Britų literatūros chameleonu vadinamo Juliano Barneso romanas „Kalbant atvirai“ Lietuvoje išleidžiamas pirmąkart. Julianas Barnesas (gim. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas idėjų romano renesanso architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyceʼo ir Milano Kunderos kūriniais. Autorius 2011 m. apdovanotas „Man Booker“ premija.

Lietuvos skaitytojams J. Barnesas jau pažįstamas iš lietuviškai išleistų knygų: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015), „Laiko triukšmas“ (2017). Romanas „Kalbant atvirai“ pirmąkart pasirodė 1991 m., yra išverstas į daugelį kalbų ir laikomas klasikiniu J. Barneso kūrybos pavyzdžiu.

Droviam ir nuovokiam bankininkui Stiuartui visada būdavo sunku pažindintis su moterimis, tačiau viename viengungių vakare jis susipažįsta su paveikslų restauratore Džiliana, ir viskas pasikeičia. Stiuarto draugas Oliveris – jo priešingybė: tiek įžūlus, kiek ir lengvabūdis anglų kalbos mokytojas, kuris „kalba kaip žodynas“. Netrukus Stiuartas ir Džiliana susituokia, tačiau tarp trijulės užsimezgusi nedrąsi draugystė išvirsta į kai ką visiškai kita.

„Kalbant atvirai“ – intymus pasakojimas apie meilės subtilumus ir vingius. Romanas prasideda kaip nesusipratimų komedija, tačiau lėtai, sakinys po sakinio, tamsėja ir gilėja, įtraukdamas mus į sudėtingus širdies reikalų akivarus.

1

Visi, visi ir visos, visi žmonės

S t i u a r t a s Mano vardas Stiuartas ir aš viską prisimenu. Vardas – Stiuartas, o pavardė – Hjuzas. Štai ir visas asmenvardis. Antro vardo neturiu. Hjuzai buvo mano tėvai, išgyvenę santuokoje dvidešimt penkerius metus. Jie pakrikštijo mane Stiuartu. Iš pradžių man tas vardas nelabai patiko – mokykloje klasiokai pravardžiuodavo Stiūra, Sarčiu ir dar kitaip, – bet dabar aš prie to vardo pripratau. Išmokau juo naudotis. Naudotis savo vardu.

Atleiskite, juokauti nemoku. Žmonės yra man tai sakę. Apskritai Stiuartas Hjuzas visai mane tenkina. Nenorėčiau būti koks nors Sent Džonas de Viras Načbulis. Mano tėvų pavardė buvo Hjuzai. Dabar jie mirę, bet aš nešioju jų pavardę. O kai aš numirsiu, mane vis tiek prisimins kaip Stiuartą Hjuzą. Neaprėpiamame mūsų pasaulyje nedaug tėra nenuginčijamų dalykų, bet šis – vienas iš jų.

Supratote, kur lenkiu? Na, ką aš čia, kaipgi jūs suprasit. Juk ką tik pradėjau pasakoti. Dar nepažįstate manęs. Pradėkim iš pradžių. Sveiki, aš  – Stiuartas Hjuzas, labai malonu. Gal paspaustume vienas kitam ranką? Na, štai ir puiku. O lenkiu aš štai kur: visi aplinkui pasikeitė pavardę. Įdomus dalykas. Gal net šiurpokas.

O dabar sakykite, ar pastebėjote, kad aš pasakiau „visi“, o toliau  – „pavardę“. Tyčia taip pasakiau, greičiausiai, kad paerzinčiau Oliverį. Mes buvome susiėmę. Na, bent jau smarkiai susiginčiję. Na gerai, tebūnie nesutapo mūsų požiūriai. Tas Oliveris  – nepakenčiamas nuoboda. Jis mano seniausias draugas, todėl turiu teisę vadinti jį nepakenčiamu nuoboda. Džilė – mano žmona Džiliana – pirmą kartą jį sutikusi pasakė taip:

– Žinai, tas tavo draugas kalba kaip žodynas.

Tąsyk sėdėjome paplūdimyje netoli Frintono, ir vos tik išgirdęs tuos žodžius Oliveris tuoj pat įsileido į savo gražbyliavimus, kuriuos pretenzingai vadindavo rifais, kaip džiaze. Aš negaliu atkartoti, kaip jis tai daro – reikia girdėti savo ausimis, – tiesiog užsikabina už ko nors ir pasileidžia šuoliais. Ir tąkart buvo tas pats.

– Įdomu, koks gi aš žodynas? Dvikalbis? Su briaunoje išpjaustinėtu raidynu?  – ir taip be galo be krašto, o galiausiai perėjo prie klausimo, kas jį pirks:  – O jeigu niekas manęs nenorės? Žodynas, kurio niekam nereikia. Viršelis apdulkėjęs. Ak, ne, mane pusvelčiui išparduos, aš jau matau, mane išparduos! – Ir ėmė taip daužyti delnais smėlį ir užvertęs galvą klykauti žuvėdroms, lyg populiariame TV seriale, kad net pagyvenusi pora, greta mūsų už širmos nuo vėjo klausiusis radijo, sunerimo. Džiliana tik juokėsi.

Vis dėlto Oliveris nuoboda. Nežinau, ką jūs manote apie „visus“ ir „pavardę“. Gal jums vis tiek, turbūt manote, baisaus čia daikto. O mes – tiksliai neprisimenu, nuo ko tai prasidėjo, – dėl to susiginčijom. Oliveris, Džiliana ir aš. Kiekvieno nuomonė buvo skirtinga. Pamėginsiu dabar jas išdėstyti. Geriausiai čia tiks diskusijų protokolo forma, kaip banko valdyboje.

OLIVERIS pareiškė, kad „visi“ yra daugiskaitos įvardis, todėl turi būti derinamas su daugiskaitos daiktavardžiu  – „pavardes“.

DŽILIANA pasakė, kad nedera apibendrintai kalbėti už abi žmonijos lytis, todėl būtų logiškiau ir sąžiningiau sakyti „visi ir visos“.

OLIVERIS atkirto, kad mes aptarinėjame gramatiką, o ne lyčių lygybės klausimą.

DŽILIANA pasakė, kad tų dalykų nedera atskirti, nors ko čia stebėtis, turint galvoje, kas tą gramatiką sukūrė, nes, kiek jai žinoma, visi iki vieno gramatikai buvo vyrai, be to, ji paprasčiausiai remiasi sveiku protu.

OLIVERIS užvertė akis, prisidegė cigaretę ir pareiškė, kad pats pasakymas „sveikas protas“ yra iš esmės prieštaringas, nes jeigu žmogus – čia jis apsimetė baisiausiai sutrikęs ir pasitaisė: vyras ar moteris, – jeigu vyras ar moteris visais laikais būtų pasikliovę tik sveiku protu, tai mes iki šiol gyventume molio trobelėse, valgytume visokias šlykštynes ir klausytumės Delo Šenono plokštelių.

STIUARTAS pateikė pasiūlymą. „Visi“ ne itin tikslu ar mandagu, o gal ir viena, ir kita, tačiau „visi ir visos“, nors skamba ir diplomatiškai, yra nežmoniškas griozdas, taigi geriausias variantas – pridurti „žmonės“. Stiuartas buvo tikras, kad toks kompromisas disputo dalyvius patenkins, ir labai nustebo, kai niekas

jo nepalaikė.

OLIVERIS pareiškė, kad toks pasakymas, kaip antai: „žmonės kaišioja galvą pro duris“, skamba taip, lyg būtų daug kūnų su viena galva, nelyginant kokiame šiurpiame rusų mokslininkų eksperimente. Dar prisiminė išsigimėlius, anais laikais rodytus per muges, barzdotas moteris, deformuotus avių embrionus ir daug panašių dalykų, bet pirmininkaujantysis (aš) jį nutraukė.

DŽILIANA pasakė, kad, jos manymu, „žmonės“ šiuo atveju skamba taip pat griozdiškai ir diplomatiškai, bet kodėl gerbiamasis susirinkimas vengiąs aiškaus atsakymo? Daugybę amžių moterys buvo mokomos vartoti vyrišką įvardžio giminę, kai kalbama apie visą žmonių rasę, ar nebūtų metas, nors ir pavėluotai, ištaisyti padėtį, net jeigu kai kuriems vyrams tai ir stotųsi skersai gerklės.

Stiuartas laikėsi savojo aukso vidurio.

Posėdis buvo atidėtas sine die[*].

Vėliau aš daug galvojau apie tą pokalbį. Trys gana protingi žmonės svarstė kažkokias įvardžių vartojimo ir derinimo smulkmenas. Ir negalėjo susitarti dėl tų kelių mažulyčių žodelių. O juk buvome draugai. Ir man tai kažkodėl kėlė nerimą.

Ir kaip apskritai kilo tas klausimas? Ak taip, visi aplinkui pasikeitė pavardę. Taip yra iš tikrųjų, ir tai verčia susimąstyti, ar ne? Džiliana, pavyzdžiui, pavardę pakeitė ištekėjusi už manęs. Mergautinė jos pavardė buvo Vajet, o dabar jinai Hjuz. Tai, kad ji norėjo pasiimti mano pavardę, savimeilės man neglosto. Manyčiau, ji labiau norėjo atsikratyti Vajet. Mat ta pavardė iš tėvo, o jinai su tėvu nesutarė. Jis metė motiną ir ši metų metus turėjo nešioti pavardę žmogaus, kuris ją paliko. Nelabai smagu poniai ar madam Vajet, kaip ją kai kas vadina dėl prancūziškos kilmės. Įtariu, kad Džiliana, atsiribodama nuo pavardės Vajet, norėjo nutraukti bet kokį ryšį su tėvu (kuris, beje, net neatvyko į vestuves) ir parodyti motinai, ką ji turėjo padaryti jau prieš daug metų. Tik vargu ar madam Vajet užuominą suprato, jeigu tai iš tiesų buvo užuomina.

Oliveris, kaip jam būdinga, pareiškė, kad po vedybų Džilė turėtų vadintis ponia Džiliana Vajet arba Hjuz, jeigu jai taip svarbu logika, gramatika, sveikas protas, diplomatiškumas ir griozdiškumas. Toks jau tas Oliveris.

Oliveris. Kai mudu susipažinom, jo vardas buvo ne toks. Mes mokėmės vienoje mokykloje. Tais laikais jį vadindavo Naidželu, arba N. O., o kartais Rasu, nes iš tikrųjų jis ir yra Naidželas Oliveris Raselas, bet Oliveriu jo niekas nevadino. Man regis, mes net nežinojome, ką ta raidė „O“ reiškia. Gal jis mums ko nors apie ją primelavo. Bet svarbiausia ne tai. Po mokyklos aš į universitetą nestojau, o Naidželas įstojo. Po pirmo semestro grįžęs namo jis jau buvo Oliveris. Oliveris Raselas. „N“ kažkur dingo, net iš asmenvardžio ant čekių knygutės.

Matote, aš prisimenu viską. Nuėjęs į banką jis privertė išduoti jam naujas čekių knygutes ir vietoje „N. O. Raselo“ ėmė pasirašinėti „Oliveriu Raselu“. Nustebau, kad bankas jam leido. Aš jo paklausiau, kaip jam tai pavyko, bet jis nepaaiškino. Tik pasakė pagrasinęs, kad savo sąskaitos kreditavimą perleis kitiems.

Aš ne toks gabus kaip Oliveris. Mokykloje kartais gaudavau vieną kitą geresnį pažymį, bet tik tuomet, jeigu jis nepasistengdavo. Man geriau sekėsi matematika, fizika, chemija ir įvairūs rankų darbai, o jis vien pasižiūrėjęs į gręžimo stakles apsimesdavo alpstąs, bet įsigeidęs mane perspjauti lengvai tą padarydavo. Ir ne tik mane – bet ką. Esant reikalui mokėjo išsisukti. Kai per karinį parengimą Jungtinėse kadetų pajėgose žaisdavome karą, Oliveris visada gaudavo atleidimą. Apskritai, norėdamas jis visada randa išeitį. Be to, jis mano draugas nuo seniausių laikų.

Per mano vestuves Oliveris buvo vyriausiasis pabrolys. Ne iš tikrųjų, nes vestuvės vyko merijoje, ten pajaunių nebūna. Tiesą sakant, dėl to mes irgi buvome kvailai susikivirčiję. Tikrai kvailai, bet apie tai kada nors vėliau.

Tai buvo nuostabi diena. Tokios galima palinkėti visiems besituokiantiems. Šiltas birželio rytas, mėlynas dangus, švelnus vėjelis. Mes buvome šešiese: mudu su Džile, Oliveris, madam Vajet, mano sesuo (ištekėjusi, paskui išsiskyrusi, bet pasilikusi svetimą pavardę – ar aš jums nesakiau?) ir paskutinę minutę iš kažkur ponios Vajet iškapstyta pagyvenusi tetulė. Jos pavardės nenugirdau, bet dedu galvą, kad ne mergautinė.

Orus registratorius buvo saikingai oficialus. Mano nupirktas žiedas žybčiojo ant violetinės aksomo pagalvėlės, kol atėjo laikas jį užmauti Džilei ant piršto. Santuokos priesaikos žodžius kartojau kiek per garsiai ir atrodė, kad jie aidi atsimušę nuo šviesių ąžuolinių kambario sienų plokščių. Džilė, priešingai, tarė juos beveik pašnibždomis, ir mes su registratoriumi beveik nieko negirdėjome. Mudu buvome laimingi. Liudininkai pasirašė sutuoktuvių metrikoje. Registratorius įteikė Džilei santuokos liudijimą ir pasakė: „Jis jūsų, ponia Hjuz, o šis jaunuolis neturi su juo nieko bendra.“ Merijos fasade buvo didžiulis laikrodis ir mes po juo nusifotografavome. Pirmojoje nuotraukoje užfiksuotas laikas buvo 12:13, kai jau buvome susituokę tris minutes. Paskutinėje – 12:18, kai buvome susituokę aštuonias minutes. Keletą nuotraukų Oliveris tyčia kvailiodamas padarė pakreipęs kamerą neįprastu kampu. Paskui visi nuėjome į restoraną ir valgėme keptą lašišą. Gėrėme šampaną. Tada užsisakėme dar. Oliveris rėžė tostą. Pasakė bemeilijąs pakelti taurę už jaunosios pamergę, bet kadangi tokios nesą, tai jis gersiąs už Džilę. Visi juokėsi ir plojo, Oliveris įsileido gražbyliauti graibstydamasis visokių įmantrių žodžių, o mes kaskart vis šaukėme jam „bravo“. Mūsų staliukas buvo atskiroje patalpoje iš kiemo pusės ir vieną kartą, kai itin garsiai sušukome, padavėjas dirstelėjo vidun, ar mums ko netrūksta, ir tuoj pat dingo. Oliveris baigė tostą, atsisėdo ir buvo patapšnotas per petį. Aš pasisukau į jį ir pasakiau:

– Kažkodėl žmonės kaišioja galvą pro duris.

– Ko jie nori?

– Paklausyk,  – pakartojau,  – žmonės kaišioja galvą pro duris.

– Ar tu girtas? – paklausė jis.

Turbūt jau buvo pamiršęs. Bet aš, kaip matote, prisimenu. Aš prisimenu viską.

D ž i l i a n a Klausykit, man atrodo, kad tai niekam neturėtų rūpėti. Dievaži. Aš esu paprastas privatus asmuo. Ir neturiu ką pasakyti. O dabar, kur tik pasisuksi, žmonės primygtinai nori išlieti tau širdį. Atsiversk bet kokį laikraštį – visi rėkte rėkia: „Išklausykite mano gyvenimo istoriją!“ Įsijunk televizorių ir kas antroje programoje koks nors vyras ar moteris pasakoja apie savo problemas, skyrybas, vaikystę be tėvo, ligas, alkoholizmą, narkomaniją, seksualinę prievartą, bankrotą, vėžį, amputaciją, psichoterapiją. Vieną sterilizavo, kitai nupjovė krūtį, trečiam ar trečiai išpjovė apendiksą. Kam jie visa tai pasakoja? Pažiūrėkite į mane, paklausykite manęs. Kodėl jie tiesiog negali su tuo gyventi? Kam visą laiką apie tai kalbėti?

Bet jeigu aš iš prigimties nelinkusi į išpažintis, dar nereiškia, kad nieko neatsimenu. Aš prisimenu, kaip mano vestuvinis žiedas gulėjo ant pūstos vyšninės pagalvėlės, kaip Oliveris vartė telefonų knygą ieškodamas juokingų pavardžių, prisimenu, ką jaučiau. Bet tai neskirta viešumai. Ką aš prisimenu, susiję tik su manimi.

O l i v e r i s Sveiki, aš Oliveris, Oliveris Raselas. Rūkysit? Ne, taip ir maniau. Nieko prieš, jeigu aš užsirūkysiu? O, taip, žinau, kenkia sveikatai, tiesą sakant, kaip tik todėl cigaretes ir mėgstu. Viešpatie, mes ką tik susipažinome, o jūs jau stojat prieš mane piestu kaip koks „žaliasis“. Kas jums darbo? Po penkiasdešimties metų aš jau būsiu po velėna, o jūs lakstysit kaip vijurkas su masažuojamaisiais sandalais siurbčiodamas per šiaudelį jogurtą ir gurkšnodamas rudą durpyno vandenį. Ką gi, man geriau jau taip.

Norit išgirsti mano teoriją? Mes visi gausim galą nuo vėžio arba infarkto. Iš esmės žmonės skirstomi į du tipus: tie, kurie užkemša savo jausmus butelyje, ir tie, kurie leidžia jiems triukšmingai veržtis lauk. Intravertai ir ekstravertai, jeigu jums taip patinka labiau. Intravertai, kaip visiems žinoma, savo emocijas, pyktį ar savinieką, linkę užgniaužti ir toks visko laikymas savyje, kaip vėlgi visiems gerai žinoma, sukelia vėžį. O ekstravertai, priešingai, atvirai kvatoja, piktinasi pasauliu, savinieką nukreipia į kitus, ir tokios emocinės perkrovos dėsningai priveda prie infarkto. Arba viena, arba kita. Tai štai, aš esu ekstravertas, ir jeigu savo rūkymu perkrovą išlyginsiu, tai būsiu puikiai subalansuotas ir sveikas žmogus. Štai tokia mano teorija. Be to, esu priklausomas nuo nikotino, tad rūkau su malonumu.

Aš esu Oliveris ir prisimenu visus svarbiausius dalykus. O dėl atminties galiu pasakyti štai ką. Pastebėjau, kad dauguma žmonių po keturiasdešimties įninka verkšlenti, kad jų atmintis nebe tokia gera, kaip buvo ar kaip jie norėtų, kad būtų. Atvirai kalbant, nė kiek tuo nesistebiu: pažvelkit, kokius kalnus šlamšto jie laiko prikaupę. Įsivaizduokit milžinišką šiukšlių konteinerį, kaupinai prigrūstą visokių niekų: banaliausi vaikystės prisiminimai, penki milijonai sporto rezultatų, nemėgstamų žmonių veidai, televizinių muilo operų siužetai, patarimai, kaip išvalyti raudonojo vyno dėmes iš kilimo, savo išrinkto parlamento deputato pavardė ir panašios nesąmonės. Kokia klaiki tuštybė! Nejaugi tai ji skatina juos manyti, jog atmintis nori būti prikimšta tokių štai niekų? Įsivaizduokite, ji kaip koks daiktų saugojimo kameros tarnautojas šurmuliuojančioje stotyje, prižiūrintis jūsų apgailėtiną bagažą. Tik pagalvokite, ar verta dėl to varginti žmogų! Ir beveik už ačiū! Nenuostabu, kad prie kameros langelio jo dažniausiai nebūna.

Savo atminčiai aš patikiu tik tokius dalykus, kuriuos saugodama ji jausis pagerbta. Pavyzdžiui, niekada neįsimenu telefono numerių. Net savo paties gana sunkiai, ir nė kiek nesijaudinu, jeigu tenka išsitraukti užrašų knygutę ir atsiversti puslapį su Oliverio Raselo pavarde. Kai kurie žmonės – nepataisomi protuoliai – užsispyrę tvirtina, jog atmintį esą reikia lavinti, kad ji išsaugotų lankstumą ir gerą formą kaip sportininkai. Ką gi, visi žinome, kas sportininkų laukia. Irkluotojai pripumpuotais pečiais nusibaigia nesulaukę vidutinio amžiaus, futbolininkai nuo artrito girgžda kaip durų vyriai. Raumenų plyšimai gydami sumedėja, slanksteliai sulimpa. Nueikite į senų sportininkų susitikimą ir pamatysite geriatrinės ligoninės pacientų palatą. O juk jeigu jie nebūtų taip varginę sausgyslių…

Taigi aš nusiteikęs savo atmintį puoselėti ir tik retsykiais pavaišinti kokiu gardesniu kąsneliu iš savo patirties. Tokiu kaip, pavyzdžiui, tie pietūs po tuoktuvių. Mes gėrėme puikų putojantį jauną šampaną, kurį parinko Stiuartas (rūšies, nors tu ką, nepamenu! mis en bouteille par Les Vins de l ̓ Oubli[†]), ir valgėme saumon sauvage grillé avec son coulis de tomates maison[‡]. Aš būčiau parinkęs ką kita, bet su manimi niekas nesitarė. Ne, viskas buvo gerai, gal tik šiek tiek pritrūko vaizduotės… Madam Vajet, sėdėjusi à côté[§], regis, buvo viskuo patenkinta, bent jau lašiša tikrai mėgavosi. Tačiau aplink žuvį sudėtus rausvus permatomus kubelius ji išstumdė į pakraščius ir atsisukusi į mane paklausė:

– Kas, jūsų manymu, čia galėtų būti?

– Pomidorai, – džiaugiausi galėdamas atsakyti. – Nulupti, be šerdelės ir sėklelių, supjaustyti kubeliais.

– Argi ne keista, Oliveri, atskirti ir išimti viską, kas teikia daržovei savitumo?

Įspūdingai pasakyta, ar ne? Aš paėmiau jos ranką ir pabučiavau.

Nors, kita vertus, aš jums nepasakyčiau, ar Stiuartas per ceremoniją vilkėjo šviesiai pilką, ar tamsiai pilką kostiumą.

Suprantate?

Prisimenu, koks tą dieną buvo dangus: kaip „debesuotas“ ebru popierius knygos priešlapyje. Gal kiek per daug vėjuota. Įžengę į meriją visi glostėsi sušiauštus plaukus. Paskui dešimt minučių laukė prie nedidelio staliuko, ant kurio gulėjo trys Londono telefonų knygos ir trys „Geltonųjų puslapių“ egzemplioriai. Olis linksmino draugiją žinyno skirsniuose „Skyrybų advokatai“ ir „Guminių apsaugos priemonių tiekėjai“ ieškodamas naudingų specialistų. Bet juoko kibirkštis neįsižiebė. Paskui mus įleido į salę pas tą briliantinu plaukus susilaižiusį nykų žmogėną. Jo pečiai buvo apibirę pleiskanomis, lyg kas būtų paleidęs į jį miltų „bombą“. Spektaklis vyko kaip priklauso. Žiedas ant tamsiai violetinės pagalvėlės tviskėjo kaip kokia gimdos spiralė. Stiuartas išrėkė savo žodžius lyg stovėdamas prieš karo lauko teismą, kur kiekvienas tyliau ar neaiškiai ištartas žodis būtų pridėjęs dar kelerius metus cypės. O vargšelė Džilė vos lemeno. Man regis, ji verkė, bet atvirai spoksoti būtų buvę nepadoru. Paskui išėjome į lauką ir ten nusifotografavome. Mano akimis, Stiuartas atrodė per daug savimi patenkintas. Žinoma, jis mano geriausias draugas ir tai buvo jo vestuvės, bet jis tiesiog nesitvėrė iš pasitenkinimo, ir tada aš perėmiau fotoaparatą nusprendęs, kad reikia padaryti keletą meninių vestuvių nuotraukų. Strakaliodamas aplinkui įamžinau jaunavedžius iš visų pusių, fotografavau gulomis ir pasukęs objektyvą 45 laipsnių kampu, prieidavau taip arti, kad buvo matyti visos poros, bet iš tikrųjų siekiau tik vieno: įamžinti juostelėje dvigubą Stiuarto pasmakrę. O juk žmogui tik trisdešimt dveji. Gerai, su ta dviguba pasmakre gal per smarkiai užvažiuota, tiesiog gerai įpenėtas pagurklis. Tačiau fotoaparatas meistro rankose gali suteikti jam putlumo ir blizgesio.

Stiuartas… Pala, jūs juk jau kalbėjotės su juo, tiesa? Kalbėjotės. Aš pajutau, kaip sudvejojote, man nejučia perėjus prie jo dvigubos pasmakrės. Norite pasakyti, nepastebėjote? Na, galbūt ir nepastebėjote, prietemoje, ir apšvietimas iš nugaros… Ir jis greičiausiai buvo tyčia atkišęs smakrą. Mano galva, toks po kaklu nukabęs maišas taip nebūtų kritęs į akis, jeigu plaukai būtų buvę ilgesni, bet jis savo bespalviams plaušams niekada neduoda jokios Lebenstraum[**]. O dar ta apskrita fizionomija ir apvalios akys, draugiškai žvelgiančios pro toli gražu ne moderniausio stiliaus akinius. Noriu pasakyti, kad jis sudaro gana mielo vaikino įspūdį, bet su juo reikėtų padirbėti, sutinkate?

Ką? Jis buvo be akinių? Tikrai su akiniais. Pažįstu jį nuo tada, kai dar buvo mokytojui iki kelių ir… na nežinau, gal slapta perėjo prie kontaktinių lęšių ir tikrino juos su jumis. Tiek to. Tai įmanoma. Viskas įmanoma. Gal jis nori apsimesti turįs tvirtesnį stuburą, kad, tūnodamas savo kokčioje Sičio urkštynėje ir smaksodamas į nervingai mirkčiojantį ekraną arba į debiliaką ambrydamas apie dar vieną pagreitintų sutarčių „tranšą“ ar ką panašaus, atrodytų bent kiek vyriškesnis, negu yra iš tikrųjų. Tačiau jau nuo pat mokyklos laikų jis uoliai remia optikos salonų verslą, ir ypač tų, kurie prekiauja seniai nebemadingais akinių rėmeliais.

Ko jūs čia dabar šaipotės? Mes kartu mokėmės… A, supratau. Stiuartas jums jau prisuokė, kaip aš pasikeičiau pavardę, ar ne? Matote, jis tokiems dalykams turi silpnybę. O jau jo paties pavardė nuzulinta iki skylių – pone Stiuartai Hjuzai, ką manote apie karjerą minkštų baldų pardavimo versle, kuriam nereikia jokių sugebėjimų, išskyrus nepriekaištingą pavardę, o jūs jau ją turite, sere, – ir jis patenkintas atsiliepinės į ją iki grabo lentos. Bet Oliveris kadaise buvo vadinamas Naidželu. Mea culpa, mea maxima culpa.[††]  O gal ta kaltė ir ne mano. Gal ačiū tau, mamyt. Šiaip ar taip, negi gali per visą gyvenimą vadintis Naidželu, ar ne? Netgi per visą knygą negali išlikti Naidželu. Kai kurie vardai po kiek laiko pradeda nebetikti. Na, pavyzdžiui, jus pakrikštijo Robinu. Visai padorus vardas iki kokių devynerių metų, bet labai greitai atsiranda noras ką nors su juo daryti, ar ne? Oficialiai pasikeisti į kokį nors Samsoną, Galijotą ar dar kokį kitokį. O su kai kuriais vardais būna atvirkščiai. Pavyzdžiui, Volteris. Tu negali būti Volteris, kol tave vežioja vežimėliu. Apskritai, mano galva, tu negali būti Volteris iki kokių septyniasdešimt penkerių. Taigi, jeigu jus nori pakrikštyti Volteriu, reikia, kad prieš jį būtų pora kitų vardų: vienas, kai gulėsite vežimėlyje, o kitas visam tam ilgam laikui, kol sulauksite Volterio amžiaus. Taigi jie gali jums duoti, pavyzdžiui, Robino Bartolomėjaus Volterio vardą. Gal ir dirbtina, bet neabejotinai patogu.

Taigi aš pakeičiau Naidželą į Oliverį, kuris visada buvo mano antras vardas. Naidželas Oliveris Raselas – žiūrėkite, tariu nė nemirktelėdamas. Išvažiavau į universitetą kaip Naidželas, o po semestro grįžau jau Oliveris. Kas čia nepaprasto? Tas pats, kaip išėjus į kariuomenę pirmų atostogų grįžti su ūsais. Ne daugiau kaip ženklas, žymintis naują gyvenimo tarpsnį. Bet draugužis Stiuartas kažkodėl negali savęs įveikti.

Džiliana – geras vardas. Jai tinka. Ir keisti nereikia.

Ir man tinka Oliveris, tiesa? Neblogai dera prie mano juodų kaip derva plaukų, žavingų gelzganų dantų, prie liauno liemens, manieringumo ir lininio kostiumo su neišvaloma „Pinot Noir“ dėme. Dera prie mano tuščios sąskaitos ir Prado muziejaus maršrutų išmanymo. Dera prie to, kad kai kuriems maga spirti man į galvą. Kaip tam urvažmogiui, pas kurį buvau užėjęs po pirmo semestro universitete. Tas tipas buvo iš tų, kuriuos ištinka erekcija, išgirdus, kad banko palūkanų norma išaugo dešimtadaliu procento. Taigi tas urvinis, tas… Volteris įsivedė mane į savo plokštėmis išmuštą smaukskylę ir pareiškė, kad mano pageidavimas čekių knygelėje pasikeisti pavardę iš N. O. Raselo į Oliverį Raselą nėra pirminės svarbos dalykas tarp kitų devintajame dešimtmetyje banko sprendžiamų klausimų, ir įspėjo, kad jeigu mano sąskaita nebus papildyta tokia suma, kuri uždengtų juodąją banko kredito skylę, tai aš negausiu naujos knygutės net jeigu mano pavardė būtų Santa Klausas. Aš puoliau kvatoti iš sąmojo tariamai vis negalėdamas juo atsigėrėti, paskui kelias minutes kerėjau jį savo senais triukais ir nespėjęs atsipeikėti Volteris jau klūpėjo prieš mane ant kelių maldaudamas coup de grâce[‡‡]. Ir aš, ką jau darysi, suteikiau jam garbę pasirašyti leidimą pasikeisti pavardę.

Visi mano pažįstami, kadaise vadinę mane Naidželu, kažkur prašapo. Išskyrus, žinoma, Stiuartą. Paprašykit Stiuarto papasakoti apie mūsų mokyklos laikus. Aš, savaime suprantama, niekada nežeminau savo atminties prašymais kaupti visą tą šablonišką šlamštą. O Stiuartas iš neturėjimo ką kalbėti ima ir pradeda abėcėlės tvarka vardyti: „Adamsas, Atkenas, Aptedas, Belas, Belami… (Pavardes aš, aišku, sugalvojau.)

– Kas čia? – klausdavau jo. – Nauja mantra?

Jis atrodydavo suglumęs, matyt, įsivaizduodamas, kad „mantra“ reiškia automobilio modelį. Oldsmobilis „Mantra“.

– Ne, – atsakydavo. – Nejaugi neprisimeni? Tai mūsų penktoji „A“. Senis Bifas Vokinsas buvo mūsų klasės auklėtojas.

– Bet aš neprisimenu. Nenoriu prisiminti. Atmintis  – valios aktas. Taip pat kaip užmarštis. Man regis, aš švariai ištryniau iš atminties savo pirmuosius aštuoniolika metų ir sumaliau iš jų nekenksmingą vaikišką tyrelę. Kas gali būt blogiau, kai tokios šiukšlės velkasi tau iš paskos? Pirmasis dviratis, pirmosios ašaros, senas meškiukas su nukąsta ausimi. Tai ne tik neestetiška, bet ir nepraktiška. Per daug gerai prisimindamas praeitį pradedi dėl jos kaltinti savo dabartį. Žiūrėkit, ką jie man padarė, dėl to aš dabar esu toks, tai ne mano kaltė. Leiskite man nesutikti: greičiausiai tai jūsų kaltė. Ir malonėkite nevarginti smulkmenomis.

Sako, kuo labiau sensti, tuo aiškiau prisimeni savo ankstyvąją vaikystę. Vieni iš daugelio ateityje tykančių spąstų – senatvinės silpnaprotystės kerštas. Beje, ar aš nedėsčiau jums savo gyvenimo teorijos? Gyvenimas yra kaip įsiveržimas į Rusiją. Žaibiškas puolimas, kiveriai žvilga, pliumažai šokčioja kaip aptvare išgąsdintos vištos; trumpas proveržis, entuziastingai aprašomas depešose priešui traukiantis; paskui ilgas alinantis žygis, vis mažėjant maisto daviniui, ir pirmosios ant veido tirpstančios snaigės. Priešas sudegina Maskvą ir jūs, Generolui Sausiui suleidus į jus aštrius ledo varveklių nagus, pasiduodat. Kartėlio kupinas atsitraukimas. Kazokų antpuoliai. Galiausiai, brendant per Lenkijos upę, net nepažymėtą jūsų generolo žemėlapyje, jus

pakerta berniuko kanonieriaus kartečė.

Aš visai netrokštu pasenti. Prašau mane nuo to apsaugoti. Ar turit tokią galią? Deja, net ir jūs neturit tokios galios. Tai geriau paimkit cigaretę. Imkit, imkit. Nenorit – nereikia, jūsų valia. Kam kas patinka.

2

Ar nepaskolintum sovereno?

S t i u a r t as Tam tikra prasme keista, jog Edwardian vis dar eina, bet aš dėl to džiaugiuosi. Stebuklas, kad mokykla taip pat tebeveikia, bet kai šalyje imta naikinti atrankines klasikines mokyklas ir vietoje jų steigti bendrojo lavinimo vidurines bei paruošiamuosius koledžus, jungiant visus ir viską, tuo metu neatsirado nieko, su kuo būtų galima sujungti Šv. Eduardo mokyklą ir mes buvome palikti ramybėje. Taigi mokykla išliko, o su ja ir abiturientų žurnalas. Pirmaisiais metais po mokyklos baigimo aš jo neskaitydavau, bet dabar, praėjus maždaug penkiolikai metų, randu jame įdomių sau dalykų. Aptikus pažįstamą pavardę sukyla prisiminimai. Buvę mokiniai rašo iš visų pasaulio kampelių ir pasakoja, ką yra pasiekę. Dievulėliau, galvoji sau, niekada nemaniau, kad Beilis bus atsakingas už visas Pietryčių Azijos operacijas. Prisimenu, kaip mokytojo paklaustas, kokia pagrindinė Tailando kultūra, atsakė, kad tranzistoriai.

Oliveris sako, kad mokyklos neprisimena. Jis sako – kaip ta jo frazė skamba? – sako, kad į tą šulinį įmetęs akmenį niekada neišgirstų pliūkštelėjimo. Kai aš jam perpasakoju Edwardian perskaitytas naujienas, jis visada žiovauja ir nuobodžiaudamas vis perklausia: „Kas kas?“ Bet aš įtariu, kad jam įdomu. Tiesa, savo prisiminimais jis nesidalija. Galbūt būdamas su kitais žmonėmis jis dedasi mokęsis prašmatnesnėje mokykloje – Itono ar panašiai. Tai taip jam būdinga. Pats aš manau, kad esi toks, koks esi, ir nereikia dėtis kuo kitu. Tačiau Oliveris visada mane taiso ir tikina, kad žmogus yra toks, koks nori atrodyti.

Turbūt atkreipėte dėmesį, jog mudu su Oliveriu gana skirtingi. Kartais žmonės stebisi, kad mes draugai. Tiesiai nesako, bet aš jaučiu. Jie mano, kad man pasisekė turėti tokį draugą kaip Oliveris. Jis daro žmonėms įspūdį. Turi gerą liežuvį, daug keliavęs, moka ne vieną užsienio kalbą, susipažinęs su menu – nuodugniai susipažinęs – ir nešioja dukslokus drabužius, kurie dabar, pasak mados žinovų, yra madingi. Aš esu visiška priešingybė. Man ne visada pavyksta aiškiai išreikšti mintį, išskyrus, žinoma, kai būnu darbe; lankiausi Europoje ir Jungtinėse Valstijose, bet niekada nebuvau nusigavęs iki Ninevijos ir Tolimojo Ofyro; aš tikrąja tų žodžių prasme neturiu laiko menui, nors, patikėkite, jokiu būdu nesu prieš jį nusiteikęs, tik neturiu tam laiko (kartais pasiklausau per radiją gražaus koncerto, kaip visi per atostogas perskaitau porą knygų); ir į drabužius per daug nekreipiu dėmesio, svarbiausia, kad padoriai atrodyčiau darbe ir patogiai jausčiausi namie. Bet manau, kad Oliveriui patinku toks, koks esu. Jeigu imčiau jį mėgdžioti, vis tiek nieko neišeitų. Beje, tarp mūsų yra dar vienas skirtumas: aš turiu šiokių tokių santaupų, o Oliveris neturi nieko, bent jau ne tiek, kad pinigus išmanantieji galėtų pavadinti tai pinigais.

– Paskolink sovereną.

Tai buvo pirmieji man pasakyti jo žodžiai. Mudu klasėje sėdėjome greta. Mums buvo penkiolika. Kartu jau buvome prasimokę du trimestrus, bet nebendravome, nes kiekvienas turėjome savų draugų, be to, Šv. Eduardo mokykloje trimestrui baigiantis mokinius sodindavo pagal egzaminų rezultatus, tad nesitikėjau šalia jo išbūti ilgiau. Bet, matyt, praėjusį trimestrą buvau pasitempęs, o gal jis buvo atsilikęs, o gal ir viena, ir kita, bet tąsyk sėdėjome greta, ir Naidželas, kaip jis tuomet save vadino, paprašė paskolinti svarą.

– Kam tau jo reikia?

– Koks pasibaisėtinas netaktas. Kas tau rūpi?

– Joks apdairus finansininkas neduos kredito nežinodamas jo paskirties, – atsakiau. Mano manymu, tai buvo visai pagrįstas atsakymas, bet Naidželas kažkodėl ėmė juoktis. Bifas Vokinsas prie stalo – buvo savarankiško darbo pamoka – klausiamai žvilgtelėjo į jį. Net labiau negu klausiamai. Nuo to Naidželas užsikvatojo tik dar smarkiau ir kurį laiką negalėjo ištarti nė vieno pasiteisinimo žodžio.

– Atsiprašau, tamsta mokytojau,  – pagaliau pasakė jis.  – Labai atsiprašau. Bet Viktoras Hugo kartais taip juokingai rašo. – Ir pasileido kvatoti dar garsiau. Aš rimtai sunerimau.

Po pamokos jis paaiškino kažkur nusižiūrėjęs fantastiškus marškinius ir norįs juos nusipirkti. Pasidomėjau, kokia būtų prekės kaina ją perparduodant bankroto atveju, ir tai jį vėl pralinksmino. Bet aš padiktavau jam savo sąlygas: penki procentai palūkanų kas savaitę, o grąžinimo terminas – keturios savaitės, antraip palūkanos padidėja iki dešimties procentų. Jis išvadino mane lupikautoju – tada pirmą kartą išgirdau tą žodį, – bet po keturių savaičių grąžino man 1 svarą ir 20 šilingų, savaitgaliais puikuodavosi naujais marškiniais, o mes tapome draugais. Nusprendėme, kad mes draugai, ir baigta. Penkiolikos metų niekas nesvarsto draugauti su kuo nors, ar nedraugauti, tiesiog ima ir draugauja. Tai negrįžtamas procesas. Kai kas stebėjosi ir prisimenu, kad mes tyčia dar privaidindavom. Naidželas apsimetinėjo, kad žiūri į mane iš aukšto, o aš apsimetinėjau, kad iš kvailumo to nepastebiu, jis dėjosi esąs aristokratiškesnis, negu buvo iš tikrųjų, o aš apsimetinėjau esąs kvailesnis. Bet mes žinojome, jog tai žaidimas, ir buvome draugai.

Mes likome draugai, nors jis įstojo į universitetą, o aš ne, nors jis nukeliavo į Nineviją ir Tolimąjį Ofyrą, o aš ne, nors aš gavau pastovų darbą banke, o jis, prisiskraidžiojęs iš vienos laikinos tarnybos į kitą, galiausiai nutūpė mokykloje  – viename Edžvero gatvės skersgatvyje ėmėsi dėstyti anglų kalbą užsieniečiams. Virš tos Šekspyro vardo mokyklos įėjimo žybsi neoninė Britanijos vėliava. Jis sako sutikęs tenai dirbti vien dėl jos, kad ji taip gražiai mirksi, bet iš tikrųjų jam labai reikia pinigų.

O paskui atsirado Džiliana ir mūsų pasidarė trys.

Mudu su Džile sutarėme niekam nepasakoti, kaip susitikome. Visada sakydavome, kad vienas mano bendradarbis, toks Dženkinsas, kartą po darbo nusivedė mane į vyno rūsį kaimynystėje ir ten mes sutikome seną jo bičiulę, o su ja buvo Džiliana, jos pažįstama, ir mudu kažkaip iškart susikukavom ir paskyrėm pasimatymą.

– Dženkinsas?  – perklausė Oliveris, kai aš užsikirsdamas, gal dėl to, kad nenorėjau kalbėti apie Džilianą, papasakojau jam šią istoriją. – Tas iš arbitražo?

Oliveris mėgsta vaidinti, kad žino, ką aš veikiu, ir kartkartėmis autoritetingai įterpia kokį specifinį žodelį. Pastaruoju metu nuleidžiu tai negirdomis.

– Ne, – atsakiau. – Anuomet jis buvo naujokas. Dabar jau buvęs. Neilgai dirbo. Ta tarnyba buvo ne jam.

Ir tai buvo tiesa. Aš tyčia parinkau Dženkinsą, nes ne per seniausiai jis buvo atleistas ir dabar maža vilties jį sutikti.

– Ką gi, vis dėlto jis spėjo mestelėti tau tranche de bonheur[§§].

– Ką tokią?  – paklausiau vaidindamas bukagalvį Stiu. Jis nusišypsojo, vaidindamas rafinuotąjį Olį.

Tiesą sakant, man visada būdavo sunku pažindintis su žmonėmis. Vieniems tai išeina natūraliai, kitiems ne. Nesu kilęs iš tų didžiulių šeimų su šimtais pusbrolių, kurių aplankyti nuolat kas nors užsuka. Per visus metus, kol gyvenau su tėvais, niekas neužsuko mūsų „aplankyti“. Tėvai mirė, kai man buvo dvidešimt, sesuo išvažiavo į Lankasterį, ėmė dirbti medicinos sesele ir ištekėjo, tuo mūsų šeima ir apsiribojo.

Aš gyvenau nedideliame butelyje Stok Niuingtone, važinėjau į darbą, kartais pasilikdamas iki vėlumos, ir jaučiausi vis vienišesnis. Nesu bendraujantis žmogus. Kai sutinku, kas man patinka, tai to jiems nesakau ir nieko jų neklausinėju, atvirkščiai, užsisklendžiu tarsi netikėdamas, kad galiu jiems patikti ar būti kuo nors įdomus. Ir tada – savaime suprantama – aš ir nebūnu jiems įdomus. Ir kai dar kartą taip atsitinka, tą pamoką prisimenu, bet, užuot nusprendęs daugiau klaidų nebekartoti, užsisklendžiu vėl. Regis, pusė žmonijos pasitiki savimi, o kita pusė – ne, ir neaišku, kaip peršokti iš vienos pusės į kitą. Tam, kad būtum pasitikintis, turi turėti pasitikėjimo – tai užburtas ratas.

Skelbime buvo rašoma: JŪS JAUNAS PROTINIO DARBO ATSTOVAS? JUMS TARP 25 IR 35? DIRBATE TAIP SUNKIAI, KAD NEBETURITE ENERGIJOS LAISVALAIKIUI IR BENDRAVIMUI? Gerai surašyta. Nepanašu į kvietimą susirasti partnerį laisvadieniui prastumti. Ir be jokios užuominos, kad pats esi kaltas, jeigu neturi asmeninio gyvenimo. Tiesiog toks dalykas atsitinka net puikiausiems žmonėms – tai kodėl gi nesumokėjus 25 svarų ir nenuvažiavus į nurodytą Londono viešbutį pasivaišinti taurele chereso, o jeigu nieko ir neišeitų, pažeminimas negresia.

Maniau, kad ten išdalins prisegamas korteles, kaip konferencijose, bet jie, matyt, nusprendė mums įrodyti, kad bent jau savo vardą vis dėlto sugebame ištarti. Kiekvieną naujai atėjusį dalyvį pasitikdavo tarytum koks šeimininkas, įpildavo chereso ir palydėdavo nuo vienos grupės prie kitos, bet per tokią daugybę žmonių jis vardų neįsimindavo, tad gavome juos vis kartoti. O gal kai kurių vardų jis neįsimindavo tyčia.

Šnekučiavausi su vienu mikčiumi, kuris rengėsi būti nekilnojamojo turto agentu. Tuo metu organizatorius prie mūsų atvedė Džilianą. Tai, kad mano pašnekovas mikčiojo, manyčiau, suteikė man pasitikėjimo. Žiauru, bet tai ne kartą buvau patyręs savo kailiu: dėstai kokias nors nuvalkiotas tiesas, o tavo pašnekovas netikėtai pradeda šmaikštauti. Jau seniai atkreipiau į tai dėmesį. Sakytum koks išgyvenimo dėsnis  – surask žmogų, kuriam blogiau negu tau, ir šalia jo tu tiesiog pradėsi skleistis.

Sutinku, „skleistis“ – kiek perdėtas žodis, bet vis dėlto mestelėjau Džilianai vieną kitą Oliverio juokelį, pasidalinome įspūdžiais apie tai, kaip drovėjomės čia ateiti, o kai paaiškėjo, kad ji pusiau prancūzė, man pavyko kažką suimprovizuoti ta tema, ir nors nekilnojamojo turto agentas primygtinai norėjo papasakoti apie Vokietiją, nė kiek jo nesiklausėm ir nejučia aš net užėjau jam iš priekio, kad netrukdytų, ir tada jai pasakiau:

– Suprantu, jūs ką tik čia atėjote, bet gal sutiktumėte su manimi kur nors pavakarieniauti? Arba kokį kitą vakarą, jeigu šiandien užsiėmusi?

Patikėkit, pats savęs nepažinau.

– Jūs manot, kad dera taip greitai iš čia išeiti?

– O kodėl gi ne?

– Argi nereikia pirmiausia su visais susipažinti?

– Nebūtina.

– Tada gerai.

Ji man nusišypsojo ir droviai nudelbė akis. Man tai patiko. Vakarieniavome italų restorane. Po trijų savaičių Oliveris grįžo iš kažkokios egzotinės šalies ir mes jau buvome trys. Visą tą vasarą. Trise. Kaip tame prancūzų filme, kur visi kartu važinėjo dviračiais.

D ž i l i a n a Aš nesidrovėjau. Nervinausi, bet nesidrovėjau. Tai ne tas pats. Drovėjosi Stiuartas. Tai buvo aiškiai matyti iš pat pradžių. Jis stovėjo su ta savo chereso taure, smilkiniai aprasoję prakaitu, aiškiai nesavas, bet skausmingai bandantis nesmagumą įveikti. Žinoma, ten nė vienas ir nė viena nesijautė laisvai. Prisimenu, dar pagalvojau, kad čia vyksta prekyba žmonėmis, o mes nesame to išmokyti, bent jau mūsų visuomenėje.

Užtat Stiuartas pradėjo nuo sąmojų, kurie skambėjo blankokai, nes buvo baisiai susinervinęs, o ir patys sąmojai atrodė lėkštoki. Užsiminus apie Prancūziją, jis pasakė kažkokią banalybę, atseit tą šalį pažinsi vien iš kvapo net užrištomis akimis. Bet, svarbiausia, jis stengėsi – stengėsi paveikti ne tik mane, bet ir save, ir tai mane sujaudino. Nuoširdžiai sujaudino.

Kažin, kaip sekėsi tam mikčiui, kuris norėjo papasakoti apie Vokietiją? Tikiuosi, ką nors susirado.

Kažin, kaip viskas baigėsi Dženkinsui.

O l i v e r i s Nesakykit. Aš noriu atspėti. Tuoj nukreipsiu savo telepatiją į taikią, susitaršiusią ir šiek tiek steatopiginę savo bičiulio Stju figūrą. Ką reiškia „steatopiginė figūra“? Tai reiškia „atsikišusiu, riestu pasturgaliu“: hotentotiškas derriére[***].

„Jules et Jim“[†††]? Ar ne tiesa? Kaip pirštu į akį. Vienu metu jis dažnai jį minėdavo, bet tiktai kalbėdamas su manimi, o su Džiliana niekada. „Jules et Jim“. Oskaras Verneris  – neaukštas šviesiaplaukis ir, drįsčiau tvirtinti, steatopiginio sudėjimo, Žana Moro ir tas aukštas tamsiaplaukis, elegantiškas gražuolis, kurio dantys buvo neabejotinai verti nuodėmės (kokia jo pavardė?). Tiek to, nesvarbu, kas vaidino, svarbiausia siužetas. Trijulė važinėja dviračiais, skrieja per tiltus ir visaip šėlioja, prisimenat? Bet koks mielas ir Stiuartui būdingas tokios kultūrinės paralelės kaip „Jules et Jim“ pasirinkimas – neblogas, bet vis dėlto ne ryškiausias iš pokarinių filmų. Stiuartas – geriau įspėsiu iš anksto – yra iš tų žmonių, kuriems Mocarto koncertas K.467  – tai „Elvyros Madigan koncertas“. O klasikinės muzikos idealas – kai styginių orkestras mėgdžioja paukščių čiulbesį, laikrodžio dūžius arba įkalnėn besiropščiančio garvežio pūškavimą. Koks paperkantis paprastumas, ar ne?

Galbūt jis išklausė kursą apie prancūzų kiną, norėdamas išmokti prakalbinti merginą. Tai niekada nebuvo jo stiprioji pusė, kaip patys suprantate. Kartais jam talkindavau: paskirdavau dvigubus pasimatymus, bet kaskart baigdavosi tuo, kad abi merginos susipešdavo dėl jūsų nuolankaus tarno, o Stiuartas įsispraudęs į kampą purkštaudavo – žavus kaip kiaute lindintis moliuskas. Dieve mano, kokie beviltiški tai būdavo vakarai, o vėliau Stiuartas vis mėgindavo ieškoti kaltų.

– Tau reikėjo labiau mane paremti, – kartą graudžiai man papriekaištavo.

– Paremti tave? Man paremti tave? Aš surandu merginų, supažindinu tave su jomis, aš organizuoju vakarėlį pagal didėjančios įsismaginimo amplitudės formatą, o tu tik sėdi nuošaly ir žibini veizolus kaip Hagenas iš „Gotterdämmerung“[‡‡‡], jeigu leisi man pasinaudoti šia kultūrine aliuzija.

– Kartais man atrodo, kad tu pasiimi mane tik tam, kad aš apmokėčiau sąskaitas.

– Jeigu aš užkalinėčiau pinigus biržoje, – priminiau jam, – o tu būtum mano geriausias draugas, likęs be darbo, ir tu atvestum dvi štai tokias fantastiškas mergytes, man būtų garbė sumokėti sąskaitą.

– Atleisk,  – atlyžo jis.  – Tik kam reikėjo joms sakyti, kad moterų draugijoje aš jaučiuosi nejaukiai.

– Ak, štai kas tave erzina,  – pagaliau pradėjau suprasti.  – Bet juk mūsų idėja buvo elgtis taip, kad visi jaustųsi laisvai.

– Man atrodo, tu visai nenori, kad aš susirasčiau merginą, – niūriai užbaigė Stiuartas.

Štai kodėl aš taip nustebau, kai jis iš kažkur atkapstė Džilianą. Kas būtų patikėjęs? Ir tuo labiau, kas būtų patikėjęs, kad jis pakabino ją bare? Įsivaizduokite tokią sceną: prie baro ant kėdės sėdi Džiliana atlasiniu sijonu su skeltuku iki šlaunies, Stiuartas, nerūpestingai taisydamasis kaklaraiščio mazgą, savo rankinio laikrodžio kompiuteryje skaičiuoja tikėtiną jenos kurso augimą, o barmenas ir be žodžių žino, kad „ponas Hjuzas“ pageidauja 1918 metų vėlyvo derliaus sausos „Sercial“ madeiros iš specialios taurės aromatui sustiprinti, Stiuartas slysteli ant gretimos baro kėdės kaip visada paskleisdamas subtilų muskusinį savo seksualumo kvapą, Džiliana paprašo ugnies, Stiuartas iš savo duksloko „Armani“ švarko kišenės išsitraukia „Dunhill“ žiebtuvėlį vėžlio kiauto korpusu…

Na, gana, gana skiesti. Nusileiskime ant žemės. Tą istoriją aš girdėjau su visomis jos gyvai pulsuojančiomis smulkmenomis, perpasakotomis gaudant kvapą ir, atvirai kalbant, kitokios sunku būtų ir tikėtis. Kažkoks minkštagalvis iš banko, kuris po savaitės sugebėjo išlėkti iš darbo (reikia būti tikram minkštagalviui, kad tave iš ten išmestų), vieną vakarą po darbo su Stiuartu užėjo į  „Skvairo“ vyno barą. Priverčiau Stiuartą pakartoti pavadinimą kelis kartus.

– Kaip suprasti? – ėmiausi jį tardyti. – Ar ta vieta priklauso žmogui, kuris save laiko skvairu, ar ten renkasi tokie skvairai kaip tu, kai nori išlenkti taurelę.

Stiuartas pagalvojęs pasakė:

– Aš nesuprantu.

– Kaip nesupranti? Kažkas juk turėta omenyje? – Keletą akimirkų mes žiūrėjome vienas į kitą. Vargu ar Stiuartas suprato, apie ką kalbu. Jis, regis, pamanė, kad nenoriu klausytis jo operos „Paul et Virginie“[§§§] šiuolaikiniais kostiumais. – Atleisk. Pasakok toliau.

Tai štai jie, Minkštagalvis ir Stju, sėdi vyno bare, kuris priklauso arba yra skirtas skvairams, nelygu aplinkybės, ir, įsivaizduokite, prie jų prieina p. Minkštagalvio vieille flamme[****], o paskui šią Fraulein[††††] žengia pati mūsų brangioji Džiliana. Tolesnę ketvertuko pasimatymo įvykių eigą būtų nesunku numatyti, jeigu vienas iš jos dalyvių nebūtų buvęs Stiuartas, kuris dviejų porų draugijoje paprastai elgiasi kaip į maišelį įkištas prancūziškas batonas. Kaip jam šį kartą pavyko išsiveržti iš savo tamsios nepastebimumo oubliette[‡‡‡‡]? Šito keblaus dalyko jo, žinoma, paklausiau mandagesne forma ir neįkainojamą jo atsakymą atmintyje saugau iki šiol.

– Mes įsišnekėjome. Ir kažkaip radome bendrą kalbą.

Atpažįstu Stiuartą. Ar ne Tristanas kalba jo lūpomis? Ne Markizą? Ne, tai mano draugo ir bičiulio Stiuarto Hjuzo žodžiai. „Mes įsišnekėjome. Ir kažkaip radome bendrą kalbą.“

O Dieve, jūs, regis, vėl mane smerkiate? Galite nieko nesakyti. Aš žinau. Manote, esu pasipūtęs šiknius? Nieko panašaus. Gal nepagaunate mano intonacijos. Taip kalbu tik todėl, kad Stiuartas mano draugas. Seniausias draugas. Aš Stiuartą myliu. Mes draugaujam nuo neatmenamų laikų, kai dar būdavo parduodamos garsinės plokštelės, kai dar nebuvo išveisti kiviai, kai Automobilių asociacijos pareigūnai chaki spalvos uniformomis saliutuodavo pravažiuojantiems automobiliams, kai už „Gold Flake“ cigarečių pakelį sumokėjęs pusantro šešiapensio dar turėdavai smulkių ąsotėliui midaus. Štai nuo kada mes pažįstami, Stiuartas ir aš. Ir, beje, nepatariu mano bičiulio menkinti. Gal jis ne toks miklus ir jo turbina ne visada veikia kaip lambordžinio, bet galiausiai jis viską suvokia, tikrai. Ir kartais greičiau negu aš.

„Gal paskolintum man svarą?“ Mes sėdėjome gretimuose suoluose toje mūsų mokykloje, kaipgi ji vadinosi (Stiuartas žinos, paklauskit jo). Maniau, mandagumas reikalauja pralaužti ledus ir susipažinti su berniuku, iki šiol nepasižymėjusiu gabumais, bet kažkokiu būdu laikinai užsiropštusiu į mokslo olimpą. Bet spėkit, kas buvo? Užuot nedelsdamas nuolankiai įteikęs man pinigus, kaip būtų padaręs bet kuris save gerbiantis prasčiokas, laikinai gavęs progą įkvėpti gurkšnį aukštikalnių oro, jis pradėjo kelti reikalavimus ir aptarinėti sutarties sąlygas. Interesą, komisinius, palūkanas, rinkos dėsnius, kainos / įplaukų santykį ir panašiai. Tiesą sakant, jis kone privertė mane prisidėti prie Europos pinigų sistemos, nors aš tenorėjau išmelžti iš jo moidorą. Paskui jis dar paklausė, kam man reikia tų pinigų! Lyg tai būtų jo reikalas! Lyg aš pats žinočiau! Nepatikėjęs tuo, ką girdžiu, sukikenau, ir senis gekonas, mūsų klasės auklėtojas, nepatenkintas išpūtė savo rauktinę apykaklę ir pervėrė mane žvilgsniu; aš kažką jam leptelėjau, kad apsiramintų, ir tęsiau derybas su savo putniu finansiškai nepalaužiamu naujuoju bičiuliu. Po kelių mėnesių skolą jam grąžinau, nekreipdamas dėmesio į visokius kvailus protestavimus ir priekabiavimus dėl palūkanų normų, nes, atvirai kalbant, man visa tai buvo nesuvokiama, ir nuo to laiko iki šiol mes su juo neišskiriami draugai.

Jis turėjo merginą. Turiu galvoje, prieš Džilianą. Dar tais laikais, kai už cigarečių pakelį ir taip toliau. Ir žinot ką? Esu tikras, jis neprieštarautų, kad jums tai sakau, – jis su ja nemiegojo. Supratot? Jokių šurum burum. Jis atsisakė malšinti alkį tarp siaurų jos strėnų.[§§§§]  O kai kelis mėnesius užtrukęs stachanovietiškas susilaikymas vilties netekusią merginą galiausiai pakurstė paveikti jį savo švelnumynais, jis pareiškė, kad norėtų ją geriau pažinti. Aš tam dummkoph[*****] pasakiau, kad mergina kaip tik tai ir pasiūlė, bet Stiuartas nenorėjo nieko girdėti. Ne, ne, jis ne toks.

Žinoma, jis galėjo ir meluoti, bet tokiam žingsniui, manyčiau, jam nepakaktų vaizduotės. Be to, turiu kitų įrodymų. Specialistai nustatė, kad tarp sekso – domėjimosi ar nesidomėjimo juo – ir maisto – domėjimosi ar nesidomėjimo juo – esama neginčijamo ryšio. (Netikit? Tuomet aš jus pritrenksiu štai tokiu įrodymu: vienas iš svarbiausių žmogaus feromonų, kitaip tariant, seksualinių dirgiklių, yra izobutiraldehidas, kuris ilgos pulsuojančios angliavandenių grandinės kreivėje yra greta… pupelių daigų kvapo! Štai taip, amigo.) O Stiuartas, kaip pamatysite vėliau, jeigu iki šiol dar nepamatėte, tiki, kad pagrindinė maisto raison dʼetre[†††††] yra nuo žmonių akių paslėpti neskoningus piešinius lėkštės dugne, o štai aš nesigirdamas galiu pasakyti, kad nedaug yra tokių, kurie kinų lazdelėmis darbuotųsi mitriau už jaunąjį Olį.

Ergo[‡‡‡‡‡], ir gretutinėse žmogaus elgesio sferose aš taip pat nesusidurdavau su sunkumais. Susilaikymas niekada nebuvo mano devizas. Galbūt mano, kaip lakstūno, reputacija silpnina Stiuarto vyriškumą. O darbas anglų Šekspyro mokykloje sudaro tam kuo palankiausias sąlygas. Kad ir tie papildomi užsiėmimai akis į akį po pamokų. Stiuartas ne kartą skambino man į buduarą ir įsitikino, kad mano atsakiklis atsiliepia penkiolika užsienio kalbų. Bet dabar jam viskas gerai. Jis juk turi savo Džilianą, ar ne?

Prisipažinsiu, tuo metu, kai jis kaip gulbinas įplaukė į tą savo „Café des Squires“ ir išplaukė jau kartu su Džiliana, nuolatinės draugės neturėjau. Buvau blogai nusiteikęs, o kai būnu blogai nusiteikęs, turiu madą kitus pašiepti, todėl manau, kad būsiu leptelėjęs vieną kitą piktą ir užgaulų žodelį. Bet aš džiaugiausi dėl jo. Kaipgi kitaip? Kai jie pirmą kartą dviese aplankė mano buveinę, jis laigė kaip šunytis. Toks kaulą nudžiovęs uodegą vizginantis šunytis – vos susilaikiau nepakasęs jam paausio.

Pasistengiau, kad mano būstas atrodytų ne toks bauginantis. Užtraukęs marokietišką naktinę užuolaidą, kraštą nerūpestingai užmečiau ant sofos, uždėjau plokštelę su trečiuoju „Orfėjo“ veiksmu, uždegiau indiškų smilkalų lazdelę ir tuo apsiribojau. Tariausi sukūręs bienvenue chez Ollie[§§§§§] įspūdį. Žinoma, galėjau žengti toliau – pakabinti ant sienos bulių kautynių plakatą, kad Stiuartas jaustųsi kaip namie, bet, manau, nedera visiškai užtušuoti savo individualybės, antraip svečiai nebežinos, su kuo turi reikalą. Pasigirdus skambučiui užsirūkiau „Galoise“ ir nuėjau pasitikti lemties. Arba Stiuarto lemties – bus matyt.

Džiliana bent jau manęs neklausė, kodėl dieną laikau užtrauktas užuolaidas. Šią keistybę pastaruoju laiku aiškinu vis įmantriau, prasimanydamas įvairiausių dingsčių: nuo retos regėjimo ligos iki neblėstančios pagarbos ankstyvosioms Odeno eilėms. Bet gal Stiuartas buvo ją įspėjęs.

– Sveikas, – tarė ji. – Stiuartas man daug apie tave pasakojo.

Norėdamas padėti visiems atsipalaiduoti, nusilenkiau žemai kaip Makarova „Romeo ir Džuljetoje“.

– Viešpatie, – šūktelėjau krisdamas ant marokietiškos užuolaidos, – nejaugi jis išsitarė apie mano sužeidimą kare? Stiuartai, dėl Dievo meilės, žinau, kad ne kiekvienas yra albanų karaliaus Zogo I palikuonis, bet kam reikia leistis į tokias smulkmenas?

Stiuartas palietė jos alkūnę – anksčiau nebuvau matęs, kad taip laisvai darytų tokius dalykus, – ir sumurmėjo:

– Aš tave įspėjau, netikėk niekuo, ką jis sako.

Ji linktelėjo, ir aš staiga pajutau, kad persvara jų pusėj. Nustebau, nes jie buvo tik du, o tam, kad persvara pasikeistų ne mano naudai, paprastai prireikia daug daugiau žmonių.

Tuoj pabandysiu prisiminti, kaip ji tą dieną atrodė. Nepasivarginau į savo atminties bagažo saugyklą pasidėti visų jos veido ir manierų smulkmenų, bet manau, kad ji vilkėjo žalzganus  – šalavijo ir gelsvės žalumo  – marškinius, ištrauktus ant pilkų blukintų „Leviʼs 501“ džinsų, mūvėjo žalias kojines ir avėjo absurdiškus sportbačius. Kaštoniniai plaukai buvo sušukuoti atgal ir, susegti už ausų, laisvai krito ant nugaros; nepadažytas, todėl blyškokas ovalinis veidas išryškino dideles rudas akis; nedidelė burna ir koketiška nosytė, įstatytos kiek per žemai, pabrėžė išdidų aukštos kaktos išsikišimą. Ausys buvo beveik be spenelių – nenorom atkreipiau į tai dėmesį, – ir tai vis dažniau pasitaikantis genetinis bruožas, kurį Darvinas, be abejo, galėtų paaiškinti.

Tai štai maždaug tokią aš ją pamačiau.

Prisipažinsiu, esu ne iš tų pašnekovų, kurie tvirtina, kad prie asmeniškų dalykų galima pereiti tik tada, kai šiaip ne taip apiplauki visų žemynų pakraščius. Neturiu pempės įpročio atėjusiųjų vilioti nuo lizdo kalbomis apie dienos aktualijas: neramumus Rytų Europoje, dar vieną perversmą Afrikoje, banginių išgyvenimo galimybes ar žemo atmosferos slėgio sritį, pakibusią už Grenlandijos kabliuko ir grėsmingai nusidriekusią virš mūsų. Įpylęs Džilianai ir jos galantiškam kavalieriui arbatos „Formoza Ulong“ ėmiau jos klausinėti, kiek jai metų, ką ji veikia ir ar tebėra gyvi jos tėvai.

Ji atsakinėjo visai geranoriškai, nors Stiuartas muistėsi kaip patupdytas ant skruzdėlyno. Sužinojau, kad jai dvidešimt septyneri; tėvai (mama prancūzė, tėvas anglas) išsiskyrė prieš keletą metų, kai tėvukas susidėjo su kažkokia mergše; o ji tarnaujanti menui, gaivinanti išblukusias praeities spalvas. Nenugirdau? Ne, ne, tiesiog restauruojanti paveikslus.

Prieš jiems išeinant neiškentęs pasivedžiau Džilianą į šalį ir daviau jai neįkainojamą patarimą, kad nešioti džinsus su sportbačiais yra de désastre[******], ir kad tiesiog keista, kaip ji vidury baltos dienos sugebėjo ateiti iki mano namų ir nebuvo prikalta prie gėdos stulpo.

– Pasakyk man, – tarė ji, – ar tu ne…

– Taip? – paraginau ją.

– Ar tu… nesidažai, ne?

[*] Neribotam laikui. (Lot.; čia ir toliau – vert. past.)

[†] * Išpilstytas kompanijos „Užmaršties vynai“. (Pranc.)

[‡] ** Jūrinę ant grilio keptą lašišą su firminiu pomidorų padažu. (Pranc.)

[§] Šalia. (Pranc.)

[**] Erdvės gyvenimui. (Vok.)

[††] Esu kaltas, esu labai kaltas. (Lot.)

[‡‡] Pasigailėjimo nužudant. (Pranc.)

[§§] Laimės porciją. (Pranc.)

[***] Užpakalis. (Pranc.)

[†††] „Žiulis ir Džimas“ – F. Truffaut filmas.

[‡‡‡] R. Vagnerio opera „Dievų žūtis“.

[§§§] „Polis ir Viržini“ – Viktoro Massé opera pagal Jacqueso-Henri Bernardino de

Saint-Pierreʼo meilės romaną.

[****] Senų laikų meilė. (Pranc.)

[††††] Panelė. (Vok.)

[‡‡‡‡] Belangė. (Pranc.)

[§§§§] E. Waugh romano „Sugrįžimas į Braidshedą“ parafrazė.

[*****] Kvailiui. (Vok.)

[†††††] Egzistavimo prasmė. (Pranc.)

[‡‡‡‡‡] Taigi. (Lot.)

[§§§§§] Sveiki atvykę pas Olį. (Pranc.)

[******] Katastrofa. (Pranc.)

Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė; išleido leidykla „Baltos lankos“, 2018.

Ketvirtadienio vakarą sausakimšame Kauno „Akropolio“ „Pegaso“ knygyne buvo pristatyta naujausia Dailiaus Dargio knyga „Kriminalinė Agurkinių odisėja“. Ši knyga šiuo metu yra viena labiausiai graibstomų visoje Lietuvoje ir jau užima antąją vietą. Tačiau ji nebus pristatoma ir pardavinėjama vakar prasidėjusioje, visą savaitgalį Vilniuje vyksiančioje „Knygų mugėje“.

Gausiai susirinkusiems mafijos istorijų mėgėjams be septynerių knygų autoriaus ir žurnalisto D. Dargio, taip pat išskirtinus pasakojimus pateikė ir Visvaldas Račkauskas, buvęs Lietuvos policijos komisaras, ilgus metus kuravęs kriminalinę policiją bei dabartinis Kauno policijos viršininko pavaduotojas Darius Pliavga. Kadaise Panevėžyje dirbęs D. Pliavga buvo vienas iš aktyviausių kovotojų su šio miesto nusikaltėlių grupuotėmis, tarp jų, ir liūdnai pagarsėjusiais Tulpiniais.

Tarp susirinkusiųjų buvo ir neblogai Kauno advokatūros sluoksniuose žinomi asmenys  – Aušra Ručienė, Raimonda Lazauskienė, Vytautas Merkšaitis bei kiti.

Organzatorių archyvo nuotr.

„Tai nėra knyga vien tiktai apie Agurkinius. Pagrindinė jos žinutė – narkotikų problema ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Pernai daugelis susižavėję skaitė garsiausio pasaulyje narkotikų verslo barono Pablo Escobaro sūnaus memuarus, bet mažai ką iki šiol žino apie lietuviškus narko verslo veikėjus. Kaip matau, mūsiškiai bei saviškiai visada lietuviams yra įdomesni. Taigi, galima sakyti, kad tai pirmoji narkokronika, pasakojanti apie lietuvių „žygdarbius“. Mano naujausios knygos puslapiuose pasakojama apie kelių probleminių Kauno mikrorajonų jaunimą, kuris nesurado vietos šiame pasaulyje ir vieną naujojo šimtmečio dieną išvažiavo į Europą. Pradžioje jie plėšė pasiturinčius skandinavus, o vėliau nutarė užsiimti narkotikų bizniu ir tapo žymiausiais šių laikų nusikaltėlių kartos veikėjais. Be to, knygoje keliamos ir versijos, kas ir dėl ko išties galėjo paskutiniais metais įvykdyti užsakytas žmogžudystes Kauno Šilainių rajone. Tenai buvo nušauta nemažai jaunų vyrų, kurių amžius nesiekė net 40 metų. Kaip žinia, vienas iš nužudytųjų – plačiai žinomas bušido kovotojas Remigijus Morkevičius“, – pristatydamas knygą susirinkusiems kalbėjo žurnalistas D. Dargis.

Organzatorių archyvo nuotr.

Naujoji D. Dargio knyga „Kriminalinė Agurkinių odisėja“ yra paremta tikrais faktais, šimtais valandų pokalbių su žiauriausio narkokartelio dalyviais, jų mokytojais, vaikystę menančiais draugais, įtakingiausiais šalies pareigūnais, kurie savo akimis negalėjo patikėti tokiais narkomafijos veiklos mastais, perkopusiais net 1,499 mlrd. JAV dolerių. Autorius teigė, kad informaciją šiai knygai rinko kone dešimtmetį ir paskutiniais metais dažnai važinėjo į susitikimus su Lukiškių bei Šiaulių kalėjimuose kalėjusiu Kauno Agurkinių grupuotės lyderiu tituluojamu Sauliumi Velečka, Agurku, kuris vieną dieną nutarė atsiverti žurnalistui. „Tai vienas įdomiausių mano sutiktų pašnekovų. Jei jis labiau atsivertų, galima būtų susukti ir neblogą dokumentinį filmą apie jo gyvenimą bei praeitį. Kaip rodo knygos populiarumas, tokiais asmenimis besidominčiųjų yra tikrai nemažai“, – prisimindamas susitikimus su S. Velečka, kalbėjo D. Dargis.

Organzatorių archyvo nuotr.

D. Dargis gimė 1978 metais garsaus fotografo Romualdo Dargio šeimoje. Nuo 1995 m. dirbo žurnalistu pagrindiniuose Lietuvos spaudos leidiniuose, interneto portaluose, savaitraščio redaktoriumi. 2010 metais parašė pirmąją iš septynių kriminalinės dokumentikos knygų „Tikroji Daktarų istorija”, kuri buvo išparduota net 50 tūkstančių egzempliorių tiražu. Dėl savo knygų ir publikacijų D. Dargis bemaž 15 kartų stojo prieš teismą. Tačiau visas šmeižto bylas yra laimėjęs.

Organzatorių archyvo nuotr.

Pastarieji metai Lietuvos mokslininko, profesoriaus ir visuomenės veikėjo Liudo Mažylio gyvenime – kupini netikėtumų, o surastas Lietuvos Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas mokslininkui pelnė ne vieną valstybės apdovanojimą ir tautos herojaus vardą. Tačiau autorius į šiuos įvykius žvelgia su humoru ir sako, kad šios patirties įkvėpta debiutinė „veiksmo dokumentikos“ knyga „99 metai po įvykio“ – tai siekis į mistines gyvenimo aplinkybes pažvelgti kitaip – truputį pankiškai, ironiškai ir per fantastikos prizmę. 

Apie fantastinius aplinkybių aiškinimus bei fikciją ir tikrovę jungiančią originalią istoriją interviu pasakoja pats L. Mažylis. Skaitytojai savąją įvykių versiją galės susikurti leidyklos „Šviesa“ išleistos L. Mažylio knygos „99 metai po įvykio“ pristatyme vasario 24 d., šeštadienį, 17 val. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje.

Kokie jūsų įspūdžiai po pirmosios dienos Vilniaus knygų mugėje?

Toks didelis skaitytojų antplūdis ir dėmesys labai nestebino ir nudžiugino – esu visiems labai dėkingas. Pasijaučiau taip, lyg būčiau lietuvių literatūros klasikas! O pati knygų mugė – neįtikėtina, pilna nutikimų – jos užkulisiuose jau mezgasi scenarijus mano antrajai knygai.

Kaip gimė idėja savo istorinę patirtį perkelti į grožinės knygos puslapius?

Savo patirtis įamžinti knygoje mane pastūmėjo dokumentas, kurį vadinu didžiąja raide ir jo suradimo aplinkybės. Po visų racionalių, loginių, mokslinių paaiškinimų, jos vis tiek liko mistinės. Tam misticizmui neslūgstant ir žmonėms vis dar nerandant atsakymo kilo mintis – galbūt beletristika galėtų daugiau praskleisti tos mįslingos uždangos, kaip tas dokumentas atsirado? Tad ši knyga – šio išbandymo rezultatas.

Ar būtent Jūs esate pagrindinis knygos herojus?

O kas dar kitas?! Žinoma, aš pagrindinis! Dargi ir ne vienu asmeniu. Visgi, knygoje yra scenų, kurios vyksta ankstesnėse epochose, o veikėją skaitytojai galės tapatinti arba netapatinti su autoriumi.

Kokią žinią norėjote perduoti šia knyga?

Knyga parašyta tokiu principu – profesorius ateina į auditoriją, išdalina knygos fragmentus studentams ir, nieko nepaaiškinęs, pasišalina. Knygoje persipina juoda tiesa su menine išmone ir skaitytojui teks tai atsirinkti. Įvairių amžiaus grupių atstovas turi būti kritiškai nepatiklus, nepasiduodantis provokacijoms, nes knyga, iš tiesų, gali šokiruoti.

Kūrinys provokuoja skaitytojo aktyvumą. Norėjau, kad jis, skaitydamas eilutę po eilutės, visą laiką suglumęs galvotų apie ką, vis dėlto, yra ši knyga. Siekiau, kad skaitytojas jaustų tą pasimetimą tarp emocijų, realybės ir fikcijos. Tai nėra lengva – emocijas ir reakcijas turbūt greičiausiai aptiko Ingrida Šimonytė, kuri šiai knygai apibūdinti pavartojo du angliškus žodžius – punk ir dizzy –kuriuos sujungus gautųsi viena bendra reikšmė – sugluminti.

Pagrindinė mintis yra tokia, kad knygą reikia perskaityti iki galo. Jeigu perskaičius knygą skaitytojui vis dar liks neaiškumų, raginu skaityti iš naujo. Taip pat siūlyčiau perskaityti ir knygos pabaigoje esantį lektūros sąrašą. Išklausyti visą veiksmo metu skambėjusią muziką. O tai – geriausia pasauly muzika…

Kokia tai knyga – memuarai ar pankiška fantastika?

Įdėmiai skaitant šią knygą skaitytojai atras segmentą, kuris yra visiškai dokumentinis – parašytas memuarine forma. Tačiau kita šios knygos fragmentų dalis jau buvo atsiradusi anksčiau – tam tikras patirtis skelbiau savo profilyje socialiniuose tinkluose. Todėl pateikti jas dienoraščio forma, buvo, paprasčiausiai, vėlu.

Būtent dėl to drįsčiau teigti, jog knyga nėra vien tiktai memuarinė, ir ne vien tik fantastiška. Toks buvo mano siekis, kad skaitytojas būtų suglumintas – kur biografija, kur išmonė, o kur riba tarp jų. Manau, kad jei kiekvienas skaitytojas tą ribą skirtingai įžvelgs, mano tikslas bus pasiektas.

Kaip manote, kodėl žmogui yra svarbu suvokti istorinių įvykių svarbą ir kaip šiuo klausimu gali pagelbėti fantazija?

Knygoje šis rimtas teiginys yra išverstas į pankizmą – jis tampa provokuojančiu. Pankizmas kaip tik ir suardo istorijos vyksmą, sujaukia, provokuoja.

Ką mes vadiname istoriniais įvykiais? Tai, kad kas nors pasirašė dokumentą ar valgė sriubą – yra istorinis įvykis, ar ne? Kas yra istorija, o kas nėra istorija – tai sprendžiame mes, visuomenė. Tačiau ir tai, vis dėlto, kinta laike, o tai, kas prieš 99 metus atrodė kasdienybė, šiemet yra istorija. Dar po 99 metų mūsų pokalbis gali tapti irgi dalimi istorijos.

O kaip vyko pats knygos rašymas?

Rašiau, žinoma, pagautas įkvėpimo, dėl to ir esu linkęs sakyti, jog knyga pasirašė pati, savaime – pernai, žiemos ir pavasario vakarais, kartais ir dienomis.

Žinoma, kūrybiniame kelyje pasitaikė ir sunkių dienų. Vasarą, kai teko viešėti Dzūkijos miškuose, buvo priverstinio darbo režimas – reikėjo greitai viską sudėlioti, kadangi laiko galimybės buvo ribotos. Tas pats buvo ir rudenį: reikėjo redaguoti, o tai – irgi didelio triūso ir tempo reikalaujantis darbas.

Ar skaitytojai sulauks ir antrosios knygos?

Kita knyga bus šio vyksmo tam tikras tęsinys, bus ir tie patys veikėjai. Antrojoje knygoje tapsiu šiek tiek gailestingesnis – pasistengsiu, kad veiksmas truputį mažiau blaškytų skaitytoją ir, pagal galimybes, nebūtų naujų veikėjų.

Kaip manote, ar tarp Jūsų knygos ir M. Ivaškevičiaus pjesės „Madagaskaras“ galima atrasti bendrų taškų?

Galima! Juk tai perliukai, lietuvių literatūros šedevrai… Na, visi tie žodelyčiai… Abiejuose yra nepaprastai lietuvių literatūrai svarbių fragmentų, kurie reikalingi jos tobulėjimui. Na, o jeigu jos jau pradedamos lyginti – vadinasi – tam yra pagrindo.

Knygą „99 metai po įvykio“ autorius skaitytojams pristatys vasario 24 d. 17 val. Vilniaus knygų mugėje 5.1 konferencijų salėje. Pristatymo metu dalyvaus ir diskusiją vers žurnalistas Dovydas Pancerovas.

Iki istorinio Fever Ray pasirodymo Baltijos šalyse liko lygiai viena savaitė. Muzikos anarchistė ir švedų elektroninės muzikos žvaigždė Fever Ray pristatė ne tik dar vieną tabu griaunantį vaizdo klipą, bet ir originalia forma supažindino su savo grupės narėmis. Šią savaitę ši merginų kompanija pradėjo gerbėjų nekantriai lauktas gastroles, per kurias išvažinės visą Europą, o kovo 2 d. šou surengs ir Vilniuje.

„IDK About You“ – viena labiausiai kritikų liaupsintų naujojo Fever Ray albumo „Plunge“ dainų. „Grynas adrenalinas“, – taip ją apibūdino tinklalapis „Pitchfork“. Klipas šiam kūriniui pratęsia „To The Moon And Back“ ir „Wanna Sip“ pradėtą pasakojimą apie fetišus, seksualumą ir išsilaisvinimą. Tai jos antrojo, 8 metus laukto solinio albumo esmė ir pagrindinė žinutė.

„Plunge“ – tai drąsus ir įžūlus muzikinis pasakojimas apie žmogiškus geismus, šiurpinantis kraują stingdančiu balsu. Jis vėl iškėlė Fever Ray į muzikos olimpą ir buvo išgirtas visų kritikų – nuo „Pitchfork“ iki „Resident Advisor“.

Šiai muzikos kūrėjai tai simbolizuoja naują pradžią ir laisvę: „Noriu atsiimti tai, kas man priklauso“, – ryžtingai nusiteikusi Karin, vaizdo klipuose kurianti savo alter ego – plikagalvę išdažytą monstrę. Naujausiame klipe „IDK About You“ ji įkuria feministinę sektą ir išbando įvairias malonumo rūšis, kurios virsta šokių vakarėliu, sumišusiu su politine akcija. Ant sienų šmėžuoja Justino Bieberio plakatas bei užrašas: „Revoliucija yra mano mergina.“ Ką visa tai tiksliai reiškia, galėtų atsakyti turbūt tik pati Karin ir jos kūrybos vadovas Martinas Falckas, atsakingas už visą naująją estetiką.

Fever Ray – Part VII: IDK About You

Šis klipas svarbus ir tuo, kad jame pirmąkart išvystame į muzikos pasaulio olimpą sugrįžusios Fever Ray grupę. Kaip jau supratote, ją sudaro vien merginos. Tai sąmoningas feministiškai angažuotos Fever Ray sumanymas. Apie jas daugiau galima sužinoti Fever Ray paskyrose socialiniuose tinkluose, kur kiekviena atsako į netikėtus anketos klausimus apie asmeninius ir politinius malonumus. Taip sužinome daugiau, nei kada būtume drįsę paklausti.

Šis klipas svarbus ir tuo, kad jame pirmąkart išvystame į muzikos pasaulio olimpą sugrįžusios Fever Ray grupę. Kaip jau supratote, ją sudaro vien merginos. Tai sąmoningas feministiškai angažuotos Fever Ray sumanymas. Apie jas daugiau galima sužinoti Fever Ray paskyrose socialiniuose tinkluose, kur kiekviena atsako į netikėtus anketos klausimus apie asmeninius ir politinius malonumus. Taip sužinome daugiau, nei kada būtume drįsę paklausti.

Štai Helena Gutarra, Fever Ray atiduodanti savo balsą, kūną ir energiją, gimė Švedijoje, bet turi perujietiško kraujo. Laisvalaikiu ji skaito knygas miško trobelėje, labiausiai norėtų nueiti į pasimatymą su vampyru, o jos mėgstamiausia daina yra „Def Leppard“ kūrinys „Love Bites“.

Irane gimusi Maryam Nikandish grupėje gavo mūzos vaidmenį. Vienai dienai tapusi politike, viską padalintų po lygiai. Ji miega ant šono, jos mėgstamiausia spalva – išraudusių skruostų, o supergalia – matymas tamsoje.

Fever Ray grupėje – vien tik merginos

A post shared by Fever Ray (@feverray) on Feb 21, 2018 at 12:20pm PST

Mikaela Hansson, kurianti elektroninius triukšmus, sau 18-metei patartų nieko nebijoti, jos mėgstamiausia kūno dalis – rankos, o iš mylimųjų ir draugų ji laukia jautrumo, žaismingumo bei pasitikėjimo. Kolumbijoje gimusi Diva Cruz grupėje groja būgnais. Jei taptų politike, valdžią suteiktų stiprioms moterims, tokioms kaip jos pačios mama. Sau 18-metei ji patartų štai taip: „Džiaukis savo afrikietiškais plaukais, jie tokie gražūs! Neklausyk, jei kas sakys kitaip! (arba… nesikelk gyventi į Švediją, čia siaubingai šalta!)“ Kai niekas nemato, ji garsiai dainuoja ir šoka ruošdama valgį.

Fever Ray ir jos žaidimų aikštelė

A post shared by Fever Ray (@feverray) on Feb 22, 2018 at 11:48am PST

Argentinietė Liliana Zavala grupėje taip pat yra būgnų alchemikė. Jos mėgstamiausia kūno dalis – liežuvis, kai niekas nemato – ji pasitaiso kelnaites, o į pasimatymą norėtų nueiti su žydru vienaragiu.

Paskutinė prisistatė viso šito kaltininkė Karin Dreijer, grupėje sau skyrusi burtininkės ir dirigentės vaidmenį. Kai nedirba, ji panikuoja arba miega. Jei taptų politike, atvertų visas sienas. Jos širdis priklauso jos kūnui, mylimuosiuose jai svarbiausia balsas, kvapas ir susitarimas. Save 18-metę ji nuramintų, kad viskas pagerės. O jos supergalia – pelėdos išmintis.

Fever Ray – Part V: Wanna Sip (Official Video)

Visos šios drąsios ir talentingos merginos ką tik išsiruošė į koncertinę kelionę po Europą. Kokius tabu jos laužė ir kokias fantazijas scenoje įgyvendino, pirmieji išvydo gerbėjai Austrijoje, Italijoje ir Vokietijoje. Žurnalas „The Guardian“ Fever Ray koncertus yra pavadinęs „bene keisčiausiu muzikiniu reginiu“. Kitaip ir negalėtų būti, juk Fever Ray – tai popmuzika, kuriai scenarijų mielai būtų parašę broliai Grimai, o nufilmuoti galėtų nebent Davidas Lynchas.

Taigi Vilniuje kovo 2 d. bus truputį šiurpoka, norėsis juoktis ir šokti taip, lyg niekas nemato. Daugiau nieko atskleisti negalime – netikėtumas yra vienas svarbiausių Fever Ray ginklų. Faktas, kad tai bus vienas drąsiausių pasirodymų Lietuvos istorijoje. Būkite budrūs.

Laikai, kai televizoriai buvo skirti tik TV kanalų žiūrėjimui, jau seniai praeityje – įprastus televizorius vis dažniau keičia išmanieji televizoriai, kuriuos galima prijungti prie interneto ir mėgautis tokiomis funkcijomis, kaip naršymas, žaidimai, įvairios programėlės ir kt. Tačiau, kaip ir visi išmanūs įrenginiai, televizoriai atveria kelią naujoms vartotojų saugumo ir privatumo grėsmėms.

Pasak saugumo ekspertų, ne vienas tyrimas jau atskleidė, kaip išmanūs televizoriai gali būti pažeidžiami kibernetinių atakų be jokio fizinio prisijungimo, tiesiog internetu. Be to, išmaniųjų televizorių saugumo spragos gali atverti kelią į kitų įrenginių, esančių tame pačiame tinkle, kaip kompiuteriai ar telefonai, atakas.

2013 m. atliktas tyrimas parodė, kaip kai kuriuose televizoriuose buvo galima nuotoliniu būdu įjungti įrenginiuose įmontuotas kameras ir mikrofonus, ir tokiu būdu šnipinėti vartotojus. Be to, tyrėjams pavyko valdyti išmaniuosiuose televizoriuose susietas socialinių tinklų programėles, rašyti soc. tinkluose vartotojų vardu ir pasiekti susietus failus. Kitas tyrimas žengė dar toliau – tyrėjams pavyko vartotojams pateikti netikras naujienas išmaniųjų televizorių naršyklėse.

Išmaniųjų televizorių pažeidžiamumas buvo įrodytas ne vien tyrėjų laboratorijose, bet ir tikrų atakų metu. 2014 m. buvo atskleista interaktyviosios televizijos standarto „HbbTV“ saugumo spraga, kuri leido užkrėsti tūkstančius išmaniųjų televizorių ir įsilaužti į namų Wi-Fi interneto tinklus. Tada programišiai pasisavino daugybę prisijungimo duomenų ir vartotojams rodė fiktyvias reklamas.

Šio mėnesio pradžioje JAV nepelno siekianti organizacija „Consumer Reports“ (liet. vartotojų ataskaitos) paskelbė prie interneto prijungtų televizorių įsilaužimo testų rezultatus. Pasak tyrėjų, testuose dalyvavę penki skirtingų prekinių ženklų televizoriai gali būti valdomi programišių nuotoliniu būdu: nuo TV kanalų perjungimo ar garso reguliavimo iki naujų programėlių diegimo.

Patys išmaniųjų televizorių gamintojai taip pat yra pripažinę galimas jų įrenginių saugumo spragas. 2015 m. „Samsung“ perspėjo savo išmaniųjų televizorių vartotojus dėl balso atpažinimo funkcijos pažeidžiamumo, leidžiančio trečiosioms šalims perimti vartotojų privačius pokalbius.

„ESET tyrėjai atliko išmaniųjų televizorių testą, kokios yra galimybės į juos įsibrauti. Paaiškėjo, kad beveik 90 proc. įrenginių yra lengvai pažeidžiami iš išorės. Šiuo metu dauguma kompiuterių yra apsaugoti antivirusinėmis programomis, tačiau įsibrovėliui paprasčiausia į namų tinklą laužtis per pažeidžiamiausią tinklo vietą – pavyzdžiui, antivirusine programa neapsaugotą mobilųjį telefoną ar išmanųjį televizorių. Tai padaręs jis gali matyti, kas vyksta belaidžio tinklo aplinkoje. Pavyzdžiui, jei vartotojas per internetinę svetainę jungiasi prie savo paskyrų, įsilaužėlis gali sekti, kokia informacija „vaikšto“ tarp kompiuterio ir internetinio puslapio – sužinoti slaptažodžius, banko kortelių duomenis. Per daiktų internetą galima lengvai prisijungti ir prie vadinamųjų IP, internetinių kamerų, taigi, galima sužinoti, ar namie yra žmonių. Tai tik keli galimų pavojų pavyzdžiai, todėl patariama pasirūpinti tinkama namų apsauga“, – tvirtina „ESET Lietuva“ IT inžinierius Ramūnas Liubertas.

Pasak saugumo ekspertų, išmaniųjų televizorių populiarumo augimas tėra augančio daiktų interneto dalis. Prognozuojama, kad iki 2018 metų pabaigos pasaulyje bus per 750 milijonų išmaniųjų televizorių.

Buvusios „Islamo valstybės“ sekso vergės ir Nobelio taikos premijos nominantės bei JT geros valios ambasadorės atsiminimai.

2014 metais „Islamo valstybė“ užpuolė Nadios Murad gimtąjį jazidų (kurdų religinė mažuma) kaimelį šiaurės Irake ir jos, 21 metų moksleivės, gyvenimas sudužo į šipulius. ISIS kareiviai žudė vyrus, kurie nesutiko atsiversti į islamą, ir moteris, kurios buvo per senos tapti sekso vergėmis. Nadios motiną ir šešis brolius taip pat nužudė, o ji pati buvo išvežta į Mosulą ir, kaip ir tūkstančiai kitų jazidų moterų, parduota į „Islamo valstybės“ sekso vergiją. Mergina buvo laikoma nelaisvėje, mušama ir prievartaujama, tačiau galiausiai jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti.

Nadia nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną ji taps žmogaus teisių aktyviste. Ji metė iššūkį visoms etiketėms, kurias jai mėgino klijuoti gyvenimas: našlaitės, prievartos aukos, vergės, pabėgėlės. Vietoje jų ji susikūrė naujas: likusi gyva, jazidų lyderė, moterų užtarėja, Nobelio taikos premijos nominantė, Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė, o dabar ir knygos autorė.

Nadia ne tik sugebėjo išreikšti savo nuomonę, ji taip pat kalba už kiekvieną jazidą, nukentėjusį nuo genocido, vykdomo Irake, už kiekvieną prievartautą moterį ir už kiekvieną likimo valiai paliktą pabėgėlį. Ši knyga – tai didžiulio žmogaus noro gyventi liudijimas ir meilės laiškas – prarastai šaliai, trapiai bendruomenei ir karo išblaškytai šeimai.

„Drąsus Nadios Murad liudijimas yra šiurpus, tačiau labai reikalingas ir svarbus skaitinys… Visi, kurie nori suprasti, ką daro vadinamoji „Islamo valstybė“, privalo perskaityti šiuos atsiminimus.“

Economist

„Neapsakomai vertinga knyga. Tai ne tik jazidų genocido liudijimas, bet ir švelni odė gyvenimo būdui, kuris jau sunaikintas.“

Jewish Journal

Nadia Murad – žmogaus teisių aktyvistė, nominuota Nobelio taikos premijai, apdovanota Vaclavo Havelo žmogaus teisių ir Andrejaus Sacharovo premijomis, pirmoji Jungtinių Tautų Prekybos žmonėmis aukų orumo geros valios ambasadorė. Kartu su jazidų teisių organizacija „Yazda“ rengia „Islamo valstybės“ nusikaltimų medžiagą, kad galėtų šią organizaciją paduoti į Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Ji taip pat įkūrė programą „Nadios iniciatyva“, kuri skirta genocidą ir prekybą žmonėmis išgyvenusiems padėti.

Jenna Krajeski – žurnalistė, kurios reportažai iš Turkijos, Egipto, Irako ir Sirijos publikuojami tokiuose leidiniuose kaip „New Yorker“, „Slate“, „Nation“, „Virginia Quarterly Review“ ir kt.

Kočo islamistai atvažiavo 2014 metų rugpjūčio 3 dieną anksti ryte, dar prieš kylant saulei. Įvažiavus pirmiesiems sunkvežimiams gulėjau ant mūsų stogo padėto čiužinio tarp Adkee ir Dimal. Irake vasarą oras labai įkaista ir būna pilnas dulkių, bet man visuomet labiau patiko miegoti lauke, kaip ir važinėti sunkvežimio priekaboje, o ne tupėti uždarytai viduje. Padalijome stogą į kelias dalis, kad suteiktume privatumo susituokusioms poroms ir jų mažoms šeimoms, tačiau galėjome šnabždėtis pro skiriamąsias sieneles ir bendrauti su miegojusiais ant kitų stogų. Paprastai lengvai užmigdavau, užliūliuota kaimynų aptarinėjamų dienos reikalų ir tylutėlių maldų. Be to, pastaruoju metu per Iraką nusiritus smurto bangai, miegodami ant stogų, kur galėjome matyti visus artėjančius automobilius, jautėmės mažiau pažeidžiami.

Tąnakt niekas negalėjo užmigti. Prieš kelias valandas „Islamo valstybė“ netikėtai užpuolė kelis kaimyninius kaimus ir tūkstančiai jazidų ėmė bėgti iš namų Sindžaro kalno link. Netrukus sukrėsta panikuojanti minia virto pakrika eisena. Už jų buvo islamistai, kurie žudė visus, atsisakiusius atsiversti į islamą ar pernelyg užsispyrusius, ar sutrikusius, kad pabėgtų. Pasiviję tuos, kurie ėjo lėčiau, nušaudavo arba perrėždavo jiems gerkles. Prie Kočo priartėję sunkvežimiai kaimo tyloje riaumojo kaip sprogstančios granatos. Virpėjome iš baimės ir glaudėmės arčiau vienas kito.

„Islamo valstybė“ lengvai užėmė Sindžarą – jiems pasipriešino tik keli šimtai jazidų, savo ginklais mėginusių ginti kaimus, bet greitai jiems baigėsi šoviniai. Netrukus sužinojome, kad daugelis mūsų kaimynų sunitų sveikino kovotojus ir netgi jiems padėjo blokuodami kelius ir neleisdami jazidams nusigauti į saugią vietą, kad iš aplinkinių kaimų teroristai galėtų išvyti visus, išskyrus sunitus. Tada kaimiečiai kartu su teroristais eidavo plėšti tuščių jazidų kaimų. Dar didesnį sukrėtimą patyrėme dėl kurdų, prisiekusių mus ginti. Vėlai naktį be jokio įspėjimo pešmergai sušoko į savo sunkvežimius ir saugiai išvažiavo iš Sindžaro iki pasirodant „Islamo valstybės“ kovotojams, nors mėnesių mėnesius tikino, kad kovos už mus iki galo.

Vėliau kurdų vyriausybė tvirtino, kad tai buvo „taktinis atsitraukimas“. Jie sakė, kad karių buvo per mažai, kad galėtų išlaikyti savo pozicijas regione. Vadai manė, kad likti būtų savižudybė; jų pajėgos atneštų daugiau naudos kitose Irako dalyse, kur dar ne viskas buvo prarasta. Mėginome nukreipti savo pyktį sprendimus priėmusius Kurdistano lyderius, o ne į paprastus karius. Tačiau niekaip nepajėgėme suprasti, kodėl jie išvažiavo mūsų neįspėję, kodėl nepasiėmė su savimi ar nepadėjo pasiekti saugaus prieglobsčio. Jei būtume žinoję, kad jie išeina, būtume išvažiavę į Kurdistaną. Esu beveik įsitikinusi, kad atvykus ISIS Kočo būtų buvęs tuščias.

Kaimiečiai tai vadino išdavyste. Tie, kurių namai buvo greta postų, matė pešmergus išvažiuojant ir bergždžiai maldavo palikti kaimo gyventojams bent savo ginklus. Naujiena netruko pasklisti po visą kaimą, bet prireikė laiko, kol suvokėme, kas mūsų laukia. Pešmergai buvo nepaprastai gerbiami ir daugelis kaimiečių buvo įsitikinę, kad jie grįš ir atliks savo pareigą. Taigi išgirdusios pirmąsias ISIS šūvių salves kai kurios Kočo moterys pradėjo tarpusavyje šnabždėtis: „Gal pešmergai grįžo mūsų gelbėti.“

Pešmergams išėjus netrukus apleistuose postuose ir patikros punktuose jau šeimininkavo kovotojai ir mes atsidūrėme spąstuose. Jokio pabėgimo plano neturėjome, o islamistai greitai užblokavo kelią, kuris iš pietinių Sindžaro kaimų, kaip antai Kočo, vedė į kalną, ant kurio jau būriavosi ten pasislėpti mėginančios šeimos. Kelios pabėgti bandžiusios šeimos buvo pagautos ir nužudytos arba pagrobtos. Mano motinos sūnėnas su šeima taip pat mėgino išvykti. Jų automobilį sustabdė islamistai ir vyrus iš karto sušaudė. „Kas nutiko moterims, nežinau“, – pasakojo motina, pasikalbėjusi su kažkuo telefonu, taigi įsivaizdavome blogiausia. Tokios istorijos pripildė mūsų namus baimės.

Kai atėjo „Islamo valstybė“, Hezni ir Saoudo nebuvo Kočo, nes jie dirbo – Hezni Sindžare, o Saoudas Kurdistane. Jie skambino visą naktį siaubingai kankindamiesi, nes buvo taip toli ir saugūs. Broliai papasakojo viską, ką galėjo, apie tai, kas vyksta Sindžare. Bėgantys jazidai, dešimtys tūkstančių jazidų su savo gyvuliais vienos juostos keliu traukė link kalno. Laimingieji susigrūdo į automobilius arba kabojo aplipę sunkvežimius ir mėgino kuo greičiau prasisprausti pro minią. Kai kurie stūmė vyresnio amžiaus žmones karučiuose ar sulinkę nuo svorio nešė juos ant nugarų. Vidudienio saulė negailestingai spigino ir keli itin garbaus amžiaus ar ligoti žmonės mirė tiesiog kelio pakrašty, o jų liesi kūnai krito į smėlį kaip lūžtančios šakos. Pro šalį praeinantys galvojo tik kaip pasiekti kalną ir taip bijojo pakliūti teroristams į rankas, kad, atrodė, nė nepastebi, kas darosi aplinkui.

Artėdami prie kalno jazidai pakeliui paliko visą savo mantą. Vaikiškas vežimėlis, paltas, puodas – pirmą kartą bėgdami iš namų jie negalėjo įsivaizduoti, kaip galėtų palikti tuos daiktus. Kaip valgysi, jei neturi puodo, kuriame galėtum gaminti? Ką daryti, kai rankos pavargs nešti kūdikį? Ar pavyks grįžti namo iki žiemos? Tačiau žmonės be galo išvargo ir su kiekvienu žingsniu atstumas iki kalno, atrodo, tik didėjo, kol galiausiai visi jų daiktai virto sunkia našta ir liko dulkėti palei kelią kaip šiukšlės. Vaikai vilko kojas, kol batai suplyšo į skutelius. Pasiekę kalną vieni ropštėsi į viršų stačiais šlaitais, kiti pasislėpė olose, šventyklose ar ant kalno įsikūrusiuose kaimuose. Vingiuotais keliais lėkė mašinos, kelios jų nuslydo į šoną, kai vairuotojai skubėdami jų nesuvaldė. Daugybė pabėgėlių susigrūdo kalno plynaukštėje.

Kalno viršūnėje nebuvo nė kiek lengviau. Kai kurie jazidai iškart nuskubėjo ieškoti maisto ir vandens ar dingusių giminaičių ir maldavo padėti tų, kurie gyveno kaimuose ant kalno. Kiti sustirę atsisėdo. Gal buvo pavargę. O gal pirmą kartą nuo tada, kai į Sindžarą atėjo islamistai, pasijuto saugūs, santykinai saugūs, ir pradėjo galvoti apie tai, kas jiems nutiko. Jų kaimai buvo užimti ir viskas, ką turėjo, dabar priklausė kažkam kitam. Užėmusi visą regioną, „Islamo valstybė“ griovė nedideles kalno papėdėje stovėjusias šventyklas. Vienose greta kalno esančiose kapinėse, kur paprastai buvo laidojami vaikai, dabar buvo daugybė įvairaus amžiaus žmonių kūnų – tų, kuriuos nužudė ISIS arba kurie mirė mėgindami pasiekti kalną. Buvo nužudyti šimtai vyrų. Berniukus ir jaunas moteris grobė ir vėliau vežė į Mosulą ar Siriją. Vyresnes moteris, mano motinos amžiaus, rinkdavo į krūvą, sušaudydavo ir suversdavo į bendrus kapus.

Pasiekę kalno viršūnę jazidai pradėjo galvoti apie sprendimus, kuriuos priėmė bėgdami. Gal užkirto kelią kitam kalno link skubančiam automobiliui, kad atkaktų pirmieji, ar nesustojo paimti pakeliui einančio pėsčiojo. Galbūt galėjo su savimi pasiimti gyvulius, o gal reikėjo dar kiek palūkėti ir ką nors išgelbėti?

Mano motinos sūnėnas gimė neįgalus ir jam buvo sunku vaikščioti. Atėjus islamistams jis primygtinai reikalavo, kad artimieji trauktų kalno link pirma jo, žinodamas, kad savo kojomis ten nenusigaus. Ar jam pasiseks? Dabar išsigelbėjusieji įstrigo svaiginančiame karštyje kalno viršūnėje, o apačioje knibždėte knibždėjo islamistų. Nebuvo matyti nė ženklo jokios pagalbos.

Klausėmės tų naujienų nujausdami, kad mūsų laukia toks pats likimas, ir meldėmės. Paskambinome visiems, kuriuos pažinojome arabų sunitų kaimuose ir Kurdistane, bet niekas negalėjo suteikti mums vilties. Tą naktį ir rytą ISIS neužpuolė Kočo, tačiau aiškiai parodė, kad jei mėginsime pabėgti, mus nužudys. Gyvenantieji kaimo pakraštyje papasakojo, kaip jie atrodo. Kai kurie iki pat akių buvo užsitraukę skareles. Daugelis nešiojo barzdas. Jie turėjo amerikietiškus ginklus – amerikiečiai išeidami juos perdavė Irako kariuomenei, o kai kariai paliko savo postus, ginklus pasiėmė islamistai. Kovotojai atrodė lygiai taip pat kaip savo televizijos kanaluose ar propagandiniuose vaizdo įrašuose internete. Man jie atrodė nežmonės. Kaip ir šautuvai, kuriuos jie nešiojosi, ar tankai, kuriais važinėjo, tie vyrai man tebuvo ginklai ir jie buvo nukreipti į mano kaimą.

Pirmąją dieną, rugpjūčio trečiąją, į Kočo atvyko ISIS vadeiva ir Ahmedas Jasso ir sukvietė vyrus į dževatą. Kadangi Eliasas buvo vyriausias, jis nuėjo išsiaiškinti, kas vyksta. Laukėme jo kieme slėpdamiesi mažuose savo avių šešėliuose – avys čia buvo perkeltos saugumo sumetimais. Gyvuliai ramiai bliovė abejingi tam, kas vyksta aplinkui.

Greta manęs sėdinti Kathrine atrodė visai jaunutė ir išsigandusi. Nors mus skyrė keleri metai, mokykloje mokėmės vienoje klasėje ir buvome neišskiriamos. Paauglystėje abi nepaprastai domėjomės makiažu ir šukuosenomis, kurias darėme viena kitai, o savo naują stilių ir techniką turėjome progos išbandyti, kai vykdavo vestuvės. Nuotakos mus įkvėpdavo; savo išvaizdai jos niekada neskirdavo tiek laiko ir pinigų kaip tą dieną, visos buvo lyg nužengusios nuo mados žurnalų. Aš jas atidžiai apžiūrinėdavau: „Kaip jai pavyko taip susišukuoti? Koks šio lūpdažio atspalvis?“ Tada prašydavau nuotakos nuotraukos, kurią pridėdavau prie savo kolekcijos storame žaliame nuotraukų albume. Įsivaizduodavau, kad kai atidarysiu savo saloną, moterys vartys mano albumą ieškodamos labiausiai patinkančios šukuosenos. Tuo metu, kai atėjo ISIS, aš jau turėjau per du šimtus nuotraukų. Mano mėgstamiausia buvo su jauna brunete ir laisvai nuo viršugalvio krintančiomis garbanomis, apkaišytomis mažytėmis baltomis gėlėmis.

Paprastai su Kathrine labai rūpinomės savo ilgais plaukais – gausiai įtrindavome juos alyvuogių aliejumi ir dažydavome chna, bet šiandien net nesišukavome. Mano dukterėčia buvo išblyškusi ir tyli, staiga pasijutau gerokai už ją vyresnė. Norėjau, kad ji pasijustų geriau.

– Nesijaudink, – tariau imdama jos ranką. – Viskas bus gerai.

Taip man sakydavo motina, ir net jeigu ja netikėjau, ji privalėjo būti stipri dėl savo vaikų, kaip aš dabar turėjau būti stipri dėl Kathrine.

Eliasas įžengė į kiemą ir visi atsisuko į jį. Jis greitai kvėpavo, lyg iš dževato būtų bėgęs, ir mėgino apsiraminti prieš pradėdamas kalbėti.

– „Daeš“ apsupo Kočo, – tarė jis. – Išvažiuoti galimybių nėra. Dževate „Islamo valstybės“ vadeiva įspėjo vyrus, kad už

mėginimą pabėgti jie bus baudžiami.

– Jis sakė, kad keturios šeimos jau mėgino, – pasakojo mums Eliasas. – Jas sustabdė. Vyrai atsisakė atsiversti. Juos nužudė. Moterys laikė įsikibusios vaikų. Juos atskyrė. Pasiėmė automobilius ir dukteris.

– Pešmergai būtinai grįš, – sušnabždėjo motina stovėdama vietoje. – Turime melstis. Dievas mus išgelbės.

– Kas nors ateis mums padėti, – tarė Massoudas pykdamas. – Juk jie negali mūsų tiesiog čia palikti.

– Vadeiva sakė, kad turime paskambinti savo giminaičiams ant Sindžaro kalno ir liepti pasiduoti, – tęsė Eliasas. – Liepė jiems pasakyti, kad jei nusileis nuo kalno, jų pasigailės.

Tylomis sėdėjome ir virškinome naujieną. Nors ant kalno buvo sunkumų, jazidai, kuriems pavyko ten nusigauti, bent jau nebuvo ISIS rankose. Tikėjome, kad kalnas apsaugos mus nuo persekiojimo. Ne viena jazidų karta rado prieglobstį Sindžaro olose, gėrė iš jo šaltinių ir maitinosi nuo jo medžių surinktais figomis ir granatais. Kalną supo mūsų šventyklos ir šeichai, ir manėme, kad Dievas tikriausiai jį stebi ypač atidžiai. Hezni pavyko iš Sindžaro nusigauti iki kalno ir paskambinęs piktindavosi, kad dėl jo nerimaujame.

– Jus verkiate dėl mūsų, bet mes verkiame dėl jūsų, – sakė jis. – Mes jau išgelbėti.

Darėme tai, ką liepė kovotojai. Jie ėjo nuo vienų durų prie kitų rinkdami kaimo gyventojų ginklus ir mes atidavėme visus savo šautuvus, išskyrus vieną, kurį vėlai naktį užkasėme ūkyje, manydami, kad jie mūsų nemato. Bėgti nemėginome. Kasdien Eliasas ar kitas brolis eidavo į dževatą gauti nurodymų iš ISIS vadeivos ir grįžę pasakodavo mums naujienas. Mes likdavome namie ir tyliai sėdėdavome. Užkastas šautuvas taip ir liko po žeme. Tačiau, kad ir ką žadėjo islamistai, greičiau mirtume nei lieptume Hezni ar kam nors kitam nulipti nuo Sindžaro kalno. Visi žinojo, kas laukia jazidų, jei jie nusileis.

N. Murad  su J. Krajeski „Paskutinė mergina: Mano nelaisvės ir kovos  su „Islamo valstybe“ istorija“ Iš anglų kalbos vertė Eglė Podčašinskienė, „Baltos lankos“, Vilnius, 2018 

Karlas Ove Knausgårdas – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu.

Labiausiai pasaulyje K. O. Knausdårdas išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, kuriame šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais – mirties, meilės, meno, žmogaus baimių ir gėdos jausmo – klausimais. Šis literatūros šedevras suteikia galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

Knygų ciklas „Mano kova“ literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagą išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas.

Pirmoje ciklo knygoje „Mano kova. Mirtis šeimoje“ autorius dokumentuoja savo paauglystės prisiminimus, aistrą roko muzikai, pirmąjį įsimylėjimą, santykius su vyresniuoju broliu, mylinčia, tačiau blankia, beveik nepastebima motina ir nutolusiu, nenuspėjamu tėvu. Iki gyvuonies jautrumo analizuoja skausmą, kitus prieštaringus jausmus, patirtus tėvui mirus. Autorius kuria vitališką ir itin universalų pasakojimą apie kasdienes, mažas ir dideles, žmogaus kovas, kurias mes visi kovojame diena iš dienos.

***

Širdžiai gyvenimas – dalykas paprastas: ji plaka tiek, kiek gali. Kol sustoja. Anksčiau ar vėliau, vieną ar kitą dieną tas dunksintis judesys tiesiog liaujasi, kraujas suteka į žemiausią kūno vietą, susikaupia į nedidelį krešulį, kuris iš išorės matyti kaip tamsus, minkštas lopinėlis ant vis labiau bąlančios odos, temperatūra vis žemėja, galūnės stingsta, žarnos ištuštėja. Šie pirmųjų valandų pokyčiai vyksta taip lėtai, taip užtikrintai, kad atrodo kone ritualiniai, tarsi gyvybė kapituliuotų pagal tam tikras aiškias taisykles, savotišką gentlemen’s agreement, kurio laikosi ir mirties pasaulio atstovai: jie visada palaukia, kol gyvybė pasitrauks, ir tik tada pradeda naujojo kraštovaizdžio invaziją. Vėliau ji tampa nebeatšaukiama. Milžiniškų bakterijų spiečių, ėmusių plisti kūno viduje, niekas negali sustabdyti. Jei jos imtųsi darbo vos keliomis valandomis anksčiau, greitai sulauktų pasipriešinimo, bet dabar tvyro ramybė, jos skverbiasi vis gilyn į drėgmę ir tamsą. Pasiekia Haverso kanalus, Lyberkiuno liaukas, Langerhanso saleles. Pasiekia Baumano kapsulę inkstuose, Klarko skiltį stubure, vidurinių smegenų juodąją medžiagą. Ir pasiekia širdį. Širdis dar sveika, bet jos plakimas užgniaužtas, ir kadangi visai šiai konstrukcijai buvo skirta judėti, ji staiga pradeda atrodyti keistai apleista, tarsi statybvietė, kurią statybininkai turėjo paskubomis palikti, taigi gali įsivaizduoti, kaip nejudėdamos stovi transporto priemonės, gelsvai šviečiančios miško tamsoje, tušti barakai, pilnai pakrauti funikulieriaus vagonai, pakibę vienas šalia kito ant kalno šlaito.

Vos tik gyvybė palieka kūną, šis tampa mirties nuosavybe. Lempos, lagaminai, kilimai, durų rankenos, langai. Dirvos, pelkės, upeliai, kalnai, debesys, dangus. Visai tai nėra mums svetima. Mus nuolatos supa mirties pasaulio daiktai ir reiškiniai. Ir vis tiek beveik niekada nejaučiame didesnio nejaukumo nei matydami jame įkalintą žmogų, bent jau sprendžiant iš visų tų pastangų, kurias dedame siekdami patraukti iš akių negyvus kūnus. Didesnėse ligoninėse jie ne tik paslepiami atskirose, neprieinamose patalpose – net ten vedantys keliai yra slapti, su atskirais liftais ir atskirais koridoriais rūsiuose, ir net jei atsitiktinai paklystumei viename jų, pro šalį pravežami negyvi kūnai visada būna pridengti. Kai juos reikia išgabenti iš ligoninės, jie išvežami pro atskirus vartus automobiliuose tamsintais langais; bažnyčioje jiems yra atskiras belangis kambarėlis; per laidotuvių ceremoniją jie guli uždarytuose karstuose iki pat nuleidžiant juos į žemę arba sudeginant krosnyje. Sunku atrasti kokį nors praktinį tokio elgesio motyvą. Juk negyvi kūnai galėtų, pavyzdžiui, būti stumiami ligoninės koridoriais neštuvuose su ratukais nepridengti, vežami iš ten paprastu taksi automobiliu, niekam nesukeliant pavojaus. Pagyvenęs vyras, miręs kino seanso metu, galėtų sėdėti sau krėsle, iki filmas pasibaigs, taip pat ir per visą kitą seansą. Mokytojas, gavęs širdies smūgį mokyklos kieme, nebūtinai turi būti iškart išnešamas – nieko nenutiks, jei jis šitaip pagulės, iki ūkvedys ras laiko juo pasirūpinti, net jei tektų palaukti iki popietės ar net vakaro. Jei ant jo nutūptų paukštis ir imtų lesioti, kam tai galėtų rūpėti? Ar tai, kas jo laukia kape, geriau vien dėl to, kad mes to nematome? Kol mirusieji neužtveria mums kelio, nėra ko skubėti, jie juk darsyk nemirs. Ypač šiuo atžvilgiu parankus būtų šaltmetis žiemą. Ant suolelio ar tarpuvartėse mirtinai sušalę benamiai, nuo aukštų statinių ar tiltų nušokę savižudžiai, laiptinėse pargriuvusios pagyvenusios moterys, sumaitotuose automobiliuose įstrigę žuvusieji, alkoholio padauginęs jaunuolis, po vakaro mieste paskendęs jūroje, po autobuso ratais patekusi maža mergaitė – kam skubėti juos slėpti? Dėl padorumo? Ar nebūtų padoriau, jei mergaitės tėvai po valandos kitos dar gautų pamatyti ją, gulinčią sniege šalia nelaimės vietos, su visų akims išstatytu kūnu, perskelta galva, krauju permirkusiais plaukais ir švaria dygsniuota striuke? Atvira pasauliui, be paslapčių – taip ji gulėtų. Bet net valandėlė sniege yra neįsivaiz-duojamas dalykas. Miestas, kuris nepatraukia savo mirusiųjų iš akių, kur galima matyti juos gulinčius gatvėse ir skersgatviuose, parkuose ir automobilių stovėjimo aikštelėse, – tai ne miestas, o pragaras. Kad toks pragaras realistiškiau ir iš esmės teisingiau atspindėtų mūsų gyvenimo sąlygas, neturi jokios reikšmės. Žinome, kad taip yra, bet nenorime to matyti. Iš to ir kyla kolektyvinis išstūmimo iš sąmonės aktas, pasireiškiantis mirusiųjų išgabenimu.

Tačiau būtent kas išstumiama iš sąmonės, nėra taip lengva pasakyti. Tai negali būti pati mirtis, nes jos nuolatinis buvimas šalia pernelyg akivaizdus. Kiek mirusiųjų išvardijama laikraščiuose ar parodoma žiniose per dieną, priklauso nuo aplinkybių, bet skaičius per metus tikriausiai išlieka gan stabilus, ir kadangi jis pasiskirsto į tiek daug kanalų, to išvengti beveik neįmanoma. Tačiau toji mirtis neatrodo grėsminga. Priešingai – mes jos pageidaujame, mielai mokame, kad ją pamatytume. Jei dar įskaičiuotume neišmatuojamus mirties atvejų kiekius, pateikiamus grožiniuose kūriniuose, sistema, traukianti mirusiuosius iš akių, tampa dar nesuprantamesnė. Jei mūsų negąsdina mirtis kaip reiškinys, kodėl tada taip nejauku matyti negyvus kūnus? Tai galėtų reikšti, kad esama dviejų mirties rūšių arba kad tarp mūsų įsivaizdavimo apie mirtį ir tikrosios mirties egzistuoja prieštara, iš esmės grindžiama vienu: šiame kontekste esminis dalykas yra tai, kad mūsų įsivaizdavimas apie mirtį taip tvirtai įsišaknijęs pasąmonėje, jog mes ne tik būname sukrėsti išvydę, kaip nuo jo nutolusi realybė, bet ir kaip įmanydami stengiamės tai paslėpti. Tai nėra jokio sąmoningo apmąstymo pasekmė, kaip religinių ritualų, pavyzdžiui, laidotuvių, atveju – jų turinys ir prasmė mūsų laikais tapo susitarimo reikalu, ir jos persikėlė iš iracionaliosios į racionaliąją sferą, iš kolektyvo perėjo individui, – ne, tai, kaip mes tempiame šalin mirusiuosius, niekada nebuvo diskusijos objektas, tiesiog visada taip darydavome vedami būtinybės, kurios niekas negali pagrįsti, tačiau visi jaučia: jei vėjuotą rudens sekmadienį tavo tėvas miršta kur nors ant vejos, mažų mažiausiai užkloji jį pledu. Tačiau tai ne vienintelis mūsų impulsas mirusiųjų atžvilgiu. Lygiai kaip ir negyvėlių slėpimas, į akis krinta, kad jie visada skubiai guldomi kuo arčiau žemės paviršiaus. Ligoninė, gabenanti savo mirusiuosius aukštyn, įrengianti skrodimo patalpas ir šaldytuvus viršutiniuose pastato aukštuose, yra beveik neįsivaizduojama. Mirusieji visada laikomi kaip įmanoma arčiau žemės. Tas pats principas galioja ir jais pasirūpinančioms įstaigoms: kabinetus aštuntame aukšte lyg niekur nieko gali turėti draudimo bendrovė, bet tik ne laidojimo paslaugų įmonė. Visos laidojimo paslaugų įmonės įsirengia patalpas kuo arčiau grindinio. Kodėl taip yra, nelengva pasakyti; kyla pagunda manyti, kad tai siejasi su senais papročiais, atsiradusiais dėl praktinių sumetimų, pavyzdžiui, kad rūsyje šalta, todėl tai tinkamiausia vieta negyvėliams laikyti, ir šis principas išliko iki pat šaldytuvų ir šaldymo kamerų laikų, be to, mintis gabenti mirusiuosius į pastatų viršų išties rodosi prieštaraujanti gamtos dėsniams, tarsi aukštis ir mirtis būtų nesuderinami. Tarsi mus valdytų kažin koks giliai slypintis chtoninis instinktas, verčiantis nuleisti mi-rusiuosius į žemę, iš kurios esame kilę.

Dėl šių priežasčių gali pasirodyti, kad mirtis skirstoma pagal dvi skirtingas sistemas. Viena jų siejasi su paslapties išlaikymu ir svoriu, žeme ir tamsa, kita – su atvirumu ir lengvumu, eteriu ir šviesa. Kokiame nors Artimųjų Rytų mieste nužudomi tėvas su vaiku, kol tėvas mėgina patraukti vaiką iš ugnies linijos, ir jų atvaizdas – glaudžiai susilietę, besipurtantys kūnai, kulkų varpoma mėsa, – užfiksuotas fotoaparato, išsiunčiamas vienam iš tūkstančių aplink Žemę skriejančių palydovų ir nuotrauka pasklinda po pasaulio televizorius, o iš ten įsilieja į mūsų sąmonę kaip dar viena mirusiųjų ar mirštančiųjų nuotrauka. Šie atvaizdai neturi jokio svorio, jokių matmenų, jie nesusiję nei su jokiu laiku, nei su jokia vieta, taip pat neturi jokio ryšio su nufotografuotais kūnais. Jie yra niekur ir visur. Dauguma jų tiesiog prasiskverbia kiaurai mus ir išnyksta, tik kai kurie dėl įvairių priežasčių lieka gyventi mūsų smegenų užkaboriuose. Nuo kalno šliuožianti slidininkė pargriūva ir persiplėšia šlaunies arteriją, jai iš paskos per baltą kalvą nusidriekia raudona kraujo uodega, ji miršta dar kūnui nesustojus. Nuo žemės atsiplėšia lėktuvas, jam bekylant iš sparnų pasipila liepsnos, dangus virš priemiesčių namų mėlynas, lėktuvas sprogsta jame ugnies kamuoliu. Vieną vakarą prie Šiaurės Norvegijos krantų nugrimzta žvejybinis laivelis, septynių asmenų įgula paskęsta, o kitą rytą įvykis aprašomas visuose laikraščiuose, nes tai vadinamoji mįslė – oras buvo ramus, iš laivelio nepasiųstas joks pagalbos šauksmas, jis tiesiog dingo, ir televizijos redakcijos tai pabrėžia skraidydamos sraigtasparniu virš nelaimės vietos, rodydamos tuščios jūros vaizdus. Dangus debesuotas, pilkšvai žalsvos vilnys ramios ir sunkios, tarsi būtų visai kito temperamento nei šen bei ten prasiveržiančios baltos, putotos jų keteros. Sėdžiu vienas ir stebiu jas. Tikriausiai pavasario metas, nes tėvas darbuojasi sode. Stebeiliju į jūros paviršių nesiklausydamas, ką kalba reporteris, ir netikėtai priešais mane ima ryškėti veido kontūrai. Nežinau, kiek laiko tai trunka, galbūt kelias sekundes, bet pakankamai ilgai, kad paliktų man neišdildomą įspūdį. Vos tik veidas išnyksta, atsistoju ir einu ieškoti, kam tai papasakoti. Motina dirba vakarinėje pamainoje, brolis žaidžia varžybose, kiti kvartalo vaikai manęs nesiklausys, tad telieka tėtis, pamanau, ir nuskubėjęs laiptais įsispiriu į batus, užsitraukiu švarką, praveriu duris ir apibėgu namą. Mums neleidžiama bėgioti po sklypą, todėl prieš patekdamas į jo regos lauką sulėtinu tempą ir pradedu eiti. Jis stovi kitapus namo, ten, kur ketinama užveisti daržą, ir kūju daužo uolieną. Nors duobė yra vos kelių metrų gylio, dėl iškastos juodos žemės, ant kurios jis stovi, ir prie tvoros už jo nugaros tankiai suaugusių šermukšnių guoto prieblanda atrodo tirštesnė. Kai tėvas atsitiesia ir atsisuka į mane, jo veidas beveik visiškai skendi tamsoje.

Ir vis tiek aš gerai žinau, kaip jis nusiteikęs. Tai išduoda ne jo veido mina, bet kūno padėtis, ir tą įmeni ne protu, o intuicija.

Jis padeda kūjį į šalį, nusimauna pirštines.

– Na, kas dabar? – klausia.

– Ką tik per televizorių mačiau veidą jūroje, – sakau stovėdamas aukščiau jo ant vejos. Kiek ankstėliau tą popietę kaimynas nukirto pušį, ir nuo rąstų, sukrautų prie akmeninės tvoros, oras prisipildęs aitraus sakų aromato.

– Narą? – pasiteirauja tėtis. Jis žino, kad domiuosi narais, ir nė nenumano, kad galėčiau rasti ką nors dar įdomesnio, kas atgintų mane pasipasakoti.

Papurtau galvą.

– Tai buvo ne žmogus. Tai buvo tarsi atvaizdas jūroje.

– Sakai, tarsi atvaizdas? – suklūsta jis ir iš marškinių kišenės iš-sitraukia cigarečių pakelį.

Linkteliu galvą ir apsisuku.

– Palūkėk, – sako jis.

Čirkšteli degtuką ir palenkia galvą prisidegdamas cigaretę. Liepsnelė pilkoje prieblandoje pragraužia nedidelę šviesos kiaurymę.

– Na va, – tarsteli.

Giliai įtraukęs dūmo, jis pastato pėdą ant uolienos ir įsistebeilija mišką kitapus kelio. O galbūt į dangų virš medžių.

– Ar matei Jėzaus atvaizdą? – klausia pakeldamas akis į mane. Jei ne draugiškas balso tonas ir ilga pauzė prieš klausiant, būčiau pamanęs, kad tyčiojasi. Jam kiek nejauku, kad esu krikščionis; iš manęs jis tikisi tik to, kad neišsiskirčiau iš kitų, o iš visų kvartale šurmuliuojančių vaikų tik jo jauniausiasis sūnus vadina save krikščionimi.

Bet šįkart jam nuoširdžiai įdomu.

Pajuntu džiaugsmo pliūpsnį, kad jam išties rūpi, bet kartu esu šiek tiek išmuštas iš vėžių, kad jis mane taip nuvertina.

Papurtau galvą.

– Ne Jėzaus, – atsakau.

– Džiugu girdėti, – sako tėtis ir nusišypso. Kiek aukščiau ant asfaltuoto kelio tyliai čiūžčioja dviračio padangos. Čiūžčiojimas vis stiprėja, o kvartale taip tylu, kad kai netrukus dviratis prašvilpia tolėliau besidriekiančiu keliu, jo skleidžiami žemi, melodingi garsai suskamba aiškiai ir ryškiai.

Tėtis dar kartą užsitraukia dūmo ir nuspriegia pusiau surūkytą cigaretę per tvorą, keliskart sukosėja, užsimauna pirštines ir vėl tvirtai suima kūjį.

– Nebegalvok apie tai, – sako jis, pakėlęs akis į mane.

Tą vakarą man buvo aštuoneri, o tėvui – trisdešimt dveji. Nors net dabar negaliu pasakyti, kad suprantu jį ar žinau, koks žmogus jis buvo, tai, kad dabar esu septyneriais metais vyresnis už jį tuometinį, leidžia lengviau perprasti kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, kaip skyrėsi mūsų dienos. Mano dienos buvo sklidinos prasmės, kiekvienas žingsnis atverdavo kokią nors galimybę, kiekviena galimybė taip kaupinai pripildydavo mane, kad dabar, tiesą sakant, nė pats to nesuvokiu, o jo dienų prasmė nebuvo sutelkta į pavienius įvykius, bet pasklidusi po tokias dideles erdves, kad jų buvo neįmanoma apčiuopti kitaip, kaip tik per abstrakčias sąvokas. Viena jų buvo „šeima“, kita – „karjera“. Jo dienose galėjo atsiverti vos kelios nenumatytos galimybės ar apskritai jokių, jis visada bendrais bruožais žinodavo, ką jos atneš ir kaip su jomis elgtis. Tėvas buvo vedęs dvylika metų, aštuonerius iš jų dirbo mokytoju vidurinėje mokykloje, turėjo du vaikus, namą ir automobilį. Buvo išrinktas į savivaldybės tarybą ir joje atstovavo Kairiųjų partijai. Šaltuoju metų laiku užsiimdavo filatelija, ir ne tuščiai – per trumpą laiką tapo vienu aktyviausių pašto ženklų kolekcionierių mūsų krašte, o šiltuoju metų laiku jo laisvalaikį užpildydavo sodininkystė. Visiškai nenutuokiu, ką tėvas mąstė tą pavasario vakarą nei kaip matė save, atsitiesdamas sutemose su kūju rankose, bet esu beveik įsitikinęs, kad jo viduje tvyrojo jausmas, jog jis gana gerai supranta supantį pasaulį. Jis žinojo, kas tokie yra visi kvartalo kaimynai ir kokia jų socialinė padėtis, lyginant su jo paties, ir, ko gero, šiek tiek nutuokė apie tai, ką jie patys būtų mielai nuslėpę, nes mokė jų vaikus ir mikliai pastebėdavo kitų žmonių silpnybes. Kaip naujosios, gerai išsilavinusios vidurinės klasės atstovas, jis neblogai orientavosi plačiajame pasaulyje, kasdien jam pateikiamame per laikraščius, radiją ir televiziją. Šiek tiek išmanė botaniką ir zoologiją, nes augdamas domėjosi šiomis sritimis, ir nors nebuvo itin išprusęs tiksliųjų mokslų srityje, bent jau iš gimnazijos laikų prisiminė pagrindinius jų principus. Kur kas geriau išmanė istoriją, kurią kartu su norvegų ir anglų kalbomis studijavo universitete. Kitaip tariant, jis nebuvo jokios srities ekspertas, gal tik išskyrus pedagogiką, bet žinojo po truputį apie viską. Taigi buvo tradicinis mokytojas tais laikais, kai darbas vidurinėje mokykloje dar suteikdavo tam tikrą statusą. Kaimynas, gyvenantis kitapus akmeninės tvoros, Prestbakmus, dirbo mokytoju toje pačioje vidurinėje mokykloje, kaip ir kaimynas Olsenas, įsikūręs ant medžiais apsodinto šlaito už mūsų namo, o vienas kaimynų, gyvenančių kitame aplinkkelio gale, Knudsenas, buvo švietimo inspektorius kitoje vidurinėje mokykloje. Taigi kai tą pavasario vakarą aštuntojo dešimtmečio viduryje mano tėvas iškėlė virš galvos kūjį ir leido jam kristi ant uolienos, darė tai pasaulyje, kuris jam buvo artimas ir ištikimas. Ir tik kai sulaukiau jo amžiaus, supratau, kad už tai mokama tam tikra kaina. Kai pasaulio vaizdas prasiplečia, sumažėja ne tik jo keliamas skausmas, bet ir jo prasmė. Kad suprastum pasaulį, reikia atsitolinti nuo jo per tam tikrą atstumą. Tą, kas pernelyg smulkus, kad įžiūrėtume plika akimi, kaip molekulės ir atomai, mes padidiname, o tą, kas per didelis, kaip debesų sistemos, upių deltos, žvaigždėlapiai, – sumažiname. Ir tik pritaikę viską savo ribotiems pojūčiams užfiksuojame. O tą, ką užfiksuojame, vadiname žiniomis. Visą vaikystę ir jaunystę mes stengiamės nustatyti tinkamą atstumą iki įvairiausių dalykų ir reiškinių. Skaitome, mokomės, patiriame, taisome. Ir vieną dieną prieiname ribą, kai visi reikalingi atstumai nustatyti, visos reikiamos sistemos sukurtos. Tada laikas ima tekėti greičiau. Jis nebesutinka savo kelyje kliūčių, viskas sustyguota, laikas teka per mūsų gyvenimus, dienos dingsta žaibiškai, ir nė nespėjus sumoti, kas darosi, mums sukanka keturiasdešimt, penkiasdešimt, šešiasdešimt… Prasmei reikia pilnatvės, pilnatvei reikia laiko, laikui reikia pasipriešinimo. Žinios yra atstumas, žinios yra fiksuota būsena, prasmės priešas. Kitaip sakant, mano tėvo atvaizdas tą 1976-ųjų vakarą – dvilypis: viena vertus, matau jį taip, kaip mačiau tąsyk, aštuonmečio akimis – nenuspėjamą ir gąsdinantį, kita vertus, matau jį kaip bendraamžį, per kurio gyvenimą skrieja laikas, išplėšdamas vis didesnius prasmės gabalus.

Karl Ove Knausgård „Mano kova. Mirtis šeimoje“, iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė, „Baltos lankos“, Vilnius, 2018 m.

Kas ketveri metai kiekvienas žiemos žaidimas įkvepia ypatingą dvasią, kuri pradingsta pasibaigus Olimpinėms žaidynėms ir atsiranda tik per kitas. Dideli reikalavimai atletams, kopimas į aukštus kalnus, oro trūkumas ir atletiškumo išbandymas, štai su kuo susiduria kiekvienas žaidynių dalyvis. Žinoma, šiose žaidynėse kaip ir visur pasitaiko įdomybių.

Akmenslydis yra nuostabus žaidimas žiemos olimpinėse žaidynėse, paplitęs tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų. Dar ypatingesnis šiame žaidime yra akmuo, kuris gaminamas iš specialaus granito.

Pasirodo, kad egzistuoja labai mažai uolų rūšių, kurios gali atlaikyti tirpstantį ledą. Dauguma granito rūšių yra kvarcas, todėl neatlaiko akmenslydžio sąlygų. Ypatingas granitas randamas atokioje mažoje saloje Škotijos pakrantėje.

„Ailsa Craig“ yra 10 mylių į vakarus nuo Škotijos kontinentinės dalies, kuri yra saugus prieglobstis įvairiems paukščiams, tačiau vienintelis pasaulyje naudojamas retas granitas, iš kurio gaminami išriesti olimpiniai akmenys. o kai kadaise gyveno katalikai, kurie ieškojo prieglobsčio per Škotijos reformaciją, dabar ji yra nepaliestas saugus prieglobstis įvairiems paukščiams ir yra vienintelis pasaulyje naudojamas retas granitas padaryti olimpines garbanojimo akmenis.

Yra trys vandeniui atsparūs granito pogrupiai, kuriuos galima išgauti saloje: Ailsa Craig Common Green Granite, Ailsa Craig Blue Hone Granitas ir Ailsa Craig Red Hone Granitas.

Škotų sportininkai nuo 1851 m. gamina šiuos akmenis ir turi išskirtines teises į „Ailsa Craig“ granitą. Škotai tiekia akmenis kiekvienoms žiemos olimpinėms žaidynėms. Maždaug kas 10 metų Kays atranda keletą tūkstančių tonų naujų mėlynųjų ir žaliųjų granitų. Mėlynasis akmuo, kuris turi ypatingą molekulinę struktūrą, neleidžia tirpti ledui, todėl naudojamas akmens įdėklui, o žalias granitas sudaro kūną.

Nors seniausiems Lietuvos miestams daugiau nei 700 metų, šiuolaikiniai miestai pačių Lietuvių rankomis pradėti kurti vos prieš šimtmetį. Tad ir tikrų miestiečių, galinčių perduoti miesto kultūros tradicijas savo vaikams, Lietuvoje vos vienas kitas – didieji miestai kūrėsi ir vis dar kuriasi kaimo gyventojų pagrindu.

Pasak architekto, leidėjo ir iliustratoriaus Tomo S. Butkaus, kuriant šiuolaikinio miesto veidą dažnai susiduriama su paprasta problema – pagrindinių žinių apie miesto struktūrą ir erdvę stoka. „Suprantu, kad pakeisti suaugusio, susiformavusio žmogaus mąstymą yra be galo sunku. Tačiau mieste mes ne vieni – čia auga ir mūsų vaikai. Tai, kaip vaikai mato ir supranta miestą – labai svarbu, tai mūsų miestų ateitis“, – tikina T. S. Butkus.

Pirmasis miesto vadovėlis

Mintį apie knygą, kuri lavintų vaikų suvokimą apie miestą ir jo struktūrą, Tomas augino kone 15 metų. Įdomu, kad tokio tipo mokomosios priemonės apie miestą, kurioje sutilptų urbanistikos – mokslo apie miestus – pagrindai, nėra ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Todėl praėjusių metų gale dienos šviesą išvydo jo parengtas ir iliustruotas „Miesto gidas vaikams“.

„Vaikai – neatsiejama tiek šiandienos, tiek ateities miesto dalis. Gaila, kad Lietuvos miestai vis dar nėra jiems pritaikyti. Keliaudami miesto erdvėmis vaikai įgauna pagrindinius orientavimosi aplinkoje, socialinio bendravimo, technologijų ir procesų suvokimo įgūdžius – tai labai svarbu auginant ateities kartą. O mūsų šalyje vaikams draugiškas miestas dar tik pradeda kurtis“, – sako intriguojančios, vaikams skirtos knygos autorius.

Organizatorių archyvo nuotr.

Pasak Tomo, miestas – mūsų visų namai: „Savo namuose juk žinome kur sudėti drabužiai, kur slepiasi cinamonas, kur padėtos kniedės ir kur rasti vaško. Žinome, kuri erdvė skirta valgyti, o kuri – ilsėtis. Taip pat ir mieste. Tik miestas kur kas didesnis, sudėtingesnis, čia gyvena ne tik mūsų šeima, bet ir kertasi įvairios jo gyventojų – politikų, verslininkų, visuomeninių organizacijų ir kaimynų – nuomonės, vyksta įvairūs ekonominiai, politiniai, socialiniai ir kultūriniai procesai. Tačiau viskas vyksta konkrečioje, apibrėžtoje erdvėje, turinčioje savo struktūrą – mūsų visų namuose.“

Pažinti miestą per vėlu nebūna

Nors knyga skirta vaikams, joje naujų žinių ras ir tėvai, ir seneliai. Juolab, kad mokytis apie sudėtines miesto dalis ir jų išdėstymą erdvėje gali tapti puikia turiningo laisvalaikio kartu dalimi. „Vaikai vis mažiau laiko praleidžia kartu su tėvais. O vieniems jiems greitai pasidaro nuobodu – juk net smėlio dėžėje ar žaidimų aikštelėje būdamas vienas vaikas greitai ima nuobodžiauti. Ir visai nesvarbu, kad naujos ir pačios įmantriausios sūpynės priklauso jam vienam“, – šypsosi T. S. Butkus.

Todėl „Miesto gidas vaikams“ – gausiai iliustruota ir užduotimis praturtinta knyga. Juk mokytis žaidžiant kur kas įdomiau ir smagiau. Į šį žaidimą gali būti įtraukti ir tėvai bei seneliai – pats Tomas su savo vaikais mėgsta piešti ir konstruoti netikėčiausias struktūras. „Tėvams ir seneliams gatvės, kurioje gyvena, socialinės aplinkos (kada paskutinįkart sveikinotės su kaimynu iš gretimo namo?) ir kvartalo erdvių tyrinėjimas gali tapti ne tik puikia pramoga su vaikais, bet ir atverti akis – pamatyti tokį savo miestą, kokio iki šiol per skubėjimą nepastebėjote“, – sako architektas.

Ar visi miestai vienodi?

Tomas nusišypso: „Ir taip, ir ne. Miesto pagrindą sudaro gamtinė aplinka. Pavyzdžiui, ir Klaipėda, ir Barselona yra pakrančių uostai, turintys senamiestį. Tačiau čia jų panašumai ir baigiasi. Tuo miestai ir įdomūs – skirtinga istorija ir, svarbiausia, skirtingi juose gyvenantys žmonės, jų papročiai, tradicijos ir tikėjimas kuria skirtingus miestus. Tikiu, kad urbanistikos pagrindus įgavusi vaikų karta sukurs dar gražesnį miesto veidą. To ir linkiu visai Lietuvai.“

Režisierius Gytis Bernardas Padegimas nesistengia būti madingas. Jam svarbiausia – spektaklio siunčiama žinutė. Apie premjerinį spektaklį „Noktiurnas“ Kauno miesto Kameriniame teatre – neįprastos struktūros pjesės pasirinkimą ir temos aktualumą, darbą su aktoriumi Dovydu Stončiumi, kūrybinį procesą ir spektaklio siunčiamą žinutę – su spektaklio režisieriumi G. Padegimu kalbasi teatrologė Kristina Apanavičiūtė.

„Noktiurnas“ – ilgai brandinta ir visuomenei aktuali pjesė

Ši pjesė manyje kirba jau eilę metų. Ji kalba apie labai svarbią problemą, kuri darosi vis aktualesnė. Tai yra atleidimo tema. Mes labai mokame kaltinti, kiršinti, susipriešinti ir labai nemokame atleisti vieni kitiems. Man atrodo, gyvendami krikščioniškoje šalyje, mes esame visiškai pamiršę, kad krikščionybė visą laiką moko teisti ne asmenį, bet jo blogus darbus. Pats žmogus sutvertas pagal Dievo atvaizdą. Jo orumas negali būti trypiamas ir žeidžiamas. Galima teisti tik blogus žmogaus darbus, jo ydas, nusikaltimus. Pas mus priešingai – užpuolamas ir naikinamas pats žmogus. Ši pjesė kaip tik ir leidžia kalbėti apie tą mechanizmą. Netgi po labai didelių, sunkių, lemtingų įvykių, susijusių su žmogaus netektimi yra atgaila, atsiprašymas bei misericordia (lot. gailestingumas). Pas mus tai yra pamiršta. Jei žmogus prasikalto arba kažkam atrodo, kad prasikalto, jis yra persekiojamas, naikinamas, žeminamas. Man atrodo, kad viena emigracijos iš Lietuvos priežasčių būtent ir yra žmogiškojo orumo deficito sindromas, jog negerbiamas žmogaus orumas. Mane maloniai nustebino Vilniuje ant troleibuso pamatyta Romeno Gari citata „Vienintelio dalyko, kurio negalima atleisti, tai neatleidimo. Šią formulę naudojame kuriant spektaklį. Visada yra krikščioniškas gailestingumas ir atleidimas.

Man svarbi ir įdomi yra knygos tema. Kažkada buvo sakoma, kad ji yra geriausias draugas. Knyga yra ir galinga psichoterapijos priemonė. Žmogus rašydamas knygą, o ir ją skaitydamas, gali nuskaidrėti, sudeginti eilę negatyvių savo išgyvenimų. Jeigu nori eiti į priekį – turi susitaikyti su savimi, savo praeitimi, aplinka ir aplinkiniais. Atgailauti ir atsiprašyti tų, kuriems suteikei skausmą. Žinoma, reikia kantrybės, bet knyga prasiskverbia į tavo emocinį ir dvasinį gyvenimą bei jį aktyvuoja.

 © D.Matvejev nuotr.

Dovydas Stončius – apgalvotas pasirinkimas

Dovydą Stončių pastebėjau, kai jis dar buvo moksleivis. Su Loreta Vaskova jie mokėsi vienoje klasėje, dramos studijoje pas Reginą Šaltenytę. Taip pat jie vaidino mano magistrantės iš Skandinavijos spektaklyje. Tuokart Dovydą ir įsiminiau. Kaip ir dauguma Gintaro Varno studentų, mano įsitikinimu, Dovydas Stončius yra aukšto profesinio pajėgumo ir lygmens aktorius. Aš galvojau apie keletą aktorių, bet taip jau atsitiko, kad Dovydas puikiai atliko mažesnį vaidmenį – Carą Aleksandrą I mano spektaklyje „Karalienė Luizė“ Klaipėdos dramos teatre. Pradžioje visada duodu aktoriui nedidelį vaidmenį, vėliau didesnį, o galiausiai didžiausią. Man nereikia daryti net aktorių atrankų. Aš visus matau ir žinau. Stebiu kaip jie vaidina akademijoje, žiūriu jų diplominius spektaklius. Man pasirodė, kad ir kokybiškai ir kiekybiškai Dovydas Stončius yra pribrendęs monospektakliui ir būtent šiam vaidmeniui.

Šiuolaikinė pjesė su neįprasta kalbos struktūra

Pradžioje buvo kalbos problemų, bet vėliau priėjome išvadą, kad tai yra personažas, kuris yra rašytojas: rašo knygą, gyvena su žodžiais, žaidžia ir ieško tinkamiausio. Kartu jis yra ir vienišas žmogus, gyvenantis ir dirbantis knygyne. Tai reiškia jog žodis, metafora, įvaizdis, inversija, įvairūs tokie literatūriniai terminai jam yra įaugę į kraują. Ne veltui Romualdas Rastauskas yra minėjęs, jog ši pjesė, kalbos prasme, yra paskutinio dešimtmečio viena įdomiausių amerikietiškų pjesių, pasižyminti poetine struktūra. Mums tikrai reikėjo ieškoti, kad tai nebūtų toks paprastas, buitinis kalbėjimas. Žodžio bei teksto struktūra turi girdėtis. Tai nėra lengva. Mūsų teatras yra paniręs į vaizdus, reginius. Visą eilę metų žodis buvo nustumtas į antrą, trečią poziciją. Matome kaip negailestingai jaunieji režisieriai net pačias žymiausias klasikines pjeses kupiūruoja, perdaro. Aš tokios drąsos neturiu. Manau, kad jeigu paimi tam tikrą tekstą, struktūrą, tu turi ją ne dekonstruoti ir laužyti, o ieškoti kaip ją pateikti. Ne sutrupinti autorių, bet kaip priaugti iki jo lygmens. Ši pjesė kaip tik yra šiuolaikinė, tačiau jos kalbos struktūra nėra paprasta ar prasta. Tai nėra gatvinė kalba, o labiau literatūrinė nei šnekamoji.

Man atrodo, kad šiuo metu, po daugybės vaizdų ir instaliacijų, yra pakankamai inovatyvu teatre vėl iš arti, stambiu planu pamatyti gyvą žmogų. Ir tai yra paaiškinimas, kodėl mes vaidiname knygynuose bei bibliotekose. Spektaklio forma – knygos pristatymas. Norisi, kad tai būtų autentiška. Kad pati erdvė ir joje esančios knygos kurtų atmosferą, kurią aprašė pjesės autorius Adamas Rappas.

Kūrybinis procesas tęsiasi jau keletą metų

Pati pjesė patraukė dar net neturint realios perspektyvos ją realizuoti scenoje. Tai, kad mums buvo suteikta galimybė realizuoti šį kūrinį Kauno miesto Kamerinio teatro scenoje – mus labai džiugina. Turint galvoje, koks pakankamai įvairus yra teatro repertuaras, šis spektaklis jį turėtų dar labiau praturtinti.

Spektaklio kūrimo procesas yra labai įdomus, kadangi jis tęsiasi jau keletą metų. Tai yra tarsi sluoksnių dėjimas. Vasarą mes savaitę dirbome mano sodyboje. Tuo metu išnagrinėjome detaliai visą pjesę, tačiau tai nebuvo pirmas mūsų prisėdimas prie jos. Pradėjome ją nagrinėti jau prieš metus. Ir šiuo metu mes labai įdomiai repetuojame – tarp Vilniaus ir Kauno. Į knygynų ir bibliotekų erdves mes išeisime tik prieš premjerą.

Visam mūsų darbui reikia labai gilios analizės. Reikia pasitelkti psichoanalizę, Froidą, nes procesai, kurie vyksta su žmogumi yra labai gilūs, skausmingi, paliečiantys jo pasąmonę, giluminę esmę. Juos suvokti, suprasti – labai svarbu. Teksto daug, jį reikia įkrauti ir jis turi būti prasmingas. Kuomet aktorius monospektaklyje yra stambiu planu, niekas negali būti sumeluota. Aktorius turi žinoti ir suprasti viską. Tuo tarpu žiūrovas nebūtinai turi viską suprasti pažodžiui ir paraidžiui. Jis daug ką priima ir supranta subjektyviai. Jeigu jis mato, jog aktorius turi žinią ir žino, ką ir kodėl sako, tuomet tas suvokimas pasiekia ir žiūrovą.

Spektaklis nebijantiems mąstyti ir jausti

Šis spektaklis turėtų būti didelė staigmena ir netikėtumas. Ne veltui jis bus rodomas kitokiose erdvėse nei įprasta. Į jį eiti siūlyčiau geranoriškai nusiteikus. Nebūtinas joks specialus pasiruošimas, bet reikia būti nusiteikusiam mąstyti ir jausti. Yra toks terminas mąstanti širdis. Jurgis Brėdikis, akademikas, kuris operavo širdis, yra pasakęs, jog „pirmiausia į informaciją reaguoja ne galva, ne smegenys, o širdis.“ Norisi, kad žiūrovas būtų pasiruošęs reaguoti protu ir širdimi.

Empatijos jausmo mūsų visuomenėje trūksta labiausiai. Spektaklis turėtų padėti ugdyti šį jausmą. Jame nebus jokios didaktikos ar moralo, o tik gilus suvokimas, jog be kito žmogaus mes negalime nieko.

Aš visada galvoju apie spektaklio siunčiamą žinutę ir niekuomet nesistengiu būti madingu. Mane domina tikrumas, nuoširdumas, autentika, o šie dalykai niekada nesensta. Gyvenimas yra toks sunkus ir pilnas iššūkių, todėl teatras neturėtų stumti žmogaus į depresiją. Jis turi padėti išgyventi iššūkius. Teatras turi būti kaip draugas, o draugas yra tas žmogus, kuris tau padeda išgyventi sunkiausias akimirkas. Ir padeda labai dažnai vien tik savo buvimu. Užtenka pabūti kartu ir pajausti bendrumą, palaikymą, solidarumą. Tuomet ateina suvokimas, sprendimas. Į spektaklius mes ateinam kaip pas artimus žmones, o ypač į tokius spektaklius kaip šis. Čia žiūrovai yra arti aktoriaus, vienoje erdvėje. Aktorius kalbasi su jais ir jiems, atveria savo praeitį, traumas vardan to, kad jas išsigydytų ir padėtų išgyti kitiems.

Ačiū už pokalbį.

Interviu parengė teatrologė Kristina Apanavičiūtė

PREMJERA – kovo 16, 17, 18 d. Kauno centriniame knygyne (Laisvės al. 81),

Kovo 23 d. Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje (Donelaičio g. 8, II a.)

Organizatorius: Kauno miesto kamerinis teatras

Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Partneriai: knygynas „Pegasas“, Kauno apskrities viešoji biblioteka

Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius paskutinį 2017 metų ketvirtį buvo 885 eurai, arba 7,5 proc. didesnis negu prieš metus. Nors vidutinis darbo užmokestis šalyje per visus metus padidėjo 8,2 proc. – sparčiausiai nuo 2008 metų – realusis atlyginimas, kuris įvertina infliaciją ir mokesčius, augo 5,5 proc., arba lėčiau negu 2016 metais. Pagrindinės priežastys, kodėl darbo užmokestis sparčiai augo, tos pačios – darbuotojų trūkumas ir palanki ekonominė padėtis, tad įmonės, norėdamos išsaugoti darbuotojus, ar pritraukti naujų, turi mokėti daugiau.

Paskutinį praėjusių metų ketvirtį (kaip ir trečią ketvirtį) minimali mėnesio alga (MMA) nedarė įtakos metiniam vidutinio darbo užmokesčio pokyčiui, nes ji buvo lygiai tokia pat kaip ir prieš metus, todėl tai buvo pagrindinė lėtesnio negu pirmą pusmetį algų augimo priežastis. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad daug įmonių paskutinį metų ketvirtį išmoka metines premijas, tad tai, kad algos ketvirtą ketvirtį augo sparčiau negu trečią, rodo, kad išmokėtos premijos buvo didesnės negu prieš metus.

„Sodros“ duomenimis, paskutinį metų ketvirtį labiausiai darbo pajamos didėjo Kazlų Rūdos, Pakruojo ir Rietavo, mažiausiai Palangos, Visagino, Radviliškio savivaldybėse. Premijų įtaką ketvirto ketvirčio darbo užmokesčio statistikai gerai matyti iš duomenų apie vidutinį darbo užmokestį Kazlų Rūdoje, kur didžiausias miesto darbdavys paskutinį 2017 metų mėnesį išmokėjo darbuotojams dideles premijas ir tai pakėlė visos savivaldybės gyventojų algų vidurkį. Beje, tęsiasi tendencija, kad Vilnius ir Kaunas lieka vieni iš lyderių pagal algų augimo tempą, o tai reiškia, kad dirbančiųjų pajamos šiuose miestuose ir toliau tolsta nuo daugumos kitų šalies savivaldybių dirbančių gyventojų pajamų. Beje, Vilniuje vidutinis darbo užmokestis paskutinį metų ketvirtį jau priartėjo prie 1 000 eurų.

„Sodros“ duomenys apie draudžiamųjų pajamų paskirstymą rodo, kad Lietuvoje mažėja žmonių, gaunančių darbo užmokestį, mažesnį ar lygų MMA. Tokių žmonių gruodį buvo 180 tūkst., arba 56 tūkst. mažiau negu prieš metus, o sumažėjimą lėmė ne tik Darbo kodekso pokyčiai, neleidžiantys mokėti MMA kvalifikuotiems darbuotojams, bet ir aktyvesnė „Sodros“ kova su galimai nesąžiningai mažesnį negu MMA atlyginimą mokančiais darbdaviais. Beje, bus labai įdomu pamatyti, kokią įtaką 2018 metais „Sodros“ nustatytos įmokų „grindys“ turėjo asmenų, gaunančių mažesnį negu MMA atlyginimą, skaičiui. Tuo tarpu žmonių, uždirbančių daugiau negu 1,000 eurų per mėnesį, skaičius didėja – gruodį tokias pajamas gavo 315 tūkst. gyventojų, arba 47 tūkst. daugiau negu prieš metus. Didėjantis daugiau uždirbančių asmenų skaičius lemia ir didesnį ne pirmo būtinumo prekių įsigijimo augimą pastaraisiais metais.

Praėjusį ketvirtį sparčiausiai atlyginimai didėjo IT, prekybos, profesine, moksline veikla besiverčiančiose įmonėse. Apskritai, vis dar lieka tendencija, kad algos auga sparčiai tuose sektoriuose, kur atlyginimai ir taip yra didžiausi, o tai dar kartą rodo, kad Lietuvoje aukštos kvalifikacijos darbuotojų trūksta, tad įmonės pasirengusios už juos mokėti vis daugiau. Apgyvendinimo ar transporto sektoriuose algų augimą vis dar labai lemia MMA pokyčiai ir, jeigu MMA nekinta, algos šiuose sektoriuose auga lėčiau, nors šių sektorių įmonės labai skundžiasi, kad trūksta darbuotojų. Beje, Statistikos departamento duomenimis, laisvų darbo vietų šalyje praėjusį ketvirtį buvo 19,3 tūkst., arba 30 proc. daugiau negu prieš metus. Ypač laisvų vietų padaugėjo apdirbamosios pramonės ir statybų sektoriuose, todėl galima teigti, kad apdirbamosios pramonės įmonių, atsižvelgiant ir į jų planuojamą plėtrą, mokamos algos šiemet vėl augs bene labiausiai.

Vis labiau nerimą kelia tai, kad privačiame sektoriuje alga 2017 metais augo sparčiau negu valstybės sektoriuje, o darbo užmokestis 2018 m. gali ir dar labiau priartėti vienas prie kito. Dėl to surasti kompetentingų asmenų, norinčių dirbti atsakingą darbą valstybės sektoriuje, bus vis sudėtingiau, o dabartinių darbuotojų nepasitenkinimas tik didės.

Šiemet, SEB banko duomenimis, vidutinė mėnesio alga didės 7 proc., o tam įtaką darys ne tik išliksiantis ekonomikos augimas ir darbuotojų trūkumas, bet ir 20 eurų padidėsianti minimali mėnesio alga, augsiančios mokytojų, dėstytojų, medikų, tarnautojų algos. Nors vidutinė metinė infliacija šiemet ir bus mažesnė, realioji alga 2018 m. augs taip pat lėčiau.

SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas

Frankofonijos dienų proga kovo 2 d. Vilniuje ir kovo 3 d. Kaune bus surengti prancūzų grupės Lo‘Jo koncertai. „Lo’Jo“ – tai legenda tapęs šešetukas iš Prancūzijos, kurio neišgirsti būtų nepadoru! Daugiau nei 30 metų koncertuojantys originalūs muzikos profesionalai, savo bagaže išleidę 15 albumų, yra užkūrę legendinį „Festival in the Desert“ Malyje ir turavę tokiose vietose, kurių daugelis net nežino esant. Grupė savo nuolat evoliucionuojančia kūryba primena, kad žmonės keičiasi, progresuoja ir maištauja, tad ruoškitės būti nustebinti net jei ją esatę girdėję anksčiau. Gyvenimas – tai nuolatinis kismas, kurio neribotas galimybes atskleidžia „Lo’Jo“, keliaujantis netikėtais ir mažai kieno pramintais muzikiniais takais.

Kodėl turi išgirsti „Lo’Jo“?

Nes jie yra „seni geri“. Poetiškos muzikos veteranai „Lo’Jo“ susibūrė 1982 m. mažame Prancūzijos kaimely prie Anžuero ir iš karto gavo vieno eklektiškiausių, ekscentriškiausių ir labiausiai įkvepiančių muzikos kolektyvų, kuriuos kada nors turėjo Europa, vardą. Kaip ir jų amžininkai britų grupė „The Mekons“ „Lo‘Jo“ yra pasaulinio masto legendos ir naujų muzikos formų išradėjai, išgyvenę daugybę inkarnacijų. Nuo pat pradžių jie į savo pasirodymus įtraukė teatrą ir vizualinius menus.

Charizma! Tom Waits ir Nick Cave tembrus primenantis „Lo‘Jo“ frontmeno Denis Péan balsas ir nepakartojama charizma diriguoja dainų tekstams bei grupės klajonėms. Jis kolektyvą įtraukė į bendradarbiavimą su gatvės teatrais, cirkais, akrobatais, mimais, šokėjais. O koncertų arealas išsiplėtė nuo Vakarų Afrikos bei Sacharos iki Europos, Šiaurės Amerikos festivalių scenų ir netgi garbingos Paryžiaus „Cabaret Sauvage“ rezidencijos.

Kaip be pripažintų albumų – nuo 1993 m. debiutinio įrašo „Fils de Zamal“, tikrą proveržį padariusio 1998 m. „Mojo Radio“ iki naujausio 2017 m. įrašo „Fonetiq Flowers“. Pastarasis kritikų liaupsių nestokojantis darbas, įrašytas keliaujant tarp Afrikos, Pietų Korėjos ir JAV, užėmė 132 vietą „Songlines Top of the World“ sąraše. 2007 m. „BBC Music Award“ apdovanojimuose „Lo‘Jo“ buvo nominuoti pasaulio muzikos kategorijoje, o 2013 m. pelnė „Songlines“ žurnalo geriausios grupės vardą.

Garsų įvairovė. Visi „Lo‘Jo“ albumai yra skirtingi ir ypatingi. Grupės skambesys primena klasikinį prancūzų šansoną, džiazą, jame gausu garsų ir instrumentų iš viso pasaulio. Tai world music su stipriais Šiaurės Afrikos bei prancūziškais elementais. „Mielai keista ir stebėtinai pažįstama“ apibūdinamoje muzikoje darniai pinasi dub regis, afrikietiški, arabiški ir čigoniški skoniai, apglėbti poetiško jautrumo bei nuostabių seserų alžyriečių Yamina ir Nadia Nid El Mourid vokalų.

Geriausi atsiliepimai. Savo kūrybinę ir organizacinę energiją skirianti iššūkiams bei ekscentriškiems renginiams „Lo‘Jo“ „The Independent“ yra įvardijama kaip „turbūt viena geriausių šiuo metu pasaulyje gyvai grojančių grupių“. Su jais gera pasirodyti žymiausiems atlikėjams, o mums, žinoma, be galo malonu klausytis. „Lo‘Jo“ dirbo su daugybe muzikantų: „Tinariwen“, Robert Plant, Robert Wyatt, Archie Shepp ir kt. „The Guardian“ pabrėžia, jog: „Lo‘Jo“ turėtų groti dideliuose stadionuose ir festivaliuose. Kiekvienas, kuriam pasisekė šią grupę išgirsti mažame klube, turėtų pasijusti labai laimingu“.

Summa summarum. „Lo‘Jo“ – tai muzika varijuojanti nuo afrikietiško svingo, berberų bliuzo iki čigoniškų šokių. Ji pasižymi su niekieno kito nesumaišoma aura. Poetiškos ir intriguojančios „Lo‘Jo“ dainos yra lydimos pianino, smuiko, korėjietiškos citros (zither), ūdo (oud), trimito garsų bei egzotiškų instrumentų. Šie trofėjai yra parsigabenti iš muzikinių klajonių, nuotykių ir tobulėjimų Pietinėje Sacharoje, Tbilisyje, Kaukaze, Indijos vandenyno Reuniono salos, Argentinos, Nepalo bei kitų netikėtų kampelių. Kaip teigia grupės lyderis Péan: „Aš atvykau iš regiono, kuriame nėra savitos muzikinės kultūros, nėra folkloro, todėl užkursiu ugnį iš visų medienos rūšių!“

„Lo‘Jo“ Lietuvoje jau yra lenkęsi 2011 m., pasirodydami Vilniaus, Kauno publikai bei Nidos džiazo festivalyje.

Koncertai:

Kovo 2 d. 19 val. Keistuolių teatras, Vilnius

Kovo 3 d. 19 val. VDU, Kaunas

Atlikėjai:

Denis Pean: vokalas, klavišai

Nadia Nid El Mourid: vokalas, perkusija

Yamina Nid El Mourid: vokalas, kamel n’goni, saksofonas, perkusija

Richard Bourreau: smuikas

Baptiste Brondy: būgnai

Alexandre Cochennec: bosinė gitara

Bilietai: Tiketa

http://www.tiketa.lt/LT/prancuziska_magija_su_lojo_18404

Daugiau informacijos:

www.gmgyvai.lt

http://www.lojo.org/

2018 metų Lietuvos kiokušin karatė čempionate vienos masiškiausių šalies sporto šakų atstovai išsiaiškino geriausius iš geriausiųjų.

Moterų varžybose didesnių staigmenų neįvyko, visų svorio kategorijų varžybas laimėjo favoritės, netikėtumais galima pavadinti tik dviejų klaipėdiečių užimtas antrąsias vietas. Taip Laura Pikturnaitė („Shodan“) tapo svorio kategorijos iki 70 kg vicečempione, o Rima Lisinskaitė („Okinava“) pasipuošė svorio kategorijos per 70 kg sidabro medaliu.

Vyrų varžybose su didžiausiu nekantrumu laukta svorio kategorijos iki 85 kg kovų. Jose dėl apdovanojimų vieno rato sistema kovojo trys gerai žinomi kovotojai – 3 pastarųjų metų Europos čempionas Valdemaras Gudauskas (Vilniaus „Shin“), Europos ir pasaulio čempionatų prizininkas Vytautas Cėpla (Vilniaus „Saulės ženklas“) ir įvairių tarptautinių turnyrų prizininkas Justinas Kvietka (Kauno „Rifas“). Deja, ant tatamio neišvyodme susirgusio Kęstučio Radvilos, o dar didesnę intrigą galėjęs sukelti Juras Sokolovas startavo aukštesnėje kategorijoje.

Pirmosiose kovose V. Gudauskas ir V. Cėpla ne be vargo įrodė savo pranašumą prieš J. Kvietką, o lemiama kova dėl čempiono titulo vyko neįtikėtinai lygiai. Net ir po paskutinio papildomo pratęsimo, kai teisėjai jau privalėjo vieną ar kitą sportininką skelbti nugalėtoju, į viršų pakilo po dvi baltas ir raudonas vėliavėles. Tad vsų žiūrovų akys nukrypo į pagrindinį kovos teisėją, kuris lemiamą balsą atidavė V. Cėplai.

„Smagu, kad pavyko laimėti. Abi kovos buvo labai sunkios, nes visi esame vienodo pajėgumo, – po pergalės sakė naujasis Lietuvos čempionas. – Kovos buvo ilgos su pratęsimais, abi – lyg finalai. Specialiai kovai su V. Gudausku nesirengiau, tiesiog po KWU pasaulio čempionato, kuris vyko gruodžio mėnesį, stengiausi neprarasti sportinės formos, judėti pirmyn, neapsileidau ir tai padėjo. Valdas – labai stiprus priešininkas, bet aš gal labiau norėjau už praeitus metus atsilyginti, kibau į atlapus ir tai pasiteisino.“

Tokios absoliučiai lygios kovos įvyksta ne itin dažnai, tačiau V. Cėplai tai nėra naujiena.

© Algimanto Barzdžiaus nuotr.

„Kažkada su Orestu Procu lygiai taip pat kovodavome iki paskutiniųjų. Prieidavome iki sulaužytų lentelių kiekio, svorių skirtumo kol kuris nors pralaimėdavo. Vienodo lygio sportininkams pasitaiko tokios ilgos lygios kovos, bet po to Europos čempionatuose būna lengviau“, – sakė čempionas.

Įspūdingų kovų Vilniuje buvo gerokai daugiau. Abu svorio kategorijos iki 65 kg pusfinaliai baigėsi anksčiau laiko, tačiau jų baigtis buvo absoliučiai skirtinga.

Pirmajame pusfinalyje Mantas Chrapačas (Kauno „Osu“) puikiu smūgiu keliu į galvą įveikė Martyną Augą (Kauno „Rifas“).

Antrajame pusfinalyje susitiko kur kas daugiau patirties sukaupęs M. Augos brolis Romualdas ir Vilius Lipnickas („Shodan“). Manyta, kad R. Auga įveiks jaunesnį varžovą ir finale turės galimybę atsilyginti už brolį. Vis dėlto įvykiai pasisuko netikėta linkme.

Vienam epizode V. Lipnickas atliko tikslų smūgį varžovui į krūtinę ir tikriausiai būtų laimėjęs kovą, bet nesusilaikė ir iš karto po tikslaus smūgio, tęsdamas seriją smogė dar kartą. Smūgis ranka teko jau besitraukiančiam ir po pirmojo smūgio kiek sukniubusiam R. Augai į galvą. Kaunietis buvo nokautuotas ir nuo tatamio išgabentas neštuvais.

Teisėjai netrukus paskelbė savo verdiktą: V. Lipnickui už tiksmų smūgį skiriamas taškas, o už antrąjį smūgį – diskvalifikacija. Taip V. Lipnickas vietoje dalyvavimo turnyre finale liko tuščiomis rankomis, o M. Chrapačas tapo čempionu be kovos, nes R. Auga finale kovoti negalėjo.

Įdomi situacija susiklostė ir svorio kategorijoje iki 90 kg, kurioje rato sistema kovojo J. Sokolovas (Panevėžio „Argus“), Orestas Abazorius (Vilniaus „Saulės ženklas“) ir Dominykas Juškevičius („Shodan“).

Pirmosiose kovose J. Sokolovas įveikė O. Abazorių, o pastarasis – D. Juškevičių. Paskutinėje kovoje nominaliam favoritui J. Sokolovui prireikė pilnos pratęsimų serijos, kad palaužtų trečiojoje vietoje likusį D. Juškevičių. Pastarojo pergalės atveju teisėjams būtų reikėję skaičiuoti papildomus rodiklius, kad išaiškintų čempioną.

© Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Taip pat daug vargo kovose su gerokai jaunesniais varžovais svorio kategorijoje iki 70 kg turėjo patyręs vilnietis Jevgenijus Jurutas („Ippon“). Psufinalyje jis tik po dviejų pratęsimų palaužė jaunąjį Andrių Dubicką (Marijampolės „Tornadas“), o finale irgi tik per papildomą laiką įrodė savo pranašumą prieš Herkų Matiuką (Vilniaus „Saulės ženklas“).

Po čempionato būtent A. Dubickui ir moterų svorio kategorijos iki 50 kg nugalėtojai Ivonai Koreckajai (Kauno „Osu“) buvo įteikti techniškiausių turnyro kovotojų prizai.

„Įspūdžiai labai geri, viskas tiesiog super. Turime daug svorių kategorijų, tad visi turėjo galimybę pasirodyti ir parodyti save kaip kiokušin karatė kovotojus įvairiausiais atžvilgiais – ištvermės, greičio, technikos, sumanumo, – čempionatą apibendrino vienas Lietuvos rinktinės trenerių Gediminas Varkala. – Kažkokio stebuklingo atradimo šiame čempionate nepadarėme, bet buvo tikrai puikių kovų, taip pat gražu, kad matome prisijungiantį jaunimą, kuris sėkmingai pereina iš jaunių varžybų į suaugusiųjų čempionatus. Pamatėme gana rimtų paraiškų ateičiai.

Visiems specialistams itin norėjosi pamatyti tarp suaugusiųjų kovojantį A. Dubicką. Jis, nežiūrėdamas į autoritetą, kovėsi kaip lygus su lygiu su tuo pačiu J. Jurutu ir tiktai paliko labai gerą įspūdį. Aišku, patirties dar trūksta, reikėtų padirbėti ne vienerius metus, bet pats faktas, kad jis dalyvavo vyrų čempionate, buvo trečias ir dar gavo specialų prizą, pasako daug.“

Kitas svarbus jėgų išbandymas pajėgiausių Lietuvos kiokušin karatė kovotojų laukia gegužę, kai Vroclave (Lenkija) vyks 2018 metų Europos čempionatas.

2018 m. Lietuvos kiokušin karatė čempionato prizininkai

© Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Moterys

Iki 50 kg

1. Ivona Koreckaja (Kauno „Osu“)

2. Viktorija Dambrauskaitė (Kauno „Rifas“)

3. Aistė Jankauskaitė (Klaipėdos „Shodan“)

50-55 kg

1. Skaistė Venckutė (Klaipėdos „Shodan“)

2. Erika Žeburtovič (Kauno „Osu“)

3. Jūratė Milašiūtė (Klaipėdos „Shodan“)

55-60 kg

1. Inga Mikštaitė (Kauno „Kariai“)

2. Erika Rukšėnaitė (Klaipėdos „Shodan“)

3. Aistė Tatarūnaitė (Vilniaus „Budora“)

60-65 kg

1. Gabija Gudeliauskaitė (Kauno „Rifas“)

2. Aneta Meškauskienė (Anykščių „Takas“)

3. Rūta Dobilaitė (Vilniaus „Shin“)

65-70 kg

1. Monika Ryžkovaitė (Klaipėdos „Shodan“)

2. Laura Pikturnaitė (Klaipėdos „Shodan“)

3. Magdalena Gustaitytė (Vilniaus „Budora“)

Virš 70 kg

1. Brigita Gustaitytė (Vilniaus „Budora“)

2. Rima Lisinskaitė (Klaipėdos „Okinava“)

3. Nora Vaznelytė (Kauno „Rifas“)

© Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Vyrai

60-65 kg

1. Mantas Chrapačas (Kauno „Osu“)

2. Romualdas Auga (Kauno „Rifas“)

3. Martynas Auga (Kauno „Rifas“)

65-70 kg

1. Jevgenijus Jurutas (Vilniaus „Ippon“)

2. Herkus Matiukas (Vilniaus „Saulės ženklas“)

3. Andrius Dubickas (Marijampolės „Tornadas“)

70-75 kg

1. Domas Sutkus (Kauno „Rifas“)

2. Gintas Gervelis (Kauno „Kariai“)

3. Žygimantas Šniaukas (Klaipėdos „Shodan“)

75-80 kg

1. Julius Urbonas (Klaipėdos „Shodan“)

2. Laurynas Vaičikauskas (Klaipėdos „Shodan“)

3. Vytautas Pabijūnas (Vilniaus „Shin“)

80-85 kg

1. Vytautas Cėpla (Vilniaus „Saulės ženklas“)

2. Valdemaras Gudauskas (Vilniaus „Shin“)

3. Justinas Kvietka (Kauno „Rifas“)

85-90 kg

1. Juras Sokolovas (Panevėžio „Argus“)

2. Orestas Abazorius (Vilniaus „Saulės ženklas“)

3. Dominykas Juškevičius (Klaipėdos „Shodan“)

90-95 kg

1. Edgardas Sečinskis (Vilniaus „Saulės ženklas“)

2. Benas Čekanavičius (Jonavos „Kumite“)

Virš 95 kg

1. Eventas Gužauskas (Klaipėdos „Shodan“)

2. Justas Barkauskas (Kauno „Rifas“)

Seimo nariai iš įvairių frakcijų įregistravo Seimo nutarimo projektą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymo ir pavedimo jai atlikti parlamentinį tyrimą dėl nerimą keliančios padėties Lietuvos žemės ūkio sektoriuje“, kuriuo siūlo sudaryti Lietuvos Respublikos Seimo laikinąją tyrimo komisiją „Dėl nerimą keliančios padėties Lietuvos žemės ūkio sektoriuje“ iš 13 Seimo narių.

Nutarime atkreipiamas dėmesys, kad žemės ūkio paskirties žemės užgrobimo ir koncentracijos stambiųjų žemvaldžių rankose problema Lietuvoje yra ryški ir opi. ES duomenimis, 3 proc. žemvaldžių Lietuvoje valdo beveik 50 procentų žemės ūkio paskirties žemės ir mūsų šalis vis labiau panašėja į stambiomis latifundijomis pagarsėjusias trečiojo pasaulio valstybes.

„Esame susirūpinę, kad prie tokios žemės konsolidavimo vienose rankose ir iš to išeinančių socialinių bei ekonominių problemų, su kuriomis susiduria Lietuvos kaimas, galimai prisideda paplitusios žemės ūkio paskirties žemės užgrobimo schemos ir žemės koncentracija stambiųjų žemvaldžių rankose, – pažymi vienas iš nutarimo iniciatorių Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos (TS-LKD) seniūnas Gabrielius Landsbergis. – Būtinas skaidrumas žemės ūkio paskirties žemės, žemės ūkio technikos, grūdų supirkimo, sėklų pardavimo, žemės ūkio kreditavimo ir trąšų rinkose, tačiau fiziniai ir juridiniai asmenys, o ypač su jais susiję politikai, visomis išgalėmis vengia tiesiai ir sąžiningai atsakyti į klausimus, kuriuos jiems kelia visuomenė. Todėl siekiame, kad komisija atsakytų į visus klausimus ir išsklaidytų visas abejones“.

Tokį poreikį ypač sustiprino šiandien žiniasklaidoje paskelbta informacija, kad su Seimo valdančiosios daugumos lyderiu Ramūnu Karbauskiu susijusios įmonės galėjo viršyti leidžiamą 1 mln. eurų ES paramos limitą.

Seimo nutarime pabrėžiama, kad žemė yra ne tik nuosavybė, bet ir viešoji gėrybė, kuri turi būti saugoma, puoselėjama ir prieinama visiems Lietuvos žmonėms. Apie tai, kad nuo šios nuostatos nutolstama, signalizuoja Europos Parlamento rezoliucija „Žemės ūkio paskirties žemės Europos Sąjungoje koncentracijos padėtis. Kaip padėti ūkininkams įgyti galimybę naudotis žeme“.

Seimo nutarimo iniciatoriai atkreipia dėmesį į žemės ūkio srities Lietuvoje specifiką: Lietuvos trąšų rinkos, kuri yra itin svarbi tvariai ir efektyviai žemės ūkio sektoriaus plėtrai, padėtį ir galimus ES antidempingo taisyklių pažeidimus. Seimo nariai taip pat reiškia susirūpinimą dėl vekselių, kaip finansinio kreditavimo instrumento, nekontroliuojamo paplitimo žemės ūkio sektoriaus veikloje ir pripažįsta, kad vekselių naudojimas žemės ūkio sektoriuje vis labiau primena tas problemas, su kuriomis Lietuvos žmonės susidūrė prasidėjus greitųjų kreditų plėtrai. Nutarimo projekte reikalaujama išsamios teisinės bazės peržiūros ir naujo reglamentavimo pagal aukščiausius atsakingo skolinimosi standartus. Primenama žiniasklaidoje nuolat pasirodanti informacija apie atvejus, kai stambūs žemės ūkio koncernai ir juos valdantys asmenys (patys būdami ir stambiais žemvaldžiais) naudodamiesi dominuojančia padėtimi rinkoje į bankrotą stumia paprastus ūkininkus ir jų šeimų ūkius.

2017 m. lapkričio mėn. atliktas standartinio Eurobarometro tyrimas rodo, kad europiečių pasitikėjimas Europos Sąjunga išlieka didelis ir siekia 41 proc., net 18 valstybių narių dauguma respondentų pasitiki ES. Pasitikėjimas Europos Sąjunga yra didžiausias Lietuvoje (64 proc.), Bulgarijoje (57 proc.) ir Liuksemburge (56 proc.).

Apklausos duomenimis, dauguma europiečių (57 proc.) optimistiškai vertina ES ateitį (68 proc. Lietuvos gyventojų). Taip ES ateitis vertinama visose valstybėse narėse, išskyrus dviejose – Graikijoje (60 proc. „pesimistų“ ir 37 proc. „optimistų“) ir Jungtinėje Karalystėje (atitinkamai 48 proc. ir 44 proc.).

Tyrimas atskleidė, kad šiuo metu savo gyvenimu patenkinti 70 proc. Lietuvos piliečių. Šiuo rodikliu Lietuva vis dar atsilieka nuo beveik visų artimiausių kaimynų: Lenkijoje yra 85 proc. patenkintų gyvenimu piliečių, Estijoje – 81 proc., tik Latvijoje šiek tiek mažiau nei Lietuvoje – 69 proc. Mažiau nei Lietuvoje patenkintų gyvenimu piliečių yra Bulgarijoje, Graikijoje, Italijoje, Kroatijoje ir Rumunijoje. Tradiciškai labiausiai patenkinti gyvenimu yra Danijos piliečiai (97 proc. patenkintųjų). Tik vienu ar pora procentinių punktų nuo jų atsilieka Švedijos, Nyderlandų, Airijos piliečiai. 

Lietuvos gyventojų lūkesčiai  dėl artimiausių 12 mėnesių suprastėjo. Jei prieš metus 30 proc. apklaustųjų teigė, kad jie tikisi geresnio gyvenimo per ateinančius 12 mėnesių, tai šiuo metu taip nusiteikusių gyventojų yra 25 proc. Ta pati tendencija stebima ir vertinant Lietuvos ekonominės padėties perspektyvas bei šeimos finansinę padėtį per artimiausius 12 mėnesių. Čia matome sumažėjimą nuo 25 proc. iki 21 proc. teigiančių, kad artimiausi 12 mėnesių bus geresni. Visoje Europoje vidutiniškai šie rodikliai yra keliais procentiniais punktais aukštesni, o jų tendencija per pastaruosius metus yra, nors ir nežymiai, tačiau didėti. 

Tyrimas rodo, kad du trečdaliai Lietuvos gyventojų pritaria teiginiui, kad Europos Sąjungoje turi būti pinigų sąjunga su bendra valiuta euru. Tiesa, paklausti, kas yra 3 svarbiausi teigiami ES rezultatai, eurą Lietuvos gyventojai pastaraisiais metais mini šiek tiek rečiau. Tik 14 proc. jų (palyginti su 21 proc. 2016 m.) jį pamini tarp trijų svarbiausių ES pasiekimų. Dažniau čia minimi laisvas žmonių ir prekių judėjimas ES viduje, taika tarp valstybių ir studentų mainų programos. Bendrai visoje ES eurą teigiamu rezultatu laiko 25 proc. gyventojų. Aukštesnis palaikymas eurui yra aukštesnis tose šalyse, kurios jį yra įsivedusios.  

Nepaisant prastėjančių lūkesčių, pasitikėjimas valdžios institucijomis lieka nepakitęs arba per metus net šiek tiek padidėjo. Štai vyriausybe šiuo metu teigia pasitikį 33 proc. apklaustųjų, o tai yra 4 procentiniais punktais daugiau nei prieš metus. Tiesa, tiek pat procentinių punktų – nuo 18 iki 22 – sumenko pasitikėjimas parlamentu. 

Lietuvos respondentų vertinimu, pagrindinės problemos Europos Sąjungoje išlieka nedarbas (25 proc.) ir imigracija (22 proc.). Paprašyti įvardyti, kokios yra didžiausios problemos, su kuriomis susiduria Lietuva, 65 proc. Lietuvos respondentų nurodė didėjančias kainas, infliaciją, pragyvenimo kainą (padidėjo 11 procentinių punktų, palyginti su 2017 m. pavasariu).   Antra didžiausia problema Lietuvoje, lietuvių manymu, yra nedarbas (23 proc.), trečia – mokesčiai (20 proc.). 

Eurobarometro tyrimas atliktas 2017 m. lapkričio mėnesį visose 28 ES valstybėse narėse. Tyrimo metu visoje Lietuvoje apklausti 1005 respondentai, atrinkti atsitiktinės tikimybinės atrankos būdu. Respondentų amžius – 15 ir daugiau metų. Apklausa reprezentuoja visų Lietuvos piliečių nuomonę su ne didesne nei 3,1 proc. statistine paklaida.

Naujausi Lietuvos pašto užsakymu atliktos apklausos rezultatai rodo, kad pernai internetu perkančių tautiečių skaičius išaugo 6 procentiniais punktais. Populiarėjantį lietuvių įprotį pirkti internetu lemia tiek Lietuvoje, tiek Europoje didėjantis elektroninių parduotuvių tinklas ir pasirinkimo galimybės.

Lietuvos pašto užsakymu atlikto gyventojų pirkimo internetu įpročių tyrimas rodo, kad 2017 m. bent kartą internete pirkusių ar perkančių 16–74 metų amžiaus Lietuvos gyventojų padaugėjo iki 44 proc. Palyginimui: 2016 m. internetinių pirkėjų buvo daugiau nei trečdalis (38 proc.).

„Augant internetu perkančių žmonių skaičiui, didėja ir pirkimų dažnumas. Didžiausias pirkimo internetu augimas fiksuotas toje žmonių kategorijoje, kurie apsiperka bent kartą per ketvirtį, o sumažėjo kartą per pusmetį ar metus internetu perkančių atsitiktinių pirkėjų. Galima teigti, kad žmonės, iš pradžių pabandę pirkti internetu ir įvertinę tokio pirkimo būdo privalumus, į šį procesą įsitraukia vis labiau, keisdami savo pirkimo įpročius ir vis dažniau įsigydami prekių ne tik fizinėse, bet ir elektroninėse parduotuvėse“, – atkreipia dėmesį Lietuvos pašto rinkos tyrimų vadovė, e. prekybos ekspertė Edita Jurkienė.

Ji pažymi, kad sumažėjo dalis žmonių, kurie savo pirkiniams renkasi tik Lietuvos elektronines parduotuves. O štai interneto naudotojų, savo išlaidas kreipiančių į užsienį, per metus padaugėjo 12 procentinių punktų. Nors per pastaruosius metus pirkimo internetu tempai Lietuvoje auga, vis dar atsiliekame nuo Europos Sąjungos (ES) vidurkio, kuris, 2017 m. gruodžio mėnesį skelbtais ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, buvo 68 proc.

„Kasmet vis daugiau lietuvių perka internetu, tačiau palyginti su kaimynais ar kitomis ES šalis, esame konservatyvūs ir dažniau varstome parduotuvių duris, nei naršome elektroninių parduotuvių tinklalapius. Kaimyninėje Estijoje internetu perka 58 proc., Latvijoje – 46 proc. šių šalių gyventojų. Labiausiai nutolę esame nuo Didžiosios Britanijos ir Skandinavijos šalių, kur internetu prekių įsigyja 8 iš 10 gyventojų“, – sakė E. Jurkienė.

Lietuvos pašto duomenimis, tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, dažniausiai internetu perkama drabužių, avalynės, sporto prekių, kosmetikos ir parfumerijos, namų apyvokos prekių, buitinės įrangos, elektros prietaisų ir knygų.

Lietuvos statistikos departamentas skelbia, kad kiek daugiau nei trečdalis elektroninių parduotuvių pirkėjų Lietuvoje per paskutinius 3 mėnesius vidutiniškai prekėms internete yra išleidę nuo 100 iki 500 Eur.

Lietuvos pašto užsakymu Lietuvos gyventojų pirkimo įpročių tyrimą 2017 m. gruodį–2018 m. sausį atliko viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „SIC“. Tyrimo metu apklausti 1 006 16–74 metų Lietuvos gyventojai.

Jau prieš kelis mėsius buvo pranešta, kad gegužės 13-ąją, sekmadienį prieš Sekmines, minėsimos šiemetinės Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga, popiežius Pranciškus pakvies pamąstyti apie vadinamąjį „fake news“ reiškinį – tai yra apie melagingos informacijos naudojimą darant įtaką žmonių pasirinkimams, siekiant ekonominės ar politinės naudos. Liturgijoje minint žurnalistų dangiškąjį globėją šv. Pranciškų Salezą, buvo paskelbta Pasaulinei žiniasklaidos dienai skirta popiežiaus Pranciškaus žinia, kurios tema: „Tiesa padarys jus laisvus (Jn 8,32).Fake news (melagingos žinios) ir taikai tarnaujanti žurnalistika“.

Pagal Dievo planą, žmogus komunikuodamas, keisdamasis žiniomis, vykdo savo pašaukimą gyventi bendrystėje su kitais, sakoma popiežiaus dokumente. Tačiau jei žmogus klauso savo išdidaus egoizmo, jis ima netinkamai naudoti ir gebėjimą komunikuoti, kaip liudija Šventajame Rašte minimi  Kaino ir Abelio ar Babelio bokšto atvejai. Būdingiausias šio nukrypimo simptomas yra tiesos klastojimas tiek individualiame, tiek ir bendruomeniniame žmonių gyvenime. Šiandien, kas kart vis spartesnių skaitmeninių komunikacijos sistemų kontekste matome melagingų žinių, vadinamųjų „fake news“ reiškinį, kuris turi būti deramai apmąstytas, o tuo pačiu reikia apmąstyti ir kiekvieno žmogaus atsakomybę už tiesos komunikavimą.

Kokį melą savyje slepia melagingos žinios?

Šiandien vis daugiau diskutuojama apie vadinamųjų „fake news“ reiškinį, tai yra dezinformaciją, skelbiamą skaitmeninėmis, o taip pat ir tradicinėmis  komunikavimo priemonėmis. Šiuo terminu vadinamos žinios, neturinčios pagrindo, paremtos nesamais arba iškreiptais faktais, siekiančios suklaidinti jų adresatą arba juo manipuliuoti. Tokių žinių platinimu siekiama paveikti politinius pasirinkimus ar gauti materialinę naudą. „Fake news“ efektyvumą nulemia visų pirma mimezė, tai yra sugebėjimas atrodyti tikėtinomis. Be to šios žinios – melagingos ar kiek nors panašios į tiesą – yra apgaulingos, sugeba patraukti adresatų dėmesį, pasinaudoja visuomenėje paplitusiais stereotipais, lengvai sukeliamomis emocijomis, baime, panieka, pykčiu, frustracija. Pasak popiežiaus, sunku šias žinias demaskuoti taip pat ir dėl to, kad jos dažnai cirkuliuoja tarp žmonių, sudarančių uždaras vienminčių bendruomenes, neįsileidžiančias kitos nuomonės ir nesugebančias pažvelgti iš kitos perspektyvos.

Kaip jas atpažinti?

Reikia dėmesingo įžvalgumo, jei norime suprasti dezinformacijos mechanizmus ir užkirsti jiems kelią. Turime demaskuoti „gyvatės logiką“,  „suktojo žalčio“ strategiją – minimą Pradžios knygos pasakojime apie pirmąją pasaulyje „fake news“, atnešusią tragiškas nuodėmės pasekmes, greitai virtusias pirma brolžudyste ir kitomis nesuskaitomomis formomis blogio prieš Dievą, artimą, visuomenę ir kūriniją. Šis gudrus „melo tėvas“ naudoja mimezės strategiją. Pasakojime apie gimtąją nuodėmę jis prisėlina prie moters, dedasi esąs bičiulis, besirūpinąs jos gerove. Šis biblinis epizodas mums atskleidžia esminį dalyką – niekada dezinformacija nebūna nekenksminga; pasitikėjimas melu visada blogai baigiasi. Net ir minimalus tiesos iškreipimas gali būti labai pavojingas. Dėl to būtina ugdyti meilę tiesai, įžvalgumą, sugebėjimą pasverti savo troškimus ir polinkius, kad nepasiduotume kiekvienai sutiktai pagundai.

Tiesa padarys jus laisvus (Jn 8,32)

Nuolat kartojamas melas ilgainiui gali užteršti žmogų, rašo popiežius ir primena rusų rašytojo Dostojevskio žodžius: „Kas meluoja pats sau ir klausosi savo melo, galiausiai ima neskirti melo nuo tiesos nei savyje, nei aplinkui save, ir jis jau nebegerbia nei savęs, nei kitų. O jei negerbia – tai liaujasi mylėjęs, jei nemyli – tai pasiduoda aistroms ir vulgariems malonumams, o dėl savo ydų galiausiai pasidaro kaip gyvulys. Ir visa tai prasideda nuo melavimo sau ir kitiems“ (Broliai Karamazovai, II, 2).

Tad kaip gi gintis nuo melo viruso? Geriausiais būdas – leisti, kad mus nuskaistintų tiesa. Pasak krikščionybės, tiesa tai ne tik sąvokos, ne tik dalykai, kuriuose vadiname tikrais arba netikrais.  Tiesa tai ne tik tikrovės atskleidimas, iškėlimas į dienos šviesą. Pasak Biblijos, tiesa, tai kažkas, kuo galima pasiremti, kas tvirta, kuo galima pasitikėti. Šie prasme vienintelis, kuriuo galima visiškai pasikliauti, yra Dievas. „Aš esu tiesa“, sako Jėzus.

Tikros žinios ugdo taiką

Geriausias būdas gintis nuo melo, yra ne kokios nors sudėtingos strategijos, bet žmonės, kurie nepasidavę godumui moka išgirsti, kurie moka užmegzti nuoširdų dialogą ir leidžia iškilti tiesai, kurie siekdami gėrio atsakingai naudoja tariamus žodžius. Išeitis – žmonių atsakingumas. Ypač žurnalistai, kurių darbas – skelbti informaciją, turi jaustis esą „žinių sergėtojai“. Šiuolaikiniame pasaulyje tai ne tik profesija, darbas, bet tikras pašaukimas.

Popiežius taip pat pastebi, kad informacija visada daro įtaiką žmonių gyvenimui, kad informavimas tuo pačiu reiškia ir formavimą. Žinių šaltinių patikrinimas ir rūpinimasis pačiu informacijos procesu ugdo gėrį, pasitikėjimą, tiesia neujus kelius į bendrystę ir taiką

Prieš savo žinios pabaigą popiežius kreipiasi į žurnalistus ir kviečia juos savo darbu tarnauti taikai. Tai nereiškia, kad žiniasklaida, žurnalizmas turi būti „gerietiškas“, neigiantis sunkių problemų buvimą, ar kalbantis „pasaldintu“ balsus. Žiniasklaidoje neturi būti vietos apsimetinėjimui, ji turi nekęsti melo, vengti skambių žodžių, tariamų vien dėl efekto.

Popiežiaus žinia būsimai Pasaulinei visuomenės komunikavimo dienai baigiama malda, kurioje, parafrazuodamas žinomą pranciškonų maldą, popiežius prašo: „Viešpatie, padaryk mus savo taikos įrankiais; išmokyk mus pašalint nuodus iš mūsų vertinimų; padėk kituose žmonės matyti brolius ir seseris, kad mokėtume klausytis ten, kur yra triukšmas, kad įneštume aiškumo ten, kur yra dviprasmybės, nuosaikumo – kur vaikomasi sensacijų, kad keltume klausimus, ten kur vyrauja paviršutiniškumas, kad ugdytume pasitikėjimą ten, kur viešpatauja išankstiniai nusistatymai, kad įneštume daugiau pagarbos ten, kur siaučia agresyvumas, kad skelbtume tiesą, kur viešpatauja melas“.

Vatikano radijas

Kauno miesto taryba patvirtino 2018 metų miesto biudžetą, kuris sieks 315,6 mln. eurų. Didžiausios išlaidos tradiciškai numatytos švietimui, o daugiau nei pusę įplaukų sudarys gyventojų pajamų mokestis.

Švietimui skirta 143,7 mln. eurų arba 46 proc. viso šių metų miesto biudžeto. Svarbiausias miesto pajamų šaltinis išlieka gyventojų pajamų mokestis. Palyginus su pernai, jo dydis turėtų nuo 137,3 mln. eurų išaugti iki 159,7 mln. eurų.

Didžiausi 2018 metų suplanuoti projektai yra Laisvės alėjos rekonstrukcija ir S. Dariaus ir S. Girėno stadiono statybos. Abiejuose projektuose yra baigiami viešieji statybos darbų pirkimai, kurių rezultatai turėtų paaiškėti artimiausiu metu.

„Džiaugiamės gyventojų aktyvumu, kurių pateikti pasiūlymai iš esmės kalba apie paprastus sprendimus – tam tikrų gatvių ar parkų sutvarkymą. Gyventojus girdime ir prioritetus dėliodama administracija įtrauks kauniečių pasiūlymus“, – teigė Kauno mero pavaduotojas Simonas Kairys.

Daugiau atnaujintų parkų

Artėjantį pavasarį bus visiškai užbaigtas Kalniečių ir Dainavos parkų atnaujinimas, o Draugystės parke darbai pasieks patį piką. Šįmet planuojama darbus pradėti Ąžuolyno, Santakos, Santarvės parkuose, Marvelės upės slėnyje, Lampėdžiuose esančiame Nemuno-Nevėžio kraštovaizdžio draustinyje.

Kaunas šįmet tęs mokyklų, prie jų esančių sporto aikštynų ir darželių atnaujinimą. Proveržis laukiamas plečiant Kauną raizgančių dviračių takų tinklą. Ilgiausia nauja trasa suplanuota palei visą Savanorių prospektą – jos ilgis sieks 6 kilometrus.

Kaip ir kiekvienais pastaraisiais metais, rankoves pasiraitoti turės ir gatves bei šaligatvius tvarkantys kelininkai. Šįmet planuojama atnaujinti prasčiausios būklės Savanorių prospekto dalį, einančią nuo sankryžos su Taikos prospektu iki pat miesto centro. Iki metų pabaigos planuojama užbaigti Verkių, Prancūzų, Bivylių ir A.Šapokos gatvių rekonstrukciją. Darbai suplanuoti ir Breslaujos, K. Donelaičio, Gedimino bei daugybėje kitų gatvių.

ES investicijos

Šiemet miestas planuoja panaudoti 44 mln. eurų Europos sąjungos (ES) paramos lėšų. Nemažai europinių investicijų atiteks Aleksote esančių Kalvarijos,  Vyčio Kryžiaus, K. Sprangausko, J. Petruičio, J. Čapliko, J. Pabrėžos ir Vilties gatvių rekonstrukcijai.

Žaliakalnyje ES investicijos šįmet bus nukreiptos Kauko laiptų ir Dainų slėnio atnaujinimui. Dalis europinės paramos taip pat bus skirta S. Dariaus ir S. Girėno stadiono bei jo prieigų rekonstrukcijai.

Didesnis dėmesys šįmet skiriamas ir kultūros sričiai. Įvairių projektų, renginių, kultūros įstaigų infrastruktūros atnaujinimui lyginant su praėjusiais metais finansavimas išauga 1 mln. eurų.

Kovo 15 d. Vilniuje prasidėsiantis didžiausias kino festivalis Lietuvoje „Kino pavasaris“ jau kitą dieną persikels į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Alytų, Marijampolę, Uteną, Gargždus, Anykščius ir Varėną. Šiuose 11-oje šalies miestų festivalis vyks iki kovo 29 d. Bilietų prekybos pradžia – kovo 1-oji. Tą dieną įsigytiems bilietams bus taikoma speciali nuolaida. Plačiau apie bilietų kainas – http://kinopavasaris.lt/lt/miestai/bilietu-akcijos

„Kino pavasarį“ visoje Lietuvoje atidarys Venecijos kino festivalyje už geriausią režisūrą ir debiutą apdovanoto prancūzo Xavier Legrand‘o juosta „Sūnaus globa“ („Custody“). Meistriškai visam pasauliui aktualia tema sukurtas filmas įtraukia žiūrovą ir išlaiko jo rimtį iki paskutinių kadrų bei primena apie visuomeniškas, gyvybes gelbstinčias pareigas.

„Projekto „Kino karavanas“ sėkmė įrodė, kad ne tik didžiųjų miestų gyventojams reikalingas kokybiškas kinas. Lietuvos regionuose gyvenantys žmonės taip pat yra apimti kino dvasios, imlūs ir nori pamatyti profesionalų sukurtą kiną. Be to, regionuose atsiranda vis daugiau šiuolaikiškų kino teatrų. Pavyzdžiui, naujutėlė Anykščių kultūros centro kino salė, kuri žiūrovams duris atvers būtent per „Kino pavasarį“. Dėkojome miestų savivaldybėms ir kino teatrams už entuziazmą, palaikymą ir aukštos kokybės kultūros sklaidą“, – kalbėjo festivalio vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška.

Lietuvą sujungiantis dienos filmas

Išskyrus Vilnių, Kauną ir Klaipėdą, regionų repertuarams buvo atrinkti 29 skirtingi pilnametražiai filmai iš šių metų „Kino pavasario“ programos. Mažinant atskirtį tarp didžiųjų miestų ir regionų, visų miestų repertuarus sujungs tas pats dienos filmas. Tad tiek Vilniaus, tiek, pavyzdžiui, Gargždų, žiūrovai tą pačią dieną galės žiūrėti tą patį filmą. Ir taip visas dvi savaites.

Visuose 11-oje „Kino pavasario“ taškų bus rodomas Kanų festivalio vadovo Thierry Frémaux režisuotas ir šmaikščiai įgarsintas filmas „Lumière!“, kurio metu bus galima išvysti ištraukas net iš 114 šių kino pradininkų darbų. Seansai visoje Lietuvoje – kovo 17 d.

„Tobulų melagių“ režisieriaus Paolo Genovese naujausioje dramoje „Šventa vieta“ („The Place“) ir šį kartą netrūks psichologinių peripetijų. Pagrindinė režisieriaus žinutė verčia susimąstyti, kokias moralines normas įstengia peržengti žmogus, kad pasiektų tai, ko trokšta. Seansai visoje Lietuvoje – kovo 18 d.

Dokumentiniame filme „Silvana“ (rež. Mika Gustafson, Olivia Kastebring, Christina Tsiobanelis) bus galima sutikti be galo stiprią ir ryžtingą jauną moterį. Filme sekama Švedijos hiphopo dainininkė, aktyvi kovotoja už lygias moterų teises ir prieš homofobiją. Merginos tėvas kilęs iš Sirijos, o motina – iš Lietuvos, kurią Silvana paliko būdama vos kelerių metų. Šios atlikėjos dar negirdėjusiems žiūrovams ji bus didelis įkvepiantis atradimas. Seansai visoje Lietuvoje – kovo 20 d.

Asmenybės, jų gyvenimas ar kūryba atskleidžiami net keliuose „Kino pavasario“ filmuose. „Jūsų Vincentas“ („Loving Vincent“, rež. Dorota Kobiela, Hugh Welchman) – tai „Oskarui“ nominuota animacinė biografija, pasakojanti apie vieną garsiausių visų laikų dailininkų Vincentą van Goghą. Tai pirmasis kino istorijoje tapytas filmas. Visoje Lietuvoje – kovo 26 d.

Kitas ne mažiau intriguojantis filmas – „Lenktynininkė ir gangsteris“ („Racer and the Jailbird“, rež. Michaël R. Roskam). Tai istorija apie viską apimančią meilę, kurioje pagrindinius vaidmenis sukūrė nepaprastai talentingi aktoriai Matthiasas Schoenaertsas („Didesni purslai“) ir Adèle Exarchopoulos, išpopuliarėjusi vaidmeniu filme „Adelės gyvenimas“. Seansai visoje Lietuvoje – kovo 27 d.

„Ką žmonės pasakys“ („What Will People Say“, rež. Iram Haq) – tai šokiruojanti merginos, atsidūrusios tarp skirtingų kultūrų – europietiškosios Norvegijos ir tradiciškai į moterų padėtį žvelgiančios pakistanietiškos, – istorija. Seansai visoje Lietuvoje – kovo 28 d.

Festivalį visuose miestuose uždarys režisieriaus Mindaugo Survilos juosta „Sengirė“ – dokumentinis filmas, kuriame atskleidžiamas lietuviško miško grožis ir magija. Visoje Lietuvoje filmas bus rodomas kovo 29 d.

Lietuvių premjeros ir klasika visai šeimai

Vilniaus, Alytaus, Marijampolės, Utenos ir Anykščių žiūrovai pirmieji išvys režisierės G. Beinoriūtės filmą „Kvėpavimas į marmurą“. Jame pasakojama inteligentų šeimos, kuri įsivaikino problemiškiausią vaiką, istorija. Filmas pastatytas pagal to paties pavadinimo Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną, kuris 2009 m. buvo apdovanotas Europos Sąjungos literatūros premija. „Kvėpavimas į marmurą“, deja, yra vienas paskutinių filmų, prie kurio prisidėjo šiemet po sunkios ligos miręs operatorius Audrius Kemežys.

Visuose miestuose, išskyrus Varėną, bus rodomas filmas „100 metų kartu“ (rež. Edita Kabaraitė). Tai – Lietuvos šimtamečių, atkurtos Lietuvos bendraamžių, kino portretai.

Nebus pamiršta ir visai šeimai skirta lietuvių klasika – į programą regionuose įtraukta legendinio kino kūrėjo Arūno Žebriūno drama „Gražuolė“ („The Beauty“) bei keturių skirtingų režisierių kino novelių rinkinys apie vaikišką drąsą ir svajones „Gyvieji didvyriai“ (rež. Arūnas Žebriūnas, Balys Bratkauskas, Vytautas Žalakevičius, Marijonas Giedrys).

Visa 2018 m. „Kino pavasario“ filmų programa http://kinopavasaris.lt/lt/programa.

Apie festivalį:

23-iasis tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ vyks 2018 m. kovo 15–29 d. 11-oje šalies miestų. Praėjusiais metais „Kino pavasaris“ pritraukė 114 250 žiūrovų, tad yra didžiausias kino renginys Lietuvoje ir vienas ryškiausių kino festivalių Rytų Europoje. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

„Jau pasirašėme finansavimo sutartis su Centrine projektų valdymo agentūra (CVPA). Dabar rengiame statybos darbų pirkimo dokumentus. Kovo pabaigoje planuojame skelbti viešųjų pirkimų konkursą. Tuomet paaiškės, kuris rangovas atliks darbus“, – teigė už soboro restauraciją atsakingos viešosios įstaigos „Soboro projektai“ vadovė Renata Bagdonienė.

Darbus užbaigs per mažiau nei 2 metus

Jei neiškils jokių nenumatytų kliūčių, liepos mėnesį bus pasirašyta sutartis su konkursą laimėjusiu rangovu, kuris iškart pradės darbus. Juos planuojama užbaigti iki 2020 m. balandžio.

„Soboras yra vienas labiausiai atpažįstamų Kauno architektūrinių simbolių. Tačiau visiems akivaizdžiai matoma, kad dabar jis gerokai apšepęs. Džiaugiamės, kad ne tik privatūs pastatų savininkai Kaune tvarko fasadus, bet ir šis objektas sulaukė deramo dėmesio. Europos Sąjungos lėšos, gana ženkliai prisidedant Kauno miesto savivaldybei, tikrai atneš puikių rezultatų. Atnaujinę bažnyčios fasadą, papuošime miestą dar vienu ne tik istoriškai, bet ir vizualiai patraukliu objektu“, – kalbėjo Kauno mero pavaduotojas Simonas Kairys.

Pagal pasirašytą finansavimo sutartį su CVPA, Europos Sąjungos fondų lėšos skirtos bažnyčios fasado tvarkymo darbams, cokolio dalies tvarkymui bei neįgaliųjų prieigos įrengimui. Iš viso tam numatyta per milijoną eurų. Likusias lėšas skirs Kauno miesto savivaldybė.

Nori pradėti nuo stogo

Papildomai numatoma restauruoti langus ir duris. Taip pat parengtas bažnyčios kupolų ir stogo remonto bei restauravimo projektas, gautas leidimas darbams, pateikta paraiška jiems finansuoti. Sulaukus palankaus sprendimo iš Kultūros paveldo departamento, restauracija startuotų būtent nuo pastato viršaus.

© Ramintos Cesnaitės nuotr. / KaunoZinios.lt

Apie būtinybę remontuoti Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią Kaune kalbama jau daugiau kaip penkerius metus. Tam buvo įsteigta viešoji įstaiga „Soboro projektai“, kuriai pavesta pagrindinė misija – teikti projektus ir pritraukti ES lėšas. Įstaigos veiklą didžiąja dalimi finansuoja jos dalininkė Kauno miesto savivaldybė.

Daugiau erdvės kultūrai

Bendra visų investicijų suma pastato remontui bei restauracijai turėtų siekti apie 1,8 mln. eurų. Tikimasi, kad atsinaujinusi bažnyčia po restauracijos bus dar patrauklesnė turistams. Pačiame Kauno centre jau beveik 123 metus stovintis išskirtinis architektūrinis objektas ateityje turėtų atverti savo erdves ir platesnėms kultūrinėms veikloms.

Čia numatoma rengti daugiau koncertų, ekskursijų apie bažnyčios istoriją, kitų edukacinių veiklų. Iki šiol čia negalėjo pilnavertiškai patekti judėjimo negalią turintys žmonės, tačiau pasibaigus remontui tokių kliūčių nebeliks ir ši lankytina vieta taps prieinama visiems kauniečiams bei miesto svečiams.