kvėpuoti ir maitintis.

Danilui reikalinga pastovi priežiūra, tad mama juo rūpinasi visą parą – daro įvairius masažus, mankština, stebi jį dieną ir keliasi naktimis patikrinti ar vaikas nepradeda dusti.

Danilas / Asmeninio archyvo nuotr.

“Tik aš galiu rūpintis savo mažuoju Danilu. Aš suprantu kiekvieną jo žvilgsnį ir krustelėjimą, numatau artėjančią epilepsijos bei kitų blogumų grėsmę. Galiu iš karto imtis veiksmų, kad sūnui būtų suteikta reikalinga pagalba. Be galo myliu savo vaiką. Jis mano šviesa, jis mano gyvenimas“, – su didžiule meile sakė Danilo mama Tatjana.

Dėl silpnos vaiko imuninės sistemos net papraščiausias peršalimas Danilui tampa didele grėsme jo gyvybei. Nors berniukas ir nereaguoja į aplinką, bet jo veide kartais galima išvysti šypseną, o spindinčios jo akys mamos dieną kaskart nupaišo ryškiomis spalvomis.

“Būti šalia Danilo yra mano gyvenimo prasmė. Susitaikiau su vaiko negalia ir net neįsivaizduoju, kad jis galėtų būti kitoks. Man gera matyti jį kvėpuojantį, besimuistantį ir kartais besišypsantį” , – apie vaiko suteikiamą džiaugsmą kalbėjo Tatjana.

Antras gyvenimo išbandymas

Tatjana per paskutiniuosius metus išgyveno ne vieną netektį šeimoje, o vos pradedant susitaikyti su artimųjų išėjimu ir sudėtinga kasdienine rutina auginant neįgalų sūnų, gyvenimas Tatjanai smogė dar vieną stiprų smūgį – prieš mėnesį savo noru iš gyvenimo pasitraukė Danilo tėtis, pagrindinis šeimos maitintojas. Vyro mirtis paliko ne tik sunkiai pakeliamą psichologinį lūžį likusiai šeimai, bet ir atnešė didelį finansinį nepriteklių. 

“Tas vaizdas mane persekioja ir dabar, ir, tikriausiai, nepaliks ramybėje visą likusį gyvenimą”, – taip Tatjana apibūdino įvykį, kuris nutiko šių metų kovo 2 d., kuomet su sūneliu iš svečių grįžusi namo išvydo pasikorusį savo vyrą.

Moteris patyrė šoką, kuris jos neapleidžia ir dabar. Lyg per miglą prisimena, kad vėliau purtė į įvykio vietą atvykusį policininką, reikalaudama, kad jis pasakytų, jog visa tai tik baisus sapnas. Moteris prisipažino, kad tą akimirką ji net nesuvokė savo veiksmų ir tiki, kad ta būsena ją galėjo nuvesti tuo pačiu keliu, kokį pasirinko Danilo tėtis. „Bet juk Danilui reikia manęs, o man reikia jo!“ , – praėjus kelioms savaitėms po baisaus įvykio savo mintis dėstė Tatjana.

Pasak moters, ši tragedija buvo labai netikėta tiek jai, tiek visai jų aplinkai – vyras buvo pozityvus, be galo mylėjo sūnų ir visada sakydavo, kad viskas bus gerai. Pagrindinis šeimos maitintojas paliko Tatjaną su didelėmis širdies žaizdomis, klausimu – “Kodėl?” ir sunkiais finansiniais įsipareigojimais, apie kuriuos pati moteris net neįsivazdavo. Paskolos, pusė užstatyto namo ir žmonės, šiandien norintys susigrąžinti skolintus pinigus buvo dar vienas netikėtas skaudus smūgis Tatjanai.

“Kartą teko pasiimti paskolą, kad galėtume Danilą aprūpinti jam labai reikalingais ir brangiai kainuojančiais maisto papildais. Reikėjo mūsų abiejų sutikimo, aš nieko negalvodama jį pasirašiau”, – apie rodos logišką, bet daug netikėtų sunkumų atnešusį parašą pasakojo Tatjana. Vėliau vyras su tuo pačiu įgaliojimu paėmė ir daugiau paskolų. Moteris skaičiuoja, kad vyro įsiskolinimai siekė daugiau kaip 50 000 eurų. Kadangi po skaudaus įvykio moteris negali gyventi ne tik tame name, bet net ir tame pačiame mieste (Vilniuje), kur viskas jai primena dienas su mažuoju Danilu ir jo tėčiu, moteris laikinai glaudžiasi pas draugus Jonavoje.

“Noriu parduoti namą, grąžinti skolas, pradėti naują gyvenimą mieste, kurio gatvės ir kitos vietos neprimintų man laiko praleisto su visa šeima” , – palūžusi kalbėjo Tatjana.

Šiuo metu Tatjana tvarkosi dokumentus reikalingus gauti pašalpą už vaiką – nesutvarkyti dokumentai, dar vienas vyro “palikimas”. Šiuo metu pašalpa yra sustabdyta, o moteris laikinai likusi be jokių pajamų.

Danilas ir jo tėtis / asmeninio archyvo nuotr.

Skubi pagalba Tatjanai

Ištikus tokiam gyvenimo smūgiui, visiškai palūžusią moterį suskubo gelbėti jos draugai – jie iš karto kreipėsi į Rimanto Kaukėno paramos grupę, kuri prieš daugiau nei metus jau yra padėjusi šiai šeimai. Tą kartą aktyviai fondo veikloje dalyvaujantys ir jau daugeliui sunkiai sergančių vaikų padėję Jurga Lukauskienė ir Gediminas Žiemelis Danilui nupirko kosulio asistentą, kuris palengvina vaiko kasdienybę, padeda lengviau išgyventi epilepsijos priepolius, atsikosėti ir išlaikyti švarius plaučius. Tatjana sakė, kad yra labai dėkinga Rimanto Kaukėno paramos fondui, kitoms neįgalių vaikučių mamoms bei visiems geriems žmonėms, kurie jai padėjo anksčiau ir dabar, kai po vyro mirties buvo šoko būsenos ir visai be pinigų.

Šį kartą R. Kaukėno fondas taip pat žaibiškai reagavo į šią situaciją ir kartu su “Sothys Lietuva” komanda suteikė pirmą pagalbą šeimai – aprūpino Danilą reikalingomis higienos prekėmis įskaitant sauskelnes, specialų maistelį, įvairius tepalus, medicininę įrangą ir kitas priemones, kurių šeimai turėtų užtekti 3-6 mėnesiams. Prieš pat Šv. Velykas ir po jų, fondas aprūpino šeimą maisto produktais, kadangi ir tai Tatjanai tapo iššūkiu tokioje keblioje finansinėje padėtyje.

„Iš aukų dabar ir gyvename. Nežinau, ką daryčiau be fondo ir visų gerų žmonių paramos. Galiu drąsiai teigti, kad šie žmonės išgelbėjo mane ir Danilą visomis prasmėmis“, – sakė Tatjana.

Pasak fondo atsovų, šiandien likimo gniuždomai moteriai reikia ne tik finansinės paramos, bet ir užsiėmimo, kuris ją atitrauktų nuo baisių kasdieninių minčių ir skaudžių prisiminimų. Fondas pasirūpino, kad Danilo mama galėtų pasimėgauti veikla, kurią ji seniai norėjo išbandyti – išmokti daryti makiažą. Šiai istorijai nelikusi abejinga makiažo studijos ir grimo mokyklos “GAFARO” įkūrėja Justina Gafarovaitė dovanoja profesionalias makiažo pamokas, kurių metu Tatjana gilinasi į dekoratyvinės kosmetikos produktų skirtumus, aplikacijos metodiką ir makiažo tendencijas bei aprūpina moterį įvairiomis makiažo priemonėmis, kurias ji galės panadoti namuose pritaikant jau įgautas žinias. Tatjana tiki, kad šie kursai jai labai pravers ateityje bei leis užsidirbti papildomų pajamų namų sąlygomis. Restoranų tinklas “Grill London” padovanojo Tatjanai ir jos sūnui kuponus, už kuriuos galės papramogauti jų restoranuose.

Tatjana pati supranta savo emocinę būklę, stengiasi kuo daugiau laiko leisti su sūnumi, vyksta į Kauną pasivaikščioti, prasiblaškyti gryname ore, grįžusi namo rūpinasi vaiku ir intensyviai ieško psichologų pagalbos.

“Man reikia kažką daryti, kažkuo užsiimti, kitaip nežinau, kaip reikėtų visa tai ištverti. Tūkstantį kartų „ačiū“ visiems, kurie man padeda tai išgyventi”, – apie savo būseną kalbėjo Tatjana.

Norėdami padėti Tatjanai ir Danilui, galite tai padaryti per Rimanto Kaukėno paramos fondą, mokėjimo paskirtyje būtinai nurodžius „PARAMA DANILUI“.

Rimanto Kaukėno paramos grupė
Kodas: 302721009
Sąskaitos nr. (IBAN): LT984010042502981574
Bankas – Luminor
SWIFT: AGBLLT2X
Registracijos adresas: J. Baltrušaičio g. 9-138, LT-06145 Vilnius

Aleksote įsikūrusio 2,4 hektaro ploto Naugardiškių parko rekonstrukcijos planas – parengtas. Pagal jį siūloma apleistą ir neišvaizdžią poilsio erdvę pakeisti iš pagrindų. Šį trečiadienį su projektu galės susipažinti visi norintys.

„Planuojame per šiuos metus viešųjų pirkimų būdu išsirinkti geriausią kainą pasiūliusį rangovą, kuris kitų metų pavasarį pradėtų parko rekonstrukcijos darbus“, – teigė Kauno miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Radeta Savickienė.

Pagal projektą, pirmiausia ketinama atnaujinti pėsčiųjų takų infrastruktūrą. Dalis jų bus išasfaltuoti ir pritaikyti dviratininkams bei riedučių mėgėjams, o dalis užpilti skaldinėliu ir labiau tinkami pėstiesiems. Visi pagrindiniai takai bus apšviesti.

Po rekonstrukcijos parko lankytojai galės naudotis naujomis vaikų žaidimo aikštelėmis ir lauko treniruoklių kompleksu. Juos ketinama įrengti centrinėje parko dalyje. Vienas iš parko simbolių – lauko estrada kartu su žiūrovų suoliukais bus rekonstruoti ir atstatyti.

„Švelniai tariant, estrados išvaizda ir būklė yra apverktina. Norime, jog čia besiburianti bendruomenė turėtų pačias geriausias sąlygas. Pagal projektą taip pat numatyta išvalyti tvenkinį ir jame įrengti plaukiojantį fontaną“, – teigė projekto vadovas Gediminas Kemzūra.

Rytinėje parko dalyje, netoli Veiverių gatvės, planuojama įrengti universalą sporto aikštelę. Joje jėgas galės išbandyti futbolo ar krepšinio gerbėjai. Parke bus atnaujinti suoliukai, šiukšliadėžės. Ant laužo kepto maisto mėgėjų lauks specialiai sukurta grilio zona.

Šį trečiadienį, 17 val., Kauno savivaldybės Didžiojoje salėje įvyksiančio Naugardiškių parko projektinių pasiūlymų pristatymo metu kauniečiai galės siūlyti savo idėjas ir pateikti pastabas.

Šiuo metu Kaune baigiami rekonstruoti Dainavos ir Kalniečių parkai. Draugystės parke ir Marvelės upės slėnyje darbai tik įsibėgėja. Šįmet  taip pat planuojama atnaujinti Santakos bei Santarvės parkus.

Naugardiškių parkas įsikūręs Kauno miesto pietinėje dalyje Aleksoto seniūnijoje tarp Veiverių gatvės ir Kauno tvirtovės 2-ojo forto. Parko teritorija yra ištęstos stačiakampės formos, ribojamos Mokolų, Aukštažio ir Valtapilės gatvių.

Balandžio 27 ir 28 d. Vilniuje ir Kaune koncertuos Persų klasikinės ir tradicinės muzikos atlikėjas Kayhan Kalhor (Iranas). Iš Teherano kilęs Kayhan Kalhor yra tituluojamas vienu svarbiausiu persų muzikos ambasadoriumi bei naujosios kartos kamancheh (persų styginis instrumentas) atlikėjų mentoriumi.

Persų klasikinė muzika – viena seniausių ir iškiliausių Rytų muzikos tradicijų, savo ištakomis siekianti antikinių civilizacijų laikus. Ji susiklostė Sasanidų imperijos (226–651 m. po Kr.) laikais ir padarė didžiulę įtaką visai Artimųjų, Vidurio Rytų ir Šiaurės Indijos muzikai. Klasikinė muzika būdavo atliekama valdovų rūmuose ir aristokratų namuose. XIX a. pradžioje dėl dižiulės Vakarų kultūros įtakos senoji persų muzikinė tradicija buvo beveik beužgestanti.  Tradicijos atgimimas įvyko XIX a. viduryje, kai iš meistrų lūpų buvo užrašyti senosios muzikinės tradicijos likučiai. Šiandien ši muzika tampa vis populiaresnė, vis dažniau skamba pasaulio koncertų salėse. Tradiciją toliau plėtoja viduriniosios ir jaunesnisios kartos Irano atlikėjai ir kompozitoriai.

Persų muzika – daugiausia vienbalsė, improvizacinio pobūdžio. Ji yra vokalinės prigimties: instrumentiniai kūriniai iš esmės remiasi vokalinės kilmės melodijomis. Persų muzika išsiskirian dermių ir ritmų įvairove. Ji yra modali, paremta septyniomis dermėmis, kurių kiekviena sukuria itin savitą nuotaiką, padedančią klausytojui panirti į subtilų ir paslaptingą Rytų muzikos pasaulį. Itin savitą skambesį jai suteikia mikrotonai – subtilūs dermės niuansai, kurių neįmanoma atkurti europietiškais muzikos instrumentais. Išskirtinė ir stulbinanti ritmų įvairovė grindžiama persų poezijos metrais ir kalbos skambesiu. Improvizacijoms ir kompozicijoms naudojami tekstai iš klasikinės persų literatūros, persų poetų mistikų eilės (Nizamī, Rūmī, Sa’adī, Hāfez ir kt.). Skirtingo pobūdžio instrumentinės pjesės ir dainos koncertuose sujungiamos į didesnės apimties siuitas.

Populiariausi persų instrumentai – santūras (cimbolai), taras (penkiastygė ilgakaklė liutnia), setaras (keturstygė liutnia), kemanča (smaiginis smuikas), tombakas (taurės formos būgnas), dafas (didelis siauro rėmo būgnas su matelo grandžių žvangučiais).

Kemanča – griežiamasis chordofonas, persų ilgakaklis smaiginis smuikas, giminingas smuikui. Vienas svarbiausių persų klasikinės muzikos instrumentų. Šaltiniuose minimas nuo X a. Paplitęs Irane, Armėnijoje, Azerbaidžane, Turkmėnijoje, Uzbekijoje. Kemančą sudaro rutuliškas rezonatorius (dažniausiai skobiamas iš riešutmedžio, rečiau – iš kokoso riešuto ar moliūgo), iš viršaus trauktas trauktas ėriuko ar ožio oda, ir ilgas laibas kaklelis Turi keturias plienines (seniau – šilkines) stygas. Laikomas statmenai, smaigas remiamas į kairįjį kelį. Griežiama nedideliu šiek tiek lenktu stryku. Tembras minkštas, aksominis, primena žmogaus balsą.

Kayhan Kalhor (Iranas) yra aukščiausios klasės atlikėjas, kamencheh virtuozas, kuriantis stiprius ir vertingus muzikinius pojūčius. Atlikėjas kuria garsiausiems persų klasikinės muzikos vokalistams Mohammad Reza Shajarian ir Shahram Nazeri, televizijai, jo kūriniai buvo įtraukti į režisieriaus Francis Ford Copolla filmo „Youth without youth“ garso takelį. Kūrėjo biografiją puošia daugybė koncertų su žinomais Irano atlikėjais Ali Bahrami Fard, Ali Akbar Moradi, Hossein Alizadeh, Faramarz Payvar bei skirtingų kultūrų atstovais: indais Shujaat Husain Khan, Swapan Chaudhuri, Azerbaidžiano dainininku Alim Qasimov, turku Erdal Erzincan bei kitais.

Jis prisideda prie violončelininko Yo-Yo Ma muzikinio projekto „Silk Road Project“, dalyvavo „Kronos Quartet“, „New York Philharmonic Orchestra“, „Orchestre National de Lyon“ veikloje. Tarptautinį Kayhan Kalhor pripažinimą puikiai atspindi jam suteikta garbė pasirodyti su dviguba programa festivalyje „Mostly Mozart“ JAV, kurio metu atliko žymųjį W. A. Mocarto kūrinį „Requiem“. Atlikėjo muziką galime girdėti kone trisdešimtyje solinių ir su kitais atlikėjais išleistų  albumų.

Koncertai:

Balandžio 27 d. 19 val. Šv. Jonų bažnyčia, Vilnius

Balandžio 28 d. 19 val. Raudondvario dvaro menų inkubatorius, Kaunas

Daugiau informacijos:

www.gmgyvai.lt

Bilietai:

http://www.tiketa.lt/LT/kayhan_kalhor___persu_muzikos_lobynas_iranas_18713

Artinantis naujai dirbtinio intelekto bangai, kuri, kaip baiminamasi, pasiglemš žmonių darbo vietas, o dar vėlesniais etapais apskritai ims kelti grėsmę žmogui, vis dažniau pasirodo tyrimai, kurie tai paneigia. Pavyzdžiui, dirbtinio intelekto forumo tyrimo duomenimis, žmonių darbo vietoms jis įtakos beveik neturės, o apie fantastiniuose filmuose matomus scenarijus, kol kas, apskritai galvoti per anksti. Kita vertus, baimindamiesi dėl tolimos ateities, kartais net nepastebime, kad dirbtinis intelektas jau šiandien tapo panacėja nuo daugelio kasdienių rūpesčių.

„Dažnai tenka pastebėti, kad žmonės nežino, kas tiksliai yra dirbtinis intelektas ir tuomet pradeda tikėti filmų, serialų ar fantastinių knygų siužetais. Tačiau tiesa yra tokia, kad dirbtinis intelektas, kalbant labai bendrai, yra savaime besimokantis ir betobulėjantis reiškinys. Ir tam, kad jį pastebėtum, pakanka apsidairyti aplinkui: tikėtina, kad gyvendami šiais laikais mes be dirbtinio intelekto pagalbos nepraleidžiame nė vienos dienos, o dirbtiniu intelektu paremti išmanūs sprendimai šiandien gerokai palengvina mūsų gyvenimą“, – sako „Bitės Profas“ Egidijus Adomkaitis.

Pasak eksperto, šiandien net įprasčiausi namų apyvokos daiktai kelia didesnę grėsmę nei dirbtinis intelektas. „Šių metų pradžioje JAV kilo milžiniškas gaisras, kuriam užgesinti prireikė 200 ugniagesių. Išsiaiškinus gaisro priežastį, paaiškėjo, kad dėl visko kaltas buvo paprasčiausias duonos skrudintuvas“, – teigia E. Adomkaitis ir dalinasi penkiais pavyzdžiais, kur dirbtinis intelektas lydi mus kasdien ir nenuskriaustų net musės.

Pirmas pavyzdys: išmani navigacija

„Skubėdami iš vieno miesto galo į kitą, dažnai savo maršrutą patikime išmaniai navigacijai, pavyzdžiui, „Waze“. Kai kur nors skubame, dažniausiai rūpinamės tik tuo, kad kuo greičiau atsidurtume reikiamoje vietoje ir todėl net nesusimąstome, kad išmanioji navigacija pati analizuoja automobilių srautą mieste, užfiksuoja eismo įvykius ar kitus trukdžius kelyje ir realiu laiku priima sprendimus, kaip pagreitinti kelionę. Tokia navigacija leidžia susitelkti į vairavimą ir negalvoti apie galimus maršrutus, todėl galima sakyti, kad šiuo atveju dirbtinis intelektas jau perėmė dalį žmogaus funkcijų šiam vairuojant, tačiau dar niekada jokia forma nepakenkė“, – sako E. Adomkaitis.

Antras pavyzdys: socialiniai tinklai

Kiekvieną kartą keldami nuotraukas į socialinį tinklą „Facebook“ mes rūpinamės, kad paviešintume kuo geresnį foto kadrą, tačiau kol mes džiaugiamės įkelta nuotrauka, socialiniame tinkle darbą pradeda dirbtinis intelektas: „Įkėlus nuotrauką į socialinį tinklą „Facebook“, jame pradeda veikti specialus veidų atpažinimo dirbtinis intelektas, akimirksniu pasiūlantis mums ant žmonių veidų pažymėti tuos žmones, kurie pavaizduoti nuotraukoje. Paprastai nesusimąstydami pažymime savo draugus ir stebime, kiek žmonių teigiamai įvertino nuotrauką, kurią prieš akimirką apdorojo veidus atpažįstantis dirbtinis intelektas“, – sako E. Adomkaitis.

Trečias pavyzdys: internetinės parduotuvės

Žmonės vertina patogias internetines parduotuves, bet mažai kas žino, kad viena šių parduotuvių patogumą užtikrinančių technologijų yra būtent dirbtinis intelektas: „Apsiperkant internetinėse parduotuvėse, pavyzdžiui, „Amazon“, joje nuolat gauname pasiūlymų nusipirkti kažką panašaus į tai, ką jau pirkome ar ką jau peržiūrėjome internetinėje parduotuvėje. Tai – taip pat dirbtinio intelekto darbas, nes tokiose svetainėse veikia prie vartotojo realiu laiku prisitaikanti paieškos bei pasiūlos sistema“, – pasakoja „Bitės Profas“.

Mįslingame bute pačiame miesto centre gali nutikti bet kas…

Žalumoje skendinčioje Paryžiaus alėjoje slepiasi dailininko studija. Madlina ją išsinuomoja, svajodama ištrūkti iš varginančio Londono, pailsėti ir pabūti vienumoje. Tačiau paslaptingi likimo vingiai, jau ne kartą koregavę merginos planus, užklumpa ją ir šįkart – per nesusipratimą tą patį butą išsinuomoja dar vienas žmogus. Netrukus paaiškėja, kad tai Gasparas – mizantropiškomis pažiūromis garsėjantis rašytojas iš JAV, kasmet atvykstantis į Paryžių niekieno netrukdomas pasinerti į kūrybą. Taigi šios dvi itin jautrios asmenybės priverstos kelias dienas pagyventi kartu.

Studija, priklausiusi garsiam dailininkui Šinui Lorensui, vis dar alsuoja jo aistra spalvoms bei šviesai. Lorensas, palūžęs po sūnelio žūties, mirė prieš metus ir paliko tris paveikslus, bet niekas nežino, kur jie yra. Sužavėti menininko genialumu ir suintriguoti jo sudėtingu likimu, Madlina ir Gasparas suvienija jėgas, kad surastų šias tris nepaprastas drobes. Tačiau nei vienas iš jų nesitikėjo, kad šis sprendimas pakeis jų gyvenimus amžinai.

Guillaume Musso (Gijomas Muso, gim. 1974) – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 30 milijonų jo kūrinių egzempliorių, jo knygos išverstos į 41 kalbą. Nuo 2011 m. Prancūzijoje G. Musso yra perkamiausias autorius. Knyga „Butas Paryžiuje“ yra skaitytojų itin pamėgto romano „Angelo kvietimas“ antra dalis.

21 gramo teorija

Prie menininkų mus traukia jų kitoniškumas, jų konformizmas, jų atkištas didysis pirštas visuomenės veidui.

Jesse Kellerman

1.

– Atvirai kalbant, nesu tikras, ar gerai supratau, kodėl piktinatės, panele Grin.

Sidabro spalvos ševeliūra ir iškilus stotas sudarė įspūdį, kad Bernaras Benedikas dirba apsaugininku didelio vienspalvio paveikslo, eksponuojamo jo galerijos gilumoje, Sen Onorė priemiesčio gatvėje. Jis neseniai numetė svorio, todėl dabar marškiniai su Mao stiliaus apykakle ir žalios absento spalvos švarkas ant jo kabojo lyg maišas. „Le Corbusier“ akiniai uždengė visą viršutinę veido dalį, bet pabrėžė apvalias akis ir skvarbų žaižaruojantį žvilgsnį.

– Skelbimas interneto svetainėje buvo klaidinantis, – pakartojo Madlina, pakėlusi balsą. – Nė žodeliu nebuvo užsiminta, kad namu reikės su kuo nors dalytis.

Galerijos savininkas papurtė galvą.

– Šino Lorenso namas nenuomojamas keliems, – tvirtinojis.

– Pažiūrėkite pats, – susierzinusi Madlina padavė jam du lapus: savo nuomos sutartį ir visiškai tokią pat – Gasparo Kutanso, su kuriuo ji prieš valandą netikėtai susidūrė išėjusi iš vonios kambario.

Vyras paėmė popierius ir peržvelgė juos nieko nesuprasdamas.

– Iš tiesų, atrodo, kad įvyko nesusipratimas, – galiausiai pripažino jis, čiupinėdamas savo akinius. – Tikriausiai įsivėlė kompiuterio klaida, bet, atvirai kalbant, aš tokių dalykų neišmanau. Skelbimą į svetainę įdėjo Nadia, viena iš mūsų praktikančių. Galiu pabandyti su ja susisiekti, bet dar šįryt ji išskrido atostogauti į Čikagą ir…

– Jau išsiunčiau elektroninį laišką svetainėje nurodytu adresu, bet problema liko neišspręsta, – nutraukė jį Madlina. – Vyras, kuris dabar yra tame name, atvyko iš JAV ir nė neketina išsikraustyti.

Galerininko veidas apsiniaukė.

– Niekada nenorėjau išnuomoti to namo! Lorensas net kape nenustoja nuodijęs man gyvenimo! – niurnėjo jis pats sau.

Suirzęs atsiduso.

– Žinote, ką? – galų gale pasakė. – Grąžinsiu jums pinigus.

– Nereikia man tų pinigų. Noriu to, kas buvo sutarta: gyventi tame name viena.

Madlina pabrėžė šiuos žodžius, jausdama širdyje kirbantį protu nepaaiškinamą tikėjimą, kad ji privalo gyventi toje vietoje.

– Tuomet grąžinsiu juos ponui Kutansui. Norite, kad jam paskambinčiau?

– Nepatikėsite, bet jis neturi telefono.

– Ką gi, tuomet perduokite jam mano pasiūlymą.

– Mačiau jį vos penkias minutes. Jis atrodė nelabai sukalbamas.

– Jūs irgi atrodote nesukalbama, – atkirto Benedikas ir padavė jai vizitinę kortelę. – Paskambinkite, kai su juo pakalbėsite. O jei malonėtumėte pasižvalgyti po galeriją, parašyčiau jam atsiprašymo raštelį su pasiūlymu grąžinti pinigus.

Madlina įsidėjo kortelę į džinsų kišenę ir nusigręžė, nė nepadėkojusi pašnekovui, abejodama, ar galerijos savininko žodžiai paveiks tą Kutansą, akivaizdžiai agresyvų ir užsispyrusį tipą.

Buvo pietų metas. Žmonių nedaug, todėl Madlina nusprendė žvilgtelėti į paveikslus. Galerija buvo skirta miesto ir šiuolaikinio meno kūriniams. Pirmoje salėje eksponuojami labai didelio formato darbai, visi pavadinti „Be pavadinimo“. Monochrominiai paviršiai, peiliais subadytos ir aprūdijusiomis vinimis susmaigstytos liūdnų spalvų plokštumos. Antrame kambaryje, priešingai, vyravo ryškios ir gyvos spalvos. Pristatomi darbai buvo atlikti grafičio ir azijietiškos kaligrafijos technika. Madlina susidomėjusi apžiūrinėjo kūrinius, bet nejautė jokio jų poveikio.

Tokie paveikslai dažnai jai atrodė svetimi. Tiesą sakant, šiuolaikinis menas jos niekada nejaudino. Kaip ir visi kiti, ji skaitė straipsnius ir matė reportažus apie sėkmės lydimus žymius menininkus: Damjeną Hirstą, jo deimantinę kaukolę ir formaldehide sustingusius gyvūnus, Džefą Kunsą, sukūrusį polemiką Versalio rūmuose, provokuojantį Banksio sumanumą, Polo Makartnio sekso žaisliuko formos eglutę, išniekintą Vandomą, – bet jai dar nepavyko rasti rakto į šį pasaulį. Nors dvejojo, vis tiek nuėjo į paskutinę salę, kurioje buvo eksponuojami įvairūs darbai. „Niekalai“, – galvojo ji, prieš savo valią šiek tiek užsibūdama prie ryškiaspalvių falo formos pripučiamųjų skulptūrų, paskui – prie japoniškų komiksų personažų, pristatomų pornografijos kontekste ir aplietų rožine derva. Toliau stovėjo du dideli skeletai, sustingę ekstremalia „Kamasūtros“ poza, iš „Lego“ kubelių sudėliotos milžiniškos skulptūros, o balto marmuro chimeros statula, sudaryta iš Keitės Mos galvos, biusto ir liūto kūno, atrodė labai keistai. Toliau, salės gilumoje, buvo išdėliota ginklų kolekcija – fuzėjos, muškietos, arkebuzos, pagamintos iš antrinių žaliavų: sardinių skardinių, perdegusių elektros lempučių, metalinių ar medinių virtuvės rakandų, sujungtų viela, lipniąja juosta ar virvagaliais.

– Ar jums patinka?

Madlina krūptelėjusi atsisuko. Ji taip įsijautusi apžiūrinėjo eksponatus, kad net negirdėjo besiartinančio Bernaro Benediko.

– Šių kūrėjų nepažįstu, bet, atvirai kalbant, manęs tokie dalykai nežavi.

– O kas jus žavi? – linksmai paklausė galerininkas, paduodamas jai voką. Madlina įsikišo jį į džinsų kišenę.

– Matisas, Brankušis, Nikola de Stalis, Džakometis…

– Sutinku, tokio lygio genijų čia nėra, – nusišypsojo jis ir parodė įvairiaspalvį erekcijos būsenos vyriškų organų mišką. – Jūs juoksitės, bet šiuo metu šitų parduodu daugiausia.

Madlina įtariai pažiūrėjo.

– Ar čia turite Šino Lorenso darbų?

Draugiškas Benediko veidas paniuro.

– Deja, ne. Lorensas nebuvo iš tų menininkų, kurie paveikslus kepa kaip blynus. Šiandien jo darbų beveik neįmanoma rasti, o jų vertė – didžiulė.

– Kada jis mirė?

– Prieš metus. Sulaukęs vos keturiasdešimt devynerių.

– Dar buvo per jaunas mirti.

Benedikas linktelėjo.

– Šinas niekada negalėjo pasigirti puikia sveikata. Jis ilgą laiką turėjo širdies problemų, jam buvo atlikta ne viena kraujagyslių operacija.

– Turėjote išskirtinę teisę eksponuoti jo darbus?

Vyras nuliūdo.

– Buvau pirmas, kuris šito ėmėsi, be to, buvau jo draugas, nors mudu dažnai nesutarėme.

– Kieno kūrinius primena Lorenso darbai?

– Nė vieno iš man žinomų kūrėjų! – sušuko jis. – Lorensas buvo Lorensas!

– Bet vis tiek… – nepasidavė Madlina.

Benedikas tarsi atgijo.

– Šino prie nieko neįmanoma priskirti. Jis nepriklausė jokiai mokyklai ir nebuvo jokios grupės kalinys. Jei ieškotumėte analogų kine, jį galima gretinti su Stenliu Kubriku – menininku, gebančiu kurti labai įvairių žanrų šedevrus.

Madlina linktelėjo. Ji turėjo greičiau eiti ir išsiaiškinti susidariusią padėtį su nepageidaujamu „kambarioku“. Bet kažkas ją čia sulaikė; apsilankymą dailininko name ji išgyveno kaip asmeninį susitikimą, todėl troško sužinoti daugiau.

– Ar Lorenso studija dabar priklauso jums?

– Sakykim, kad aš stengiuosi ją apsaugoti nuo Šino kreditorių. Esu jo paveldėtojas ir testamento vykdytojas.

– Kreditorių? Minėjote, kad Lorenso darbai yra brangūs.

– Taip, bet skyrybos jam daug kainavo. Ir jau kelerius metus jis nebetapė.

– Kodėl?

– Dėl ligos ir asmeninių problemų.

– Kokių problemų?

Benedikas suirzo.

– Gal jūs policininkė?

– Taip, iš tikrųjų, – nusišypsojo Madlina.

– Kaip suprasti? – nustebo jis.

– Kelerius metus buvau farė, – paaiškino mergina. – Dirbau nusikaltimų skyriuje Mančesteryje, paskui – Niujorke.

– Ką tyrėte?

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Žmogžudystes, grobimus…

Benedikas prisimerkė, tarsi į galvą staiga būtų šovusi mintis. Jis žvilgtelėjo į laikrodį, paskui pro langą parodė kitoje gatvės pusėje esantį itališką restoraną, kurio juodas fasadas ir aukso spalvos ornamentai buvo panašūs į piratų laivo bures.

– Ar mėgstate saltimbocca? – paklausė jis. – Po valandos turiu susitikimą, bet jei norite daugiau sužinoti apie Šiną, kviečiu jus pietų.

2.

Vidinio kiemo vidury augo sena liepa, jos šakas virpino dvelkiantis šiltas vėjas. Gasparas Kutansas sėdėjo prie stalo ir grukšnojo vyną. Gevrey-chambertin buvo puikus: subalansuotas, stiprus, gausus skonių ir malonus gomuriui, su juodųjų vyšnių ir juodųjų serbentų aromatu.

Vis dėlto mėgavimosi malonumą drumstė neaiški padėtis dėl namo nuomos. „Velniai griebtų, negaliu leisti, kad mane išvarytų ta mergiotė!“ – širdo kūrėjas. Jis norėjo pjesę rašyti čia. Ir tai buvo ne principai, o būtinybė. Nuo tada, kai pajuto tarsi meilę iš pirmo žvilgsnio, nusprendė nepasiduoti, ir jis turėjo tokią teisę. Bet ta Madlina Grin atrodė užsispyrusi. Ji primygtinai kišo telefoną, kad jis paskambintų savo agentei. Nors Karina nebuvo tiesiogiai atsakinga už įvykusį nesusipra-timą, ji tūkstantį kartų atsiprašė ir, atskambinusi po dešimties minučių, pranešė rezervavusi jam apartamentus „Bristolio“ viešbutyje, kol viskas išsispręs. Bet Gasparas kategoriškai atsisakė ir pateikė ultimatumą: arba šitas namas, arba nieko. Arba tegu Karina randa išeitį, arba gali atsisveikinti su savo darbu.

Paprastai tokio grasinimo užtekdavo, kad Karina imtų veikti kaip kareivis. Bet šįkart jis būgštavo, kad to nepakaks.

Gomuriu nuslydo dar vienas gurkšnis burgundiško vyno. Paukščiai gieda. Oras kvepia. Širdį šildo žiemos saulė. Gasparas nesusilaikė ir nusišypsojo, nes kažkas čia jam atrodė juokinga. Vyras ir moteris, kurie dėl kompiuterio klaidos Kalėdoms išsinuomoja tą patį namą. Taip gali prasidėti pjesė. Ne intelektuali ir ciniška, kokias jis pats rašydavo, bet kur kas linksmesnė. Panaši į vieną iš septintajame ar aštuntajame dešimtmetyje Barijė ir Gredi parašytų pjesių, kurios taip patiko jo tėvui ir turėjo didelį pasisekimą Bouffes-Parisiens ir Antuano teatruose.

Tėvas…

Niekas taip ir nepasikeitė. Kaskart, kai Gasparas atvykdavo į Paryžių, atgydavo vaikystės prisiminimai, užsiliepsnodavo žarijos, kurias jis manė esant užgesusias. Nenorėdamas nudegti, Gasparas vijo šiuos vaizdinius šalin, kol jie netapo pernelyg skausmingi. Laikui bėgant jis suprato, kad geriau tokius prisiminimus laikyti nuo savęs saugiu atstumu. Kad išgyventų.

Įsipylęs dar vyno, su taure rankoje grįžo iš terasos ir ėmė vaikštinėti po svetainę. Pirmiausia jo dėmesį patraukė vinilinių plokštelių kolekcija: šimtai džiazo įrašų, tvarkingai sugrupuotų ir sudėtų į natūralaus ąžuolo lentynas. Jis paleido Polo Blėjaus, kurio niekuomet nebuvo girdėjęs, plokštelę ir kurį laiką leidosi nešamas krištolinių pianino garsų, apžiūrinėdamas ekspoziciją ant sienos.

Tai buvo ne piešiniai ir ne paveikslai – tik nespalvotos šeimos nuotraukos. Vyras, moteris ir berniukas. Vyras – Šinas Lorensas. Gasparas jį pažino, nes prisiminė matęs anglų menininkės Džeinės Baun sukurtą jo portretą, išspausdintą ne-krologe viename praėjusių metų gruodžio mėnesio Le Monde numeryje. Originali didelio formato fotografija dabar kabojo priešais jį: aukštas ūgis, įspūdingas stotas, išsekęs veidas, paslaptingas žvilgsnis, kuris atrodė tai neramus, tai ryžtingas. Lorenso žmona matyti tik dviejose nuotraukose. Ji pozuoja kaip Stefanė Seimur ar Kristė Tiurlington mados žurnalų viršeliuose prieš dvidešimt penkerius metus. Dešimtojo dešimtmečio grožio etalonas: liekna, geidulinga, švytinti. Plona, bet ne kaulų rinkinys. Spindinti, bet neatrodo nepasiekiama. Tačiau daugumoje nuotraukų Lorensas nufotografuotas su sūnumi. Galbūt dailininkas buvo rimtas žmogus, bet kai stovėdavo šalia savo mažylio – šviesiaplaukio berniuko kibirkščiuojančiomis akimis, – atrodė, tarsi vaikas gyvenimo džiaugsmu būtų užkrėtęs ir jį. Paskutiniuose šeimyninės ekspozicijos kadruose nufotografuotas Lorensas, tapantis su penkerių ar šešerių metų vaikais, tarp kurių matyti ir jo sūnus, tikriausiai mokykloje arba tapybos pamokėlėje mažiesiems.

Bibliotekoje tarp visos plejados ir riboto tiražo knygų, išleistų „Taschen“ ar „Assouline“, Gasparas aptiko monografiją, skirtą Lorenso kūrybai. Beveik penki šimtai prabangiai įrištų puslapių, sveriančių per tris kilogramus. Gasparas pastatė taurę ant kavos staliuko ir prisėdo ant sofos pavartyti knygos. Sąžiningai pripažino, kad nebuvo susipažinęs su Lorenso darbais. Tapyboje daugiau buvo linkęs į Flandrijos mokyklą ar olandų „aukso amžių“: Van Eikas, Boschas, Rubensas, Vermeris, Rembrantas… Jis atsivertė įvadą, parašytą kažkokio Bernaro Benediko, kuris žadėjo pateikti išsamią Lorenso kūrybos analizę ir supažindinti su dar neskelbtais archyvais. Nuo pat pirmų žodžių Gasparas pastebėjo laisvą ir tiesų pasakojimo toną, kurį pasirinko Benedikas, nubrėždamas pagrindines dailininko biografijos gaires.

Šinas Lorensas gimė Niujorke įpusėjus septintajam dešimtmečiui. Jis buvo sūnus guvernantės Elenos Lorens ir gydytojo iš Aukštutinio Ist Saido, kuris vaiko niekada nepripažino.

Vienturtis būsimas dailininkas vaikystę ir paauglystę praleido su motina socialiniame būste – „Polo Grounds Towers“ nuomojamame bute Harlemo šiaurinėje dalyje. Nors vos sudūrė galą su galu, motina paskutinius marškinius nusivilko, kad išsiųstų sūnų į privačią protestantų mokyklą. Tačiau jaunasis Šinas tokios aukos neįvertino: kelis kartus buvo pašalintas iš mokyklos ir pamažu įsitraukė į smulkius nusikaltimus. Bai-giantis paauglystei, prie vagysčių prisidėjo ir tapymas, tiksliau sakant, Manhatano sienų ir metro vagonų tepliojimas su grafičio mėgėjais, pasivadinusiais „fejerverkininkais“.

Gasparas apžiūrinėjo knygoje išspausdintas to meto nuotraukas. Jose dvidešimties – dvidešimt penkerių metų Šinas, jaunatviškos išvaizdos, bet kančios paženklintu veidu, dėvintis gerokai per didelį juodą paltą, dažais išteptus marškinėlius, reperio kepurę ir nutrintus sportbačius. Jį, „apsiginklavusį“ dažų flakonais, daugumoje nuotraukų lydi du „bendrininkai“: lieknas smulkių bruožų ispanas ir tvirtai sudėta, šiek tiek vyriška mergina, plaukus persirišusi indėniška juosta. Garsieji „fejerverkininkai“ piktais grafičiais paišo vagonus, tvoras ir apgriautas sienas. Nuotraukos neryškios, darytos sandėliuose, dykvietėse ir požeminiuose metro. Kadruose atgyja laukinis, purvinas, žiaurus ir sudėtingas Niujorkas, kokį Gasparas pažino būdamas studentas.

Atėjusio pavasario proga grupė „Deeper Upper“ internete pristatė naujausią ir, ko gero, švelniausią iki šiol jų kūrinį „Boys Don’t Cry“.

„Boys Don’t Cry“ yra daina apie vyriškumo stereotipus visuomenėje. Mūsų socialinėje aplinkoje yra normalu, jog vyrų jautrumas yra tik jų pačių reikalas, o rodyti savo ašaras viešumoje – tabu. Dainoje su ironija pasakojama išgalvota istorija apie vaikino išgyvenimus jam einant plona linija tarp išlikimo stipriu ir „vyrišku“ bei tarp visiško pasidavimo savo emocijoms ir jausmams. Istorijos herojus kovoja tarp pasirinkimo ar atskleisti savo jausmus ir savo širdį ar kovoti jam vienam ir toliau, taip, kaip manoma, jog ir pridera daryti vyrams.

Grupė teigia, kad pagrindinė kūrinio idėja gimė gan spontaniškai. „Paprastai dainas rašome pradedami nuo muzikos – sukuriame muzikinę aranžuotę ir struktūrą, o tuomet vokalo melodijos vietas šiame etape užpildo atsitiktinai žodžiai, dažniausiai nieko nereiškiantys. Tačiau šįkart dainos žodžiai „Boys Don’t Cry“ išsprūdo iš lūpų pačioje kūrinio gimimo pradžioje, dar tik berašant muziką. Taigi ši mintis su mumis keliavo per visą kūrybos laiką ir turėjome nemažai laiko apie tai padiskutuot. Šio kūrinio žinutė mums labai svarbi ir artima“, – teigia grupės nariai. Dar prieš išvystant šiai dainai dienos šviesą, „Deeper Upper“ pasidalijo vaizdo įrašu iš šiuometinės Vilniaus knygų mugės, kurios metu grupė buvo surengusi išankstinę kūrinio perklausą mugės dalyviams. Klausytojų reakcijos klausant dainą buvo teigiamos – vieniems kūrinys priminė filmo „Drive“ garso takelį, kiti apie jį atsiliepė kaip apie lengvesnį kūrinį, atspindintį švelniąją grupės pusę.

„Boys Don’t Cry“, kaip ir kiti grupės kūriniai, įrašytas „Ymir“ įrašų studijoje su Lietuvoje gyvenančiu norvegų prodiuseriu Snorre Bergerud. Singlo viršelį įgyvendino fotografė Agnė Papievytė. „Boys Don’t Cry“ jau yra prieinama visose internetinėse muzikos klausymo platformose, tokiose kaip „Spotify“ ar „Deezer“. Taip pat kūrinį galima įsigyti muzikos parduotuvėse internete: „iTunes“, „Amazon“ ir kt. Gyva kūrinio premjera įvyks jau ateinantį pirmadienį, balandžio 23 d., Vilniaus menų fabrike „Loftas“. Grupė surengs savo solinį koncertą, čia vykstančiame „Local Mondays“ koncertų cikle.

Vladimiras Laučius savo komentare „Smūgiai Sirijoje: kaltas Trumpas?“ (delfi.lt), pagrįstai sukritikuoja „pacifistinio karo“ leftistines prielaidas ir tų prielaidų atsiradimą. Karo be mirčių, deja, nebūna Karas niekada nebūna gražus, kaip Holivudo režisieriai ir garsūs aktoriai besistengtų. Patriotizmą – motyvą kovai – kare keičia kova už šalia esantį draugą, grandį, būrį, kuopą.

Idėjinis karys? Tai ilgas visuomenės ugdymo procesas, kurio galutinė išdava – jokio komunistinio/nacionalistinio patoso. Yra tik žinojimas, kad už savo gyvenimo būdą mirtį savo noru verta. Ar D. Trumpas mirtų už savo gyvenimo būdą? Ar kas nors mirtų už jo gyvenimo būdą? Ne.

Ir šioje vietoje V. Laučiaus bandymas suteikti JAV prezidentui D. Trumpui trūkstamas jam taurias arba toliaregio politiko savybes kelia šypseną. Tiesiai šviesiai: amerikiečiai mirtų ne už patologišką melagį, narcizą D. Trumpą ir jo gyvenimo būdą, bet už JAV esmines laisves ir pareigas įrašytas JAV Konstitucijoje. Todėl gatvės banditai putinai nesvarbu kurioje diktatūroje, niekada neturės šansų prieš JAV ir apskritai Vakarų civilizaciją.

Žinoma, jeigu leftizmas – prievarta per politkorektiškumą įgyvendinamos utopinės gerumo visiems idėjos – nepakiš Vakarų civilizacijai kojos. Bet ar tik leftizmas? Visiška analogija yra religinis pseudo mokslas, mokslo kaip žmonijos intelektualinio avangardo reliatyvizavimas pritaikant jį religinėms dogmoms. JAV apstu tokių idėjų ir ideologų milijonais platinančių idiotiškiausias sąmokslo teorijas. Neokonizmas, orbanzimas, putinizmas, „Demokratija be liberalizmo“, „valdoma demokratija“ ne ką geresni už leftizmą. Tai ši dalis JAV gyventojų išugdytų televizinių reality show, trumpistinio glamūro ir narcisistinio egocentrizmo, pavydo kardašiniams papams ir užpakaliams, ta dalis išsirinko a pussy graber D. Trumpą prezidentu. Šių metų pradžioje 170 JAV istorikų paskelbė, kad D. Trumpas patenka į blogiausių JAV prezidentų sąrašą. Jis užima paskutinę vietą. („Time“, vasaris, 2018). Negi visi tie istorikai leftistai?

Tai kas gi apsaugo JAV nuo trumpizmo? Atsakymas – JAV demokratinės institucijos, partinė sistema neleidžianti politikui, šiuo atveju prezidentui, išeiti iš proto. Jeigu JAV prezidentas pakartotų buką Širvintų merės Ž. Pinskuvienės pareiškimą „Esu merė, todėl darau ką noriu!“, toks prezidentas tuojau pat būtų uždarytas į psichinę. Tos demokratinės institucijos ir gelbėja JAV nuo susinaikinimo. Lietuvoje, tuo tarpu, niekam ne motais nei tragikomiški Ž. Pinskuvienės pareiškimai, nei premjero S. Skvernelio bolševikiškai- mentiškai įžūli anti konstitucinė parama galimai korumpuotam ministrui B. Markauskui. Tam pačiam, kuriam nuosavybės teisė neegzistuoja.

Taip, V. Laučiaus kritika B. Obamos adresu visiškai pagrįsta. Bet ar tai reiškia, kad pavyzdžiui, Hilary Clinton, demokratė, elgtųsi taip pat? Jos politinė pozicija Rusijos atžvilgiu patvirtina, kad taip atsitikę nebūtų. Tai dar viena priežastis, dėl kurios V. Putino režimas dėjo visas nelegalias pastangas sutrukdyti jai laimėti prezidento rinkimus. Rusijos valdantieji neveltui pasirinko D. Trumpą, ką ir rodo faktai, kurių taip bijo D. Trumpas. Jis turi persiversti per patį save idant įrodyti, kad jis nėra priklausomas nuo V Putino.

Niekaip nesutiksiu su V. Laučiaus kuriamu mitu, kad D. Trumpas tik apsimetinėjo dėl draugystės su Rusija bet kokia kaina, dėl jo pradinio neigiamo požiūrio į NATO, dėl kišimosi į Sirijos pilietinį karą, dėl Ukrainos apginklavimo. Tik prieš kelias savaites D. Trumpas pareiškė išeinąs iš Sirijos. Rezultato ilgai laukti nereikėjo – Sirijos prezidentas B. al Assadas panaudojo cheminį ginklą prieš civilius gyventojus. O reakcija po šūkių tema „Laikykite mano rankas, nes nežinau ką jam padarysiu!“ ir marškinių plėšimas tebuvo uodo įgėlimas drambliui simboliniais sumetimais. Rimtai ir tik tiek? Tai į tą įgėlimą diktatorių aljansui visiškai nusispjauti. D. Trumpas, pranešęs viešai, ką ruošiasi daryti ir kada, leido sirams, iraniečiams ir rusams paslėpti viską, ką nori.

Kitaip tariant ir tiesiai šviesiai: JAV padovanojo Siriją Iranui ir Rusijai, gal ir Turkijai, taip paliekant Irano grėsmę Izraeliui dovanų. Tai koks čia idėjinis skirtumas tarp D. Trumpo ir B. Obamos? Abu niekur nenorėjo ir nenori kištis, išskyrus vieną bet: JAV politinė sistema, šiuo atveju respublikonų partijos vaidmenyje, istoriškai ir tradiciškai nebijanti naudotis JAV galios svertais, tais svertais ir pasinaudojo. Logiška ir nuosekli politika. Tuo pat JAV demokratų partijos istorija nestokojo karo veiksmų ir sovietų imperijos atgrasymo politikos. Geriausiai mums, Lietuvoje, žinomi: Cubos krizė (J. F. Kennedy, 1962). Vietnamo karas (Lyndon Johnson, 1965-1968). Somalija, Ruwanda, Jugoslavija, Irakas. (Bill Clinton: 1993,1994,1996, 1998,1999). Todėl nurašyti JAV demokratų partijos gebėjimą naudotis JAV karine galia iškeliant respublikonus ir apdovanojant D. Trumpą, kurio patys respublikonai Vašingtone pakęsti negali, nėra teisinga. Tai eilinį kartą patvirtina įtakingų respublikonų perspėjimas D. Trumpui nešalinti iš pareigų D. Trumpo sąsajų su Rusiją bylos tyrėjų Robert Muellerio ir generalinio prokuroro pavaduotoją Rod Rosensteino. Toks nesiskaitymas su faktais yra rimta politologinė klaida.

Tad, kad būtų aiškiau: JAV respublikonų ir demokratų partijos kaip stiprios demokratinės institucijos, dėkui Dievui, varžo D. Trumpą ir kontroliuoja visą JAV teisinę sistemą. Abi partijos neleidžia D. Trumpui įvykdyti Lenkijos ir Vengrijos visiško valdžios, teisinių ir žiniasklaidos institucijų užvaldymo varianto. Taip, prezidentas B. Obama savo neapdairia (o gal sąmoninga?) pacifistine politika padarė meškos paslaugą Vidurio Rytų politiniams procesams palikdamas galios vakumą diktatoriams. (Bet pagaliau respublikonai vėl brėžia naują Vidurio Rytų politiką teisinga linkme.). Vis gi, B. Obama priėmė sprendimą dislokuoti JAV ir NATO karines pajėgas Baltijos valstybėse.

Šiandien JAV nesikišimo į Sirijos karą politika nepakito. V. Putino, B. Assado ir Irano ajatolų režimai tai puikiai žino. Kortos išdalintos, žaidėjų savybės, tikros ar menamos galios visiems žinomos ir aiškios, dėl žaidimo rezultatų sutarta. Tik Rusijos ir kitiems režimams JAV respublikonai valdžioje pakartojo dėl visą ko žinią, kad JAV, kai jai naudinga, panaudos savo karinę galią ir nesvarbu, kas yra priešininkas. Prancūzija ir Jungtinė Karalystė deklaravo tą pačią poziciją. Ji paprasta: Obamos laikai baigėsi, grįžtame prie senos Rusijos ir kitų diktatūrų karinės atgrasymo politikos. Tai be jokios abejonės svarbu statant diktatorius į vietą. Tik nereikia slėpti tikrų tikslų, apsimetinėti turint niekada neturėtų savybių arba tas nesančias savybes kurti. Mažiausiai ko žmonių saugumui reikia, tai virtualios tikrovės kūrimo.

Vinokuras.lt