Bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ stiprina partnerystę užsienio rinkose. Vakar (vasario 28 d.) atidaryta bendrovės atstovybė Lenkijos sostinėje Varšuvoje. Tai pirmoji „Lietuvos geležinkelių“ atstovybė Europos Sąjungos valstybėje.

Pagrindiniai atstovybės uždaviniai – paskubinti keleivinių traukinių jungtį tarp Vilniaus ir Varšuvos, didinti krovinių srautą tarp abiejų šalių, stiprinti ryšius su Lenkijos partneriais.

„Lietuvą ir Lenkiją jau jungia geležinkelis – europinė „Rail Baltica“ jungtis, nutiesta nuo valstybių sienos iki Kauno. Dabar turime kartu siekti, kad ši jungtis būtų aktyviau išnaudojama. Be to, atstovybė Lenkijoje patvirtina ir svarbų pokytį: bendrovė dirba ne tik su Rytais, bet ir su Vakarais“, – po atstovybės atidarymo kalbėjo „Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius Mantas Bartuška.

Šiemet vasario pradžioje Vilniuje susitikę Lenkijos geležinkelių bendrovės PKP S. A. ir „Lietuvos geležinkelių“ vadovai sutarė siekti, kad iš Vilniaus į Varšuvą keleiviai galėtų traukiniu nuvykti kuo greičiau ir patogiau.

Lenkiją ir Lietuvą jungiančia „Rail Baltica“ europine vėže šiuo metu kursuoja traukinys Kaunas–Balstogė. Padidinus greitį ir suderinus išvykimo laikus, keleiviams būtų sudaryta galimybė persėsti Balstogėje ir pasiekti traukiniu Varšuvą.

„Rail Baltica“ vėžė naudojama ir kroviniams tarp Lietuvos ir Lenkijos vežti. Šeštokuose esančiame terminale kroviniai gali būti perkrauti nuo vadinamosios plačiosios vėžės ant europinės ir toliau judėti į Vakarų Europą. Praėjusiais metais per Šeštokus važiavo 35 proc. daugiau krovinių, nei 2016 m.

Pasak „Lietuvos geležinkelių“ vadovo M. Bartuškos, stipri partnerystė su Lenkija reikalinga ir strateginiams projektams, tokiems kaip „Rail Baltica“, įgyvendinti.

Be Lenkijos, „Lietuvos geležinkeliai“ turi atstovybes Rusijoje, Baltarusijoje, Kazachstane ir Kinijoje.

Vyriausybės posėdyje pritarta Teisingumo ministerijos parengtam Balsavimo internetu pagrindų įstatymo projektui, reglamentuojančiam balsavimo internetu įteisinimą.

Naujajame projekte ypač didelis dėmesys skirtas rinkėjo identifikavimui informacinėje sistemoje, jos pritaikymui neįgaliųjų specialiesiems poreikiams, papildomiems saugumo reikalavimams, sustiprintam informacinės sistemos auditui.

Pagal projektą, balsuojančiojo internetu tapatybei nustatyti bus naudojami plačiai paplitę, patikimi ir saugūs identifikavimo būdai, naudojantys skaitmeninius sertifikatus. Siūloma, kad balsuoti bus galima naudojantis asmens tapatybės kortele, Registrų centro išduotu elektroniniu parašu ar mobiliųjų ryšio bendrovių sukurtu elektroniniu parašu. Šiame įstatymo projekte numatyta, kad vykstant balsavimui, rinkėjas internetu gali balsuoti kelis kartus, tačiau bus įskaitomas tik vėliausiai gautas rinkėjo balsas. Tokiu būdu bus sumažintos prielaidos balsuojančių internetu rinkėjų papirkinėjimui.

„Idėją dėl balsavimo internetu remia tiek užsienio lietuviai, tiek didžioji dauguma mūsų šalies politikų. Tikimasi, balsavimo internetu įteisinimas leis žmonėms aktyviau dalyvauti Seimo, Prezidento ar savivaldybių rinkimuose“, – sako teisingumo ministrė Milda Vainiutė.

Balsuojant internetu bus vadovaujamasi slapto balsavimo principu, reiškiančiu, kad informacinė sistema privalės užtikrinti, jog nė vienas asmuo, įskaitant ir informacinės sistemos tvarkytoją ir valdytoją, negalės susipažinti su rinkėjo balsu.

Jeigu šiam įstatymo projektui pritars Seimas, ministerija parengs Seimo rinkimų, Savivaldybių tarybų rinkimų, Prezidento rinkimų ir kitų su rinkimais susijusių įstatymų pataisas, kuriose būtų įteisintas balsavimas internetu. Kadangi balsavimo internetu informacinė sistema turi būti įsteigta ir įteisinta iki 2019 m. liepos 1 d., o Vyriausybė visų rinkimų įstatymų pakeitimų projektus Seimui turi pateikti iki 2019 m. gruodžio 31 d., planuojama, kad balsuoti internetu piliečiai galės 2020 m. spalio mėn. vyksiančiuose Seimo rinkimuose.

2020 metais Tokijo olimpinėje programoje bus ir karatė, o lietuviai žengė dar vieną žingsnį savo olimpinio debiuto link. Lietuvos karatė federacijos (LKF) delegacija pirmą kartą dalyvavo į olimpinę šeimą priimtos Pasaulio karatė federacijos Europos padalinio rengiamame Senojo žemyno jaunučių, jaunių ir jaunimo čempionate Sočyje.

Jaunučių ir jaunių čempionatas surengtas jau 45-ąjį kartą, o jaunimo (iki 21 metų) – dešimtąjį. Varžybose iš viso dalyvavo daugiau nei 1200 sportininkų iš 45 šalių.

Lietuvai varžybose atstovavo 8 sportininkai (Gabrielė Marozaitė, Vaida Astašauskaitė, Nomeda Tvaskaitė, Mantas Lobanovas, Titas Minelga, Arnas Pačiuipis, Matas Žymantas, Tomas Balčius), o geriausiai sekėsi mažeikiškei G. Marozaitei, kuri jaunimo (iki 21 metų) amžiaus grupės kumitė rungties svorio kategorijoje iki 61 kg užėmė 5-ąją vietą.

Lietuvos sportininkė iš pradžių 2:1 nugalėjo Rusijos sportininkę, vėliau 2:0 įveikė Belgijos atstovę, tačiau ketvirtfinalyje turėjo pripažinti kovotojos iš Šveicarijos pranašumą.

Mantas Lobanovas svorio kategorijoje virš 84 kg varžybas pradėjo pergale prieš sportininką iš Makedonijos, bet vėliau pralaimėjo graikui ir baigė pasirodymą. Kitiems lietuviams debiuto metu pergalės pasidžiaugti nepavyko.

LKF trenerių tarybos pirmininkas Kazimieras Bartkevičius pirmąjį lietuvių pasirodymą tarptautinėse olimpinės karatė varžybose įvertino teigiamai.

„Kiekvienoje svorio kategorijoje šaliai gali atstovauti tik vienas sportininkas, tad atsitiktinių varžovų ten tikrai nebuvo, dažniausiai teko kovoti su čempionais. Visi mūsų sportininkai įdėjo daug pastangų, bet pirmą kartą dalyvaujant tokiose varžybose ir iš karto susitinkant su tarptautinį reitingą turinčiais varžovais, didelės sėkmės tikėtis sunku. Daug sportininkams atsakingais momentais padėjo rinktinės treneriai Alfonsas Valuntonis, Giedrius Linartas ir Egidijus Daknys. Kitas mūsų išbandymas bus gegužę Serbijoje vyksiantis suaugusiųjų Europos čempionatas“, – pasakojo K. Bartkevičius.

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson pasirašė įsakymą, kuriuo Joną Sakalauską paskyrė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovu. Naujas vadovas darbą pradeda nuo kovo 1 dienos.

„Tikiu, kad jaunas ir ambicingas vadovas kartu su savo komanda įneš kūrybinės energijos, padedančios formuoti aukštos meninės kokybės repertuarą, skatins kūrybinį atsinaujinimą, ir savo darbe laikysis aukštų skaidrumo ir etikos reikalavimų – sako kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.

J. Sakalauskas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra baigęs operinio dainavimo studijas, įgijo bakalauro ir magistro laipsnius  (prof. V. Noreikos dainavimo klasė).

J. Sakalauskas yra operos dainininkas, kompozitorius, muzikinio teatro projektų prodiuseris. Jis buvo įsteigęs ir vadovavo viešajai įstaigai „Baltijos kamerinis operos teatras“, prodiusavo jos spektaklius ir koncertus, inicijavo ir rengė ilgalaikę mokymo programą jauniesiems operos solistams. Nuo 2015-ųjų metų J. Sakalauskas vadovavo Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui.

Šiemet vasario 5 d. vykusioje atrankoje į LNOBT generalinio direktoriaus pareigas J. Sakalauskas surinko daugiausiai komisijos balsų iš 13 kandidatų.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo konkursas bus skelbiamas per 15 darbo dienų.

Europos Komisija šiandien paskelbė Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės susitarimo dėl išstojimo projektą, kuriame teisiškai suformuluota 2017 m. gruodžio 8 d. paskelbta Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės Vyriausybės derybininkų bendra ataskaita dėl pažangos, padarytos derybų pirmajame etape, ir teikiamas pasiūlymas dėl neišspręstų ir bendroje ataskaitoje minimų, bet išsamiai nenagrinėtų išstojimo klausimų. Be to, remiantis Tarybos (50 straipsnis) 2018 m. sausio 29 d. priimtais papildomais derybiniais nurodymais, į jį įtrauktas tekstas dėl pereinamojo laikotarpio.

Susitarimo dėl išstojimo projektas dabar bus nusiųstas Tarybai (50 straipsnis) ir Europos Parlamento „Brexit’o“ iniciatyvinei grupei aptarti, o tada deryboms bus perduotas Jungtinei Karalystei. Visą Susitarimą dėl išstojimo pagal 50 straipsnį turės patvirtinti Taryba (50 straipsnis), Europos Parlamentas ir Jungtinė Karalystė pagal atitinkamus konstitucinius reikalavimus.

Susitarimo dėl išstojimo projektą sudaro šešios dalys: įvadinės nuostatos, piliečių teisės, kiti atsiskyrimo klausimai, susiję, pavyzdžiui, su rinkai iki išstojimo dienos pateiktomis prekėmis, finansinis susitarimas, pereinamojo laikotarpio priemonės ir institucinės nuostatos, taip pat protokolas dėl Airijos ir Šiaurės Airijos. Šiame protokole išdėstoma, kaip praktiškai galėtų būti įgyvendinta bendroje ataskaitoje minima trečia galimybė, siekiant išvengti realios sienos Airijos saloje. Tai bendroje ataskaitoje pateiktas atsarginis variantas, naudotinas jei nebus sutarta dėl kitų sprendimų. Šis protokolo projektas neužkerta kelio diskusijoms dėl kitų dviejų galimybių.

Susitarimo dėl išstojimo projektas skelbiamas internete vadovaujantis Komisijos skaidrumo politika. Komisija pateikė Susitarimo dėl išstojimo projektą dabar siekdama užtikrinti, kad visų pirma liktų laiko konsultuotis su valstybėmis narėmis ir Europos Parlamentu, o vėliau – deryboms su Jungtine Karalyste. Atsižvelgiant į tai, kad dėl Susitarimo dėl išstojimo turi būti sutarta ir jis turi būti ratifikuotas iki Jungtinės Karalystės išstojimo, svarbu pakankamai laiko palikti deryboms.

Tolesni veiksmai

Susitarimo dėl išstojimo projektas dabar bus nusiųstas Tarybai ir Europos Parlamento „Brexit’o“ iniciatyvinei grupei aptarti, o tada deryboms bus perduotas Jungtinei Karalystei.

Europos Vadovų Taryba paragino Jungtinę Karalystę aiškiau išdėstyti savo poziciją dėl pagrindinių būsimų santykių principų iki kovo 22–23 d. įvyksiančio susitikimo, kuriame numatoma priimti papildomas gaires.

Visą Susitarimą dėl išstojimo pagal 50 straipsnį turės patvirtinti Taryba (50 straipsnis), Europos Parlamentas ir Jungtinė Karalystė pagal atitinkamus konstitucinius reikalavimus.

Jungtinė Karalystė iš Europos Sąjungos išstos 2019 m. kovo 30 d.

Nematau tragedijos žurnalų lapų plėšyme. Juokinga, groteskiška, neapgalvota įstatymo taikymo detalė – taip, bet ne tragedija. Išimtis užsienio periodiniams leidiniams turi būti padaryta – visi tai suprantame. Taip pat, deja, labai daug įstatymų Lietuvoje priimami, o paskui tvarkomi poįstatyminiais aktais arba pataisomis. Bet juk esmė – alkoholio reklamos kontrolė.

Neįmanoma paneigti, kad Lietuvoje alkoholio vartojimo rodikliai didžiuliai, net nesvarbu, kuria statistika remsimės – 13 ar 18 litrų gryno alkoholio per metus tenkančio vienam gyventojui. Tai yra tiesiog daug. Ir sunku būtų rasti argumentų norint sumenkinti tokio suvartojamo alkoholio kiekio žalą visuomenės sveikatai.

Kalbant apie psichoaktyvių medžiagų vartojimo problemas, daugiau tragedijų yra kitur. Vangiai vystoma…. tiksliau, nelabai vystoma… o jei dar tiksliau – daug metų visai nevystoma socialinių ir sveikatos specializuotų paslaugų grandinė žmonėms, turintiems problemų dėl psichoaktyvių medžiagų naudojimo. Ypač regionuose. Tai nepadeda mums negerti.

Bet grįžtu prie reklamos draudimo. Lygiai prieš 10 metų vyko tokia iniciatyva, kuomet Alkoholio kontrolės įstatymo projekte buvo siūloma nuo 2012 metų visiškai uždrausti alkoholinių gėrimų reklamą, iki 2012 metų taikant pereinamąjį laikotarpį ir leidžiant reklamuoti tik silpną alų ir natūralios fermentacijos alkoholinius gėrimus. Seimas tokioms nuostatoms pritarė. Tačiau, kaip aukščiau minėta, įstatymai tvarkomi ir po išleidimo. Ir dėl „švento“ krepšinio ir kitų „gyvybei būtinų“ TV transliacijų buvo padaryta išimtis silpniems alkoholiniams gėrimams. O 2011 metais Seimas nubalsavo, kad totalių draudimų nuo 2012 metų taikyti iš viso nereikia. Nereikia ir tiek. Nes krepšinis, ekonomika… na, patys žinote.

Atsitiko taip, kad 2008 m. dirbau prie socialinės kampanijos, kuri buvo skirta didinti visuomenės sąmoningumui, siekiant užkirsti kelią nepilnamečiams įsigyti alkoholio ir tabako. Jeigu dabar atrodo kitaip, tai prieš 10 metų praktika buvo tokia, kad niekas asmens dokumentų parduotuvėse nereikalaudavo, o paaugliams alkoholis buvo gana nesunkiai prieinamas.

Taigi, ta reklaminė kampanija nebuvo nei didelė, nei labai reikšminga – ko gero, kaip ir dauguma nevyriausybinių organizacijų (NVO) vystomų iniciatyvų Lietuvoje. Tačiau jau sutarus su viena televizija dėl video klipo rodymo, su manimi panoro susitikti tokios vienos radijo stotis ir televizijas vienijančios asociacijos toks vienas vadovas. Jis pasiūlė mūsų iniciatyvą išplėtoti iki, jo žodžiais tariant, neaprėpiamo žiūrimumo rodiklių per Lietuvos visas televizijas. Tiek jau to, kad tame mūsų klipe ir tabakas figūravo. Tik va logotipą vieną pridėti būtų tos asociacijos reikėję… Atsisakius tai padaryti, po dviejų dienų pasirodė labai panašus klipas su vienu vieninteliu logotipu, kuris išties buvo rodomas kas kelias minutes visose televizijose. O spaudoje (tuomet dar nebuvo socialinės medijos – įsivaizduojate?) mirgėjo pasisakymai, kad reikia ne silpnų alkoholinių gėrimų reklamą per televiziją drausti, kuri neva padeda vartotojui atsirinkti produktą, o pažaboti prekybininkus, kurie vaikams pardavinėja sidrą ir alų. Tai ir buvo įrodyta – diskusijoje dėl reklamos (ne)draudimo alkoholio pramonės pasiūlytus „argumentus“ naudojo net ir politikai bei visuomenės nuomonių lyderiai, kurie beveik sutartinai teigė, kad reklama – nieko tokio, sustabdyti reikia prekybininkus ir problema bus išspręsta.

Dabar turime visišką draudimą alkoholio reklamai. Na, sutvarkys tuos užsienio žurnalus – nebereikės plėšyti, tikiu. Suprantu, kad pikta dėl jų, nors prenumeruojasi gal koks pusė procento visų Lietuvos gyventojų. Čia panašiai kaip su Lukiškių aikšte, per kurią praeiname per metus gal sykį, bet dėl paminklo projekto skauda visiems. Bet ar įsivaizduojate, kad ateina politikai, kurie sako „Mes grąžinsime jums teisę matyti alaus reklamą per televiziją!“ Ar tikrai „pirksime“ šią idėją? Ar šoksime rateliu ir skanduosime „Aš vėl matysiu savo Chardonnay paveikslėlius!“ ?

Aš nepasirašyčiau. Kodėl? Todėl, kad kiltų klausimas „Kodėl ir kas už to slypi?“

Dabartinių valdančiųjų fanatizmo ir kontrolės apraiškos nepatinka ir man. Vien dviejų metų kalėjimas už marihuanos turėjimą ne platinimo tikslais yra absurdo tėvas, motina ir šventa trejybė kartu sudėjus. Tai nepatiktų bet kuriam liberaliai mąstančiam žmogui, kokia save ir laikau.

Tačiau šalia liberalių nuostatų dar turiu ir socialinės atsakomybės saugiklį. Jis neleidžia atmesti alkoholio reklamos draudimo idėjos kaip niekingos, nes kartu su kitomis svarbiomis alkoholio prieinamumo ir vartojimo mažinimo priemonėmis griežtą reklamos kontrolę rekomenduoja ir Pasaulio sveikatos organizacija.

Aišku, neabejotina ir tai, kad drausdami reklamą, privalome vystyti paslaugas, be jų mes nepadėsime Jonui, kuris geria maratonais-savaitėmis, ar Marytei, kuri jau dešimt metų geria vakarais po darbo. Nevykdydami psichikos sveikatos švietimo programų, nesuteikdami adekvačių žinių jaunimui jiems priimtinais ir suprantamais būdais, ir toliau apsimesime, kad darome viską, jog alkoholio vartojimo paklausa mažėtų. Visuomenės sveikatos politika turi būti subalansuota, tai reiškia, kad ji turi būti vykdoma visomis svarbiomis kryptimis, kad pasiektų tikruosius rezultatus. Tačiau bandymai ginti alkoholio reklamą – tarsi alkoholio pramonės skatinimas „Gaminkite ir parduokite mums dar daugiau!“. Ar tikrai sau dar galime tai leisti?

Karilė Levickaitė, organizacijos Psichikos sveikatos perspektyvos direktorė
Manoteisės.lt

Vasario 28 – kovo 1 d. Vilniuje vykusiame Europos inovacijų agentūrų asociacijos (TAFTIE) suvažiavime, kuriam šiais metais pirmininkauja Lietuva, inovacijų ekspertas iš Izraelio Eitan Sella, HYBRID startuolių inkubatoriaus direktorius ir įkūrėjas, atskleidė Izraelio kaip startuolių šalies („startup nation“) sėkmės receptą. Jis dalinosi unikalia patirtimi, kaip sukuriami nauji verslai ir vystomi produktai pasiekia globalias rinkas.

„Inovacijos yra Izraelio ekonomikos variklis, todėl valstybė skiria didelį dėmesį tarptautinių MTEP centrų steigimui, kurių čia skaičiuojama daugiau kaip 300. Pavyzdžiui, čia įsikūręs APPLE kompanijos centras PrimeSense, SONY kompanijos – Altari, Oracle kompanijos – Ravello, Intel – MobilEve ir daugelis kitų“, – pasakojo E.Sella iš Hybrid.

Anot pranešėjo, Izraelio valstybė yra numačiusi įvairių lengvatų inovacinei veiklai, taip pat didelis dėmesys skiriamas tiesioginių užsienio investicijų pritraukimui, naujų technologijų kūrimui ir švietimo sistemai –  tokios sąlygos skatina verslininkus orientuoti produktus į globalias rinkas nuo pat pradžių, kai tik kuriamos naujų verslų idėjos. Tad Izraelis turi išties unikalią savo kaip inovatyvios šalies pardavimo strategiją.

Galimybės šioje šalyje matomos daug plačiau – verslumu skatinami domėtis ir kitataučiai, gyvenantys Izraelyje. Kaip teigia E.Sella, Izraelyje apie 20 proc. šalies talentų potencialo (inžinierių, mokslininkų, daktarų) sudaro arabų tautybės gyventojai. Izraelyje kasmet gimsta apie 1000 naujų startuolių, tačiau arabų verslininkų („antreprenerių“) yra tik 0,02 proc. E.Sella paaiškina, kad pastebėjęs šią tendenciją, jis kartu su kolega prieš du metus įkūrė unikalią platformą – HYBRID inkubatorių, kurias atveria duris būtent arabams steigti startuolius ir atranda iki šiol neatskleistus talentus. Inkubatorius yra ne pelno siekiantis, kurį remia valstybė ir keli verslo partneriai.

Anot E.Sella, naujiems verslams atsivėrė ir neišsenkamos arabų ir kitų rytų šalių rinkos, kurios imlios naujoms technologijoms. Tad šiai dienai sėkmės istorijų inkubatorius jau skaičiuoja ne vieną, pavyzdžiui startuolis MindoLife, pritraukęs daugiau kaip 20 mln. dolerių investicijų, teiks daiktų interneto sprendimus Indijos SAR grupei.

Šiuo metu HYBRID inkubatoriaus portfelį sudaro daugiau kaip 30 sėkmingų startuolių, kasmet vidutiniškai į rinką paleidžiama apie 6-10 startuolių, su kuriais dirba profesionalūs mentoriai ir investuotojai. Dalyviai, prisijungę prie HYBRID platformos, dalyvauja 8 mėnesių intensyvioje programoje.

Dviejų dienų Europos inovacijų agentūrų (TAFTIE) suvažiavime Vilniuje, kurį organizavo pirmininkaujanti Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA), atvyko daugiau kaip 40 Europos inovacijų ekspertų iš 20 šalių. Pranešimus skaitė Jelena Angelis iš Briuselyje įsikūrusio Europos ateities inovacijų sistemų centro, David Itier iš Prancūzijos Pasteur instituto, Nina Dobrzynska iš Lenkijos agentūros PARP, Lennar Kamphius iš Olandijos agentūros „Netherlands Entreprise Agency“, Ramutis v Kiparskis iš JAV kompanijos „Critical Resource Sciences Company“, inovacijų vadybininkė Neda Nordin iš Švedijos tinklo „NORD INNO“ ir daugelis kitų. Šis suvažiavimas  – tai vienas iš penkių šiemet vykstančių Lietuvos pirmininkavimo TAFTIE organizacijai renginių.

„Trind Ventures“ fonde sutelkta 21 mln. EUR jaunoms skaitmeninio sektoriaus įmonėms remti Lietuvoje ir kitose Vidurio ir Šiaurės Europos valstybėse

Kompanija „Trind Ventures“ paskelbė baigusi telkti 21 mln. EUR fondą. Trys didžiausi fondo investuotojai: Europos investicijų fondas (pagal Junkerio planą), LHV pensijų fondas ir pats „Trind Ventures“ kolektyvas.

Fondas investuos į jaunas informacinių ir ryšių technologijų įmones Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir kitose Vidurio bei Šiaurės Europos šalyse. Tai padės patenkinti tokių įmonių pradinio etapo kapitalo poreikį  ir pagerins finansavimo regioninį sindikavimą ankstyvuoju veiklos etapu.

Fondas teiks pradinį kapitalą nuo 100 000 EUR ir paskesnes investicijas iki 3 mln. EUR vienai įmonei. Fondas galėtų investuoti pats vienas, bet siekia pritraukti ir vietinių verslo angelų bei kitų verslo subjektų, investuojančių į įmones ankstyvuoju jų veiklos etapu, lėšų. Planuojama teikti investicinę pagalbą iki dešimties skaitmeninio sektoriaus įmonių per metus.

Už bendrąją skaitmeninę rinką atsakingas Komisijos pirmininko pavaduotojas Andrusas Ansipas sakė: „Pagerinti Europos skaitmeninio sektoriaus startuolių galimybes gauti lėšų yra vienas iš svarbiausių ES darbotvarkės punktų. Šiame sektoriuje darbo vietos kuriamos greičiau nei bet kuriame kitame, tad turime visomis išgalėmis padėti jaunoms įmonėms. Didžiuojuosi, kad ES prisideda prie „Trind Ventures“ pastangų teikti ankstyvojo etapo kapitalą Vidurio ir Šiaurės Europos skaitmeninio sektoriaus įmonėms.“

„Trind Ventures“ fondo finansavimas remiamas pagal nuosavo kapitalo priemonę „InnovFin“ („Horizontas 2020“) ir iš Europos strateginių investicijų fondo (ESIF), įsteigto pagal Investicijų planą Europai. ESIF – tai ES biudžeto garantija, suteikianti EIB grupei apsaugą nuo pirmojo nuostolio. EFSI paskirtis – suteikti galimybę Europos įmonėms gauti finansavimą ir paskatinti privatų kapitalą investuoti į inovacinius ir strateginius projektus.

Muzikos pasaulis šiemet mini grupės „Nirvana“ 30-metų sukaktį. 1988 m. kovo 19 d. įvyko pirmasis Kurto Cobaino ir kompanijos koncertas.

Ta proga legendinės grupės pirmasis būgnininkas ir pritariantysis vokalistas Chadas Channingas su geriausia pasaulyje tribute grupe tituluojama „The Nirvana Experience“ rengia koncertines gastroles Izraelyje, Suomijoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Vienintelis Ch. Channingo ir „The Nirvana Experience“ koncertas mūsų šalyje vyks kovo 15 d. Pateikiame 10 faktų, kuriuos turėtų žinoti kiekvienas „Nirvana“ gerbėjas.

1. Pavadinimas

Prieš pasirinkdama pavadinimą „Nirvana“, grupė išbandė ne vieną variantą, tarp kurių buvo ir keletas labai keistų: „Fecal Matter“, „Ted Ed Fred“, „Skid Row“ ir „Pen Chap Chew“.

„Fecal Matter“ demo: 

2. Muzikantus išmetė iš jų pačių albumo pristatymo vakarėlio

Albumo „Nevermind“ pristatymo vakarėlyje Kurt Cobain ir jo grupės nariai pasirodė girti. Daugeliui netikėtai jie pradėjo mėtytis vaisiais, užkandžiais ir netrukus visa tai virto į tikrą maisto mūšį. Apsaugos darbuotojams neliko nieko kito, kaip tik suimti grupės muzikantus ir išmesti lauk.

3. „MTV“ draudė groti dainą „Rape Me“

1992 m. vykusioje „Video Music Awards“ ceremonijoje televizija „MTV“ neleido grupei atlikti dainos „Rape Me“, pageidavo, kad vietoj jos muzikantai atliktų „Smells Like Teen Spirit“. Po ilgų derybų buvo nuspręsta, kad „Nirvana“ atliks dainą „Lithium“.

4. K. Cobain buvo išmestas iš nuomojamų namų

Baigus įrašyti albumą „Nevermind“, Kurt Cobain grįžo namo ir rado savo daiktus išmestus į gatvę. Nepaisant to, kad jau netrukus albumas „Nevermind“ sulauks didelio populiarumo, muzikantas net kelias savaites buvo priverstas gyventi senutėliame 1963 m. pagamintame „Playmouth“ automobilyje.

5. K. Cobain buvo suvaidinęs savižudybę

Paauglystėje Kurt Cobain žavėjosi kinu ir buvo susukęs nemažai trumpametražių filmukų. Viename jų muzikantas buvo suvaidinęs savižudybę.

6. „Nirvana“ dainos eilutė yra Aberdeeno miesto ženkle

Kurt Cobain gimtojo miesto Aberdeeno (Vašingtono valstija) ženklas atvykstančius sveikina ištrauka iš „Nirvana“ dainos „Come As You Are“ teksto: „Welcome To Aberdeen. Come As You Are“. Ženklas buvo pastatytas 2005 m., praėjus vienuolikai metų po K. Cobain mirties. Muzikanto senelis pritarė šiai idėjai. „Kasdien važiuosiu pro šį ženklą ir prižiūrėsiu, kad jam nieko neatsitiktų“, – sakė Leland Cobain.

7. „Nevermind“ albumo viršelyje galėjo būti mergaitė

Albumo „Nevermind“ viršelio nuotraukos fotosesija vyko du kartus: viena su berniuku, kita su mergaite. Fotografas Kirk Weddle prisimena: „Sesija vyko labai greitai. Mums pavyko viską nufotografuoti iš antro bandymo“. Pagal pirminį grupės sumanymą viršelyje turėjo atsidurti gimdymo vandenyje nuotrauka, tačiau šio sumanymo vėliau buvo atsisakyta.

8. K. Cobain vaikystėje turėjo įsivaizduojamą draugą

Kurt Cobain vaikystėje turėjo įsivaizduojamą draugą Boddah. Jam buvo adresuotas ir muzikanto paliktas atsisveikinimo laiškas.

9. Dainą „Polly“ įkvėpė tikra istorija

Parašyti dainą „Polly“ Kurt Cobain įkvėpė spaudoje aprašytas nusikaltimas, kurio vykdytojai išprievartavo 14-os metų mergaitę. „Šis vaikis turi širdį“, – išgirdęs dainą pasakė Bob Dylan.

10. „Foo Fighters“ daina „My Hero“ yra apie K. Cobain

Dave Grohl grupės „Foo Fighters“ vienas didžiausių hitų „My Hero“ yra skirtas Kurt Cobain.

Kovo 1 d. Vytauto Didžiojo karo muziejuje vyko paskaita „Kibernetinis saugumas: rizikos, grėsmės, galimybės“. Nacionalinio kibernetinio saugumo centro kibernetinės gynybos departamento Sistemų administravimo skyriaus vyresnysis specialistas kpt. Andrius Petraitis ir Kibernetinės gynybos departamento direktoriaus pavaduotojas Remigijus Zakarauskas pasakojo apie vieną svarbiausių XXI a. saugumo sričių – kibernetinį saugumą.

R. Zakarauskas akcentavo, kad XXI-ajame a. virtualus pasaulis tampa neatsiejama gyvenimo dalimi. Nuolat besikeičianti informacinių technologijų sritis pakeičia ne tik kasdienį žmonių gyvenimą, verslo sektorių, tačiau taip pat koreguoja ir politinę darbotvarkę. Prieš tris dešimtmečius buvo pakankamai sunku įsivaizduoti, kad kompiuterinės sistemos gali būti neatsiejamu žmonių, verslo įmonių, nevyriausybinių organizacijų ir valstybinių institucijų įrankiu kaupiant, saugant ir perduodant informaciją. Tačiau XXI-ajame a. virtuali erdvė vis dažniau naudojama kaip informacijos perdavimo, institucijų komunikacijos, bankinių operacijų ir prekybos vystymo priemonė. Tą įrodo ir ženkliai išaugęs interneto naudojimas. 1994 m. internetu naudojosi 0,4% pasaulio populiacijos, o 2017 m. pabaigoje šis skaičius jau siekė 53,1%. Vis dėlto išaugusi interneto paklausa ir kibernetinės erdvės reikšmingumas ne tik suteikė daugiau galimybių, tačiau padidino ir technologinių grėsmių mastą. Todėl svarbu informuoti visuomenę apie kibernetinių atakų tipus, priemones, kurios yra naudojamas, siekiant įsilaužti į kompiuterį, ir apsisaugojimo galimybes.

Andrius Petraitis pabrėžė, kad kibernetiniai incidentai dažniausiai prasideda naudojant laikmenas (CD, USB atmintines),  bendravimo programas (Skype, Messenger), internetines svetaines ir elektroninį paštą. Tuo tarpu dažniausiai pasitaikančios DoS (angl. Denial of Service), DDoS (angl. Distributed Denial of Service) ir APT (angl. Advanced Persistent Threat) atakos. Pabrėžta, kad vienos sudėtingiausių, tačiau vis dar mažai analizuojamos yra APT atakos. Norint įvykdyti APT ataką, reikia turėti konkretų taikinį ir žinoti kokia informacija yra reikalinga. Skiriamasis tokios atakos bruožas yra tas, kad atakai yra reikalinga koordinuota ekspertų grupė, kurių kiekvienas turi tam tikrą užduotį. Žvalgyba ir pasiruošimas tokiai atakai gali užtrukti ne vieną mėnesį, kadangi komanda turi ne tik suprasti organizacijos, kuri yra pasirinkta kaip taikinys, veikimo detales, tačiau taip pat turi perprasti pagrindinius interesus ir tendencijas.

 Apie Nacionalinį kibernetinio saugumo centrą:

Nacionalinis kibernetinio saugumo centras įgyvendina kibernetinio saugumo politiką, valdo kibernetinio saugumo informacinį tinklą, teikia konsultacijas ir rekomendacijas kibernetinio saugumo klausimais.

Dalyviai: Nacionalinio kibernetinio saugumo centro kibernetinės gynybos departamento Sistemų administravimo skyriaus vyresnysis specialistas kpt. Andrius Petraitis ir Kibernetinės gynybos departamento direktoriaus pavaduotojas Remigijus Zakarauskas.

Ilgai lauktas „8 Days a Week“ organizuotas Fever Ray šou pagaliau pasiekė Lietuvą. Naują albumą gastrolių metu pristatanti atlikėja Karin Dreijer pernai grįžo su trenksmu: netikėtai išleistas LP „Plunge“, ištobulintas skambesys ir naujas, šokiruojantis sceninis įvaizdis. Penktadienio vakare šis alternatyvios elektronikos monstras iš Švedijos drebino koncertų salės „Compensa“ sienas.

2006-aisiais, grupei „The Knife“, kurioje Dreijer grojo nuo 1999-ųjų, paskelbus pertrauką, muzikantė pagaliau turėjo laiko individualaus stiliaus paieškoms, kurios nugulė projekte Fever Ray.

Karin pasakoja, kad debiutinio solo albumo įrašų sesijos buvo gan primityvios – didžiąja dalimi albumas buvo įrašytas naudojant „Ableton Live“ programinę įrangą be jokių papildomų brangių įtaisų. Po 3 metų darbo, 2009-aisiais, pasirodė debiutinis atlikėjos solo albumas „Fever Ray“.

© Gabrielės Jurevičiūtės nuotr.

Neilgai trukus atlikėją surado tiek senieji „The Knife“, tiek nauji, eksperimentinę pop muziką su skandinaviškai šaltu atspalviu mėgstantys fanai. Prie Fever Ray populiarumo prisidėjo ir serialas „Vikingai“, kurio intro vinjetėje skamba kūrinys „If I Had a Heart“.

© Gabrielės Jurevičiūtės nuotr.

Po poros metų sėkmingų singlų ir koncertų atlikėja dingo iš populiariosios muzikos pasaulio, trumpai grįždama 2011-aisiais, kai pasirodė jos kurtas garso takelis I. Bergmano filmo „Vilko Valanda“ teatrinei adaptacijai.

© Gabrielės Jurevičiūtės nuotr.

Pernai, po 8 metų pertraukos nuo pirmojo albumo, Fever Ray be jokios išankstinės pompastikos išleido singlą „To the Moon and Back“, o po savaitės netikėtai pasirodė pilnametražis albumas „Plunge“.

Atlikėjos personažas šįkart dar keistesnis ir šiurpesnis, o muzika, nors ir mėtanti užuominas į ankstesnę muziką, krypsta toliau nuo pop muzikos bei nevengia aštresnių eksperimentacijų.

© Gabrielės Jurevičiūtės nuotr.

Po albumo pasirodė ir pranešimas apie „Plunge“ turą, kuriame, daugelio netikėtumui, atsidūrė ir Lietuva.

Penktadienio vakare į „Compensa“ koncertų salę susirinkusius klausytojus apšildyti pradėjo Tami T. Stipriais techno ritmais pradėjusi pirmąjį kūrinį, energiją atlikėja išlaikė viso pasirodymo metu, kurio vinimi tapo pačios pasigamintas prisegamas vibratorius, Tami T naudojamas kaip sintezatorius.

© Gabrielės Jurevičiūtės nuotr.

Prie šio įvaizdžio derėjo ir tekstai, retkarčiais svyruojantys ant perdėto vulgarumo ribos, vintažiniai 8 bitų sintezatoriai bei stipriai efektais apdirbtas vokalas, kartais pereidavęs į vokoderio pagalba atliekamas partijas.

© Gabrielės Jurevičiūtės nuotr.

Po gausių aplodismentų sulaukusio pasirodymo atėjo Fever Ray laikas, kurios pasirodymas prasidėjo trumpu mados šou, skirtu susipažinti su grupės narėmis: raumeningu kostiumu apsirengusia pritariančiaja vokaliste ir gitariste Helena Gutarra, kailinuota grupės mūza Maryam Nikandish, gėlėmis apkrauta būgnininke Liliana Zavala, cyberpankine triukšmus sintezatoriumi kuriančia Mikaela Hansson-Miko bei antraja, rožiniu botagėliu nešina bugnininke Diva Cruz.

© Gabrielės Jurevičiūtės nuotr.

Nuo pirmų kūrinio „An Itch“ garsų publika kojas kilnoti pradėjo net salės gale. Kovingi ritmai, puikus neoninių lempų apšvietimas bei Fever Ray vokalas, toks pat stiprus, kaip įrašuose, sužavėjo visus.

© Gabrielės Jurevičiūtės nuotr.

Nors dalis pirmojo ir antrojo albumo kūrinių skambėjo panašiai, kaip įraše, atlikėja nustebino į dramenbeisą perėjusia „Concrete Walls“, galingu bosu gerokai padrebinusia betonines „Compensos“ sienas. Prie kokybiško atlikimo neabejotinai prisidėjo ir puiki salėje įrengta garso sistema.

Atlikėja, mėgstamiausiu žanru įvardinanti metalą, šį vakarą labiausiai atskleidė meilę šokių muzikai, šiek tiek paliestą ir naujausiame albume. Pusantros valandos trukusiame šou vos keli kūriniai leido pailsėti.

© Gabrielės Jurevičiūtės nuotr.

Nors atlikėja susilaikė nuo didesnio bendravimo su klausytojais, šie audringai reagavo į kiekvieną pasirodymo dalį – tiek artima grupės narių interakcija, tiek didžiule suknele mosuojančia šokėja kūrinio „Mustn’t Hurry“ metu, tiek lakoniškomis K. Dreijer padėkomis.

© Gabrielės Jurevičiūtės nuotr.

Atsisveikinusi su klausytojais atlikėja grįžo išprašytam bisui, kurio metu atliko griausmingai sutiktus hitus „When I Grow Up“ ir „Mama’s Hand“. Viso pasirodymo metu nepaliko nuostaba puikiai išdirbtu šou – dinamiškas muzikančių ketvertas grojo puikiai, K. Dreijer savitą vokalo žavesį tobulai perteikė gyvai, o likę šou elementai – kostiumai, apšvietimas ir teatrališkumas puikiai derėjo prie bendros spektaklio nuotaikos. Tai neabejotinai vienas geriausių paskutinio meto koncertų Lietuvoje.

Skandalų ir paslapčių kupina istorija, nutikusi XIX a. vidurio Londone.

„Tai pasakojimas apie žmones, kurie gyveno prieš du šimtmečius, tačiau daugelis jų troškimų, nemenka dalis nuoskaudų ir širdyse siaučiančios aistros buvo labai jau panašios į dramas, vykstančias tarp mūsų, mūsų laikais…“

1815-ųjų birželio 15-ąją Didžiosios Britanijos aristokratijos didingieji ir galingieji susirenka į Ričmondo hercogienės puotą Briuselyje – vieną tragiškiausių puotų istorijoje, kurioje daugelis išvaizdžių ir pasitempusių jaunuolių sušoka savo paskutinį valsą prieš krisdami Vaterlo mūšyje.

Verslininko Džeimso Trenčardo dukros, žavingosios Sofijos Trenčard, gyvenimas tąvakar taip pat pasikeis negrįžtamai. Tačiau tik praėjus 25 metams, apsukriesiems Trenčardams įsikūrus naujame ir itin madingame Belgravijos rajone, išryškės tikrosios lemtingojo vakaro pasekmės. Naujajame pasaulyje, kur aristokratai priversti išsitekti su naujaturčiais, daugelis norėtų palikti paslaptis ten, kur joms ir vieta, – užmarštyje. Tačiau didžiosios paslaptys nepavaldžios laikui. Jos neišvengiamai ims skleistis pasirodžius jaunuoliui, vardu Čarlzas Popas.

 „Tai – moderni klasika.“

Daily Express

„Tikras delikatesas – lyg ką tik iškeptas sausainis.“

The Inquirer Daily News

Julian Fellowes (Džulianas Felovesas, g. 1949) – rašytojas, aktorius, režisierius ir prodiuseris. Už savo sukurtą serialą „Dauntono abatija“ jis pelnė tris „Emmy“ apdovanojimus. „Belgravija“ yra jo trečias romanas. Lietuviškai taip pat išleistas rašytojo pirmasis romanas „Snobai“.

1.

Šokiai prieš mūšį

Kaip jau ne sykį girdėjome, praeitis – svečia šalis, kur viskas daroma kitaip. Gal taip ir yra  – neabejotinai yra, jei kalbame apie moralę ir papročius, moterų vaidmenį, aristokratų valdžią ir dar milijoną kasdienio gyvenimo elementų. Bet esama ir panašumų į dabartį. Ambicijos, pavydas, įniršis, godumas, gera širdis, pasiaukojimas, svarbiausia  – meilė visada buvo tokie pat galingi gyvenimo pasirinkimų motyvai kaip ir šiandien. Tai pasakojimas apie žmones, kurie gyveno prieš du šimtmečius, tačiau daugelis jų troškimų, nemenka dalis nuoskaudų ir širdyse siaučiančios aistros buvo labai jau panašios į dramas, vykstančias tarp mūsų, mūsų laikais…

Neatrodė, kad miestas rengiasi karui; juolab nepriminė sostinės, kuri vos prieš tris mėnesius buvo atplėšta nuo vienos karalystės ir aneksuota kitos. 1815-ųjų birželį Briuselis atrodė en fête[*], turguose – spalvingi prekystaliai, apspisti pirkėjų, o plačiomis gatvėmis važinėjo ryškiai išdažytos atviros karietos, gabenančios kilnias damas ir jų dukras neatidėliotinais visuomeniniais reikalais. Niekas nebūtų pastebėjęs, kad atžygiuoja imperatorius Napoleonas, kad jis bet kurią akimirką gali įsirengti stovyklą miesto pakraštyje.

Visa tai nelabai domino Sofiją Trenčard, taip ryžtingai besibraunančią pro minią, kad vos galėjai patikėti, jog jai tik aštuoniolika. Kaip bet kurią gerai išauklėtą jauną moterį, ypač svečioje šalyje, ją lydėjo tarnaitė Džeinė Kroft  – dvidešimt dvejų, tad ketveriais metais vyresnė už šeimininkę. Nors jei jau būtų pasirodę, esą viena jų saugo kitą nuo nemalonaus susidūrimo su praeiviu, tai greičiau būtų buvusi Sofija – atrodė pasirengusi bet kam. Buvo graži, net labai graži, tradiciško angliško grožio – šviesių plaukų ir mėlynų akių, bet kampuota lyg krištolas burna aiškiai rodė, kad šitai mergaitei nereikės mamos leidimo pulti į nuotykius.

– Pasiskubink, nes jis išeis pietauti ir būsim veltui sukorusios tokį kelią.

Buvo pasiekusi tą gyvenimo etapą, kurį pereina beveik visi, kai vaikystė baigiasi ir patirties nesušvelninta apsimestinė branda suteikia jausmą, kad viskas įmanoma, kol iš tikrųjų suaugus aiškiai pasimato, jog ne.

– Einu taip greitai, kaip tik galiu, panele, – murmėjo Džeinė; tarsi patvirtindamas jos žodžius, skubantis husaras stumtelėjo ją atatupstą ir nė nestabtelėjo pasižiūrėti, ar ši neužsigavo. – Čia lyg mūšio laukas.

Džeinė nebuvo gražuolė, kaip jaunoji jos šeimininkė, bet ugningo veido, tvirto ir nudegusio, nors jis geriau būtų tikęs kaimo takams, o ne miesto gatvėms.

Taip pat buvo ryžtinga – tuo ir patiko jaunajai šeimininkei.

– Nebūk tokia mėmė.

Sofija jau beveik pasiekė tikslą, pasuko iš pagrindinės gatvės į kiemą, kur kadaise galbūt būta galvijų turgaus, bet dabar jį užėmusi kariuomenė ir, regis, pavertusi atsargų depu. Iš didelių vežimų buvo kraunamos dėžės ir maišai, šiuos nešiojo po aplinkinius sandėlius; regis, neišsenkančiu srautu pulkeliais plūdo visų dalinių karininkai, kartais tardamiesi, o kartais ir ginčydamiesi. Žinoma, vos pasirodžiusios gražuolė mergina ir jos tarnaitė tuojau patraukė dėmesį, ir akimirką pokalbiai pritilo – beveik nutrūko.

– Prašom nesitrukdyti, – pasakė Sofija, ramiai žvalgydamasi. – Atėjau pas savo tėvą, poną Trenčardą.

Į priekį žengė jaunuolis.

– Ar žinote, kur eiti, panele Trenčard?

– Žinau. Ačiū.

Ji prisiartino prie truputį puošnesnio įėjimo į pagrindinį pastatą ir su virpančia Džeine iš paskos užlipo laiptais į antrąjį aukštą. Čia taip pat būriavosi karininkai, matyt, laukdami, kol juos priims, bet tokiai drausmei paklusti Sofija nebuvo nusiteikusi. Ji atvėrė duris.

– Palauk čia, – pasakė.

Džeinė atsiliko; smalsūs vyrų žvilgsniai jai visai patiko.

Kabinetas, į kurį įėjo Sofija, buvo erdvus, šviesus ir patogus, jame stovėjo dailus lygaus raudonmedžio rašomasis stalas ir kiti priderinto stiliaus baldai, bet tai buvo prekybos, o ne Aukštuomenės aplinka, skirta darbui, o ne pramogoms. Viename kampe apskritas keturiasdešimtmetis skaitė pamokslą žvitriam uniformuotam karininkui.

– Kas per velnias mane pertraukė! Apsigręžė, bet, išvydus dukrą, nuotaika pasitaisė, įniršusį raudoną veidą nušvietė meilus šypsnys.

– Ir kaip? – paklausė. Bet ji žvilgsniu parodė karininką. Tėvas linktelėjo. – Kapitone Kuperi, prašom atleisti.

– Kaip sau nori, Trenčardai…

– Trenčardai?

– Pone Trenčardai. Bet miltų mums reikia šįvakar. Pažadėjau vadovaujančiam karininkui be jų negrįžti.

– O aš pažadu, kad padarysiu viską, ką tik galėsiu, kapitone.

Karininkas aiškiai susierzino, bet turėjo nusileisti, nes nieko geresnio negausiąs. Linktelėjęs išėjo, ir tėvas liko vienas su mergina.

– Gavai? – Buvo aiškiai justi nekantrumas. Toks entuziazmas atrodė netgi žavus: šis apskritas, pliktelėjęs verslininkas staiga ėmė nekantrauti kaip vaikas per Kūčias.

Labai lėtai, ištęsdama akimirką, kiek tik įmanoma, Sofija atvėrė rankinę ir atsargiai ištraukė kelis balto kartono lapelius.

– Gavau tris,  – pasakė mėgaudamasi pergale,  – vieną tau, vieną mamai ir vieną man.

Jis kone išplėšė lapelius jai iš rankų. Jei būtų mėnesį tvėręs be maisto ir vandens, vis tiek nebūtų taip skubėjęs. Giliaspaude paliktas įrašas buvo kuklus ir elegantiškas.

Jis pažvelgė į kortelę.

– Manau, lordas Belasis ten vakarieniaus?

– Ji jo teta.

– Žinoma.

– Vakarienės nebus. Bent jau rimtos. Tik šeima ir keli žmonės, apsistoję tuose namuose.

– Visada sako, kad vakarienės nebus, bet paprastai būna.

– Juk nesitikėjai, kad tave pakvies?

Jis apie tai svajojo, bet nesitikėjo.

– Ne, ne. Aš patenkintas.

– Edmundas sako, kad kažkada po vidurnakčio bus patiekta užkandžių.

– Nevadink jo Edmundu, kai kalbi su bet kuo kitu, išskyrus mane. – Bet jis jau vėl buvo džiugios nuotaikos, nusivylimo akimirką pamiršo vien pagalvojęs apie tai, kas jų laukia. – Skubėk pas motiną. Jai susiruošti brangi kiekviena minutė.

Sofija buvo per jauna ir turėjo per daug nepelnyto pasitikėjimo savimi, kad iki galo suvoktų, ką pasiekė. Be to, tokiais klausimais buvo praktiškesnė už svajoklį tėtę.

– Ką nors siūdintis jau per vėlu.

– Bet ne per vėlu pakelti turimų daiktų standartus.

– Ji nenorės eiti.

– Norės, nes reikia.

Sofija jau ruošėsi išeiti, bet jai toptelėjo dar viena mintis.

– Kada jai pasakysim? – paklausė žvelgdama į tėvą.

Klausimas buvo netikėtas, ir jis ėmė sukinėti auksinius karulius ant laikrodžio grandinėlės. Keista akimirka. Viskas taip pat, kaip ką tik buvę, tačiau kažkaip pasikeitė tonas ir turinys. Stebėtojui iš šalies būtų buvę akivaizdu, kad jie kalbasi apie rimtesnį dalyką negu ką apsirengti į hercogienės puotą. Trenčardas atsakė labai ryžtingai:

– Ne dabar. Viską reikia sutvarkyti deramai. Elkimės taip, kaip jis. Dabar eik. Ir liepk tam veblenančiam idiotui sugrįžti.

Dukra pakluso ir išsmuko iš kabineto, bet Džeimsas Trenčardas, jai išėjus, vis tiek liko keistai susimąstęs. Iš gatvės pasigirdo šūksniai, jis priėjo prie lango ir pamatė, kad karininkas susiginčijo su prekeiviu.

Tada atsivėrė durys – įėjo kapitonas Kuperis. Trenčardas jam linktelėjo. Metas imtis įprastų reikalų.

Sofija atspėjo. Motina į puotą visai nenorėjo.

– Mus pakvietė tik todėl, kad kas nors atsisakė.

– Koks skirtumas?

– Taip paika. – Ponia Trenčard papurtė galvą. – Mes ten nieko nepažinosim.

– Tėtė kai ką pažinos.

Aną Trenčard vaikai kartais suerzindavo. Kad ir kokie jie patenkinti savim, gyvenimo nepažįsta. Nuo vaikystės išlepinti, tėvas nuolaidžiauja, abu savo sėkmę laiko savaime suprantamu dalyku, apie ją nė nesusimąsto. Nieko nežino apie ilgą kelią, kurį tėvai sukorė, kad pasiektų dabartinę padėtį, – motina gerai prisimena kiekvieną to kelio akmenėlį.

– Pažinos karininkų, kurie ateina pas jį į darbą perduoti įsakymų. O jie savo ruožtu baisiai nustebs pamatę, kad atsidūrė vienoje pokylių menėje su žmogumi, tiekiančiu jų vyrams duoną ir alų.

– Tikiuosi, su lordu Belasiu šitaip nešnekėsi.

Ponios Trenčard veidas nežymiai sušvelnėjo.

– Mieloji. – Paėmė dukrą už rankos. – Saugokis oro pilių.

Sofija ištraukė pirštus.

– Tu, žinoma, netiki, kad jis gali turėti garbingų ketinimų.

– Priešingai, neabejoju, kad lordas Belasis – garbingas žmogus. Bent jau tikrai labai malonus.

– Tai va.

– Bet jis – vyriausias grafo sūnus, vaikeli, ir tokia padėtis neatsiejama nuo didelės atsakomybės. Jis negali rinktis žmonos vien pagal tai, prie ko linksta širdis. Aš nepykstu. Abu esat jauni ir gražūs, smagiai sau paflirtavot, kol kas niekas dėl to nenukentėjo. Kol kas. – Šitaip pabrėždama tuos žodžius, ji aiškiai rodė, kur suka. – Bet reikia viską baigti, kol neprasidėjo pavojingos šnekos, Sofija, kitaip nukentėsi tu, o ne jis.

– Ir tai tau nieko nereiškia? Kad jis gavo mums kvietimus į tetos puotą?

– Tai reiškia, kad esi miela mergina ir jis nori tau įsiteikti. Londone nieko panašaus jam nebūtų pavykę, bet Briuselyje viską nuspalvinęs karas, todėl įprastos taisyklės negalioja.

Sofija dėl to susierzino kaip reta.

– Nori pasakyti, kad pagal įprastas taisykles būtume netinkami svečiai tarp hercogienės draugų?

Ponia Trenčard tam tikra prasme buvo tokia pat stipriavalė kaip ir dukra.

– Būtent tai ir noriu pasakyti, ir pati žinai, kad tai tiesa.

– Tėtė nesutiktų.

– Tavo tėvas sėkmingai nuėjo ilgą kelią – ilgesnį, negu dauguma žmonių įstengtų net įsivaizduoti, todėl jis nemato natūralių kliūčių, kurios nebeleistų eiti dar toliau. Būk patenkinta tuo, kas esi. Tavo tėvui šiame pasaulyje labai gerai sekasi. Tuo ir tu gali didžiuotis.

Atsidarė durys, įėjo ponios Trenčard tarnaitė, nešina vakarine suknele.

– Aš per anksti, ponia?

– Ne, ne, Elis. Įeik. Mes jau baigėme, tiesa?

– Jei taip sakai, mama.

Sofija išėjo, bet iškelta galva neatrodė kaip nugalėtos.

Elis ėmėsi savo pareigų reikšmingai tylėdama, ir tai aiškiai rodė ją degte degant smalsumu išsiaiškinti, dėl ko kilo barnis, bet Ana leido jai kelias minutes kamuotis – tik tada prašneko, laukdama, kol Elis atsagstys popietinę suknelę ir leis jai nuslysti nuo pečių.

– Penkioliktą esame pakviesti į Ričmondo hercogienės puotą.

– Negali būti! – Merė Elis paprastai kuo puikiausiai sugebė- davo nuslėpti jausmus, bet ši neįtikėtina žinia ją nustebino. Tačiau greitai atsitokėjo. – Vadinasi, reikia nuspręsti, ką tamstai vilkėti, ponia. Man reikės laiko pataisyti suknią, kad puikiai pritiktų.

– O gal tą tamsiai mėlyno šilko? Šį sezoną nedažnai ją vilkėjau. Gal rastum juodų nėrinių apykaklei ir rankovėms, kad būtų puošniau.

Ana Trenčard buvo praktiška, bet tuštybės irgi turėjo. Išlaikė figūrą, dailus profilis ir rudi plaukai ją drąsiai leido vadinti gražia. Tiesiog neapsikvailindavo visiems rodydama, kad pati tai žino.

Elis atsiklaupė ir praskėtė šiaudų spalvos taftos vakarinę suknią, kad ponia galėtų į ją įlipti.

– O papuošalai, ponia?

– Nė nepagalvojau. Turbūt segėsiu, ką turiu.

Nusigręžė, kad tarnaitė galėtų pradėti sagstyti suknią metaliniais segtukais nugaroje. Sofijai buvo griežta, bet nesigailėjo. Sofija skraido padebesiais kaip tėvas, o padebesiai nesisaugant gali pridaryti žmogui bėdos. Beveik nenoromis Ana nusišypsojo. Sakė, kad Džeimsas nuėjo ilgą kelią, bet kartais abejodavo, ar ir pati Sofija suvokia, kokį ilgą.

– Kvietimus į puotą turbūt gavo lordas Belasis? – Elis pakėlė akis, klūpodama Anai Trenčard prie kojų ir padėdama persiauti šlepetes.

Tuojau pajuto, kad klausimas ponią Trenčard suerzino. Ko čia tarnaitei svarstyti, kaip jie pakliuvo į tokį olimpinį svečių sąrašą? Ar kodėl apskritai juos kur nors kviečia. Nusprendė neatsakyti ir nekreipė dėmesio į klausimą. Bet jis privertė ją susimąstyti, kaip keistai jie gyvena Briuselyje ir kaip viskas pasikeitė nuo tada, kai Džeimsas krito į akį didžiajam Velingtono hercogui. Tiesa: kad ir ko būtų stigę, kad ir kokie įnirtingi mūšiai būtų vykę, kad ir kaip būtų nuskurdusi šalis, Džeimsas visada sugebėdavo kur nors gauti, ko prireikdavo. Hercogas vadino jį Burtininku – toks ir buvo, ar bent taip atrodė. Bet sėkmė tik pakurstė jo besaikes ambicijas siekti nepasiekiamų aukštumų, ir troškimas prasimušti tik stiprėjo. Džeimsas Trenčardas, turgaus prekeivio sūnus, už kurio tekėti Anai draudė jos pačios tėvas, mano, kad viešėti pas hercogienę – savaime suprantamas dalykas. Būtų pavadinusi jo ambicijas absurdiškomis, tik kad jos nežinia kodėl vis imdavo ir pavirsdavo tikrove.

Ana buvo daug geriau išsilavinusi už vyrą – neišvengiamai, nes buvo mokytojo dukra,  – ir jiems susipažinus buvo nepasiekiamai aukštesnės padėties, bet puikiai suprato, kad dabar jis ją toli pralenkęs. Net ėmė svarstyti, kiek dar galės neatsilikti nuo fantastiško jo kilimo; kai vaikai užaugs, gal geriau išsikraustyti į paprastą namelį kaime ir palikti jį vieną narsiai kopti toliau? Elis pajuto, kad ponios tyla reiškia, jog ji nederamai prasižiojusi. Norėjo pasakyti ką nors, kad vėl įsiteiktų, bet nusprendė verčiau patylėti ir palaukti, kol ponios nuotaika pasitaisys.

Atsidarė durys, galvą kyštelėjo Džeimsas.

– Ji tau sakė? Jam pavyko.

Ana pažvelgė į tarnaitę.

– Ačiū, Elis. Būk maloni, sugrįžk po minutėlės.

Elis išėjo. Džeimsas nesutvardė šypsnio.

– Bari mane, kad prisisvajoju aukščiau bambos, bet tarnaites išvarai taip, kad man primeni pačią hercogienę.

Ana pasišiaušė.

– Tikiuosi, kad ne.

– Kodėl? Ką prieš ją turi?

– Nieko neturiu dėl paprastos priežasties  – aš jos nepažįstu, ir tu nepažįsti. – Anai magėjo į šitas absurdiškas, pavojingas nesąmones įlieti bent kiek tikrovės. – Todėl neturėtume leistis primetami tai vargšei moteriai, užimti vietų ankštoje pokylių menėje, kurios verčiau turėtų atitekti jos pažįstamiems.

Bet Džeimsas taip džiūgavo, kad negalėjai perkalbėti.

– Nejaugi tu rimtai?

– Rimtai, bet žinau, kad neklausysi.

Tiesa. Jo džiaugsmo ji niekaip neaptemdys.

– Juk tai tokia proga, Ana. Žinai, ten bus ir hercogas? Tiesą sakant, du hercogai. Mano karvedys ir šeimininkės vyras.

– Tikriausiai.

– Ir dar bus karališkosios šeimos narių. – Nutilo, kone sprogdamas iš jaudulio. – Džeimsas Trenčardas, pradėjęs nuo prekystalio Kovent Gardene, turi ruoštis šokiams su princesėmis.

– Nei vienos iš jų tu nekviesi šokti. Tik padarytum mums abiem gėdos.

– Pažiūrėsim.

– Aš rimtai. Jau gana, kad Sofiją kurstai.

Džeimsas susiraukė.

– Tu netiki, bet tas vaikinas nuoširdus. Esu tuo tikras.

Ana nekantriai papurtė galvą.

– Nieko panašaus. Net pats lordas Belasis galbūt mano, kad yra nuoširdus, bet jis Sofijai nepasiekiamas. Nėra pats sau šeimininkas, iš to nieko deramo išeiti negali.

Gatvėje kažkas sužvango ir ji nuėjo pasižiūrėti. Miegamojo langai žvelgė į plačią ir judrią gatvę. Apačioje pro šalį žygiavo kareiviai ryškiai raudonomis uniformomis ir saulėje spindinčiomis aukso pynėmis. „Kaip keista, – pagalvojo ji, – visur aplink – artėjančio mūšio ženklai, o mes štai kalbamės apie puotą.“

– Nieko tokio nežinau. – Džeimsas nebuvo linkęs lengvai atsisakyti svajonių.

Ana vėl atsigręžė į kambarį. Vyro veido išraiška priminė į kampą užspeisto keturmečio.

– Na, o aš žinau. Ir jei dėl šitų nesąmonių nutiks kas nors negera, tu asmeniškai už tai atsakysi.

– Gerai.

– O šantažuoti vargšą jaunuolį, kad išmaldautų iš tetos kvietimų, yra neapsakomas pažeminimas.

Džeimsui to jau buvo per daug.

– Nesugadinsi man nuotaikos. Neleisiu.

– Man nereikia jos gadinti. Pati suges.

Tuo ir baigėsi. Jis išlėkė persirengti vakarienei, o ji paskambino, kad grįžtų Elis.

Ana nesididžiavo savimi. Ginčytis nemėgo, tačiau kažkas šiame pokalbyje ją menkino. Jai patiko jos gyvenimas. Dabar jie turtingi, gerai sekasi, pageidaujami tarp Londono prekybininkų, o Džeimsui būtina viską sugriauti, nepaliaujamai trokštant vis daugiau. Ją vis stumdo po menes, kuriose jų nemėgsta ar nevertina. Reikės šnekučiuotis su vyrais ir moterimis, kurie slapta – o gal ir ne – juos niekina. Kai galėtų gyventi patogiai ir gerbiami, jei tik Džeimsas leistų. Bet net šitaip svarstydama suprato, kad vyro nesulaikys. Niekas jo nesulaikys. Iš prigimties toks.

Vėliau apie Ričmondo hercogienės puotą prirašyta tiek, kad ji rodėsi ne mažiau iškilminga nei viduramžių karalienės karūnavimas. Aprašyta visokiausioje literatūroje; vaizdinės to vakaro reprezentacijos viena už kitą didingesnės. 1868-aisiais Henrio O’Nilo paveiksle puota vyksta milžiniškuose, žmonių pilnuose rūmuose marmuro kolonomis, regis, šimtai svečių rauda iš sielvarto ir baimės, apsitaisę puošniau už Drurio skersgatvio choristus. Tačiau, kaip ir daugelis įspūdingų istorijos akimirkų, tikrovėje ji atrodė visai kitaip.

Į Briuselį Ričmondai atsikraustė iš dalies taupumo sumetimais, kad keletą metų užsienyje gyventų pigiau, o iš dalies  – iš solidarumo su brangiu draugu Velingtono hercogu, čia įkūrusiu štabą. Pačiam Ričmondui, buvusiam kareiviui, patikėta užduotis blogiausiu atveju – įsiveržus priešui – organizuoti Briuselio gynybą. Jis sutiko. Žinojo, kad tai visų pirma administracinis darbas, bet kas nors turėjo ir tokį dirbti, o jam pasitenkinimo teikė jausmas, kad prisideda prie karo, ne vien žiopso iš šalies. Kaip puikiai žinojo, mieste tokių žioplių – daugybė.

Rūmų Briuselyje buvo ne kažin kiek, daugelis jau kam nors priklausė, tad galiausiai jie išsirinko namą, kuriame anksčiau gyveno madingas karietų gamintojas. Jis stovėjo Rue de la Blanchisserie, pažodžiui – skalbyklos gatvėje, tad Velingtonas naujuosius Ričmondų namus praminė Skalbykla, nors hercogienei tai buvo ne taip juokinga kaip jos vyrui. Karietų meistro, pavadinkime, prekybos patalpa buvo erdvi daržinė į kairę nuo paradinių durų, pasiekiama per nedidelį kabinetą – čia klientai kadaise aptarinėdavo apmušalus ir kitas pasirinkimų galimybes, bet trečiosios Ričmondų dukros ledi Džordžianos Lenoks prisiminimuose jis virto tiesiog „prieškambariu“. Erdvė, kur kadaise demonstruotos karietos, buvo išklijuota tapetais su vijoklinėmis rožėmis; nuspręsta, kad kambarys tinkamas puotai rengti.

Ričmondo hercogienė į žemyną atsigabeno visą šeimą; merginos ypač ilgėjosi kokių nors pramogų, tad suplanuota puota. Birželio pradžioje Napoleonas, tais pačiais metais pabėgęs iš tremties Elboje, išvyko iš Paryžiaus ir pradėjo ieškoti sąjungininkų. Hercogienė paklausė Velingtono, ar dera tęsti malonumus, ir buvo nuraminta. Hercogas netgi pabrėžė, kad puota turinti įvykti, – taip būtų pademonstruotas angliškas šaltas kraujas, aiškiai rodant, kad net damų pernelyg nebaugina mintis, jog Prancūzijos imperatorius išėjo į žygį, jos nenorinčios atidėlioti švenčių. Žinoma, lengva šnekėti…

– Tikiuosi, nesuklysiu,  – dvidešimtą kartą per valandą pakartojo hercogienė, priekabiai nužvelgdama save veidrodyje.

Vaizdas jai visai patiko: daili, vos vidutinio amžiaus moteris, vilkinti blyškiu balkšvu šilku ir vis dar sugebanti patraukti žvilgsnius. Deimantai puikūs, net jei kai kurios draugės ginčijosi, ar originalai taupumo sumetimais nebuvo pakeisti stikliniais padirbiniais.

– Tokioms šnekoms jau per vėlu.

Ričmondo hercogui buvo truputį juokinga atsidurti tokioje padėtyje. Briuselis jiems atrodė kaip pabėgimas nuo pasaulio, bet pasaulis, jų nuostabai, atvyko sykiu. Dabar žmona rengia puotą, svečių sąrašas toks, kad net ir Londone ne bet kas prilygtų, o miestas gūžiasi, ar neišgirsiąs prancūzų patrankų.

– Vakarienė buvo puiki. Nebegalėsiu valgyti tų užkandžių.

– Galėsi.

– Girdžiu karietą. Leiskimės žemyn.

Hercogas buvo šiltas žmogus, meilus tėvas, dievinamas vaikų, ir pats užtektinai tvirtas, kad imtų į žmonas vieną iš liūdnai pagarsėjusios Gordono hercogienės dukterų  – hercogienės, kuri taip išsidirbinėjo, kad visa Škotija metų metais plakė liežuviais. Jis žinojo, kad daugybė žmonių tuo metu manė jį galėjus pasirinkti lengvesnę partiją ir, ko gero, nugyventi lengvesnį gyvenimą, bet apskritai jis nesigailėjo. Žmona ekstravagantiška – to nepaneigsi, bet ir geros širdies, graži ir sumani. Džiaugėsi ją pasirinkęs.

Mažojoje svetainėje, Džordžianos prieškambaryje, kurį visi turėjo pereiti prieš patekdami į puotos menę, rinkosi keli ankstyvi svečiai. Gėlininkai pasistengė: milžiniškos šviesiai rausvų rožių ir baltų lelijų puokštės dailiai nukarpytais kuokeliais (kad moterys neišsiteptų žiedadulkėmis) ir tirštų žalių lapų fonas karietų meistro apartamentams suteikė didybės, kurios stigo dienos šviesoje, o daugybės sietynų metamas raibuliuojantis švitesys aplinką užliejo švelnia šviesa, kurioje visi atrodė gražesni.

Hercogienės sūnėnas Edmundas, vikontas Belasis, šnekino Džordžianą. Kartu jie prisiartino prie jos tėvų.

– Kas tie žmonės, kuriuos Edmundas privertė tave pakviesti? Kodėl jų nepažįstame?

Lordas Belasis įsiterpė:

– Po šio vakaro pažinosit.

– Koks tu paslaptingas, – atsakė Džordžiana.

Hercogienė turėjo savų įtarimų ir šiek tiek gailėjosi savo dosnumo.

– Tikiuosi, tavo motina ant manęs nesupyks.

Nė nesusimąsčiusi padavė jam kvietimus, bet akimirką pagalvojusi suprato, kad sesuo dar ir kaip supyks.

Lyg užsakytas suskambo liokajaus balsas:

– Ponas Džeimsas Trenčardas su ponia. Panelė Sofija Trenčard.

Hercogas atsigręžė į duris.

– Tu pakvietei Burtininką?

Žmona atrodė pakraupusi.

– Pagrindinis Velingtono tiekėjas. Ką jis čia veikia?

Hercogienė griežta mina atsigręžė į sūnėną.

– Velingtono hercogo tiekėjas? Į savo puotą pakviečiau pirklį?

Lordas Belasis lengvai nepasidavė.

– Mieloji teta, jūs pakvietėt vieną ištikimiausių ir brangiausių hercogo pagalbininkų kovojant už pergalę. Manyčiau, bet kuris ištikimas Britanijos valdinys laikytų garbe priimti poną Trenčardą.

– Apgavai mane, Edmundai. Ir man nepatinka likti kvailės vietoje.

Bet jaunuolis jau nuėjo pasisveikinti su atvykusiaisiais. Ji dėbtelėjo į vyrą.

Šiam jos įniršis atrodė labai juokingas.

– Nedėbčiok į mane, brangioji. Aš jų nekviečiau. Pati pakvietei. Pripažink, tikra gražuolė.

Bent jau tai buvo tiesa. Sofija dar niekada neatrodė tokia žavi.

Daugiau jie nieko nespėjo pasakyti, nes priėjo Trenčardai. Pirmoji prašneko Ana:

– Kokia jūs maloni, hercogiene.

– Ką jūs, ponia Trenčard. Kiek suprantu, tai jūs labai maloni mano sūnėnui.

– Visada miela matyti lordą Belasį.

Anos pasirinkimas buvo protingas. Apsivilkusi mėlynu šilku atrodė oriai, Elis surado nėrinių apkraštėliams. Deimantai gal ir nebuvo tokie prabangūs kaip daugelio esančių menėje, bet visiškai derėjo.

Hercogienė pajuto, kad įniršis šiek tiek atlėgo.

– Jauniems vyrams nelengva taip toli nuo namų, – visai maloniai pasakė.

Džeimsas staiga suabejojo, ar tikrai į hercogienę reikia kreiptis Jūsų malonybe. Nors žmonai prašnekus niekas neįsižeidė, vis tiek dvejojo. Prasižiojo…

– Vaje, pats Burtininkas. – Ričmondas labai džiaugsmingai nušvito. Jei ir nustebo savo svetainėje išvydęs prekeivį, to niekaip neparodė. – Prisimenate, kaip kūrėme planus, ką daryti, jei rezervas bus pašauktas prie ginklų?

– Puikiai prisimenu, Jūsų… jūsų tvarkaraštį. Hercoge.

Paskutinį žodį Džeimsas ištarė visai atskirai, lyg tas neturėtų nieko bendra su likusiu pokalbiu. Pasijuto lyg staiga įmetęs akmenuką į tykų tvenkinį. Iš visų pusių kelias akimirkas jį apsiautė nejaukumo raibuliai. Bet švelnus Anos šypsnys ir linktelėjimas nuramino ir – visa laimė – niekas kitas, regis, nesutriko.

Vėl įsiterpė Ana:

– Ar galėčiau pristatyti savo dukrą Sofiją?

Sofija tūptelėjo prieš hercogienę, ši nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, lyg pirkdama vakarienei elnienos kumpį, nors to, savaime suprantama, niekada nedarydavo. Matė, kad mergina daili, savotiškai grakšti, bet vos žvilgtelėjusi į tėvą vėl kuo aiškiausiai prisiminė, kad apie tai negali būti nė kalbos. Ėmė siaubas nuo minties, kad sesuo sužinos apie šį vakarą ir apkaltins ją juos skatinant. Bet juk Edmundas tikrai ne rimtai? Protingas vaikinas, dėl jo niekad nėra buvę jokių nemalonumų.

– Panele Trenčard, gal leistumėte palydėti jus į pokylių menę?

Edmundas stengėsi pasisiūlyti šaltai, bet tetos neapgavo  – per daug šiame pasaulyje mačiusi, kad toks nevykusiai demonstruojamas abejingumas ją suklaidintų. Hercogienei net širdis į kulnus nukrito pamačius, kaip mergina įsikibo jam į parankę ir jiedu nuėjo sykiu, pakuždomis šnekučiuodamiesi, lyg jau vienas kitam priklausytų.

– Majoras Tomas Harisas.

Dailus jaunuolis nusilenkė šeimininkams, o Edmundas jam šūktelėjo:

– Harisai! Nesitikėjau tavęs čia išvysti.

– Juk reikia pasismaginti, – pasakė jaunasis karininkas, šypsodamasis Sofijai; ši nusijuokė, lyg visiems būtų visiškai įprasta būti vienoje draugijoje.

Tuomet jiedu su Edmundu pasuko menės link, stebimi nerimaujančios tetos. Teko pripažinti, kad pora daili: šviesiaplaukė gražuolė Sofija atrodė dar gražesnė greta tamsių Edmundo garbanų ir kampuotų bruožų, o jo kieta burna virš smakro su duobute šypsojosi. Hercogienė pažvelgė į vyrą. Abu suprato, kad padėtis beveik nevaldoma. Galbūt jau ir visai nevaldoma.

– Ponas Džeimsas Vederbernas-Vebsteris su ledi Franses, – paskelbė liokajus, ir hercogas nuėjo pasitikti svečių.

– Ledi Franses, kaip žavingai jūs atrodote.

Jis pastebėjo, kad žmona susirūpinusi žvelgia įsimylėjėliams įkandin. Juk Ričmondai tikrai daugiau niekaip negali įsikišti? Bet hercogas matė rūpestį žmonos veide ir palinko prie jos.

– Vėliau su juo pasišnekėsiu. Viską supras. Iki šiol visada suprasdavo.

Ji linktelėjo. Taip reikia ir daryti. Išsiaiškinti vėliau, kai puota baigsis, merginos nebebus. Prie durų kilo šurmulys, skambus liokajaus balsas pranešė:

– Jo karališkoji didenybė Oranijos princas.

Malonios išvaizdos jaunuolis prisiartino prie šeimininkų, ir hercogienė, tiesi it styga, žemai karališkai pritūpė.

Velingtono hercogas atvyko prieš patį vidurnaktį, bet pasirodė visai ramiai. Begaliniam Džeimso Trenčardo džiaugsmui, hercogas apsižvalgė ir, pastebėjęs jį, prisiartino.

– Ką šįvakar čia veikia Burtininkas?

– Jos malonybė mus pakvietė.

– Tikrai? Kaip gražu. Ar vakaras malonus?

Džeimsas linktelėjo.

– O taip, Jūsų kilnybe. Bet labai daug kalbama apie artėjantį Bonapartą.

– Nejaugi, kad jį kur? O ar ši žavi būtybė – ponia Trenčard?

Jis neabejotinai puikiai tvardėsi.

Kreiptis į jį hercoge nedrįso net šaltakraujė Ana.

– Jūsų malonybės ramybė labai guodžia.

– Taip ir turi būti. – Jis švelniai nusijuokė ir atsigręžė į šalia stovėjusį karininką. – Ponsonbi, ar pažįsti Burtininką?

– Žinoma, hercoge. Nemažai laiko esu praleidęs už pono Trenčardo kabineto durų, laukdamas, kada galėsiu įeiti ir maldauti padėti mano vyrams. – Bet šyptelėjo.

– Ponia Trenčard, ar galėčiau pristatyti serą Viljamą Ponsonbį? Ponsonbi, čia Burtininko žmona.

Ponsonbis linktelėjo.

– Tikiuosi, jums jis malonesnis negu man.

Ji irgi šyptelėjo, bet nespėjus atsakyti prie jų priėjo Ričmondų dukra Džordžiana.

– Visa menė mala liežuviais.

Velingtonas niauriai linktelėjo.

– Girdėjau.

– Bet ar tai tiesa?

Džordžiana Lenoks buvo daili mergina, tiesaus, atviro veido; matant jos nerimą, klausimas atrodė dar nuoširdesnis, o virš visų pakibusi grėsmė – dar tikresnė.

Pirmą sykį hercogas beveik rūsčiai pažvelgė jai į pakeltas akis.

– Deja, taip, ledi Džordžiana. Panašu, kad ryt išjojam.

– Koks siaubas.

Ji nusigręžė į poras, besisukančias šokių aikštelėje, dauguma jaunuolių – išeiginėmis uniformomis, plepėjosi ir kvatojosi su merginomis. Kiek iš jų liks gyvi po artėjančio mūšio?

– Kokia sunki jūsų našta.  – Ana Trenčard taip pat žvelgė į vyrus. Atsiduso. – Kai kurie iš šių jaunuolių artimiausiomis dienomis žus, ir jei norime laimėti karą, net jūs negalite to išvengti. Nepavydžiu jums.

Velingtonas netgi maloniai nustebo, girdėdamas šitaip kalbant savo tiekėjo žmoną, apie kurią ligi šio vakaro nė nepagalvodavo. Ne visi supranta, kad karas – ne vien šlovė.

– Ačiū, kad taip galvojate, ponia.

Tą akimirką juos pertraukė dvidešimt dūdmaišių, šokėjai išsilakstė iš aikštelės, užleisdami vietą Gordono kalniečių pulkui. Tai buvo hercogienės coup de théâtre[†] , kurio ji išmeldė iš jų vyresniojo karininko, apeliuodama į Gordonų kraują. Kadangi prieš dvidešimt metų kalniečius pirmą sykį surinko jos velionis tėvas, vadas nelabai galėjo atsisakyti ir turėjo su malonumu patenkinti hercogienės prašymą. Istorija nutyli tikrąją jo nuomonę apie tai, kad teko paskolinti vyrus pagrindiniam pasirodymui puotoje, kuri vyko mūšio, nulemsiančio Europos ateitį, išvakarėse. Šiaip ar taip, susirinkusiems škotams jų pasirodymas paglostė širdį, o kaimynus anglus pralinksmino, bet užsieniečiai atvirai pakraupo. Ana Trenčard pastebėjo, kaip Oranijos princas klausiamai žvelgė į adjutantą, net susiraukęs nuo triukšmo. Bet vyrai ėmė šokti, netrukus šokio aistra ir galia įveikė abejones, uždegė draugiją, kol net persigandę seni vokiečių princai įsitraukė, valiuodami ir plodami katučių.

Ana atsigręžė į vyrą.

– Atrodo taip žiauru, kad dar mėnesiui nesibaigus jiems teks grumtis su priešais.

– Mėnesiui? – Džeimsas karčiai nusijuokė. – Greičiau jau savaitei.

Vos jam spėjus tai ištarti, prasivėrė durys ir į menę įlėkė jaunas karininkas, nepasivarginęs nė dumblinų batų nusivalyti, ieškodamas savo vado Oranijos princo. Suradęs nusilenkė, padavė voką  – šis tuojau patraukė visos draugijos dėmesį. Princas linktelėjo, atsistojo ir priėjo prie hercogo. Padavė jam žinią, bet hercogas neskaitęs įsikišo ją liemenės kišenėn: liokajus paskelbė patiekiant užkandžius.

Ana nusišypsojo, nors nujautė kažką negera.

Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, išleido leidykla „Baltos lankos“, 2017.

[*] Šventiškai. (Pranc.) (Čia ir toliau – vert. past.)

[†] * Dramatiškas įvykių posūkis, paprastai pjesėje. (Pranc.)

Andrius Kleiva – kadaise buvęs jauniausias Lietuvos tinklaraštininkas, vėliau tapęs technologijų ir politinių aktualijų skiltininku žiniasklaidoje. Šiandien jis – Paryžiaus politinių mokslų instituto studentas, metus gyvenęs Japonijoje. Ten jis filmavosi televizijos laidose, bėgo nuo beždžionių miškuose, dirbo viršvalandžius viename iš Tokijo dangoraižių ir mokėsi kartu su japonais. Andrius ieškojo tokio japoniško gyvenimo, į kokį turistai nedrįsta arba neturi laiko pažiūrėti.

Knyga „Kaip veikia Japonija” – tuos metus trukusių studijų rezultatas. Tai noras parodyti šalį tiems, kurie niekuomet joje nebuvo, sukurti savotišką kultūrinį, emocinį, politinį ir praktinį vadovą, kurį perskaitę, galėsite pasijusti bent truputėlį priartėję prie šios paslaptingos, tačiau nepaprastai viliojančios šalies. Kalba, darbas, tarptautiniai santykiai, požiūris į užsieniečius, maistas, studijos, šeima, subkultūros – daugybė temų, paverčiančių šią knygą ne tik nepaprastai egzotišku, spalvingu ir patraukliu įvadu į šiuolaikinę Japoniją, bet ir gidu tiems, kurie ruošiasi šią šalį patirti savo kailiu.

Neįmanoma paneigti, kad už tūkstančių kilometrų nuo Vilniaus gyvenanti ir šimtmečius savo istoriją kūrusi salų šalies bendruomenė yra nuo mūsų nutolusi šviesmečiais. Bet japonai – tokie pat žmonės, ir atėjo laikas pažvelgti jiems į akis.

Kaip Japonija dirba visą dieną?

Užuot kūręs poemas, kurk ryžių lauką

詩を作るより田を作れ

Kon, kon – japoniškai į biuro duris pasibeldžia mergina. Jos juodas švarkelis, plati baltų marškinių apykaklė, taisyklingu kampu krintanti ant švarkelio atlapų, preciziškai pasiūtas sijonas ir aukštakulniai bateliai sufleruoja, kad ji galėtų būti dar viena paprasta biuro darbuotoja. Bet ar tikrai? Jos plaukai, surišti į uodegą, ir ant kaktos dešinėn tvarkingai krintantys kirpčiai rodo esant kažkokią specialią progą, o ne įprastinę darbo dieną. Kas tai galėtų būti? Dar iš arčiau: jos veidas mąslus, bet žvilgsnis neramus, poza – vidutiniškai kovinė. O ant šalia išrikiuotų kėdžių sėdi dar dvi dešimtys tokių pat merginų. Durys prasiveria. „Seiko-sama? Prašau“, –  sako paslaptingai pirmų šio skyriaus sakinių herojei viduramžis kostiumuotas vyras ir oficialiai skelbia medžioklės sezoną atidarytą. Būtent šis sezonas lems Seiko ir tūkstančių kitų japonų karjerą, kai jie baigs universitetą, paruoš ištisą kartą naują darbuotojų, kursiančių šalį kelis artimiausius dešimtmečiu.

Shūkatsu – darbo paieškos laikotarpis, pačių japonų kartais vadinamas ir „job hunting“ (darbų medžioklė). Ne be priežasties toks pavadinimas – tai ištisus mėnesius trunkanti procedūra, visam gyvenimui pakeičianti jaunus žmones, reikalaujanti beveik antgamtiškų galių ir ištvermės. Gerai pasiruošęs gali susimedžioti gerą ateitį, priešingu atveju būsi sumedžiotas pats.

Japonijoje Darbo birža pati save turėtų nusiųsti į Darbo biržą – o ką daryti, kai visuomenė jai tiesiog neduoda darbo. Tai lemia į visuomenę įaugusi įdarbinimo tradicija, daugeliui japonų sukurianti karjerą. Kaip jau įprasta griežtų tradicijų šalyje, ji niekur nedokumentuota, bet pažįstama iki smulkiausių detalių ir jos paiso visa visuomenė. Kitaip tariant, galima apsimesti, kad apie shūkatsu nieko nenutuoki, bet galiausiai jis tave pats pasieks, nes yra vienas iš nedaugelio būdų gauti darbą. Nustatytu laiku prasidedantis shūkatsu kiekvienam aukštojo mokslo šaknis graužiančiam japonui pagal pastangas suteikia vietą darbo rinkoje (netuščiažodžiauju: 2016-aisiais 97,3 proc. studentų taip gavo darbą) ir visuomenėje. Dėl to Japonija visada turi ką veikti: pagal Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) statistiką, paskutinį 2016-ųjų ketvirtį Japonijoje darbo neturėjo 3,1 proc. gyventojų (mažiau tik Islandijoje). Tarp OECD šalių Japonija pasirodė geriausiai besitvarkanti su jaunimo nedarbu: tik 5,2 proc. jaunimo nedirbo. Singapūras ir Pietų Korėja savo darbo rinką irgi formuoja tuo pačiu metodu, bet ne taip sėkmingai, nes visuomenė ne tokia griežta besiimantiems savų iniciatyvų. Aiškios taisyklės ir spaudimas iš visų įmanomų pusių tiesiog nepalieka vietos svarstymui ir dvejonėms: visi dabar ieškosi darbo, vadinasi, ieškosiesi ir tu. Kompanijos taip pat žino, kiek, ko ir kada laukti: kiekvienais metais jos paruošia laisvos vietos šviežiam protui, pagautam medžioklės sezonu. Visos šalies funkcionavimas priklauso nuo shūkatsu, todėl kvestionuoti ir kelti revoliucijas retam kyla noras.

Shūkatsu linksmybių pradžia – įpusėjus trečią universiteto kursą, maždaug kiekvienų metų gruodį, kai dvejus metus nuo universiteto egzaminų pragaro pailsėjusius studentus darkart pasitinka velnias su šakėmis. Ta kelionė per antrąjį pragarą trunka maždaug penkis mėnesius iki balandžio, bet prisimenama iki paskutinių dienų.

Japonai žino, kaip apsisunkinti gyvenimą, todėl pasirūpina ir visuomenės teismo kontroliuojamomis iki smulkmenų įkyriomis shūkatsu mados taisyklėmis. Patikslinu: pirmosios shūkatsu metu pravertos durys yra ne pirmojo darbdavio, o artimiausios drabužių parduotuvės. Ne, jie perka ne kostiumą (skamba per daug paprastai ir abstrakčiai, pasakytų japonas), o apžiūrinėja specialią shūkatsu produkciją lentynose – dažna parduotuvė ją vadina „The Recruit Style“ (įdarbinimo stilius). Tai yra specialiai tiems keliems gyvenimo mėnesiams sukurta uniforma. Jei pažeisi aprangos taisykles, nebūsi baudžiamas teisme, bet tave pasmerks visuomenė ir kompanija, o tai yra dar baisiau ir rizikuoti neverta. Daugiau niekur jos nepanaudosi, todėl po shūkatsu visi jos atsikrato. Čia galite pamiršti posakį „nespręsk apie žmogų iš išvaizdos“ – shūkatsu sezonu apsižvalgius traukinio vagone dar ir kaip galima spręsti, nes drabužiai aiškiai parodo, kurie traukinio keleiviai ieško darbo. Vaikinai įsispraudę į tiksliai pasiūtas juodas kelnes, juodą švarką ir baltus marškinius. Batai – juodi, smailėjantys, lygios odos (kitaip tariant, saikingai nuobodūs), o krepšys – juodo stačiakampio formos su dviem rankenomis.

Dėmesio: kaklaraištis turi būti mėlynas su įstrižai kairėn pusėn krintančiomis baltomis linijomis.

Vidutinė parduotuvė iš tėvų kišenės už tokį komplektą prašys nuo 400 iki 600 eurų su mokesčiais. Merginos paiso kitų taisyklių, bet yra taip pat užtektinai juodos: juodas švarkelis, juodas sijonas iki kelių (nei trumpesnis, nei ilgesnis), juodi aukštakulniai (nuobodūs), juoda kuprinė (nuobodi). Marškiniai balti. Merginų plaukais taip pat pasirūpino taisyklė: jie surišti į vientisą uodegą, o kirpčiukai sušukuoti į dešinį šoną. Jei šalta, užsivilk puspaltį. Bet tik smėlio spalvos. Mados Šiaurės Korėja. Bet ne tik drabužiai juos išduoda: nuvargusio žmogaus stovėsena, veidas kupinas nežinios, o širdis – baimės.

Shūkatsu laikotarpiu kiekvienais metais darbą randa beveik pusė milijono žmonių ir baigiasi grupinėmis nuotraukomis, kuriose matyti tų paieškų rezultatas – eilėmis išstatytos vienodos eilės vienodų žmonių, pasiekusių vieną tikslą. Internetą nuolatos gąsdina tos nuotraukos, nes sukuria įspūdį, kad ta identiškai apsirengusių žmonių minia yra masinės produkcijos siunta, ką tik pristatyta iš fabriko. Bet svarbus ne tik vienodumo įspūdis. Shūkatsu procesas – tai ilga žmogaus brandos istorija, o ne mechaniškas ir staigus laimėjimas. Europos studentams dar galvojant studentiškus galvojimus, japonams jau reikia rimtai pradėti žiūrėti suaugusiojo gyvenimui ir realybei į akis. Į atsakomybės pasaulį įšokama greitai, ir tai anaiptol nėra lengva – aš žinau, kad jūs esate prisižiūrėję filmų apie Songoką, bet trečio kurso studentai japonai – ne supergalių sajanai, o tokie pat sutrikę vaikai. Universitetų administracijos, keturių metrų skersmens lentynos, pridėliotos spalvotų lankstinukų (kartais pasvarstau, kad tokiems kiekiams jie iškerta medžius keliose Japonijos prefektūrose) ir koridoriais vaikštantys ponai juodais kostiumais sutrikusią jauną populiaciją stato ant kelio: rašyk prašymą čia, pasirašyk viršuje, eik ten. Tada viskas įsibėgėja: prie balanos naktimis sėdinti jaunoji populiacija rašo motyvacinius laiškus po kelias dešimtis kartų – tiek, su kiek kompanijų susisiekia. Tai ne atsargos ar visuotinės mados reikalas, o gyvybiškai svarbi būtinybė: darbą pasiūlys dvi, o gal keturios kompanijos. Meistriškai sužaidę žodžiais ir gyvenimo laimėjimais pakviečiami į egzaminą ar pokalbį, bet ne, dar palaukit – ne dėl darbo, o dėl stažuotės. Tiesa, pastaroji nėra garantuotas dalykas, tai neeilinė sėkmė, kurios ne visi sulaukia. Pavyzdžiui, į stažuotę viename didžiausių Japonijos bankų kandidatavęs bičiulis savo motyvaciniame laiške entuziastingai dėstė, kad finansinėse korporacijose dirbantys žmonės negali sau leisti nė menkiausios klaidos. Kitą dieną per egzaminą jis padarė menkiausią matematinę klaidą, ir ta kompanija su juo daugiau nešnekėjo. Aišku, ne visiems nepasiseka šitaip smarkiai, bet stažuotę – tiesioginę prieigą prie kompanijos – gauna jau kelerius pragaro vartus perėję lyderiai. Stažuotė yra ne tik japonų įpročio viską tikrinti kelis kartus pasekmė, bet ir galimybė studentui įrodyti, ką jis iš tikrųjų moka. Tai yra kelias dienas trunkantis išlikimo žaidimas, dažnai prasidedantis 8 valandą ryte, pasibaigiantis 4 valandą ryte ir vėl prasidedantis po valandos miego, kelių skardinių energinio gėrimo ir dušo. Įtikinamai sukurti sunkiai dirbančio, atsidavusio darbuotojo įvaizdį reikia laiko, todėl žmogaus fiziologijai prieštaraujantis grafikas – ne pasirinkimas, o būtinybė. Baigus vieną tokią stažuotę, prasideda kita, o po jos, vidurnaktį su draugais begeriant bare, paskambina kompanija ir praneša apie dar vieną. Tik pervedusi pro kelerius pragaro vartus, įsitikinusi atsidavimu kompanijai ir studento sugebėjimu japoniškai tiksliai ir staigiai spręsti problemas, gerai apsvarsčiusi baigto universiteto prestižiškumą, kompanija kviečia rašytis sutartį. Parašas garantuoja dar metus laisvės universitete, o po metų pavasarį, pražydus sakuroms, – naują pradžią.

© Andriaus Kleivos nuotr.

Japonams rūpinantis savo karjera, antros – akademinės – gyvenimo pusės universitete niekas nestabdo, todėl gesinant vieną gaisrą kyla dar keli šalutiniai. „Pavargau būti blogu studentu“, – sako kostiumuotas bičiulis. Pasirinkimo nėra: akivaizdu, kad naktimis miegodamas savo potencialiose darbo vietose bet kuris medžiotojas universitete lankysis rečiau, o paskaitose neturės jėgų suvokti, apie ką šneka dėstytojas. Joks darbas negarantuojamas be sėkmingo universiteto baigimo, todėl egzaminų laikotarpiu prasideda papildomų valandų paroje paieškos, dešimties užduočių atlikimas viena ranka ir žongliravimas nervų sistema. Net ir viskam einant gera linkme, shūkatsu iš silpnesnio jauno žmogaus padaro kostiumuotą šešėlį žylančiais plaukais: bandymas gelbėti esamą gyvenimą, naujo projektavimas ir moralinis virsmas į suaugusįjį – viskas sutvenkia intensyvius streso debesis, iš kurių trenkia žaibai su perkūnija. Šalia asmeninių problemų visuomet kyla ir japonų (kaip ir lietuvių) pasaulėžiūroje įsigalėjęs klausimas „o ką pagalvos kiti?“, eskaluojamas visos visuomenės – nuo šeimos iki tokių pat kolegų medžiotojų. Ramią jaunystę užtikrinę ir vietą prestižiniuose universitetuose savo naktiniu darbu uždirbę tėvai tikisi aiškios savo indėlio grąžos. Jie nori būti įsitikinę, kad indėlis yra vykęs, o esant progai, ir įrodyti kaimynei kitapus gatvės ar Tanakai iš mokyklos laikų, kad vaikas pasirodė esąs labai sėkmingas projektas, įgyvendintas atsakingų ir sumanių, labai sumanių, žmonių. Tai – ne savanaudiški kėslai, o noras, kad pastangos nebūtų nuėjusios veltui ir Japonija turėtų dar vieną vertingą visuomenės narį. Keliones per kompanijas prižiūri ir rezultatus kruopščiai vertina tėvai. „Kodėl šita kompanija, o ne geresnė? Tu turi pradėti savo karjerą tame banke, jis patikimas ir jį visi žino“, – sako jie. „Pasistenk labiau“, – priduria. Tas pats Tanaka jau savo sūnui, irgi darbo medžiotojui, perduos iš kaimynų gautą žinią apie jų vaiko sėkmę. Spaudimas ir nepamatuotos viltys kursto papildomą nerimą ir norą baigti ne tik paieškas, bet ir visas svajones. Ne veltui studentai pripažįsta iš shūkatsu į įprastą gyvenimą grįžtantys su laisvės pojūčiu, bet jau kaip visai kitokie žmonės. Todėl iš jo reikia mokėti grįžti – nesileisti būti suvalgytam kompanijų, visuomenės, atsakomybių ir paties savęs. Pirmyn į darbą!

4.30. Takayuki, mano kelių savaičių stažuotės kolega, išjungia žadintuvą ir sunkiai, bet užtikrintai keldamas galvą, ruošiasi naujos dienos nuotykiams vienoje didžiausių Japonijos finansinių institucijų. Takayuki myli kalnus, todėl gyvena Tokijo vakaruose, bet rytais už tai turi susimokėti valanda kelio iki darbo dangoraižių kvartale. „Keliuosi pusvalandžiu anksčiau nei reikėtų, kad spėčiau į patį pirmą traukinį, kuriame mažai keleivių ir daug ramybės. Pusryčių nevalgau, nuo virtuvės stalo pasiimu žmonos paruoštus onigirius su tunu“, – apie į jūržolių paplotėlius susuktus ryžių kamuoliukus su įdaru šneka kolega. Būdamas tingus nejaponas ir gyvendamas kiek arčiau, tas kelias savo stažuotės savaites lovą palikdavau valanda vėliau už Takayuki, savo Tokijo „vilniečio kortelę“ nuskenuodavau 6.40 ir su trimis persėdimais traukiniu 6.48 pajudėdavau jau darbo link.

Jei dabar būtų prieš septynias ir būtumėte tame pačiame traukinyje toje pačioje valandos trukmės kelionėje, pamatytumėte mane sulinkusį, įsispraudusį į mėlyną švarką, apsisukusį mėlynu kaklaraiščiu, įsisegusį mėlyną ženkliuką su kompanijos ir olimpinių žaidynių logotipais ir rankoje laikantį nešiojamojo kompiuterio formato juodą rankinę. Dabar atitolinkime vaizdą keliskart: manęs nebėra. Bet pažiūrėkite geriau – aš ten kažkur dešinėje, įstrigęs po kitų keleivių kojomis, kaip į gelbėjimosi ratą laikausi įsikibęs traukinio sienos. Mane sunku pamatyti, nes stoviu tarp tokios pat išvaizdos ir likimo klonų – jie irgi nuo ankstyvo ryto skausmo pripildytais veidais, vienodais švarkais ir rankinėmis išgyvena tą pačią dramą.

Specialios rytinių tsūkin kaisoku traukinių (rytinių keliautojų ekspreso) linijos perveža maždaug 80 000 tokių švarkuotų keleivių (arba pusę Klaipėdos).

Tie traukiniai yra beveik kaip juodosios skylės, kurioms neegzistuoja jokie limitai – į jas kaip į šprotų skardinę sukemšama absoliučiai bet kokio dydžio populiacija. Aš nejuokauju apie sukimšimą: ten pasirodo tie stebuklingi lietuviškuose geografijos vadovėliuose aprašomi geležinkelio stočių darbuotojai, kurie įgrūda vieną ar kitą švarkuotąjį ir padeda užsidaryti durims. Rytiniai traukiniai būna pripildyti beveik 250 proc., todėl papildomai įgrūstus švarkuotuosius kitoje stotelėje tiesiog iššauna kitų keleivių spaudimas. Ir kai jau atrodo, kad naujus keleivius galėtum tik guldyti ant stogo, toje pačioje stotelėje kelias minutes lenda dar poros šimtų švarkuotųjų banga. Ką tai reiškė man? Labai ribotą kvėpavimą ištisą valandą arba skausmą įvairiose kūno dalyse, artimiausio keleivio laikraštį veide arba skėtį nugaroje. Žiūrint optimistiškiau, tai yra geriausios sąlygos miegoti stovint, nes būdamas taip suspaustas nepajudėsi ir nenugriūsi net labai norėdamas. Miegantis, mažai kvėpuojantis ir su muzika ausyse ilgainiui visas Tokijas skardinėmis importuojamas į miesto centrą.

Pakilęs į 30-ąjį pastato aukštą, pirmąją darbo dieną su didžiuliu pasitikėjimu braukiau kortele ir energingai atidariau duris – atvykau beveik valanda anksčiau, todėl ketinau visiems labai akivaizdžiai įrodyti nenugalimą europiečių atsidavimą darbui. Į mane, įsidrėskusį pro duris, žiūrėjo jau beveik visas biuro kolektyvas. Tą valandą iki darbo pradžios mano kolegos jau sėdėjo ne tuščiai akis įsmeigę į katinėlius socialiniuose tinkluose, o aktyviai ruošėsi naujai dienai – taip, kad paskelbus startą neliktų abejonių, kurion pusėn pulti. Dalis jų jau skaitė elektroninius laiškus, susidarė dienos darbų sąrašus, iš valgyklos nešėsi antrą kavos puodelį ir į lentynas dėliojo savo atneštinius pietus bentō dėžutėse.

Skambutis deklaruoja oficialią darbo dienos pradžią, ir ant sienų pakabintuose televizoriuose, beveik kaip Orwello sumanyta, sušvinta kompanijos naujienos, kuriose – naujas sutartis pasirašantis kompanijos vadovas, ateities planų ir vizijų pristatymai, per kalėdinį vakarėlį besijuokiantys bendradarbiai. Kiekvienąkart ekrane pasirodžius vadovo veidui biure linkteli kelios galvos, išreikšdamos pagarbą. Turinio atžvilgiu laida tokia pat bevertė kaip spalvotas lankstinukas pašto dėžutėje, bet užtat ji sugeba naujos savaitės rytą tuo pačiu veiksmu suvienyti kompanijas Tokijuje nuo pirmo iki paskutinio dangoraižio bokšto ir nuo šiauriausio iki piečiausio Japonijos kranto. Laidai pasibaigus optimistiška melodija, darbuotojai išsilaksto po savo departamentus, departamento vadovui kolegiškai praneša apie naujienas, problemas, ir visi kaip samurajų kovoje sušukę Ganbarimashō! (stenkimės, sunkiai dirbkim, sėkmės) eina iš tikrųjų sunkiai dirbti. Tokijo dangoraižiuose prasideda dar viena ekonomikos auginimo diena.

Sararī man (nuo angliško „salary man“ – algos vyras) – ne šiaip sau kas rytą su saule dangoraižio liftu kylančios ir vėlyvą vakarą jau pavargusio šešėlio pavidalu grįžtančios figūros, o tiksliai įvardyta ir dokumentuota, šaliai gyvybę sugrąžinusi galinga žmonių grupė. Po Antrojo pasaulinio karo rasti pačią Japoniją tarp dūmų ir nuolaužų buvo beveik neįmanoma. Japonija prarado viską, ką uždirbo XIX amžiuje, ekonomika smigo žemiau grindų – už šalies sienų jau mažai kas tikėjo, kad per artimiausią šimtmetį situacija galėtų smarkiai pasikeisti. Užuot nirę į depresiją ir ėję į kampą apraudoti griuvėsių, japonai nelaukę pirmadienio išėjo į darbą. Sukurti naują Japoniją buvo ne Vyriausybės problema, o visos šalies kolektyvinė pareiga. Iš naujo mokyti bendradarbiavimo, susitelkimo ir produktyvumo nereikėjo – tokią save Japonija sukūrė per šimtmečius ir tai jau laikė akivaizdžiais, kertiniais savo tautinio tapatumo principais. Meidži laikotarpio modernizuota švietimo sistema buvo nuosekli ir pritaikyta visuomenės poreikiams – jaunąją Japoniją tais laikais ji mokė profesinių žinių, technologinio suvokimo ir visko, kas galėtų kelti ekonomiką. Atsigaunančiai Europai didinant darbuotojų skaičių ir darbo rinkoje atveriant naujus kelius moterims, Japonija to daryti nesiruošė ir tų pačių tikslų siekė mažesniais ištekliais – keliskart gręžė tuos pačius darbuotojus vyrus, o moteris paliko nuošalėje rūpintis šeimos gyvenimu ir auginti naują darbo jėgą. Mirdami ir nemiegodami, aktyviai užsiimdami gamyba, augindami kompanijas ir traukdami investicijas, japonai iki šeštojo dešimtmečio vidurio jau susigrąžino prieškarinę ekonomiką, aštuntojo pradžioje stovėjo ten pat, kur ir Didžioji Britanija, o iki dešimtojo 20 proc. aplenkė Didžiąją Britaniją ir tiek pat atsiliko nuo JAV. Ačiū, sararī man – tau pavyko.

Nors šiandien sararī man vis aktyviau papildo jau ir ofisu redī (nuo angliško „office lady“ – biuro panelė) arba kyaria ūman (nuo angliško „career woman“ – karjeros moteris), seksistiné tradicija turėti algas nešančius vyrus ir vaikais besirūpinančias moteris nyksta lėtai. Pažiūrėkite į žodį, kurį japonų kalba priskyrė moteriai, – tas pats darbas įvardytas ne paprastu algos uždirbimu, o jau ambicija siekti karjeros (girdi, dirbanti moteris yra karjeristė). Kostiumuoto, į juodą rankinę įsitvėrusio vyro figūra ir toliau yra biurų Japonijos simbolis.

Trumpam pats pasivertęs į sararī man finansinėje kompanijoje, pietų pertraukų metu dangoraižio valgykloje labiau domėdavausi ne maistu, o tuo, ką pasiūlys nauja žaidimo „Kieno stažas ilgesnis“ dalis. Kolegos kasdien po keliskart pagerindavo anksčiau pasiektą rekordą, o kitą dieną sugebėdavo nustebinti iš naujo. Vienženkliais skaičiais atsakydavo tik bendraamžiai kolegos, atėję tiesiai iš universiteto ir dar tiesiog neturėję laiko keisti kompanijų, net jei ir būtų norėję. Visų kitų, net ir šešias dešimtis metų pragyvenusių darbuotojų, CV galėjau papasakoti iš kompanijoje prabūtų metų skaičiaus, nes tai yra vienintelis įrašas ir vienintelė darbovietė, kurią jie yra pažinę. Mano kompanija nebuvo tiesiog ištikimų darbuotojų pilna anomalija – medžiodami darbą shūkatsu metais, japonai planuoja ne kuriame biure leis artimiausius metus, o gyvenimą iki pat pensijos (kitaip tariant, jie imasi shūshin koyō arba visą gyvenimą trunkančio darbo). Nors nuklydimų nuo dar vienos nerašytos japonų taisyklės yra, salų šalies žmonės įpratę visam laikui sustoti ten, kur po universiteto pradėjo savo darbą. Įgyta kompanijos kortelė atveria ne tik pastato vartus, bet ir prieigą prie visiškai naujo pasaulio su savomis taisyklėmis, prie naujos šeimos, kurioje gyvensi kiekvieną savaitės dieną artimiausius 40 metų. Tokios darbo realybės pripažinimas abipusis, todėl atvykus naujiems darbuotojams žmogiškųjų išteklių departamentas išgyvena didžiausią pragarą, kompanijos vadovybės nurodymu planuodamas tikslią kiekvieno darbuotojo karjerą ir naujoko žingsnius toje kompanijoje pagal interesus, ambicijas ir charakterį. Traukdama darbuotoją vis arčiau savęs, kompanija jį ima mylėti įvairiais būdais: kaip giminaitis dovanoja pinigų vestuvių proga, kompensuoja transporto išlaidas, stato bendrabučius, padeda nusipirkti namus, moko anglų kalbos ir dalija bet kurias reikiamas žinias specialiose paskaitose. Atleidimas Japonijoje – kaip mėnulio užtemimas – įvyksta, bet retai, visų dėmesį pritraukiančiomis, skandalingomis aplinkybėmis.

Tie, kurie vis dėlto sugalvoja savo noru palikti kompaniją, išgyvena tokią pat pabaigą, kokia buvo ir pradžia. Jie kviečiami pokalbio, o tokiems kaip mano bičiulis Harukis, kuriam pasisekė mažiau – net keturis kartus. Tai yra keturguba proga bandyti įrodyti savo motyvaciją trenkti durimis ir keturios galimybės iš naujo įsimylėti kompaniją.

Japonijoje į karjeros revoliucijas keliantį ir darbo vietas mainantį žmogų naujos kompanijos žiūri su didžiule abejone pro akinių kraštą: tas žmogus, mąsto jie, nesugebėjo pritapti, nebuvo išmokytas ištikimybės ir, žiūrėk, kurią akimirką smeigs ir naujai darbovietei į nugarą.

Seriale „Biuras“ (The Office) kompanijos vadovas Maiklas Skotas, pats to nežinodamas, papasakojo japonų darbo rinkos istoriją: „Labiau norėčiau, kad mane darbuotojai mylėtų, ar kad bijotų? Abu variantai: noriu, kad darbuotojai būtų išgąsdinti nežmoniškai stiprios meilės man.“ Turėdamas nesudaužomą kompanijos pasitikėjimą ir užtikrintą ateitį, galėdamas naudotis kompanijos privilegijomis ir jausdamasis už tai skolingas, jausdamas pagarbią baimę iš didžiulės meilės, darbuotojas aukojasi kompanijai. „Į darbą aš ateinu ir šeštadieniais, ir sekmadieniais. Kodėl? Nes taip noriu. Esu gavęs daug pasiūlymų iš kitų kompanijų, bet likau čia šiandien, liksiu ir visą gyvenimą. Kodėl? Nes tikiu, kad kartu šitoje šeimoje galime padaryti stebuklų“, – dešimtmečius trukusiu nuosekliu darbu pelnęs vietą visai arti kompanijos prezidento paaiškino vienas iš mano patriotiškų kolegų. Jis beveik niekada nenusisega kompanijos kortelės išėjęs pro duris ir su ja vaikšto po Tokijo gatves – priklausyti didelių tikslų siekiančiai žmonių grupei malonu. Už ištikimybę japoniška kompanija linkusi reikiamai atsilyginti ir kelia jį vis arčiau geresnių pareigų. Galią lemia nebūtinai rezultatai, o darbuotojo patikimumas, mano kompanijos. Vis dėlto dalis japonų per daug įsitraukia ir savo ateitį apskritai parduoda kompanijos tikslams – pačių sārari man žodžiais sakant, taip transformuojasi į shachiku arba kaisha no inu (kompanijos vergą arba šunį).

O dabar transliuoju tiesiogiai iš paskutinio šios dienos traukinio namų kryptimi, surinkusio visas liekanas iš miesto centro. Šalia manęs jau trečią elektroninį laišką savo kolegoms siunčia vienų Japonijos oro linijų darbuotojas. Jis vežasi darbą net ir ten, kur nereikia, nes darbo laiko sąvoka jam praradusi reikšmę. Visur ir visada ganbaru. Taip, aš žinau – tokį žodį rašau jau magiškąjį trečią kartą, taip ir nesugebėdamas dorai paaiškinti, ką jis reiškia, bet čia kaltinkite ne mane, o įmantrią japonų kalbą, kurioje yra beveik neišverčiamų žodžių, besiprašančių atskiros pastraipos. Ganbari yra plati filosofija, sutalpinta į vieną žodį, kurio kandži (頑張), kalbantis apie ištvermę ir atkaklumą, parodo tik dalį visos tiesos. Ganbarimashō! (kovokim sunkiai) – suglaudę rankas gali šaukti Japonijos nacionalinės regbio komandos nariai, besiruošiantys negailestingai nukauti priešą. Ganbarimasu! (mokysiuosi uoliai) – mintyse save nuteikia studentai, ruošdamiesi egzaminų sesijai. Bet galima ir dar plačiau. Po žemės drebėjimo Kumamoto prefektūroje 2016-ųjų pavasarį lentelės ant laivų ir lipdukai ant automobilių visoje Japonijoje skelbė: Kumamoto, ganbare! (Kumamotai, laikykis!) Tokiais žodžiais japonai ne tik pripažįsta Kumamoto žmonių skausmą, bet ir įkvepia jiems naujų jėgų, pakiliai skatindami nepasiduoti ir ištvermingai eiti į priekį. Vis dėlto dažniausiai pasitaikanti ir mažiausiai suprantama ganbaru atmaina yra Ganbatte!, kurią man, vos atvykusiam į Japoniją ir jau besiruošiančiam bemiegei mokslų nakčiai tarp energinio gėrimo skardinių, draugiškai mojuodamas pasakė japonas bičiulis. Kliaudamasis žodynais, nuogirdomis internete ir užsienietiškomis smegenimis, aš buvau šventai įsitikinęs, kad jis man su šypsena veide linki sėkmės. Taip, tai tikrai yra arti lietuviškojo „sėkmės“, angliškojo „good luck“ arba prancūziškojo „bon chance“. Tas pats mojuojantis draugas netrukus pridūrė: „Žinai, pas mus su sėkme šiek tiek kitaip.“ Jis buvo teisus, nes tiesioginis ganbatte vertimas nereiškia jokios sėkmės. Tas žodis tiesiog kviečia „dirbti sunkiai“ arba „siekti geriausio“.

Akivaizdu: sėkmė ateis tik tokiu atveju, jei nuolatos dirbsi, darysi ką reikia, užuot krėtęs nesąmones. Nežinau, kaip dar mūsų Europos civilizacija stovi ant kojų, jei mes to tūkstantmečiais nesugebėjome sugalvoti.

Japonams ganbari idėja šimtmečiais padėjo imantis didelių darbų savai šaliai sukurti, išmaitinti, auginti ir kartu įveikti problemas. Visiems į nugarą alsuojanti savo sena istorija ganbari šiandien atėjo ir į Japonijos biurus. Salų šalies žmonės dirba 8 valandas per dieną, 40 valandų per savaitę ir 45 valandas mėnesinių viršvalandžių. Taip sako Darbo standartų aktas (Rōdō kijunhō ), bet, anot teisės studentų, jį „galima praleisti, nes vis tiek niekas nesilaiko“. Nustatyti viršvalandžiai yra formalūs, nes bendru profsąjungų ir kompanijų sutarimu gali būti padidinti iki dangaus aukštybių. Kitu atveju apie juos tiesiog niekam nesakoma: kas sugebės uždrausti, jei tie viršvalandžiai oficialiai neegzistuos? Japonijos Kokkai (parlamentas) vis pašneka, kad reikia pokyčių, bet viskas tuo ir baigiasi. Iki šiol japonai yra viena daugiausia dirbančių pasaulio tautų. Darbo dienos pabaigą paskelbęs vakarinis skambutis nepriverčia kolegų atitraukti rankas nuo kompiuterių klaviatūrų – jie jas maigo taip, lyg būtų darbo pradžia. Iš dalies taip ir yra – tai yra naujos, jau pilkoje, kartais teoriškai net neegzistuojančioje zonoje esančios darbo dienos pradžia. Bet japonams jau įprasta, kad darbas nepasibaigia įprastinėmis darbo valandomis ar visiškai įvykdžius paskirtą užduotį. O man, prie popierinių kavos puodelių, sėdmaišių ir biliardo stalų biuruose pripratusiam naiviam europiečiui, visa tai buvo naujiena, todėl tinkama edukacija pasirūpino specialus konsultantas. Neskaitant įspėjimo prie stalo visada sėdėti tiesiai ir į darbą eiti anksčiau nei reikia, jis labai akcentavo vieną frazę: „Osaki ni shitsurei shimasu. Negali sau leisti pamiršti.“ Ir nors ją pamiršau vos ištaręs antrąjį žodį, konsultantas buvo teisus – ja užbaigiama kiekviena diena, nebent ketini miegoti biure. Jei reikėtų pasakyti lietuviškai, būtų kažkas panašaus į „atsiprašau, kad išeinu anksčiau“. Šiuo atsiprašymu viešai pripažįsti tos dienos pralaimėjimą produktyvumo kovoje ir liudiji visų, tą vakarą ir toliau besiruošiančiųjų ganbaru, ištvermę. Bet net ir neturėdami ypatingų įsipareigojimų už biuro sienų japonai stengiasi palikti savo darbo stalą kuo vėliau ne tik dėl to, kad linkę neleisti laiko tuščiai, bet ir dėl bendradarbių spaudimo, kurį geriausiai apibūdino vadovo pareigas einantis mano kolega. „Nueik prie administracijos 17.10 ir pažiūrėk į tuos išeinančius žmones! Kiek jų! Tai štai: kaip jie gali tikėtis gero rezultato ir dar geresnio užmokesčio, jei nėra pasiruošę dirbti sunkiai. Jei dirbsime sunkiai, eisime į priekį. Jei sunkiai nedirbsime, tai gal taip ir užsibaigsime. Paprasta“, – nuoširdžiai stebėdamasis paaiškino pats 1000 viršvalandžių per metus išdirbantis kompanijos patriotas (taip, tai reiškia, kad jis nedažnai grįžta namo). Turiu pasakyti, kad aš jau buvau nuėjęs prie tos administracijos ir pamačiau, kad tik nuo 22.00 ar vėliau pradeda plūsti didesni „nedirbančiųjų“ srautai. Jo mintis savaime yra atsakymas į Japonijos politikų klausimą, kodėl šalies ekonomika auga taip lėtai – užuot skaičiavę produktyvumą, kai kurie japonai vis dar skaičiuoja išdirbtas valandas. Mano kolega nieko nepasakė apie 17.10 pro vartus išeinančiųjų tos dienos rezultatus. Viršvalandžių nedirbantis žmogus kolegų vertinamas kaip tingus ir nenašus darbuotojas, siekiantis savanaudiškų tikslų ir nesiruošiantis pasiaukoti dėl kompanijos. Spaudžiamas tokios įtakos, net ir žaibiškai atlikti užduotį sugebantis darbuotojas ją mažais kąsniais išmėtys po visą dieną iki išnaktų, nes žinos, kad vis tiek reikės sėdėti tuos „šiek tiek darbo ir šiek tiek įvaizdžio“ viršvalandžius.

© Andriaus Kleivos nuotr.

OECD jau keliskart pakartojo, kad japonai – tarp daugiausia dirbančių, bet mažiausiai nuveikiančių tautų. Traukiant šalį iš griuvėsių ir stengiantis kuo greičiau atkurti jos ekonomiką, ganbari metodas veikė, o šiandienos pasaulyje, kuriame už darbo valandų skaičių svarbiau sugebėjimas žaibiškai priimti inovatyvius sprendimus, tuo pačiu metodu laimėti neišeina. Dalis kompanijų tai supranta ir, kaip maniškė, išjungia šviesas po 22.00. Tačiau nereikia būti genijumi norint jas įsijungti darkart. Japonijai, konservatyviai ir į senus įpročius stipriai įsikibusiai šaliai, bus sunku pasikeisti. Paskutiniai specialūs greitieji traukiniai stotis palieka 23.00, reklamos rodo viršvalandžių pilną sararī man gyvenimą kaip įprastą modelį, šeima ir draugai tikisi, kad gerai atliksi vaidmenį – kaip tai gali keistis, kai šis principas įmūrytas salų pamatuose. Japonai net susigalvojo atskirą žodį mirčiai nuo persidirbimo – karōshi. Deja, tai nėra retai vartojamas „muziejinis“ žodis. 23 proc. Japonijos kompanijų turi darbuotojų, dirbančių 80 valandų viršvalandžių per mėnesį, o 12 proc. net ir 100 valandų ar daugiau. Vėliau dalis jų, prigulusių popietės miego, taip ir nepakils nuo lovos, arba nuo pasirinkto stogo šoks į nežinią – taip, kaip pasielgė 24 metų „Dentsu“ reklamos kompanijoje dirbusi Matsuri Takahashi. Ji 2015-ųjų spalio mėnesį užregistravo 105 valandas viršvalandžių.

Mirties atvejus skaičiuoti sudėtinga, nes kompanijos tokius faktus slepia. Remiantis apytiksliais skaičiais, 2015 metais darbo giltinė prašlavė bent 2159 žmonių grupę. Bet dar sunkiau išvis atsiriboti nuo skaičių ir pažiūrėti sararī man tiesiai į akis, bandant suprasti jo kasdienybę. Ankstyva dienos pradžia, pergrūstas traukinys, vėlyva pabaiga beveik be pasirinkimo, vėl pergrūstas traukinys su valanda miego stovint, ankstyva pradžia su nuvargusia galva, ir taip kasdien keliasdešimt metų. Panašiu profesiniu keliu einantys prancūzai turi daugybę pasirinkimo galimybių: drauge su profsąjungomis deginti padangas gatvėse, mesti darbą, viešai keiktis ir aprėkti praeivį, maloniai skųstis bendradarbiams ir viską pasakoti šeimai.

Užuot ėmęsi prancūziško būdo, japonai rėkia ir plėšosi viduje, o išorėje išlaiko Budos veidą, kaip ir nurodyta nerašytoje elgesio konstitucijoje. Jie neprotestuos, nerašys skundų, niekam nepasakos ir stresą kaups savyje – tai nieko nestebina, nes toks jau yra suaugusiojo gyvenimas. Girdi, ne tu vienintelis tokį gyveni, kitaip nebus, todėl eik gyventi, užuot reiškęs jausmus. Kai kurie japonai viską papasakoja, bet tik vieną kartą. Traukiniui.

Laikas – ryte arba vakare, prasidedant arba baigiantis dienai. Vieta – greičiausios traukinių linijos, nepaliekančios abejonių. Traukinys stoja, keleiviai atsidūsta, lipa į kitą traukinį, o ekranuose ima šviesti eilutė, pranešanti apie dar vienos kategorijos techninį gedimą – Jinshin jiko (žmogaus sukeltas nelaimingas atsitikimas). Šalia pranešimų apie sugedusias duris ir bėgių patikrą. Nesakytum, kad tai visiškai nebekelia jausmų, bet tai jau beveik tapo kasdienybe – tokie užrašai ekrane pasirodo po keliskart per mėnesį, po pusvalandžio traukinys grąžinamas į maršrutą, o nusižudžiusiųjų šeimoms išsiunčiamos sąskaitos nuostoliams atlyginti. Iš tiesų paprastoms šeimoms tokios sumos nepasiekiamos nei sielas pardavus, nei visas įmanomas paskolas paėmus. Tai labiau kompanijų sugalvotas įrankis makabriškai krauti atsakomybę potencialiems savižudžiams ir atgrasyti juos nuo šuolio ant bėgių. Tokijo „Shin Koiwa“ stotelėje, pro kurią nestodami skrieja greitieji traukiniai, nusižudo daugiausia žmonių, todėl joje imamasi išskirtinių prevencijos priemonių: geltonos sienos, televizoriaus ekranai su mielais kačiukais, veidrodžiai kitoje bėgių pusėje, daug mygtukų, skirtų greitai sustabdyti traukinius, ir reklaminiai kvietimai skambinti psichologinės pagalbos numeriais. Prie kovos su tokia realybe prisideda ir kitos, įprastos geležinkelio stotys. Beveik kiekvieno perono pradžioje ir pabaigoje šviečia raminama mėlyna šviesa, o pro garsiakalbius čiulba paukščiai. Bet visa tai tėra tapetų klijavimas ant pelėsių. Turi keistis ne geležinkelio stotys, o kompanijų filosofija.

Baigęs darbą, pro kompanijos dangoraižio duris kostiumuotas japonas išeina jau į aptemusį miestą. Ežerai, kalnai ir parkai iki rytojaus pasislėpę prietemoje, koncertai pasibaigę prieš kelias valandas, įdomiausios parduotuvės uždaromos, o šeima – jau kažkur pusiaukelėje į lovą. Bet svarbių susitikimų, krizių valdymo ir privalomų viršvalandžių sprogdinama galva reikalauja būti pravėdinta. Galima sakyti, visa Japonijos ekonomika įjungia savo naktinį režimą ir nedidelėmis grupėmis eina barų, vadinamų izakaya, kryptimi. Smegenys ir švarkas padedami į šoną, baltų marškinių rankovės atraitojamos iki alkūnių ir pirmąjį užsakymą pristatęs padavėjas atsuka nesibaigiančio alkoholio čiaupą. Jį lydi nedideli užkandžiai – iščirškinti yakitori (griliuota paukštiena ant iešmelių), yakiniku (plonai pjaustyta griliuota mėsa), skrudintos bulvytės, salotos ir gerklę aštrumu sprogdinantys wasabi maki (pavargusius sararī man dvigubai pradžiuginti užsinorėję virtuvės darbuotojai užsiima vadinamuoju vasabių terorizmu ir prikemša jų papildomai). Kelių minučių geriant pigų alų, slyvų likerį umeshu, 25 proc. shōchū, viskį primenantį haibōru užtenka, kad visų prie stalo sėdinčių žmonių veidai izakaya aplinkoje atrodytų kaip eilė Japonijos vėliavų – tokio raudonumo. Izakaya – beveik vienintelė vieta planetoje, pajėgi iš japonų ištraukti jų japoniškumą ir priversti visus užmiršti klausimą „o ką pagalvos kiti?“. Toliau – keliskart papurškus mėsos ir dūmo kvapus iš kostiumų išvėdinančio dezodoranto jau beveik galima grįžti į normalų gyvenimą. O grįžti kuo? Galima traukiniu, jei ne per vėlu, o galima ir taksi, už kurį moka kompanija. Nepigu, bet kai kurios kompanijos, viešai nepasakodamos, keliones į izakaya vertina kaip oficialią praktiką, nes supranta, kad jų lankymas – papildomas šviežesnio darbuotojų proto garantas. Tai kainuos kur kas pigiau nei samdyti naują darbuotoją arba gaivinti jo protą ekstremalesnėmis priemonėmis. Per daug galvas susiformatavusių ir taksi arba traukinio nesugebėjusių pasiekti darbuotojų nesupainiosi su niekuo: po vidurnakčio gatvės vis dar pilnos nelabai tiesia linija vaikštančių uniformuotų sielų – atrodo, lyg gyvenimo tikslo ieškotų. Kas žino, kur juos nuves naktis? Kai kada niekur ir nenuveda, iki ryto apsodindama darbuotojais miestų šaligatvius ir priguldydama geležinkelio stotis. O jei nuveda, tai dažniausiai į karaokę, kurią sugalvojo pats laiko švaistymo dievas (ir nervų gadinimo dievas – nė negalvokite nuomotis kambario šalia karaokės kioskelio; paklausykite žmogaus, savaitę miego iškeitusio į kasnaktinį „My Heart Will Go On“ iš „Titaniko“ dainuojančių sararī man balsus). Kolegiškas japoniškų, angliškų ir prancūziškų dainų rėkimas į mikrofonus yra ne tik papildoma galimybė atsipalaiduoti, bet ir būdas prastumti laiką iki naujos darbo dienos, ir laikina pastogė. Ar kitas rytas lengvas? Aišku, kad ne, bet jėgas išgręžusi Japonijos ekonomika turi pasiūlymų ir kaip jas susigrąžinti – kiekvienoje nedidelėje konbini parduotuvėje yra atskiras šaldytuvas su skirtingo stiprumo energiniais gėrimais ir vitaminų koncentratais. Po išeitį kiekvienam nuovargiui. Kitu atveju – dušas biure arba inemuri.

Kad ir kur bėgtum ir ką veiktum Japonijoje, apsidairęs visada aplink pamatysi žmonių, sustingusių ir pasidavusių – leisiu sau būti poetiškas – beribei laiko tėkmei. Vienoje bibliotekos pusėje – knygomis užsibarikadavęs ir į tašką bloknote pieštuką įbedęs profesorius. Kitoje – rankas ant atversto nešiojamojo kompiuterio sunėręs ir skaitmeniniam pasauliui besimeldžiantis studentas. Grįžtant traukiniu – nejudanti dama, nutaisiusi įtikinamai inteligentišką veido išraišką ir laikanti po penkių minučių iš rankų iškrisiančią knygą. Ten pat ir kostiumuotas vaikinas, elegantiškai tarp kelių suspaudęs savo biuro darbuotojo krepšį ir telefoną su neužbaigta tviterio žinute. Dalis tokios Japonijos populiacijos sudaro įspūdį, kad gyveni kažkieno paredaguotame filme, kurio veiksmą nedorėliškai sulėtino. Bet tai yra realybė, ir visus šiuos sustingusius žmones vienija du dalykai: užmerktos akys ir noras kompensuoti miego trūkumą. Nacionalinis Japonijos transliuotojas NHK jau paskelbė skaičių: pagal bendrą visų amžiaus grupių statistiką tik 7 valandas ir 15 minučių per parą lovoje gulintys japonai jau tapo pasaulio vicečempionais, nes miega ilgiau tik už absoliučius pasaulio vargšus korėjiečius. Pagal „Jawbone“ statistiką, 5 valandas 44 minutes besiilsintys Tokijo gyventojai jau išvis tapo nemiegančių miestiečių lyderiais (še tau, Franko Sinatros Niujorke). NHK paieškos rodo, kad ir artimiausiu metu Japonija bus mieguista arba dar mieguistesnė – nuo 1960-ųjų anksčiau nei 22.30 miegoti einančių žmonių liko tik 30 proc., ir tas pats trečdalis populiacijos šiandien tvirtina, kad miego tikrai trūksta. Spėčiau, kad taip pat mano ir Japonijos premjeras Shinzo Abe, 2015-aisiais per pirmojo Singapūro premjero Lee Kuan Yew laidotuves besimėgavęs inemuri. Nesityčiokite – o ar jūs galėtumėte pasigirti, kad snaudėte šalia Indijos premjero Narendros Modi peties?

Iš dviejų kandži – „miegoti“ ir „būti“ – susidedantis žodis inemuri pats save paaiškina: Japonijoje miegama būdraujant.

Europiečiai turėtų vieną kartą užbaigti šitą fenomeną lyginti su savo popietės miegu ar ispaniška siesta. Visa inemuri esmė yra ta, kad niekas jo į priekį neplanuoja – net minutę ar sekundę prieš. Užsimerkiama netikėtai, ir už mąstymą atsakinga smegenų dalis nesugeba tam pasipriešinti. Kita vert… Atleiskit, buvau užsnūdęs priešais klaviatūrą. Tai apie ką mes ten? A, štai – miegojimo vietą renkasi ne inemuri „autorius“, o pats inemuri. Galima užmigti rašant knygą kavos parduotuvėje, vakare grįžtant traukiniu namo ar laukiant savo eilės prie restorano. Miegojimo poza priklauso nuo kiekvieno miegotojo asmeniškai. Pats paprasčiausias būdas – sėdėtojo poza, kai miegotojas turi kur atsisėsti ir elegantiškai sukryžiavęs rankas į ką nors atremia galvą. Išsižioję miegotojai susilenkia ir galvą padeda ant kelių – kad aplinkiniams būtų ne taip baisu žiūrėti. Pagalves primenantys pagrindai (sakykime, rašomasis stalas) ir tampa pagalvėmis, ant jų dedamos rankos ir galvos. Aš asmeniškai esu didžiulis stovėtojo pozos gerbėjas. Tai dažnai įvyksta įsikibus į traukinio turėklą: kojos stačios, ranka – viršuje, bet galva nulenkta. Mažiau patyrę traukiniui sustojus griūva ant grindų ar pro duris, bet susikaupimas leidžia pasiekti visai patenkinamų miego rezultatų. Šita poza geriausiai įkūnija akimirkos staigumą ir pačią inemuri filosofijos esmę – jau laikinai sustabdžius savo proto ir kūno darbą, vis dar gyventi šiame pasaulyje ir būti pasiruošus bet kada vėl veikti. Pavyzdžiui, užmigę stovėtojai norimoje stotelėje staigiai pabunda ir išlipa. Kartą esu užmigęs ir nuvažiavęs iki paskutinės traukinio stotelės, o paskui dar ir grįžęs tuo pačiu, bėgius pakeitusiu traukiniu į kitą rajoną – tada supratau, kad europiečiai japoniškai gyventi tiesiog nesugeba.

Kiekvienas Prancūzijos užsienio reikalų ministro Laurent’o Fabiuso užsnūdimas šalyje sukeldavo nacionalinę krizę, kurią visuomenė rimtai apsvarstydavo. „Negi vienintelė mūsų politikų kompetencija – miegoti?“ – klausdavo jie savęs. Premjero miegas per Lee Kuan Yew laidotuves sukėlė nesmagumų Japonijai, bet tai nėra išimtinis atvejis, nors taip norėtų manyti tarptautinė bendruomenė. Tokie nutikimai paprasčiausiai neišeina už Japonijos sienų. Šit finansų ministras Asō Tarō beveik per kiekvieną parlamento posėdį meistriškai susideda du pirštus ant smilkinio ir užsimerkia. Japonija savęs visą laiką klausia, ar jis miega, ar užsimerkęs galvoje kuria naują filosofiją. Bet neteisia – dalyvavimas suvokiamas kaip esminė visos veiklos dalis, o ištikus rimtam reikalui, ministras per sekundės dalį galės atsibusti ir vėl būti naudingas savo šaliai. Anądien stebėjau darbo susitikimą vietiniame restorane. Penkiolika minučių keturi kompanijos darbuotojai įnirtingai braižė planus popieriuje, o vėliau perėjo prie diskusijų. Pastebėjau keistą vieno iš diskutuotojų šypseną, nelabai tinkančią prie bendros diskusijų temos (nieko ten linksmo nebuvo). Gyvybingai padėjęs ranką ant kavos puodelio, jis jau miegojo. Kiti trys pokalbį tęsė taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Japoniškais standartais nieko ir neįvyko: visos diskusijos metu jis ten ne ausis užsidengęs sėdėjo, vadinasi, buvo visavertis dalyvis. Visose konferencijose, paskaitose pilna galvas nulenkusių klausytojų, o pranešėjai to niekada neima į širdį – vertina juos kaip įprastus dalyvius, tiesiog pasirinkusius kitokį klausymo būdą.

Iki šiol nesuprantu, kodėl Europa, importuojanti visas kitas japoniškas technologijas, nesugeba atrasti inemuri, kasdien padedančio kurti Japonijos ekonomiką. Penkiolika minučių nulenki galvą prie stalo ir, žiūrėk, mintys vėl švarios. Mano dvi kostiumuotas darbo savaites irgi išgelbėjo tas pats japonų darbuotojų įgūdis, bet paskutinį savo darbo penktadienį vis dėlto užbaigiau ne miegodamas, o su kolega Harukiu atėjęs pirkti šventinių savaitės pabaigos gėrimų kažkurioje konbini Tokijo stiklinių miškų kertėje. Vis dėlto ne gėrimų, o šalia esantis kitas skyrius man pasirodė įdomesnis, ir kostiumuotas bičiulis aiškiai pastebėjo tą mano keistą spoksojimą. Lentynose buvo išrikiuotos ilgos eilės spalvotų pakuočių su kaukėmis pavargusioms akims, buteliukų su stipriais bent 20 skirtingų rūšių vitaminais energiją praradusiam kūnui ir dėžučių su koncentruotais maisto pakaitalais tiems atvejams, kai nėra kada dorai pavalgyti. Tai buvo ne kukli prekių lentyna, o rafinuotas, aukščiausių technologijų sukurtas energijos ir gyvybės palaikymo fabrikas. „Matai – mes dedame pastangas ne ta kryptimi. Geriau sukursim šildomąją kaukę pavargusioms akims ar gersim vitaminus negu anksčiau eisim namo. Grynas vaikščiojimas aplink“, – paaiškino lentynas dabar jau kartu nužiūrinėjantis 25 metų kolega. Nėra kam meluoti: tame stikliniame dangoraižyje Harukiui dar teks išdirbti mėnesius viršvalandžių, dėtis kelis šimtus kaukių ir išgerti tūkstančius tų buteliukų vitaminų. Bet jauna, nepriklausoma, į pasaulį atsigręžusi šiandienos Japonija (tokia, kaip šalia manęs į lentyną žiūrintis Harukis) jau suprato, kad nusipelno ir neabejotinai gali dirbti kitaip, geriau. Tokia mintis – nedidelis, bet revoliucingas žingsnis į priekį, kurį vis palankiau vertina politikai ir pačios kompanijos. Kelio atgal nebėra.

Tyto alba, 2018 

Neprilygstamieji aštrios minties ir šmaikštaus žodžio meistrai, intelektualios satyros profesionalai ir nacionalinių ypatybių ekspertai „Šv. Kormorano šešėlinio humoro klubas“ sugrįžta į Kauną. Keistuolių teatro senbuviai aktoriai R. Aleksaitis, D. Miniotas, A. Kaniava, D. Auželis ir A. Giniotis, jau beveik tris dešimtis pažįstami kaip įžvalgaus, ironiško ir saviironiško, muzikalaus bei užrūdijusius fantazijos sraigtelius pramankštinančio humoro ambasadoriai, į meksikietišku muzikiniu prieskoniu paaštrintą vakarą pakvies „Žalgirio“ arenos „Bosca“ amfiteatre.

Su atlaidžia kritika į mūsų visų tautines ir asmenines ydas, istorijas bei padavimus žvelgiantys „Kormoranai“ muzikaliai ir šmaikščiai supažindina žiūrovus su dar negirdėta legendos apie Gedimino sapną versija bei nemariąja šešėlinio humoro klubo klasika – kulinarine drama „Sigutė“. Pasidabinę meksikietiškaisiais sombrero ir apsiginklavę gitaromis šio klubo nariai ramiai nusėdėti vietoje žiūrovams neleis tiek temperamentingais gerai žinomų kūrinių koveriais, tiek tolimų kraštų inspiracijomis praturtintais sumaniai interpretuotais tautosakos bei lietuviškų klasikų pasakojimais. „Šv. Kormorano šešėlinio humoro klubo“ vyrai žada visu pajėgumu priversti dirbti visas jusles bei vaizduotę, o patys pasirodyti be jokių kaukių ir išlaikyti geriausias trupės tradicijas.

Patyrinėję šaltinius ir atradę, jog Lietuvos sostinės įkūrimo istorijos šaknys siekia didingosios ir senosios majų imperijos laikus, „Kormoranai“ nusprendė papasakoti šią istoriją būtent tokią, kokia ji buvo. Iliustruotas muzikinis pasakojimas žiūrovus nukels ištisus šimtmečius atgal ir įtikins, jog Vilniaus įkūrimas tebuvo tik šalutinis gerokai įdomesnės ir painesnės istorijos produktas. Sukaupę ilgametį patirties bagažą penki Keistuolių teatro humoro meistrai supažindins žiūrovus su paslaptingomis majų legendomis atskleis pirmojo Lietuvos parbėgėlio Lizdeikos istoriją. Ją išgirsti iš pirmų lūpų aštrialiežuviai „Kormoranai“ kviečia kovo 14 dieną 19 valandą!

Kovo 16, 17, 18 dienomis teatro, kino ir televizijos aktorius Dovydas Stončius kartu su režisieriumi Gyčiu Padegimu Kauno centriniame knygyne pristato spektaklio „Noktiurnas“ premjerą. Apie darbą su režisieriumi bei premjerinį spektaklį teatrologei Kristinai Apanavičiūtei pasakoja aktorius Dovydas Stončius.

Laisvai samdomas aktorius nesirenka lengvų kelių

Dirbdamas laisvai samdomu aktoriumi esi pats sau ir tai nemažas iššūkis, nes tvarkai viską: gauni pasiūlymus, pats jų ieškai, moki draudimo ir kitus mokesčius. Tai tarsi maža įmonė. Planuoji laiką ir esi suinteresuotas, kad turėtum darbų, nes nuo to priklauso tavo karjera, išgyvenimas. Kiekviename darbe svarbu susirasti mažus tikslus ar požiūrio kampą, kurie tau patiktų. Kartais tai įpareigoja, bet juk lengvų kelių ir neieškau.

Aš manau, kad aktoriaus profesijai tinka būti laisvai. Kuomet esi laisvas, tada gali viską pasverti, pajausti realybę. Galiu tik įsivaizduoti, jog etatiniai darbuotojai neretai papiktnaudžiauja, pavyzdžiui, pradeda leisti sau sakyti „man neįdomu“, tampa išrankūs, ieško priekabių, o retkarčiais – tiesiog atidirba. Aš sau to neleidžiu. Jeigu man neįdomu, vadinasi kažko neatradau. Vienintelis laisvai samdomo aktoriaus minusas gali būti nepastovumas, bangavimas. Tačiau kai turi patirties, apie tą bangavimą gali nutuokti.

Darbas su režisieriumi

Pažįstami su Gyčiu Padegimu buvome seniai, tačiau artimesnė bičiulystė įvyko mano paties iniciatyva. Kartą tiesiog parašiau jam laišką, pasidomėjau, kuo užsiima, išdėsčiau, kad turiu laisvo laiko ir noro dirbti. Režisierius pasikvietė į „Karalienę Luizę“ Klaipėdos dramos teatre. Buvo keista pereiti prie kitos metodikos, tačiau darbas su skirtingais režisieriais visuomet yra naudingas – taip aktorius ugdo savo vaidybos stilių, manieras, kovoja su nuostatomis, ieško naujų rakursų. Kai kalbi su kiekvienu režisieriumi – jis arba priima tavo požiūrį, o tu jo, arba ne. Dirbant kartu svarbiausia yra susikalbėti ir susitarti dėl labai daug dalykų. Menas tuo ir įdomus – tai visiškas skonio reikalas. Požiūrio – kas yra gerai, o kas yra blogai – negali būti. Lygiai taip pat yra ir su režisieriais – tu turi savo matymą, o jie turi savo. Belieka tik susitarti, kartais tai sudėtinga, kartais – ne.

Dovydas Stončius ir Gytis Padegimas / © Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

G. Padegimas yra labai išsilavinęs žmogus ir aš jį gerbiu už jo erudiciją. Pradėdamas dirbti su spektakliu visų pirma gauni kontekstą. Pirmą mėnesį net neprieini prie spektaklio medžiagos. Būtent taip dirbti aš ir esu įpratęs. Apie Adamą Rappą susiradau viską: jo biografiją, kada ir kodėl parašė šią pjesę ir taip toliau. Gytis Padegimas yra pakankamai reiklus, mėgstantis tikslius dalykus režisierius. Jeigu dėl kažko sutarėme – tai turi būti įvykdyta. Man tai patinka. Kai kada gal trūksta aštrumo, bet lai tai lieka mano valioje. Kaip aktorius, nuolat keliu sau tikslą pagyvinti spektaklį aštrumu.

Monospektalis – dar neišbandytas žanras

Ši pjesė yra apie žmones ir jų santykius, apie labai jautrius išgyvenimus, apie užsivėrimus ir atsivėrimus. Medžiaga tiesiog subalansuota monospektakliui. Mane šis žanras kol kas labai žavi, nors jis tikrai nelengvas. Tai – mano debiutas monospektaklyje ir neslėpsiu, jaudinuosi, tačiau esu pasiryžęs susitvarkyti su visais vidiniais ir išoriniais iššūkiais. Mano tikslas nėra tik papasakoti istoriją, siekiu sujaudinti ir priversti mąstyti kiekvieną atėjusį. Žinau, jog geras storytelling‘as tikrai veikia, tik tam reikia maksimalių pastangų iš visų: režisieriaus, aktoriaus ir, žinoma, publikos. Be žiūrovo empatijos nieko gero nesigaus, bet ja užkrėsti turėsiu aš.

Dovydas Stončius / © Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Žiūrovas – žūtbūt reikalingas dėmuo

Spektaklio veikėjas – pasakotojas, kuris vis paneria į situacijas. Jis pasakoja apie įvykius, kurie jau įvyko, kai kur įvyksta lūžiai, nes pasakojama patirtis tokia emociškai stipri, kad vien kalbėti nepakanka.

Publika bus su manimi. Ji labai reikalinga, todėl kad aš ją vesiu per istoriją. Žiūrovas taps draugu. Šiame spektaklyje – daug artumo. Man labai patinka tai, kad jį rodysime ne teatre, nes scenoje atsirastų atstumas. Knygynas šiam parodymui tinka visomis prasmėmis. Mums labai reikia pačių knygų, jos duos tinkamą foną spektakliui.

Dovydas Stončius / © Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Asmeninė terapija

Perėjimas iš problemos į jos sutvarkymą, nusiraminimą – tai ir yra terapija, kuomet turėdamas neatsakytų, neišnarpliotų problemų, gebi jas ramiai pergalvoti, susidėlioti į liniją ir galiausiai išrišti mazgus. Šioje specialybėje – labai daug psichologijos.

Kalbant apie knygas ir jų skaitymą, verkiu nuo lapkričio mėnesio, kad neturiu laiko prisėsti prie knygos savo malonumui. Ruošiantis spektakliams nori nenori reikia tiek daug skaityti, tad knyga savam malonumui tampa prabanga. Labai mėgstu gerą literatūrą, o skaitymą vertinu kaip ypatingą laiko praleidimą – tai nerealus pasilepinimas.

Parengė teatrologė Kristina Apanavičiūtė

PREMJERA – kovo 16, 17, 18 d. Centriniame knygyne (Laisvės al. 81), 23 d. Kauno apskrities viešosios bibliotekos senų ir retų spaudinių skyriuje (Donelaičio g. 8, II a.)

Bilietai: tiketa.lt ir teatro kasoje

Organizatorius: Kauno miesto kamerinis teatras

Partneriai: knygynas „Pegasas“, Kauno apskrities viešoji biblioteka

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba

Žinomiausia vyrų striptizo trupė pasaulyje „Chippendales“ sulaukė itin aukšto įvertinimo – jos šou buvo pripažintas geriausiu. Naują, kraują kaitinančią programą „Chippendales 2018: About Last Night Tour“ netrukus galės įvertinti ir Lietuvos moterys. Gegužės 22 dieną profesionalių šokėjų trupė surengs vienintelį pasirodymą Vilniuje. O kol laukiame karščiausios nakties metuose, pasidomėkime „Chippendales“ išpopuliarėjimo istorija ir įdomiais faktais iš trupės gyvenimo.

Pasak žurnalo „Best Last Vegas Review journal“, profesionalių šokėjų trupės „Chippendales“ programa tapo geriausiu vyrišku šou Las Vegase 2017 m. Trupė turi nuosavą teatrą šiame nuodėmių mieste, kuriame šou vyksta septynias dienas per savaitę. Jų pasirodymus aplankė ir tokios pasaulinio garso žvaigždės kaip Mariah Carey bei Nicole „Snooki“. Į savo šou „Chippendales“ taip pat kviečia ypatingus svečius – scenoje kartu su šokėjais jau pasirodė tokie aktoriai kaip Joey Lawrence, Jeff Timmons, Nyle DiMarco ir kiti.

Garsiausi pasaulyje moterims skirtų programų atstovai „Chippendales“ savo veiklą pradėjo dar 1979 m. ir per šiuos metus ne tik pavergė moterų širdis visame pasaulyje, bet ir pelnė ne vieną apdovanojimą už geriausias šou programas. Anuomet tai buvo pirmoji pasaulyje tik iš šokėjų vyrų sudaryta striptizo trupė. Per beveik keturis dešimtmečius jos sudėtis nuolatos keitėsi, choreografija tobulėjo ir dabar kiekvienas pasirodymas – tai teatralizuotas muzikinis šou, kuriame netrūksta geros muzikos, humoro, akrobatinių triukų ir, žinoma, aistringų šokių.

„Chippendales“ dar 1981 m. pradėjo leisti savo legendinį kalendorių, kad moterys galėtų paganyti akis ne tik per jų pasirodymus, bet ir namuose. Per 37 metus kalendoriai buvo parduoti 10 milijonų tiražu.

1991 m. įvyko pirmasis trupės pasaulinis turas. Dabar seksualiausiais vyrais planetoje tituluojami šokėjai reguliariai svečiuojasi 25 šalyse: nuo Azijos ir Europos iki Pietų Amerikos. „Chippendales“ rengiami šou kasmet džiugina daugiau nei 2 mln. dailiosios lyties atstovių.

Iš kur kilo trupės pavadinimas? Anot vienos iš versijų, pirmasis šokėjų pasirodymas įvyko klube, kuris buvo apstatytas legendinio anglų baldininkystės meistro Tomo Chippendale baldais. Jo baldai – tai anglų baroko ir prancūzų rokoko mišinys, pasižymintis praktiškumu, kokybiškumu ir paprastais lanksčiais siluetais. Pirmojo pasirodymo klubo interjeras įkvėpė trupės vadovą ir pasufleravo pavadinimą.

Jau spėję pelnyti Lietuvos moterų simpatijas „Chippendales“ su naujausia programa Vilniuje pasirodys gegužės 22 d. koncertų salėje „Compensa“. Bilietus į karščiausią naktį metuose platina „Bilietai.lt“.

Taip pat skaitykite: Moterys slapta fotografuoja patrauklius vyrus ir vertina jų nuotraukas – ir tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą [FOTO]

Lygybės ir nediskriminavimo neįgaliesiems gali tekti laukti šimtą metų, jei šalių vyriausybės ir toliau nesiims konkrečių žingsnių užtikrinti žmogaus teisių savo šalyse.

Jau praėjo daugiau nei 100 metų nuo dar XIX a. prasidėjusios moterų kovos už lygias teises ir prieš diskriminaciją. Ši kova buvo perkelta ir į tarptautinį žmogaus teisių lygį, 1979 m. Jungtinėms Tautoms patvirtinus Konvenciją dėl visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo. Lietuva ją ratifikavo 1994 m. ir įsipareigojo taikyti jos principus savo įstatymuose, politikoje ir praktikoje. Tačiau lyčių lygybės problema išlieka net ir praėjus tiek laiko nuo judėjimo už teises pradžios, ypač tokiose srityse, kaip politinė moterų veikla, jų dalyvavimas priimant sprendimus, įskaitant savo gyvenimo kontrolę ir apsaugą nuo smurto.

Negalią turinčių žmonių kova už lygybę ir prieš diskriminaciją prasidėjo žymiai vėliau nei moterų ir vyksta, ko gero, dar sunkiau. Gal todėl, kad dar tik pradžia, o gal todėl, kad nelygybė ir neįgaliųjų diskriminacija buvo giliai įaugusi norma. XX a. septintajame dešimtmetyje prasidėję antipsichiatrijos ir gyvenimo sąlygų normalizavimo judėjimai pažadino vyriausybių ir visuomenių, o ypač pačių negalią turinčių žmonių, suvokimą apie jų patiriamą diskriminaciją ir nelygybę. Atpažinta, kad įvairios neįgaliųjų globos formos, įskaitant labdaringą ir globėjišką požiūrį bei jų apgyvendinimą globos institucijose, sukūrė institucinius neįgaliųjų rezervatus. Išimtinai medicininis negalių vertinimas ir įvairiausių neįgaliųjų patiriamų kliūčių ignoravimas visuomenėje suformavo požiūrį, kad reikia „gerinti“ neįgaliuosius, o ne šalinti kliūtis ir sudaryti sąlygas jiems gyventi visuomenėje kartu su visais.

2006 metais, reaguodamos į negalią turinčių žmonių diskriminaciją visame pasaulyje, Jungtinės Tautos paskelbė Neįgaliųjų teisių Konvenciją. Joje labai aiškiai pasakyta, kad negalią turintys žmonės, nesvarbu, kokia jų negalia, lytis ar amžius, turi teisę gyventi oriai bet kurioje šalyje ir ne atskirtyje, o kartu su visais. Konvencijoje konkrečiai surašyta, kaip įgyvendinti politines, pilietines, socialines, ekonomines ir kultūrines teises, taip pat ir specifines neįgaliųjų teises. Šiandien šią Konvenciją yra ratifikavę 176 pasaulio valstybės, Lietuva tai padarė 2010 metais. Beje, Konvencija yra tarptautinės teisės dokumentas, todėl valstybės, ją ratifikuodamos, įsipareigoja perkelti čia įrašytas nuostatas į nacionalinę teisę, politiką ir praktiką.

Tačiau Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitete, įvertinę jau 70 šalių pažangą įgyvendinant Konvenciją, matome, kad visos be išimties pilietinės, politinės, socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės yra labai sunkiai įgyvendinamas įsipareigojimas. Negalią turintys žmonės tebegyvena uždaryti globos institucijose, tebesimoko atskirose, tik jiems skirtose, mokyklose, tebedirba specializuotose uždarose darbo vietose, jei iš viso dirba, laikomi ekonomine našta ir neturintys gebėjimų, vertinami jų „defektai“ arba negebėjimai, o ne poreikiai ir patiriamos kliūtys visuomenėje, atitinkamai jiems priskiriamas ir nedarbingumas, jie skursta, ribojamas jų pilietinis ir politinis dalyvavimas. Neįgalios moterys ir mergaitės patiria keleriopą diskriminaciją dėl prievartos, susikertant lyties, amžiaus ir negalios veiksniams, ypač kai gyvena skurdo sąlygomis, uždarytos globos institucijose arba yra mažumų tautybės. Be to, jos yra nematomos šalių politiniame gyvenime ar net lyčių lygybės ar kovos prieš prievartą strategijose.

Šalys nesugeba užtikrinti ir įtraukios darbo rinkos: sudaryti tinkamų sąlygų negalią turintiems žmonėms dirbti kartu visais. Šalys neturi efektyvių strategijų, kuriomis būtų sukuriamas infrastruktūros ir paslaugų prieinamumas ar sudaromos tinkamos sąlygos gyventi, dirbti, mokytis kartu su visais. Prieinamumas reiškia visuotinį principą, kai infrastruktūra ir visos paslaugos yra prieinamos visiems neįgaliesiems, kokią negalią jie beturėtų – judėjimo, regos, klausos, intelekto ar psichosocialinę. Tinkamas sąlygų sudarymas reiškia jų pritaikymą pagal individualius poreikius. Tačiau šalių vyriausybės mažai remia tinkamą sąlygų sudarymą, pavyzdžiui, darbo rinkoje. Iš tiesų, nereikia jokių socialinių ar kitokių specialių įmonių. Tereikia kurti įtraukios darbo rinkos priemones, sudarant sąlygas neįgaliesiems dirbti kartu su visais žmonėmis. Valstybės privalo padėti įrengti darbo vietą, remti negalią turintį asmenį įdarbinusį darbdavį, taip pat įvesti privalomą įdarbinimo kvotų sistemą viešajame ir privačiajame sektoriuose, kad būtų paspartinta negalią turinčių asmenų įtrauktis darbo rinkoje. Lietuvoje kol kas tebeinvestuojama į socialines įmones, nors jos aprėpia tik nedidelę dalį Lietuvos suaugusių neįgaliųjų, todėl negalią turinčių žmonių įdarbinimo rodikliai yra vieni žemiausių Europos Sąjungoje.

Analogiškos ir švietimo tendencijos. Specialiosios mokyklos, kaip ir specialiosios įmonės, yra diskriminacijos forma, kadangi palaiko ir gilina negalią turinčių vaikų ir suaugusiųjų socialinę atskirtį. Šalys niekaip nesugeba užtikrinti įtraukaus ugdymo, kad visi negalią turintys vaikai galėtų mokytis drauge, be diskriminacijos. Valstybės, jei nori būti civilizuotos ir demokratinės, privalo kurti įtraukųjį ugdymą. Lietuvoje tai nebūtų sunku padaryti, nes tik maždaug 1 procentas visų šalies vaikų mokosi specialiosiose mokyklose. Tam tereikia politinės ir mokyklų bendruomenių valios.

Viena iš didžiausių kliūčių įgyvendinti negalią turinčių asmenų teises yra vis dar stipriai įstatymuose, strategijose ir visuomenės bei įvairių sričių specialistų sąmonėje įaugę globos ir medicininiai negalios supratimai. Iki šiol manoma, kad neįgaliųjų diskriminacija ir atskirtys yra norma, kad reikia saugoti neįgaliuosius juos nukreipiant į spec. įstaigas, ir tik taip, o ne kitaip, turi būti. Neįgaliųjų poreikiai tebevadinami specialiaisiais poreikiais, nors jų poreikiai yra lygiai tokie pat kaip ir visų žmonių – gyventi lygiomis teisėmis ir sąlygomis, kaip gyvena visi pasaulio piliečiai. Neįgalieji vis apibūdinami taikant šaknį „special-“, nors ir turėtų būti priešingai. Kita vertus, negalią turintiems žmonėms būtina pagalba kompensuoti jų negalią, taip pat suteikti priemonių, kad jie galėtų įnešti savo indėlį į visuomenės ir į ekonominį valstybės gyvenimą. Tačiau situacija yra priešinga: vis dar palaikomos diskriminacinės struktūros, džiaugiamasi neįgaliųjų gebėjimais, lyg jie būtų labiau išimtis nei norma, gėrimasi itin dideliais neįgaliųjų pasiekimais, ypač pajėgumais įveikti įvairiausias kliūtis, arba buvimu įkvėpimo šaltiniu kitiems, o tai yra negalią turinčių asmenų sudaiktinimas ir, tuo pačiu, diskriminacinis išskirtinumas dėl negalios.

Vienas didžiausių iššūkių valstybėms, ratifikavusioms Konvenciją, yra grąžinti neveiksniais pripažintiems asmenims jų visišką veiksnumą atšaukiant teisinę neveiksnumo normą. Valstybėms sunkiai pavyksta kurti sprendimų priėmimo paramos mechanizmus, kurie leistų kiekvienam žmogui, net ir turinčiam mažiau gebėjimų, išreikšti savo norus ir pageidavimus, kad būtų užtikrintas žmogaus orumas ir savarankiškumas, nesvarbu, kiek jam ar jai pagalbos bei priežiūros reikėtų. Vis dar tūkstančiai žmonių, taip pat ir Lietuvoje, teisiškai ir socialiai yra pripažinti esą „niekuo“: daugelyje šalių nevyksta pažanga ir žmonėms nėra grąžinamas jų teisinis veiksnumas, nepadedama jiems būti lygiateisiais visuomenės nariais. Teisinio neveiksnumo norma yra ne tik stipriai diskriminacinė psichosocialinę ir/ar intelekto negalią turinčių asmenų atžvilgiu. Teisinio neveiksnumo norma per se paneigia visų negalią turinčių asmenų socialinę prigimtį, orumą ir teises, nes atspindi oficialią valstybių poziciją neįgaliųjų atžvilgiu. Kai kurios šalys, tarp jų ir Latvija, pradėjo kurti paramos priimant sprendimus sistemą, o Švedija kaip išeitį pasiūlė asmeninio ombudsmeno funkciją.

Analogiškos tendencijos visur, kad ir į kokią žmogaus teisių sritį žvelgtume. Antai pilietinė balsavimo teisė, kuri atimta teisiškai neveiksniems asmenims, taip pat sunkiai prieinama turint judėjimo ar regos sutrikimus – žmonės tiesiog nebalsuoja, žinodami, kaip sunku bus įveikti esamas kliūtis. Turintiems klausos ar intelekto negalią yra ribotas informacijos prieinamumas: menkai subtitruojamos ar verčiamos į gestų kalbą žinios masinėse informacijos priemonėse, jos nėra pritaikytos intelekto ar kitų kognityvinių sutrikimų turintiems žmonėms.

Taigi, negalią turintys žmonės tebėra visuomenės užribiuose, nepaisant valstybių įsipareigojimo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje įrašytoms teisėms. Jų nėra viešajame diskurse, teisėse ir strategijose, todėl jie yra nematomi svarbiausiose visuomenės gyvenimo srityse. Jų nuomonė ir dalyvavimas svarbūs tik dėl to paties gailesčio, bet nėra laikomi svarbiais.

Trūksta valstybių sąmoningumo ir noro įgyvendinti Konvenciją bei tarptautinius įsipareigojimus. Tai matydamas JT Neįgaliųjų teisių komitetas parengia papildomus tarptautinės teisės dokumentus, kuriuose aiškina Konvencijos straipsniuose įrašytas teises, teikia konkrečias gaires, kaip jos turi būti įgyvendinamos šalyse. Tačiau valstybės nepasirūpina jų vertimu į nacionalinę kalbą, jų neskelbia ir tokiu būdu stabdo žinojimą, kaip įgyvendinti negalią turinčių žmonių teises.

Taip, pavyzdžiui, atsitiko su 19-uoju Konvencijos straipsniu ir Komiteto parengtu jo išaiškinimu. Straipsnyje teigiama, kad savarankiškas gyvenimas ir įtrauktis į bendruomenę yra pamatinė negalią turinčių asmenų teisė. Šalys yra kviečiamos uždaryti visas globos institucijas, kuriose žmonės gyvena atskirti nuo visuomenės ir todėl neturi galimybės vesti normalaus gyvenimo. Valstybės taip pat yra raginamos sudaryti sąlygas žmonėms su negalia gyventi savarankiškai ir bendruomenėje. Tačiau stebime, kad pasaulio šalys neįgyvendina šių sąlygų. Dar blogiau, investuoja milijonus eurų į naujų institucijų statybas. Nors pastarosios ir mažesnės, tačiau jos vis tiek ilgiems metais įtvirtina negalią turinčių žmonių atskirtį nuo visuomenės. Institucijų išlaikymas kainuoja labai brangiai ir jos ne tik kad nesprendžia problemos, o dar labiau didina negalią turinčių žmonių diskriminaciją. Ypač tai ryšku Rytų ir Centrinės Europos šalyse.

Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas, matydamas, kaip valstybėms sunkiai sekasi sudaryti pilnaverčio gyvenimo sąlygas negalią turintiems žmonėms, paskelbė naują 5-ojo Konvencijos straipsnio „Lygybė ir Nediskriminavimas“ išaiškinimą. Į tarptautinę žmogaus teisių teisę įvedama nauja, įtraukios lygybės, samprata. Įtrauki lygybė reiškia, kad a) šalinamos socialinės-ekonominės kliūtys, b) šalinami neigiami stereotipai ir kuriamas pozityvus neįgaliųjų įvaizdis, c) užtikrinamas visiškas neįgaliųjų dalyvavimas visuomenėje kartu su visais ir d) sudaromos erdvės negaliai kaip socialinės įvairovės daliai. Įtraukiai lygybei užtikrinti būtina įstatymuose numatyti tinkamą sąlygų sudarymą, ypač įtraukioje atviroje darbo rinkoje, taip pat ugdymo įstaigose ir procesuose, sveikatos sektoriuje. Tinkamų sąlygų nesudarymas turi būti traktuojamas kaip diskriminacijos forma. Be to, valstybės privalo imtis papildomų priemonių, kad būtų paspartintas negalią turinčių žmonių teisių įgyvendinimas. Pavyzdžiui, šalys gali įvesti kvotas atviroje darbo rinkoje ar švietimo sistemoje, papildomai remiant tinkamą sąlygų sudarymą, kad negalią turintys žmonės būtų visiškai įtraukti į įprastas visuotines darbo ar ugdymo aplinkas, o ne investuoti lėšas į nuo visuomenės atskirtas specializuotas paslaugas.

Konvencijos narių valstybių pareiga – įgyvendinti savo įsipareigojimus tarptautinei žmogaus teisei, o ypač savo žmonėms ir tiems, kurie nuolat patiria struktūrinę diskriminaciją ir nelygybę. Jei šalys nesiims esminių įstatyminių, politinių ir praktinių pokyčių, diskriminacija ir nelygybė tik didės, praraja tarp visuomenės ir negalią turinčių žmonių augs, o viltis socialiniam teisingumui ir žmogaus teisėms reikės atidėti 100 metų.

Prof. Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universitetas, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydamas pradėti tyrimą dėl išsakytų kaltinimų Mykolui Majauskui.

„Tokiu atveju, jeigu veika turi didelę visuomeninę reikšmę, tai baudžiamąjį procesą dėl šios veiklos turi teisę pradėti ir prokuroras, nepriklausomai nuo to, ar yra nukentėjusiojo skundas. Šis atvejis neabejotinai turi didelę visuomeninę reikšmę, nes kalbame apie Seimo narį, todėl yra būtinas prokuroro tyrimas ir išaiškinimas, ar šis asmuo gali būti kaltinamas atlikęs nusikalstamą veiką“, – sako G. Landsbergis.

Antradienį koncernui MG Baltic priklausanti televizija „Info TV“ paskelbė anoniminį merginos liudijimą, kuriame pastaroji apkaltino seimo narį Mykolą Majauską, esą pastarasis prieš penkerius metus bandė palenkti ją lytiniams santykiams, tuo metu mergina išsigandusi tariamo priekabiavimo, pabėgo iš politiko buto. 36-rių M. Majauskas vedęs, su žmona augina dvi mažametes dukteris.

Politikas pripažino, kad tai labai rimti kaltinimai. Tačiau teigė, kad tai yra absurdas ir netiesa. Tiesa, patvirtino, jog moksleiviai yra lankęsi jo namuose. Kaltinimus išsakiusi mergina minimų įvykių metu buvo 18 metų amžiaus.

„Kas pagrindinis gerumo vėliavnešys, sakantis, kad mes prieš smurtą, mes prieš savižudybes, prieš seksualinį priekabiavimą? Tai yra Majauskas. Tada sukaupi visą drąsą ir pagalvoji, kad ne… žmonės turi žinoti, jog tokie žmonės yra labai stipriai pavojingi, jie sukuria dešimt milijonų savo kaukių, sakosi esą geri, pelnosi iš kitų žmonių nežinojimo, bailumo, silpnumo, drąsos neturėjimo ir kuriasi sau karjerą“, – „Info dienai“ liudijo mergina nepanorusi atskleisti savo tapatybės.

Minimu periodu Mykolas Majauskas buvo premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas finansų klausimais. Politikas yra pagarsėjęs pasisakymais prieš smurtą šeimoje, agitacija už medicininių kanapių bei nereceptinių vaistų nuo erekcijos sutrikimų įteisinimą.

Pateikiame dvi priešingas nuomones į susidariusią situaciją paskelbtas socialiniuose tinkluose:

Andrius Užkalnis asmeninio archyvo nuotr.

Rašytojas Andrius Užkalnis: „Žinai, kad gyvenime kažką pasiekei, jei kviečia į LNK žinias pasiaiškinti dėl seksualinio priekabiavimo. Tiesa, ne apie save, o dėl mano minčių apie Majauską. Jeigu domina mano požiūris, tai prašau:

1) #metoo būna tada, kai priekabiautojas yra galios pozicijoje, ir ne išgalvotoje, o tikroje. Bosas, dėstytojas, samdytojas. „Visgi kaip ir lyg ir šioks toks autoritetas jaunesnei merginai“ – ne galios pozicija;

2) žmonės būna arba pilnamečiai, arba ne; „gal ir pilnametė bet na neaišku kiek subrendusi“ – šitos grožinės literatūros nereikia. Visi įgalūs pilnamečiai gali balsuoti ir rinkimų komisija balsavimo vietoje neklausinėja, kiek esi sąmoningas ir subrendęs ir ar gerai suvoki kas bus, jei balsuosi už Kęstutį Pūką. Visi įgalūs pilnamečiai atsako už savo elgesį;

3) ar derama lakstyti per mergas yra ne mano ir ne visuomenės reikalas, o Majausko ir jo artimųjų beigi tų mergų reikalas.

Donatas Paulauskas asmeninio archyvo nuotr.

Lyčių lygybės dėstytojas ir knygos „Feminizmas – žodis, kurio negalima minėti“ autorius Donatas Paulauskas: „Išsiaiškinkim kelis dalykus. Tam, kad kažką įvardytume kaip seksualinį priekabiavimą, nebūtina, kad situacijoje dalyvavę asmenys būtų susieti pavaldumo ryšiais. Taip, dažniausiai tai pasitaiko ten, kur vienas žmogus turi galią kito žmogaus atvžilgiu (vadovas-pavaldinys, dėstytojas-studentas), tačiau seksualinį priekabiavimą galima patirti ir gatvėje, klube, pliaže ir kitur. Įstatyme apibrėžta sąvoka nenumato pavaldumo ryšio. Seksualiniu priekabiavimu galime laikyti bet kada, bet kur ir tarp bet ko įvykusią situaciją, jei tik ji atitinka apibrėžimą: seksualinis priekabiavimas – nepageidaujamas užgaulus, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką. TAČIAU atsakomybė už seksualinį priekabiavimą Lietuvoje numatyta tik darbo santykių, švietimo srityse ir/ar kai priekabiavimo sulaukia pagal tarnybą ar kitaip priklausomas asmuo. Sąvoką turime plačią, todėl ir vertinti galime plačiai, tačiau atsakomybės ribos ganėtinai siauros“.

Trečdalis profesijų tiesiog išnyks per artimiausius dešimt metų dėl to, kad tam tikrus darbus galės atlikti robotai. Nuo pat gimimo naujausios technologijos tampa mūsų kasdienio gyvenimo dalimi: vaikai žaidžia su šuniukais–robotais, o išmaniaisiais telefonais jie išmoksta naudotis dar nemokėdami skaityti.

Per artimiausius 10-15 metų pasaulis pasikeis neatpažįstamai, robotai užims daugelio žmonių darbo vietas. JAV Nacionalinio ekonomikos tyrimų biuro duomenimis, pramoniniai robotai jau perima tam tikrus darbus, o dėl automatizacijos mažėja likusių darbuotojų algos.

Audito ir mokesčių konsultacijų bendrovės „PricewaterhouseCoopers“ atliktas tyrimas parodė, kad dėl automatizacijos procesų jau po 15 metų darbo gali netekti apie 40 proc. JAV gyventojų, 35 proc. vokiečių, 30 proc. britų bei 20 proc. japonų.

Tarp ekspertų – nuomonių skirtumai

Oksfordo universiteto atlikto tyrimo duomenimis, ateityje visus darbuotojus, dirbančius nekvalifikuotą, automatizacijos reikalaujantį mechaninį darbą, pakeis robotai. Tyrimas atskleidė, kad tai palies siuntų operatorius, paštininkus, pardavėjus, draudimo agentus, kai kuriuos biurų darbuotojus, nekilnojamo turto agentus, statybininkus ir daugelį kitų.

Visgi logistikos optimizavimo srityje Lietuvoje veikiančios bei robotizacijos ir automatizacijos sprendimus diegiančios įmonės „Equinox Europe” vadovė Rasa Beskajevienė mano, kad situacijos dėl robotų, užimsiančių žmonių darbo vietas, dramatizuoti nevertėtų. Pasaulyje ekspertai skirtingai vertina robotizacijos įtaką darbo rinkai. Vieni teigia, kad robotizacija netgi padidins darbo vietų skaičių, sukurs naujų, kiti mano, kad robotizacija įtakos darbo vietoms neturės.

Pasak „Equinox Europe“ direktorės, kol kas robotai daugiausia buvo naudojami gamybos sektoriuje. Jame robotizacija plėtojasi dešimtmečius ir toliau šis procesas judės į priekį tol, kol kils šalių ekonomikos, vyks finansinis pakilimas. Vienintelis pasikeisiantis dalykas – atsiras pažangesni robotai.

Informacinių technologijų korporacijos „Dell“ atstovai pripažįsta, kad naujosios technologijos kurs žmonėms naujas darbo vietas, tačiau jų teigimu, 85 proc. šių profesijų dar net nėra sugalvotos.

Darbdaviams brangių robotų įdarbinimas vis tik yra naudingesnis: robotai greitai atsiperka, gali dirbti be pertraukų bei poilsio dienų, už juos nereikia mokėti tokių didelių mokesčių. Jau dabar robotai dirba darbus, kuriuos dar neseniai galėjo atlikti tik žmonės.

Talkins pensininkams ir neįgaliesiems

Didžiausias pokytis laukiamas paslaugų sektoriuje, kuriame artimiausiu metu ir yra tikimasi didžiausios robotizacijos, kurios nematėme prieš tai.

Vis pažangesnis darosi dirbtinis intelektas, ateityje robotai atliks teisės, medicinos srities darbus. Šiuo metu nuėjus pas gydytoją, didžioji laiko dalis skiriama ligos istorijai, simptomams užrašyti, vėliau ši darbo grandis bus automatizuota. Elementarios teisinės paslaugos taip pat gali būti automatizuotos.

Itin didelis robotizacijos augimas bus pastebimas logistikos sektoriuje. Kita svarbi sritis – buitiniai robotai, kurie vis dažniau pasirodys mūsų gyvenimuose, bus tobulinami. Kai kurie robotai bus skirti pažeidžiamoms grupėms, tokioms kaip pensininkai ir neįgalieji, padėti. Tokie robotai galės palydėti, parodyti, padėti ar atnešti ką reikia.

Lietuva neatsilieka nuo Europos

Paklausta, ar pasaulinės tendencijos sutampa su tuo, ko galime laukti Lietuvoje, R. Beskajevienė tikino, kad mūsų šalis nei kiek neatsilieka nuo likusios Europos.

„Manau, kad mes būsime tame pačiame lygyje, kaip ir kitos išsivysčiusios šalys. Turime puikių specialistų, ryšiai su užsienio įmonėmis išlieka aktyvūs, daug lietuvių mokslininkų yra išvažiavę dirbti kitur. Tad robotizacija ateis ir ateis gal netgi sėkmingiau nei kitur”, – sakė Kaune įsikūrusios JAV kapitalo įmonės “Equinox Europe” direktorė R. Beskajevienė.

Kuomet kovo 8-ąją vyksta tradicinė „Kino pavasario“ bilietų abonementų akcija, festivalis ir toliau stebina. Kovo 7-osios vakare susirinkusiems į kulinarinių filmų pristatymą svečiams buvo pateikta aukštosios maisto kultūros ir gurmaniško kino sintezė. Pirmąja vakaro dalimi pasirūpino šefė Inga Turminienė, svečiams patiekusi unikaliai atkurtą mūsų šalies peizažą. Tiksliau – valgomą miško paklotę, samanas ir net ežerus.

Vakaro metu buvo parodytas vienas festivalio kulinarinių filmų – dokumentinis pasakojimas „Michelin“ žvaigždutės: virtuvės istorijos“ („Michelin Stars: Tales From the Kitchen“, rež. Rasmus Dinesen), siūlantis aštrų žvilgsnį į „Michelin“ žvaigždutes pelniusių šefų ir jų restoranų kasdienybę.

© Roberto Daskevičiaus nuotr.

Didelis stalas dengtas miško reljefo atspaudu, o ant stalo paviršiaus – kulinarinėmis priemonėmis efektingai atkurtas miško gamtovaizdis. Netikėtumo efektas – tradiciškai žalia miško paklotė, atrodanti kaip desertas, tačiau tai – sūrūs vieno kąsnio užkandžiai, išmėtyti po „samanas“ su netikėtomis tekstūromis ir skoniais…

© Roberto Daskevičiaus nuotr.

Taip gerai pažįstamą mūsų šalies peizažą – kulinarinį šedevrą sukūrė restorano IETI savininkė ir šefė I. Turminienė. Tai vienintelė lietuvė, patekusi į geriausių pasaulio šefių finalinį 16-tuką bei geriausiųjų 300-uką („The Best Chef’s Awards“). Inga stažavosi tokiuose restoranuose kaip tris „Michelin“ žvaigždes turinčiame „Geranium“ (Danija), dviem „Michelin“ žvaigždėmis įvertintame prancūziškos virtuvės restorane „The Greenhouse“, o dabar sėkmingai kuria savo restorane Kaune.

© Roberto Daskevičiaus nuotr.

„Esame dėkingi Ingai, kad šįvakar lietuviškų ingredientų ir modernių technologijų bei savo talento dėka ji sugebėjo atkurti kuo tikriausią Anykščių šilelį ir padovanoti mums nepaprastą miško skonį. Šis naujovių ir atradimo jausmas būdingas ir šio vakaro filmo herojams.

© Roberto Daskevičiaus nuotr.

Jau ir Lietuvoje pasigirsta kalbų apie galimybes ir siekius sulaukti „Michelin“ vertintojų mūsų šalyje, nors iki šiol jų vizitus gaubia paslaptis, o kriterijai, kuriais vadovaujantis ekspertai atrenka ir suteikia „Michelin“ žvaigždutes, nėra iki galo aiškūs. Vis dėlto kelis jų galima įvardyti: kūrybiškumas, inovatyvumas, investicijos į produkto gerinimą. O tai sutampa su mūsų kompanijos „Santa Maria“ keliamais tikslais ir požiūriu į darbą bei produkto kokybę“, – pristatymo vakare kalbėjo ilgametis festivalio kulinarinių filmų partnerio „Santa Maria“ atstovas Darius Dovidaitis.

© Roberto Daskevičiaus nuotr.

© Roberto Daskevičiaus nuotr.

© Tautvydo Stukaus nuotr.

Pasivaišinę neįprastais zefyrais iš daržovių, miško augalų lapais iš džiovintos uogienės ir valgomais spygliais, programos pristatymo svečiai išvydo dokumentinį filmą „Michelin“ žvaigždutės: virtuvės istorijos“. Auksiniame gastronomijos amžiuje šis filmas seka neįtikėtinų meniu ir kulinarijos šventyklų pasakas bei kapsto giliai po „Michelin“ gido istoriją, jo trūkumus ir neretai kritinę reikšmę šiuolaikinei maisto kultūrai. Tačiau režisierius pasistengė, kad pasakojimas apie tai taptų įdomus ne tik aistringiems gastronomams, bet ir kiekvienam naujų istorijų ištroškusiam žiūrovui.

Tarp šių metų kulinarinių filmų – dar viena dokumentinė juosta „Maisto dievaitės“ („The Godesses of Food“, rež. Vérane Frédiani), paliečianti ne tik maisto kultūros, bet ir lyčių nelygybės temą. Nuo trijų „Michelin“ žvaigždučių šefių iki moterų virėjų, someljė ir verslininkių iš viso pasaulio – žiūrovai susipažins su kūrybingomis, inovatyviomis moterimis, maisto deivėmis, kurios siekia pakeisti vyrų valdomo pasaulio taisykles per gastronomiją.

Paelja, tortilija, gaspačas, krevetės, pinčios, troškiniai ir daug vyno arba vandens. Aktoriai Steve’as Cooganas ir Robas Brydonas trečią kartą priima skaniai pavalgyti mėgstančio, „Kino pavasario“ žiūrovų puikiai pažįstamo režisieriaus Michaelio Winterbottomo iššūkį filme „Atostogos Ispanijoje“ („Trip to Spain“). Jie tikrina savo apetitą, sąmojingumą ir humoro jausmą skirtinguose Ispanijos restoranuose, kol jiems specialiai ruošiami tradiciniai ir unikalūs patiekalai, kuriuos ragaujant atsiranda progų pabendrauti įvairiausiomis temomis.

2018 m. visus „Kino pavasario“ filmus rasite http://kinopavasaris.lt/lt/programa

Apie festivalio abonementų akciją: http://kinopavasaris.lt/lt/miestai/abonementiniai-bilietai