Po beveik pusę metų trukusio remonto kauniečiams duris atvėrė atnaujintas Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Girstupio padalinys, esantis Kovo 11-osios g. 24. Atidarymui ši diena pasirinkta neatsitiktinai – šiandien minima Pasaulinė knygos diena, prasideda 18-oji Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurios šūkis – „Kartu mes kuriame ateitį“. Bibliotekos lankytojams pristatyta atnaujinta skaitykla, vaikų erdvė bei kūrybinės techninės dirbtuvės.

Biblioteką atidarymo proga sveikino Kauno miesto mero pavaduotojas Simonas Kairys, Lietuvos Respublikos Seimo narys Andrius Kupčinskas, bendruomenės, ugdymo įstaigų atstovai. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos direktorė Nomeda Domeikienė sveikindama susirinkusius teigė besitikinti, kad atnaujintą biblioteką atras ne tik pasiskolinti knygų ar pavartyti spaudą sumanę žmonės, tačiau ir tėvai su mažais vaikais, bendruomenės, menininkai ir knygų autoriai bei kvietė kiekvieną bibliotekos lankytoją ir bendruomenės narį prisidėti kuriant ateities biblioteką.

Bibliotekos atidarymo svečiai buvo pakviesti žiūrėti Vytauto Didžiojo universiteto vaidybos programos IV kurso studentų šokio / performatyvaus judesio eksperimentą „Iš naujo“, kurio aktoriai improvizavo skirtingose bibliotekos vietose. Žiūrovai buvo kviečiami sekti vieną patinkantį atlikėją ir jo istoriją, tapti savotiškais spektaklio režisieriaus asistentais spręsdami, kas vyksta jiems prieš akis, ieškoti po bibliotekos erdves išsimėčiusių istorijų ir netgi patys įsitraukti į veiksmą.

Atidarymo metu taip pat pristatyta ir naujovė Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje – Girstupio padalinyje įsikūrė kūrybinės techninės dirbtuvės. Šios netradicinės dirbtuvės kviečia mokyklinio amžiaus vaikus ir jaunimą atskleisti savo kūrybiškumą ir techninius įgūdžius tampant išradėjais, konstruojant robotus ar kitus elektronikos prietaisus, seną nenaudojamą techniką prikeliant naujam gyvenimui kitais pavidalais. Vos tik pristatytos, dirbtuvės iškart susilaukė moksleivių dėmesio.

Girstupio bibliotekoje šventiniai atidarymo renginiai tęsis visą šią savaitę. Jų programą galima rasti čia: http://www.kaunas.mvb.lt/girstupio-bibliotekos-atidarymas.

Pavasarį į kino ekranus sugrįžta du kino istorijos perlai – Sergio Leone filmas „Geras, blogas ir bjaurus“ („Il buono, il brutto, il cattivo“, 1966) ir 5 „Oskarų“ laureato Franciso Fordo Coppolos vos į kapus nenuvariusi drama „Šių dienų apokalipsė“ („Apocalypse Now“, 1979). Išskirtinės juostos bus rodomos Vilniuje ir Kaune „Forum cinemas“, tačiau sugrįš tik vienai dienai.

Trilogijos „Dolerių trilogija“ („Dollars Trilogy“) finalinė dalis „Geras, blogas ir bjaurus“, ko gero, yra žymiausias spagečių vesternas visame pasaulyje. Pastarasis, kiek komiškai skambantis pavadinimas prilipo amerikietiško stiliaus vesternams, kuriuos kūrė italų režisieriai. Jiems būdinga niūri nuotaika, daugiareikšmės pauzės, stambūs planai, choreografiškos prievartos scenos.

Trijų banditų, kuriuos suvaidino lobio paieškas prerijose režisierius Quentinas Tarantino praminė „visų laikų geriausiai surežisuotu filmu“. Ne veltui – šis filmas pakeitė kino kūrėjų požiūrį apie šį žanrą visam laikui, jo pėdsakai pastebimi ir šiuolaikiame kine. Daugeliui visam laikui įstrigo žinomo italų kompozitoriaus Ennio Morricone sukurtas garso takelis.

Režisieriaus perfekcionizmas

Kino aktorės ir režieriaus šeimoje gimęs S. Leone yra laikomas spagečių vesterno pionieriumi. Jo karjeros pradžios daugelis galėtų pavydėti. Jis dirbo asistentu italų režisieriaus Vittorio de Sica filme „Dviračių vagys“ („Ladri di biciclette“, 1948), kuris įėjo į kino istoriją kaip itališko neorealizmo šedevras.

S. Leone tikslumas buvo svarbus, todėl Pilietinio karo laikotarpiui (1861-1865 m.) atkurti jis keliavo į JAV. Vieni šaltinių, kuriais rėmėsi filmo autorius, Kongreso bibliotekoje rasti dokumentai ir fotožurnalistikos tėvu vadinamo Mathew Brady fotografijos. Tačiau filmas nėra visiškai tiksli to laikotarpio kopija – filme naudojamas dinamitas tuo metu dar nebuvo išrastas.

Tačiau dirbti su režisieriumi perfekcionistu aktoriui C. Eastwoodui nebuvo paprasta. Būtent tai jį pastūmėjo imtis savarankiško filmų kūrimo. S. Leone lengvai paleisti aktoriaus nenorėjo – netgi skrido į Los Andželą ir siūlė Armonika (angl. Harmonica) vaidmenį filme „Kartą laukiniuose Vakaruose“ („Cera una volta il West“, 1968). Vis dėlto, C. Eastwoodas pasiūlymu nesusidomėjo ir galiausiai šį personažą suvaidino lietuvių kilmės vesternų aktorius Charlesas Bronsonas.

„Geras blogas ir bjaurus“ anonsas:

Filmo „Geras blogas ir bjaurus“ seansai vyks balandžio 25 d. kino teatruose „Forum Cinemas“ Vilniuje ir Kaune. Bilietų skaičius ribotas. Juos galima įsigyti: http://www.forumcinemas.lt/Event/306276/?dt=25.04.2018&eventType=1_1000

Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/events/1696639363712915/

 Gaubia mistika ir nelaimingi atsitikimai

Dėl daugelio priežasčių filmą „Šių dienų apokalipsė“ galima vadinti filmu-katastrofa. Jo istorijoje – daug keistų įvykių ir, žinoma, sunkumų. Apie tai 1991-aisiais pasirodė dokumentinis filmas. Kadangi filmas buvo apie karo Vietname nepalaikančius, JAV Gynybos departamentas atsisakė padėti kūrybinei komandai. Tad nors F. F. Coppola filmą norėjo filmuoti Vietname, jis buvo priverstas rinktis Filipinus.

Antrasis sunkumas – nukelti filmavimai. Pastarieji turėjo trukti 14 savaičių, tačiau dėl taifūno padarytos įrangos ir aplinkos žalos darbai sustojo 8 savaitėms. Josepho Conrado romano „Tamsos širdis“ adaptacija vos per plauką nepražudė filmo režisieriaus ir aktoriaus Martino Sheeno. Jis patyrė širdies smūgį. Negana to, filmavimo aikštelėje pasirodęs aktorius M. Brando buvo priaugęs svorio ir nepasiruošęs.

Trilogijos „Krikštatėvis“ autorius į filmą investavo įspūdingą sumą – 30 mln. dolerių. savo asmeninių lėšų. Taip pat dėl filmo jis užstatė savo namą ir vynuogyną. Apskritai šis kūrinys jo paties taip pat vos nenuvarė į kapus – jį ne kartą ištiko epilepsijos priepuolis, patyrė nervinį išsekimą ir 3 kartus grasino nusižudysiantis.

Filme „Šių dienų apokalipsė“ leitenantas Vilardas (M. Sheenas) gauna įsakymą rasti pabėgėlių stovyklą, kuriai vadovauja paslaptingasis pulkininkas Kercas (Marlonas Brando). Jauno karininko užduotis paprasta – sunaikinti maištininką kuo mažiau nusižengiant teisingumui. Tačiau velniškai sunkios kelionės metu jo komanda po truputį retėja ir pats Vilardas pradeda jausti, kad darosi vis labiau panašus į tą žmogų, kurį jam įsakyta nužudyti.

„Šių dienų apokalipsė“ anonsas:

Filmo „Šių dienų apokalipsė“ seansai vyks gegužės 15 d. kino teatruose kino teatruose „Forum Cinemas“ Vilniuje ir Kaune. Bilietų skaičius ribotas. Juos galima įsigyti: http://www.forumcinemas.lt/Event/306292/

Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/events/242415152990399/

Neretai kalbama apie socialinių tinklų žalą vaikams ir paaugliams, tačiau pasirodo, kad jie gali būti naudingi tėvams. Daugiau nei pusė jų mano, jog šiuolaikinės medijos jiems padeda papildomai stebėti savo atžalas, rodo Mičigano universiteto Vaikų ligoninės atliktos nacionalinės apklausos rezultatai.

Tyrime buvo apklausti tėvai, auginantys 9–12 metų paauglius, kuriems vis dar reikia priežiūros, tačiau ir daugiau laivės bei atsakomybių.

Tyrėjai apklausos dalyvių klausė, ką jie darytų tokioje hipotetinėje situacijoje – jei jų vaiką į vakarėlį namuose pasikviestų bendraklasis, kurio tėvų jie nepažinotų.

Didžioji tėvų dalis teigė, kad iš pradžių mėgintų susisiekti su suaugusiaisiais. Tačiau net 55 proc. apklausos dalyvių sakė, jog prieš duodami sutikimą vaikui dalyvauti šventėje, apie ją bandytų dar daugiau sužinoti perskaitydami jo žinutes socialiniuose tinkluose.

Be to, 39 proc. apklausoje dalyvavusių tėvų prisipažino, kad net ir išleidę jaunuolį į vakarėlį, sektų jo telefoną ir nuolatos tikrintų buvimo vietą. Apklausos ataskaitoje teigiama, jog išmaniąsias technologijas savo vaikų stebėjimui mamos rinktųsi dažniau nei tėvai.

Paprašyti save palyginti su kitais tėvais, 46 proc. respondentų teigė manantys, kad savo vaikus auklėja griežčiau. Tik 9 proc. apklaustų tėvų save įvertino kaip nuolaidžius. Vis tik daugiau nei du trečdaliai, 68 proc., apklausoje dalyvavusių tėvų sutiko, kad vaikams būtina suteikti laisvę suklysti ir taip įgyti savarankiškumo.

Į tendenciją, kad vis daugiau tėvų nori ne tik stebėti, ką jų atžalos veikia internete, bet ir turėti galimybę kontroliuoti jų išlaidas, atsižvelgė ir technologijų lyderė „Tele2“, kuri į savo savitarnos programėlę įdiegė papildomų funkcijų tėvams.

„Stebime tendencijas ir vartotojų poreikius Lietuvoje, o pagal tai nuolatos tobuliname ir jiems teikiamas paslaugas“, – sakė Petras Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius.

Programėlė skirta ne paties vaiko, o jo numerio naudojimo statistikos stebėjimui ir išlaidų valdymui. Dabar tėvai gali sužinoti, kiek skirtingu metu buvo išnaudota interneto duomenų, išsiųsta SMS žinučių, prakalbėta minučių ir kaip keitėsi mėnesio sąskaitų dydis.

Mičigano universiteto Vaikų ligoninės atliktoje apklausoje dalyvavo atsitiktinai parinkti 717 tėvų, kurių bent vienas vaikas buvo 9-12 metų amžiaus. Tyrimas buvo atliktas 2017 m. lapkričio mėnesį.

Praėjusių metų gegužę Kaune buvo padėti pagrindai naujai miesto tradicijai – „Putvinskio gatvės dienai“. Į po atviru dangumi vykusią turiningą kultūrinę  ir edukacinę programą gausiai rinkosi miesto gyventojai ir svečiai, kurie visą dieną dalinosi V. Putvinskio gatvės istorijomis, bendravo su kaimynais ir mėgavosi plačiu, netikėtu veiklų spektru. Šventės dalyviai turėjo galimybę dalyvauti ekskursijose neatrastose gatvės vietose, bendrauti prie vaišių stalo, keliauti Žaliakalnio funikulieriumi ir įsitraukti į įvairias kūrybines ir edukacines veiklas –  nuo filosofinių pokalbių iki dviračių taisymo dirbtuvių bei grupių „Arklio galia“ ir „Candee Train“ koncertų ir šokio teatro „Aura“ pasirodymo.

Šiemet sugrįžtantis renginys vyks paskutinį pavasario šeštadienį, gegužės 26 dieną. Kauno menininkų namai kartu su V. Putvinskio gatvės bendruomene kviečia miestiečius, meno ir kultūros operatorius, organizacijas, menininkus ir kitas sritis atstovaujančias iniciatyvas prisijungti prie šios tradicijos kūrimo ir įsitraukti į šventę, pasiūlant turinį, aktualų „Putvinskio gatvės dienos“ tematikai.

„Putvinskio gatvės dienos“ ašis – kaimyniškų ir bendruomeninių ryšių skatinimas, į istorinę gatvę nuoširdžiam pokalbiui sukviečiant įvairias miesto bendruomenes.  Laukiama įvairių pasiūlymų, tačiau pirmenybė bus teikiama veikloms, susijusioms su V. Putvinskio gatvės atmintimi ir istorija, taipogi bendruomenines iniciatyvas skatinančioms idėjoms bei edukaciniams renginiams, pvz. paskaitoms, dirbtuvėms ir diskusijoms. Be to, laukiami įvairių meninių disciplinų kūrybinių projektų pasiūlymai – vizualiųjų menų, performansų, skaitymų ir muzikinių pasirodymų idėjos. Idėjų įgyvendinimui siūlomos unikalios erdvės, pavyzdžiui, V. Putvinskio gatvės šlaitai, kiemai, skverai ir, žinoma, pati istorinė gatvė. Kauno menininkų namai taip pat siūlo pagalbą įgyvendinant atrinkus pasiūlymus.

Paraiškų laukiama iki šių metų gegužės 3 dienos (imtinai), apie rezultatus bus informuojama gegužės 7 dieną. Daugiau informacijos apie renginį teikiama adresu menas@kmn.lt. Paraiškos formą galima rasti adresu https://goo.gl/xCyMmB.

Šią savaitę Lietuvos mokslas, vienijamas tinklo „Open R&D Lietuva“ dalyvauja pasaulinėje pramonės technologijų parodoje „Hannover Messe“, kuri vyksta Hanoverio mieste, Vokietijoje. Šioje parodoje sukurtas technologijas, perspektyviausius išradimus ir teikiamas paslaugas verslui pristato aktyviausiai su verslu dirbančios net 9 šalies mokslo įstaigos jungtiniame Lietuvos stende. Lietuvos mokslo delegacija šioje parodoje dalyvauja jau antrą kartą.

„Dalyvaudami pasaulinėse parodose turime puikią galimybę pristatyti Lietuvą kaip pažangią šalį, kurioje dirba aukštos kvalifikacijos įvairių sričių mokslininkai ir tyrėjai, o jų atliekami tyrimai nenusileidžia kitų šalių universitetams ar tyrimų centrams. Manome, kad Lietuvoje kuriamos technologijos yra aktualios užsienio verslui. Jau pirmosiomis parodos dienomis sulaukėme didelio dėmesio iš globalių kompanijų, tokių kaip Samsung, TUV Austria, Huawei, Omron, Harting AG. Tikimės užmegzti naudingų kontaktų ateities bendradarbiavimui ir naujiems projektams “, – sako Gintarė Narakienė, tinko „Open R&D Lietuva” vadovė iš Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros.

Kauno technologijos universitetas parodoje demonstruoja keletą technologijų: pažangios oksidacijos kompleksinę nuotekų valymo technologiją, kuri skirta sunkiai skaidomiems organiniams teršalams šalinti, taip pat kartu su verslu sukurtus ultragarsinis parkingo sensorius, GPS sekimo įrenginį bei temperatūrinį sensorių.

Organizatorių archyvo nuotr.

Fizinių ir technologijos mokslų centras pristato elektrinių takelių gamybos būdą, panaudojant lazerines ir chemines technologijas ant polimerų ir stiklo. Ši technologija plačiai naudojama elektronikos pramonėje ir sulaukė ypač didelio dėmesio iš stendo lankytojų. Kitos pristatomos technologijos: elektrocheminiai jutikliai, skirti alergenų arba įvairių baltymų nustatymui, kurie pritaikomi maisto arba sveikatos apsaugoje, magnetinio lauko matavimo sistema, kuri skirta magnetinio impulsinio metalo suvirinimo kontrolei.

Lietuvos energetikos institutas pasakoja apie verslui teikiamas laboratorijų notifikuotas ir akredituotas paslaugas, atsinaujinančių šaltinių ir branduolinės energetikos bei tinklų eksperimentinės plėtros paslaugas ir medžiagas, kurios gali būti naudojamos pramonėje, statyboje, namų ūkyje. Taip pristatoma perspektyvi vandenilio gavyba panaudojant aliuminio ir vandens reakcijas.

Aleksandro Stulginskio universitetas pristato skaitmenizavimo agroinovacijas, duomenų apdorojimo sistemas bei praktinius pavyzdžius tausiam gamtos išteklių naudojimui, išmaniajai žemdirbystei, žemės ūkio mašinų modeliavimui ir miškų būklės vertinimui.

Organizatorių archyvo nuotr.

Parodos metu „Open R&D Lietuva“ tinklo nariai kartu su MITA atstovais įvairiais būdais pristato Lietuvos mokslo potencialą, teikiamas MTEP paslaugas bei technologijas, nuolatos vyksta susitikimai su įmonėmis, organizacijomis bei kitų šalių nacionalinėmis delegacijomis. Planuojama, kad Lietuvos stende lankysis ūkio viceministras Gintaras Vilda, Lietuvos komercijos atašė Vokietijoje Daina Lipps.

Parodoje dalyvauja Kauno technologijos universitetas, Vilniaus Gedmino technikos universitetas, Lietuvos energetikos institutas, Fizinių ir technologijos mokslų centras, Vytauto Didžiojo universitetas, Aleksandro Stulginskio universitetas, Klaipėdos universitetas, Vilniaus universitetas ir Klaipėdos universitetas.

„Hannover Messe“ yra pasaulyje pirmaujanti pramoninių technologijų paroda, kurioje pristatomos svarbiausios pramonės sritys: nuo mokslinių tyrimų ir plėtros, pramonės automatikos, IT, pramonės tiekimo, gamybos technologijų ir paslaugų iki energijos ir mobilumo technologijų.

Spalio 6 dieną Keistuolių teatro scenoje šiuolaikiškai atgijo prieš kelis amžius nemariojo V. Šekspyro sukurta komedija „Dvyliktoji naktis“. „12 naktis, arba Kaip norite“ – tokį pavadinimą pelniusi režisierės Ievos Stundžytės premjera žiūrovus kviečia iš naujo patikėti beribe ir tikra Meile. Skirtingų kartų „keistuolių“ aktoriai Aidas Giniotis, Judita Urnikytė, Justina Smieliauskaitė, Karolis Kasperavičius, Danas Kamarauskas bei Aurimas Bačinskas dramaturgijos klasiko pjesę papildo bei interpretuoja pasitelkdami asmenines patirtis, improvizuodami bei ieškodami atsakymo į amžiną klausimą – mylėti ar būti mylimiems?

„12 nakties“ pagrindiniai personažai – dvyniai Sebastianas bei Viola, apsimetanti jaunu vaikinu Cezarijumi, hercogas Orsinas ir jo mylimoji Olivija – sukuria paradoksalią, juokingai graudžią istoriją apie jausmų valdomus žmones. Ieškodama žuvusio brolio dvynio Sebastiano, Viola atvyksta į hercogo Orsino valdas ir, nenorėdama išsiduoti dėl savo ir galbūt dar gyvo brolio saugumo, persirengia vyru. Viola/Cezarijus pradeda tarnauti hercogui Orsinui, kuris beprotiškai įsimylėjęs grafaitę Oliviją, ir įsipainioja į sudėtingą Meilės bei gausybės jos įsikūnijimų trikampį. Spektaklyje paliečiamos ir lyties tapatybės, savo identiteto paieškų temos, tyrinėjamas tapatybių kaitos klausimas, kurį režisierė I. Stundžytė įvardija kaip neatsiejamą nuo aktorystės meno.

© D. Matvejevo nuotr.

Spektaklio kūrėja teigia, jog su komanda kurdama „12 naktį“ ji siekė visų pirma drauge atrasti kažką brangaus bei artimo sau patiems, o vėliau su tuo supažindinti ir žiūrovus. Skirtingos aktorių kartos į kūrybinį procesą atsinešė labai skirtingą meilės suvokimą bei požiūrius, kurie „12 naktyje“ susiliejo į spalvingą bei natūralų vyksmą, žiūrovui skatinantį patikėti iliuzija. „Šis spektaklis skirtas visų visiems nusivylusiems, nebetikintiems ir tiems, kuriuose jau užgimė cinizmo gaidelė“, – teigia pirmą kartą Keistuolių teatre režisuojanti, tačiau žiūrovams kaip aktorė puikiai pažįstama kūrėja. „Norėčiau salėje sutikti tuos, kurie yra nusivylę ir pačiu teatru, laiko tai tuščiu menininkų švaistymusi asmeniniais iššūkiais. Netgi norėčiau, kad į šį spektaklį ateitų mano tėvai. Noriu sukurti kažką iš tiesų gryno ir švaraus“.

© D. Matvejevo nuotr.

Komediją „12 naktis, arba Kaip norite“ Kauno žiūrovai galės išvysti Girstučio kultūros centre gegužės 10 d. 18 val.

Agnė Vidugirytė

‘ ‘

Po ilgo, neramaus laukimo spektaklis „Noktiurnas“ pagaliau išvydo dienos šviesą. Ir tampa dar vienu griausmingu, neišdildomus įspūdžius paliekančiu pasiekimu režisieriaus Gyčio Padegimo kūrinių sąraše.

Šis spektaklis kitoks nei kiti. Kitoks dauguma dalykų, pradedant kitokia peržiūros erdve ir baigiant skausmingų temų nagrinėjimu. Ir būti kitokiu jam puikiai pavyksta.

Ką?

Spektaklis sukurtas pagal to paties pavadinimo amerikiečių rašytojo Adamo Rappo pjesę. Joje personažas skaudžiai išgyvena paauglystėje įvykusį nelaimingą atsitikimą ir nuo tada beviltiškai siekdamas atpirkimo, jis kovoja su nepakeliamu skausmu ir viską temdančia kalte.

Tarsi atspindėdamas personažo realybę, vienatvę, skausmą ir pats pasirodymas prasideda spengiančia tyla. Pagrindiniai spektaklio veikėjai – rašytojas ir patefonas. O gal yra ir kitų?

Pirmosios minutės, atrodo, tęsiasi amžinybę. Tačiau ją nutraukia vienas aktoriaus ištartas sakinys, kuris susprogdina bet kokius nusistatymus, nuomones, lūkesčius ir pašiurpina auditoriją. Šis sakinys nebyliai aidi viso likusio spektaklio metu ir vis primena apie veikėjo kančią.

Simfonija

Herojaus išgyvenimai padeda jam atrasti save. Gyvendamas knygyne jis ima rašyti knygą ir iš jos uždirba. Dėl to ir pjesės tekstas yra labiau literatūrinis, tarsi rašomas čia ir dabar, verčia suklusti. Herojus dažnai svarsto, ar teisingą žodį pasirinko savo minčiai perteikti.

O perteikti yra ką. Skausmo, atgailos, kaltės temos slenka per pasirodymą kaip piktas šešėlis. Kaip poliarinė naktis, grasinanti pasiglemžti saulę visam laikui. Vienas nelaimingas įvykis, žiauri tragedija, griaunanti gyvenimus ir herojaus tolimesnis kelias skamba kaip juoda, naktinė simfonija. Jai pritaria retkarčiais plokštelę paliečianti patefono adata.

© Donato Stankevičiaus nuotr.

Auditorijos pabudimas

Nekonvencinė spektaklio rodymo erdvė ir jo atlikimo forma stebina. Užsienyje daug dažniau gabiausi režisieriai stato spektaklius, į kuriuos įtraukiama auditorija, kur nelieka ribų (pvz., Keneth Branagh su Šekspyro „Makbetu“ kvietė auditorijas į purvo pilną bažnyčią, kur žiūrovai būdavo aptaškomi ne tik vandeniu ar purvu, bet ir butaforiniu krauju).

Atėjo laikas ir mums. Ir tai ne šiaip interaktyvus procesas. Veikėjas tik kartais pripažįsta žiūrovus, tarsi padarydamas pauzę savo gyvenime ir atsigręždamas į dabartinį. Tai leidžia auditorijai suklusti ir pagaliau įkvėpti, nes įtampa sunkiai pakeliama.

Jei yra auditorija – yra ir atlikėjai

Jaunasis aktorius šviečia. Ateina į tą kitokią sceną kaip gaivaus vėjo gūsis, savyje nešantis ilgesį, vienatvę, susinaikinimą, bet kartu ir ištvermingumo kibirkštį. Kibirkštį, kuri leidžia pagrindiniam personažui ištverti sunkumus, nesunykti gūdžiuose, nuviliančio gyvenimo posūkiuose.

Aktorius Dovydas Stončius ir jo žvilgsnis. Spektaklio žiūrovai mato kaltės iškankintą berniuką, per anksti priverstą subręsti, dabar jau suaugusį, tvirčiau stovintį ant žemės. Tačiau akyse, šalia valiūkiškos švieselės, matosi užslėpto skausmo iškamuotas veidas. Veidas tarsi pilnas nuostabos, taip ir neišnykusios nuo to spektaklio centre esančio įvykio.

© Donato Stankevičiaus nuotr.

Faktai                                            

Visi anksčiau skaityti tekstai, spektaklio aprašymai, diskusijos atrodė keisti ir nieko nereiškiantys diskursai, kol pats atlikimas dar nematytas. Su kiekviena pasirodymo minute beprasmiški gaudesiai pasidarė tokie tikslūs ir skaudžiai aiškūs, tarsi liūdnesni atradimo momentai – kiekvieną suvokimo sekundę keičia gilus susimąstymas ir savirefleksija.

Čia vyraujančios temos leidžia suprasti (ar bent jau pagalvoti), kaip klystame ilgai nešiodamiesi širdgėlą dėl savo ir kitų klaidų. Atlaidumas, supratingumas ir atjauta palengvintų daugelio iš mūsų kasdienybę ir leistų sieloms nurimti. To ir moko šis spektaklis. Režisierius triumfuoja.

Dubens kaulas jungiasi su šlaunimi. Faktas. Šį spektaklį pamatyti verta. Faktas.

Recenziją parengė Viktorija Lankauskaitė

Artimiausi spektakliai:

Balandžio 28 d. 18 val. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2)

Gegužės 5 d. 19 val., 6 d. 18 val. Kauno centriniame knygyne (Laisvės al. 81)

Birželio 2 d. 19 val., 3 d. 18 val. Kauno centriniame knygyne (Laisvės al. 81)

Niežtėjo pirštus užrašyti į galvą atėjusius žodžius, kol dar nepamiršo. Net juodžiausią naktį kur nors spindi šviesa.

Karen White (Karen Vait) – JAV rašytoja, dvidešimt keturių bestselerių autorė. Šiuo metu ji su vyru ir dviem vaikais gyvena Džordžijos valstijoje, JAV Pietuose, kur vyksta ir daugumos jos romanų veiksmas. „Stiklo skambesys” – romanas, pasakojantis apie praeities žaizdas, paslaptis ir viską gydančią meilę.

Meritos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai po vyro Kelo žūties paveldi jo senelės Editos namą Pietų Karolinoje. Jauna moteris dėl vyro mirties kaltina save, bet tikisi paveldėtame name išsivaduoti nuo dusinančios praeities. Vis dėlto atvykus pasirodo, kad namas turi savo praeitį. Editos praeitį ir baisią jos paslaptį. Ir jos padarytų stiklinių vėjo varpelių skambesį už lango.

Vienatvės ir ramybės troškusią Meritą staiga apsupa ne tik nutrūkusios santuokos šešėliai, bet ir nežinia iš kur atsiradusi Lorelė – ne pagal metus išmintinga jaunutė pamotė su dešimtmečiu sūnumi, netikru Meritos broliu. Ko jie atsigrūdo į jos gyvenimą? Dar ir Kelo brolis, toks bauginamai panašus į jį, ir diena po dienos atsiskleidžianti Editos saugota paslaptis. Naujas gyvenimas visai nepanašus į senąjį, tačiau, regisi, aplinkiniai tetrokšta vieno – neleisti Meritai užsisklęsti. Ir užguitos, visus atstumiančios moters širdis pamažu ima šilti…

Trys moterys, trys susipynę likimai. Trys istorijos apie baimę, santuokos iliuzijas, vienatvę dviese, neišsipildžiusias viltis ir meilę, aplankančią net ir tuos, kurie ją atstumia.

V skyrius

LORELĖ

Kepamos šoninės kvapas sklaidėsi po mažą virtuvę primindamas Lorelei nedidelį namelį ant ratų, kuriame gyveno su mama prieš visus tuos metus. Lorelei niekur nebuvo leidžiama išeiti nepavalgius namie paruoštų pusryčių, ir tą pačią taisyklę ji taikė Ovenui. Jos mama visuomet atsiduodavo kiaulienos taukais – ji kasdien dviem pamainomis plušėdavo pigioje užkandinėje. Kai Lorelė grįždavo iš mokyklos, ji jos jau laukdavo, o rytais mamą rasdavo pasiruošusią – vilkinčią uniformą ir ryšinčią prijuostę. Ji stovėdavo prie dvivietės viryklės namelio kampe, kurį vadino virtuve, ir čirškindavo šoninę arba vartydavo blynus, kepamus iš tešlos, kurios užkandinės virėja slapta įkrėsdavo Dezirei į nedidelį plastikinį dubenėlį su dangteliu.

Lorelė įsitvėrė stalviršio krašto ir užsimerkusi parimo ant rankų. Šįryt tas kvapas ją erzino, atėmė ir taip menką jos apetitą. Išgirdusi koridoriuje ramius Oveno žingsnius ji skubiai pasitempė ir nusišypsojo. Padėjo ant lėkštės du keptus kiaušinius, paskui parinko porą šoninės spirgučių ir išdėliojo juos taip, kad lėkštė atrodytų besišypsanti.

Ovenas įžengė į virtuvę ir pažvelgė į ją mieguistai sumirksėjęs, paskui įsitaisė prie seno plastikinio virtuvės stalo. Iš įpročio Lorelė nuėmė jam akinius ir nuvalė sijono kraštu. Jis mūvėjo naujus, anądien nupirktus džinsus vis dar aštriu kantu. Trikotažiniai golfo marškinėliai su kairėje pritvirtintu polą žaidžiančiu žmogeliuku buvo aklinai užsagstyti.

Lorelė vėl uždėjo jam akinius ir nepasidavė norui atsegti viršutinę sagą bei sutaršyti jam plaukus, mat jie buvo perskirti, sušlapinti ir prišukuoti taip, kad gulėtų prisiploję. Buvo jai sakęs, kad jam taip patinka, nes taip plaukus nešiojęs tėtis.

– Labas rytas, Ovenai, – tarė ji, bučiuodama jam į viršugalvį ir lengviau atsikvėpdama, nes jis bučiuojamas nepatraukė galvos. Žinojo, kad taip nutiks jam bręstant, ir buvo su tuo susitaikiusi. Tik dar nepasiruošusi.

– Labas rytas, mama, – atsakė jis, spoksodamas į lėkštę. Pasirėmė ant stalo abiem alkūnėmis ir sunkiai atsiduso.

– Kas nutiko? – pasiteiravo ji, stabtelėjusi prie šalies.

Jis gūžtelėjo kaulėtais petukais.

– Man patinka šypsenėlės, tikrai patinka. Bet jei čia lankysiu tikrą mokyklą, nebedaryk taip su viskuo, ką įdedi man priešpiečiams, gerai?

– Žinoma, – nusišypsojo ji, nors jai nusmelkė širdį. – Suprantu.

Ji tikrai suprato. Tik viskas taip pernelyg greitai.

– Tai jūs jau kalbatės apie čionykštes mokyklas?

Abu atsigręžę išvydo virtuvės tarpduryje stovinčią Meritą. Ji segėjo jau kitą beformį per ilgą sijoną ir vilkėjo smėlio spalvos palaidinę, kuri nė kiek nesuteikė jai spalvų. Gražūs tamsūs plaukai buvo sušukuoti aukštyn ir ant sprando surišti į uodegą, veidas nė trupučio nepadažytas. Oda išblyškusi, bet nepriekaištinga, ir Lorelei knietėjo pasisodinus ją brūkštelėti dažais lūpas ir skruostus. Auskarų taip pat nesegėjo, tad Lorelei beliko spėlioti, ar ausys nepradurtos, o gal miegamajame nėra veidrodžio ir ji nepastebėjo pamiršusi pasirūpinti aksesuarais.

Lorelė patraukė kėdę priešais Oveną.

– Ruošiu pusryčius – kiaušinius, šoninę, skrebučius, dar turiu mėlynių, jei užsimanytum blynų su uogomis.

Podukra priėjo prie senos kavavirės ir į įskilusį porcelianinį puodelį įsipylė garuojančios kavos. Paskui atsinešė jį prie stalo.

– Juk pusryčiai – svarbiausias dienos valgis. Mano mama… – išvydusi Meritos veido išraišką ji nutilo. – Grietinėlės ar cukraus? – paklausė.

– Gersiu juodą, – atsakė Merita, paskui, lyg prisiminusi elgesio taisykles, pridūrė: – Dėkui, – papūtė puodelio paviršių ir gurkštelėjo. Tada pakėlė akis į Lorelę: – Tai kokios čia šnekos apie mokyklas? Dar nė dienos neišbuvote. Neabejoju, kad yra ir kitų vietų, kurias vertėtų apžiūrėti prieš apsisprendžiant.

Lorelė nusigręžė nuo stalo ir į keptuvę įmušė du kiaušinius.

– Taip, žinoma, mokykla labai nulems mūsų sprendimą. Manėme, kol esame čia, turėtume apžiūrėti valstybines ir privačias mokyklas. Pastaraisiais metais Ovenas mokėsi namie, bet nori vėl grįžti, pasak jo, į „tikrą“ mokyklą.

– Mama, aš dabar būsiu Rokis, pamiršai?

Ji sumažino po keptuve liepsną.

– Puiku, jei nori, kad visi mokykloje tave taip vadintų. Bet man visuomet liksi Ovenas, gerai? Būtų tas pat, jeigu aš staiga paprašyčiau vadinti mane ne mama, o Deize.

Ovenas nusijuokė priversdamas nusišypsoti ir Lorelę.

– Nusistačiau žadintuvą, kad atsikelčiau ir atėjusi iššluostyčiau pieną, kurį vakar naktį išliejau, bet nežinia kodėl jis nesuskambėjo.

Lorelė apvertė kiaušinius, išsilydęs sviestas protestuodamas sučirškė.

– Aš jį išjungiau, nes mačiau, kad negali pabusti, tad leidau tau pamiegoti. Mačiau, kad po ilgos kelionės tau trūksta miego. Dar skambino tas dailus daktarėlis, sakė ateisiąs dešimtą su ponu Viljamsu.

– Ką padarei?

Išgirdusi virtuvės grindimis brūžtelėjusią kėdę Lorelė atsigręžė. Merita pašoko ant kojų.

– Kiek dabar laiko?

– Devynios keturiasdešimt penkios. Aš jau iššluosčiau grindis ir iškepiau daktarui sausainių, kai jis ateis…

– Niekas jo nevaišins, sutarta? – nutraukė ją Merita. – Aš tam vyrui ne itin patinku, o ir mano nuomonė apie jį ne ką geresnė. Jis ateina nuspręsti, ką norėtų pasiimti iš vaikystės namų, o paskui išeis. Ir viliuosi, kad tai bus paskutinis kartas, kai mudviem teks susidurti.

Lorelė išvertė kiaušinius, šoninę ir skrebutį į lėkštę ir atsigręžė norėdama padėti ją ant stalo.

– Na, jei ketini su juo grumtis, tau prireiks jėgų, tad gal verčiau sėsk ir valgyk. Kai jie ateis, aš mielai atidarysiu duris.

Merita ilgokai nenuleido nuo jos akių, paskui lėtai atsisėdo.

Įtariai pažvelgė į lėkštę.

– Ji man šypsosi, – nelinksmai pratarė.

– Valgyk, ir tiek, – paragino Ovenas, šakute kimšdamas į burną kiaušinienę.

Lorelė įmetė keptuvę į plautuvę ir paleido karštą vandenį.

– O tu, mama, nevalgysi? – paklausė Ovenas.

– Jau valgiau, – atsakė ji, prie melagysčių sąrašo pridėdama dar vieną. – Ir nekalbėk pilna burna, – ji iki galo atsuko čiaupą, bet pastangas vainikavo tik vos lašantis drungnas vanduo. – Manau, tau, Merita, reikia kviestis santechniką. Nebent mėgtum šaltą dušą ir riebaluotas lėkštes. Galėčiau kurio nors kaimyno paprašyti rekomenduoti, kai nueisime prisistatyti…

Merita kostelėjo. Grįžtelėjusi per petį Lorelė išvydo ją šiurkščiai dedančią ant stalo puodelį ir iš jo tykštančią kavą.

– Ką tu pasakei? Net jei manyčiau, kad šiose vietose priimta iš anksto nepranešus belstis į svetimas duris, neįsivaizduoju, kodėl turėtum mane lydėti.

– Kad žmonės susipažintų su Ovenu, – Lorelė lašino indų ploviklį ant vakar nusipirktos naujos kempinės. – Nes jis – šeimos narys ir visa kita.

– Ji iškepė sausainių, nes manė, kad tikriausiai nežinai, kaip juos kepti, ir norėjo padaryti gerą įspūdį.

Ovenas kalbėjo veldamas žodžius, ir Lorelei vėl panūdo jį perspėti nešnekėti pilna burna, bet jautėsi per daug sutrikusi.

Atsukusi nugarą į stalą ji nesiliovė grandžiusi keptuvę, nors ši jau buvo švari.

– Robertas sakė, kad niekad nemėgdavai gaišti laiko virtuvėje,

todėl pamaniau, jog nenorėsi nieko kepti. Bet tai šokolado ir žemės riešutų sviesto sausainukai – Oveno antri labiausiai mėgstami, – tad pamaniau, tau irgi patiks. Ir nesakyk, kad skaičiuoji kalorijas. Tu tokia liesutė, kad jei pasisuktum šonu ir iškištum liežuvį, atrodytum kaip užtrauktukas.

Grindimis vėl brūžtelėjo virtuvės kėdė, ir Lorelė susigūžė, nes beveik neabejojo, jog kėdę atstūmė ne Ovenas.

Merita prabilo glaustai, lyg rūpestingai pasverdama kiekvieną žodį.

– Aš vertinu, kad sušluostei pieną ir paruošei man pusryčius, tikrai. Bet nenoriu, kad ką nors dar dėl manęs darytum, supratai? Ir jei ketinate čia pabūti savaitę, nusibrėšime kelias svarbiausias taisykles. Pirmoji: nekišti nagų prie mano kambario ir žadintuvo. Tai ne jūsų reikalas, kaip ir mano kaimynai, santechnikai, elektrikai ar dar nežinia kas, ko man prireiks pasikviesti padirbėti prie namo. Judu su Ovenu čia esate svečiai, ir man iš jūsų tereikia tiek, kad prieš išvažiuodami savo paklodes ir rankšluosčius paliktumėte skalbykloje ant grindų.

Pagaliau Lorelė susitvardė taip, kad galėjo atsigręžti.

– Tiesą sakant, Merita, skalbyklė neveikia – mėginau išskalbti tuos rankšluosčius, kuriais mudvi vakar naktį šluostėme pieną, o ji tik suburzgė lyg senas pikapas, kai šaltą rytmetį mėgini įjungti variklį. Tos paklodės, kurias mums išskalbė ponios Viljams valytoja, matyt, buvo šios skalbyklės gulbės giesmė. Garaže guli šūsnis telefono knygų, tad suradau numerį. Remontininkas atvyks tarp pirmos ir penkių. Būčiau numerį susiradusi savo telefone, bet buvo likęs tik vienas stulpelis ryšio, o belaidžio interneto nėra. Jei norėtum, ir dėl jo galėčiau kam nors paskambinti.

Lorelė nusišypsojo skrydžių palydovės šypsniu, jam neatsispirdavo net kaprizingiausi keleiviai. Bet Merita buvo kitokia, užuot atsakiusi jai šypsena, ji tarytum dar labiau pyktelėjo, nes skruostus išmušė skaisčios raudonos dėmės. Lorelė norėjo nufotografuoti ją telefonu – galėtų parodyti Meritai, kaip ji atrodytų truputį parausvintais skruostais, – bet susivokė, kad tikriausiai tam netinkamas metas.

Merita prabilo vos krutindama lūpas.

– Negaliu dabar su tavimi kalbėtis. Einu į viršų…

Kad ir ką ketino pasakyti, jos žodžius nutraukė durų skambutis.

Lorelė prisivertė dar giedriau nusišypsoti.

– Tikriausiai ponas Viljamsas su daktaru. Aš atidarysiu duris, jei tu nori bėgti viršun persirengti. Gali kopti užpakaliniais laiptais. Tavo tokia daili figūrėlė, gaila ją slėpti po tuo sijonu.

Merita pakėlė ranką, ir Lorelė pastebėjo, kad ranka truputį virpa.

– Daugiau nė žodžio. Maldauju. Aš atidarysiu duris.

Kai tik Merita išėjo iš kambario, Lorelė iš dailios medinės indaujos paėmė porcelianinį pusdubenį ir nuo kepimo skardos sužėrė į jį sausainius.

– Ovenai, ar galėtum paieškoti kelių lėkščių ir servetėlių? Ketinu nešti šituos į svetainę, jeigu kas būtų praalkęs.

Lorelė išskubėjo, jos kulniukai nukaukšėjo plačių lentų grindimis iki pat prieškambario, kuriame vieni du stovėjo Merita ir daktaras, abu atrodė lyg du šunys, sukantys ratus aplink kaulą.

– Labas rytas, daktare Heivardai, – pasisveikino Lorelė.

Dailusis daktaras atsakė jai plačia šypsena, kuri dar paplatėjo išvydus Oveną, einantį iš paskos su lėkštėmis ir servetėlėmis.

– Sveikas, Roki. Gražūs marškinėliai.

Visi tarytum iškart pastebėjo, kad Ovenas su daktaru vilki panašius marškinėlius, nors jei Lorelė būtų buvusi atvira, būtų turėjusi pripažinti, kad daktaro Heivardo marškinėliai guli gerokai dailiau.

Ovenas droviai nusišypsojo.

– Ačiū, pone.

– Kur ponas Viljamsas? – paklausė Lorelė dėdama lėkštę ant stalelio prieškambaryje ir nelaukdama, kada Merita ims vaidinti šeimininkę ir visus pakvies į svetainę.

– Jį kontoroje netikėtai užklupo skubūs reikalai, ir jis negalėjo ateiti. Ketino skambinti ir tartis dėl kito laiko, bet pasakiau neabejojantis, jog mudu su ponia Heivard galime susitvarkyti be kraujo praliejimo ir patys.

Merita stovėjo lyg mokytoja sunėrusi rankas, bet skruostus vėl išmušė raudonis.

– Jūs labai narsus, turint omenyje, kad manęs visai nepažįstate.

Daktaras Heivardas pasisuko į Oveną.

– Ji kandžiojasi?

Ovenas iš paskutiniųjų stengėsi nesusijuokti. Žvilgtelėjo į mamą, ir ši pervėrė jį žvilgsniu, kuris reiškė: jei susijuoksi, atrodys labai negražu.

Lorelė įdėjo į lėkštutę sausainį ir kartu su servetėle padavė daktarui.

– Daktare, norėtumėte sausainio? Su šokoladu ir žemės riešutų sviestu.

– Mano mėgstamiausi, – atsakė jis. – Po Oreo, žinoma. Dėkui, – jis atsikando ir užsimerkė. – Gardumėlis, ponia Konors.

Turite talentą.

– Jūs labai malonus. Ir prašau vadinti mane Lorele.

– Tik jeigu vadinsite mane Gibsu.

Lorelė švytėjo, jautėsi lyg susiradusi naują draugą.

– Aš ką tik išviriau kavos. Gal išgertumėte puodelį?

Nespėjus Gibsui atsakyti, prašneko Merita.

– Atleiskit, daktare, kad nutrauksiu jūsų malonų pašnekesį, bet turiu daug reikalų, tad pasėdėjimą prie kavos gal susiplanuosite, kai mudu baigsime.

– Tikrai taip, ponia Heivard. Jūs irgi galite vadinti mane Gibsu. Juk, šiaip ar taip, esame šeimos nariai, tad keistokai jaučiuosikreipdamasis į jus senelės pavarde, – jis nutilo lyg tikėdamasis, kad Merita paprašys vadinti ją vardu. Ji taip nepadarė, tad jis paėmė nuo lėkštės dar vieną sausainį ir nusišypsojo Lorelei. – Matyt, kvietimu išgerti kavos teks pasinaudoti vėliau, bet ačiū už sausainius, – jis pataršė Ovenui plaukus. – Palik bent vieną man, gerai?

– Mama visuomet kelis paslepia šaldiklyje – dėl visa ko, bet aš turėčiau apie tai nežinoti.

Lorelė užvertė akis į lubas ir nusišypsojo.

– Ko gero, netrukus turėsime paieškoti tau kokios sporto šakos, kur galėtum sudeginti visas šitas kalorijas. Arba teks liautis juos kepus.

Ovenas atsisuko į ją nesuprasdamas, ar ji juokauja, ar ne.

– Mama!

– Mėgsti žvejoti? – paklausė Gibsas.

Ovenas papurtė galvą.

– Niekuomet nemėginau, pone. Bet, manau, turėtų būti smagu.

Daktaras neskubriai linktelėjo.

– Ir aš taip manau. Gal kai kitą kartą išsitrauksiu valtį, jeigu tu ir tavo mama… – jis nutilo ir pakėlė akis į Meritą, – ir tavo sesuo norėtų plaukti kartu, pasiimčiau jus su savim. Kai nedirbu ir kai geras oras, daugiausia laiko praleidžiu ant vandens, bet dabar mums laikinai trūksta darbuotojų, tad valčiai skyriau ne per daugiausia laiko.

– Oi, mama, ar galėtume? – Ovenas kone strikinėjo iš džiaugsmo.

Lorelė tikrai turėjo pasistengti nusišypsoti, kad neplūstelėtų besikaupiančios ašaros. Jau seniai neregėjo sūnaus taip smagiai susijaudinusio ir buvo beveik patikėjusi, kad liūdesys tapo tokia pat neatskiriama jo savybė kaip akių spalva ar įprotis giliai susimąsčius tampyti apatinę lūpą.

– Būtų puiku. Dėkoju.

Ji pajuto Meritos žvilgsnį. Atsigręžusi išvydo į ją įsmeigtas podukros akis ir kietai sučiauptas lūpas.

– Turiu namie daug darbo, o Lorelė – esu tuo tikra – bus smarkiai užimta, važinės po apylinkes, norėdama įsitikinti, ar čia ta vieta, kur jai vertėtų apsigyventi. Gal net lankysis bibliotekoje ir vartys kitų valstijų žemėlapius.

Oveno pečiai nusviro, o Lorelei panūdo griebti Meritą ir gerai pakratyti, kad suskiltų ir plačiai atsivertų jos kietas kiautas ir visi pamatytų viduje kiūtantį sužeistą vaiką. Bet ji to nepadarė. Robertas buvo jai pasakojęs, kaip žuvo Meritos motina, ir ji žinojo, kad Merita širdyje nešiojasi tą žaizdą, neleisdama jai užgyti. Tad Lorelė tik apkabino Oveną per pečius.

– Manau, mudu galime nuveikti ir viena, ir kita, tiesa?

Gibsas linktelėjo.

– Žinoma. Prisiderinsiu prie jūsų tvarkaraščio. Prieš išvažiuodamas paliksiu savo telefonų numerius, – paskui atsigręžęs į Meritą pridūrė: – Kaip apmaudu, kad negalėsite prisidėti prie mūsų.

Lyg suvokusi, kad šaltu vandeniu apipylė Oveno džiugesį, ji nepaisė daktaro pastabos, tik nepastebimai šyptelėjo Ovenui.

– Jei Ovenas plauks ir jam patiks, nieko daugiau ir nereikia, – tarė ji, paskui atsigręžusi įbedė akis į Gibsą: – Eime, pabaikime šitą reikalą, gerai? Kuo greičiau pradėsime, tuo anksčiau baigsime.

– Maniau, pirma norėsite pasikviesti turto vertintoją, tik tada leisite ką nors pasiimti. Nenoriu, kad manytumėte, jog ketinu apgaule išvilioti paveldėtą turtą.

Merita kilstelėjo smakrą.

– Kad ir ką jūs manytumėte, už Kelo ištekėjau iš meilės. Nieko nežinojau nei apie šį namą, nei apie jo senelę, nei kad jismirs trisdešimt devynerių. Tad jums priklauso viskas, ko tik pageidausite, nes niekas iš šitų daiktų niekuomet neturėjo atitekti man. Esu čia, nes norėjau palikti ankstesnį gyvenimą su visais blogais prisiminimais, ir ši galimybė man suteikė tą progą. Aš tik noriu viską sutvarkyti ir būti palikta ramybėje.

Lorelė dirstelėjo į Oveną sunerimusi, ar jis išgirdo, kad Merita

pareiškė norinti būti palikta ramybėje, bet jis skubiai kimšo į kišenes sausainius. Jai truputį susopo širdį, bet prieš padarydama ką nors kvaila, pavyzdžiui, pravirkdama, ji padėjo į lėkštę sausainį ir brukte įbruko Meritai ją į ranką.

– Guldau galvą, Merita, kad išties taip negalvoji. Mes tokie laimingi pagaliau tave pažinę. Nuo tada, kai paminėjau, jog kraustysimės iš Džordžijos, Ovenas nieko kito ir nekalbėjo. Ar ne taip, Ovenai?

Jis išgirdo savo vardą ir sunerimęs dirstelėjo į ją linksėdamas galva, iš prikimštos burnos byrėjo trupiniai. Merita tik spoksojo į savo sausainį, lyg Lorelė būtų padavusi jai nugaišusią žuvį.

Gibsas susikišo rankas giliai į kišenes ir prisimerkė.

– Jūs ne tokia moteris, kokią įsivaizdavau Kelo žmoną.

Merita kvėptelėjo, lyg tie žodžiai būtų ją užgavę fiziškai.

– Kai ponas Viljamsas pranešė, kad Kelas turi brolį, aš irgi spėliojau, koks jis. Nes Kelas ne šiaip sau paliko šitą miestą ar šituos namus, ar senelę. Juk jis paliko ir jus, tiesa? Tad, manau, tam turėjo būti priežastis.

Gibso žandikaulis sukrutėjo, bet jis nieko nesakė, ir Lorelė pamanė, kad jis taip elgiasi dėl Oveno. Šis liovėsi žiaumojęs ir pakėlė galvą norėdamas pasiklausyti.

Spausdama rankoje popierinę lėkštę Merita patraukė laiptų link.

– Pradėkime nuo antrojo aukšto ir palengva leiskimės žemyn.

Lorelė paėmė pusdubenį su sausainiais, ketindama nešti atgal į virtuvę.

– Aš išvalysiu virtuvės spinteles ir išklosiu nauju popieriumi, tuo, kurį vakar pirkome „Piglyje Viglyje“. Tikriausiai turėčiau suplauti ir visus indus.

Merita prisilietė prie plataus medinio turėklo, laiptų apačioje jis buvo susisukęs į verpetą. Vakar vakare Lorelė čia pasidėjo savo rankinę.

– Tau nebūtina to daryti.

– Žinau. Bet tokiais mažmožiais galiu atsidėkoti, kad leidai mums pasilikti. Trumpam, – skubiai pridūrė.

– Dėkui.

Merita žengė ant pirmojo laiptelio ir pradėjo kopti į viršų. Jos ranka, matyt, užkliudė rankinės dirželį, nes Lorelei nespėjus nė prasižioti rankinė šleptelėjo žemėn ant šono ir grindimis pažiro

visa, kas joje buvo.

Daugybė lūpdažių tūtelių, pudrinė, šepetėlis, nedidelis dantų šepetukas ir žnyplutės išslydo ir čia pat sustojo prie išblukusio mėlyno kilimėlio krašto, bet keturi receptinių vaistų buteliukai ir tūtelė rūgštingumą neutralizuojančių tablečių nuriedėjo į priešingą pusę ir atsidūrė prie daktaro Heivardo kojų.

– Aš pakelsiu, – tarė ji žengdama prie jų, bet buvo per vėlu.

Gibsas jau buvo pakėlęs visus keturis buteliukus ir nerūpestingai peržvelgė juos.

– Turiu opą ir dar keletą įkyrių bėdelių, su kuriomis dabar tvarkausi, – paaiškino ji mojuodama laisvąja ranka. Nepaisydama Meritos atsiprašymų Lorelė pasilenkė pakelti rankinės ir atkišo ją daktarui, kad šis įmestų buteliukus.

– Jei ketinate čia kurį laiką pabūti ir jums reikės rekomenduoti gydytoją, mielai padėčiau. Tik praneškite.

Ji su palengvėjimu nusišypsojo.

– Būtų tikrai gerai, dėkui. Pranešiu.

Merita vėl ėmė kopti laiptais, Gibsas nusekė jai iš paskos įsmeigęs akis į tiesią Meritos nugarą ir lyg mėgindamas išskaityti kažką, užrašyta jai ant palaidinės.

Lorelė padavė lėkštę Ovenui.

– Gal galėtum nunešti juos į virtuvę, kol susirankiosiu likusius daiktus?

Jo akys blykstelėjo ir ji suprato, kad kai lėkštė atsidurs virtuvėje, joje bus dar keliais sausainėliais mažiau, bet nutylėjo. Norėjo, kad užaugęs ir galvodamas apie vaikystę jis prisimintų tuos jį džiuginusius menkniekius.

Ji priklaupė ant kilimo ir pradėjo rinkti lūpdažius, galvodama apie tiesią Meritos nugarą ir tą priežastį, dėl kurios Kelas paliko brolį, savo gyvenimą ir išėjo neatsigręždamas. Suspaudė kumštyje „rožinės aistros“ spalvos lūpdažį, ketindama įmesti jį į rankinę, ir pagalvojo, kad į knygelę reikėtų įrašyti dar kai ką: Visi savo skausmą pakelia skirtingai, bet jį nešioja kiekvienas. Kiekvienas. Tik kai kuriems geriau sekasi jį slėpti.

Įsitvėrusi į turėklus Lorelė atsistojo ir iš lėto nuėjo į virtuvę. Grindų lentomis kaukšėjo kulniukai, ir kai Ovenas ją išvydo, veide jau vėl švytėjo šypsena.

 © Tyto alba 2018, vertė Vilija Vitkūnienė

Pavasarinio žydėjimo išsiilgę gėlių mylėtojai žino: niekur kitur Lietuvoje jie neras tokios žiedų įvairovės ir tiek unikalių, ypatingų tulpių veislių bei rūšių, kaip Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode Kaune. Atlaikiusios nemenkus išbandymus – nuo ekstremaliai šlapio rudens, iki negailestingai kolekcijas siaubusių stirnų, Botanikos sodo tulpės išdidžiai kelia kaip niekad spalvingus žiedus ir kviečia pasigrožėti vienu įspūdingiausių žydėjimų sode.

„Šie metai tulpėms nebuvo lengvi. Dalis jų „paskendo“, t. y. dėl pernelyg lietingo rudens išmirko šlapiose dirvose. Ankstyvą pavasarį, tik pradėjusias dygti, mūsų tulpes pradėjo lankyti stirnos. Ne tik ėdė jaunus, vos išdygusius ūglelius, tačiau, ieškodamos skanėstų, kanopėlėmis kasė lysves. Dalis kolekcijos gerokai nukentėjo, nebeliko kelių kruopščiai sodintų derinių. Dar ir dabar lankytojai kur nekur pastebės nugraužtų tulpių likučius, o saugodami ekspozicijas nuo smaližių stirnų, tulpių laukus apjuosėme tvorelėmis,“ – pasakoja ilgametė VDU Botanikos sodo tulpių kolekcijos kuratorė Rita Maršelienė.

Vis dėlto, pasak jos, tulpė stipri kaip pavasaris: išlikusios tulpės džiugina prabangiais žiedais ir spalvomis. Iš viso rudenį tulpėmis buvo užsodinta 11 a. Šiųmetė ekspozicija-kolekcija, kurioje puikuojasi per 400 tulpių rūšių ir veislių, susodinta keturiuose Botanikos sodo plotuose.

Centre, prie oranžerijų, jau visu grožiu skleidžiasi paprastosios ankstyvosios, triumfo tulpės, žiedus sukrovusios paprastosios vėlyvosios. Šiame plote galima pamatyti ir juodąją tulpę ‘Queen of Night’, ir įspūdingomis spalvomis bei aukščiu pasižyminčias tulpes ‘Blushing Beauty’, ‘Temple of Beauty’ (gerai prižiūrimos jos išauga aukštesnės nei 100 cm).

Už rožyno, prie tvenkinuko – dar vienas iš tolo spalvomis kviečiantis tulpių plotas. Čia auga lankytojus ypač žavinčios smulkutės, prie pat žemės pražystančios botaninės (laukinės) tulpės, baltos vėlyvosios (Tulipa tarda Stapf.), geltonos uruminės (Tulipa urumiensis Stapf.), rausvai violetinės mažosios (Tulipa humilis), ‘Persian Pearl’ ir kitos tulpytės.

Botanikos sodo saloje susodintos pačios vėlyviausios tulpės: dar prireiks savaitės kitos, kad prasiskleistų papūginės, lelijažiedės, pilnavidurės tulpės: pernai metais dar net birželio 10 dieną tebežydėjo tamsiai melsvai violetinė papūginė tulpė ‘Blue Parrot’. 

Šilti ir saulėti orai neabejotinai paskatins pražysti dar daugiau tulpių – ir šį savaitgalį, Motinos dienos proga, lankytojų lauks tikra spalvotų gėlių jūra, o pavasarinių sodinukų ir ūkininkų išaugintų gardumynų įsigyti kvies visą savaitgalį vyksianti tradicinė pavasarinė mugė „Pakalnutės žiedas“.

Aplankyti tulpių žydėjimą VDU Botanikos sode galima kasdien, nuo 9 iki 19 val., Ž. E. Žilibero g. 6, Kaune.

Spaudos konferencijoje „Į Magnickio sąrašą įtrauktiems asmenims – siūlymas drausti disponuoti turtu ir lėšomis Lietuvoje“ Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis, Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas ir Vitalijus Gailius pristatė įstatymų projektus, pagal kuriuos būtų išplėstas 2017 m. lapkritį Seimo priimtas vadinamasis Magnickio įstatymas, kuriuo į šalį uždrausta atvykti užsieniečiams, susijusiems su stambaus masto korupcija, pinigų plovimu ar žmogaus teisių pažeidimais.

Pagal minėtą Seimo jau priimtą įstatymą „užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienio valstybėje užsienietis yra padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą asmeniui ir dėl to buvo pažeistos visuotinai pripažintos žmogaus teisės ir laisvės, korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką ar pinigų plovimo požymius atitinkančią nusikalstamą veiką, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos įstatymuose ar tarptautinėse sutartyse, arba kad kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokias nusikalstamas veikas ir (ar) dėl šių priežasčių užsienietis yra įtrauktas į kitos Europos Sąjungos valstybės narės, Europos laisvosios prekybos asociacijos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės nacionalinį užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti, sąrašą“.

Seimas taip pat pažymėjo, kad „…procesas bus užbaigtas tik tada, kai bus priimti teisės aktai, užkertantys kelią tokiems asmenims Lietuvoje ar per Lietuvą įsigyti turto bei laikyti nusikalstamu būdu lėšas ir užtikrinantys jų įšaldymą…“. Taigi Seimas jau yra išsakęs savo palaikymą platesniam nacionalinių sankcijų paketui, kuris apimtų tiek draudimą atvykti, tiek ir turto įšaldymą.

Pasak Seimo TS-LKD frakcijos seniūno G. Landsbergio, nepaisant draudimo tokiems asmenims atvykti į Lietuvą, jie patys ar per juridinius asmenis, kuriuose jie yra naudos gavėjai, galėtų valdyti, naudoti Lietuvoje veikiančiuose bankuose savo turimas pinigines lėšas ar kitą finansinį turtą, taip pat su Lietuvoje veikiančiais juridiniais asmenimis vykdyti ekonominę veiklą ir iš to gauti pajamas, ar per tai užsiminėti pinigų plovimu.

„Yra žinoma atvejų, kai Kremliui artimi oligarchai, siekdami padėti dabartinei Rusijos vadovybei vykdyti antidemokratinę veiklą, Vakarų Europos valstybėse užsiima pinigų plovimu. Taip pat minėti asmenys savo ekonomine veikla gali tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėti prie veiklos, susijusios su tarptautinės teisės normų pažeidimais, pavyzdžiui, tiekti karines technologijas, kurios naudojamos agresijai prieš suverenias valstybes“, –  sakė G. Landsbergis.

„Siekiant užtikrinti efektyvesnį sankcijų taikymo mechanizmą, tikslinga keisti galiojantį teisinį reguliavimą ir numatyti galimybę taikyti nacionalines finansines ir ekonomines sankcijas – ribojančias priemones užsieniečiams, kuriems uždrausta atvykti į Lietuvą dėl jų sąsajų su stambaus masto korupcija, pinigų plovimu ar žmogaus teisių pažeidimais, ir juridiniams asmenims, kuriuose šie užsieniečiai yra naudos gavėjai, – įstatymo projektą aiškino Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Vitalijus Gailius. – Tokiu atveju būtų įšaldomos minėtų asmenų Lietuvoje veikiančiuose bankuose laikomos piniginės lėšos ir kitas finansinis turtas. Taip pat Lietuvoje veiklą vykdantiems fiziniams ir juridiniams asmenims būtų draudžiama pirkti, parduoti, tarpininkauti perkant, parduodant Lietuvoje registruotą kilnojamą ir nekilnojamą turtą, civilinės, dvigubos paskirties prekes, karinę įrangą, paslaugas ir technologijas mintiems užsieniečiams ir juridiniams asmenims, kuriuose šie užsieniečiai yra naudos gavėjai. Tie, kurie pamina visuotinai pripažintas teises ir laisves, savo veiksmais tiesiogiai ar netiesiogiai prisideda prie nedemokratinių veiksmų, privalo žinoti, kad jiems nebus galimybių išvengti atsakomybės už tai“.

Pasak TS-LKD frakcijos nario L. Kasčiūno, teisės aktu nustačius galimybę taikyti nacionalines ribojančias priemones, būtų sukurtas svarbus instrumentas, prisidedantis prie nacionalinio saugumo ir užsienio politikos efektyvumo.

„Šis mūsų siūlymas puikiai dera su ES pinigų plovimo direktyvos įgyvendinimu Lietuvoje. Pagal šią direktyvą ir į Lietuvos įstatymus jau perkeltas nuostatas turi būti sukurtas duomenų centras, kur Lietuvoje registruotos įmonės turėtų aiškiai deklaruoti savo galutinius naudos gavėjus ir būtų aiškiai matoma, kas už jų stovi. Tuo atveju, jei naudos gavėjais yra asmenys, pažeidę visuotinai pripažintas žmogaus teises ir laisves, padarę itin stambaus masto korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką ar pinigų plovimo požymius atitinkančią nusikalstamą veiką ir yra įtraukti į Magnickio sąrašą, Lietuvos subjektai turėtų su jais nutraukti bet kokius ekonominius ar finansinius ryšius“, – pažymėjo L. Kasčiūnas.

Kartu Seimo narys pabrėžė, kad tai turėtų būti pavyzdys kitoms Europos valstybėms pasekti tokiu keliu ir savo nacionalinėje teisėje įtvirtinti galimybę taikyti finansines ir ekonomines sankcijas užsieniečiams, susijusiems su šiurkščiais žmogaus teisių pažeidimais, stambaus masto korupcija ar pinigų plovimu, bei juridiniams asmenims, kuriuose tokie užsieniečiai yra naudos gavėjai, o ne apsiriboti tik tokių užsieniečių neįsileidimu ir (ar) tarptautinėmis sankcijomis.

Priėmus minėtus norminių dokumentų pakeitimus būtų užtikrintas efektyvesnis finansinių ir ekonominių sankcijų taikymas. Taip pat Lietuva tarptautiniu lygiu pademonstruotų, jog netoleruoja su korupcija ir pinigų plovimu susijusių nusikaltimų, žmogaus teisių pažeidimų ir su tuo susijusių asmenų ekonominės ir finansinės veiklos Lietuvoje. Įstatymai padėtų užkardyti galimus tarptautinius pinigų plovimo atvejus pasinaudojant Lietuvoje veikiančiais bankais ar įmonėmis, todėl siūlomų įstatymų pakeitimų priėmimas prisidėtų gerinant šalies kriminogeninę situaciją kovojant su pinigų plovimu ir stambaus masto korupcija.

Legendinis kultūros leidinys „Nemunas“ skaičiuoja jau 51-uosius gyvavimo metus. Žurnalo redaktorė, poetė, literatūros kritikė ir Lietuvos rašytojų sąjungos narė Erika Drungytė primena, jog anuomet žurnale pradėję savo karjerą jaunieji rašytojai, dabar yra klasikai, žymiausi Lietuvos poetai, prozininkai, vertėjai. Nors atgavus nepriklausomybę konkurencinė kova rinkoje turėjo įtakos ir „Nemunui“, jis išliko svarbia Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalimi.

„Nemune“ gausu lietuvių kūrėjų darbų. Pasak žurnalo redaktorės, atrinkti tinkamiausius nėra sunku. „Kriterijai labai aiškūs – tai šiuolaikiški, drąsūs, išskirtiniai, provokuojantys, gluminantys, prikaustantys dėmesį, pasaulinio lygio kūrėjai“, – sako E. Drungytė.

Gegužės 3 d. 18.30 val. KTU „Santakos“ slėnyje „DesignLibrary Kaunas“ kviečia į susitikimą su žurnalo „Nemunas“ kūrybine grupe. Diskusijoje dalyvaus žurnalo redaktorė Erika Drungytė, meno redaktorė Eglė Petreikienė, dizaineris Darius Petreikis, diskusiją moderuos – projektų vadovas Saulius Keturakis.

Artėjant renginiui, Erika Drungytė dalijasi mintimis apie žurnalą ir jo istoriją.

– „Nemunas skaičiuoja jau ne pirmą dešimtmetį. Šis žurnalas atsirado 1967 metais. Kokia jo istorija? Kas inspiravo žurnalo atsiradimą?

– Visa kultūrinė spauda, kaip, beje, ir dabar, tada telkėsi Vilniuje. Kauną, buvusią sostinę, kultūros ir humanitarinių mokslų centrą, sovietinė valdžia sparčiai industrializavo, neleido jame vystytis tiems dalykams, kuriuos užsimota išnaikinti – inteligentijai, kultūringai bendruomenei.

Vis dėlto prašymai, kad Kaune būtų nors vienas kultūros leidinys, kažkokiu būdu buvo išgirsti, ir Lietuvos rašytojų sąjunga įsteigė jaunimui skirtą žurnalą, kurio redaktoriumi buvo paskirtas jaunas poetas, gyvenęs Vilniuje – Antanas Drilinga.

Vykti į Kauną Antanas pasiūlė ir tada savo kelio ieškojusiam fotografui Romualdui Rakauskui. Po truputį būrėsi kūrybinga, jauna, ambicinga redakcija, kurios veikla išjudino ir visą kultūrinį Kauno gyvenimą.

„Nemunas“ aprėpė daugybę kultūros ir meno sričių, publikavo originalią ir verstinę kūrybą, publicistiką. Tada žurnale pradėję savo „karjerą“ jaunieji rašytojai, dabar yra klasikai, žymiausi Lietuvos poetai, prozininkai, vertėjai.

Stiprioji pusė buvo fotografija ir grafika, nes nespalvotoje spaudoje tai padaryti nebuvo sudėtinga. Daugelis jaunų, debiutavusių ir drąsių menininkų neturėjo kur publikuoti savo kūrybos, tad „Nemunas“ juos ir atskleidė.

– Kas grėsė autoriams, kurie pozicionavo valdžiai ir sistemai nepalankią nuomonę?

– Tokių autorių buvo, ir ne vienas. Drąsių pasisakymų, paslėptų metaforų, Ezopo kalbos buvo galima rasti kiekviename numeryje. Jei cenzūra pamatydavo akivaizdžius nukrypimus nuo komjaunuoliškos tiesos, dėl to labiausiai „tarkuotas“ redaktorius.

Tada nei interneto, nei mobiliųjų telefonų nebuvo, o cenzoriai sėdėjo Vilniuje, todėl dažnai redaktoriaus baudimas būdavo jau post factum, išėjus numeriui. O Antanas gudriai žadėjo nekartoti klaidų, tad nenuostabu, kad žurnale buvo spausdinami straipsniai, skirti Leninui, poezija, šlovinanti Spalio revoliuciją…

Bet jei šalia viso to marazmo vis tiek spausdino Rimanto Dichavičiaus sukurtus nuogų moterų aktus arba Romualdo Rakausko „poeziją“ (taip vadinčiau jo fotografiją), tai, matyt, buvo pakankamai gudrus „Nemuno“ strateginis ėjimas.

– Žurnalas buvo kaltinamas, kad išaugino „kalantines ir hipius“. Kaip leidinio idėja kito atgavus nepriklausomybę?

– Neabejoju, kad „Nemunas“ grąžino Kaunui naikintą jo dvasią – aikštingą, keturvėjininkišką, drąsią, besikertančią su to laiko normomis ir reikalavimais, pakankamai inteligentišką, bet tuo pat metu ir chuliganiškai nepaklusnią.

Tad kiek prislopinta miesto savastis ėmė busti ir reikalauti peno. Ėmė augti ir tapo reiškiniu Kauno dramos teatras, Modrio Tenisono vadovaujami mimai, pagreitį įgavo fotografų veikla, pagaliau atsirado rašytojų. Drąsios publikacijos žadino vaizduotę, polėkį, svajones.

Žinoma, kalantinės subrendo kartu su visoje Europoje vykusiais neramumais, bet apkaltinti žurnalą buvo patogu – reikėjo pakeisti tą nepaklusnų redaktorių. Juk ir dabar yra patogu dėl visų vidaus blogybių apkaltinti kažką iš pašalies.

Vėliau žurnalas kito, mainėsi, pritilo, nebuvo toks drąsus. Tačiau pelnęs legendos vardą, vis dar buvo labai populiarus. Nepriklausomybės metais jis buvo pakankamai įdomus ir jaunatviškas, tačiau atsidarė visos sienos, nebeliko cenzūros, pasipylė lavina naujų leidinių ir iš dalies tai nuskandino „Nemuną“.

O pasikeitus finansavimo modeliams, kai nebeliko biudžetinių pinigų redakcijoms išlaikyti, prasidėjus aršiai konkurencinei kovai, poetams tapo vis sunkiau leidinį ir redaguoti, ir suprasti rinkos dėsnius. Sumanius leidinį uždaryti, jam buvo suteiktas šansas – tapti savaitraščiu. Tad paskutinius trylika metų jis toks ir buvo, tačiau laikraštis – tai visai kas kita.

– Pradėjus leisti žurnalą, jis buvo kvadratinis, vėliau forma kito, bet visai neseniai jis vėl grįžo prie buvusios formos. Kas tai paskatino? Galbūt yra ir simbolinė reikšmė?

– Kol ėjo laikraštis, buvo ir kitas formatas, ir visai neatpažįstamo šrifto užrašas. Norėjau grąžinti pirminius, nes geras „brand‘as“ negali būti nurašytas – juk atpažįstame laike įsirėžusius ženklus, žyminčius tam tikrus gamintojus, ir perkame prekę dėl to, kad pasitikime kokybe, kurios siekiama dešimtmečius ar šimtmečius.

Tad kvadratas kiek patobulintas, bet labai artimas pradiniam, vėl atgaivintas logotipinis užrašas – vertybes reikia išlaikyti, negalima jomis švaistytis. Tiesa, žinutę, kad kvadratas labai priminė vinilines plokštelės – anuomet be galo populiaraus ir branginto kultūros ženklo, dėklo formą – paskleidžiau aš pati. To nepatvirtino pirmasis „Nemuno“ redaktorius, tačiau ji greitai buvo priimta, pamėgta ir gyvuoja. Mitus mes kuriame patys.

„Kauno Žalgirio“ futbolininkai sugrįžimą į S. Dariaus ir S. Girėno stadioną pažymėjo po ilgesnės pertraukos iškovota pergale ir trimis taškais.

Paskutinį kartą pergalę A lygoje „Kauno Žalgiris“ buvo pasiekęs kovo 17 dieną, kai laimėjo Jonavoje. Simboliška, kad po vėliau sekusios 6 nelaimėtų rungtynių serijos Kauno žalgiriečiai palaužė tą patį varžovą. Mindaugo Čepo auklėtiniai ketvirtadienio vakarą 1:0 pranoko „Jonavą“.

Aktyvesni rungtynių pradžioje buvo jonaviečiai, visgi tiek Ernestas Veliulis smūgiu iš baudos aikštelės, tiek Martynas Dapkus atakuodamas iš toliau buvo netikslūs.

Pirmo kėlinio viduryje šeimininkų futbolininkas Gabrielius Zagurskas pastebėjo vartus palikusį vartininką Guilhermę Cioletti ir mėgino pergudrauti jį tolimu smūgiu, bet brazilas spėjo sugrįžti ir išmušti kamuolį.

Besibaigiant pirmam kėliniui „Kauno Žalgiris“ sukūrė realiausią progą pasižymėti. Po G. Zagursko perdavimo iš krašto gynėjų paliktas Gratas Sirgėdas galva smūgiavo laisvas, bet nepataikė į vartus.

Lyg supykęs dėl šio epizodo, antra kėlinį G. Sirgėdas pradėjo laba aktyviai ir neilgai trukus pelnė įvartį. 52 minutę jis iš keliasdešimt metrų atstumo baudos smūgiu pakėlė kamuolį į baudos aikštelę, ten jo nelietė nė vienas žaidėjas ir kamuolys įskriejo į vartus, o įvarčio autoriumi buvo paskelbtas G. Sirgėdas.

Sužaidus valandą savo reto šanso sulaukė „Jonava“. Progą turėjo baudos aikštelėje laiku perdavimo sulaukęs Laurynas Stonkus, bet „Kauno Žalgirį“ išgelbėjo vartininkas Deividas Mikelionis.

Atsilikdama „Jonavos“ komanda rungtynių pabaigoje desperatiškai veržėsi į priekį. Vis tik jonaviečių atakos buvo padrikos ir šeimininkų gynybai didesnės grėsmės nekėlė. Kauno žalgiriečiai išsaugojo palankų rezultatą bei po pusantro mėnesio pertraukos A lygoje džiaugėsi pergale.

Rungtynių statistika

„Kauno Žalgiris“ – „Jonava“ 1:0 (0:0)

Įvarčiai: G. Sirgėdas (52).

Geltonos kortelės: M. Beneta (59), M. Dapkus (77); J. Zasavickis (25).

„Kauno Žalgiris“: D. Mikelionis, M. Beneta, A. Bakmazas, P. Širvys (56 min. A. Bursucas), T. Snapkauskas, G. Zagurskas, E. Kloniūnas, S. Paulius, L. Pilibaitis, G. Sirgėdas (89 min. A. Raginis), J. Figueiredo (67 min. E. Mickevičius).

„Jonava“: G. Cioletti, M. Činikas, G. Gomesas, R. Santosas, A. Tručinskas, M. Dapkus, I. Fahadas (46 min. V. Lukša), J. Zasavickis (59 min. Tautvydas Eliošius), E. Veliulis, Tadas Eliošius (81 min. Y. Jeonas), L. Stonkus.šalia buvęs J. Kasparavičius nukreipė kamuolį į vartus – 2:3.

Paskutinėmis minutėmis žalgiriečiai gausiomis pajėgomis metėsi į ataką. Bet „Sūduvos“ futbolininkai atsilaikė ir džiaugėsi pergale.

A lygos turnyro lentelė (vieta, komanda, rungtynės, pergalės, lygiosios, pralaimėjimai, įvarčiai, taškai):

1. Marijampolės „Sūduva“ 11 9 2 0 24:7 29
2. Vilniaus „Žalgiris“ 11 5 4 2 20:11 19
3. Trakų „Trakai“      12 5 3 4 19:14 18
4. Klaipėdos „Atlantas“ 10 4 2 4 12:14 14
5. Palangos „Palanga“  12 3 3 6 8:20  12
6. „Kauno Žalgiris“ 11 3 1 7 7:17  10
7. Jonavos „Jonava“ 11 2 4 5 11:15 10
8. Kauno „Stumbras“ 10 2 3 5 7:10 9

Rezultatyviausi čempionato žaidėjai: Tomašas Malecas („Žalgiris“) – 7 įvarčiai, Ovidijus Verbickas („Sūduva“) – 6.

Lietuva šiuo metu vis dar išgyvena XX amžiuje patirtas istorines traumas, o visai posovietinei erdvei reikia daugiau moralinių lyderių – tokių, koks buvo Nobelio premijos laureatas Andrejus Sacharovas, vienas drąsiausių sovietų režimo kritikų, teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro vadovas, žmogaus teisių gynėjas, politologas, profesorius Robertas Van Vorenas, taip pat vadovaujantis ir tarptautinei organizacijai „Globali iniciatyva psichiatrijoje“.

Ilgai gyvenate Lietuvoje, dažnai lankotės Ukrainoje ir kitose posovietinėse šalyse. Kaip vertintumėte šių valstybių visuomenes – ar padėtis gerėja?

Taip, padėtis gerėja, Lietuva išties tapo Europos dalimi. Jau 18 metų gyvenu Vilniuje, kuris yra keliais žingsniais priekyje. Darosi sunku aptikti vizualių sovietizmo pėdsakų – tik atsidūręs priemiestyje, pavyzdžiui, Justiniškėse, prisimeni, kad esi buvusioje sovietinėje respublikoje.

Aišku, daugelis dabartinių politikų atėjo arba iš sovietmečio, arba iš laikotarpio iškart po jo, tad mentalitetas niekur nedingo. Tačiau jaunimo gretose įvyko reikšmingi pokyčiai. Prieš dešimt metų, užvedus kalbą apie Holokaustą Lietuvoje, įprasta reakcija būdavo tyla arba nenoras kalbėti. Dabar visai kitaip – jauni žmonės nori tyrinėti žydų istoriją Lietuvoje, jie pagaliau laiko ją visos šalies istorijos dalimi.

Kai 2011 m. rašiau knygą apie Holokaustą ir tyrinėjau šią temą, kalbėjausi apie tai su žmonėmis susibūrimuose, jie mano žmonos klausdavo – „Kodėl jis vis uždavinėja tuos bjaurius, sunkius klausimus, ar galėtum paprašyti, kad liautųsi?“. Dabar jau nebeklausia, padėtis smarkiai pasikeitė.

Ukrainoje jaunimas taip pat yra plačių pažiūrų ir smarkiai skiriasi nuo bendraamžių Rusijoje, kur sovietinė baimė veikia visa jėga. Bėda ta, kad Ukrainoje biurokratija išliko visai kaip Sovietų Sąjungoje. Jau pusantrų metų bandau atsidaryti banko sąskaitą kaip užsienietis Ukrainoje, kad galėčiau dėstyti viename universitete. Tai neįmanoma, nes vienintelis būdas atsidaryti sąskaitą yra sumokėti kyšį. Na, tuomet tiek to.

Didžiausias keblumas tokiose šalyse, kaip Lietuva – dauguma jaunimo emigruoja. Negali kaltinti: jie moka kalbas, turi išsilavinimą, Europa atvira, atlyginimai žymiai didesni Olandijoje, Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje. Tačiau liūdna, nes ši išeinanti jaunoji karta yra būtent ta, kuri turėtų padėti šaliai tapti normaliai funkcionuojančia demokratija, paremta įstatymais. Vietoje to, jie išeina ir palieka senąją, sovietinio auklėjimo kartą, kuri renkasi labiau posovietinius metodus, o ne normalios Europos šalies progresą.Vienintelis būdas su tuo kovoti yra atvirai apie tai kalbėtis. Jei apie tai nekalbama, dažniausiai viskas tik pablogėja.

Šiandieninis jaunimas aktyviai naudojasi socialiniais tinklais. Ką manote apie jų vaidmenį skatinant pokyčius?

Kalbant apie privalumus, socialiniai tinklai atvėrė visiškai naujas galimybes agitavimui ir visuomeninei veiklai, lyginant su tuo, ką veikiau devintajame dešimtmetyje. Kita vertus, jie taip pat ir pavojingi – darosi vis sunkiau atskirti tikras naujienas nuo melagingų. Akivaizdu, kad Rusijos Federacijos federalinė saugumo tarnyba (FST), viena iš labiausiai specializuotų dezinformacijos agentūrų, labai aktyviai veikia socialiniuose tinkluose.

Tai lyg užsikrėtimas maliarija: tau įgelia mažytis uodas ir tu užsikreti, nors net nepamatai skirtumo tarp paprasto uodo ir maliarinio. Lygiai taip pat sunku atskirti tikras naujienas nuo netikrų, bet jos vis tiek įstringa galvoje. Sankt Peterburge gyvenantis draugas anksčiau man skambindavo, kai jį nustebindavo kokios nors naujienos. Paklausiu, kur jis tą išgirdo, jis sako – per rusišką radiją. Aš sakau, „Klausyk, per kokį radiją?..“. Tada jis susiprasdavo. Vis vien, toks nuolatinis bombardavimas informacija yra efektyvus.

Galite pamatyti, kaip jie tą daro su Sergejaus Skripalio nunuodijimu D. Britanijoje: akiplėšiškai apverčia viską aukštyn kojomis ir tvirtina, kad yra priešingai, nei iš tiesų, o žmonės patiki. Demokratijos yra labai pažeidžiamos tokiems dalykams. Pavyzdžiui, žurnalistikoje yra įsitikinimas, neva tiesa turi būti kažkur per vidurį: „Jei rusai sako, kad kalti britai, o britai sako priešingai, tai iš tikrųjų nutiko kažkas per vidurį“. Bėda ta, kad tokiais atvejais kaip šis, tiesa nėra per vidurį. Jie būtent ir stengiasi sukurti tą vidurinį kelią.

Čia turėtų įsitraukti ir VDU Sacharovo centras – analizuoti netikras naujienas ir kaip yra manipuliuojama žiniasklaida. Ankstesniais laikais būdavo Kremliaus stebėtojai, kurie žiūrėjo, kokia tvarka sovietinės valdžios sukčiai stovi Lenino mauzoliejuje, ir pagal tai sprendė, kuris iš jų yra viršiausias. Dabar šio meno reikia mokytis iš naujo.

Kai 2011-2012 metais padėtis Rusijoje pablogėjo, D. Britanijos Užsienio reikalų ministerijoje dirbo vos keturi žmonės, kurie mokėjo rusų kalbą. Jaunajai kartai būtina papasakoti, kaip būdavo anksčiau – tam tikra prasme, visi sovietiniai mechanizmai išliko iki šiol. Kas du mėnesius susitinku su kitais sovietologais Jungtinėje Karalystėje aptarti padėties. Mes matome, kad kartojasi tai, kas buvo anuomet.

Kaip pasireiškia tie senieji sovietiniai metodai?

Tai oponentų žudymas. Tarpukariu, KGB ir FST pirmtakė NKVD nebuvo suinteresuota žvalgyba užsienyje. Jos darbuotojai tiesiog grobdavo ir žudydavo žmones. Tam tikra prasme, dabar viskas vėl taip pat. Šiandien disidentų yra nužudoma daugiau, nei, pavyzdžiui, Brežnevo laikais – D. Britanijoje dabar tiriamos 22 bylos dėl galimai FST nužudytų žmonių.

Tuo tarpu kita medalio pusė yra propaganda Rusijos gyventojams – įtikinti, kad būtina kariauti, kad Vakarai yra blogis ir panašiai?

Putinui pavyko pasiekti tai, ko negalėjome įsivaizduoti prieš 10 metų – jis ir vėl pavertė Rusiją gan uždara informacijai visuomene. Tai nereiškia, kad tu negali Novosibirske atsidaryti interneto ir pasiekti mūsų tinklalapio. Tai balanso klausimas: jei esi nuolat bombarduojamas valstybine propaganda, o žiniasklaidoje dominuoja Kremlius su keletu suvaldytų išimčių, išorėje surastos naujienos neturės įtakos.

Jei tu esi darbininkas Kemerove, tu seki valstybines naujienas, o jei nori daugiau, klausaisi „Echo Moskvy“ arba kokios kitos neva „disidentų“ radijo stoties, bet net ir jos yra „integruojamos“, o visa kita yra uždaroma. Rezultatas toks, kad ta informacija, kurią turime čia, Rusijos žmonių nepasiekia.

Kita vertus, jei žmonės tikrai tiki, kad rinkimuose V. Putiną palaikė 76 proc. rinkėjų, kodėl jam reikėjo falsifikuoti milijonus biuletenių? Todėl, kad jis suvokia, kad tautos palaikymas yra netikras, jis paremtas sovietine baime. Jei žmonės atsikratytų tos baimės ir atgautų galią mąstyti savarankiškai, viskas greitai pasikeistų. Todėl jis bijo Maidano Rusijoje ir subūrė savą vidinę armiją, kuri yra jam tiesiogiai pavaldi – 400 tūkstančiai karių su tankais ir sraigtasparniais. Jis jau nebepasitiki net ir savo kariuomene.

Tas pats nutiko ir su J. Stalinu, kai jį vis labiau užvaldė paranoja, o jo artimiausias žmonių ratas vis siaurėjo. Kaip ilgai Vladimirą Vladimirovičių valdžioje laikys jo artimiausias ratas? V. Putiną supa jaunesni, nepaprastai žiaurūs žmonės, kurie jį proteguoja, nes jis saugo jų pinigus, tačiau vos tik ta apsauga taps kliuviniu, jo nebeliks. Ir jis tą žino, todėl turi išlaikyti tempą ir represijas.

Prieš devynerius metus knygoje „Apie disidentus ir beprotybę“ rašėte, kad lietuviai išgyvena krizę, beveik depresiją, nes pinigai neišeina iš miestų ribų, nepasiekia kaimų. Kalbėjote apie protų nutekėjimą, emigraciją, žemus atlyginimus. Kaip Jums atrodo šiandien – ar situacija nors kiek pagerėjo?

Ir taip, ir ne. Ne, nes vis dar nematyti lūžio taško emigracijoje. Kai klausiu studentų, kiek iš jų ketina emigruoti, dauguma žada tą padaryti. Mano pusseserė lietuvė gyvena Amsterdame, kalba olandiškai, dirba banke, tuo tarpu aš gyvenu Lietuvoje. Viskas apsivertė aukštyn kojomis. Deja, statistika nerodo pagerėjimo. Bet galbūt ji klysta.

Kita vertus, manau, kad vienas esminių šios lietuvių depresijos elementų yra jų XX a. trauma. Lietuva tapo istorijos auka, tačiau taip pat turi labai juodą Holokausto puslapį. Psichologiškai labai sunku priimti, kad esi kartu ir auka, ir nusikaltėlis. Po sovietmečio Lietuvai labai reikėjo herojų valstybės kūrimui, tačiau pasirodė, kad kai kurie iš tų herojų dalyvavo žydų žudyme. Tai tikra trauma, o vienintelis būdas ją įveikti yra ją asimiliuoti, įsisavinti – todėl ir mano knyga apie Holokaustą vadinasi „Neįsisavinta praeitis“.

Tuo pat metu, lietuviai pasižymi kažkuo, ko negaliu tiksliai įvardyti. Tai ne dėl nepaaiškinamai didelio savižudybių skaičiaus, tai dėl savęs laikymo auka. Šalis atsimena savo didžią praeitį, kai ji buvo didžiausia Europoje, bet tuo pat metu, rodos, turi ir nepilnavertiškumo kompleksą.

Juokinga – aš turiu ir lietuvišką, ir olandišką pasą, todėl galiu palyginti žmonių reakcijas. Kai vykstu į užsienį kaip lietuvis ir pasakoju apie Lietuvą II-ajame pasauliniame kare, žmonės iškart sako „Jūs visus žydus išžudėte“ – tai gan neteisinga. Bet kai išvykstu kaip olandas, jų reakcija būna „Jūs bandėte gelbėti žydus“ – o tai nesąmonė. Reakcijų skirtumas yra neįtikėtinas.

Kaip bebūtų, manau, kad šalis asimiliuoja, išgyvena šį laikotarpį, visai kaip žmogus įveikia traumą ją išgyvendamas. Matau, kaip tai vyksta aplink mane ir džiaugiuosi tuo, kaip ir tuo, kad galiu būti šio proceso dalimi.

Kaip ir A. Sacharovas, Jūs taip pat aktyviai dirbote siekiant išlaisvinti arba pagerinti sąlygas disidentams, kalėjusiems psichiatrinėse ligoninėse. Ką Jums atskleidė ši veikla?

Tapęs žmogaus teisių aktyvistu, susidomėjau politiniais kaliniais, kurie atsiduria psichiatrinėse ligoninėse. Ilgalaikis uždarymas jose yra siaubingas – jis gali būti neribotas, tad nė nežinai, ar būsi ten dvejus metus, ar visą likusį gyvenimą. Be to, esi uždarytas kartu su protiškai neįgaliais žmonėmis, tave gydo vaistais – tokioje aplinkoje bet kas išprotėtų.

1989-1990 m. beveik visose buvusiose TSRS šalyse pradėjome gaivinti psichiatriją, kurti etinį barjerą, kuris apsaugotų ją nuo politinio piktnaudžiavimo. Šiandien psichiatrijos srityje daugiausia dirbu Gruzijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje.

Psichinė sveikata yra kartu ir lakmuso popierėlis: tai, kaip valstybė elgiasi su turinčiais protinę negalią, parodo visuomenės kultūrinį ir pilietinį lygį. Situacija Lietuvoje gerėja, tačiau daugelyje buvusių sovietinių respublikų šie žmonės yra visiškai atskirti ir savo gyvenimus praleidžia institucijose už miestų ribų. Gydymas yra pasenęs, žmogaus teisės yra nuolat pažeidinėjamos, tad dar teks nueiti ilgą kelią.

Kokie yra svarbiausi naujojo VDU A. Sacharovo centro tikslai? Kokios veiklos jame numatomos?

Pirmiausia, centras siekia suburti VDU ir užsienio ekspertus, kurie tyrinėja politinius pokyčius buvusiose TSRS šalyse, ypač Rusijoje – pavyzdžiui, autoritarizmo sugrįžimą ir jo įtaką aplinkiniam regionui: Ukrainai, Gruzijai, kitoms šalims. Na, visur, kur Rusija bando kišti nagus ir sakyti, kad čia „naša“ (rus. k. – mūsų).

Antra, norime suteikti galimybę ekspertams pasiekti Lietuvos studentus ir visuomenę – rengiant paskaitas ir kitus renginius. Planuojame knygų seriją, kuri didintų sąmoningumą apie tai, kas vyksta šioje pasaulio dalyje. Lietuva kol kas atsilieka, kalbant apie įstaigas, skirtas tarptautinių klausimų tyrinėjimui – pavyzdžiui, čia nėra kažko panašaus į „Chatham House“ institutą Jungtinėje Karalystėje. Tikimės šią spragą užpildyti.

Centro direktoriumi buvau išrinktas todėl, kad ilgai dirbu šioje srityje. Devintajame dešimtmetyje dalyvavau sovietinių disidentų judėjime, vėliau prisidėjau prie demokratijos plėtros buvusiose sovietinėse respublikose. Šiandien vėl dirbu žmogaus teisių gynimo srityje Rusijoje, taip pat Ukrainoje. Tam tikra prasme, mano 40 metų veikla sujungia praeitį su dabartimi.

Ką pasauliui šiandien reiškia Andrejus Sacharovas?

Kai buvau jaunas aktyvistas, vadindavome jį tiesiog Andrejumi Dmitrijevičiumi, ir visi suprasdavo, apie ką kalbame. Jis buvo svarbi asmenybė – lyg moralinis kelrodis, kuris niekada nenusileisdavo žmogaus teisių klausimu ir visada gynė tuos, kurių teisės buvo pažeistos. Už tai A. Sacharovas brangiai sumokėjo, buvo ištremtas į Gorkį šešeriems metams.

Mano studentai dar atsimena A. Sacharovo pavardę, bet ne jo darbus – deja, jis išnyko iš viešojo diskurso. Olandijos mieste Arnheime yra du tiltai: vienas pavadintas Nelsono Mandelos, kitas – A. Sacharovo vardu. N. Mandelą atsimena visi, o A. Sacharovas yra to paties lygio asmenybė, tačiau jau pamiršta. Manau, taip yra todėl, kad jo reikalingu nelaiko nei dabartinė Rusijos valdžia, nei Rusijos žmonės. A. Sacharovas mirė prieš pat TSRS griūtį, tad jis neatliko jokio politinio vaidmens posovietiniame laikotarpyje – labai gaila, nes Rusija stokoja moralinių lyderių. Čekija bent jau turi Vaclovą Havelą, Lenkija dar turi Lechą Valensą.

Šiandien mes bandome sugrąžinti jo žinomumą ir kartu diskusijas apie moralinės lyderystės trūkumą šioje pasaulio dalyje. Pažiūrėkite į Ukrainą: ką žmonės gavo po revoliucijos? P. Porošenką, kuris yra ne mažesnis vagis už V. Janukovyčių. Neturėdami sektinų pavyzdžių, kurie parodytų kryptį, tiesiog klaidžiojame po dykumą, panašiai kaip žydai po pabėgimo iš Egipto.

Ukrainoje rengiame kasmetinę šventę – A. Sacharovo dienas. Šiemet numatomos keturios dienos koncertų, diskusijų ir kitų renginių Kijeve, Odesoje, skirtų moralei ir politikai – siekiame politikai sugrąžinti moralinį pagrindą.

Apie Robertą van Voreną

van Vorenas yra sovietologas, šiuo metu dėstantis politikos mokslus Vytauto Didžiojo universitete ir Valstybiniame Ilijos universitete (Tbilisis, Gruzija), vadovaujantis organizacijai „Globali iniciatyva psichiatrijoje“. Amsterdamo universitete 1986 m. jis baigė šiuolaikinės ir teorinės istorijos bei rusų kalbos studijas, o Vytauto Didžiojo universitete 2010 m. spalį apsigynė daktaro disertaciją.

Robertas van Vorenas yra paskelbęs knygų ir kitų publikacijų, daug rašęs apie Sovietų Sąjungą, antrąjį pasaulinį karą, psichinę sveikatą ir žmogaus teises. Tarp jo parengtų knygų – „On Dissidents and Madness“ (2009), „Cold War in Psychiatry“ (2010) ir „Undigested Past – the Holocaust in Lithuania“ („Neįsisavinta praeitis: holokaustas Lietuvoje“) – 200 puslapių veikalas, palyginantis Lietuvos ir Olandijos žydų naikinimus.

Viena žymiausių Lietuvos roko grupių „Colours of Bubbles“ kelia sparnus į Kiniją. Per artimiausias dvi savaites šioje šalyje grupė surengs aštuonis pasirodymus ir pristatys savo naujausią kūrybą, kuri jau išleista ir Kinijos skaitmeninėse platformose.

Daugiausia laiko muzikantai praleis Šanchajuje, kur surengs du koncertus muzikos klube ir taip pat pasirodys „Silk Road Indie Festival“ bei Lietuvos muzikos verslo asociacijos bendradarbiavimo sutarties pasirašymo renginyje. Su koncertais „Colours of Bubbles“ taip pat lankysis Čangšoje, Čongčinge, Handane, Pekine.

Grupės turą Kinijoje vainikuos pasirodymas gegužės 18 dieną MTA festivalyje, kuris rengiamas dykumoje maždaug 200 kilometrų nuo Pekino. Beje, šis festivalis pristatys ir Kinijos sostinėje klube „Yue Space“ vyksiantį lietuvių koncertą. Dėl šio turo grupė lėktuvais, traukiniais ir mikroautobusais iš viso nukeliaus beveik 20 000 kilometrų.

„Tai, kad su bernais važiuosim groti į kitą pasaulio pusę, neplanavom ir net nesvajojom. Neabejoju, kad bus be proto įdomu“, – sako grupės vokalistas Julijus Aleksovas. „Iki šiol Kiniją matėm tik kino filmuose, bus smalsu viską pamatyti savo akimis ir tuo pačiu patikrint kinų muzikos skonį. Tikimės ten rasti naują, atvirą ir muziką mylinčią publiką.“

Per savo karjerą „Colours of Bubbles“ koncertavo Baltijos šalyse, Lenkijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Austrijoje, Slovakijoje, tačiau gastrolės „She Is the Darkness China Tour 2018“ bus tolimiausios ir sudėtingiausios grupės istorijoje.

Kinijoje koncertais grupė pristatys savo albumą „She Is the Darkness“ ir šiemet pasirodžiusį koncertinį albumą su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru „Untold Story“. 2016 metais išleistą albumą „She Is the Darkness“ išgarsino singlai „Rusty Trombone“, „The Edge of the World“, „Truth or Dare“. Poznanėje atliktas kūrinys „Wall of Death“ pernai laimėjo tarptautinį „BalconyTV“ publikos simpatijų apdovanojimą.

Grįžę iš gastrolių Kinijoje muzikantai vasarą nudžiugins ir Lietuvos publiką – surengs labai ypatingus koncertus su Šv. Kristoforo orkestru liepos 26 dieną Chaimo Frenkelio viloje Šiauliuose ir rugpjūčio 9 dieną istoriniame Trakų pilies kieme.

Per šimtą metų Lietuvos gyventojų saugumo įpročiai gerokai pasikeitė. Tarpukariu dalį durų tiesiog paremdavome basliu, o vertingus daiktus mėgdavome slėpti po žeme ar net įsiūti į skalbinius. Pareigūnai tuo metu gyventojų edukacijai net naudojo komiksų veikėją Kristijoną Saugį. Šiandien situacija kiek kitokia – namus pradedame saugoti jau išmaniais sprendimais ir žengiame į Penktąją saugumo revoliuciją.

Vilniaus universiteto (VU) istorikė Giedrė Polkaitė, bendradarbiaudama su išmanius sprendimus kuriančia bendrove „Bitė Lietuva“, ketvirtadienį vykusioje parodoje apžvelgė, kaip lietuviai saugojosi prieš šimtą metų. Pasak jos, mitas, kad seniau lietuviai nerakindavo namų ar klėties durų – vis dar gajus, tačiau to meto statistika rodo ką kita: 1928-ųjų metų vagysčių suvestinė byloja, kad iš viso tais metais buvo užfiksuota 12 514 vagysčių ir 113 plėšimų, o tai sudarė apie 85 proc. visų šalies nusikaltimų.

Kodėl pagaliu užremiamos durys patyrė fiasko?

VU istorikės teigimu, prieš šimtą metų namų turtas būdavo saugomas elementariausiomis priemonėmis. Kai kurie gyventojai apsiribodavo tiesiog pagaliu ar basliu užremiamomis durimis, tačiau tokia apsauga tebuvo didelis nuvertinimas to meto ilgapirščiams.

„1926 m. žurnale „Policija“ rašyta, kad vagys, jei šalia nebūdavo žmonių ir nereikėdavo baimintis dėl triukšmo, duris tiesiog kirviu arba laužtuvu išmušdavo. Jeigu jiems tekdavo vengti triukšmo, nukeldavo duris nuo vyrių ar peiliu išpjovę skylę, duris atkabindavo bei įlįsdavo vidun“, – pasakoja G. Polkaitė.

G. Polkaitė / Organizatorių archyvo nuotr.

Anot istorikės, saugumui užtikrinti prieš šimtmetį, kaip dar ir šiandien, būdavo naudojamos spynos. Tarpukariu dažniausiai būdavo naudojamos pakabinamos spynos, kaldintos amatininkų. Vėliau atsirado ir fabrikuose gamintos durys bei spynos. Tiesa, kaip teigia G. Polkaitė, vagių tai nė kiek nesulaikydavę.

„Skaitydami kriminalines kronikas labai dažnai rasime, kad įsilaužimo metu nusikaltėliai į patalpas patekdavo pritaikę visraktį, kuris tarpukariu vadintas virtiku – tai plieno gabalas užlenktu galu. Taip pat vagims praversdavo ir dildės. Kartais pakakdavo tiesiog kreivo vinies ar gabalo vielos. Policija gyventojams patarė atidžiai apžiūrėti savo namų spyną, ar nelikę vaško likučių, nes besiruošiantys vagystei nusikaltėliai tam, kad pritaikytų raktą, pasidarydavo spynos vaškinę formą“, – sako istorikė.

Rinkdavosi ir seifus, ir kasimą po žeme

Sudėtingesnė užduotis, anot G. Polkaitės, vagims buvo seifai – tarpukariu jie vadinti nedegamomis arba pinigų spintomis. „Seifus vagys ne tik bandydavo prapjauti ar išlaužti jų spynas, bet ir pripylę parako į išgręžtas skyles – sprogdindavo. Tokių seifų atidarymui prireikdavo mažiausiai 5-7 valandų. Todėl jei vagys negalėdavo tiek laiko išbūti nepastebėti, darbuodavosi ir per kelis kartus. Pavyzdžiui, jau išgręžtas skyles išeidami vagys užkimšdavo ir uždažydavo ta pačia spalva. Seifai, kaip ir šiais laikais, pirmiausiai buvo naudojami biuruose ir įstaigose, bet ir turtingesniųjų namų šeimininkai juos jau buvo įsirengę. Beje, patys seifai gaminti ir Lietuvoje“, – sako Vilniaus universiteto istorikė.

Pasak G. Polkaitės, neturėję seifų įsirengdavo slėptuves pagal savo fantaziją. Policija ragino nesinaudoti vagims seniai žinomomis ir įprastomis slėptuvėmis – neslėpti brangių daiktų spintose, induose, lovų šiauduose, priemenėse, pelenuose ar įsiūti į skalbinius, todėl vienas iš paplitusių apsaugos būdų – pinigus ar dokumentus užkasti. „Pernai buvo rasti net keli tokie „lobiai“. Vienas jų – gan plačiai paplitusi istorija apie Akmenės rajone Kruopių miestelyje rugpjūtį rastus pusšimtį sidabrinių Nepriklausomos Lietuvos litų, išleistų 1925 ir 1936 metais“, – atkreipia dėmesį G. Polkaitė.

Istorikė atkreipia dėmesį ir į tai, kad jau tais laikais būdavo bankų ar net saugos tarnybų, kurie reklamavo savo paslaugas saugant žmonių būstą ar turtą.

„Savo santaupas patikėti saugoti siūlėsi ir bankai, o apdrausti turtą gaisro ar vagysčių atveju – draudimo bendrovės. Labiausiai mane nustebinęs atradimas – tarpukario Lietuvoje galima buvo pasinaudoti saugos tarnybos paslauga. Štai reklama, kuri skelbė, kad Kaune ir Šiauliuose firma „Apsauga“ siūlo apsaugoti jūsų turtą nuo vagystės su įsilaužimu, taip pat siūlo ištikimus, apginkluotus ir patyrusius sargus bei nešė atsakomybę už vagystę su įsilaužimu“, – teigia istorikė.

Šiandien žengiame į Penktąją saugumo revoliuciją

„Bitės Profas“ Egidijus Adomkaitis skaičiuoja, kad per šimtmetį išgyvenome bene keturias saugumo revoliucijas ir šiandien žengiame į penktąją: „Pradėjome nuo basliais paremtų durų, tuomet įsidėjome spynas, vėliau daiktus saugojome seifuose, kol galiausiai pasitelkėme vaizdo stebėjimo kameras ir signalizacijas. Šiandien žymime naują etapą, kai pagaliau namus galime apsaugoti nuo visų pagrindinių grėsmių ir viską kontroliuoti savo išmaniuoju telefonu.

E. Adomkaitis / Organizatorių archyvo nuotr.

Pasak jo, išmanios apsaugos sistemos ypatingos tuo, kad vienu metu saugo ne tik nuo įsibrovėlių, bet ir nuo gaisro, vandens ar kitų nelaimių. Svarbiausia, jos realiu laikui perduoda informaciją į išmanųjį įrenginį, todėl patalpų savininkas nuolat žino, kas dedasi jo namuose.

Tokią išmaniąją saugumo paslaugą šią savaitę pristatė ir bendrovė „Bitė Lietuva“. Pastarąją sudaro išmanioji apsaugos sistema „Ajax“, turto draudimas, galimybė prisijungti prie saugos tarnybų reagavimo paslaugos, „Bitės“ ryšys, lietuviška programėlė, leidžianti valdyti apsaugos sistemą net nebūnant namie ir profesionalų patarimai naudojantis paslauga.

Denveris – miestas, kuriame gyvena vieni laimingiausių JAV žmonių. Žmonių pasitenkinimas kyla ne tik dėl vidutiniškai 300 dienų per metus besišypsančios saulės. Pigūs skrydžiai į Denverį – išskirtinė galimybė pasigėrėti natūralia gamta, gausybe alaus rūšių, stipria kultūra ir ypatingai dailia architektūra.

Neeilinis aukso karštinės kūdikis

Denveris – dar vienas Jungtinių Amerikos miestų, akimirksniu išaugintas užklupus didžiajai aukso karštinei. Tačiau toks faktas yra paprasčiausia miesto istorijos dalis. Pastaroji kupina keistenybių. Denverio vardas 1858 m. suteiktas vieno reikšmingo politiko garbei. Tačiau toks būdas įsiteikti negalėjo būti naudingas – J. W. Denveris nutraukė veiklą dar prieš suteikiant miestui vardą.

Įdomu ir tai, kad Denveris įkurtas suvienijus aplinkines gyvenvietes. Kainą, kurią sumokėjo vienytojai – viskio statinė. Kurį laiką miestą valdė apgavikas, susikrovęs turtus pardavinėdamas muilo gabalus, viename kurių neva turėjo būti stambi kupiūra. Patys miesto gyventojai taip pat pasižymėjo ambicijomis. Nusprendus nebetiesti žemyninio geležinkelio atšakos iki Denverio, miestiečiai surinko reikiamas lėšas ir įsirengė geležinkelį patys.

Būdai gyvenimui Denveryje pažinti

Šiandien Denveris – ypatingo grožio miestas. Daugybė karalienės Viktorijos laikų pastatų, ypatingai gaji kultūra ir aukštas gyventojų mentalitetas, pragyvenimo lygis sukuria išties patrauklią atmosferą. Ją puikiai papildo gamta. Denverį lengva pažinti tiek per populiarias pramogas, tiek lankant muziejus ar skanaujant maisto. Žemiau – kelios idėjos tam, kad pigūs skrydžiai į Denverį pasižymėtų unikaliais įspūdžiais.

Pasivaikščiojimas senosiomis gatvėmis

Denveris – savitas Laukinių Vakarų ir modernaus, šiuolaikiško miesto derinys. Senojoje dalyje galite iki valios pasigrožėti nuostabiais Viktorijos stiliaus pastatais. LoDo rajonas kupinas senųjų sandėlių, šiandien paverstų knygynais, suvenyrų krautuvėmis, barais ir restoranais.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Žymiausių statinių apžiūra

Išskirtinių pastatų galite pamatyti tiek senojoje, tiek kitose Denverio dalyse. Pamatyti vertėtų 1914 m. pastatytą ir neseniai rekonstruotą stotį. Joje rasite ne tik autobusus ar traukinius, bet ir daugybę maitinimo įstaigų, parduotuvių. Dar vienas įdomus statinys – Kolorado kapitolijus. Jo bokšto kupolas puoštas 24 karatų auksu, o interjero elementai gaminti iš unikalaus, daugiau niekur nerandamo raudonojo Kolorado onikso.

Savitumu pasižymi ir prabangus viešbutis The Brown Palace Hotel and Spa, stovintis dar nuo 1892 m. Čia ilsėjosi daugybė žymių žmonių – politikų, aktorių. 1863 m. iškilusi monetų kalykla – statinys, kurį galite apžiūrėti specialios ekskursijos metu. Tačiau tokie pastatai gali nublankti prieš kelis kitus architektūros šedevrus, pavyzdžiui, mėlyną žirgą, vietinių vadinamą Bluciferiu. Jį pastebėsite šalia oro uosto. Dar vienas įdomus objektas – mėlynas lokys, besiremiantis į The Convention Center fasadą.

Grožėjimasis gamta

Vienas žaviausių gamtos kampelių Denveryje – botanikos sodai, įkurti keliose miesto dalyse. Juose rasite ne tik augalų, bet ir konservatoriją, koncertų erdves. Ne mažiau įspūdinga viešųjų renginių vieta yra Red Rocks – milžiniška uola. Pirmasis renginys čia suorganizuotas dar 1906 m. Jei turite laisvą dieną, verta nuvykti ir iki Uolinių kalnų parko. Tai puiki vieta ne tik žygiams, bet ir slidinėti.

Kulinariniai atradimai

Pigūs skrydžiai į Denverį patiks kiekvienam alaus mėgėjui. Tai – miestas, kuriame pagaminama daugiausiai šio gėrimo. Alui netgi skirtas festivalis, kurio metu galite paragauti daugiau nei 6 700 rūšių gėrimo. Alumi galite pasimėgauti ir baruose, daryklose – jų mieste yra virš 100. Skonio receptorius galite palepinti ir gardžiuodamiesi valgiais The Source angare. Sprendimas ieškantiems aštresnių įspūdžių – restoranas Linger Eatuary, įrengtas buvusiame morge.

Kultūrinė ir mokslinė pažintis

Denveryje esama išties įdomių muziejų. Dieną ar dvi verta skirti Laukinių Vakarų tematika įrengtam Buffalo Bill muziejui, Kolorado istorijos centrui, Clyfford Still meno galerijai, Morrisono nacionalinei istorijos galerijai, Gamtos ir mokslo muziejui.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

5 įdomūs faktai apie Denverį

1. Spektaklis Makbetas pirmą sykį Denveryje suvaidintas dar Laukinių Vakarų laikais, kai mieste nebuvo nei mokyklos, nei ligoninių. Vaidinimas įvyko smuklėje.

2. Denveryje yra daugiau nei 200 parkų.

3. 1934 m. Denveryje patentuotas patiekalo pavadinimas sūrainis.

4. Miestas įsikūręs lygiai vienos mylios virš jūros lygio aukštyje. Dėl to dangus čia išties yra žydresnis, o saulė – kaitresnė.

5. Sykį Elvis Preslis privačiu lėktuvu nuskrido į Denverį tik tam, kad su savo draugais galėtų paskanauti sumuštinio su šonine, riešutų sviestu ir vynuogių džemu.

Puikus klimatas, kultūrinių, sporto renginių gausa, draugiški gyventojai, komfortas, didžiuliai gamtos plotai – priežastys, dėl kurių pigūs skrydžiai į Denverį pradžiugina skirtingų tipų keliautojus. Tereikia atsirinkti lankytinas vietas, ir atostogos čia gali tapti nepamirštamos.

Užzakymo Nr. KMC180026

„Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.“

Justinas Marcinkevičius

Simboliška, kad Spaudos dieną šimtai knygų iškeliauja į įkalinimo įstaigas – įgyvendinta socialinės akcijos „Gerumo dėžė“ idėja žmonių nebenaudojamus daiktus perduoti stokojantiems.

Šį pavasarį Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugija, Gausių šeimų asociacija, siuntų kompanija Venipak ir įmonė Supakuota.lt suvieniję pajėgas Lietuvos mastu, įvykdė socialinį projektą „Gerumo dėžė”, kurio metu nebenešiojamus drabužius, avalynę, knygas ar kitus nebenaudojamus, bet naudingus daiktus kurjeriai paėmė iš žmonių namų ir pristatė minėtoms labdaros organizacijoms, kurios perduoda juos stokojantiems.

Per visą projekto laikotarpį surinkta daugiau nei tūkstantis dėžių padovanotų daiktų, virš tūkstančio kilogramų knygų.

Naudingi daiktai, knygos jau pasiekė gausias šeimas, pabėgėlius, o dalis knygų perduota įkalinimo įstaigoms, kuriose įrengtos bibliotekos nuteistiesiems.

Pasaulis užpildytas klounais, kurie kasdien dirbą sunkų darbą humoro ir meno srityje, tačiau egzistuoja ir kiek kitokie klounai, kurie negauna algų iš cirko ir kurių elgesys taip pat linksmina žmones.

Teksaso valstijoje gyvenantis menininkas Tony Pro žengia žingsnį toliau: paversti pasaulinio žinomumo linksmintojus tikrais klounais tapydamas juos Viktorijos laikų drabužiais ir pridėdamas paprastą raudoną nosį.

Nors Tony patinka piešti piktadarius ir blogus klounus, tarp jų taip pat pasitaiko ir tikrai juokingi klounai. Bill Murray ir Robin Williams yra du mūsų mėgstamiausi.

Nors šiek tiek bijome klounų, bet vis dar jais žavimės. Kas tavo mėgstamiausias klounas?

Robinas Williamsas

Willas Ferrellas

Kim Kardashian 

Charlie Sheenas

Hilary Clinton‘

Donaldas Trumpas

Vladimiras Putinas

Billas Murrayjus

Hulkas Hoganas

Taip pat skaitykite: Pasaulio valdantieji pabėgėlių vietose [FOTO]

Vokiečių sportinės aprangos gamintojos „Adidas“ siūlymas įsigyti drabužius su Sovietų Sąjungos simbolika sulaukė daugybės protestų.

Šeštadienį Lietuvos Užsienio reikalų ministerija (URM) socialiniame tinkle „Twitter“ pasidalino  fotografija kurioje matomi „Adidas“ siūlomi pirkti moteriški marškinėliai su užrašu „USSR“.

„Dar vis pasitaiko sergančių „imperine nostalgija“, tik tai kiek netikėta iš garsiosios @adidas“, – rašė URM strateginės komunikacijos grupė. Šiuo įrašu socialiniuos tinkluose pasidalino ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Vakar soc tinkluose įvyko masinė akcija: žmonės buvo kviečiami aplankyti Adidas Facebook puslapį https://www.facebook.com/adidas/ ir dėti bet kuriuose komentaruose #StopAdidas bei žemiau esančio vaizdelio nuorodą.

Šiandien  po didžiulės protestų bangos „Adidas“ pašalino drabužių su Sovietų Sąjungos simbolika liniją iš savo internetinės svetainės.

Truputis istorijos

„Adolfas [“Adi” Das]sleris (1900 -1978 m.) vokiečių kilmės batsiuvys ir dizaineris įkūręs sporto avalynės kompaniją „Adidas”. Jo jaunesnis brolis Rudolfas Dassleris, sporto avalynės kompanijos „Puma” įkūrėjas. Iškylant Adolfui Hitleriui 1930-iais, abu broliai Dassleriai įstojo į Nacių partiją. Adolfas „Adi” Dassleris karo pradžioje tarnavo Vermachtui Vakarų fronte, tiekė nacių kariuomenei avalynę.”

Taip pat skaitykite: Kas sieja holokaustą ir „Hugo Boss“?