Dauguma investuotojų galutinį sprendimą dėl savo plėtros Lietuvoje priima tik po susitikimo su aukštųjų mokyklų atstovais. „Kauno technologijos universitetas (KTU) yra puikus pavyzdys, iliustruojantis, kad aukštoji mokykla ne tik gali ir turi būti proaktyvi, siekiant verslo ir mokslo partnerystės, bet ir prisidedanti prie užsienio investicijų pritraukimo į Kauno regioną“, – mano „Investuok Lietuvoje“ investicinės aplinkos ekspertė Birutė Noreikaitė.

Pasak jos, svarbiausi kriterijai, lemiantys tiek užsienio investicijų atėjimą, tiek ir pasilikimą Lietuvoje, yra talentų parengimo kokybė ir jų skaičius.

„Investuotojų sprendimą plėsti įmonę vienoje ar kitoje lokacijoje lemia įvairių faktorių visuma: tai ir darbo jėgos kaštai, darbo santykių reguliavimas, mokestinė aplinka, rinkos dydis, infrastruktūra ir daugelis kitų“, – vardijo B. Noreikaitė.

Vis dėlto, kaip atskleidžia 2017 m. Lietuvos investuotojų pasitikėjimo indeksas, svarbiausi kriterijai, lemiantys tiesioginių užsienio investicijų pasilikimą Lietuvoje, yra talentai ir darbuotojų išlaikymo kaštai.

Tai patvirtina ir „Doing Business“ reitingas, kuriame nurodoma, kad Lietuvos išskirtinumas yra puikus santykis tarp darbo jėgos kaštų ir aukštos specialistų parengimo kokybės.

Investuotojai dairosi IT specialistų, inžinierių, analitikų

„Investuok Lietuvoje“ ekspertės vertinimu, kokybiška švietimo sistema yra būtina sąlyga, siekiant pritraukti ir išlaikyti investicijas. „Norint vystyti aukštos pridėtinės vertės produktus ir technologijas, būtinas mokslinių tyrimų potencialas“, – įsitikinusi B. Noreikaitė.

Daug naujų darbo vietų sukuriantiems investuotojams, ateinantiems į Kauno regioną, svarbi ne tik naujų specialistų pasiūla, bet ir švietimo sistemos galimybės lanksčiau reaguoti į pokyčius ir suteikti studentams šiuo metu darbo rinkoje aktualias kompetencijas.

Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų (KPPAR) prezidentas ir įmonės „Novameta“ valdybos pirmininkas Benjaminas Žemaitis ragina nepamiršti fakto, kad šiuo metu vyksta ketvirtoji pramonės revoliucija ir su ja ateinanti skaitmenizacija.

Pašnekovo nuomone, ji sušvelnins darbo jėgos poreikį, tačiau atsiras itin aukštos kvalifikacijos specialistų, kurie mokėtų valdyti rankų darbą pakeisiančias mašinas ir kompiuterius, poreikis.

„Investuotojai, kurie ateina į Kauną, didžiąja dalimi yra orientuoti į produkcijos pardavimą, išvežimą į pasaulinę rinką. Negalėdami pasiūlyti pakankamų IT ir techninio aptarnavimo specialistų, inžinierių, analitikų skaičiaus, stabdytume savo ekonomikos augimą“, – teigia R. Žemaitis.

Kauno potencialas – Europos Silicio slėnis?

B. Noreikaitės įsitikinimu, aktyvi aukštųjų mokyklų ir verslo partnerystė yra būtina dėl kelių priežasčių. Visų pirma, socialinių partnerių įtraukimas į studijų programų rengimą ir tobulinimą sudaro galimybes tobulinti mokymo turinį taip, kad jis atitiktų darbo rinkos poreikius, naujausias tendencijas ir technologijas, kurias diegia verslas.

„Investuok Lietuvoje“ kartu su asociacija „Investors‘ Forum“ jau antrus metus organizuoja studijų programų peržiūrą pagal užsienio investuotojų poreikius. 2016-2017 mokslo metais „Investors‘ Spotlight“ kokybės ženklas buvo suteiktas KTU Gamybos inžinerijos, Apskaitos ir Ekonomikos bakalauro studijoms. Šiais mokslo metais bus vertinamos dar 4 KTU bakalauro studijų programos.

„Tokiu būdu užtikrinamas teorinių žinių pritaikomumas realioje veikloje, praktinės verslo žinios jungiamos su akademiniu turiniu, taip užtikrinant geresnį, labiau darbo rinkai pasirengusių bei lanksčių specialistų parengimą“, – aiškino „Investuok Lietuvoje“ ekspertė.

Ilgametis verslo bendruomenės puoselėtojas B. Žemaitis taip pat mano, kad Lietuvoje be technologijos ir inžinerijos mokslų specialistų nei regiono, nei šalies sėkmingas vystymasis neįsivaizduojamas.

KPPAR prezidentas Kauną vadina Lietuvos perdirbamosios gamybos ir pramonės centru, bet taip pat pažymi, kad miestui norint užsitarnauti Europos Silicio slėnio vardą, reikia didelio įdirbio: didinti studentų skaičių technologijos, inžinerijos, biomedicinos krypčių studijose, mokslinių darbų ir tyrimų skaičių, gerinti šalies inovacijų ekosistemą.

„Lietuvoje Kaunas jau pripažįstamas technologijų centru. Paklausus apie Kauną tiek kitų miestų atstovų, tiek užsieniečių, raktiniai žodžiai būna „pramonė“, „gamyba“, „technologijos“, – vardijo B. Žemaitis.

Technologinių specialybių darbuotojų badas

B. Žemaičio teigimu, vadinamųjų „minkštųjų“ mokslų specialistų šiandien iš tikrųjų reikia mažiau: „Pavyzdžiui, po nepriklausomybės Lietuvai labai reikėjo gerų vadybininkų ir viešojo administravimo specialistų, klestėjo su vadyba ir viešuoju administravimu susijusios studijos.“

Tačiau šiandien situacija pasikeitė. „Dabar didžiausia problema yra rasti konstruktorius, gamybos vadovus, technologus, kurie gebėtų valdyti gamybos procesus“, – kalbėdamas apie aviacijos, elektronikos, baldų, metalo pramonę, sakė B. Žemaitis.

Verslo savivaldą įgyvendinančių Kauno pramonės, prekybos ir amatų rūmų prezidentas atkreipia dėmesį, kad visi verslo atstovai vienbalsiai sako, kad šiandien susiduria su didžiuliu technologinių specialybių darbuotojų poreikiu.

„Jau penkerius metus kartoju jaunimui, kad rinktųsi technologijos mokslus, nes šių specialistų poreikis yra ne tik Lietuvoje, bet Europoje ir pasaulyje. Tokios studijos yra ypatingai gera perspektyva apie tarptautinę karjerą galvojantiems studentams“, – sakė pašnekovas.

Anksčiau namai asocijuodavosi ne tik su jaukumu ir geromis emocijomis, bet su nesibaigiančia buitinių darbų virtine. Kelios valandos per dieną arba net visas savaitgalis buvo skiriamas namų tvarkai ir švarai palaikyti. Tačiau dabar viskas pasikeitė: namų švara rūpinasi ir suteikia mums daugiau komforto – išmanieji robotai.

Robotai siurbliai ir valytojai – siurbia ir plauna grindis. Langų valymo robotai valo vertikalius paviršius – langus, veidrodžius, sienas bei pertvaras. Virtuvėje karaliauja sumanūs daugiafunkciniai puodai, išmaniosios svarstyklės bei kavos aparatai. Už lango robotai vejapjovės rūpinasi nepriekaištinga veja. Laisvalaikiu gražiausias akimirkas fiksuojame dronais, o dviračius keičiame riedžiais. Rodos, kartą prisijaukinę robotus, be jų negalime gyventi.

5 priežastys, kodėl lietuviai robotams vis dažniau ištaria „Taip“

Išmaniesiems robotams duris į savo namus atveria vis daugiau Lietuvos gyventojų. Lazyhouse.lt – išmaniųjų buitinių robotų atstovai Lietuvoje, atliko apklausą ir išsiaiškino 5 svarbiausias priežastis, kodėl lietuviai renkasi automatizuotus pagalbininkus.

1. Robotai dirba savarankiškai. Visi išmanieji robotai jiems paskirtus darbus atlieka savarankiškai – be žmogaus fizinių pastangų. Robotuose vejapjovėse, grindų bei langų valymo robotuose yra integruotos navigacijos sistemos, kurios yra atsakingos, kad robotai savo darbą atliktų visu pirma savarankiškai, o taip pat maksimaliai efektyviai bei sunaudotų minimalų elektros energijos kiekį. Robotas, pabaigęs darbą, visada grįžta į tą pačią vietą, kurioje jis startavo.

2. Robotai taupo laiką. Sezono metu nuosavų namų šeimininkai vejos pjovimui skiria vidutiniškai apie 3-4 val. kiekvieną savaitę. Namų ar butų šeimininkai, šluojantys, siurbiantys bei valantys grindis per savaitę sugaišta dar daugiau – nuo 3 iki 8 val.. Langų valymas užtrunka labai įvairiai: nuo 2 iki 6 val. Jei atliksite paprastus matematinius veiksmus, pamatysite, kad pastarieji darbai „suryja“ išties daug laiko. Tik susimastykite, kad tas laikas per metus sudaro net ne kelias dienas, o ištįsąs savaites, o juk tai yra jūsų laikas taip pat! Naudodami savarankiškus robotus, atsikratysite „laiko vagių“ bei galėsite daugiau laiko skirti sau, šeimai, draugams ar savo hobiams.

3. Robotai gali būti valdomi iš vieno prietaiso. Nesvarbu, ar išmanusis įrenginys yra virdulys, ar vejapjovė – visi jie gali būti valdomi iš jūsų mobiliojo telefono ir dažniausiai nuotoliniu būdu. Įrenginiai gali būti paleidžiami, sustabdomi arba pakeičiamas jų rėžimas. Išsikrovus telefonui, nepraraskite budrumo – visi įrenginiai taip pat gali būti paleidžiami rankiniu būdu.

4. Robotai yra saugūs naudoti. Robotuose vejapjovėse, dulkių siurbliuose ar langų valytuvuose yra integruota daugybė sensorių, kurie robotams padeda išvengti kliūčių ir jas apeiti. Išmanieji robotai nežaloja jums brangių daiktų bei nesižaloja patys. Jei norite, kad robotai nevažiuotų į tam tikrą plotą, pasinaudokite specialiomis juostomis, švyturėliais arba kitomis gamintojo numatytomis ribojimo priemonėmis. Bet kokiu atveju, robotų darbo metu neleiskite su jais žaisti vaikams bei naminiams gyvūnams.

5. Robotai darbus atlieka taip pat gerai, o dažnai net geriau nei žmonės. Kiekvienas teisingai pasirinktas ir kokybiškas robotas savo darbą atlieka tiksliai ir nepriekaištingai. Pvz. išmaniosios svarstyklės ne tik tiksliai pasveria maisto produktus, bet ir nurodo kalorijų, baltymų bei angliavandenių kiekį. Daugiafunkcinis puodas verda, kepa, troškina, skrudina, verda garuose bei palaiko norimą temperatūrą iki 24 val. Langų valymo robotai vertikalius paviršius išvalo be mažiausių ruoželių. Robotai vejapjovės veją ne tik tolygiai pjauna, bet ir puikiai tręšia. Akivaizdu, kad robotai pasiekia išties stulbinamų rezultatų!

Robotus naudojantys žmonės juokauja, kad robotai niekada nepavargsta, nesiskundžia nugaros skausmais bei nedaro kavos pertraukėlių. Dar prieš pradedant jiems darbus, iš anksto žinote, kiek robotas užtruks. Jis nevėluoja – dirba pagal iš anksto sudarytą grafiką – ir neužtrunka. Ir svarbiausia – robotai niekada nesileidžia į kompromisus dėl darbų kokybės.

Daugiau informacijos galite rasti čia.

Užsakymo Nr. KMC180011

Pastaruoju metu visame pasaulyje vis dažniau kalbama apie vabzdžių valgymą ir jų naudą sveikatai. Nors tai europiečiams vis dar skamba neįprastai, pamažu kuriasi vabzdžių fermos ir vis daugiau žmonių nugaili baimes ir išdrįsta paragauti maistui paruoštų vabzdžių. Ekspertai mano, jog ilgainiui vabzdžių užkandžiai ar iš vabzdžių pagaminti miltai taps įprastais maisto produktais kiekvieno virtuvėje.

Šiuo metu pasaulyje yra apie 1900 valgomų vabzdžių rūšių ir net 2 milijardai žmonių juos valgo reguliariai. Daugiausiai jie vartojami Pietų Amerikos, Azijos bei Afrikos šalyse. Vabzdžiai itin vertinami dėl savo maistinės vertės – juose gausu baltymų, proteinų, geležies, cinko, kalcio ir vitaminų. Pavyzdžiui, vabzdžiai turi net 15 proc. daugiau geležies nei špinatai, daugiau proteinų nei mėsa ir tiek pat vitamino B, kiek jo yra lašišoje.

Vabzdžius kaip maisto priedą renkasi ir sveikos gyvensenos propaguotojai, nes vabzdžiai laikomi labai sveiku ir nekaloringu maistu. Valgomų vabzdžių populiarumą įrodo ir faktas, kad prieš keletą metų Jungtinės tautos (JT) paskelbė rekomendaciją apie valgomus vabzdžius, kaip kovos su alkiu ir aplinkos užterštumu būdą.

Organizatorių archyvo nuotr.

Vabzdžių valgymas Lietuvoje

Pamažu entomofagija (vabzdžių valgymas) ateina ir į Lietuvą. Pasak „Insektariumo“ (specializuoto nariuotakojų zoologijos sodo) vadovo Edgaro Čepulkovskio, didesnį susidomėjimą valgomais vabzdžiais jie pajuto jau prieš porą metų: „Nors pirmą kartą valgomų vabdžių į Lietuvą atsivežėme jau prieš 8 m., daugiau užsakymų pradėjome sulaukti palyginus neseniai. Vabdžius dažnai užsisako tiek pavieniai asmenys paragavimui, degustavimui ar vakarėliams, tiek ir įmonės. Pastaruoju metu išties pajutome, kad vabzdžių populiarumas auga“.

Dažniausiai valgomi vabzdžiai yra lervos, vikšrai, Peru juodvabaliai, naminiai svirpliai, skėriai ir žiogai. Visgi, nenuostabu, kad daugumai vabzdžių valgymas vis dar atrodo atgrasus ir nepriimtinas: „Ši baimė dažniausiai ateina iš nežinojimo. Mūsų kultūroje tai nėra įprasta, tad natūralu, kad žmonėms nėra labai lengva peržengti psichologinį barjerą. Visgi, kai jie pamato, jog vabzdžiai yra tinkamai ir  skaniai paruošti – pagardinti česnaku, sūriu, žolelėmis ir prieskoniais, dažnas išdrįsta pabandyti. Juolab, vabzdžius galima vartoti ir kitu pavidalu, pavyzdžiui, užsienyje populiaru įvairiems kepiniams vartoti svirplių miltus. Iš jų netgi kepami sausainiai, pyragai ar gaminami energetiniai batonėliai“, – pasakoja E. Čepulkovskis.

Lietuvoje vabzdžius dažniausiai įsigyja egzotinių gyvūnų augintojai, žvejai ir paukščių augintojai, tačiau vis daugėja atvejų, kai jie įsigyjami ir namų vartojimui. „Gaila, kad Lietuvoje dar nėra daug progų paragauti vabzdžių, tad žmonės į tai žiūri labai atsargiai. Bet jau šį savaitgalį, kovo 10 – 11 d. PPC „Saulės mieste“, Šiauliuose, pirmą kartą vaišinsime žmones vabzdžiais viešoje vietoje. Žinome, kad reakcijų bus įvairių, tačiau neabejojame, kad lietuviai yra drąsūs ir nebijos jų paragauti“, – šypsosi E. Čepulkovskis.

Valgomi vabzdžiai bus tik nedidelė parodos dalis – į parodą planuojama atsivežti ir įvairių roplių, žalčių, šimtakojų, vorų, tarakonų, paukštėdų ir gyvalazdžių, kuriuos leis ne tik apžiūrėti, bet kai kuriuos iš jų galės net ir paimti į rankas. Parodoje taip pat bus reta galimybė pamatyti įspūdingus augalus plėšrūnus.

Organizatorių archyvo nuotr.

Vabzdžiai – ateities maistas

Šiuo metu vabzdžius skatinama vartoti kaip maisto papildą, naudingą organizmui.  „Žinoma, nerizikuokite valgydami lauke pasigautų vabzdžių – jie gali būti užkrėsti pesticidais ar kitomis cheminėmis medžiagomis. Rinkitės vabzdžius tik iš patikrintų tiekėjų“, – primena Insektariumo vadovas E. Čepulkovskis. Minėto Insektariumo el. parduotuvėje staktosvoras.lt galima įsigyti ne tik jau paruoštų valgymui, bet ir gyvų vabzdžių.

Kol kas vabzdžių kaina gana didelė, tačiau ateityje, didėjant paklausai, kaina tikrai kris. Kad ateityje vabzdžiai bus vartojami kaip maisto produktai neabejoja ne tik užsienio ekspertai, bet ir Lietuvos specialistai. Štai E. Čepulkovskis sako, kad ilgainiui vabzdžiai taps įprastu delikatesu, kurio galėsi paragauti tiek restoranuose, tiek nusipirkti prekybos centre: „Šiuo metu valgome krevetes, omarus, moliuskus ar sraiges, kurie Senovės Europoje taip pat atrodė nepriimtini mityboje ir juos išdrįsdavo valgyti tik varguoliai, o dabar jie jau valgomi masiškai, tad neabejoju, kad situacija pasikeis ir vabzdžių atžvilgiu. Bėgant laikui jie gali tapti netgi prabangos dalyku“, – sako jis.

Vabzdžių valgymas propaguojamas ir dėl to, jog vabzdžių auginimui suvartojama daug mažiau energijos, pašarų ir vandens, nei gyvulių ar grūdinių kultūrų auginimui, tad jų veisimas mažiau kenkia aplinkai. Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio sektoriaus organizacija (FAO) įspėja, kad sparčiai augant pasaulio gyventojų skaičiui, po kelių dešimtmečių gali pritrūkti maisto, tad svarbu atsigręžti į alternatyvius maisto šaltinius.

Paragauti vabzdžių ir pamatyti daugiau nei 70 eksponuojamų egzotinių gyvūnų ir augalų plėšrūnų galite jau šį savaitgalį, kovo 10-11 d. prekybos ir pramogų centre „Saulės miestas“, Šiauliuose vyksiančioje egzotinių gyvūnų parodoje. Paroda nemokama.

Kalbant apie darbuotojų įvairovę organizacijoje, vis dažniau atkreipiamas dėmesys į kartų skirtumus. Nors ši tema susilaukia gana prieštaringų mokslininkų vertinimų, tačiau praktikams ji itin aktuali, nes darbo rinkoje pradeda dominuoti Y kartos darbuotojai, kurie apibūdinami kaip stipriai „kitokie“ nei jų pirmtakai.

Prielaida, kad šie skirtumai egzistuoja, kyla jau iš paties kartos apibūdinimo: kiekviena darbuotojų karta yra susijusi su unikaliais asmenybės bruožais ir vertybėmis, kurios susiformavo per skirtingą istorinę, kultūrinę ir socialinę kartų patirtį. Neabejotinai šie skirtumai atsispindi ir darbuotojų elgesyje, dėl kurio ir rūpinasi organizacijos. Politikos ir verslo etinių skandalų kontekste itin aktualus tampa būtent etiško elgesio suvokimas ir vertinimas organizacijoje – jis taip pat gali būti susijęs su kartų skirtumais.

Y karta: ambicingi, visuomeniški, imlūs technologijoms, bet ne visada etiški

Nors mokslinių tyrimų apie kartas rezultatai yra gana kontraversiški, vis dėlto, dažniausiai sutariama bent dėl kai kurių Y kartos darbuotojų asmenybės bruožų, vertybių ir požiūrio į darbą. Teigiama, jog šios kartos darbuotojams būdingas didelis savarankiškumo poreikis, aukštas pasitikėjimas savimi ir noras pranokti aplinkinius pasiekimais, kurie privalo būti pripažinti. Nors šių žmonių orientacija į darbą yra sumažėjusi dėl didesnio dėmesio darbo ir šeimos vaidmenų suderinimui, tačiau jie pripažįsta visuomeniškumo ir pilietinių pareigų svarbą.

Be to, Y kartos atstovus labiau motyvuoja išoriniai paskatinimai, kai jie nori daug uždirbti ir greitai lipti karjeros laiptais (galbūt tiksliau – pakilti karjeros eskalatoriumi ar liftu). Todėl šie darbuotojai dažniau keičia darbo vietą, poziciją ar projektus ieškodami lanksčių darbo sąlygų, sunkiau tvarkosi su sudėtingomis ir laike užsitęsusiomis darbinėmis situacijomis, jų kompetencijos įvertinimo stoka, o atlikdami užduotis būtinai naudojasi technologijomis.

O kokie jie kalbant būtent apie etišką elgesį? Tyrimai patvirtina, jog gana didelis procentas Y kartos atstovų pasitelkdami informacines technologijas darbe nesuvokia, jog neetiškai naudoja socialinius tinklus – pavyzdžiui, rinkdami informaciją apie konkurentus, komentuodami organizaciją ar jos narius, dalindamiesi konfidencialia informacija su kolegomis.

Vis dėlto, jie gana gerai atpažįsta kitų neetišką elgesį, ypač tą, kuris susijęs su poveikiu visuomenei. Be to, grupinius etikos nusižengimus organizacijoje jie toleruoja labiau nei individualius. Galbūt dėl to, jog jų etiško elgesio sampratą labiausiai formuoja socialinės sąveikos organizacijoje – su kolegomis, vadovais ir kitais organizacijos nariais. Tuo tarpu Y kartos darbuotojų etiško elgesio proaktyvumas yra susijęs su stipria etikos programa organizacijoje ir pasitikėjimu jos realiu veikimu.

Panašu, kad Y kartos darbuotojų etiško elgesio samprata atkartoja bendrąsias šios kartos elgesio tendencijas, individualių bruožų ir vertybių, požiūrio į darbą ypatumus.

Darbuotojams – ieškoti sąlyčio su įmonės vertybėmis, įsitraukti į etinių klausimų sprendimą

„Mes virstame ne į tirpdantį katilą, o į gražią mozaiką. Skirtingi žmonės, skirtingi troškimai, skirtingos viltys, skirtingos svajonės“, sakė JAV prezidentas Jimmy Carteris. Vis dėlto, tam, kad šia mozaika galėtume grožėtis, reikalingos nuolatinės pastangos. Organizacijos kontekste mozaika – tai darbuotojų įvairovė, kurios valdymas kelia kasdienius iššūkius, ypač kalbant apie tokius subtilius ir jautrius dalykus kaip etiškas elgesys. Tačiau priėmus šiuos iššūkius, atlygis gali nustebinti.

Dažniausiai būtent vadovai ir žmogiškųjų išteklių valdymo specialistai dirba su iššūkiais, kurie kyla, kai skirtingų kartų darbuotojai susitinka po vienu stogu. Vadovams rekomenduojama aiškiai perteikti organizacijos tikslus ir vertybes, skatinti darbuotojus ieškoti sąlyčio taškų tarp organizacijos ir jų individualių vertybių, tikslų. Taip pat siūloma sudaryti galimybes Y kartos darbuotojams aktyviai dalyvauti sprendžiant etinius klausimus, kai užduotis iš tiesų kelia iššūkius, o ją įgyvendinus patenkinamas individualių pasiekimų poreikis. Vadovai turėtų ne tik įgalinti savo darbuotojus spręsti etinius klausimus, bet ir pastebėti jų pastangas, pripažinti pasiekimus.

Šiuose procesuose itin svarbus paties vadovo atvirumas ir skaidrumas, lankstumas ir noras vystyti santykius su darbuotojais. Subtilių, su etika susijusių klausimų analizavimas galimas tik užmezgus abipusiškus, pasitikėjimu grįstus santykius, kurių plėtojimui Y kartos atstovai dažnai renkasi virtualias bendravimo priemones, todėl vadovas turėtų jas įtraukti į komunikacijos sistemą.

Tuo tarpu žmogiškųjų išteklių valdymo specialistai savo veiklas galėtų pradėti jau nuo atrankos – Y kartos darbuotojams pateikdami realistiškus darbo skelbimus, o pokalbio dėl darbo metu paaiškindami organizacijos vertybes, akcentuodami etiško elgesio standartus kaip strateginius organizacijos prioritetus. Ne mažiau svarbūs ir socializacijos bei adaptacijos procesai, kai naujokams pristatomi ir paaiškinami konkretūs dokumentai (pavyzdžiui, etikos kodeksai ar programos, elgesio taisyklės), organizacijos tradicijos, kurios padeda suvokti, kas yra etiška ir neetiška, kaip derėtų ir nederėtų elgtis, kokios pasekmės už etišką ir neetišką elgesį yra numatytos organizacijoje.

Y kartos darbuotojai nemėgsta skaityti didelės apimties dokumentų, tačiau organizacijos etikos nuostatos jiems yra svarbios priimant sprendimus darbe – todėl reikia pasirūpinti, kaip šią informaciją perduoti jiems patraukliu būdu, kad ji pasiektų adresatą. Viena iš siūlomų priemonių – grįžtamasis ryšys apie darbo atlikimą akcentuojant etinius aspektus. Taip pat rekomenduojama pasinaudoti mentorystės galimybėmis suporuojant skirtingų kartų darbuotojus: pavyzdžiui, kai vyresnieji iš Y kartos darbuotojų mokosi skaitmeninių įgūdžių, o šie tobulėja matydami vyresniuosius kaip etiško elgesio modelius.

Svarbiausia, jog vadovų ir žmogiškųjų išteklių valdymo specialistų bendradarbiavimas sprendžiant įvairovės valdymo iššūkius yra siejamas su tokiais rezultatais kaip darbuotojų gerovė bei padidėję organizacijos veiklos efektyvumo rodikliai. Vadinasi, pastangos atsiperka.

Skirtingos kartos – ne skirtingos planetos

Vis dėlto, egzistuoja ir kitokia nuomonė dėl kartų skirtumų kalbant apie etišką elgesį – abejojama teiginiais, kad skirtingų kartų darbuotojai yra lyg iš skirtingų planetų ir kad su jais reikėtų dirbti skirtingai. Šio alternatyvaus požiūrio šalininkai argumentuoja, jog didžioji dalis aptarinėjamų kartų skirtumų yra paremta ne empiriniais įrodymais, o stereotipais. Be to, yra tyrimų, kurie patvirtina, jog skirtingų kartų darbuotojai dirbdami vienoje organizacijoje supanašėja, perima organizacijos vertybes. Dar daugiau, dalis bendražmogiškų vertybių perduodama iš kartos į kartą. Todėl skirtingos žmogiškųjų išteklių valdymo praktikos, nukreiptos į skirtingų kartų darbuotojus, gali būti netgi priskirtos diskriminuojančiam elgesiui ir tapti pagrindu teisiniams klausimams, problemoms dėl teisingumo jausmo ir darbuotojų produktyvumo.

Reikia pripažinti, kad kartais tarp vienos grupės atstovų galima rasti netgi daugiau skirtumų, nei jų yra tarp skirtingų grupių. Todėl pagrindinis principas, kuris tinka abiem aukščiau aptartiems požiūriams, yra toks – individualūs darbuotojų skirtumai (stiprybės ir silpnybės) turėtų būti atskaitos taškas planuojant įvairovės valdymo programas. Taigi, kiekvienas darbuotojas, turintis savą etiško elgesio sampratą – nesvarbu, X, Y ar Z kartos atstovas – yra vertas vadovų ir žmogiškųjų išteklių valdymo specialistų dėmesio.

Aurelija Stelmokienė, psichologė, Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros docentė

Šalia „greitosios mados“ tendencijų, demonstruojamų aprangos ir įvaizdžio šablonų, tobulų modelių formų privalo atsirasti vietos ir nediskriminacinei madai, kuri suteiktų galimybę be jokių apribojimų dėl dydžio, amžiaus ar kitų kriterijų mėgautis moderniais aukštos kokybės drabužiais. Tuo įsitikinusi unikalios mados ir gyvenimo stiliaus prekės ženklo „Julia Janus“ kūrėja Julija Janulaitytė, kuri kovo 15 dieną Kauno technologijos universiteto (KTU) „Santakos“ slėnyje esančioje „DesignLibrary“ dalinsis patirtimi skaitydama paskaitą – „Julia Janus: nacionalinio dizaino tapsmas globaliu“.

„Žinau pagal save, kokios kančios yra rasti tinkamo dydžio įdomesnį rūbą, kuris dar ir ilgiau tarnautų. Mane pačią erzina sugaištas laikas paieškoms, todėl noriu daryti tai kuo rečiau. Kuriu tai, ko labai trūksta, t. y., pasitikėjimą savimi tokiame kūne, koks jis yra, nesikankinant dėl netinkamo stiliaus ar nepatogaus drabužio, ir galimybę vienoje vietoje nusipirkti viską, ko gali reikėti geram stiliui palaikyti“, – teigia žinoma Lietuvos mados dizainerė, prekės ženklą „Julia Janus“ sėkmingai plečianti ir užsienio šalyse.

Per 9-erius veiklos metus Julija išvystė prekės ženklą skirtą vyrams ir moterims, kuris išsiskiria šiuolaikiniu avangardiniu minimalistiniu dizainu, savo veiklos misija ir vertybėmis. Šiuo metu „Julia Janus“ turi penkias koncepcines parduotuves Lietuvoje, prekiauja internetu ir didmena Latvijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Graikijoje, Rusijoje, Kinijoje, Japonijoje bei Australijoje.

Pasak J. Janulaitytės, jos kuriama mada pabrėžia žmogaus unikalumo svarbą ir įvairovės palaikymą. Dėl to „Julia Janus“ kolekcijos gaminiai prieinami itin plačioje dydžių skalėje. Prekės ženklas „Julia Janus“ neša žinią, kad „grožis yra ta akimirka, kai tu nusprendi būti savimi“.

– Kaip atsirado prekės ženklas „Julia Janus“? Nuo ko viskas prasidėjo?, – paklausėme dizainerės.

– „Julia Janus“ atsirado iš didelio noro kurti nediskriminacinę madą, kuri leistų be apribojimų dėl dydžio, amžiaus ar kitos įvairovės mėgautis moderniu aukštos kokybės drabužiu.

Man nepatinka, kad iki šiol mados parduotuvės skirstomos į reguliarių ir didelių dydžių parduotuves. Žmonės yra įvairūs ir dažniausiai vidutinio kūno sudėjimo. Tokie yra labiausiai nuskriausti, nes nei vienose, nei kitose parduotuvėse jiems nėra pasirinkimo.

Aš esu Julija Janulaitytė, sutrumpinusi savo pavardę gavau Janus – vardą, kuris hebrajiškai reiškia “Dievo išgirstas, palaimintas”. Janus yra ir romėnų dievo vardas,. Šis dievas atsakingas už permainas.

Visi Julia Janus drabužiai pagaminti skaidriai dirbančiose įmonėse. Man tai yra labai svarbu. Aš nesuprantu, kaip greitojoje madoje galima užauginti medvilnę, nuimti derlių, ją apdoroti, išverpti siūlus, išmegzti marškinėlių audinį, juos pasiūti, nudažyti, uždėti printą ir galiausiai pasiekti, kad tie marškinėliai kainuotų tik 7–10 eurų. Kokiomis vergovės sąlygomis tai gali būti pagaminta?

– Kur jūs semiatės įkvėpimo?

– Mane įkvepia gamta ir žmonės, istorijos ir tendencijos. Galima sakyti, kad visa kultūrinė, politinė, istorinė, biologinė aplinka yra mano kūrybos įkvėpėja. Pradedu kurti apmąstydama kiekvienos kolekcijos temą, ieškodama unikalių konstrukcinių, spalvinių, medžiagiškumo sprendimų remiuosi tuo metu aktualiais klausimais. Ieškau klientui geriausio pasiūlymo iš begalės fantazijų: to vienintelio, gundančio ne tik savo išore, bet ir verte.

Pati svarbiausia „Julia Janus“ dalis – komanda, kuri susibūrusi kartu kuria, diskutuoja, vieni kitiems padeda, gamina, ieško įvairių sprendimų. Mano įkvėpimas būtų niekas, jei tai netaptų kolektyvinio darbo produktu. Idėjos gyvena ne tik dėka tų žmonių, kurie jas palaiko dirbdami kartu, bet ir dėka tų, kurie perka mūsų kūrinius.

– Kaip gimsta jūsų kolekcijos vizija? Ar atsižvelgiate į pasaulines tendencijas, galbūt socialinius klausimus ir problemas?

– „Julia Janus“ yra lėtoji mada. Kuriu drabužius, kurie „ilgai groja“. Juos galima nešioti ilgą laiką, o pavargus atiduoti ir perleisti kam nors kitam. Norint atsinaujinti prie drabužių iš ankstesnių „Julia Janus“ kolekcijų priderinami naujų kolekcijų modeliai. Jie neišeina iš mados, tačiau kartu aš atliepiu ir tendencijas, pasiimdama iš jų tai, kas tinka prie mano koncepcijos „stuburo“.

Tuo tarpu greitoji mada manipuliuoja tendencijomis. Aš kuriu kokybiškus drabužius, kurie DNR grandine jungiasi su ankstesniais kūriniais, formuoju ilgalaikį, tačiau švelniai avangardistinį stilių. Mano sukurtas stilius palieka pėdsaką mados istorijoje, priešinasi masiniam pigaus, išmetimui skirto, neyrančio audinio, taršaus produkto vartojimui.

– Kokią moterį ir kokį vyrą įsivaizduojate kurdama naujus drabužių modelius? Ar jie pasižymi konkrečiomis būdo ir charakterio savybėmis?

– Ir kurdama, ir savo parduotuvėse matau žmones, kurie ieško tvaraus gyvenimo būdo. Tokius, kurie sąmoningai renkasi kokybę ir išliekamąją vertę. Jie mėgsta save išreikšti, nori kokybės, tai žmonės, kurie mėgaujasi gyvenimu, žino savo vertę, moka dirbti ir kurti, domisi kultūra.

– Kaip gimė mintis kurti madą įprastiems, kasdien sutinkamiems žmonėms, o ne tobulų formų modeliams?

– Mano mada neturi dydžio ir amžiaus. Nei moterų, nei vyrų kolekcijose. Ji skirta netobulam kūnui, koks yra kiekvienas žmogus. Tobuli tik dievai ir modeliai. Tačiau pati mano kuriama mada nėra įprasta. Tai galimybė pasijusti moderniai, gyventi su stiliumi, parodyti savo, kaip neeilinės asmenybės, išskirtinumą.

– Kokį vaidmenį drabužių kūrime vaidina medžiagiškumas? Kaip atsirenkate audinius kolekcijoms? Ar stebite inovacijas šioje srityje?

– Kuriu iš natūralių arba pusiau natūralių pluoštų. Ieškau ekologiškiausio sprendimo, tinkamo žmogaus kūnui. Man labai svarbu, kad ir drabužis kvėpuotų, ir žmogaus oda per jį galėtų atsikvėpti. Inovacijos audiniuose svarbios, jei jos padeda spręsti mano ir mano pirkėjų poreikius. Todėl visas jas stebiu ir įvertinu, o pastebėjusi naudingas mums – testuoju, bandau, pritaikau.

Man svarbu, kaip vystosi visa mados pramonė. Mielai prisidėčiau prie ateities aprangos vizijos ir inovacijų kūrimo, turiu minčių kaip galėtų būti sumažinta tarša.

– Jūs taip pat pristatėte virtuvės ir namų liniją. Galbūt ateityje planuojate pereiti prie interjero kūrimo?

– Virtuvės ir namų linija – „Julia Janus“ parduotuvių koncepcijos dalis. Kurdama savo parduotuves, ieškojau išskirtinio ir mūsų kraštui būdingo bruožo, kuris kultūriškai vienytų, bet kartu būtų išskirtinis savo idėja. Supratau, kad dėl atšiauraus klimato, mes labai daug dėmesio skiriame valgymo kultūrai. Mūsų gyvenimas namuose sukasi aplink virtuvę: ten dalijamės ne tik maistu, bet ir visomis patirtimis bei planais. Tokiu būdu visai natūraliai „Julia Janus“ parduotuvėse atsirado stalas su parduodamais stalo, įvairiais valgymo aksesuarais, indais, kurie taip pat mano sukurti.

– Prieš keletą metų dar buvo galima matyti, kad Lietuvoje pasaulinės madų tendencijos šiek tiek vėluoja. Kokia padėtis, jūsų nuomone, yra dabar?

– Lietuvoje mados tendencijos vėluoja. Rinka yra per sekli, kad būtų pakankamai tendencijų sekėjų, vartotojų, kurie skatintų tendencijų generavimąsi ir jų virtimą prekėmis. „Julia Janus“ kolekcijose dažnai pasitaiko, kad naujas, pagal tendencijas sukurtas produktas tampa pastebėtas ir populiarus tik sezonui einant į pabaigą ar net kito pradžioje. Man gera žinia yra ta, kad mūsų klientai su kiekviena kolekcija vis labiau pasitiki „Julia Janus“ drabužiais ir jų privalumais, drąsiau leidžiasi į stiliaus transformacijas.

– Matome, kad mados ratas sukasi ir vis sugrįžta anksčiau buvusios tendencijos. Kaip manote, kurio laikotarpio mada vėl sugrįš per artimiausius 5 metus?

– Mada arba dizainas grįžta vėl ir vėl, kol apsisuka 10–12 metų ciklas. Po to ji atsikartoja per vieną kartą, praėjus 16–21 metams nuo populiarumo viršūnės. Galime paskaičiuoti: per 5 metus turi atsikartoti tai, kas buvo madinga prieš 20 metų, t. y., 2000-ųjų išvakarėse. Viena iš tada populiarių tendencijų – augaliniai motyvai, kita – platėjantys džinsai. Tačiau aš neseku ir nekartoju mados ciklų. Kuriu čia ir dabar. Mano madai apibūdinti artimas anglų kalbos naujadaras, kuriuo vadinasi viena labai žymi interneto kultūros platforma – „nownessׅ“. Tai reiškia „dabartiškumą“.

Šiandien, 21-ame interneto, informacijos pertekliaus, socialinių tinklų bei reklamos amžiuje darosi vis sunkiau atskleisti save, „prasimušti“, susikurti išsvajotą karjerą ir būti kažkuo išskirtiniu. Lietuvos teatro ir operos režisierė bei prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė pastebi – yra daug protingų, išmintingų, talentingų žmonių, bet jie dažnai nepasiekia savo potencialo viršūnės dėl to, kad bijo savo pirmos nesėkmės ir žodžio „ne“.

„Aš turiu vieną taisyklę, kuria vadovaujuosi jau 50 metų ir kuri man padeda bet kurioje gyvenimo situacijoje: jeigu jums sako „ne“ – niekada netikėkite. Jei išgirstate neigiamą atsakymą, galite palinguoti galva, bet niekada su tuo nesutikite ir visada ieškokite būdų pralysti, apeiti tą užkardą, prasisukti, kad ir aplinkiniu keliu, taip, kad pasiektumėte, ko norite. Už savo svajonę reik kovoti“, – pataria D. Ibelhauptaitė. Dalyvaudama Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Karjeros dienose su studentais ir bendruomene ji pasidalino savo išskirtine patirtimi ir patarimais, kaip surežisuoti sėkmingą karjerą ir gyvenimą.

Ką daryti, kai išgirstate „ne“?

D. Ibelhauptaitė pripažįsta – gyvenime teko išgirsti ne vieną „ne“. Šiuo žodžiu prasidėjo ir jos, kaip režisierės, kelias. „Tais laikais Lietuvoje nebuvo kur studijuoti teatro režisūros, tad turėjau stoti į Maskvos teatro akademiją. Tada režisūra buvo vyrų profesija, o vieną moterį priimdavo tik kokį kartą per 5 metus. Konkurse dalyvaudavo 500–600 žmonių į vietą, nes laisvų būdavo tik 5“,– pasakojo D. Ibelhauptaitė.

Pirmą kartą į akademiją įstoti jai nepavyko – sakė, jog per jauna, mat tuomet į režisūrą daug kas stodavo jau turėdami vieną aukštojo mokslo diplomą. Įstoti pavyko iš trečio karto, nes, anot režisierės, priėmimo komisija suprato, kad ji važiuos tiek kartų, kiek reikė tol, kol įstos. Net ir pradėjus mokytis nebuvo lengva: „Pirmą paskaitą dėstytojas man tiesiai pasakė, kad moterų režisierių nebūna. Supratau, kad aš esu „nulio“ vietoje ir kad man darbo reikės įdėti kur kas daugiau nei kitiems. Atsidūrus tokiose situacijose būna labai baisu, nes atrodo, kad patekai į liūtų į narvą ir imi dvejoti, ar turėsi savyje pakankamai jėgų“, – prisipažįsta D. Ibelhauptaitė. Bet kartu pataria – tokiais gyvenimo momentais svarbu priminimas sau, kodėl tu tai darai, tikėti savo svajone. Anot jos, nereikia niekam kitam to aiškinti, svarbu pačiam žinoti, tada kaip kokiame slalome galėsi apeiti visas kliūtis ir judėti į priekį.

Režisierė atkreipia dėmesį – gyvenime labai daug kas mus visus žlugdo: mūsų darbus, idėjas, planus, tarsi norima, jog visi būtume vienodi, vidutiniški, saugūs. „Aš šitą stadiją vadinu „vidutiniškai gerai“. Ji visiems yra saugi – esame pastovūs, vykdome planą, nekeliame jokių „bangų“. Bet jei jūs esate tos asmenybės, kurios gyvenime nori pasiekti daugiau, nors kažkokia mažyte dalele prisidėti prie to, kad pasaulis judėtų į priekį, „vidutiniškai gerai“ yra tai, kas po kelių metų sukelia didelį vidinį nepasitenkinimą. Net tada, kai iš jūsų norima ir tikimasi „vidutiniškai gerai“, jūs bandykite rasti galimybes ir nišas padaryti dar 10 proc. daugiau nei prašoma. Genialumas, sėkmė ir išskirtinumas slypi tuose 10 proc. ir ne visi juos įgyvendina“, – pastebi D. Ibelhauptaitė.

Dalia Ibelhauptaite / VGTU archyvo nuotr.

Nuo kalno leistis lengviau nei į jį kopti

D. Ibelhauptaitė akcentuoja, kad niekada nereikia bijoti norėti daug, kurti didelius planus, prašyti ir kviesti į savo idėjas geriausius žmones. „Dar savo karjeros pradžioje aš supratau vieną dalyką – jei pradedi į karjeros viršūnę kopti nuo apačios, tai bus labai toli eiti. Bet jei pradėsiu nuo kalno viršūnės ir ten man sakys „ne“, tai aš galėsiu eiti laipteliais žemyn ir vis klausti, kol mane priims. Nuo tos vietos ėjimas iki viršūnės bus trumpesnis nei nuo apačios“, – akcentuoja režisierė.

Šį metodą ji pritaikė baigdama studijas akademijoje. „Aš nusprendžiau eiti į geriausią Maskvos teatrą. Teatro vadovą beveik ištiko šokas, kad aš ten nuėjau ir pasisiūliau pastatyti spektaklį. Po 20 min. apsvarstymų jis man pasakė „daryk“, o vėliau prisipažino, kad per daugelį metų pas jį niekas nebuvo atėjęs su tokiu pasiūlymu. Matyt, visi bijojo“, – pasakojo režisierė.

Ji atkreipia dėmesį, kad pakliuvus pas geriausius, turi ir dirbti 10 kartų geriau ir greičiau, nes reikalavimai yra visiškai kito lygio. Tačiau D. Ibelhauptaitė ragina – niekada nereikia bijoti, jei turite gerą idėją ir esate savimi užtikrinti. „Net jei ir nesate užtikrinti, nepamirškite, kad galima tai suvaidinti. Niekam nesvarbu, kaip jūs jaučiatės ketvirtą valandą ryto – ramiai miegate, dirbate ar verkiate. Nebūtina rodyti visų savo savybių, galima save pristatyti tik geriausioje šviesoje. Tad jei kažkur pakliuvote tarp didelių ryklių į didelį baseiną, elkitės kaip vienas iš jų, negalvokite, kad esate „silkutė“, – pataria režisierė.

Šiuolaikinis pasaulis reikalauja žmonių-multipleksų

Režisierė atskleidžia – pas ją dirbančius jaunu žmones ji apkrauna beprotiškai dideliu darbo krūviu ir kalba jiems apie žmogų-multipleksą. „21-o amžiaus žmogus turi būti ne tik ekspertas savo srityje, bet ir žinantis, mokanti, gebantis daug kitų dalykų. Žmogus-multipleksas gali ir parežisuoti, ir rekvizitą suklijuoti, jei sulūžo, ir pastovėti pardavinėdamas bilietus, ir į verslo susitikimą nueiti ir interviu duoti. Iš mūsų komandos 28 operos solistai dainuoja didžiausiose Europos scenose. Kodėl? Nes tai yra žmonės, kurie anksti suprato, kad gerai dainuoti neužtenka – tu turi būti puikus aktorius, tu turi į save investuoti, nes tavo kūnas ir protas yra tavo instrumentai“, – sako režisierė.

VGTU Karjeros dienų dalyviams D. Ibelhauptaitė akcentavo – universiteto baigimas nėra pabaiga, priešingai, tai pradžia kelionės per gyvenimą, kurios metu renkama praktika, įspūdžiai, įgūdžiai, patirtis į tą krepšelį, kuris daro jo savininką unikaliu, kitokiu, netradiciniu, išskirtiniu. Dėl to režisierė ragina studentus būtinai pasinaudoti studijų metu suteikiamomis mainų galimybėmis: „Reikia išvažiuoti į kitą šalį tam, kad įgautum kitų patirčių. Reikia pamatyti ir suprasti save pasaulio kontekste. Jei tu sėdi savo balkone ir galvoji, kad esi geriausias tai yra visai kas kitą, nei kai apkeliavęs pusę pasaulio tu sėdi savo balkone ir žinai, kad esi geriausias“, – atkreipia dėmesį ji.

Pasak režisierės, holivudinės sėkmės istorijos bet kur – versle, mene, gyvenime – yra tik istorijos: „Aš nesutikau nei vieno sėkmingo žmogaus, kuriam viskas nukrito iš dangaus. Jei neįdėsite daug juodo darbo – niekas neįvyks. Juodas darbas yra pagrindas – tiek tobulėjant profesinėje srityje, tiek nuolat semiantis žinių, tiek plečiant akiratį. Ko jūs besiektumėte, labai svarbu neužsidaryti dėžutėje, nevirti savo sultyse, bet matyti kontekstą ir pasaulį aplinkui“.

Stambiausias viešojo maitinimo verslo atstovas Lietuvoje bendrovė „Amber Food grupė” paskelbė, kad per 5-erius metus visiškai atsisakys narvuose auginamų vištų kiaušinių – vietoje jų, naudos ant kraiko arba laisvai laikomų paukščių kiaušinius. „Charlie pizza”, „La Crepe”, „Manami“, „Katpėdėlė”, „Carskoje Selo”, „Guacamole“ ir keletą kitų restoranų tinklų valdanti įmonė tokį žingsnį žengia atsižvelgdama į naujausias tendencijas ir augantį klientų sąmoningumą dėl gyvūnų gerovės.

„Pastaraisiais metais pastebime tendenciją – žmonės vis dažniau domisi ne tik maistinėmis patiekalų savybėmis, bet ir gyvūnų laikymo sąlygomis. Ne narvuose laikomų vištų kiaušiniams vis daugiau dėmesio teikia ir didieji šios produkcijos tiekėjai bei prekybininkai. Tuo tarpu viešojo maitinimo įstaigos Lietuvoje dar neskuba persiorientuoti – tikimės, kad „Amber Food“ žingsnis suteiks tam reikiamą impulsą“, – sako „Amber Food“ direktorius Gediminas Balnis.

Ne narvuose laikomų paukščių kiaušiniai įvairiuose restoranų patiekaluose naudoti pradedami jau šiemet, tuo tarpu iki 2023 m. kiaušinių iš narvų bus visai atsisakyta.

UAB „Amber Food grupė” priklauso virš 50 restoranų visoje Lietuvoje. „Turint omenyje, kiek daug kiaušinių sunaudoja visi bendrovei priklausantys restoranai kartu sudėjus, šio sprendimo poveikis vištų gerovės situacijai Lietuvoje iš tiesų milžiniškas. Džiaugiamės, kad įmonės vadovai tą suprato ir prisiėmė atsakomybę už teigiamus pokyčius”, komentavo gyvūnų gerovės aktyvistas, organizacijos „Tušti narvai” atstovas Mykolas Šermukšnis.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

„Amber Food” priklausančios maitinimo įstaigos tapo pirmaisiais tokį sprendimą priėmusiais lietuviškų tinklų restoranais. Pasak M. Šermukšnio, ligi šiol numeriu 3 pažymėtų (t.y. narvuose auginamų vištų sudėtų) kiaušinių Lietuvoje oficialiai atsisakę buvo tik pavieniai restoranai ir užsienio kapitalo greito maisto tinklai Subway bei McDonald’s.

Vištų laikymo būdą ir kiaušinių kilmės šalį pirkėjai gali sužinoti vos pravėrę pakuotę. Pirmasis skaičius ant kiaušinio nurodo, kaip laikomos dedeklės vištos: 1 – laisvai laikomų vištų kiaušiniai; 2 – ant kraiko laikomų vištų kiaušiniai; 3 – narvuose laikomų vištų kiaušiniai; 0 – ekologiški kiaušiniai. Po skaičiaus esanti raidžių seka nurodo kodą šalies, kurioje yra vištų laikymo vieta. Lietuvoje užaugintų vištų kiaušiniai turi ženklą LT, Latvijoje – LV, Ukrainoje – UA, Lenkijoje – PL ir panašiai.

Lietuvos studentų sąjunga (LSS) 2017 m. gruodžio – 2018 m. sausio mėnesiais vykdė tyrimą „Socialinė dimensija“. Tyrimas atskleidė, kad 80 proc. studentų per paskutinius metus jautė didelį nerimą, 75 proc. – stiprų stresą, 63 proc. – ilgai besitęsiančią blogą nuotaiką, 59 proc. – nemigą, o beveik pusė (46 proc.) – valgymo sutrikimus. 30 proc. respondentų teigė, kad per paskutinius metus patyrė depresiją.

LSS atlikto tyrimo duomenis galime papildyti kito tyrimo, atlikto pernai vasarą Baltijos šalyse, duomenimis. Tuomet buvo nustatyta, kad net 90 proc. lietuvių sakosi kasdien patiriantys stresą.

Ne ką mažesni rodikliai ir kitose Baltijos šalyse.

Latvijoje stresą patiria 86 proc., Estijoje – 84 proc. gyventojų. Beveik 57 proc. teigė patiriantys įtampą dėl didelių darbo krūvių ir santykių su kolegomis. 50 proc. Baltijos šalių gyventojų dėl streso turi miego sutrikimų („Sanofi-aventis“ ir „Rinkos tyrimų centro“ duomenys).

Tad akivaizdu, kad nuolatinis stresas ir nepageidautinos jo pasekmės nėra vien „studentiška problema“ – nuolatinį stresą patiria ir dėstytojai, ir pardavėjai, ir bedarbiai.

Reikėtų įvertinti ir tai, kad tie 90 proc. lietuvių bei 75 proc. studentų, nurodžiusių, kad kasdien patiria nemenką stresą, nėra psichologine prasme vienalytė grupė. Daliai šių žmonių jau gali būti reikalinga rimta individuali psichologinė pagalba ir be specialistų įsikišimo jiems ką nors pakeisti būtų sunku.

Kita dalis apklaustųjų greičiausiai patys jau yra atradę būdų, kurie padeda tvarkytis su dažnomis stresinėmis situacijomis ir neleidžia stresui tapti chronišku. Beje, tų būdų yra labai įvairių – nuo relaksacinių technikų, fizinio aktyvumo iki išsikalbėjimo su artimaisiais ar tiesiog gero poilsio.

Plačiau norėčiau pakalbėti apie tuos nuolatinį stresą patiriančius žmones, kurie nemoka (o kartais – tiesiog nenori) iš aukos pozicijos pereiti į šeimininko poziciją.

Be abejo, pozicijos pakeitimui reikalingos pastangos ir noras, o jų irgi ne visada turime.

Tačiau susitaikę su nuolat patiriamu stresu rizikuojame rimtomis sveikatos problemomis ar tiesiog tapti nuolat inkščiančiais, nepatenkintais, nuolat dejuojančiais, bet nieko nekeičiančiais žmonėmis, kurie vargina šalia esančius ir nuo kurių tiesiog imama bėgti.

Jei nenorite patekti į šią kategoriją, pamąstymui pateiksiu keletą teiginių ir rekomendacijų, kurios galbūt duos postūmį jūsų asmeninei kaitai.

Gyvenimas nėra sterilus, sunkių ir neapibrėžtų situacijų buvo ir bus, jų išvengti neįmanoma. Todėl vienintelis kelias – išmokti tinkamu būdu panaudoti stresinėse situacijose kylančią įtampą ir tiesiog siekti, kad ji taptų ne griaunančia, o kuriančia energija.

Pravartu prisiminti paprastą taisyklę: žmogų naikina ne tiek streso keliama įtampa ir nerimas, kiek žmogaus nepasiruošimas toms situacijoms, kurias pateikia gyvenimas.

Kitaip tariant, daugelis tiesiog neturime veiksmingos vidinės strategijos susidūrus su stipriais stresoriais.

Kiek tenka pastebėti, žmonės tokiose situacijose dažnai save gąsdina „man nepavyks“, „aš nieko nespėsiu“, „mane blogai įvertins“, „kas dabar bus?“ ir… nieko nedaro, kad situacija pasikeistų.

Negana to, dalis žmonių mėgsta racionalizuoti stresinę situaciją, t. y., rasti paaiškinimus, kurie gal ir panašūs į tiesą, bet toli gražu nebūtinai yra tiesa.

Pavyzdžiui: „net jei aš ir spėčiau padaryti šį darbą, vis tiek mane blogai įvertins, aš neįtiksiu, tad neverta net stengtis“ arba „aš tiesiai sakau, ką galvoju, todėl manęs nemėgsta ir už tai man rašo blogus pažymius, galiu net nesistengti“.

Prisipažinkime sau: tai panašu į išsisukinėjimą, tiesa? Ir vėl nieko nedaroma, kad situacija keistųsi.

Tad kokie konkretūs žingsniai galėtų vesti situacijos šeimininko pozicijos link?

Panagrinėkime galimą studentišką situaciją.

Mažai tikėtina, kad jūsų aplinka visada bus vien pozityvi ir prisitaikys prie jūsų. Tai – abipusis procesas: ji veikia jus, jūs – aplinką. Aplinkinis pasaulis – tai jūsų pasaulis.

Rosita Lekavičienė / KTU archyvo nuotr.

Todėl prisiimkite atsakomybę už tai, kas vyksta, nepermeskite to kitiems.

Pavyzdžiui, jei jūs pasirinkote būti studentu ir studijuoti tam tikrą dalyką, tai ko gero dėstytojai nėra kalti, kad naujos informacijos bus labai daug, o jūsų žinios – nuolat tikrinamos.

Antrasis žingsnis – kilus sudėtingai, neapibrėžtai, stresą keliančiai situacijai, pasikalbėkite su savimi. Tai reiškia, kad jūs turite nustoti save gąsdinti ar savęs gailėtis, o tiesiog balsu sau garsiai įsivardinti, kas konkrečiai kelia baimę, įtampą ar nerimą.

Taigi, negąsdinkite savęs („neįmanoma tiek išmokti“, „kas dabar bus?“, „nebegausiu stipendijos“, „ką tėvai pasakys“, „man nėra taip buvę“), o labai aiškiai sudėliokite, kas jums kelia didžiulę įtampą.

Pavyzdžiui: „iki egzamino liko 2 dienos, per tą laiką reikia perskaityti 4 storus vadovėlius, dar spėti atsiskaityti referatą, kitaip neleis laikyti egzamino“. Aiškus problemos įvardinimas mažina stresą, kadangi jūs bent jau turite aiškų planą, ką būtų galima pradėti daryti, nežiūrint situacijos beviltiškumo.

Trečia, pasikalbėkite su savimi ir apie tai, kas gali atsitikti blogiausio stresą keliančioje situacijoje. Netinka pasakymai, kad „bus labai blogai“, „aš to nepakelsiu“, „visi apie mane kalbės“ ir pan.

Mūsų aptariamu atveju blogiausias scenarijus galėtų būti toks: neišlaikytas egzaminas, todėl prasitęsusi sesija egzamino perlaikymui („vis tiek reikės išmokti, kai kiti jau atostogaus!“); ir negalėjimas išskristi į kelionę, nors bilietas jau nupirktas.

Blogiausio varianto įvardijimas turi dvi naudas – pirma, mobilizuojamės pradėti spręsti situaciją, kad neįvyktų blogiausia; antra, blogiausio varianto konkretizavimas neretai nuima įtampą, nes pamatome, kad nėra taip baisu, kaip save gąsdinome. Kartais net atveria naujas patirtis ar gyvenimo galimybes.

Labai aiškiai susiplanuokite laiką ir išnaudokite kilusią įtampą tikslui pasiekti. Tai yra, padarykite viską, kad per 2 dienas įveiktumėte 4 vadovėlius ir susitartumėte dėl referato atsiskaitymo. Nenuleiskite rankų ir padarykite viską, kad jūsų sąžinė būtų rami, kaip tai bepasibaigtų.

Tad linkiu nebijoti pripažinti, kad kiekviena stresinė situacija yra tarsi mūsų sufleris. Pasistenkite suprasti, ką ji sufleruoja ir ką jūs turite išmokti. Tik tuomet įtampą keliančių situacijų po truputį ims mažėti, dings ateities baimė ir nebesijausite auka. Leiskite įvykiams tekėti pagal kitą scenarijų!

Dr. Rosita Lekavičienė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorė, psichologė

Nepakartojamas šou „Pasivaikščiojimas su dinozaurais – įspūdingas reginys“, kurį visame pasaulyje matė daugiau nei 9 mln. žiūrovų, bus du kartus parodytas didžiausioje šalyje „Žalgirio“ arenoje Kaune – spalio 5 ir 6 dienomis.

Bilietus į nepakartojamą šou „Pasivaikščiojimas su dinozaurais“ visose „Bilietai.lt“ kasose ir internetu www.bilietai.lt bus galima įsigyti jau nuo šio ketvirtadienio (kovo 15 d.) 10 val. ryto. Dviem dienomis anksčiau, kovo 13-ąją, bilietus galės įsigyti „Live Nation Lietuva“ koncertų klubo nariai.

Dinozaurai vėl riaumos tarptautinėse žemėse, nes 2018 m. pasaulinę šlovę pelnęs šou „Pasivaikščiojimas su dinozaurais – įspūdingas reginys“ grįžta. Visą pasaulį apkeliavęs šou, kurį jau matė daugiau nei 9 mln. žmonių iš 250 miestų, liepos mėnesį atnaujins pasaulinį turą Didžiojoje Britanijoje. Vėliau „Pasivaikščiojims su dinozaurais – įspūdingas reginys“ bus surengtas didžiausiose Europos šalių arenose, taip pat ir Lietuvoje. Žiūrovų laukia didžiausias ir geriausias dinozaurų šou visame pasaulyje, kurio atnaujinimas kainavo daugiau nei 20 mln. JAV dolerių ir kuriame menas dera su aukščiausiomis technologijomis.

Atnaujintame pastatyme žiūrovai matys efektingus ir spalvingus pasikeitimus, kurie buvo padaryti remiantis paskutiniais mokslininkų tyrimais. Todėl dinozaurų rūšys dabar atrodo kaip niekada tikroviškai. “Pasivaikščiojimas su dinozaurais – įspūdingas reginys ” šou kuria “Global Creatures”. Vienos valandos ir 40 minučių trukmės šou su kino menui būdingu realizmu atskleidžia visą dinozaurų evoliucijos raidą. „Pasivaikščiojimas su dinozaurais – įspūdingas reginys“ šou rodomose scenose vaizduojama dinozaurų tarpusavio sąveika, kaip jie evoliucionavo ir pradėjo vaikščioti dviem kojomis ir kaip žolėdžiai išmoko apsisaugoti nuo greitesnių plėšrūnų.

Bus pristatytos devynios dinozaurų rūšys, kurios viešpatavo prieš 200 mln. metų. Šou žiūrovai matys senovėje visus terorizavusį Tiranozaurą, taip pat Plateozaurą ir Liliensternus iš Triaso eros periodo, Stegozaurą ir Alozaurą iš Juros periodo, Torozaurą ir Ceratozaurą iš Kreidos eros. Didžiausias iš jų – Brachiozauras, kuris yra 11 metrų aukščio, o atstumas nuo jo nosies iki uodegos yra net 17 metrų. Ruošiant šį dinozaurą dirbo 50 darbuotojų komanda, kurioje buvo inžinieriai, odos gamintojai, menininkai, dažytojai ir animatronikos ekspertai – kūrimo procesas tęsėsi visus metus.

Žiūrovai pamatys visą pasaulio istoriją: atsiskiriančius Žemės kontinentus, perėjimą nuo Triaso eros periodo sausų dykumų į žaluma suvešėjusį Juros periodą. Taip pat okeanų formavimąsi, vulkanų išsiveržimus, miškų gaisrus – viską, kas vyko iki susidūrimo su didžiule kometa, kuri sudrebino Žemę ir išnaikino dinozaurus.

Šis šou gimė Australijoje, kur po ilgų planavimo ir darbo metų, „Pasivaikščiojimas su dinozaurais – įspūdingas reginys“ užgimė 2007 m. sausio mėnesį Netrukus šou, kurio žiūrėti susirenka rekordinis skaičius žiūrovų, nukonkuravo visą pasaulį. 2009 m. „Pasivaikščiojimas su dinozaurais“ pakerėjo ir Lietuvos publiką. Mūsų šalyje vykę pasaulinių gastrolių šou sulaukė beprecedentinio žiūrovų susidomėjimo – į pasirodymus buvo išpirkti visi bilietai.

Ištraukos iš šou „Pasivaikščiojimas su dinozaurais“:

Šou „Pasivaikščiojimas su dinozaurais – įspūdingas reginys“ Australijoje sukūrė Gerry Ryan, Malcolm Cooke ir Jill Bryant, o visam pasauliui pristato „Global Creatures“: www.dinosaurlive.com

Didžiausią kada nors Lietuvoje regėtą šou „Pasivaikščiojimas su dinozaurais“ Kauno „Žalgirio“ arenoje pristato „Live Nation Lietuva“, šiemet Vilniuje surengsiantis ypatingą dainininkės Erica Jennings pasirodymą, populiaraus britų atlikėjo Rag‘N‘Bone Man, pankuojančių čigonų grupės „Gogol Bordello“ koncertus, įspūdingą „A-Ha“ pasirodymą Trakų pilyje, didžiausią šalyje elektroninės muzikos festivalį „Radistai Villlage 2018“, atlikėjo „Daddy Was A Milkman“ ir legendinio „Pink Floyd“ kūrybos genijaus Roger Waters koncertus Kaune.

Lygiai prieš metus kovą su nelegalių metalinių garažų savininkais pradėjęs Kaunas skelbia už save kalbančius rezultatus. Per 12 mėnesių buvo pašalinti visi maždaug 900 prieš metus suregistruotų metalinių garažų.

Pernai Kauno seniūnijos inventorizavo ant valstybinės žemės stovinčius neteisėtus statinius ir sudarė jų sąrašą, kuriame buvo maždaug 900 garažų. Šiandien Kaune neliko nė vieno sąraše buvusio „skardinuko“.

„Ačiū visiems kauniečiams, kurie suprato, jog mes nejuokaujame. Didžioji dalis garažų savininkų juos nusikėlė patys, kitus pašalinome ir aplinką sutvarkėme patys“, – pabrėžė Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Romaldas Rabačius.

Kaunas.lt archyvo nuotr.

R. Rabačius pabrėžė, jog 2017 metų pavasarį startavusi švarinimosi akcija nesibaigia: „Laukiame neabejingų kauniečių pranešimų apie neteisėtus statinius, sandėliukus ar garažus. Turima informacija kviečiu pasidalinti su savo seniūnijos darbuotojais“.

Garažas paprastai užima apie 20 kvadratinių metrų plotą. Per 12 mėnesių pavyko atsikratyti 900 skardinukų. Šis plotas prilygsta beveik 15 olimpinio dydžio baseinų. Didžiausia neteisėtų statinių koncentracija pasižymėjo Petrašiūnų, Panemunės ir Šančių seniūnijos. Demontavus garažus darbininkai daugelyje vietų sutvarkė ir aplinką.

Kaunas.lt archyvo nuotr.

„Neteisėtus statinius griaunant žiemą, kuomet žemė įšalusi, tinkamai sutvarkyti aplinkos nėra galimybės. Kai tik orai bus palankūs, imsimės likusių tvarkymo darbų“, – pabrėžė R. Rabačius.

Nelegaliais garažais vadinami be jokio teisinio pagrindo ant valstybinės žemės stovintys daiktai, kurie nėra nekilnojamasis turtas bei pastatyti neturint tam leidimų. Praėjusių metų pabaigoje Kauno miesto savivaldybės specialistai suregistravo visus mieste neteisėtai stovinčius garažus. Ant jų buvo užklijuoti informaciniai lapeliai, perspėjantys, kad nenusikėlus garažų, jie bus utilizuoti.

Tituluočiausia šalies plaukikė Rūta Meilutytė apsisprendė dėl tolimesnių karjeros planų. Olimpinė čempionė treniruosis Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) prižiūrima trenerio Davidu Salo. Darbą su naujuoju treneriu ji pradės antroje kovo pusėje.

Tai buvo nuspręsta po R.Meilutytės mėnesio trukmės treniruočių stovyklos už Atlanto. Iš pradžių ji porą savaičių treniravosi kartu su 2016 m Rio olimpinėms žaidynių vyriausiuoju JAV moterų plaukimo treneriu Davidu Marshu, vėliau išbandė ir D.Salo metodus. Grįžusi į Lietuvą, R.Meilutytė nusprendė tęsti darbą su pastaruoju plaukimo specialistu.

D.Salo yra vyriausiasis Pietų Kalifornijos universiteto (University of Southern California) tiek vyrų, tiek moterų plaukimo ir šuolių į vandenį rinktinių ir šio universiteto plaukimo klubo „Trojans“ vyriausiasis treneris, taip pat vadovauja vienai didžiausių regione „Irvine Novaquatics“ plaukimo komandai, kurioje treniravosi ne vienas olimpinis čempionas.

Pats treneris dirbo su tokiomis JAV plaukimo žvaigždėmis kaip Jasonas Lezakas, Amanda Beard, Aaronas Peirsolas, Jasonas Lezakas, Gabrielle Rose, Lenny Karyzelburgas. Tarptautinėje arenoje D.Salo dirbo su „Geležine Ledi“ Katinkos Hosszu, vienu geriausiu visų laikų Tuniso plaukiku Oussama Mellouoli. Jo paslaugomis naudojosi ir aršiausia R.Meilutytės varžovė pastaraisiais metais rusė Julija Jefimova, vėliau įsipainiojusi į dopingo skandalus.

„Su Rūta esu pažįstamas jau daugelį metų, kai į mane kreipėsi jos tėvas, teiraudamasis apie jos galimybes atvykti treniruotis į valstijas. Per savo 20 metų karjerą man pavyko sėkmingai dirbti su krūtine plaukiančiais atletais, todėl nekantriai laukiu darbo pradžios su Rūta ir tikiuosi, kad tai bus puiki patirties tiek man, tiek plaukikei“, – apie būsimą bendradarbiavimą su Lietuvos plaukimo žvaigžde kalbėjo D.Salo.

Šiuo bendradarbiavimu džiaugėsi ir plaukimo federacijos prezidentas Emilis Vaitkaitis. Jo teigimu, pasirinktas toks treneris, kurio auklėtinių pasiekimai nekelia abejonių.

„Džiaugiuosi, kad pagaliau turime sprendimą ir susitarimą su treneriu. Taip pat džiaugiuosi, kad sprendimas priimtas po ilgai užtrukusios atrankos, bandymų. Neabejoju, kad pasirinktas pats geriausias įmanomas variantas, nes šis treneris plaukimo pasaulyje yra vadinamas „plaukimo Steve’u Jobsu“. Jis mažai dėmesio kreipia savireklamai ar viešiesiems ryšiams, jo metodai kitų trenerių ar plaukimo specialistų tarpe kartais nesulaukia palaikymo ar pritarimo, tačiau auklėtinių pasiekti rezultatai, iškovoti medaliai ar pagerinti rekordai kalba patys už save“, – teigė federacijos vadovas.

Tuo tarpu pati R.Meilutytė liko patenkinta tiek treniruočių sąlygomis, tiek pačiu darbu su treneriu.

„Per paskutinę išvyką išbandžiau keletą variantų ir šis man pasirodė pats geriausias. Padirbėjau keletą savaičių, viskas ten yra labai gerai. Svarbu, kad treneris turi didelės patirties dirbdamas su būtent mano stiliumi plaukiančiomis moterimis, todėl manau, kad šis pasirinkimas yra teisingas. Tačiau visko suversti vien treneriui negalima, nes daug dalykų priklausys ir nuo manęs pačios, mano darbo ir pastangų. Šiuo metu noriu maksimaliai koncentruotis į treniruotes, įsivažiuoti į ritmą ruoštis svarbiausiems metų startams, todėl džiaugiuosi, kad sprendimas pagaliau priimtas“, – sakė R.Meilutytė.

Į JAV dirbti su naujuoju treneriu sportininkė išvyksta jau šį savaitgalį.

Klaidinga manyti, kad mūsų klausa tiesiog atspindi objektyviuosius garsus. Klausa iš tikrųjų sukuria garsus, kalbą, muziką iš priimamos garsinės medžiagos. Tokios „kūrybos“ procese kai kas gali išsikreipti, tikina Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) profesorius Rytis Ambrazevičius. „Mes gyvename dvylikos vienodų pustonių oktavos aplinkoje ir esame šio garsų derinio pripompuoti nuo vaikystės. Todėl mūsų klausa stengiasi visą girdimą muzikinę medžiagą įsprausti į šią dvylikos garsų sistemą“, – sako R. Ambrazevičius.

Pasak jo, mūsų suvokimas iškreipia garsų sistemas ir jas perkonstruoja pagal mums įprastą sistemą. „Tokių klausos iliuzijų rezultatas – teorinės koncepcijos, kurios iš tikrųjų atspindi mūsų suvokimą, o ne kitokios kultūros dėsnius“, – teigia KTU profesorius.

R. Ambrazevičius tikina, kad akustiniai metodai (tikslūs garsų aukščio matavimai) padeda atskleisti tokias teorijų klaidas. Savo darbų cikle „Akustikos metodų plėtra muzikos ir kalbos tyrimuose“ R. Ambrazevičius nagrinėjo lietuvių tradicinės muzikos akustinės savybes, dainų atlikimo ypatumus, vokalo stilistiką, iš kalbotyros pusės – lietuvių kalbos priebalsius, kurie iki šiol Lietuvoje mažai ištyrinėti.

Darbų ciklas, už kurį profesorius gavo Lietuvos mokslų akademijos įsteigtą 2017 m. mokslo premiją humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pasižymi novatoriškumu ir tarpdalykiškumu – apima fizikos, muzikos, kalbotyros ir net muzikos psichologijos mokslus.

„Tai tiesiog akustikos metodų įvedimas į muzikos ir iš dalies kalbos tyrimus. Muzikinę ir kalbinę ciklo dalis jungia dainavimo akustikos tyrimai“, – teigia R. Ambrazevičius.

Susiejo muziką ir fiziką

Atlikti tokius tyrimus, profesoriaus teigimu, buvo ne vienkartinė mintis, o ilgalaikis procesas. „Kadangi esu ir diplomuotas fizikas, ir muzikantas, kada nors šios sritys turėjo susieiti“, – džiaugiasi R. Ambrazevičius, ėmęsis tyrinėti Lietuvoje dar mažai ištirtas muzikos ir kalbos akustikos, muzikos psichologijos sritis.

„Ėmiau aiškintis, kaip veikia balsas, kokie jo akustiniai parametrai. Dainuojančio ir kalbančio balso pagrindai tie patys – iš čia ir susidomėjimas kalbos akustika. Kita vertus, tarp balso ir jo išraiškos natomis yra nemažas plyšys, kurį užpildo suvokimo reiškiniai. Iš čia susidomėjimas muzikos psichologija. Taip tarpdalykinėse sankirtose gimė įvairių tyrimų ciklas, universitetiniai kursai“, – atskleidžia R. Ambrazevičius.

Jis teigia, kad KTU jau nuo seno žinomas savo ultragarso akustikos mokykla, o štai lietuviškų muzikos akustikos tyrimų ir jų rezultatų sklaidos pasaulyje nebuvo visai. „Tai pradėta nuo nulio“, – tikina profesorius.

R. Ambrazevičius pamini, kad balsių akustiką lietuvių kalbininkai jau nemažai tyrinėjo, tuo tarpu gerokai sudėtingesnė priebalsių akustika liko nuošalyje. Būtent pirmieji akustiniai lietuviškų priebalsių tyrimai ir sudaro „Akustikos metodų plėtra muzikos ir kalbos tyrimuose“ ciklo dalį.

Tyrinėtų reiškinių – gausybė

Profesorius darbų ciklu mėgino atsakyti į klausimus, kas muzikoje yra universalu, kas lokalu, kurie lietuvių tradicinės muzikos bruožai atspindi universalius muzikos suvokimo dėsnius, o kurie yra saviti.

Taikydamas akustinius metodus R. Ambrazevičius atskleidė, kaip atsiranda garso iliuzijos, dėl kurių neteisingai suvokiame muziką, kuriame klaidingas teorijas. „Įsivaizduokime, kad savo rašmenimis bandome užrašyti kalbą, kurios nesuprantame. Aišku, pridarysime klaidų. Tas pat vyksta ir su muzika: kai girdime svetimą muzikinę kalbą, mūsų klausa ją įspraudžia į mums žinomą garsų gamą“, – tikina profesorius.

pexels.com archyvo nuotr.

„Tyrinėta, kurios muzikos universalijos yra vis dėlto tik menamos, labiau būdingos tik dabartinei mainstream‘o (liet. vyraujančiai) kultūrai, o kurios, tikriausiai, tikros. Įdomiausia, kaip tos universalijos įgyja lokalias išraiškas“, – sako jis.

R. Ambrazevičius pasakoja, kad lietuvių tradicinėje muzikoje dažni visai kitokie nei vakarietiškoje muzikoje, t. y., netemperuoti, intervalai. „Tačiau tų intervalų modifikavimo, pvz., siaurinimo ar platinimo, tendencijos atliekant muziką, yra tokios pačios, universalios“, – tikina profesorius.

Nors lietuvių sutartinėms būdingi tam tikri keisti netemperuoti intervalai, sugretinus tų intervalų akustinių matavimų rezultatus su užsienio psichoakustikų įverčiais pasirodo, kad mūsų keistieji sutartinių intervalai skamba šiurkščiausiai. Pasak profesoriaus, analizuojant sutartines aiškėja, kad dainininkės stengiasi išgauti kuo šiurkštesnius sąskambius.

„Didžiausias efektas pasiekiamas tuomet, kai balsai skiriasi dviem pustoniais ar šiek tiek mažiau. Tokiu atveju muzikinių kategorijų – intervalų, dermių – prigimtis visai ne muzikinė, o universali psichoakustinė“, – teigia R. Ambrazevičius.

Pritaikomumas itin platus

Nors tyrimai, pasak profesoriaus, iš pirmo žvilgsnio vyko labai paprastai – analizuojant daug garso įrašų su akustinės analizės programomis, svarbiausia buvo suprasti, ką esmingo tuose akustiniuose grafikuose galima įžvelgti.

„Čia prasideda tai, kas yra jau visai nepaprasta. Tai, beje, yra kliūtis daugeliui tyrėjų. Šiais laikais kompiuterinės programos lengvai prieinamos, tačiau egzistuoja know how [praktinės patirties] problema –: reikia mokėti interpretuoti grafiką, suprasti, koks tai garsas ir kokią informaciją iš jo galima gauti“.

Gauti tyrimų rezultatai, pasak R. Ambrazevičiaus, aktualiausi dviem požiūriais – tai bendrosios mokslo žinios ir kartu akustikos metodų galimybių, tiriant muziką ir kalbą, demonstravimas. „Atrasti nauji reiškiniai, dėsningumai, sukurti nauji tyrimo metodai, kurie pritaikomi tolimesniuose tyrimuose“.

„Aš pats gautas žinias pritaikau paskaitose apie akustinių metodų panaudojimą, folkloro studijose, įvairiose tarptautinėse dainavimo stovyklose, vesdamas kursus ir seminarus. Tačiau apskritai šio mokslo pritaikymo galimybės labai didelės“, – teigia profesorius.

R. Ambrazevičius pažymi, kad tyrimų rezultatus galima panaudoti kuriant muzikos ir kalbos atpažinimo algoritmus, atitinkamą programinę įrangą. Be to, toks mokslas svarbus atliekant muzikos instrumentų ir keitiklių akustikos tyrimus, teikiant rekomendacijas muzikos instrumentų, mikrofonų, garsiakalbių ir kitų įrenginių gamintojams. Taip pat kuriant programas, imituojančias gyvą atlikimą, įvairias mobiliesiems telefonams skirtas programėles, kalbos atpažinimo programas ir pan.

Erika Paliulytė

Seimo opozicinės frakcijos šiandien susitiko su VRK pirmininke L. Matjošaityte. Opozicinių frakcijų atstovai klausinėjo VRK pirmininkę apie vienašališkai priimamus sprendimus, neteikiamus klausimus svarstyti visai komisijai bei komisijos pirmininkei ir nariams potencialiai kylančius interesų konfliktus. Po bendro opozicinių frakcijų posėdžio, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas G. Landsbergis ragina L. Matjošaitytę trauktis iš pareigų:

„Tai, ką šiandien išgirdome iš VRK pirmininkės lūpų, visiškai netenkina nei mūsų, nei kitų opozicinių frakcijų. VRK pirmininkė nebeturi mūsų pasitikėjimo, todėl raginame ją nedelsiant trauktis iš užimamų pareigų bei nevesti šalies politinės situacijos į tokią padėtį, kai ateisime į trejus 2019-ųjų rinkimus nepasitikėdami rinkimų arbitru”.

Primename, jog opozicinės Seimo frakcijos dar vasario 22 d. kreipėsi į Seimo Pirmininką V. Pranckietį, kad šis paragintų VRK pirmininkę L. Matjošaitytę trauktis iš pareigų, tačiau Seimo pirmininkas tikino, kad L. Matjošaitytė dirba teisingai. VRK pirmininkė yra galimai vilkinusi VRK komisijos išvadų svarstymą „Dėl juridinių asmenų skirtos paramos mecenatu (globėju) įvardijant Ramūną Karbauskį“, nors išvados buvo baigtos rengti dar praėjusių metų birželį. Taip pat nepaisė komisijos veiklos kolegialumo principo ir VRK biudžeto neteikė tvirtinti komisijai.

„Toliau tarsimės su Seimo opozicija dėl tolesnių bendrų veiksmų bei galimybės inicijuoti nepasitikėjimo procedūrą L. Matjošaityte”, – tolesnius veiksmus komentavo G. Landsbergis.

Vasario 16-osios akto originalą suradęs profesorius Liudas Mažylis pripažįsta esąs aistringas kolekcionierius ir todėl nuolat lankosi įvairiuose sendaiktininkų ir antikvarų susibūrimuose.

„Kaskart lankydamasis tokiame renginyje tikiesi atrasti ką nors išskirtinio. Pripažinsiu, dar iki surandant aktą, vis pagalvodavau – o gal pavyks aptikti kokią užuominą, susijusią su pačiu aktu arba signatarais, kuri galėtų užvesti ant kelio“, – pasakojo profesorius, savaitgalį besiruošiantis apsilankyti didžiausiame Baltijos šalyse senturgyje „Laiko ratu“.

Jis kolekcionuoja įvairius senovinius dokumentus, atvirutes, o pagrindinis jo taikinys dabar – laiškai arba atvirutės su pašto antspaudais. Profesorių domina Pirmojo pasaulinio karo metų, tarpukario laikotarpiai, bet labiausiai – carinės Rusijos laikų palikimas.

„Mano tikslas – aptikti antspaudus su kuo retesniais to meto lietuviškais vietovardžiais. Logiška, kad, pavyzdžiui, antspaudai su Kauno vardu nėra tokie reti. Kitaip, nei, tarkim, nedidelių miestelių. Bet, žinoma, kuo retesnis vietovardis, tuo sunkiau jį atrasti. Todėl kiekvienas tokio antspaudo aptikimas yra gana rimtas įvykis“, – apie savo pomėgį pasakojo L. Mažylis.

Jis taip pat nelieka abejingas ir įvairioms senovinėms nuotraukoms, tačiau šioje srityje nesispecializuoja.

„Nuotraukos taip pat įdomu, bet yra kitų kolekcininkų, kurie toje srityje specializuojasi, tai aš čia nesitikiu tarti kokio tai svaraus žodžio. Man įdomiausi visokie dokumentai, kartais knygos, kitaip tariant visokie popieriai“, – sakė pašnekovas.

Jis stengiasi nepraleisti nė vieno Kaune du kartus per metus vykstančio senturgio „Laiko ratu“, nes tai didelis renginys ir todėl didesnė tikimybė surasti ką nors išskirtinio.

„Be to, čia atvyksta nemažai sendaiktininkų iš kitų šalių, bet ir pas juos galima aptikti su Lietuva susijusių retų dalykų. Turiu pažįstamų veidų, pas kuriuos žinau, kad galiu tikėtis rasti ko nors įdomaus, bet visada yra ir netikėtumo faktoriaus. Čia lankantis patinka tas jausmas, kad visada yra tikimybė padaryti kokį nors įdomų atradimą. Ir pati atmosfera labai patinka, pasivaikščioti, pasižvalgyti, pasiklausyti“, – vardijo profesorius.

Senturgyje „Laiko ratu“ kovo 17 ir 18 dienomis (šeštadienį ir sekmadienį) nuo 12 val. Liudas Mažylis pristatys savo knygą „99 metai po įvykio“, bendraus su lankytojais. Čia pat bus galim šią knygą ir įsigyti su profesoriaus autografu.

Šimtmetį atšventėm puikiai. Tikrai! Labai nuoširdžiai taip manau. Tiek vienybės ir pasididžiavimo savo valstybe šioje šalyje jau seniai nesu matęs. Ir nors labiau pritariu minčiai, kad Lietuva ne šimtais, o tūkstančiais metų savo amžių skaičiuoja,  šiuolaikinio valstybingumo šimtmetis mums yra tikrai svarbus.

Praėjęs amžius – kaip tvirtas pamatas tam Lietuvos projektui, kurį sukursime ateityje. Nuo mūsų priklauso, kokia bus ateities Lietuva. Kiekvieną dieną kiekvienas galėtume savęs, savo šeimos paklausti, ką mūsų padarėme, kad Lietuvoj būtų geriau gyventi. Jeigu visi klausime savęs ir paruošim atsakymus, tada ateis pokyčiai, pamatysit. Ir žinote, ką? Būtent tie pokyčiai galėtų tapti didžiausiu praėjusio šimtmečio ir jo herojų įprasminimu.

Ateities Lietuva. Vizija.

Kokia turėtų būti ateities Lietuva? Kokia ta Lietuvos vizija, kurios visi norėtume siekti ir kuri būtų aktuali ir po šimto metų? Jokios gilios filosofijos čia nėra. Kokia gali būti geresnė vizija, nei tai, kad Lietuvos žmonės gerai gyventų? Visame pasaulyje visi žmonės nori gyventi geriau, mes – ne išimtis. Tik įsivardinti šį paprasčiausią tikslą ne visada sugebame. Juk viskas, ką darome, dėl ko judame, yra geresnis gyvenimas sau, šeimai, valstybei. Jokios kitos vizijos net ir neieškokime. Geriau ieškokime kelių, kaip ją pasiekti. Va čia ir pradeda viskas darytis šiek tiek sudėtingiau.

Turime susikaupti, spjauti į smulkmenas ir imtis pagaliau rimtų darbų. Ne – čia nukirpti, ten pridėti. Ne – vienur perstumdyti kėdes, kitur patvarkyti struktūras. Toks darbo imitavimas niekur mūsų nenuves. Be to, nebegalime laukti, kol valdžia imsis rimtų darbų. Valdžia juk visuomet bloga. Nors nesiskųskime, nes gali būti ir blogiau. Nebėra laiko verkti. Iki Lietuvos valstybės dviejų šimtų metų gimtadienio liko vos šimtmetis.  Kiekvienas iš mūsų turime imtis iniciatyvos ir savo kieme, savo bendruomenėje, savo mieste, o tuo pačiu ir savo valstybėje kasdien kurti geresnį gyvenimą ir taip keliauti į naują ir sėkmingą mūsų šalies šimtmetį.

„Naudingosios iškasenos“. Žmonės.

Jau prieš šimtą metų Lietuvos Respubliką kūrę signatarai labai aiškiai suprato – Lietuvos stiprybė yra jos žmonės. Istorikai neleis sumeluoti. Būtent investicijos į švietimą, galimybės verslui, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, tapo labai rimto ekonominio šuolio sąlyga. Šimtmečius pavergta šalis, atgimusi lyg iš niekur, per labai trumpą laiką tapo viena ekonominių Europos lyderių.

Nereikia išradinėti dviračio ir dabar. Labai aišku, kad didžiausią vertę Lietuvai gali sukurti jos protai. Tik kaip juos čia išlaikyti, susigrąžinti ir kaip ugdyti naujus? Tos idėjos jau yra iškristalizuotos. Mokytojo profesija turi tapti prestižine. Privalom įsivesti dvigubą pilietybę. O svarbiausia, turime skatinti verslumą, netrukdyti žmonėms patiems kurti savo gyvenimus. Tai padėtų spręsti ir demografines problemas.

Visi suprantame, kad demografijos padėtis šiandien yra pavojinga. Turėtų pasitempti ir pasiryžti auginti daugiau vaikų. Po šešis! Na gerai, užtektų ir po tris. O jei rimtai, tai visi turime suprasti, kad be jaunosios kartos Lietuva ateities neturi. Čia yra rimta grėsmė, kurios sprendimui reikia realių priemonių ir iš valstybės pusės. Be žmonių mes neišliksim. Lietuva nebebus tokia, kokią turime dabar.

Ištaisyta klaida nesiskaito

Ir čia į areną stoja visa dėl vienų ar kitų priežasčių per šimtmetį po pasaulį išsibarsčiusi Lietuva. Lietuvių bendruomenės nuo Australijos iki Norvegijos yra gyvybiškai svarbios ateičiai. Ten taip pat mūsų turtas, istorija, protai. Tos bendruomenės yra tam tikras Lietuvos išgyvenimo garantas. Labai svarbu, kad pasaulio lietuviai žinotų, kad jie mums, gyvenantiems čia, yra svarbūs. Lietuva seniai nebėra tik tie 65 tūkstančiai kvadratinių kilometrų. Lietuva yra globali.

Ir čia turime labai ryžtingai dėti ant stalo dvigubos pilietybės idėją. Tai būtų aiškus ženklas visiems išeiviams, kad jie taip pat yra Lietuva. Dviguba pilietybė padėtų ištaisyti istorinę klaidą, kai išeiviai buvo nurašyti, kaip nereikalingi savo šaliai. Konfucijus sakė, kad ištaisyta klaida nesiskaito. Imkim ir ištaisykim tą klaidą. Tai atneštų daug vertės. Tai leistų lengviau grįžti išvažiavusiems. Tai atvertų duris namo visiems pasaulio lietuviams.

Kur nanomedikai ar atavarai?

Ateinančio šimtmečio pagrindu bus mokslas ir technologijos. Mokytojavimas, dėstytojavimas turi tapti prestižinėmis specialybėmis. Atlyginimus reikia kelti. Smarkiai. Nes dabartinė situacija yra apgailėtina. Bet nepamirškime, kad reikia kelti ne tik atlyginimus, bet ir profesionalumą. Pastebime, kad trūksta kokybės kai kuriose srityse. Atsiliekame nuo laikmečio ne tik mokyklose, bet ir universitetuose. O tai yra neatleistina nuodėmė prieš būsimas lietuvių kartas. Šiandien mums reikia moderniausių žinių.

Lietuvoje dabar daugiausiai galimybių turi talentai, pasiruošę dirbti skaitmeninėje rinkoje. Turintys programavimo ir kitų e. įgūdžių. Juk jau ne už ilgo ieškosime nanomedikų, lietimo programuotojų, kibernetinio saugumo karininkų ar technologinės žemdirbystės specialistų. Papildykime švietimo programas, išlaisvinkime vaikų kūrybiškumą, kelkime didelius klausimus. Aš siekiu, kad jau pradinukai turėtų galimybę mokytis programavimo pagrindų. Pats tuo rimtai užsiimu su “Switch!“, kitomis iniciatyvomis.

Kad gerai išsilavinusi modernioji karta žinotų, kaip pritaikyti savo žinias, stiprinkime verslumo įgūdžius. Išlaisvinkime mūsų žmones iš baimės veikti. Be to neturėsime pakankamai jėgos šalies progreso proveržiui. Verslumo galima išmokti. Nesėkmės baimė yra vienu pagrindinių stabdžių. Žvelkime, kaip verslumą skatina Didžioji Britanija, į kurią plūsta mūsų piliečiai. Ar pavyzdžiui Australija, kurioje mokesčių sistema siekia ne nubausti, o skatina uždirbti daugiau ir tokiu būdu padėtų surinkti biudžetą, mokėti pensijas, išlaikyti socialinę ir sveikatos apsaugą. Kitaip tariant, būtent geros darbo vietos, mano galva, yra pagrindų pagrindas, kad per ateinantį šimtmetį galėtume įgyvendinti geresnio gyvenimo viziją Lietuvoje.

Kokybės ženklas. Lietuva.

Turime tik vienos rūšie „naudingųjų iškasenų“ – nuostabių, protingų, ryžtingų, darbščių žmonių. To negana, kad išsiskirtume iš kitų valstybių, kad sužibėtume. Juk gerų žmonių tikrai yra visuose pasaulio kampeliuose. Turime rasti dar kažką, kas darytų mus išskirtinius, kas garantuotų geresnį gyvenimą ateinančioms Lietuvos kartoms. Mano galva, tuo Lietuvos išskirtinumu galėtų tapti kokybė. Visose srityse. Visose veiklose. Lietuviška kokybė turi tapti prekės ženklu, dėl kurio nekiltų abejonių.

Lietuviai dažnai pasaulyje yra vertinami, kaip aukščiausio lygio specialistai. Ypač technologinėse srityse. Jau šiandien mūsų žmonės yra aukščiausios kokybės standartas. Aukščiausio lygio specialistai, kurie čia dirba, ypač technologinėse srityse jau yra kokybės standartas. Lietuviški lazeriai, biochemijos pramonė – lietuviška kokybė ir tuo viskas pasakyta. Bet mes galime tą aukščiausią lygį perkelti ir į kitas gyvenimo sritis. Jas vystyti, tobulinti, kurti kokybiškus produktus ir paslaugas, o tuo pačiu kurti ir sėkmingą Lietuvą.

Nebijokime būti lyderiais

Pasaulis juda link decentralizacijos. Kuo toliau, tuo mažiau reiškia fizinės valstybių ribos. Kuo toliau, tuo labiau turėsim daug bendradarbiauti globaliu mastu ir vis daugiau tapsime pasaulio piliečiais. Valstybinė valdžia, kuo toliau, tuo mažiau turės kontrolės. Ir tai nėra nei labai gerai, nei labai blogai. Tiesiog taip yra ir turime tą suprasti ir prisitaikyti. Blokų grandinės (blockchain) technologija yra puikus to pavyzdys. Žmonės visame pasaulyje kuria, prekiauja, keičiasi vertėmis visiškai nepriklausydami nuo tradicinės valdžios reguliavimo.

Ir su metais ši technologija, o ir kitos analogiškos skaitmeninės technologijos, įgaus vis didesnių svertų pasaulio ekonomikoje. Mes galime tapti lyderiais šioje srityje. Mes galime čia įtvirtinti lietuvišką kokybę, kaip gerų, patikimų, plačiai taikomų paslaugų garantą. Tik turime nebijoti ir siekti būti lyderiais. Tas pats ir dirbtinio intelekto srityje. Akivaizdu, kad būtent ta kryptimi vystosi skaitmeninis pasaulis. Čia yra sritys, kuriose turime būti sėkmingi, jei norime po šimto metų matyti ekonomiškai stiprią, išsivysčiusią Lietuvą.

Pati švariausia šalis pasaulyje?!

Lietuva yra ekologiška šalis. Mes tai nujaučiame, bet tuo per daug nesigiriame, neskelbiame pasauliui. O juk tai yra mūsų šalie aukščiausia kokybė, įrodymas, kad mūsų aplinka gera, kad produktai sveiki, kad vanduo ir oras yra švarūs. Atrodo, na ir gerai, o kas iš to. Kaip tik tai yra vienas didžiausių mūsų šalies turtų. Ekologija ir gyvenimo sąlygos kuo toliau, tuo labiau lems šalių gerbūvį. Todėl negalime į tai numoti ranka.

Jau šiandien turime garsiai šaukti, kad Lietuva yra pati švariausia šalis pasaulyje. Mes turi didžiuotis tuo, ir visi visur tą kartoti. Kas švariausia šalis pasaulyje? Lietuva! Investuokim į miškų vandens, žemės kokybės išsaugojimą ir tai tikrai atsipirks. O po šimto metų mūsų anūkai galės didžiuodamiesi sakyti, kad gudrūs buvo seneliai, įtvirtino ir išlaikė lietuvišką kokybę.

Ir dar yra daugybė sričių, kuriose, siekdami geros lietuviško kokybės, tik laimėtume. Lietuviškos kokybės siekis kiekviename žingsnyje labai aiškiai reikštų, kad esame šalis su ateitimi. Mažiausiai dar šimtui metų.

Kauno miesto muziejaus muziejininko, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istoriko Simono Jazavitos teigimu, nors tradiciškai daug kalbame apie kitų didžiųjų pasaulio sostinių – Vašingtono ar Maskvos, Londono ar Berlyno – įtaką Lietuvos istorijai, tačiau itin svarbų vaidmenį čia vaidino ir tebevaidina ir Paryžius. Šis jo vaidmuo yra rečiau akcentuojamas istorikų ar politologų darbuose.

Visame Kauno mieste vykstant Frankofonijos mėnesio renginiams, kovo 8 d., ketvirtadienį, 16.30 val. VDU vyks vieša paskaita „Dviejų Lietuvos Respublikų diplomatijos pradžia Paryžiuje“. „Norisi pristatyti visuomenei kai kuriuos įdomesnius Lietuvos ir Prancūzijos santykių XX a. epizodus, paskatinti Europoje ir pasaulyje reikšmingą vietą užimančios šalies, Prancūzijos, platesnį pažinimą“, – paskaitą pristato vienas iš pranešėjų, istorikas S. Jazavita. Interviu su VDU doktorantu pateikiama XX a. Lietuvos ir Prancūzijos diplomatinių santykių retrospektyva.

Koks buvo Prancūzijos vyriausybės požiūris į Lietuvos valstybingumą 1918 m.?

I-ojo pasaulinio karo pabaigoje Prancūzija, remiama Didžiosios Britanijos ir JAV, kovojo įnirtingą kovą su Vokietija, abi jos siekė savaip dominuoti Europos žemyne. Šis karas, net praėjus 100 metų nuo jo pabaigos, vis dar vaidina didelį vaidmenį prancūzų istorinėje atmintyje. Natūralu, kad vykstant lemiamoms kovoms Prancūzija įvykius rytinėje Europos dalyje matavo pagal tai, kiek jie yra nenaudingi Vokietijai. Tuo metu tradicinis Prancūzijos partneris buvo carinė Rusija, norėta, kad ji būtų stipri ir priešiškai žiūrėti į bet kokias ne rusų tautų pastangas vaduotis iš šios imperijos. Vis dėlto, Rusijoje įvykus revoliucijai, netrukus į valdžią atėjo bolševikai, vadovaujami Vladimiro Lenino. 1918 m. kovo 3 d. jis pasirašo Bresto taikos sutartį su Vokietija. Taigi, Prancūzija supranta, kad šis partneris, ši nauja valdžia Rusijoje, nepatikimas, reikia ieškoti kažko naujo. Vadinasi, būtent prieš lygiai šimtą metų yra pradedama kiek palankiau žiūrėti į nepriklausomas valstybes tarp Rusijos ir Vokietijos. Visgi, pradžia buvo sunki būtent Lietuvai. Kitaip nei kaimynines valstybes, Lietuvos Tarybą prancūzai įtarinėdavo provokiškais sentimentais, matė, kad bręsta galimas konfliktas su Lenkija dėl Vilniaus, kurį norėdami išspręsti savo naudai lietuviai sieks tam tikro palaikymo iš vokiečių, kurių kariuomenė vis dar buvo Lietuvoje.  O tam prancūzai norėjo užkirsti kelią ir pažaboti Vokietijos įtaką regione.

Dar 1919 m. sausio pabaigoje Lietuvos vyriausybė, siekdama sustiprinti Lietuvos kariuomenę, nutarė kviesti prancūzų karinius instruktorius. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie  Prancūzijos karinę misiją šalyje? Kokią veiklą misijos nariai vykdė?

Besikuriančios Lietuvos politinis elitas į Prancūziją žiūrėjo kaip į karo laimėtoją, vieną įtakingiausių to meto valstybių. Tad natūralu, kad net ir prancūzams vengiant duoti aiškių garantijų dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, norėta palaikyti aktyvius kontaktus. Todėl kreiptasi su prašymu atsiųsti karinę misiją, kuri galėtų iš arti stebėti padėtį mūsų regione. 1919 m. kovą tokia misija atvyko. Jai vadovavo Pirmojo pasaulinio karo frontuose užgrūdinti karininkai, pasižymėję tvirtu antikomunistiniu nusistatymu. Ši karinė misija savaip konkuravo ir su analogiška Didžiosios Britanijos misija. Atrodo, ką tik baigėsi pergalingas karas, bet vakarykščių sąjungininkių kariai ir politikai dažnai veikė ne kartu, o grindė stereotipą apie šimtmečius egzistuojantį prancūzų ir britų antagonizmą. Šiaip jau abiejų šalių misijos siekė spręsti teritorinius konfliktus, ypač joms nepatiko konfliktas tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl Vilniaus – norėta, kad abi šalys visą savo energiją skirtų antikomunistinei kovai. Prancūzų karinės misijos karininkai savo pagalba Nepriklausomybės kovose kovojančiai Lietuvai prisidėjo prie to, kad tarpukario Lietuvos kariuomenėje ilgainiui susiklostė nemažos simpatijos Prancūzijos karinėms pajėgoms.

Kaip Prancūzijos diplomatai siekė pagerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius tarpukariu bei sprendžiant Vilniaus krašto problemą? Kokį poveikį Prancūzija turėjo Lietuvos ir Lenkijos derybų atgaivinimo bandymams?

Ilgainiui prancūzai atsisakė minties tikėtis, kad Rusijai pavyks išsivaduoti nuo komunistinio režimo ir tapti, ,,normalia“ valstybe. Todėl regione prancūzai ėmė proteguoti Lenkiją, kaip didžiausią galimą atsvarą Vokietijai. Čia jiems labai trukdė konfliktas dėl Vilniaus, ilgam sukiršinęs Lietuvą su Lenkija.  Kadangi Vilniaus praradimas tapo itin skaudžia, kraujuojančia žaizda, prancūzų pastangos siekti, kad abi pusės pripažintų ,,status quo“ nebuvo suprantamos Lietuvos politiniam elitui, nes tai reikštų pripažinti Vilnių Lenkijai. Tai buvo principinis to meto klausimas – net pamokos mokyklose prasidėdavo nuo šūkio ,,Mes be Vilniaus nenurimsim“. Taigi, natūralu, kad Lietuvos pusė negalėjo priimti pasiūlymo lanksčiau žiūrėti į šią problemą. Vis dėlto, ,,status quo“ išlaikymas rodo ir kitą, pozityvesnį dalyką. Jei 1918-1920 m. prancūzai dar numatė Lietuvai tik Rusijos ar Lenkijos autonomijos padėtį, vėliau jie pripažino Lietuvą, tegul ir be Vilniaus, kaip nepriklausomą valstybę. Taigi tam tikras proveržis jau buvo pasiektas. Be abejo, jis buvo svarbus, nes 3-iajame dešimtmetyje Prancūzija vaidino Europoje dominuojantį vaidmenį. Vis dėlto, ne vienu atveju, Lietuva išdrįsdavo ,,neklausyti“ Prancūzijos. Antai prancūzų karinės misijos karininkus labai nuvylė Lietuvos atsisakymas paremti Lenkiją kare prieš Sovietų Rusiją. Mainais jie bandė net spausti Lenkijos pusę, kad ji gražintų bent Vilniaus miestą Lietuvai, tačiau ši taipogi nerodė lankstumo.

Kokia buvo Prancūzijos įtaka Lietuvos tarptautinio pripažinimo procesui (1920 m. birželį – 1922 m. gruodį)?

Lietuvos pripažinimo klausimas buvo komplikuotas. Prancūzijos pusė iki pat 1920 m. nuoširdžiai vylėsi, kad Rusijos pilietiniame kare laimės ,,baltųjų“ pusė, sieksianti imperijos atstatymo. Lietuvos pripažinimas ,,de facto“ įvyko tik 1920 m. gegužės 11 d., kai tokios viltys buvo išblėsusios. Prisidėjo ir tai, kad Lietuvoje buvo sušauktas Steigiamasis Seimas, taigi tai tapo kaip ir tam tikra dovana iš Prancūzijos. Vis dėlto, įdomu, kad Latvija ir Estija buvo vertinamos palankiau, jos pripažintos buvo greičiau. Aišku, prie to prisidėjo ir tas faktas, kad Lietuva turėjo teritorinį konfliktą ir su Lenkija. Neskubėdama su pripažinimu, Prancūzija siekė iš Lietuvos gauti tam tikrų nuolaidų, pirmiausia – sureguliuoti jos santykius su Lenkija, nutraukti karo padėtį.  Taigi pripažinimas ,,de jure“ užsitęsė ir įvyko tik tada, kai padėtis Europoje daugiau mažiau aprimo po karo. Šį veiksmą Prancūzija derino su Didžiąja Britanija ir tai įvyko 1922 m. gruodžio 20 d.

Pakalbėkime ir apie Lietuvai itin svarbią Klaipėdos krašto temą. Kokia buvo Prancūzijos užsienio politika šiuo klausimu? Kaip Prancūzija galėjo paveikti Klaipėdos krašto administravimą? Taip pat, kokį vaidmenį ši šalis turėjo tarpininkaujant Lietuvos ir Vokietijos diplomatinių ryšių palaikymui, ypač kai paaštrėjo Klaipėdos krašto klausimas?

Išties, Prancūzijos vaidmuo Klaipėdos krašto atžvilgiu yra svarbus. Ši teritorija buvo atskirta nuo Vokietijos, siekiant pastarąją susilpninti. Kita vertus, didžiosios valstybės dar nemažai svarstė, kam ją atiduoti. Kadangi teritoriją ėmėsi administruoti Prancūzija, ji net svarstė, kad kraštą su visu Klaipėdos miestu būtų galima atiduoti Lenkijai. Skambės keistai, bet tuo metu lietuviai tiesiog negalėjo gauti ir Vilniaus, ir Klaipėdos. Labai tikėtina, kad jei vis dėlto Lietuva būtų kažkokiu būdu sugebėjusi išlaikyti Vilniaus kontrolę, Prancūzija būtų atidavusi Klaipėdą Lenkijai kaip kompensaciją. Dabar Klaipėda tapo kompensacija Lietuvai. Tai sakydamas, nenoriu paneigti puikiai suorganizuotos karinės operacijos 1923 m. sausį, kurią galima laikyti viena rimčiausių, jei ne pačia rimčiausia Lietuvos kariuomenės akcija tarpukariu. Tiesiog pastebiu, kad Prancūzija pakankamai lengvai susitvarkė su praradimu, o juk toks išpuolis Lietuvai galėjo baigtis blogai – rizika buvo didžiulė. Įžeista Prancūzija galėjo nutraukti diplomatinius santykius ar įrašyti Lietuvą į priešų sąrašą. Tai neįvyko ir tai pagrindžia kompensacijos versiją. Kita vertus, galbūt tolimo krašto administravimas vargino ir pačią Prancūziją. O čia puiki proga – pripažinti Klaipėdą Lietuvai, kartu pripažįstant Vilnių Lenkijai. Taip 1923 m. ir buvo padaryta. Šitaip prancūzai siekė sumažinti nuoskaudas, nes suprato, kad jeigu Lietuva pasijus nesuprasta ir izoliuota Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos, ji rinksis Vokietijos ir Sovietų Rusijos pusę.

Kokia buvo Prancūzijos reakcija į Lenkijos ir Vokietijos ultimatumus Lietuvai?

Jei kalbame apie 1938-1939 m. situaciją, matome, kad Prancūzijos kaip didvalstybės jėgos buvo stipriai sumažėjusios. Ilgas kairiųjų partijų dominavimas, stiprinęs vienpusišką pacifistinį diskursą visuomenėje, susilpnino Prancūzijos ginkluotąsias pajėgas, kurioms nebuvo skiriamas reikiamas dėmesys. Tuo tarpu nacionalsocialistų įvykdytas radikalus išteklių sumobilizavimas Vokietijoje leido šiai šaliai kariniu ir technologiniu atžvilgiu greitai įsiveržti į priekį. Vis dėlto, į Vokietiją pradėta žiūrėti su neslepiamu nerimu. Nemažai kas nustemba, tačiau padėtis buvo apsivertusi nuo tos, kuri buvo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje. Didžioji Britanija skatino Lenkiją pasinaudoti proga ir paspausti Lietuvą dėl santykių užmezgimo ultimatumo būdu, kai Prancūzijos diplomatų ir spaudos tonas buvo tikrai užjaučiantis. Savo nustebimui, su tuo susidūrė ir tuomet pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu Varšuvoje tapęs Kazys Škirpa, artimai pabendravęs su Varšuvoje gerbiamu Prancūzijos ambasadoriumi Leon Noel.  Tai nutiko todėl, kad tuomet Vokietijos ir Lenkijos santykiai buvo neblogi, o Prancūzija į tai reagavo labai skaudžiai. Jai atrodė, kad Lenkija, kurią prancūzai taip ilgai rėmė, linksta į per didelius kompromisus Vokietijos atžvilgiu ir nenori užimti griežtesnės pozicijos. Todėl prancūzai stengėsi emociškai paremti Lietuvą. Prie tokio pozicijos pasikeitimo prisidėjo ir ilgamečio pasiuntinio Prancūzijoje, Vasario 16-osios  nepriklausomybės akto signataro Petro Klimo veikla.

Natūralu, kad Klaipėdos atžvilgiu prancūzų visuomenė palaikė Lietuvą, nes matė, kad auganti Trečiojo reicho galia gresia ir Prancūzijai. Tačiau tada jau laikytasi atsargumo principo, nenorėta provokuoti Vokietijos kokiais nors aštriais pareiškimais. Juk Adolfas Hitleris buvo neseniai užėmęs Prahą, o Prancūzija ir Didžioji Britanija negalėjo to sustabdyti. Natūralu, kad buvo greitai susitaikyta ir su Klaipėdos prijungimu prie Reicho.

Kokią reikšmę Lietuvos politinei situacijai turėjo SSRS ir Prancūzijos bendradarbiavimas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje?

Čia slypi sudėtinga situacija. Europos politiką iš esmės pakeitė A. Hitlerio ir nacionalsocialistų atėjimas į valdžią Vokietijoje 1933 m. Jau kitais metais Lietuvos karo atašė Berlyne, generalinio štabo pulkininkas Kazys Škirpa savo raportuose rašo, kad Vokietija nori patraukti į savo pusę kitas Europos šalis ir yra nusiteikusi išimtinai prieš Prancūziją, SSRS ir Baltijos šalis. Įdomi kompanija. Ne veltui Prancūzija keičia savo politiką, stengiasi į SSRS, kurios kadaise nepripažino, imti žiūrėti kaip į ,,normalią Rusiją“, tai yra – savo tradicinę sąjungininkę. Lietuva irgi keičia savo politiką, prisibijodama Vokietijos. Neatsitiktinai naujasis užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis 1934 m. vyksta į Maskvą. Žinoma, nereikėtų žiūrėti į tai retrospektyviai – to meto diplomatai nenujautė SSRS grėsmės. Bendros sienos nėra, be to, ši šalis tarsi pripažįsta Vilnių Lietuvai. O dar stiprėja Paryžiaus ir Maskvos kontaktai. Tai tenkino didelę tuometinio politinio elito dalį. Bet labiausiai tokia situacija džiaugėsi ilgametis proprancūziškos užsienio politikos linijos rėmėjas, tuometinis Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje P. Klimas.

Gal galėtumėte pristatyti keletą svarbiausių Lietuvos asmenybių, kurios turėjo svarbų vaidmenį Lietuvos-Prancūzijos diplomatiniams santykiams tarpukariu?

Išskirčiau P. Klimo vaidmenį, kurį sunku pervertinti. Šis signataras tapo pasiuntiniu Prancūzijoje dar 1925 m. Praktiškai jis išgyveno šioje šalyje 19 metų. Per tą laiką jis nuosekliai ir kryptingai siekė padidinti prancūzų visuomenės susidomėjimą Lietuva. Tai, kad 1938 m. Lenkijos ultimatumo metu prancūzai užjautė Lietuvą ir smerkė savo tradicinę sąjungininkę Lenkiją – titaniškų P. Klimo pastangų rezultatas. Negana to, jis nuolat ir Lietuvoje dirbo, jei taip galima išsireikšti pusiau juokais, dabartiniais terminais – Frankofonijos ambasadoriumi. Jo dėka, maždaug tuo laikotarpiu prancūzų kalba įsivyravo kaip pirmoji užsienio kalba. Prancūzijoje studijavo gausybė studentų iš Lietuvos. Vienas bene žinomiausių žmonių, besisėmusių patirties šioje šalyje tuo metu, buvo ne kas kitas, o jaunas Lietuvos kariuomenės kapitonas Jonas Žemaitis, 1936–1938 m. studijavęs prestižinėje Fontenblo artilerijos mokykloje. Be abejo, tai būsimas Lietuvos partizanų vadas, kurį po mirties Lietuvos Respublikos Seimas pripažino Ketvirtuoju Prezidentu.  Bet dar įdomiau, kad 1922–1924 m. joje mokėsi ir kitas karininkas – Motiejus Pečiulionis. Tai vienintelis Lietuvos kariuomenės generolas, po Antrojo pasaulinio karo likęs Lietuvoje ir dalyvavęs partizaniniame kare. Taigi matome, kad su Prancūzija siejasi ryškių, Lietuvos istorijai nusipelniusių asmenybių gyvenimo keliai.

Ko galima pasimokyti iš XX amžiaus Lietuvos ir Prancūzijos diplomatinių ryšių? Ką būtų galima arba tikslinga pritaikyti ir šių dienų perspektyvoje?

Be abejo, pasimokyti tikrai yra iš ko. Lietuvos bendravimas su Prancūzija per dvidešimties metų laikotarpį pasiekė visai kitą lygmenį. Nuo minimalių kontaktų, minimalios paramos iki tam tikros simpatijos, palankių politinių nuostatų ir ryškių asmenybių, kurios tam tikra prasme šioje šalyje ieškojo patirties, kurią siekė pritaikyti Lietuvoje. Tą kartą santykiai nutrūko tragiška linkme. Bet irgi sutapimas – Josifas Stalinas įsakė užimti Lietuvą tada, kai Adolfas Hitleris įžygiavo į Paryžių. Vis dėlto, praėjo daugiau nei trys ketvirčiai amžiaus – atsirado gera proga atnaujinti kontaktus ir santykius, prie ko prisideda ir VDU Frankofonijos mėnesio iniciatyva. Tiek Europoje, tiek pasaulyje Prancūzija vaidina ryškų , įtakingą vaidmenį, todėl pažinti šią šalį, jos kultūrą yra svarbu ir dabarties Lietuvai.

Daugiau nei pusė lietuvių (51 proc.) pernai daugiausiai internetu pirko mados prekes – drabužius ir aksesuarus. Tarptautinės „DPD grupės“ vykdytos apklausos duomenimis, šis skaičius yra didesnis nei vidurkis Europoje, kur šias prekes pernai pirko vidutiniškai 46 proc. interneto pirkėjų.

„Tai paaiškinti nėra sudėtinga – aktyviausi ir didžiausi elektroninės prekybos rinkos žaidėjai Lietuvoje yra drabužių tinklai. Jie itin aktyviai reklamuoja galimybę pirkti internetu, siūlo įvairias nuolaidas, kurios galioja tik internete. Net lankantis fizinėse parduotuvėse žmonės yra raginami patikrinti akcijas jų interneto parduotuvėse“, – komentuoja Gabrielius Bilevičius, „DPD Lietuva“ pardavimų ir rinkodaros vadovas Baltijos šalims.

Antroje populiariausių pirkinių internetu vietoje yra grožio ir sveikatos prekės (40 proc.), trečioje – technologijos ir elektronika (32 proc.). Tuo tarpu Europoje pirkėjai itin aktyviai internetu užsisako knygas (39 proc.) – šios prekės nusileidžia tik mados pirkiniams. Taip pat įdomu, kad į lietuvių TOP internetu perkamų prekių sąrašo pirmąsias vietas nepatenka batai, kai europiečiai juos užsisako aktyviai (38 proc.).

„Europiečiai kur kas labiau įpratę naudotis „Amazon“ ir būtent ten užsakinėja knygas. Tuo tarpu Lietuvoje tai nėra populiaru, be to, siuntimo laikas kur kas ilgesnis, tad tai nėra taip patogu“, – sako G. Bilevičius.

Pasak G. Bilevičiaus, įdomu ir tai, kad knygos yra vienintelė prekių kategorija Europoje, kurią internetu daugiau perka vyresni žmonės – 35-54 metų. Visose kitose pirkinių grupėse aktyviausi yra 18-34 m. pirkėjai. „Galima daryti prielaidą, kad knygas interneto parduotuvėse perkame mažiau dar ir dėl to, kad vyresni žmonės dar neturi įpročio apsipirkinėti internetu, kai Europoje toks apsipirkimas jau yra mėgstamas ir vyresnės auditorijos“, – teigia G. Bilevičius.

Didžiausias augimas pastebimas pramogų prekių kategorijoje – kai pernai jas internetu pirko 25 proc. respondentų, šiemet – net 31 proc. Šioje prekių grupėje Lietuva lenkia Europos vidurkį, kuris yra 26 proc.

Tyrimo „E-shopper barometer Global report“ duomenys. Šį tyrimą „DPD group“ užsakymu atliko „Kantar TNS“. 2017 m. birželio-liepos mėnesiais apklausta 24,871 žmonių 22 Europos valstybėse, Lietuvoje apklausti 821 asmenys.

Kovo 22 dieną Valdovų rūmuose jubiliejinį penktąjį kartą vyksiančių Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų metu bus įteiktas apdovanojimas už nuopelnus LGBT* žmogaus teisių atstovavimo srityje, mažinant homofobijos, bifobijos ir transfobijos daromą žalą bei skatinant LGBT* asmenų atvirumą ir didesnę integraciją į visuomenę. Šiais metais „Vaivorykštės“ apdovanojimui nominuoti trys asmenys ir projektai, kuriais siekiama būtinų pokyčių translyčių asmenų žmogaus teisių srityje.

Su „Vaivorykštės“ apdovanojimo nominantais šiandien kalbamės apie tai, kas paskatino pozityvias iniciatyvas, kuriomis siekiama translyčių asmenų teisių atstovavimo ir matomumo didinimo. Ar 2017 metais Lietuvoje iš tiesų įvyko esminis translyčių asmenų žmogaus teisių judėjimo lūžis?

Translyčius asmenis nacionaliniuose teismuose atstovaujantis LGBT* žmogaus teisių aktyvistas: „Mane motyvuoja šių žmonių vidinė stiprybė būti savimi“

„Jaučiu, kad šiam apdovanojimui esu nominuotas avansu. Translyčių asmenų žmogaus teisių apsaugos srityje dar yra nemažai darbų, kuriuos reikia nuveikti. Didžiuojuosi, kad mano pagalba translyčiams žmonėms keičiant asmens tapatybės dokumentus buvo įvertinta būtent pačių translyčių asmenų,“ – tikina penkis kartus „Vaivorykštės“ apdovanojimui nominuotas Nacionalinės LGBT* teisių organizacijos LGL žmogaus teisių politikos koordinatorius Tomas Vytautas Raskevičius.

Paklaustas, kodėl nominuojant buvo pastebėtas jo asmeninis indėlis atstovaujant translyčius asmenis nacionaliniuose teismuose, pašnekovas, kurio pagalba asmens tapatybės dokumentai teismo keliu buvo pakeisti dešimčiai žmonių, tikina, jog šis darbas tiesiogiai palietė konkrečių žmonių gyvenimus.

„Translyčiams žmonėms, kurie siekia pasikeisti asmens tapatybės dokumentus, šis klausimas yra nepaprastai svarbus, nes turi esminės reikšmės jų kasdieniam gyvenimui. Todėl manau, kad nominuodami mane šiam apdovanojimui, asmenys, kuriems pavyko dokumentus pakeisti, taip išreiškė savo dėkingumą. Translyčių asmenų įvertinimas man yra nepaprastai svarbus. Tačiau mano indėlis atstovaujant translyčius asmenis nacionaliniuose teismuose apsiribojo teisine pagalba, sėkmingai teisinio proceso baigčiai prireikė ne mažiau svarbaus translyčių žmonių ryžto ir asmeninių pastangų,“ – pabrėžia translyčių asmenų žmogaus teisių aktyvistas.

Pasiteiravus apie sunkumus, su kuriais susiduria mėgindamas suderinti savo kaip aktyvisto prioritetus, LGL atstovas išskiria laiko trūkumą.

„Nacionalinė LGBT* teisių organizacija LGL nėra išimtinai translyčių asmenų interesams atstovaujanti organizacija. Nepaprastai didžiuojuosi, kad mano organizacija kryptingai atstovauja visų LGBT* bendruomenės narių interesams. Istoriškai translyčių asmenų teisės ilgą laiką buvo nepastebimos ir pamirštos. Vis dėlto, teikdamas teisinę pagalbą translyčiams interesantams, susidūriau su iššūkiais mėgindamas suderinti savo kaip aktyvisto prioritetus. Para turi 24 valandas ir kartais paprasčiausiai pritrūksta laiko visiems būtiniems darbams atlikti. Neretai pareiškimus dėl asmens dokumentų pakeitimo tenka ruošti laisvalaikio sąskaita. Tačiau esu įsitikinęs, kad su panašiais iššūkiais susiduria daugelis žmogaus teisių aktyvistų, kuriems yra asmeniškai svarbu tai, ką jie daro,“ – pasakoja T. V. Raskevičius.

„Asmeniškai nesu translyčių asmenų bendruomenės narys, tačiau translyčių asmenų žmogaus teisių klausimas man yra labai svarbus todėl, kad jis labai puikiai parodo, kaip valstybė gali sistemiškai ignoruoti tam tikrą socialinę grupę. Translyčių asmenų bendruomenė Lietuvoje nėra labai skaitlinga ir politiškai įtakinga, tačiau ją sudarantys individai yra mūsų visuomenės nariai ir Lietuvos Respublikos piliečiai, mokantys mokesčius ir turintys savo teisėtų lūkesčių. Todėl valstybė privalo suteikti šiems žmonėms galimybę gyventi mūsų šalyje būnant savimi. Būtent sisteminis translyčių asmenų teisėtų lūkesčių ignoravimas man ir sukelia ryžtingos motyvacios, siekiant būtinų pokyčių translyčių asmenų žmogaus teisių srityje. Nepaprastai džiaugiuosi, kad mums pavyko teisminiu keliu pasiekti, kad translyčiai asmenys galėtų pasikeisti asmens tapatybės dokumentus be privalomojo pobūdžio chirurginės operacijos reikalavimo. Šie teismo sprendimai sprendžia ne tik individualių žmonių problemas, bet ir sudaro sąlygas tam tikrų būtinų politinių sprendimų priėmimui ateityje. Šis laimėjimas mus pozityviai išskiria net iš kai kurių LGBT* žmogaus teisių kontekste labiau pažengusių Europos valstybių. Tai mane motyvuoja nesustoti ir toliau kryptingai dirbti siekiant, kad asmens dokumentų keitimas translyčiams asmenims būtų įgyvendinamas ne teisminio, o administracinio proceso kontekste,“ – tikina LGL Žmogaus teisių politikos koordinatorius.

„Atstovaujant translyčius asmenis nacionaliniuose teismuose teko užmegzti bendražmogiškus santykius su šios bendruomenės nariais. Pagrindinis dalykas, kurio išmokau bendraudamas su translyčiais žmonėmis, yra jų vidinė stiprybė būti savimi. Nepaisant to, kad jie visą gyvenimą susiduria su panieka ir patyčiomis, šie žmonės labai tvirtai žino, kas jie yra ir ko jie nori. Tai galėtų tapti nebloga pamoka tiek mūsų visuomenei, kurioje vis dar vyrauja transfobinės nuotaikos, tiek ir kitiems LGBT* bendruomenės nariams, kurie daro tam tikras išlygas ir atvirai nekalba apie savo tapatybę. Translyčiai žmonės man yra didelis įkvėpimo ir stiprybės šaltinis. Džiaugiuosi, kad teko galimybė kartu su šiais žmonėmis siekti būtinų pokyčių, tačiau dar daug pergalių mums reikia pasiekti. Translyčiai žmonės Lietuvoje galės jaustis visaverčiais piliečiais tik tada, kai bus priimtas Lytinės tapatybės pripažinimo įstatymas, asmens dokumentai bus keičiami administracine tvarka, bus patvirtintas medicinių paslaugų teikimo aprašas translyčiams asmenims, o įvairūs mūsų šalyje galiojantys teisės aktai bus papildyti diskriminacijos dėl lytinės tapatybės draudimu. Galiausiai reikia, kad Lietuvos žmonės pamatytų, kad translyčiai asmenys yra realūs, tikri ir iš tiesų nelabai skiriasi nuo kitų visuomenės narių. Džiaugiuosi, kad translyčiai asmenys vis drąsiau kalba apie savo patirtis ir ši bendruomenė įvairių pozityvių iniciatyvų dėka tampa vis labiau matoma. Neabejoju, kad ilgainiui žmonės supras, kad translytiškumas yra natūrali žmogiškos įvairovės dalis,“ – viliasi T. V. Raskevičius.

Spektaklio „Trans trans trance“ režisierė: „Ši nominacija spektaklio kūrybinei grupei reiškia daugiau nei meno srities apdovanojimas“

Kamilė Gudmonaitė. Augusto Didžgalvio nuotrauka

„Sužinojus, kad esu nominuota Vaivorykštės apdovanojimui, svarsčiau, ar mano statytas spektaklis gali pretenduoti į pokyčius žmogaus teisių srityje. Bet vėliau ramiai priėmiau šią mintį ir džiaugiausi, kad pasitvirtino esminė gyvenimo taisyklė: jei kuri tai, kas ateina iš širdies, negalvodamas apie įvertinimus, pokyčiai įvyksta,“ – tikina spektaklio „Trans trans trance“ režisierė Kamilė Gudmonaitė.

Paklausta, kaip kilo idėja statyti spektaklį moteriškumo bei lytinės tapatybės tema ir kas paskatino kelti klausimą, kaip konstruojamas moteriškumas šiuolaikinėje visuomenėje, pašnekovė tikino, kad spektaklio dramaturgija buvo kuriama ne remiantis pjese, o repeticijų metu sukaupta medžiaga.

„Kartu su aktorėmis priėjome ribą, kai pradedi kvestionuoti, ar moteriškumas, kurį mes reprezentuojame, nėra tik tam tikro laikotarpio ir socialinių aplinkybių konstruktas. Iškėlėme klausimą apie moters seksualumą ir tai, kodėl mes taip gėdijamės savo kūno, arba atvirkščiai – jis nuolat demonstruojamas ir sudaiktinamas? Giliai širdyje supratome, jog būti moterimi – tai laisvė. Taip kilo mintis šiuos klausimus kelti teatre, ne tik draugų susibūrimuose. Mes siekėme dekonstruoti visuomenės sukurtą ir primestą moters vaizdinį, o tada supratome, jog šalia to yra kitų dekonstruotos moters temų. Taip atsirado translytiškumo tema ir apskritai – laisvė būti savimi. Tokiu, koks esi iš tikrųjų,“ – pasakoja režisierė.

Kokius sunkumus patiria moterys, kurios neatitinka visuomenėje vyraujančių „moteriškumo“ standartų? „Žodis standartas tapo toks banalus, tačiau jo neišvengsime, nes visuomenėje socialiniai vaidmenys nuolat standartizuojami. Man atrodo, kad mano karta gimė tuo laiku, kai brendimo ir moteriškumo buvo gėdijamasi, mokyklose kūno pažinimui nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, o ir namuose šios temos buvo tapę savotišku tabu. Kiekviename laikotarpyje egzistuoja tam tikri su moteriškumu ir vyriškumu susiję stereotipai. Nesitaikantys prie šių stereotipų dažniausiai susiduria su diskriminacija bei smurtu. Tačiau didžiausias sunkumas, kurį patiria žmogus (nesakau – moteris, nes vyras lygiai taip pat standartizuojamas), tai vidinė kova su savimi, nepasitikėjimas, savęs nuvertinimas, kai neatitinki tobulosvisuomenės sukurtos vyriškumo ar moteriškumo sampratos. Manau, jog sudėtingiausia išgyventi jausmus, kurie kyla mūsų viduje ir kuriuos bet kokia kaina mėginame užgniaužti,“ – įsitikinusi K. Gudmonaitė.

„Galima sakyti, jog spektaklis – autobiografinis ar dokumentinis, nes visos mūsų asmeninės istorijos buvo paverstos meniniais vaizdiniais. Kad suprastume translytiškumą, į spektaklio repeticijas kvietėmės translyčių žmonių bendruomenės narius, su kuriais bendraudamos atradome labai svarbių dalykų,“ – tikino režisierė.

Paklausta, kokie pokyčiai būtini, kad translyčiai žmonės Lietuvoje galėtų jaustis visaverčiais savo šalies piliečiais, pašnekovė tikino, jog būtina sukurti aplinką, kurioje žmonės galėtų kalbėti atvirai nesibaimindami galimos agresijos ir priešiškumo.

„Save priimti apskritai yra labai sunku. Visas mūsų gyvenimas – tai savęs ieškojimas, ėjimas į save, savęs atradimas. Be abejonės, kai dauguma priešinasi tam, kas yra tavo tapatybės dalis, labai sunku tai ištverti. Esame uždara bendruomenė, kurioje vyrauja priešiškumas kitokiam, todėl labai svarbu kalbėtis, kalbėtis ir dar kartą kalbėtis. Tik tada, kai žmogus galės atsiverti nesibaimindamas, jog tuoj sulauks kritikos, galėsime kalbėti apie sveiką, žmogaus teises užtikrinančią visuomenę. Dabar mes esame linkę teisti, o ne išgirsti, išklausyti,“ – svarsto spektaklio „Trans trans trance“ režisierė.

Ką režisierei ir spektaklio komandai reiškia „Vaivorykštės“ apdovanojimo nominacija? Ar spektaklis sulaukė atgarsio LGBT* bendruomenėje?

„Kažkuria prasme mums tai reiškia net daugiau nei apdovanojimas meno srityje. Šis įvertinimas rodo, jog teatras gali būti pastebėtas ne tik pačių teatro žmonių, jis apima ir kitas gyvenimo sritis. Teatras turi galios siekiant pokyčių visuomenėje. Jaučiu, kad nors šis spektaklis nebuvo sąmoningai kuriamas siekiant kalbėti apie LGBT* žmogaus teisių problemas, jis turėjo stiprų atgarsį vietos LGBT* bendruomenėje ir tapo labai gražiu žmogaus teisių ir laisvių manifestu. Ši nominacija patvirtina, jog teatras yra aktyvus veiksmas. Esu tikra, kad tai įkvėps mus ir toliau kurti socialiai aktyvų meną,“ – vylėsi K. Gudmonaitė.

„Dokumentikos namų“ atstovas: „Translyčiai žmonės vis aiškiau supranta, kodėl turi kalbėti apie savo patirtis“

„Dokumentikos namų“ komanda. Augusto Didžgalvio nuotrauka

„Žinia, kad esame nominuoti Vaivorykštės apdovanojimui mūsų komandą maloniai nustebino. Reakcija į vaizdo portretų ciklą apie translyčius žmones socialiniuose tinkluose sulaukė labai įvairių vertinimų. Dominavo pozityvūs komentarai, tačiau buvo ir radikaliai nepakančių vertinimų, dėl kurių mes ir kuriame turinį, kuris kelia įvairius socialinius klausimus,“ – tikina už vaizdo portretų ciklą apie translyčius žmones „Tai tik kūnas, o čia aš“ nominuotų „Dokumentikos namų“ vadovas Daumantas Liekis.

Paklaustas, kaip kilo idėja kurti vaizdo klipus, kuriuose translyčiai asmenys dalinasi savo patirtimis, pašnekovas pabrėžė, jog vienas „Dokumentikos namų“ tikslų – kurti dokumentiką, kurioje analizuojamos žmogaus teisių, prigimtinių laisvių, demokratijos, skurdo ir geopolitikos temos.

„Šios temos Lietuvoje neretai yra ignoruojamos arba pateikiamos iš komercinės žiniasklaidos perspektyvos. Translyčiai žmonės mūsų šalies žiniasklaidoje neretai stigmatizuojami, jų patirtys pateikiamos per stereotipų ir seksualumo prizmę. Savo vaizdo portretų ciklu siekėme atspindėti realias problemas, su kuriomis Lietuvoje susiduria translyčiai žmonės. Vienas pagrindinių kriterijų, kuriais vadovaujamės kurdami dokumentiką, yra siekis atskleisti konkretaus žmogaus asmenybę. Į žmogiškumo temą nežvelgiame per seksualizuotą prizmę, nes tai nėra faktorius, kuris apibrėžia žmogų. Šiuo vaizdo portretų ciklu būtent ir siekėme skirti dėmesio konkretaus žmogaus asmenybei,“ – pabrėžia „Dokumentikos namų“ atstovas.

„Filmuodami siužetus išmokome su savo herojais bendrauti jautriau, delikačiau ir atidžiau. Lyginant su ankstesniais mūsų dokumentinių siužetų herojais, nebuvo paprasta įtikinti translyčius žmones prabilti apie savo patirtis prieš vaizdo kamerą. Tačiau nufilmavus pirmuosius siužetus ir pristačius juos visuomenei, pamažu įgijome ir kitų translyčių asmenų bendruomenės narių pasitikėjimą,“ – pasakoja vienas vaizdo portretų ciklo apie translyčius žmones kūrybinės komandos narių.

„Pagrindinis pokytis, kurio turėtume siekti, mano manymu, yra tai, kad Lietuvoje kiekvienas žmogus, nepaisant lytiškumo, tautybės ar kitų ypatybių, jaustųsi gerai. Tai galime pasiekti tik visuomenės švietimu ir sąmoningumo didinimu. Sąmoninga visuomenė yra tokia visuomenė, kurioje žmonės yra priimami tokie, kokie jie yra. Tačiau kurdami vaizdo klipų ciklą apie translyčius žmones supratome, kad mūsų šalyje daugėja žmonių, kurie negailėdami savo laiko ir pastangų gina translyčių asmenų teises. O ir patys translyčiai žmonės vis drąsiau kalba apie savo patirtis, paneigia visuomenėje vyraujančius stereotipus ir supranta, kodėl būtina kalbėti apie egzistuojančias problemas,“ – įsitikinęs pašnekovas.

Šis straipsnis yra Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų dalis. Apdovanojimus organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu, remia Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, Norvegijos Karalystės ambasada.

Nuspręsti, kas labiausiai vertas Vaivorykštės apdovanojimo, galite ČIA.

lgl.lt

Dvi savaites truksiantis didžiausias Lietuvoje kino festivalis šiemet pirmą kartą vyks net 11-oje šalies miestų. Jam pradžia buvo duota trečiadienį iškilmingoje ceremonijoje, kurios metu „Forum Cinemas Vingis“ kino teatras Vilniuje sužibo naujomis spalvomis.

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės globojamo festivalio atidarymas po ilgos pertraukos iš Nacionalinės filharmonijos persikėlė į kino teatrą. Taip „Kino pavasario“ organizatoriai nusprendė norėdami pradėti festivalį specialiu seansu, kuriame apsilankė geriausia Švedijos dainininke pripažinta, Plungėje lietuvės ir siro šeimoje užaugusi reperė Silvana Imam.

Raudonu kilimu į didžiąją kino teatro salę patekusios kino ir kultūros asmenybės pamatė dokumentinį filmą „Silvana“. „Mano širdis šiandien yra su jumis“, – po filmo nusilenkdama atsistojusiai publikai žemaitiškai dėkojo muzikantė ir žmogaus teisių aktyvistė. – Šis vakaras man labai daug reiškia.“

„Kino pavasario“ žiūrovai seansuose galės pasimatyti ne tik su Silvana Imam, bet ir su kita lietuviškų šaknų turinčia aktore, per „Instagram“ atrasta viena ryškiausių JAV kino debiutančių Bria Vinaite bei amerikiečių režisieriumi Seanu Bakeriu (jie pristatys filmą „Floridos projektas“), „Oskarui“ nominuoto animacinio filmo „Jūsų Vincentas“ kūrėjų pora Hughu ir Dorota Welchmanais, žymiu iraniečių aktoriumi Homayounu Ershadi bei daugybe kitų kino kūrėjų.

Šiųmetis „Kino pavasaris“– jau 23-iasis. „Per 23 metus esu girdėjusi daug istorijų, kaip festivalio filmai pakeitė žmonių gyvenimus: privertė pasikeisti, įkvėpė išskirtiniams darbams. Šiemet tokių filmų taip pat bus. Linkiu, kad jų herojai surastų kelią į žiūrovų širdis ir darytų jas geresnėmis. Tokia yra kino priedermė“, – festivalį atidarytu skelbė festivalio vadovė Vida Ramaškienė.

Ceremonijoje buvo atiduota pagarba pernai išėjusiems aktoriams, režisieriams ir kitiems kino kūrėjams. „Mes šių žmonių nepažinojome – bet jie mums brangūs. Tai ir yra tikroji kino magija“, – sakė renginį vedęs žurnalistas, kino apžvalgininkas Rytis Zemkauskas.

„Kino pavasario“ vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška ceremonijoje minėjo šių metų festivalio prioritetus – dėmesį pradedantiems kino kūrėjams, kine perteikiamas aktualijas, pilietiškas, visuomeniškas ir žmogiškąsias visų mūsų pareigas, apie kurias kalba daugelis šių metų festivalio filmų.

„Gyvenant besikeičiančiais laikais norisi ir stabilumo. „Kino pavasaris“ tai užtikrina“, – pridėjo pagrindinio ilgamečio „Kino pavasario“ partnerio ERGO draudimo bendrovių Baltijos šalyse valdybos pirmininkas Kęstutis Bagdonavičius. – Kad ir kas atsitiktų, festivalis kasmet paverčia Lietuvą kino šalimi. Jo tęstinumas yra didžiulė vertybė Lietuvos kultūrai. Džiaugiamės galėdami prie to prisidėti.“

Susirinkusieji į atidarymo ceremoniją išgirdo festivalio dainą „Mystery of Love“ iš vieno svarbiausių metų filmų „Vadink mane savo vardu“. „Oskarų“ ceremonijoje šį kūrinį atliko Sufjanas Stevensas, o Vilniuje jautrią dainos versiją pateikė duetas „Sielos ūsai“. „Oskaru“ už geriausią adaptuotą scenarijų apdovanotą dramą „Vadink mane savo vardu“ taip pat bus galima išvysti „Kino pavasaryje“.

Šiandien, kovo 15-ąją, festivalį Kaune, o kovo 16 d. Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Utenoje, Gargžduose, Anykščiuose ir Varėnoje atidarys psichologinė drama „Sūnaus globa“. Jos režisierius – naujos kartos Prancūzijos kino žvaigždė Xaviero Legrand Venecijos kino festivalyje apdovanotas kaip geriausias režisierius ir metų debiutantas.

Kovo 16-osios atidarymo seansai rengiami drauge su Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota kampanija „Už saugią Lietuvą“, kuriuose bus diskutuojama filmo padiktuota smurto artimoje aplinkoje tema. Diskusijose dalyvaus kampanijos ambasadoriai: žurnalistė Edita Mildažytė, menininkai Algirdas ir Remigijus Gataveckai, kunigas Kęstutis Dvareckas ir kt. Likti pasyviais stebėtojais ar prisiimti atsakomybę ir pasiūlyti pagalbą – bus mėginama atsakyti į šį ir panašius klausimus.

Filmo „Sūnaus globa“ anonsas:

Iki kovo 29-osios besitęsiančio festivalio 11 miestų repertuarus suvienys tas pats dienos filmas. Tarp dienos filmų: naujausia „Tobulų melagių“ režisieriaus Paolo Genovese drama „Šventa vieta“, į kino ištakas atsigręžianti, Kanų direktoriaus Thierry Frémaux juosta apie brolius Lumière’us „Lumière!“, Michelio Hazanavičiaus biografinis filmas „Manasis Godard’as“, kuriame garsųjį režisierių Jeaną Lucą Godard‘ą suvaidino Louisas Garrelis, Kanų festivalio Didžiuoju žiuri prizu apdovanotas, šių metų „Cezarių“ apdovanojimuose triumfavęs energingas „120 dūžių per minutę“.

Festivalyje iš viso bus parodyti 168 filmai, tarp kurių – ir svarbios lietuviškos premjeros: pagal Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną pastatytas „Kvėpavimas į marmurą“ (rež. Giedrė Beinoriūtė) ir viena įspūdingiausių kada nors sukurtų lietuviškų gamtos dokumentikų „Sengirė“ (rež. Mindaugas Survila).

Kovo 27–29 d. tradiciškai vyks kino industrijos konferencija „Meeting Point – Vilnius“, kurioje profesionalai iš viso pasaulio dalinsis patirtimi apie audiovizualinį sektorių. Šiemet taip pat bus tęsiama partnerystė su Kanų kino festivaliu: projektų sesijoje „Coming Soon“ parodyti filmai pretenduos dalyvauti Kanų festivalio programoje „Vilnius Goes To Cannes“.

Apie festivalį:

23-iasis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ vyks 2018 m. kovo 15–29 d. 11-oje šalies miestų. Praėjusiais metais „Kino pavasaris“ pritraukė 114 250 žiūrovų, tad yra didžiausias kino renginys Lietuvoje ir vienas ryškiausių kino festivalių Rytų Europoje. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.