Lietuvos vandens motociklų sportas verčia naują istorijos puslapį – pirmą kartą Lietuvos lenktynių komandos „Automoto Spindesys Racing Team“ sportininkas Mindaugas Jačiauskas tapo oficialiu UIM Pasaulio čempionato lenktynininku ir jėgas išbandys su stipriausiais Pasaulio vandens motociklų sporto lenktynininkais. Tai pirmas kartas, kai lietuvis dalyvaus visuose Pasaulio čempionato etapuose.

Kontraktą su UIM pasirašęs M. Jačiauskas dabar gali būti tikras, kad startuos visose šešiose pasaulio čempionato finalinėse lenktynėse. Tai yra didžiausia privilegija, kuri suteikiama tik aukščiausio lygio pilotams.

„Jeigu kas prieš kelerius metus būtų pasakęs, kad turėsiu kontraktą su UIM – net nebūčiau patikėjęs! Bijočiau net pagalvoti apie tokį lygį – kiekvieno piloto profesionalo tikslas yra UIM Pasaulio čempionatas. Mūsų komanda gavo kontraktą dalyvauti visose Pasaulio čempionato etapuose! Tai yra puikios naujienos, kurias sužinojus iš pradžių net negalėjau patikėti. Dabar jau tikiu ir reikia atlikti daug namų darbų, kad galėtume parodyti viską, ką galime geriausiai“, – šypsosi M. Jačiauskas.

Iššūkis visai komandai

Pasak „Automoto Spindesys Racing Team“ komandos trenerio Deivio Zizo, mintis dalyvauti visame UIM Pasaulio čempionate brendo jau seniai, tačiau tuomet tai tik tebuvo svajonės. Iki šiol komanda dalyvaudavo įvairiuose tarptautiniuose ir nacionaliniuose čempionatuose.

„Pernai debiutavome UIM Pasaulio čempionato viename iš etapų, tačiau dar nepasibaigus sezonui nusprendėme nestovėti vietoje ir stengtis dar labiau. Atėjo pavasaris ir sulaukėme gerų žinių – M. Jačiauskas gavo kvietimą tapti UIM Pasaulio čempionato oficialiu sportininku – tai istorinis įvykis Lietuvos vandens motociklų sporto pasaulyje. Mums tai didelė paskata, nes tai be galo didelis iššūkis visai komandai ir rėmėjams. Bet kokiu atveju mes ir toliau siekiame pagrindinio tikslo – ginti šalies ir komandos garbę Pasaulio čempionate. Šis noras ir veda mūsų komanda pirmyn“, – teigia D. Zizas.

Šeši etapai

UIM Pasaulio čempionate vyks šeši etapai. Du pirmi etapai (gegužės 25–27d. ir birželio 1–3 d.) vyks Italijos Gallipoli ir Viesta miestuose.

Trečias ir ketvirtas etapai (rugsėjo 14–16 bei 22–23 d.) bus surengti Kinijos Nanša ir Šanchajaus miestuose.

Čempionatas finišuos taip pat dviem etapais lapkričio viduryje Jungtiniuose Arabų Emiratuose – Dubajaus ir Šarjano miestuose.

Pasaulio čempionate sportininkai varžosi tik keturiose klasėse: „Freestyle“, „Ski Ladies GP1”, „Ski GP1” bei „Runabout GP1”.

Lietuvis startuos prestižiškiausioje klasėje „Runabout GP1” – tai sėdimų motociklų klasė, kurioje motociklų galia siekia iki 500 AG. Prie starto linijos išsirikiuoja geriausi 25 sportininkai, kurie atrenkami pagal kvalifikacijos rezultatus. Lenktynėse vyksta du finaliniai plaukimai po 25 minutes.

Tikslas – geriausiųjų penkioliktukas

Istorinės galimybės sulaukęs M. Jačiauskas jau yra dalyvavęs viename iš pasaulio čempionato etapų, tačiau tai bus pirmas kartas, kai lietuvis dalyvaus visuose šešiuose etapuose.

„Atvykus pirmą kartą dalyvauti, o tai buvo pirmasis praėjusių metų pasaulio čempionato etapas Italijoje, ir pamačius visą jų virtuvę, buvo tikrai labai geras jausmas! Čia viskas buvo kitaip ir, be jokios abejonės, pats aukščiausiais lygis, kur man teko dalyvauti. Mane sužavėjo visa aplinka ir dar labiau įkvėpė stengtis, tobulėti ir nugalėti. Tada mes pasiekėme labai aukštą 6-ąją vietą. Tuomet atrodė, kad tai yra viršūnė, bet ambicijų turime dar daugiau ir šiemet sugrįžtame su nauju iššūkiu ir naujomis galimybėmis, kurias mums suteikė UIM organizacija“, – sako M. Jačiauskas.

„Automoto Spindesys Racing Team“ prieš artėjantį sezoną jau turi planą bei tikslą, kurio žada nuosekliai laikytis iki pat čempionato pabaigos.

„Dabar labai sunku prognozuoti, ką mes galime pasiekti šiemet, bet mes turime planą, kurio laikysimės. Manau, kad patekimas tarp 15-os pajėgiausių pilotų būtų puikus rezultatas. Žinome, kad mes kol kas neturime labai daug patirties tokio lygio varžybose ir nežinome ko tikėtis Kinijoje ar JAE. Be jokios abejonės, bus labai sunku, bet bus tik dar įdomiau! Tačiau mes esame sukaupę ganėtinai nemažai patirties kitose varžybose ir tikiuosi susitvarkysime su iššūkiais“, – sako M. Jačiauskas.

Varžysis ir Lietuvoje

Prieš naująjį sezoną kaunietis atnaujino ir savo techniką.

„Šiemet viską pradedame iš pradžių – vėl nauja technika, naujos varžybos. Šiemet varžysimės to pačio gamintojo, tik kito modelio motociklu „Seadoo Rxp-x300“. Komandą papildė naujas narys, bet branduolys lieka tas pats. Turime nemažą palaikymą iš kitų komandų, mechanikų ir inžinierių bei naujų technologijų kūrėjų. Smagu, kad rėmėjai supranta komandos tikslus ir prisideda dar labiau. Pagrindinis šių metų tikslas yra UIM Pasaulio čempionatas – jam pasirengti organizuosime dvi stovyklas, kuriose dirbsime tiek trasoje, tiek su fizinio pasirengimo treneriu M. Pociumi“, – pasakoja M. Jačiauskas.

Be tarptautinių varžybų „Automoto Spindesys Racing Team“ ekipa pasirodys ir lenktynėse Lietuvoje.

„Po pirmųjų dviejų pasaulio čempionato etapų mes iš Italijos skubiai grįšime į Lietuvą, kur vyks Lietuvos čempionato pirmasis etapas Birštone. Lietuvos čempionate turime apginti čempiono vardą ir čia keliami tik aukščiausi tikslai. Žinoma, lengva nebus, nes lietuviai yra labai stiprūs konkurentai. Be to, dalyvausime Estijos čempionate ir prestižinėse „Nordic Cup 2018“ varžybose, kurios vyks taip pat Estijoje. Laukia ilgas, darbingas ir įdomus sezonas“, – prognozuoja M. Jačiauskas.

Vakar itališkų batų, rankinių ir aksesuarų gamintojai „Furla“ paskelbė, kad nuo 2019-ųjų rudens visose jų kolekcijose bus naudojamas tik dirbtinis kailis. Mados garsenybių ypač pamėgtos ryškios „Furla“ rankinės ligi šiol neretai būdavo puošiamos gyvūnų kailio detalėmis, nors kone labiausiai prekių ženklą išgarsino netikėta permatomo plastiko gaminių kolekcija.

Įmonės pavadinimas kilęs nuo 1927 m. ją įkūrusios italų šeimos pavardės, Furlanetto. Šiuo metu „Furla“ tebepriklauso minėtos šeimos palikuonims, ir puikuojasi daugiau nei 300 parduotuvių 70-yje šalių.

Viešai poziciją kailio atžvilgiu šią savaitę išsakė ir daugelį metų temos vengusi Donatella Versace. „Kailis? Na jau ne, aš su juo baigiau. Žudyti gyvūnus tam, kad kurtum madą, atrodo paprasčiausiai neteisinga, nenoriu to daryti“, žurnalui „Vogue“ sakė išskirtine prabanga garsėjanti dizainerė. Jos 2018 m. pavasario kolekcijoje ypač išsiskyrė apdarai su užrašais unity, loyalty, courage, love („vienybė“, „ištikimybė“, „drąsa“, „meilė“), puikiai atspindintys pastaruoju metu link socialinės atsakomybės ir tvarumo krypstančią Versace mados namų politiką.

„Per metus ištisas debesis pasaulinio garso itališkų prekių ženklų oficialiai atsisakė kailio: Armani, Gucci, Yoox Net-a-Porter, o dabar dar ir Furla mados namai, ir netgi pati D. Versace! Tai – viso pasaulio mados sceną drebinantys įvykiai“, priminė Lietuvoje tarptautinį atsakingos mados projektą „Prekyba be kailio“ (Fur Free Retailer) koordinuojanti Gabija Enciūtė. „Panašu, kad italų madoje kailio dienos visiškai baigėsi“, – apibendrino aktyvistė.

Pareiškėja Europos žmogaus teisių teismo byloje, Neringa Mockutė kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, kuriame 2018 m. vasario mėn. buvo priimtas sprendimas, kad Lietuva pažeidė pacientės teisę į privatumą ir religijos laisvę. Sprendimas dėl neteisėtos priverstinės hospitalizacijos, buvo priimtas dar 2008 m. Vilniaus apygardos teisme.

Pagrindiniai šios bylos faktai sako, kad moteris yra turėjusi psichikos sveikatos sunkumų savo gyvenimo eigoje ir nuo 1992 m. Iki 2002 m. kelis sykius gydėsi psichiatrijos stacionaruose dėl psichotinių ar depresinių būsenų. Per šį laikotarpį ji taip pat baigė teisės studijas ir, laimėjusi konkursą, dvejus metus mokėsi podiplominėse studijose JAV. Po darbo netekimo teisinėję kontoroje ją likvidavus, pareiškėja pradėjo dirbti teisininke vienoje ministerijoje.

2003 metų gegužę moteris buvo priverstinai hospitalizuota Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, jai buvo diagnozuota ūmi psichozė ir ji ligoninėje išbuvo 52 dienas, nors jai drauge su giminėmis atvykus į ligoninę, ji atsisakė pasirašyti sutikimą būti priverstinai hospitalizuota, tačiau tokį sutikimą pasirašę ją atlydėjusi pusseserė. Moteris priešinosi hospitalizavimui, patyrė fizinio suvaržymo priemones bei stiprių psichotropinių vaistų įskaitant itin stipraus vaisto, haloperidolio, injekcijas.

Likus keletui mėnesių iki šios hospitalizacijos, ji buvo pradėjusi medituoti meditacijos centre Ojas (Ošo religinio judėjimo atšaka Lietuvoje), kur teigė radusi vidinį nusiraminimą bei emocinį gijimą po sunkių išgyvenimų dėl tėvo ligos, patirtos mašinos avarijos bei prarasto darbo.

Jos priverstinės hospitalizacijos metu, LNK televizijos eteryje pasirodė publicistine save vadinanti laida „Srovės“, kurios vedėja kalbino Neringos Mockutės gydytoją psichiatrę, motiną ir seserį bei viešai aptarėir interpretavo jos patirtis Ojas meditacijos centre, su tuo siejo jos psichikos būklės pablogėjimą, naudojant pseudonimą „Violeta“.

Laidos anonsas skambėjo taip: „Demaskuota paslaptis. Yra niekur neregistruotas centras, kur praktikuojama meditacija yra tokia galinga, jog norint tapti šio centro nariu, turite pateikti medicininį įrodymą, kad nesergate ŽIV… Po tokios meditacijos Violeta šiandien yra psichiatrijos ligoninėje. Jos motina verkia…“

Vėliau laidoje atskleidžiama, kad laidoje aptariama moteris dirba atsakingą valstybinį darbą ir šiuo metu gydoma psichiatrijos ligoninėje, o gydytoja D. Š. laidoje aiškina, kad sektantų bendras bruožas yra slėpti dalykus apie jų religines praktikas ir, nors „Violeta“ pripažįsta atliekanti praktikas, jas pristato nekaltai, neatskleisdama tikrųjų ten vykstančių dalykų. Laidoje gydytoja psichiatrė viešai komentuoja: „Neatrodo, kad ši mergina dalyvautų orgijose. Ji nėra hiperseksuali, ir žinote, kiek man teko suprasti, ji yra aukštų moralinių standartų ir porą metų mokėsi Amerikoje, kur įgijo magistro mokslinį laipsnį.“

Vėliau, jau išėjusi iš psichiatrijos ligoninės, savo viešame laiške LNK laidos „Srovės“ kūrėjams, Neringa Mockutė rašo: „Aš nesu Violeta. Mano vardas Neringa. Jūs nesusitikote su manimi nei man būnant Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, nei keletą mėnesių po to. Taip ir likau neparodyta ir nepaklausta, vien tik nebyli herojė nutylėjimų bei tendencingų vertinimų kupinos televizijos laidos. Gaila, kad Jūs aklai patikėjote mano artimųjų Jums papasakota istorija bei paviršutiniškomis jos faktų interpretacijomis, pačios to nepatikrinusios ir giliau nepažvelgusios. Pasinaudodamos manimi, sukūrėte gal ir įdomią, tačiau labai vienpusišką istoriją. Galbūt, narpliodamos mano mamos pasakojimo gijas, jūs taip pat norėjote mane apginti ar siekėte man padėti, tačiau iš tikrųjų Jūsų sukurta laida įdiegė manyje didelį nepasitikėjimą bei sukėlė daug skausmo.“

Ligoninėje pareiškėjai teko patirti aiškų nepritarimą jos pasirinkimui praktikuoti meditaciją ir tokio pasirinkimo traktavimą kaip ligos simptomą. Ligoninės dokumentuose įrašai byloja: “Kritiško požiūrio lankymui nėra, tęsiamos psichokorekcijos, užimtumo terapija”, “Psichokorekcijos metu išreiškia kritiškas nuostatas centro lankymo atžvilgiu, teigia, kad tai jos asmeninis reikalas, bet psichozinių simptomų nėra”, “Psichokorekcijos metu bandant suformuoti kritiką netradiciniams religiniams įsitikinimams, ilgą laiką išliko nekritiška, kategoriška taip pat.”

Vėliau savo viešame laiške Neringa Mockutė rašo: „Ten (Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje) būdama patyriau fizinę ir dvasinę prievartą, beveik du mėnesius buvau man priešiškoje, psichiškai ir emociškai žalojančioje aplinkoje. Mane fiziškai tramdė, beveik keturias savaites savo noru negalėjau išeiti net į ligoninės kiemą, o nuėmus šį apribojimą, paskutines tris savaites pati viena galėjau ligoninės teritorijoje vaikštinėti ne daugiau kaip pusvalandį. Buvau kamantinėjama apie meditacines praktikas, verčiama pasižadėti daugiau nemedituoti, man buvo kalbama apie grupinio sekso orgijas, vykstančias meditacijos centre, apie meditacijos žalą mano psichikai. Vienos paskutiniųjų vizitacijų metu gydytojo buvau pavadinta ne vardu, o “ta iš Ošo centro”.

2006 m. pareiškėja pareiškė civilinį ieškinį ligoninei. 2008 m. Vilniaus apygardos teismas pripažino, kad Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė pažeidė jos teises į laisvę, kūno neliečiamumą, tikėjimą, privatų gyvenimą bei informavimą ir priteisė visą sumą, kurios ji reikalavo – 110 tūkst. litų. Tačiau ligoninė nutartį apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog Neringos Mockutės priverstinė hospitalizacija buvo neteisėta, tačiau sumažino priteistinos neturtinės žalos dydį iki 20 000 litų. Teismas nesutiko, kad buvo pažeistos jos teisės į privatų gyvenimą ir tikėjimą. Teigiama, kad nepakanka faktų, leidžiančių teigti, jog dėl laidos buvo pažeistas konfidencialumas, o informacijos pateikimas motinai apie jos diagnozę neturėtų būti laikomas teisės į privatumą pažeidimu. Gydytojų kritinis požiūris į jos meditacinė praktika savaime neapribojo religijos laisvės.

Teismo nutartį moteris skundė Aukščiausiajam teismui, bet šis skundo nepriėmė, todėl buvo kreiptasi į Europos žmogaus teisių teismą. 2018 m. vasario 27 d. nutarta kad be pacientės sutikimo atskleisdama privačią ir jautrią informaciją žurnalistams bei pareiškėjos mamai, psichiatrijos ligoninė pažeidė 8-ąjį Europos Žmogaus teisių konvencijos straipsnį, ginantį asmens teisę į privatų gyvenimą. Teismas nustatė ir 9-ojo Konvencijos straipsnio pažeidimą pripažįstant neigiamą ir kritišką psichiatrų požiūrį į pareiškėjos išpažįstamą religiją, o taip pat apribojus išpažinti religiją priverstinės hospitalizacijos metu.

Lietuvos viešoje erdvėje šis atvejis plačiai nebuvo aptartas, kas demonstruoja menką dėmesį žmogaus teisių klausimams psichiatrijoje, o taip pat kritinį požiūrį dėl įvairių religinių įsitikinimų. Tai akivaizdžiai atsispindi vieninteliame straipsnyje šia tema, kuris buvo publikuotas 2015 m. naujienų portale lrytas.lt pavadinimu „Sektantė peša pinigus ir kaltina katalikus“.

Galima tik pasvarstyti, kokia būtų visuomenės reakcija, jeigu būtų aptariami išgyvenimai žmogaus, išpažįstančio katalikų tikėjimą, ar patyrusio tokį elgesį kitoje aplinkoje (ne psichiatrijos ligoninėje) bei suvaržius jo laisvę. Bent kiek panašios situacijos atitikmenį, ko gero, būtų galima rasti tik disidentų patyrimuose sovietinėje Lietuvoje. Akivaizdu, kad žmogaus teises vis dar suprantame selektyviai ir jas esame linkę sunorminti pagal tai, ką suprantame visuotinai, neempatizuodami kitų, kitaip manančių, kitaip besijaučiančių ar kitaip darančių, nei dauguma.

Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje priverstinai gydoma apie 5 proc. visų joje esančių pacientų. Tačiau tik labai maža dalis skundžia medikų komisijos išvadas. Tokia informacija buvo pateikta Seimo savižudybių ir smurto prevencijos komisijai, kuri 2017 m. rudenį lankėsi šioje įstaigoje.4 Tai beprecedentis atvejis, kuomet politikai susidomėjo šios didelės, šešis šimtus lovų talpinančios, ir uždaros psichiatrijos įstaigos veikla. Tiesa, dėl įtariamo piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, 2017 m. pabaigoje buvo atleistas buvęs įstaigos direktorius Valentinas Mačiulis, vadovavęs šiai stagnuojančiai ligoninei daugiau nei 30 metų. Ligoninės direktoriumi paskirtas progresyvių pažiūrų psichiatras prof. Arūnas Germanavičius.

Šios moters istorijoje yra pagrindinis aspektas, kuris skiriasi nuo daugybės panašių patirčių: ji gynė save ir kreipėsi į teismą, perėjo ne vieną instanciją. Tai užtruko daugiau nei dešimtmetį. Galima tik numanyti, kad tai nebuvo lengvas ir paprastas kelias. O gal moteriai nebuvo ko prarasti, neetiškiems žurnalistams viešai per televiziją ištransliavus jos intymias gyvenimo detales? Dauguma asmenų, patyrusių neteisingumą psichiatrijos įstaigose, niekur nesikreipia dėl vyraujančios stigmos ir nesimetriško santykio su gydytojais ar nepalankaus socialinio konteksto. Tam reikalingi gilūs sisteminiai ir visuomeniniai pokyčiai. Taigi ar Mockutė prieš Lietuvą, ar už ją? Už Lietuvą, kurioje gerbiamas skirtingumas ir puoselėjamas lygiateisiškumas.
Manoteisės.lt

Nors krepšinis Lietuvoje lyginamas su antrąja religija, o sirgaliai žinomi visame pasaulyje, lietuviai nepamiršta ir kitų sporto šakų. Viena jų – komandinis, greičio ir emocijų kupinas žaidimas – ledo ritulys. Jo aistruoliams iš Lietuvos šie metai ypatingi – pirmą kartą balandžio mėnesį Kaune karaliaus ši sporto šaka. Sporto gerbėjai galės išvysti Pasaulio čempionato I diviziono B grupės turnyrą, kuriame rungsis Lietuvos, Ukrainos, Japonijos, Kroatijos, Estijos ir Rumunijos vyrų ledo ritulio rinktinės.

„Tikrai galime pasidžiaugti kasmet augančiu sirgalių skaičiumi, kurie palaiko savo šalies sportininkus ne tik Lietuvoje. Šiemet išskirtinė proga išvysti pirmą kartą Kaune vyksiantį čempionatą, į kurį susirinks gerbėjai ne tik iš įvairių Lietuvos miestų. Ledo ritulio aistruoliai, kaip ir kitų sporto šakų – jei serga, tai serga iš visos širdies ir iki galo. Tad norintiems pamatyti stipriausių pasaulio komandų finalines kovas, tai padaryti visai nesudėtinga – jos vyks netoliese esančioje Danijoje“, – sako ledo ritulio asociacijos „Hockey Lietuva“ prezidentas Petras Nausėda.

Anot jo, šiemet Kaune vyksiantis čempionatas – vienas reikšmingiausių šių metų sporto įvykių Lietuvoje. P. Nausėdos teigimu, tai renginys, garsinantis ne tik Kauną, bet ir visą Lietuvą bei šią sporto šaką tarptautiniu mastu: „Šiais metais nacionalinėje rinktinėje planuoja žaisti, ko gero, didžiausios mūsų laikų žvaigždės – Darius Kasparaitis ir Dainius Zubrus. Komanda turi daug šansų ir sieks aukščiausios vietos. Į Lietuvą atvyks panašaus lygio komandos, todėl pergalę lems ne vien pasiruošimas. Tačiau visi nusiteikę siekti geriausio rezultato“.

Hockey.lt nuotr.

Kaip rodo ankstesnė ledo ritulio renginių praktika, lietuviai laikosi tradicijų ir bilietų į Kaune vyksiančias rungtynes pirkti neskuba – daugiausiai jų parduodama likus kelioms dienoms.

Kelionė paskui būsimus pasaulio ledo ritulio čempionus

Danijoje Pasaulio ledo ritulio čempionatas organizuojamas taip pat pirmą kartą. Kopenhagoje būtent šiam renginiui naujai pastatytoje „Royal Arena“ ir Herninge „Jyske Bank Boxen“ arenoje iš viso įvyks 64 rungtynės. Bilietų pardavėjai jau dabar fiksuoja milžinišką gerbėjų antplūdį, mat šiuo metu sporto aistruoliai jau išpirko daugiau nei 250 000 bilietų. Daugiausiai bilietų, išskyrus šeimininkus, įsigijo šio sporto gerbėjai iš Švedijos, Suomijos, Rusijos, Vokietijos ir Šveicarijos. Tad norintieji išvysti Danijos sostinėje vyksiančias finalines kovas dėl medalių, neabejotinai turėtų suskubti.

Į svečiose šalyse organizuojamas rungtynes sirgaliai dažniausiai keliauja su bendraminčių ar draugų kompanijomis. Vienas patogiausių būdų pasiekti Danijos sostinę – persikelti keltu iš Klaipėdos į Pietų Švedijos Karlshamną. Į šį uostą keltai iš Lietuvos plaukia kasdien. Jei keliatės su nuosavu automobiliu, iš Karlshamno Kopenhagoje vyksiantį jau 82-ojo tarptautinio ledo ritulio čempionato finalą galite pasiekti vos per 2-3 valandas – taip sutaupydami ir laiko, ir jėgų.

Hockey.lt nuotr.

„Vis daugiau sporto aistruolių į svečias šalis pageidauja vykti keltu su savo automobiliu, nes tuomet kelionėje gali linksmai ir kokybiškai praleisti laiką su draugais ar šeima. Kelionė keltu tampa papildoma atrakcija – keleiviai gali grožėtis jūros vaizdais, smagiai pavakaroti čia veikiančiame restorane ar bare ir galiausiai išsimiegoti patogiose kajutėse, kad į rungtynes atkeliautų pailsėję ir geros nuotaikos“, – teigė Neringa Sinkevičienė, keltų bendrovės DFDS Rinkodarinių kampanijų Baltijos šalims vadovė.

Be žaidynių arenos, Danijos sostinėje rasite ne vieną apsilankymo vertą vietą. Mieste bus įrengta speciali sirgalių zona ledo ritulio aistruoliams. Čia taip pat rekomenduojama aplankyti vizitine miesto kortele tituluojamą „Nyhavn“ kanalą ir uostą, prie kurio laukia daugybė jaukių kavinukių, restoranų bei barų, kur drauge su kitais ledo ritulio fanais galėsite atšvęsti pergalę po rungtynių.

Lietuvoje gyvenantys musulmonai sudaro 0,1 proc. šalies gyventojų, tad daugelis lietuvių jų nėra pažinę. Tačiau beveik pusė lietuvių – 45 proc. sako nenorintys turėti kaimyno musulmono. Musulmonai Lietuvoje yra antra labiausiai nemėgstama etninė-religinė grupė po romų. Kas tai lemia ir kaip tai pakeisti?

Pasak vieno iš aktyviausiai migraciją Lietuvoje tiriančių ekspertų sociologo dr. Karolio Žibo, lietuvių nepasitikėjimas musulmonais kyla dėl išorės faktų. Pasaulyje įvykus teroro atakai, automatiškai prastėja požiūris į Lietuvoje gyvenančius musulmonus, nors jie su atakomis neturi nieko bendra. Taip atsitiko ne tik po pastarųjų metų teroro išpuolių, bet ir po Rugsėjo 11-osios atakos.

Siūlo atsieti terorizmą nuo religijos

K. Žibas siūlo ne tik nesieti Lietuvoje gyvenančių musulmonų su kitur įvykstančiomis atakomis – jis apskritai kviečia atsisakyti sieti terorizmą su religija. Jo manymu tikrosios terorizmo priežastys yra politikoje:

K. Žibas, Bertos Tilmantaitės, multimedijų agentūra „Nanook“ nuotr.

„Jeigu pažiūrėsite į absoliučią daugumą vaizdo įrašų, kurie yra padaryti teroristų, po visų sprogimų yra aiški žinutė: „Jeigu jūs rengiate karinę invaziją į Artimuosius Rytus ir kitus kontinentus, galite tikėtis to paties“. Teroro aktai neturi nieko bendro su islamu kaip religija.“

Lietuvoje neigiamas visuomenės požiūris į musulmonus yra susijęs ir su žiniasklaidoje pateikiama informacija, kuri, anot K. Žibo, dažnai būna stereotipiška.

„Jeigu pažiūrėsite, kokia žinutė ėjo 2015-2016 m. per Lietuvos žiniasklaidos priemones, pamatysite labai tendencingą informaciją: „Jauni vyrai okupuoja ES“. Bet nereikia būti analitiku, kad įsijungtum Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisariato puslapį ir pamatytum, kad absoliuti dauguma pabėgėlių yra vaikai ir moterys. Tiesiog jie keliavo skirtingomis grupėmis.“

Sociologas pastebi, kad neigiamos nuostatos musulmonų atžvilgiu Lietuvoje bent jau kol kas nepereina prie veiksmų – kas įvyko kaimyninėse šalyse.

„Šiandien Lietuvoje turime neblogą situaciją lyginant su Lenkija, Čekija, Slovėnija, Slovakija ir Vengrija. Neapykantos kalbos yra, pavyzdžiui, internete – bet ji nepereina į neapykantos nusikaltimus. Tokių nusikaltimų Lietuvoje įvyksta, bet mastai nėra tokie kaip Čekijoje, Vengrijoje ir kitose šalyse. Ten neapykantos nusikaltimai yra kasdienė problema“, – sako K. Žibas.

Nematome musulmonų kaip asmenybių

Dr. Ieva Koreivaitė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute dėsto kursą „Islamas globaliame pasaulyje“. Irane studijavusi mokslininkė pastebi, kad esame linkę išskirti tik vieną musulmonų bruožą – religiją, ir nematome musulmonų kaip kompleksinių asmenybių.

„Tarsi jeigu žmogus yra musulmonas, tai yra jo svarbiausia savybė. Bet galbūt pirmiausia jis save apibūdintų kaip verslininką, metalo muzikos klausytoją, gero maisto mylėtoją. Tačiau mes jį vis tiek dažnai identifikuojame visų pirma kaip musulmoną. Tai yra problemiškas matymas.“

Jeigu susiejame islamo religiją su terorizmu, tai, anot mokslininkės, reiškia, kad mes pasitikime teroristų žodžiais. „Radikalai atlieka smurtinį veiksmą ir pasako, kad jį atliko islamo vardu – ir mes jais patikime. Patikime, kad iš tikrųjų islamas juos paskatino tai padaryti. Mes pasitikime Osamu bin Ladenu, Abu Musab al Zarqawi, Abu Bakr al-Baghdadi ir kitais džihadistinio islamo atstovais. Toks pasitikėjimas turėtų būti išgyvendintas.“

I. Koreivaitė, Mindaugo Drigoto, multimedijų agentūra „Nanook“ nuotr.

Pasak I. Koreivaitės, stereotipiško požiūrio į islamą ir musulmonų baimės šaknų reikia ieškoti lietuviškoje švietimo sistemoje, kuri neskatina plačiau pažinti pasaulio.

„Kas yra išsilavinęs žmogus Lietuvoje? Vien iš brandos egzaminų matosi, kad labai svarbu žinoti Lietuvos istoriją, matematiką, lietuvių kalbos gramatiką. Bet beveik nėra klausimų apie užsienio kultūras, tradicijas. Norint būti išsilavinusiu žmogumi Lietuvoje, neprivalu to žinoti. Tai yra parapijinio mąstymo liekana mūsų švietimo sistemoje.“

Ar musulmonai pakeis Europą?

PEW tyrimų centro duomenimis, per pastaruosius 6 metus musulmonų skaičius Europoje padidėjo penkiais milijonais, musulmonai Europoje šiandien sudaro 5 proc. gyventojų. Skaičiuojama, kad 2050 m. jie sudarys 11 proc. Dalį europiečių tai gąsdina. Ar pagrįsta baimė, kad islamas pakeis Europą?

„Ko mes bijome – ar kad musulmonai pakeis Europą į blogąją pusę, ar kad iš viso pakeis? Panašu, jog baiminamasi, kad iš viso pakeis. Europa ir pasaulis nestovi vietoje, vyksta nuolatinė apytaka. Tad negalime nuraminti žmonių, kurie bijo pokyčių iš esmės“, – sako I. Koreivaitė.

Ar pokyčiai bus į blogąją pusę? „Nemanyčiau“, – sako mokslininkė. „Daugelis musulmonų, kurie atvyksta, yra kultūrinai musulmonai. Daugelis jų praktikų neasocijuojamos su tradiciniu islamu. Į Europą atkeliauja žmonės, turintys įvairiausius įsitikinimus, priklausantys skirtingoms religijoms ir kultūroms. Manau, kad musulmonai nėra ta grupė, kurios reikėtų bijoti.“

Išgirskite visą garsinį pasakojimą tema „Mano kaimynas musulmonas NYLA podkaste:
I dalis: https://nanook.lt/podcast/mano-kaimynas-musulmonas-dalis/
II dalis: https://nanook.lt/podcast/mano-kaimynas-musulmonas-ii-dalis/

Epizodus parengė multimedijų agentūra „Nanook“ kartu Lietuvos žmogaus teisių centru.

„Basakojis bingo pranešėjas“ – tai žaismingi ir atviri, ironiški ir jaudinantys lietuvių emigrantų sūnaus atsiminimai apie dvi jo tėvynes: gyvenimą Kanadoje ir nuolatinį grįžimą – mintimis ar fiziškai – į Lietuvą nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki šių dienų.

Savęs ieškantis paauglys Toronto priemiestyje, literatūrinį kelią pradedantis jaunuolis bohemiškame Paryžiuje, jau susiformavęs rašytojas, dėstytojas, už Lietuvos nepriklausomybę kovojantis žurnalistas – visi šie skirtingi autoriaus veidai atsiminimuose susilieja į vieną darnų paveikslą. Bingo salės ir griūvanti Sovietų Sąjunga, ministro pirmininko kabinetas ir Toronto bažnyčios rūsys – netikėčiausiose vietose ir situacijose autorius atranda ir talentingai užfiksuoja subtiliausius gyvenimo atspalvius, juokingas, liūdnas ar net tragiškas akimirkas. Tai nutrūktgalviški ir kartu išminties nestokojantys pasakojimai apie tapatybę, emigraciją, nuolatines namų paieškas, pašaukimą, darbą, šeimą ir meną.

Antanas Šileika (g. 1953) – angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas ir literatūros kritikas. Jo romanas „Pogrindis“ įtrauktas į „Globe and Mail“ 2011 m. geriausių knygų šimtuką, o apsakymų knyga „Pirkiniai išsimokėtinai“ pateko į 2015 m. Lietuvos Metų knygos rinkimų penketuką. Atsiminimų knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ penktasis autoriaus kūrinys.

Jaučiu, kaip žemė juda po kojomis

1988–1989

Stovėdamas prieš pirmakursius žurnalistikos studentus ir garsiai skaitydamas jiems draudimų sąrašą, kuriame išvardijau, kas neleidžiama per mano anglų kalbos paskaitas, akies krašteliu pamačiau pro šalį skrendant kažkokį mažytį spalvotą lankelį. Stabtelėjau ir pažvelgęs žemyn išvydau, kad viena mergina, sėdinti pirmame suole, karposi lakuotus kojų nagus. Žavėdamasis stebėjau, kaip ji nesivaržydama nusikarpė vienos kojos nagus ir perėjo prie kitos. Daugiau niekas klasėje to nepastebėjo, o aš papildžiau savo draudimų sąrašą, įtraukdamas į jį „kojų nagų karpymą“.

Elgesio taisyklės nuolat keitėsi. Merginų iškirptės tapo gilesnės, todėl kai kuri nors iš jų užduodavo man klausimą apie atliekamą pratybų užduotį, stengdavausi žiūrėti į šalį. Dabar koledžas leido studentams valgyti per paskaitas, tačiau vienas kitas ėmė neštis garsiai traškančia polietileno plėvele apvyniotus mišrainės indelius ir padažo ir aptaškydavo rašomuosius stalus, taigi aš kategoriškai uždraudžiau valgyti per savo paskaitas. Žinučių mobiliaisiais telefonais tuo metu dar niekas nesiųsdavo. Čiulpti saldainių nedraudžiau, išskyrus čiulpinukus, nes studentų burnose krutantys pagaliukai mane blaškydavo. Tie studentai, kurie praleisdavo testą ir nepateikdavo gydytojo pažymos, gaudavo nulį.

Nenorėjau būti tironiškas, bet maniau, kad viskam turi būti ribos. Studentai manė, kad viskas, kas nėra aiškiai uždrausta, yra leidžiama, todėl supažindinau juos su draudimų sąrašu ir papildydavau jį, kai atsitikdavo kas nauja, – pavyzdžiui, kai kas nors imdavo auditorijoje karpytis kojų nagus.

Dėstydamas savo dalyką – gramatiką ir kūrybinį rašymą – stengiausi sekti pono Čipso pavyzdžiu: griežtai reikalauti tvarkos, bet kalbėti kuo nuotaikingiau ir suprantamiau. Studentai turėjo teisę retkarčiais paprašyti atokvėpio. Jeigu bandant perprasti, kuo skiriasi daiktavardiniai ir prieveiksminiai junginiai, jiems perkaisdavo galvos, jų paprašytas padarydavau penkių minučių pertrauką ir papasakodavau, kaip nakvojau name su vaiduokliais, paleidau raketą su pele arba kaip vos nelikau tuščiomis rankomis, nusibeldęs pas Rozalindą Paket.

Kadangi visu etatu dirbau koledže, papildomai uždarbiavau rašydamas straipsnius žurnalams ir rengdamas radijo laidas, be to, turėjau jauną žmoną ir du mažus vaikus, literatūrai laiko beveik nelikdavo, bet aš su tuo susitaikiau – didelei savo nuostabai, ėmiau suprasti, kad man patinka dėstytojo darbas.

Mudu su Snaige iš naujo atradome Vosaga Bičą, kur mes, imigrantų vaikai, pabėgdavome vasarą. Kai devintojo dešimtmečio viduryje patys susilaukėme vaikų, mus vėl ėmė vilioti ten esantis seklus ežeras, be to, tėvai leido mums nemokamai gyventi jų vasarnamiuose ir padėjo rūpintis vaikais. Nors mano jaunystės svajonės apie didžius laimėjimus taip ir liko svajonėmis, supratau, kad būtų nuodėmė skųstis tokiu gyvenimu.

Už dviejų namų nuo mūsų vasarnamio gyveno senas mano pažįstamas Didysis Alas. Besimokydami universitete mudu dažnai žaisdavome pokerį. Jis buvo viešųjų ryšių specialistas ir karštai domėjosi politika. Pilstydamas šaltą kaip ledas degtinę, jis visada pasakydavo ką nors provokuojančio ar įžvalgaus. Jis rengė didžiulius vakarėlius, kurie išsiliedavo į aplinkines gatves. Kartais, kai vakarotojai pernelyg įsitriukšmaudavo, linksmybes nutraukdavo atvažiavę policijos patruliai. Kaip ir dauguma kaimynų paplūdimio miesto etniniame kvartale, Didysis Alas buvo lietuvis.

Vieną dieną, kai mano sūnus atsigulė popietės miego, o Snaigė maitino krūtimi jo jaunesnįjį brolį, Didysis Alas pakvietė mane užsukti. Vos tik pravėriau jo duris, jis pasakė norįs šį tą parodyti ir į vaizdo magnetofoną įdėjo kažkokią kasetę.

Aš iš karto pažinau ekrane pasirodžiusią Vilniaus vietą, nes kelis kartus lankiausi tame mieste kaip turistas susitikti su giminaičiais, su kuriais mus išskyrė karas. Norėdamas nusigauti

Vilnių, turėjau skristi į Vakarų Berlyną, o ten sėsti į traukinį, vykstantį į Šaltojo karo žemes. Rytų Berlyne ginkluoti sargybiniai su tarnybiniais šunimis tikrino, ar kas nors nepasislėpė po vagonų apačia ir ant stogo. Varšuva pro vagono langą atrodė slegiančiai pilka, bet traukiniui dardant toliau į rytus, į Sovietų Sąjungą, kur gyveno mano giminaičiai, vaizdai darėsi dar pilkesni. Man buvo taikoma daugybė apribojimų, išvykti iš sostinės buvo draudžiama, ir net seniai likimo atskirti giminaičiai kalbėjo labai atsargiai.

Vaizdo įraše, kurį man parodė Didysis Alas, pamačiau kelių šimtų žmonių mitingą, surengtą septyniasdešimtosioms Lietuvos nepriklausomybės metinėms paminėti. Negalėjau tuo patikėti. Kaip niekas jų nesuėmė? Per karą Lietuvą okupavę sovietai, nužudę daugybę žmonių ir dešimtis tūkstančių ištrėmę, pavertė šalį niūria policine valstybe. Rengti mitingus buvo draudžiama, o jeigu jie visgi įvykdavo, jų dalyviai tuoj pat atsidurdavo areštinėje.

Tais laikais žinios sklido lėčiau, tad Amerikos ir Kanados spaudoje šis įvykis nesulaukė didelio dėmesio. Per visą mano gyvenimą, kiek save prisiminiau, pasaulio sankloda nė kiek nepasikeitė. Man niekada net į galvą neatėjo, kad tokie įvykiai kada nors bus įmanomi. Atrodė, kad Šaltasis karas tęsis amžinai, nors pastarąjį dešimtmetį jis tapo šiek tiek nuobodokas ir rūpėjo tik aukšto rango politikams ir Rytų Europos gyventojams. Niekas daugiau dėl jo nekvaršino sau galvos. Mano kartos žmonės rūpinosi juodaodžiais Pietų Afrikoje, Kalifornijos vynuogių rinkėjais ir nerimavo dėl padėties Nikaragvoje. Sovietų Sąjunga tuo metu buvo tarsi nūdienos Šiaurės Korėja, nors anaiptol ne tokia groteskiška, nes Michailas Gorbačiovas, su savo minkšta fetrine skrybėle ir lietpalčiu išgarsėjęs kaip Rusijos Frankas Sinatra, ėmėsi ją reformuoti. Jis manė, kad yra daug kelių, kuriais gali žengti komunistai. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad visi jie, Gorbačiovo nelaimei, vedė į aklavietę.

Išėjęs iš Didžiojo Alo vasarnamio apsidairiau. Ūksmingas ir malonus kurortinis miestas liko nepakitęs. Netrukus mano sūnūs pabus iš popietės miego ir mes visi trauksime pasimaudyti

Karaliaus Jurgio įlanką (pakaitomis, nes vienas kuris nors turės liūliuoti kūdikį). Nors viskas atrodė taip pat kaip anksčiau, pasaulis visiškai pasikeitė.

Parašiau trumpą laišką Anai Kolinz, tuometinei žurnalo Saturday Night redaktorei, siūlydamas nuvykti į Lietuvą ir parašyti straipsnį politikos skilčiai apie tai, kas ten vyksta. Ana atsakė, kad žurnalas negali apmokėti kelionės į užsienį išlaidų, bet pažadėjo užmokėti man už straipsnį ir paprašyti Džordžo Galto leisti man parašyti dar vieną straipsnį kelionių skilčiai, kad atsipirktų išlaidos.

Hamberio koledže semestras dar tik įpusėjo, ir dekanei mano sumanymas išvykti didelio susižavėjimo nesukėlė. Tačiau radau kitą dėstytoją, kuris sutiko mane pakeisti, ir susitaikiau su mintimi, kad neteksiu atlyginimo už kelias savaites.

*

Lėktuvui artėjant prie Maskvos Šeremetjevo oro uosto, dideli ežerų išmarginti beržynų lopai blankioje spalio pabaigos šviesoje atrodė tarsi scena iš nespalvoto kino filmo. Vyras su aukšta kariška kepure kruopščiai išnagrinėjo mano valiutos deklaraciją, vizą, pasą ir bilietus. Įsistebeilijęs man į veidą, jis paprašė nusiimti akinius, nors pasui aš buvau nusifotografavęs su akiniais. Oro uoste reformų nebuvo justi.

Paskui išėjau į didelę salę – milžinišką, angarą primenančią patalpą, knibždėte knibždančią bobučių, uniformuotų vyrų ir įtartinų tipų odiniais švarkais. Vienas iš pastarųjų priėjo prie manęs ir pasakė esąs mano vairuotojas. Nusistebėjau, kaip jis mane atpažino, bet patikėjau juo. Savo barškančiu automobiliu, nepaisydamas duobių kelyje, jis nuvežė mane į vidaus skrydžių oro uostą.

Tarptautinis oro uostas priminė angarą, o šis panėšėjo į geležinkelio stotį iš filmo „Daktaras Živaga“. Ant grindų tarp savo ryšulių tarsi čigonai miegojo ištisos šeimos. Bilietų kasos buvo apgultos; pasilenkę prie žemai įrengtų langelių keleiviai garsiai ginčijosi su bilietų pardavėjomis akmeniniais veidais. Prie bufeto driekėsi ilga išalkusių keleivių eilė. Tie, kuriems nepritrūkdavo kantrybės laukti, galėdavo nusipirkti stiklinę tirštos grietinės, dvi apdžiūvusias, susiraičiusias riekeles juodos duonos lėkštelėje ir silkės su svogūnais, amžinojo Sovietų Sąjungos užeigų patiekalo, – bufeto meniu turbūt nesikeitė nuo pat Chruščiovo laikų.

Aš praradau orientaciją ir pasiklydau. Klaidžiojau po pilnutėlį laukiamąjį, dairydamasis į įvairius užrašus man nesuprantama rusų kalba, kol aptikau šviesias medines duris su užrašu „Intourist“, šiurkščiai išpieštu naudojant trafaretą. Visi užsieniečiai Sovietų Sąjungoje keliaudavo per valstybinę kelionių agentūrą „Intourist“. Pravėręs šias duris patekau į nedidelį kušetėmis ir palmių vazonais apstatytą laukiamąjį, primenantį šeštojo dešimtmečio viešbučio vestibiulį; prie stalo palei įėjimą sėdėjo angliškai kalbanti registratorė. Laukdamas galėjau išgerti šampano ir paskanauti ikrų.

Bet kai atėjo laikas sėsti į lėktuvą, privilegijų nebeturėjau. Kartu su visais kitais keleiviais buvau įlaipintas į autobusą ir nuvežtas tamsaus kilimo ir leidimosi tako link. Čia mums visiems teko apsišarvuoti kantrybe, ir labai ilgam. Galų gale, kaip man atrodė, po ištisos amžinybės, lėktuvo gale atsidarė durys ir mes buvome pakviesti lipti. Vietos parduodant bilietus buvo paskirstytos atsitiktine tvarka, taigi poros ir draugai tuoj pat susėdo kartu, nepaisydami biliete įrašytų vietų. Įsiplieskė ginčai. Galiausiai stiuardesė – tarsi sargybinė iš moterų gulago – visus apšaukė, ir keleiviai romiai susėdo į vietas kaip maištingi kaliniai, priversti paklusti smurtui. Pilotas įlipo paskutinis, užtrenkė duris ir nuėjo į lėktuvo priekį. Praskleidęs užuolaidą, jis tarsi paprastas vairuotojas įkišo į paleidimo jungiklį raktą ir pasuko jį. Netrukus – be jokių pasiruošimų ir ceremonijų – tarsi keleivinis autobusas lėktuvas nudardėjo kilimo taku ir pakilo. „Aeroflot“ lėktuvai skrydžio metu dažnai kratydavosi tarsi seni kledarai, ir tai man kėlė nerimą. Kai nusileidę Vilniuje pravažiavome pro senus lėktuvus, sustatytus netoli kilimo ir leidimosi tako, – tarp jų buvo ir keletas visiškų lūženų, – supratau, kad nuogąstavau ne be reikalo.

Virš barokinio Vilniaus žemai tvyrančią miglą dar labiau tirštino iš dūmtraukių rūkstantys dūmai. Miestas pasikeitė – ir vizualiai, ir politiškai. 1975 metais, per mano pirmąjį apsilankymą, septyniolikto amžiaus namai buvo daugiau ar mažiau aptriušę, o įmantrūs devyniolikto amžiaus rūmai atrodė suodini ir niūrūs. Dabar mieste vyko kasinėjimai, remonto ir renovacijos darbai, o istorikai ėmė tyrinėti archyvus ir imti interviu iš buvusių tremtinių, kurie buvo priversti tylėti trisdešimt metų.

O gatvės buvo kupinos veiklos.

Vytautas Bogušis, nors dar tik trisdešimtmetis, buvo seno raugo disidentas. Jis kovojo su režimu dar prieš Gorbačiovo atšilimą. Šis liesas, įdubusiais skruostais vyras gyveno senojoje miesto dalyje, namo su vidiniu kiemu pirmame aukšte. Jis pasakė man, kad name daugiau beveik niekas negyvena, išskyrus keletą butų, kuriuose įsikūrę KGB agentai, ir jie klausosi visų jo pokalbių. Aš greitai prisidengiau burną ranka, o jis nusijuokė ir pasakė, kad dėl to neverta jaudintis. Šis be paliovos rūkantis vyras su skrandžio opomis buvo įpratęs būti persekiojamas. Bogušio žmona darbe buvo raginama skirtis su juo, o jo jaunai dukteriai dėl tėvo veiklos mokykloje teko kęsti mokytojų priekabes. Paaiškėjo, kad Bogušis buvo vienas iš organizatorių to pirmojo mitingo, kurio vaizdo įrašą mačiau Didžiojo Alo vasarnamyje.

Labiausiai mane sužavėjo jo tvirta, bekompromisė pozicija. Lietuva buvo okupuota. Okupantų režimas yra neteisėtas. Jo žmonai ir dukrai tenka kentėti, bet tarnaujant tiesai neįmanoma išvengti persekiojimų.

Jis dirbo pagalbiniu darbininku teatre, bet jo tikrasis darbas buvo demaskuoti režimą, nors dabar jam vadovavo populiarusis Gorbačiovas. Žiūrėdamas, kaip jis prisidega dar vieną cigaretę, žavėjausi jo ryžtu, o pažvelgęs į jo žmoną ir dukterį pamačiau jų veiduose atsispindintį nuovargį ir nuolankumą.

1988–1989 metais Lietuva nubudo ir keitėsi, bet dar toli gražu nebuvo laisva. Užsieniečiams vis dar buvo draudžiama išvykti už sostinės ribų, jeigu jie neturėjo specialaus leidimo, bet mano vietinis vairuotojas nuvežė mane į Šiaulius, už keleto valandų kelio esantį rajono centrą, susitikti su grupe dvasininkų, reikalaujančių reformų. Grįžtant į Vilnių, greitkelyje, kuris tą vakarą buvo tuščias, mus pasivijo automobilis su įjungtomis tolimosiomis šviesomis. Iš pradžių jis važiavo mums įkandin, o paskui susilygino su mumis. Vairuotojas pažiūrėjo į mus, šypsodamasis pamojavo, o paskui staigiai pasuko į mūsų kelio juostą ir ėmė smarkiai stabdyti.

– KGB siunčia mums žinią, – pasakė mano vairuotojas. Kai tik buvo aišku, kad žinia perduota, automobilis padidino greitį ir nurūko tolyn.

Kaip ir Lenkijoje, Lietuvoje pasipriešinimo centras buvo Katalikų bažnyčia. Kai lankiausi Merkinėje, vienas dvasininkas papasakojo, kaip KGB verbavo jį šnipinėti studentus vietinėje seminarijoje. Toje pačioje seminarijoje aš sutikau tėvą Sigitą Tamkevičių, bažnyčios kronikos*, rašiusios apie žmogaus teisių pažeidimus, redaktorių.

Šalis buvo sujudusi, ir netvirta komunistinė vyriausybė nebesiryžo imtis drastiškų veiksmų.

Mano gidai ir draugai buvo Mindaugas ir Saulė Šnipai, me-nininkų pora. Paaiškėjo, kad jie lankė mokyklą su Algirdo Bra-zausko, Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus, dukra, – Lietuva yra maža šalis, žmonės čia vienaip ar kitaip tarpusavy susiję. Užteko keleto skambučių, ir kitą dieną aš jau ėjau blausiai apšviestais Centro komiteto būstinės koridoriais į Algirdo Brazausko kabinetą. Keletas valdininkų, iškišę galvas pro savo kabinetų duris, nulydėjo mane žvilgsniais.

Aš buvau pirmas Vakarų reporteris, kuriam buvo leista imti interviu iš Algirdo Brazausko, tiesaus, tvirto ir patrauklaus vyro, atrodančio taip, tarytum būtų nužengęs iš socialistinio realizmo filmų apie traktoristus. Skirtingai nuo senų laikų pareigūnų, jis atrodė protingas ir atviras, kalbėjo dalykiškai, pritardamas Gorbačiovui ir reformoms, sakė, kad reikia elgtis atsargiai ir gerbti sovietų konstituciją. Nors Brazauskas vadovavo Centro komitetui, kuris prisidėjo persekiojant tokius disidentus kaip Vytautas Bogušis, jis buvo naujas žmogus, modernus politikas.

Nežinau, kaip būčiau išsivertęs be Mindaugo pagalbos. Aš buvau prastas fotografas, todėl dariau šimtus nuotraukų, tikėdamasis, kad bent kelios bus tinkamos publikuoti Saturday Night. Kai mano kameros lęšis sušalo paspaudus ankstyvam šalčiui, jis patarė man laikyti fotoaparatą po paltu, prie kūno, ir išsitraukti jį tik prireikus fotografuoti.

Man buvo smalsu išbandyti režimo liberalumą, taigi, nors buvo šalta, paprašiau Mindaugą nuvesti mane į lauko prekyvietę. Bevaikštinėdami palei maisto prekystalius, priėjome vietą, kurioje prekiautojas gruzinas, be apelsinų, ant stalo buvo pasistatęs butelį armėniško konjako ir siūlė jį už šešis rublius. Paprašiau Mindaugo, kuris mokėjo rusų kalbą, paklausti gruzino, ar jis priims amerikietiškus dolerius ir jei taip – kiek nori už tą butelį.

Gruzinas atsakė parduosiąs konjaką už du dolerius, ir tuo metu tokia kaina buvo visai reali, nes juodojoje rinkoje doleris kainavo tris kartus brangiau negu oficialiose keitimo vietose. Man padavus du banknotus, gruzinas netikėtai pakėlė ranką ir pamojo kažkokiam vyrui, dėvinčiam uniforma su žalvarinėmis sagomis ir aukšta kepure. Tai patraukė minios dėmesį, ir aplink mus ėmė rinktis žmonės. Aš išsigandau – ar tik nebūsiu pakliuvęs į bėdą? Galbūt viešai pirkdamas juodojoje rinkoje konjaką aš peržengiau besiplėtojančios reformos ribas?

Uniformuotasis vyras priėjo prie mūsų ir ėmė kažką kalbėtis su gruzinu. Minia aplink mus vis augo.

– Apie ką juodu kalbasi? – paklausiau Mindaugo.

– Gruzinas nori įsitikinti, ar doleriai tikri.

Uniformuotasis patrynė vieną banknotą ir pakėlė jį prieš šviesą. Pasijutau tarsi atsidūręs cirko arenoje – pažiūrėti spektaklio susirinko daugybė žmonių. Tada vyriškis padarė tą patį su antru banknotu ir kažką pasakė gruzinui.

– Jis sako, kad šis doleris yra padirbtas.

Turgaus minia ėmė švilpti, tarytum pagavus vagį.

Velnias, reikia kuo greičiau iš čia sprukti, pamaniau. Paprašiau gruzino grąžinti man dolerius, bet jis tik norėjo, kad pakeisčiau „padirbtąjį“ banknotą kitu; antras mano banknotas jiems atrodė tikras. Gruzinas padavė man konjako butelį, ir mes ėmėm skintis kelią per minią išėjimo link.

Su palengvėjimu grįžę į Mindaugo butą, atkimšome butelį, norėdami atšvęsti sėkmingą išsigelbėjimą.

– Kas buvo tas uniformuotas vyras? Policininkas? – paklau-siau aš.

– Ne, ne policininkas. Jis traukinio palydovas. Gruzinas laikė jį patyrusiu žmogumi, mačiusiu pasaulio, taigi paklausė jo nuomonės.

– Kodėl?

– Jis manė, kad tu gali bandyti jį apgauti.

Du doleriai man atrodė juokingai maža suma. Kurių galų būčiau varginęsis ką nors apgaudinėti dėl skatikų?

Mes gurkštelėjome konjako, ir iš Mindaugo grimasos su-pratau, kad jis sukrėstas ne mažiau negu aš. Butelyje buvo ne konjakas, o kažkoks neaiškus spiritinis gėralas, dažytas arbata.

Pasirodo, gruzinas baiminosi, kad mes neapgautume jo anksčiau, negu jis galės apgauti mus, pakišdamas suklastotą gėrimą.

*

Grįžęs į Torontą, parašiau straipsnius žurnalui, o paskui vėl nuvykau į Lietuvą rinkti medžiagos laidai „CBC Radio“ ir straipsniui Reader’s Digest žurnalui (anksčiau šį žurnalą laikiau nerimtu, bet dabar, kai gavau užsakymą, mano nuomonė pasikeitė). Aš visada su savimi nešiodavausi pasą tam atvejui, jei turėčiau netikėtai išvykti, ir tapau savotišku Danielio Švarco ir Lindeno Makintairo, CBC televizijos laidos „The Journal“ vedėjų, tarpininku – teikiau jiems bendro pobūdžio informaciją, rasdavau reikalingus žmones arba skambindavau nepatikimomis telefono linijomis į Lietuvą.

Jaunuolis, kuris nekentė savo imigrantų tėvų „Alaus statinės“ polkos, užaugęs tapo ponu Lithuania, Kanados radijo ir televizijos laidų ekspertu, šalies, į kurią daugiau kaip keturiasdešimt metų niekas nekreipė jokio dėmesio, žinovu.

*

Nors Sovietų Sąjungoje buvo neramumų, mano dienos Hamberio koledže tekėjo ramiai tarsi juodaodžių apdainuotieji Misisipės vandenys, ir tik retkarčiais per paskaitas nutikdavo kas nors neįprasta.

Vieną vėlyvą žiemos popietę, kai dienos pamaina beveik pasibaigė ir koridoriai ištuštėjo prieš prasidedant vakarinei pamainai, vienas iš studentų paskaitai pasibaigus paprašė manęs pasilikti, sakydamas norįs pasikalbėti. Jis pasakė labai nerimaująs dėl to, ar nėra gavęs blogų pažymių. Aš pažiūrėjau į savo pažymių žurnalą ir pasakiau, kad jis praleido vieną testą ir todėl iš jo gavo nulį.

Jis pasakė man turįs gerą pasiteisinimą.

– Nagi, rėžk, – pasakiau, būdamas tikras, kad tokių pasiteisinimų esu girdėjęs šimtus kartų.

Jis ištiesė man kažkokį popieriaus lapą. Paėmęs jį pamačiau, kad tai policijos raštas. Pasirodo, vaikinas praleido testą todėl, kad tuo metu buvo sulaikytas ir jam pateiktas kaltinimas pasikėsinimu nužudyti.

Tai buvo geriausias mano girdėtas pasiteisinimas. Aš leidau tam vaikinui laikyti testą vėliau. Paskui jo advokatas dažnai skambindavo prašydamas gauti namų darbus iš paskaitų, kurias jis praleido dalyvaudamas teismo posėdžiuose.

Antanas Šileika „Basakojis bingo pranešėjas“, iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas, išleido leidykla „Baltos lankos“, 2018 m.

Su pavasariu į Kauną atvyksta ir nauja grupės „Garbanotas Bosistas“ vinilinė plokštelė „Room for You“. Gruodį albumą pristatę Vilniuje, atlikėjai į kitus turo koncertus leidosi tik prasidėjus pavasariui. Kovo 31 d. pasirodymas Kauno muzikiniame klube „Largo“ bus paskutinė „Room for You“ stotelė Lietuvoje.

„Chaotiškai darnus, nutinkantis, mišraininis ir man gražus (čia – kaip būdvardis)“, – tokius apibūdinimus devynių dainų albumui lipdo pats „Garbanoto Bosisto“ vokalistas Šarukas Joneikis.

„Įrašėm devynias dainas, reikėjo visai daug laiko, kad jos visos susidėtų į vieną istoriją. Kai kurie tekstai ar melodijos stalčiuose gulėjo kokius 5 metus. Atrodo, gal pritrūksta drąsos imti ir iškart ištraukt juos dienos švieson, tada lauki, kol dienos ir naktys susidėlios taip, kad tų tekstų ar dainų prireiks, jog išbūtum“, – apie „Room for You“ turinį pasakoja grupės gitaristas Mantas Joneikis.

„Pasiilgom Kauno. Nekantraujam pamatyti, kaip Kaunas pasiilgo mūsų“, – sako „Garbanotas Bosistas“, į laikinąją sostinę atvyksiantys su pilnu bagažu naujojo „Room for You“.

Išgirsti visus devynis jų naujo albumo kūrinius dar žiemą buvo galima visose skaitmeninėse platformose (spotify, itunes, deezer, bandcamp ir Pakartot). „Ymir Audio“ studijoje įrašytas ir kartu su (nepri)klausoma muzikos agentūra „Tilto namai“ išleistas albumas koncerto vakarą klausytojams bus pasiekiams ir apčiuopiamu – CD bei vinilo formatu.

„Vinilą leidžiam labiausiai – dėl didelio viršelio. Antra, dėl ritualo kaip klausai muzikos, trečia – dėl garso. Ir kai pasaulyje išsitrins visi skaičiai, kaip per filmą „Bladerunner 2049“, vistiek galėtume paklausyt“, – plokštelės gimimo priežastis vardina Mantas.

Psichodelinį roką grojantis ketvertas alternatyvioje lietuviškoje scenoje sukiojasi beveik dešimt metų. Per tą laiką grupė ne tik sugrojo didžiausiose Lietuvos scenose, bet aplankė ir keliolika Europos šalių bei koncertavo svarbiuose Europos muzikos showcase festivaliuose.

Naujausias vaizdo klipas „Keep Me There“: 

Neseniai su aktualios skandinavų muzikos grupe „Liima“ pasirodęs ketvertas – Šarukas Joneikis, Mantas Joneikis, Kipras Pugačiukas ir Mantas Augustaitis – po koncerto Kaune turą tęs Baltijos šalyse. Albumas „Room for You“už Lietuvos sienų bus pristatytas balandžio 6 d. Talino muzikos savaitėje (Tallinn Music Week) bei balandžio 7 d. Rygoje.

Pačiupinėti „Room for You“ vinilą bei kompaktinį diską gyvai ir išgirsti visas jo dainas grupė kviečia šeštadienį, kovo 31 d. klube Largo (Vaistinės skg.).

Pasak Didžiosios Britanijos technologijų ekspertų, greičiau nei po 50 metų robotai šalyje atliks svarbų vaidmenį, bus ketvirtoji skubios pagalbos tarnyba ir padės žmonėms esant ekstremalioms oro sąlygoms. Numatoma, kad iki 2068 metų šimtai į žmogų panašių sutvėrimų bus naudojami ekstremaliose situacijose, kurios kelia pavojų žmonėms.

Turėdami 500 vyrų jėgą, neribotą ištvermę ir sugebėjimą dirbti nulinės temperatūros sąlygomis, jie atliks paieškos, gelbėjimo misijas ir atliks kitas praktines užduotis, kurių negali padaryti žmonės ir dabartinės technologijos.

Pasak mokslininkų, robotai, turėdami aukštą dirbtinį intelektą, galės atlikti pirmąją pagalbą, veš sužeistuosius į ligoninę ir pasiūlys žmonėms panašias „komforto paslaugas“. Robotai papildys policijos, ugniagesių, greitosios pagalbos tarnybas, padės krašto kariuomenei nacionalinėse nelaimės zonose ar avarijose.

Robotų kūrėjai teigia, kad pagalbos poreikis katastrofos metus paskatins naujoves ir sukurs kiborgų – būtybių, turinčių tiek organinių, tiek biomechatroninių kūno dalių.

unsplash.com archyvo nuotr.

Spėjama, kad šios terminatoriaus tipo mašinos kasmet išsaugos tūkstančius gyvybių ir apsaugos nuo gyvybei pavojingos aplinkos.

Naujausios knygos „Septynių dangiškųjų naujovių įpročiai“ pristatyme J.K. Shore sakė: „Krizės metu naujovių diegimo poreikis ir naujoviškas mąstymas tampa vis svarbesnis nei bet kada. Laikas išryškino įvarius esamų technologijų trūkumus, kurių dauguma yra pasenusi, nesugeba susidoroti su ekstremaliomis sąlygomis ir temperatūromis. Inovatoriai ieškos būdų, kaip padėti visuomenei ir gelbėjimo tarnyboms. Nėra jokių abejonių, kad robotų kūrimas, o ypač kiborgas, bus pirmame plane.“ Jis paminėjo daugelį ypatingų oro sąlygų, kai dabartinės technologijos negalėjo apsaugoti žmonių, todėl mano, kad mokslas turi žengti į priekį ir kažką pakeisti.

Shore, kuris dirbo su Samsung, Philips, Electrolux inovacijų projektais teigė, kad robotai turėtų atlikti gyvybiškai svarbią pagalbą tiems, kuriems jos reikia. Jo nuomone, prioritetu taps robotai, kurie gali apsaugoti nuo branduolinių nelaimių iki stichinių katastrofų, kurie gali padėti žmonėms. Ir skirtingai nei esamos mašinos, ateities robotai konvertuoja kinetinį judesį į elektros energiją tokiu būdų suteikiant jiems neribotą spektrą ir ištvermę be žymių energijos nuostolių.

Taip pat skaitykite: Pasaulio mokslininkai įspėja apie „robotų – žudikų“ grėsmę

Šanchajus – vienas didžiausių pasaulio miestų. Jis taip pat laikomas planetos finansų ir kultūros centru. Nenuostabu, kad tokioje aplinkoje gausu dalykų, kurie europiečiams gali pasirodyti keisti, neįprasti, neregėti niekur kitur. Pigūs skrydžiai į Šanchajų – tai galimybė pasimėgauti unikalia patirtimi ir pasijusti originalių įvykių epicentre.

10 dalykų, kurių Europoje nepamatysi

Daugiau nei 24 milijonai gyventojų praturtina miestą įvairiais aspektais. Nemaža dalis miestiečių – atvykėliai iš kitų šalių. Tradicijos ir šių dienų talentai, kūrybiškumas sukuria neįprastą Šanchajaus atmosferą – pradedant muziejais, baigiant patiekalais.

1. Propagandinių plakatų meno centras

Tai – privatus muziejus, kurį surasti galima tik gerai paieškojus, nes jis įsikūręs nežymėtame name. Nusileidę į mažytį rūsį galite pamatyti daugiau nei 6 000 propagandinių plakatų, sukurtų 1910–1990 m. Juose afišuoja lyderis Mao Dzedongas, Šaltasis karas, liaudies menas ir kiti šio laikotarpio akcentai. Šalia įkurtoje parduotuvėje galite papildyti savo kolekcijas plakatų kopijomis, knygomis, maisto kortelėmis ir kitais radiniais.

2. Neįprastus eksponatus kaupiantys muziejai

Europoje taip pat esama originalių muziejų, tačiau Šanchajuje nuostabos tikrai netrūks. Juose eksponuojamas tabakas, akiniai, himnai, muzikinės dėžutės, bambukinės lazdelės, pienas, tradicininiai medikamentai ir kitokios keistenybės.

3. Kelionė traukiniu Maglev

Maglev – tai magnetinės levitacijos principu judantis traukinys, riedantis nuo oro uosto iki Šanchajaus centro. Ši transporto priemonė gali išvystyti net 431 kilometro per valandą greitį. Kelionė juo trunka apie 8 minutes.

4. Tėvų suderėtos vestuvės

Tokios vestuvės ilgą laiką buvo įprastos ir Europoje. Tačiau pigūs skrydžiai į Šanchajų leidžia dėl vestuvių apsispręsti čia ir dabar: tautos aikštėje kiekvieną šeštadienį susirenka daugybė žmonių, ieškančių poros savo suaugusiai atžalai. Tai – pikantiškų tradicijų atmaina XXI amžiuje.

Organizatorių archyvo nuotr.

5. Tai či praktika

Azijoje tai či – išties populiari praktika. Tačiau vargu ar rasime kitą miestą, kuriame šią gyvenimo filosofiją propaguojančių žmonių tiek daug. Nepastebėti nugarą į medžius trinančių (tai gerina kraujotaką), atbulomis vaikštančių (tikima, kad taip ilginama gyvenimo trukmė), nugarą sau ir kitiems plekšnojančių gyventojų – tiesiog neįmanoma.

6. Disneilendas

Susivilioti siūlymu skrisk pigiau tikrai verta mėgstantiems atrakcionų parkus. Šanchajaus Disneilendas kardinaliai skiriasi nuo europietiškųjų, nes čia atrakcijos papildomos kultūriniais Kinijos elementais. Tai įdomu ir vaikams, ir suaugusiesiems.

7. Taivaniečių gaminami virtiniai

Kinai verda specifinius, sultinio ir mėsos pripildytus virtinius – xiaolong bao. Kaip bebūtų keista, Šanchajuose autentiško skonio virtinių galite paragauti užsukę ne į kinų, o taivaniečių užeigas – pavyzdžiui, Din Tai Fung.

8. Ekskursija po skerdyklą

1933 m. pastatyta skerdykla seniai nebeatlieka savo funkcijos. Tačiau niūrus fasadas, pliko betono sienos, savitas išplanavimas vis primena praeitį. Skerdyklos langai žvelgia į vakarus – remiantis budistine filosofija, tai turėjo palengvinti gyvulių reinkarnaciją.

Organizatorių archyvo nuotr.

9. Paukščių giedojimo konkursas

Tokia pramoga, skaičiuojanti šimtmečius, organizuojama Guilino parke. Konkurso metu vertinamos paukščių giesmės – nugali tas, kurio giesmė garsiausia, ilgiausia, turtingiausia pustonių.

10. Ilgiausia metro sistema pasaulyje

Požeminiai metro tuneliai Šanchajuje driekiasi net 588 kilometrus. Įdomumo jiems suteikia ne tik ilgis, bet ir modernūs Azijos transporto ypatumai.

Ko nepamiršti keliaujant į Šanchajų?

Jei norite papildyti kelionių patirtį Šanchajaus įdomybėmis, rekomenduojame nepamiršti:

• Dokumentų. Keliaujant iš Lietuvos reikia vizos. Taip pat reikalinga registracija vietos viešojo saugumo biure.

• Išsikeisti valiutos. Šanchajuje rasite daug bankomatų ir bankų, tačiau verta dalį pinigų išsikeisti dar namuose.

• Rasti nakvynę. Iš anksto susiraskite nakvynės vietą bent kelioms pirmosioms dienoms. Kitu atveju galite sumokėti gerokai daugiau.

Pigūs skrydžiai į Šanchajų – egzotiškas ir nesunkiai įgyvendinamas nuotykis. Aptikę pasiūlymą skrisk pigiau, galite sutaupyti ir išnaudoti progą unikaliai patirčiai, kurios nerasite niekur Europoje.

Užsakymo Nr. KMC180012

Buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy antradienį iškviestas į apklausą susijusią su jo galimai neteisėto 2007 metų rinkimų kampanijos finansavimo iš Libijos. Apie tai žiniasklaidai pranešė šaltinis iš prokūratūros.

Pranzūzijos eksprezidentas šiame tyrime apklausiamas pirmą kartą. Manoma, kad prezidentinę kampaniją galėjo pasiekti lėšos susijusios su buvusio diktatoriaus Muamaro Kadafio režimu. N.Sarkozy į prokuratūrą iškviestas praėjus kelioms savaitėms po to, kai Londone buvo areštuotas jo buvęs verslo partneris Alexandre’as Djouhri.

Būdamas 28 m. N.Sarkozy tapo labai turtingo Paryžiaus priemiesčio Neji prie Senos meru. 1993 m. išgarsėjo, kai pats asmeniškai sėkmingai vedė derybas su visą vaikų darželio grupę įkaitais paėmusiu vyru. Tais pačiais metais tapo biudžeto ministru.

Nuo 2004 m. yra dešiniųjų jėgų partijos RPR vadovas. 2002 m. – 2005 m. ėjo Prancūzijos vidaus reikalų ministro pareigas. 2007 m. Prancūzijos prezidento rinkimuose užėmė pirmą vieną įveikęs socialistų kandidatę Ségolène Royal.

Šuns ar katės savijauta priklauso ne tik nuo tinkamos mitybos, bet ir nuo to, kiek laiko per dieną jam gali skirti šeimininkas. Specialistai atkreipia dėmesį, kad glaudesnio ir artimesnio kontakto trūkumas lemia tai, kad vis daugiau naminių gyvūnų serga depresija arba turi elgesio sutrikimų, todėl keturkojo priėmimas į šeimą turi būti atsakingai apgalvotas sprendimas.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atliktos apklausos duomenimis, beveik kas dešimtas lietuvis pripažįsta, kad savo augintiniui per dieną skiria tik iki 10 minučių laiko. „Pet City“ augintinių centro Lietuvoje atstovė Rasma Kolendienė teigia, kad tiek yra per mažai.

„Visi žino liūdną faktą, apie Lietuvos vaikams vidutiniškai skiriamas 7 minutes laiko, tačiau 8 proc. gyvūnų savininkų ne ką daugiau užsiima su augintiniais, kurie paprastai neturi kitų progų išsikrauti bei socializuotis. Tarp šunų ypač išpopuliarėję haskiai, bigliai reikalauja kasdieninio fizinio krūvio, ypač dažnai pabėga. Kai kurių veislių katės nepakenčia vienatvės arba yra labai aktyvios, todėl jei su jomis neužsiimama, gali žymėti būstą, draskyti baldus, kniaukti“, – sako R. Kolendienė.

Pasak jos, renkantis gyvūną svarbi turėtų būti ne tik jo išvaizda, bet veislės, elgesio ypatybės bei kiek tai suderinama su būsimo šeimininko galimybėmis ir nusistovėjusia rutina.

pexels.com archyvo nuotr.

Atliktos apklausos duomenimis, daugiausia laiko keturkojui šeimos nariui randa 30-39 m. amžiaus žmonės.

„Tokio amžiaus žmonės dažniausiai jau turi šeimas ir vaikų, tad nieko keisto, kad laiko augintinius, kartu su jais aktyviai leidžia laisvalaikį. Naminiai gyvūnai ne tik į namus įneša kur kas daugiau spalvų, suteikia džiaugsmo, tačiau ir ugdo vaiko atsakomybės jausmą, moko rūpesčio ir atjautos, o vaikystė su naminiais gyvūnais lavina fantaziją, ir net, anot mokslininkų, turi įtakos tam, kaip raiškiai ir rišliai vaikai kalba“, – sako specialistė.

Daugiausia dėmesio Lietuvoje gauna šunys: jiems net 35 proc. šeimininkų skiria 1-3 val. per dieną.

Šunis dažnai renkasi žmonės, kurie yra užimti, siekia karjeros, tačiau kartu yra aktyvūs, sportiški ir į savo veiklas mielai įtraukia augintinius: su jais vaikšto, sportuoja, keliauja.

pexels.com archyvo nuotr.

Tuo tarpu kačių šeimininkai, regis, pernelyg dažnai vadovaujasi mitu apie tai, kad katės puikiai gali gyventi ir vienos, nes ir taip didžiąją dalį paros pramiega. Daugiau nei valandą per dieną joms skiria 34 proc. šeimininkų, kai šunys tiek laiko sulaukia iš 47 proc. šeimininkų.

Didžioji dalis kačių šeimininkų, iš viso 37 proc. su murklėmis užsiima tik iki 30 minučių per dieną.

pexels.com archyvo nuotr.

„Mitas, jog labiau užimtiems, rečiau namuose būnantiems žmonėms verta laikyti kates, nes jos ir vienos esą jaučiasi puikiai. Galbūt jūsų katė nėra iš tų, kurią reikėtų nuolat glostyti, šukuoti ar žaidinti, bet žmogaus artumas, kalbinimas, galimybė iš arti stebėti, ką jis veikia, joms yra labai svarbus. Apmaudu, bet pastaruoju metu tarp augintinių yra paplitusi depresija arba elgesio sutrikimai – jie tiesiog liūdi vieni”, – teigia R. Kolendienė.

Pasak jos, renkantis gyvūną būtina įvertinti ne tik finansines galimybes bei norus, bet ir pagalvoti, ar augintiniui bus galima skirti pakankamai laiko.

pexels.com archyvo nuotr.

„Kur kas paprasčiau iš pat pradžių realistiškai vertinti savo galimybes, nei vėliau koreguoti gyvūno elgesį, kadangi be medikamentų ir kitų priemonių, pagrindinis receptas bus vienas ir tas pats: skirkite augintiniui daugiau laiko. Ir to niekaip neįmanoma kompensuoti gardaus maisto kąsneliu, skaniuku arba numestu nauju kamuoliuku vienišiems žaidimams“, – teigia R. Kolendienė.

Renkantis gyvūną visų pirma reikia atsakingai pažvelgti į savo aplinką, šeimą, artimiausius planus ir veislės ypatybes, o jei gyvūnas imamas iš prieglaudos – charakterio savybes.

Vidutinė naminio augintinio gyvenimo trukmė – apie 12-15 metų, todėl jei esate pasirengę tokiam įsipareigojimui, įvertinkite visus niuansus, kad tai būtų ne problemų ir nesusipratimų, o gražios draugystės istorija.

„Kino pavasaris“ – kasmetė kino mylėtojų šventė, verčianti trumpam pamiršti prastus orus, laiko trūkumą ar mažas buitines katastrofas ir bent dviem savaitėms persikelti į alternatyvią filmų visatą. O joje į svečius Jus visuomet pasiryžusios pakviesti stiprios moterys, įkūnijančios tokias pat – stiprias, nepriklausomas, o retkarčiais itin provokuojančias – personažes. Todėl prieš keliaujant į kino teatrą – trumpas pasimatymas su įdomiausiomis šių metų festivalio herojėmis.

Emma Stone

Emma – charizmatiška raudonplaukė, kritikų liaupsinama dėl puikiai atliekamų vaidmenų, nusipelniusių Akademijos, BAFTA ir „Auksinio gaublio“ apdovanojimų, o žiūrovams geriausiai pažįstama iš filmų „Nepaprastas Žmogus-Voras“, „Kalifornijos svajos“ ar „Lengvabūdė pirmūnė“ bei nuolatos nenutylančių apkalbų apie santykius su buvusiu bendradarbiu ir komiksų herojų Žmogų-Vorą didžiajame ekrane įkūnijusiu aktoriumi Andrew Garfieldu. Šį kartą Lietuvos kinomanai Emmą Stone galės pamatyti Jonathano Daytono ir Valerie Faris režisuotame filme „Lyčių kova“, nušviečiančiame labiausiai įtemptą teniso kovą žmonijos istorijoje, prie televizorių pritraukusią net 90 mln. žmonių. Žaidimas privertė kautis pirmąją pasaulio moterų raketę Billie Jean King prieš buvusį vyrų teniso čempioną bei užkietėjusį seksistą Bobby Riggsą. Ši istorinė kova ne tik atskleidžia praėjusio amžiaus lyčių nelygybės problemas, bet ir primena apie jų aktualumą esamuoju laiku – pati Emma Stone, žurnalo „Forbes“ išrinkta daugiausia uždirbančia 2017 m. aktore, yra patyrusi nevienodo atlygio problemą, kai tą patį darbą atliekančių vyrų uždarbis ženkliai skyrėsi nuo jos algos. Rodos, Emma ir pagrindinė lyčių kovos veikėja Billie turi itin ryškų bendrą bruožą – nebijo garsiai kalbėti apie patiriamą socialinę nelygybę, prisideda prie jos viešinimo ir bandymo pakeisti esamą situaciją.

Charlotte Rampling

Sunku patikėti, kad britų mados ikona ir Monos Lizos šypsenos savininkė Charlotte Rampling neseniai atšventė 71-ąjį gimtadienį – ji vis dar spinduliuoja jaunatvišką energiją ir tęsia nuo 17-kos pradėtą įspūdingą karjerą, apimančią darbą modeliu, tapimą mados namų veidu ir aktyvų filmavimąsi dažnai itin kontroversiškose juostose. Šios sėkmingos karjeros užkulisiuose slepiasi  sudėtingos asmeninio gyvenimo dramos – pora iširusių santuokų, vyro neištikimybė, staigi širdies draugo mirtis ir nuo mamos 20 metų slėpta sesers savižudybė bei šį įvykį lydėjusi Charlotte depresija. Galbūt sunkūs išgyvenimai padėjo taip jautriai įkūnyti ir žymiausias jaunystės personažes – femme fatale Elizabeth „Dievų žlugime“ ir veikėją Lucią, patyrusią nacių koncentracijos stovyklos siaubą bei įsimylėjusią buvusį savo kankintoją filme „Naktinis portjė“. Arba šių metų „Kino pavasaryje“ rodomos ir Kritikų pasirinkimo kategorijai priklausančios juostos „Hana“ protagonistę, atsidūrusią detektyvinės šeimos paslaptis nagrinėjančios istorijos epicentre. Vis dėlto šis filmas – ne tik daug neatsakytų klausimų žiūrovams paliekantis galvosūkis, bet ir intymus moters, turinčios išgyventi sudėtingą gyvenimo krizę, portretas.

Adèle Exarchopoulos

2013 m. Kanų filmų festivalis. Dvidešimtmetė prancūzė apdovanojama „Palmės šakele“ ir tampa jauniausiu žmogumi renginio istorijoje, gavusiu šį prizą. Susipažinkite su Adele – talentinga jauna aktore, išgarsėjusia vaidmeniu pagal grafinę novelę pastatytame filme „Adelės gyvenimas“, įamžinančiame dviejų merginų meilę ir sunkų kelią į suaugusiųjų pasaulį. Kontroversiška ne tik filmo tema, bet ir užkulisiuose vykusi drama tarp režisieriaus ir pagrindinių aktorių – Abdellatifu Kechiche‘u, Adèle ir Lea Seydoux. Kalbėdamos apie nepagarbų režisieriaus elgesį filmavimo metu aktorės buvo apkaltintos melagingos informacijos skleidimu žiniasklaidai, o viename interviu „Adelės gyvenimo“ žvaigždės atsisakė ateityje dirbti su Kechiche‘u. Tradiciškesnis naujausias aktorės darbas – Michaël R. Roskam (filmų ,,Lašas“ ir „Oskarui“ nominuoto ,,Buldogo“ kūrėjo) pilnametražė juosta, pasakojanti meilės istoriją, patiksiančią ir romantinių filmų, ir trilerių mėgėjams. Gangsteris Džino (Žiži) ir lenktynininkė Benediktė (Bibi) įsimyli vienas kitą iš pirmo žvilgsnio – vis dėlto laukti laimingos pabaigos tikrai per anksti. Bėgant laikui išaiškėja, jog vaikinas yra bankų plėšikas, o tai gali kardinaliai pakeisti bendrą veikėjų ateitį. Ši stilinga istorija, perkelianti žiūrovus į aštuntojo dešimtmečio Briuselį, leis iš naujo susipažinti ar atrasti aktorę Adèle Exarchopoulos.

Bérénice Bejo

Bérénice Lietuvos kinomanams geriausiai žinoma dėl dviejų dalykų – meistriško personažų kūrimo itin skirtingų žanrų filmuose ir savo sutuoktinio. Istorija apie pastarąjį prasideda nuo dviejų klajoklių kelių susidūrimo Paryžiuje – Argentinoje gimusi ekspresyvioji Bérénice Bejo iš Lietuvos kilusį ir žydų šaknis turintį režisierių, scenaristą ir prodiuserį Michaelį Hazanavicių sutiko atrankoje į jo filmą „OSS 117“. Prieš susipažindama su būsimuoju sutuoktiniu aktorė buvo okupavusi sofą savo sesers namuose, neturėjo santaupų ir visiškai nenoriai ėjo į šią atranką – jai ne itin patiko prancūziškos komedijos apie šnipus. Netikėtai darbo rezultatu tapo ne tik suvaidintas filmas, bet ir romanas su Michaeliu bei du judviejų vaikai. Vis dėlto daug įdomesnė aktorės karjera, galinti pasiūlyti itin įsimintinų vaidmenų – pradedant „Oskarą“ laimėjusiu nespalvotu filmu „Artistas“ (pasakojančiu dramatišką nebylaus kino laikų meilės istoriją) ar neseniai sukurtomis juostomis – „Ieškojimai“ (iš dviejų skirtingų žmonių perspektyvų apžvelgiamas karas Čečėnijoje) ir „Lyderio vaikystė“ (istorija apie pavojingų vaiko elgesio tendencijų gimimą tarpukario Paryžiuje, įkvėptas garsiausių pasaulio diktatorių biografijų). Taigi Bérénice – dar viena pasimatymo verta talentinga aktorė, per savo personažus gebanti papasakoti išskirtines istorijas.

Festivalio repertuaras: https://goo.gl/nRV8St

Pasaulyje galime didžiuotis ne tik pasiekimais krepšinyje ar mokslinių lazerių srityje, bet ir lietuvių sukurtomis programėlėmis. Daugiausiai pripažinimo sulaukė aplikacijos, skirtos lengvesnei kasdienybei: nuo naudojamų nuotraukų redagavimui, susisiekimui mieste iki padedančių dresuoti šunį.

Jūsų dėmesiui – penkios Arnoldo Lukošiaus, „Tele2“ Inovacijų biuro eksperto, rekomenduojamos lietuvių sukurtos programėlės, praversiančios daugelyje gyvenimiškų situacijų.

1. Milžinės „Photoshop“ konkurentė: „Pixelmator“

Pirmąją nuotraukų redagavimo ir piešimo programos „Pixelmator“ versiją broliai lietuviai pasauliui pristatė prieš 11 metų ir per tris savaites ji vaikinams uždirbo daugiau nei pusę milijono eurų. Vėliau programa laimėjo prestižiniuose „Apple“ apdovanojimuose, o „The Guardian“ ją įvertino kaip geriausią alternatyvą profesionalų naudojamai „Photoshop“.

Neįgudęs vartotojas su „Pixelmator“ gali lengvai atlikti elementarius vaizdo redagavimo veiksmus: keisti nuotraukų matmenis, atspalvius, pasinaudoti įvairiais filtrais bei šablonais ir pašalinti defektus, o taip pat – karpyti bei jungti vaizdo įrašus. O pažengę vartotojai bei fotografai, grafikos dizaineriai ar dailininkai su šia programėle gali kurti sudėtingas nuotraukų bei vaizdo įrašų kompozicijas, eskizus bei animaciją.

iOS: https://itunes.apple.com/lt/app/pixelmator/id924695435?mt=8

pexels.com archyvo nuotr.

2. Prisidėjusi prie olimpinių žaidynių: „Trafi“

Vienas iš daugiausiai investicijų sulaukęs lietuviškasis startuolis – viešojo transporto programėlė „Trafi“. Ši realaus laiko situaciją mieste analizuojanti aplikacija net buvo pasirinkta kaip oficiali kelionių planuotoja 2016 metais Rio de Žaneire vykusioms olimpinėms žaidynėms. Šiuo metu „Trafi“ aktyviai veikia Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Turkijoje, Taivane, Brazilijoje bei Indonezijoje.

„Trafi“ apjungia visą mieste veikiančią viešojo transporto infrastruktūrą – todėl jos vartotojai gali sužinoti koks keliavimo būdas būtent tuo metu yra patogiausias. Važiuoti autobusu, artimiausiame punkte išsinuomoti dviratį ar automobilį, o gal pasinaudoti pavėžėjimo paslauga? Programėlėje galima palyginti visus variantus ir sužinoti kuris iš jų būtų greičiausias bei pigiausias. Be to, aplikacija veikia ir neprisijungus prie interneto.

iOS: https://itunes.apple.com/lt/app/trafi/id791973944?mt=8

Android: https://play.google.com/store/apps/details?id=com.trafi.android.tr&_branch_match_id=466568748026391594

3. Kalbėti skirtingomis kalbomis ir susikalbėti: „Translate Me“

Kalbant apie keliones, reikia paminėti ir išvykas į užsienį lengvinančią aplikaciją. Lietuvių sukurta „Translate Me“ – tai vertimo programėlė, kuria naudojantis, skirtingomis kalbomis kalbantys pašnekovai gali suprasti vienas kitą be žodyno ir gestikuliavimo.

„Translate Me” gyvą kalbėjimą gali išversti net į 40 skirtingų kalbų – tereikia įjungti programėlę ir pradėti šnekučiuotis, o ji pati atpažins naudojamas kalbas ir tiesiogiai išvers tariamus žodžius. Be to, aplikacija gali išversti ne tik pokalbius, bet ir tekstus – į daugiau nei 100 skirtingų kalbų.

iOS: https://itunes.apple.com/lt/app/translate-me-live-translator/id123185325

pexels.com archyvo nuotr.

4. Svajonių namai virtualioje realybėje: „Planner 5D“

Prieš keletą metų į „Google Cardboard“ rekomenduojamų programėlių sąrašą pateko ir lietuvių sukurta interjero dizaino aplikacija „Planner 5D“. Naudojantis šia programėle galima sukurti būsto vizualizacijas, o užsidėjus VR akinius – išvysti kaip jis atrodys realybėje.

„Planner 5D“ palengvina interjero kūrimą ir namų apstatymo darbus. Ja naudojantis, galima patogiai sukurti patalpų planą, pridėti ir lengvai keisti baldus, pritaikyti apdailos spalvas bei tekstūras.

iOS: https://itunes.apple.com/lt/app/planner-5d-interior-design/id606173978?mt=8

5. Šunų dresūra išmaniuoju: „Dogo“

Šalies vardas yra garsinamas ir tarp pasaulio šunų augintojų – lietuvių sukurta dresūros programėlė „Dogo“ aplikacijų parduotuvėje „App Store“ šiuo metu vartotojų yra įvertinta aukščiausiu balu.

Aplikacija „Dogo“ padeda šunų šeimininkams svarbiausiųjų komandų juos išmokyti tiesiog namuose. Pamokų ciklas prasideda nuo pačių paprasčiausių užduočių, o jas įveikus – pereinama prie sudėtingesnių.

iOS: https://itunes.apple.com/lt/app/dogo-your-dogs-favorite-app/id1153294767?mt=8

Geležinis žmogus, Žmogus-voras, Supermenas ir kiti superherojai, pasižymintys antgamtinėmis galiomis, iki šiol buvo tik fantastinių filmų kūrėjų realizuotos fantazijos. Tuo tarpu mokslas ir technologijos nestovi vietoje, o mokslininkų ir inžinierių bendradarbiavimas kuriant įvairias medžiagas – vis labiau realybėje sutinkamas reiškinys. 

Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto (KTU MGMF) studijų programų vadovė Kristina Bočkutė tikina, jog naujų medžiagų kūrimas ir jų taikymas pramonėje ir aukštosiose technologijose atveria vis didesnes galimybes fantastikos elementus perkelti į realybę. „Pavyzdžiui, filmo „Geležinis žmogus“ personažas su specialiu kostiumu turi stebuklingų galių, tačiau kai kurie šios aprangos išradimai yra pagrįsti realybe. Tarkime, šiuo metu mokslininkai tyrinėja plazmos pagrindu kuriamų ginklų ir variklių galimybes, egzoskeletai, skirti naudoti paralyžiuotiems ar galūnių netekusiems asmenimsir kariuomenėje taip pat jau vystomi“ – pasakoja K. Bočkutė.

„Ford“ automobilių gamykloje jau dabar darbuotojai naudoja lengvus, bet itin tvirtus, iš anglies pluošto pagamintus egzoskeletus. Vis dėlto superherojų gerbėjai turėtų atkreipti dėmesį, kad šie egzoskeletai nepadaro asmens stipresnio ar nesuteikia jokių antgamtiškų galių, o yra skirti „Ford“ surinkimo linijos darbuotojams, atliekantiems daug pasikartojančių judesių pakeltomis rankomis, perkelti tam tikrą svorį į darbuotojo klubų sritį atpalaiduojant spaudimą pečių juostoje ir taip sumažinant susižalojimų riziką darbe.

Geležinio žmogaus galia – medžiagose

Priešingai populiariai nuomonei, galimybė, kad Geležinio žmogaus kostiumas yra pagamintas iš grynos geležies, yra labai mažai tikėtina. Geležis nėra tokia tvirta, kaip kitos medžiagos, taip pat lengvai rūdija ir toks kostiumas būtų labai sunkus. Geležinio žmogaus kostiumas, mokslininkų teigimu, galėtų būti pagamintas iš nitinolio (nikelio titano NiTi) lydinio, turinčio didelį aukštatemperatūrinį atsparumą. Taip pat, nitinolis lengva ir labai elastinga medžiaga, todėl skraidančio Geležinio žmogaus neveikia žemės trauka ir, priešams deformavus superherojaus kostiumą, dėl medžiagos elastiškumo kostiumo forma grįžta į savo pradinę formą.

Skirtingoms Geležinio žmogaus kostiumo dalims prireikia įvairių tipų medžiagų. Pavyzdžiui, batai-raketos pagaminti iš anglies kompozitų, kurie gali dirbti aukštose temperatūrose, kai batai-raketos šauna į viršų. Visos šios, dar 1968 metais išėjus pirmajam Geležinio žmogaus filmui, fantazija buvusios medžiagos, dabar yra plačiai taikomos įvairiose srityse.

Nitinolis, dėl savo superelastingumo ir puikaus biologinio suderinamumo su žmogaus audiniais, idealiai tinka daugeliui medicinos prietaisų, kurie yra implantuojami į kūną, pvz. aortos, arterijų stentams, dirbtiniams širdies vožtuvams, chirurginiams instrumentams. Breketus sujungiančios vielutės taip pat dažniausiai yra gaminamos iš nitinolio –  vielai stengiantis grįžti į pradinę padėtį, dantys yra tiesinami. Be to, nitinolis naudojamas įvairiose mechaninėse jungtyse ar gaminant akinių rėmus. Be anglies pluošto gaminių šiandien sunkiai įsivaizduotume daugelyje pramonės sričių naudojamus gaminius, nuo kosmoso pramonės iki sportinės įrangos gaminių.

Super medžiagų savybės

Medžiagų mokslas leidžia fundamentalių fizikos ir chemijos mokslo tyrimų metu atrastus dėsningumus ir medžiagų savybes pritaikyti taip, kad jos būtų tinkamos naudoti konkrečiose gyvenimo srityse. Šis mokslas apima keturis tarpusavyje susijusius medžiagų aspektus: medžiagos gamybos technologijas, jos struktūrą, t.y. kaip išdėstyti medžiagos atomai, molekulės ir kristalai, medžiagos atsaką į išorinį poveikį arba medžiagos savybes (pvz. įvairias mechanines, elektrines, šilumines, magnetines, optines, ir t.t. savybes) ir medžiagos taikymą, arba savybių derinį, kuris suteikia medžiagai bendrą charakteristiką įvairiose realiose aplinkose.

„Nanomedžiagų įvairovė ir paklausa nuolat auga. Kiekviena šių medžiagų pasižymi išskirtinėmis savybėmis ir kelia tikrą revoliuciją gamybos, pramonės aukštųjų technologijų srityse. Naudojant tokias medžiagas galima kurti ne tik įvairius jutiklius ir daviklius, tačiau ir tobulinti energetikos prietaisus, įvairius įrengimus. Atsižvelgiant į mokslo ir technologijų bei inovacijų vystymosi tendencijas žinoma, kad tarpdisciplinines kompetencijas turinčių specialistų poreikis pastoviai auga. Inovatyvių tarpdisciplininių bei technologijos mokslų žinių taikymas tampa neatsiejama mokslo ir pramonės vystymosi dalis.“, – teigia KTU MGMF dekanė Bronė Narkevičienė.  

KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakultete atliekami tyrimai ir įgyvendinami moksliniai projektai reikšmingi visuomenei rūpimoms sritims: nanotoksikologijos tyrimams, nanomedicinai, aplinkos apsaugai, farmacijai, kosmoso ir karo pramonei. Fakulteto mokslininkai vykdo tyrimus kietojo kūno, plonų dangų technologijų, kvantinių sistemų, radiacinės ir medicinos fizikos, plazminių procesų ir daugiafunkcinių plonų struktūrų bei nanokompozitų tyrimų, taikomosios optikos ir fotonikos, mikrosistemų ir nantechnologijų bei kitose su medžiagomis susijusiose srityse.

Visų mėgiamas serialas ,,Sostų karai“ bene labiausiai aptarinėjamas ir analizuojamas TV šou pasaulyje.

Džordžas R.R Martinas pradėjęs rašyti „Sostų karų“ (Game of Thrones) istoriją buvo suplanavęs sukurti tik šios istorijos trilogiją, tačiau atidavęs 20 metų šios istorijos kūrybai jis nebegalėjo sustoti. Galiausiai ši knygų serija tapo ekranizuota ir sulaukė visuotino pripažinimo bei tapo populiariosios kultūros dalimi.

Tai kas populiaru niekuomet neišvengia kritikos ar pašaipų bei parodijų. Šį kartą menininkai Fernando Mendonça ir Anderson Mahanski pasitelkę kūrybingumą bei išmonę pademonstravo kaip atrodytų ,,Sostų karai“ jei juos būtų piešę kompanijos Disney dailininkai.

Taip pat skaitykite: „Sostų karai” – kaip iš tiesų, šiame seriale, turėtų atrodyti veikėjai [FOTO]

Joks amžius nėra kliūtis daryti mokslui vertingus atradimus!

Naomi Vaughan, 6 metų amžiaus mergaitė iš Origono (JAV) nuobodžiaudama žaidė kieme prižiūrima vyresnės sesers. Po kiek laiko kapstydamasi purve ji aptiko kažką panašaus į akmenį.

Mergaitė susidomėjo juo, nes dantytas paviršius kažkiek priminė papuošalą matytą animaciniame filmuke “Moana”. Jai akmuo taip patiko, kad nunešė pasigirti radiniu tėvams. Tai įvyko praeitą spalį.

Šį mėnesį mergaitės šeima sužinojo, kad aptiktas akmuo tai vertinga 65 milijonų metų senumo fosilija. Tikrų tikriausia senovėje gyvenusio dinozauro liekana.

Tokio radinio vertė gali siekti nuo 40,000 $ iki 50,000 $.

Dabar Naomi septyneri metai ir užaugusi ji sako norinti tapti paleontoaloge.

Taip pat skaitykite: Kirpėjas leidžia dienas gatvėje padedamas benamiams palengvinti gyvenimą [FOTO]

Nespėjus praeiti net dviems savaitėms po nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos, muzikos grupė „The Roop“ jau pristato naują singlą „Tu ir Muzika“. Ir šį bundantį pavasarį tai ne vienintelė naujiena, apie kurią praneša muzikantai.

Pirmoji žinia – pristatomas kūrinys „Tu ir Muzika“. Daina pasakoja paprastą ir esminę tiesą apie tai, kad gyvenime dažnai reikia labai nedaug, šiuo atveju tik dviejų dalykų – artimo žmogaus ir mėgstamos veiklos.

„Man – tai muzika. Svarbu išsigryninti savo norus ir poreikius, būtent apie tai yra daina. Iš tiesų žmogui reikia nedaug, o kada jis nežino, ko nori arba bijo norėti – tada jis prisigalvoja labai daug visokių papildomų netikrų norų. Manau tai ypač būdinga šiuolaikiniam, vartotojiškam, žmogui, kai jam reikia visko. O ši daina – tai gerų emocijų pripildytas kūrinys“, – pasakoja „The Roop“ vokalistas Vaidotas Valiukevičius.

Dainos žodžiai parašyti paties Vaidoto, o muzika visų „The Roop“ grupės narių. Daina yra ir paskutiniame grupės albume „Ghosts“. Jį galima įsigyti internetu ir artimiausiuose koncertuose.

Organizuojami koncertai yra antroji gera žinia, kurią praneša „The Roop“ savo klausytojams. Pirmiausia grupė pasirodys balandžio 13 d. Kaune, klube „Sandėlis“, vėliau, balandžio 20 d. vyks į Klaipėdos klubą „No. 74“, o didysis koncertas Vilniuje vyks balandžio 26 d. menų fabrike „Loftas“.

„Mes tiesiog privalėjome padaryti bent tris koncertus tam, kad padėkotume žmonėms, kurie taip palaikė, rašė asmenines žinutes visų atrankų metu. Tai padėjo tik dar aiškiau suvokti, kad žmonėms reikia ne tik formos, bet ir turinio. Kai dalyvauji šiame dainų konkurse, tikrai savęs negadini. Viskas priklauso nuo to, ką tu duodi. Mes klausytojams davėme dainą su žinute, su turiniu ir smagu, kad tą žinutę žmonės suprato, jiems jos reikėjo. „Eurovizija“ yra gera platforma, jei turi ką parodyti. Mes turėjome ir tai labai gerai pasireiškė žiūrovų dėmesiu ir palaikymu“, – mintimis dalinasi grupės „The Roop“ siela.

Anot grupės, koncertai turi dvi pagrindines paskirtis: tai bus padėka tiems, kurie palaikė ir siuntė asmenines žinutes bei šilumą. Taip pat ir tiems klausytojams, kurie dar tik atranda „The Roop“ kūrybą.

„Norime parodyti, kad esame įvairiapusiški. Aš tikiuosi, jog žiūrovai išsineš ir gerą nuotaiką, ir tam tikra prasme ramybę. Tai nereiškia, jog grosime tik balades, tiesiog užmegsime artimą ryšį su klausytojais, visuomet tai darome ir toks mūsų siekis.“, – tikina Vaidotas Valiukevičius.

Koncertai vyks:

Balandžio 13 d. Kaune „Sandėlis“

Balandžio 20 d. Klaipėdoje „No. 74“

Balandžio 26d. Vilniuje „Loftas“

,,Kur ta valstybė – Afrikoje?“, ,,Ji Europoje? Ar bent jau priklauso Šengeno erdvei?“ – taip tunisiečio Nader šeima ir draugai sutiko žinią, kad jis metams išvyksta savanoriauti į Lietuvą. Tolimą ir paslaptingą šalį savanorystei pasirinkusį Nadersužavėjo galimybė prisidėti prie Kaune veikiančio laipiojimo centro ,,Miegantys drambliai“ veiklos. Iki tol nieko apie Lietuvą negirdėjęs vaikinas dabar čia savanoriauja jau septintą mėnesį ir tikina apsipratęs su visais netikėtumais ir keistenybėmis, su kuriomis jam čia teko susidurti.

Medicinos krypties studijas baigęs Nader Tunise dirbo medicinos laboratorijoje. Laisvu laiku vaikinas savanoriavo dviejose nevyriausybinėse organizacijoje, kurių vieną būtų galima pavadinti tunisietišku ,,Raudonojo kryžiaus“ variantu. Kitos organizacijos veikla susijusi su demokratijos skleidimu ir įtvirtinimu – po 2011 m. Tunise įvykusios revoliucijos tokių iniciatyvų itin padaugėjo. ,,Pamaniau, kad būtų labai įdomu išbandyti savanorystę ir kitose šalyse, kadangi iki tol iš Tuniso nebuvau iškėlęs kojos, – pasirinkimo priežastis atskleidžia Nader – Geresnio laiko tokiai avantiūrai negalėjau rasti.“ Dauguma vaikino tautiečių savanorystei dažniausiai renkasi Prancūziją – nors oficialios kalbos statuso Tunise prancūzų kalba neturi, ji labai plačiai naudojama. Populiaru rinktis ir klimatu panašią Ispaniją ar geografiškai artimą Italiją. Tačiau iššūkių troškęs Nader susižavėjo Šiaurės Europos šalimis ir vieneriems metams pagal nevyriausybinės organizacijos ,,A.C. Patria“ koordinuojamą Europos savanorių tarnybos projektą ,,YouthSocioculturalActivator” atvyko į Lietuvą. ,,Rinkausi tarp Lenkijos, Lietuvos ir Suomijos – įdomiausią projektą radau Kaune, tad nedvejodamas iškart užpildžiau paraišką. Pasisekė – mane pasirinko.“, – džiaugėsi jis.

Teikdamas paraišką savanorystei Kaune Nader visiškai nieko nežinojo apie Lietuvą. Besiruošdamas kelioneivaikinas stengėsi kiek galėdamas daugiau sužinoti apie tolimąją šalį, tačiau atvykus jis vis tiek išvydo ne tai, ką įsivaizdavo. ,,Žinojau, kad Lietuva yra maža šalis, turinti nedaug gyventojų. Taip pat skaičiau, kad Kaunas yra antras pagal dydį šalies miestas, tad įsivaizdavau jį daug mažesnį. Tikrai nesitikėjau, kad Kaunas bus toks modernus ir palyginti didelis.“,– pirmuosius netikėtumus prisiminė Nader. Vis dėlto iš amžinai saulėto Tuniso atvykęs savanoris susidūrė ir su ne tokiais maloniais šalies ypatumais. Vasario gale užklupę šalčiai niekada žiemos nemačiusį vaikiną ne juokais išgąsdino. ,,Labai norėjau pamatyti, kaip atrodo tikra europietiška žiema, tačiau tuo pačiu bijojau. Pirmą kartą sniegą pamačiau spalio mėnesį. Tunise sniego nėra, tad jis mane taip sužavėjo, kad ėmiau žaisti kaip vaikas, taip prajuokindamas kitus savanorius. Tačiau kai sulaukėme didžiųjų šalčių, man to buvo šiek tiek per daug – kambaryje sėdėjau su keliais megztiniais, o į lauką be reikalo nosies stengdavausi nekišti. Netgi lietuviai skundėsi, kad jiems per šalta, kaip turėjau jaustis aš?“, – juokavo savanoris. Tačiau galiausiai pripratęs prie kartais grėsmingos lietuviškos žiemos Nader įsidrąsino ir nulipdė pirmąjį savo sniego senį ir netgi kartu su lietuviais žvejais žvejojo ant užšalusio ežero. Kadangi Tunisas – musulmoniška valstybė, Nader Lietuvoje pirmą kartą šventė ir Kalėdas. Vaikinas džiaugėsi, kad savanoriaudamas turi galimybę ne tik susipažinti su visiškai kitokia kultūra, bet ir daug dalykų išbandyti pirmą kartą.

Savanoris taip pat prisiminė ir pirmą pažintį su lietuvišku maistu: ,,Tunise mes valgome gausiai prieskoniais pagardintus valgius. Kai atvykau į Lietuvą, pamačiau, kad beveik viskas, ką lietuviai valgo yra bulvės, sultiniai ir grybai. Lietuviškas maistas man patiko, tačiau labai trūko prieskonių. Teko prašyti mamos, kad atsiųstų tunisietiškų ingredientų ir pirmus du mėnesius savaitgalius leisdavau virtuvėje ,,Skype“ pagalba kartu su mama ruošdamas tradicinius Tuniso patiekalus. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – puikiai išmokau gaminti savo mėgstamą maistą.“, – juokėsi Nader. Vaikino ruoštas maistas patiko ir kitiems savanoriams, tad jie taip pat išmoko pasiruošti keletą tradicinių Tuniso patiekalų.

Tunisiečiui kiek neįprastas pasirodė ir lietuvių uždarumas. Gyvendamas viename Šilainių bendrabutyje Nader su kaimynais visada stengiasi pasisveikinti lietuviškai, bet panašu, kad vyresnio amžiaus žmonėms toks draugiškumo gestas ne prie širdies. ,,Tunise esame įpratę visad šypsotis ir sveikintis net ir su menkai pažįstamais žmonėmis, tad prireikė laiko suprasti, jog lietuviai labiau vertina tam tikro atstumo palaikymą, o draugiškas pasisveikinimas kartais gali būti suprastas kaip bandymas pažeisti privatumą.“, – kultūrinius skirtumus pastebėjo Nader.

Laipiojimo centre ,,Miegantys drambliai“ aštuntą mėnesį savanoriškai dirbantis vaikinas nesigaili savanorystei pasirinkęs Kauną. Nader džiaugiasi, jog kiekviena savanorystės diena vis kitokia – vaikinas dalyvauja mokyklinių grupių mokymuose, taip pat dirba su vaikais iš dienos centrų, negalią turinčiais vaikais, organizuoja įvairius renginius, rūpinasi inventoriumi. ,,Džiaugiuosi galėdamas padėti negalią turintiems vaikams. Nemažai dirbame su Autizmo spektro sutrikimą turinčiais mažyliais – manau šis darbas yra labai prasmingas, be to, sukauptos žinios man pravers ir ateityje.“, – tiki jis.Nader svarbu ir tai, kad savanoriaudamas ji turi progą pažinti ir Lietuvos kultūrą. Vasarą vaikinas daug keliavo po šalį, dalyvavo įvairiose tradicinės kultūros šventėse ir festivaliuose. ,,Kaune gyvenu kartu su kitais Europos savanorių tarnybos savanoriais – prancūzu ir vengre. Šitaip sužinau ne tik apie lietuvių kultūrą, bet ir apie Prancūziją ir Vengriją. Dažnai kartu gaminame tradicinius savo valstybių valgius, ragaujame juos, pasakojame apie savo šalis.“

Vis dėlto kelias į Lietuvą Nader nebuvo lengvas. ,,Dauguma tunisiečiųsavanorystei nesirenka mažesnių Europos šalių, nes norint čia patekti iškyla daugybė biurokratinių kliūčių. Neturime Lietuvos ambasados Tunise, tad norint pateikti paraišką vizai man teko vykti į Egiptą.“, – pasakojo jis. Nader mėnesį laukė Egipto vizos, o galiausiai nuvykus ir pateikus prašymą Lietuvos vizai gauti ne ką trumpiau teko laukti ir šios. Ne vien dėl sudėtingo popierizmo Nader šeima ir draugai nesuprato, kodėl savanorystei jis pasirinko Lietuvą, o ne, pavyzdžiui, Vokietiją. ,,Sulaukiau klausimų, kodėl nutariau keliauti į Afriką, nes kai kurie artimieji galvojo, kad Lietuva yra ten, – juokėsi jis – Ne visi tikėjo, kad Lietuva tikrai priklauso Europos Sąjungai, klausinėjo, ar ji bent jau Šengeno erdvės narė.”

Norėdamas padėti šeimynykščiams suprasti, kas per šalis yra Lietuva, likus mėnesiui iki išvykimo Nader pradėjo spausdinti faktus apie šalį ir klijuoti juos visuose namuose. Vaikinas taip pat atspausdino didžiulį Europos žemėlapį, kad šeimos nariai galėtų pamatyti, kur tiksliai yra Lietuva. ,,Taip pat parodžiau, kur yra Vokietija, kad jie galėtų palyginti atstumus ir susidaryti aiškesnį vaizdą galvoje. Dabar, jau gyvendamas Lietuvoje, nuolat siunčiu jiems nuotraukas ir rodau, kaip viskas čia atrodo. Tačiau kai mano tėčio kas nors paklausia, kur aš esu išvažiavęs, jis sako, kad Vokietijoje, nes šios šalies pavadinimą jam lengviau atsiminti. Be to, pasakius, kad aš Lietuvoje, tektų ilgai aiškinti, kas tai per šalis ir kur ji yra.“, – juokėsi Nader. Tunisiečių žinias apie Lietuvą iliustruoja ir įvykis, kurį vaikinas patyrė sausį trumpam grįžęs aplankyti šeimos: ,,Kai skridau atgal, Tunise oro uosto darbuotojai nenorėjo man duoti įlaipinimo bilieto, kadangi aš turėjau Lietuvos vizą. Jie niekaip negalėjo patikėti, kad Lietuva priklauso Europos Sąjungai. Galiausiai man teko pusantros valandos laukti, kol jie tai patikrino – vos nepavėlavau į skrydį.“,– kuriozišką situaciją prisiminė jis.

Vis dėlto Nader pastebi, kad ir lietuvių žinios apie Tunisą ne ką didesnės. ,,Nesame labai maža valstybė, bet tikriausiai Lietuvą naujienos apie Tunisą pasiekia retai. Kai čia kam nors prasitariu, kad aš – tunisietis, reakcijos taip pat dažniausiai būna ,,Kas tai per šalis ir kur tai yra?“, – pasakoja jis. Savanoris mano, kad tokios siauros abiejų valstybių gyventojų žinios – tarpusavio santykių tarp Lietuvos ir Tuniso nebuvimo pasekmė. ,,Galbūt kada nors užmegsime šiltesnius diplomatinius santykius ir Tunise atsiras Lietuvos ambasada“, – viliasi jis.

Trečią kartą Lietuvoje startuoja projektas „30 geriausių restoranų“, kurio šiųmetiniai tikslai buvo pristatyti pirmąją vietą 2017 metų sąraše užėmusiame šefo Liutauro Čepracko restorane „Gastronomika“ specialių pusryčių metu.

Projektas įgavo pagreitį

„Per kelis veiklos metus įsitikinome, kad toks reitingas žmonėms yra įdomus, todėl jis įgauna vis daugiau sekėjų ir svarbos. Tuo pačiu šis projektas populiarina restoranų kultūrą – naujus skonius, pasaulio virtuves ir šią kultūrą kuriančius žmones, virtuvės meistrus. Galiausiai gastronomijos įvairovę atranda vis daugiau žmonių Lietuvoje“, – apie projekto „30 geriausių restoranų“ tęstinumą kalbėjo Gero maisto akademijos įkūrėjas Linas Petrukaitis.

Spaudos pusryčių metu savo žodį apie reitingavimą tarė ir pernai metų geriausio restorano šefas bei savininkas Liutauras Čeprackas: „Restoranams svarbu būti pastebėtiems, ypač pirmaisiais veiklos metais. Tai yra labai didelis postūmis bandant išlikti konkurencingoje aplinkoje. Beje, šis postūmis dabar jau yra ir šio projekto rankose. Mes geriausio šalies restorano įvertinimą gavome trečiaisiais veiklos metais. Gal būtų buvę naudingiau pirmaisiais, bet ir dabar šis įvertinimas atnešė nemažai naudos“, – kalbėjo žinomas šefas.

© Gedimino Gražio nuotr.

Kvietimas restoranams „prisiduoti“

Panašūs restoranų vertinimai vyksta pasauliniu mastu, o kai kurios šalys, tame tarpe jau ir Lietuva, turi savo restoranų reitingus, kurie yra sudarinėjami kasmet.

„Tokį sąrašą sudaryti yra būtina kasmet. Restoranų pasaulis yra labai dinamiškas – nuolat atsiranda naujų vietų, kurios pakoreguoja rinką. Taip pat vyksta restoranų komandų pokyčiai. Štai pernai metų neabejotinai ryškiausias debiutas Kaune – „Nüman“, užėmęs trečiąją vietą sąraše – prieš savaitę atsisveikino su savo talentinguoju šefu Matu Paulinu. Tokių pokyčių yra kur kas daugiau, todėl labai įdomu, kaip keisis šių metų „30 geriausių restoranų“ sąrašas“, – svarstė L. Petrukaitis.

© Gedimino Gražio nuotr.

Sudarant geriausių šalies restoranų reitingą labiausiai yra vertinamas restoranų maistas ir jo pateikimas. Balsuojant akademijos narių prašoma atsižvelgti į patiekalų savitumą, originalumą, kompleksiškumą, maisto produktų kokybę, kilmę ir šviežumą, skonių suderinamumą, kūrybiškumą, kainos ir kokybės santykį. Taip pat vertinamas restoranų gėrimų meniu, aptarnavimo kokybė ir aplinka (patyrimas, švara, tvarka, jaukumas).

Beje, šiemet siekiant į balsavimą įtraukti kuo platesnį restoranų spektrą visoje Lietuvoje, sausio mėnesį buvo pradėtas pridėtinis projekto etapas – „iitttala“ restoranų radaras atrandantis naujus ryškius restoraninius debiutus. Tai padeda plėsti projekto ribas ir gerinti jo kokybę.

© Gedimino Gražio nuotr.

„Taip pat šiemet daugiau dėmesio norime skirti Lietuvos regionuose esantiems restoranams. Tad kol kas dar nepaskelbėme trumpojo kandidatų sąrašo, iš kurio bus renkamas trisdešimtukas. Kodėl? Nes norime pakviesti akademijos dar nepastebėtus restoranus patiems atkreipti į save dėmesį susisiekiant su Gero maisto akademija. Tam skirtas laikas – iki balandžio mėnesio“, – pusryčių metu ragino Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė ir projekto Tarybos narė Evalda Šiškauskienė.

Restoranus vertina gastronomijos ekspertai

Šiemet, kaip ir praėjusius abu metus, geriausi šalies restoranai bus renkami iš Gero maisto akademijos sudaryto trumpojo restoranų sąrašo, kuris bus paskelbtas viešai jau balandžio mėnesį ir kuriame bus 60 Lietuvos maitinimo įstaigų.

© Gedimino Gražio nuotr.

Trumpąjį nominantų sąrašą sudarinėja akademijos Taryba, kurioje yra atstovai iš Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos, Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos, Lietuvos someljė asociacijos, žurnalo „Geras Skonis“.

„30 geriausių restoranų“ tikslas – apjungti kuo didesnį gastronomijos ekspertų ir profesionalų ratą vieningam balsavimui. Dalyvauti Gero maisto akademijos veikloje yra pakviesti Lietuvos šefai, taip pat Lietuvoje dirbantys užsienio šefai, restoranų savininkai, apie industriją rašantys tinklaraštininkai ir žurnalistai, someljė bei kiti gastronomijos ekspertai. Iš viso akademijoje šiuo metu yra apie 100 narių.

© Gedimino Gražio nuotr.

Remiantis visų akademijos narių balsais šiemet ir vėl bus sudarytas, jau trečiasis, 30 geriausių šalies restoranų reitingas, kurį audituos audito ir mokesčių konsultacijų įmonė „FMG“. 

Birželio viduryje – apdovanojimai

„30 geriausių restoranų“ projektą vainikuos geriausių 2017 m. restoranų Lietuvoje apdovanojimai, kurie vyks vasarą, birželio 21 d.

Rinkimus organizuoja Gero maisto akademija kartu su Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija, Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacija ir žurnalu „Geras Skonis“.

Vilniaus Gedimino prospektu vilnijo minia: organizacijos „Tušti narvai“ surengtose eitynėse už gyvūnus žygiavo apie 900 piliečių, pasipiktinusių kailių ūkių veikla. Eitynės vyko jau antrą kartą – pernai analogiškas renginys vyko sausį.

Eiseną lydėjo būgnijimas, skanduotės „kailis dvokia žiaurumu, chemikalais ir skausmu“, „kailių verslas per žiaurus, kad jis būtų legalus“; netrūko plakatų su užrašais „ateitis bus be kailio“, „kailių fermos teršia Lietuvą“, „laukiniams gyvūnams vieta miške“, o kūrybingiausi eitynių dalyviai pasirodė apsigaubę vieliniais narvais ir pasislėpę po kruopščiai iš popieriaus išlankstytomis, trimatėmis lapių galvomis.

Daugiau nei 2 milijonų žvėrelių gyvybes per metus nusinešanti industrija pastaruoju metu viešojoje erdvėje kėlė vis daugiau prieštaravimų: prieš gyvūnų auginimą kailiams pasisakė Nepriklausomybės akto signatarė Nijolė Oželytė, filosofas Kristupas Sabolius, europarlamentaras Petras Auštrevičius ir visas būrys pramogų pasaulio įžymybių. Gyvūnų kailio nebenaudosiantys šiemet pasiskelbė pasaulinio garso mados namai „Gucci“, „Furla“, „Versace“ ir „Donna Karan“, o Lietuvoje prie programos Prekyba be kailio prisijungė Utenos trikotažas ir Audimas.

Organizacijos „Tušti narvai“ vadovė Gabrielė Vaitkevičiūtė džiaugėsi, kad renginys pritraukė ištisą minią vilniečių ir net dalyvių iš kitų miestų, bet pabrėžė, kad būtų dar smagiau, jei kitąmet eitynių organizuoti nebeprireiktų. „Žygiuoti eisenoje su bendraminčiais – labai smagu, tačiau norėtume, kad renginys pasiektų savo tikslą ir šiemet įstatymų leidėjai mus išgirstų. Paruošėme įstatymo projektą; tikimės, kad bent jau bus peržiūrėtos žvėrelių augintojams taikomos mokestinės lengvatos. Kitaip teks organizuoti ir daugiau protestų“, šypsojosi aktyvistė.