Elektroninės muzikos, menų ir alternatyvaus gyvenimo būdo festivalis „Yaga Gathering“ šiais metais žiūrovus pradžiugins dar didesniu gyvų grupių pasirodymų skaičiumi. Dienos programų metu festivalio dalyviai turės galimybę pašėlti su „Olive Tree Dance“, „Gonsofus“, „Upsiring Tree“, ir, žinoma, išvysti labiausiai laukiamą festivalio pasirodymą, kurį surengs „Banco de Gaia“ su savo programa „Last Train to Lhasa“.

Prisiminimai iš Tibeto

Toby Marksas, elektroninės muzikos grupės „Banco de Gaia“ įkūrėjas, muzika domėtis pradėjo dar nuo ankstyvos vaikystės ir būdamas vos 14 metų subūrė pirmąją savo grupę, kurioje grojo būgnais. Vėliau tapęs vokalistu ir grodamas gitara jis ėmė eksperimentuoti su įvairias stiliais, mėgindamas groti roką, folklorą, džiazą ir pasaulio etninę muziką, kol galiausiai atrado elektroninę šokių muziką, į kurią kelią jam nutiesė devyniasdešimtųjų pabaigos Acid House judėjimas.

1989 metais jis įkūrė grupę „Banco de Gaia“, kurios atliekama muzika apjungė pasaulio etninės muzikos elementais praturtintos šokių muzikos ir ambient / chill-out stilius. Atlikėjas yra išleidęs 17 albumų (arba 20, jei įskaičiuosime kelis jo ankstesnius tik kasetiniu formatu išleistus įrašus). Jo oficialus debiutinis albumas „Maya“ buvo nominuotas „Mercury Music Prize“ apdovanojimuose. Taip pat daug populiarumo susilaukė kitas jo albumas – „Last Train to Lhasa“, kuriuo jis išreiškė paramą Tibetui. Abu minėti albumai pateko į Jungtinės Karalystės „Independent Album“ sąrašo viršūnę.

Pasivadinęs pseudonimu „Banco de Gaia“, atlikėjas rengia gyvus pasirodymus ir didžėjauja visame pasaulyje. Jis taip pat yra surengęs gyvų pasirodymų su daugybe kitų muzikantų. Šiuo metu jis tęsia 2015 metais pradėtą turą kartu 3 asmenų grupe. Taip pat pasirodymuose jam talkina vaizdo menininkas.

Šiais metais Lietuvos giriose rengiamame festivalyje „Banco de Gaia“ pristatys naują savo programą, kurios pagrindinis akcentas bus legendinė „Last Train to Lhasa“, taip pat naujausi atlikėjo kūriniai.

Penktadienis su „Gonsofus“

„Gonsofus“ yra tarptautinis muzikinis projektas, gimęs Bratislavoje (Slovakija). Jau firminiu tapęs „Gonsofus“ stilius harmoningai sujungia regio, dubo, hiphopo, ir daugybę kitų muzikos žanrų bei kultūrinių motyvų, taip pat kūriniuose skamba įvairios pasaulio kalbos.

Ši grupė garsėja savo unikaliais ir itin energingais pasirodymais, kurių metu du atlikėjai, pasitelkdami daugiau kaip 7 instrumentus, gyvai kuria kvapą gniaužiantį šou, kuriame išgaunama muzika prilygsta didelio ansamblio skambesiui. Sasha Mamaev: gitara, vokalas, bosinė gitara, saksofonas, trimitas, klavišiniai, efektai. GáborTokár: būgnai, perkusija, prodiusavimas, vokalas, sintezatoriai, efektai.

Savo stilių muzikantai apibūdina kaip „transkontinentinį grūvą“ – tai pozityvus, pakylėjantis ir kūrybingas muzikinių žanrų, kultūrinių motyvų bei kalbų derinys, įkvėptas skirtingų šalių, kuriose augo atlikėjai, kultūros.

Šeštadienis su „Olive Tree Dance“

Portugalų grupė „Olive Tree Dance“ yra instrumentinis trio, kuriame groja Renato Oliveira (didžeridu), Pedro Vasconcelos (būgnai) ir Marcio Pinto (perkusija). Grupė savo kuriamai muzikai įkvėpimo semiasi iš viso pasaulio, kūriniuose panaudoja įvairių pasaulio etninės muzikos žanrų motyvus bei tribal stiliaus elektroninę muziką, kuri atliekama akustiškai.

Įkvėpti ir įkvepiantys grupės „Olive Tree Dance“ nariai scenoje trykšte trykšta gaivališka energija. Didžeridu instrumentas žadina genties dvasią, o perkusija nubrėžia gaires muzikinei kelionei, taip sukuriant intensyvius ir į transą gramzdinančius potyrius, kuriuos sustiprina organiški ir natūralūs garsai. Šie muzikos alchemikai tradiciniais muzikos instrumentais išgaunamus ritmus transformuoja į skambesį, kurio vibracijų persmelktas kūnas netruks pasinerti į šokių sūkurį.

Festivalis „Yaga Gathering“ vyks liepos 28 d. – rugpjūčio 1 d. Varėnos rajone, Ežeraičio miške prie Spenglos ežero ir šaltinio. Bilietus įsigyti galima oficialioje festivalio interneto svetainėje adresu www.yaga.lt

Naujasis mokslinis tyrimas garsiai skelbia kontraversišką naujieną – esą nutukę žmonės yra kvailesni už tuos, kurie neturi viršsvorio problemų. Buvo pastebėta, kad pas viršsvorį turinčius vyrus ir moteris rasta mažiau pilkosios ir baltosios medžiagos pagrindinėse smegenų srityse. Taip pat jie pasižymi didesniu impulsyvumu ir „modifikuota atlygio sistema“. Baltimorės valstijoje dirbantys mokslininkai vykdė tyrimą, kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti, kodėl antsvorį turintys žmonės daro klaidingus mitybos sprendimus.

Keliama hipotezė, kad tai gali vykti dėl to, jog nutukę asmenys tiesiog neturi protinio pajėgumo valdyti save. Ši teorija visiškai prieštarauja sveikos mitybos šalininkams, kurie teigia, kad antsvorio problemos yra individualios, būdingos tik konkrečiam asmeniui.

Atliktame tyrime buvo panaudotos 32 suaugusiųjų smegenų nuotraukos: 16 vyrų ir 16 moterų, gyvenančių JAV, Merilande. Visi asmenys, turėję smegenų pažeidimų, psichinių ligų ar piktnaudžiavę narkotinėmis medžiagomis buvo griežtai atrenkami ir tyrime nedalyvavo.

Apibūdindami tyrimo esmę, autoriai teigia: „Manome, kad kūno sandara pati savaime gali paveikti smegenų sritis, kurios yra atsakingos už pažinimą ir gebėjimą suprasti, motyvaciją, savikontrolę ir kūno formos susidarymą. Šis poveikis galėtų daryti įtaką individo gyvenimo stiliaus pasirinkimui, susilaikymui nuo greitų ar itin didelių atlygių sau bei paskatinti siekti ilgalaikių sveikos gyvensenos ir gerovės tikslų.“

Tyrimo vadovas, Chase Figley, profesorius, dirbantis Manitobos universiteto radiologijos departamente, pareiškė, kad smegenų nuotraukos buvo “labai kruopščiai atliktos”. Jose aprėpiami ne tik visų smegenų pakitimai, bet ir ypatingos sritys, tokios kaip asociacinė žievė, kurią tyrėjas apibūdino kaip “ motyvacijos, valios, atkaklumo emociniuose ir fiziniuose išbandymuose centrą”.
Tyrimo rezultatai atskleidė, jog nebuvo jokių žymių skirtumų baltojoje smegenų medžiagoje tarp normalios kūno masės tiriamųjų ir turinčių antsvorį. Tačiau visų nuostabai rezultatai parodė, kad tyrime dalyvavę pacientai su dideliu KMI turi palyginti mažiau pilkosios medžiagos. Dar labiau įsigilinus į nuotraukas buvo pastebėti pakitimai ir specifinėse smegenų srityse, tokiose kaip dryžuotasis kūnas (lot. corpus striatum), kuri yra atsakinga už “įprastą žmogaus elgesį”.

Profesorius Figley Kanados dienraščiui „National Post“ teigė: “Šie pakitimai gali daryti įtaką tolimesniam nutukusių pacientų gebėjimui save kontroliuoti ir išlaikyti sveikus gyvenimo būdo pasirinkimus”. Specialistas sakė, jog tiksliai nėra aišku ar antsvoris sukelia pakitimus smegenyse, ar atvirkščiai, tačiau pabrėžė, jog padidėjęs kūno svoris gali padidinti smegenų pažeidimo riziką.

Pastatyti automobilį greta Kauno klinikų daugeliui vairuotojų – tikras išbandymas. Pacientams ir juos lydintiems asmenims atvykusiems į didžiausią gydymo įstaigą šalyje, nuolat tenka susidurti su parkavimo problemomis. Ne vienerius metus planuotos daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės reikalai pagaliau pajudėjo iš mirties taško.  

Daugiaaukštę automobilių parkavimo aikštelę ketinama statyti Sukilėlių pr. 19b. esančiame sklype. Parengus detalųjį planą, techninį ir darbo projektus, bus ieškomas statybos darbus atliksiantis rangovas. Aikštelės statybas numatoma pradėti kitų metų vasarą.

Rengia detalųjį planą

„Šiuo metu rengiamas detalusis planas, parengti projektiniai sprendiniai bei derinami techninio projekto rengimo klausimai. Prieš mėnesį Kauno Žaliakalnio seniūnijoje įvyko detaliojo plano pristatymas visuomenei bei jo sprendinių svarstymas, kuriame dalyvavo besiribojančių sklypų savininkai. Kaimyninių sklypų savininkai uždavė klausimus, teikė siūlymus, kurie šiuo metu yra svarstomi, rengiami atsakymai“, – teigė Kauno klinikų direktorius ekonomikai ir infrastruktūrai prof. habil. dr. Artūras Grebliauskas.

Parengus detaliojo plano sprendinius ir juos suderinus bus pradėti rengti statybos techniniai bei darbo projektai. Projektiniai sprendiniai buvo ne kartą derinami Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriuje, Architektų taryboje, kur ieškota priimtiniausių aikštelės savybių sprendimų,  atsižvelgiant į šalia esantį VII fortą ir šalimais esančius statinius.

„Džiaugiamės, kad derinimas su miesto institucijomis vyksta sklandžiai. Siekiant išsiaiškinti daugiaaukštės automobilių saugyklos įtaką visam Sukilėlių prospekto automobilių srautui, atliktas eismo modeliavimas 1,3 km atkarpoje, kurio metu nustatyti automobilių srautai, pasiskirstymai bei kokių priemonių reikėtų imtis siekiant pagerinti šio itin svarbaus transporto koridoriaus pralaidumą“, –  pasakojo A. Grebliauskas.

Lengvas patekimas

Į naująją aikštelę bus galima patekti dviem patogiais įvažiavimais iš Sukilėlių pr. bei Kauno klinikų pusės. Kauno klinikų vadovų planuose – nauja įvaža į teritoriją, panaikinant sudėtingą dabar esančią akligatvių, aikštelių ir įvažiavimų sistemą, kuri susiformavo Sukilėlių pr. rekonstrukcijos metu. Eismą ketinama reguliuoti šviesoforais bei modernia parkavimo palydos sistema.

„Dėl mažesnio transporto srauto Klinikų teritorijoje bei aplinkinėse teritorijose su individualiais gyvenamaisiais namai, bus mažesnis triukšmas bei tarša“, – teigė Kauno miesto savivaldybės Eismo saugumo komisijos pirmininkas Rimantas Mikaitis.

Daugiaaukštę automobilių aikštelę numatoma statyti įrengiant 3 antžeminius aukštus bei 1,5 požeminio aukšto. Skaičiuojama, jog aikštelėje vienu metu galėtų parkuoti apie 510 automobilių, iš kurių apie 51 būtų skirti žmonėms su negalia.

Paskutinį liepos savaitgalį vyksiantis festivalis „Yaga Garhering 2016“ kvies leistis į „Garso medžioklę“ kartu su Australijos garso menininku Rees Archibald.

Dviejų dienų trukmės praktines dirbtuves apie klausymą ir girdėjimą ves neseniai į Lietuvą gyventi atvykęs garso menininkas. Profesionalus saksofonistas, studijavęs zen muziką Japonijoje bei JAV, dirbęs su kompozitoriais Alvin Lucier, Ron Kuivila bei David Bahrman, taip pat studijavęs elektroninės muzikos kompoziciją šį kartą į garsų pasaulį pasinerti kvies festivalio dalyvius. Apie pirmuosius įspūdžius Lietuvoje ir muziką pasakoja pats Rees Archibald.

Kokį įspūdį susidarėte apie Lietuvą?

Lietuvoje gyvenu jau apie pusę metų ir jaučiuosi puikiai čia pritapęs. Lietuvoje esu buvęs ir anksčiau, susipažinau su čia gyvenančiais žmonėmis, tad noras atvykti čia ilgesniam laikui buvo suprantamas. Tai puiki vieta dirbti, organizuoti renginius. Čia galima sutikti įdomių, energingų žmonių. Jie man čia labiausiai ir patinka.

Kas Jums yra garsas ir muzika?

Praleidžiu labai daug laiko bandydamas apsibrėžti ir suvokti skirtumą tarp muzikos ir garso sąvokų. Jei nusprendi įsigilinti į šias sąvokas, tai tampa labai dideliu klausimu. Kaip yra pasakęs John Cage, „muzika yra organizuoti garsai“, ir tikriausiai, man tokio paaiškinimo užtenka. Mane domina ne tik muzikinės natos, bet ir skirtingų garsų klausymasis. Noriu suvokti tuos garsus. Dažniausiai klausydami tradicinių muzikinių pasirodymų, mes norime pašalinti visą triukšmą, nereikalingus garsus, bet šie dalykai mane domina kur kas labiau.

XXI amžiuje mes turime išskirtinę galimybę kurti garsus pasitelkiant elektroniką. Ne tik juos kurti, bet ir įtraukti į savo kūrybos procesą. Šiais laikais tai tampa platesne idėja ir aš esu laimingas galėdamas išlaikyti ją labai atvirą.

Savo dirbtuvėse kalbėsite apie klausymąsi ir girdėjimą. Kuo tai skiriasi?

Tai dar vienas sudėtingas klausimas. Savo dirbtuvėse norėčiau atskleisti idėją, kad klausymasis vyksta ne tik ausimis, bet ir visu kūnu. Mes kaupiame patirtis labai skirtingais būdais. Dažniausiai jei mes esame labai susikaupę ir skiriame dėmesio vienam dalykui, mes tai darome naudodamiesi visu kūnu. Klausymasis, tai fizinis būdas susikoncentruoti.

Moderniame pasaulyje mūsų dėmesys paskirstytas į labai daug dalių, mes judame labai greitai, bet pasitelkę šias idėjas apie klausymasį, mes galime gyvenimo patirtis pajusti kitaip, labiau susikoncentruoti.

Kaip išmokti išgirsti visus mus supančius garsus?

Mes girdime garsus savo ausimis, bet susikoncentruojame ir atkreipiame dėmesį naudodamiesi savo kūnais. Jeigu leistume savo mintims klaidžioti savarankiškai, suprastume, kad jos juda prie skirtingų dalykų labai greitai, mums to net nesuprantant. Todėl klausymą mes galime naudoti kaip meditacijos formą. Vaikščiojimas taip pat gali būti meditacinis, jeigu mes tai darome specialiu būdu. Taip pat yra ir su klausymusi. Tai daug praktikos reikalaujantis įprotis. Kartais smagu tai daryti su žmonėmis, aptarti ir pasišnekėti apie savo patirtis. Praktikuoti klausymąsį yra daugybę būdų. Vienas variantų – klausytis visų garsų aplink save ir išsirinkti vieną patinkantį labiausiai, po to prie šio garso pridėti dar kelis. Tai vienas iš būdų klausantis vieno garso, nepamiršti garsų visumos.

Taip pat festivalyje vesite paskaitą apie garso sampratą skirtingose kultūrose. Ką galite pasakyti apie lietuvių garso suvokimą?

Norėčiau pakalbėti apie muzikinio garso ir triukšmo idėją. Kalbant ne tik apie tradicinę lietuvišką muziką, bet bendrai apie europietišką. Mes esame pripratę klausytis instrumentų ir keistai žiūrime į pašalinius garsus. Kitos šalys turi šiek tiek kitokį požiūrį. Taip atsiskleidžia skirtingas garsų grožio suvokimas. Turiu labai daug patirties kalbant apie japonišką muziką, gyvenau šioje šalyje 4 metus ir studijavau jų tradicinę muziką. Instrumentai ten atlieka didelę dalį kompozicijos, bet taip pat muzika yra derinama su gamtos garsais, kaip antai vėjo ar vabalų skleidžiamais garsais. Tai labai vertinama jų kultūroje, tad skirtumas nuo Europos yra labai didelis.

Ar norite ką nors perduoti festivalio „Yaga Gathering“ dalyviams?

Visi atvykę į festivalį turėtų aplankyti mus prie Koncepto scenos. Garantuojama puiki patirtis ir įdomūs žmonės. Kviečiu visus prisijungti prie mano vedamų dirbtuvių ir paskaitų apie gebėjimą klausytis. Galiu atskleisti, kad dirbtuvių metu naudosimės mažais mikrofonais bei telefonais ir kartu kursime įvairias garso kompozicijas. Šios dirbtuvės truks dvi dienas, o jose sudalyvauti galės ribotas žmonių skaičius, tad kviečiu registruotis, jei norite tapti šio eksperimento dalimi.

Festivalis „Yaga Gathering“ vyks liepos 28 – rugpjūčio 1 dienomis Varėnos raj., Ežeraičio miške, prie Spenglos ežero. Bilietus įsigyti galima oficialioje festivalio svetainėje www.yaga.lt

„Pirmą kartą atvykęs į Kauną aš buvau šokiruotas – kaip tokiame mažame mieste į koncertą ateina tiek tūkstančių žmonių“, – savo pirmą apsilankymą Kaune prisimena Kauno miesto simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Harris Constantinas Orbelianas. Pokalbis su dirigentu – apie viešnagę Kaune, įrašinėjamą G. Verdžio operą „Rigoletto“ ir pripažinimą mieste.

– Kas jus atvijo į Kauną?

– Su Kauno simfoniniu orkestru ir žymiausiomis tarptautinėmis operos muzikos žvaigždėmis neseniai įrašinėjome kompaktinę plokštelę Giuseppe Verdžio opera „Rigoletto“. Prieš trejus metus tai pat teko lankytis Kaune, kur įrašinėjome G. Verdi operos „Simonas Bokanegra“ kompaktinę plokštelę.

– Koks buvo pirmas įspūdis atvykus į Kauną?

– Pirmą kartą į Kauną atvykau su operos baritonu Dimitrijum Hvorostovskiu, mes turėjome koncertą „Žalgirio“ arenoje. Tada mes buvome šokiruoti, kaip tai įmanoma, kad tokiame mažame mieste į koncertą ateina tiek tūkstančių žiūrovų. Mes tada užmezgėme puikius santykius su Kauno simfoninio orkestro vadovu Algimantu Treikausku ir turėjome puikų laiką.

– Kokios vietos Jums labiausiai įstrigo?

– Labiausiai man patiko vaikščioti Laisvės alėjoje. Man patiko stebėti vaikščiojančius žmones. Teko lankytis Pažaislio vienuolyne, sužavėjo Kauno marios. Jūs turite puikių vietų Kaune.

– Tarptautinio festivalio „Operetė Kauno pilyje“ metu jums buvo įteiktas vienas garbingiausių Kauno miesto apdovanojimų – 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklas. Ką jums reiškia šis apdovanojimas?

– Man buvo labai malonu gauti šį apdovanojimą. Tai yra puikus įvertinimas. Visa ceremonija mane labai sužavėjo, ypač kai buvo giedamas Lietuvos himnas, suburiant lietuvius visame pasaulyje. Tai labai paliečia širdį. Aš niekad nebuvau girdėjęs nieko panašaus, nei vienoje šalyje. Tai yra kažkas unikalaus ir nuostabaus.

– Jums teko stebėti šį festivalį. Kaip įvertintumėte Kauno publiką?

– Nuostabi publika. Jautri publika. Aš matau, kad kauniečių gyvenimuose netrūksta muzikos. Ji užima svarbią vietą jų gyvenime. Man labai malonu būti čia.

– Ko palinkėtumėt kauniečiams ir Kauno miestui?

– Kauniečiams linkiu laimės, sveikatos, o Kauno miestui – klestėjimo.

Moksleiviams išėjus vasaros atostogų J. Urbšio katalikiškos mokyklos teritorijoje darbuojasi sunkiasvorė technika. Dar šį rudenį mokiniai pradės sportuoti naujame stadione ir universaliuose aikštynuose. Kardinalios permainos fizinio lavinimo srityje šiemet palies bemaž dešimt Kauno mokyklų.

„Mokyklos stadionas prieš keletą metų buvo apverktinos būklės: vietomis ištrupėjęs asfaltas, nesutvarkytas drenažas. Todėl prasidėjusios permainos buvo ypač laukiamos“, – teigė mokyklos vadovas Paulius Martinaitis.

Stadionas bus apjuostas nauja tvora, mat iki šiol akį rėžė prieš kelis dešimtmečius įrengtos tvoros likučiai. Sporto aikštynų rekonstravimo darbai čia pradėti pernai. Įrengtas stadiono drenažas, apšvietimas, bėgimo takų ir aikštelių pagrindai.

Rekonstruotoje aikštėje atsiras daugiau vietos lengvajai atletikai. Moksleiviai taip pat galės naudotis šiuolaikiškomis tinklinio, lauko teniso, badmintono aikštelėmis, rekonstruotomis krepšinio ir futbolo aikštėmis.

„Įrenginėdami stadionus didžiausią dėmesį skiriame vaikų saugumui, higienos reikalavimams, kad mokiniai jaustųsi gerai. Ateinančių kelerių metų tikslas – renovuoti visas mokyklas ir įrengti šiuolaikinius ir modernius stadionus prie jų“, – tvirtino Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Romaldas Rabačius.

Planuojama, kad praėjusią savaitę Partizanų gatvėje užvirę sporto infrastruktūros tvarkymo darbai J. Urbšio mokyklos stadione tęsis iki spalio.

Kelis dešimtmečius merdėję ugdymo įstaigų stadionai ir aikštynai atgims ir kitur. Pokyčiai laukia ir Rokų, Kovo 11-osios, Vytauto Didžiojo universiteto „Rasos“, Šv. Mato gimnazijų, V. Kudirkos progimnazijos, Vaišvydavos pagrindinės, J. Dobkevičiaus ir Kauno humanitarinės mokyklų bei Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus.

Ketinama atnaujinti stadionų natūralios žolės dangą, įrengti aikšteles su apšvietimu ir sintetine danga. Jos bus universalios, pritaikytos krepšiniui, futbolui, rankiniui, tinkliniui, tenisui, badmintonui. Kitur numatytos mini futbolo aikštelės su dirbtine žolės danga, šuoliaduobės su sintetinės dangos įsibėgėjimo takais. Bėgimo takuose vietoje asfaltbetonio atsiras nauja sintetinė danga. Kai kur numatytos lauko treniruoklių aikštelės, planuojama įrenti apšvietimą.

„Sporto infrastruktūra daugelyje mokyklų pasenusi, priemonės nusidėvėjusios ir nesaugios, todėl šiemet ketiname atnaujinti 8-10 mokyklų stadionus ir aikštynus, o kitąmet darbai bus tęsiami toliau. Taip pat siekiame, kad mokiniai turėtų galimybę užsiimti ir kitomis sporto šakomis: tenisu, badmintonu, rankiniu, lengvąja atletika“, – teigė Kauno miesto tarybos Sporto, turizmo ir laisvalaikio komiteto pirmininkas Gediminas Vasiliauskas.

Pasak R. Rabačiaus, kai kuriose mokyklose darbai prasidėjo, kitose šiuo metu baigiami parengti rekonstravimo darbų techniniai projektai, artimiausiu metu bus paskelbti viešieji pirkimai. Planuojama darbus vykdyti dviem etapais – jeigu leis oro sąlygos, didžioji dalis jų bus atlikta jau šiais metais iki šalčių, o kitų metų pavasarį turi būti užbaigta.

Atsibusti pragare. Jeigu tikėti kolektyvine žmonijos atmintimi, būtent taip turėjo pasijusti mūsų pusantrų metukų mažylė, netikėtai atmerkusi akutes ir aplink save pamačiusi juodą tamsą išvagotą oranžinių rūkstančių ugnies gyslų.

Kelionė automobiliu truko dvi su puse valandos. Kalapana miestelio parkavimo aikštelė buvo sausakimša, bet dauguma žmonių jau grįžinėjo iš žygio prie lavos. Pakrūmėse apsukresni vietos gyventojai buvo įrengę dviračių nuomos punktus, pardavinėjo vandenį buteliuose, užkandžius. Susidarė keistas įspūdis, kad nacionalinio parko darbuotojai (juos atpažinome iš švytinčių liemenių) nenorėjo jog mes ten eitume. Vienas dar važiuojant mums bandė nurodyti klaidingą kelią. Kitas pavymui sušuko:

– Nejau tikrai tikitės nueiti devynias mylias pėsčiomis?

O vartus nakčiai rakinusi moteris įspėjo, kad šiąnakt prasidės uraganas.

Apsiavę žygio batais, ginkluoti vandens buteliais ir išmaniaisiais telefonais žygį pradėjome po septynių dvidešimt vakare. Visi tris kartus pagūglinome, kad įsitikintume – joks uraganas tą vakarą negrėsė.

– Ir mylios į vieną pusę trys, o ne devynios. – ramino mane vyras.
Kai jis prieš kelias savaites pirmąkart pasiūlė vykti iš arti pažiūrėti lavos tėkmės, sakiau „jokiu būdu!“. Po dienos sakiau „važiuok vienas, aš liksiu su vaiku“. O netrukus pamačiusi bene visų mūsų draugų nuotraukas prie ugnies upės ir dvidešimt kartų išgirdusi jų tikinimus, kad tikrai SAUGU, nusprendžiau jog ir mūsų šeimai reikia įsiamžinti prie lavos. Na gerai, paskutinis mane įtikinęs lašas buvo mano pažįstamos iš Konos Mamų Klubo Lizės lavos nuotrauka su dukrele fone. Lizė yra iš tų mamų, kurios puola į paniką mergytei vos kluptelėjus ant kilimo.

Jei Lizė gali, galiu ir aš.

Kairėje pusėje – juodas sustingusios lavos laukas, už jo tvyro sidabrinis vandenynas. Dešinėje pusėje – juodas sustingusios lavos laukas. Per vidurį – juodas žvirkelis, juodi lavos akmenukai girgžda po kojomis. Temsta. Draugams perpasakoju neseniai skaitytą straipsnį, kur atkuriama Europos prokalbė skamba visai kaip lietuvių kalba. Mažylė man ant rankų taisosi miegoti. Einame valandą, dvi. Kartais sustojame su vyru apsikeisti – aš paimu kuprinę, o jis užsikabina jau miegančią mūsų dukrą. Stabtelime atsigerti, į tualetą. Aplink visai tamsu, mėnulis dar nepatekėjęs, prožektorių šviesa nutvieskia tik du žingsnius į priekį, tik juodus akmenukus po kojomis. Ore tvyro nuotykio nuojauta, kurią kas kartą išsklaido mano dukrytės šilto pakaušiuko kvapas, dvelkiantis švaria patalyne, pienu ir miegeliu…

Asmeninio archyvo nuotr.

Kurį laiką vis sutikdavome atgal grįžtančius žmones. Galiausiai, atrodo, likome vieni – šeši suaugę ir kūdikėlis. Tylu, vėsoka, bet nuo vandenyno pučia šiltas brizas. Pasirodo žvaigždės. Tūkstančiai žvaigždžių. Šalikelėje mirksi avarinė lempa, ją priėję pamatome užrašą:

LAVA

Ir rodyklė sukti dešinėn, per sustingusios lavos akmenų lauką. „Negali būti, kažkokia nesąmonė, juk toli, juk pavojinga…“ pradedu balsiai nervintis, įtardama, kad kažkas ne į tą pusę nusuko rodyklę. Bet mano kompanija narsiai ropščiasi per akmenis. Švieži lavos akmenys prožektorių šviesoje atrodo lyg metaliniai, tačiau užmynus girgžda tartum stiklo šukės. „neliesk, įsipjausi.“ – perspėja mano vyras. Pasirodo, neseniai sustingusi lava tikrai trapi ir aštri, kaip stiklas. Prasilenkiame su atgal per akmenis grįžtančia porele.

– Ar toli iki raudonos lavos? – klausiu.

– Tik dešimt minučių! – atsako.

O atrodo jau visą valanda nesibaigiančių akmenų. Kiekvienas žingsnis turi būti apgalvotas, pamatuotas, atsargus. Negalima žengti ant burbulo pavidalo akmens – nes tai iš ties gali būti lavos burbulas, po kuriuo dar gali būti karšta lava. Negalima žengti ant nuskilusių akmenų, nes jie gali būti nestabilūs, čiūžtelėti į šoną. Ir geriau neparklupti, nes susipjaustysi rankas ir kelius.

Mūsų mažylė ramiai miega nešioklėje, prisiglaudusi prie tėčio kūno, kuris žinau, verčiau nusisuktų sau sprandą, nei leistų jai užsigauti. Dėl jųdviejų aš rami. Bet pati dėlioju tas tarp akmenų stringančias kojas ir jau imu gailėtis. Naktis, vėjas, lyg ir miego noriu, lyg ir valgyti, o pagalvojus apie kelią atgal jau visai baisu.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tolumoje spingsi oranžinė ugnis, atrodo, lyg tai būtų milžiniška žarija. Netrukus tų „žarijų“ aplink jau ne viena – juodų akmenų tarpuose švyti šviežia lava, vienur ji jau stingsta, kitur sunkiasi labai lėta, bet visa nugalinčia ugnies upe. Aplink būriuojasi žmonės, fotografuojasi, kuždasi. Lavos upė lyg milžiniškas laužas kaitina veidą, atrodo, nusvilsiu blakstienas. Traška taip garsiai, kad sunku susikalbėti. Mūsų bičiuliai lietuvaičiai iš kišenės išsitraukia du pasifloros vaisius – vietiniai jiems patarė paaukoti ugnikalnio deivei Pelei. Tačiau vos įmestos vaišės lyg kamuoliukai atšoka nuo lavos, nusiridendami į juodą tamsą. Mano vyras sugalvoja „geriau“ – meta į lavą kažkokias vaikiškas „bombioškes“, kurios akimirksniu užsidegusios susproginėja vaivorykštės spalvomis, taip išgąsdindamos kitus aplink stovėjusius žmogelius.

– Deivei Pelei tai gali nepatikti, – sakau vyrui rimtai. – Čia tas pats, kas į bažnyčios altorių mėtyti pomidorus!

– O tu ką, niekada nemėtei ten pomidorų? – juokiasi mano mylimas ateistas. Bet čia juoką nustelbia verksmas – pabudo mūsų mažoji. Ir aš verkčiau ja dėta, vos atmerkusi akis vietoje baltos lovelės ir šiltų patalų pamačiusi raudoną svilinančią ugnies upę, išgirdusi visa nustelbiantį traškesį, tamsą. Lyg atsibustum pragare…

Dukrytė verkia ir nebenori būti pas tėtį. Dabar jai svarbiausia – gauti šilto pieno. Stoviu lyg druskos stulpas ant sustingusios lavos akmens, žindau dukrelę ir nežinau, kaip dabar grįžti atgal. Bijau net žingsnį žengti, o dar su mažyle ant rankų… Pati lavos upė, beje, pavojaus nekelia, didžiausia grėsmė čia – išsisukti koją ropščiantis tarp akmenų.

Asmeninio archyvo nuotr.

Bet mums pasisekė. Einant atgal aukštai kybo beveik pilnas mėnulis, nutvieskęs juodus akmenis sidabriška šviesa. Kelias bijant suklupti vėl rodosi išsitęsia valandą, bet kai grįžusi žvyrkelin pasižiūriu į laikrodį – na tikrai… tik dešimt minučių… Užtat žvyrkelis, atrodo, niekada nesibaigs. Atgal eidami nebesikalbame. Klausomės girgždesio po kojomis, dairomės į šiek tiek vaiduokliškai atrodančius tiesiai ant lavos akmenų ant pastolių pastatytus medinius žvejų namelius be langų.

– Ar jie čia gyvena?

Niekas man neatsako. Niekas nežino. Einame valandą. Einame dvi. Mažylė atsisako miegoti, lyg pelėdžiukas atmerkusi akutes ir užsispyrusi laikytis manęs, ji dairosi po juodą naktį ir pirštuku vis rodo į mėnulį.

– Moon! Moon! – praneša nepastebėjusiems.

Pakeliui sutinkame grupelę žmonių, einančių lavos link. Mėnesiena tokia vaiski, kad matome nebylias vieni kitų šypsenas.

– Ar dar daug liko? – klausiu, jusdama vis labiau dilginantį skausmą pėdose, šlaunyse, pečiuose. Dukra, vis tik, jau sveria virš dvylikos kilogramų. Bandau įsivaizduoti esanti kankinė, kurios gyvybė priklauso nuo šito žygio. Galvon lenda Červėnės žudynes, apie kurias neseniai skaičiau, ieškodama informacijos savo naujai knygai. Kaliniai buvo išvaryti pėsčiomis, tarp jų buvo daug moterų su vaikais… Nepajėgusius eiti šaudė pakelėje… Bet mano širdis lengva ir dėkinga už gyvenimą, kuriame esu. Nors skauda pečius, nieko nebijau. O juk ką tik mačiau iš aktyviausio pasaulyje Kilauea ugnikalnio besisunkiančią lavą! Mačiau, kaip mano akyse radosi nauja žemė.

– Žiūrėkite, mėnulio vaivorykštė! – kažkas sušunka. Visi atsisukame kairėn, o ten tikrai, virš akmenų juodumos per horizontą dangumi nusidriekęs švytintis lankas. Visai kaip vaivorykštė – tik sidabrinis.

Iki šiol nežinojau, kad egzistuoja mėnulio vaivorykštės. Nežinojau, kad galima taip iš arti ir saugiai stebėti besiveržiančią lavą. Nežinojau, kad galiu pėsčiomis nueiti dešimtis kilometrų, ir vis tiek meiliai šypsotis dukrytei. Ir tai dar nebuvo kelio pabaiga – mūsų laukė ilga kelionė automobiliu, sustojimas degalinėje, kur prisipirkome visokių nesveikų, bet labai skanių užkandžių – turbūt bet kas būtų skanu po dešimties kilometrų naktį pėsčiomis! Ir į savo lovas tą naktį veržėmės su tokiu pat entuziazmu kaip prieš keletą valandų – link tekančios lavos.

Taip pat skaitykite: Vaiva Rykštaitė. Linkėjimai iš Havajų

Apskrito stalo diskusijų ciklas „Ateities universitetas: kokio (ne)reikia universiteto Lietuvai?“ yra VDU iniciatyva, siekianti atkreipti akademinio ir verslo sektoriaus, sprendimų priėmėjų dėmesį į susiklosčiusią aukštojo mokslo situaciją Lietuvoje ir identifikuoti problemas bei surasti efektyvius sprendimus universitetinio sektoriaus padėčiai gerinti.

Pirmajame įžanginiame pokalbyje apie ateities universitetą kartu su doc. R. Valatka dalyvavo žurnalistė, buvusi LR Prezidentės vyriausioji patarėja, VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorė Audronė Nugaraitė, filosofas, pirmosios Lietuvos pagal individualių studijų ir kuratorysės modelį sukurtos „VDU Academia Cum Laude“ vadovas profesorius Leonidas Donskis, istorikas, politologas ir VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. Šarūnas Liekis.

VDU.lt

Taip pat skaitykite: Uždaras vakaras kartu su profesoriumi Gintautu Mažeikiu [VIDEO]

Klausimas rimtas. Štai šiandiena nenoromis perskaičiau leidinio antraštę, kuriame skelbiama žinia, jog dainininkė ir puiki aktorė (kas be ko) Jennifer Lopez šventė savo gimimo dieną be apatinių kelnaičių. O kažkokia bunkė atvėrė kažkokias duris į kažkur ne filosofine prasme. Na, o kaip jis ten, tas, kuris laksto su trumpomis ružavomis kelnėmis ir ilgomis kojinėmis? Ak taip, jis dar buvo vedęs australę,  nepamenu pavardės. Tai štai: ar kas nors gali man protingu balsu, protingu veidu paaiškinti, kodėl aš visą tą „pasaulinės svarbos“  informaciją  turėčiau žinoti?

Tenka konstatuoti, kad be bulvaro regis ir rimtame leidinyje nei iš vietos.  Tokia yra  pasaulinė žiniasklaidos tendencija. Leidinys, mano jo leidėjai, turi būti skirtas vienu metu visoms čia žemiau išvardintoms grupėms: protingiems, mažiau protingiems, išsilavinusiems, mažiau išsilavinusiems, miesčioniams, svajojantiems tapti miesčioniais ir ypač bukiems. Kuriamas sėkmingo miesčionio naratyvas į kurį viliantys tapti miesčionėmis būtinai turi lygiuotis. Jiems būtina  viską apie tą jau tapusiu  miesčioniu žinoti: ką valgo, kuo rengiasi, ką veikia tualete, kiekis šlapimo bei išmatų.  Ne, apsirinku. Miesčionis tualeto nelanko. Toliau: ką kam „nepaprastai įdomaus“ kažkam „nepaprastai įdomiam“ pasakė ir kokie šeimyniniai skandaliukai tuos vargšelius „elito atstovus“ kamuoja ir net, ne duok Dieve, dar ir kankina.  Pasižiūrėjus į juos nuotraukose supranti, kad jų niekas ir nesiruošia kankinti. Visada pagal elitinio madų žurnalo etaloną gražūs, sėkmingi ir kaip pastebėta,  niekada nelanko tualeto. Jie juk tiesiog tobuli žurnalo tvariniai. Be kelnaičių taip sakant.  Vienam įtakotam to „be kelnaičių“ fakto skaitytojui  net kilo mintis paskelbti savo gimimo dienos baliuko  svečiams aprangos kodą: visi be kelnaičių, antraip lauk iš  šventės. Perspėja, kad bus tikrinama.

Žinoma, taip, žodžio ir nuomonės laisvė, rinka ir kas be ko, demokratija. Daugumos galia. Tačiau jeigu dauguma tokia, kokia Rusijoje (V. Putinas ir novorosija).  Jungtinėje Karalystėje (B. Johnson  ir Brexit) ir JAV (D. Trumpas ir „Amerika be pasaulio“), tai ilgainiui mūsų krauju iškovota demokratija taps bulvarinio skaitalo analogu. Tai būsena, kai nėra problemų, nėra negražių ir nesveikų žmonių, nėra tualetų. Bet, yra  aibės gelažnikų parduotuvių  su garsių kūrėjų haute couture pigiomis kinietiškomis kopijomis. Visi pokalbiai prasideda apie orą, toliau pereinama „ak, aš ją mačiau, viešpatie, tokia neteisingai pasidažiusi, ne pagal normą“.  Galiausiai pokalbiai baigiasi lyg netyčiniu pasididžiavimu, mat jo ar jos, ar jų nuotraukos pasirodė tame „pačiame svarbiausiame leidinyje, kurį visi  kam reikia žino“.   Ir ne duok Dieve, jeigu nepasirodai nuotraukose! Šakės! Gyvenimo beprasmybė! Egzistencinė krizė pavadinimu „Manęs jau niekas nemyli“!

Taip demokratija tampa miesčionių įkaite ir nuosavybe. Politika taip pat. Nes politika garantuoja privilegijas, apie kurias eilinis miesčionis net bijo pasvajoti. Išskyrus tuos atvejus, kai miesčionimis tampa  graužinienės, baltraitienės, pitrinienės, pinskuvienės ir jų vyriški atitikmenis. Jų sąrašą galite patys susikurti.  Kuo menkesnis miesčionis, tuo didesnis pasipūtimas tapus „kažkuo“.  Nesvarbu kuo, bet valdžioje.  Nesvarbu kokioje ir nesvarbu su kuo.  Pamenate, kai iki 1990 –tųjų visi buvo komunistais, o po 1990 tie visi tapo patriotais? Tai dabar tie buvusieji komunistai, o šiandien patriotai ir formuoja mūsų bulvarinį mentalitetą.  Padedant demokratinei žiniasklaidai. Nes kuo daugiau kvailių, tuo daugiau galimybių išsilaikyti valdžioje. Štai „Darbo partijos“ pirmininkas  V. Mazuronis neves savo partijos į rinkimus. Skaityk „padėjo“ ant savo partijos. Mat Europarlamente daugiau moka. Socialdemokratų „žvaigždutės“ Europarlamente taip pat nedalyvaus rinkimuose, nes EP daugiau moka. Tokie štai mūsų miesčionys patriotai.

Pagalvojus, gal tikrai raminančiai veikia bulvariniai skaitalai, kai tiek įtampos, skurdo, kraujo pasaulyje. Žinia apie vienokią ar kitokią  garsenybę be kelnaičių juk daug malonesnė, pikantiška, taip sakant. Kutena maloniau, nei kruvinų Vokietijos ar Prancūzijos gatvių vaizdai.

Mūsų, Lietuvos gatvės, dar teroristų išpuoliais nesukruvintos. Galima gražų ir šiltą vasaros vakarą Vilniaus Didžiojoje gatvėje prisėsti prie lauko staliuko, be baimės skaičiuoti visus Mazaratti. Corvette 2016 Z06, BMV, naujausius, net 15 cm. padidintus Mercedes – Benz, Jaguar. Kas sakė, kad Lietuva ūbagynas?  Vien tik gražūs vyrai ir moteris Vilniaus gatvėse. Vilnius nėra Lietuva? Tai marš visi į Vilnių, kame problema. Sako, kad nors žmonių mažėja, o valdininkų didėja. Todėl darbo kiek nori. Normalu, juk Vilnius, ko čia kaime sėdėti ir svetimas vištas skaičiuoti?  Štai, prisėdi kavinukėje, pasiimti bulvarinį skaitalą  nebulvariniu protingu pavadinimu ir, žiūrėk, tampi „miesto elitu“, miesčioniu.

Tik nevalia pamiršti to elito vardų ir pavardžių. Man niekaip nesiseka jų prisiminti, nors tu ką. Einu pasimokysiu atmintinai, nes liksiu už borto, jeigu mane pakvies į jų baliuką. Nors, po šio mano komentaro, matysiu tuos baliukus kaip savo ausis. Gaila net tas žodis. Tikra katastrofa!

Ir vis dėlto: kodėl turėčiau žinoti, kad kažkas be kelnaičių slampinėja?

Vinokuras.lt

„Šiandien man sukanka penkiolika. Laikas bėga nepastebimai. Dienos ir mėnesiai praeina pro šalį ir kartais, kaip štai šiandien, pastebi, kad getas nėra skausmingas, nuolat dingstantis sapnas. Tai – pelkė, kuri praryja mūsų dienas ir savaites“, – šias eilutes gūdų 1942 metų gruodį parašė Icchokas Rudaševskis, buvęs Vilniaus realinės gimnazijos mokinys, talentingas jaunas rašytojas ir Vilniaus geto kalinys. Getas prarijo šio jaunuolio gyvenimą, mums palikdamas jo dienoraštį. Dienoraštį, kuris atskleidžia jauno, pernelyg anksti suaugusio ir siaubingų patirčių išgyvenusio žmogaus pasaulį.

Icchokas Rudaševskis, kaip ir daugybė vaikų, getą matė, jame gyveno ir jį išgyveno taip, kaip gali tik vaikai – sunkiai, bet kartu šviesiai, bijodami, bet žaisdami žaidimus, būdami alkani, bet vaidindami teatre.  Kauno geto siaubą ištvėrusi Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė, kuri pro jo vartus įžengė būdama vos aštuonerių, dienoraščio nerašė, bet dar ir šiandien galėtų nuvesti į buvusio geto kiemą, kuriame vaikai žaidė kalinius ir prižiūrėtojus, ar papasakoti, ką jautė laukdama iš darbų grįžtančių tėvų.

Norą gyventi, žaisti ir matyti šviesias gyvenimo spalvas, norą judėti ir suprasti, pyktį neviltį ir sumišimą – šiuos ir dar daugybę jausmų išgyveno geto vaikai. Tai, pasak vaikų ir paauglių psichologo Lino Slušnio, padėjo išgyventi tiems, kurie laimingų aplinkybių dėka neatsidūrė naikinamųjų sąrašuose, o vėliau, praradę visus artimuosius – atsitiesė ir gyveno toliau. Jausmų paletė, kurią vaikai išgyveno gete galima palyginti tik su regos praradimu. Staiga viskas tampa tamsu ir tu vėl mokaisi gyventi iš naujo.

Siaubas atslenka pamažu

„Prasidėjo graži saulėta diena. Gatvės neramios. Žydams darbininkams leidžiama įeiti į Vilniaus žydams sukurtą getą. Žmonės namuose pakuojasi, moterys bėgioja pirmyn ir atgal. Jos gniaužia rankas matydamos savo namus, atrodančius kaip po pogromo. Apsiblaususiomis akimis slankioju tarp ryšulių, stebėdamas, kaip per vieną naktį mus iškeldina iš namų“, – savo dienoraštyje 1941 metų rudens pradžioje rašė Icchokas Rudaševskis. Namų netektis, pažeminimas ir nežinia dėl ateities smaugė keturiolikmetį berniuką, bet tai nebuvo pirmieji jam tekę smūgiai. Dienoraštį jis pradėjo rašyti anksčiau ir jau buvo spėjęs papasakoti apie siaubą, kurį patiria žmonės, kai jų miestą bombarduoja naciai, ar pažeminimą, kurį reikia iškęsti nešiojant Dovydo žvaigždę.

Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė (kairėje) su Rifka Šmukleryte, giminaite, padėjusia Frumai pabėgti is geto, apie 1945 m. asmeninio archyvo nuotr.

Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė, pasakodama apie persikėlimą į getą, prisipažįsta, kad iki to momento ji jau buvo išgyvenusi tiek, kad persikelti ten jai nebuvo baisu. „Gerokai prieš persikeliant į getą mūsų gyvenimas jau buvo neramus. Mano tėvai bandė pabėgti iš Kauno, mėginome pasitraukti ta pačia kryptimi kaip ir Raudonoji armija, bet greitai supratome, kad nepavyks. Grįžti namo negalėjome, todėl laikinai glaudėmės svetimuose namuose. Persikėlimas į getą, kai mano tėvai išmainė savo namus į mažą namelį geto teritorijoje, man nebuvo toks skausmingas, tai greičiau teikė stabilumo“, – pasakoja moteris. Ji, kaip ir Icchokas Rudaševskis, buvo priversta erdve dalytis su daugybe žmonių – mažame namelyje glaudėsi penkiolika giminaičių.

Kas yra getas, karas, nacizmas ir tai, kad gyvenimas pasikeitė negrįžtamai, šie jauni žmonės suvokė gana greitai. „Aš jaučiuosi, lyg mane būtų apvogę, iš manęs pavogė mano laisvę, mano namus bei mano pažįstamus ir taip mylimas Vilniaus gatves. Mane atskyrė nuo visko, kas man brangu“, – rašė jaunasis Vilniaus geto kalinys 1941 metų rugsėjo 6 dieną.

Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė prisimena, kad geto siaubas ją užgriuvo greitai. „Pirmieji baisūs prisiminimai susiję su getu: laukuose netoli geto buvo šaudomi žmonės, aš juos mačiau ir iki šiol tai atsimenu. Mano vaikystė baigėsi gerokai anksčiau, nei mes persikėlėme į getą. Jau prieš tai buvo suimti ir tik per stebuklą išsigelbėjo mano tėvas su broliu, netekau ramybės, švenčių, žinojimo, kad viskas bus kaip anksčiau, kad galėsiu senelių namuose vakaroti su visa gimine ir jausti artumą, saugumą“.

Išgyventi ir mokytis

„Iš savo slėptuvės išslenkame po šešių valandų slapstymosi. Dabar aštuonios valandos vakaro, viskas primena praūžusią katastrofą. Daiktai išmėtyti, viskas apversta, spynos sulaužytos, visos durys plačiai atvertos. Mūsų namas neatpažįstamas <…> Išeinu į gatvę. Tamsu. Gatvė alsuoja tragedija, kuri neseniai nutiko“, – savo dienoraštyje pasakojo Icchokas Rudaševskis, gete išgyvenęs ne vieną pogromą ir valymą. Žmonės glausdavosi slėptuvėse, o tie, kurie nespėdavo pasislėpti, būdavo išvežami Panerių link. Gyvenimas gete sukosi nuo vienos naikinimo akcijos iki kitos.

„Viena pirmųjų akcijų Kauno gete vyko dar 1941 metų spalį. Per atranką vieni žmonės buvo siunčiami į vieną eilę, kiti – į kitą. Taip skirstė, kurie gyvens, o kurie mirs. Po šios akcijos neliko mano senelių ir daugybės tų, kuriuos pažinojau“, – prisimena Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė. Po šios akcijos buvo dar daugelis kitų, bet vaikai gyveno, mokėsi, žaidė ir taip ištvėrė geto beprasmybę.

„Iki 1942 metų Kauno gete oficialiai veikė mokykla, mes noriai ten eidavome, nors pamokos, mokyklos programa buvo ne tokia, kokia privalėjo būti. O ir mokytojų buvo vos vienas kitas. Mokslas, knygos, žinių siekimas mane išgelbėjo. Tai buvo tai, ką man skiepijo tėvai ir ko niekas negalėjo atimti. Aš mokėjau kelias kalbas, gete pramokau hebrajiškai. Tėvai mane labai globojo“, – prisimena Fruma.

Mokslas, knygos ir dienoraščio rašymas gelbėjo ir Icchoką Rudaševskį, kuris savo užrašuose daug pasakoja apie perskaitytas knygas, užsimezgusias diskusijas, parašytas istorijas: „Šiandien ėjome į mokyklą. Diena buvo visai kitokia <…> Abi šeštos klasės sėdi kartu, nuotaika puiki ir visi džiaugiasi. Pagaliau atsidarė klubas. Mano gyvenimas tampa kitoks, pagaliau įgauna kitokį atspalvį. Laiką praleidžiame kitaip, švaistome jo mažiau, dienos lekia greitai. Gete taip ir turi būti, dienos turi lėkti greitai“. Jo išsigelbėjimas buvo bičiuliai ir mokykla, taip pat tikėjimas, kad vieną dieną viskas baigsis. Šis tikėjimas ir suaugusių žmonių parama, padėjo paraleliniame geto pasaulyje atsidūrusiems vaikams.

Icchoko Rudaševskio dienoraštis.

Šokis kaip pasipriešinimas

„Šiandien klube mes pagaliau baigėme pasiruošimą. Šokiai ir eilės jau paruošti ir galima pasirodyti publikai. Šiandien klube praleidome visą vakarą, klausėme dainų. Gorkio poema buvo graži. Poema „Rankos“, kaip ir poema „Vilna“ – nuostabios“, – dienoraštyje nepamiršo paminėti Icchokas Rudaševskis. Jis su bičiuliais ne tik dalyvavo geto saviveikloje, bet ir rinko geto tautosaką, fiksavo tik šiai vietai būdingus posakius, žaidimus, istorijas. Tai darė tam, kad vėliau, kai geto neliks, pasaulis žinotų, koks gyvenimas jame virė. Jau tada jaunuolis suvokė, kad getas – unikali ir siaubinga patirtis, kurios kiekviena akimirka bus aptarinėjama dar daug metų.

Kauno Vilijampolės rajone įkurtame gete kalėjusi Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė prisimena, kad vaikų žaidimai bei vaikų pasirodymai buvo tokie kaip gyvenimas. „Kieme mes išsirikiuodavome ir žaisdavome kalinius ir prižiūrėtojus. Tą kiemą aš jums ir šiandien galėčiau parodyti: mergaitės buvo kalinės, grįžtančios iš darbų, berniukai – jas tikrinantys prižiūrėtojai. Arba susisukdavome į kokią drobę ir dainuodavome, vaidindavome. Mamos stebėjo ir verkė. Nebuvo mūsų dainos labai linksmos, bet mums tai buvo pasipriešinimas, vaikiška rezistencija“. Apsupta tėvų ir artimųjų, ji nesijautė vieniša ar nelaiminga. Siaubas buvo tikras, bet dar tikresni buvo namai, kuriuos simbolizavo tėvai.

Icchokas Rudaševskis taip pat rašė apie jaukumą ir namus, kuriuos gete teikė žmonės: „Šiandien buvo klubo vakarėlis <…> Iš administracijos gavome 100 kilogramų bulvių, pasigaminome pudingo. Tai buvo laimingiausias vakaras iš tų, kuriuos praleidau gete <…> Klube jauku, šilta ir malonu. Klubo nariai atėjo su dainomis, eilėmis <…> Šiandien mes parodėme, kad net trijose siaurose gatvėse galime išlaikyti savo jaunystės polėkį. Mes įrodėme, kad iš geto jaunimas neišeis palaužtas“. Jis, kaip ir Kauno geto vaikai, tikėjo, kad viskas baigsis gerai ir gana greitai. Net dabar, prabėgus daugybei dešimtmečių nuo karo baigties, anuomet gete gyvenę žmonės save prisimena optimistiškai. „Aš nepamenu, kad būčiau buvusi alkana. Nepamenu, kad man būtų buvę labai bloga gete. Sunkiausia buvo tada, kai mane išvedė iš geto ir netekau tėvų. Man pasakojo, kad aš visą laiką verkiau. Ir verkiau dar daug metų“, – sako Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė, kuriai likimas lėmė ištrūkti iš geto ir savo istoriją pasauliui papasakoti jau daug vėliau.

Pabaiga būna visokia

Karo ir įkalinimo pabaigos žmonės laukė nekantriai. Icchokas Rudaševskis savo dienoraštyje rašė, kaip sekė tarptautines naujienas ir džiaugėsi net ir menku vokiečių pralaimėjimu. „Amerikiečiai išsilaipino Vakarų Afrikoje, Tunise, Alžyre ir Maroke <…> Judama link vokiečių iš dviejų pusių <…> Tai, kas vyksta Afrikoje, išties labai toli nuo mūsų, bet kai britai baigs Afrikoje, tikėtina, kad antrasis frontas bus atidarytas Europoje… ir tada mes galėsime palikti getą“. Viltis jo dienoraščiuose buvo sumišusi su realybės suvokimu, kasdienybės, kai vienas po kito dingo jo draugai ir artimieji, vertinimu.

Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė iš geto gniaužtų pasprukusi, bet šeimos, išeinančios iš jo, taip ir nesulaukė. „Eidavome ir skaitydavome sąrašus tų, kurie grįžo iš koncentracijos stovyklų. Kažkuriuo momentu sužinojau, kad mano tėvai iki paskutinės akimirkos slapstėsi gete ir nebuvo išvežti į stovyklą. Gete ir žuvo“, – pasakoja moteris, prisiminusi, kad tėvai ir brolis, matyt, nenorėjo palikti geto, nes ji, šeimos jaunylė, buvo slapstoma Kaune. Panerių duobė pasigrobė Icchoko Rudaševskio gyvenimą, bet liko jo dienoraštis, kuriame jis pats sau pranašavo mirtį.

Fruma Vitkinaite-Kučinskienė su giminaite Gutia Šmuklerytė-Fišiene, asmeninio archyvo nuotr.

Jausti, bet nesuprasti

Psichologas Linas Slušnys sako, kad siaubas ir karo, geto realybė labai dažnai yra jaučiami, o ne suvokiami. Vertimas žmonėms gyventi gete yra nusikaltimas, todėl sunku sau ir kitam paaiškinti, kodėl į jį patekai, kas tau nutiko: „Vaikas, paauglys, turi labai daug emocijų, kurių tik dar padaugėja, atsidūrus tokioje situacijoje. Jis neturi kur jų išlieti, nes aplink mato itin daug nevilties ir vienintelis džiaugsmas lieka būti gyvam“, – pasakoja vaikų ir paauglių psichologas. Natūraliai emocijų raidai gete vietos buvo maža, todėl ten turėjo būti daug nevilties, o kartu ir mėginimų glaistyti situaciją. Suaugusieji, pasak psichologo, tikriausiai mėgino sušvelninti vaikų išgyvenimus, juos guosti, bet vaikai, net jei ir nesuprato realios situacijos, puikiai ją jautė. „Ten buvo tiek streso ir išgyvenimų, kad šiuolaikiniais terminais tariant daugelis turėjo sirgti perdegimo sindromu“.

Namų, artimos aplinkos netekimas ir psichologiniai išgyvenimai, kurie su tuo susiję, gali būti palyginami su netikėtu regos praradimu, o persikėlimas į getą, karas ir žydų diskriminacija vaikams turėjo kelti didžiulį vidinį pykti. „Staiga visko netekęs vaikas turėjo pykti. Nevilties apimti vaikai galėjo pykti net ant savo tėvų, bet dar labiau dėl aplinkybių, neteisybės gal net fakto, kad jie yra žydai. Vaikai išgyveno pasaulio, kurį pažinojo, netektį. Getas – tai kalėjimas“, – sako vaikų psichologas.

Rugpjūčio pabaigoje ties Rūdninkų g. 8 numeriu pažymėtu namu atsiras „Atminimo akmuo“, skirtas Icchokui Rudaševskiui atminti. Atminimo lentelę Vilniaus grindinyje įrengs garsus vokiečių menininkas Gunteris Demnigas.

Manoteises.lt

Tolerantiško Jaunimo Asociacijos (TJA) pirmininkas Artūras Rudomanskis kreipiasi į Europos Žmogaus Teisių Teismą.

Asociacija praneša, kad išnaudojusi visas teisinės gynybos priemones dėl grasinančio pobūdžio žinučių turinio Lietuvoje, kurios, jos nuomone, rodė kilusią grėsmę sveikatai ar net gyvybei, TJA valdybos sprendimu A. Rudomanskis teikia skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui.

Asociacijos pranešime spaudai teigiama, kad valstybės institucijos atsisakydamos, pradėti ikiteisminį tyrimą dėl grasinimo sunkiai sutrikdyti sveikatą ar nužudyti, taip pat nevykdydamos pareigos pačioms reaguoti ir pradėti ikiteisminį tyrimą, nustačius diskriminavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymių, pažeidė Europos Žmogaus teisių konvencijos 10 ir 14 straipsnius, kurie garantuoja teisę į saviraiškos laisvę, nuomonę ir sklaidą, taip pat draudimą diskriminuoti.

„Nuolat gaunu asmenines žinutes su grasinimais nužudyti, sumušti. Teisėsauga be jokio ekspertinio vertinimo – gal vadovaujasi nuojautom? – nusprendė nepradėti tyrimo. Mane toks požiūris baugina: pirma, nepradėjus tyrimo lieka neaišku, kas grasina ir ar ta grėsmė reali. Antra, panašu, kad Lietuvoje neveikia jokios teisinės priemonės siekiant tą persekiojimą sustabdyti“, – teigia A. Rudomanskis.

Skundą rengė advokatė dr. Diana Gumbrevičiūtė-Kuzminskienė, kuri sako, kad ši byla – bandymas ginti savo teises: „Žmogaus laisvė ir orumas yra vienos pagrindinių demokratinės visuomenės vertybių. Neteisėtos veikos turi būti pastebimos ir nutraukiamos kaip galima anksčiau,“ – teigia advokatė.

Pranešime taip pat pabrėžiama, kad Lietuva neskiria pakankamai dėmesio neapykantos nusikaltimų ir neapykantos komentarų užkardymui tais atvejais, kai nukentėję asmenys yra LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs, translyčiai)  bendruomenės nariai, laikydama šiuos nusikaltimus mažareikšmiais, lyginant su kitais panašiais nusikaltimais. Tokiu pasyvumu valstybė esą prisideda prie diskriminacijos šios grupės asmenų atžvilgiu.

Tolerantiško Jaunimo Asociacija – organizacija, vienijanti per 300 narių. Jos tikslas skatinti pagarbą žmogui ir jo teisėms, vienyti gyventojus veiklai prieš visų rūšių diskriminaciją.

Manoteisės.lt

Kauno vairuotojams saulėtą dieną daugiau nereikės spėlioti šviesoforo spalvos. Trečią dešimtį metų skaičiuojančius pasenusius Kauno šviesoforus keičia nauji, LED šviesos šaltiniais aprūpinti šviesoforai.

Iki šiol dauguma šviesoforų šviesos elementų buvo pagaminti kaitrinių lempų pagrindu. Pasak specialistų, tokie šviesoforai neatitinka nei dabartinių energijos taupymo, nei šiuolaikinio centralizuoto eismo valdymo reikalavimų.

„Turbūt visiems vairuotojams ne kartą teko spėti – žalia ar raudona šviesa dega. Atnaujindami šviesoforus geriname eismo saugumą bei sankryžų pralaidumą. Šviesoforų modernizavimo procesas tikrai nesustos“, – pabrėžė Kauno savivaldybės Eismo saugumo komisijos pirmininkas Rimantas Mikaitis.

Senieji šviesoforai jau pakeisti Raudondvario plento ir Kėdainių, A. Kriščiukaičio ir Jurbarko gatvių sankryžose, taip pat trijose Taikos prospekto vietose: ties sankryžomis su Studentų, J. Basanavičiaus ir Birželio 23-iosios gatvėmis. Šiuo metu šviesoforai atnaujinti dešimtyje jais reguliuojamų sankryžų.

Pasak Kauno savivaldybės Transporto ir eismo organizavimo skyriaus vedėjo Pauliaus Kero, modernūs šviesoforai įrengti ir visose Kęstučio  gatvės sankryžose bei Elektrėnų gatvės ir Pramonės prospekto sankryžoje. Eilėje laukia K. Donelaičio gatvės sankryžos ir reguliuojama pėsčiųjų perėja V. Krėvės prospekte.

„Senieji šviesoforai vartojo 10 kartų daugiau elektros energijos. Per tiek metų jų stiklai tapo neskaidrūs, reflektoriai surūdijo, o apsiblaususios šviesoforo lempos klaidindavo vairuotojus. Atgyvenę šviesoforai bus utilizuoti“, – teigė P. Keras.

Kauniečių nosis riečiantys kvapai iš Ateities plente įsikūrusių Kauno mechaninio biologinio atliekų apdorojimo (Kauno MBA) įrenginių netrukus bus pašalinti. Įmonės atstovai tikina nustatę nemalonių kvapų priežastis, kurias žada sėkmingai pašalinti.

Rado priežastį ir sprendimą

„Įmonės pastatai suprojektuoti taip, kad iš technologinio proceso patalpų kvapai nepatektų į aplinką. Kreipėmės į darbų rangovus siekdami išsiaiškinti kvapų sklidimo priežastį“, – teigė viešosios įstaigos Kauno regiono atliekų tvarkymo centro direktorius Kęstutis Balčiūnas.

Ekspertai nustatė, kad sustiprėjusio kvapo priežastis – po mūro remonto darbų biologinio apdorojimo pastate išsiderinęs ventiliatorių veikimas. Dėl to komposto kaupai buvo nepakankamai ventiliuojami.

„Rangovas nedelsiant ėmėsi veiksmų – atkūrė teisingą ventiliatorių funkcionavimą, atliko pakartotinius personalo mokymus. Tačiau atliekų kompostavimo procesas yra inertiškas, todėl pradiniai parametrai bus pasiekti per ilgesnį laikotarpį, reikalingą biologinėms struktūroms atsistatyti“, – pabrėžė K. Balčiūnas.

Kvapus malšina preparatais

Kauno MBA atstovai patikino, jog siekiant kuo greičiau neutralizuoti nemalonius kvapus buvo išpurkštas probiotikų turintis preparatas – mikrobiologinė priemonė. Tai yra specialios natūralios mikrofloros-probiotikų kompozicijos, naudojamos kenksmingų kvapų prevencijai.

„Savalaikis probiotikų panaudojimas neleidžia atsirasti patogeninei mikroflorai, sierą redukuojantiems mikroorganizmams, sumažina amoniako išsiskyrimą, dėl to ženkliai silpnėja kvapai“, – teigė Aplinkos vadybos ir audito instituto direktorius dr. Rimantas Budrys.

Kauno MBA atliekų priėmimo zonoje probiotikai purškiami kasdien. Anot K. Balčiūno, probiotikų tiekėjai išnuomojo purškimo aparatą, kaip laikiną kvapų mažinimo sprendimą. Per darbo dieną išpurškiama iki 500 litrų probiotikų tirpalo. Ateityje įmonė žada įsigyti visą stacionarią purškimo priemonių sistemą.

Imsis visų įmanomų priemonių

„Jeigu kvapų nesumažės, planuojame įrengti ir ozono generatorius. Oksidacijos dėka sunaikinamos kenksmingos medžiagos, kvapai, virusai bei įvairūs mikroorganizmai be kenksmingų šalutinių priemonių. Ozono gamyboje naudojamas deguonis ir elektra be jokių kitų cheminių medžiagų. Dėsime visas pastangas, kad tokia problema daugiau niekada nepasikartotų“, – paaiškino įmonės direktorius.

Per dieną į Kauno MBA atvežama apie 530 tonų atliekų, kurios priėmimo zonoje laikomos ne ilgiau kaip dvi dienas. Atliekų priėmimo zona įrengta uždaroje patalpoje su ištraukiamąja ventiliacija bei įvažiavimo vartais, apsaugančiais nuo nepageidaujamų kvapų iš atliekų iškrovimo bei laikino saugojimo patalpos. Įvažiavimo vartai gali būti pradaryti tik transporto judėjimo metu.

Nuolat atlieka matavimus

Pasak įmonės atstovų, liepos 14 d. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas atliko taršos matavimus – amoniako koncentracija neviršijo leistinų normų.

„Taršos matavimai bus atliekami nuolat. Rugpjūčio pradžioje bus daromi biofiltrų išmetamų garų taršos matavimai, testuojamos oro valymo ozonu technologijos veiksmingumas“, – pabrėžė K. Balčiūnas.

Kauno MBA iš bendro komunalinių atliekų srauto yra atskiriamos perdirbimui tinkamos antrinės žaliavos ir pakuotės, biologiškai skaidžios atliekos ir perdirbimui netinkama degi frakcija.

Kauno MBA atliekos apdorojamos mechaniškai bei biologiškai. Taikant šį aukšto technologinio lygio metodą, atliekos rūšiuojamos ne tik pagal dydį bei tankį, bet ir atsižvelgiant į jų magnetines savybes, elektroninį ir optinį laidumą, tankį, svorį ir kitas savybes.

Iš surinktų komunalinių atliekų atskirtos antrinės žaliavos nukreipiamos perdirbti ar kitaip panaudoti, o biologiškai skaidžios atliekos kompostuojamos.

Pastatytuose Kauno MBA įrenginiuose tvarkomos ir surenkamos komunalinės atliekos iš Kauno miesto savivaldybės, Kauno, Jonavos, Kaišiadorių bei Raseinių rajonų savivaldybių.

Vakar vėlai vakare su bičiuliu keliaudamas per neapšviestą, sovietmečiu dvelkiantį Kauno “Draugystės” parką, prasilenkdamas su keletu kitų žmonių, užfiksavau keistą momentą, kuris man galutinai kristalizavo bene sudėtingiausią aklimatizacijos aspektą grįžus iš Danijos Lietuvon. Mes ėjom siauru taku ir atsargiai pasitraukėm į šalį, ką padarė ir priešais ėjęs jaunimas. Bet tik tą akimirką man smogė supratimas, kad nebesu Danijoje.

Suprantat, Danija, ir ypač jos Šiaurė, kur aš pragyvenau tiek laiko, gali būti susumuojama vienu žodžiu – “saugumas”. Tą saugumo jausmą sunku nupasakoti, jis kyla tikrai ne iš jų socialinės apsaugos sistemos (nors galbūt ji ir prisideda) ar apskritai pasitikėjimo tarnybom, jis kyla tiesiog iš gyvenimo tarp visiškai kitokių žmonių. Aš gal augdamas senuosiuose Kauno miegamuosiuose rajonuose niekada ir neturėjau to baimės jausmo, kuris kyla jaunai merginai pėsčiomis grįžtant namo per neapšviestą parką ir matant krūvą šėšėlių, tačiau dabar, grįžus, tas nepasitikėjimo tvaiko buvimo faktas yra daugiau nei akivaizdus. Tik dėl to, kad turiu su kuo palyginti.

Ir štai aš draugui gana refleksyviai sakau, kad tie atsargūs žvilgsniai, pasitraukimas į šalį – tai taip akivaizdu, kad žmonės vos pamatę Tave naktį negali atsipalaiduoti – jie bijo mūsų. Ir mes šiek tiek atsargiai žiūrim į tai. Škias žmonės atsipalaiduot gali tik būdami tarp tų, kuriais gali pasitikėt. Danijoje taip nėra. Net ir gyvenant Kauno dydžio mieste, tas atmosferiškas jausmas, būdingas mažiems, tvarkingiems Vakarų Europos miesteliams, kur visi vienas kitą pažįsta, jis išsitęsia iki begalybės ir apima viską. Nepažįstami žmonės besisveikiantys su Tavim kone kiekvieną dieną, girti žmonės gatvėje, kurie užkalbina ir tiesiog užsišneka, ką jau čia – netgi ir tie, kuriuos šiaip pavadintume bomžais ten praeinant pro šalį Tau kartais pasiūlo išgerti su jais alaus, kurio jie visada turi. Tai sukuria kažką, ką sudėti į žodžius labai sudėtinga.

Tas draugiškumas, savaime suprantama, egzistuoja visur, bet tik ne tokiu mastu, kokį aš patyriau gyvendamas Danijoje. Ir šį disonansą yra sunku nupasakoti žmogui, kuris tiesiog nebuvo visiškai svetimos visuomenės pavertęs savo namais. Iš išorės pažiūrėjus gal net neišeitų atskirti ir visgi yra tas jausmas, tas saugumo jausmas, dėl kurio aš visiškai nepergyvenu, kai mano mergina 4 ryto grįžta iš darbo, dėl kurio aš kartais pats refleksyviai nusišypsau gatvėj tamsiam skersgatvyje sutiktai krūvai girtų žmonių. Nė neįsivaizduoju, kaip tą jausmą reikėtų atkurti Lietuvoje, faktas tiesiog, kad jo nėra. Yra tam tikros saugios terpės, tačiau įsivaizduoti, kad šitaip saugiai galėtų jaustis svetimas žmogus naktį žygiuojantis per kokį Kauno Vilijampolės ar Petrašiūnų rajoną, man yra sudėtinga.

Tačiau daug baisiau, kad pažiūrėjus į globalias tendencijas, kyla dar didesnis nesaugumo jausmas dėl ateities. Šiandien už akių užkliuvo keletas nuostabiai rafinuotų ir įžvalgių tekstų, vienas apie artėjančius JAV Prezidento rinkimus ir jų fatališkas pasekmes Amerikai bei kitas žiūrintis globaliau ir su nerimu stebintis dabartinę globalią situaciją, turinčią potencialo pakartoti istorinį žmogiškų tragedijų ciklą.

Iš tiesų, keistas intuityvus supratimas, kad pasaulis juda į kokią tamsią skylę kamuoja jau gerus trejus-ketverius metus. Turbūt ir negali būti kitaip, kai po pasaulinių karų stipriai nykusios izoliacionistinės tendencijos progresyviai nyko iki pat 2009-ųjų finansų krizės, o šiandien matom kaip viskas verčiasi aukštyn kojom.

Tai toli gražu ne tik terorizmo atakos ir ką tik įvykęs Brexitas, tačiau ir bendros tendencijos. Kai matai akyse žlungant pasaulinio lygio ekspertų autoritetus, kuriuos masiškai pakeičia personalinio brandingo kapitalo pagrindu kuriamos visuomenių žvaigždutės, pozityviai žiūrėti į ateitį turbūt ir nėra įmanoma.

Nesaugumo jausmas yra turbūt bene baisiausia visuomeninė jėga, kuri sėja tokią begalinę destrukciją, jog ateitį tampa sunku numatyti. Tai tokia keista, nematoma, stichiška force majeure, kuri stumia žmogų jaustis beviltišku – supratimas, kad Europoje tokių žmonių skaičius auga eksponentine progresija, vakaruose stiprėja izoliacionistinės tendencijos, o kasdien sulaukiam naujų neramumų.

O pokyčių mastas jaučiamas visur, kartais fatališkai pagalvoju, kad mano karta tikriausiai jau yra paskutinė, kuri galutinai raškys brandžius liberalios demokratijos vaisius. Aš jau esu rašęs tiek apie tai, kiek daug neadekvačios ir keistos kritikos sulaukia liberalizmas (arba neoliberalizmas, arba liberali demokratija), kaip ir tai, kokį keistą sėkmės modelį brėžia mūsų kartai – socialinių medijų, begalinio dėmesio, savo vertės validacijos kitų atžvilgiu – žodžiu visko, kas neturi pabaigos, kas yra tarytum nepasotinama bedugnė; kairiųjų dažnai kritikuojamas nesveikas mūsų noras konkuruojant išsaugoti butaforinę hierarchiją tik dėl to, kad daugelis mūsų vedini aklo pažado kažkada atsidurti jos viršūnėje ar dešiniųjų dažnai kritikuojamas nusigręžimas nuo dalykų, kurie žmogiškai yra gerokai universalesni – tokie kaip šeimos idilė ir bendruomeniškumas.

Aš jau gerą penkmetį laukiu, kol Lietuvoje užsidegs koks tai Kavoliško liberalizmo žiburėlis, nes Kavoliškas liberalizmas savyje sugebėjo tuos visus dalykus suderinti – jo esme nebuvo nei šiandien mums taip būdingos identiteto krizės kylančios iš besaikio individualizmo, tačiau jis taip pat ir akcentavo liberalo amžiną pasiryžimą stoti akistaton su absoliučiai bet kokiu opresyviu galios monopoliu – būtų jis ekonominės ar kultūrinės natūros. Toliau tiesiog pateiksiu savo paties paaiškinimą iš kitos diskusijos, ką turėjau omeny.

Kai Vakarų civilizacijos konfigūracinė forma iš karingojo dualizmo pakito į atskirtų sferų konfigūraciją, ji perėjo iš savo viduramžiškos fazės į dabartinę liberaliąją. Bet karingasis dualizmas išliko kaip šalutinis, papildomas principas, pakitusiomis formomis vis išnyrantis daugiausia geografinėje, klasinėje, etninėje ar religinėje Vakarų civilizacijos periferijoje. (V.Kavolis)

Neatsitiktinai Kavolis kaip vieną iš esminių liberalo savybių pabrėžia ne kažkokius epistemologinius nuosavybinius klausimus (mano nuosavybė – šventa, valstybė – blogio aparatas), tačiau non-konformizmą. Liberalas, tam tikra prasme, yra daugiau demokratijos sargas, nei griežta vertybine retorika pasižymintis žmogus. Apskritai Kavoliško liberalizmo esmė yra darbas visiems, o ne sau:

„Niekas negalėtų labiau skirtis nuo aštuonioliktojo am­žiaus kontinentinio laisvamanio nei devynioliktojo amžiaus nonkonformistinės protestantiškos kilmės anglų liberalas. Johno Stuarto Millio pradinis tikslas – pirmiausia būti naudingam tiems, kas rūpinasi švietimo tobulinimu, o antra <..> jo žmonai. Verta atkreipti dėmesį, jog pragmatikas liberalas, asmeninių teisių gynėjas, susaisto save dėkingumu kitiems – pats pasiskelbia esąs susaistytas pačiais savanoriškiausiais emociniais saitais.

Liberalas sąvąjį „aš“ pradeda nuo savanoriško, tačiau tvirto susisaistymo su kitais, o laisvamanis Casanova skelbia savo laisvę:
„Aš pradedu pareikšdamas savo skaitytojui, jog kad ir ką gera ar bloga padariau per savo gyvenimą, esu tikras, kad užsitarnavau nuopelnų arba užsitraukiau kaltę, ir todėl privalau laikyti save laisvu žmogumi. “

Sekuliarus liberalas buvo pradėjęs nuo intencijos būti naudingam kitiems, o laisvamanis, praktikuojantis atvirkš­čią utilitarizmą, siekia to, kas galėtų būti naudinga jam, ir (suvedžiojimų karjeros pradžioje) randa tai religijoje:

„Aš esu ne tik monoteistas, bet ir krikščionis, kurio tikė­jimas sustiprintas filosofijos, niekada niekam nepakenkusios. […] Neviltis žudo; malda ją išsklaido; o po maldos žmogus tiki ir veikia.“

Liberalas galėjo pripažinti tai, kuo kiti prisidėjo prie jo vystymosi, o laisvamanis yra savo paties gaminys, save kuriantis artefaktas, savo paties įpareigotas mylėti save: „Aš džiaugiausi sugebėjimu būti savo paties mokiniu ir pareiga mylėti savo mokytoją.“ (V.Kavolis)

Apskritai, bendruomeniškumo stoka tiek lokaliai, tiek globaliai šiandien tampa rimtu iššūkiu. Yra labai sunku ugdyti bendruomeniškumą laisvanoriškai – be dešiniesiems taip įprastos kultūrinės koercijos ar kairiųjų mėgstamo revoliucioningo pasipiktinimo, kuris siekia reformų iki begalybės maitindamas žmones neteisingumo jausmu, nes absoliuti lygybė tiesiog nėra įmanoma. Britai jau kuris laikas labai rimtai žiūri į šiuos dalykus ir paradoksų paradoksas, tačiau anot sociologinių tyrimų, britų jaunimas jaučiasi gerokai vienišesnis, nei jų pensininkai – daugiau nei ketvirtadalis apklaustų 18-24 metų jaunuolių jaučiasi vieniši visą laiką. Eurofondo apklausos, kurios tiria bendrą žmonių savijautos gyvenimo lygį, gali parodyt daugiau įvairių niuansų, tačiau bendrą situaciją turbūt galit atpažinti ir iš savo realybės, nes apie ją nuolatos rašo žiniasklaida: jaunų žmonių gyvenančių su tėvais kiekis procentaliai auga, ilgalaikiai santykiai tampa vis retesniu precedentu, jaunimo bedarbystė milžiniška ir daug kitų dalykų. Čia trumpam grįšiu prie pavyzdžio nuo kurio pradėjau – minėti danai, anot tų pačių apklausų, yra labiausiai linkę pasitikėti vienas kitu ir institucijomis (net 30% danų prireikus pagalbos pirmiausiai kreiptųsi į atitinkamas institucijas, o ne į šeimos narius).

Tai galima pateikti kaip individo priklausomybę nuo viešojo sektoriaus, kas klasikiniam liberalui ar konservatoriui yra abstrakti blogybė, tačiau aš apeliuoju ne į tai, kaip jie tai pasiekė (galbūt tatai ir nėra viešojo sektoriaus nuopelnas, kuris, be kita ko, Danijoj ir taip net mažesnis nei Lietuvoje – faktas priverčiantis susimąstyti apie tuos klišinius dešiniųjų argumentus), bet į psichologinius efektus, kurie labai jaučiami ten gyvenant. Gi čia žmogus iš pašalies (ir aš pats esu buvęs tuo žmogumi) gali prieiti ir pasakyti, kad tai tėra saugumo iliuzija, tačiau ar gyvendami Lietuvoje ir būdami budrūs, kone paranojiški, mes tikrai gyvename geriau? Ar šiandien pažiūrėję į tai, kas vyksta Amerikoje – tikrai tokia lengva širdimi iškeistumėt net ir lietuvišką realybę į tą svaigų sapną, kurio kupini internetinių komentarų kapinynai?

Ir visgi net ir tokie danai per paskutinius rinkimus antru numeriu išsirinko populistinę Danske Folkeparti. Žinoma, ji gal ir populistinė, tačiau nuosaikesnė daugeliu atžvilgiu net ir už tradicines mūsų partijas. Suprantama ir tai, kad ten kiti standartai. Jų standartais jie gal ir populistai. Mūsų – sunku pasakyt. Man visada buvo mistika, kaip skirtingų kultūrų kontekstuose politologai leidžia sau kažką pasakyti apie visuomenių lyginimą, kai kultūros skiriasi taip fundamentaliai, jog tie patys žodžiai turi visiškai skirtingas kontekstualias reikšmes. Bet grįžtant prie temos, ne kitaip ir Švedijoje su švedų demokratų partiją, kuri iki 2010-ųjų negalėjus pakliūti į Rikstagą, 2010 gavo 20 vietų parlamente, 2014-aisiais jau 49 ir kai kurie politologai spekuliuoja, kad ateinančiuose rinkimuose jie gali surinkti apie 20% visų balsų. Siūlau prisiminti, kad mes čia kalbam apie pačias progresyviausias pasaulio visuomenes. Net ir joms būdingos tam tikros dominuojančią politinę paradigmą kvestionuojančios tendencijos, kurios rėkaujančių kairiųjų kontekste gali būti ir suprantamos, tačiau tuo pačiu turi potencialą ir minėtas valstybes nusukti tuo pačiu savęs izoliavimo nuo tarptautinės bendruomenės keliu.

Tarytum lyg ir būtų galima sakyt, kad tai jų pačių progresyvumo rykštė atsigrežė atgal, tačiau tokie virsmai Donaldo Trumpo JAV rinkimuose, Brexito, Ukrainos ir Graikijos krizių (apie šitą turbūt jau pamiršot, ar ne? O ji vis dar tęsiasi), Lenkijos autoritarizmo nuotaikų kontekste, kurį jau matėme Vengrijoje – neįkvepia. Juoba, kad Vengrijoje pamatėme ir kaip iš laimės džiūgavę konservatorių pergale mūsų dešinieji netrukus tą savo džiūgavimą buvo priversti laikyti didžiausio trumparegiškumo manifestacija, kai net ir aršus sovietmečio ir komunizmo kritikas Viktoras Orbanas per penkiolika minučių sugebėjo apversti savo deklaruojamas vertybes 180 laipsnių Rusijos atžvilgiu. Neįkvepia ir auganti įtampa tarp Japonijos ir Kinijos, neįkvepia ir Rusijos-ES santykių krizė, neįkvepia ir tiksinčios Italijos ir Ispanijos bombos, kurios vis dar yra visai netoli nuo Graikijos, o ką jau bekalbėti apie tai, kas dabar dedasi Prancūzijoje ir Turkijoje. Vakarai vaikšto ant labai plono ledo. O jų sugebėjimas sėkmingai vaikščioti tuo ledu laiduoja Lietuvos saugumą. Kad ir kiek jo dabar turėtume.

Ir Lietuvos vaidmuo šitam globaliam kontekste neįkvepia labiau už viską – mes neturime absoliučiai jokios galios ar įtakos, tačiau mūsų gerovė remiasi išskirtinai Vakarų valstybių gerovės ir stabilumo garantu. Lygiai kaip per pirmą ir antrą pasaulinius karus mes tebuvom didesnių konfliktų pasekmė, lygiai kaip ir per ATR padalijimus, o anuomet Lietuva dar nebuvo visiškai nusilpus, mes savo pačių realybės akivaizdoje gavome tik stovimas vietas, lygiai taip pat bus ir dabar.

Beje, įdomiai atrodo ir Lietuviškos politinės realijos, kai šiandien Amerikoje Donaldas Trumpas – absoliutus sėkmės istorijų, prabangos kulto ir verslo elito archetipo įsikūnijimas atsistojęs prieš Hilari Klinton ar Baraką Obamą, naudoja kovos su korupcija ir elito žabojimo retoriką – tarytum jis pats nebūtų to elito su kuriuo kovoja, dalimi. Lieka tik pasijuokt iš fakto, kad tai Barakas Obama iškėlė savo kandidatūrą ir nušlavė tiek savo partijos viduje, tiek Prezidento rinkimuose oponentus, kurie atvirai buvo remiami verslo interesų. Ar ne tokią pačią ironiją šiandien stebim ir Lietuvoje su žaliųjų iškilimu? Ir kaip paradoksaliai mūsų dešinieji visai atvirai žiūri į bendradarbiavimo su jais galimybę. Štai toks besaikis pragmatizmas, pragmatizmas, kuris, anot Žižeko, šiandien yra pati didžiausia problema, didesnė už visus pabėgėlius ir badaujančius vaikus, priežastis, dėl kurios jis sako atsigręžimą į filosofiją esant didesne prerogatyva nei finansų rinkų stabilizavimą. Na, gal čia ir humanitaro idealizmas, tačiau sunku tame neįžvelgti racijos.

Tokioje situacijoje jaunimui būdingas optimizmas greičiau suteikia bendram peizažui grotesko, nei vilties, ypač atsižvelgiant į tai, kad žmonės iki 30 metų Europoje jau šiandien patys tapo viena didžiausių problemų (vienas iš ES užsibrėžtų iki 2020-ųjų yra dramatiškai sumažinti jaunimo atskirtį, Europoje yra per 7 milijonus jaunuolių, kurie nedirba, nesimoko ir nieko neveikia – ir jų skaičius vis dar auga, tiesiog iliustracija) – nė nekalbant apie tai, kad mūsų pasyvumas kuriant šeimas tikrai nepadeda demografinei krizei.

Taigi šitai ir intelektualesni žmonės ima pamatyti istorijai būdingą cikliškumą, o skaičiusiems Orvelą, Kestlerį, Milošą ar net ir Remarką, turėtų būti artimas pajautimas tos būklės, kai žmogus susiduria su visa istorija. Tas pats pajautimas mums atnešė ir Bolševikų revoliuciją – komunizmas turėjo užbaigti nesibaigiantį istorijos cikliškumą nusėtą karais, badmečiais ir besikeičiančia galios dinamika, tačiau greičiau pats prisidėjo prie to cikliškumo, nei jo išvengė. Taigi ta pati baimė ir nesaugumas, nesibaigiančių konfliktų nuovargis sudarė kontekstą, kuriame komunizmas žmones įkvepė vilties. Kaip visa tai baigės visi žinom.

Todėl svarbu prisiminti, kad liberali demokratija ir Europos Sąjungos projektas, kokių ydų kupini bebūtų, yra pirmas kartas Europos istorijoje, kai galėjome mėgautis santykinai milžiniška gerove ir taika visiems. Dešinieji mėgsta sakyti, kad tai kairė puldama istoriškai nusistovėjusias institucijas, tokias kaip šeimos ar pilietinės (tautiniu pagrindu) visuomenės sugriovė tam tikrą status quo, kuris ir buvo stabilumo garantas, tačiau stebėdamas šventes “be alkoholio” Naisiuose, Donaldą Trumpą besistumdantį su savo vasalais užsimaukšlinusiais meksikietiškas “sombrero” ar tą patį Lietuvos jaunuolį, kuris man rašo, kokia nuostabi ateitis mūsų laukia, nors jis pats dar jos nespėjo paragaut, aš nelinkęs pritarti tiems, kurie sako, kad tai liberali demokratija ydinga. Greičiau butaforinio individualizmo kulto ir masinės komunikacijos, įgalintos per technologines inovacijas, sintezė privedė mus prie tokios ribos, kur svarbiau už stabilumą mums tapo prekyba empatija, patriotizmu, praeities legendom ir kitom vertybėm.

Liberali demokratija niekada nereikalavo iš žmonių sukurti asmens identiteto kulto. Net ir civilinių teisių naratyvas remiasi ne individo iškėlimu aukščiau visų (kaip kažkada sakė Ayn Rand, kad „individas yra mažiausia mažuma“), tačiau būtent individo santykio apibrėžimu daugumos atžvilgiu. Šitas identitetų karas, kurį dabar matom, greičiau atsiduoda beprasme politine konkurencija nudažyta mūsų laikų realybės šou ir hipsteriškų kabakų savęs sureikšminimo kultais. Tais pačiais, dėl kurių liberalų sąrašo dešimtuke pusė sportininkų, pas konservatorius puikuojasi Juozapaitis ir dar neseniai puikavosi Algis Greitai, su Puteikio koalicija į rinkimus keliauja Kristupas Krivickas, o Amerika rizikuoja išsirinkti baisiausią Prezidentą savo istorijoj. Politika socialinių medijų ir interneto laikais vis labiau tampa įrankiu monetizuoti savo asmeninio tinklo apimtis. Kiekvienas nuskriaustasis po didesnio rezonanso viešumoje bėga greitai pasinaudoti proga paversti savo laiką žinių radijuje potencialiais balsais – ir nesvarbu, ar Tu esi krepšininkas, ar šiaip turėjai nemalonią akistatą su Alytaus meru.

Visgi akivaizdu tai, kad isteblišmento elitas – senieji politikai, tarptautinių biurokratinių aparatų vasalai ir žiniasklaidos žvaigždutės visur pasaulyje yra linkę pervertinti savo galimybes kontroliuoti plebsą. Arba cituojant vieną iš tekstų, kuriuos pareklamavau pradžioje:

Kai elito autoritetingumas nublanksta, kai isteblišmento vertybės pralaimi prieš populizmą, gali atsirasti tokia identitetų ir požiūrių įvairovė, kad juos suderinti tarpusavy tampa neįmanoma. Ir kai visi barjerai lygybei – tiek formalūs, tiek neformalūs sugriaunami; kai visi yra lygūs; kai elitas yra išjuokiamas ir suteikiama licenziją daryti “ką panorėjus”, atkeliaujame į tai kas vadinama vėlyvąja demokratijos faze. <..> Ir būtent tada, kai demokratija galutinai subręsta, anot Platono, būsimas tironas pasinaudoja savo proga. (T.Stone)

Arba pažvelgus iš kitos pusės, kaip masės yra įsiutinamos ir užprogramuojamos patikėti tuo tironu, kaip rašė Nyčė (“Stabų Saulėlydis”):

Kvailybė, o iš esmės instinktų išsigimimas, lemiantis visas nūdienos kvailybes, yra tai, kad apskritai egzistuoja darbininkų klausimas. Apie tam tikrus dalykus neklausinėjama: pirmas instinkto imperatyvas.- Aš niekaip nesuprantu, ką norima padaryti su europiečiais darbininkais po to, kai iš pradžių jie paverčiami klausimu. Jie jaučiasi per daug gerai, kad nuolat vis daugiau klausinėtų, nekukliai klausinėtų. Galiausiai jų yra didžiulė dauguma. Visiškai prarasta viltis, kad čia atsiras kuklaus ir savimi patenkinto žmogaus tipas, savotiškas kinietis: o tai kaip tik būtų protinga, to kaip tik labai reikėtų. Kas gi buvo padaryta? – Viskas, kad būtų sunaikintos net prielaidos tokiam luomui atsirasti,- pačiu neatsakingiausiu ir neprotingiausiu būdu buvo visiškai sugriauti tie instinktai, dėl kurių gali atsirasti darbininkas kaip luomas, darbininkas, pakenčiantis patį save. Darbininkas buvo padarytas karingu, jam buvo suteikta sąjungų teisė, politinė balsavimo teisė: ko stebėtis, kad savo egzistenciją jis šiandien suvokia kaip prakeikimą (moralės kalba – kaip neteisingumą)? Tačiau paklauskime dar sykį: ko norima? Jei siekiama tikslo, reikia siekti ir atitinkamų priemonių; jei reikia vergų, didžiausia kvailystė juos auklėti kaip ponus. (F.Nyčė)

Nors pastaroji frazė šiais laikais ir skamba kontraversiškai, tačiau jei būsit atsakingi ir vertinsit ją savo kontekste, tai netrukus atpažinsit tai ir savo realybėj. Būtent identiteto klausimas, koks jis bebūtų (mano kartoje Lietuvoje, tai mums būdingas Fata Morgana, rodantis kiekvienam išsilavinusiam jaunam žmogui, kad jo laukia kažkokia tai ypatinga ateitis, kad jis turi pretenziją į kažkokią ypatingą vietą pasaulyje, ypatingą gerovę – žodžiu, kad pasaulis jam privalo suteikti galimybę save realizuoti, kad jis turi būti išklausytas, kad būta kažkokios tai ypatingos rolės jam (vertybė prieš realybę norisi sakyti)), yra patsai sudėtingiausias.

Įsiutintos minios, vienos pykstančios dėl neišsipildžiusių lūkesčių (ar tai Amerika po “amerikietiškos svajonės” mirties, ar Lietuva po ne tokios gerovės, kokios vylėsi iš nepriklausomybės kai kurie piliečiai – mes visgi ne visais aspektais esame skirtingi), kitos siekiančios savo tikėjimu pramušti pasaulį, kuris šiandien labiau nei per pastaruosius tris dešimtmečius yra nestabilus, kaip du poliai – negalintys ir negalėsiantys susikalbėti, reiškiantys vienas kitam pretenziją dėl savo patiriamos neteisybės. Ir didele dalimi ant jų pečių turi būti kuriamas rytojus.

O saugumo jausmo ir nėra.

Jeigu viskas ir toliau vakaruose plėtosis taip, kaip plėtojasi dabar, ne inovacijų inkubatoriai ir darbo kodeksai ar civilinės teisės taps svarbiausiu prioritetu, tačiau siekis per dialogą ir supratingumą įtikinti tuos, kurių jau nesudrausminsim, įtikinti, kad liberali demokratija jiems jau padovanojo daugiau saugumo ir laisvės, nei bet kas kitas kada nors anksčiau.

O žmonės ir toliau jaučiasi nesaugūs. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir svetur ir jų daugėja. Liberalų Sąjūdis sako padvigubins patruliuojančių pareigūnų skaičių. Kad būtume saugesni. Danijoje policijos pareigūnų skaičius tenkantis vienam gyventojui mažiausias Europoje. Vis tie paradoksai. Kavoliško liberalizmo vis dar nėra. Gal rytoj.

Nesu mėgėjas keliauti arba, tiksliau butų sakyti, esu užkietėjęs nemėgėjas turistauti, blaškytis po svetimus kraštus. Atsivėrus sienoms, iš Lietuvos buvau išvykęs tik kartą, į Lenkiją,  nors tų progų progelių aplankyti svetimą šalį buvo daugiau nei reikia, tačiau atsisakau paprastai net spaudžiamas aplinkybių, apeidamas įpareigojimus ir nurodymus, nevykdydamas duotų pasižadėjimų.

Tačiau negalėčiau pasigirti net tuo, kad jau ką ne ką, bet Lietuvą būčiau išmaišęs skersai išilgai, – iš tiesų  daugelis Lietuvos pakraščių, ypač atkampesni  gimtosios šalelės rajonai man yra terra incognita. Dar daugiau, – gerai nežinau net Kauno gatvių išsidėstymo, nors šame miete gyvenu daugelį metų. Esu patyręs keletą kartų didelę gėdą, kai einant šaligatviu prie kelkraščio stabtelėdavo automobilis ir iškišęs galvą žmogus klausdavo gatvės, kaip ten patekti, o man pačiam, mostelėjus rankomis, tekdavo prisipažinti, kad nežinau. Kol vieną  kartą išaušo džiaugsmingas rytas, kai panašiai stabtelėjęs miesto svetys paklausė kelio į zoologijos sodą, o aš šįkart žinodamas, kur toks objektas randasi (andai vesdavau savo vaikus stebėti beždžionių gyvenimo) ir  užčiuopęs galimybę atsiteisti už ankstesnes nesėkmes, pradėjau aiškinti maršrutą su tokiu įkarščiu ir užplūdusiu entuziazmu, kad išsigandęs žmogelis iškart nuvažiavo surūkus dūmams.

Nėra ko girtis, ar ne? Tačiau ir nesigiriu, taip pat nepagalvokite, kad čia ištaikiau progą papasakoti apie savo nuobodų gyvenimą be jokio ryšio su įvardyta tema. Iš tiesų tiek daug kalbėjau apie save norėdamas pranešti, kad mano akis dar nėra atbukusi nuo įspūdžių gausybės, taigi lengvai pastebi skirtumas, iškart mato tai, ką tikriausiai pražiūrėtų turistaujančios sąmonės ir kaleidoskopiškai besikeičiančių įspūdžių įvairovės užkimštos vaizduotės žmogus.

Atostogauju kaime, kur daržoves raunu ir skinu iš savo paties sukastų lysvių, o kibirą pieno kas antrą dieną imu iš kaimynės. Čia laikas plaukia ramia vaga, kartais visai sustodamas, o vakarais įsiplieskia kraupiai gražūs saulėlydžiai, kuriuos palydime sustabarėję ir baugiai nutilę iš terasos nuo suoliuko tarsi  vaiduokliško teatro žiūrovai, nelegaliai užsisėdėję amžinybėje. Žinia, po to vakaras grimzta į rūką, tirštą kaip pienas, netrukus pateka mėnulis geltonas kaip sviestas.  Kita vertus, kartas nuo karto, tarkime, pritrūkus duonos arba karštą vasaros dieną jau  užsimanius butelio  vėsaus alaus vietoj ąsočio pieno, dar ir kitomis progomis tenka nuvykti į artimiausią miestelį.

Vakar grįždami iš juodųjų serbentų plantacijos, kur šeimininkei leidus už juokingą kainą prisirinkome dideles talpas uogų, užsukome į Eržvilką, jeigu neklystų, tik Jurbarkui  ir Smalininkams pagal didumą nusileidžiantį miestą ar mietelį Jurbarko rajone. Patį didžiausią įspūdį padarė tai, kad šio mietelio parduotuvėse prekių asortimentas buvo lygiai toks pat skurdus kaip ir sovietmečiu, kai būdamas vaikas čia ne kartą lankiausi.

Mineralinio vandens „Vytautas“ reklama

Eržvilkas yra labai graži gyvenvietė, čia gyvena dori ir darbštūs lietuviai, modernūs katalikai, tačiau dvi miestelio parduotuvės atrodo kaip sovietinių laikų muziejai, kur būtų galima organizuoti ekskursijas, pasakojant  jaunajai kartai apie prabėgusius deficito laikus. Nieko panašaus pagal atsparumą prekybos  naujovėms nerasite artimiausiuose panašaus tipo miesteliuose, nei Nemakščiuose, nei Viduklėje, nekalbant apie Skaudvilę, kur nuo prekių įvairovės raibsta akys, o marketingas – šiuolaikinis, mažai nusileidžiantis didžiųjų miestų prekybos centrams. Kaip Eržvilko parduotuvėmis pavyko taip užsikonservuoti, vartotojiško  drugio krečiamoje visuomenėje išlikti nepaliestomis laiko vėjų antivartotojiškumo salelėmis, – neturiu logiško paaiškinimo.

Alus plastikinėje taroje buvo tik „Gubernijos“ daryklos, bet trijų rūsių, svarbiausia – įstabiais pavadinimais: Kunigaikščių, Tautinis (šviesus), Tautinis (tamsus). Žinoma, „Tautinio“ etiketė mūsų trispalvės vėliavos spalvų, vaizduojanti surištą javų pėda su užrašu viršuje „Vienybėje jėga“.

Kičas toks stiprus, kad galėtų užmušti net arklį.  Tačiau didžiausias paradoksas, kažkas prieš gamtos dėsnius yra tai, kad čia paminėtų pavadinimų alus su tragikomiška etikete pasirodė esąs visai neblogas gėralas, galima net pasakyti, pavykęs gaminys, kaip atrodo, nenusileidžiantis  nepalyginamai aukščiau kotiruojamoms alaus markėms.

Dabar pabandykime įsivaizduoti, kad minėtoje alaus darykloje, galimas daiktas,  dirba išmanantys savo amato subtilybes technologai, o vadovai ar savininkas, nežinau kaip ten konkrečiai, yra, švelniai tariant, mažaraščiai plačiąja to žodžio reikšme žmonės – nesunku nuspėti, kad tokių dalykų kaip prekės titulinis pavadinimas ir dizainas reikaluose lemiamas žodis priklauso vadovams. Tačiau ne tik šiuo konkrečiu atveju, bet, nori to ar nenori, dažnai prieš savo valią stebint reklamos pulsacijas apskritai ir šio žanro plėtrą mūsų šalyje, vis dažniau krinta į akis humanitarinės vaizduotės trūkumas, drauge prasikišančios baisios bendrovių viešo prisistatymo neskonybės, – padėtis, regis, galėtų pradėti keistis į gerąją pusę tik tada, kai bendrovių vadovai pagaliau suprastų, kad  dėl savo verslo sėkmės pravartu samdyti ne tik  geriausius technologus,  bet ir vieną kitą humanitarą.

Štai mineralinį vandenį „Vytautas“ visada išmaniai reklamavusi bendrovė dabar Lietuvos krepšinio rinktinės draugiškų mačų TV transliacijose  suka tokį neskoningą reklaminį video siužetą, kad žemiau nupulti jau neįmanoma. Reklaminiame filmuke vaizduojamas visiškas kvailys, karikatūrinė būtybė, kelių sekundžių bėgyje susakanti visas įmanomas  banalybes specialiai sutirštintame pavidale, visų akivaizdoje pagaminant kažką panašaus į bukumo esenciją, užplūstančią eterį.  Gal šitaip reklamos užsakovai supranta sodrų liaudiškumą, įsivaizduodami savo produkcijos vartotoją per niekinančių paprastą žmogų A.Užkalnio straipsnių prizmę. Tačiau iš tiesų dar neaišku – kas čia palieka didžiausiu kvailiu, kaip sakoma, su ilga nosimi. Jeigu leisite vertinti man, pasakysiu, kad mačiau visokių, bet neatsimenu, jog kada nors būčiau sutikęs kvailą kaimietį (tarsi dirbama žemė išvis netoleruotų kretinizmo), tokių daug dažniau pasitaiko  būtent mokslingoje publikoje, net tarp profesorių.

© Miglės Kubiliūtės nuotr. / KaunoZinios.lt

Apskritai reklamos bukumas ypač krenta į akis Lietuvos krepšinio rinktinės rungtinių transliacijos metu galbūt dėl to, kad stebint mūsų krepšininkų profesionalumą ir meistriškumą dėl kontrasto  dar labiau ryškėja reklamos užsakovų ir kūrėjų mažaraštiškumas, neprofesionalumas.

Nepulsiu įrodinėti, kad neatitinka  dalykų padėties teiginys, kad krepšinis yra tikroji religija, kaip čia skelbia besireklamuojanti lažybų bendrovė. Daug svarbiau bus pastebėti, kad šis posakis dėl šimtatūkstantinio pakartojimo ir nusidėvėjimo jau tūrėtų  būti laikomas stiliaus klaida, nuo dažno vartojimo sumušta pūlinga kalbos pūsle, nelietuviškai tariant, mozoliu.

Gaila ir A.Sabonio, kuris krepšinio rungtynių transliacijos metu  reklamuoja Lidl tokiu susinepatoginusiu balsu tarsi darytų kažką netinkamo ar nepadoraus stebint milijonui akių.

Visi gerai suprantame, kad  tikrasis A.Sabonis, skirtingai nei jo vaidinamas A. Sabonis ar garsiojo krepšininko kartoninis muliažas, niekados neapsipirkinėja lidluose, nestovi eilėse kvailai šypsodamasis. Taigi, kaip atrodo, pigių prekių prekybos centrų reklamoje reikšmingesnis būtų pensininko, daugiavaikės mamos ar bedarbio, gyvenančio iš pašalpos, balsas, užtariamasis žodis. Tačiau mums netrukdo tai, kad Lietuva yra tokia įvairi ir skirtinga.  Kaip jau žinome, vienybėje slypi mūsų jėga.

Maip pat skaitykite: Kam dar reikalinga filosofija palengvintos versijos pasaulyje?

Daugiau nei 800,000 tūkstančių savanorių suskubo padėti Indijai kovoti su šalyje vis augančia tarša ir pasauline klimato kaita. Gerai nusiteikę ir pilni ryžto pegerinti jau esamą rekordą, piliečiai susibūrė Utar Pradešo valstijoje, kad per 24 valandas pasodintų 50 milijonų medžių ir taip pagerintų pasaulio rekordą, kuris buvo užfiksuotas 2013 metais Pakistane.

Indija nusprendė priimti šį nelengvą iššūkį ir pagerinti esamą pasiekimą. Nors kol kas Guinesso Rekordų knygos auditoriai dar nebaigė sodinukų skaičiavimo procedūros, panašu, kad rekordas vis dėlto bus pasiektas dėka atsidavusių entuziastingų žmonių. Dabartinėmis žiniomis buvo pasodinta 49,3 milijono sodinukų. Tai yra milžiniškas skaičius medžių, kuris atneš Indijai švaresnio ir grynesnio oro gūsį.

Visiems žinoma, kad Indija yra viena labiausiai užterštų pasaulio šalių. Net trylika iš dvidešimties labiausiai užterštų pasaulio miestų yra Indijoje, tačiau situaciją pradėjo taisyti šalies valdžia. Vyriausybė sugriežtino kovą su oro tarša ir vis dažniau imasi įvairių priemonių kovai su ja: jau uždraudė naudoti senesnius nei penkiolikos metų krovininius automobilius bei autobusus. Visi liko sužavėti gražios iniciatyvos ir toliau eina naujuoju keliu švaresnės aplinkos link. Šalyje, kurioje gyvena 1,25 milijardo gyventojų, tai daryti tiesiog būtina.

„Pasaulis pagaliau suprato, kaip svarbu yra sumažinti anglies emisijų kiekį ir taip mažinti globalinio atšilimo lemiamus padarinius,“ – Kannaui mieste susirinkusiems savanoriams sakė vyriausiasis Utar Pradešo ministras Akhilesh Yadav.

Šiais metais, per „Žemės dieną“ buvo aptarta situacija dėl miškų kirtimo visame pasaulyje ir pasiektas kompromisas, kad šiuo konkrečiu atveju Indija sutinka išleisti daugiau nei 6 milijardus JAV dolerių, kurie bus panaudoti medžių, miškų atsodinimui. Tai turėtų užimti apie 29 procentus visos šalies teritorijos ir įvykdyta per 15 metų.

Tačiau medžių sodinimas yra tik pati šio projekto iššūkių pradžia. Skaičiuojama, kad maždaug 60 proc. naujųjų sodinukų dėl ligų ar vandens trūkumo neprigis: „Neužtenka tiesiog pasodinti medžius. Neabejojama, kad 50 milijonų naujų medžių sodinimas yra puiku, tačiau lygiai taip pat svarbu jais rūpintis ir juos apsaugoti tolesniuose augimo etapuose“, – sakė Edward Parson, aplinkosauginės teisės profesorius iš Kalifornijos.

Neabejotina, kad tokiu gražiu pavyzdžiu paseks ir kitos šalys, o kai kurios tai jau daro ir iš anksčiau. Aišku yra viena, kad oro tarša auga kiekvieną minutę ir pasaulio atšilimas yra reali ir didėjanti grėsmė visai žemei. Tad neturėtume to fakto priimti kaip savaime suprantamo, o pradėti blaiviai mąstyti, keistis ir kovoti prieš įsisenėjusias ydas. Taip, kaip tai pradėjo daryti viena iš labiausiai pasaulyje užterštų šalių – Indija.

Taip pat skaitykite: Norvegija tapo pirma šalimi pasaulyje uždraudusi miškų kirtimą

Šiandien pokemonus matome tik per „išmintingo“ telefono ekraną. Telefono kamera tampa platesne, svarbesne, tikresne akimi, nei mūsų žlibės. Pokemon Go personažai pamažu įgyja ir kopia intelektinio savarankiškumo laiptais, panašiai kaip šiuolaikiniuose kompiuteriniuose žaidimuose. Netrukus su jais jau galėsime kalbėtis, ir vėl, tik „supratingo“ telefono, ar jį atstojančių akinių, šalmų pagalba. Galiausiai pasirodys drakonai ir demonai, kurių pilna kompiuteriniuose žaidimuose. Su jais taip pat kalbėsime ir jie taip pat bus žudomi. Pokemonais bus apkibę tautos paminklai ir drakonai puotaus prie prezidentūros. Iškils klausimas, kodėl nekaltas šlapinimasis viešose vietose yra nusikaltimas, o pokemonų demonų orgijos – ne? Bus žudomi patys išmintingiausi mūsų, tačiau jau virtualaus, pasaulio draugai, mūsų kasdieniai pašnekovai – mylimi avatarai. Todėl arba imsimiems asimetrinio atsako ir atakuosime gyvuosius, arba reikės priimti posthumanistinį įstatymą apie pokemonų/demonų etiką. Protas, kurį laikome išskirtine žmonių savybe greitai taps labiau pokemonų, demonų, pseudo-angelų pasaulio charakteristika. Avatarai atsimins ir žinos daug daugiau, nei mūsų moksliukai, žmogus taps šalutiniu arba turės paklusti Didžiojo Pokemono išminčiai. Didysis Pokemonas valdys Žemės planetą, kaip visuotinio proto įsikūnijimas ir tik bepročiai, kuriuos šiandien nepadoriai vadiname „išsigimėliais“ kartais įkvėps laisvės oro.

Toliau mano tinklaraštyje: Didysis Išsigimėlis – mūsų gelbėtojas ir Didžiojo Pokemono vergovės.

 DIDYSIS IŠSIGIMĖLIS ir DIDYSIS POKEMONAS

Išsigimėlio sąvoka aiškiai asocijuojama su pamatiškumo ar gimties pirmumo mąstymo. Išsigimėlis radikalūs dešinieji mėgsta vadinti tuos, kurie save sieja su krypsimo ar kreivumo patirtimi (Queer), o taip pat išdavikus, moraliai puolusius, žudikus ir kitokią tamsybę … Jiems, išsigimti – vadinasi  iškreipti šaknis, šventuosius  genus ir tapti beverčiu – invalidu (in – validus – neturintis vertės). Vis dėlto filosofinės antropologijos tyrinėjimai, Conditio Humana svarstymai parodė, kad žmogus veikiau yra proveržis, krypsimas, neadekvatumas, tas kuris negali turėti gimties, arba tas, kuris nuolatos šalina įgimtumą. Vienas pirmųjų šiomis idėjomis susižavėjo filosofas Friedrichas Schellingas, kurio idėjos, tiesa, nemenkai veikė ir naci pasaulėžiūrą.  Jis pastebėjo, kad žmogiškumo aktualizacija yra „proveržis“ (Durchbruch) ir pirmiausiai Proto sąlygų įveikimas, siautulingo ir neapibrėžto mito, Niekio grąžinimas. Šią proveržio idėją Schellingas paėmė iš vėlyvųjų Viduramžių Negatyviosios (apofatinės) teologijos, iš Meisterio Eckeharto ir Tillicho raštų. Jiems išsigelbėti, reiškė, su Dievo pagalba prasiveržti pro tamsiąsias tradicijas, ydingus prisirišimus, praeities šmėklas, įveikti žemiškąją lemtį. Schellingu sekė Maxas Schelleriis, kuriam Durchbruch – tai nuolatinis proveržis į Tikrovę.

Vis dėlto ši proveržio idėja dar buvo kupina pamatiškumo, nors ir aiškinamo negatyviu, apofatiniu būdu. Proveržis buvo suvokiamas kaip pozityvus veiksmas, išsigelbėjimas, tam tikro protingo projekto įkūnijimas, meilės kaupimas ir sklaida. Todėl itin reikšminga yra šio gerojo proveržio kritika, kurią pateikė filosofas Arnoldas Gehlenas. Jis, sekdamas HerderioMängelwesen (defektyvumo) idėja, pastebi, kad  žmogus yra nepakankama, defektyvi būtybė, išsigimėlis, kuriam būdingas nuolatinis juslinės informacijos arba dirginimo perteklius (Reizüberflutung). Pokemon Go žaidimas iš su juo susijusios virtualiosios informacinės technologijos šių dirgiklių perteklių padaugins kartais. Todėl defektyvumo arba „išsigimimo“ tema bus dar aktualesnė ir labiau diskutuojama.

Bent kiek situaciją dėl defektyvumo bandė švelninti   Arnoldas Plessneris, kuris pateikė pozityvią nukrypimo idėją: ekscentrinę asmenybę (Exzentrische Positionalität), bandydamas, vis dėlto išsaugoti pagrindinius socialinius ir politinius vaidmenis ir tuo pačiu pamatiškumą.

Pamatiškumo principu aš abejojau visados, tačiau iki 1990 veikiau intuityviai. Štai vienas iš to laikotarpio mano samprotavimų (1987 metai). Tuo metu bandžiau mąstyti Hegelį siurealistiškai. O siurealizmas, bent jau Andre Bretono,  diskutuoja pasąmonės demonus, kuriuos apčiuopiame pusiau sapno – svąjų būsenoje ir automatiškai juos įgaliname – užrašome. Todėl , visai netikėtai aptikau, kad šis senas tekstas aiškina dabartinį žmogaus norą tarnauti Didžiajam Pokemonui.

“Didysis išsigimėlis

Kiekviena diena kovoju su savo kvailystėmis. Iš kur jos atsiranda? Iš plataus neišmanymo. Plačiai neišmanant muzikos pasiduodu anarchijai, madai, sielos impulsams renkantis koncertus, plokšteles … analogiškai ir filosofines knygas. Knygos, kurios ankščiau buvo mano dvasios penas, tampa bevertėmis šiukšlėmis ir net mano priešais. Bet tai – šaunu! Kas pusę metų pasaulis pakeičia savo vaizdą, o anarchija, kad ir nenoriai, virsta kosmu, godumas – mielaširdyste ir pasirengimu padėti. Ir atvirkščiai, suglebusi meilė tampa žiauriu ĮVERTINIMU, teismu, nuosprendžiu. Meilė iš romantizmo virsta realizmu, o realizmas – farsu, spektakliu … žaidimu. Realizmas pats save karūnuoja … juokdariu.

[….]

Ar Proto teatre veidmainiauti vadinasi šypsotis, juoktis kažkam? Ar į jausmus įsileisti proto tik tiek, kad jausmas liktų nenunuodytas ir tapti … nuoširdžia lėle, kuria bežais protu apsinuodiję veidmainiai? Ar uždaryti jausmą nelygu žvėrį į narvą ir jį išleisti laikas nuo laiko apsišniukštinėti ir apsivalyti? Tas jausmas yra paliegęs, permatomas ir aplamai yra ne jausmas, o proto išsigimimas ar subrendimas (kaip kam patinka). Tuo tarpu jausmas proto uždaryti negali, nes tam reikia būti labai … protingu.

O kas tas jausmas? Ar tai nėra žmogus? Tikrasis? Racionalumas – tai mašina. Tačiau, kad netaptume mašinos vergais, turime tapti už ją protingesni … protingesnės mašinos. Ir taip be perstojo, reikia protingėti, t.y. laisvintis ir kalinti save. O kur jausmas? Jausmas gimsta ir gyvena tuo kaliniu – vergove, neapykanta … ir laisvinimusi – laime, džiaugsmu. Būdami protingėjame ir šiame procese esame žmonės, o ne mašinos. […] Ir blaškytis tarp gyvenimo ir mirties yra stiprybė, o būti proto vedžiojamiems iš kameros pasivaikščioti – yra vergovė. Kaip atskirti?

[…]

Filmai, knygos, spektakliai, o ir pats gyvenimas turi savo pagrindinius lyderius, herojus. Jie atspindi kažkokį vieningą gyvenimo procesą, kuris įtraukia daug žmonių ir kur jie vaidina pagrindinius vaidmenis. Didžioji dalis šių propaguojamų vaidmenų yra teigiami, padorūs, įdomūs … Jie įkūnija kažkokį tai „aš“, kuris atsakingas už savo veiksmus ir pats kuria pasaulį.

Žmogus, išmokęs šį vaidmenį, negali būti niekuo kitu, kaip tik pagrindiniu savo pasaulio herojumi. Ši sąmonė kitokio vaidmens negali net įsivaizduoti. Netgi kritimas ir nužmogėjimas, – tai tavo vaidmenys, tavo pasaulio tragedija. Net tapdamas vergu esi pagrindinis vaidmuo.

Tokios nuostatos rezultatas yra tai, kad priskiri šalutinius vaidmenis, šalutiniškumą visiems kas esi ne tu, ne tavo herojus. Svetimą tragediją tu supranti kaip šalutinę.

[…]

Mes susikuriame vieningos gyvenimo linijos iliuziją ir ja gyvename. Remiantis šia iliuzija bandome suvokti šalutinius vaidmenis, kurie turi kitą baigtį. Tai yra baigtis kaip susvetimėjimas tau, kaip galutinis atitrūkimas nuo tavojo pasaulio. Ir tai yra išsigimimas. Jie išsigimsta iš tavojo pasaulio. Bet koks išsigimimas kelia pasišlykštėjimą. Tavo pagrindinis vaidmuo reikalauja svetimų žmonių virsmo, trūkinėjimo vardan to, kad išsaugotum savo iliuziją. Tiek kiek esi sąmoningas, supranti šių trukinėjimų būtinybę ir šlykštiesi būsimais išsigimėliais. Pasaulis susikyla į pagrindinio vaidmens ir į tų, kurie yra šalutiniai ir gali būti išsigimėliais. Svetimi, pagrindiniam herojui, egzistuoja tiki kaip medžiaga, kaip galimybė.

Tačiau ar negali aš, pagrindinis vaidmuo, virsti šalutiniu? Ką reiškia būti paverstu šalutiniu ir, kada nors, išsigimėliu? Juk išsigimimas – tai kažkokio vaidmens nutraukimas, pasitraukimas iš vaidinamo vientiso pasaulio. Pagrindiniam vaidmeniui tai reiškia pasitraukimą iš savojo pasaulio, iš savojo „aš“, vieningos istorijos ir proceso netekimą. Ar tai yra katastrofa? Tačiau, kartu su ja, gauname naujus vaidmenis ir vėl tampame pagrindiniais herojais. Vienintelis momentas, kai gali save suvokti šalutiniu yra pati katastrofos akimirka, kada dar renkiesi ar verta vaidinti. Kada esi laisvas nuo bet kokio pasaulio ir esi visiškas išsigimėlis.

Ką jaučia išsigimėlis?  Nežinau, nes mes visi esame pagrindiniai herojai tik todėl, kad paniškai bijome būti išsigimėliai. Mes ieškome išsigimimo vietos, būsenos, ir apeiname jas, paklusniai griaudami ir daužydami svetimus gyvenimus, sąžiningai vaidindami savo vaidmenis, kuriuos mums priskyrė išsigimimo baimė … Mums vadovavo tas mūsų išsigimėlis, kuris realiai niekados pasaulyje nepasirodydavo, kurio niekados tarp vaidmenų nebuvo, bet kuris mus nulemdavo. Mes buvome savo išsigimimo vergai. Ir tik kritę, sudaužyti, mes susijungiame su savo karaliumi Didžiuoju Išsigimimu. Mes susiliejame anapus bet kokių pasaulių. Ir tuoj pat tai prarandame. Kodėl?

Neišsigimę vergai žudo išsigimėlius, uždaro juos į durnių namus (nors durnius ir išsigimėlis yra ne tas pat). Pagrindiniam herojui išsigimėlis yra tapsmas šalutiniu, svetimu. Tačiau savo gyvenime mes sutinkame daug žmonių išeinančių ir pargrystančių iš šalutiniškumo. Kai valdai savo pasaulį, pastebi kaip ateina svetimi ir į svetimybę išeina išsigimėliai. Vyksta nuolatinis išsigimimas ir įsigimimas. Todėl kalbėkime apie išsigimimo ir įsigimimo būsenas. Ir ar tas grynasis „įsigimimas“ nėra ta pati išsigimimo katastrofa, kai tu pagaliau atsirandi anapus pasaulių?

Gyvendamas vaidmenų gyvenimą pastoviai matai ir bijaisi Didžiojo Išsigimimo? Drebi ir meldiesi prieš jį, tavo Valdovą, neegzistuojantį ir kartu labiausiai egzistuojantį? Didysis Išsigimėlis – tai Absuliutus Svetimas, jau nebeturintis jokių šalutinių vaidmenų ir todėl yra visiškai laisvas. „

Šiandien, jau 2016 metais Iki Didžiojo Pokemono atėjimo, šio Didžiojo Išsigimėlio figūrą aiškinu kaip Didįjį Krypsmą, kuris nepavaldus Intelekto pakopoms būdingoms ateinančiajam Didžiajam Pokemonui. Didysis Pokemonas vainikuoja Proto kultą, o ne Krypsmą. Jis nuolatos mus įtraukia į siužetą už kurį mes susimokame ir džiaugiamės kai mus išnaudoja. Išsigimėliai bus tie, kurie liks šalutiniai ir anapus Dirbtinio Intelekto hegemonijos … bent jau trumpam, kai įkvepia oro, prieš panirdami į priklausomybės vandenis.

Altervencijos

Politinė nesantaika Turkijoje rado išraišką Vokietijoje, sekmadienį, turkų bendruomenė surengė masinį palaikymo renginį Turkijos prezidentui Recep Tayyip Erdoganui. Mojuodami Turkijos vėliavoms, apie  20 000 žmonių rinkosi Kelno mieste, kad palaikytų Turkijos lyderį ir demaskuotų perversmo pastangas.

„Esame čia, nes mūsų tautiečiai Vokietijoje palaiko demokratiją ir yra prieš karinį perversmą Turkijoje“, – sakė Turkijos sporto ministras, Akifas Cagatay Kılıç, kuris buvo mitinge.
„Kažkas panašaus į perversmą, neturėtų vykti.  Įsivaizduokite, jei tai įvyktų Vokietijoje. Tai būtų priimama čia? Niekas neleistų to. Nesvarbu kurioje šalyje tai vyksta, demokratija turi būti palaikyta. Viskas turi būti sprendžiama atsižvelgiant į teisinės valstybės principus“, – teigė palaikymo renginyje dalyvaujantis Mehmetas Gulsefgi.

Mitingo išvakarėse, Vokietijos Aukščiausiasis teismas uždraudė prezidentui Erdoganui kreiptis į minią per vaizdo konferenciją. Tai sukėlė diplomatinę įtampą tarp Ankaros ir Berlyno. „Vokietijos Konstitucinio teismo sprendimas dėl mitingo Kelne yra visiška apostazė žodžio laisvėje ir demokratijoje“, – savo „Twitter“ paskyroje rašė Turkijos ES reikalų ministras Omeras Celik.

Turkijos prezidentas Erdoganas teigė, kad yra gėdinga, jog Vakarų šalys parodė didesnį susidomėjimą dėl sąmokslininkų likimo, negu padėtyje bendradarbiaujant su NATO po perversmo bandymo ir priekaištavo Vakarų lyderiams dėl to, kad jie neaplankė Turkijos po pastangų įvykdyti perversmą. Ketvirtadienį, Vokietijos kanclerė Angela Merkel sakė, kad Turkija turėtų parodyti proporcingumą savo persekiojime už nepavykusį karinį perversmą ir pridūrė, kad ji su nerimu sekė įvykius šalyje.

Policijos šaltiniai pranešė, kad apie 20.000 demonstrantų pasirodė mitinge, kuriame protestuotojai surengė tylos minutę karingų atakų aukoms visame pasaulyje. Siekiant užtikrinti taiką mitingo metu, valdžios organai į gatves pasiuntė 2700 policijos pareigūnų. Kelno policijos viršininkas, Jürgen Mathies, teigė: „Vienas dalykas, kurį turi visi aiškiai suprasti, kad mes kišimės į bet kokią sumurto rūšį skubiai, ryžtingai ir tvirtai“. Sekmadienį Kelno policija atmosferą gatvėse įvardijo kaip „agresyvią“ su priešiškais mitinguotojais, atstovaujančiais įvairias grupes.

Vokietijoje gyvena apytiksliai 3 milijonai turkų kilmės žmonių. Pagal Vokietijos turkų bendruomenės organizaciją, per paskutinius rinkimus Turkijoje, 60 procentų iš jų balsavo už Teisingumo ir plėtros (AKP) partijos valdančiuosius. Valdančios institucijos baiminasi, kad įtampa Turkijos viduje gali išsilieti į Vokietijos žemę, kuri praeityje matė smurtą tarp kovojančių už savo tautos nepriklausomybę – turkų ir karingų kurdų.

Jau keli metai tiek kairę, tiek dešinę ausis vis užkabindavo kalbos apie tokią Yagą. Esą, tai geriausias festas Lietuvoje, į kurį atvažiuoja toli gražu ne vien lietuviai. Nesunkiai galima suprasti, kad po tokių rekomendacijų apsilankymas festivalyje tapo kone predestinuotas.

Atvykus, malonia naujiena tapo žinia, kad į festivalio teritoriją galima įsinešti alkoholio, tiesa, šiukštu, ne stiklinėje taroje! Sunkvežimiukas draugiškai priėmęs bagažą nudarda link festivalio vietos, o mes pasileidžiame per mišką pėsčiomis ir skaičiuojame ūmėdes, jautakius bei grūzdus. Visada keista ir linksma matyti apsaugos konfiskuotus pomidorų padažą, majonezą, net susimąstai, ar tikrai ne į kokią burgerio fiestą bilietus nusipirkai. Diena anksčiau įsikūrę draugai aprodo erdves, rekomenduoja, kur galima įsikurti.

Įspūdį palieka festivalio infrastruktūra. Rekreacinės ir pramoginės vietos išdėstytos protingai, didelių atstumų čia apskritai nėra. Perdozavę ar šiaip besidomintys daug informacijos apie įvairius narkotikus gali gauti žalos mažinimo kioskelyje. Vaikų, kurių dar festivalyje tiek nebuvau matęs, taip pat turi ne vieną erdvę pašėlti. Turintys vieną kitą atliekamą eurą pasidabina ir žvaigždėtomis tympomis ar indiško kirpimo kelnėmis (kurios, labai yagiškai tikiuosi, neužlaiko seksualinės energijos).

Šventinę atmosferą bent jau man kiek slopina nenuilstantys pagrindiniuose praėjimo taškuose budintys apsaugininkai, įkyriai prašinėdami parodyti apyrankes. Aišku, šią vietą pateisinsime, priėmę mintį, kad miškai – platūs, ir nelegaliai įkirsti į teritoriją tikriausiai nėra baisiai sunku. Tą ikonizavo gal penkiadešimties metų moteriškė simpatiškai besivedusi savo vienos pavaros žirgelį pro meinsteidžą.

Muzika, jeigu ją, tarkime, lygintume su maždaug prieš mėnesį praūžusia paskutiniaja Tundra, čia ramesnė, orientalistiškesnė, eksperimentiškesnė su labiau išreikštais vakaro Live pasirodymais. Psy ir Techno čia – ne visa apimanti uždara sistema, bet labiau lengvą formą suteikiantys poliai, prie kurių lipdoma labai daug kas.

© Paulius Burkšaitis / organizatorių archyvo nuotr.

Turbūt geriausią koncertinį įspūdį palieka penktadienį praūžę Banco De Gaia. Gilios, stiprios elektronikos ūbavimai nesusipjovė su dviejų elektrinių gitarų sinchronu. Atvirkščiai bandė rasti bendrą kalbą, ir kai ją rasdavo, būdavo kažkas nerealaus. Nerealumo pojūtį pagilino šviesų šou ant medžių.

Šeštadienis prasideda žinia, kad pagrindinis vakaro linksmintojas Olive Tree Dance į festivalį laiku atvykti nespės, ir sugros savo natas sekmadienį per pietus. Iki vakaro spėjame pasiklausyti mėgėjiškos, bet gerai pateiktos paskaitos apie kvantinius dydžius ir jų tikimybinius šuolius, išgirsti įdomią diskusiją apie Permaculture ir pasimėgauti šauniu vegetarišku troškiniu. Jėgas taip pat kraunamės Concept stage‘e, pasižymėjusiame turbūt geriausia atmosfera.

© Paulius Burkšaitis / organizatorių archyvo nuotr.

Nežinau, kaip kitiems, bet man pavėlintas į pagrindinį laiką Uprising Tree koncertas, neatrodo toks, kokio laukia šeštadienio vakarą susirinkusi marga Yagos festivalio publika. Visa laimė, kad po koncerto vyksta fakyrų akrobatinis šou su kojūkais ir ugnimi. Va čia tai grotesko ir kokybės triumfas.

Sekmadienio rytą apžvelginėdami nenuskintas ūmėdes, apsupusias palapines, sulaukiame nukelto Olive Tree Dance koncerto. Gazo grupė tikrai turi, ir jei tik pasirodymas būtų įvykęs planuotu laiku, manau, būtų sulaukęs tikrai ne keliadešimt išlikusių sekmadieniautojų (ar tų, kam poveikis dar nesibaigė).

© Paulius Burkšaitis / organizatorių archyvo nuotr.

Nepaisant kai kurių trūkumų festivalį tikrai galima laikyti pasisekusiu, jame puikiai atsiskleidžia ir savarankiškai tarpsta trys E: Elektronika, Empatija ir Emancipacija.

Įspėjimas! Šis straipsnis neskirtas jaunesniems kaip 18 metų skaitytojams.

Jade – 23 metų mergina baigusi mados studijas. Pornografijos mėgėjams ji geriau žinoma kaip Carly Rae Summers.

„Aš visad žiūrėjau pornografiją internete ir mane tai žavėjo, visad maniau, kad kada nors aš galiu į tai įsitraukti.

Juokinga tai, kad Jade uždirba vos 12€ į valandą, turint omenyje, kad filmavimai vyksta apie 14 valandų ir jei tenka skristi į Europą filmavimams uždarbis tikrai nėra įspūdingas.

„Kai pagalvoji apie pornografijos žvaigždę, įsivaizduoji ryškiai oranžines merginas su begale makiažo, aš nenoriu būti kaip visos kitos pornografijos žvaigždės, aš noriu būti savimi ir niekuo kitu. Jei aš būčiau norėjusi gauti darbą susijusį su mada, man būtų reikėję atlikinėti neapmokamą praktiką ištisus metus, dirbant 5 dienas per savaitę. Pornografija pakeitė mano gyvenimą.“

Karjeros pradžia

Jade į pornografiją įsivėlė dar būdama universitete. Karjerą jį pradėjo pardavinėdama savo nuotraukas ir video internete. Ilgai netrukus su ja buvo susisiekta ir pasiūlyta nusifilmuoti pornografiniame filme.

„Vieną dieną, tiesiog gavau elektroninį laišką, kuriame buvo siūloma pradėti filmuotis pornografijos industrijoje ir aš atsakiau taip.“

Jade / BBC archyvo nuotr.

Mama viską žino

Jade mama žino viską ir netgi duoda patarimų, kokių darbų galima imtis, o kurių ne.

„Aš nežinau iš kur mano mama sužinojo apie tai ką aš darau, tikriausi ji pamatė mane internete. Mama manimi labai rūpinosi ir pergyveno, bet kai ji sužinojo, kad nebevaikštau į „neaiškius“ viešbučius, ji jaučiasi ramesnė.“

„Aš pilnai valdau situaciją, nes aš esu visiška feministė, viskas ką aš darau yra dėl manęs. Aš tai darau, nes aš noriu.“

„Mane užveda kamera esanti prieš mane, man nerūpi su kuo aš filmuojuosi, mane užveda faktas, kad esu filmuojama.“

Sveikata.

Nors pornografijos žvaigždžių sveikata yra nuolatos tikrinama, Jade prisipažįsta, kad vieną kartą buvo apkrėsta chlamidijos infekcija.

Mergina tikina, kad ji dievina savo darbą, bet pripažįsta, kad kartais seksas su  „labiau pasiturinčiais“ vyrais būna šiek tiek skausmingas ar net patiria sužalojimų filmavimo metu.

Jade / BBC archyvo nuotr.

Kodėl pornografija?

Paklausta kodėl ji prisijungė prie pornografijos industrijos Jade atsakė : „Mano tėvai buvo labai griežti ir nieko man neleisdavo, tikriausiai dėl to aš norėjau kažkaip pasipriešinti ir taip atsiradau čia. Jeigu leisite savo vaikui daryti tai ką jis nori, tikriausiai jis niekad nepadarys tokių sprendimų kaip aš.“

Neigiamai paveikė asmeninį gyvenimą.

Pasirinktoji karjera neigiamai paveikė jos asmeninį gyvenimą – praeityje ji niekaip negalėjo užmegzti ilgalaikių santykių.

„Mano buvęs vaikinas pritarė tam ką aš dariau, bet kai išvažiuodavau fotografuotis, jis manydavo, kad aš miegodavau su fotografu“ sakė Jade.

„Geriau būtų arba filmuotis pornografijoje arba turėti vaikiną, ne abu vienu metu. Aš sunkiai dirbau, kad būčiau tuo kuo esu dabar ir tai įrodo, kad galiu daryti tai ką noriu. Jaučiuosi išlaisvinta ir daug labiau pasitikiu savimi ir savo kūnu negu kada nors svajojau. Kai būsiu sena aš „Google“ sistemoje ieškosiu savęs, kad patikrinčiau ar aš vis dar internete.“

Taip pat skaitykite: Moteris uždirba iki 4000 JAV dolerių per dieną būdama socialinių tinklų dominante (N-18)