Hillary Clinton išsakė savo nuomonę apie kokurentą rinkiminėje kovoje dėl JAV prezidento posto. Ji pabrėžė, kad Donaldas Trumpas yra per daug temperamentingas ir netinkamas vadovauti šaliai.

Savo kalboje, kuri truko pusę valandos, Hillary Clinton tikino, kad D.Trumpo kampanija yra neteisinga, jis  leidžia sau demokratinei visuomenei netinkamus pasisakymus ir pateikia šūkius, kuriouse pabrėžia, jog reikia bijotį žmonių, kurių religija skirtinga nei mūsų, ar jie gimė kitoje šalyje.

Hillary Clinton išsakydama savo poziciją pareiškė, kad ji taip pat buvo prisidėjusi prie tautos susipriešinimo, tačiau dabar yra laikas kai supratingumas žmonėms, kurie išpažįsta skirtingas religijas, ar yra kitokios rasės, yra būtinas.

Taip pat savo kalboje H. Clinton pabrėžė, kad ji vienintelė ragino įvesti ginklų kontrolę, prieš įvykstant nelaimei Dalase, kuomet buvo nužudyti penki drąsūs, garbingi policijos pareigūnai. H.Clinton viešai pasmerkė tai, jog JAV egzistuoja per daug smurto, per daug neapykantos ir beprasmiškų nužudymų.

H.Clinton savo kalboje pacitavo D.Trumpo pasiūlytą draudimą dėl musulmonų patekimo į šalį. H.Clinton tikina, kad jai be galo įdomu tai, ką D. Trumpas galėtų padaryti valdžioje, kaip pasipriešintų tiems, kurie išsako neigiamą požiūrį  prieš jį.

Taip pat H.Clinton pradėjo aršią ir pakankamai agresyvią ataką, kurioje stengiamasi panaudoti D.Trumpo žodžius, prieš patį. Išsakydama savo požiūrį ir aiškią strategiją, kad D. Trumpas yra netinkamas vadovauti šaliai, Hillary Clinton teigė: “Mums reikalingas prezidentas, kuris gali padėti suvienyti mus, o ne išskirti”.

Ši vieša kalba ir atskiri oponuojančias šalis palaikančių rėmėjų pasisakymai leidžia įsižiebti naujiems konfliktams tarp kandidatų į prezidentus, kurie pasižymi visiškai skirtingu vadovavimo stiliumi bei požiūriu į pasaulį.

Prancūzijos kairiojo prezidento teigimu, Prancūzijai iškilo “islamiškojo terorizmo grėsmė”. Tai galima pavadinti momentu, kai vaikštai skustuvo ašmenimis ir pagaliau suvoki, kad pėdos yra kruvinos. Te Dievas būna maloningas bet kokios religijos, konfesijos ir pažiūrų aukoms, ypač jei tai yra musulmonai.

Mes nesame kalti (ir juoba joks integraliai į Europą bežiūrįs musulmonas) dėl savo aplinkos radikalumo, todėl neturime rinkti nei Trumpo, nei le Pen, nei lietuviško radikalo. Bet tuo pačiu sykių tai nėra prašymas rinkti modernius liberalus, anei klasikinius liberalus. Vienintelis teisus požiūris yra dabar iškelti skvarbaus proto asmenis, kurie nėra radikalūs. Su išimties būsena gali tvarkytis tik įžvalgios konservatyvios personos, kurių, deja, mažai kas šiais laikais beturi.

Ši praraja veriasi dėl Senosios Europos negebėjimo laviruoti tarp kolonialistinės praeities ir dabarties darbo jėgos stygiaus. Merkel apsiskaičiavo su karo pabėgelių ir “karo pabėgelių” priėmimo į mūsų teritorijas tempais, ką jau ir daug kas pripažino, bet situacija yra nebegrįžtama. Lygiai taip pat sunkiai beištaisoma yra daugelio šalių getizacijos problema, kuri tampa lopšiu radikalybėms. Daug kas laiko Europą laisvės vieta, bet didesnei laisvei saugoti kartais reikia sugriežtintų sprendimų.

Kiekviena Europos valstybė privalo nedelsdama griežtinti apsaugą ir suspenduoti dalį potencialių laisvių. Viena yra būti laisvam tiek, kiek teigia liberalai, visai kas kita yra būti labiau saugiam dėl savo ateities, dėl savo ir artimųjų gyvybės. Mes neprivalome varyti musulmonų, neprivalome vadinti jų religijos atžagareiviška, bet privalome užtikrinti savo visuomenėse atitinkamą vakarietiškumo reikalavimą – jei esi už jo, Tau čia ne vieta; jei parodai neprielankumą, privalai palikti mūsų žemes. Nepriklausomai nuo to, ką bepasakytų postkolonializmo studijose profesoriaus vardą gavę akademikai ar populistiniai laisvės žadėtojai.

Balansas yra tikrojo konservatizmo simbolis, nes konservatizmas yra saugumo ideologija. Kiekvienas žmogus nori būti saugus, o pilietinį/bendrąjį saugumą realizuoja tik nuo naivaus liberalizmo ir buko nacionalizmo/tradicionalizmo atskirtas politinis mąstymas.

Net jei nesi krikščionis, privalai gerbti savo artimo gyvybę ir ją puoselėti. Tai yra Vakarietiško mąstymo fundamentas. Daug kas recituoja amerikietišką lozunga, kad, atisakęs laisvės vardan saugumo, prarandi abi, bet čia pamirštami du skirtingi laisvės apibrėžimai. Mūsų švietimo sistema ir popkultūra liepia laikytis modelio, kad laisvė yra bet kas, ką galime rinktis aplink, bet įžvalgusis lordas Actonas yra sudėjęs tokią frazę: “laisvė yra ne tai, ką darai, bet tai, ką turėtum daryti”. Tai yra tik kitaip perfrazuotas Vakarietiškojo mąstymo pagrindas.

Europa yra laivas, kuriam reikia herojiškų vairininkų. Daug kas džiaugiasi Boriso Johnsono tapimu atsakingu už JK užsienio reikalus, bet tai tėra jam skirta Prometėjo bausmė ir trumpalaikis (reikia pripažinti, kad ir dalinis) JK užsienio reikalų paralyžius. Tie, kurie pliaukšnojo katučių dėl Brexito ir juokėsi iš EK/EP netikusių pasisakymų greitai sulauks momento, kai privalės suprasti savo viešosios nuomonės lengvabūdiškumą. Čia – ne pokemonai, bet tikras mūsų gyvenimas, mūsų civilizacija. Čia mes privalome laikyti visus savuosius arti. Valstybes ir žmones, kurie yra pasiruošę kartu su mumis palaikyti liberalalios demokratijos (bet ne radikalaus valstybės nusekuliarinimo) vertybes.

Smūgis Prancūzijai šiandien yra likimo pirštas dėl prieš kelis amžius prisiimtų mąstymo posūkių. Ilgai naikinus savyje ne tik krikščionybę, bet ir religingumą, nenubukintas religijos radikalumo titnagas smogia atgal. Ir jo neatlaikys Philosophes idėjos. Tam pajėgios tik konservatyvios ir Bastilijos paėmimą bei masines skerdynes smerkusios idėjos, kurias daug kas nori pamiršti.

Išties, kasdieniame gyvenime daug lengviau svaidytis FB postais apie absoliučią laisvę ir šventojo liberalizmo išganymą arba trampizmo ir aklos militarizacijos pasvarstymais. Bet ne, mielieji, mus šįsyk reikia apgalvoto balso. Balso, kuris geba mokytis iš istorijos ir galvoti apie priežasties-pasėkmės ryšį.

Vien Lietuva tam yra per maža, bet GAL (viliuosi) mūsų Europon ateis keli politikos genijai, kurie gebės išspręsti krizę, kuri nėra susijusi su vokietijos pensininkų ir verslininkų banko sąskaitomis, bet yra esminė mūsų ramiam gyvenimui. Ir visgi, jūroje nebūna vien ramumos, todėl ir mūsų laivų vairininkai privalo būti pasiruošę bet kam. Net jei dėl to reikia išmesti dalį laivo krovinio ar keisti kursą.

Publikuota: facebook.com/skarolskis/

Po rekordinių 2015-ųjų, kai per metus Lietuvos oro uostai aptarnavo 4,2 mln. keleivių ir 50 tūkst. skrydžių, Vilniaus, Kauno ir Palangos oro vartai neketina sustoti. Pusmečio statistika rodo, kad šiemet sausio-birželio mėnesiais per Lietuvos oro uostus jau skrido 2,2 mln. žmonių – t.y. 14,6 proc. daugiau negu pernai tokiu pačiu metu. Skrydžių skaičius per tą patį laiką ūgtelėjo 4,2 proc.

Didžiausias augimas matomas Palangos oro uoste – per pirmąjį 2016 m. pusmetį čia aptarnauti beveik 97 tūkst. keleivių – 53 proc. daugiau negu 2015-ųjų sausį-birželį. Antroje vietoje žengia Vilniaus oro uostas, kuriame keliautojų skaičius išaugo 15 proc. – nuo 1,5 mln. iki beveik 1,8 mln. Kauno oro uoste šiemet sulaukta 20 tūkst. keleivių daugiau negu pernai tuo pačiu metu, augimas – 6 proc.

„Per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvos oro uostai sulaukė ne vienos naujos aviakompanijos ir paskelbė apie daugiau nei dešimt naujų maršrutų. Aptarnautų keleivių statistika įrodo, kad keleiviai vertina mūsų pastangas plėsti maršrutų tinklą ir didinti visos šalies pasiekiamumą. Džiaugiamės teigiama rinkos reakcija į Lietuvos oro uostų kartu su Susisiekimo ministerija ir Kauno bei Vilniaus miestų ir Klaipėdos regiono savivaldybėmis naudojamas rinkodaros priemones visos Lietuvos pasiekiamumui gerinti“, – sakė Lietuvos oro uostų generalinis direktorius Gediminas Almantas.

Kaip pastebi G. Almantas, oro uostai norėdami kokybiškai priimti ir pasirūpinti nuolat augančiu keleivių srautu, susiduria su iššūkiu – investicijų infrastruktūrai plėsti ribojimu.

Naujovių šiemet sulaukė visi trys Lietuvos oro uostai. Didžiausi pokyčiai aplankė Palangą – per pusmetį čia veiklą pradėjo penkios oro bendrovės: „Wizz Air“ pradėjo skraidinti į Londono Lutono oro uostą, „Ryanair“ – į Londono Stanstedo oro uostą, „LOT Polish Airlines“ – į Varšuvą, „Belavia“ – į Minską, o „Ukraine International Airlines“ – į Kijevą.

© Wikimedia Commons nuotr. 

Vilniaus oro uostas taip pat sulaukė naujos aviakompanijos – „Germania“ startavo su skrydžiais į Ciurichą. Sostinėje pradėti skrydžiai į Birmingemą, išplėstas susisiekimas su Talinu, Londonu, Antalija. Į Kauno oro uostą taip pat įžengė dar viena aviakompanija – greta žemų sąnaudų skrydžių bendrovės „Ryanair“ skraidyti į Londono Lutono oro uostą pradėjo „Wizz Air“.

Naujienų Lietuvos oro uostuose bus ir antrojoje metų pusėje, šį kartą jos labiausiai palies Kauno oro uostą. Nuo rugsėjo 22 d. „Wizz Air“ iš Kauno pradės vykdyti skrydžius į Eindhoveną, o nuo spalio 30 d. perkels čia iš Vilniaus tris kryptis į Norvegijos miestus – Stavangerį, Bergeną ir Olesiundą. Vilniuje „Wizz Air“ nuo žiemos sezono pradžios pradės vykdyti skrydžius į Barį ir Reikjaviką, o jau nuo rugpjūčio iš Lietuvos sostinės bus galima tiesiogiai pasiekti Nicą. „Ryanair“ sostinėje lapkričio mėnesį pradės skraidinti keleivius į Maltą, Berlyną ir Lidsą (Bradfordą).

Pradėdamos skrydžius į Lietuvą aviakompanijos turi galimybę pasinaudoti Lietuvos oro uostų ir Susisiekimo ministerijos įsteigto maršrutų plėtros fondo parama. Ja siekiama pradėti skrydžius šaliai svarbiomis kryptimis, kurios numatytos atsižvelgiant į šalies prioritetines rinkas ir kryptis. Parama gali pasinaudoti oro linijų bendrovės, pradedančios naujus maršrutus ar padidinusios esamų maršrutų skrydžių dažnį.

Apie Lietuvos oro uostus

Lietuvos oro uostų tinklui priklauso treji oro vartai Vilniuje, Kaune ir Palangoje. Per 2015 metus jie aptarnavo 4,2 milijono keleivių ir 50 tūkstančių skrydžių. Vasaros sezono metu iš Lietuvos oro uostų 18 aviakompanijų skraido 65 kryptimis į 54 miestus 26 šalyse Europoje ir už jos ribų. Tarptautinės oro uostų tarybos (ACI Europe) duomenimis, Lietuvos oro uostai prie Lietuvos BVP prisideda 2,5 proc.

ES valstybės turėtų užtikrinti, kad dujinių ginklų nebūtų įmanoma paversti koviniais, taip pat griežčiau kontroliuoti iš kovinių į dujinius perdirbtų ginklų įsigijimą ir laikymą. Tokioms ES ginklų kontrolės direktyvos pataisoms trečiadienį pritarė Europos Parlamento Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komitetas. Savo ruožtu europarlamentarai siūlo griežtesnės ginklų kontrolės išimtis savanorių pajėgoms, muziejams ir kolekcininkams.

Europos Komisijos užsakymu atlikta studija parodė, kad ES teritorijoje gali būti apie 67 milijonus neregistruotų ginklų. Nemaža dalis jų – kažkada neutralizuoti ginklai, vėl paversti aktyviais. Atsakydama į terorizmo ir nusikaltimų grėsmę, praėjusiųjų metų pabaigoje Europos Komisija pasiūlė atnaujinti ES ginklų įsigijimo ir laikymo taisykles. Trečiadienio vakarą Europos Parlamento (EP) dėl šio siūlymo balsavęs Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komitetas pasiūlė svarbių pakeitimų.

EP nariai siūlo griežtinti dujinių ir kitų garsiniais šoviniais šaudančių ginklų kontrolę: nustatyti tokias jų specifikacijas, kurios neleistų jų perdirbti į šaunamuosius. Jie taip pat siekia taikyti ES ginklų kontrolės taisykles ir ginklams, perdirbtiems iš šaunamųjų į dujinius. Europarlamentarai taip pat siūlo patikslinti ES standartus, kad jie įpareigotų užtikrinti negrįžtamą kovinių ginklų neutralizavimą.

Ketinama įpareigoti valstybes sugriežtinti ginklų – įskaitant ir neutralizuotus – žymėjimo taisykles, kad būtų lengviau juos atsekti. Siūloma įpareigoti valstybes ginklų registruose esančią informaciją laikyti visą laiką, o ne 20 metų, kaip reikalaujama esamuose ES teisės aktuose. Taip pat numatoma palengvinti ES šalių keitimąsi ginklų registruose įrašyta informacija.

Siūloma sugriežtinti galimybę asmenims įsigyti ar pardavinėti ginklus internetu – tai būtų leidžiama tik pasitelkus specializuotas ginklų prekybos ar jos tarpininkavimo įmones, taip pat sudarius sąlygas nustatyti ginklą įsigyjantį asmenį ir patikrinti jo leidimą tai daryti.

Komitetas nepritarė Europos Komisijos siūlymui dalį pusiau automatinių ginklų prilyginti automatiniams ir taip uždrausti jų prieinamumą civiliams. Tai galėtų neigiamai paveikti šiuos ginklus naudojančius medžiotojus ir sportininkus, įsitikinę europarlamentarai. Todėl jie siūlo neleisti civiliams įsigyti ir laikyti tik tokių pusiau automatinių ginklų, kurie gali šaudyti didesnėmis nei 21 šovinių serijomis.

Siūloma išimties tvarka leisti įsigyti minėtus pusiau automatinius ginklus sportininkams, kurie yra pripažintų šaudymo klubo nariai, o visus automatinius ginklus – muziejams ir kolekcininkams. ES ginklų kontrolės taisyklės nebus taikomos karinėms ir savanorių pajėgoms – valstybės galės pačios nustatyti šių pajėgų ginklų kontrolės taisykles. „Siekiame užtikrinti, kad nepagrįstai nenukentėtų ginklų kontrolės įstatymų besilaikantys piliečiai – sportininkai, medžiotojai ar savanoriai“, – pažymėjo EP pranešėja ir komiteto pirmininkė Vicky Ford (Europos konservatoriai ir reformistai, Jungtinė Karalystė).

ES ginklų kontrolės taisyklių pataisoms pritarė 27 EP Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto narių, nepritarė 10, o vienas susilaikė. Rugsėjo mėn. komitetas ketina suteikti mandatą suderinti šias taisykles su ES Taryba. Tuomet jas dar turės patvirtinti visas Parlamentas.

Norėdamas paspartinti senų daugiabučių namų renovaciją, Kaunas pradėjo analogų šalyje neturintį projektą. Jo esmė paprasta – jei vienoje vietoje yra bent penki renovuoti ar renovuojami daugiabučiai namai, jų aplinką sutvarko Kauno miestas. Pirmasis tokio tipo projektas Kaune startavo M. Riomerio gatvėje, kur miestas pradėjo tvarkyti aplinką prie 11 daugiabučių.

„Šiuo unikaliu Lietuvoje projektu siekiame išjudinti daugiabučių renovaciją Kaune. Visi norime gyventi gražioje ir sutvarkytoje aplinkoje, todėl sprendimas renovuoti namą yra pirmas žingsnis link to. M. Riomerio gatvės gyventojai pirmieji galės mėgautis sutvarkytais daugiabučių kiemais. Tai tarsi atlygis už jų iniciatyvumą“, – teigė Kauno mero pavaduotojas Povilas Mačiulis.

M. Riomerio gatvėje esančiame kvartale miestas sutvarkys įvažiavimą, įrengs naujus šaligatvius ir pėsčiųjų takus, naujai išasfaltuos kiemus, įrengs dviračių saugyklas, sporto aikštelę, dviejų tipų vaikų žaidimo aikšteles, gyventojų poilsio zoną, šiuolaikišką atliekų konteinerių aikštelę, įrengs naują lietaus nuotekų tinklą bei apšvietimą. Taip pat bus iš esmės pertvarkyti ir atnaujinti prie namų esantys želdynai. Skirtingos miesto komunalinės bendrovės taip pat atnaujins šilumos, vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklus.

Vyksta darbai

Šiuo metu bendrovė „Kauno energija“ šalia daugiabučių keičia centralizuotai tiekiamos šilumos tinklų vamzdynus. Taip pat pradėti pažeistų, avarinių ir savaime pridygusių medžių bei krūmų kirtimo darbai.

„Projekto metu bus suformuotos naujos žaliosios erdvės, pasodinti medžiai ir dekoratyviniai krūmai“, – teigė šį projektą kuruojantis Kauno savivaldybės Administravimo ir renovacijos poskyrio vedėjas Kęstutis Miškinis.

Per kelias ateinančias savaites prasidės vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų atnaujinimo darbai.  Iki rugsėjo mėnesio bus atliekami esamų dangų ardymo ir kasimo, lietaus nuotekų įrengimo, bortų bei pagrindų įrengimo, požeminių šiukšlių konteinerių, dangų bei vaikų žaidimo aikštelių įrengimo darbai.

Atrinkti kvartalai

Šiuo metu atrinkti renovuotų ar renovuojamų namų kvartalai, esantys T. Masiulio, K. Škirpos gatvėse bei Pramonės prospekte, kuriuos planuojama tvarkyti užbaigus darbus M. Riomerio gatvėje. Kaune šiuo metu yra suderinti beveik 300 daugiabučių namų renovacijos investicijų planai. 186 projektams yra pritarusius finansinės įstaigos.

164 daugiabučių namų atstovai jau yra pasirašę statybos rangos darbų sutartis. Tai reiškia, jog darbai yra pasiekę projektavimo arba renovacijos stadiją. Pagal pasirašytų darbų rangos sutarčių skaičių Kaunas pirmauja Lietuvoje.

Kur kreiptis?

Kauniečiai, kurie renovuoja savo daugiabučius arba jau yra oficialiai pritarę renovacijai, dėl miesto pagalbos sutvarkant aplinką turi kreiptis į Kauno savivaldybės Būsto valdymo skyriaus administravimo ir renovacijos poskyrio specialistus.

Į miesto pagalbą tvarkant daugiabučių aplinką kauniečiai gali pretenduoti, jei konkrečiame kvartale yra ne mažiau nei penki namai, kurie yra renovuoti, renovuojami arba jų gyventojai yra pritarę renovacijai.

Ši drama jus privers pajusti kur kas daugiau, nei manėte. Kartu su „Oskaro“ laureate Brie Larson ir jaunuoju talentu Jacobu Tremblay jūs pyksite, juoksitės, verksite bei tikėsite visko geriausio filmo pabaigoje. O vėliau, suvirškinę išgyventas emocijas prisijungsite prie tų, kurie filmą „Kambarys“ laiko vienu geriausių šiemet.

Filmas užkabina jautrią ir tragišką temą: nekaltų žmonių likimus, kuriuos kažkada pasisavino svetimi – savo iškrypusių troškimų vedimi pamišėliai. Apie tokias istorijas kaip ši jau esame girdėję, o paskutinioji – plačiai nuskambėjo prieš daugiau nei metus. Puikiai pamenu kuomet pirmą kartą per žinias pamačiau reportažą apie Elisabeth Fritzl, tai buvo 2008. Moteris iš vieno Austrijos miestelio,  kurią jos pačios biologinis tėvas nelaisvėje laikė 24 ilgus, kupinus agonijos bei žiaurumo metus. Nuo savo biologinio tėvo Elisabeth susilaukė septynių vaikų, iš kurių vienas mirė. Ši istorija mane privertė pasibjaurėti tokiais žmonėmis bei priminė visam pasauliui, jog šalia mūsų egzistuoja blogis, kurį būtina sutramdyti.

Kino filmo “Room” kadras

Pirmosios filmo minutės mus supažindina su berniuku Jacku (Jacob Tremblay) bei jo mama Joy (Brie Larson), kurie įkalinti nieko neišsiskiriančio kiemo gale stovinčioje daržinėje. Ryte pabudusiam Jackui sukanka penkeri. Netrunka suvokti apie ką šis filmas ir ko iš jo tikėtis. Istorija mus nukelia į Akrono miestelį, Ohajuje. Joy šis kambarys kalėjimu tapo prieš septynerius metus, kuomet jauną septyniolikmetę senis Nickas (Sean Bridgers), klasta įviliojo į galinio kiemo daržinę. Ten jos jau laukė paruoštas dvylikos metrų pragaras.

Kartu jie gyvena dvylikos, o gal mažiau kvadratinių metrų turinčiame kambaryje. Ir tai yra visas penkiamečio berniuko pasaulis. Jame yra lova, drabužinė, vonia, kriauklė, televizorius, skurdi virtuvėlė bei stoglangis pro kurį mato žydrą dangų. Visi šie daiktai Jacko akyse atgyja – su jais jis sveikinasi ir kalbasi, taip sukurdamas magiškąjį naujų draugų kupimą kasdienybę. Joy, siekdama apsaugoti bei norėdama jo gyvenimą padaryti kuo normalesnį sukūrė istoriją apie magišką ir televizoriaus išgalvotą pasaulį, kuris yra už storų kambario sienų. Kartu jie maudosi, kartu žaidžia ir miega, sportuoja bei išgyvena emociškai sunkias akimirkas  Tam, jog išliktų, kiekvieną sekmadienį iš senio Nicko, gauna būtiniausių produktų. Senis Nickas – biologinis Jacko tėvas. Kaskart Nickui lankant Joy, penkiametis Jackas priverstas slėptis drabužinės apačioje, tam, jog nepakliūtu Nickui po ranka.

Kino filmo “Room” kadras

Nepaisant pastovios prievartos, Joy stengiasi bet kokias būdais nepalūžti. Ji žino, jog privalo išlikti stipria vardan savo mylimo sūnaus. Be jos, Jackas daugiau neturi nieko. Tačiau Joy negali susitaikyti su gyvenimu mažame kambaryje. Iki šiol, visi jos mėginimai ištrūkti baigėsi nesėkme ir neviltimi.

Vieną šaltą žiemos naktį, įprasto Nicko apsilankymo metu, siekdama apsaugoti savo vaiką, Joy pasipriešina savo skriaudikui. Siekdamas pamokyti nepaklususią Joy, sekančią dieną senis Nickas atjungė elektrą bei šildymą. Ekstremali situacija padeda Joy suvokti, jog vienintelis būdas ištrūkti iš čia – jos sūnus Jackas.

Kino filmo “Room” kadras

Šis filmas persmelktas emociškai sunkiais pagrindinės veikėjos išgyvenimais. Aktorės veide puikiai įskaitomos visos būtent tą akimirką reikalingos nuotaikos ir emocijos. Tai padeda lengviau įsijausti bei suprasti ką teko išgyventi pagrindiniams veikėjams. Prieš pradedant filmuotis „Kambaryje“, Brie Larson mėnesiu užsidarė namuose. Iš pradžių, vienatvę mėgstanti aktorė manė, jog tai bus tarsi atostogos, tačiau po kelių savaičių, be jokio interneto, televizijos bei mobiliųjų ji pradėjo jausti kylančią depresiją, o paskutiniąsias dienas Brie praleido pastoviai verkdama. Tai be abejonės jos sėkmingiausias vaidmuo. Nepriekaištingas personažo išpildymas neliko nepastebėtas: šiais metais ji laimėjo „Oskarą“ už geriausią pagrindinį moters vaidmenį. Taip pat geriausia ji buvo pripažinta ir „Auksiniuose Gaubliuose“ bei „BAFTA“ apdovanojimuose. Jaunajam Jacob Tremblay iš tiesų yra dešimt metų. Dėl savo amžiaus ir pasisekimo „Kambaryje“, šiam aktoriui jau dabar piešiama spalvinga ateitis Holivude.

Filmą režisavo airių kilmės Lenny Abrahamson. Šis režisierius šiemet vykusiuose „Oskarų“ apdovanojimuose buvo nominuotas geriausio režisūrinio darbo kategorijoje. Tai buvo taip pat vienas svarbiausių darbų jo karjeroje.  Pats filmo scenarijus paremtas to paties pavadinimo romanu, kurį parašė taip pat airių kilmės rašytoja Emma Donoghue. Rašytoja atskleidė, jog senojo Nicko personažo vardas yra neatsitiktinis. Didžiojoje Britanijoje seniu Nicku yra vadinamas pats velnias. Knygoje buvo siekta perteikti personažą kaip velnio įsikūnijimą.

Verdiktas 10/10

Apibendrinant, tai yra jautri ir abejingų nepaliksianti drama. Puikiai įvertinta tiek paprastų žiūrovų, tiek kino kritikų. Talentingi aktoriai bei puikūs režisūriniai sprendimai šį filmą padaro dar patrauklesniu. Filmas turi viską, ko reikia gerai dramai/trileriui.

Taip pat skaitykite: „Omaras“ – stulbinanti socialinė inžinerija

Europos komisija ir vėl pateikė kaltinimus kompanijai Google neskaidrumu, tuo dar labiau sustiprindama nepasitikėjimą interneto galiūne Europoje.

Šį karta komisijos dėmesį patraukė pelninga Google reklamos verslo dalis pernai kompanijai atnešusi 90%  pelno.

Pranešime Europos komisija kaltina Google nesąžiningu reklamos galimybių kūrinu ir ribotą trečiųjų šalių tinklalapių reklamą.

Kaltinimams pasitvirtinus Google turės sumokėti baudą siekiančią 10% įmonės metinio pelno, kuris pernai siekė 75 milijardus dolerių. Situacija turėtų paskatinti keisti Google veikimo Europos sąjungos šalyse sistemą, kurioje kompanija uždirba iš internetinių paieškų generavimo ir programėlių išmaniuosiuose įrenginiuose.

Europos komisija pabrėžė nustačiusi, jog Google savo produktų reklamas priešpastatydavo konkurentų kuriamų alternatyvų reklamai.

„Kol kas priėjome preliminarią išvadą, kad abu šie kriterijai neatitinka Europos sąjungos teisės aktų“ -, teigė už konkurenciją atsakinga ES tarybos narė Margrethe Vestager, – „Jei Google konkurentai mano, kad niekuomet netaps tokie matomi kaip Google, tai gali juos demotyvuoti ieškoti geresnių investavimo šaltinių.“ – teigi Vestager savo pranešime.

Google savo ruoštu atsako, kad jos siūlomi produktai leidžia ES gyventojams rinktis ir skatina konkurenciją.

Savo atsakymo laiške Google teigė iš naujo išanalizuosianti komisijos atnaujintus kaltinimus  ir pateiks išsamų atsakymą per artimiausias savaites.

M.Vestager stebi Google aktyvumą Europos sąjungos šalyse, kur ši užima beveik 90% internetinių paieškų rinkos.

Naujai pareikšti kaltinimai tik papildė Google jau turimą sąraša. Kompanija bando atsikratyti įtarinėjimų esą jos operacinė sistema Android dominuoja rinkoje. Kompaniją valdančių asmenų akcijos ketvirtadienį pakilo maždaug 1%.

S&P Global Market analitiko S.Kesser teigimu reklama paremtų produktų kūrimas reikalauja gana nepigių išteklių.

Kokie yra alternatyvūs gydymo būdai ir dvasinės praktikos? Ar iš tiesų skirtingų kultūrų žmonės pasaulį suvokia nevienodai? O gal visi siekia tų pačių tikslų? Kokias praktikas taikydavo senovės išminčiai, norėdami padėti savo bendruomenių nariams? Apie visa tai ne tik kalbės, bet ir leis praktiškai patirti festivalio „Yaga Gathering 2016“ lektoriai bei šamanizmo ekspertai.

Supažindins su šamanizmo istorija

Festivalio „Yaga Gathering 2016“ Koncepto scenoje paskaitą apie Sibiro šamanizmą ves antropologijos žinovas, šamanizmo ekspertas Vygandas Korzonas. Paskaitos metu bus kalbama apie šamanizmo ištakas, įvairias šamanizmo formas, taikytas pasaulio istorijoje. Taip pat paskaitos metu lektorius žada visiems susirinkusiems pademonstruoti, kaip skirtingai kiekvienas iš mūsų suvokiame pasaulį ir kaip svarbu skirtumuose rasti tai, kad mus sieja.

„Visi žmonės turi ne tik fizinių, bet ir dvasinių poreikių. Mums būdingi tam tikri tiesos ieškojimai, bandymas pabėgti nuo realybės. Vienas iš esminių šamanizmo principų ir yra alternatyvių dvasinių potyrių paieškos. Tam gali būti naudojamos labai įvairios technikos, nuo visiems puikiai žinomų jogos bei meditacijos iki rebefingo technikų“, – sako V. Korzonas.

Pasak jo, šamanizmą galima laikyti tam tikru senoviniu psichoterapijos būdu, padedančiu žmonėms spręsti jų vidines problemas. Įvairios praktikos skirtingais laikotarpiais taikytos visame pasaulyje, tačiau visas jas sieja vienas tikslas – padėti žmonėms.

Kvies į indėnišką pirtį

Iš Portugalijos atvykstanti Mariana Cortesao festivalyje pristatys tradicinę indėnų šamanų pirtį temaskalį.

Pasak jos, temaskalio pirties ceremonijai jau šimtai metų. Ši tradicinė pirtis nuo senovės buvo naudojama apsivalymo bei gydymo ritualuose. Pirtis, savo apvalia konstrukcija, buvimu kartu vienoje erdvėje primena žmonėms apie sukūrimo, atėjimo į šį pasaulį momentą. Pirties viduje prie durų ir centre sėdasi žmonės kurie veda ceremoniją, groja būgnu, prižiūri pirtį. Pora žmonių dirba lauke, kursto laužą, paduoda akmenis, vandenį ir kitus instrumentus.

Temaskalio ritualas susidaro iš kelių ciklų, skirtų pagrindiniams elementams ir skirtingoms pasaulio kryptims. Durys atveriamos kelis kartus. Ant įkaitusių akmenų beriami smilkalai. Kai visi akmenys skirti tam ciklui suguldomi duobėje, temaskalio durys uždaromos ir ant akmenų pilamas vanduo. Garuodamas jis nuneša mūsų maldas tiesiai į visatos širdį.

Ši ceremonija išvalo ir suteikia jėgų, atpalaiduoja raumenis, bei nuramina protą. Temaskalis atveria širdį, padeda sureguliuoti energijos ir kraujo tekėjimą kūne, sustiprina imunitetą.

„Pasigamink pats“

Tradiciškai festivalyje veiks amatų kiemas ir dirbtuvės, kuriose festivalio dalyviai bus kviečiami išmokti pasigaminti ne tik įvairius papuošalus, bet ir sakraliais laikytus, bei įvairiose apeigose naudotus daiktus.

Linas ir Viktorija Karaliai kvies į Pietų Amerikos indėnų šventųjų papuošalų gamybos dirbtuves iš spalvotų stiklinių karoliukų (biserio). Jose bus galima išmokti pasigaminti išskirtinę apyrankę bei panorėjus įsigyti visus gamybai reikiamus įrankius.

Taip pat kartu su Renata Mikalauskaite gaminsime rankų darbo sapnų gaudykles. Tai talismanas saugantis nuo blogo, puikus prisiminimas, kuris festivalio metu bus gaminamas iš naturalių medžiagų ir su pozityvia energija.

Menininkė Jurga Skardžiukaitė mokys piešti ryškiaspalves mandalas ant nugludintų jūros akmenėlių. Mandalos piešiamos mažais taškeliais, plonu teptuku, niekur neskubant ir siejamos su dvasine meditacija. Po šių dirbtuvių festivalio dalyviai su savimi namo parsiveš gražų suvenyrą.

Ne mažiau įdomi bus ir smilkalų gamybos pamoka. Pasak Parduotuvės „Esoteric“ įkūrėjos Renatos žmonės jau tūkstančius metų žino kaip išgauti aromatus iš kvapių dervų, medienos gabalėlių, žolių, šaknų, žievės, sėklų, žiedų. Smilkalai naudojami daugelyje religinių apeigų, taip pat medicininiais, estetiniais tikslais. Įvairiais žmonijos laikotarpiais jie naudoti šventyklose, ritualų ir ceremonijų, meditacijų metu, kai kur jie neatsiejami nuo laidojimo ritualų ir medicininės praktikos. Tuo tarpu kasdieniame gyvenime jie naudojami siekiant sureguliuoti fizinius ir emocinius sutrikimus ar tiesiog pajusti pasitenkinimą nuo malonaus aromato. Nuo seno smilkalai, laikomi efektyviausia aromaterapine priemone.

Praėjusiais metais didžiulio susidomėjimo sulaukusios kelių dienų trukmės raugo keramikos dirbtuvės į festivalį sugrįš ir šiais metais. Keramikas Audrius Gokas vėl mokys senovinės keramikos technologijos. Pasak jo, dirbtuvių metu molis bus formuojamas rankomis, šildomas malkomis kūrenamoje duobėje ir merkiamas į raugo skysti prieš ataušinimą. Šio specifinio proceso metu sukuriami unikalūs raštai, tekstūros ir spalvos.

Visa tai ir dar daugiau jau liepos 28 – rugpjūčio 1 dienomis vyksiančiame festivalyje „Yaga Gathering 2016“. Festivalis vyks Varėnos raj., Ežeraičio miške, prie Spenglos ežero.  Bilietus įsigyti galima oficialioje festivalio svetainėje www.yaga.lt

Simone Thurber – trijų vaikų motina, nusprendusi ketvirtąjį vaiką gimdyti natūraliai gamtoje, be daktarų, seselių ar nuskausminamųjų vaistų pagalbos. Jos gimdymo proceso nufilmuota medžiaga sulaukė milžiniško susidomėjimo, o per kelis metus vaizdo įrašą peržiūrėjo daugiau nei 53 milijonai žmonių. Išties, vienus vaizdo įrašas gali sugluminti, tačiau juk visiems smalsu išvysti kaip į pasaulį ateina nauja gyvybė.

Natūralus gimdymas namų sąlygomis 21 amžiuje yra tin retas atvejis. Visuomenėjė vyrauja nuomonė, jog tai daro tik asocialios arba neatsakingos moterys ir gimdydamos namuose jos tik patenkina savo norus, nepaisydamos rizikos ir nepagalvodamos apie patį vaikelį. Tačiau kiek kitokią nuomonę išdėsti Simone.

Moteris teigia: „Aš nesu senų pažiūrų ar hipiškų nuostatų, tačiau savo ketvirtojo vaikelio panorau susilaukti toli nuo pypsinčių aparatų ir baltų ligoninės sienų. Žinoma, teko daug ką apsvarstyti ir įtikinti vaiko tėvą pasiryžti tokiam nuotykiui. Tačiau pripažinkime, juk moterys gimdė laukinėje gamtoje tūkstančius metų ir nieko blogo tame nebūdavo, bet kai tik tokia idėja kyla modernioje visuomenėje gyvenančiai šeimai, ji sulaukia aplinkinių pasmerkimo ir kreivų žvilgsnių.“

Dar prieš tvirtai apsisprendžiant gimdyti vaiką gamtoje, daugelis stengėsi atkalbėti moterį nuo tokios idėjos. Juk įvykus nelaimei nieko nebūtų šalia: nei reikiamų specialistų, medicinos aparatų ar galų gale vaistų, o iki artimiausios ligoninės mažiausiai valanda kelio. Tačiau moteris savo nuomonės laikėsi tvirtai ir apsisprendusi gimdyti gamtoje ji susirado ramią, gražią vietą – upelį, prie draugų turimo vasarnamio. Tai pasak jos, buvo tobula vieta naujai gyvybei išvysti pasaulį.

Norėdama pasidalinti savo patirmi, Simone Thurber nusprendė gimdymo procesą filmuoti ir nesigėdydama savo kūno, viską detaliai įamžinti vaizdo juostoje. Čia visi norintys gali išvysti kaip moteris, gulėdama ant jogos takelio, miškų apsuptame upelyje išgyvena visą puokštę emocijų ir kaip gimsta jų ketvirtasis vaikas. Tiesa, šeima vėliau pripažino, kad šis gimdymas buvo pats skausmingiausias ir sunkiausias, tačiau viską atpirko suvokimas, jog vaikas gimė tokioje nuostabioje vietoje ir, kad jo akys pirmiausia pamatė gyvą gamtą, o ne ligoninės palatą.

Vaizdo klipą paviešinti nusprendusi pora nesitikėjo sulaukti tokio didelio susidomėjimo, jie teigė tik norėję paskatinti dvejojančias poras nebijoti ir padrąsinti juos žengti pirmąjį žingsnį apsisprendimo link. Dabar moteris sako, kad tai buvo vienas intymiausių momentų jos gyvenime ir ji džiaugiasi, kad tiek žmonių galėjo pamatyti šį video.

Taip pat skaitykite: Fotoserija „Cezaris“: nuo šiol į naujagimius žvelgsite kitaip (FOTO)

Praėjo daugiau nei savaitė, kai žaidimas Pokemon go užkariavo pasaulį, tačiau žaidėjai jau pasuko suaugusiųjų žaidimų pusėn. Pokemon go žaidėjai socialiniuose tinkluose jau skelbia nuogas asmenukes ir pornografinius atvaizdus rodančius charakterius.

Žaidėjai skelbia fotografijas į internetinius forumus, kur Pokemonai šalia arba ant nuogų kūnų – dauguma nuotraukų nepasižymi kuklumu ir yra visapusiškai nešvankios. Vienas „Bulbasauras“ atsiranda ant apatinės žmogaus kūno dalies. Kitas, „Dodou“, užsikaria ant nuogos moters kai ji pasilenkia ir visiškai nieko nepalieka Jūsų tolimesnei vaizduotei.

Didžiausia žvaigždė nuogoje asmenukių tendencijoje yra Pokemonas „Diglett“, kuris pasirodė keliose nuotraukose, strategiškose vietose. Pavyzdžiui, laukimas kol Jūsų antra pusė išeis iš vonios gali būti labai varginantis. Vaikinas savo viešbučio kambaryje nusprendė pažaisti Pokemon go ir padarė nešvankią savo merginos fotografiją, kurioje ji buvo nuoga, išskyrus su kai kuriais apatiniais drabužiais. Pokemonas „Diglett“ taip pat atsiranda fotografijoje labai „geroje“ padėtyje. Žaidėjas šią fotografiją paskelbė internete, vaizdas tapo hitu su daugiau nei 1.6 milijono peržiūrų.

Daugėjant nešvankių momentų, žaidžiant Pokemon go yra susisiekta su žaidimo kūrėjais ir laukiama komentaro dėl suaugusiųjų žaidimo. Apskritai, tokio pobūdžio nuotraukos daro žaidimą šiek tiek keistu ir dauguma skundžiasi, kad tai griauna vaikystę. Nepriklausomai nuo to, kad Pokemon go tapo populiarus tarp nuogalių, žaidimo parsisiuntimo skaičius įrodo Pokemon go sėkmę.

Pokemon go, tai kelionės tarp realaus ir virtualaus pasaulio, žaidimas veikiantis išmaniuosiuose telefonuose, kurio pagrindinis tikslas sugauti kuo daugiau Pokemonų. Tuo metu, kai žaidėjas vaikšto, išmanusis telefonas suvibruoja, taip informuodamas, kad netoliese yra Pokemonas.

Žaidėjas turi būti pasiruošęs sugauti jį mesdamas „Pokeball“ kamuolį ir pridėti prie turimos Pokemonų kolekcijos. Tačiau tuo pat metu žaidėjas turi būti labai atsargus, nes Pokemonas gali pabėgti! Žaidimas jau įrodė, kad yra neįtikėtinai populiarus. Per 24 valandas nuo jo sukūrimo, jis nulaužė kompanijos serverius ir sukėlė Nintendo akcijų bangą.

Interneto folkloras: kaip pagrobti 28-metį 2016-tais

Po juokingo incidento 91 metų moteris buvo apklausiama Vokietijos policijos. Moteris tušinuku muziejuje išsprendė moderniojo meno kūrinį – kryžiažodį.

„Reading – work – piece“ – taip vadinasi šis 1977 m. meno kūrinys, kurio autorius Arthur Köpcke. Kūrinys atrodo lyg paprastas, neužpildytas kryžiažodis.

Pensininkė aiškino policijai, kad ji tiesiog laikėsi instrukcijų, kurios buvo nurodytos prie kryžiažodžio – (įrašykite žodžius). Matyt ji instrukcijas priėmė šiek tiek per tiesiogiai.

Pensininkė sakėsi, kad ji instrukciją priėmė lyg kvietimą užpildyti kryžiažodį. Ji taip pat pabrėžė, kad jeigu muziejus nenori, kad žmonės laikytųsi menininko instrukcijų, jie turėtų pastatyti ženklus, nurodančius, kad to daryti negalima.

Muziejaus direktorė Eva Kraus, sakė, kad padaryta žala nėra labai didelė ir ją ganėtinai lengva sutvarkyti. Meno kūrinio pataisymas, turėtų kainuoti vos kelius šimtus eurų, sakė ji.„Mes suprantame, kad pastaroji nenorėjo nieko blogo“.  Nepaisant to, jiems vis tiek teko registruoti nusikaltimą, dėl draudiminių priežasčių, tad teko kreiptis į policiją.

Privatus kolekcionierius, kuris pristatė šį meno kūrinį muziejuje, priėmė šį incidentą lyg gerą anekdotą.

Eva Kraus sakė: „Mums būtina senolei pranešti, kad kolekcijos savininkas incidentą priėmė su juoku, kad senolė nesinervintų ir šiandien ramiai miegotų.“

Muziejus pasižadėjo, kad ateityje aiškiai nurodys, kad meno kūriniai negali būti liečiami, pildomi ar kitaip niokojami.

Taip pat skaitykite: Ekstravagantiškas menininkas, kuris nebijo būti nesuprastas (N-18)

Mažame Indijos mieste rasta sužalota 20-metė studentė, ji buvo išprievartauta ir palikta pakelės krūmuose mirti. Po kelių dienų paaiškėjo šokiruojanti žinia: tai galėjo padaryti tie patys penki užpuolikai, kurie merginą jau buvo išprievartavę prieš tris metus. Laikui bėgant jie buvo paleisti iš kalėjimo už piniginį užstatą. Šie vyrai įtariami tai padarę vėl, kadangi auka buvo tvirtai nusistačiusi prieš užpuolikus, teisme liudijo prieš juos ir bandė prievartautojus pasodinti į kalėjimą.

Indijoje labai dažnai pasitaiko žiaurių išprievartavimo atvejų, apie kuriuos mirga visa žiniasklaida, tačiau dar dažniau užpuolikai lieka nenubausti, kadangi jų aukos priklauso žemiausioms indijos kastoms ir jų parodymai bei išgyvenimai nerūpi valdžiai ar teisėsaugai. Šiuo konkrečiu atveju mergina priklausė „Dalit“ kastai, kuri yra viena žemiausių Indijoje. Įstatymiškai, kastų sistema čia yra uždrausta, tačiau praktikoje ji toliau klesti ir gyvuoja, ypatingai mažuose miestuose ir kaimuose. Šie penki užpuolikai priklauso aukštesniam socialiniui sluoksniui.

Pasak vietinės žiniasklaidos interviu su nukentėjusios merginos tėvais, du iš penkių prievartautojų buvo suimti 2013 metais, po pirmojo merginos lytinio išnaudojimo, tačiau paleisti už didelį piniginį užstatą.

Šeimos nariai mano, jog tai buvo užpuolikų atsakas į tai, jog prieš juos nebuvo nutraukta baudžiamoji byla už išprievartavimą. Vietoje to, jog viską buvo galima išspręsti teismo salėje, vyrai pasirinko kitokį būdą ir atkeršijo aukai už pateiktus kaltinimus. Tiesa, nuteistųjų šeimos bandė papirkti aukos tylą siūlydami jai milžinišką pinigų sumą, tačiau aukos tėvai pakartotinai atmetė tokį žeminantį pasiūlymą ir nusprendė toliau ieškoti teisingumo.

„Mes užpildėme visus dokumentus ir davėme parodymus, kad nusikaltimą padarę asmenys būtų pasodinti į kalėjimą, o už užstatą paleisti du prievartautojai, būtų pakartotinai uždaryti. Po to karto mūsų šeima gavo daug grasinimų, su mumis bandė susitarti už teismo durų, bandė nupirkti mūsų tylėjimą, tačiau mes išlaikėme savo poziciją ir neatsisakėme parodymų. Turbūt todėl keršydami jie ją užpuolė dar kartą.“, – apgailestavo aukos brolis.

Kai kuriuose Indijos miestuose ir miesteliuose visdar gajus patriarchalinis šeimos modelis, kai vyras yra aukščiau už viską. Čia dažnai pasitaiko smurto proveržių, moters pozicija ir jos žodis yra bevertis. Ką galima sakyti, kai net pačioje artimiausioje aplinkoje moterys yra engiamos ir negerbiamos. Nors valdžia ir už žmonių teises kovojantys asmenys smerkia tokius poelgius, situacija visdar išlieka tokia pati. Tokie skaudūs pavyzdžiai, kai aukštesniųjų kastų užpuolikai lieka nenutesiti ir gali elgtis kaip panorėję, tik įrodo, kad Indijoje socialinių sluoksnių atskirti žmonės turi skirtingas teises į gyvenimą, darbą, šeimą ir laimę.

Taip pat skaitykite: Afganistanas: dešimtmetei, patyrusiai išprievartavimą gresia „garbės nužudymas“

Legendinis filmas “Vaiduoklių medžiotojai” sugrįžta į kino teatrus atsinaujinęs ir labai pasikeitęs, taučiau premjera Kinijoje neįvyks, nes Kinijos valdžia labai griežtai žiūri į filmus, kuriuose yra rodomi vaiduokliai bei kitos paranormalios dvasios.

Filmas “Vaiduoklių medžiotojai” sugrįžta visiškai pasikeitęs ir premjeroje pristatys moterišką filmo kolektyvą. Pagrindinius vaidmenis atliks garsios komedijų aktorės – Melissai McCarthy, Kristen Wiig, Leslie Jones ir Kate McKinnon. Melissa McCarthy ir Kristen Wiig filmavimo aikštelėje susitiks antrą kartą, nes abi vaidino didžiulio pasisekimo sulaukusioje komedijoje „Sunokusios pamergės“, o naująją „Vaiduoklių medžiotojų“ versiją filmuos „Sunokusių pamergių“ režisierius Paulas Feigas.

Šiame, naujame “Vaiduoklių medžiotojai” filme,vaiduokliai įgaus žmogiškuosius pavidalus ir sugrįš į žemę kaip nusikaltėliai, kurie neleis gyventojams ramiai užmigti.

“The Hollywood Reporter” šaltiniai atskleidžia, kad filmo “Vaiduoklių medžiotojai” kūrėjai negavo leidimo iš Kinijos šio filmo rodymui, todėl premjera Kinijoje yra atšaukta. Kinijos valdžia tikina, kad šalyje negali būti rodomi filmai, kurie skatintų prietaringumą, baimę.

Atšaukdama premjerą Kinijos valdžia prabrėžė ir tai, kad šis filmas yra ne jų šaliai dar ir todėl, kad prieš tai esančių pirmosios ir antrosios šio filmo dalies Kinijos auditorija taip pat nėra mačiusi.

Yra tikimasi, kad filmas sulauks didelės sėkmės, nes tikrai neatsirastų toks žmogus, kuris nebūtų girdėjęs apie šį filmą. Manoma, kad filmas per pirmąjį rodymo savaitgalį uždirbs net apie 50 mln. dolerių.

Filmo premjera visame pasaulyje įvyko liepos 15 dieną, tačiau Lietuvoje atnaujintą filmo versiją žiūrovai pamatys nuo liepos 29 dienos.

Žlugus Sovietų Sąjungai, žmonės Lietuvoje liko be identiteto, be krypties, o iš griuvėsių pradėjusi kilti nauja visuomenė griebėsi strategijos mėgdžioti Vakarus. Tačiau Vakarų politinė ir kultūrinė kalba Lietuvai buvo svetima, todėl mėgdžiojimas sukūrė tuščias kaukes, už kurių nėra autentiškos tapatybės, o tik beformė, neartikuliuota patirtis.

Tokias mintis savo straipsnyje „Tarp mimezės ir nebūties“ 2008-aisiais žurnale „Kultūros barai“ išsakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Filosofijos ir socialinės kritikos katedros docentė dr.  Rasa Baločkaitė, o šiemet jos straipsnis įkvėpė menininkės Anastasijos Piroženko filmą „Syndromes of Mimicry“, kuriame pagal docentės idėjas atskleidžiama lietuviško eurocentrizmo tuštuma. Birželio pabaigoje filmas buvo rodomas Nyderlandų kino akademijos Magistrantūros baigiamųjų darbų peržiūroje, ateityje jį planuojama rodyti tarptautiniuose kino festivaliuose. R. Baločkaitė ir A. Piroženko filmą bei straipsnį taip pat aptarė diskusijoje „Mimikrijos estetika kaip posovietinių Rytų Europos visuomenių būklė“, kuri vyko Nyderlanduose birželio 25 d. EYE filmų institute Amsterdame.

„Man, rašant apie posovietinę visuomenę bei jos mimetinę prigimtį, orientyru tapo Vytauto Landsbergio frazė „Gyvename kultūros griuvėsiuose“. Kas liko žlugus Sovietų Sąjungai?  Liko pramonės objektai, branduolinės elektrinės, kosmoso užkariavimo programos ir  tūkstančiai protingų, išsilavinusių žmonių – be identiteto, be orientyrų, be krypties. Kaip iš tų griuvėsių vėl formuojasi nauja visuomenė ir tvarka? Vakarų imitavimas tampa galinga strategija, siekiant įveikti posovietinio laikotarpio sunkumus ir suvaldyti nežinomybę“, – šiandien savo straipsnio mintis paaiškina doc. dr. R. Baločkaitė.

Kas įkvėpė šį Jūsų straipsnį ir, vėliau, A. Piroženko filmą?

Mano straipsnis atsirado kaip pastangos įvardinti ir apibendrinti mano pačios patirtis keliaujant, dirbant ir gyvenant tarp Rytų Europos bei taip vadinamų „Vakarų“, bandant pritapti, rasti savo vietą ir apibrėžti savo identitetą. Tekstas sulaukė nemažo dėmesio – labai greitai jis buvo išverstas į anglų, taip pat bulgarų, latvių bei kitas Rytų Europos kalbas.

Dabar šio straipsnio idėjos buvo dar kartą prikeltos naujam gyvenimui, šįkart – filmo pavidalu. Pasak jo autorės Anastasijos Piroženko, tai yra „atvejo studija, parodanti Vakarų kultūros imitaciją Lietuvoje, ir satyrinis požiūris, atskleidžiantis disonansą tarp viešai demonstruojamo europietiškumo bei kasdieninio gyvenimo provincializmo ir banalumo“. Anastasija tai vadina „neautentiška estetika“ arba „mimikrijos estetika“ ir kartu pripažįsta, kad tai buvo vienas iš būdų išgyventi pereinamojo laikotarpio nežinomybę.

Kaip filme parodoma ši „neautentiška estetika“? Kaip jame atspindimos Jūsų straipsnio idėjos?

Filme rodomi ženklai ir simboliai, maskuojantys nuovargį, tuštumą ir vienatvę: vakarietiškos pop muzikos fone, vidutinio amžiaus žmonės, nuovargį išduodantis sovietinio provincialo habitus (kultūra, įsirašiusi į kūną);  jogos mokykla, įsikūrusi tamsiose sovietinio kombinato, o gal kultūros namų patalpose, bei sovietinėmis klišėmis kalbantis jogos mokytojas; posovietinės pilkumos fone – gėles į namus pristatantis juodaodis husaro uniforma, tapęs visuotinio domėjimo ir galimos rasinės diskriminacijos objektu; „Šviesiausios Europos valstybės“ akciją šaltu, beasmeniu balsu skelbianti radijo burna ir nuobodžiaujantis vienišas vyras daugiabučių pilkumoje.

Filmą galima būtų apibūdinti Virginijaus Kinčinaičio žodžiais – „Šiurpus, o kartu ir jaudinantis, geidulingas (…) koketiška nebūtis, nesamo jaudulys, akimirkos tikrumo iliuzija kopijuojančiojo sąmonėje“. Dar tikslesniam apibūdinimui tiktų Polio Valeri citata – „Dievas visus daiktus sukūrė iš nieko, tačiau niekas pro juos labai aiškiai persišviečia“.

Savo straipsnyje paaiškinate, kad po sovietinės sistemos griūties Lietuva iškilo kaip neišbaigtas, nevisavertis subjektas, kuris per savanorišką vesternizaciją siekė pripažinimo. Kaip apibūdintumėte problemas, su kuriomis susidūrė žmonės, mėgindami prisitaikyti prie pasikeitusių realijų?

Kalbėdami apie posovietinį laikotarpį, daugelis tyrėjų akcentuoja ekonominius pereinamojo laikotarpio sunkumus, tokius kaip infliacija, bedarbystė ir kt. Jie kelia klausimą – kaip gyventi toliau, kai prarandi savo gyvenimo santaupas? Aš šį klausimą formuluoju kitaip – kaip gyventi toliau, kai prarandi gyvenimo prasmę? Kai žmogus, išaugęs ir išauklėtas tam tikroje, nelaisvoje, specifinėje visuomenėje, mato, kaip jam pažįstamas pasaulis per labai trumpą laiką žlunga (neatsitiktinai vienas žymiausių sovietologų Aleksejus Jurčakas savo knygą pavadino „Everything was forever until it was no more“ – viskas turėjo tęstis amžinai, kol staiga vieną dieną viskas baigėsi), jo turimos žinios, vertybės, orientyrai nuvertėja, o jis pats susiduria su kita, labai menkai pažįstama, nors ir labai stipriai trokštama realybe.

Tą troškimą gerai iliustruoja posovietinio laikotarpio autorių romanai apie Vakarus – Jurgos Ivanauskaitės „Agnijos magija“ (1995), Romualdo Lankausko „Piligrimas“ (1995), jau vėliau, 2007 m. publikuotas, bet pirmuosius posovietinius metus aprašantis Tomo Kavaliausko romanas „Atsisveikinimas“ ir kt. Čia santykį tarp Rytų ir Vakarų Europos nusako Platono aprašytos olos metafora – Rytų Europa suvokiama kaip šešėlinis tikrovės atspindys olos viduje, o Vakarų – kaip tikroji, autentiška būtis. Autoriai, aprašydami ekstatišką pirmųjų kelionių į Vakarus patyrimą, naudoja seksualines metaforas (būti persmelktam, prarasti autonomiją, besąlygiškai atsiduoti) arba religinę simboliką (mirties, išnykimo susiliejant su amžinybe, grįžimo į prarastąjį rojų). Jurgos Ivanauskaitės knygoje „Agnijos magija“, vilnietė fotografė Agnija, atvykusi į Amsterdamą, atsimena Vilnių kaip emocinę dykvietę, siekia alkoholiu, marihuana ir seksu nužudyti „femina sovietica“ savyje bei trokšta susilieti su Amsterdamu, sugerdama į save naujas patirtis, vaizdus, kvapus ir garsus.

Filmo kūrėja rašo, kad savo tyrimuose ji mėgdžiojimą laiko ne vien kažkuo neigiamu, bet ir prisitaikymo, problemų sprendimo mechanizmu, posovietinės tapatybės kūrimo įrankiu. Ar pritartumėte?

Man, rašant apie posovietinę visuomenę bei jos mimetinę prigimtį, orientyru tapo Vytauto Landsbergio frazė „Gyvename kultūros griuvėsiuose“. Kas liko žlugus Sovietų Sąjungai?  Liko pramonės objektai, branduolinės elektrinės, kosmoso užkariavimo programos ir  tūkstančiai protingų, išsilavinusių žmonių – be identiteto, be orientyrų, be krypties. Kaip iš tų griuvėsių vėl formuojasi nauja visuomenė ir tvarka? Vakarų imitavimas tampa galinga strategija, siekiant įveikti posovietinio laikotarpio sunkumus ir suvaldyti nežinomybę.

Imitavimas gali būti problemiškas bei disfunkcinis, slepiantis ir maskuojantis tikrąsias intencijas, gali būti griaunantis ir parodijuojantis dominuojantį diskursą. Bet imitavimas taip pat gali būti veiksmingas ir įgalinantis. Žmogaus sąmonė nėra tabula rasa. Populiarioji sąmonė geba transformuoti svetimas formas ir simbolius bei pritaikyti savo individualiems tikslams. Vakarų kultūros formos buvo perimamos, įsisavinamos, transformuojamos ir aproprijuojamos. Šios imitacijos efektai buvo dramatiški, groteskiški ir skausmingi, bet tuo pačiu – produktyvūs, veiksmingi ir įgalinantys.

Kaip vyko šis Vakarų imitavimas?

Slaptas, baimingu žavėjimusi persmelktas dairymasis į tai, kas vyksta už „Geležinės uždangos“, dar ir sovietiniu laikotarpiu buvo svarbi liaudiškosios, populiariosios sąmonės dalis. Andrius Užkalnis knygoje „Evangelija pagal Užkalnį“ mini, kad užsienietiška alaus skardinė būdavo ideali sovietinio buto puošmena.

Posovietinis laikotarpis ir Berlyno sienos griuvimas sukūrė, tiek Lietuvoje, tiek kitose posovietinėse visuomenėse, unikalią hibridinę kultūrą. Šiuo laikotarpiu, žmonių skrandžiai, spintos, butai ir sąmonė buvo užpildomi žavingais, mažai tepažįstamais dalykais, importuotais iš Vakarų. Tą procesą galima pavadinti savanoriška kultūrine kolonizacija – intensyviai imituojama, kopijuojama, aproprijuojama, importuojamos sąvokos, koncepcijos, įstatymai, daiktai, skoniai, mados. Skolintų simbolių, kodų ir koncepcijų pagrindu kuriama nauja visuomenė. Formavosi keista, groteskiška, mitų, paradoksų ir prieštaravimų kupina posovietinė kultūra, kurią apibūdina netikrumas, savosios vietos ir savosios tapatybės paieškos bei nuolatinis dairymasis į Vakarus.

Mimetinė pereinamojo laikotarpio kultūra buvo efemeriška, sparčiai besikeičianti ir trumpalaikė. Mimezė yra, visų pirma, nelygybės išraiška – silpnesnysis imituoja, siekdamas apsimesti, pritapti ir prilygti. Kai žmonės vakarietišką kultūrą pradeda identifikuoti kaip savą, savaime suprantamą ir natūralią, jie liaujasi dairytis per petį į autoritetus ir ima suvokti  save kaip lygiaverčius dialogo dalyvius. Paradoksalu, būtent tada vėl „atrandama“ sovietinė ir posovietinė praeitis – kaip domėjimosi objektas, egzotiškas ir keistas kultūrinis fenomenas, per kurį bandoma suvokti tiesiogines savo tėvų ir netiesiogines savo pačių patirtis, ankstesnės kartos psichologiją bei keistus, groteskiškus ir kartais desperatiškus tos kartos žmonių veiksmus. Anastasijos Piroženko filmas „Syndromes of Mimicry“ ir yra tokio domėjimosi pavyzdys.

Straipsnį parašėte prieš aštuonerius metus. Ar pastebėjote pasikeitimų Lietuvos visuomenėje – galbūt šiandien mažiau imituojame Vakarus?

Neseniai lankiausi viename SPA centre Lietuvoje. Išvykstant, registratūros darbuotoja pasakė „Ačiū, kad apsilankėte“. Jos balsas buvo be intonacijų, veidas – sutrikęs, o kūno kalba akivaizdžiai neatitiko žodžių turinio. Akivaizdu, ji tai darė vykdydama kažkieno „iš aukščiau“ duotus nurodymus, bet nesuprasdama, kam to reikia ir kokia viso to prasmė. Toks delikatus, vos pastebimas neatitikimas tarp formos ir turinio. Už išmoktos ir mechaniškai kartojamos frazės – nebūties dvelksmas, nesamo jaudulys, Jurgos Ivanauskaitės aprašyta emocinė dykvietė be prasmės. Ta akimirka buvo kartu ir gyvenimiška, ir kinematografiška – kaip iš Anastasijos filmo.

Dėkui už pokalbį.

Kalbino Martynas Gedvila

***

Rasa Baločkaitė yra Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos ir socialinės kritikos katedros docentė. Jos akademiniai interesai apima tokias sritis, kaip sovietinės ir posovietinės visuomenės, pereinamojo laikotarpio visuomenės bei sovietinis kolonializmas ir postkolonializmas. Rasa Baločkaitė buvo „Fulbright“ vizituojanti mokslininkė Kalifornijos Berklio (Berkeley) universitete 2011 m. ir Potsdamo Šiuolaikinės istorijos tyrimų centre 2012 m.

R. Baločkaitės straipsniai buvo publikuoti žurnaluose „Problems of Post Communism“ (2009 m.), „Journal of Baltic Studies“ (2011, 2016 m.), „Studies of Transition States and Societies“ (2011 m.), „Slovo“ (2012 m.), „Language Policy“ (2014 m.), „European History Quarterly“ (2015 m.) ir kituose. Kai kurie jos tekstai yra išversti į vengrų, bulgarų, latvių bei kitas kalbas.

***

1. Baločkaitės straipsnis „Lietuva Europoje, Europa Lietuvoje: tarp mimezės ir nebūties“: http://www.eurozine.com/articles/2008-05-08-balockaite-lt.html
2. Piroženko filmo „Syndromes of Mimicry“ anonsas: https://youtu.be/qhPbfbGqvio

Jungtinėje Karalystėje vykstantys įvykiai prikaustė visuomenės dėmesį. 45-rių metų Johnas O‘Neillas turi pranešti policijai apie seksą su nauja partnere 24 valandas prieš aktą. Dviejų vaikų tėvas, buvo apkaltintas išprievartavimu, bet lapkritį po pakartotinio bylos svarstymo buvo išteisintas ir pripažintas nekaltu. Tačiau ties tuo šio vyro problemos tikrai nesibaigė.

Po to, kai jis buvo išteisintas, policija kontraversiškai pritaikė jam „Seksualinės Rizikos Sprendimą“ (SRS), su sąlyga, kad jis informuos policiją 24 valandos prieš suartėdamas su nauja partnere. Mažiausias šio orderio nusižengimas nulemtų jo tapimą nusikaltėliu.

Liepos 14-tą dieną vyras dalyvavo teismo išklausyme tikėdamasis panaikinti sprendimą, kuris varžo jo asmeninio gyvenimo laisvę. Pats vyras sako, kad šis sprendimas pažeidžia jo žmogaus teises. Tačiau bijodamas galimos bausmės vyras pripažino nežadąs formuoti jokių santykių kol jo gyvenimas bus ir toliau ribojamas SRS.

Vyras prisipažino, kad yra susidomėjęs sado-mazochizmu ir yra lankęsis „Penkiasdešimties pilkų  atspalvių“ fetišo klube. Bet jo manymu vienintelė priežastis, kodėl jam yra skirtas SRS, yra dėl to jog policija pyksta pralaimėjusi pirmąjį teismą. Jis mano, kad taip jie siekia jam atkeršyti už pralaimėjimą. Tačiau ši istoriją nebuvo iš piršto laužta ir tikrai neprasidėjo be jokio pagrindo.

Moteris, kuri apkaltino vyrą išprievartavimu, pasakojo, kad sekso metu ji buvo kandžiojama ir draskoma. Visą tai moters teigimu padarė mūsų minėtasis Johnas O‘Neillas. Pats vyras paneigė visus kaltinimus apie kandžiojimą, bet dėl įdrėskimo žymių jis pripažino. Pasak vyro, įdrėskimo žymės atsirado masažo metu, po bendru sutarimu vykusio sekso. Vyras norėdamas patvirtinti savo nekaltumą teigė neturįs jokio teistumo ir “netgi nėra gavęs baudos už stovėjimą”.

Pats vyras teigė turįs dvejopus jausmus, kai po pastarojo teismo išklausymo jis buvo viešai įvardytas šioje byloje. Iš vienos pusės jis yra nusivylęs, kad žmonės perskaitę apie jį spaudoje iškarto pripažins jį kaltu, nes žmonės yra linkę manyti, kad apkaltintas asmuo dažniausiai ir būna kaltas. Bet iš kitos pusės jis džiaugėsi, kad žmonės sužinos kokie dalykai vyksta aplink juos.

Jis taip pat teigė, kad jeigu ne sąlyga, kuri reikalauja jo pranešti policijai apie būsimą santykiavimą su nauja partnere, ši byla būtų buvus įprasta ir nebūtų pritraukus jokio visuomenės dėmesio. Pasak jo, žmonės turi žinoti ką policija gali sau leisti ir koks šis įstatymas yra pavojingas. Vyras yra įsitikinęs, kad šis įstatymas turi būti panaikintas.

Paklaustas kaip visa tai paveikė jo gyvenimą, jis nevyniojo žodžių į vatą: „Aš neturiu gyvenimo. Aš negaliu dirbti, aš negaliu turėti jokių santykių“. Prabilęs apie draudimus, kuriuos jis įgavo šiam orderiui įsigaliojus, santykių apribojimas nebuvo vienintelė bėda. Policija įgaliojo vyrą pateikti jiems savo mobiliojo telefono PIN kodą ir nesinaudoti prie interneto prijungtais prietaisais, kurių negalėtu patikrinti pareigūnai. Tačiau pasitaręs su savo advokatu jis nusprendė neduoti jiems savo PIN kodo. Jam tai buvo principo reikalas. Už šį bandymą sulaužyti SRS jis buvo sulaikytas ir laikomas policijos priežiūroje per visą naktį.

Seksualinės rizikos apribojimai gali būti taikomi bet kuriam asmeniui, kuris pasak policijos yra seksualiai grėsmingas. Nesvarbu net jeigu ir žmogus niekada nebuvo pripažintas nusikaltėliu.

Taip pat skaitykite: Moteris uždirba iki 4000 JAV dolerių per dieną būdama socialinių tinklų dominante (N-18)

Projektas „Kauno akcentai“ artėja finišo tiesiosios link. Pirmadienį komisija atplėš vokus su idėjomis, tad dalyviai dar gali suskubti pateikti naujų pasiūlymų. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto vadovė Virginija Vitkienė įsitikinusi, kad šis konkursas turi didelį potencialą ir puikiai pasitarnaus populiarinant daugeliui menkai pažįstamas Kauno erdves. Menotyros mokslų daktarę ir Kauno bienalės vadovę V. Vitkienę pakvietėme pasidalinti mintimis apie konkursą ir jo reikšmę Kaunui.

– Kaip Jūs vertinate „Kauno akcentų“ konkursą iš meno kritikės pozicijų?

– Visų pirma, tai iš tiesų yra puiki iniciatyva, nes miesto savivaldybė gauna daug įvairių pasiūlymų su idėjomis, o čia yra galimybė visa tai įgyvendinti. Iš kitos pusės, man šiame konkurse pritrūko konkretumo. Šiųmetėje „Kauno akcentų“ programoje aš pasigedau tam tikro kelio nurodymo paraiškos teikėjams, jog jie galėtų akcentus susieti su Kaunui svarbiomis istorinėmis asmenybėmis, jų darbais. Kitąmet „Kauno akcentų“ konkurse siūlyčiau akcentuoti tam tikras asmenybes ir jų indėlį ne tik į Kauno miestą bet ir pasaulį. Manau, skulptūras galėtume siūlyti ne tik į dešimt miesto zonų, bet išplėsti jų geografiją visame Kaune – atrasti ir prisijaukinti mielas miesto vietas netikėčiausiuose kampuose.

 – Kuri miesto zona, Jūsų nuomone, labiausiai reikalauja meninio akcento?

– Įprasta manyti, ir, žinoma, iš dalies taip ir yra, jog turistai pažinimui renkasi miesto centrą bei senamiestį. Būtų nuostabu, jei mažiau žinomose, netikėtose miesto vietose atsirastų smulkūs objektai, kurie verstų atrasti miestą iš kitos pusės, palandžioti po nežinomas tarpuvartes ir kiemelius. Europos kultūros sostinės perspektyvoje siekiame kultūrą mieste decentralizuoti. Tai darytume norėdami parodyti, koks miestas gražus ir už centro ribų. Kiekvieno mikrorajono gyventojai diskutuodami su menininkais galėtų atrasti įdomias vietas savo rajone. Visus akcentus galime sujungti į vieną mobilią aplikaciją, kuri padėtų leistis į tam tikrą atraktyvią meninių Kauno akcentų medžioklę. Tai galėtų būti populiarus maršrutas ne tik turistams, bet ir kauniečiams. Pakviestume juos į Šilainius, Vilijampolę ar kitą mažiau lankomą mikrorajoną, o jo gyventojai galėtų didžiuotis savo gyvenamąja vieta.

 – Galbūt jums pačiai kilo noras pateikti paraišką kuriai nors miesto zonai pagyvinti?

– Tikiu projekto demokratine idėja, jog gali dalyvauti visi, tačiau aš tai palieku profesionalo rankoms. Manau, projekto paraišką turi pateikti tas, kuris pats galės idėją įgyvendinti. Juk tam menininkai ir mokosi aukštosiose mokyklose.

– „Kauno akcentai“ idėjų lauks iki pirmadienio popietės. Ką patartumėte tiems, kurie suskubs teikti paraiškas paskutinę akimirką?

– Esu tikra, kad žmonės pateiks gražių ir prasmingų meninių sprendimų, kuriais galėsime grožėtis tiek mes, kauniečiai, tiek miesto svečiai. Viešos skulptūros ar kitokio akcento prasmė yra tada, kai jis siunčia tam tikrą žinią apie mūsų miestą. Linkiu paraiškų teikėjams pažvelgti į šiuos akcentus, kaip į tam tikrus netikėtumus ir pasiūlyti labai kūrybiškus sprendimus. Net ir saga sienoje, kurią paspaudus gautumei elektroninę žinutę su tam tikru palinkėjimu, irgi yra maža, bet labai atraktyvi, kūrybiška idėja. Tikiuosi, šis konkursas sėkmingai vystysis ir toliau. Dar yra laiko paraiškoms pateikti, o tuos, kas nesuspės šiais metais, labai kviečiu išbandyti savo sėkmę kitąmet. Linkiu gražių darbų!

Projektas „Judėk sveikai“ įpusėjusią vasarą pasitinka su naujovėmis. Šį penktadienį Vytauto parke pradedamos nemokamos zumbos treniruotės. Užsiėmimus ves profesionali trenerė, zumbos instruktorė Lina Mockutė.

„Džiaugiuosi, kad zumba šokių treniruotės atrado vietą „Judėk sveikai“ projekte. Tai smagi, aktyvi ir efektyvi treniruotė. Manau, kad sulauksime daug zumbos gerbėjų ir entuziastų. Raginu visus kauniečius jungtis prie didžiausio nemokamų mankštų projekto Lietuvoje“, – kalbėjo „Judėk sveikai“ organizatorius Giedrius Bielskus.

Pasak instruktorės L. Mockutės, zumba – tai šokio judesių, nuotaikingos muzikos ir kūno rengybos, vadinamojo fitneso, sintezė: „Šios treniruotės skirtos norintiems pagerinti fizinę formą greitai, smagiai ir efektyviai. Tai tikras energijos užtaisas, verčiantis nustumti į šalį blogas mintis ir mėgautis akimirka šaunioje aplinkoje.“

Per valandos trukmės zumbos treniruotę galima sudeginti iki tūkstančio kalorijų.

„Treniruotėje lengvai pritaps ne tik šį stilių jau pamėgę šokėjai, bet ir naujokai. Besimokydami zumbos, jie atpažins salsos, merengue, mambo, sambos, flamenco, hip-hopo ar net pilvo šokio judesius bei kombinacijas“, – šokio privalumus vardijo L. Mockutė.

Zumbos treniruotės vyks kiekvieną trečiadienį ir penktadienį Vytauto parke nuo 18.30 iki 19.30 val. Netinkamomis oro sąlygomis užsiėmimai vyks „Infinity Loft“ patalpose (Laisvės al. 36, II a., įėjimas iš kiemo pusės).

Mylintis senelis iš Kalifornijos Steve Dobbs sukūrė atrakcionų parką vaikams savo kieme. Sukurti parką jį pastūmėjo anūkai, kuriems jis norėjo sukurti pramogą, kuri būtų viena iš priežasčių jį dažniau aplankyti. „Prieš Disneyland’ą varžytis sunku,“ juokėsi Styvas.

Steve dobbs, turi 30 metų patirties aviacijos inžinerijos srityje.  Dažniausiai jis dirbo prie lėktuvų Boeing.  Parko įkūrimo istorija prasidėjo tada, kai jo žmona nusprendė atsikratyti „Madame Alexander“ lėlių, kurios jai tuomet pasirodė bevertės. Pasitelkęs vaizduotę, lėles jis iškabino tunelyje, kurį pagamino naudojant kalėdines dėliones. Jis norėjo sukurti „Karibų piratų“ teminį atrakcioną. Jis netgi panaudojo stalo teniso kamuoliukų svaidyklę kaip patranką, kuri suteiktų šiek tiek dramatiškumo. Po šio eksperimento jis pastebėjo, kad jo kūrinėlis turi jaukumo jausmą ir primena pramogų parką. Vėliau jis pastatė traukinio bėgius, kuriais važinėja elektriniai vagonai vaikams. Pamatęs savo anūkus džiūgaujančius, jis nusprendė parkelį plėsti.

„Mano vaikams viešint pas jį, jis tiesiog galvojo, kaip būtų galima juos pralinksminti.“ „Aš nemanau, kad jis kada nors manė, kad pastatys teminį parką, bet pamačius vaikų džiaugsmą ir jų susidomėjimą, jis sustoti tiesiog nebegalėjo,“ sakė Linder.

Dobbsland – taip vadinasi Steve Dobbs sukurtas teminis parkas. Jam besiplečiant, jis paprašė savo studentų pagalbos iš Kalifornijos valstijos politechninio universiteto. Kartu jie pastatė kalnelius iš PVC plastikinių vamzdžių. Kalneliai pasiekia net iki 19km/h greitį, kuris yra tikrai įspūdingas, turint omenyje iš ko viskas pagaminta. Dabar kalneliai oficialiai užregistruoti ir Steve Dobbs sukurtu parku, gali pasidžiaugti visi.

„Mano mama ypač nuolanki,“ sakė Linder. „Kartais ji pažiūri į kiemą ir papurto galvą, bet ji tiesiog nori, kad jos vyras būtų laimingas ir džiaugtųsi savo senaties atostogomis. Tai jo pašaukimas, kurį jis tiesiog dievina.“ „Mane tai itin įkvepia, atsižvelgiant į tai, kad per gyvenimą tiek daug pasiekęs žmogus, vis dar randa laimės kurdamas, ir džiugindamas kitus. Parką jis pastatė ne dėl savęs. Turėtumėte pamatyti jo veido išraišką, kai jis pamato kitus žmones džiūgaujant. Matyti jį laimingą, man reiškia labai daug.“

twitter.com/jeffgritchen nuotr.

Taip pat skaitykite: 60 metų vyras įgyvendino savo gyvenimo svajonę ir tapo modeliu

Buvęs Ukrainos ekonominės plėtros ir prekybos ministras Aivaras Abromavičius, vykdęs Ukrainoje sėkmingas ekonomikos modernizavimo ir valstybės įmonių skaidrinimo reformas, sutiko savo patirtį panaudoti ir Lietuvoje. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio kvietimu Aivaras Abromavičius sutiko prisijungti prie formuojamos būsimos TS-LKD vyriausybės komandos.

„Aivaro Abromavičiaus sėkminga ir pasaulyje plačiai vertinama patirtis krizės ir karo sąlygomis reformuojant Ukrainos ūkį yra ypač vertinga. Todėl džiaugiamės, kad A.Abromavičius sutiko ją pritaikyti ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje, dirbdamas naujai formuojamos TS-LKD būsimos vyriausybės komandoje. Lietuvoje taip pat turime didelių iššūkių su neefektyviai ir neskaidriai veikiančiomis valstybės įmonėmis, kur reikalinga tvirta valia, aukščiausios kompetencijos ir atsparumas interesų grupių spaudimui“, – teigė G.Landsbergis.

Pasak G.Landsbergio, šiuo metu formuojamos būsimos TS-LKD vyriausybės kandidatų komandos galutinė sudėtis bus pristatyta rugsėjį.

„Esu Ukrainos ir Lietuvos patriotas, todėl norėčiau savo patirtį, vykdant dideles ekonomikos modernizavimo ir skaidrinimo reformas, pritaikyti ir Lietuvoje. Nors Lietuva yra gerokai toliau pažengusi nei Ukraina, tačiau norint sėkmingai konkuruoti globaliame pasaulyje ir neatsilikti nuo artimiausių kaimynų, būtina sparčiau judėti į priekį. Kaip ir Ukrainoje, noriu dirbti su nauja karta, vakarietiškos patirties žmonėmis, kad galėtume padaryti reikšmingų darbų ne siauroms interesų grupėms, bet visai visuomenei”, – teigė Aivaras Abromavičius.

Apie savo atsistatydinimą iš Ukrainos ekonominės plėtros ir prekybos ministrų A. Abromavičiaus pranešė vasario pradžioje, pareikšdamas, kad negali būti „širma korupcijai“, žlugdančiai jo pastangas atgaivinti karo nuniokotos Ukrainos ūkį. Dirbdamas vyriausybėje jis subūrė reformatoriškiausią komandą ir įvykdė reikšmingiausias reformas Ukrainos ekonomikos ministerijos istorijoje. Jo pastangomis buvo efektyvinama bei skaidrinanma valstybės įmonių veiklą, kovojama su korupcija, pertvarkyti viešieji pirkimai, vykdytos dereguliacijos reformos, panaikinant perteklines biurokratines kliūtis laisvai prekybai ir gerinant verslo sąlygas.

Vien savo ministerijoje jis atleido kone pusę darbuotojų, mažindamas etatų skaičių nuo 1.200 iki 600. Tarptautinės bendruomenės Aivaras Abromavičius buvo įvertintas kaip vienas geriausių visų laikų Ukrainos ekonomikos ministrų.

Vakar, liepos 21 d. įvyko vienas paskutiniųjų dainuojamosios poezijos festivalio „Senamiesčio žiogas“ renginių. Koncertą pradėjo jauna perspektyvi atlikėja Deimantė Rūtėnaitė.

Antrasis koncerte pasirodė Andrius Zalieska  – visiems geriau žinomas, kaip grupės „Arbata“  vokalistas ir idėjinis vadas. Festivalio scenoje jis pasirodė su įdomiu ir intriguojančiu sąstatu:  fleitininke Vaida Skardžiuviene bei perkusijos meistru Martynu Nugaru.

Trečioji pasirodė Ieva Narkutė su gitaristu Aurimu Driuku, kuri festivalyje koncertuoja jau dešimtus metus. Viso renginio metu vaikai ir jaunimas dalyvavo kūrybinėse „Paukščio spintos“, eko dizaino „Kūrybos Kampas 360“, „Vaikystės sodas“ organizuojamose dirbtuvėse.

Taip pat vaikai ir jaunimas buvo gražinami laikinomis taturuotėmis ir piešinėliais ant veido bei rankų. Po pertraukos koncertavo Nedos ir Olego Ditkovskio duetas, kuris skambėjo, kaip vienas, idealiai sustyguotas instrumentas.

Koncertą galingai užbaigė Domantas Razauskas, su kuriuo scenoje buvo visa septynių žmonių grupė – „Karališkasis Džiaugsmo Arkestras”. Festivalio paskutinis koncertas įvyks rugpjūčio 18 d., Daugirdo amfiteatre, kuriame dalyvaus A. Kaniava su grupe, K. Smoriginas, grupės “Antikvariniai Kašpirovskio dantys” ir “Baltasis kiras”.

© Mildos Dambrauskaitės nuotr.

© Mildos Dambrauskaitės nuotr.

© Mildos Dambrauskaitės nuotr.

© Mildos Dambrauskaitės nuotr.

© Sigito Lukoševičiaus nuotr.

© Sigito Lukoševičiaus nuotr.

© Sigito Lukoševičiaus nuotr.

© Sigito Lukoševičiaus nuotr.

 © Vitos Kučinskienės nuotr.

© Mildos Dambrauskaitės nuotr.

© Lauros Deliusės nuotr.

© Lauros Deliusės nuotr.

© Lauros Deliusės nuotr.

© Mildos Dambrauskaitės nuotr.

© Sigito Lukoševičiaus nuotr.

© Mildos Dambrauskaitės nuotr.

© Sigito Lukoševičiaus nuotr.

© Mildos Dambrauskaitės nuotr.

© Mildos Dambrauskaitės nuotr.

© Mildos Dambrauskaitės nuotr.

© Mildos Dambrauskaitės nuotr.

© Mildos Dambrauskaitės nuotr.

© Mildos Dambrauskaitės nuotr.