Mėnesį trukęs patalpų nuomos konkursas – baigtas, o Kauno Centrinis knygynas Laisvės alėjoje turi naujus šeimininkus. Liepos mėnesį čia veiklą turėtų pradėti prekės ženklą „Pegasas“ valdanti bendrovė „ALG Knygynai“.

„Įvertinę bendrovės veiklos rezultatus įsitikinome, kad šis kandidatas mums yra tinkamas. Nors tai buvo vienintelis konkurso dalyvis, tikime, kad jis sėkmingai plėtos knygyno veiklą ir bus naudingas miestui“, – sakė Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Petrauskas.

Konkurso sąlygose numatyta minimali patalpų nuomos kaina buvo  10 eurų už kvadratinį metrą, tačiau „Pegasas“ konkurse pateikė 15 eurų siūlymą.

„Džiaugiamės turėdami galimybę padėti miestui išsaugoti kultūros paveldu tapusį Centrinį knygyną. Stengsimės išlaikyti jo veidą ir stilių, kartu ieškosime galimybių, kaip pritraukti daugiau žmonių, galvosime, kaip išnaudoti papildomas patalpas, ruošime renginių planą“, – kalbėjo bendrovės „ALG Knygynai“ direktorė Ligita Šaltienė.

Iki šiol pusė visų knygyno patalpų buvo paverstos sandėliu. Ateityje prekybinė ekspozicija turėtų gerokai išsiplėsti ir užimti apie 80 proc. bendro ploto, kuris siekia 415 kvadratinių metrų. Be to, naujieji šeimininkai privalės išsaugoti dabartinį knygyno interjerą ir ant pastato fasado esančią iškabą. Netgi Centrinio knygyno pavadinimas rinkodaros ir reklamos tikslams privalės būti naudojamas toks pats, nepakeistas. Mažiausiai kartą per mėnesį čia privalės vykti nemokami kultūriniai renginiai.

„Tikimės, kad Kauno Centrinis knygynas džiugins kauniečius ir miesto svečius kaip vieta, kurioje draugaus sena ir nauja, kur tinkamas knygas galės rasti įvairaus amžiaus skaitytojai. Tai vieta, kurioje rašytojai galės susitikti su skaitytojais. Pagalvosime apie renginius ir patiems mažiausiems, būsimiems skaitytojams. Tikime, kad dirbdami kartu su Kauno miesto savivaldybe ir girdėdami kauniečių lūkesčius, sukursime išskirtinę kultūrinę erdvę, kuria galėsime didžiuotis“, – pridūrė L. Šaltienė.

Laikydamiesi konkurso sąlygose pateiktų įpareigojimų, nuomininkai jau susitiko su dabartiniu Kauno centrinio knygyno personalu ir pateikė pasiūlymus dirbti toliau.

Kelios paros be jokio poilsio, kai nusnūstama tik autobusiuke važiuojant iš vienos fermos į kitą. Jokios galimybės nusiprausti ir pasikeisti drabužių. Be priežasties atimama alga. Visa tai Anglijoje patyrę lietuviai laimėjo istorinę išnaudojimo bylą, prieš britų bendrovę.

Šeši emigrantai iš Lietuvos kaltino bendrovę „DJ Houghton Catching Services Limited“ išnaudojimu bei netinkamu elgesiu ir reikalavo kompensacijos. Būsimas darbdavys tuo metu skelbė, kad fiziškai stiprūs lietuviai reikalingi pagalbiniam darbui įvairiuose ūkiuose. Žadėjo ne tik gerą atlyginimą, bet ir padorias gyvenimo sąlygas bei transportą iš Lietuvos, o vėliau ir atgal. Su darbininkais iš Lietuvos britai elgėsi kaip su vergais – apgyvendindavo parazitų pilname name, neduodavo valgyti, liepdavo dirbti sulaužytais šonkauliais.

Jungtinės Karalystės civilinių bylų teismo teisėjai penktadienį priėmė nutarimą nukentėjusių lietuvių naudai ir pripažino kompanijos „DJ Houghton“ savininkus kaltais dėl neteisėtų mokesčių ėmimo, neteisėto atlyginimų neišmokėjimo bei nesugebėjimo užtikrinti adekvačių pragyvenimo ir darbo sąlygų.

Šeši 19 – 58 metų nukentėjusieji siekė kompensacijos už sužalojimus, neapmokėtas darbo valandas ir sveikatos bei saugumo pažeidimus. Jos dydis bus nustatytas vėliau. Ši byla vadinama pirmuoju vergovės XXIa atveju Anglijos šalyje. Tai tapo unikalus atvejis vakarų Europoje ir įrodymas, kad net ir išsivysčiusiame vakarų pasaulyje pasitaiko vergovės atvejų.

Kompanija, kurioje dirbo lietuviai priklausė pagyvenusiai britų porai, tačiau jie patys prie samdinių neidavo, visą juodą darbą atlikdavo lietuvis pagalbininkas. Pirmąją darbo dieną brigadininkas tikrindavo kiek jėgų turi naujokai, o nuo pasiekto rezultato priklausė ateitis, silpnesni pasilikdavo viename ūkyje, o stipresni buvo vežami į specialų ūkį, kaip paaiškėjo vėliau – vergų namą. Jame prasidėdavo sunkūs darbai ir nenormuotos darbo valandos, po 18-20 valandų per parą.

Vištų fermų būklė buvo tragiška, jose nebuvo laikomasi nei higienos, nei darbo saugos normų. Ne vienas darbininkas po savo pamainos bėgdavo vemti, daug kam įsiskaudėdavo galvą, bet dėl šių dalykų jie niekada nesiskundė, jiems tai atrodė įprastos darbo sąlygos. Darbininkai vištinėse nuolat buvo užgauliojami, vadovai juokdavosi, kad Anglijoje emigrantai neturi jokių teisių. Vergvaldžiais dabar Anglijoje vadinami ūkininkai, nelegaliai pasamdytus višgaudžius kontroliavo griežčiau nei kalėjime. Vištų fermoje vyrai plušėjo be poilsio, troško nuo smarvės ir pinigines bausmes gaudavo net už neišplautą kavos puodelį, tačiau pasitaikydavo ir kitokių, dar žiauresnių bausmių: prižiūrėtojai juos mušdavo ar net pjudydavo šunimis.

Visa tai lietuviai kentėjo apie vienerius metus. Visus nuskriaustuosius suvienijo lemtinga skriaudėjų klaida, jie nusprendė pasisavinti lietuvių kruvinu prakaitu uždirbtus pinigus. Dvejus metus ši byla buvo neviešinama, tyrėjai rinko duomenis, visi liudytojai buvo saugomi. Tačiau ilgainiui ieškinys išvydo dienos šviesą ir visą Didžiąją Britaniją sukrėtusi višgaudžių istorija ilgą laiką buvo aptarinėjama didžiausiuose šalies dienraščiuose bei svarbiausiose žinių laidose.

Nors susidomėjimas ekologinėmis problemos didėja, vis dar retai susimąstome apie vieną iš didžiausią grėsmę darniam ir „žalesniam“ pasauliui keliančių mūsų kasdienybės aspektų – po savęs paliekamų atliekų kiekį. Per dieną žmogus išmeta apie 2 kilogramus šiukšlių, tai yra du kartus daugiau nei prieš 30 metų. Ar pagalvojame, koks kiekis atliekų susidaro per metus?

Birželio 19 d. edukacinis projektas „Kūrybos kampas 360° visus neabejingus ekologinėms problemoms, ekoprofesionalus ir ypač šeimas su vaikais pakvies į seminarą apie darnų vartojimą, teisingą rūšiavimą ir antrinį dizainą.

Pagrindinė Kauno technologijos universiteto (KTU) „Santakos“ slėnyje vyksiančio seminaro pranešėja – Bea Johnson – yra jokio švaistymo ir atliekų (angl. zero waste) ekspertė, konsultantė ir rašytoja, atvyksianti iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Bea laikoma „zero waste“ judėjimo pradininke, padėjusia pamatus šiam vis populiarėjančiam gyvenimo būdui. Jos knyga „Zero Waste Home“ tapo bestseleriu ir yra išversta į 11 kalbų. Gyvenimas be šiukšlių – tokia pagrindinė šio judėjimo mintis ir siekiamybė.

Johnson teigia, kad pirmas dalykas, kurį galime padaryti, norėdami sumažinti švaistymą ir atliekas, yra atsisakyti visų dalykų, kurie mums yra siūlomi nemokamai – lankstinukų, produktų mėginukų, plastikinių maišelių. Imdami šiuos dalykus, kuriuos vėliau vis tiek išmetame, be reikalo apkrauname savo namus. „Zero waste“ pradininkė taip pat pabrėžia tokio gyvenimo privalumai – sutaupoma laiko, pinigų, pagerėja šeimos narių sveikata, taigi gyvenimas be šiukšlių yra naudingas ne tik aplinkai, bet ir pačiam žmogui.

Organizatorių archyvo nuotr.

„Kūrybos kampo 360°” įkūrėjas, pokyčių lyderis Giedrius Bučas seminare pasakos apie antrinį dizainą (angl. trash design), t.y. kaip kartą panaudotus ir pasidėvėjusius daiktus galime prikelti naujam gyvenimui. Giedrius teigia, kad svarbiausias šio projekto tikslas ir žinutė – tvaresnis, darnesnis ir švaresnis pasaulis ateities kartoms. „Kūrybos kampo 360°” dalyvauja tarptautinėje ne pelno siekiančios organizacijos „Reach for Change“ programoje, kurios pagrindinis tikslas yra investicija į asmenybes – socialinius verslininkus, padedančius kurti geresnį pasaulį vaikams.

Vienas iš efektyviausių šiukšlių ir atliekų mažinimo būdų yra rūšiavimas, tačiau dažnai abejojame, ar rūšiuojame teisingai. Į visus klausimus apie teisingą rūšiavimą seminare atsakys Bena Razbadauskienė, VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacijos“ atstovė.

KTU Aplinkos inžinerijos instituto atstovės Inga Gurauskienė ir Monika Raugevičiūtė pasakos apie darnų vystymąsi, tausojantį vartojimą ir svarbų verslo ir žmonių bendradarbiavimą pereinant nuo linijinės prie žiedinės ekonomikos.

Organizatorių archyvo nuotr.

„Kūrybos kampas 360°” visus neabejingus ekologinėms problemoms, ekoprofesionalus ir ypač šeimas su vaikais kviečia į seminarą apie darnų vartojimą, teisingą rūšiavimą ir antrinį dizainą. Vaikai galės dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėlėse, bus galima apžiūrėti antrinio dizaino objektų parodą iš Suomijos, o po seminaro vyks po diskusija ir pašnekesiai.

Nemokamas seminaras „Pirmiausia turime išmokti pasakyti „ne“ vyks birželio 19 d., sekmadienį, 10.30 val. KTU „Santakos“ slėnyje (K. Baršausko g. 59, Kaunas).

Norvegija visiškai atsisako bendzininių ir dyzelinių degalų, nusprendė, kad per ateinančius devynerius metus visiškai sustabdys jų naudojimą ir bus draudžiama važinėti su tokiu kuru varomais automobiliais. Norvegija įpareigoja nebepirkti naujų automobilių, kurių išmetamaisiais vamzdžiais į orą sklistų teršalai, tačiau ragina žmones pirkti elektromobilius, kurie varomi elektra ir nekenkia aplinkai. Toks Norvegijos tikslas planuojamas įgyvendinti iki 2025 metų. Tai svarbus sprendimas šaliai, kuri yra viena iš didžiausių naftos eksportuotoju pasaulyje.

Norvegijoje jau ne pirmas kartas, kai paskelbiamas įstatymas, siekiantis paversti šalį žalesne. Pastaraisiais metais imtasi drastiškų pokyčių šalyje, kad įgyvendintų daugelio žmonių svajonę – saugoti ir puoselėti gamtą. Dar visai neseniai paskelbė, jog atsisako miškų kirtimo, kad šioje Skandinavijos šalyje yra griežtai draudžiama naudoti bet kokias priemones, jei tai keltų grėsmę miškų gerovei. Dabar paskelbta, kad išsikėlė sau naują tikslą – iki 2025 metų uždrausti naudoti iš naftos žaliavų pagamintus degalus automobiliams. Siekis 100 proc. panaikinti degalais varomus automobilius, gal ir nėra visiškai tikslingas, tačiau jau dabar šalyje yra 24proc. naudojamų automobilių, kurie varomi elektra. Norvegija jau dabar yra laikoma šalimi, kurioje yra didžiausias skaičius naudojamų elektromobilių pasaulyje, čia visiškas dyzelinio ir bendzininio kuro uždraudimas būtų mažiausiai jaučiamas, nei bet kokioje kitoje šalyje. Vienai iš įmonių, kurioje gaminami elektromobiliai „Tesla“, tai puiki žinia, kadangi norvegai jau ne vienerius metus naudoja šios įmonės sukurtus automobilius. Šiuo metu vienas iš didžiausių Norvegijos siekių, raginti visus, be išimties, žmones naudoti elektromobilius.

Kaip rašo svarbus dienraštis Norvegijoje „Dagens Næringsliv“, jau gana ilgą laiką bandyta priimti įstatymą, kuris draustų pirkti naujus degalais varomus automobilius, tačiau iki šių dienų šis įstatymas nėra iki galo užbaigtas ir priimtas. Tačiau dabar, kaip skelbiama, keturios svarbiausios Norvegijos politinės partijos susitarė dėl naujos energijos naudojimo politikos, kuri apims naujų automobilių pirkimo draudimą iki 2025 metų. Šis įstatymas dar nėra galutinai aptartas ir priimtas, tačiau neišvengiamas. Kaip rašo Amerikos žiniasklaida CNBC (Consumer News and Business Channel), Norvegijos automobilių pardavimo skaičius yra mažiausias Europoje, praėjusiais metais šalis pardavė šiek tiek daugiau nei 150 000 automobilių. Tačiau, galima manyti, kad draudimas vartoti degalus, pakels automobilių pirkimo skaičių ženkliai, kai žmonės bus priversti pakeisti savo vairuojamą automobilį į elektromobilį.

Norvegija neseniai atskleidė ir kitus savo planus, susijusius su transportu. Pavyzdžiui Oslo miestas, paskelbė ambicingą pasiūlymą, neleisti privačių automobilių (išskyrus viešąjį transportą) į miesto centrą iki 2019 metų. Pagrindinis to tikslas, kad mieste sumažėtų išmetamųjų dujų smogas, kad miesto centras taptų labiau priimtinas ir tinkamas gyventi. Tai siekis, skatinti žmones keliauti autobusais, dviračiais.

Taip pat skaitykite: Norvegija tapo pirma šalimi pasaulyje uždraudusi miškų kirtimą

Sekmadienį Orlande įvykdytos žudynės gėjų klube – ne pirmas išpuolis prieš šią bendruomenę JAV istorijoje. Prieš beveik dvidešimt metų Ameriką sukrėtė jauno studento iš Vajomingo valstijos žmogžudystė. Jo tėvai atvyksta į Vilnių, tam, kad papasakotų savo sūnaus istoriją.

1998 m. spalį homoseksualus Vajomingo universiteto studentas Matthew Shepardas buvo brutaliai sumuštas, kankintas ir paliktas mirti. Pririštas prie tvoros, komos būsenoje Matthew atsitiktinai rastas tik po aštuoniolikos  valandų, praėjus dar keturioms dienoms dvidešimt vienerių metų vaikinas ligoninėje mirė. Nusikaltimą įvykdę Aaronas McKinney ir Russellas Hendersonas už nužudymą nuteisti kalėti po dukart iki gyvos galvos – tiesa už eilinę žmogžudystę.

Žudikai, liudydami teisme, prisipažino, kad Matthew į savo furgoną įsiviliojo apsimesdami gėjais, nes galvojo, kad jis pats yra gėjus, o seksualinė orientacija tapo nusikaltimo motyvu. Vieno iš žudikų mergina teismo proceso pradžioje taip pat patvirtino savo buvusio partnerio neapykantą homoseksualiems vyrams, tiesa, vėliau savo parodymus keitė.

Ironiška, kad tuo metu Vajominge šios aplinkybės didelės reikšmės neturėjo – nusikaltimas įvykdytas dėl seksualinės orientacijos nebuvo laikomas neapykantos nusikaltimu. Tam pakeisti prireikė dar dešimties metų.

1998 m. spalį JAV buvo sukrėstos – žmonės languose degė žvakes, rinkosi miestų skveruose. Atrodė, kad ši mirtis supurtė visuomenę ne mažiau nei prieš maždaug du dešimtmečius įvykdyta Harvey Milko žmogžudystė San Franciske. Makabriška, tačiau per savo sūnaus laidotuves Dennis Shepardas po kostiumu dėvėjo neperšaunamą liemenę: „Vestboro baptistų bažnyčios nariai į atsisveikinimo ceremoniją atsinešė plakatus su homofobiškais šūkiais. Jei teisingai pamenu, ceremonijoje dalyvavo specialusis apsaugos būrys, saugojęs tiek mus, tiek „protestuotojus“, – su manoteises.lt prisiminimais dalijasi Juddy Shepard.

Tragedija pakeitė šalį

Pagerbdami sūnaus gyvenimą ir siekius, J. ir D. Shepardai dar 1998 m. įkūrė Matthew vardu pavadintą fondą. Iki tol nieko bendro su aktyvizmu neturėjusi pora pradėjo keliauti po Valstijas ir pasaulį bei pasakoti tragišką savo sūnaus istoriją. Kaip sako J. Shepard, taip atsirado naujas draugų ir aktyvistų ratas, o kartu ir aiškus tikslas – paskatinti JAV visuomenę pripažinti, kad nusikaltimai, kurie įvykdomi dėl neapykantos LGBTI (lesbietės, gėjai, biseksualūs, translyčiai, interseksualūs) žmonėms, turi būtų laikomi neapykantos nusikaltimais.

Nors atrodė, kad 1998 m. pabaigoje Amerika iš tiesų buvo sukrėsta, tačiau neapykanta LGBTI bendruomenei – niekur nedingo.  George Busho pergalė 2001 m. prezidento rinkimuose taip pat nieko gero nežadėjo, priešingai, prasidėjo aštuonerių metų ledynmetis: „Abi Busho kadencijos pasižymėjo visišku LGBTI žmonių teisių ignoravimu, o jo vieša laikysena skatino homofobiškas grupes nebijoti, agresyviau reikšti savo neapykantą“, – prisimena J. Shepard. Tik pasikeitus daugumai JAV Kongrese bei prezidentu tapus demokratui B. Obamai, įstatymas pagaliau priimtas 2009 m.

Pasiekę pergalę, Shepardai toliau dirba LGBTI teisių srityje. 2014 m. Shepardai vyko į Rusiją, kurioje susitiko su tėvais, turinčiais LGBTI vaikų ir kalbėjosi apie meilę savo atžaloms bei jų lytinės tapatybės priėmimą.

,,Nors mūsų patirtys skiriasi, tačiau kartu visi esame susidūrę su savo valstybių vadovų ir institucijų atstūmimu, pasipriešinimu mūsų artimųjų lygiateisiškumui. Deja, LGBTI žmonių teisių nepaisymas – visa dar visuotinė praktika“, – sako J. Shepard.

Ketvirtadienį Rusųs dramos teatre, festivalio „Baltic Pride 2016“ metu, J. ir D. Shepardai dalinsis savo sūnaus istorija renginio „Pride Voices“ metu. Penktadienį, kino centre ,,Skalvija“ vyks dokumentinio filmo ,,Mattas Shepardas yra mano draugas“ peržiūra, po kurio taip pat vyks susitikimas su M. Shepardo tėvais.

2010 m. pasirodė Judy Shepard knyga „Kodėl Matas?“ (angl. The Meaning of Matthew: My Son’s Murder in Laramie, and a World Transformed). Lino Andronovo į lietuvių kalbą išverstoje ištraukoje J. Shepard prisimena akimirką, kai ji sužinojo, kad jos sūnus – sunkiai sužeistas.

Dažnai sakoma, kad prieš mirtį mes matome baltą šviesą. Aš pagalvoju, ar būtent tai matė Matas paskutinę savo sąmoningą naktį, o gal paskutinis dalykas kurį jis regėjo buvo neapykantos kupinas Araono Makinėjaus (Aaron McKinney) veidas.

Telefono skambutis pažadino mane tarsi smūgis maždaug 5 valandą ryte, ketvirtadienį, 1998 metų spalio 8 dieną. Mano vyras Denis ir aš tuomet gyvenome Dhahrane, Saudo Arabijoje, kur jis dirbo statybos saugos vadovu. Aš iškart pamaniau, jog skambina mano dvidešimt vienerių metų sūnus, Matas, kuris gyveno Laramie mieste ir studijavo politikos mokslą bei tarptautinius santykius Vajomingo universitete. Tokiu paros metu beveik visuomet skambindavo jis. Ne taip, kaip kiti mūsų šeimos nariai ir draugai Amerikoje, kurie prieš skambindami paprastai pasiskaičiuodavo devynių valandų skirtumą tarp Vajomingo ir Saudo Arabijos. Atrodė, kad Matas visuomet gyveno tuo konkrečiu momentu ir norėdavo pasidalinti mintimis su kuo nors čia ir dabar, nesvarbu, kiek laiko būdavo kitur. O gal jis tiesiog galvodavo, kad šiam paskaičiavimui reikia per daug matematikos žinių.

Kartais jis skambindavo pakalbėti apie naują draugą, sutiktą kavinėje, nes Matui patikdavo pakalbinti nepažįstamus žmones prie puodelio kavos. Kitais kartais jis norėdavo išgirsti mano nuomonę apie kažką išgirsto per naujienas arba papasakoti man apie kažkokius naujai prasidėjusius įvykius. „Ar girdėjai, kas atsitiko princesei Dianai? Ji žuvo!“ – kiek daugiau negu prieš metus jis kartą sušuko man pakėlus ragelį.

Žinoma, nebuvo taip, kad aš nesuprasčiau ir neįvertinčiau tokio jo impulsyvumo. Matas ir aš buvome labai artimi, tokie artimi, jog kartais atrodydavo, kad mes semiamės energijos vienas iš kito. Aš visad jaučiau, kad dėl kažkokios priežasties ryšys tarp mūsų buvo stipresnis negu įprasti santykiai tarp motinos ir vaiko, galbūt dėl to, kad mes buvome labai reikalingi vienas kitam kai kūdikystėje Matą kankindavo pilvo diegliai, aš buvau jauna mama, o Denis atrodė nuolat keliaujantis darbo reikalais.

Dabar, kai Matas jau buvo suaugęs ir mes gyvenome skirtinguose žemynuose, kuriuos skyrė vandenynai, mūsų pokalbiai tapo trumpesni negu man norėtųsi (kai minutė pokalbio kainavo penkis dolerius, jie turėjo tokie būti) ir retesni negu paprastai. Tačiau kai jis paskambindavo tais ankstyvais rytais arba vėlyvais vakarais, džiaugsmas išgirdus jo balsą lengvai atstodavo bet kokį prarastą miegą.

Tačiau telefono skambutis tą ketvirtadienio rytą buvo ne Mato. Tai buvo skambutis dėl jo. Kai vyras kitame laido gale prisistatė kas esąs – gydytojas iš skubios pagalbos priimamojo „Irvinson Memorial“ ligoninėje Laramie mieste -, man atėmė žadą.

Aš neprisimenu, ką jis kalbėjo ar ką aš po to dariau. Nesu tikra, ar šis skambutis ar mano žadą atėmęs šūktelėjimas pažadino vis dar miegantį Denisą. Kas tai bebuvo, Denisas paėmė iš manęs telefono ragelį ir tuomet, po kone begalinės tylos, kažką sumurmėjo, tarsi bejėgį ir gedulo kupiną atodūsį, kokio aš niekada iki šiol nebuvau girdėjusi ir po to niekada daugiau negirdėjau. Dėl to, kad aš šį atodūsį išgirdau iš savo vyro, kurio santūrus būdas yra toks tipiškai vyriškas kaip „Wrangler“ džinsai ir kaubojaus batai, supratau, kad mano didžiausios baimės pasitvirtino.

Matą užpuolė. Jis buvo sužeistas į galvą taip smarkiai, kad jo galimybės išgyventi buvo beveik nulinės.

„Deja“, – pasakė daktaras Kantvėjus Denisui, – „Mato žaizdos yra tokios rimtos, kad jį reikėjo pervežti keturiasdešimt mylių į pietus nuo Laramie miesto, į ligoninę Fort Kolinse, Kolorado valstijoje, turinčią geresnę įrangą gydyti galvos traumas“.

Skambutis buvo labai trumpas, jis truko tik penkias minutes, tačiau jo pakako ne tik apversti mūsų pasaulį aukštyn kojomis, bet ir pakreipti jį visiškai priešinga kryptimi. Aš atsimenu, kad nei Denis, nei aš beveik neturėjome ką pasakyti gydytojui ar vienas kitam. Vietoje to, mūsų galvos ūžė nuo minčių: Kas? Kur? Kodėl? Ir, svarbiausia, kaip laikosi Matas? Tačiau Kantvėjus negalėjo atsakyti į jokius mūsų klausimus, išskyrus tai, kad reikalai atrodė prasti ir kad vienintelis žinomas dalykas buvo tas, jog policija surado Mato Vajomingo universiteto studento pažymėjimą. Būtent šio pažymėjimo dėka gydytojas ir galėjo paskambinti telefonu, kuris buvo nurodytas nelaimės atveju. Ligoninė paskambino iškart kai tik jai buvo praneštas mūsų numeris Saudo Arabijoje.

Visa likusi ryto dalis buvo tarsi rūke. Aš prisimenu galvojanti: „Jeigu aš sugriūsiu dabar, mes niekada nenusigausime pas jį“. Denis ir aš buvome šoke ir tarsi įjungėme autopiloto programą, žinodami, kad mes turime sutvarkyti tam tikrus reikalus prieš pasiduodami savo baimėms.

Kaip ir visiems tėvams, mūsų pagrindinis troškimas buvo kuo greičiau atsidurti šalia savo sūnaus. Deja, visa tai atsitiko už aštuonių tūkstančių mylių. Skrydis į Denverį per Amsterdamą ir Mineapolį buvo tik po devyniolikos valandų. O šalia visos šios sunkiai suvokiamos situacijos mums dar reikėjo tvarkytis su Saudo Arabijos biurokratija ir gauti tinkamus dokumentus išvykti. Denis ir aš turėjome laukti beveik visą dieną, kad galėtume pradėti kelionę pas Matą. Mes šį laiką išnaudojome skambindami keliems giminaičiams Amerikoje, kad papasakoti apie tai kas atsitiko ir užsitikrinti, kad Fort Kolinse Matas nebus vienas. Mes abu nežinojome, ką atvykę rasime ar ką mums reikės daryti atvykus į Koloradą.

Kol Denis ir aš karštligiškai pakavome savo lagaminus ir tvarkėme dokumentus tam, kad nereikėtų žiūrėti į lėtai slenkančias laikrodžio rodykles, o aš kaip įmanydama stengiausi išlaikyti viltį. Denis ir aš labai nedaug žinojome apie Mato sužalojimų pobūdį ir visiškai nieko nežinojome apie jo užpuolimo aplinkybes, tik tiek, kad jis buvo sunkiai sužalotas ir jo gyvybė, geriausiu atveju, kabojo ant siūlo. Tuo momentu mes labai norėjome tikėtis, kad Matas pagis. Tačiau mūsų pati mažiausia, ir galbūt pati realiausia viltis buvo kad jis išgyvens bent tol, kol mes galėsime būti su juo, būti šalia.

Tuo devyniolikos valandų laikotarpiu kai Denis ir aš laukėme Dhahrane, mes nuolat palaikėme ryšį su Irvinsono ligonine ir vėliau su „Poudre Valley“ ligonine. Tačiau visą tą laiką jie labai mažai galėjo pasakyti apie tai, kad Matui nutiko. Nors ligoninės personalas žinojo, kad Matas buvo užpultas, nes jo žaizdos buvo tokios rimtos, kad kito paaiškinimo tiesiog nebuvo, tačiau niekas negalėjo pasakyti, kas tai padarė mano sūnui ar kodėl. Pagalvojus apie tai aš supratau, kad kiek aš bespėliočiau, tai nepadės atsakyti nė vieno iš tūkstančio mane kamavusių klausimų. Net jeigu būčiau gavusi atsakymus, aš žinojau, kad nė vienas jų nepalengvintų mano nerimo ar to siaubingo skausmo, kuris buvo susikaupęs mano sielos gelmėse. Joks atsakymas negalėjo padėti Matui, kuris kabinosi į gyvenimą kiekviena savo įspūdingos stiprybės gija. Taigi, kai mūsų lėktuvas pagaliau pakilo, pirmosios mūsų kelionės dalies metu aš įsikibau į Deniso ranką ir stengiausi prisiversti mąstyti apie geresnius laikus.

Manoteisės.lt

Po praeitais metais išleisto albumo „Degančios akys“ ir surengto didelio koncertinio turo per Lietuvą, legendinis dainų autorius ir atlikėjas Andrius Mamontovas nesiruošia mažinti tempo. Buvęs grupės „Fojė“ lyderis šią vasarą surengs seriją koncertų, kuriuose gros tiek su savo dabartine grupe, tiek ir vienas. Jau daugiau nei tris dešimtmečius įvairaus amžiaus gerbėjus džiuginantis savo dainomis Andrius pristato nuotaikingą, svajokliškai-vasarišką kūrinį „Aukščiau debesų“ iš jo auksinio albumo „Degančios akys“.

„Paklausykite šios dainos ir mes ją visi kartu dainuosime koncertuose. Muzika man visada buvo, yra ir bus pirmoje vietoje. Vaizdai, kuriuos matote internetui skirtoje dainos vizualizacijoje yra gaivališki įspūdžiai iš mano viešnagės Berlyne. Šiemet lankiausi ten jau du kartus. Berlynas yra mano vienas labiausiai mėgstamų pasaulio miestų. Nuo 1989-ųjų kiekvienais metais apsilankau jame. Pastarąjį kartą vykau ten kūrybiniais-darbiniais reikalais“ – pasakoja atlikėjas.

Gerbuvio afišavimą blogu tonu laikantis muzikantas, išlieka paslaptingas, tačiau nuoširdus ir kalbantis apie svarbius dalykus paprastais žodžiais. Daina „Aukščiau debesų“ iš pirmo žvilgsnio yra himnas nerūpestingoms vasaros nuotaikoms ir nuotykiams, tačiau pažvelgus giliau, atsiveria tarp eilučių paslėptos filosofinės autoriaus mintys.

„Dainos priedainyje yra žodžiai: „Jei turi neišpildytą norą, leisk jam skristi aukščiau debesų…“ Kartais, kad tavo noras išsipildytų, reikia apie jį pasakyti garsiai. Norėčiau, kad vietoj dabar populiarių ir jau gerokai įgrįsusių kandžių komentarų, žmonės užrašytų savo kokį nors neišsipildžiusį norą. Niekada nežinai kas gali tai perskaityti ir galbūt jį išpildyti“ – šypsosi atlikėjas.

Vasarišką Andriaus Mamontovo koncertą jau šį šeštadienį pirmieji pamatys Plungės gyventojai ir miesto svečiai.

Taip pat skaitykite: Andriaus Mamontovo ir Vilijos Vitkutės „Tolimų žvaigždžių šviesa“ [VIDEO]

Sveiki, man 29, mano draugui – 32 metai. Už dviejų su puse mėnesių bus 2 metai kaip draugaujam. Kai susipažinom, man draugas iš karto pasakė, kad jis toleruoja seksą su kitomis moterimis ir neprieštaraus, jei aš norėsiu pasimylėti su kitais vyrais. Jam tai yra normalu, tačiau man su tuo sunku susitaikyti. Kol kas aš nenoriu su kitais vyrais turėti intymių santykių. Man užtenka ir mano draugo.

Atsakymas:

Tačiau Jūsų draugui neužtenka Jūsų vienos. Ir Jus, kaip matau, būdami jau dveji metai kartu, nors ir nenoriai, su tokia padėtimi sutinkate. Tad klausimas greičiau Jums nei Jūsų draugui: kodėl sutinkate su tuo, kas lyg ir daro Jus nelaiminga? Kur šuo pakastas? Kažką savo laiške man nutylite. Aš neapsiimu spėlioti Jūsų vidinių „už“ ir „ne“, kur „už“, matyt, turi daugiau naudos iš tokio bendravimo nei „ne“.  Sprendžiant iš Jūsų draugo pareiškimo, jis yra sąžiningas, tiksliai žinantis ko nori ir ko nenori  žmogus. Jis Jūsų nepalieka, reiškia, jam Jus esate naudinga. Maždaug, ciniškai mąstant, „jeigu šį vakarą negausiu kitos moters, na, nieko baisaus, turiu „nuosavą“, juk vis geriau negu nieko.

Taigi, Jums reikia apsispręsti, ar norite likti su tokiu vyru, ar ne. Jis lyg ir ne vienintelis vyras pasaulyje. Kita vertus, nors ir sakiau, kad nespėliosiu, bet paklausti galiu: gal Jus, dėl kažkokių vidinių psichologinių priežasčių, toks vyras ir tokie santykiai seksualiai uždega? O gal tikitės vyrą pakeisti? Gal manote, kad Jums taip ir reikia? Kad neesate verta kitokių santykių ir kitokio mastymo vyrų? Turiu tik vieną patarimą: jeigu tokie santykiai Jūsų netenkina, palikite savo draugą. Bet kokie bandymai (vyro ir moters tarpusavio santykių kontekste)  keisti tą ar bet kokį kitą  žmogų yra beprasmiai.

Pamilau nuostabaus grožio moterį. Deja, nuostabaus grožio ji buvo tik tą vakarą, o ryte… Nežinau, kaip reaguoti į tokį dirbtinį tinkuotą grožį. Jaučiuosi apgautas ir nusivylęs. Viešumoje ji – gražuolė, o namie – jei ją vesiu – turėsiu pamėklę be veido, liemenėlėmis ir korsetais suformuotu kūnu…

Atsakymas:

Kaip čia dabar? Paėmėte ir pamilote iš pirmo žvilgsnio? Pone, kiek Jums metų? Sprendžiant iš minčių dėstymo tikrai ne 16-ką. Tai argi neaišku, kad antra pusė nesirenkama vien pagal jos išvaizdą ir ne per dvi minutes. Žinoma, jeigu nesi Playboy koncerno savininkas p. H. Hefneris, nes žinia, negražių vyrų nebūna, yra tik neturtingi. Pastarasis sau gali leisti ką nori ir kiek nori. Ką ir daro. O Jums patariu pradžioje keisti požiūrį ir į moterį, ir į santykius.

Dabar apie moters grožį: kvailumas gražiausią moterį padaro bjaurią, o sumanumas ir protas negražiausią paverčia princese. Ar supratote, ką noriu pasakyti? Kaip Gėtė yra pasakęs “Fauste”: “Ne viskas auksas, kas auksu žiba…”

Vienas mano pavaldinys prisipažino jaučiantis man stiprius jausmus ir ėmė manęs siekti. Aš ištekėjusi, jam jaučiu simpatijas, tačiau keisti savo gyvenimo neketinu. Jis nori keisti darbą, nes esą negali manęs kasdien matyti. O aš nenoriu prarasti vertingo darbuotojo. Kaip man pasielgti?

Atsakymas:

Išties nei Jūsų, nei Jūsų darbuotojo padėtis nepavidėtina… tačiau – suprantu įtampos skonį. Jis saldus, kaip ir bet koks draudžiamas vaisius.  Suprantu iš  čia kylančias aistras, geismą, juk prisilietėte  prie net kelių tabu visuomenėje, kuri ir taip kankinama nerašytais draudimais. Pirma, Jūsų žodžiais tariant „vyras yra Jūsų pavaldinys“. Taip, bet ne atvirkščiai. Galia dažnai ir yra erotika, dažnai svaiginanti. Ir galia šiuo atveju spręsti būti ar ne būti  šiam vyrui priklauso Jums, moteriai.  Kartoju, tai – svaigina. Žymiausias  pastaruoju metu pavyzdys – vos Prancūzijos prezidentų netapęs Pasaulio banko prezidentas. Tas, kuris užšoko ant paprastos kambarinės.  Bet jis vyras, jam lyg ir „viskas leidžiama“. Žiūrėkite, kaip prancūzai puolė jį ginti.

Na, kas apgins Jus? Visuomenė pasmerks ir sumals į dulkes. Feministės – šauks valio. Davatkos žegnosis,  bet vietoje maldų šnibždės,  jog ji juk moteris, o ne vyras, „kaip ji galėjo“.

Jus tai puikiai žinote, nes esate išmintingas žmogus, todėl puikiai suprantate pasekmes. Bet vėlgi, sakote, kad „nenorite prarasti gero darbuotojo“. Baikite. Būkime suaugę ir prisiimkime atsakomybę bent prieš patį save: išnyks tas „geras darbuotojas“ ir Jums vėl teks sugrįžti į kasdienybę, kuri, regis, Jums lyg ir nusibodo. Antraip būtumėte padėkojusi tam darbuotojui ir atsisveikinusi. Tuojau pat. Tai kur šuo pakastas?  Gal Jūsų galimai nuobodėjančiose  santykiuose su Jūsų sutuoktiniu? Gal, pradžioje, atvirai išsiaiškinkite su savo antra puse, sutuoktiniu. Kalbėkite apie tai, kas daro Jūsų abiejų gyvenimą ne tokį įdomų, ne tokį seksualų ir erotišką

Dėkui už klausimą, bet kaip Jums elgtis nepatarsiu, atleiskite.

Santuokoje gyvenam 15 m. Jau porą metų nebetenkina seksualinis gyvenimas: sunku atsipalaiduoti, nesinori partnerio glamonėti, liesti. Pasidariau pasyvi, dažnai akto metu mintyse jį įžeidinėju, keletą kartų net sudaviau, dėl to jaučiuosi kalta. Šiaip mūsų santykiai puikūs, pakankamai laiko būnam kartu, daug ir apie viską šnekam. Nebuvo didelių nuoskaudų, išdavysčių ar smurto. Negaliu suprasti kas darosi, jaučiuosi labai blogai. Beje, orgazmą visada patiriu, dažnai net kelis iš eilės, tačiau pats procesas nebekelia nei susidomėjimo, nei malonumo. Miglė

Atsakymas:

Gerbiama Migle, nieko nerašote apie savo vyrą. Neaišku, kiek Jums metų, kuo užsiimate ir ar turite vaikų. Pateikti išsamesnės analizės kai tiek daug nežinomųjų, nėra įmanoma. Bendrais bruožais pabandysiu vis dėlto atsakyti. Skaitant Jūsų laišką kyla mintis, kad esate nepatenkinta savimi šiuo savo gyvenimo laikotarpiu. Kodėl? Į šį klausimą galite nesunkiai atsakyti pradžioje pačiai sau, o vėliau ir savo vyrui. Esate nusivylusi –seksualiai – savo antra puse. Ar klausėte savęs, kame glūdi tas nusivylimas? Jis Jums nebeatrodo seksualus, sprendžiant iš Jūsų minčių. Ar tik tame glūdi problema?  Lengviausia ieškoti problemų kitame, ar ne taip?

Jeigu šiaip viskas puiku, kaip teigiate (nors taip akivaizdžiai nėra), tai gal reikėtų ieškoti būdų atgaivinti geismą? Tiek laiko gyvenant kartu, ne pro šalį ne tik patiems atsinaujinti, bet ir pakeisti seksualinio bendravimo būdą, kuris nuvestų jus abu kuo toliau nuo tinginiavimo lovoje, nuo geismą niokojančių įpročių.  Tačiau tam reikia drąsos. Prašau, pasiskaitykite mano knygą „Eroto glėbyje“. Yra visose Lietuvos knygynuose.

Žinote, pasiūlysiu kelis patarimus, bet jie – kaip tos tabletės nuo skausmo – padės gal tik kuriam laikui, jeigu nesiimsite rimtų pokyčių. Ar dažnai kartu išvažiuojate atostogų? Einate į teatrą, kiną? Pasirenkate gerą – erotišką? video filmą vakarui dviese? Gal pakeiskite aplinką kiek originaliu būdu: užsisakykite kiekvienas atskirai bilietus į kokią gražią šalį, bet į tą patį viešbutį su atskirais kambariais. Apsimeskite, kad vienas kito nepažįstate. Stebėkite vienas kitą paplūdimyje, prie baseino, restorane, diskotekoje  pora dienų. Pabandykite vienas kitą „pakabinti“.

Galite ir pasikeisti vaidmenimis. Rašote, kad esate pasyvi lovoje. O koks jis toje lovoje? Jeigu jis pastoviai aktyvus, tai prisiimkite jo vaidmenį. O jeigu pasyvus? Gal tai Jus ir erzina? Sugalvokite pati ką nors naujo, kas nustebintų ne tik jį, bet visų pirma Jus pačią. Santuoka sudaro puikias sąlygas eksperimentams, tik reikia drąsos išsakyti savo norus, fantazijas ir jas išbandyti. Jeigu gaunate net kelis orgazmus vieną po kito su savo, o ne svetimu vyru, tai dar toli gražu ne viskas prarasta. Reiškia, kad Jūsų vyras nėra toks atstumiantis, kaip įsivaizduojate. Taigi, jeigu dar nekilo mintis skirtis, tai kam kankintis? Pasinaudokite proga, išnaudokite progą su savo vyru. Tik dangus nubrėžia ribą.

Bet kartoju: jeigu jūsų santykius trikdo tik erotinė – seksualinė gyvenimo pusė, tai iš tos problemos  išbristi nėra labai sunku. Tačiau, jeigu viskas glūdi giliau, tai jau kas kita.

Paklausti galima čia.

Pastaruoju metu Lietuvoje į gatves išrieda vis daugiau elektromobilių, tačiau jų įkrovimo stotelių vis dar trūksta. Atsižvelgus į augantį poreikį Kaune, prekybos miestelyje „Urmas“, pradėjo veikti nauja elektromobilių įkrovimo stotelė.

„Stotelė turi du standartizuotus, Europoje patvirtintus, IEC62196 Type 2 įkrovimo lizdus, kuriais galima įkrauti visų tipų elektromobilius. Privalumas tas, kad stotelė turi du Type 2 lizdus su standarto leidžiama maksimalia 22 kW galia, t. y. vienu metu maksimaliu galingumu gali krautis du elektromobiliai“, – sako stotelę įrengusios UAB „Elinta“ projektų vadovas Dainius Janulevičius.

Automobilių įkrovimas šioje stotelėje yra nemokamas – pakaka prie ekrano pridėti specialų pakabuką. Jį prekybos miestelyje „Urmas“ gali gauti visi elektromobilių vairuotojai, kurie pareikš tam norą užsiregistruodami prekybos miestelio interneto tinklalapyje.

„Pastebėjome, kad į prekybos miestelį atvyksta nemažai elektromobilių. Manome, kad kiekvienas dideli prekybos objektas turi pasirūpinti galimybe pasikrauti elektromobilį. Esame socialiai atsakinga įmonė ir tokiais projektais prisidedame prie aplinkos tausojimo ir elektromobilių infrastruktūros plėtros Lietuvoje“, – sako prekybos miestelio „Urmas“ marketingo vadovas Jonas Plenta.

Vidutinio greitumo įkrovimo stotelės vidutiniškai elektromobilį nuo 0 iki 100 proc. pakrauna per 3–4 val., tačiau kadangi elektromobilių dažniausiai niekas neiškrauna iki 0 proc., todėl atitinkamai įkrovimas trunka trumpiau.

Naująja elektromobilių įkrovimo stotele galima naudotis visą parą. Stotelė įrengta prekybos miestelyje „Urmas“ šalia verslo centro „1000“.

VĮ „Regitros“ duomenimis, Lietuvoje užregistruoti 165 elektromobiliai. Populiariausi – Nissan Leaf, BMW i3, Tesla model S. Benzinu ir elektra varomų hibridinių automobilių šiuo metu Lietuvoje registruota yra 2652.

#‎Orlando‬ ‪#‎BalticPride‬ ‪#‎LGBT‬ ‪#‎JuškėnaitėsVlogas‬

Gerai pagalvojus, šitas vlogas turėtų “įtikti” 1/10 žiūrovų.

Visi kiti jau galite galąsti ietis ir deginti mane ant laužo.

Einu, išsivoliosiu džiuvesėliuose, kad būčiau skanesnė.

Petrašiūnuose nuo rudens veiklą pradės iš esmės atsinaujinę nakvynės namai. Iki šiol ligoninių priimamuosius terorizavę asocialūs asmenys sulauks kompleksinių socialinių paslaugų ir kokybiškos priežiūros. Sutvarkytose patalpose laikinai galės prisiglausti nuo alkoholio, narkotinių ir kitų toksinių medžiagų apsvaigę asmenys.

Jau keletą savaičių R. Kalantos g. 57-uoju numeriu pažymėtame name darbuojasi meistrai, kurie atlieka remonto darbus: keičia langus ir duris, tvarko įvažiavimą ir įėjimą į pastatą, taip pat įrenginėja vėdinimo sistemą. Vienu metu įstaigoje galės apsistoti iki 15 žmonių.

„Grindyse įrengiama vandens nubėgimo sistema, naujai vedžiojamas vamzdynas, betonuojamas grindų pagrindas, jau demontuotos senos apsaugos kameros. Remonto darbus numatoma užbaigti iki rugsėjo mėnesio pradžios“, – teigė Kauno savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Marija Vyšniauskienė.

Ligoninėse bus ramiau

Šiuo metu dažniausiai nuo alkoholio apsvaigę asmenys vežami į stacionarias gydymo įstaigas. Pasak Kauno miesto tarybos narės Rasos Šnapštienės, ypatingai šaltuoju metų laiku ligoninių priimamieji tapdavo asocialių asmenų namais.

„Gydymo įstaigos neturi atlikti socialinių paslaugų funkcijos. Esame gavę šūsnį skundų iš medikų, kurie prašė spręsti šią problemą, apie kurią buvo kalbama jau seniai, tačiau nieko nedaroma. Nuolat pritrūkdavo valios priimti ryžtingus sprendimus. Saugios nakvynės namai „nuims krūvį“ nuo gydymo įstaigų ir taps vieta, kurioje čia patekęs asmuo bus ne tik prižiūrimas, bet ir reabilituojamas, jam suteikiama informacija ir padedama integruotis į visuomenę“, – pabrėžė Valdymo ir bendruomenių komiteto pirmininkė R. Šnapštienė.

Pasak R. Šnapštienės, šiandien nakvynės namai yra labiau ne medicininė, o socialinė pagalba. Sovietmečiu patekimas į blaivyklą buvo kaip sankcija,  o dabar tai visapusė pagalba žmogui.

Budės visą parą

Atvežtą asmenį pirmiausiai apžiūrės visą parą budėsiantis sveikatos priežiūros specialistas. Jis nustatys, ar asmeniui reikalinga būtinoji medicininė pagalba, ir tik tuomet asmuo bus priimtas į įstaigą. Saugios nakvynės paslauga bus teikiama ir vyrams, ir moterims.

Į nakvynės namus atvežtus socialinės rizikos asmenis ir čia patekusius kauniečius specialistai konsultuos įvairiais klausimais. Nevyriausybinių organizacijų nariai motyvuos gydytis priklausomybės ligas, skatins susirasti darbą, gyvenamąją vietą.

Praėjusi savaitė buvo beprotiškai sunki LGBT bendruomenei, po šiurpios 49 žmonių žmogžudystės „Pulso“ naktiniame klube Orlande. Tuo metu, kai likusi dalis išgyvenusių ir kitų šalių žmonių liejo sielvartą, raudojo netekusi 49-ių niekuo dėtų žmonių ir 50-ies sužeistų, grupuotė „ISIS“ šventė pergalę. Manoma, kad šis žiaurus teroro išpuolis buvo įkvėptas „ISIS“ grupuotės veiklos.

Anoniminių įsilaužėlių grupė, pasityčiojo iš „ISIS“. Tai galima vadinti maža moraline pergale, geradariai vaikinai, kurie pasivadinę „Anonimais“ isilaužė į „ISIS“ paskyrą socialiniame tinklalapyje „Twitter“,  ją savotiškai pagrąžino. Šie anonimai pasidarbavo iš širdies, pakeitė puslapio viršelį į gulinčio „ISIS“ grupuotės nario nuotrauką, kuriam už nugaros vaivorykštės spalvų vėliava, pakeitė pavadinimą į „Jacked by a Ghost“, pripildė paskyrą įvairių nuorodų, susijusių su įvykiais Orlande. Kaip teigia vienas iš anonimų, dalyvavusių šiame įsilaužime, „aš taip padariau dėl gyvenimus praradusių žmonių Orlande. Grupuotė „ISIS“ gyrė žmogaus, kuris padarė šį žiaurių nusikaltimą veiksmus, tokiu būdu aš pagalvojau, kad apginsiu tuos, kurie buvo prarasti“. Kaip teigia patys „programišiai“: „mūsų grupėje taip pat yra musulmonų ir mes gerbiame visas religijas, kurios gerbia nekaltų žmonių gyvybes“.

Protu nesuvokiama, ar galima būtų pateisinti tokius veiksmus, kurie pasiglemžė nieko dėtų žmonių gyvybes, to negalima toleruoti. Kitu atveju, įsilaužimas į svetimos bendruomenės turtą, būtų laikomas nemandagiu nusikaltimu ar kitaip blogai vertinamu, tačiau, kai už viso to slypi ne mažas skaičius gyvybių, toks veiksmas palyginus su tuo kas įvyko naktiniame „Pulso“ klube, dar labai menkas.

Taip anoniminė programuotojų grupė, bent jau kelioms dienoms pakeitė neapykantą, smurtą, nepakantumą į meilę, taiką ir vienybę. Taip pat įsilaužėliai parašė viešą pranešimą, „Sveikas pasauli. Atėjo laikas, pasidalinti su jumis maža paslaptimi… Aš esu gėjus ir tuo didžiuojuosi!“ šį užrašą lydėjo „haštagai“: #GayPride #OrlandoWillNotBeForgotten !!! #GhostOfNoNation.”.

Dalyvavau. Dalyvavau Baltic Pride eitynėse, idant įkvėpti laisvės oro gūsį. Toje laisvėje nėra vietos neapykantai, baimei, agresijai, asmeniniams kompleksams.  Ir, jeigu kas nors kartu su V. Putino Rusija mano, kad kumštis ruso chuligano Marselio gyventojui į galvą ar svetimos šalies okupacija yra galia, tai sakau be jokios abejonės – Vakarų Europos ir šiuolaikinės Lietuvos galia glūdi atvirume, gebėjimu naudotis laisve niekam negrasinant nelaisve.  

Šiandien Baltic Pride eitynėse susirinko mažiausiai du tūkstančiai dalyvių. Tai daugiau nei per Gegužės 1 dieną bei  Kovo 11-tą kartu paėmus.  Žinoma, Lietuvos politinis elitas dėjo  į krūmus, juk rinkimai ant nosies, o tam elitui norint būti  išrinktiems, matyt,  būtini kompleksuoti, autoritarinėje praeityje įstrigę rinkėjai. Mat mūsų politinis elitas jokių šansų būti išrinktiems ateities Lietuvos į valdžią  neturi. Tai ir parodė Liberalų Sąjūdžio rinkėjas skutais palikęs jų ateitį be korupcijos subjaurojusią partiją.  Dėl LSDP krečiančių nepotizmo skandalų ir Darbo kodekso reformų darbdavio naudai pasitikėjimas partija krito taip pat.  Šių dviejų partijų susimovimas lėmė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos – nepartijos bei Naglio Puteikio partiją ar judėjimą „Prieš korupciją“ iškilimą. Tos partijos – gelbėtojos yra niekas kitas, kaip vilkas avelės kailyje.  Štai ką reiškia  susimauti lyg ir klasikinėmis turinčioms būti partijoms.  Toms, kurioms pasitikėjimas kaip esminė vertybė turi būti partijos pradžia ir pabaiga.  Taip nėra. Todėl ir tyčiojasi visuomenė iš LSDP pirmininko   savo reklamoje pareiškusio, kad jis jau dabar važiuos po Lietuvą išgirsti, ką ten žmonės šneka.  Tai kur gi jis buvo tuos ketverius metus?

Politikai dėjo į krūmus.  Priežastis žinoma, bet nepateisinama.  Juk šie eitynėse besišypsantys žmonės nėra už įstatymo ribų, jie taip pat yra pilnateisiai Lietuvos piliečiai.  Jie taip pat galimi rinkėjai. Kraštutiniai dešinieji Vytauto Sinicos balsu, puolė ginti žodžio ir nuomonės laisvę reikalaudami uždrausti žodžio ir nuomonės laisve naudotis kitai žmonių grupei nepažeidusiai jokių įstatymų.  Nepažeidusiai jokių vyraujančių padorumo normų. Tad jeigu norite įsivaizduoti, kaip gyvai atrodo nepakantumo kitai nuomonei ir gyvenimo būdui įstatymo ribose skatinimas, pasiklausykite kraštutinių dešiniųjų intelektualų. Pats šlykščiausias jų  konstruojamos  tikrovės šalutinis efektas  yra keli girti veikėjai šaukiantys „Piderastai ir žydai lauk iš Lietuvos!“. Tai dešiniųjų idėjų įgyvendinimo  įrankiai: rudmarškiniai pasiruošę fiziškai naikinti jiems neįtikusius net nemirktelėjus.

Arkadijaus Vinokuro archyvo nuotr.

Politinis elitas pasislėpė už nuomonės laisvės aiškinant, esą jie nebūtinai turi dalyvauti eitynėse.  Taip, be abejonės būtina gerbti demokratinę teisę reikšti savo nuomonę. Tikrai nėra jokios prievartos dalyvauti. Visgi keista, kai liberalų ir socdemų pirmininkų tiesiog nėra, nors turėtų dalyvauti pagal tų partijų ideologijų apibrėžimą.  Juk Baltic Pride eitynės vyksta ne kiekvienas metais.

Arkadijaus Vinokuro archyvo nuotr.

Atskiras pagiriamasis  žodis Vilniaus policijai.  Pirmą kartą pamačiau renginyje civilių policininkų grupę, dėvinčią raiščius su tekstu „Dialogo grupė“.  Tai policininkai, specialiai apmokyti nekonfliktinio konfliktų malšinimo meno.  Jie visi baigė 70 – ties valandų psichologijos mokymus bei lavinosi kitus  šiam  modeliui naudingus  įgūdžius. Tiesa, šios grupės veikia jau trejus metus.

Arkadijaus Vinokuro archyvo nuotr.

Maloniai nustebino nedidelis policininkų kiekis protingai paskirtas strateginėse eitynių kelio vietose. Palyginus su pirmomis dvejomis eitynėmis, kur, regis vos ne sunkiai ginkluotos policijos buvo daugiau nei dalyvių, šį kartą tas matomas policininkų kiekis nekėlė nemalonių minčių apie galimą grėsmę. Grėsmių nebuvo. Keli išsišokėliai buvo žaibiškai pašalinti. Vienu žodžiu, šios eitynės  pagrindine Vilniaus gatve sulaukė ir teigiamo praeivių dėmesio bei šypsenų. Akivaizdu, eitynės  normalių žmonių jau nebegąsdina.  Štai tokią Lietuvą visiems aš renkuosi.

Vinokuras.lt

Kauno technologijos universiteto (KTU) kolektyvo „Viesulas“ šokėjus jau 30 metų treniruojantis Gediminas Kavaliauskas sako, kad šiuo metu klube dominuoja KTU studentai ir absolventai, tačiau yra ir jaunimo iš kitų aukštųjų mokyklų. „Viesulas“ visada buvo atviras visai Kauno studentijai. Anksčiau, į reguliariai organizuotus šokių kursus ateidavo net jaunuolių iš Karo akademijos“, – prisimena vyriausiasis „Viesulo“ treneris, pirmą kartą treniruojantis ir vieną užsienio studentą – Marcelį Glaglą iš Vokietijos.

Per savo karjerą G. Kavaliauskui teko dirbti su tūkstančiais studentų: vieni, vedini smalsumo, lankydavo Universitete organizuojamus šokių kursus, kiti pasilikdavo kur kas ilgiau: „Viena iš „Viesulo“ šokėjų, savo grupės čempionė, šoka jau dešimt metų.“

Siekiant, kad studentai susipažintų su šokių įvairove, lavintų laikyseną, koordinaciją, elgesio kultūrą bei norint priimti naujų narių, „Viesulas“ kiekvieno semestro pradžioje organizuoja šokių kursus.

G. Kavaliauskas stebisi, kad prieš 10 metų „Viesule“ trūkdavo šokėjų vaikinų, tačiau šiandien situacija kitokia – trūksta merginų. Vyriausiasis treneris apgailestauja, kad  šiandien dalis šokėjų po paskaitų skuba į darbus ir skirti daugiau laiko šokiui neturi galimybių.

Varžybose – nepralenkiami 

Įstoję į KTU ir sužinoję apie galimybę mokytis sportinių ir laisvalaikio šokių, repeticijose dalyvauja jaunuoliai ne tik iš Lietuvos, bet ir KTU studijuojantys užsieniečiai. Kai kuriems iš jų teko lankyti choreografijos pamokas mokyklose, šokti sportinius šokius, tačiau yra ir tokių, kurie kursuose žengia pirmuosius šokio žingsnelius.

„Viesulo“ šokėjai kasmet dalyvauja Lietuvos sportinių šokių federacijos (LSŠF) programos „Sportas visiems“ įvairiose Hobby (mėgėjų) klasės varžybose, organizuoja tradicinį tarptautinį konkursą „KTU taurė“, kuriame dalyvauja Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos ir kitų šalių mėgėjų poros bei vykta į užsienio kolegų organizuojamus konkursus.

Šokėjai dalyvauja standartinių (valsas, tango, Vienos valsas, fokstrotas, kvikstepas) ir Lotynų Amerikos (samba, čia čia čia, rumba, džaivas, pasadoblis) šokių konkursuose. G. Kavaliauskas pažymi, kad „Viesulo“ šokėjai tobulina ne tik šių šokių atlikimą, bet taip pat mokosi šokti salsą, svingą, ritminį fokstrotą, linijinius šokius, susipažįsta su šokių pasaulio naujienomis.

„Paprastai sportinių šokių varžybose išrenkamos šešios geriausios poros. Tame šešetuke neretai karaliauja KTU šokių klubo „Viesulas“ šokėjai“, – auklėtinių pasiekimais džiaugėsi G. Kavaliauskas.

Paklaustas, ar pats turi mėgstamiausią šokį, vyriausiasis treneris atsako: „Taip, tai – fokstrotas. Šis šokis nėra lengvas, jis šokamas tik aukščiausiame, penktajame, sportinių šokių lygyje. Nors visi šokių stiliai suteikia daug galimybių improvizacijai, bet fokstrote jų ypatingai daug. Muzikine ir judesio prasme šis šokis yra labai įdomus.“

Vyriausiojo trenerio teigimu, visi šokiai yra išmokstami – sunkiausia yra atskleisti šokio charakterį. Taip pat, ne mažiau svarbu yra ir tinkama šokėjų stovėsena, laikysena. Sportiniai šokiai – tai labai „sveikas“ sportas, kuriuo galima užsiimti iki pat senatvės.

„Mokymasis šokti poroje yra labai gera dviejų žmonių interesų derinimo mokykla: ugdomi susikalbėjimo, susitarimo, kompromisų radimo įgūdžiai. Reguliariai lankydami repeticijas, studentai geriau planuoja ir valdo savo laiką“, – neabejoja pašnekovas.

„Viesulo“ archyvo nuotr.

Skynė pirmąsias vietas

Vokietijos Dortmundo universiteto studentas Marcelis Glagla, į Kauno technologijos universitetą atvyko studijuoti informatikos. „Kraudamasis lagaminus įsidėjau ir savo šokių batelius, nes žinojau, kad Lietuva garsėja sportinių šokių atlikėjais ir tikėjausi čia susirasti klubą, kuriame galėčiau šokti, – sakė M. Glagla. – Mano džiaugsmui toli ieškoti nereikėjo, sužinojau, kad sportinių šokių klubas veikia čia pat Universitete.“

Pasak jo, skirtingai nuo KTU, Dortmundo universitete nėra sportinių šokių kolektyvo, todėl Vokietijoje vaikinas buvo priverstas treniruotis netoliese esančiame privačiame šokių klube.

M. Glagla šokti pradėjo nuo 14 metų, o dalyvauti įvairiuose konkursuose ir varžybose – sulaukęs 16 metų. Nuo to laiko jis buvo daugiau kaip 50-ies varžybų ir konkursų dalyvis ir prizininkas. Visgi, prieš tapdamas sportinių šokių šokėju, vaikinas išbandė ir ne vieną sporto šaką: aikido, sportinę gimnastiką, baidarių irklavimą, tekvondo bei šoko linijinius šokius.

Nuo šių metų vasario iki birželio mėnesio, atstovaudamas KTU šokių klubui „Viesulas“, M. Glagla su šokių partnere Milda Preckailaite dalyvavo ketveriose varžybose.

Lietuvos 2016 m. Hobby klasių čempionatas, vykęs kovo mėnesį Ukmergėje, buvo pirmosios varžybos, kuriose M. Glagla ir M. Preckailaitė išbandė savo jėgas. Pora pasirodė labai sėkmingai ir tapo Lietuvos vicečempionais. Po mėnesio šokėjai dalyvavo varžybose Kaune, kur taip pat džiaugėsi 2-ąja vieta. Gegužės mėnesį, sportinių šokių varžybose Rygoje, M. Glagla ir M. Preckailaitė iškovojo 1-ąją vietą. Prieš vaikinui išvykstant atgal į Vokietiją, pora dalyvavo tarptautiniame Vilniaus šokių festivalyje, kur Marceliui  ir Mildai nebuvo lygių – pora iškovojo 1-ąją vietą.

„Šokant „Viesule“ įgyta patirtis, Lietuvoje iškovotos prizinės vietos man yra be galo svarbios. Visa tai mane skatina neapleisti savo pomėgio ir toliau šokti grįžus į Vokietiją“, – kalbėjo šokėjas.

Informatikas – sportinių šokių vicečempionas

M. Glagla džiaugėsi, kad „Viesulo“ treneriai ir šokėjai į savo būrį vaikiną priėmė labai entuziastingai ir draugiškai.

„Milda Preckailaitė, KTU studentė ir mano naujoji porininkė, man padėjo ne tik treniruočių metu, bet ir atsakė į visus klausimus, susijusius su Lietuva, Kauno miestu, Universitetu. Repeticijų metu ji „dirbo“ ir mano vertėja, nes treneriai su šokėjais bendrauja lietuvių kalba“, – sakė M. Glagla.

Informatikos mokslus gvildenantis šokėjas iš pradžių dalyvauti varžybose net neketino. Jo teigimu, „Viesulas“ turėjo tapti vieta, kur galima smagiai praleisti laiką bendraminčių tarpe. „Kai treneris pasiūlė pirmą kartą dalyvauti šokių konkurse, sutikau ir priėmiau tai, kaip naują patirtį ir iššūkį“, – sakė vaikinas.

Kadangi repeticijos vyksta 3-4 kartus per savaitę, M. Glagla pripažino, kad dėl to šiek tiek nukenčia jo socialinis gyvenimas: „Varžybos paprastai vyksta savaitgaliais, tad penktadieniais tenka atsisakyti buvimo su draugais, vakarėlių, nes reikia treniruotis. Kad ir kaip bebūtų, šokiai yra mano laisvalaikis ir dalis mano socialinio gyvenimo, todėl kažko atsisakyti vardan savo pomėgio man nėra sudėtinga. Dalyvaudamas varžybose ir konkursuose jaučiuosi labai laimingas“.

M. Glagla mėgstamiausių šokių sąraše – rumba – dėl savo jausmingumo ir ritmingumo bei pasadoblis – dėl savo dinamikos, stiprios energetikos.

„Viesulo“ archyvo nuotr.

Šokiai – ir menas, ir sportas 

Šokėjo nuomone, sportiniuose šokiuose susijungia tiek menas, tiek sportas. Norint tapti geru šokėju, sėkmingai dalyvauti varžybose, reikia treniruoto kūno ir išugdytos fizinės ištvermės.

Sėdėjimas vienodoje kūno padėtyje ilgą laiko tarpą universitetų auditorijose, o vėliau darbe, mažas fizinis aktyvumas kenkia ir silpnina kūną. M. Glagla pažymi, kad sportiniai šokiai pagerina žmogaus sveikatą ir savijautą, nes šokant tvirtėja nugaros, kaklo, kojų raumenys.

„Kodėl menas? Nes šokio judesiai turi būti plastiški, elegantiški, žiūrovams reikia pateikti tikrą šou ant parketo. Pavyzdžiui, šokant rumbą, meilės šokį, publikai perteikti jo nuotaiką padeda flirtas tarp partnerių ir net apsimetimas tikra pora“, – pasakojo studentas.

Vaikino nuomone, Universitetui sportinių šokių klubas yra labai reikalingas. „KTU šokių klubas „Viesulas“ man suteikė galimybę Lietuvoje užsiimti mėgstama veikla ir dar labiau patobulėti“, – džiaugėsi M. Glagla.

Pasak jo, atvykus į kitą šalį ir į kitą universitetą su „Erasmus+“ mainų programa, daugiausiai bendrauti tenka su studentais iš užsienio šalių. „Viesule“ M. Glagla susipažino ir susidraugavo su bendraamžiais iš Lietuvos, geriau pažino šalį ir jos kultūrą.

Šventė veiklos penkiasdešimtmetį

KTU šokių klubą „Viesulas“ 1963 m. įkūrė žinoma Lietuvos šokėjų pora Dalia ir Vidas Kamaičiai. Šiuo metu vyriausiojo trenerio pareigas einantis Gediminas Kavaliauskas yra trečiasis kolektyvo vadovas.

„Viesulo“ vyriausiasis treneris, buvęs Lietuvos sportinių šokių čempionas G. Kavaliauskas, prieš tapdamas kolektyvo vadovu, buvo ne tik vienas iš Kauno sportinių šokių klubo „Sūkurys“ šokėjų, bet ir Kauno politechnikos instituto (dabar – KTU) automatizuotų valdymo sistemų žinybinės laboratorijos vedėjas.

Nuo 2012 m. G. Kavaliauskui talkina buvusi klubo narė, trenerė Meda Bagušinskė, kuri puikiai pažįsta „Viesulo“ narius, žino darbo specifiką ir klubo tradicijas.

KTU yra viena iš dviejų Lietuvos aukštųjų mokyklų, turinčių sportinių šokių klubą.

Seimas pabaigė svarstyti teisės aktų projektus dėl teismų reorganizavimo. Bus sudėlioti paskutiniai taškai nuomonių, diskusijų ir siūlymų gausybėje. Noriu pasidžiaugti, kad Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota pažangi teismų reforma tęsiama.

Pirmasis teismų reformos etapas jau senokai įvykęs – 2013 m. sausio 1 d. sujungti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių apylinkės teismai. Praėjus vos dvejiems metams nuo sujungtų apylinkių teismų veiklos pradžios, konstatuota, kad apylinkių teismų jungimas teisingumo vykdymo efektyvumo požiūriu visiškai pasiteisino. Pavyzdžiui, sujungus apylinkių teismus suvienodėjo apylinkių teismų teisėjų darbo krūviai: iki reformos darbo krūvis nagrinėjant civilines bylas teismuose skyrėsi iki 2,5 karto, o praėjus dvejiems metams – iki 1,3 karto. Taigi, akivaizdu, kad teisėjas galėdamas daugiau laiko skirti konkrečiai bylai, išnagrinės ją išsamiau ir atidžiau. Tikiu, kad teisingų teismų sprendimų jau pirmoje instancijoje yra gerokai daugiau.

Dabar žengiamas antrasis žingsnis – priimami įstatymai, kuriais siekiama, kad bylos operatyviai ir vienodomis sąlygomis būtų nagrinėjamos ne tik sujungtuose Vilniaus, Kauno ir Šiaulių apylinkės teismuose, bet ir likusiuose apylinkių teismuose. Sujungiant apylinkių teismus, numatoma, kad vietoj šiuo metu veikiančių 49 apylinkių teismų liks 12 apylinkių teismų. Po antrojo reformos žingsnio įgyvendinimo veiktų Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Plungės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus regiono ir Vilniaus miesto apylinkių teismai. Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apygardų administracinius teismus būtų sujungti į vieną – Regionų apygardos administracinį teismą. Turėtume Regionų apygardos teismą bei Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Kaip jau minėjau, šiuo metu Lietuvoje veikia 49 apylinkių teismai bei 5 apygardų administraciniai teismai. Atlikus analizę išryškėjo problema: paaiškėjo, kad atskiriems teismams, o kartu ir teisėjams tenkantis bylų skaičius akivaizdžiai skiriasi, o esamas teisinis reglamentavimas, deja, nėra pakankamas tam, kad būtų tolygiai paskirstyti darbo krūviai tarp teismų.

Remiantis 2015 m. teismų veiklos apžvalgos duomenimis, praėjusiais metais apylinkių teismų teisėjų darbo krūvio vidurkis buvo 78,74 bylų per mėnesį. Mažiausias darbo krūvis buvo Anykščių rajono (49,85), Skuodo rajono (50,27), Rokiškio rajono (52,73) ir Ignalinos rajono apylinkių teismuose (54,56). Tuo tarpu daugiausiai darbo turėjo Trakų rajono (104,44), Pakruojo rajono (104,60), Varėnos rajono (105,64) ir Raseinių rajono apylinkių teismai (121,50).

Palyginimui, apygardų administraciniuose teismuose teisėjų darbo krūvio vidurkis pernai buvo gerokai mažesnis nei apylinkių teismuose – 58,62 bylų per mėnesį: Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo 56,93; Kauno apygardos administraciniame teisme – 46,76; Klaipėdos apygardos administraciniame teisme – 73,07; Šiaulių apygardos administraciniame teisme – 97,34; o Panevėžio apygardos administraciniame teisme – tik 25,36.

Antra, teismų reorganizavimu siekiama palengvinti žmonėms sąlygas kreiptis į teismą, t. y. norint paduoti skundą į teismą nebereikės važiuoti į konkretų teismą kitoje savivaldybėje, kaip yra šiuo metu. Žmonės galės paduoti skundus ir prašymus kuo arčiau savo gyvenamosios vietos, įstatymu nustatytame apylinkės teisme ar bet kuriuose jį sudarančio teismo rūmuose. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad nebus keičiamos nei bylų teismingumo, nei teritorinio paskirstymo taisyklės. Jei teismas yra sudarytas iš teismo rūmų, bylų paskirstymo teisėjams taisyklės turės užtikrinti, kad bylos teismo rūmų teisėjams būtų skiriamos taikant įstatymuose įtvirtintas teritorinio teismingumo taisykles, išskyrus atvejus, kai byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka arba kai byla operatyviau ir ekonomiškiau bus išnagrinėta kitų teismo rūmų teisėjo. Noriu pasidžiaugti, kad Elektrėnų savivaldybėje bus įsteigti nauji Elektrėnų teismo rūmai, kurie suteiks galimybę Elektrėnų gyventojams realizuoti savo teises kuo arčiau gyvenamosios vietos. Šiuo metu elektrėniškiai turi kreiptis į Trakų rajono apylinkės teismą.

Įgyvendinus reformą, taip pat bus pasiekti ir kiti du svarbūs tikslai – bus efektyviau panaudoti teismų žmogiškieji ir materialiniai ištekliai, koncentruojant teismų administravimui skiriamus išteklius, bei plėsis teisėjų specializacijos galimybės, didinant viename teisme dirbančių teisėjų skaičių.

Ir dar vienas aspektas, kurį norėčiau aptarti. Politikai dažnai būna nemylimi dėl jų inicijuojamų reformų ar didelei visuomenės daliai tiesioginę įtaką darančių sprendimų. Kad ir kaip stengtumėmės, vykdant reformas ar pertvarkas, keičiant procesus ar keliant naujus tikslus, visuomet atsiras žmonių, kurių lūkesčiai bus pažeisti ar sumažinti. Be abejo, kad to neišvengsime, tačiau demokratinėje valstybėje turime dėti pakankamai pastangų ir sukurti kompensacinius mechanizmus. Šioje srityje dar tikrai turime ką tobulinti. Todėl vadovaujantis konstituciniais teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principais svarstomuose teisės aktų projektuose dėl teismų reorganizavimo siekėme nustatyti, kad paskirti siūlomų reorganizuoti teismų teisėjai toliau dirbtų po reorganizavimo veikiančiame atitinkamame teisme.

Noriu pasidžiaugti, kad teismų reformos antrojo etapo įstatymų projektai buvo parengti konstruktyviai bendradarbiaujant su Teisėjų taryba ir padedant Nacionalinei teismų administracijai. 2015 m. gegužę pateikiau juos Seimui, o lapkričio mėnesį buvo pradėti projektų klausymai Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete. Gruodžio 22 d. jau buvo priimtas Seimo nutarimas, kuriuo inicijuota šiame nutarime nurodytų teismų reorganizavimo procedūra. Taigi, jei Seimas pritars įstatymų projektams, 2018 m. sausio 1 d. turėsime 12 apylinkės teismų ir Regionų apygardos administracinį teismą. Pasikartosiu, tačiau man kaip teisingumo ministrui ypač rūpi, kokią įtaką reforma turės ne tik teisėjų darbui, bet visų pirma, kaip ji tenkins visų piliečių teisę sulaukti teisingumo. Aktyviai remiu šią reformą, nes tikiu jos nauda Lietuvos žmonėms.

Gėlėmis ir dovanomis nešini žinomi žmonės šeštadienio naktį rinkosi į sostinės naktinį klubą „Mojo lounge“, kur su ovacijomis, netikėtumais ir išskirtinių naujovių pristatymu švęstas aksesuarų namų  „Elvyra design“ ketvirtasis gimtadienis.

Į iki paryčių trukusį šėlsmą pasinėrusią erdvę savo kūrybos gerbėjus subūrė dizainerė Elvyra Monginienė.

Minėdama savo įkurtos kompanijos veiklos sukaktį ji parengė ir staigmeną – aksesuarų vyrams pristatymą.

E.Monginienė su šypsena pasakojo, jog kurti stipriosios lyties atstovams yra sudėtingiau, nes vyrai yra konservatyvesni rinkdamiesi įvaizdžio detales.

Vienu iš naujosios kolekcijos modelių tapo bene talentingiausias Lietuvos floristas Antanas Mažonas. Jam šventinį vakarą teko ir dar vienas išbandymas – iš vyrams skirtų priežiūros priemonių ir delfiniumų bei typfų sukurti instaliaciją.

„Net neabejoju, kad dėmesį atkreipėte į niekuomet anksčiau neregėtą fotosienelę, kurią sukūrė A. Mažonas. Joje, galima sakyti, inkrustuotas bet kurį vyrą sužavėsiantis stebuklas. Tai išskirtiniai prancūziški produktai „Antoine“ – tai, kurių misija ir idėja – nuo odos iki siūlo galo kvepėti tuo pačiu, mylimu bei mėgiamu kvapu“, – apie originalios kompozicijos idėją pasakojo renginio vedėjas Mindaugas Rainys.

Vakaro modelių apranga rūpinosi butikas „Dress kodas“, o pagrindinę renginio manekenę papuošė specialiai iš Minsko atvykusi viena žymiausių rūbų dizainerių – Olga Barabančikova. Jos sukurtas prekinis ženklas „Candy lady” jau nebe pirmąjį kartą surengia bendrus mados šou kartu su „Elvyra design”.

Ne vieną nustebino ir televizijos projektų dalyvio, aktoriaus Andriaus Žiurausko paruoštas specialus gimtadienio kokteilis. Galvą tiurbanu ir musės sage pasipuošęs žinomas kaunietis sakė, jog švęsti būtina iki ryto, nes į sostinę atskrido energingosios ir daugelio atpažįstamos „musės“. Būtent šis vabzdys yra tapęs E. Monginienės kūrybos simboliu.

Muzikos ritmais sostinės klube „Mojo Lounge” kviestinę publiką užbūrė charizmatiškoji Samanta, tarptautiniame didžėjų konkurse „Burn Residency“ tituluota superžvaigžde ir laimėjusi 100 000 eurų pagrindinį prizą.

Išskirtinis ir prabanga spinduliuojantis „Elvyra design“ prekinis ženklas šiandien populiarus ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje: Elvyros Monginienės papuošalaipuikavosi žurnale „Vogue“ Italia, „L’officiel” Latvia ir Rusija, „Elegant magazine” Niujorke, taip pat jos darbai buvo eksponuojami Kanų parodoje bei pristatyti Minsko mados savaitėje.

Naujausias „Elvyra Design“ įkūrėjos Elvyros Monginienės kūrinys – papuošalas veidui, tapo tikra sensacija Dubajuje. Grožybes, kurtas iš Swarovski kristalų, karoliukų ir kitų detalių, Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) gyvenančios damos išpirko per kelias valandas. Dubajuje populiarumo sulaukė ir auskarai, apyrankės, delninės, sagės, diržai.

© Loretos Kondratės nuotr.

„Vargu, ar kas išdrįstų prognozuoti, kaip baigsis referendumas dėl Didžiosios Britanijos likimo Europos Sąjungoje. Greičiausiai tai priklausys nuo to, kokie žmonės ateis balsuoti“, – svarsto Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) profesorė Daiva Dumčiuvienė. Pasak britų nuomonės apklausų, šiandien visuomenė pasiskirsčiusi į daugmaž apylyges „už“ ir „prieš“ stovyklas: likus 10 dienų iki birželio 23 d. referendumo, 43 proc. britų norėjo palikti ES, 42 proc. – likti joje, o 12 proc. nebuvo apsisprendę, kaip balsuos.

Britų spauda piešia radikaliai skirtingus „už“ ir „prieš“ balsuotojų portretus. Pasak dienraščio „The Telegraph“, tipinė balsuotoja „už“ (rinkiminė kampanija „Britanija Europoje stipresnė“ (angl. Britain Stronger in Europe)) yra moteris iki 30 su aukštuoju išsilavinimu, gyvenanti Škotijoje ir uždirbanti aukštesnes nei vidutinės pajamas. Tipinis balsuotojas „prieš“ („Balsuok už išėjimą“ – angl. Vote Leave) yra vyresnis nei 60-ies, profesinį išsilavinimą turintis, vidutines ir žemesnes pajamas gaunantis darbininkų klasės vyras.

Balsuotojų prioritetai pagal jų demografines charakteristikas pateikiami ir interaktyviame nuolat atnaujiname savaitraščio „The Economist“ puslapyje. Tačiau, kaip pabrėžia britų medijos, prognozuoti referendumo rezultatus iš apklausų sudėtinga. Pavyzdžiui, teigiama, kad interneto apklausos rodo vieną prognozę, telefonu atliktos – kitą.

Pasak D. Dumčiuvienės, skirtumus greičiausiai lemia žmonių pažiūrų plotis bei skirtingi interesai: „Išsilavinę ir aukštesnes pajamas gaunantys žmonės turi ir platesnį akiratį, ir tikriausiai daugiau išmano apie Europos Sąjungą. Gali būti, kad jie mato daugiau galimybių, sieja savo sėkmę su bendrosios rinkos teikiamais privalumais“.

Paveiktų Lietuvos prekybinius ryšius su JK

KTU EVF profesorės teigimu, kol kas sunku apskaičiuoti, kaip Jungtinės Karalystės (JK) sprendimas palikti ES paveiktų Lietuvą. Tokio sprendimo poveikį galima apytikriai vertinti pagal egzistuojančius prekybinius ryšius tarp dviejų valstybių.

„Jungtinė Karalystė pagal apimtis yra šešta šalis tarp Lietuvos prekybos partnerių. Lietuvos eksportas ir importas į ir iš JK sudaro 4 proc. Pagal tiesiogines investicijas Lietuvoje ši šalis užima 15 vietą, egzistuoja ir ekonominių dvišalių susitarimų. Britanijos išstojimas, žinoma, atsilieptų mūsų prekybiniams ryšiams, bent jau tol, kol nusistovėtų nauji santykiai ir nauji susitarimai“, – teigia D. Dumčiuvienė.

Jungtinės Karalystės nacionalinio transliuotojo BBC pateikiamais duomenimis, didžiosios britų verslo įmonės (su keliomis išimtimis) norėtų, kad šalis liktų viena iš 28 ES narių. Bendra rinka leidžia lengviau manipuliuoti pinigais, žmogiškaisiais ištekliais ir produktais globaliu mastu. Britain Stronger in Europe kampanija pritraukė daugiau stambiojo kapitalo investicijų (daugiau nei 6,88 milijonai svarų) nei Vote Leave (2,78 milijonai). 2,3 milijonais svarų sterlingų ją parėmė britų prekybos centrų magnatas lordas Davidas Sainsbury.

Už bendros rinkos teikiamus privalumus tenka mokėti

Vienas iš „Brexit“ (Didžiosios Britanijos išstojimo iš Europos Sąjungos) šalininkų argumentų yra šalies mokamos įmokos į ES biudžetą. Jungtinė Karalystė yra viena iš 10 ES šalių, kurios daugiau įneša į ES biudžetą, nei iš jo gauna. 2014-aisiais JK indėlis buvo daugiau nei 8 milijardai svarų sterlingų; tik Vokietija ir Prancūzija įnešė daugiau. Daugiausia ES išmokų gavo Lenkija, Vengrija ir Graikija.

Dumčiuvienė sutinka, kad mažoms šalims, tokioms, kaip Lietuva, buvimas Sąjungoje yra ypač naudingas: būnant didesnio ekonominio ir politinio darinio dalimi stiprėja ir mūsų balsas globalioje ekonomikoje, ir patikimumas investavimui, ir prekybiniams ryšiams.

Tačiau, pasak jos, ne viską galima ir reikėtų vertinti tik pagal finansinius rodiklius: „Bendroji rinka suteikia galimybes naudotis masto ekonomikos privalumais, auginti pramonės konkurencingumą. Joje yra didesnės galimybės kurti naujas darbo vietas, siūlyti prekes mažesnėmis kainomis, naudotis piliečių mobilumu. ES įmonės integruojamos į tarptautines vertės grandines“.

Ekspertų teigimu, jei Jungtinė Karalystė, nebūdama ES narė norės naudotis bendrosios rinkos teikiamais privalumais, kaip, pavyzdžiui, Norvegija ar Šveicarija, įnašai į ES biuždetą nors ir šiek tiek sumažės, bet jų nebus išvengta. Pavyzdžiui, Norvegijos įnašas 2011-aisiais sudarė 106 svarus nuo žmogaus per metus, Jungtinės Karalystės – 128.

Galima įtaka mokslo ir inovacijų plėtrai

Jungtinės Karalystės mokslo bendruomenė nerimauja dėl to, kaip paramos iš ES fondų nutraukimas paveiks tyrimų ir inovacijų plėtrą.

„Jungtinė Karalystė Europos inovacijų švieslentėje yra tarp šalių lyderių; ji yra antroji Europos šalis pagal pasaulinį inovacijų indeksą. Pirmauja Šveicarija, kuri nėra ES šalis, ir kurios tyrimai nefinansuojami iš ES biudžeto. Inovacijų plėtra, manyčiau, labiausiai priklauso nuo to, kiek šalis yra linkusi investuoti į mokslinius tyrimus ir inovacijas, koks dėmesys jiems skiriamas. Didžioji Britanija moksliniams tyrimams skiria 1,63 proc. bendrojo vidaus produkto, tai yra šiek tiek mažiau nei ES vidurkis“, – sako D. Dumčiuvienė.

Tačiau, pasak KTU EVF profesorės, dalyvavimas Europos mokslo skatinimo programose, tai – ne tik finansinė nauda, bet ir partnerystė bendruose projektuose, idėjų generavimas tarptautinėje erdvėje.

ES integracija turėtų gilėti

Siekiantieji, kad Jungtinė Karalystė paliktų ES, nepritaria ES energetikos, darbo santykių politikai. Pavyzdžiui, JK atsinaujinančios energetikos strategijai, darbo savaitės sutrumpinimui iki 48 valandų, didesnių teisių suteikimui dirbantiesiems ne nuolatinį darbą. Ekspertai teigia, kad išėjimas iš ES negarantuoja, jog tokie patys nutarimai nebus vėliau patvirtinti britų parlamento.

Jungtinė Karalystė, kuri turi tam tikrų privilegijų ir atskirų susitarimų su ES, ypatingai priešinasi glaudesnei Sąjungos integracijai, kurios link, pasak ES ekspertų, Europa neišvengiamai juda.

„Integracija turėtų gilėti – tą rodo ir pastarieji dokumentai, ir Europos Komisijos darbo planai. Bus stiprinamos viršnacionalinės institucijos, steigiamos tam tikros nacionalinės institucijos, kurios būtų atsakingos už ekonominę veiklą, viešuosius finansus“, – sako D. Dumčiuvienė.

Pasak ekonomistės, siekiama reformos, kuri užtikrintų darbo vietų kūrimą, informacijos pateikimą apie esamas darbo vietas ir pagalbą ieškant darbo: „Viena iš veiksmingos pinigų sąjungos sąlygų yra darbuotojų judumas ir kvalifikacijų pripažinimas, ko šiandien Europoje stinga“.

Euroskeptikų daugėja

Registracija balsuoti JK referendume baigėsi birželio 9 dieną – ją teko pratęsti dėl to, kad besiregistruojančiųjų antplūdžio neatlaikė kompiuterinės sistemos. Stebimas ypač didelis užsiregistravusių balsuoti jaunų žmonių skaičius. Birželio 23 d. referendumo rezultatus į vieną ar į kitą pusę gali nulemti vos keli balsai, lenktynės ypač įtemptos.

Tyrimai rodo, kad euroskeptikų padaugėjo visoje Europoje: daugiausiai jų Graikijoje(71 proc.), Prancūzijoje (61 proc.), Ispanijoje (49 proc.) ir JK (48 proc.). Visoje ES Sąjungą palankiai vertina 51 proc., o nepalankiai – 47 proc. apklaustųjų.

„Europos Sąjunga – unikalus darinys, gyvuojantis jau netrumpą laiką. Jis patiria įvairių iššūkių, turi spręsti sudėtingas problemas. Sunku prognozuoti, kaip JK išėjimas iš ES paveiktų bendras jos piliečių nuostatas, kokias sukeltų grandinines reakcijas. Vertinant tą patirtį, kurią įgijo Europa integruodamasi, kurdama bendrąją rinką, toks britų sprendimas reikštų tų pasiekimų praradimą“, – mano KTU EVF Ekonomikos katedros profesorė D. Dumčiuvienė.

Savaitgalį bendrovei „Lidl Lietuva“ pastebėjus jos vardu sukčių sukurtą „Facebook“ paskyrą ir ją užblokavus, šiandien šiame socialiniame tinkle vėl pasirodė analogiška paskyra, kurioje neteisėtai naudojamas bendrovės vardas ir simbolika, o žmonės skatinami dalyvauti netikrame konkurse. Tuo metu jau daugiau kaip 102 tūkst. sekėjų „Facebook“ turinti oficialioji „Lidl Lietuva“ paskyra toliau didina sekėjų bendruomenę.

„Lidl“ oficiali paskyra „Facebook“ per mėnesį subūrė gausiausią sekėjų bendruomenę iš visų didžiųjų Lietuvos mažmeninės prekybos tinklų. Savo ruožtu „Lidl“ populiarumu besinaudojantys sukčiai kuria netikras paskyras bendrovės vardu.

„Savaitgalį atsiradusi netikra „Lidl Lietuva“ paskyra „Facebook“ tinkle, kurioje buvo žadamas 500 eurų prizas, yra apgaulė. Kreipėmės į „Facebook“ su prašymu ištrinti sukčių sukurtą puslapį, ir jis netrukus buvo užblokuotas. Tačiau pirmadienį sukurta dar viena paskyra su analogišku konkursu. Joms apipavidalinti sukčiai naudoja iš mūsų tikrojo profilio nukopijuotas nuotraukas, – sakė „Lidl Lietuva“ korporatyvinių reikalų ir komunikacijos departamento vadovė Agnė Gaižauskienė. – Norime atkreipti visuomenės dėmesį, kad tikrasis „Lidl“ puslapis socialiniame tinke „Facebook“ turi daugiau kaip 102 tūkst. gerbėjų. Širdingai dėkojame visiems pranešusiems apie netikras paskyras ir kviečiame toliau likti budrius.“

Oficialios bendrovės „Lidl Lietuva“ paskyros „Facebook“ nuoroda yra tokia – www.facebook.com/LidlLietuva.

„Lidl Lietuva“ sekėjai socialiniame tinkle „Facebook“ gauna informaciją apie prekybos tinklo maisto ir ne maisto prekių pasiūlymus, dalyvauja konkursuose, gali laimėti prizų, sužinoti receptų bei naudingų patarimų. Apsilankius oficialiojoje bendrovės paskyroje galima užduoti klausimų, dalintis nuomone ir atsiliepimais apie „Lidl“ produktus ir aptarnavimą.

Varanasis, tai miestas šiaurinėje Indijoje, Utar Pradešo valstijoje, prie Gango upės. Šis miestas senesnis nei pati istorija. Nors pats miestas labiau primena griuvėsių, apleistų pastatų ir skurdo kupiną vietovę, tačiau ne viskas yra taip, kaip atrodo. Varanasis įstabaus ir savito grožio miestas, jo subtilumą ir savotišką žavesį supras tikrai ne kiekvienas, norint gėrėtis šiuo miestu, reikia išsiugdyti tam tikrą skonį, nebijoti mirties ir skurdo vaizdų.

Dokumentinis filmas „Už“ (angl. „Beyond“), sukurtas trijų draugų Cale Glendening, Joey L., Ryan McCarney, kurių noras supažindinti pasaulį su kitokiu gyvenimu 21 amžiuje, išsipildė. Šie trys vaikinai, sukūrė dokumentinį filmą, apie Varanasio miestą, kuris net visko mačiusius, gali priversti aikčioti iš nuostabos. „Šis miestas, mus visada nustebina. Atrodo, čia jau ne pirmą kartą esam, tačiau čia randame vis kažką naujo, neatrasto, nematyto ir nepatirto“ sakė filmo kūrėjai.

Nuo neatmenamų laikų Varanasyje gyvena šventieji, asketai, mąstytojai, dievai ir mirusieji. Asketai, tai keliaujantys vienuoliai, kurie atsisakė visų žemiškų nuosavybių, paskirdami savo gyvenimą dvasinio išsilaisvinimo ieškojimui. Jie visiškai nesidomi materialiais dalykais, viską valdo tik proto galia, jiems net mirties savoka nėra bauginanti. „Aghori“, tai asketas „Shaiva sadhus“, šiai grupei priklausantis Magesh, su kuriuo filmo kūrėjai susipažino Varanasio mieste. Tai ypatingas žmogus, kuris kažkada buvęs inžinierius, jo gyvenime kažko trūko, taip mano Magesh.

© Joey L nuotr.

Dabar jis laisvas, nuo priklausomybių šiuolaikiniam pasauliui. Šis žmogus, visiškai netiki pinigų galia, mano, kad už pinigus negali nusipirkti visko, ypač sąsajos su Dievu. Per dešimtį metų jis atrado savo sielos ramybę Varanasio mieste, nesigailėdamas savo pasirinkimo, visiškai nenori grįžti į civilizuotą gyvenimą.

© Joey L nuotr.

Kitas ypatingas žmogus, asketas Baba Vijay Nund, kuris tapo vienu iš fotografo Joey L. mūzų dar tomis dienomis, kai jis pirmą kartą lankėsi Varanasyje, kai jam buvo tik 16 metų. Joey L., tada jis užfiksavo keletą gražių vaizdų su  šiuo asketu stovinčiu ant laiptų. Fotografui šis paliko neišdildomą įspūdį. Ir štai jie susitiko vėl, taip gimė idėja sukurti platesnį nuotraukų albumą, vaizduojantį šio asketo asmenybę, kuri iš ties yra savotiškai įdomi ir patraukianti. Baba Vijay Nund asketu pasirinko būti dar 1978 metais, paskatintas savo guru.

© Joey L nuotr.

Šis dokumentinis filmas subtiliai parodo viską, kas Varanasio mieste gražu, įdomu ir nepaprasta. Gango upėje plukdinami degantys lavonai, gatvėse besimėtančios žmonių kaukolės, šventos apeigos, ritualai, žmonių išvaizda, vaikai, kurie nėra matę civilizacijos, technologijų. Visos tradicijos, maldos, Gango upės šventumas ir patys žmonės. Varanasio miestas dar stebina tuo, kad čia mirtis nekelia baimės ir ašarų, nors mirtis yra neišvengiamas dalykas, tačiau ten gyvenantys mano, kad „jei bijosi mirties – ji ateis, jei nebijosi – ji neateis“. Filmas trunka beveik 44 minutes, tačiau jis neabejotinai vertas žiūrėjimo. Nuostabiai supažindinama su kitokiu pasauliu ir jo kultūra, kurią verta pažinti, nes tai kažkas visiškai naujo ir dar nepatirto.

Visas filmas:

Taip pat skaitykite: Našlystė Indijoje, septynmetės našlės istorija

Prieš kelias savaites vykęs teroristinis išpuolis Orlando mieste „Pulso“ klube, vis dar kelia audras ir diskusijas. Į jas netgi įsitraukė Floridos katalikų vyskupas, kuriam ši tema skaudi, kaip ir visiems kitiems. Jis pareiškė gilią užuojautą savo broliui ir draugui, Orlando vyskupui John Noonan. Tačiau, vyskupas pareiškė turintis minčių, kaip teroristiniai išpuoliai gali būti sustabdyti.

Vyskupas nusprendė pasidalinti savo mintimis, kurios gali padėti išvengti teroristinių išpuolių ar bent jau bandyti. Visų pirma, tai visiškai drausti ginklų pardavinėjimą, kad ginklų atsargos būtų prieinamos tik ginkluotosioms pajėgoms ir pareigūnams. Ginklų draudimas sumažintų grėsmę, tokių išpuolių, koks vyko Orlande, būtų išvengta ginklų panaudojimų prieš nekaltus žmones.

Antrasis būdas sustabdyti terorizmą, tai LGTB bendruomenę priimti, kaip ir kiekvieną sau artimą žmogų. Bet kokiu atveju šie žmonės priklauso tam tikrai religijai, kuri moko gerbti kitus žmones. Kaip teigia pats vyskupas, „aš žinojau, kas padarė masinę žmogžudystę “Puslo” naktiniame klube, žinojau, kad tai bus siejama su religija“. Taip ir yra, nusikaltėlis musulmonas. Netgi LGTB bendruomenėje egzistuoja musulmonų, tikėtina, kad jie dabar sielvartauja, žinant kokių veiksmų ėmėsi jų religijos išpažintojas. Bet kokia ataka prieš LGTB vyrus ir moteris, skleidžia panieką visame pasaulyje, kas dažniausiai priveda prie smurto. „Bet kokia auka išrinkta pagal religiją, seksualinę orientaciją, tautybę įžeidžia Dievą“, sako vyskupas. Remiantis Šventuoju raštu, Katalikų Bažnyčia moko, kad homoseksualūs santykiai yra „iš esmės netvarkingi“, bet patys homoseksualūs asmenys „turi būti priimami su pagarba, užuojauta ir jautrumu“, ir kad nei vienas „neturi būti diskriminuojamas“.

Trečia, uždrausti musulmonų tikėjimą pripažįstantiems žmonės atvykti į šalis, kuriose vyrauja kita religija gal ir būtų protinga, tačiau yra tiek daug taikių musulmonų, kurių atžvilgiu būtų visiškai nesąžiningas toks draudimas. Tokiu atveju yra labai sunku priimti sprendimus, kurie gali pakeisti žmonių gyvenimus, vien tik dėl jų religijos.

Visi šie trys punktai yra išgyventi pačios visuomenės. Ir kaip visada daugiausiai viskas baigėsi tragiškai, žinoma, mes galime ir toliau nieko nedaryti ir laukti dar daugiau pasikartojančių Orlando atvejų. Arba imtis iniciatyvos ir pradėti nuo savęs. Pirmiausia pradėti gerbti LGTB bendruomenės atstovus, nes jie tokie patys kaip ir mes, jie taip pat turi pasirinkimo laisvę, šiuo atveju jie pasirinko būti kitokiais, tai kiekvienas privalo gerbti.

Seimas birželio 21 dieną, antradienį, po pusmečio svarstymų priėmė naująjį Darbo kodeksą, numatantį lankstesnius darbo santykius. Jei jam pritars prezidentė, jis įsigalios nuo 2017 metų pradžios. Už naują redakciją balsavo 65 Seimo nariai, prieš – 15, susilaikė 14 parlamentarų. Naujojo Darbo kodekso tikslas – palengvinti natūralius darbo rinkos procesus, kai žmonės yra priimami arba atleidžiami iš darbo.

Darbo kodekse numatyta, kad nuo 2017-ųjų bus galima dirbti ne daugiau kaip 180 valandų viršvalandžių per metus, tai reiškia 60 valandų daugiau nei dabar, taip pat pasirašant kolektyvinę sutartį viršvalandžiai gali būti dar didesni. Numatyta, kad už viršvalandžius darbdavys atsiskaitytų arba pinigais, arba atostogomis, ko šiuo metu nėra. Tačiau atsiranda daugiau galimybių darbo sutartyse numatyti lankstų darbo grafiką. Bus galima pritaikyti darbo grafiką kiekvienam darbuotojui individualiai pagal jo asmeninius, socialinius ar šeimos poreikius. Darbo sutartyse bus galimybė susitarti dėl žymiai lankstesnio darbo grafiko, nei iki šiol taikyta penkių ar šešių darbo dienų savaitė. Taip pat naujajame Darbo kodekse nebeliks darbo laiko sutrumpinimo viena valanda šventinių dienų išvakarėse.

Nutraukiant darbo sutartį be darbuotojo kaltės, tik darbdavio iniciatyva, darbuotojas turės būti įspėjamas prieš vieną mėnesį, o išdirbus trumpiau negu vienus metus, prieš dvi savaites. Šie naujieji terminai dvigubinami darbuotojams, kurie augina vaiką iki 14 metų ir kuriems iki pensijos likę mažiau kaip 5 metai. Trigubinami jei iki pensijos lieka mažiau kaip dveji metai taip pat ir neįgaliesiems. Be šių pataisų darbdaviams suteikiama galimybė greitai nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, įspėjus prieš tris darbo dienas, tačiau sumokėjus jam ne mažesnę kaip 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Pagal naujas nuostatas bus kitaip skaičiuojama ir atostogų trukmė. Dabar atostogas skaičiuojame kalendorinėmis dienomis, nuo kitų metų skaičiuosime darbo dienomis. Tai reiškia darbuotojams bus suteikiamos ne mažesnės kaip 20 darbo dienų kasmetinės atostogos, jei dirbama 5 darbo dienas per savaitę arba ne mažesnės kaip 24 darbo dienų kasmetinės atostogos, jeigu dirbama 6 darbo dienos per savaitę. Ilgesnė atostogų trukmė galės būti numatyta darbo ir kolektyvinėse sutartyse. Dabar atostogos trunka 28 kalendorines dienas. Atostoginiai pinigai bus išmokami ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš kasmetinių atostogų pradžią, dabartiniame kodekse pinigai išmokami prieš 3 dienas. Naujajame kodekse nebelieka darbuotojo teisės reikalauti pratęsti atostogas tiek dienų, kiek vėluojama sumokėti atostoginius pinigus.

Naujajame darbo kodekse taip pat įtvirtintos 9 darbo sutarčių rūšys: laikinosios, projektinio, darbo vietos dalijimosi, nenustatytos apimties arba nulio valandų, pameistrystės darbo, darbo keliems darbdaviams sutartys ir kitos. Sezoninės darbo sutartys išliks, bet trumpalaikių darbo sutarčių atsisakyta.

Taip pat Lietuvos darbo teisėje įsigalės naujas dalykas, kai darbdavys galės skelbti streiką. Tai taps savotišku darbdavio ginklu prieš darbuotojus, sustabdant darbus, konfliktinėje situacijoje.  Darbdavys  galės sustabdyti darbo sutartis, o į atsilaisvinusias darbo vietas galės priimti naujus darbuotojus, pasirašant terminuotas darbo sutartis.

Lyginant su dabar galiojančiu darbo kodeksu naujai pateiktame yra lankstesnis darbo laikas, naujų darbo formų įteisinimai, greitesnis atleidimas ir lankstesnis išmokų teikimas, tai darbdaviams suteiks daugiau laisvių ir teisių, kurios paveiks tiek darbdavių, tiek darbuotojų padėtį Lietuvoje. Tačiau vis dėlto tikimasi, kad naujasis Darbo kodeksas padės sukurti daugiau darbo vietų.