„Norėdama apsaugoti savo vaiką, moteris gali tapti nuožmiausiu plėšrūnu pasaulyje.“

RedBook

16.55 – MEDŽIOKLĖ PRASIDEDA

Kai Džoana ir jos keturmetis sūnus Linkolnas susiruošia eiti namo, zoologijos sodas jau beveik ištuštėjęs. Jiems patinka leisti laiką nuošaliau nuo pagrindinių takų, kur gali pabūti tik dviese. Bet tai, ką Džoana išvysta eidama link išėjimo, priverčia ją ir sūnų apsisukti ir bėgti. Įprasta diena zoologijos sode virsta makabriškų slėpynių košmaru. Staiga mama ir sūnus zoologijos sode įkalinami lyg žvėrys narvuose. Džoana privalo sukaupti visas jėgas, šaltakraujiškai įvertinti kiekvieną savo žingsnį ir bet kokia kaina apsaugoti Linkolną. Pasikeitus žaidimo taisyklėms, žmogiškumo ribos išsitrina, o mirtino pavojaus akivaizdoje dėl išlikimo aukojami net švenčiausi dalykai.

20.05 – VISKAS BAIGTA

„Aštrus, autentiškas ir adrenalinu persunktas trileris, sukrėsiantis lyg kulka, skrodžianti kaulus.“

Kirkus Reviews

Rašytoja Gin Phillips (Džin Filips) baigė politikos mokslus JAV Birmingamo Pietiniame koledže ir daugelį metų rašė straipsnius įvairiems žurnalams. 2009 metais jos debiutinis romanas laimėjo „Barnes & Noble’s Discover“ apdovanojimą. Po šio apdovanojimo pasaulis pastebėjo G. Phillips rašytojos talentą ir šiuo metu jos knygos jau išleistos 29 pasaulio šalyse. Naujausioje savo knygoje „Baimės karalystė“ autorė nagrinėja motinystės temą, ją prisotindama ir jaukių kasdieninių ritualų, ir laukinio žiaurumo, kai pavojaus akimirką reikia žūtbūt apsaugoti savo vaiką. G. Phillips tarsi klausia skaitytojo: kur yra ribos tarp gyvuliško instinkto išlikti ir žmogiško noro padėti vienas kitam?

***

17.32

Ji skuba į priekį – žinoma, ne prie kūnų, o aplink kūdrą, link Afrikos gyvūnų ekspozicijos. Bėgdama supranta, kad, viena vertus, galėjo sprukti atgal į giraitę ir vis dar galėtų apsigręžti, pasukti į aukštų medžių paunksnės slepiamą smėlio daubą, tačiau nebenori, nes nėra tikra, ar vyras – o gal vyrai – juos pastebėjo, ar seka juos neskubėdamas, mat jis ginkluotas, todėl gali ir padelsti. Antra vertus, neapsigręžia, nes mano, kad bėgti į priekį yra geriau. Saugiau.

Bėk. Bėk. Bėk. Galvoje sukasi tik viena mintis. Į asfaltą besidaužančios kojos paklūsta.

Ji įsivaizduoja, kaip vyras su ginklu juos stebi, kaip žengia pirmuosius žingsnius artyn, tyko jų prie kūdros, kaip plačiai išsišiepia. Ji įsivaizduoja, kaip jis ima didinti tempą.

Mintys varo ją iš proto. Ji žvilgteli per petį – už nugaros lyg ir nieko nėra, tačiau nesulėtinus žingsnio atidžiau apsižiūrėti nepavyksta.

Bėgant megztas sijonas varžo judesius, norėtųsi timptelėti jį aukštyn, bet rankos užimtos. Ji slapta viliasi, kad drabužis pats perplyš. Jai po kojomis gurgžda mažyčiai akmenėliai. Dviem kojų pirštais suspaudžia basutės juostelę klausydamasi, kaip šlepsi padai – dar viena baimė – pamesti apavą.

Palei taką jai virš galvos nutiesta Helovino žibintų girlianda, apšviečianti kelią taip ryškiai, kaip tada, kai Linkolnas netyčia tvyksteli jai į akis žibintuvėliu.

Dangus temsta.

– Kodėl mes bėgame? – klausia Linkolnas, visais dvidešimčia kilogramų sverdamas jai šoną, ir ji nustemba, kaip jis šitaip ilgai pratylėjo. Gal jis tik dabar pastebėjo, kad jiedu bėga ne į stovėjimo aikštelę.

Kai pamėgina įkvėpti oro, kad pajėgtų atsakyti, plaučius nudegina skausmas.

– Tuoj… – išspaudžia ji. Jai reikia įkvėpti. – Pasakysiu.

Berniukas tvirčiau apkabina jai kaklą. Už ryškių žibintų palei taką driekiasi traukinuko bėgiai – ko tik ji neatiduotų, kad dabar prisiartintų juodas su raudonu vagonėlis, pasiruošęs juos išsivežti, nors gali būti, kad ji skuta greičiau už jį. Tačiau jai labai reikia traukinio. Jai pradeda mausti rankas, prieš akis iškyla prisiminimai apie pasivaikščiojimą parke praėjusią savaitę. Ar antys turi dantis? Ar jos man tikrai neįkąs? Ar antys turi pėdas? Kodėl aš nevaikščiojau, kai buvau kūdikis? Ar aš turėjau pėdas? O kojas? Tą popietę pakeliui namo jai teko sustoti ir pastatyti jį ant žemės, nors jis ir pravirko, mat nebeįstengė toliau jo nešti.

Ji jo nepaleis iš rankų.

– Mamyte! – taria jis suirzęs, delnu spausdamas jai veidą. – Dabar pasakyk.

– Ten buvo blogas žmogus, – atsako Džoana. Jei nebūtų supanikavusi, nieko panašaus nebūtų sakiusi.

– Kur? – klausia jis.

Ji išsiblaškiusi.

– Ką?

– Kur tas blogas žmogus? – klausia berniukas.

Dviem žingsniais ji peršoka bėgius  – be to, jei atvažiuotų traukinukas, jį valdytų žmogus, o ji dabar labai norėtų sutikti kitą žmogų  – ir kūdra, ir kūnai, ir tas vyras lieka jiems už nugarų, tai gerai. Vingiuotą įkalnės takelį link Afrikos gyvūnų ekspozicijos juosia medžiai – plačialapiai atogrąžų miško augalai yra puiki priedanga nuo nepageidaujamų akių. Jei kas nors jų ir ieško, dabar įžiūrėti bus kur kas sunkiau.

– Jis buvo ana ten, – vos neparklupusi atsako ji.

Tolumoje užkaukia sirenos. Neįmanoma nuspėti, ar jos toli, tačiau tai reiškia, kad atvykę policijos pareigūnai viską sutvarkys, nors dabar jai iš to – menka nauda.

– Aš nemačiau blogo žmogaus. Iš kur žinai, kad jis blogas? – sūnaus smakras įsminga jai į petį.

Jis suirzta, kai Džoana neatsako į jo klausimus, ir ji nenori jo pravirkdyti, kad nesukeltų bereikalingo triukšmo, be to, tada Linkolnas ims muistytis arba dar blogiau – suglebs. Suglebęs tampa dvigubai sunkesnis.

– Mums reikia pasislėpti,  – garsiai alsuodama aiškina ji.  – Tuojau pat. Todėl padėk mamytei ir laikykis, tvirčiau apsivyk mane kojomis, nunešiu tave, kur saugu, o tada atsakysiu į tavo klausimus.

Jai vos pavyksta išberti žodžius. Krūtinė, regis, tuoj sprogs. Jos šlaunys plyšta iš skausmo. Saulė jau pasislėpė už medžių viršūnių, po kojomis nutįso augalų šešėliai.

Alkūnėmis ji skinasi kelią pro plačius lyg sparnai bananmedžių lapus.

– Kur? – klausia jis, nes, žinoma, taip lengvai nesiliaus kamantinėjęs.

– Kur mes einame?

Ji nežino. Į kurią pusę? Kas toliau? Ko ji apskritai ieško? Dėliodama pėdas tuo pačiu tempu, dar stipriau sulenkusi kojų pirštus, trokšta, kad šis kelias nevestų aukštyn.

Ilgiau ji taip neištvers.

Slėptis. Jiems reikia pasislėpti.

Pirmiausia turi dingti jam iš akių, tada galės paskambinti policijai arba Polui, arba ten ir ten. Ji neabejoja, kad būtina paskambinti į policiją. Pranešti, kad juodu su Linkolnu čia įkalinti. Jie juk privalo žinoti, kas dar liko zoologijos sode? Ji persimeta sūnų nuo dešinio klubo ant kairio ir stipriau suspaudžia.

– Mamyte!  – neatlyžta jis vis dar laukdamas atsakymo. Visuomet ištroškęs atsakymo.

Galiausiai jie pasiekia kalvelės viršūnę, tikros laukinės Afrikos džiunglės lieka jiems už nugarų, ir, žvelgdama į afrikinių dramblių aptvarą su smėlėtais kalneliais, žolės plotu bei šaltinėliu, ji žino, kad reikia sukti kairėn arba dešinėn. Pasukę į dešinę, pasiektų žirafas, liūtus ir tigrus, į kairę – raganosius, laukinius šunis ir beždžiones.

– Mamyte!

Ji pabučiuoja jam galvą ir pasuka į kairę.

– Mano dantis atsitrenkė tau į petį, – sako jis.

– Atsiprašau, – taria ji.

Dabar ji džiaugiasi, kad negrįžo į giraitę ir pažįstamus siaurus takelius, juosiančius smėlio daubą su dinozaurų iškasenomis, mat net ir už aukštų medžių jie nerastų patikimos slėptuvės, o kelios geros vietos – rąstų trobelė arba galbūt drugelių insektariumas – pernelyg krinta į akis. Aišku, jei būtų pastebėti, ten turėtų daugiau erdvės bėgti bei mėtyti pėdas, tik ar ji pajėgtų išsisukti su Linkolnu ant rankų? Ne, vietos bėgti jiems nereikia. Pastebėti jie niekur nepaspruks.

Ši mintis jai pasirodo svarbi. Vadinasi, blaivus protas nepasiduoda panikai.

Taip. Pabėgti jiems nepavyks. Reikia pasislėpti taip gerai, kad niekas nepastebėtų net eidamas pro pat šalį. Reikia urvo. Bunkerio. Slapto perėjimo.

Jis liovėsi klausinėjęs  – veikiausiai pajuto jos baimę, ir tai gerai, jei tik jos pakanka paklusti, bet ne per daug išsigąsti. Dabar ji dvejoja, bet radusi užuoglaudą įsitikins.

Dramblių aptvaras atrodo begalinis, skubėdama palei jo tvorelę Džoana išgirsta muziką. Iš pradžių tik padrikas gaidas, tačiau netrukus atpažįsta „Vaiduoklių medžiotojų“ garso takelį. Pasiekus kokakolos automatus, kuriuos Linkolnas dažnai laiko Betmeno kompiuteriais, pakili muzika ima rėžti ausį.

Džokeris vėl ėmėsi senų darbelių! Greičiau į betmobilį! Mamyte, kaip manai, ar būna specialių plovyklų betmobiliui, kai jis susitepa? Bet juk jis be stogo, tai ar jį galima nuplauti, kaip manai? Ji krypteli kulkšnį, tačiau nelėtina žingsnio. Dešinėje, stebėtinai arti tvorelės, stovi didelis mieguistas dramblys; ji nudžiunga galėdama pasislėpti už gigantiško gyvūno. Akies krašteliu pastebi, kaip lėtai ir ritmingai siūbuoja dramblio straublys, bet pasuka į kitą pusę, į kairę, nenuleisdama akių nuo pastato vos už keleto metrų – „Savanos“ užkandinės. Jiems yra tekę smaguriauti razinomis po milžiniška šiaudine stogine ventiliatoriui pučiant vasarišką orą, tačiau viduje lankytis neteko. Jai labiau patinka sėdėti lauke, spoksoti į dramblius, apsimesti, kad jie Afrikoje – ji tikisi, jog kada nors jį ten nusiveš. Džoanai patinka mąstyti apie vietas, kurias parodys savo sūnui. Mamyte, tu tikrai jodinėjai ant dramblio? – Taip, tai nutiko prieš tau gimstant. Sulėtinusi žingsnį praeidama ji nužvelgia tualetus, bet prisiminusi spyrius į duris nesustoja. Užkandinėje bus kur kas saugiau. Durys tikriausiai rakinamos, viduje daugiau kambarių, spintų ir kabinetų su patikimesnėmis spynomis, daugiau slėptuvių ir užkaborių, gal net kėdžių ir stalų, kuriais galėtų užremti duris. Mintis netrunka ją suvilioti – ji neria po šiaudine stogine ir mėgina pastumti stiklines duris, bet šios nepasiduoda, o viduje tamsu.

ATIDARYTA, skelbia iškaba.

„Šaldytas raganos užpilo kokteilis“, – rašoma kitoje purpurinės su rausva spalvos iškaboje. „Košmariškai gardu!“

Džoana apsisuka ir vėl leidžiasi bėgti. Linkolnas stipriai apkabinęs jai kaklą, ir tai šiek tiek palengvina naštą, tačiau pavargusi ir netekusi pusiausvyros Džoana vos neatsitrenkia į mūrinę koloną.

Virš galvos kabo garso kolonėlė. Iš jos visu garsu plerpia muzika. Nematomas žmogus / Miega tavo lovoje / Ką tu kviesi / Vaiduoklių medžiotojus.

Džoana atsitraukia nuo užkandinės, nuo garsiakalbių į gęstančios saulės šviesą. Dramblio su grakščiu straubliu nebėra – kaip toks milžinas taip staigiai pradingsta? – ir ji Linkolnui į ausį vis kartoja, kad viskas bus gerai, ir vėl paspartina žingsnį, nors jėgos ją apleido. Čia ne koks eilinis pabėgiojimas po savo rajono gatveles. Tokiam iššūkiui ji nepasirengusi. Galvoje iškyla prisiminimai apie vyresnįjį brolį, kai tarnaudamas kariuomenėje jis užsimesdavo ant pečių penkiolikos kilogramų kuprinę ir bėgdavo ilgus atstumus. Jau tada jiedu buvo susvetimėję, mat jis su tėvu išsikraustė į Ohają, paspruko gerokai anksčiau už ją, taigi ji tematydavo jį porą vasaros savaičių ir kartais per šventes. Kai suaugęs atvažiuodavo jos aplankyti ir uždėdavo jai tą kuprinę su našta – pirmąjį maratoną ji nubėgo tik po kokių septynerių metų,  – ji stengdavosi padaryti jam įspūdį, tačiau nė poros kvartalų nenubėgus jos nugara pažliugdavo prakaitu ir atimdavo kvapą. Dabar ji taip pat šnopuoja, maudžia rankų raumenis, Linkolno svoris traukia prie žemės, jai sektųsi kur kas geriau, jei visus šiuos metus būtų sportavusi.

Ar ilgai ji jau bėga? Tris minutes? Keturias? Nė kiek. Visą amžinybę.

Elektroninę muziką perskrodžia artėjančios sirenos.

Raganosių aptvaras jau netoli. Ji pamato prie jųdviejų atbėgančius paauglius, vaikiną ir merginą. Jie lekia ne taip, lyg tenorėtų pasiekti vartus prieš zoologijos sodui užsidarant  – jie žino, kad kažkas negerai. Iš pradžių ji norėjo susitikti daugiau žmonių, bet dabar apsigalvojo. Žmonės tik apsunkina padėtį. Išvydę ją paaugliai sulėtina tempą – vaikinas sugauna nuo nosies krintančius saulės akinius – ir vienu balsu kažko klausia, tačiau Džoana juos aplenkia ir nesustodama pasisuka šonu.

Merginos sijonas oranžinis, apsiūtas juodais nėriniais ir toks siauras, toks trumpas, kad vos dengia apatinius. Kas per motina leidžia dukrai šitaip rengtis. Tiesą sakant, gal ji labai gera ir įtikino dukterį, kad ši yra graži net segėdama dešros apvalkalą primenantį sijoną.

– Neikite prie išėjimo! – nelėtindama žingsnio šūkteli Džoana.

– Kažkoks vyras šaudo žmones.

– Šaudo? – nustemba mergina.

Vaikinas išberia daugiau žodžių, bet juos nusineša vėjas.

– Jei jis jus pamatys – nušaus! – per petį šūkteli Džoana, tačiau jie jau toli. – Pasislėpkite, kol atvažiuos policija.

Ji nebeatsigręžia. Svarbiausia jai – Linkolnas. Jis nenukraujuos ant asfalto.

Gerai, kad užkandinė buvo užrakinta. Kvaila mintis. Gal jiedu su Linkolnu ten būtų pasislėpę, bet šaulys juk patikrins visus pastatus, tiesa? Pirmieji jo taikiniai bus vidinės patalpos. Jis išspardys duris, išdaužys langus, išsvaidys daiktus  – nuosavybės niokojimas tikriausiai teikia jam malonumo, – o atvirame ore nėra ko laužyti. Jokių baldų, durų ar kaulų.

Ji girdi savo pačios alsavimą ir žingsnius, stengiasi kelti kuo mažiau triukšmo ir tuo pat metu ištempusi ausis klausosi vėjo, automobilių burzgimo netoliese, lapų šlamėjimo ant medžių šakų  – visų garsų fone, kurių ji įprastai nė nepastebi. Dabar šis fonas – gyvybiškai svarbus, mat Linkolnas netylės amžinai. Jis geras berniukas, tačiau nėra ko tikėtis, kad nė necyptelės, o ką, jei tyliausias šnabždesys juos pražudys?

Po atviru dangumi.

Pasislėpusius. Ten, kur niekas neieškos.

Per petį ji žvilgteli į erdvų dramblių aptvarą, jame pilna akmenų ir iš riedulių sukrautų sienų, tačiau šokti į jo dugną per daug pavojinga. Be to, ten ganosi drambliai, ir pati mintis niekam tikusi, bet įsiplieskia vilties kibirkštėlė. Juk šauliai gyvūnų aptvaruose neieškos?

Apie visa tai ji spėjo pagalvoti greičiau nei nužengė dešimt žingsnių, taip staigiai ir taip lėtai  – jei apsigręš, tikriausiai dar pamatys paauglius, – bet apmąstymai rezultatų nedavė. Tolumoje užriaumoja liūtas, tai nieko nuostabaus, nes prižiūrėtojai šeria gyvūnus zoologijos sodo darbo dienos pabaigoje, o liūtas visuomet nekantrauja. Jis suriaumoja dar kartą  – garsas kone guodžia. Ją supa laukiniai padarai narvuose. Krūtinėje ima kirbėti solidarumo jausmas.

Agresyviai ir skardžiai suklykia beždžionė, ir Džoana susimąsto, kad galbūt prižiūrėtojams taip ir nepavyko pašerti žvėrių. Galbūt jiems kažkas sukliudė.

Tada jai šauna mintis. Dygliakiaulė.

Visi pastatai turėtų būti užrakinti, bet galbūt ir ne? Gal prižiūrėtojai su raktais taip ir nepasiekė šios zoologijos sodo dalies?

Sukdama link primatų pastato, ji meldžiasi taip, kaip jau seniai nesimeldė. Ji pralekia Afrikos stiliumi įrengtą žaidimų aikštelę su būgnais, kaukėmis, sūpynėmis bei didžiule mėšlavabalio statula kairėje, neria po sudėtingu koatoms priraizgytų virvių tinklu  – beždžionėlės nieko neįtardamos siūbuoja ir vikriai karstosi  – ir pasiekusi Primatų zoną stumteli dvivėres duris, jos nesunkiai atsilapoja. Ji pasileidžia gilyn vėsiais, prieblandoje skendinčiais pastato koridoriais, užnugaryje palieka lemūrus su juodai ir baltai dryžuotomis uodegomis ir pasuka už kampo į per grindis besistiepiančių medžių paunksnę. Jai seniai smalsu, kurie augalai sode gyvi, kurie – dirbtiniai, tačiau viena ranka pasirėmusi į kažkurio kamieną užčiuopia tikrą medžio žievę.

– Kažkoks vyras šaudo žmones? – prisiglaudęs jai prie raktikaulio klausia Linkolnas.

– Taip.

– Ar jis mus vejasi?

– Ne, – atsako ji.

– Tai kodėl bėgame?

Narvuose ji pamato tikrą, už stiklo įstrigusių saulės spindulių šviesą, aptvaruose gausu riedulių bei urvų, kuriuose gyvūnai gali slapstytis. Jei tik pavyktų atsidurti kitoje stiklo sienos pusėje, šiais urvais tikriausiai būtų galima patekti į dar nematytas patalpas. Bet juk ji neturi gebėjimų eiti kiaurai sienas – ji nėra Nematoma moteris ar viena iš Iksmenų,  – todėl toliau skuodžia koridoriais, ranka braukdama per lygų stiklą ir šiurkščias šlakbetonio blokų sienas.

Žino, kad galiausiai jos raumenys pasiduos. Rankos atsipalaiduos ir nusvirs, kad ir kaip ji mėgintų priešintis. Kol kas jos rankos ir kojos tik be perstojo pulsuoja, dega nuo pečių iki riešų, nuo klubų iki kulkšnių.

– Mamyte?

– Jau beveik atbėgome, – burbteli neaiškiai.

Juos supa tik daugybė nieko nenutuokiančių beždžionių.

Džoana stumteli petimi stiklines duris, ir jiedu vėl atsiduria tyrame, vėsiame ore. Priešais  – aptrintas turėklas, siekiantis jai krūtinę. Už jo aptvertas nedidelis žemės lopinėlis, apaugęs pušimis ir aukšta žole. Ji stovi terasoje tarp gyvūnų parodos salių. Kitos stiklinės durys kairėje veda prie pavianų, orangutanų bei kitų primatų narvų ir į atvirus koridorius, iš kurių jai jokios naudos. Lentelėje ant plytinės sienos aprašyta, kaip gyvena dygliakiaulė, nors nepaaiškinta, kodėl ji įkurdinta Primatų zonoje. Prieš keletą mėnesių zoologijos sodo darbuotoja su užrašų knygele rankoje jai prisipažino  – tyliai, kad Linkolnas neišgirstų, – jog dygliakiaulė nudvėsė. Džoana su Linkolnu nuolat tikrindavo, ar vietoj jos neapgyvendintas naujas gyvūnas. Ji papasakojo jam tiesą, mat Linkolnas jau yra matęs negyvų paukštelių, voverių ir sutryptų tarakonų, taigi kam apsimetinėti, kad niekas nemiršta, o dabar jis vylėsi pamatyti dygliakiaulės jauniklį. Tačiau kol kas aptvaras tuščias.

Ji viliasi, kad jis vis dar tuščias.

Žengdama artyn apžvelgia žemaūgius medžius ir tuščiavidurius rąstus. Žolę jau reikėtų pjauti, kai kur matyti plikos dirvos ir žvyro lopinėlių – aptvaras apleistas. Jo vidurys išliko toks, kokį ji prisimena – rieduliai iki pusantro metro aukščio. Akmeninė siena driekiasi beveik keturis metrus, o ar kažkas yra už jos, įžiūrėti sunku. Erdvę juosia vielinė, vijokliais apaugusi tvora. Ji mažiausiai keturių su puse metro aukščio, viršuje dar užlenkta į vidų – nejau zoologijos sodo darbuotojams kilo rūpesčių dėl tvoromis besikarstančių dygliakiaulių? – o palei tvorą siūbuoja pušys.

Ši vieta paslėpta giliai Primatų zonoje, į ją veda painūs, vingiuoti takai. Žmonėms ji atrodo netinkama, Džoanai – tobula.

Ji pasodina Linkolną ant turėklo ir net aikteli iš palengvėjimo. Turėklą perlipti bus nesunku, kitoje pusėje pakaks vietos atsistoti. Ji perkops pirma, tada perkels Linkolną, net jei nepasiseks, nusiris žemyn vos pusę metro, taigi jis neužsigaus, tik gali pravirkti, o triukšmas… Ne, pavojus nukristi jam negresia. Jinai jį išlaikys.

– Štai ką dabar darysime, – taria ji. – Kol pati perlipsiu, pasodinsiu tave čia…

Jis papurto galvą ir stipriai įsikimba jai į rankas.

– Mamyte, mums negalima lipti pas gyvūnus!

– Čia jų nėra, prisimeni? – atsako ji stengdamasi atkabinti jo pirštus. – Čia dygliakiaulės namai. O naujos dar neatvežė.

– Tvora skirta tam, kad gyvūnai nepabėgtų, o žmonės neliptų į vidų, – tvirtina jis.

Gyvenime ji dar taip nesigailėjo, kad sūnus visuomet laikosi taisyklių.

– Šiandien taisyklės pasikeitė, – gudrauja ji. – Šiandien galioja ypatingo atvejo taisyklės. Jos nurodo, kad mums reikia pasislėpti ir neleisti vyrui su šautuvu mūsų surasti.

Linkolno piršteliai šiek tiek atsipalaiduoja, jis pažvelgia per petį ir vėl įsikimba į ją.

– Aš nukrisiu, – inkščia berniukas. – Per aukštai.

– Negi leisčiau tau nukristi?

– Ne, – išlemena glausdamasis arčiau. – Mamyte.

– Aš tavęs nepaleisiu. Tik perlipsiu…

– Mamyte, – verkšlena jis.

– Ša. Laikau tave.

Ji prisitraukia ir apsižergia ranktūrį, laikydama sūnų už abiejų šonų. Nepatogu, tačiau jai pavyksta persikeberioti į kitą pusę, nors pusiausvyrą ant siauros atbrailos išlaikyti nelengva.

Rankutėmis jis stipriai įsikimba jai į riešus. Ji girdi, kaip jis alsuoja tramdydamas verksmą. Ar tai dėl to, kad kažkoks vyras šaudo žmones, ar todėl, kad teko sulaužyti įprastas taisykles? Ji nežino.

– Mamyte.

– Aš tave laikau, – tikina Džoana ir apsivijusi jį viena ranka trukteli sau prie krūtinės. Berniuko kulnai dusliai atsitrenkia į turėklą.

– Nuleisiu tave žemyn, – sako ji, – o tu atsistok čia ir rankomis laikykis už metalinės dalies. Tada aš nušoksiu žemyn ir nukelsiu tave.

Dar nebaigusi aiškinti ji jau kelia jį per tvorą neleisdama ilgiau apie tai galvoti, mat dažniausiai ilgiau galvojęs drąsesnis jis netampa, o manevrą ji užbaigs per porą sekundžių. Viena ranka tvirtai įsikibusi į turėklą, nuleidžia berniuką išrietusi liemenį, atsitraukusi nuo ranktūrio kuo toliau, kad užtektų vietos sūnui, ir vieną akimirką jis, nors ir laikomas, pakimba ore, Džoana pajunta jo išgąstį, bet jau kitą akimirką pastato Linkolną ant tos pačios atbrailos, jo sportiniai bateliai atsiduria tarp jos odinių basučių. Ji stipriai įkabina jo pirštus į vielinę tvorą.

– Laikykis tvirtai, – prisako.

Atsispyrusi nesunkiai nušoka žemyn ir nusileidžia į net riešus kutenančią žolę. Ji nukelia sūnų, tada pasuka taip, kad šis galėtų apsivyti jai kaklą. Linkolnas kojomis suspaudžia jai šonus, ir ji vėl bėga stengdamasi nesuklupti, mat jis užstoja jai vaizdą – ji staiga prisimena, kaip nėštumo pabaigoje nelygus žemės paviršius virsdavo kliūčių ruožu, – ir galiausiai jie neria už ją taip viliojančių akmenų.

Ji pritupia ir atsisėda, atrėmusi nugarą į šaltą ir kietą akmeninę sieną, kojas ištiesusi ant žemės priešais save. Jis vis dar įsikibęs į ją.

Gin Phillips „Baimės karalystė“; Iš anglų kalbos vertė Aistė Kvėdaraitė-Nichols, išleido leidykla „Baltos lankos“, 2017.

Sekmadienio rytą Šv. Petro aikštėje popiežius Pranciškus vadovavo procesijai su verbomis ir aukojo Kančios sekmadienio Mišias. Prasidėjo Didžioji savaitė. Popiežiaus aukotose Mišiose dalyvavo Romos vyskupijos jaunimas, kartu su savo vyskupu – popiežiumi, vyskupijos mastu švenčiantis Pasaulinę jaunimo dieną, o taip pat Romoje vykusio priešsinodinio jaunimo susitikimo dalyviai – 300 jaunų žmonių iš viso pasaulio. Mišių pabaigoje jie popiežiui įteikė visą savaitę turkusius darbus reziumuojantį dokumentą.

Popiežiaus Pranciškaus homilija

Jėzus įžengia į Jeruzalę. Liturgija ir mus pakvietė dalyvauti džiūgaujančių, savo Viešpatį šlovinančių žmonių šventėje. Tačiau išklausius pasakojimą apie Kančią, džiaugsmas nuslopsta, užleisdamas vietą kartumui ir skausmui. Šios dienos šventėje susipina džiaugsmas ir kančia, sėkmė ir klaidos, iš kurių susideda mūsų, kaip mokinių, kasdienis gyvenimas. Šios dienos šventė apnuogina jausmus ir prieštaravimus, būdingus ir mums, šių laikų vyrams ir moterims. Mes sugebame labai mylėti ir labai nekęsti; sugebame narsiai aukotis, bet ir „nusiplauti rankas“ kai pasitaiko tam tinkama proga; sugebame būti ištikimi, bet ir pabėgti ar išduoti. Šiame Evangelijos pasakojime aiškiai matome, kad Jėzaus sukeltas džiaugsmas kai kuriems kitiems nepatinka ir juos erzina.

Jėzus įžengia į miestą apsuptas savo žmonių, jų giesmių ir šūkavimų. Pasitelkę vaizduotę girdime sūnaus palaidūno, kuriam buvo atleista balsą, pagydyto raupsuotojo balsą, pasiklydusios avelės garsų mekenimą. Girdime muitininko ir iš bendruomenės išvarytojo balsus, girdime šaukiant tuos, kurie gyveno miesto paribiuose. Girdime šauksmą moterų ir vyrų, kurie sekė Jėzų, nes jis su atjauta žiūrėjo į jų skausmą ir skurdą. Gieda ir džiaugiasi visi atstumtieji, kuriems Jėzus ištiesė ranką. Jie šaukia: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ Kaipgi nešlovinti To, kuris sugrąžino orumą ir viltį? Džiaugiasi nusidėjėliai, kuriems buvo atleistos nuodėmės ir kurie atgavo pasitikėjimą. Jie šaukia, džiaugiasi. Tai jų džiaugsmas.

Šis džiūgavimas trikdo ir piktina tuos, kurie mano esą teisūs ir ištikimi įstatymui ir ritualams. Jo negali pakęsti tie, kas nuslopino savo jautrumą skausmui, kančiai ir skurdui. Ne vienas iš jų galvoja: „Žiūrėk, kokie nekultūringi žmonės!“ Šio džiaugsmo negali pakęsti tie, kas neatsimena, kas užmiršo kiek daug galimybių jiems buvo duota. Tie, kurie tik save teisina ir bando kuo patogiau įsitaisyti, nesupranta kas yra Dievo gailestingumą patyrusiųjų džiaugsmas. Nemoka šitaip džiaugtis tie, kurie pasitiki tik savo jėgomis ir mano esą už kitus pranašesni.

Iš čia ir kyla riksmas: „Ant kryžiaus jį“. Tai ne spontaniškas šauksmas, bet tyčia sukurstytas riksmas, paremtas neapykanta, šmeižtu, melagingais liudijimas. Šis balsas meluoja, kuria sau patogią versiją, paspendžia pinkles kitiems, kad pats nenukentėtų. Taip šaukia tie, kurie be jokių skrupulų, bet kokiomis priemonėmis nori iškelti save ir nutildyti kitų balsus. Šis balsas kyla iš suklastotos tikrovės; taip sudarko Jėzaus veidą, kad jis atrodytų kaip nusikaltėlis. Šis balsas gina save, diskredituodamas kitus, ypač tuos, kurie negali apsiginti. Tai riksmas, kurį sufabrikavo intrigos, įsivaizduojamas savarankiškumas, išdidumas ir puikybė. Dėl to ir girdime: „ant kryžiaus jį! ant kryžiaus jį!” Šitaip galiausiai nutildoma žmonių šventė, sugriaunama viltis, nužudomos svajonės, užgniaužiamas džiaugsmas, aklinai užsidaro širdis ir atšąla meilė.  Šauksmas „gelbėkis pats“ nori nustelbti solidarumą, užgesinti idealus, apakinti. Šis šauksmas nori ištrinti atjautą.

Geriausiai priešnuodis visiems šiems riksmams – žiūrėti į Kristaus kryžių ir įsiklausyti į jo paskutinį šauksmą. Kristus mirė su meilės šauksmu: meilės mums visiems, jauniems ir seniems, šventiesiems ir nusidėjėliams, tų laikų ir mūsų laikų žmonėms. Ant kryžiaus jis mus išgelbėjo, kad neužgestų mumyse Evangelijos džiaugsmas, kad kiekvieną žmogų, kad ir kokia būtų jo situacija, pasiektų gailestingojo Tėvo žvilgsnis. Žiūrėti į kryžių reiškia permąstyti savo prioritetus, pasirinkimus ir veiksmus, reiškia klausti savęs ar esme dėmesingi šalia esantiems žmonėms, ypač tiems, kuriuos slegia sunkumai. Broliai ir seserys, ką mato mūsų širdis? Ar džiaugiamės Jėzumi ir šloviname jį širdyje? O gal mums gėda būti su nusidėjėliais, padėti paskutiniesiems ir visų užmirtiesiems?

Brangus jaunime, džiaugsmas, kurį Jėzus sužadina jumyse, kai kam nepatinka ir kai ką trikdo, nes sunku manipuliuoti besidžiaugiančiu jaunimu. Šiandien atsimename ir kitą balsą: fariziejai Jėzui šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Lk 19,39-40). Visada būta pagundos nutildyti jaunimą. Fariziejai priekaištauja Jėzui ir reikalauja, kad jis nutildytų savuosius. Yra daug būdų nutildyti jaunimą, padaryti jį nematomą. Yra daug būtų atimti iš jų jautrumą, užmigdyti, kad „nekeltų triukšmo“, nekeltų klausimų, neprovokuotų diskusijos. Yra daug būdų juos nuraminti, kad nesiangažuotų, kad jų svajonės nusileistų žemyn, kad taptų tik pažemiais skraidančiais, mažais ir liūdnais norais.

Šiandien, Verbų sekmadienį, švęsdami Pasaulinę jaunimo dieną, gerai įsiklausykime į Jėzaus atsakymą vakarykštiems, visų laikų, o taip pat ir šiandieniniams fariziejams: „jei šitie tylės – akmenys šauks“ (Lk 19,40).

Brangus jaunime, jūs galite rinktis ką šauksite – ar sekmadienio „Osana“, ar penktadienio „Ant kryžiaus jį“. Jūs galite rinktis ir tylėjimą. Jei kiti tyli, jei mes seni ir atsakingi žmonės tylime, jei pasaulis tyli, praradęs džiaugsmą, aš jus klausiu: ar jūs šauksite? Prašau, apsispręskite, kol dar akmenys nešaukia.

Lyčių lygybės idėja dažnai siejama su visuomenės pažangos, gerovės, stabilumo vizija. Moksliniai tyrimai (1) rodo – ekonomiškai išsivysčiusiose visuomenėse, kur lyčių lygybės daugiau yra didesnis pasitenkinimas gyvenimu, aukštesnis inovacijų ir gimstamumo lygis, lengviau įveikiamos ekonominės krizės, mažiau žmonių gyvybes nusinešančios agresijos. Tačiau kaip diegti lyčių lygybę įtvirtinančias praktikas, ne visuomet akivaizdu, nors požiūris, vadovaujantis kuriuo siekiama šio tikslo, lemia rezultatų tvarumą.

Akademinėje literatūroje (2) nurodomos trys galimos lyčių (ne)lygybės aiškinimo prieigos, kurios vadinamos įtraukimu (angl. inlcusion), apvertimu (angl. reversal) ir pakeitimu (angl. displacement).

Įtraukimo požiūris remiasi nuostata, kad visi žmonės privalo turėti vienodas teises ir galimybes. Lyčių nelygybė aiškinama kaip moterų išstūmimas iš viešos sferos (pavyzdžiui, ekonominės, sprendimų priėmimo), todėl jį šalinti siūloma įgyvendinant lygių galimybių politiką, kuri užtikrina moterims tokias pat sąlygas kaip ir vyrams. Šis požiūris paskatino peržiūrėti teisinę sistemą atsisakant diskriminacinių nuostatų. Vis dėl to jis kritikuojamas, nes remiantis šia prieiga formuojama lyties požiūriu tariamai neutrali politika, kuri moteris vertina taip, tarsi būtų vienodos su vyrais ir verčia pritapti prie esamų normų.

Šį trūkumą mėginta šalinti taikant apvertimo požiūrį. Vadovaujantis juo pagrindine lyčių nelygybės priežastimi laikomas vyriškumo normų, kurias moterys turi imituoti arba atitikti, dominavimas. Todėl skatinama diegti pozityvaus poveikio priemones (pavyzdžiui, kvotas) ir formuoti politiką, kuri deramai įvertina nehegemonines (pvz., moterų) tapatybes ar egzistuojančios normos neatitinkančias patirtis (pvz., motinystės). Moterų „savitumo“ paieškos skatino reviduoti daugelį visuomenės gyvenimo, mokslo, kultūros sričių, tačiau sulaukė ir kritikos: „kitoniškumo“ akcentavimas tik įtvirtina egzistuojančias (vyriškumo) normas, nes pabrėžia jų neatitikimą.

Vadovaujantis pakeitimo požiūriu kritiškai vertinamos ne tik moterų išstūmimo iš viešos sferos ar vyriškumo normos įtvirtinimo problemos. Permąstoma visa lyčių tvarka, praktikos ir kultūriniai kodai. Juos raginama keisti, kad žmonių įvairovė netaptų prielaida diskriminuoti. Tačiau koks turinys turėtų slypėti už tokio siekio transformuoti, bendro sutarimo nėra. Esama nuomonių, kad lyčių kategorijų derėtų atsisakyti, nes jų vartojimas reprodukuoja nelygybę. Oponentai teigia, kad jų spektras turėtų plėstis, bet nykti hierarchija ir atskirtis. Nancy Fraser (3) įžvalgos šią diskusiją dar labiau pagilina. Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad siekiant socialinio teisingumo svarbūs yra tiek simbolinio atstovavimo, tiek materialinio perskirstymo klausimai, tačiau jų sprendimai gali remtis priepriešinėmis strategijomis.

Taip atsitinka todėl, kad lytis, pasak Fraser, yra dvivalentė kategorija, turinti tiek ekonominį, tiek kultūrinį dėmenį. Viena vertus, ji įprasmina skirtį tarp apmokamo (produkcijos) ir neapmokamo (reprodukcijos) darbo, pastarąjį priskiriant moterims. Taip pat atskiria gerai apmokamas, vyrų dominuojamas profesijas nuo mažiau apmokamų, moterų dominuojamų ekonomikos (socialinės srities, paslaugų) sektorių. Šių dalybų rezultatu tampa politinė-ekonominė struktūra, kuri palaiko išnaudojimą (ir nepriteklių) lyties pagrindu. Tad jeigu lyčių skirtumai remtųsi tik ekonomine skirtimi, siekiant teisingumo pakaktų transformuoti pastarąją sąrangą: panaikinus apmokamo ir neapmokamo darbo bei apmokamo darbo sistemos viduje esantį padalijimą lyties pagrindu išnyktų ir pati diskriminuojanti lyčių sistema.

Tačiau lyčių sistema yra susijusi ne tik su ekonomine, bet ir kultūrine vertybine diferenciacija. Taigi susiduriama ir su pripažinimo problemomis. Lyčių nelygybę greta ekonominių veiksnių skatina ir įsišaknijusios normos, teikiančios privilegijas vyriškumui, kurios įtvirtina kultūrinį seksizmą, grindžiamą nuvertinimu visko, kas „moteriška“, bet nebūtinai tik pačių moterų. Jis reiškiasi kaip seksualinė prievarta, smurtas šeimoje, daiktinantis ir menkinantis vaizdavimas žiniasklaidoje, priekabiavimas ir nepagarba visose gyvenimo srityse, vyriškumo normų primetimas, dėl kurių moterys vertinamos kaip menkesnės, diskriminacinės nuostatos, atskirtis ar išstūmimas iš viešos sferos bei vienodų teisių nepripažinimas. Norint įveikti seksizmą svarbu diegti nehegemoninių grupių pripažinimą skatinančias priemones, keičiant kultūrines vertes, kurios šiuo metu norminiam vyriškumui suteikia privilegijų.

Taigi teoriniu lygiu susiduriama su dilema, kokią strategiją pasirinkti? Siekiant teisingo išteklių paskirstymo būtina naikinti lyčių skirtumus, tačiau šalinant seksizmo padarinius svarbu pripažinti patirčių ypatumus ir vertę. Antra vertus, svarbu nepamiršti, kad lėšų (per)skirstymas pagalbos tikslais gali turėti ir neigiamų pasekmių ją priimančioms grupėms – sustiprinti stigmą, o tuo pačiu ir diskriminaciją bei atskirtį. Taip nutinka socialinės rizikos, daugiavaikėms, vienišų motinų šeimoms ar kitoms pažeidžiamų žmonių kategorijoms, kurie, sulaukę materialinės paramos, netenka simbolinio kapitalo, taigi iš aktyvių, socialines teises turinčių subjektų paverčiami pasyviais išmokų gavėjais.

Išteklių pagalbos tikslais perskirstymo priemonės nėra veiksmingos, pabrėžia Frazer (4), nes nepakeičia esamos ekonomikos struktūros pagrindų. Jos nepašalina apmokamo ir neapmokamo darbo skirties lyčių požiūriu, ar „moteriškų“ bei „vyriškų“ profesijų segregacijos pagal darbo užmokestį, taigi tik imituoja problemos sprendimą. Rezultate sustiprėja ne tik lyčių diferenciacija, bet ir nuostata, kad moterys yra nepasotinamos, nuolat kažko stokojančios sistemos „siurbėlės“. Tvariais lyčių lygybės rezultatais pasigirti negalime – per beveik tris dešimtis nepriklausomybės metų moterų padėtis nėra pagerėjusi iš esmės, tačiau turime plintančią nuomonę, kad jos yra privilegijuota, specialaus ir nepelnytai didelio dėmesio sulaukianti grupė, dėl ko nukenčia vyrai.

Ilgalaikė feministinė transformacijos vizija siejama su visuomene, kurioje nėra hierarchinės lyčių dichotomijos. Ją pakeičia tinklinės, iš tarpusavyje sąveikaujančių daugybinių tapatybės skirtumų kylančios horizontalios struktūros, kurios savo ruožtu veikia ir ekonomikos bei kultūros procesus, darydamos juo labiau egalitariškus. Šis vaizdinys turi galingą perkuriantį potencialą, tačiau sunkiai telkia palaikančiųjų gretas, nes dauguma moterų ir vyrų ypač stipriai prisirišę prie esamų lyties tapatybių, jų stabilumo iliuzijos, tad sunkiai priima tapatybės kaip proceso idėją. Kaip gi tuomet išnarplioti šį nelygybę, atskirtį, nuvertinimą reprodukuojantį Gordijaus mazgą?

Pradžioje apsidairykime po mūsų kasdienybę. Skirstant išteklius Lietuvoje remiamasi „neutraliu“ požiūriu, tarsi lyties kategorijos (jų pagrindu suformuotos socialinės grupės) neegzistuotų. Formuojant biudžetą nėra atliekamos studijos išaiškinti galimą finansavimo programų poveikį moterims ir vyrams, mergaitėms ir berniukams, lėšos skiriamos tiesiog šalies gyventojams.

Tuo tarpu nacionaliniu lygiu atliekami tyrimai rodo, kad moterys ir vyrai skirtingu mastu susiduria su savitomis problemomis. Pavyzdžiui, vyrai beveik 3 kartus dažniau nei moterys suserga aktyviąja tuberkuliozės forma (2016 m. 100 tūkst. gyventojų teko 22 nauji moterų ir 61 vyrų susirgimas) (5) ir beveik 6 kartus dažniau nei moterys miršta nuo išorinių priežasčių (2013 m. taip mirė 48 moterys ir 278 vyrai) (6). Moterys tuo tarpu sudaro trys iš penkių gyvenančiųjų globos įstaigoje ir tris ketvirtadalius 70-ies metų ir vyresnio amžiaus asmenų (7). Joms taip pat tenka kur kas didesnė nei vyrams globos reikalaujančių žmonių priežiūros (atitinkamai 75,4 proc. ir 48,2 proc.) (8) ir vaikų priežiūros našta, todėl lieka mažiau galimybių dalyvauti visuomenės gyvenime.

Yra ir kitų atotrūkių. Pavyzdžiui, vyrai turi daugiau laiko ir noro užsiimti sportine veikla ir gerinti sveikatą, moterys aktyviau dalyvauja profilaktinėse širdies ir kraujagyslių ligų programose, dažniau pakartotinai lankosi pas gydytojus (9), ko priežastimi gali būti ir didesnis sąmoningumas, ir dažniau patiriamas sisteminis smurtas šeimoje. Prarają tarp moterų ir vyrų pasaulių žyminčius skirtumus galima būtų vardinti ir toliau, apžvelgiant ekonomikos, mokslo, švietimo, socialinę, kultūros ir kitas sferas.

Tačiau kai atotrūkis tarp lyčių toks ženklus, būtina ieškoti sisteminių priežasčių ir jas metodiškai šalinti išteklius pasitelkiant „moteriškų“ ir „vyriškų“ patirčių skirtumams mažinti. Konkrečių problemų sprendimas, o ne abstrakčių priemonių kovojant „su alkoholizmu“, „socialine atskirtimi“ ar „epidemijomis“ finansavimas galėtų padėti siekti šio tikslo. Bet tam, kad projektas pavyktų, biudžeto eilutės turėtų būti formuojamos ne Temidės įpročiu (užrištomis akimis), o kritiškai įvertinant ir sąmoningai šalinant lyčių diferenciaciją, kurią įtvirtina politinė-ekonominė ir kultūrinė-vertybinė skirtys.

1 Øystein Gullvag Holter, ‘‘What’s in it for Men?’’: Old Question, New Data. Men and Masculinities 2014, Vol. 17(5) 515-548.
2 Multiple Meanings of Gender Equality: A critical frame analysis of gender policies in Europe. Edited by Mieke Verloo. 2007, Central European University Press.
3 Nancy Frazer, “From Redistribution to Recognition? Dilemmas of Justice in a ‘Post-Socialist’ Age”. New Left Review I/212, July-August 1995.
4 Nancy Frazer, “From Redistribution to Recognition? Dilemmas of Justice in a ‘Post-Socialist’ Age”. New Left Review I/212, July-August 1995.
5 Lietuvos statistikos departamentas, Moterys ir vyrai, 2017.
6 Sumbrys, D., 2014. Lietuvos vidutinės tikėtinos trukmės šuoliška kaita, Demografija visiems. Informacinis biuletenis. 2014(1): 16-18
7 Lietuvos statistikos departamentas, Moterys ir vyrai, 2017
8 Lietuvos socialinių tyrimų centras. 2017. Socialiniai tyrimai, 2017 (4)
9 Grabauskas V. et al. 2015. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas, 2014. Kaunas: LSMU

Manoteisės.lt

2018 m. pavasario darbotvarkėje Seimas numatė svarstyti Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymą, kuris beveik visiškai uždraustų abortus. Nėštumą leidžiama nutraukti tik tokiu atveju, jeigu jis keltų grėsmę nėščios moters gyvybei ar sveikatai, arba jeigu yra pagrįstų įtarimų, kad nėštumas atsirado dėl nusikalstamų veikų, tačiau tik iki 12-os nėštumo savaitės.

Pirmas dalykas, kuris krinta į akis, yra moters gyvybės nuvertinimas šiuo projektu siūlomoje ideologijoje. Juk kokią gyvybę saugo įstatymas? Žmogaus. O kas yra žmogus pagal įstatymą?

„Žmogaus gyvybė prasideda nuo moters apvaisinimo“, teigiama įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Taigi šioje nuostatoje moteris nėra žmogus, kurio gyvybę ir sveikatą reikėtų saugoti. Įstatymo apsaugos objektas yra žmogaus gyvybė, o pagrindinis subjektas – žmogus arba vaikas, kaip dar tai įvardinama įstatyme, ne moteris. Moteris pagal įstatymu siūlomas formuluotes ir už jų slypinčios idealogijos nuostatas tėra, kaip pasakė vienas Seimo narys, „tik namelis“ negimusiam vaikui, taigi, sofistikuota talpa jam ‒ žmogui ‒ išnešioti.

Šis vaikas / žmogus pagal įstatymo projektą „turi visas civilinės teisės saugomas turtines ir asmenines neturtines teises“ (9 straipsnis). Taigi, ir tokias, kaip teisė į vardą, teisė į atvaizdą, galimybę paveldėti ir t.t. Ko gero, nebūtų galima daryti ir ultragarso tyrimo, nes norint atgaminti atvaizdą, reikalingas žmogaus sutikimas. Šiuo metu įvairiose Europos valstybėse tėvai sulaukia ieškinių, kai kur net ir baudų, kad be leidimo atgamino savo vaikų atvaizdus socialinėse medijose. Gal panašiai reikėtų elgtis ir su nuotraukomis iki gimimo?

Tokį įstatymą priėmus, nėštumas praktiškai visada taptų svarbesnis nei rizika moters sveikatai. Tai įstatymas sako labai aiškiai: „Visi klausimai, susiję su gyvybės prenatalinėje fazėje apsauga, privalo būti sprendžiami, teikiant prioritetą vaiko prenatalinėje fazėje teisėms, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus.“ (2 straipsnio 2 dalis).

Čia verta prisiminti Savitą Halappanavar, kuri mirė Airijoje 17-tą nėštumo savaitę. Jai ir jos vyrui buvo pasakyta „this is a Catholic country“ (liet. „čia katalikiška valstybė“). Buvo visai nesvarbu, kad ji pati nebuvo nei katalikė, nei Airijos pilietė, nes pagal įstatymą gydytojai privalėjo laukti, kol viskas išsispręs savaime. O ką tai reiškia gydytojui? Gydytojai tuo metu jau žinojo, kad šis nėštumas nebesitęs, bet nepaisydami pakartotinių Savitos ir jos vyro prašymų, nutarė laukti, kol situacija taps pavojinga gyvybei – įsikišimas anksčiau jiems galėjo reikšti prarastus savo pačių gyvenimus, karjeras ir netgi baudžiamąją atsakomybę.

Savitos mirties momentu gydytojai vis dėlto turėjo teisę įsikišti, kai kyla pavojus moters gyvybei, bet jiems reikėjo „gaudyti tą momentą“. Kaip toks laukimas, kol nėštumas taps pavojingas gyvybei, yra suderinamas su esminėmis gydytojo pareigomis? Skandinavijoje šiuo metu dirba nemažai šios srities specialistų, emigravusių iš Lenkijos. Kaip man emigracijos priežastis komentavo vienas iš jų, jam buvo pernelyg sunku žiūrėti į besikankinančias moteris ir žinoti, kad draudžiama padėti. Juk kartu su Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymu būtų keičiamas ir Lietuvos Baudžiamasis Kodeksas, kuriame būtų įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė. Kur pakryptų svarstyklės, kai vienoje jų pusėje yra bausmė, laisvės atėmimas (tarkime, dvejų metų), o kitoje – paties gydytojo etika? Juo labiau, kad įstatymo struktūra tokia, kad sudaromas įspūdis ir pabrėžiama, kad abortas galimas tik labai išimtinėmis aplinkybėmis, o po 12 savaitės apskritai neturėtų būti atliekamas.

Aiškinamajame įstatymo rašte kalbama apie valstybes Europoje, kuriose „siūlomas įstatymas jau seniai priimtas“. Tačiau pamiršta paminėti, kad tiek Lenkija, tiek Airija kasmet moka daugybę pinigų moterims, kurioms nebuvo leista nutraukti nėštumo. Jos sumoka už tokią politiką, tai ir mes turime tam pinigų, nors neturime lėšų kovai su smurtu prieš moteris? Airijoje po Savitos ir kitų moterų mirčių 2018 m. gegužę rengiamas referendumas dėl abortų draudimo panaikinimo. Be to, anot Valetos Universiteto lyčių studijų centro tyrėjų, kasmet keli šimtai Maltos moterų pasidaro abortą JK, ir pagal dvišalį JK ir Maltos susitarimą šios paslaugos joms teikiamos nemokamai. Taigi, į kitas abortus draudžiančias valstybes neverta žvalgytis, jei norime gerosios įstatymų leidybos praktikos.

Antrasis įspūdingas aspektas yra moters, kaip savarankiško subjekto, nebuvimas įstatymo šalininkų argumentuose. Pavyzdžiui, palaikydamas abortų uždraudimą, Krizinio nėštumo centras teigė, kad „moters gerovė ir teisės negali būti atsiejamos nuo jos įsčiose augančio vaiko teisių ir gerovės“. Laisvos visuomenės institutas pabrėžė, kad „Gyvybės apsauga prenatalinėje fazėje užtikrina ne tik žmogaus, bet ir moters gerovę“.

Taigi, moteris suvokiama kaip ne žmogus, o kažkas kita, brėžiama hierarchija (bus gerai ne tik žmogui, bet net ir jį nešiojančiai moteriai). Geriausiu atveju moteris čia vaizduojama kaip galinti turėti subsidiarų žmogiškumą. Nors svarbi žmogaus teisių ir laisvių esmė yra ta, kad jos yra individualios, čia jos suvokiamos savaip ‒ kaip subsidiarios moters įsčiose augančio žmogaus teisėms. Moteris čia perkuriama kaip riboto subjektiškumo asmuo, netiesiogiai subsidiarus joje augančiam žmogui, ir tiesiogiai pavaldus Vyriausybei, kuri organizuoja jos „globą“.

Ar tai šiek tiek neprimena M. Atwood „Tarnaitės pasakojimo“? Šioje knygoje aprašomoje visuomenėje pagrindinės protagonistės paskirtis tėra pagimdyti vaiką, ir visa pagalba, kurią ji gauna, skirta tik tam vienam tikslui. Kaip įstatymo projekto vizijoje, ji svarbi tik tiek, kiek svarbi talpa brangiai esencijai atnešti.

Teisinis asmens subjektiškumas reiškia, kad asmuo turi teisnumą ir veiksnumą. Tuo tarpu įstatymo projektas numato „nėščių moterų globos organizavimą“ (4 straipsnis). Tačiau kodėl gi pasirenkama naudoti būtent tokį žodį, ką jis reiškia?

Civilinio Kodekso 2.10 straipsnyje nurodoma: „Fizinis asmuo, kuris dėl psichikos sutrikimo negali suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu toje srityje. Neveiksniam tam tikroje srityje asmeniui šioje srityje yra nustatoma globa.“ Taigi, vartodami žodį „globa“, įstatymo kūrėjai bando perkurti moters, kaip žmogaus, kaip pilnateisio asmens, subjektiškumą. Vartodami tokius žodžius, jie duoda užuominą, kad moteriai reikalinga globa ir ji negali savarankiškai priimti sprendimų.

Tokie žodžiai, kaip „globa“, kaip ir „asmeninės neturtinės teisės“ yra ne tik žodžiai, bet ir teisiniai terminai, kurie turi būti vartojami atsakingai. Reikia tikėtis, kad įstatymų leidėjai neplanavo iš tiesų įtvirtinti nėščios moters neveiksnumo nėštumo metu. Neaiškiai vartojama ir daugiau teisinių terminų, pavyzdžiui, „įtarimai“, kurie turėtų egzistuoti norint pasidaryti abortą (antroji galima priežastis). Tačiau tam, kad būtų pareikšti įtarimai dėl seksualinės prievartos, dažnai neužtenka 12 savaičių. Be to, abortas tokiais atvejais gali būti itin aktualus jaunoms merginoms, o pagal įstatymo projektą joms ši paslauga kaip tik sunkiausiai prieinama: iki 14 m. reikalingas teismo leidimas, iki 18 m. – tėvų rašytinis sutikimas.

Jeigu Vyriausybė organizuoja nėščios moters globą, tai kas gi ją vykdo tiesiogiai? Gal moters vyras ar tėvas? Toliau skaitant paaiškėja, kad prižiūri ir indoktrinuoja greičiau jau vienuolė ar kita religinga moteris, vėlgi kaip ir M. Atwood distopijoje.

Panašu, kad įstatymo projektu numatyta ir toliau stiprinti Vyriausybės ir bažnyčios santuoką, kuri buvo sutvirtinta Šeimos stiprinimo įstatymo, įsigaliojusio 2018 m. kovo 1 d. Ten buvo padėti pamatai ir abortų draudimui. Kaip viena iš pagrindinių šeimos stiprinimo nuostatų įtvirtina, kad valstybės ir savivaldybės institucijos privalo užtikrinti „pagarbos gyvybei ir žmogaus orumui bet kuriuo jo gyvenimo etapu sąlygas“ (4 straipsnis). Šeimos stiprinimo įstatymu irgi buvo sukurtas savotiškas ir ribotas moters subjektiškumas, nustatant, kad moteris ir vyras yra papildantys vienas kitą.

Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatyme toliau klojamos plytos, kuriomis galima būtų kurti M. Atwood distopiją primenančią visuomenę. 4 straipsnio 2 dalis numato, kad Vyriausybė skatina ir remia „tradicinių bei valstybės pripažintų religinių bendruomenių veiklą“, organizuojant nėščių moterų globą. Taip pat ypatingas vaidmuo numatytas bažnyčioms ir tikėjimų bendrijoms bei visuomeninėms organizacijoms. Taigi, kaip ir rašoma projekto aiškinamajame rašte, įstatymo ideologija „atspindi Katalikų bažnyčios, popiežiaus Jono Pauliaus II mokymus“ , o kas gi tą išmano geriau nei ši bažnyčia?..

Jau ir šiuo metu savivaldybės ir valstybė prisideda prie Krizinio nėštumo centrų ir įvairių įvairiausių „šeimos“ organizacijų veiklų, kurios yra tiesiogiai įsteigtos Vyskupų konferencijos arba labai aiškiai susijusios su bažnyčia. Retorinis klausimas, ar jų veikla šioje srityje tikrai labai skirsis nuo M. Atwood visuomenėje vaizduojamos tetulių veiklos: ar egzistuos informuotas pasirinkimas, ar tik lengvai pridengta indoktrinacija?

Tačiau koks yra galutinis Vyriausybės ir bažnyčios santuokos tikslas? Kodėl numatyta visoje Lietuvoje pristeigti tokių keistų darinių, kaip šeimos tarybos ir komisijos, besikišančios į visas įmanomas gyvenimo sritis? Vizualizuota ir patvirtinta, kad šeimos bus privalomu būdu stiprinamos net 7 lygiais, ir minėtos tarybos užsiims tiek smurto prevencija, tiek alkoholikų ir nėščiųjų priežiūra, tiek propagandos apie moters papildomumą vyrui skleidimu, ir t.t.

Šeimos stiprinimo įstatyme galima rasti nuorodą į tą galutinį tikslą – „Lietuvos valstybės bei tautos gyvybingumą ir istorinį išlikimą“ (2 straipsnio 4 dalis). Taigi, mūsų valstybėje kaip nauja siektina ideologija aiškiai įvardytas etnocentrizmas, ir kiekvieno iš tautinių subjektų kontrolė yra priemonė tam pasiekti. Tik ar kontrolės visuomenės įtvirtinimas užtikrins gyvybingumą ir išlikimą? Sienos atviros – ar kontroliuojami subjektai neišsilakstys kaip viščiukai?

Nepertraukiamas naujų tautinių subjektų gimdymas įmanomas tik pastačius sienas ir įtvirtinus dar didesnę kontrolę. Sąlyginai laisvoje visuomenėje uždraudus abortą gimstamumas visiškai nedidėja, ir pagal Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenis Lenkijoje jis net sumažėjo. Tikėkimės, kad iš istorijos ko nors išmokta, ir totalitarizmo idėjos liks tik distopiniuose romanuose. Tačiau, kaip ir M. Atwood knygos protogonistės motina-feministė, neturiu daug iliuzijų. Lietuvoje su nostalgija ir žavėjimusi žvalgomasi į totalitarizmą, idealizuojama viena bažnyčia, ir klesti mistifikavimas.

Lietuvos viešoje erdvėje vis dar beveik nėra moterų, kurios rinkosi nutraukti nėštumą, ir joms buvo labai svarbu turėti tą galimybę. Daugelis moterų galėtų papasakoti, kaip tai išgelbėjo jų gyvenimus, užtikrino sveikesnį ir geresnį gyvenimą po aborto, suteikė galimybę kurti šeimą tada ir taip, kaip jos to norėjo. Apie jų kūnų ir veiksmų suvaržymą diskutuojantys politikai net nesuvokia, apie kokias aplinkybes kalbama.

Galiausiai, uždraudus abortus, iškiltų pavojus moterų, kaip visateisių asmenų, subjektiškumui, ir ne tik netiesiogine prasme, t.y. joms patenkant po bažnyčios ir Vyriausybės globos sparnu. Dalis moterų išnyktų ir tiesiogine, fizine prasme: mirtų dėl nelegalių abortų ar tiesiog emigruotų iš valstybės, kurioje lygiai prieš 100 metų moterų teisės progresavo ir žiebėsi viltis. O kaip yra dabar, po 100 metų? Akivaizdu, kad turime toliau kovoti už tai, kad nebūtų pasirinktas regresas.

Parengta pagal pranešimą, skaitytą Nacionalinės emancipacijos dienos proga, 2018 m. vasario 17 d. Nacionalinėje dailės galerijoje.

Manoteisės.lt

„Pernelyg unikalus ir nepaprastas, kad liktų nepastebėtas.“

The New York Times

Ši 24-erius metus trukusi puikybės ir įniršio istorija – tai trapi dėlionė santuokos, mintančios paslaptimis. Lotas ir Matilda. Jis charizmatiškas, talentingas ir kupinas tuštybės. Ji tyli, santūri, stingdančiai graži ir spinduliuojanti tamsa. Lotas, tikintis, kad jam lemta išpildyti didžio amerikiečių menininko archetipą, veda Matildą ir išgelbėja ją nuo kraupios vaikystės demonų. „Moirose“ mus gundo įkvepianti Loto ir Matildos sąjunga. Tačiau posakis „kiekviena istorija turi dvi puses“ jų santuokai apibūdinti tinka labiau nei bet kuriai kitai. „Furijose“ stebime giliai paslėpto Matildos įtūžio istoriją. Susitikę jie gimė iš naujo, susituokę – atvėrė Pandoros skrynią. Ir kuo daugiau poros paslapčių mums atskleidžiama, tuo mažiau pasijuntame žinantys. Aišku viena: iš meilės, geismo, pavydo ir keršto Lotas ir Matilda pasiryžę viskam.

„Moiros ir Furijos“ – reikšmingas linktelėjimas antikinei tragedijai, pasigardžiavimas jos vertomis kūrybos ir aistros, pagiežos ir išdavystės, gyvenimo ir mirties, išganymo ir atpildo temomis. Anot pačios autorės, tai ne tiek istorija, kiek didinga būtybė, į paviršių iškilusi iš tamsiausių gelmių. Tačiau bene svarbiausia joje ne tai, kas pasakyta, o tai, kas nutylėta.

„Moirose ir Furijose“, kalbėdama apie santuoką, Lauren Groff peržengia visus įmanomus jos lygmenis ir atveria tokius prasminius klodus, kuriuos galbūt tiek pat sunku pasiekti, kiek ir apibūdinti. Tačiau autorei pavyksta ir viena, ir kita. Nes jos idėjos, kaip du žmonės gali gyventi kartu, gyventi vienas kitame, kaip jie gali atsitraukti vienas nuo kito ar išduoti, atrodo fundamentaliai teisingos.“

Meg Wolitzer

***

VII

Teatro ateities simpoziume, vykusiame tokiame turtingame universitete, kuris įstengė sumokėti, kam tik nori, dalyvavo keturi dramaturgai: dvidešimtmetė išskirtinio talento mergina, energingas trisdešimtmetis Amerikos indėnų kilmės rašytojas, senovinis teatro balsas, savo geriausius darbus pateikęs praėjusio šimtmečio viduryje, ir keturiasdešimt ketverių Lotas  – kaip jam atrodė, vidutinio amžiaus atstovas. Rytas buvo didingas, nutviekstas rausvų saulės spindulių, pūtė žvarbokas vėjas, o visi jie vienu ar kitu lygmeniu žavėjosi vienas kito darbu, keturi dramaturgai su renginio vedėju, laukdami simpoziumo pradžios, žaliojoje salėje įniko į burboną ir paskalas, todėl užlipę ant scenos jautėsi šiek tiek įkaušę. Auditorijoje tilpo penki tūkstančiai žmonių, ir visos vietos buvo užpildytos. Žiūrovų buvo prisigrūdę ne tik praėjimuose tarp eilių, bet ir gretimoje patalpoje su skystųjų kristalų ekranu. Šviesos buvo tokios ryškios, kad nuo scenos sunkiai įžiūrėjai toliau negu pirmą eilę, kur drauge sėdėjo žmonos. Matilda platininiais plaukais šypsojosi Lancelotui iš kraštinės kėdės.

Lancelotą pakylėjo plojimai bei išsamūs komentarai, papildyti trumpomis scenomis iš kiekvieno dramaturgo repertuaro, kurias suvaidino vaidybos kurso studentai. Sekti renginio eigą jam ėjosi sunkiai. Tikriausiai padaugino burbono. Savo rašytą pjesę jis suprato. Miriam iš „Šaltinių“ buvo tobula: patraukli, iškilių formų, žvilgančiais vario spalvos plaukais. Jis iškart suprato, kad jai lemta vaidinti kine.

Vėliau prasidėjo diskusija. Teatro ateitis! Pirmos mintys? Senukas tuoj pat pradėjo postringauti pseudobritišku akcentu. Ką gi, teatro neišstūmė radijas, teatro neužgožė filmai, teatras atsilaikė prieš televiziją, taigi kvailoka manyti, kad internetas – kad ir koks jis būtų viliojantis – galėtų nugalabyti teatrą, tiesa? Paskui prabilo indėnų karys. Menkinami balsai, skirtingų rasių balsai, balsai, kurie įprastai tildomi, bus išgirsti aiškiau nei bet kada ir užgoš nuobodžią susenusių baltaodžių patriarchų beletristiką. Susimąstęs Lancelotas ramiai atsakė, kad net tie nuobodūs susenę baltaodžiai patriarchai gali papasakoti istorijų, todėl teatro ateitis yra tokia pati, kokia buvo jo praeitis: naujų pasakojimo būdų kūrimas. Jis šypsojosi. Kol kas klausytojai plojo tik jam. Visų akys buvo nukreiptos į merginą, kuri gūžtelėjo kramtydama nagus.

– Nežinau. Nemoku spėti ateities, – atsakė.

Technologijų amžiaus įtaka? Galų gale juk susirinkome Silicio slėnyje. Klausytojai nusijuokė. Karys įsiterpė veltui aiškindamas, kad „YouTube“, įvairūs kursai internetu ir kitokiosnaujovės pavertė žinias demokratiškomis. Tikėdamasis palaikymo žvilgtelėjo į merginą. Feminizmui sulyginus namų ūkio darbus, moterims buvo leista atsisakyti gimdyti vaikus ir sunkiai plušti. Ūkininko žmona Kanzase, kadaise paprasčiausia namų šeimininkė, nuiminėjusi derlių, šluosčiusi vaikams užpakalius ir mušusi sviestą, dabar gali dalį savo darbų atiduoti ir iš žmonos virsti kūrėja. Naudodamasi kompiuteriu ji gali susipažinti su įvairiausiomis naujovėmis, žiūrėti spektaklius namuose, savarankiškai išmokti kurti muziką ir tapti naujausio Brodvėjaus miuziklo autore kojos nekeldama į bedvasį trečiąjį pragaro ratą – Niujorką.

Lancelotas susierzino. Kas šitas kvailys manosi esąs ir kodėl manosi galįs kaip užsikirtusi plokštelė spjaudyti ant kitų žmonių ir jų gyvenimo būdo? Lancelotas dievino savo pragaro ratą!

– Nemokykime kitų pasaulio žmonų, – pasiūlė jis. Juokas salėje. – Kartais mes, kūrybiški žmonės, tampame tokie narcisistai, kad tiesiog tikime savo gyvenimo būdą esant didžiausiu brangakmeniu žmonijos karūnoje. Tačiau dauguma mano pažįstamų dramaturgų yra bukagalviai menkystos, – senukas pritariamai suriaumojo, – o jų žmonos kur kas vertesnės. Jos yra geraširdiškesnės, dosnesnės ir apskritai nusipelno daugiau. Tvarkingo, patogaus ir ramaus gyvenimo kūrimas yra kilnus darbas. Šis pasirinkimas prilygsta pasirinkimui visą gyvenimą dykaduoniauti. Žmona santuokoje atlieka dramaturgės vaidmenį, jos pastangos nepaprastai svarbios rezultatui, net jei jos indėlis niekada tiesiogiai nepripažįstamas. Šis vaidmuo šlovingas. Tarkim, mano žmona Matilda prieš daugelį metų metė darbą, kad manasis eitųsi kaip per sviestą. Jai patinka gaminti valgį, švarintis ir redaguoti mano kūrinius. Visa tai darydama ji jaučiasi laiminga. Ir koks menkysta drįstų niekinti ją sakydamas, kad ji verta mažiau, mat nėra šeimos kūrėja?

Lancelotas liko patenkintas tuo, kaip sklandžiai žodžiai liejosi jam iš lūpų. Mintyse jis padėkojo aukštesnėms galioms už savo iškalbingumą.

Jaunoji dramaturgė karčiai atsakė:

– Aš esu žmona ir turiu žmoną. Man nepatinka klausytis, kaip viską skirstome į vyrišką ir moterišką.

– Žinoma, kalbu apie žmoną kaip apie belytį partnerį, – patikslino Lancelotas.  – Būna ir vyriškų žmonų. Aktorystės metais man taip stigo darbo, kad praktiškai tvarkiau visą namų ūkį, o Matilda uždirbdavo pragyvenimui. – Jis plovė indus, tai buvo tiesa. – Kad ir kaip ten būtų, egzistuoja esminis lyčių skirtumas, kurį šiuolaikiniame pasaulyje minėti yra politiškai nekorektiška. Tik moterys gali gimdyti vaikus, jos juos žindo ir tradiciškai rūpinasi. Tai užima neišmatuojamą galybę laiko.

Šypsodamasis jis laukė plojimų, tačiau kažkas pasisuko ne ta linkme. Salėje įsivyravo mirtina tyla. Auditorijos gale žmonės garsiai kalbėjo. Ką jis padarė? Puolęs panikon jis atsigręžė į Matildą, ši sėdėjo nuleidusi akis į batus.

Jaunoji dramaturgė suraukė antakius ir pabrėždama kiekvieną žodį tarė:

– Nejaugi ką tik pasakei, kad moterys nėra kūrybos genijai dėl to, kad susilaukia vaikų?

– Ne, – atsakė jis. – Viešpatie, ne. Ne dėl to. Niekada šitaip nepasakyčiau. Aš myliu moteris. Ir ne visos moterys susilaukia vaikų. Pavyzdžiui, mano žmona. Bent jau kol kas. Bet pripažinkime, visiems duotas baigtinis kūrybiškumo kiekis, lygiai taip pat kaip gyvenimo trukmė, ir jei moteris nusprendžia susikurti tikrą, o ne įsivaizduojamą, gyvenimą, – tai šlovingas pasirinkimas. Pagimdžiusi kūdikį moteris kuria kur kas daugiau nei išgalvotą pasaulį popieriaus lape! Ji kuria pačią gyvybę, ne vien jos regimybę. Nesvarbu, kokių kūrybinių aukštumų pasiekė Šekspyras – jis niekuomet neprilygs vidutinei neišprususiai to meto moteriai, tapusiai motina. Jos kūdikiai buvo mūsų protėviai – be jų čia nebūtų mūsų. Ir apskritai niekas negali tvirtinti, kad bet kokia pjesė yra verta žmogaus gyvybės. Noriu pasakyti, kad remiuosi scenos istorija. Jei moterys per visą žmonijos istoriją parodė mažiau kūrybinio genialumo už vyrus, tai tik todėl, kad jų kūriniai yra vidiniai, savo energiją jos skiria pačiam gyvenimui. Tai kūniškas genialumas. Nejaugi ginčysitės, kad tai neprilygsta vaizduotės genialumui? Manau, visi galime sutarti, kad moterys nenusileidžia vyrams, o daugeliu atžvilgiu juos net lenkia, tačiau jų kūrybos regime mažiau, nes savo kūrybines galias jos nukreipia ne į išorę, o į vidų.  – Šnabždesiai salėje darėsi vis piktesni. Priblokštas jis klausėsi ir išgirdo tyliai plojant tik vieną kitą klausytoją. – Ką? – nesuprato.

Įsiterpęs paantrinti senukas pradėjo pasakoti tokią ilgą ir painią istoriją apie save, paminėjo Liamą Nisoną, Polą Niumaną ir Vaito salą, kad šaltas Lanceloto prakaitas spėjo išdžiūti, pulsas išsilygino. Jis dar kartą pažvelgė į Matildą vildamasis sugauti jos žvilgsnį ir juo pasiguosti, tačiau pamatė tik tuščią kėdę.

Staiga jo pasaulis suskilo. Lancelotas susverdėjo. Matilda išėjo. Matilda viešai atsistojo ir paliko salę. Matildos kantrybės taurė buvo perpildyta. Kuriam laikui? Amžiams? Galbūt išėjusi į vaiskią Palo Alto saulėkaitą ir pajutusi spindulius, glostančius veidą, ji suvoks tiesą, kad jos gyvenimas būtų susiklostęs kur kas geriau be jo, kad ją – šventąją – niekam tikęs sutuoktinis tempė žemyn. Nuo troškimo jai paskambinti Lancelotui panižo delnai. Iki diskusijos pabaigos jaunesnieji dalyviai ir vedėjas nedrįso nė pažvelgti į Lancelotą. Taip buvo geriau, mat jam prireikė neišmatuojamos stiprybės likti savo vietoje. Šitaip nepatogiai jis prasėdėjo iki galo, o atėjus laikui susitikti su klausytojais tarė vedėjui:

– Manau, būsiu priverstas atsisakyti užkandžių. Nenoriu, kad man nurautų galvą.

Ieškoti Matildos pirmiausia jis nuskubėjo į žaliąją salę, tačiau jos ten nebuvo. Pro duris į koridorių pasipylė žmonių cunamis, todėl šmurkštelėjęs į privatų neįgaliųjų tualetą pamėgino jai paskambinti. Jos telefonas ilgai skambėjo, bet ji, deja, taip ir neatsiliepė. Jis klausėsi, kaip minios šurmulys koridoriuje įsisiūbavo, tačiau neilgai trukus pritilo.

Kurį laiką jis spoksojo į savo atvaizdą veidrodyje. Jo kakta buvo tokia aukšta, kad galėjai palaikyti ją asmenine skelbimų lenta, keistos formos nosis, regis, augo su metais, o ploni plaukeliai ant ausų ištiesinti siekė colį. Visą gyvenimą jis puikavosi savo bjauria išvaizda taip, lyg būtų neprilygstamas gražuolis. Kaip keista. Po kurio laiko nusprendė pažaisti pasjansą telefonu. Šitai netrukus virto penkiolikos partijų maratonu; po kiekvienos jis vis mėgino prisiskambinti Matildai. Galiausiai telefonas gėdingai pyptelėjo ir išsijungė. Gurgiantis skrandis priminė, kad nuo pusryčių San Fransisko viešbutyje jis kąsnio burnoje neturėjo. Jis žinojo, kad simpoziumo organizatoriai žadėjo pietus, todėl akimirką susimąstė apie desertą – karčią šaltą arbatą su šokoladiniu pyragaičiu, tačiau jo širdis virptelėjo iš nusivylimo, mat buvo beveik trečia valanda po vidurdienio, todėl pietūs jau seniai praėjo. Iškišęs galvą pro duris žvilgtelėjo į koridorių, kuriame, jam užėjus į tualetą, zujo minia žmonių, tačiau dabar jis buvo tuščias. Nuslinkęs palei sieną dirstelėjo už kampo, tačiau ir kelias durų link buvo laisvas.

Išėjęs lauk sustojo aikštėje, kur galybė studentų su milžiniškomis kuprinėmis ruošėsi vieną dieną užvaldyti pasaulį. Lengvas vėjelis švelniai glostė jam veidą.

– Ir kaip jums ne gėda, – pasigirdo balsas dešinėje. Akies krašteliu jis pastebėjo moterį nedidele galva ir plonais, juodai dažytais plaukais. – O kai pagalvoji, man visuomet patiko jūsų darbai. Nė už dyka būčiau neėmusi bilieto į rankas, jei būčiau žinojusi, kad šitaip nekenčiate moterų.

– Apie ką jūs kalbate?! Aš dievinu moteris,  – pradėjo gintis Lotas.

– Taip sako visi moterų nekentėjai,  – prunkštelėjo ji.  – Jums patinka jomis naudotis.

Šis pokalbis buvo beviltiškas. Tiesa, jam patiko smagintis su moterimis, net jei po vestuvių smaginosi su viena vienintele. Apsisukęs jis nuskubėjo palei tinkuotą sieną ir slėpdamasis šešėliuose, sliūkindamas pro nudžiūvusius eukaliptus ir kojomis traiškydamas uogas, sutrikęs atsidūrė El Camino Real gatvėje. Nors jautėsi sumautai, Lancelotas pasuko atgal link San Fransisko. Kur kas kaitresnė, nei jam iš pradžių atrodė, saulė sunkė iš jo prakaitą. Gatvė buvo begalinė; jam ėmė svaigti galva. Jis klajojo po rajoną su namais už aukštų vartų, rausvais oleandrais ir kaktusų sodais. Pasiekęs kitą judrią gatvę, perėjo į kitą pusę prie meksikietiškos kavinukės, kur neabejotinai galės ko nors užkąsti ir atsipūsti. Stovėdamas eilėje sumokėti jis sušveitė pusę savo porcijos. Vis dar kramtydamas įkišo ranką į kišenę ieškoti piniginės. Prisiminus, kad paliko ją viešbučio kambaryje, jį pervėrė baimės strėlė. Tokiose išvykose jam niekuomet nereikėdavo mokėti, o jei vis dėlto prireikdavo, šalia visada stovėdavo Matilda su rankine. Atvirai pasakius, jam nepatiko, kaip su pinigine kišenėje atrodo jo užpakalis – tarsi iškilęs auglys. Jam kur kas labiau patiko lygus pasturgalis be piniginės.

Jis trūktelėjo pečiais, o kasininkas primerkė akis ir iškeikė jį ispaniškai. Nuleidęs lėkštę jis atsakė:

– Aš atsiprašau, lo siento.

Tai kartodamas atatupstas spruko pro duris.

Galiausiai atsidūrė arklio pasagos formos prekybos centre, kur akies krašteliu pastebėjo tai, kas iš nuostabos privertė jo pilve plazdenti drugelius – telefono automatą. Tokio daikto jis neregėjo ištisus dešimtmečius. Jis surinko vienintelį telefono numerį, kurį mobiliųjų amžiuje prisiminė po šiai dienai. Koks palengvėjimas laikyti rankoje sunkų ragelį, užuosti prieš jį kalbėjusiojo kvapą, jausti prakaito likučius. Kitame linijos gale pasigirdo motinos balsas. Ar ji sutiks mokėti už skambutį? O Dieve, žinoma, sutiks.

– Lancelotai? Mielasis? Kas atsitiko? Ar skambini dėl tos savo žmonos? Vargeli, ar ji tave paliko? – ėmė klausinėti ji.

Jis nurijo jaudulį taip, lyg jau būtų išgyvenęs šią akimirką. Tik kada? Koledže, netrukus po šeštadienį įvykusios vestuvių ceremonijos, kai nubėgo į savo kambarį, kuris staiga ėmė atrodyti toks ankštas, menantis vaikystę. Susigrūdęs drabužių į krepšį slaptam medaus mėnesiui Meino pakrantėje, paėmė telefoną ir stengdamasis valdyti susijaudinimą paskambino motinai pranešti, kad susituokė.

– Nieko panašaus, – atrėžė ji.

– Tikrai. Tai jau padaryta, – tikino jis.

– Tada ištaisyk tai. Tuojau pat išsiskirk, – spaudė ji.

– Ne, – prieštaravo Lotas.

Tuomet ji tarė:

– Lancelotai, kaip manai, kokia mergina už tavęs tekėtų? Pamąstyk. Imigrantė? Aukso ieškotoja?

– Nei viena, nei kita, – atsakė jis. – Matilda Joder. Nuostabiausias žmogus šioje planetoje. Tau ji patiks.

– Nepatiks, – atšovė mama. – Neketinu su ja pažindintis. Arba tuoj pat anuliuosi šitą nesąmonę, arba neteksi palikimo. Daugiau jokių kišenpinigių. Ir kaipgi žadi išgyventi didmiestyje be cento? Nejau įsivaizduoji, kad prasimaitinsi iš aktorystės? – postringavo ji. Lotas tada susimąstė apie gyvenimą be Matildos.

– Verčiau mirsiu, – atsakė.

– Mano mielas, tu dar paminėsi mano žodžius.

Jis atsiduso ir tarė:

– Mamyte, tikiuosi, kad tu ir maža tavo širdis gyvensite ilgai ir laimingai.

Jis padėjo ragelį amžiams nutraukdamas juos siejantį ryšį.

Dabar Kalifornijos saulėje jis jautėsi suirzęs. Jį pykino.

– Ką pasakei? – paklausė.

– Man nuoširdžiai gaila,  – kalbėjo jo motina.  – Tikrai. Mielasis, visus šiuos metus laikiau prikandusi liežuvį. Visas tas skausmas, tas atstumas tarp mudviejų – tai buvo bereikalinga. Ta velnio išpera. Taip ir maniau, kad anksčiau ar vėliau ji tave įskaudins. Kodėl gi tau negrįžus namo. Reičelė su Elžbieta ir vaikais atvažiavo paviešėti. Selei širdis iš džiaugsmo iššoktų, jei tik gautų progą tave palepinti. Grįžk namo, ir tavo moterys tavimi pasirūpins.

– Ak, – aiktelėjo jis. – Ačiū, tačiau atsisakysiu.

– Nesupratau? – paklausė ji.

– Paskambinau, nes pamečiau savo mobilųjį, – atsakė jis. – Norėjau pranešti Selei, jei Matilda imtų karštligiškai manęs ieškoti. Tegu pasako jai, kad netrukus grįšiu su šampanu ir sūriu vakarėliui, – kalbėjo jis.

– Klausyk, brangusis… – prabilo Antuanetė, tačiau Lancelotas ją pertraukė.

– Iki.

– Myliu tave, – tarė ji, tačiau jis jau nebeišgirdo.

Antuanetė nuleido ragelį. Negali būti. Nejau jis dar kartą iškeitė savo motiną į tą žmoną? Tik ne po to, kai Antuanetė paaukojo jam viską. Be jos jis niekuomet nebūtų tapęs tuo vyru, koks yra šiandien. Jis niekuomet nebūtų įamžinęs jos taip, kaip tik ji išmokė. Berniukai priklauso savo motinoms. Nors virkštelė buvo perkirpta prieš dešimtmečius, tačiau juos visuomet sies tas šiltas, nematomas įsčių ryšys.

Už lango vandenynas užmetė bangų tinklą į baltą smėlį, tačiau atsitraukė nieko nepagavęs. Antuanetė žinojo, kad rausvo namelio kopose sienos klausėsi. Jos svainė virtuvėje kočiojo riešutinio sviesto sausainių tešlą, duktė su vaikais grįžo iš pajūrio ir dabar prausėsi po lauko dušu. Viešpatie, suteik jai tvirtybės, mat ją pykino nuo šitų mažų, baimingų tamsuolių. Akivaizdu, kad savo sūnų ji mylėjo labiau, nes jis buvo toks pat didis ir žėrėjo auksu kaip ji. Pelės mielos, tačiau riaumoja tik liūtai.

Virtuvėje Selė nerimastingai voliojo sausainių tešlą riebaluotuose delnuose. Suskambus telefonui Antuanetės balsas miegamajame netikėtai pakilo. „Ar skambini dėl tos savo žmonos?“ Selė susimąstė apie svainę. Nors ji atrodė suplakta iš cukraus pudros, viduje slypėjo kartus, juodas graikinis riešutas. Selė jaudinosi dėl vargšelio berniuko Lanceloto, kurį nors prie žaizdos galėjai dėti. Ji panoro paskambinti Matildai ir išsiaiškinti, kas iš tiesų dedasi, tačiau susilaikė. Šią akimirką ji niekuo negalėjo padėti. Ji buvo toli gyvenanti, tačiau visuomet pagelbėti pasiruošusi tetulė.

Po kurio laiko Antuanetė pakilo ir veidrodyje sugavo savo atvaizdą. Jos veidas raukšlėtas, išsekęs, patinęs. Ką gi, nenuostabu. Juk šitokių pastangų prireikė, kad apsaugotų sūnų. Pasaulis su kiekviena prabėgančia akimirka darėsi pavojingesnis ir kėsinosi subyrėti jai praradus budrumą. Ko tik ji nepadarė dėl Lanceloto, ko tik nepaaukojo! Galvoje šmėstelėjo mintis apie didžiąją paslaptį, kuri bus atskleista po jos mirties, – jis nenumanė, kokiomis pažintimis jai teko pasinaudoti, kokius košmarus buvo priversta dėl jo ištverti. Argi ji savo valia pasirinko suleisti šaknis šiame ankštame rausvame apšiurusiame namelyje? Ne. Už Gaveino paliktus pinigus ji galėjo maudytis prabangoje. Būtų apsistojusi viršutiniame prabangiausio Majamio viešbučio aukšte, užsisakinėjusi į kambarį, ko tik įsigeistų. Marmurinis vonios kambarys būtų erdvesnis už šitą lūšną. Apačioje lyg deimantas žėrėtų saulės spinduliai. Tačiau ji pasiryžo neliesti daugiau Gaveino pinigų, nei reikėjo išgyventi. Viskas buvo skirta jos vaikams, nustėrusiems jų veidams, kai sužinos, kiek ji dėl jų paaukojo. Jai prieš akis vėl iškilo sena guodžianti vizija, tokia tikra, tarsi ne kartą per televiziją matytas serialas. Jos sūnus juodu kostiumu  – jo ji nebuvo mačiusi ištisus dešimtmečius, todėl jos mintyse jis vis dar buvo išstypęs, spuoguotas vaikis, kurį prarijo šiaurinės valstijos, – ir nunešiotais marškiniais, jo žmona apsiskarmalavusi juodai, neskoningai pasidažiusi. Mėlyni akių šešėliai, rudas lūpų pieštukas, nutįsę plaukai. Šitaip ji juos įsivaizdavo. Selė įteiks jam voką su laišku, kuriame Antuanetė paaiškins viską, ką dėl jo padarė. Jis nusigręš, su ašaromis akyse atplėš voką. „Ne!“, – suriks. O kai žmona pamėgins atsargiai paglostyti jam petį, jis ją atstums ir užsidengęs veidą delnais ims gedėti visų tų metų, kai nepasivargino motinai padėkoti.

Eidama koridoriumi Reičelė pamatė motiną savo kambaryje. Išvydusi dukterį veidrodyje, Antuanetė užsitempė besišypsantį veidą ant griežtojo, tarsi kaukę. Jos dantys vis dar buvo balti.

– Reičele, man regis, Selė iškepė sausainių mažiesiems, – tarė Antuanetė. Prasispraudusi pro duris, ji skausmingai lėtai nukrypavo koridoriumi ir šleptelėjo į minkštasuolį. – Tikriausiai sau labiau nebepakenksiu paragavusi vieną ar du, – pridūrė koketiškai šypsodamasi.

Reičelė netruko susiprasti ir pasilenkė su sausainių padėklu tuo pačiu senu, pataikūnišku būdu. Tik dėl savo vienintelio motina būtų šitaip suirzusi. Viešpatie, Lotai! Dabar Reičelei teks kitą atostogų dalį praleisti raminant žvėrį. Iš širdies gilumos netruko iškilti senas pyktis broliui. [Kilnieji jaučia taip pat kaip mes, eiliniai mirtingieji; skirtumas tik tas, kaip nusprendžia pasielgti.] Troškimą išberti tuos kelis visa griaunančius žodžius, kurie sukeltų siaubingą katastrofą Loto gyvenime, ji nusprendė nutylėti, užrakinti giliai savyje. Išgirdusi vaikus dundant laiptais aukštyn, ji įkvėpė ir pasilenkė žemiau.

– Paimk dar keletą, mamyte, – pasiūlė.

– Ačiū, brangioji, – atsakė ši, – jei neprieštarauji, taip ir padarysiu.

Kad nusiramintų po pokalbio telefonu su motina, Lancelotas ištisas dvidešimt minučių prastovėjo autobusų stotelės ženklo šešėlyje klausydamasis susijaudinusių jaunuolių pašnekesių. Tik autobusui supūškavus ir priklaupus kaip drambliui, kad keleiviai galėtų išlipti, susivokė, kad be pinigų toli nenuvažiuos. Pagalvojus apie Matildą linko keliai. Mintyse be paliovos skambantys paties ištarti žodžiai dabar atrodė nuodingi. Jeigu pagal jo teoriją moteris kūrybinį genialumą atskleidžia savo atžalomis, ką tai reiškė Matildai, kuri jų neturėjo? Kad ji menkesnė? Menkesnė už moteris, tapusias motinomis? Menkesnė už jį, mat jis kažką sukūrė? Juk iš tiesų jis šitaip nemanė! Jis tikėjo ją esant aukščiau visų. Jis nebuvo jos vertas. Ji tikriausiai grįžo į viešbutį, susikrovė daiktus, sėdo į geltoną taksi ir išvažiavo į oro uostą, kad galėtų išskristi toliau nuo jo. Pagaliau išaušo toji diena. Ji išėjo palikusi jį be nieko.

Kaip jis be jos išgyvens? Valgyti jis yra gaminęsis, tačiau niekada gyvenime nešveitė tualeto, niekada nėra sumokėjęs nė vienos sąskaitos. Kaip jis be jos rašys? Ak, tas giliai tūnantis žinojimas, kiek daug ji prisidėjo prie jo darbo. Nežiūrėk ton pusėn, Lotai, apaksi.

Prakaitas ant jo marškinių spėjo išdžiūti. Jam reikėjo ko nors imtis, kažkaip išeikvoti energiją. Iki miesto buvo ne daugiau kaip trisdešimt mylių. Ten vedė vienintelis kelias – tiesiai į šiaurę. Diena buvo graži. Jo kojos ilgos ir ištvermingos; ir eiti jis mokėjo sparčiai – penkias mylias per valandą įveiktų. Į viešbutį tikriausiai grįžtų apie vidurnaktį. Galbūt ji dar neišvyko. Galbūt jos įniršis šiek tiek atslūgo. Galbūt ji pasimėgavo masažu viešbučio grožio salone, užsisakė pietus į kambarį, pasižiūrėjo nepadorų filmą ir šitaip jam atsikeršijo. Pasyvia agresija. Savu stiliumi.

Jis leidosi į kelią stebėdamas saulę savo kairėje, kiekviename parke gurkštelėdamas vandens. Tačiau jo nepakako. Jį kamavo troškulys. Pavakariais jis priėjo oro uostą ir vėjyje užuodė sūrios pelkės kvapą. Eismas buvo siaubingas – jo vos nepartrenkė galybė dviratininkų, trys sunkvežimiai ir tamsoje riedžiu važiuojantis žioplys.

Eidamas jis nesiliovė mąstęs apie tai, kas nutiko simpoziume. Diskusija nesiliovė sukusis jo galvoje. Po keleto valandų ji virto istorija, kurią jis pasakotų būriui bičiulių bare. Po kelių mėginimų įsivaizduojami draugai įkaušo ir pasijuokė iš jo pasakojimo. Įvykius mintyse jis kartojo tol, kol jie nustojo skaudinti. Jie virto komiškais ir nebevertė gėdytis. Moterų niekinimas buvo visiškas absurdas. Tai apie jį galėtų paliudyti šimtai moterų prieš Matildos erą. Jo žodžiai buvo suprasti neteisingai! Baimė dėl to, kad Matilda jį paliks, taip pat nublanko. Ji supras, kad per jautriai reagavo, ir ims gėdytis. Tai ji puls jo atsiprašinėti. Jis nusileis ir sutiks, kad ji įrodė savo. Jis jos nekaltino. Jinai jį mylėjo. Širdyje jis visuomet išliko optimistas. Viskas susitvarkys.

Pagaliau pasiekęs miestą, jis vos nepravirko iš dėkingumo už siauresnius kvartalus, šaligatvius ir nuo vieno prie kito jį vedančius gatvių žibintus.

Jis jautė, kad pėdos srūva krauju. Jo oda nusvilo kaitrioje Kalifornijos saulėje, burna buvo perdžiūvusi, skrandis susitraukęs iš alkio. Jis dvokė taip baisiai, lyg būtų išsimaudęs prakaito kūdroje. Sunkiai užsikeberiojęs į kalną užėjo į viešbutį, kur jį, dėkui Dievui, pasitiko vakar juos užregistravęs administratorius.

– Vaje! Pone Setervaitai, kas nutiko? – išsižiojo jis.

– Mane apiplėšė, – gergždžiančiu balsu atsakė Lotas, nes iš dalies tai buvo tiesa. Klausytojai nuplėšė jam savigarbą.

Administratorius nedelsdamas pakvietė pasiuntinuką su viešbučio vežimėliu neįgaliesiems, kuris nugabeno Lotą į liftą, atrakino numerio duris ir įstūmė vidun. Lovoje iš po antklodės nuoga pašokusi Matilda nusišypsojo Lotui.

– Ak, štai ir tu, mano meile, – tarė. Koks pavydėtinas šaltakraujiškumas. Išties ji buvo tikras pasaulio stebuklas.

Pasiuntinukas nusilenkęs išėjo kažką tyliai murmėdamas apie nemokamą kambario aptarnavimą.

– Vandens, – išgargė Lotas. – Prašau.

Matilda atsistojo, užsimetė chalatą, nuėjusi į vonios kambarį pripylė stiklinę vandens ir skausmingai lėtai padavė jam. Jis išmaukė jį vienu atsikvėpimu.

– Ačiū. Prašau dar, – išspaudė jis.

– Man bus malonu pasitarnauti, – atsakė ji plačiai šypsodamasi, tačiau liko stovėti vietoje.

– M., – tarė jis.

– Klausau, mano kūrybos genijau? – metė ji.

– Nebebausk manęs. Aš esu kvailys, netinkamas gyventi visuomenėje. Dangstydamasis privilegijomis kaip nematomu apsiaustu, įsivaizduoju, kad jos suteikia man ypatingų galių. Nusipelniau mažiausiai dienos lazdų ir gero tuzino supuvusių kiaušinių į kaktą. Atleisk man.

Ji prisėdo ant lovos krašto ir abejingai pažvelgė į Lotą.

– Jei kalbėtum nuoširdžiai, galbūt patikėčiau. Tu ir tavo arogancija.

– Žinau, – atsakė jis.

– Tavo žodžiai reiškia daugiau nei daugumos žmonių. Svaidaisi jais nepagalvojęs, kad gali įskaudinti ne vieną, – paaiškino ji.

– Mane jaudina tik tai, ar įskaudinau tave, – atsakė Lancelotas.

– Galvoje esi susikūręs mano paveikslą. Tačiau tai nesuteikia tau teisės kalbėti už mane. Aš tau nepriklausau, – pareiškė ji.

– Tuoj pat liausiuosi daręs viską, kas tave liūdina. Būk gera, meldžiu tavęs, atnešk man dar vandens.

Atsidususi ji atnešė jam vandens. Pasigirdus beldimui į duris, ji atidarė. Už jų stovėjo pasiuntinukas su stumdomuoju staleliu, ant jo buvo butelis šampano, lėkštė lašišos su šparagais ir krepšelis minkštų, dar šiltų bandelių bei šokoladinis pyragas  – desertas. Viešbučio dovana su atsiprašymu už vagystę. San Fransisko gyventojai buvo geraširdžiai  – nusikaltimai čia buvo retenybė. Viešbutyje budi pirmosios pagalbos gydytojas, jei jiems prireiktų, ir taip toliau. Jiems tereikia tarti žodį, ir jų pageidavimas bus įvykdytas.

Žmonos stebimas Lotas puolė valgyti, tačiau sukramčius vos keletą kąsnių susvaigo galva. Atsistojęs – nors atrodė, kad jo pėdos nukirstos kirviu  – nusvirduliavo į vonią. Drabužius ir batus sumetęs į šiukšlių dėžę, ilgam paniro į karštą vandenį, žiūrėjo, kaip iš žaizdų sunkiasi kraujo srovelės. Visi dešimt kojų pirštų nagų buvo atsilupę. Veidą ir rankas, nusvilusias saulėje, jis šlakstė šaltu vandeniu. Tarsi naujai gimęs išlipo iš vonios ir Matildos pincetu ėmė pešioti plaukelius iš ausų. Kaktą įtrynęs prabangiu žmonos losjonu, meldė raukšles išsilyginti.

Išėjęs iš vonios rado Matildą nemiegančią, tuščiai spoksančią į knygą. Ji nuleido skaitalą, pakėlė akinius ant kaktos ir susiraukė.

– Jei nuo to pasijusi geriau, rytoj tikriausiai nepaeisiu, – tarė jis.

– Tada teks visą dieną praleisti lovoje su manimi, – atsakė ji.  – Vadinasi, tu laimi. Bet kuriuo atveju tu laimi. Galiausiai tau viskas susiklosto. Visuomet. Kažkas visuomet tave sergsti. Tai siutina.

– Tikėjaisi, kad neparsirasiu? Kad mane partrenks sunkvežimis? – paklausė jis susirangęs po antklode, galvą padėjęs jai ant pilvo. Šis tyliai sugurgė. Šokoladinio pyrago ant padėklo nebebuvo.

Ji atsiduso.

– Ne, kvaily. Tenorėjau tave keletą valandų pagąsdinti. Renginio vedėjas visą vakarą nesitraukė iš savo kabineto, mat buvome tikri, kad kas nors tave atves. Kaip tik šitaip, Lotai, būtų pasielgęs sveiko proto žmogus. O ne sumąstęs pėsčiomis grįžti į San Fransiską, pakvaišęs maniake. Ką tik paskambinau jam pranešti, kad parsiradai. Jis vis dar laukė savo kabinete. Vargšelis jau ėjo iš proto. Manė, kad tave už nufilmuotus pasisakymus pagrobė feminisčių gauja. Jo galvoje sukosi kastracijos scenarijai.

Pagalvojęs apie mačetės kirtį Lancelotas susigūžė.

– Ek, – atsiduso ji. – Atėjus pietų metui, aistros nurimo. Pasirodo, praėjusių metų Nobelio premijos laureatas nuplagijavo pusę savo kalbos, todėl socialiniuose tinkluose užvirė karštos diskusijos. Reikėjo tau pamatyti prie stalų sėdinčius, į telefonus akis įsmeigusius žmones. Tu, mano meile, šiandien tebuvai smulki žuvelė.

Jis pasijuto apgautas. Turėjo kilti daugiau aistrų  – koks nepasotinamas! Jis pyko tol, kol miegas paėmė viršų. Kurį laiką nenuleisdama nuo jo akių, ji giliai mąstė ir galiausiai užsnūdo neišjungusi šviesos.

Lauren Groff „Moiros ir furijos“; iš anglų kalbos vertė Aistė Kvėdaraitė-Nichols, išleido leidykla „Baltos lankos“, 2016.

Bankinis sektorius neabejotinai išgyvena labai įdomų laikotarpį – ilgą laiką nekitusiame bankų horizonte atsiranda vis daugiau naujų žaidėjų, kurie iš pradžių savo pasiūlymais gali net lengvai apstulbinti. Save jie vadina neobankais, skaitmeniniais bankais, skaitmeninėmis bankų alternatyvomis, ir iš esmės yra dažnai linksniuojamo FinTech pasaulio atstovai. Beveik visi jie siūlo kasdienes finansines operacijas perkelti į mobiliuosius telefonus, bei įgalina klientą jas atlikti gerokai pigiau, nei tradiciniai bankai, arba ir visai nemokamai. Be abejo, kiekvienas naujas ir sparčiai populiarėjantis darinys visada iškelia tą patį klausimą: ar tai ir yra ateitis, ar tik trumpalaikė mada?

Žinoma, tikslų ateities vaizdą po 20 metų nupiešti beveik neįmanoma – juk vos prieš 2-3 metus mažai kas būtų patikėjęs ir šiandieninių skaitmeninių bankų vizija, kuri šiandien jau yra realybė. Ir tai, kaip technologijų dėka jie pakeitė bankinių paslaugų struktūrą – taikydami inovacijas atsiskaitymuose, draudimo ir paskolų teikime, automatizuodami darbus ir tobulindami saugumo funkcijas – iš tiesų sudrebino daugelio suvokimą apie bankinį sektorių ir bankų teigiamas paslaugas. Netikėti skaitmeninių bankų ateitimi yra beveik tas pats, kaip netikėti pačiomis technologijomis ir jų galia. Galiu tik priminti, kad ypač skeptiškai būdavo priimami visi įdomesni technologiniai laimėjimai: telefonas, ausinukas, iPod‘as, ir daugelis kitų. Nepanašu, kad skeptikų argumentai buvo ypač tikslūs.

Grįžtant prie skaitmeninių bankų, galima išskirti bent tris svarbius faktorius, kurie suteikia skaitmeniniams bankams tokį svarbų konkurencinį pranašumą prieš tradicinius bankus:

1. Jie mąsto kaip technologijų kompanijos. Akivaizdžiausias skirtumas yra tas, kad tokie neobankai iš esmės paneigia fizinės infrastruktūros svarbą – jie paprastai neturi savo atstovybių, ar ofisų su konsultantais. Tai leidžia tokioms įmonės savo klientų ratą plėsti ypač greitai, ir pirmiausia nukreipti savo resursus į produkto tobulinimą. Darbo prioritetų perskirstymas lemia, kad naujos paslaugos gali būti sukurtos, ištestuotos ir pristatytos kelių savaičių ar net dienų bėgyje. Sugebėjimas greitai prisitaikyti prie kintančių rinkos poreikių ir viską spręsti technologijų pagalba ir yra tas laimintis derinys, kuris taip patinka prie tradicinių bankų nelankstumo pratusius klientus.
2. Žmonės vis labiau nori, kad su jais būtų kalbama jų pačių kalba. O didieji bankai tuo rūpinasi ypač retai – galima tuo įsitikinti kaskart, kai tenka pildyti kalnus popierių norint atlikti vieną paprastą veiksmą. Be to, Z karta vadinama visuomenės dalis (visi, gimę po 1995 m.) iš esmės yra skaitmeninė karta. Įpratę prie interneto ir technologijų nuo pat vaikystės, jie nori greitų, suprantamų atsakymų ir sprendimų. Bet kokia paslauga, kuri reikalauja per daug susitelkimo ir yra pernelyg sudėtinga, jų nebedomina. Nereikia ilgai įrodinėti, kad tradiciniai bankai nesispecializuoja greitų, patogių ir intuityvių sprendimų kūrime – dėl to jie ir praranda vis daugiau jaunų vartotojų ir klientų, kurie savo laiką nori investuoti prasmingiau.
3. Neobankai nereikalauja ribojančio, sudėtingo ar absoliutaus įsipareigojimo. Nemažai skaitmeninių bankų pasirenka vieną konkrečią sritį, kurioje nori dirbti – valiutų keitimas, kreditų teikimas, ar kita. Pradėti naudotis tokių bankų paslaugomis yra paprasta – dažniausiai tam tereikia skirti porą minučių užpildant anketą su savo duomenimis išmaniajame telefone. Kad taptų tokio banko klientu, žmogui nereikia uždaryti kitų savo sąskaitų, dažnai neobanke nereikia ir mokėti ir už sąskaitos atsidarymą ar jos turėjimą (t.y., nėra abonentinių mokesčių ar krepšelių). Tokiu būdu žmogus nepatiria streso ar barjero išbandant tokį produktą tiesiog iš įdomumo, norėdamas patenkinti smalsumą ar klausydamas aplinkinių rekomendacijų. Natūralu, kad patirtas pasitenkinimas išbandžius vieną ar kitą paslaugą ilgainiui žmogų paverčia lojaliu klientu, kuris įvertina paslaugos paprastumą ir prieinamumą.

Atsižvelgiant į tokias tendencijas, tiksliausias klausimas būtų ne „ar“ tradiciniai bankai turės keistis, bet „kaip“ jie turės keistis. Kaip ir bet kuri kita dėl klientų konkuruojanti įmonė, bankai turės pergalvoti būdus, kaip išlaikyti lojalumą. Stebint pastarųjų metų pokyčius, darosi sunku patikėti, kad pasaulyje dar ilgai dominuos sistema, kuri reikalauja išsamių dokumentacijų ar vizitų į fizinius banko filialus, jei žmogus svečioje šalyje nori atsidaryti banko sąskaitą. Tai, kad didieji bankai kuria savo filialus įvairiose šalyse, nepadaro jų pasauliniais bankais: tikras pasaulinis (ir, greičiausiai, skaitmeninis) bankas bus tas, kuris leis žmogui sąskaitą bet kurioje šalyje, su bet kuriuo galiojančiu tapatybės dokumentu, atsidaryti per minutę. Pageidautina – savo išmaniojo programėlėje, kuri geolokacijos technologijų dėka dar pasiūlys ir kelionės draudimą, arba galimybę pateikti pretenziją ir gauti kompensaciją už vėlavusį skrydį, ar primins, kad šiandien yra gera diena investuoti į akcijas. Tikėtina, kad pasauliniame finansų sektoriuje kelių metų bėgyje išryškės keli pagrindiniai rinkoje dominuojantys žaidėjai, populiarumu panašūs į „Facebook“, „Google“ ar „Twitter“.

Andrius Bičeika, „Revolut“ Baltijos regiono vadovas

Daugiau nei pusė apklausoje dalyvavusių Lietuvos gyventojų jaučia teigiamą Europos Sąjungos (ES) investicijų įtaką gyvenimo kokybei, o priešingai mano 13 proc. gyventojų. Tokius rezultatus parodė bendrovės „Spinter tyrimai“ nuomonių tyrimas, kurio metu apklausta per 4500 Lietuvos gyventojų. Optimistiškiausiai ES investicijų poveikį vertina Tauragės ir Jurbarko gyventojai, o mažiausiai teigiamų pokyčių įžvelgia Šakių ir Kauno rajono žmonės.

Įdomu, kad tarp geriausiai vertinamų regionų nėra Vilniaus, o Kauno ir Klaipėdos miestai užima atitinkamai tik ketvirtą ir devintą vietas. Finansų ministerijos specialistai teigia, kad to ir buvo galima tikėtis – mažiau gyventojų turinčiose savivaldybėse surenkama mažiau gyventojų pajamų mokesčio (GPM), todėl ES investicijomis kuriami projektai tampa labiau matomi vietos bendruomenėms.

„Atliktas nuomonių tyrimas parodė, kad teigiama ES investicijų įtaka gyvenimo kokybei labiausiai pastebima mažesniuose šalies regionuose. Iš 12 savivaldybių, kuriose daugiausia gyventojų jaučia ES investicijų naudą gyvenimo kokybei, yra tik du Lietuvos didmiesčiai – Kaunas ir Klaipėda. Tai rodo, kad tinkamai pasirinkus finansavimo prioritetus, ES investicijos ženkliai prisideda prie regioninės atskirties mažinimo“, – sakė finansų viceministrė Loreta Maskaliovienė.

Pasak L. Maskaliovienės, gyvenimo kokybei regionuose ypač didelės įtakos turi socialinės įtraukties ir užimtumo, smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo, daugiabučių ir viešųjų pastatų renovacijos projektai.

„Šių sričių finansavimas ES investicijų lėšomis iki šiol vyko sparčiau, palyginti su daugelio kitų sektorių finansavimu. Tad natūralu, kad mažesnių miestų ir miestelių gyventojai pastebi bei įvertina šių investicijų rezultatus“, – teigė ji.

Šių metų pradžios duomenimis, 2014-2020 m. periodo ES fondų finansavimas suteiktas 15,9 tūkst. socialinių įmonių darbuotojų, socialinės paslaugos suteiktos daugiau nei 12,6 tūkst. šeimų. Įrengti 375 socialiniai būstai, o renovuojant daugiabučius namus, per 21 tūkst. namų ūkių priskirtini geresnei energijos efektyvumo vartojimo klasei. Pagerintas šilumos tiekimas 88,3 tūkst. gyventojų.

Daugiau nei 3 tūkst. veikiančių mažų ir vidutinių įmonių gavo subsidijas, investuota į 546 naujas įmones. Integracijos į darbo rinką projektuose dalyvavo 36 tūkst. bedarbių, iš jų – 61 proc. įgijo kvalifikaciją.

„Nors projektai vykdomi visoje šalyje, tačiau regionuose, kur bendras viešųjų ir privačių investicijų lygis yra mažesnis, jų pastebimumas ir įtaka gyvenimo kokybei yra didesnė“, – sakė viceministrė.

2017 m. gruodį atlikto tyrimo duomenimis, savo mieste ar rajone teigiamą ES investicijų įtaką gyvenimo kokybei jaučia 72 proc. Tauragės ir 69 proc. Jurbarko rajonų gyventojų. Anykščių rajone analogiškai mano 64 proc., Kauno mieste ir Telšių rajone – po 63 proc., Marijampolėje – 62 proc., Joniškyje, Elektrėnuose ir Klaipėdoje – po 61 proc. gyventojų.

Tuo tarpu mažiausiai gyventojų, manančių, kad ES investicijos pagerino gyvenimo kokybę, yra Šakių ir Kauno rajonuose – atitinkami 36 ir 38 procentai. Pakruojo rajone tokį poveikį pajuto 40 proc., Panevėžio mieste – 41 proc., Mažeikių ir Raseinių rajonuose – po 43 proc. gyventojų.

Iš viso, apklausos duomenimis, gyvenimo pagerėjimą su ES investicijomis sieja 52,4 proc. Lietuvos gyventojų, ir tik 13,5 proc. teigia investicijų naudos neįžvelgiantys.

Šiuo metu Lietuvoje vykdoma beveik 10,5 tūkst. projektų, kuriems iš ES 2014-2020 m. finansinės perspektyvos jau išmokėta daugiau, kaip 1,3 mlrd. eurų. Daugiau, kaip 1,9 tūkst. projektų jau yra baigti įgyvendinti, jiems išmokėta 360 mln. eurų.

Savivaldybės, kuriose įgyvendinami projektai labiausiai gerina gyvenimo kokybę (nurodytas proc. gyventojų, jaučiančių teigiamą ES investicijų poveikį gyvenimo kokybei):

1. Tauragės r. – 72%

2. Jurbarko r. – 69%

3. Anykščių r. – 64%

4. Kauno m. – 63%

5. Telšių r. – 63%

6. Marijampolės – 62%

7. Joniškio r. – 61%

8. Elektrėnų – 61%

9. Klaipėdos m. – 61%

10. Kelmės r. – 59%

11. Druskininkų – 59%

12. Ignalinos r. – 59%

Šaltinis: „Spinter tyrimai“ tyrimas, 2017 m. gruodis

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos Taryba nusprendė pradėti diskusiją apie idėją TS-LKD steigti Etikos grupę.

Pasak idėją pristačiusios TS-LKD partijos pirmininko pavaduotojos Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, TS-LKD savo veikloje remia aukštus politinės kultūros, moralės ir skaidrumo standartus, kurie susiformavo per ilgą partijos veiklos istoriją ir kurių ištakos siekia dar Sąjūdžio laikus. Tik nuosekliai laikantis šių principų TS-LKD veikloje, galima jų reikalauti jų laikyti kitų partijų ir politikų. Nuo mūsų visų elgesio priklauso TS-LKD reputacija, visuomenės pasitikėjimo lygis.

„Į šią bendruomenę susibūrėme vedami įvairių tikslų – nes palaikome TS-LKD nuostatas ir idėjas, nes norime būti su bendraminčiais, nes galvojame apie tinkamą žmonių atstovavimą, nes esame už stiprią ir skaidrią valstybę, – sakė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. – Vienoje diskusijoje jaunuolis pasakė man, kad ir jis, ir jo šeima balsuoja už mus, nes esame morali partija, „jūs esate vieninteliai“ sakė jis. Žinoma, kad tai girdėti malonu, tą jausti bendruomenėje – irgi. Tačiau tai yra ir didžiulė atsakomybė – neapvilti žmonių ir šalia esančių bendražygių“.

Pirmas žingsnis būtų parengti ir pasitvirtinti TS-LKD Etikos kodeksą, kuris apibrėžtų TS-LKD narių, taip pat kitų TS-LKD nepriklausančių, bet mūsų bendruomenės remiamų asmenų (politinėse pozicijose) elgesio normas, veiklos vertybinius principus, dalykinio ir moralinio elgesio nuostatas.

Sąžiningo elgesio principai: pagarba įstatymui, žmogui, jo teisėms, demokratijai; sąžiningumas; objektyvumas; teisingumas; pavyzdingas elgesys; veiklos skaidrumas ir atvirumas.

Antras žingsnis – Etikos grupės sukūrimas, kurią sudarytų TS-LKD partijos nariai, stiprų autoritetą turintys, iš politinės aktyvios veiklos pasitraukę žmonės, taip pat komisiją papildytų nepriklausomas ekspertas iš šalies, kuris atliktų visuomenės vertintojo funkciją.

Lietuvoje darbo našumas (pašalinus kainų pokyčio įtaką) praėjusiais metais ūgtelėjo 6,7 proc. – sparčiausiai Europos Sąjungoje (ES). Tai ypač gera naujiena turint omenyje, kad mūsų rezultatas 2015 ir 2016 metais buvo prasčiausias po Graikijos – darbo našumas buvo smukęs atitinkamai 0,7 ir 1 procentu. Šiemet darbo našumas didės šiek tiek lėčiau negu pernai, bet augimas bus vienas iš didesnių ES dėl augsiančios ekonomikos, skatinamos didesnių investicijų, bei mažėjančio užimtųjų skaičiaus. Bet nusiraminti negalima – darbo našumas Lietuvoje 2017 m. augo lėčiau negu didėjo darbo jėgos sąnaudos ir tik Rumunija, Bulgarija bei Vengrija pasirodė dar prasčiau, tad Lietuvos konkurencingumas eksporto rinkose, palyginti su dauguma ES šalių, prastėjo.

Dažnai klausiama, kaip šalyje apskaičiuojamas darbo našumas, nes XXI amžiuje, kai tebeauga paslaugų sektoriaus vaidmuo, ekonominį našumą vertinti pagamintomis kėdėmis ar užaugintomis kviečių tonomis tikrai nebepakanka. Darbo našumas apskaičiuojamas taip: šalyje sukurta bendroji pridėtinė vertė dalijama iš vidutinio užimtų asmenų arba dirbtų valandų skaičiaus. Tuo tarpu bendroji pridėtinė vertė paprastai suprantama kaip įmonių uždirbtas pelnas prieš palūkanų sąnaudas, pridėjus darbo jėgos, nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudas. Didžiąją dalį bendrosios pridėtinės vertės pasidalina darbuotojai, gaunantys darbo užmokestį, ir įmonės akcininkai, kuriems priklauso uždirbtas grynasis pelnas.

Kuo didesnis darbo našumas pasiekiamas ekonomikos sektoriuje, tuo didesnė galimybė, kad darbuotojai gaus didesnę algą. Didžiausias darbo našumas įprastai yra informacinių technologijų (IT), finansų, nekilnojamojo turto (NT) valdymo, apdirbamosios pramonės sektoriuose. Todėl kuo didesnis šių sektorių svoris ekonomikoje, tuo ir atlyginimų vidurkis šalyje būna didesnis. Lietuvoje kol kas santykinai didesnę negu ES įtaką tebeturi prekybos ir transporto sektoriai, o juose darbo našumas nėra didelis, tad ir algos šalyje yra santykinai mažesnės negu kitur. Tiesa, darbuotojų užmokestis priklauso ir nuo darbo rinkos padėties bei darbuotojų derybų galios, nes kuo ji stipresnė, tuo, tikėtina, didesnė pridėtinės vertės dalis tenka darbuotojams, o ne įmonių akcininkams. Pavyzdžiui, prekybos ir transporto sektoriuose Lietuvoje darbo jėgos sąnaudos sudaro 45 proc., o ES vidutiniškai 57 proc. sukurtos bendros pridėtinės vertės. Toks skirtumas reiškia, kad darbuotojams dėl tam tikrų rinkos ypatybių Lietuvoje tenka mažesnė pridėtinės vertės dalis negu kitur.

Beje, dažniausiai naudojamas ne nominalus, bet realus darbo našumo pokytis, siekiant išvengti kainų pasikeitimo įtakos – jeigu bendroji pridėtinė vertė šalyje išaugo, nes padidėjo pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų kainos, realus darbo našumas tokiu atveju nepakito, įmonės našiau dirbti nepradėjo. Lietuvoje darbo našumas, įvertinus kainų lygių skirtumą, dar gerokai atsilieka nuo ES vidurkio, todėl jo augimas būtinas, jei norima, kad Lietuvoje ir algos pasivytų Vakarų Europos lygį.

Siekiant įvertinti šalies ekonomikos konkurencingumo pokytį eksporto rinkose, darbo našumo pokytis yra lyginamas su darbo jėgos sąnaudų pokyčiu – jeigu darbo našumas auga sparčiau negu darbuotojo išlaikymo sąnaudos, įmonių produkcija ir paslaugos bus konkurencingesnės užsienio rinkose. Priešingu atveju, kas dabar vyksta Lietuvoje, konkurencingumas eksporto rinkose silpnėja, tačiau įmonės tampa vis labiau suinteresuotos investuoti ir taip didinti darbo našumą bei mažinti priklausomybę nuo darbo jėgos. Tiesa, reiktų atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje darbo jėgos sąnaudos ir darbo jėgai tenkanti pridėtinės vertės dalis išlieka vienos iš mažiausių ES, emigracija vis dar santykinai didelė, todėl trumpuoju laikotarpiu spartesnį negu darbo našumas darbo jėgos sąnaudų augimą galima pateisinti siekiant subalansuoti darbo rinką. Tačiau taip ilgai tęstis tikrai negali, nes tendencija, kai darbo našumo didėjimas nusileidžia darbo užmokesčio augimui, negali būti tvari ir ilgalaikė.

Nors dar nėra galutinių duomenų apie darbo našumo pokyčius atskiruose sektoriuose, tikėtina, kad 2017 metais sparčiausiai darbo našumas didėjo statybų, IT ir apdirbamosios pramonės sektoriuose. Tikėtina, kad šie sektoriai liks lyderiai ir šiemet. Statybų sektoriaus įmonių pajamos ir sukurta pridėtinė vertė šiais metais augs dar sparčiau dėl prognozuojamų didesnių statybos darbų apimčių, kurias skatina net tik privačios investicijos, bet ir valstybės investicijos. Apdirbamoji pramonė šiemet augs lėčiau negu praėjusiais metais, tačiau panašu, kad jeigu pagrindinėse eksporto rinkose nebus sukrėtimų, šis sektorius vis vien plėsis. Beje, reikia įvertinti ir tai, kad užimtųjų skaičius šiemet bus dar šiek tiek mažesnis, nes emigracija ir toliau viršys imigraciją, tad verslas yra toliau priverstas ieškoti būdų, kaip būti našesniam – uždirbti daugiau ir kartu mokėti darbuotojams daugiau, nes žmonių trūkumas ir toliau sparčiai didins darbo jėgos sąnaudas. O uždirbti daugiau ilguoju laikotarpiu be dar didesnių investicijų į žmogiškąjį ir į technologinį kapitalą bus labai sudėtinga.

SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas

Sąvartyno, kurį kino režisierius Mindaugas Survila prieš daugiau nei šešerius metus filmavo savo „Stebuklų laukui“, jau nėra. Kas žino, kiek truks, kad Lietuvoje neliktų retų gyvūnų ir paukščių, kuriuos jis užfiksavo savo naujajame dokumentiniame filme „Sengirė“. Beje, kaip ir pačios sengirės…

Šią savaitę į pasaulį iškeliauja du M. Survilos kūdikiai – filmas ir dukrytė Elena. Vos jai gimus, jau ryt, kovo 29 d., festivalyje „Kino pavasaris“, net 11-oje miestų įvyks „Sengirės“ premjera. Prieš ją – Laisvės Radzevičienės pokalbis su režisieriumi.

Mindaugai, savo filmą sugalvojai tik baigęs universitetą. Kiek metų prireikė, kad svajonė taptų realybe?

Filmui ruošiausi ilgai, gerus aštuonerius metus. Reikėjo sugalvoti, kokias gyvūnų ir paukščių rūšis filmuosiu, išsiaiškinti, kur jos gyvena, kaip prie jų prieiti ir kaip patobulinti techniką, kad galėčiau filmuoti. Filmavau dar ketverius metus. Visas tas laikas – tikras šviesmetis technikos pasaulyje. Iš to, ką filmavome pradžioje, liko vos dvi trumpos atkarpos. Galvojome taip: HDV geras formatas, bet kol nufilmuosime, bus visiška seniena. Užtat sukaupę jėgas nusipirkome 4K filmavimo techniką. Tais laikais ji kainavo kosminius pinigus.

Jei nori gerai nufilmuoti gyvūnus, turi filmuoti iš skirtingų perspektyvų. Prisigalvojome visokių patobulinimų, pasigaminome lyną, kuriuo galėdavome švelniai kilti iki medžių viršūnių. Atsirado gerų žmonių, kurie padėjo suvirinti specialią konstrukciją, teko išmokti ja naudotis. Miške dronas nepaskraidys, kaipmat užklius už medžių viršūnių, o lynu su kamera gali skrieti saugiau ir dideliu greičiu.

Kameros akis neturi erdvinio matymo, ji neįvertina, kuris medis arčiau, o kuris toliau. Galėtų padėti rūkas, bet miške jo irgi beveik nebūna, taigi teko mokytis mišką filmuoti taip, tarsi į jį žiūrėtų žmogaus akis.

Senųjų girių Lietuvoje likę nedaug. Kokią seniausią vietą pamatysime filme?

Išduosiu paslaptį – tikros sengirės filme nėra. Ji surinkta iš mažų gabalėlių senųjų girių, kurios dar likę Lietuvoje. Danijoje sengire vadinamas šimto metų senumo miškas. Rusai sako, kad sengirė yra ten, kur niekada nerasi žmogaus buvimo ženklų. Radai nuorūką – jau nebe. Lietuvoje senąja giria vadinamas miškas, kuriame medis užaugo, nugriuvo ir iš naujo užaugo. Alksnynui prireikia keturių šimtų metų, o ąžuolynui – ir viso tūkstančio.

Miškininkai aiškina, kad Lietuvoje miškų plotas didėja, tačiau aišku, jog daugėja iš naujo pasodintų arba atsodintų miškų. Kai kurios sengirės patenka į rezervatų teritoriją, ten jos saugios, tačiau paprastame miške jų daug iškertama. Taip jau yra pas mus: seni žmonės miškus saugo, o kai miršta, vaikai girias išmaino į automobilius.

Kur dar radote senosios girios liekanų?

Visoje Lietuvoje – nuo Ignalinos iki Rusnės. Kiekvienai gyvūnų rūšiai reikia specifinių sąlygų. Klausimas, ar važiuoti, ar ne, nekyla – tiesiog daugiau niekur nėra tokių gyvūnų.

Tai kaip tas vietas rasti? Pelėdas, juoduosius gandrus, vilkus?

Esu biologas, šį tą žinau, bet labai daug bendravau su mokslininkais. Jų net aštuoni dirbo prie filmo. Visoje Lietuvoje turime vos du didžiojo apuoko lizdus, yra keli žmonės, kurie žino, kur jie, bet niekam nesako.

Filmo seansai: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/6498-sengire

Panašu, kad ir kankinamas neišduosi, kur?

Biologai mokslininkai matė, kad rengiu rimtą darbą, o ne šiaip fotografuoju ir nuotraukas į feisbuką dedu. Uralinių pelėdų galėčiau pats užsimušdamas ieškoti kokį penkiolika metų, tik vargu ar rasčiau. Lygiai tas pats su juodaisiais gandrais. Turbūt žinote – Lietuvoje gyvena apie 20 procentų pasaulio populiacijos. Tai didžiulis skaičius, esame už jį atsakingi.

Tavo komanda, neabejoju, irgi pasirašė konfidencialumo sutartį?

Tokiomis sąlygomis, kokiomis dirbome, galėjo dirbti tik draugai. Pinigai čia neturėjo jokios reikšmės, labai daug padėjo savanoriai. Dirbome nedidelė grupė, būdavo, kad į mišką filmuoti išeidavome dviese, pabūdavome dieną, vienas išeidavo, o aš dažniausiai likdavau sėdėti medyje su kamera. Taip mėgindavome apgauti savo herojus – matot, atėjo ir išėjo. Į miško tankmę automobiliu nenuvažiuosi, tekdavo pėdinti iki filmavimo vietos savo kojomis ir dar ant nugaros neštis 64 kilogramus sveriančią įrangą. Kilometrą su tokiu svoriu dar gali nueiti, bet grįžti sušalusiam, miške visą dieną minusinėje temperatūroje praleidusiam, sunku.

M. Survila (Roberto Daskeviciaus nuotr.)

Palapines statydavome tokiose vietose, kad svetimi žmonės jų nesurastų. Jei žmogus pamatys palapinę, įlįs apžiūrėti, ereliai, ilgai stebintys situaciją, pavyzdžiui, iškart supras, kad vieta nesaugi. Erelis gali dvi dienas tupėti ant šakos virš maisto ir nenusileisti.

Žiemą į mišką stengdavomės ateiti ir išeiti tomis pačiomis pėdomis, kad ne tik žvėrys, bet ir žmonės nesuprastų, jog kažkas vaikšto aplinkui. Įrengę filmavimo vietą likdavome joje kuo trumpiau, jei nespėdavome, yra buvę, kad pasiklodavome miegmaišį ir likdavome nakvoti.

Ar nebaisu miške?

Grėsmė dažniausiai tyko šalia miško, kaime. Niekur nėra saugiau nei miške.

Kiek ilgiausiai esi išsėdėjęs medyje?

Tris paras. Budėjau laukdamas pelėdžiukų šokio. Sulaukiau, bet į filmą tas kadras nepateko – senas formatas.

Ką naujo sužinojai filmuodamas miške? Kokių atradimų padarei?

Radome keletą naujų rūšių. Tačiau didžiausi atradimai laukdavo namuose – atsuki vandens čiaupą, bėga ne tik švarus vanduo, bet ir šiltas. Arba sėdi ant klozeto ir galvoji, koks buvo protingas tas, kuris išrado tokį patogų daiktą.

Daug kam kyla klausimas – kokią matai tokio ilgo darbo prasmę?

Nuo penktos klasės svajojau sukurti tokį filmą. Kai nebelikdavo jėgų, primindavau sau apie svajonę. Dabar, rodos, tik kadrai, tik poezija likusi, bet iš tiesų man skauda, kad Lietuvoje mažėja miškų, o su jais dingsta tie, kurie juose gyvena. Galima pasiimti plakatą ir pastovėti prie Seimo, tačiau man atrodo, kad veiksminga žmonėms girias parodyti, gal jie pažins ir pamils jas. O tai, ką žmogus myli, juk labai saugo.

Visi papildomi festivalio seansai http://kinopavasaris.lt/lt/repertuaras

Prasidėjo pavasaris, o jus kamuoja nemiga ir vis stiprėjantis nerimas? Šie simptomai gali būti pavasarinės depresijos priežastimi. Depresijos gydymo centro klinikinio psichologo Antano Mockaus teigimu, šis depresijos tipas yra prilyginamas sezoniniam afektiniam sutrikimui ir net dešimtadalis žmonių, kurie jį patiria, paūmėjusius depresijos simptomus jaučia būtent pavasarį.

„Iš tiesų, veiksnių, darančių įtaką pavasariniai nuotaikų kaitai, yra keletas. Vienas dažniausiai pasitaikančių – šviesa, kuri išderina mūsų biologinius, taip vadinamus cirkadinius, ritmus“, – sako A. Mockus.

Pasak jo, palyginti su rudenį vyraujančios sezoninės depresijos simptomais, kurie pasireiškia mieguistumu, padidėjusiu apetitu, suprastėjusia nuotaika, kūno masės padidėjimu, pavasarį depresija siunčia kiek kitokius signalus – atsiranda nemiga, padidėję nerimas, dingsta apetitas.

„Esminiai depresijos simptomai gali būti liūdna nuotaika, sumažėjusi energija ar aktyvumas. Tačiau dar vienas labai svarbus dalykas – anhedonija – kai žmogus nebepatiria malonumo, sako, kad jo niekas nebedžiugina, kad veikla, anksčiau teikusi džiaugsmą, nebėra įdomi. Svarbūs ir fiziniai simptomai, tokie kaip susirūpinimas savo sveikata, nuovargis, miego ir apetito sutrikimai, seksualinio potraukio sumažėjimas“, – sako A. Mockus.

Liūdesys – dar ne depresija

Bloga, liūdna nuotaika yra tik vienas iš daugelio ligos simptomų. Svarbu atskirti, kad depresijos atveju, tokia būsena mažai kinta, jos neveikia aplinkybės, ji trunka ilgesnį laiką. O štai paprastas liūdesys yra normali kiekvieno iš mūsų emocinė reakcija į kasdienes situacijas, tam tikras atspindys mūsų santykio su aplinka. Pasak psichologo, liūdesys gali praeiti gana greitai, pavyzdžiui, pasikeitus situacijai, sulaukus palaikymo iš artimųjų, užsiėmus malonia veikla.

„Eurovaistinės“ farmacininkė Laura Vanagaitė antrina A. Mockui ir pastebi, kad Lietuvoje sergamumas depresija – nemažas. Anot jos, kasdien vaistinėje tenka sulaukti pacientų perkančių receptinius vaistus, skirtus  depresijai gydyti.

„Ypatingai klientų srautas juntamas keičiantis metų laikams. Sulaukiame ir tokių žmonių, kurie tiesiog ateina pasikonsultuoti. Mes, vaistininkai, stengiamės kiekvienam žmogui padėti individualiai ir tokiems nesiūlome iš karto griebtis stipresnių vaistų. Pirmiausia rekomenduojame išbandyti maisto papildus ar žolelių pagrindo preparatus tiesiog nerimui numalšinti“, – sako vaistininkė.

Pasak jos,  kartais yra sudėtinga nustatyti, ar žmogui depresija, ar paprastas nerimas. „Visuomet paklausiame kliento, kiek jis laiko taip jaučiasi. Jeigu jis sako, kad daugiau nei dvi savaites ir jau išbandė lengvesnius preparatus nuotaikai gerintis, iš karto patariame pagalbos ieškoti pas specialistus“, – teigia „Eurovaistinės“ atstovė.

Ligą atpažįsta ne visi

Psichologas A. Mockus teigia, kad depresijos gydymas turėtų būti kompleksinis. „Gydant depresiją žmogus turėtų gauti tiek medikamentinį, tiek psichoterapinį gydymą. Kai kuriuose tyrimuose teigiama, kad jeigu būsena yra lengvesnės, galbūt medikamentinio gydymo iš vis nereikėtų“,–  dėmesį atkreipia specialistas.

Medikamentinis gydymas yra skiriamas tada, kuomet žmogus jaučia visus simptomus ir jo būklė iš ties yra sunki, pavyzdžiui, kalbėdamas ima verkia, negali susikaupti ar dirbti. Tokioje situacijoje gydymas vaistais padeda palaikyti geresnę žmogaus būklę.

Tiesa, pasak specialisto, ne visi iš karto pastebi ir supranta, turintys problemų. „Iš patirties galiu pasakyti, kad sulaukiu pacientų, kurie delsia ir pagalbos kreipiasi po 8 ar 10 metų, nes jie nesuvokia, kad jiems yra depresija. Pavyzdžiui, vyras nebereaguoja į žmoną, nebenori bendrauti, atsiribojo ir mano, kad jos tiesiog nebemyli. Jaučiant tokius simptomus, jis net nepagalvoja apie kažkokią tai liga. Ir toks delsimas dažniausiai ne tik pakenkia santykiams, bet ir priveda iki skyrybų“, – sako A. Mockus. Negydomos depresijos pasekmės gali būti ir itin skaudžios, viena iš jų – savižudybė, paliečianti ir aplinkinius.

Padėti artimui

Depresija ne visada yra aiškiai matoma ir pastebima būsena. Ji gali būti maskuojama dirbtine šypsena, perdėtu linksmumu, susidomėjimo stoka, pykčiu ir irzlumu. Tačiau jei jau ši liga jau užklupo, gebėti atpažinti ją svarbu ne tik pačiam žmogui, bet ir jo artimiesiems.

„Didelė dalis sergančių depresija žmonių, ypač jei liga nėra pasiekusi sunkiausios formos, sugeba pilnai funkcionuoti: mokytis, dirbti, bendrauti. Tačiau visa tai jiems pavyksta tik labai didelių pastangų dėka ir tai ištverti yra sudėtinga. Todėl draugams ir mylimiesiems labai svarbu pastebėti esminius ženklus, kurie padeda atpažinti ligą, ir pasiūlyti kreiptis pagalbos kiek įmanoma anksčiau“, – pataria klinikinis psichologas.

Svarbiausi požymiai:

1. Jūsų artimasis prarado susidomėjimą dalykais, kurie jam anksčiau patiko ir teikė džiaugsmą.
2. Jūsų artimasis prarado viltį ir pasitikėjimą savimi.
3. Jūs artimasis kalba pesimistiškai, jam būdingos neigiamos mintys: „Nieko gero iš to nebus“ „Nieko čia nepakeisi“.
4. Jūsų artimasis tapo dirglus ir piktas.
5. Negali susikaupti (skaityti knygų, žiūrėti televizijos).
6. Jūsų artimasis perdėtai save kaltina dėl įvairiausiu dalykų, dažnai ne itin reikšmingų.
7. Jūsų artimasis pradėjo skųstis miego sutrikimais, apetito stoka ar padidėjimu, pastebėjote, jog per trumpą laiką sulyso ar gerokai papilnėjo, skundžiasi nuolatiniu nuovargiu ir energijos stoka.
8. Jūsų artimasis pradėjo vartoti daug alkoholio, kitų narkotinių medžiagų, įniko į lošimus (būdinga ypač vyrams).
9. Jūsų artimasis tiesiogiai ar netiesiogiai užsimena apie savižudybę. „Norėčiau užmigti ir nebeatsikelti“.

Daugelis esame užaugę kartu su nuo vaikystės pakerėjusiais “Disney” animaciniais filmukais, kurių simboliai visada yra susiję su kažkuo geru ir pamokančiu. Tačiau meksikiečių menininkas José Rodolfo Loaiza Ontiveros nesutinka su vienpuse istorijų interpretacija.

Menininkas kuriantis populiariosios kultūros srityje mėgstamus personažus įveda į nepažįstamą aplinką ir eksplotuoja kitokią, visiškai nevaikišką, kartais netgi šokiruojančią “nekaltumo praradimo” temą.

Juodojo humoro pagalba menininkas “Disney” pasakų herojų likimus sujungia su šiuolaikinės pop kultūros reiškiniais ir siūlo netikėtas pabaigas.

Šiais darbais Rodolfo nori užduoti klausimą, kas atsitiktų klasikinių animacinių filmų herojams, jei jie būtų iš tikro kūno ir kraujo bei susidurtų su rimtomis dabarties problemomis: šlove, narkotikais, alkoholiu, smurtu ir tuštybe.

Taip pat skaitykite: „Disnėjaus“ princesėms trūksta vienos kūno dalies ir daugelis to nepastebi [FOTO]

Kovo pradžioje JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė apie naujus mokesčius dviem gausiausiai į šią šalį importuojamiems metalams – aliuminiui ir plienui. Plačiai automobilių pramonėje naudojamam aliuminiui nuspręsta taikyti 25 %, o plienui – 10 % tarifo muitą. Užsienio apžvalgininkai ir analitikai prognozuoja, kad tai – naujo muitų karo pradžia, kuri be išimties paveiks visas pasaulio ekonomikas.

„Lietuvos ekonomika yra maža ir atvira, labai priklausoma nuo importo ir eksporto sąlygų, todėl masiški muitų karai pareikalautų didelių piniginių išteklių eksporto perorientavimui“, – sako Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) profesorius Vytautas Snieška.

Galimas galimo muitų karo pasekmes Lietuvai bei Rytų ir Vidurio Europos šalims KTU profesoriaus paprašėme pakomentuoti plačiau.

– Muitų karai egzistuoja jau nuo tų laikų, kai atsirado pinigai ir prekyba. Kokie motyvai skatina šiuos karus inicijuoti, nors tiek istoriniai duomenys, tiek gausybė mokslinių tyrimų rezultatų rodo, kad jie žalingi visoms pusėms?

– Importo muitus šalys naudoja siekdamos surinkti pajamų į biudžetą arba pagerinti konkurencijos sąlygas savo verslui. Taip pat jie gali būti naudojami ir kaip kerštas už kitos šalies taikomą agresyvią kainų politiką, pvz., dempingą.

Šiuo atveju deklaruojami du pastarieji tikslai. Jeigu šalys, kurioms pritaikyti importo muitai nereaguotų, tai šie tikslai būtų pasiekti. Viena iš antrąjį pasaulinį karą išprovokavusių priežasčių būtent ir buvo įvairūs agresyviai taikyti tarptautinės prekybos ribojimai. Importo muitai labai pažeidžia eksportuojančių šalių interesus, kadangi sumenkina jų bendrąjį vidaus produktą, verslus ir gyventojų pajamas.

Kalbant apie pasaulinę ekonomiką, muitai sumažina jos efektyvumo didinimo galimybes. Jei muitas yra 25%, tai tarptautiniai verslai, atnešantys iki 25 % pelną, praranda prasmę. Tokiu būdu netenkama dalies galimybių efektyvinti pasaulinę ekonomiką. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl nuo pat antrojo pasaulinio karo pabaigos tarptautinėje prekyboje buvo nuosekliai mažinamas muitų lygis.

– Kaip šalies rinka vystosi netaikant jokių muitų?

– Nesant muitų „apsinuoginama“ tarptautinės konkurencijos poveikiui – ima klestėti stipriausi, efektyviausi gamintojai, o kenčia silpnesni. Pastarosiose šalyse ima didėti nedarbas, kyla politinių problemų. Dažnai tokia situacija paskatina mažai efektyvių pramonės šakų nykimą ir naujų, inovatyvių atsiradimą.

Daugelis Europos šalių taip suformavo savo šiuolaikines, aukšto technologinio lygio ekonomikas. Taigi, apsitveriant muitų barjerais stabdomas savo šalies pramonės efektyvumo ir konkurencingumo augimas, o tai yra labai didelė blogybė.

Ilgalaikėje perspektyvoje šaliai geriau ne apsitverti muitais, o surasti būdų įmonių konkurencingumui didinti.

– Apie muitų taikymą netiesiogiai užsiminta jau D. Trumpo rinkimų kompanijoje. Kodėl JAV pradėjo taikyti muitus būtent nuo importuojamų aliuminio ir plieno?

– Kitos šalys buvo apkaltintos nesąžiningumu, samprotauta, kad menkinamas JAV gynybinis pajėgumas, nes sumažėjus plieno ir aliuminio gamybai JAV ginklų gamyba priklausys nuo importo sąlygų. Beje, tai yra klasikinis „protekcionistų“ argumentas.

Kai kurie komentatoriai įtarinėja, kad taip D. Trumpas siekia atsilyginti savo rinkėjams industrializuotose JAV valstijose. Tos JAV pramonės, kurios naudoja plieną ir aliuminį, pvz., automobilių ir lėktuvų gamyba, turės naudoti brangesnes žaliavas ir praras dalį konkurencingumo.

Dar viena numanoma priežastis ta, kad gali būti taikomasi į konkrečias plieną eksportuojančias šalis, pasinaudojant nuolaidomis savo partneriams – jau pažadėtos lengvatos Kanadai ir Meksikai.

– Kokia tikimybė, jog Europos šalys (pirmiausia Vokietija ir Prancūzija) atsakys JAV tuo pačiu, t. y., prasidės klasikinis muitų karas?

– Tikimybė visada yra, bet ji nedidelė. Manau, kad labiau tikėtinas ne „karas“, o pasistumdymas, koks jau gana ilgą laiką vyksta dėl jautienos, augintos naudojant hormonus, bei genetiškai modifikuotų organizmų importo į Europą.

– Kokias pasekmes toks muitų karas atneštų Lietuvai bei jos kaimynėms?

– Nereikšmingas, nes kol kas ribojamos prekės nėra pagrindinių Lietuvos ir jos kaimynių eksporto prekių sąraše. Būtų blogiau, jei prekių sąrašas išsiplėstų.

Lietuvos ekonomika, kaip ir kitų nedidelių šalių, yra maža ir atvira, labai priklausoma nuo importo ir eksporto sąlygų, todėl masiški muitų karai pareikalautų didelių piniginių išteklių eksporto perorientavimui.

– Kiek ilgai būtų juntamos galimo muitų karo pasekmės? Yra pavyzdžių, kad šalių ekonomikoms visiškai atsigauti prireikia daugiau nei penkmečio.

– Didelio masto muitų karas neišvengiamai sunaikina dalį pramonės eksportuojančioje šalyje.

Ji gali bandyti išvengti tokio likimo ieškodama kitų importuotojų, perkeldama gamybą į apsaugotos muitais teritorijos vidų. Tokia praktika labai paplitusi.

Taip pat galima skatinti tos produkcijos vartojimo augimą savo šalies viduje arba kuriant naujas, inovatyvias, aukšto technologinio lygio pramones.

– Ar yra bent teorinių galimybių tam pasiruošti iš anksto?

– Kuo šalies ekonomika įvairesnė, kuo įvairesni jos prekybos partneriai, tuo jai sunkiau pakenkti apribojus kokio nors vieno produkto eksportą. Jei yra gaminami sunkiai nukopijuojami ir daug kam reikalingi produktai, sunku sunaikinti tokią gamybą – daug suinteresuotų, kad ji tęstųsi.

Niekada nepasitikėk ramiu vandens paviršiumi

Paskutinėmis gyvenimo dienomis Danielė Ebot bandė prisiskambinti seseriai Džulijai, tačiau į pagalbos šauksmą ši neatsakė. Po kelių dienų Danielė randama negyva Skenduolių užutėkyje – mįslingame upės vingyje, kuriame per šimtmečius menančią seserų gimtojo miestelio istoriją nuskendo ne viena moteris.

Džiulei tenka grįžti į vietą, kuri jai vis dar kelia baimę, ir seniai palaidoti vaikystės prisiminimai ima kilti lyg drumzlės iš vandens gelmių. Ji bando išsiaiškinti, kas nutiko seseriai ir kaip jos mirtis susijusi su vos prieš porą mėnesių ten pat nusižudžiusios jaunos merginos mirtimi. Netrukus pradeda aiškėti miestelio gyventojų praeities nuodėmės ir tai, kad kiekvienas jų yra vienaip ar kitaip susijęs su velione Daniele Ebot. Visa apgaubia klampus paslapčių rūkas.

„…Kaip ir A. Hitchcockas, P. Hawkins turi kinematografišką akį ir talentą sukurti bauginamai įtraukiančią istoriją. Nerkite į naujo jos trilerio vandenis. Atpildas bus stulbinamas. Šis noir atmosfera pulsuojantis kūrinys jus privers dukart pagalvoti prieš brendant į tamsų ir žvarbų vandenį.“

USA Today

***

Nikė Seidž

Kai kurie į vandenį brenda savo noru, kiti – ne, ir jei paklaustumėte Nikės – tik kad niekas neklaus, nes niekas niekada jos neklausia, – Nelė Ebot priešinosi. Tačiau niekas jos neklaus ir nesiklausys, todėl nėra prasmės apskritai ką nors sakyti. Ypač policijai. Net jei praeityje ji nebūtų pakliuvusi į teisėsaugos akiratį, negalėtų su jais apie tai kalbėti. Pernelyg rizikinga.

Virš maisto prekių parduotuvės Nikė turėjo vieno kambario butelį su siaura virtuvėle ir tokiu ankštu vonios kambariu, kad vos galėjai jį taip vadinti. Nieko įspūdingo, turint galvoje, kad tai visas jos turtas, tačiau ji turėjo patogų krėslą prie į miestą atsiveriančio lango, kuriame sėdėdavo, valgydavo ir kartais net miegodavo, mat pastarosiomis dienomis jai nesisekė užmigti, taigi nebuvo prasmės gultis į lovą.

Ji sėdėdavo ir stebėdavo judėjimą pro langą, o jei ko nematydavo – pajusdavo. Net prieš mėlynoms šviesoms sumirgant virš tilto, ji kažką pajuto. Iš pradžių nežinojo, kad tai buvo Nelė Ebot. Žmonės mano, kad aplinkybės aiškios, tačiau viskas nėra taip paprasta. Ji žinojo tik tiek, kad kažkas vėl įbrido vandenin. Užgesinusi šviesą, ji sėdėjo ir stebėjo. Laiptais užbėgo vyriškis su savo šunimis, tada atvyko automobilis – ne oficialus, o paprastas, tamsiai mėlynas. Ji spėjo, kad tai detektyvas inspektorius Šonas Taunsendas, ir buvo teisi. Jiedu su šunų šeimininku nulipo laiptais žemyn, o tada pasirodė visa kavalerija su žybsinčiomis šviesomis, bet be sirenų. Jokios prasmės. Nebebuvo kur skubėti.

Vakar saulei patekėjus ji išėjo pieno ir laikraščių, ir visi apie tai kalbėjo, visi sakė – dar viena, antra šiais metais, tačiau sužinojusi, kas ji, išgirdusi, kad tai Nelė Ebot, Nikė suprato, kad antroji nebuvo tokia pati, kaip pirmoji.

Jai toptelėjo nueiti pas Šoną Taunsendą ir tuoj pat viską jam papasakoti. Tačiau kad ir koks mandagus ir malonus tas jaunuolis, jis buvo policininkas ir visai kaip tėvas, todėl juo pasitikėti nevalia. Jei nejaustų simpatijos Šonui, Nikė apskritai nebūtų to svarsčiusi. Jis pats išgyveno tragediją ir dar Dievas žino ką po to, ir jis buvo jai geras – jis vienintelis buvo geras, kai pati Nikė buvo suimta.

Antrą kartą, jei jau kalbame atvirai. Tai nutiko senokai, prieš šešerius ar septynerius metus. Po pirmo teistumo už sukčiavimą ji beveik atsisakė savo verslo, pasiliko tik keletą nuolatinių klientų ir tuos, kurie retkarčiais atvykdavo pagerbti Libės, Merės ir kitų vandens moterų. Kartais ji paburdavo taro kortomis, atlikdavo porą seansų per vasarą. Retkarčiais žmonės prašydavo jos susisiekti su artimuoju ar viena iš skenduolių. Tačiau tyčia darbo ji neieškojo jau kurį laiką.

Deja, jos pašalpa buvo sumažinta antrą kartą, todėl Nikei teko grįžti iš dalinės pensijos. Vieno iš bibliotekoje savanoriaujančių vaikinų padedama, ji susikūrė internetinę svetainę, kurioje siūlė aiškiaregės paslaugas už penkiolika svarų pusvalandžiui. Palyginti žema kaina – toji Selė Morgan iš televizijos, turinti mažiau aiškiaregės dovanos už Nikės užpakalį, plėšė dvidešimt devynis devyniasdešimt devynis už dvidešimt minučių, ir už tiek net negaudavai pasikalbėti su ja pačia, tik su vienu iš jos „aiškiaregių komandos“ narių.

Jos svetainė veikė vos keletą savaičių, kai kažkas iš kokybės standartų biuro įskundė ją policijai už tai, kad „nenurodė privalomos teisinės atsakomybės išsižadėjimo pagal vartotojų teisių apsaugos įstatymus“. Vartotojų teisių apsaugos įstatymus! Nikė gynėsi nežinojusi, kad privalo išsižadėti teisinės atsakomybės, tačiau policija pareiškė, kad įstatymai pasikeitė. Iš kur ji galėjo žinoti? Ir, žinoma, kilo daug pašaipų. Ir kaip ji to nenuspėjo! Vadinasi, dabar tegalima žvelgti į ateitį? O į praeitį ne?

Vienintelis detektyvas inspektorius Taunsendas – tuo metu dar tik jaunas konsteblis – nesijuokė. Jis buvo malonus ir paaiškino, kad tokios yra naujos Europos Sąjungos taisyklės. Europos Sąjungos taisyklės! Vartotojų teisių apsauga! Atėjo laikai, kai Nikę ir panašius į ją baudžiamojon atsakomybėn ėmė traukti (ir persekioti) remdamiesi Raganavimo aktu ir Sukčiaujančių mediumų aktu. Dabar jie pakliuvo į Europos biurokratų nemalonę. Kaip žemai puolė galingieji.

Taigi Nikė uždarė internetinę svetainę, išsižadėjo technologijų ir grįžo prie senųjų būdų, tačiau pastarosiomis dienomis retai kada kas beužsukdavo.

Ji buvo priversta pripažinti, kad žinios apie Nelę vandenyje ją šiek tiek sukrėtė. Ji nusiminė. Nesijautė kalta, mat viskas įvyko ne per Nikę. Vis dėlto, ji svarstė, ar tik nebus pasakiusi per daug, atskleidusi per daug. Tačiau jos už tai kaltinti negalima. Nelė Ebot pati žaidė su ugnimi – ją buvo apsėdusios mintys apie upę ir jos paslaptis, – toks apsėdimas paprastai geruoju nesibaigia. Ne, Nikė neliepė Nelei eiti ieškoti nemalonumų, ji tik nurodė kryptį. Ir perspėjo ją, tiesa? Bėda ta, kad niekas nesiklausė. Nikė sakė, kad mieste esama žmonių, kurie vos pažvelgę į tave prakeiks, jų visada buvo. Tačiau žmonės apsimetė nepastebintys, juk taip? Niekam nepatiko mintis apie tai, kad vanduo toje upėje užkrėstas persekiotų, nelaimingų moterų krauju ir tulžimi. Jie toliau kasdien jį gėrė.

Džiulė

Tu taip ir nepasikeitei. Turėjau nuspėti. Ir nuspėjau. Tu dievinai malūną, vandenį ir buvai apsėsta minčių apie tas moteris bei jų paliktus artimuosius. O dabar šitai. Rimtai, Nele. Ar tikrai reikėjo eiti taip toli?

Užlipusi į viršų, stabtelėjau prie didžiojo miegamojo durų. Pirštais suspaudusi durų rankeną, giliai atsidusau. Žinau, ką jie man sakė, bet taip pat pažinojau tave, todėl negalėjau patikėti. Buvau įsitikinusi, kad pravėrusi duris rasiu tave – aukštą ir liekną – kambaryje, ir tu visai nesidžiaugsi mane matydama.

Kambarys buvo tuščias. Tarsi ką tik būtumei slapčia pasprukusi žemyn išsivirti kavos. Atrodė, tarsi po akimirkos grįši. Ore vis dar tvyrojo tavo sodrių, saldžių, senamadiškų kvepalų aromatas – panašiais kvepinosi mama. Gal „Opium“ ar „Yvrese“.

– Nele? – ištariau tavo vardą tyliai, tarsi kviesčiau dvasias. Man atsakė tyla.

Paėjus koridoriumi toliau buvo „mano kambarys“, kuriame nakvodavau, – mažiausias iš visų namuose, kaip dera jaunėlei. Jis pasirodė dar ankštesnis, tamsesnis ir liūdnesnis, nei įsivaizdavau. Jame testovėjo nepaklota lova, o ore tvyrojo drėgmės, dirvos kvapas. Tame kambaryje man sunkiai sekdavosi užmigti; kažkas visuomet neduodavo ramybės. Nenuostabu, turint galvoje, kaip tau patiko mane gąsdinti. Kaip sėdėdama už sienos krebždindavai nagais į sieną, ant durų kraujo raudonumo laku piešdavai įvairiausius simbolius, rašydavai mirusių moterų vardus ant aprasojusio lango. O dar visi tie pasakojimai apie vandenin per prievartą velkamas raganas arba vilties netekusias moteris, kurios mesdavosi nuo uolos ant akmenų, apie mažą berniuką, kuris pasislėpęs tarp medžių stebėjo, kaip motina liuokteli pražūtin.

Viso šito aš neprisimenu. Aišku, kad neprisimenu. Geriau pagalvojus apie tą mažą berniuką, tai neturi jokios prasmės – vaizdiniai padriki, kaip sapne. Tu šnabždi man į ausį – nieko panašaus šaltą naktį prie vandens nenutiko. Žiemą mes čia niekada nevažiuodavome, todėl nebuvo jokių šaltų naktų prie vandens. Niekada nemačiau išsigandusio vaiko ant tilto viduryje nakties – kaip pati, būdama maža mergaitė, būčiau ten atsidūrusi? Ne, tu man pasakojai šitą istoriją, kaip berniukas glaudėsi tarp medžių, kaip pakėlęs akis išvydo baltą it naktinių baltinių drobė jos veidą, kaip ji metėsi nuo uolos į tylų orą išskėtusi rankas tarsi sparnus, kaip riksmas iš jos lūpų nutilo, jai panirus į juodus vandenis.

Aš net nežinau, ar apskritai ten buvo berniukas, kuris matė, kaip miršta motina, o gal tu paprasčiausiai viską prasimanei.

Palikusi savo kambarį, pasukau link tavojo, link to, kuris vaikystėje priklausė tau ir kurį dabar, regis, buvo užėmusi tavo dukra. Išsklaidytų drabužių ir knygų chaosas, ant grindų nusviestas drėgnas rankšluostis, nešvarūs puodeliai ant naktinio stalelio, troškūs, ore dar neišsisklaidę dūmai ir šleikštus pūvančių suvytusių lelijų tvaikas iš vazos prie lango.

Nė nesusimąsčiusi ėmiau tvarkytis. Paklojau lovą, pakabinau rankšluostį vonioje. Kai atsiklaupusi traukiau iš po lovos purviną lėkštę, išgirdau tavo balsą – tarsi durklą tiesiai į širdį.

– Ką, po velnių, čia veikiate?

Džiulė

Pašokau ant kojų triumfuojamai šypsodamasi, nes taip ir maniau – žinojau, kad jie klydo, žinojau, kad tu gyva. Stovėdama tarpduryje, su keiksmais varei mane lauk. Šešiolikos ar septyniolikos, lakuotais nagais, stipriai suėmusi mane už riešo. Sakiau, eik LAUK, Džulija. Tu, stora karve.

Šypsena užgeso, mat, žinoma, čia buvai ne tu, čia buvo tavo dukra, tokia panaši į tave paauglystėje. Ji stovėjo tarpduryje įrėmusi rankas į klubus.

– Ką čia veikiate? – pakartojo ji.

– Atsiprašau, – atsakiau. – Mano vardas Džiulė. Mums neteko susipažinti, bet aš esu tavo teta.

– Neklausiau, kas jūs tokia, – atkirto ji, žiūrėdama į mane taip, tarsi būčiau ne viso proto, – klausiau, ką čia darote. Ko ieškote? – jos žvilgsnis nuslydo nuo mano veido į vonios kambario duris. Man nespėjus atsakyti, ji pareiškė: – Policininkai apačioje, – ir nusliūkino koridoriumi tingia eisena, ilgomis kojomis, paplūdimio šlepetėmis šlepsėdama į plytelėmis išklotas grindis.

Nuskubėjau paskui ją.

– Lena, – pašaukiau ir paėmiau ją už rankos.

Mergina atšoko, lyg karštu vandeniu nuplikyta, ir atsigręžusi piktai dėbtelėjo į mane.

– Atsiprašau.

Ji nudelbė akis, pirštais masažuodama tą vietą, kur ją paliečiau. Apsilupinėję jos nagai kažkada buvo nulakuoti mėlynai, o pirštų galiukai dabar priminė negyvėlio. Nežiūrėdama man į akis, ji linktelėjo.

– Policininkai nori su jumis pasikalbėti, – burbtelėjo.

Ji ne tokia, kokią įsivaizdavau. Tikriausiai tikėjausi išvysti sielvartaujantį, paguodos beviltiškai trokštantį vaiką. Bet ne, žinoma, ji nebe vaikas, jai penkiolika, beveik suaugusi, o paguodos jai, regis, reikėjo mažiausiai, bent jau ne iš manęs. Galų gale, kokia motina, tokia ir dukra.

Detektyvai laukė virtuvėje prie stalo, pro langą žvelgdami į tiltą. Aukštas vyras su trumpa, žilstelėjusia barzdele ir apie trisdešimt centimetrų žemesnė moteris.

Ištiesęs ranką vyriškis žengė prie manęs, įdėmiai žvelgdamas blyškiai žalsvomis akimis.

– Detektyvas inspektorius Šonas Taunsendas, – prisistatė. Pastebėjau, kad ištiesta jo ranka virpėjo. Jo oda buvo šalta ir

sausa, tarsi ranką man spaustų gerokai vyresnis žmogus.

– Nuoširdžiai užjaučiu dėl jūsų netekties.

Kaip keista girdėti tuos žodžius. Juos jau girdėjau vakar, kai jie atvažiavo man pranešti. Pati vos nepasakiau jų Lenai, tačiau dabar viskas atrodė kitaip. Jūsų netekties. Norėjau atrėžti, kad tai ne netektis. Kad tavęs neįmanoma netekti. Jūs nepažįstate Nelės, nežinote, kokia ji.

Detektyvas Taunsendas atidžiai stebėjo mano veidą laukdamas atsakymo. Jo stotas ir nepriekaištinga išvaizda baugino prisiartinti. Nenuleisdama nuo jo akių staiga susivokiau, kad moteris žvelgia į mane su užuojauta.

– Erina Morgan, – prisistatė ji. – Man labai gaila.

Ji buvo tamsios odos, tamsių akių, melsvai juodų lyg varno sparnas plaukų. Juos buvo tvarkingai susirišusi į kuodą, tačiau keletas neklusnių garbanėlių aplink smilkinius ir už ausų nepasidavė.

– Detektyvė seržantė Morgan tarpininkaus tarp jūsų ir policijos pajėgų, – paaiškino detektyvas Taunsendas. – Ji praneš jums, kaip sekasi tyrimas.

– Jūs pradėjote tyrimą? – pusbalsiu paklausiau aš.

Moteris linktelėjo, nusišypsojo ir pamojo man sėstis prie stalo. Aš paklusau. Detektyvai susėdo priešais. Detektyvas inspektorius Taunsendas nuleido akis ir dešiniu delnu mikliai pa-trynė kairįjį riešą – viens, du, trys.

Detektyvė seržantė Morgan kalbėjo ramiu, guodžiančiu tonu, kuris visiškai nederėjo prie jos žodžių.

– Jūsų sesers kūną upėje pastebėjo vyriškis, kuris ankstyvą vakar dienos rytą vedžiojo savo šunį, – tarė ji. Londonietiškas akcentas, jos balsas lengvas it dūmas. – Išankstiniais duomenimis, upėje ji prabuvo vos kelias valandas, – žvilgtelėjusi į savo kolegą ji vėl atsigręžė į mane. – Ji buvo apsirengusi, o iš sužalojimų galima spręsti, kad nukrito nuo skardžio virš užutėkio.

– Manote, kad ji nukrito? – paklausiau.

Pažvelgiau į Leną, kuri atsekė mane iš antro aukšto ir kitame virtuvės gale stovėjo parimusi į spintelės kraštą. Basa su juodomis tamprėmis, pilka liemene, dengiančia išsišokusius raktikaulius ir smulkutes krūtis, ji nekreipė į mus dėmesio, tarsi visa, kas čia vyko, būtų įprasta ir kasdieniška. Tarsi ji būtų prie tokių pokalbių įpratusi. Dešinėje rankoje ji gniaužė telefoną, braukdama ekraną nykščiu, o kairiąja ranka buvo apsivijusi save. Plonytės jos rankos nebuvo storesnės už mano riešus. Plati, paniurusi burna, tamsūs antakiai, ant veido krintantys šviesūs plaukai.

Ji tikriausiai pajuto mano žvilgsnį, mat pakėlė išpūstas akis, priversdama mane nusigręžti. Tada prakalbo.

– Jūs nemanote, kad ji nukrito, tiesa? – pašaipiai patempusi lūpą tarė ji. – Jūs ją pažįstate kur kas geriau.

Iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols; išleido leidykla „Baltos lankos“, 2017.

Ar prisimenate kada paskutinį kartą žiūrėjote savo mėgstamą „Disnėjaus“ filmą? Pagalvokite kokią nors apie princesę ar heroję.

„Disnėjaus“ visatoje princesės ir herojės turi keletą pagrindinių bruožų. Daugelis iš jų – nuo Pelenės iki Elsos – dėvi beveik identiškus mėlynų atspalvių drabužius. Apie tai rašėme čia. Tačiau yra dar kai kas…

Dažniausiai, jei neskaičiuosime kelių paskutinių dešimtmečių, „Disnėjaus“  istorijų herojės buvo baltaodės merginos.

23 metų menininkas, tinklaraščio Let There Be Doodles autorius nusprendė pažiūrėti kaip atrodytų „Disnėjaus“ animacinių filmų herojės jei jos atstovautų kitoms etninėms grupėms.

Taip pat skaitykite: Vaikystę griaunanti pikta Disnėjaus pasakų interpretacija [FOTO]

Režisieriaus Arūno Matelio filmas “Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta”, sulaukęs išskirtinio dėmesio tiek Lietuvoje, tiek užsienyje toliau tęsia savo kelionę po kino sales. Beveik du mėnesius rinkęs pilnas žiūrovų sales, filmas vėl bus rodomas kino teatruose “Pasaka” ir “Forum Cinemas Vingis” Vilniuje, bei kitų Lietuvos miestų kino teatruose.

Pradėjęs savo pasaulinį turą nuo A lygio Varšuvos kino festivalio, kuriame dar rudenį buvo surengta pasaulinė jo premjera, dokumentinis lietuvių režisieriaus filmas jau buvo parodytas aštuoniuose prestižiniuose kino festivaliuose, atsiėmė keturis pagrindinius apdovanojimus, buvo ne kartą pripažintas žiūroviškiausiu festivalių filmu.

Šiandien “Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta” ir toliau itin laukiamas tarptautiniuose kino festivaliuose. Vos prieš kelias dienas filmas buvo pristatytas tarptautiniame Ukrainos kino festivalyje “Docudays UA”. O pats režisierius festivalyje surengė ir kitų savo filmų  retrospektyvą, tapo festivalio žiuri nariu ir vedė kūrybines dirbtuves. Anot jo, didelis kino festivalių programos sudarytojų susidomėjimas filmu – be galo malonus. Nes kino žmonės tikrai žino, kad patekti į žinomus kino festivalius nėra lengva net geriems, savo šalyse populiarumą pelniusiems filmams. Nes festivalių organizatoriai gauna tūkstančius paraiškų, iš jų atrenkami patys stipriausi filmai, todėl ne tik dalyvauti, bet dar būti atrinktam į konkursines ar specialias programas – yra nepaprastai didelis pasiekimas.

Matelio filmas šiuo metu yra atrinktas į dar aštuonis kino festivalius visame pasaulyje. Filmas dalyvavo konkursinėje tarptautinio Sofijos kino festivalio programoje, dar rungsis tarptautinių kino festivalių “DocsBarcelona” ir Vienos “LET’S CEE” konkursinėse progamose, bus pristatytas Miuncheno kino festivalio programoje ” Best of the Fest”, Baltijos Šalių kino renginiuose “Baltic Frame” Kopenhagoje ir Aarhos, Belgrado tarptautiniame kino festivalyje, Varšuvoje vykstančiame filmų sporto tema festivalyje, tarptautiniame Trento kino festivalyje ir tarptautiniame A klasės Maskvos kino festivalyje. Ir tai bus trečias A klasės kino festivalis, į kurį yra atrinktas naujausias lietuvių režisieriaus darbas.

Filmas “Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta”, pasak tų, kuriems teko matyti filmą, paperka neįtikėtinai aukšta vizualine kokybe ir jautriai papasakota istorija apie nematomą sporto pasaulio pusę, apie vienas sudėtingiausių bei populiariausių varžybų pasaulyje – “Giro d’Italia”, kuriose be galo svarbus vaidmuo tenka dviračių sporto vienuoliams, vadinamiems “gregory”, dviratininkams, pasiruošusiems iškęsti pačius sunkiausius iššūkius dėl savo komandos lyderio pergalės. Būtent jie režisieriui atvėrė savo širdis ir leido stebėti jų kasdienybę – alinantį darbą, kančias rengiantis lenktynėms ir jų metu, kai be teisės į asmeninę pergalę, jiems tenka iškęsti pačius sunkiausius iššūkius dėl savo komandos lyderio triumfo. Anot režisieriaus, didelį filmo pasisekimą žiūrovų tarpe, matyt, sąlygojo pasiaukojimo tema, kuri yra universali. Nesvarbu apie ką kalbam – sporto pasaulį ar kasdienį mūsų visų gyvenimą.

Po kino festivalius keliaujantį filmą “Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta” – vėl galima pamatyti Lietuvoje.

Lietuvai švenčiant valstybės atkūrimo 100-metį, 1992 m. įkurtas valstybę internete identifikuojantis .lt domenas skaičiuoja jau 26-uosius gyvavimo metus. Nuo 2004 m. sudaryta galimybė registruoti domenus su lietuviškais rašmenimis leido internetą dar labiau priartinti prie gimtosios kalbos. Šiandien yra įkurta daugiau kaip 1600 domenų su savitomis lietuviškomis raidėmis, o bendras lietuviškų interneto vardų skaičius artėja prie 200 tūkstančių ribos.

Apie lietuviško domeno istoriją ir pastangas puoselėti lietuvių raidyną interneto varduose kalbamės su Kauno technologijos universiteto (KTU) Interneto paslaugų centro vadove Daiva Tamulioniene.

– Lietuva šiais metais švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį, o lietuviškas interneto vardas taip pat skaičiuoja daugiau kaip ketvirtį amžiaus. Gal galite prisiminti lietuviško domeno istoriją?

– Lietuviško domeno istorija prasidėjo 1992 m. birželio 3 d., kai Oslo universiteto teikimu organizacija IANA (angl. Internet Assigned Numbers Authority) įkūrė .lt domeną. 1994 m. .lt domeno administravimas perduotas Kauno technologijos universiteto Skaičiavimo centrui, kadangi organizaciniu ir techniniu požiūriu jis buvo labiausiai pasirengęs atlikti aukščiausio lygio domeno administravimo funkcijas.

Kalbant apie procedūrinio reglamentavimo istoriją, Norvegijos administratoriaus nustatytos pradinės taisyklės labai ribojo domenų registraciją. Domenus galėjo turėti tik organizacijos, o domeno vardą turėjo sudaryti mažiausiai 3 simboliai. Tiesa, buvo keletas išimčių dėl vardų, sudarytų iš dviejų simbolių. Vietovardžiai galėjo būti tik savivaldybių domenų varduose, o valstybių pavadinimai – rezervuoti tų valstybių ambasadoms.

Vystantis internetui ir augant poreikiui, domenų registracijos taisyklės buvo palaipsniui liberalizuojamos. 2000 m. panaikintas draudimas turėti domenus privatiems asmenims atvėrė galimybę registruoti interneto vardą kone kiekvienam. Kompleksinį taisyklių peržiūrėjimą stengiamės atlikti kuo rečiau. Tai užtikrina sistemos stabilumą ir geresnį paslaugų teikėjų procedūrų suvokimą.

2007 m. įsigaliojo .lt domeno procedūrinis reglamentas, kuriuo panaikinti bet kokie apribojimai dėl dviraidžių domenų vardų, automatizuotas domenų įkūrimo ir valdymo procesas, tiksliau apibrėžti procedūrų atlikimo terminai. 2014 m. pradėta taikyti nauja procedūrinio reglamento redakcija, pagal kurią be kitų pakeitimų atsirado daugiamečio (iki 5 metų) domenų registravimo galimybė.

Pirmieji domenai mii.lt, ktu.lt ir vu.lt buvo įkurti 1993 m., o po šešiolikos metų 2009 m. įkurtas šimtatūkstantasis domenas. Šiuo metu yra apie 192 tūkst. lietuviškų domenų.

Struktūriniu požiūriu .lt domeną nuo 1994 m. visą laiką administravo Kauno technologijos universiteto padalinys: pradžioje jis vadinosi Skaičiavimo centru, po to – Informacinių technologijų plėtros instituto Interneto paslaugų skyriumi, vėliau – Informacinių technologijų departamento Interneto paslaugų centru, o nuo 2018 m. kovo 1 d. – Interneto paslaugų centru.

Žinoma, žurnalistai žiniasklaidoje dažnai trumpina pavadinimus, tad nenuostabu, kad kartais mus pavadina domenų registro tarnyba arba tiesiog DOMREG. Galbūt taip yra todėl, kad nuo pat veiklos pradžios naudojame interneto bendruomenei paprastesnę santrumpą DOMREG ir interneto svetainę domreg.lt. Vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad DOMREG atspindi administratoriaus paslaugas žymintį prekių ženklą, bet .lt domeno administratorius yra Kauno technologijos universiteto Interneto paslaugų centras.

– Praėjusiais metais pasirašėte sutartį su tarptautine Interneto korporacija skirtiesiems vardams ir numeriams (angl. Internet Corporation of Assigned Names and Numbers, ICANN). Kuo šis susitarimas svarbus?

– Pirmiausia, tokiu būdu yra formalizuoti santykiai su pasaulinį internetą valdančia organizacija. Pasirašytu dokumentu faktinis .lt domeno administravimas papildytas abipusėmis teisėmis ir pareigomis. Toks statuso įtvirtinimas turi praktinės reikšmės, kadangi 2016 m. .lt domeno administravimo paslauga LR Vyriausybės nutarimu pripažinta turinčia ypatingos svarbos.

Pagrindinė DOMREG užduotis – nepertraukiamas domenų vardų sistemos veikimas ir sąveika su pasauliniu internetu. Todėl KTU vadovybė skiria didelį dėmesį .lt domeno administravimo veiklai.

– Kada ir kodėl atsirado galimybė kurti domenus su savitomis lietuviškomis raidėmis? Ar tokie domenai tapo populiarūs?

– Kad lietuviški interneto vardai būtų tikrai lietuviški trūko galimybės domenus registruoti su lietuviškais diakritiniais ženklais. Tokia techninė galimybė atsirado 2003 m., internetą valdančiai ICANN organizacijai patvirtinus IDN (angl. Internationalized Domain Name) dokumentus, skirtus koduoti ir atvaizduoti savitąsias nacionalines raides interneto varduose.

Atsižvelgdamas į gana dažnai lietuvių kalbos žodžiuose naudojamus diakritinius ženklus Kauno technologijos universitetas pritarė iniciatyvai sukurti daugiakalbę domenų vardų sistemą, kuri leido puoselėti etnokultūrinį identitetą bei padaryti ją patrauklesnę platesniam vartotojų ratui. Nuo 2004 metų kovo 30 dienos galima įkurti domenus su savitomis lietuviškomis raidėmis.

Nors pavyko išspręsti sudėtingus IDN sistemos diegimo klausimus, pagrindine problema išliko žmonių įprotis rašyti „šveplai“. Pradžioje nebuvus techninių galimybių naudoti savitąsias lietuviškas raides telekomunikacijai, vartotojai įprato rašyti jas keisdami įprastomis lotynų abėcėlės raidėmis. Tiek taisyklinga, tiek „švepla“ žodžių vartosena elektroninėje aplinkoje dabar atspindi žmonių pasidalijimą į dvi grupes: vieni ignoruoja diakritinius ženklus dėl susiformavusio įpročio, kiti – principingai naudoja visą lietuvišką raidyną nuo pat tokios galimybės atsiradimo.

Atsakant į klausimą, ar domenai su savitomis lietuviškomis raidėmis yra populiarūs, reikėtų galvoje pirmiausia turėti susiformavusius vartotojų įpročius rašyti „šveplai“, ne tik interneto vardus, bet ir elektroninius laiškus ir trumpąsias SMS žinutes. Kaip visi žinome, vartotojų įpročius keisti ypatingai sunku.

Domenų vardai su savitomis lietuviškomis raidėmis registruojami tokia pačia tvarka, kaip ir kiti interneto vardai, t. y. pagal .lt domeno procedūriniame reglamente apibrėžtus reikalavimus, tačiau IDN domenų skaičius siekia tik apie 1 proc. nuo viso .lt domenų skaičiaus.

– Sakykite, ar ir kitose valstybėse interneto vardai su tos valstybinės kalbos abėcėlės savitomis raidėmis nėra labai populiarūs kaip Lietuvoje? Kaip Lietuva atrodo pagal IDN domenų skaičių lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis?

– Interneto vardai su tos valstybinės kalbos abėcėlės savitomis raidėmis labai populiarūs Rusijoje ir Kinijoje bei kitose ne lotynišką raštą naudojančiose šalyse.

Europos Sąjungos šalyse daugiausiai domenų su savitomis abėcėlės raidėmis registruojama Danijoje (apie 5,5 proc. nuo visų registruotų šalies domenų), Švedijoje (apie 5 proc.) ir Vokietijoje (apie 4 proc.). Nemažai IDN domenų registruojama Vengrijoje (apie 3,4 proc.), Suomijoje (apie 3,1 proc.), Austrijoje (apie 2,4 proc.) ir Estijoje (apie 2,3 proc.). Kitose Europos sąjungos šalyse, kaip ir Lietuvoje, IDN domenai nėra labai populiarūs ir sudaro iki 1 arba kiek daugiau nei 1 proc. nuo visų registruotų šalies domenų.

– Be nacionalinių, t. y., valstybę identifikuojančių (angl. Country Code Top-Level Domains, ccTLD) domenų atsirado labai daug bendrinių domenų (angl. Generic Top-Level Domains, gTLD). Jūsų nuomone, kokią įtaką tai daro nacionaliniams domenams ir jų svarbai?

– Tai, kad leidžiama registruoti daugiau interneto vardų su skirtingomis ir tam tikras veiklos sritis, o ne tik valstybes atspindinčiomis galūnėmis, mano nuomone, yra gerai. Didesnė konkurencija visada yra sveikas dalykas. Be to, bendrinius domenus galima įkurti iš bet kurios šalies, o tai apriboja kai kurių nelabai demokratiškų valstybių užmačias valdyti internetą.

Žinoma, tam tikra grėsmė valstybę identifikuojantiems interneto vardams dėl atsiradusios galimybės registruoti bendrinius yra. Bet taip pat pastebime ir kitą tendenciją: pirmiau registruojamas .lt domeno vardas, ypač kai Lietuva yra tikslinė verslo rinka, o paskui – kitas, dažniausiai su verslo sritimi susijęs bendrinis interneto vardas. Daugelis supranta, kad lietuviškas domenas geriau atspindi vykdomos veiklos teritoriją ir suteikia patikimumo bei solidumo.

Pavyzdžiui, jeigu fotografas Lietuvoje atidaro savo studiją, jis paprastai rinksis lietuvišką domeną savo interneto svetainei, nes tikėsis pritraukti daugiau klientų iš Lietuvos, kurie naršyklės adreso eilutėje rinkdami vardą kone automatiškai prideda .lt galūnę. Jeigu vis tik fotografas pasirinktų tik .photo, .photos ar .photography domeną, tikėtina, kad dalį lietuvių gali prarasti arba sukelti jiems nepatogumų pasiekiant interneto svetainę.

– Yra diskutuojama galimybė registruoti domenus, kurie būtų sudaryti iš jaustukų (angl. emoticon, emoji). Dėl kokių priežasčių tokiai idėjai nepritariama ir kokia jūsų nuomonė?

– Galbūt jaunimui tokie domenai ir būtų patrauklūs, tačiau kiltų labai daug techninių sunkumų administruojant tokius domenus. Vadinamieji emotikonai yra labai panašūs vienas į kitą, dažnai juos sunku atskirti net vizualiai, o skirtingos operacinės sistemos šiuos simbolius skirtingai koduoja ir interpretuoja, todėl kol kas tokios idėjos buvo atsisakyta.

Šiuolaikiniame globaliame pasaulyje gebėjimas bendrauti užsienio kalbomis yra vis svarbesnis. Mobilumas, komunikaciniai ryšiai, visiems prieinami keliavimo būdai taip suartino žmones, kad pasaulio piliečių, sugebančių bendrauti ir dirbti keliomis kalbomis, poreikis nuosekliai didėja. Anglų, ispanų ar norvegų kalbos pamokos praturtina pasaulio suvokimą, padidina darbinio užimtumo potencialą, ugdo gyvenimiškus įgūdžius ir stiprina tarpusavio santykius, tarpkultūrinius ryšius.

Pagalba kuriant vieningą pasaulį

Mokydamiesi užsienio kalbų galime geriau suvokti kitą kultūrą, kasdienį tą kalbą vartojančių žmonių gyvenimą. Pasaulyje, kuriame tautos taip glaudžiai susijusios ekonominio bendradarbiavimo santykiais, tenka spręsti politinius klausimus, nustatyti ir laikytis tarptautinės teisės principų.

Be tarpkultūrinio suvokimo ir empatijos tarptautiniam bendradarbiavimui, deryboms bei kompromisų paieškai gali kilti sudėtingų, rimtų kliūčių. Ypač tarptautinių kalbų (pavyzdžiui, anglų ar ispanų kalbos) pamokos gali padėti   įžvelgti perspektyvas tarptautinėse situacijose, įvykiuose.

Didesnės karjeros galimybės

Anglų, vokiečių, ispanų, norvegų kalbos pamokos smarkiai padidina darbinio užimtumo, sėkmingos karjeros potencialą. Šiuolaikiškos įmonės, norėdamos konkuruoti pasaulio rinkoje, turi išmokti produktyviai dirbti su įvairių kultūrų žmonėmis. Joms reikalingi daugiakalbiai darbuotojai, kurie gali kompetentingai bendrauti, megzti darbo ryšius skirtingose pasaulio vietose ir daugiakultūrėje aplinkoje. Darbuotojai, turintys gerus užsienio kalbų įgūdžius, gali lengviau rasti darbą ir sparčiai kilti karjeros laiptais skirtingose veiklos srityse. Tokie gebėjimai naudingi, pavyzdžiui:

• politikos, tarptautinės teisės,
• turizmo,
• švietimo,
• ekonomikos,
• reklamos,
• mokslo sektoriuose.

Nereikėtų pamiršti, kad nemaža dalis žmonių siekia karjeros ne savo gimtoje šalyje, o užsienyje. Tokiu atveju lankytos prancūzų, anglų, vokiečių, kinų ar ispanų kalbos pamokos yra vienas svarbiausių privalumų. Nebūtina kalbėti ta kalba laisvai – svarbu gebėti palaikyti pokalbį, nebijant daryti klaidų. Pavyzdžiui, Britų pramonės konfederacija (angl. Confederation of British Industry, trumpiau – CBI) nustatė, jog 74 % įmonių vadovų mieliau renkasi tiesiog susikalbėti gebančius, o ne tobulai kalbą mokančius darbuotojus. Vadovų nuomone, su tokiu darbuotoju „<…> lengviau pralaužti ledus, gilinti kultūrinį tarpusavio supratimą ir atverti verslo galimybes patekimui į naujas rinkas“.

Galimybė pažinti kitą kultūrą

Pasirinktos kalbos, pavyzdžiui, norvegų kalbos pamokos padeda ugdyti ir svarbias asmenines savybes. Vienu metu mokomasi ir naujos kalbos, ir kitokio kultūrinio konteksto suvokimo, kultūrinės įvairovės pripažinimo, tolerancijos. Mokantis kalbų taip pat gerėja gebėjimas prisitaikyti greitai besikeičiančioje aplinkoje, naujose situacijose.

Be to, užsienio kalbų mokėjimas ir kitų kultūrų pažinimas:

• stiprina tarpusavio santykius,
• suteikia galimybę pažvelgti į savo kultūrą ir tradicijas kito žmogaus akimis,
• stiprina savimonę,
• padeda formuotis visą gyvenimą trunkančioms draugystėms ir partnerystėms.

Ispanų kalbos pamokos ir kitų kalbų mokėjimas apskritai išplečia galimybes bendrauti su didesniu žmonių skaičiumi ir būti pilnaverčiais pasaulinės bendruomenės nariais.

Lietuvos statistiniai duomenys atskleidžia, kad emigraciją pasirinkę piliečiai taip pat susiduria su užsienio kalbų poreikiu darbo aplinkoje. Neturėdami jokių ar itin silpnus užsienio kalbos įgūdžius, dauguma lietuvių dirba mažai apmokamus ir nekvalifikuotus darbus, gyvena uždarose tautiečių bendruomenėse. Tie, kurie išvyksta jau mokėdami tos šalies kalbą, paprasčiau ir greičiau susiranda darbą, dažnai – pagal savo įgytą specialybę. Be to, jie lengviau integruojasi į kitą visuomenę ir nejaučia socialinės atskirties. Taigi, kalbų mokėjimas – raktas į sėkmingesnį asmeninį ir visuomeninį gyvenimą.

Užsakymo Nr. KMC180015

Balandžio 6 ir 7 d. Lietuvoje koncertuos prancūzų – vokiečių kilmės gitaristas ir dainų autorius Mathis Haug, savyje saugantis nepaprastą bliuzo, folko, gospelo šaknų ir energingo roko receptą. Mathis Haug – šių dienų muzikos bastūnas ir inteligentas, įkvėpimo sėmęsis iš Bob Dylan, Robert Johnson ir Tom Waits. Į subtilų mišinį jis apjungia garsus, poeziją ir savo įžvalgas, giliai bei prasmingai dainuodamas apie tikrus, gyvenimiškus dalykus.

            Mano kelias

            Parašė savo knygą

            Skaitytojas ir rašytojas

            Jie beveik vienodi

Tai ištrauka iš Mathis Haug (Prancūzija, Vokietija) dainos „Wild Country”, apibendrinančios šio trubadūro gyvenimo filosofiją: mes egzistuojame kitų akimis ir, atvirkščiai – kiti egzistuoja mūsų akyse. Kreolizacija ir susitikimai su skirtingų kultūrų atlikėjais jam yra tapę muzikos bei gyvenimo pagrindu.

Šių dienų muzikos bastūnas ir inteligentas Mathis Haug, įkvėpimo sėmęsis iš Bob Dylan, Robert Johnson ir Tom Waits, apjungia garsus, poeziją ir savo įžvalgas į subtilų mišinį, giliai bei prasmingai dainuodamas apie tikrus, gyvenimiškus dalykus. Šį muzikinį darinį sunku apibūdinti, bet lengva su juo susisieti.

Mathis Haug tarptautinei publikai yra žinomas ir kaip prodiuseris, dirbęs su žinomos Šiaurės Amerikos indėnų dainininkų giminės pažibos Pura Fe albumu „Sacred Seed“ bei Maroko muzikos ambasadorės Oum įrašu „Zarabi“.

Koks tas kelias, parašęs Mathis Haug istoriją?

Ak, ta močiutė. 1976 m. Vokietijos miškingame ir kalnuotame Švarcvaldo regione gimęs atlikėjas užaugo klausydamasis savo močiutės atliekamų liaudies dainų. Ši šauni moterytė suorganizavo anūkui pirmąją gitarą, parodydama ką pati buvo išmokusi groti iš Amerikos kareivių.

Bliuzas iš didžiosios B. 1982 m. Mathis Haug šeima persikėlė į Ardės regioną Prancūzijoje, kur berniukas klausydamasis radijo atrado bliuzą kartu su Billie Holiday, Tom Waits, Bob Dylan, Chris Whitley, Janis Joplin, Prince, Beck, Gainsbourg, Higelin. Kiek vėliau savo įtaką pareiškė ir rokenrolas, world muzika, Louis Prima laukiniai ritmai bei netgi Brazilijos samba.

Spalvingas laikotarpis. Ko tik nedarė Mathis Haug grįžęs į gimtąją Vokietiją: bendradarbiavo su „Fanda Boom Boom“ (perkusijos, gitarų ir net nuogų šokėjų kolektyvu…), Mat Robert ir roko trio „Space Foxes“, palaikė hip-hop ritmo sekciją Italijos reperių grupėje. Vėliau Prancūzijoje grojo bliuzą „Spoonfull trio“, svingą su Claudio della Corte ir roką su gitaros legenda Ted Tunnicliffe. O susidūrimas su mokyklos draugu gitaristu anglu Seamus Taylor tapo lūžiu – su juo Mathis Haug išmoko vertinti funk ir ritmenbliuzą bei 2003 m. išleido albumą „Mathis and the Mathematiks“.

Rootstronica. Mathis Haug giliai paveikė afroamerikietiška muzikos kultūra, kurią panaudojo savo pirmajame komerciniame įraše „5“ (2003 m.). Šis įrašas atvedė atlikėją į Barseloną, kur prasidėjo jo sėkmės istorija – Ispanijos žurnalistai netgi sukūrė naują žodį, norėdami apibrėžti neįprastą albumo stilių – rootstronica.

Įvertinimai. Mathis Haug pelnė „Talent Jazz“ apdovanojimą garsiame „Vienne Jazz Festival“ Prancūzijoje ir pasirodė įvairiose kompiliacijose. 2005 m. Prancūzijoje išleistas albumas buvo pripažintas kritikų ir muzikos profesionalų, transliuojamas prancūziškose radijo stotyse ir televizijose, plačiai aptariamas spaudoje. Šiuo metu atlikėjas yra išleidęs penkis solinius albumus.

Kur šio atlikėjo paslaptis?

Magnetizmas. Visur kur pasirodydamas Mathis Haug atlieka savo misiją – kone apverčia klubus ir festivalius aukštyn kojomis, priversdamas auditoriją pajudėti ir palikdamas ją šaukiančią, jog nori dar. Jo magnetizmas, žavinčiai stiprus scenoje kuriamas personažas kiekvieną koncertą paverčia ryškia sėkme. Dažnai pasirodydamas tik su perkusininku ir būgnininku Stephan Notari, Mathis Haug užvaldo sceną tarsi žmogus – griaustinis. Nepaaiškinamai gera dueto energija ir gebėjimas išreikšti save yra unikalūs, todėl jie skamba kaip pilna grupė.

Bliuzo meistrų technika. Dar daugiau patrauklumo prideda iš senųjų bliuzo meistrų išmokta pirštų technika, leidžianti gitara tuo pat metu atlikti tiek boso linijas, tiek melodijas – nesvarbu ar Mathis Haug brazdina akustine gitara meilės baladę ar uždegančias energingas dainas su elektrine šešiastyge.

Aktualūs tekstai. Mathis Haug dainos yra tarsi asmeniniai himnai, įkvėpti jo savito pasaulio suvokimo. Jos kalba apie aplinkosaugos problemas, Vakarų visuomenės raidą, migraciją globalizacijos rėmuose, kylančią robotų diktatūrą. Iš esmės jis klausia, kokią planetą mes norime palikti savo vaikams, pabrėždamas nerimą keliančius žmonių godumą ir aklumą bei bandydamas pažadinti sąmonę.

Bliuzo, folko, roko turbadūro Mathis Haug muzika yra neabejotinai populiari Europoje ir galite būti tikri, kad ji taps hitu visuose žemynuose! Geros dainos, geri muzikantai ir ypatingai gera energija – visa to rezultatas paprasta, nuoširdi bei tikra kūryba. Ateikite į Mathis Haug koncertus ir įspauskite pėdą į kūrėjo kelią. O gal tai jis parašys ką nors į jūsų gyvenimo knygą? Nes „Skaitytojas ir rašytojas / Jie beveik vienodi“.

Atlikėjai:

Mathis Haug: gitara, vokalas

Stephan Notari : būgnai

Laurent Derache : akordeaonas

Koncertai:

Balandžio 6 d. 19 val. Renginių Oazė, Kaunas

Balandžio 7 d. 19 val. Keistuolių teatras, Vilnius

Bilietai:

Tiketa

Daugiau informacijos:

www.gmgyvai.lt

Kas antram Lietuvos verslininkui mintys apie įmonės problemas trukdo išsimiegoti. Verslo reikalai rečiausiai drumsčia didžiųjų įmonių, taip pat statybos bendrovių vadovų poilsį. Dažniausiai apie verslą bemiegėmis naktimis galvoja mažų įmonių vadovai bei verslininkai iš kaimiškų teritorijų.

Tai paaiškėjo po verslo nuotaikų ir pasitikėjimo tyrimo „Citadele Index“, kurio metu apklausti 750 Lietuvos įmonių vadovai.

„Ekonominiai rodikliai, pajamos, pelnas, mokesčiai ar kaštai – tai rodikliai, dažniausiai aptariami kalbant apie verslą ir jo savininkų nuotaikas. Tačiau įtakos verslui turi ir tokie netiesioginiai veiksniai kaip poilsis, laisvalaikis ar net ramus miegas. Todėl šį kartą nusprendėme pasidomėti įmonių vadovų poilsiu. Ir net 47 proc. tyrimo dalyvių prisipažino, kad mintys apie verslą neleidžia ramiai miegoti naktimis. Tai pakankamai aukštas rodiklis, leidžiantis matyti, kad darbe tenkanti atsakomybės našta dažnai ne tik nenuslūgsta peržengus namų slenkstį, bet ir drumsčia naktinį poilsį“, – pastebi „Citadele“ banko Smulkiųjų ir vidutinių verslo klientų departamento vadovė Giedrė Kubiliūnienė.

Apklausa taip pat atskleidė, kad didesnių kompanijų vadovai miega saldžiau nei smulkieji verslininkai. Šeši iš dešimties respondentų, vadovaujančių nuo 10 iki 49 darbuotojų turinčioms įmonėms, naktimis vartosi nuo šono ant šono kamuojami įkyrių minčių apie darbą. Tuo tarpu didelėse įmonėse, turinčiose per 250 darbuotojų, tiek pat vadovų tamsiuoju paros metu saldžiai sapnuoja.

Anot verslo psichologės Lauros Rimkutės, tokie tyrimo rezultatai nestebina, mat verslui vadovaujantiems žmonėms dažnai trūksta įgūdžių atsipalaiduoti, išmokti rūpesčius palikti už darbo kabineto durų. O mintys apie tai, kad tik gerai pailsėjęs, stabilios emocinės būklės vadovas gali tinkamai vadovauti verslui, ne visiems atrodo savaime suprantamos.

„Man regis, nieko stebėtino, kad naktimis Lietuvos verslininkams sunku tinkamai išsimiegoti. Juk tik dabar garsiau ir intensyviau pradedama kalbėti apie sąmoningumą, poilsio įtaką darbui ir vis daugiau verslininkų pradeda užsiimti meditacijomis ar stiprinti savo atsparumą stresui. Esu tikra, kad norint ateityje sėkmingai plėtoti verslą, šios kompetencijos bus tiesiog privalomos”, – įsitikinusi L. Rimkutė.

Ji taip pat pastebi, kad didžiųjų įmonių savininkai ramiau miega ir dėl to, kad turi kur kas daugiau patirties valdant stresą, priimant sprendimus ir dirbant vadovaujantį darbą.

„Gyvenimas ir patirtis mus moko, o įmonių vadovai kaupti patirtį ir mokytis dažniausiai pradeda mažose įmonėse arba smulkesniuose didelių įmonių padaliniuose. Būtent šiame etape jie mokosi atsipalaiduoti, vis rečiau darbo reikalus neštis namo. Esu tikra, kad tie, kurie neišmoksta šių pamokų, retai ateina vadovauti stambioms organizacijoms“, – įžvalgomis dalijasi L. Rimkutė.

Tyrimas parodė, kad kiek geriau išsimiega Vilniuje veikiančių įmonių vadovai. Nerimas dėl darbo naktimis sostinėje kamuoja 42 proc., tuo tarpu gyvenvietėse bei kaimiškose teritorijose – 54 proc. verslininkų.

Pasak „Citadele“ ekspertės – provincijos įmonių vadovai teigia patiriantys daugiau verslo problemų nei jų kolegos didmiesčiuose. To paties „Citadele Index“ tyrimo duomenimis, daugelis didžiųjų miestų verslininkų optimistiškai vertina įmonių padėtį, ketina didinti darbuotojų skaičių, tuo tarpu dauguma kaimo verslininkų įžvelgia priešingas tendencijas.

„Ramybės, stabilumo pojūtį bei motyvaciją sustiprina pozityvus ateities vertinimas, kurio, kaip rodo apklausa, regionuose veikiančioms įmonėms labiau trūksta. Kita vertus, didžiosios įmonės paprastai turi daugiau galimybių stebėti konkurencinę aplinką, samdytis konkrečių sričių ekspertus, kurie gali patarti, pakonsultuoti, kaip išspręsti vieną ar kitą klausimą. Tuo tarpu mažos įmonės tam išteklių turi mažiau, tad ir iškylančius klausimus stengiamasi išspręsti savo jėgomis“, – sako G. Kubiliūnienė.

Tyrimo duomenimis, dėl verslo reikalų naktimis visiškai nesijaudina 47 proc. Lietuvos verslininkų. Iš visų verslo sektorių kokybiškiausiu poilsiu išsiskiria statybos įmonių vadovai – 58 proc. jų naktimis nevargina mintys apie darbą.

Tyrimas „Citadele Index“ atliktas 2017 m. gruodį, jo metu ištirta, kaip verslininkai vertina esamą padėtį, kokios jų prognozės įvairiose srityse: bendra ekonominė veikla šalyje, ekonominė veikla atitinkamos įmonės sektoriuje, konkurencijos lygis, įmonės veiklos rezultatai – pelningumas, apyvarta, finansinė padėtis, darbuotojų skaičius, investicijų į įmonę suma. Tyrimo autorė ir įgyvendintoja – Latvijos tyrimų bendrovė SKDS.