Išmaniosios technologijos ir televizija tampa iki trečdalio Lietuvos vaikų „auklėmis“ vasarą. Pažintį su televizija ir išmaniaisiais įrenginiais vaikai pradeda per pirmuosius trejus savo gyvenimo metus, o naudojimo piką pasiekia paaugliai.

Kas dešimtam šalies vaikui iki 3 metų tėvai vasarą įjungia televizorių, kompiuterį ar įduoda mobilųjį telefoną, o aktyviausiai per vasaros atostogas jais naudojasi paaugliško amžiaus vaikai – maždaug kas trečias, atskleidė draudimo bendrovės BTA užsakymu rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta reprezentatyvi apklausa.

„Televizija ir internetas yra paprastas, pigus ir daug kam prieinamas būdas užimti vaiką. Tačiau be to, kad tėvai turėtų griežtai kontroliuoti, kokiu turiniu domisi jų vaikai, išmaniosios technologijos užliūliuoja ir pačių suaugusiųjų budrumą. Kol tėvai galvoja, kad vaikas žiūri animacinius filmukus ar žaidžia žaidimus, jis, pavyzdžiui, jau gali būti patikrinęs lentynas ir ragauti aptiktų vaistų buteliukų turinį“, – sako BTA asmens draudimo produktų vadovas Ronaldas Grizickas.

Tėvai pripažino, kad 7,7 proc. mažiausių (iki 3 metų) vaikų vasarą leidžia žiūrėti televiziją, o 2,7 proc. – naudotis išmaniaisiais įrenginiais.

Pastebima tendencija, kad naujosiomis technologijomis įvairaus amžiaus vaikams dažniausiai leidžia naudotis mažiausiai ir daugiausiai uždirbantys tėvai.

Pasak R. Grizicko, pirmiesiems finansinės galimybės gali neleisti samdytis auklės, nupirkti vaikams kelialapį į stovyklą, mokėti už būrelius. Tuo tarpu pasiturintys žmonės įvairios naujoviškos technikos turi daugiau, ji yra lengvai prieinama vaikams.

Kartu su amžiumi, vaikų dėmesys šiuolaikinėms technologijoms auga. Tarp 4–7 metų Lietuvos vaikų vasarą prie televizijos ar išmaniųjų įrenginių ekranų leidžia 33,3 proc., o tarp 8–13 metų vaikų – pasiekia 36 proc. piką.

Vyriausių grupėje, tarp 14–18 metų jaunimo, susidomėjimas technologijomis mažesnis (25,2 proc.), tačiau čia pirmą kartą jos pradeda dominuoti, palyginti su gyvu bendravimu ar aktyvia veikla. 23 proc. minimo amžiaus jaunuolių tėvų sakė, kad jų vaikai atostogas leis aktyviai ar bendraudami.

„Patys mažiausi vaikai dar yra priklausomi nuo tėvų. Augdami jie atranda kiemą, važinėjimąsi dviračiais, riedučiais, riedlentėmis, susiranda draugų, su kuriais nori draugauti. Todėl aktyvūs žaidimai ir bendravimas yra kas antro vaiko veikla šią vasarą. Savo ruožtu jaunuoliai tampa ramesni, suaugesni, būtent šioje grupėje pastebimas lūžis, nes didesnės simpatijos jau atitenka televizijai, kompiuteriui ar mobiliajam telefonui – jie per atostogas atima daugiausiai jaunimo dėmesio, bendravimas persikelia į virtualią erdvę“, – sako R. Grizickas.

Apklausa atskleidė tendenciją, kad kuo vyresnis vaikas, tuo jam patrauklesnis internetas, o televizijos įtaka mažėja.

BTA užsakymu „Vilmorus“ reprezentatyvią apklausą atliko liepos 1–10 dienomis. Buvo apklausta daugiau kaip 1 tūkst. respondentų visoje Lietuvoje.

Prieš kelerius metus per plauką neprivatizuotas, S. Žukausko gatvėje esantis šiuo metu atnaujinamas pastatas netrukus taps bene moderniausiu vaikų darželiu Kaune. Šią savaitę į naująjį darželį pradėtas vaikų priėmimas. Planuojama, jog jie darželio duris pravers nuo spalio 1 dienos.

85 – tiek statybininkų šiuo metu darbuojasi  S. Žukausko gatvėje, kur atgyja bjauriuoju ančiuku pramintas vaikų darželis. Vos prieš metus praeivius gąsdindavęs  apleistas ir vandalų nusiaubtas pastatas netrukus taps antraisiais namais beveik 200 jaunųjų kauniečių.

Atsisakė privatizuoti

Praėjusiais metais nuvykę apžiūrėti S. Žukausko 31-uoju numeriu pažymėto pastato, Kauno miesto vadovai įsitikino, jog statinio konstrukcijos tvirtos, tad vieninteliu rūpesčiu tapo kuo greičiau pradėti rekonstravimo darbus. Užbaigus viešųjų pirkimų konkursą, šį pavasarį prasidėjo realūs darbai. Pirmiausia išgriautos vidinės pertvaros, išvalytos šiukšlės, sutvarkyti abiejų korpusų stogai, įstatyti nauji langai.

„Prieš keletą metų šis pastatas buvo įtrauktas į privatizaciją. Miestui, kuriame tragiškai trūko vietų darželiuose, privatizuoti tokį pastatą, būtų buvęs nesuvokiamas sprendimas. Su nedidelėmis investicijomis šioje vietoje turėsime visiškai naują darželį, kuris priims 200 kauniečių vaikų“, – tuomet pabrėžė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Dirba lygiagrečiai

1,1 hektaro plotą užimančioje darželio teritorijoje nuo ankstaus ryto kasdien pluša statybininkai. Pastate darbuojasi vidaus apdailos specialistai, elektros montuotojai, dažytojai, plytelių klojėjai.

Anot darželį rekonstruojančios bendrovės „Struktūra“ projektų vadovo Simo Deveikio, vienu metu objekte dirba penkios brigados: įrenginėjama šildymo ir vėdinimo sistema, signalizacija, kabinamos lubos, gruntuojamos ir glaistomos sienos.

„Atvykę radome tik gerai išsilaikiusias kapitalines sienas, visa kita griovėme ir ardėme. Kitaip sakant pradėjome nuo nulio“, – pasakojo S. Deveikis.

Platinamas įvažiavimas

Į darželį savo atžalas atvešiančius tėvus pasitiks ne tik išplatintas įvažiavimas į ugdymo įstaigą, bet ir išasfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė.

„Įvažą ir aikštelę išasfaltuosime, taip pat sudėsime naujus bortelius. Darželio teritorijoje iš trinkelių bus nutiesti pėsčiųjų takai“, – pabrėžė Kauno savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis.

Statybininkai atviri – oro sąlygos pastaruoju metu nelepina, o darbų iki soties.

„Dar laukia pavėsinių, sūpynių, suoliukų, smėlio zonų, žaidimo ir sporto aikštelių, saugumo zonų įrengimas. Kitą savaitę atvažiuoja didžioji dalis įrenginių.  Paskui liks vejos užsodinimas. Tačiau visi supranta, koks svarbus šis objektas, tad darbininkų raginti tikrai nereikia“ ,- juokavo S. Deveikis.

Susidomėjimas milžiniškas

Kauno savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjo Virginijaus Mažeikos teigimu, suremontuotas pastatas priskirtas netoliese veikiančiam darželiui-lopšeliui „Aviliukas“. Priėmimas į naujame darželyje veiksiančias grupes prasidėjo šį pirmadienį.

„Per pirmą dieną į darželį užregistruoti 47 vaikai. Priėmimas vyksta skaidriai ir pagal numatytą tvarką. Su darželį lankysiančiais vaikais dirbs kvalifikuotos auklėtojos ir jų padėjėjos“, – pabrėžė V. Mažeika.

Tėvai prašymus gali pateikti trimis būdais: elektroniniu, nuvykę tiesiai į darželį – lopšelį „Aviliukas“ (A. Mackevičiaus 101) arba kreiptis į Kauno savivaldybės švietimo skyriaus specialistus.

„Šio darželio atidarymas padės paskutinį tašką įsisenėjusioje problemoje ir nuo rudens visi mažieji kauniečiai pateks į darželius“, – teigė Kauno mero pavaduotojas Vasilijus Popovas.

Antausis Lietuvai: Rusijos centrinis bankas, rugpjūčio 1 dieną į apyvartą išleido penkių rublių monetą, vaizduojančią Žaliojo tilto skulptūras su Sovietų Sąjungos kariais. Taip pat, ant jų tarp dviejų penkiakampių žvaigždžių puikuojasi užrašas: „Vilnius. 1944m. Liepos 13d.“. Būtent tą dieną Raudonoji armija užėmė Vilnių.

Tiesa, keturiolikos monetų serijoje galime pamatyti įvairių miestų vaizdus: Kijevas, Berlynas, Praha, Budapeštas, Minskas, Kišiniovas, Bukareštas, Ryga, Talinas, Varšuva, Belgradas, Bratislava, Viena ir žinoma, Vilnius. Ar tai šaipymasis valstybiniu lygiu, o gal siunčiama užslėpta žinutė nuo Rusijos? Aišku viena, kad vos pašalinus sovietinius šešėlius nuo sostinės Žaliojo tilto, Rusija neleidžia jų pamiršti ir drąstiškai apie juos primena.

Naujai išleistose monetose vaizduojami „išlaisvintojai“. Pavyzdžiui, Vilniaus monetoje įspaustos sovietų karių skulptūros, stovėjusios ant Žaliojo tilto, Talino monetoje vaizduojmas bronzinis karys. Tiek sovietinė propaganda, tiek pati Maskva šį įvykį vadina Vilniaus išvadavimu „nuo vokiškųjų nacistinių užgrobikų“. Daugeliui toks Rusijos poelgis iššaukė pasipiktinimo bangą.

Užsienio reikalų ministerijos politikos direktorius Rolandas Kačinskas teigia, jog: „Rusijos poziciją žinome, o monetų išleidimas tik patvirtina, kad Rusija dar nėra pasirengusi istorinei tiesai apie sovietų okupaciją“. Iš viešosios erdvės pašalintus sovietinius monomentus, sovietinius simbolius bandoma prikelti antram gyvenimui. Tai tik įrodo, kaip svarbu buvo pašalinti sovietines statulas nuo Žaliojo tilto, o visi kurie teigė priešingai dabar gali tik pritariamai kinkuoti galva ir atsiimti savo žodžius ir prieštaravimus.

„Kalbant apie tuos rusiškus rublius su 70+ metų užtrukusio Europos miestų išlaisvinimo data, užtektų trumpam prisiminti, kur jie bus naudojami. Ne Vienoje, ne Kijeve ar Varšuvoje, ir ne Vilniuje, o Rusijos miestuose su kaimais, kurių žmonėms ir siunčiama rubliais žinia apie visus šituos „nedėkingus fašistus”. Dėl manęs lai būna jie nors plastmasiniai, bet kai tokį rublį su kariu „išvaduotoju” ant Vilniaus tilto kitą mėnesį gaus aštuonmetis Krasnojarske, jokia tremtinių kapus tvarkanti LT jaunimo misija jam po kelerių metų neišaiškins, kodėl ta šlykščiai nedėkinga tauta nenorėjo pasilaikyti „konfliktinio paveldo” egzemplioriaus. Ir ko jie patys tuos kapus sugalvojo.” – socialiniuose tinkluose įvykį komentavo žurnalistė Rita Miliutė.

Taip pat skaitykite: „Atminimo akmenys“ – Gunterio Demnigo misija

Pagirios – baisi alkoholio vartojimo pasekmė.  Dažnam iš mūsų su jomis tenka kovoti, bet australas Styvas Davidsonas turėjo kitokį planą.

Prieš išvykdamas pašėlti su draugais, Styvas paliko raštelį sau, kuris primintų, kad kai jis grįš girtas namo, išgertų vandens prieš miegą, kas šiek tiek palengvintų pagirias.

Raštelis skamba taip:

Girtas Styvai, prašau, išgerk šį butelį vandens prieš eidamas miegoti, tada galėsi suvalgyti vištos sparnelių, kurie yra šaldytuve. Pagiriotas Styvas tau padėkos. Pasirašė – blaivas Styvas.

Styvui grįžus namo ir pamačius savo paties raštelį, jam nepatiko, kad jam kažkas nurodinėja, tad jis ant to paties raštelio atrašė:

Eik po velnių blaivas Styvai, aš darysiu tai ką panorėsiu. P.S. – pasakyk pagiriotam Styvui, kad jis maža kekšė.

Styvo draugai, ryte pamatė šį raštelį ir trūko juoku. Ilgai netrukus, raštelio nuotrauka jie pasidalino „Twitter“ paskyroje. Šis raštelis „sprogo“ internete ir žaibišku greičiu tapo viena iš labiausiai aptarinėjamu dienos temų, tiek tarp jo draugų, tiek kitų internautų.

„Aš raštelį pasirašiau, manydamas, kad šiek tiek palengvinsiu pagirias, turint galvoje, kad jau nesu gerojoje 30 metų pusėje ir pagirios tampa vis sunkesnės ir ilgiau trunkančios,“ sakė Styvas.

„Aš būnu šiek tiek užsispyręs kai išgeriu, tad kai pamačiau raštelį nuo savęs, pamaniau „niekas man nenurodinės ką aš galiu daryti, o ko ne,“ tad atrašiau tai ką tuo metu maniau, bet pamenu, kad man buvo sunku suprasti, su kuriuo Styvu aš bendrauju.“

Styvo draugai pakomentavo: „aš sutinku su girtu Styvu“, „girtas Styvas mano didvyris“, „aš džiaugiuosi, kad šiandien man neteks susitikti su pagiriotu Styvu“, šaipėsi Styvo draugai tinkle „Twitter“.

Nors tai pirmas kartas, kai Styvas rašė sau, jis pripažįsta, kad pavartojus alkoholio yra ne kartą tekę šnekėtis su savimi.

Taip pat skaitykite: Senelis savo kieme anūkams pastatė atrakcionų parką

Ilgą laiką kūrę tik lietuviškai reperiai „jama & W“ pristato pirmą dainą anglų kalba. Vos prieš kelias savaites „LinkMenų fabrike“ improvizacijų meistrai įrašė naujos „We all“ dainos koncertinį gyvo garso vaizdo klipą.

„Pajutome, kad kurti anglų kalba mums nėra sunku, tam nereikia didelių pastangų, viskas dėliojasi natūraliai. Be to, turime daug užsieniečių draugų, kuriems labai patinka mūsų muzika, tačiau jie nė velnio nesupranta apie ką dainuojame. Sugalvojome bent keletą dainų sukurti angliškai“, – pasakojo reperis Rokas Grajauskas-Jama.

Daina „We all“ taps vienu iš naujo, rudens pradžioje pasirodysiančio „jama & W“ mini albumo „Now You Know“ kūrinių. Tokį pavadinimą grupė pasirinko neatsitiktinai. „Pagalvojome, kad pasirodžius albumui visiems taps aišku, apie ką mes čia dainuojame. Juk visos dainos bus angliškos. Suprask, dabar jau žinote, apie ką mes čia“, – mintį iššifravo Jama.

„jama & W“ tikisi, kad dar visai neseniai dienos šviesą išvydęs kūrinys „We all“ patiks jų gerbėjams ir bus naujas atsvaros taškas jų kūryboje. Gyvo garso pasirodymą kolektyvas užfiksavo naujai duris atvėrusioje kūrybiškumo ir inovacijų centro „LinkMenų fabrikas“ įrašų studijoje, kuri ketina tapti nauju kūrybiškų ir veržlių jaunų žmonių traukos tašku.

Šiuo metu grupės nariai intensyviai ruošiasi naujiems pasirodymams muzikos festivaliuose – savaitgalį „jama & W“ jų laukia net du. Penktadienį duetas koncertuos „Roko naktyse“, diena vėliau persikels į Rumšiškes, kur muzikos mylėtojus pasitiks „Granatos Live“ festivalis.

„Repetuojam labai daug. Abejuose festivaliuose pristatysime visiškai skirtingas programas: „Roko naktyse“ skambės kiek sunkesnė, „rokava“ muzika, „Granatose“ – priešingai, ten pasirodysime hiphopo scenoje, bus daug improvizacijos, daug netikėtumų“, – kalbėjo Jama.

Jis užsiminė, kad scenoje „jama & W“ turės ir svečių – drauge koncertuos reperis Ansis iš Latvijos, taip pat su grupe debiutuosiantis DJ Swix. „Stengiamės, kad kiekvienas koncertas būtų kitoks, įdomus, netikėtas. Viskas turėtų skambėti labai gerai“, – patikino Jama.

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių Lietuvos repo grupių ir atlikėjų

Kino kūrėjas Romas Zabarauskas („Porno melodrama“, „Streikas“) pasidalino savo naujausio ilgo metražo filmo „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ anonsu. Paskelbta ir premjeros data Lietuvoje: šalies kino teatruose filmas pasirodys nuo lapkričio 18. Be to, greitu metu žadama atskleisti festivalį, kuriame įvyks pasaulinis filmo pristatymas.

„Nuo Lietuvos nepabėgsi“ pasakoja apie patį Romą Zabarauską (Denisas Kolomyckis). Režisierius kartu su savo meksikiečiu vaikinu Carlos (Adrian Escobar) padeda gerai draugei, aktorei Indrei (Irina Lavrinovič) pabėgti iš Lietuvos po to, kai ji nužudo savo motiną ir pavagia jos pinigus. Filmas, nagrinėjantis garbėtroškos, įžymybių pasaulio ir meno reikšmės temas nestokoja autoironijos ir suabejoja paties R. Zabarausko talentu.

Pagrindinį „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ vaidmenį sukūrė aktorius, šokėjas, menininkas Denisas Kolomyckis, vadovaujantis „Raizvanguarda“ kultūros organizacijai Portugalijos Góis mieste. R. Zabarausko draugę suvaidino Irina Lavrinovič; sėkmingą karjerą Lietuvos teatre kūrusi aktorė šiuo metu gyvena ir kuria Belgijos sostinėje. Epizodinius vaidmenis sukūrė garsūs Lietuvos dainininkai Justė Arlauskaitė-Jazzu ir Vaidas Baumila.

Filmo operatorius – ilgo metražo žanre debiutuojantis Narvydas Naujalis („Triukšmadarys“). Dailininkės ir kostiumų dizainerės pareigybes pasidalino sesės Valeišaitės: Giedrė ir Virginija. Kompozitorius Evaldas Azbukauskas taip pat kūrė muziką ankstesniam R. Zabarausko filmui „Porno melodrama“. Filmą sumontavo montuotojai Gintarė Sokelytė ir Domas Petronis.

„Nuo Lietuvos nepabėgsi“ finansuojamas pačių filmo gerbėjų surinktomis lėšomis. Sutelktinio finansavimo portaluose „Kickstarter“, „Indiegogo“ vykdytos kampanijos bei privačios aukos sutelkė per 25.000 eurų. Filmą taip pat parėmė Prancūzų institutas Lietuvoje, kiti fondai ir verslo partneriai. „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ prodiusavo paties R. Zabarausko VšĮ „Naratyvas“, bendradarbiaujant su VšĮ „Čiobreliai“ ir „Wavelength Pictures“ Ltd. (Didžioji Britanija).

Taip pat skaitykite: 1941-ųjų Kaunas atgimė Tarp pilkų debesų filmavimuose [FOTO]

Kauno technologijos universiteto (KTU) Vadybos krypties studijų programų vadovė docentė Lina Užienė tapo pirmąja Baltijos regioną atstovaujančia tarptautinio klubo „The New Club of Paris“ nare-ambasadore Baltijos regionui. Klubas vienija inovatyvius antreprenerius, mokslininkus, politikos ir viešojo sektoriaus lyderius, siekiant vykdyti žinių visuomenės ir žinių ekonomikos tyrimus, megzti dialogą tarp skirtingų interesų grupių, formuoti politiką ir įgyvendinti konkrečias politines-visuomenines iniciatyvas.

Ši narystė L. Užienei suteikta liepos 11 d. Paryžiuje vykusioje generalinėje klubo asamblėjoje. KTU docentė prisidės prie pagrindinių klubo veiklų, padės įgyvendinti jo misiją – padėti šalims, regionams, miestams, bendruomenėms ir organizacijoms kurti ir įgyvendinti žinių visuomenės ideologiją ir gerąsias praktikas.

Prisidės prie studijų kokybės gerinimo

„The New Club of Paris“ veikloje dalyvauja nemažai atstovų iš tokių organizacijų kaip Pasaulio Bankas, UNESCO, Europos Komisija, regionų vystymosi ir plėtros bankai, universitetai, tyrimų centrai, kitos mokslo, meno, ekonomikos ir politikos organizacijos.

Klubas inicijuoja pasaulinio lygio renginius, kasmetinę konferenciją Paryžiuje, koordinuoja tyrimų projektus ir prisideda prie žinių ekonomikos ir žinių visuomenės kūrimo ir idėjų įgyvendinimo. Klubo bendruomenė vysto ir populiarina inovatyvias valdymo metodologijas, organizuoja visuomenininkų ir organizacijų apdovanojimus „Leonardo Award“, organizuoja žinių savaites pasaulio didmiesčiuose ir nutolusiuose regionuose. Šiais metas didelis dėmesys buvos skiriamas Afrikos regionų intelektinio kapitalo vystymui ir iššūkiams.

„Įsiliedama į „The New Club of Paris“ veiklą, prisiėmiau ir savotišką atsakomybę – skleisti ir puoselėti organizacijų ir regionų žinių valdymo, sumanios plėtros, intelektinio kapitalo vystymo idėjas ir metodologijas universitetinėse studijose, burti Baltijos regiono tyrėjus, analizuojančius šias koncepcijas projektinėse veiklose, vadybos studijose. Kiti tikslai – universitete skatinti inovatyvų mąstymą, ugdyti antrepreneriškus lyderius, gebančius orientuotis globalioje verslo aplinkoje, veikiančius atsakingai prieš save ir visuomenę, kuriančius pridėtąją vertę ir gerovę Lietuvai“, – sako L. Užienė.

Šia kryptimi šiandien atnaujinamos Ekonomikos ir verslo fakulteto Vadybos studijos, reformuojamas Vadybos studijų programų „portfolio“, kuriamos tokios studijų programos, kaip Inovacijų valdymas ir antreprenerystė, kuriami ir dėstomi Inovatyvių projektų valdymo, Sumanaus vystymosi, Technologinio verslo vystymo, Kūrybiško problemų sprendimo studijų moduliai, įgyvendinami inovatyvūs tarpdisciplininiai projektai.

„Tikiu, kad esame ir būsime Inovacijų vadybos studijų lyderiais regione. Įsiliejimas į tarptautines inovacijų politiką formuojančias komandas, tokias kaip „The New Club of Paris“ tik sustiprins mūsų institucinį indėlį į žinių visuomenės kūrimą Lietuvoje ir atvers naujas tarptautines bendradarbiavimo galimybes“, – įsitikinusi KTU docentė.

Inovacijos reikalingos išlikimui

Po generalinės klubo asamblėjos L. Užienė taip pat dalyvavo liepos 12-13 dienomis UNESCO organizuotoje  kasmetinėje pasaulio bendruomenių intelektinio kapitalo konferencijoje (angl. The World Conference on Intellectual Capital for Communities), kuri šiais metais buvo nukreipta į informacinių technologijų poveikį pasaulio visuomenei ir ekonomikai.

„Dalyvaujant tokiuose pasaulinio lygio renginiuose pajunti globalių pasaulinių tendencijų pulsą. Kaskart įsitikinu, kad tik inovacijos ir spartus jų įgyvendinimas lemia sėkmę konkurencingoje organizacijų ir regionų aplinkoje. Pasaulio ekonomika vystosi cikliškai. Šiandien išgyvename augančios globalizacijos ir intensyvios naujųjų technologijų plėtros laikotarpį.

Susiduriame su taip vadinamosios 4-osios industrinės revoliucijos iššūkiais, keičiančiais mus supančią visuomeninę aplinką, konkuravimo dėsnius, įvairias socialines ir ekonomines dimensijas. Visa mus supanti aplinka skaitmeninama, „digitalizuojama“, keičiasi tarpusavio bendravimo formos, verslo modeliai ir standartai“, – mintimis dalijasi L. Užienė.

KTU Santakos slėnis – inovacijų centras

Visuomenės raidos tyrinėtojai pastebi, kad pamažu nyksta ribos tarp realaus gyvenimo ir dirbtinės tikrovės. Inovacinės technologijos vis aktyviau skverbiasi į asmeninį gyvenimą, socialinius tinklus, daro didžiulę įtaką edukaciniams, ekonominiams, visuomeniniams standartams.

Nauji reiškiniai, kaip daiktų internetas, įtraukia, formuoja gyvenseną, „užvaldo“ ir ištrina ribas tarp asmeninio pasirinkimo ir dirbtinai formuojamos realybės. Tokie fenomenai, kaip fizinės lokacinės vietos neturintys universitetai, užsakomi ir nuotoliniu būdu valdomi muziejų robotai, kraujospūdį matuojantys, pasimankštinti padedanantys ir miego valandas kontroliuojantys išmanieji telefonai, virtualios valiutos šiandien jau nieko nebestebina. Inovacijos tampa būtinybe, siekiant išlikti, neatsilikti ir judėti greitesniu pagreičiu už konkurentą.

KTU – novatorius

Visgi, anot L. Užienės, inovacijos sukelia ir daugybę kontraversiškai vertinamų pasekmių, kurias vardan visuomeninės gerovės siekiama eliminuoti.

Šiais metais didelis dėmesys „The New Club of Paris“ renginiuose buvo skiriamas informacijos kontrolės ir  saugumo klausimams, duomenų atvėrimo mokslui ir visuomenei būtinybės akcentavimui, kibernetiniam regionų saugumui, verslo pelnymosi iš duomenų ir informacijos monopolio pažabojimui, subalansuotam interesų grupių poreikių tenkinimui, su tuo susijusioms žmogaus teisėms.

Aktyviai diskutuota ir apie kliūčių mokslo sklaidai ir pramonės vystymuisi pašalinimo, inovacinių sprendimų atvėrimo visuomenei ir intelektinės nuosavybės apsaugos klausimus. Tam didelį dėmesį šiandien skiria Europos komisija, šį klausimą akcentuoja ir įvairios UNESCO įgyvendinamos programos. Be abejonės, inovacinė raida kuria nemažai pasekmių ir visuomeniniuose bei politiniuose kontekstuose, pažymi KTU docentė.

Užienė džiaugiasi, jog KTU kasmet žengia į priekį: Universitetas neseniai prisijungė prie inovatyvių Europos universitetų tinklo, Ekonomikos ir verslo fakultetas lyderiauja regione, diegiant žinių ekonomikos koncepcijas studijų kontekste.

„Be abejonės, inovacijos yra pasaulio visuomenės ir ekonominės pažangos variklis. Tačiau, siekiant darnaus ir socialiai atsakingo regionų vystymosi, inovacijų politika turi skatinti ir užtikrinti saugų ir tvarų pridėtinės vertės visuomenei kūrimą.

Esame vienas iš pirmųjų universitetų Baltijos regione savo studijų programose dėstančių ir projektinėse veiklose populiarinančių žinių valdymo, intelektinio kapitalo valdymo, sumanaus vystymosi, didžiųjų duomenų valdymo disciplinas ir koncepcijas. Tapome inovacijų edukaciniuose procesuose iniciatoriais. Visa tai lemia galimybę visu pajėgumu įsilieti į žinių visuomenės kūrimo procesus“, – neabejoja L. Užienė.

„Pats geriausias lietuvis liberalas – tai miręs liberalas. Kas tik galit, žudykit lietuvius liberalus…”- liepos 15 d. socialiniame tinkle „Facebook“ parašė aktorius Rolandas Boravskis.

Net jeigu tai tebūtų sunkios traumos pasekmė, vis tiek puikiai iliustruoja, kaip radikalizavosi kai kurie Garliavos skandalo ir „Drąsos kelio“ kelio į didžiąją politiką epizodinių vaidmenų atlikėjai.

Žinia apie teroristinį išpuolį Nicoje paskatino diskusijas apie visų europiečių saugumą, bet tuo pat metu viešojoje erdvėje pasipylė raginimai imtis kažko daugiau, negu vien tik šio konkretaus įvykio tyrimo. Neva dėl visko kaltas ne vienas nevykėlis, atradęs gyvenimo prasmę sunkvežimiu traiškydamas laisvės švente besidžiaugiančius žmones vardan iškreiptai suprasto tikėjimo, o pati liberalioji demokratija, nesugebanti apginti europiečių nuo terorizmo.

„Ne visi musulmonai yra teroristai, bet dauguma teroristų yra musulmonai,“- kartoja žmonės, gyvą islamo išpažinėją matę tik poilsinės kelionės į Turkiją ar Egiptą metu. Net jeigu šis jų teiginys, dažniausiai lydimas raginimų kažką daryti, būtų teisingas, paklauskite jų skelbėjų, ką jie siūlo. Uždrausti Europoje islamą, o visus nepraėjusius kiaulienos valgymo ir pintos alaus išgėrimo testo susodinti į pripučiamas valtis ir išplukdyti į Viduržemio jūrą? O gal uždaryti už spygliuotų vielų, kad nekeltų jums grėsmės?

Dešimtys milijonų Europos Sąjungos šalyse gyvenančių musulmonų yra čia gimę ir turi Europos šalių pilietybes. Imtis masinių represijų prieš savo piliečius, iš kurių tik nedidelė dalis teoriškai kada nors gali tapti teroristais, nesiruošia nė viena Europos šalis, net jeigu ten rinkimus laimėtų kraštutinės dešiniosios jėgos. Holokaustą išgyvenusioje Europoje negali būti jokio „galutinio musulmonų klausimo sprendimo“, nes kelios europiečių kartos užaugo tikėdamos, jog privalo padaryti viską, kad masinio žmonių naikinimo dėl tautybės, religijos ar odos spalvos čia daugiau niekada nebūtų.

Kur ta riba, kur baigiasi nuosaikus islamas ir prasideda islamizmas, kada žmogus nuoširdžias maldas papildo veiksmu? Kaip juos atskirti anksčiau, negu pradės šaudyti arba sunkvežimiu traiškyti atsitiktinius praeivius? Kaip apginti Europą nepaaukojant svarbiausių jos vertybių – žmogaus teisių ir laisvės? Jeigu kažkas sako, kad žino paprastus atsakymus ir sprendimus, tai žinokite, kad jums paprasčiausiai meluoja ir siekia pasinaudoti mūsų visų sutrikimu tragedijos akivaizdoje.

Dažniausiai kraštutinių dešiniųjų populistų taikiniu tampa net ne musulmonai, o pati liberaliosios demokratijos politinė sistema, tariamai kalta dėl to, kad nesugeba apginti savo piliečių nuo teroristų. Užuot diskutavę apie politinius sprendimus, kurie sustiprintų policijos ir saugumo tarnybų darbą taip, kad teroristai būtų sulaikomi dar pasirengimo išpuoliui etape, o juos verbuojantys tinklai suardyti, leidžiamės į svaičiojimus apie tariamai neišvengiamą vieningos Europos projekto pabaigą.

Net jeigu vienoje šalyje rinkimus laimės radikalia antiislamiška retorika populiarumo siekiantys politikai, netrukus pamatysime, kad jų siūlomi sprendimai neįgyvendinami arba neveiksmingi. Gal iš tikrųjų reikėtų vieno gyvo pavyzdžio, kad kiti europiečiai tuo įsitikintų, tik gaila šalies, kurioje tai nutiks. Panašiai kaip Brexit agitatoriai tik po referendumo rezultatų paskelbimo pripažino balsuotojus įtikinę naudodami klaidinančius teiginius, atėję į valdžią islamofobai netrukus turėtų pripažinti, kad negali įgyvendinti nė vieno savo šūkio.

Net ir pats bukiausias teroristas supranta, kad nukreipdamas sunkvežimį į minią arba detonuodamas sprogmenį jis nesugriaus nekenčiamos šalies. Bet jį pasiuntę žudytis terorizmo ideologai tikisi, kad tai paskatins europiečius nukreipti savo kerštą į visą nuosaikią musulmonų bendruomenę, o ši, pasijutusi persekiojama, atsigręš į Islamo valstybę. Panašiai kaip Sirijoje, nuosaikiai opozicijai nesulaukus paramos iš Vakarų ir nesugebėjus įveikti Bašaro al Asado režimo, netruko sustiprėti džihadistų grupuotės ir atsirado Islamo valstybė.

Todėl kraštutinės dešinės politikai, raginantys imtis veiksmų prieš musulmonus, yra Islamo valstybės kūrėjų plano bendrininkai. Nes jų tikslai vienodi – sunaikinti Europoje liberaliąją demokratiją. Juos vienija neapykanta europietiškai žmogaus teisių sampratai, nuo Prancūzijos revoliucijos mus lydintiems laisvės, lygybės ir brolybės idealams.

Taip pat ir Lietuvoje keiksnojantieji jiems visur besivaidenantį liberalizmą ir žadantieji stabdyti pabėgėlius politikai puikiai žino, kad tie pabėgėliai visai nenori čia patekti, bet nepraleidžia progos pasinaudoti pranešimų iš Vakarų Europos išgąsdintų žmonių nuotaikomis. Tačiau, prireikus spręsti tikrus iššūkius, jeigu bėda nutiktų kažkurioje kaimyninėje šalyje ir per Lietuvą plūstelėtų keli šimtai tūkstančių ar milijonai nuo stichinės nelaimės, karo arba represijų bėgančių žmonių, tokie stabdytojai ir panikos kurstytojai savo šūkavimais tik trukdytų efektyviai reaguoti į krizę.

Tikimybė, kad su Islamo valstybe susiję teroristai savo taikiniu pasirinktų Lietuvą, pasak mūsų šalies pareigūnų, yra labai maža. Tačiau bet kada gali atsirasti koks per anksti medikų nustotas stebėti aktyvistas, kuris apsispręs įgyvendinti savo grasinimus imtis veiksmų prieš nekenčiamą visuomenės grupę ir tapti antruoju Andersu Beringu Breiviku. Ir niekas jo nesustabdys.

Publikuota: Liberalai.lt

Po 80 metų pertraukos, šių metų rugsėjo 10 d., į Žaliakalnio turgų sugrįžta teatras. Tik vieną dieną, Žaliakalnio turgaus teatro festivalio metu, aktoriai, šokėjai, cirko artistai ir akrobatai, turgaus lankytojams ir žiūrovams padedant,  sieks atgaivinti Lietuvoje turgaus teatro formą, kurios esmė – improvizacija, žaidimas, bendravimas ir kūrybos džiaugsmas.

Festivalis vyks viename seniausių Kauno turgų, kuris įsikūręs Zanavykų ir Darbininkų gatvių sankirtoje. Šiame turguje dar  tarpukariu vyko teatro ir cirko pasirodymai. Pagrindinis turgaus akcentas – Mėsos halė, į kurią nusipirkti mėsos atvyksta ne tik aplinkinių, bet ir tolimesnių kvartalų gyventojai.

„Esu Žaliakalnio gyventoja ir labai dažnai lankausi šiame turguje. Idėja gimė apsipirkinėjant mėsos halėje – nuo prekystalių pažvelgus į langus. Turgaus halė, prekystaliai atsiskleidė kaip skulptūrinė skambanti erdvė, kurią norėjosi užpildyti teatro personažais ir garsais. Juolab, kad turgūs įvairiuose Europos miestuose nuo seno buvo laikomas teatro įvykių vieta. Norėjosi atsivesti teatrą ir į vieną seniausių Kauno turgų ir prisistatyti naujiems žiūrovams“, – apie idėją surengti teatro festivalį turguje pasakojo festivalio meno vadovė Ina Pukelytė.

Nuo pat ryto – tuzinas geros nuotaikos

Rytinė festivalio programos dalis yra skirta interaktyvioms teatro formoms. Gali būti, kad šalia suplanuotų nusipirkti rudens gėrybių, turgaus lankytojai įsigys ir kelis tuzinus geros nuotaikos užtaiso. Šią nuotaiką dovanos Šakių ir Kauno cirko artistai, mimai, įvairaus plauko šarlatanai, trubadūrai ir šiaip keistuoliai įsimylėjaliai.

Maištauti kartu su režisieriumi Agniu Jankevičiumi kvies Nacionalinio Kauno dramos teatras. Kauno kamerinis teatras leis sugrįžti į tarpukarį ir čia susitikti su ką tik iš Paryžiaus sugrįžusiais stipendininkais — rašytoja Liūne Janušyte, aktoriumi ir režisieriumi Juozu Miltiniu bei dailininkais Viktoru Petravičiumi ir Pauliumi Augiu-Augustinavičiumi. Kauno valstybinis muzikinis teatras pripildys turgų nuotaikingomis melodijomis.

Rytmetinių turgaus akcijų vinis – akrobatai ir žonglieriai iš Prancūzijos. Ir tai dar ne viskas! Festivalio programa nuolat pildoma, tad festivalio ir turgaus lankytojų laukia itin nuotaikingas rytas.

Festivalio kulminacija – dvi premjeros

Vakarinė festivalio dalis skirta netradicinio teatro gerbėjams ir mylėtojams. Vienintelę festivalio dieną bus galima išvysti net dvi premjeras, kurios yra kuriamos būtent šiam festivaliui – tai Maisto teatro premjera bei šokio ir cirko spektaklis „Kalbėk man turguje“.

„Kalbėk man turguje“ – tai specialiai Žaliakalnio turgaus mėsos halei sukurtas šokio ir cirko spektaklis, kuriame nuotaikingai nostalgiška kūno ir muzikos kalba pasakojamos įvairiausios žmonių ir gyvūnų meilės ir neapykantos istorijos. Įtraukiantis, netikėtas, netradicinis… Šiame pasirodyme bus galima tikėtis visko: ir šokio, ir teatro, ir cirko, ir akrobatikos!

Spektaklio sumanytojos – Lietuvoje ir tarptautiniu mastu pripažintos choreografės Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė ir Agnija Šeiko. Abi menininkės vysto aktyvią tarptautinę projektinę veiklą, yra įvairių, netikėtais sprendimais paremtų, spektaklių kūrėjos.

Dar viena premjera – Maisto teatro pasirodymas. Tai unikalus, Kaune dar neregėtas spektaklis, kurio pagrindinis veikėjas yra… maistas. Jis nepastebimai įtrauks publiką į spektaklio veiksmą. Ragaudamas, uosdamas ir tyrinėdamas maistą, žiūrovas taps ne tik pasirodymo stebėtoju, bet ir aktyviu jo dalyviu bei kūrėju.

Spektaklio režisierė Saulė Norkutė su visa kūrybine komanda paseks brolio ir sesers istoriją, apipintą seniausiu žmoniją krečiančiu konfliktu tarp tų, kuriuos sieja glaudžiausi ryšiai. Žiūrovai klaidžios dviejų pasakojimų motyvais, kurie nusidrieks po visą turgų. Istorija buvo kuriama, remiantis Žaliakalnio turgaus bendruomenės pasakojimais, atsiminimais ir istorijomis.

Žaliakalnio turgaus teatro festivalį dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė. Festivalis yra įtrauktas į „Kaunas – dizaino miestas“ renginių sąrašą. Žaliakalnio turgaus teatras – tai tęstinio projekto „Grynparkas“ renginys. Šis projektas vystomas nuo 2009 metų, jis skirtas naujų, su ekologija susijusių teatro formų vystymui. „Grynparkas“ iki šiol yra įgyvendinęs tris tarptautinius festivalius –2009, 2011, 2013 m., Birštone ir Kaune, Nemuno saloje. Jo metu bendradarbiauta su menininkais iš Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Izraelio, Danijos.

Rotušės aikštėje nuo šio penktadienio vakaro startuosiantis “LTeam” Olimpinis miestelis sekmadienį kauniečius pakvies į atvirą bokso treniruotę. Jos metu šios sporto šakos paslaptimis dalinsis vienas garsiausių Lietuvos boksininkų Egidijus Kavaliauskas. Po viešos treniruotės 50 kv. m ploto ekrane visi gales stebėti olimpiečio Eimanto Stanionio dvikovą.

Visi be išimties esame matę filmą „Rokis“ ir ne vienas norėjome tapti tokiu kaip jis. Šią progą jūs galėsite išnaudoti pirmadienį apsilankę „Olimpiniame miestelyje“ vyksiančioje pažintinėje bokso treniruotėje.

„Judėk sveikai“ organizuojama vieša bokso treniruotė kviečia išbandyti šią sporto šaką tiek turinčius patirties, tiek naujokus.

„Visų pirma, kauniečius supažindinsime su bokso vystymusi, papasakosime kaip jis atsirado ir vystėsi iki šių dienų. Po to leisime žmonėms patiems artimiau prisiliesti prie bokso. Visi galės pajudėti, padaryti tokį patį apšilimą, kokį daro profesionalūs boksininkai. Naujokus treneriai pamokins šios sporto šakos pagrindų – kaip stovėti, kaip judėti, kaip atrodo vienas ar kitas smūgis “, –pasakojo bokso klubo „Nokautas“ treneris Marius Palionis.

Prie viešos bokso treniruotės sekmadienį prisijungs ir iš JAV grįžęs profesionalus boksininkas Egidijus Kavaliauskas, kurio sąskaitoje – 15 pergalių bei nė vieno pralaimėjimo. Iš karto po treniruotės didžiuliame ekrane bus galima stebėti kauniečio Eimanto Stanionio pirmąjį passirodymą Olimpinėse žaidynėse.

„LTeam” Olimpinis miestelis Kaune nuo šio penktadienio veiks Rotušės aikštėje. Treniruotės pradžia – sekmadienį, 17.30 val. Neturintys galimybės sudalyvauti šiame renginyje, gali visuomet prisijungti prie nemokamų “Judėk sveikai” bokso treniruočių, vykstančių antradieniais bei ketvirtadieniais 19 val. Dainų slėnyje.

Tarptautinis parolimpinis komitetas atsisakė leisti Rusijos komandai dalyvauti parolimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire. Sekmadienį, Rusijos komanda visu saąstatu pašalinta iš žaidynių. Tarptautinio parolimpinio komiteto vadovas Philip Craven paaiškino, kad sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į viso parolimpinio judėjimo interesus.

„Šis sprendimas Tarptautiniam parolimpiniam komitetui didžiulė našta, bet antidopingo sistema Rusijoje yra sulaužyta, korumpuota ir visiškai pažeista, todėl neturėjome jokio kito sprendimo, išskyrus Rusijos parolimpinio komiteto pašalinimas.“,- teigė Tarptautinio parolimpinio komiteto vadovas.  Jis taip pat pažadėjo, kad per kelis artimiausius mėnesius bus tikrinami visi Rusijos sportininkų dopingo testai iš parolimpinių žaidynių 2014 metais. Komiteto vadovas teigė, kad yra įrodymų, jog per parolimpines žaidynes Sočyje buvo dopingo vartojimo testų pakeitimų. Taip pat komitetas išdėstė, kad per Sočio parolimpines žaidynes buvo bjaurių praktikų, kurių metu Rusija laimėjo keturiais kartais daugiau medalių negu bet kokia kita šalis.

TPK teigė, kad Rusijos vyriausybė labai nuvylė sportininkus: „Jiems medaliai buvo virš moralinių vertybių, tai tiesiog atrodo bjauru. Visiškai korumpuota antidopingo sistema prieštarauja taisyklėms ir pasiekia parolimpinio sporto širdį. Šis metodas rodo akivaizdų sveikatos ir sportininkų gerovės ignoravimą“, – teigė Philip Craven.

„Jų šlovės troškulys bet kokia kaina, apskritai sugadino sporto vienybę bei įvaizdį ir privedė prie pribloškiančių padarinių“, – sakė TPK vadovas.

Rusija žada pateikti apeliaciją tarptautiniam arbitražo teismui Lozanoje, dėl parolimpinių sportininkų pašalinimo iš Rio de Žaneiro žaidynių, teigė sporto ministras Vitalijus Mutko. „Mes apsvarstysime šį sprendimą. Mes kovosime už mūsų parolimpiečius“, – teigė ministras. Pašalinta Rusijos komanda sprendimą gali apskųstas per 21 dieną.

Kalbos apie sprendimą, pašalinti Rusijos parolimpinių žaidynių rinktinės nacionalinę komandą, pasklido šeštadienį, rugpjūčio 6dieną. Tarptautiniam parolimpiniam komitetui tebuvo likę viešai tai paskelbti, sprendime buvo teigiama, kad Rusija sistemingai pažeidė dopingo vartojimo taisykles ir nuslėpė dopingo tyrimus.

TPK sprendimas sustabdyti Rusijos parolimpinį komitetą patiks antidopingo ekspertams ir sportininkų grupėms, kurios norėjo, kad sportas nusiųstų daug aiškesnę žinutę Rusijai ir kitoms sukčiaujančioms valstybėms dėl švaraus sporto svarbumo. Tačiau, sprendimas plačiai kritikuojamas ir vis dar sukeliantis painiavą Rio žaidynėse.

Parolimpinės žaidynės Rio de Žaneire vyks pasibaigus pagrindinei olimpiadai – rugsėjo 7-18 dienomis. Buvo planuota, kad parolimpinėse žaidynėse dalyvaus 267 Rusijos atletai, kurie turėjo atstovauti 18 sporto šakų.

Šį pirmadienį, Pakistano ligoninę supurtė galingas sprogimas, kurio metu žuvo 63 žmonės, daug  sužeista. Iš pradžių visuomenė buvo klaidingai informuota, paskelbus, kad aukų skaičius perkopė per 93 mirusiuosius, tačiau dabartinėmis žiniomis, teroro aktas pasiglemžė 70 gyvybių, rimtai sužalojimų aukų skaičius nuolat auga.

Kurtinantis sprogimas įvyko Civilinėje ligoninėje, skubios pagalbos priimamajame, kur buvo susirinkę beveik 100 teisininkų, pagerbti prieš kelias valandas mirtinai nušauto kolegos, kai mirtininkas įsinešė apie 10 kg sprogmenų pripildytą liemenę ir ją detonavo. Tarp žuvusiųjų yra 25 advokatai ir keli žurnalistai. Kadangi visa protesto ir mirusiojo pagerbimo ceremonija  buvo filmuojama, internete plinta vaizdai, kuriuose matoma ir girdima kaip įvyksta nelaimė: kraujas, klyksmai ir panikoje besiblaškantys žmonės. Dabartiniais policijos duomenimis, jau rastos po sprogimo išsibarsčiusios teroristo galūnės, aiškinamasi jo tapatybė.

Vėliau, pirmadienio vakare Jamaat-ul-Ahrar, pagrindinė Pakistano Talibano grupuotės galva, prisiėmė atsakomybę už abu išpuolius ir išplatino žinutę: „Mūsų atakos tęsis tol, kol Islamo tvarka neįsigalės šioje šalyje.“

Neatsitiktinai buvo pasirinkta ši diena. Teroristas puikiai žinojo, jog tuo metu ligoninės patalpose bus daug svarbių, garsių asmenų, viską filmuos kameros, o aplinkui dirbs žurnalistų būrys. Siekdami įbauginti kuo didesnę auditoriją, savižudžiai ir renkasi viešas vietas, kuriose susiburia didelis skaičius asmenų. Šį mirtiną aktą užfiksavo kameros, vaizdai žaibiškai išplito po visą pasaulį. Įvykus incidentui, policijos pajėgos operatyviai reagavo ir apsupo ligoninės teritoriją, bandydami užkirsti kelią galimoms atakoms, tačiau sprogimai ar kiti išpuoliai nebepasikartojo.

Aukščiausios šalies valdžios galvos pasmerkė tokį poelgį ir prisiėmė kaltę dėl aplaidžios apsaugos sistemos. Visgi savižudžiui lengvai pavyko įsinešti į ligoninę 10 kg sprogmenų liemenę. Vidaus reikalų ministras Sarfaraz Bugti teigė: „Tai buvo saugumo spraga ir aš asmeniškai pasirūpinsiu, kad tai būtų nuodugniai ištirta.“ Premjeras Nawazo Sharifo pasmerkė žudynes ir išreiškė užuojautą mirusiųjų artimiesiems: „Jaučiu didelį sielvartą ir skausmą, šiandien žuvo daug nekaltų žmonių.“. Visos šalys sužinojusios apie įvykusią nelaimę siunčia maldas ir linki stiprybės bei vienybės Pakistano piliečiams.

Nepaisant to, jog saugumas buvo itin sustiprintas šioje šalyje ir tokio pobūdžių išpuolių sumažėjo, mažesni miesteliai, tokie kaip Quetta, visdar išlieka teroro aktų epicentru. Pirmadienį įvykusi tregedija yra daugiausiai aukų nusinešęs teroro išpuolis Pakistane šiais metais.

Dabartinėmis žiniomis aukų skaičius išaugo iki 75 žmonių, dar 115 yra sunkiai sužeisti, daktarai kovoja dėl jų gyvybės.

„Intensyvi ministrų kabinetų, ministerijų vadovų ir vyriausybės narių kaita tiek Lietuvoje, tiek Europoje, leidžia manyti, kad viešajam valdymui tiek Lietuvoje, tiek užsienyje trūksta viešosios politikos profesionalų“, – teigia Eglė Vaidelytė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Viešojo valdymo studijų krypties vadovė.

Europą sukrėtęs Didžiosios Britanijos referendumas dėl likimo Europos Sąjungoje, į JAV prezidento postą pretenduojantis Donaldas Trumpas – tai visame pasaulyje populiarėjančios populistinės politikos padariniai. Pasak Benjamino Motiffo, knygos „Pasaulinis populizmo iškilimas“ autoriaus, populizmas – tai šiuolaikinės, medijų įtaka persmelktos demokratijos, pagrindinis bruožas.

Pasak E. Vaidelytės, sparčiai keičiantis socialinėms, politinėms, ekonominėms aplinkybėms, ypač svarbu, kad viešajame valdyme dirbtų universalias vertybes suprantantys, šiandieninio pasaulio aktualijas jaučiantys ir profesionaliai analizuotys, šiuolaikines technologijas valdantys žmonės.

„Viešosios politikos ekspertui labai svarbūs yra komunikaciniai gebėjimai, viešosios informacijos valdymas, multikultūrinio konteksto išmanymas, gebėjimas etiškai spręsti konfliktines situacijas“, – sako E. Vaidelytė.

Naujosios medijos keičia ir visuomenę, ir politiką

Čekas politikos analitikas, rašytojas, buvęs prezidento patarėjas Jiří Pehe teigia, kad naujosios medijos šiandien sukuria politikams nuolatinių rinkimų sąlygas. Jų veiksmai yra nuolatos stebimi ir komentuojami, o kontaktas su elektoratu, dėl socialinių medijų įtakos, tampa tiesioginis – reakciją galima gauti akimirksniu.

Jo teigimu, politikai jaučia didžiulį spaudimą priimti populiarius sprendimus ir taip kovoti dėl savo reitingų. Medijų įtaka lemia tai, kad politikai turi tapti įdomūs, jų kalbos – prilygti pramoginiam šou. Politikas, siekiantis įgyvendinti būtinus, tačiau nepopuliarius pokyčius, turi būti ne tik ypatingai tvirtas, bet gebėti valdyti viešąją nuomonę.

Pasak E. Vaidelytės, permainų metu labai svarbios tampa universalios vertybės, nes kitaip žmonės praranda stuburą, pasiduoda populistiniams šūkiams, juos lengva sukiršinti ir jais manipuliuoti (kas ir vyksta visų krizių metu).

Masių demokratija – daugumos tironija

KTU tyrėja teigia, jog šiandien valstybės valdyme dalyvaujantiems asmenims labiausiai trūksta gebėjimo matyti ir analizuoti visą viešojo valdymo sistemą, o ne atskirus jos fragmentus.

Ekspertų nuomone, būtent fragmentinis visuomenėje vykstančių procesų suvokimas būdingas populistiniams politikams. Jie neatstovauja jokiai ideologijai, gali lengvai keisti savo nuomonę, priklausomai nuo reitingų, tačiau nuolatos iškelia problemas, kuriomis siekia sukelti visuomenės, t. y. „paprastų žmonių“, į kuriuos orientuojasi, paniką. Dažniausiai manipuliuojama etniniu, nacionaliniu identitetu, kitataučių baime.

Pehe teigia, jog šiuolaikinė masių demokratija remiasi įsitikinimu, jog žmonės, suvokiami kaip „masė“, ne kaip pilietinė visuomenė, yra tiek pat politiškai išprusę, kiek ir politikai. Todėl, vengdami patys prisiimti atsakomybę už sudėtingus sprendimus, populistiniai politikai organizuoja referendumus.

Apie tokią „daugumos tironiją“, kai priimant daugumai palankius sprendimus pažeidžiamos individų ir mažumų teisės, dar XIX a. perspėjo garsus politikos mokslininkas mąstytojas Alexis de Tocqueville, kuris demokratijos pagrindu laikė konstitucinį liberalizmą. Kitaip tariant – įstatymo valdžia yra svarbesnė nei žmonių valdžia.

Viešosios politikos profesionalai – atsvara populistams

„Viešosios politikos ekspertai turi būti empatiški, atsakingi ir bendruomeniški, puoselėti pilietines bendražmogiškąsias vertybes. Pilietinės visuomenės gerovė ir sveikata didžiąja dalimi priklauso ir nuo viešosios politikos kokybės“, – įsitikinusi E. Vaidelytė.

Pasak jos, labai svarbu, kad šioje srityje dirbtų kūrybingi, plačiai mąstantys, gebantys greitai reaguoti į naujas situacijas profesionalai.

Viešosios politikos specialistai yra tie žmonės, nuo kurių realiai priklauso visuomenės ateitis. Nuo valstybės tarnautojų priklauso, kaip ir kokie sprendimai bus įgyvendinti, jie rengia informaciją, analizuoja medžiagą ir siūlo galimus sprendimų variantus. Būtent profesionalūs viešosios politikos ekspertai gali tapti atsvara populistinėms kai kurių politikų vertybėms ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse.

„Dirbant šį darbą svarbu gebėti greitai surinkti ir atrinkti reikšmingą informaciją, ją adaptuoti turimai situacijai tarptautiniame ir nacionaliniame kontekste. Viešosios politikos dalyviams svarbu būti iniciatyviems, ryžtingiems, įžvalgiems ir atsakingiems“, – teigia E. Vaidelytė.

UNICEF geros valios ambasadorės Virginijos Kochanksytės pirmasis dienoraštis:

Pirma pažintis su Svazilandu ne tik pribloškė, bet ir šokiravo. Iš Frankfurto oro uosto skridome su PAR avialinijų lėktuvu. Kiekvienas keleivis turi galimybę pavartyti reklaminius žurnalus, kurie ,,sufleruoja“, ką būtinai toje ar kitoje šalyje turi pamatyti. Tokiame rimtame, šalį pristatančiame leidinyje, buvo netikėta (švelniai tariant) pamatyti per visą puslapį spalvingą grupės Svazilando merginų, apsinuoginusių iki pusės, pasipuošusių afrikietiškais papuošalais, nuotrauką, primenančią reklaminius šou klipus.

Kažkada buvusi svarbi kai kurių Afrikos tautų tradicija – nendrių šokis (mergaičių nekaltybės patikrinimas), kurį vietos senolės vykdydavo tik savo kaimo aplinkoje – paversta į viešą šou festivalį, pritraukiantį smalsuolius iš viso pasaulio. Ką gi, liūdnos skurdo grimasos… Kai iš prabangaus Johanesburgo oro uosto nusileidome kukliame Manzini aerouoste, kontrastas pribloškė iš karto. O kai pradėjome važiuoti per sausros išdegintą dykumą su kur ne kur išsibarsčiusiomis lūšnelėmis, pritilę žvalgėmis aplinkui.  Kuo gi galėtume padėti per tas penkias misijos dienas? Atsakymas vienas – dalintis gerumu. Ir pasistengti jautriai nufilmuoti vaikų ir jų mamų istorijas, kurios kalbėtų apie pagrindinius šio krašto žmonių skaudulius. Tikiu, kad tai pavyks padaryti su UNICEF vietos darbuotojų pagalba, kurie mus draugiškai pasitiko, dalykiškai pristatė misijos darbotvarkę.  Jie neslėpė, kad labai džiaugiasi kitų šalių dėmesiu ir pagalba. Kad ir nemiegoję, iš karto leidomės į kelią sunkiai pravažiuojamais dykumos keliais susipažinti su šeimomis, kurios sutiko atverti širdį, papasakoti savo vargus ir rūpesčius.  Ir įsitikinome – reklama sau, o gyvenimo realybė – sau. Problemos pačios bado akis, jų ieškoti nereikia. Grįžome vėlai vakare pavargę, bet sušildyti paprastų žmonių geranoriškumo. Ir kritom miegoti ,,kaip užmušti“.

Penktadienį kėlėmės su pirmaisiais gaidžiais. Skubiai papusryčiavome. Užsukome į parduotuvę lauktuvių, būtiniausių maisto produktų, šeimai, kurią lankysime, ir leidomės į kelią. Dar ,,neišsinėrę“ iš savo darbų, mintimis ir kalbomis žvalgomės mėnesiu į ateitį, o už mašinos langų, regis, stovi vietoje  šios šalies žmonių gyvenimas. Po žaliuojančios, žydinčios Lietuvos vaizdų ši pilkšvai rusva dykuma veikia slogiai ir tik dar labiau paryškina skaudžią realybę. Pakeliui matome ne vieną skurdžią bažnytėlę. Bet juk Dievui nesvarbu išorinis spindesys. Jam svarbios mūsų pastangos kurti vidinės bažnyčios grožį.

Po kelių valandų kelionės kalnų keliu pasiekiame šios dienos herojės namus. Tai moteris, prieš septynerius metus palaidojusi ne tik vyrą, bet ir tik ką gimusį vaikelį, gyvenanti viena su aštuoniais vaikais. Vyro ir vaikelio kapas šalimais tvoros. Su vaikais prie kapo nueina, drauge meldžiasi. Mama, kuriai svarbiausia, kad vaikai būtų sveiki, pavalgę ir galėtų mokytis.  Kuriai didžiausią laimę teikia jos vaikai ir anūkai. O jei dar galėtų vietoj žagarų lūšnelės pasistatyti nors mažą kelių kvadratų namelį, kurio sienos saugotų nuo nakties žvarbos, o stogas nuo liūčių, tai ji būtų laimingiausias žmogus pasaulyje. Iš ko išgyvena? Dirba nuo ryto iki vakaro: sodina, augina viską, kas prie jos namelių molinoje žemėje auga. Kas užauga – tuo maitina vaikus, vištas, o kitką parduoda. Akivaizdu, kad uždirba menkai – skurdas, kur tik pažvelgsi.  Paklausta, kas jai padeda išgyventi, atsakė, kad Dievas. „Kai yra sunku, meldžiuosi ir tikiu, kad būsiu išgirsta“, – pasakė ir pridūrė: „juk ir išgirdo, jus atsiuntė“. Na, namelio mes jai nepastatysime, bet maisto mėnesiui atvežėme.  Gal dar ir vilties, kad pasaulis šios ašarų pakalnės neužmiršo, tad, gal ir pas juos ateis geresni laikai… Kas mus šiuolaikiniame pasaulyje gali išgelbėti? Tik gerumas! Viltis tik žmonių gerume! Kažkada mus šiurpinusi deklaracija ,,Visų šalių proletarai vienykitės!‘‘  turėtų pavirsti į šūkį ,,Visų šalių gerieji žmonės vienykitės!‘‘  Pasaulio išsigelbėjimas tik gerume, tik artimo meilėje!

Mintimis ir kalbomis visą vakarą buvome su šia gerumu spinduliuojančia šeima. Rytoj dar sugrįšime pas juos. Ne tik filmavimui, bet ir sustiprinimui vilties, kad jų svajonė turėti namelį yra visai reali. 

Apie UNICEF

UNICEF yra daugiausiai vaikų gyvybių išgelbėjanti organizacija pasaulyje. UNICEF siekia užtikrinti kiekvieno vaiko teises ir gerovę. Kartu su partneriais mes dirbame 190 šalių ir teritorijų, kad šį įsipareigojimą paverstume tikrove. Ypatingą dėmesį skiriame labiausiai pažeistiems ir pamirštiems vaikams, kad pagalba pasiektų visus vaikus ir visur.

Apie projektą „Už kiekvieną vaiką“

UNICEF projektą „Už kiekvieną vaiką“ globoja J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Misija Svazilande– tai šeštasis UNICEF ir TV3 bendradarbiavimo vaisius, skirtas pasaulio vaikams.

UNICEF taip pat vykdė misijas Kambodžoje, Siera Leonėje, Tanzanijoje, Haityje, Mozambike.

Buvusi universiteto dėstytoja, perėjusi prie akrobatinių šokių instruktorės pareigų, šokiruoja pasaulį.

Kat Bailey, prižadėjo atlikti sudėtingą akrobatinį triuką gimdymo dieną. Pažado ji nesulaužė ir vėlyvą Liepos 31 dieną, internete paskelbė vaizdo įrašą su įrodymu.

Daktarų pažadais, vaikas turėjo gimti rugpjūčio pradžioje. Daktarai neklydo ir vaikelis veržėsi į pasaulį jau pirmąją Rugpjūčio dieną. Kat net nemanė nesilaikyti pažado ir triuką atliko vos vandenims nubėgus.

Facebook paskyroje paskelbusi savo vaizdo įrašą, ji tokio susidomėjimo susilaukti tikrai nesitikėjo. Dabar vaizdo įrašas turi apie 405 tūkstančius peržiūrų ir yra viena iš interneto sensacijų.

Triuką skirtą draugui, ji atliko be didesnių sunkumų. Griebė stulpą abejomis rankomis ir iškėlė save nuo žemės. Vaizdas iš tiesų įspūdingas, bet šiek tiek baisokas.

Prieš pradedant triuką, Kat tarė: „Manau reikia šiek tiek prasimankštinti, vien tam, kad įrodyčiau, kad vis dar galiu.

Kat išsilaikiusi keletą sekundžių ore, grakščiai nusileido ir tarė: „Ta- dam! Vaikelis dabar gali gimti.“

Kat buvo kritikuojama dėl šio sporto ir praeityje, nes tai gali pakenkti jos negimusiam vaikui. Kat kaip atkirtį, socialinių medijų gerbėjams atrašė: „Tai nėra labai gera idėja – imtis pavojingo sporto, kai tampi nėščia, bet visumoje, manau, kad tokie hobiai skatina mankštą kai laukiesi.“

Ji taip pat skambiai nugriaudė įvairiuose straipsniuose, kai ji sumanė dalyvauti varžybose, būdama septynis mėnesius nėščia!

Vasarį vykusiame interviu ji sakė: „šokti prie stulpo, yra tas pats kaip kilnoti svorius. Šiek tiek pasiilgau savo pilvo raumenų, na, bet bent krūtinė dabar didesnė. Mano tikslas – gimdymo dieną, sugebėti padaryti „žmogaus vėliavos“ triuką, išskėstomis kojomis.

Taip pat skaitykite: Vasaros įkvėpimas: pirmoji gyvenime nuotrauka su maudymosi kostiumėliu

Ukrainos ir Rusijos santykiai turi ilgą priešistorę, kuri tęsiasi virš 100 metų. Rusų tikslas – neleisti Ukrainos nepriklausomybės įsitvirtinti, taip sustabdant šalį, nuo tapimo pilnaverte ES nare.

Dar nuo 1991 metų, kai Ukraina paskelbė nepriklausomybę, po Sovietų Sąjungos žlugimo, Rusijos elitas šį įvykį įvardijo kaip „nesusipratimą“, kuris turėtų būti sutvarkytas kaip galima greičiau.

2014-2015 metų įvykiai Ukrainoje įrodė, kad Rusijos valdžios propaganda, apie buvusią Sovietų Sąjungą, kurią pasak jų reikėtų susigrąžinti, yra masiškai palaikoma ir visuomenės.

Netgi 2016m. Gruodžio mėnesį, pagal apklausų rezultatus, 64% rusų palaikė agresiją prieš Ukrainą.

Susiduriant su sudėtingaomis vidaus politikos ir ekonomikos problemomis, Kremlius turėjo stengtis išsaugoti gerų santykių iliuziją su Ukraina. Rusijos Federacija, kartu su JAV ir JK pasirašė saugumo įtvirtinimo memorandumą „Memorandum of Security Assurances“ 1994m. gruodžio 5 dieną, pagal kurią Rusija įsipareigojo:

„Gerbti nepriklausomybę ir suverenitetą ir esančias Ukrainos ribas; susilaikyti nuo grasinimų ar jėgos panaudojimo prieš teritorinį vientisumą ar politinę Ukrainos nepriklausomybę ir nei vienas jų ginklas niekada nebus panaudotas prieš Ukrainą, nebent tai būtų savigyna arba kitaip sutarus su JT;  susilaikyti nuo ekonominės prievartos, kuri būtų bandant išgauti naudos ir keltų grėsmę Ukrainos suvereniteto teisei,“ ir t.t.

© Wikimedia Commons nuotr.

Pasak Nacionalinio strateginių tyrimų instituto direktoriaus VladimiroHorbulino, Rusija intensyviai ruošėsi agresijai prieš Ukrainą ir norėjo pasinaudoti Viktoro Yanukovičiaus valia, „išardyti“ Ukrainos suverenitetą ir nepriklausomybę. Siekiant šio tikslo, Kremlius pasinaudojo tuometiniais Ukrainos gynybos ministerijos ir vidaus reikalų ministerijos vadovais.

„Mūsų armija buvo sunaikinta, saugumo pajėgos pateko į Rusijos kuratorių kontrolę. Šalies vyriausybė pasirašė gėdingų ir klastingų sutarčių, o prorusiškos ir kriminalinės grupės pradėjo atvirą kovą prieš Ukrainos valstybę. Strateginiai filialai ir ekonominiai sektoriai buvo glaudžiai susiję su Rusijos vyriausybe,“ sakė jis.

Prasidėjus Maidanui, planai jau buvo kuriami Krymui užimti, Rusijos piliečiams atliekant pagrindinį vaidmenį. Tarp 2013m. lapkričio ir 2014m. vasario, vyko prorusiškų jėgų Kryme konsolidavimas, nelegalių ginkluotų grupuočių kūrimas, dėl pusiasalio okupacijos buvo kuriama politinė ir organizacinė infrastruktūra. Taip pat Rusija smarkiai investavo į žvalgybą ir slaptas veiklas Ukrainos teritorijoje. Krymo situacija buvo sukurta siekiant skleisti nestabilumą į rytų ir pietų Ukrainos regionus.

Rusijos karinės pratybos dramatiškai suintensyvėjo pačiame Ukrainos pasienyje. „Ten buvo 18 tokių pratybų, kuriose dalyvavo daugiau nei 100000 karių,“ teigė jis.

© Wikimedia Commons nuotr.

Bet nepasiruoštumas karui, jo nuomone šiek tiek padėjo Ukrainai. „Šokas buvo pakeistas pasipiktinimu ir pykčiu ir šalis į agresiją atsakė su galinga patriotizmo banga ir ryžtu, kuris ne tik sustabdė priešą, bet ir liudijo Ukrainos tautos atsiradimą.“

Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretoriaus padėjėjas Oleksandr Lytvynenko: “Ukrainos uždominavimas yra Rusijos strateginis tikslas, kuris atsirado ne šiandien, ne vakar ir ne prieš 300 metų. Rusijos tikslai niekada nebuvo apriboti kažkokiu konkrečiu regionu. Tikslas visada buvo užimti visą Ukrainos valstybę,“ sakė jis. Jis taip pat paminėjo, kad Rusija kūrė strateginius planus suvienyti posovietines šalis dar 1991 metais.

Krymas buvo tik pirmasis elementas iš didesnio plano.“Kaip pagal užsakymą, aktyvios destabilizuojančios veiklos prasidėjo devyniuose Ukrainos regionuose 2014m kovo 1 dieną. Balandžio 6d. administracinių pastatų užpuolimai Charkove, Donecke, Luganske buvo taip pat pradėtos vienu metu, o tai rodo, kad tai kruopščiai surengtas planas,“ sakė jis.

Ukrainai sustabdžius šiuos jų planus, kurie kainavo daug gyvybių, rusai lokalizavosi, įsitvirtinant Donbase.

Šiandien realybė yra kitokia. Senoji Ukraina, kuri egzistavo iki 2013 metų išnyko. Geopolitinė situacija rytų ir centrinėje Europoje – pasikeitė. Naujoji realybė yra formuojama mūsų akyse ir mes viso to dalyviai šioje istorijoje.

,,Visi bėgėjai jau atvyko finišan ir sužeistus, sulaužytus automobiliai atvežė, tik p. Anoliko nesulaukiame ir tarp sužeistų nerandame. Visi išsiskirstė. Stadionas ištuštėjo, o jo dar vis nėra. Užklausus telefonais, visi kontrolės punktai sakėsi nežino, nei vieno dviratininko kely nebesą. Tik naktį po 11 val. grįžo sušalęs ir išalkęs“, – taip 1924 m. apie Lietuvos valstybės debiutą olimpinėse žaidynėse rašė laikraštis ,,Sportas“. Citatos herojus – Isakas Anolikas, žydų kilmės Lietuvos sportininkas, daugkartinis šalies dviračių sporto čempionas, kurio nuopelnai dviračių sportui Holokausto metu svarbūs nebuvo. Dviračių sporto pirmeivis Lietuvoje sušaudytas IX forte.

Viena nesėkmė sekė kitą

Isakas Anolikas olimpinėse žaidynėse dalyvavo dukart – 1924 m. Paryžiuje ir 1928 m. Amsterdame. Kelias iki žaidynių Prancūzijos sostinėje buvo nelengvas. Į pirmąją olimpiadą atstovai buvo atrenkami kontrolinėse 115 kilometrų lenktynėse Kaunas-Marijampolė-Kaunas, kuriose varžėsi 17 sportininkų. Rungtynių favoritais laikyti Isakas Anolikas iš ,,Makabi“ klubo ir Juozas Vilpišauskas iš Lietuvos dviratininkų sąjungos.

Likus 26 km iki finišo, visas rungtynes pirmavusiam I. Anolikui, sulūžo dviračio balnelis, dėl ko jis negalėjo baigti distancijos. J. Vilpišauskas 30 minučių ilsėjosi, galvodamas, kad poilsio laikas į rungtynes neįskaičiuojamas. Dėl nesusipratimų stipriausiais pretendentais laikyti sportininkai nepasiekė gerų rezultatų, tad buvo surengtos analogiškos varžybos, kuriose pirmieji finišą pasiekė I. Anolikas bei J. Vilpišauskas. Jie išvyko į Paryžių, į pirmąsias Lietuvai olimpines žaidynes.

Tačiau Paryžiuje sunkumai nesibaigė. I. Anoliko ,,Brennabor“ ir J. Vilpišausko ,,Peugeot“  dviračių būklė dar iki atvykimo buvo prasta, tad jie kreipėsi į ,,Peugeot“ atstovybę. Ši pataisė J. Vilpišausko dviratį, o vokiškam Anoliko dviračiui detalių neturėjo. Visus turėtus pinigus I. Anolikas išleido naujam dviračiui, tad prie starto linijos jis stojo be atsarginių dalių, lydinčios komandos ir maisto atsargų.

J. Vilpišauskas 188 km distancijoje griūdamas susižeidė ir lenktynių tęsti negalėjo, o I. Anoliko dviračio padangas pradūrė akmenys. Sportininkas reikalingų dalių nesėkmingai mėgino pasiskolinti iš varžovų, tad galiausiai taip pat turėjo pasitraukti iš žaidynių.

Į Paryžių I. Anolikas grįžo traukiniu – vienas olimpiečio pagailėjęs prancūzas nupirko jam bilietą. Pasibaigus varžyboms, iš Kauno buvo pranešta, kad pinigai kelionės bilietams į Lietuvą dar tik renkami. Iš pradžių Lietuvos dviratininkai sumanė grįžti namo dviračiais, tačiau galiausiai pasiskolino pinigų iš Lietuvos atstovybės Prancūzijoje ir išvyko traukiniu.

Lietuvos sporto universiteto lektorė Daiva Majauskienė, dėstanti Kūno kultūros ir sporto istorijos kursą, pasakoja, kad nors Lietuvos sportininkų debiutas olimpinėse žaidynėse nebuvo sėkmingas, tačiau jų dalyvavimas – reikšmingas.

Kaip atrodė pats pirmasis Lietuvos sportininkų startas olimpinėse žaidynėse Paryžiuje?

1924 m. leidžiamas žurnalas ,,Sportas“ pakankamai išsamiai aprašė dviratininkų atranką į žaidynes, o straipsnyje ,,Mūsų dviratininkai VIII Pasaulinėj Olimpiadoj“ išsamiai pasakojo apie dalyvavimą olimpinėse žaidynėse. Publikacijoje paminėta, kad dviratininkai liepos 21 d. naktį atvyko į Paryžių, o ryte jau pradėjo ruoštis rungtynėms. Paaiškėjo, jog ,,dviračiai tokioj tvarkoj, kad važiuoti su jais negalima. I. Anolikas jau vykdamas iš stoties, gailiai į savo ,,Brenabor“ žiūrėdamas, skundėsi, kad jis esąs sulūžęs ir net paprastą važiavimą vargu ar išlaikysiąs“.

Vis dėlto dviratininkai nuvyko į ,,Peugeot“ firmą, kurioje J. Vilpišausko dviratis buvo pataisytas, o I. Anolikas už paskutinius pinigus, nepasilikdamas nei pragyvenimui, nei kelionei atgal į Lietuvą, nusipirko  dviratį.  Mūsų dviratininkams nebuvo laiko nei išbandyti dviračius, nei pasitreniruoti.

„Sportas“ toliau rašė, kad iš ,,Peugeot“ jie ,,automobiliu skriste skrenda į Kolumbą, kad suspėtų  paimti numerį ir užplombuotų dviratį, nes jau yra visa valanda vėliau nuskirto Olimpinio Komiteto laiko“. Sportininkai spėjo: J. Vilpišauskas gavo 8 numerį, o I. Anolikas – 54.

Liepos 23 dieną 8 valandą ryte startavo 77 dviratininkai. ,,Visi dalyviai gerai aprengti vilnonėmis megztinėmis, gerai apsirūpinę kelionėj valgių ir ant nugaros po kelias atsargines šinas turi. Mūsiškiai, dėl pinigų stokos, tik plonas megztinėles begalėjo nusipirkti ir tas be kišenaičių. Tai kad ir išvyko be atsarginių šinų ir net bulkutės kišenėn nepasiėmė (p. Anolikas visą laiką aimanavo dėl valgio ir išvykstant būtinai norėjo pasiimti bulkutę su savim)“.

Nors varžybų trasa buvusi labai gera, tačiau akmenys pradūrė I. Anoliko dviračio padangas. Todėl jis varžybų tęsti nebegalėjo.

Daiva Majauskienė, asmeninio archyvo nuotr.

I. Anolikui teko išleisti paskutinius pinigus tam, kad įsigytų naują dviratį. Kiek tokios sąlygos buvo būdingos to meto sportui?

Lietuva gyveno šeštus nepriklausomybės metus. Didelė dalis visuomenės, anot sporto žurnalisto Jono Narbuto, ,,buvo net įsitikinusi, kad sportas kaip toks mūsų neskaitlingai tautai ir vos atsikūrusiai valstybei yra per didelė prabanga“. Sportą Lietuvoje populiarino tik keletas entuziastų. Tuo metu visiems Lietuvos sportininkams buvo sunkios sąlygos, kad ir tai pačiai futbolo komandai, kuri kartu su dviratininkais dalyvavo Paryžiaus olimpines žaidynėse.

I. Anolikas trasos olimpinėse žaidynėse nebaigė. Vis dėlto, kokia jo dalyvavimo olimpinėse žaidynėse reikšmė Lietuvai ir sportui?

Nors Lietuvos sportininkų debiutas žaidynėse nebuvo itin sėkmingas, tačiau jų dalyvavimas reikšmingas. Lietuvos sporto lyga, išsiuntusi į Paryžių sportininkus, tapo Tarptautinio olimpinio komiteto pripažintu nacionaliniu olimpiniu komitetu. Paryžiuje šalia kitų dalyvavusių valstybių vėliavų plevėsavo ir Lietuvos trispalvė, paminėtas Lietuvos vardas. Apie olimpiadą futbolininkas, lengvaatletis Stepas Garbačiauskas rašė: ,,1924 m. olimpiniai žaidimai Paryžiuje  buvo ne tik sportininkų šventė, bet ir atsistačiusių ir naujai įkurtų valstybių pasirodymas“. Be to, mūsų sportininkų dalyvavimas olimpinėse žaidynėse ne tik atkreipė Lietuvos valdžios dėmesį į sunkią sporto padėtį, bet prisidėjo prie sporto populiarinimo Lietuvoje.

I. Anolikas pirmasis Lietuvos sportininkas, kuris du kartus iš eilės dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Nežiūrint į sunkumus, patirtus Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, po ketverių metų jis vėl atstovavo Lietuvai Amsterdame. Dėl tokių entuziastų kaip I. Anolikas ar J. Vilpišauskas dviračių sportas Lietuvoje vis populiarėjo.

I. Anolikas buvo žydas, priklausė šios bendruomenės sporto klubui „Makabi“. Kaip plačioji visuomenė priėmė faktą, kad žydų kilmės asmuo atstovauja Lietuvai?

Tarpukario Lietuvoje apie dešimtadalį gyventojų sudarė žydai. Jie aktyviai dalyvavo Lietuvos sporte.  Iš tuometinės spaudos publikacijų galima daryti išvadą, kad tautinės nesantaikos tarp lietuvių ir žydų nebuvo arba labai retai įvykdavo kažkokie maži nesusipratimai. Iš pateikto straipsnio citatos matyti, kad I. Anolikas įvardijamas kaip „mūsiškis“.

Kiek, Jūsų nuomone, tokios gana herojiškos istorijos prisimenamos ir vertinamos Lietuvoje?

Žinant, kokiomis sąlygomis sportininkai vyko į Paryžiaus olimpines žaidynes, kokiomis sąlygomis jie dalyvavo, manau, kad pirmiesiems Lietuvos olimpiečiams skiriame per mažai dėmesio. Juk, anot dr. Artūro Poviliūno, buvusio Tautinio olimpinio komiteto vadovo, nors laikotarpis buvo sunkus, tačiau tai buvo didžio dvasinio pakilimo, iniciatyvos, vienybės metai, kai žodžiai ,,Vardan tos Lietuvos“ turėjo tikrą, ne butaforinę prasmę.

Vos praėjus ketveriems metams po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, Lietuvoje įvyko pirmasis Lietuvos dviračių čempionatas, o praėjus dar dvejiems metams šalies sportininkai pirmą kartą dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Į jas buvo išsiųsta futbolo komanda ir du dviratininkai – I. Anolikas ir J. Vilpišauskas. Žinoma, dėl Lietuvos sporto organizatorių patirties stokos buvo organizacinių nesklandumų. ,,Sporto“ laikraštyje rašyta taip: ,,Ir vėl, kaip ir futbolininkai, mūsų dviratininkai telegramomis per Lietuvos Sporto Lygą lyg į gaisrą buvo sušaukti Kaunan, kad skubiai vyktų Paryžiun“.

Laisvės al. 3, kur treniruodavosi I. Anolikas, kažkada buvo pirmasis dviračių trekas Lietuvoje. Kokios ten buvo treniravimosi sąlygos?

1925 m. birželio 14 d. Kaune buvo atidarytas pirmasis laikinas medinis trekas, kurį įrengė Lietuvos dviratininkų sąjunga (LDS). To meto spaudoje rašyta: ,,Dviračių sportas Lietuvoje pastaruoju laiku smarkiai pasistūmė priekin. Yra pastatytas (nors ir mažas) pirmas Lietuvoje specialus trekas dviračių lenktynėms, dviračių sportu pradėjo domėtis visos be išimties sporto  organizacijos Kaune ir kai kurios provincijoje; dviračių lenktynės sutraukia  veik ne mažiau žiūrėtojų, kaip ir futbolas“.

Žinoma, kad treke buvo įrengta dirbtuvė dviračiams ir motociklams taisyti, apie 20 dviračių pasivažinėti tiek pačiame treke, tiek mieste, persirengimo kambarys, kavinė bei vieta orkestrui.

Dviračių trekas 1925 m. Lietuvos sporto muziejaus fondų archyv.

Ar žmonėms buvo įdomios dviračių varžybos? Kiek populiarumo jos sulaukdavo?

1925 m. birželio 14 d., atidarant treką, įvyko pirmosios varžybos. Lijo, todėl trekas buvo slidus. Varžybas susirinko stebėti per 350 žiūrovų, dalyvavo 16 dviratininkų. Po dviejų savaičių vykusias varžybas stebėjo jau per 500 žiūrovų, dalyvavo 14 dviratininkų iš įvairių sporto klubų Lietuvoje.

Štai liepos 12 d. treke įvyko pirmosios tarptautinės dviračių lenktynės, kuriose dalyvavo A. Stoepke (Rytų Prūsija) E. Nikolaus (Karaliaučius). Varžybas dar daugiau – apie 1500 žiūrovų. Laimėjo Kauno komanda (I. Anolikas ir J. Vilpišauskas), nes Nikolaus du kartus krito.

Anot sporto istoriko Algimanto Bertašiaus, treke varžybos vykdavo kiekvieną savaitgalį, jis veikė iki dviejų metų.

Lietuvos čempionato 3 km treko lenktynės. Pirmas iš kairės – Vladas Jankauskas, 1928 m. Amsterdamo olimpinių žaidynių dalyvis. Kiti nuotraukoje esantys asmenys nenustatyti.

Naciams okupavus Lietuvą, 1943 m. I. Anolikas sušaudytas Kauno IX forte. Dviratininkui bus įdėtas ,,Atminimo akmuo“ – memorialinė plytelė gatvės grindinyje, montuojama šalia Holokausto aukų namų ar vietų, kuriose šie žmonės mokėsi ar dirbo. Memorialinė plytelė I. Anolikui atminti atsiras Kaune, ties Laisvės al. 3 ir Krėvos g.  kampu, kur 1925 m., atidarius velodromą, I. Anolikas ruošdavosi olimpinėms žaidynėms ir nacionalinėms varžyboms.
Manoteisės.lt

Ketvirtadieniui tapus sėkmingiausia lietuvių diena Rio olimpinėse žaidynėse ir sėkmingiausia Lietuvos irklavimo istorijoje diena apskritai, sutemus Kaune įsižiebė simbolinė padėka medalius iškovojusiems olimpiečiams.

Irkluotojams Donatai Vištartaitei ir Mildai Valčiukaitei bei Sauliui Ritter ir Mindaugui Griškoniui linkėjimus Kaunas perdavė trimis Lietuvos vėliavos spalvomis, nudažiusiomis Kauno rotušę. Belieka spėlioti, kiek asmenukių čia įamžino vėlyvą vakarą pasivaikščioti išsirengę kauniečiai ar krepšinio sirgaliai, paryčiais besirinkę į Rotušės aikštę stebėti Lietuvos ir Argentinos dvikovos.

„Jei paklaustumėte, kurioje Lietuvos vietoje šiomis dienomis labiausiai jaučiama olimpinė dvasia, tai neabejotinai būtų Kauno Rotušės aikštė. Čia veikia olimpinis miestelis, kauniečiai milžiniškame 50 kv. m ekrane stebi transliacijas ir Rio ir audringai palaiko mūsų sportininkus. Dar vienas smagus akcentas – tai po iškovotų medalių trispalve sužibęs rotušės pastatas. Tikiu, kad tai taps puikia tradicija“, – teigė Kauno miesto savivaldybės atstovas Sigitas Šliažas.

Būtent Rotušės aikštėje jau beveik savaitė veikia „LTeam“ olimpinis miestelis, kuriame miestiečiai ne tik stebi lietuvių startus bei džiaugiasi jų pasiekimais, bet ir patys aktyviai sportuoja bei dalyvauja kitose veiklose.

Geltonai, žaliai ir raudonai rotušę nudažė įmonės „Leggato“ apšvietimo specialistai, žinomi dėl savo inicijuoto „Šviesų festivalio“ ir kitų projektų, pabrėžiančių Kauno pastatų grožį bei išskirtinumą.

Ugnė Barauskaitė, knygų O rytoj vėl reikės gyventi (2002), Dešimt (2005) ir Vieno Žmogaus Bohema (2016) autorė, poetiškai lakoniškai paprastai…

Namai ten, kur…

Ten, kur galiu stumdyti baldus pagal savo pageidavimą. Akivaizdu, kad nei svečiuose, nei viešbutyje to nedarau, kad ir kaip puikiai ten jausčiausi.

Geriausia vieta pirmajam pasimatymui?

Nežinau, jau seniai nevaikštau į pasimatymus – nei pirmus, nei paskutinius. Bet pavalgyti būtų neblogai. Na, tarkime, restoranas „Neringa“. Mane žavi objektai, išlaikę savo veidą ir charakterį – tiek estetiniu, tiek kulinariniu požiūriu.

Romantiškiausias gestas, kurį sunku pamiršti?

Jūs mane verčiate galvoti dalykus, kurių aš visai nenoriu nei galvoti, nei prisiminti. Buvę dalykai – jau praeitis. Nebeįdomu. Ir kadangi šiuo metu į galvą tikrai niekas netopteli, tai ir nebandysiu prisiminti.

Paskutinis matytas spektaklis?

Gėda, bet į teatrą einu žymiai rečiau, nei norėčiau. Turiu ir pasiteisinimą – dirbu vakarais ir savaitgaliais. Todėl paskutinis buvo beveik prieš metus – „Didis blogis“. Spektaklis, kuris beveik niekam tąkart nepatiko, tačiau kalbėjo ir diskutavo apie jį visi. Tikriausiai tai gerai.

Jei taptumėte mere vienai dienai, ką per ją nuveiktumėte?

Nieko. Per vieną dieną net su pavaldiniais nespėčiau susipažinti, o apie povandenines sroves – jau ką ir kalbėti. Per vieną dieną spėčiau nebent savo kabinetą apžiūrėti, kavos išgerti ir tvarkingai namo išeiti.

Ką kolekcionuojate?

Nieko. Kolekcija – toks rimtas žodis ir užsiėmimas, reikalaujantis nuoseklumo, atsidavimo ir panašiai. Tačiau perku daug interjero žurnalų. Iš kiekvienos kelionės parsivežu jų visą krūvą. Namuose tam skirtos specialios lentynos.

Koks paskutinis albumas, kurį įsigijote?

Albumas? Turbūt juokaujate. Aš juk dvidešimt metų dirbu radijuje! Neperku muzikos, nes man jos netrūksta, o jeigu vis dėlto trūksta, įsijungiu užsienines radijo stotis. Turkišką, libanietišką ar panašiai. Arba tiesiog susirandu pageidaujamą kūrinį youtube.

Kas Jums yra grožis?

Dalykas, dėl kurio neturėtų  būti ginčijamasi. Bet aš ginčijuosi.

Ką matote, kai žvelgiate į veidrodį?

Priklausomai nuo apšvietimo. Kartais man ta moteris patinka, o kartais imu skaičiuoti, kiek jau reikėtų sumokėti plastikos chirurgams. Bet paprastai į veidrodį nežiūriu. Geriau jau pro langą.

Mankšta ar meditacija?

Mankšta, žinoma. Darbe sėdžiu beveik nejudėdama daugybę valandų. Jeigu nesportuočiau, tiesiog susirgčiau. O kažkaip specialiai medituoti – tai, tikriausiai, irgi sėdėti. Ar ne? Niekada tuo išsamiai nesidomėjau, tik filmuose matau, kad žmonės „medituoja“.

Kokia gyvenimo prasmė?

Kiekvienam savaip. Man turi būti įdomu. Kai jau taps neįdomu, tada iš karto mirsiu. Pati ir neatsikalbinėdama. O šiaip tai žmogui turi būti gera. Visom prasmėm – fizine, emocine, intelektualine, estetine ir kitokia. Nusikankinti tai kiekvienas durnius gali!

Jei Jus prisimintų dėl vieno dalyko, kas tai būtų?

Mano duktė tikriausiai pasakytų, kad aš ir vėl stumdžiau baldus. Nežinau! Negali juk visi vienodai prisiminti. Khm… Na, kiekvienas tikrai galėtų pasakyti, kad buvau maža ir smarki.

Ko labiausiai bijote?

Alzheimerio. Ar bet kurios kitos rimtos smegenų ligos.

Kokią pamoką buvo sunkiausia išmokti?

Kad reikia paleisti praeitį. Jei neatsitiko – tai neatsitiko, jau nepasivysi.

Kokią knygą dažniausiai rekomenduojate kitiems?

Samuelio Shemo „Dievo namus“. Nepakartojamas medikų cinizmas.

Kuris maistas tolygus laimei?

Tikriausiai gabaliukas šviežios baklavos. Arba šiltas sviestinis ragelis su zaataru.

Ko niekada nesuprasite?

Astronomijos. Klausau, klausau… ir jau suprantu, kad neklausau. Smegenys absoliučiai nepriima tos kosminės informacijos.

Ar bijote mirti ir to, kas atsitiks po to?

Mirti tai ne. Esminis klausimas – kaip mirti. Bet jeigu išsigąstu, tai guodžiu save, kad tikriausiai nebus baisiau už gimdymą. Principas tas pats: jeigu dar gali ištverti – ištveri, jeigu nebe – atsijungi. Ir viskas.

Kas yra Jūsų didvyris/-ė?

Na, tikriausiai esamų aktualijų šviesoje – Rūta Meilutytė. You go girl!!!

Geriausi atradimai?

Kad laikas bėga. Žinote, iki kokių keturiasdešimties atrodo, kad laikas stovi vietoje ir jo visada bus, tad galima ir pagulėti, ir atidėti, ir paverkti. O paskui labai jau greitai pamatai, kad jeigu ne DABAR – tai niekada.

Mada ar stilius?

Stilius, žinoma. Aukštoji mada išrinktiesiems, masinė mada – masėms. O aš, akivaizdu, nei tas, nei kitas. Bet man labai patinka mados (tiksliau, dizaino) istorija. Stilių raida nėra atsitiktinė ir suvokti socialinių, politinių, ekonominių faktorių įtaką estetikai yra nepaprastai įdomu. Aš juk, šiaip ar taip, studijavau menotyrą.

Vieta, kurioje visada jaučiatės laiminga?

Anksčiau būčiau sakiusi, kad prie jūros. Bet kurios ir bet kada. Dabar tikriausiai sakyčiau, kad tas momentas, kai tik išeini iš oro uosto pastato Tas ore tvyrantis karštis, kitokio gymio žmonės, kita kalba! Kai supranti, kad viskas – jau atskridai. Bet čia turint omenyje, kad pastaruoju metu dažniausiai skrendu į Libaną arba Turkiją. Žiemą Švedijoj tikriausiai visiškai neapsidžiaugčiau!

Ugnės Barauskaitės knyga Vieno Žmogaus Bohema (2016) – visuose didžiausiuose Lietuvos knygynuose.

Charles met Hugo