Birželio 1 d. 14:15 val. Kauno gyventojai sulauks neeilinės viešnios: Lietuvos aklųjų bibliotekos Kauno padalinyje įvyks susitikimas su rašytoja Kristina Sabaliauskaite, kuriame bus kalbama apie visą autorės kūrybą.

„Susitikimo tikslas nėra knygos pristatymas. Jeigu tekstui reikia didelio komentaro arba paaiškinimo, tai reiškia, kad rašytojas neatliko savo darbo. Man maloniausia būtų neformalus pokalbis“, – yra sakiusi K. Sabaliauskaitė. Iki šiol rašytojos knygų pristatymai bei susitikimai su skaitytojais sulaukdavo išskirtinio dėmesio – gerbėjai netilpdavo į sales, o autografus autorė dalydavo net iki kelių valandų.

Istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių Lietuvos literatūroje. Pirmoji ciklo dalis 2008 m. pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis „Silva rerum III“ išleista 2014 m. Už visas tris romano dalis 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal ciklą „Silva rerum“ rengiamos literatūrinės ekskursijos. „Silva rerum IV“ puikiai įvertino tiek skaitytojai, tiek žymūs literatūros kritikai, ji nuo pat pasirodymo puikuojasi geriausių knygų viršūnėse, o skaitytojai rinkdami geriausias lietuviškas šimtmečio knygas savo balsais „Silva rerum“ tetralogijai skyrė trečiąją vietą.

Įvertinimo bei dėmesio rašytoja susilaukia ne tik Lietuvoje – balandžio mėnesį Londono knygų mugėje K. Sabaliauskaitė paskelbta Dienos autore. Romanas „Silva rerum“ išverstas į lenkų bei latvių kalbas. Lenkijoje šis romanas pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą, o Latvijoje tapo vienintele lietuvių autorių knyga, patekusia į mėgstamiausių latvių knygų šimtuką.

„Baltos lankos“ ir Lietuvos aklųjų bibliotekos Kauno padalinys bibliotekoje rengia pirmąjį šiais metais K. Sabaliauskaitės susitikimą su skaitytojais. Knygos gerbėjai turės galimybę susitikti su rašytoja, autorė atsakys į skaitytojus dominančius klausimus. Renginio metu bus galima gauti autorės autografą, o rašytojos knygas įsigyti leidyklos kaina.

Taip pat skaitykite: „Ledo ir ugnies giesme“ užkariavęs pasaulį – Džordžas R.R. Martinas

„Kaip nėra vieno vaisto nuo visų ligų, taip nėra vieno tvarsčio, tinkančio visoms žaizdoms“, – tokį posakį naudoja tie, kurie yra susidūrę su sudėtingų žaizdų gydymu. Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkų grupė kuria naujos kartos tvarsčius, kurie skatina audinių regeneraciją ir specialiai skirti gilioms, sunkiai gyjančioms žaizdoms gydyti.

Problemos aktualumą liudija statistika: maždaug 1,5 proc. visų Europos gyventojų turi vieną ar daugiau lėtinių žaizdų, o žaizdų gydymo išlaidos Europos Sąjungoje sudaro 2-4 proc. viso sveikatos apsaugos sistemos metinio biudžeto.

Paskaičiuota, kad vienos lėtinės, įsisenėjusios žaizdos gydymas valstybei gali kainuoti net iki 10 tūkstančių eurų. Tokio tipo žaizdų gydymas gali trukti nuo 6 mėnesių iki 6 metų.

Būdinga neįprasta struktūra

Naujai sukurtam KTU mokslininkų prototipiniam gaminiui būdingos antimikrobinės, antioksidacinės, priešuždegiminės savybės. Tokie tvarsčiai skatina audinių regeneraciją ir ateityje gali būti efektyvus būdas įsisenėjusioms sveikatos problemoms spręsti.

Dar daugiau – naujai sukurtų tvarsčių audinys primena kempinės struktūrą, kurios naudą audinių regeneracijai pabrėžia pasaulio mokslininkai.

Akytą tvarsčių struktūrą KTU Polimerų chemijos ir technologijos katedros tyrėjai išgavo panaudodami liofilizacijos būdą.

„Kempinių pavidalo tvarsčiai užpildo žaizdos vietą, suteikia terpę ląstelių sukibimui, dalijimuisi ir tarnauja kaip aktyviųjų junginių nešikliai“, – pasakoja KTU Cheminės technologijos fakulteto mokslininkė Odeta Baniukaitienė.

Pasak tyrėjos, didžiausias iššūkis šiuolaikiniams audinių inžinerijos mokslininkams – sukurti naujos kartos tvarsliavą, pritaikytą konkrečiam žaizdų tipui ir skatinančią audinių regeneracijos procesą.

Naudojo natūralų polimerą

KTU mokslininkai tvarsčiams formuoti pasitelkė hialurono rūgštį, kuri plačiai žinoma medicinoje ir pasižymi gerai žinomu stimuliuojamuoju poveikiu audinių regeneracijai.

Hialiurono rūgštis pritaikoma įvairiose srityse: ji pasitelkiama akies ragenai drėkinti, minkštųjų audinių korekcijai ir regeneracijai, injekcijoms į sąnario ertmę, kaulinio audinio regeneracijai.
„Hialurono rūgštis yra natūralus polimeras, esantis gyvųjų organizmų tarpląstelinėje ertmėje. Esame pratę prie hialurono rūgšties pagrindu sukurtų komercinių produktų, kurie yra klampūs tirpalai arba geliai. Nors organizmas taip pateiktą polimerą greitai įsisavina, tokios formos biomedžiaga neturi reikiamos struktūros, reikalingos audinių formavimuisi“, – teigia O. Baniukaitienė.

Mokslininkės teigimu, hialurono rūgštis turi tvarsčiams tinkamus ypatumus: ji yra bioskaidi, hidrofilinė, pasižymi suderinamumu su biologinėmis sistemomis. Iki šiol rinkoje tvarsčių gamybai dažniausiai naudotas alginatas arba kolagenas.

Pastaruoju metu KTU Polimerų chemijos ir technologijos katedroje yra sukurti tinklintos hialurono rūgšties karkasai, skirti audinių regeneracijai. Bendradarbiaujant su mokslininkais iš Lietuvos sveikatos mokslo universiteto (LSMU) šiuo metu vykdomi hialurono rūgšties pagrindu gautų karkasų tyrimai in vitro (lot. stikle, mėgintuvėlyje) su įvairiomis ląstelėmis.

Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius pirmą šių metų ketvirtį buvo 895 eurai, arba 9,5 proc. didesnis negu prieš metus. Sparčiausią nuo 2008 metų atlyginimų augimą lėmė nuo šių metų pradžios nuo 380 iki 400 eurų padidėjusi minimali mėnesio alga (MMA), įvestos socialinio draudimo įmokų grindys, pakeltas pareiginės algos bazinis dydis valstybės tarnautojams ir tebesitęsianti palanki darbuotojams padėtis darbo rinkoje, kai yra įmonių, norinčių didinti darbuotojų skaičių, bet darbo jėgos daugelyje šalies regionų trūksta.

Atlyginimas po mokesčių Lietuvoje pirmą ketvirtį augo kukliau negu prieš mokesčius – 8,6 proc. – iki 700 eurų. Augimą pristabdė tai, kad nuo šių metų pradžios panaikintas 200 eurų papildomas neapmokestinamųjų pajamų dydis (NPD) dirbantiems tėvams už kiekvieną vaiką – jį pakeitė tiesioginė 30 eurų išmoka. Tad nors alga po mokesčių auginantiems vaikus darbuotojams ir mažėjo, tačiau jų realios pajamos arba nesikeitė, arba net ir didėjo tuo atveju, jeigu tėvų vidutinis darbo užmokestis buvo arti MMA. Beje, nuo šių metų pradžios buvo padidintas maksimalus mėnesio NPD nuo 310 iki 380 eurų, tačiau šis veiksnys neatsvėrė papildomo NPD už vaikus panaikinimo įtakos.

Tai, kad darbo rinka toliau kaista, rodo ir prieš porą savaičių Statistikos departamento pateikti duomenys, kad nedarbas šalyje pirmą ketvirtį buvo 7,2 proc., arba 0,8 proc. punkto mažesnis negu prieš metus, o darbo jėgos ir toliau mažėjo. Laisvų darbo vietų skaičius pirmą ketvirtį truputį sumažėjo, bet ir toliau buvo istoriškai didelis. Labiausiai darbuotojų trūksta pramonės, prekybos, transporto ir IT įmonėms. Tad bent kol kas tendencijos darbo rinkoje nekinta – darbdaviai, norėdami išsaugoti arba privilioti naujus darbuotojus, turi didinti mokamą darbo užmokestį. Privačiame sektoriuje vidutinis darbo užmokestis šių metų pirmą ketvirtį didėjo 10,1 proc., o viešajame sektoriuje – 8,2 procento. Dėl tokių pokyčių darbo užmokestis privačiame sektoriuje jau yra didesnis negu viešajame ir tai nėra tvari tendencija. Valdžia bus priversta labiau kelti darbo užmokestį dirbantiems viešajame sektoriuje, nes jų alga tampa vis mažiau konkurencinga, palyginti su darbo užmokesčiu privačiose įmonėse. 2018 m. pirmą ketvirtį viešajame sektoriuje algos didėjo ne tik dėl didesnės pareiginės algos bazinio dydžio, bet ir dėl didesnių negu prieš metus algų sveikatos sektoriuje ir dėl didesnės MMA.

Pirmą šių metų ketvirtį darbo rinkoje nemažą sumaištį sukėlė įvestos socialinio draudimo įmokų grindys. Nors dėl tokio sprendimo dalis gyventojų, dirbusių ne visu etatu, buvo atleisti, visgi sumažėjo žmonių, uždirbančių MMA ir mažiau, ir padaugėjo uždirbančių daugiau negu MMA. Tai reiškia, kad dalis pajamų buvo ištraukta iš šešėlio. Beje, didėjanti MMA ir mažiau kvalifikuotų darbuotojų trūkumas lemia, kad per metus daugiau negu 5 proc. alga didėjo net 59 proc. dirbančiųjų, kurie gaudavo nuo MMA iki vidutinio darbo užmokesčio dydžio algą. Skųstis negali ir didesnes algas uždirbantys asmenys. „Sodros“ duomenis, per metus beveik pusei daugiau negu vidutinį darbo užmokestį uždirbantiems darbuotojų alga padidėjo daugiau negu 5 procentais. Visus šiuos pokyčius rodo ir Statistikos departamento duomenys. Per metus sparčiai algos augo tuose sektoriuose, kuriuose mažai uždirbančių žmonių dalis yra palyginti didesnė – apgyvendinimo ir prekybos sektoriaus įmonėse vidutinis atlyginimas augo daugiau negu 10 procentų. Tiesa, įspūdingai didėjo ir IT įmonėse dirbančių asmenų vidutinė alga – 14,7 procento. Nereiktų pamiršti, kad pirmą ketvirtį įtaką algų augimui privačiame sektoriuje daro ir išmokamos premijos, kurios šiemet, panašu, buvo gerokai didesnės.

Atskirtis tarp savivaldybių, kuriose vidutinis darbo užmokestis yra didžiausias ir mažiausias, vis dar didėja. Nors buvo daugiau negu 10 savivaldybių, kur vidutinė alga per metus augo sparčiau negu Vilniuje, nė viena kita savivaldybė negalėjo prilygti Vilniui pagal algos pokytį eurais, o tai tik rodo, kad pajamų atskirtis tarp dirbančių sostinėje ir už jos ribų auga. Beje, tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvą, kai palyginame algų augimo tempą mūsų šalyje su darbo užmokesčio didėjimu Estijoje. Praėjusiais metais alga po mokesčių sparčiau augo Lietuvoje (9,6 proc., palyginti su 6,7 proc. Estijoje), tačiau eurais atlyginimas daugiau padidėjo Estijoje (62 eurais, palyginti su 58 eurais Lietuvoje).

Artimiausiais ketvirčiais darbo užmokesčio tendencijos matyt dar liks panašios, nors Europos ekonomikos augimas lėtėja ir rodo, kad ateityje mūsų šalies ekonomikos plėtra bus lėtesnė. Darbuotojų trūkumas ir didėjantys viešojo sektoriaus darbuotojų reikalavimai kelti algą ir toliau bus svarbiausi veiksniai, kurie lems, kad šiemet vidutinė alga prieš mokesčius Lietuvoje didės ne lėčiau negu 8 procentais, tad verslui iššūkių dėl brangstančios darbo jėgos bus vis daugiau.

SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas

Šiais laikais kiekvienas koncertas vadinamas unikaliu. Tačiau JAV roko legendos Jacko White‘o koncertas tikrai bus kaip tik toks. Šis roko tradicijų gaivintojas rudenį pirmą kartą aplankys Lietuvą ir surengs pasirodymą „Siemens“ arenoje. Ir šiame koncerte – nenualpkite! – negalėsite naudotis telefonu. Tai bus pirmas toks koncertas Lietuvoje.

Balandį apsėstas rokenrolo mokslininkas pradėjo didžiules gastroles JAV ir Europoje. Jose pristato trečią solinį albumą „Boarding House Reach“ ir geriausią savo muzikos katalogą. Kritikai jį vadina drąsiausiu ir labiausiai eksperimentiniu jo karjeroje. J. White‘as tikrai nebijo drąsių ir novatoriškų sumanymų. Štai 10-tukas išmintingų muzikanto minčių apie technologijas ir ryšį su klausytojais.

1. „Aš vis dar neturiu telefono. Nenoriu jam vergauti. Jei turėčiau, jis užimtų visą mano dieną. Mano gyvenime vyksta daugybė nuostabių dalykų, nenoriu jų pražiopsoti spoksodamas į telefono ekraną. Noriu turėti laiko pažiūrėti pro langą. Juk būtent tada ateina geriausios idėjos.“

2. „Noriu, kad žmonės gyventų čia ir dabar. Juokinga, kad lengviausias būdas tapti maištininku – tai paprašyti žmonių išsijungti telefonus.“

3. „Tikiuosi, kad tai bus lyg meninis sumanymas. Noriu žmones nustebinti. Būtų įdomu, jei žmonės tik atėję sužinotų, kad telefonus reiks sudėti į specialius dėklus. Daugeliui tai pasirodytų smagu, kiti turbūt supyktų ir prašytų grąžinti pinigus. Man nebaisu būti bandomuoju triušiu.“

Jack White on Not Having a Phone

4. „Nuėję į kiną žmonės išsijungia telefonus. Nueini į simfoninį koncertą – jokių telefonų. Bažnyčioje – jokių telefonų. Daugybėje vietų mums tai įprasta. Tai pabandykim tą patį ir roko koncerte – pažiūrėsim, kas bus.“

5. „Kai kuriems muzikantams tai nesvarbu, bet man publika pasako, ką daryti. Aš neturiu išankstinio dainų sąrašo. Nekartoju tų pačių dalykų, kuriuos jau sakiau praeitą vakarą. Todėl man sunku groti, jei jie neatiduoda man tiek pat energijos, kiek aš jiems.“

6. „Man labai svarbus ryšys su publika, kaip kokiam stand-up komikui. Jei pabaigiu dainą ir lieka tik nejauki tyla, tada nežinau, ko imtis. Ar man groti sunkesnę dainą, ar greitesnę? O gal akustinę? O gal man tiesiog išeiti? Aš galiu išeiti! Man patinka suprasti publikos reakciją. Ar jūs tikrai taip jaučiatės, ar jūs tiesiog abejingi ir nekreipiate dėmesio, nes… susirašinėjate telefonu?“

7. „Jei tau telefonas toks svarbus, kad negali be jo ištverti net dviejų valandų, tai tada jau nežinau… Gal vertėtų apsilankyti pas psichologą.“

Jack White Doesn’t Want Cell Phones At His Concerts

8. „Švaistau savo laiką grodamas žmonėms, kurie net nebesugeba paploti, nes vienoje rankoje laiko gėrimą, o kitoje – telefoną.“

9. „Žmonės man klijuoja įvairias etiketes. Jie įsivaizduoja, kad aš senamadiškas keistuolis. Bet galėčiau pagroti daugybę dalykų, kurie parodytų, kaip jie klysta. Aš visiška to priešingybė. Turėtų būti naujas pažangus būdas žvelgti į ateitį. Nesakyti „o, kaip buvo puiku praeityje“, bet sakyti „šitie išmanieji telefonai yra puikus išradimas, pasinaudokim jų privalumais, bet neleiskim, kad jie okupuotų visą mūsų gyvenimą.“

10. „Noriu palaikyti apčiuopiamų, gražių, jausmingų dalykų atgimimą, o ne tiesiog pasiduoti skaitmeniniam amžiui. Bet kai pasakoju apie tai žmonėms, jie sako: „O taip, suprantu, ką turi galvoje“, ir toliau spokso į savo telefonus.“
How Yondr works: A quick demo

Istorinis Jacko White‘o koncertas Vilniuje suplanuotas spalio 4-osios vakarą. Sistema bus gan paprasta, bet efektinga. Atėjusių į koncertą bus paprašyta telefoną ir kitus filmavimo įrenginius įdėti į specialų „Yondr“ dėklą. Koncerto metu savo telefonu galėsite pasinaudoti išėję tik į tam tikrą erdvę arenoje. Profesionalias koncerto fotografijas rasite puslapyje www.jackwhiteiii.com ir „Instagram“ paskyroje @officialjackwhitelive.
Panašių veiksmų jau ėmėsi ir Kanye Westas, ir komikas Chrisas Rockas. Tačiau tai pirmosios pasaulyje tokio masto gastrolės be telefonų. Muzikos tinklalapio „Consequence of Sound“ žurnalistai jau apsilankė viename pirmųjų šio turo koncertų Niujorke: „Užrakinęs telefoną mažame žaliame dėkle, pasijunti toks tyras. Žydri ekranėliai nebegadino scenos vaizdo, o ir kiekvienas žmogus buvo priverstas pamiršti apie savo elektroninius prietaisus. Be to, visas telefonų užrakinimo ir atrakinimo procesas vyko labai lengvai, tad visiškai nesulėtino patekimo į koncertą.“

Jack White: Cell Phone Ban

Kalbindamas J. White‘ą legendinės grupės „Metallica“ būgnininkas Larsas Ulrichas sakė: „Sunku patikėti, kad žmogus, kuris tave gerbia ir yra tavo muzikos fanas, nepalaikytų tokios idėjos.“ Palaikykime ją ir mes. Patirkime geriausią muziką – čia ir dabar. Mūsų laukia labai įdomi patirtis, metų roko įvykis ir dar vienas šiuolaikinio roko genijaus eksperimentas.

Kas žino, gal po šito eksperimento visi pradėsim vaikščioti į koncertus be telefonų?

Kas dešimtas Lietuvoje varsto antstolių duris – beveik 300 000 šalies gyventojų turi bent vieną skolą. Pusė jų – po dvi skolas ar daugiau. Registrų centro statistika niūri. Ji taip pat neatsako į kausimą, kodėl tiek žmonių Lietuvoje negeba atsiskaityti su kreditoriais.

Aistė Adomavičienė, Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė, sako tiesiai – skolas grąžinti trukdo ir bloga skolų grąžinimo sistema. Šiuo metu nuo žmogus, turinčio dvi arba daugiau vykdomųjų bylų ir uždirbančio minimalią algą (MMA), išskaitoma pusė atlyginimo. Jei darbuotojas uždirba daugiau nei minimumą, nuo šios dalies nuskaitoma dar 70 procentų. Vadinasi, darbuotojui, uždirbančiam 600 eurų per mėnesį, paliekami maždaug 260 eurų pragyvenimui. Anot A. Adomavičienės, tokios išskaitos yra vienos didžiausių Europoje ir žmones verčia dirbti nelegaliai arba iš viso nedirbti.

Kam labiausiai įsiskolinę Lietuvos gyventojai?

Teisingumo ministerijos duomenimis, daugiau nei pusė, t. y. 60 proc. įsiskolinimų, sudaro įsiskolinimai valstybei. Tai baudos, nesumokėti mokesčiai. Kita ryški dalis – 37 proc. skolų – skolos privačiam sektoriui už komunalines paslaugas, greituosius kreditus, vartojimo paskolas, bankų paskolas ir pan. Ir tik 3 proc. žmonių skolingi kitiems fiziniams asmenims.

Anksčiau esate minėjusi, kad dabartinę skolų išieškojimo tvarką vertinate labai blogai. Kodėl?

Dabartinė sistema tiesiog žlugdo skolų turinčius žmones ir nepadeda jiems keisti neaktyvaus gyvenimo būdo. Žmogui tik pradėjus dirbti, nuo jo algos taikomi dideli atskaitymai, nepaliekama ori suma pragyvenimui. Padirba mėnesį ar du, pamato, kad išgyventi už likusį atlyginimą neįmanoma, todėl meta darbą. Skolos skandina žmones Lietuvoje.

Kitaip tariant, labiau apsimoka likti paramos sistemoje?

Kai pradirbus mėnesį už minimumą po skolos išskaitos lieka apie 200 Eur, tai arba nebedirbi, arba dirbi nelegaliai. Kita problema – Lietuvoje vieno žmogaus skolas paprastai tvarko keli antstoliai. Jeigu įsidarbini mažoje įmonėje, kuri turi vieną buhalterį, dažnai tas buhalteris neturi laiko pervedinėti pinigų keliems antstoliams ir sekti visų skolų. Todėl skolininkai atleidžiami dėl per didelės administracinės naštos. Dėl šių priežasčių žmonės renkasi kitą kelią – valstybės ir nevyriausybinių organizacijų paramą. Dabar socialinė pašalpa yra 122 Eur, taip pat galima pavalgyti labdaros valgyklose bei darbo metu nemokamai pasirinkti drabužių, tad nebelieka akstino dirbti.

Ką, jūsų nuomone, žmogui psichologiškai reiškia tai, kad pusė jo minimalios algos pervedama skoloms padengti?

Manau, kad tai tik skatina pyktį bei stumia į visišką neviltį. Kaip viena nedideliame Lietuvos mieste dirbanti socialinė darbuotoja sakė, žmonių įsiskolinimai antstoliams yra kaip kilpa ant kaklo, kurią belieka užsiveržti. Kreditorių padėtis taip pat nepavydėtina: kai žmonės nedirba arba siekia išvengti išieškojimų ir dirba nelegaliai, nėra kaip atgauti skolų.

Šiuo metu Seime yra pateiktos pataisos, kurios mažintų išieškojimus. Jas priėmus, nuo minimalaus atlyginimo būtų nuskaitoma 10 procentų, turint dvi ar daugiau skolų – 20 procentų. Nuo dalies, viršijančios minimumą – 50 procentų. Kai kurie politikai sako, kad taip skatinsime neatsakingumą. Kaip vertinate tokius teiginius?

Niekas nesako, kad skolų nereikia grąžinti – priešingai. Bet grąžinimo sąlygos turi būti žmogiškos, sudarančios realią galimybę grąžinti. Seimo kanceliarija atliko analizę, kurioje aiškintasi, kokia skolų grąžinimo sistema veikia Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Estijoje, Latvijoje, Suomijoje, Švedijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir Danijoje. Lyginant su šiomis šalimis, Lietuvos skolų išmokėjimo tvarka yra griežčiausia. Netikiu, kad visos šios šalys mano, kad skolų išmokėti nereikia. Tiesiog suvokiama, kad jei skolininkas negalės išgyventi, tai ir skolų niekada negrąžins. Jos taip pat suvokia, kad neturintis iš ko gyventi žmogus bus įkalintas valstybės paramos sistemoje, nedirbs ar dirbs nelegaliai, nemokės mokesčių. Toks žmogus nėra ir negali būti aktyvus pilietis, jis lieka paribyje.

Kol kas kalbėjome apie mažiausias pajamas gaunančius žmones ir jų situaciją. Bet juk ne visi Lietuvoje uždirba minimalų atlyginimą.

Jei asmuo turi daugiau nei vieną skolą ir uždirba, pavyzdžiui, 600 Eur „į rankas“, po atskaitymų, jam lieka maždaug 260 Eur. Taigi, ir uždirbant didesnį atlygį nei MMA, išgyventi labai sunku.

Dalis jūsų minimų skolininkų skolingi valstybei, kiti greitųjų kreditų įmonėms, bankams. Bet yra ir tokių, kurie nemoka alimentų savo vaikams. Ar tokiais atvejais taip pat reikėtų švelninti skolų išieškojimo tvarką?

Alimentai, skirti vaikų išlaikymui, yra ypač skaudi tema. Pabrėžiu, kad ir pagal dabar galiojančią tvarką, ir pagal teikiamus siūlymus, teismo priteisti alimentai yra atskaitomi nepriklausomai nuo mokėtojo pajamų dydžio. Tokia praktika taikoma ir kaimyninėse šalyse. Skolingiems tėvams nėra mažinami išskaitymai – jie privalo rūpintis savo vaikų išlaikymu.

Sumažinus atskaitymus, tikėtina, kad žmonės pradės grąžinti skolas, tačiau skolų atsiradimo priežasties tokie pakeitimai nepanaikina. Ką valstybė turėtų daryti, kad žmonės neįsiskolintų iš naujo arba neatsirastų naujų skolininkų?

Būtinas finansinio raštingumo mokymas. Kartais žmonėms trūksta gyvenimiškų įgūdžių – galvojimo apie savo veiksmus, kokias pasekmes sukelia važiavimas be bilieto, neatsakingas skolinimasis arba pamąstymas, ar pirkinys, kuriam reikalingas vartojimo kreditas, tikrai būtinas. Dažnai žmonės pasiima greituosius kreditus, neišsimoka, o gavę grasinančius laiškus, ima kitą greitąjį kreditą refinansuoti pirmajam. Užsisuka maratonas, iš kurio labai sunku išlipti. Į problemą taip pat reikia žiūrėti kompleksiškai, turime teikti pagalbą įgyjant profesiją, įsidarbinant, kai kuriais atvejais ir laikinai apgyvendinant.

Šiuo metu žmogaus teisių portale manoteises.lt yra paskelbta peticija, raginanti keisti skolų išieškojimo tvarką Lietuvoje. Peticiją galite pasirašyti paspaudę čia.

Manoteisės.lt

Po to, kai JAV paskelbė, kad nuo birželio 1 dienos taiko importo tarifus iš Europos Sąjungos (ES), Kanados ir Meksikos importuojamam plienui ir aliuminiui, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys, buvęs ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis siūlo Lietuvos diplomatijos vadovams neužimti vienpusiškų pozicijų paremiant labai dažnai antiamerikietišką Europos Komisijos pirmininko Jean‘o Claud‘o Junker‘io retoriką, kuris garsėja gana dažnais prorusiškais pareiškimais.

„Kas turės naudos iš šio konflikto – vienareikšmiškai Kremlius, todėl turime kantriai ieškoti kompromisų, ką šioje situacijoje daro Berlynas. Turime pasinaudoti šia situacija, kad surastume tokius kompromisus, kurie atitiktų mūsų pačių nacionalini interesą. Šiuo metu Lenkija savo teritorijoje kuria JAV karinę bazę. Mes rūpinkimės savo saugumu, kas yra svarbiausias Lietuvos prioritetas. Šiuo metu JAV aiškiai pasisako prieš „Nordstream“ ir ieško, kaip energetiškai dar labiau apeiti Rusiją, – iškelkime Gruzijos narystės NATO klausimą, susiekime jį su NATO ir ES plėtros į Balkanus tema, kurią palaiko Berlynas. Veikime Lietuvos labui, būkime naujų sprendimų ir kompromisų centru, ką galime pasiekti tik aktyvios dvišalės diplomatijos dėka, o ne glausdamiesi prie prorusiško J.C. Junker‘io“.

Šiame kontekste Ž. Pavilionis siūlo nepamišti Astravo atominės elektrinės (AE) klausimo ir kelti jį Vašingtone.

„Kiekvienas konfliktas yra pirma galimybė, bet tik tada, jeigu veiki protingai ir aiškiai žinai, ką nori pasiekti, o ne įsitrauki į avių chorą, kurio dirigentai yra dažnai trečiosios šalys“, – sako ambasadorius Ž. Pavilionis.

Žemėlapyje, skirtame su mažais vaikais keliaujantiems, gausu ir idėjų aktyviam laisvalaikiui, ir vietų smagiai užkąsti pailsus, ir vaikų žaidimo aikštelių, ir kultūros objektų.

Spalvingai iliustruotų „It’s Kaunastic“ žemėlapių seriją papildė pirmasis Kauno žemėlapis patiems mažiausiems turistams. „Kauniukas“ – taip jaukiai pavadintas kvadratinis žemėlapis, kurio viršelyje šypsosi miesto simbolis tauriukas ir stebisi žirafa, pradedamas platinti Vaikų gynimo dienos, birželio 1-osios išvakarėse.

Žemėlapyje, skirtame su mažais vaikais keliaujantiems, gausu ir idėjų aktyviam laisvalaikiui, ir vietų smagiai užkąsti pailsus, ir vaikų žaidimo aikštelių, ir kultūros objektų. „Kauniukas“ – tai ir Kauno muziejai, siūlantys specialias edukacines programas, ir miesto teatrai, kurių repertuaruose gausu spektaklių mažiesiems, ir vaikų žaidimų aikštelės.

 © Teodoro Biliūno nuotr.

Nemokamą leidinį „Kauniukas“ galima pasiimti „Kaunas IN“ turizmo informacijos centruose ir turizmui draugiškose Kauno vietose, pažymėtose „Tourism Information Friendly“ ženklu. „Kauniuką“ taip pat galima ir parsiųsti iš svetainės „Visit Kaunas“.

 © Teodoro Biliūno nuotr.

„It’s Kaunastic“ serijoje neseniai išleisti žemėlapiai modernistinės architektūros ir gatvės meno gerbėjams „Modernisto gidas“ ir „Sienografo užrašai“. Taip pat iliustruota žemėlapių serija, įvertinta įvairiuose Lietuvos ir pasaulio turizmo apdovanojimuose, siūlo atidžiau susipažinti su baltų istorijos pėdsakais Kaune, litvakų paveldu, diplomato Čiunės Sugiharos darbais, atrasti panoraminį Kauną ir patyrinėti gastronominį miesto žemėlapį.

Yra vietų, kur mirusieji nenurimsta…

Šiaurės Švedijoje plyti daug pelkynų, kur dar akmens amžiuje dievams buvo aukojami žmonės. Biologė Natali, atvykusi į mažą kaimelį šalia pelkės, imasi ją tyrinėti. Tačiau greitai paaiškėja, kad šis kaimelis kažkada buvo jos vaikystės namai – vieta, kurioje nutiko daug siaubingų dalykų. Natali bijo pelkynų, bet kartu jaučia jiems protu nesuvokiamą trauką.

Vieną gūsingą rudens naktį prie pat pelkės Natali randa sąmonės netekusį vyrą pilnomis kišenėmis aukso – būtent taip senovėje, anot legendų, dievams ir buvo aukojami žmonės. O netoli kūno – ką tik iškastą kapą. Ar pelkė šaukiasi naujų aukų, kaip puse lūpų kalba prietaringi kaimo žmonės? O gal vis dėlto tai žmogiškojo blogio padariniai?

„Aukojimo pelkė“ – tamsus, paslapties ir įtampos kupinas pasakojimas apie gamtos jėgas, formuojančias mus supančią tikrovę, apie istorijas, kurias pasakojame, kad geriau suprastume aplinkinį pasaulį ir save, ir apie tai, kokių baisių pasekmių galime patirti, tas istorijas interpretavę klaidingai.

Susanne Jannson – Švedijos žurnalistė, fotografė ir rašytoja. „Aukojimo pelkė“ – jos debiutinis romanas, kuris bus išleistas net 25 pasaulio kalbomis.

I

Prieš tris savaites

Dzin dzin dzin.

Natali pabudo. Prispaudė pirštus prie smilkinių, kad dzingsėjimas galvoje liautųsi.

Dzin dzin dzin.

Dzin dzin dzin.

Žvilgtelėjusi į žadintuvą įsitikino  – dar daugiau negu dvi valandos iki to laiko, kai reikėtų pabusti. Kitaip tariant, buvo mažne kaip visuomet. Jokios migdomosios minties.

Niekuomet tokios minties nebuvo.

Ji atsisėdo ant lovos krašto ir ėmė mąstyti, gal dar ko nors nepadarė. Ne. Butas išblizgintas, didžiuma daiktų sukrauti. Krepšiai, dar nenunešti į automobilį, prikimšti stovi koridoriuje. Viskas paruošta.

Ji nusiprausė po dušu ir stačiomis papusryčiavo, stengdamasi palikti kuo mažiau pėdsakų. Brūkštelėjo raštelį tam, kas gyvens bute, kol jos nebus, ir padėjo virtuvėje ant stalo.

Šaldytuve palikau šiek tiek maisto, gal tau pravers. Nuomos sąskaitos numerį rasi elektroniniame laiške, kurį nusiunčiau vakar. Tikiuosi, čia tau bus neblogai.

Linkėjimai – Natali

Gatvėje viešpatavo sekmadieninė tuštuma ir tyla. Ji sukilnojo paskutinius kraustulius į automobilio bagažinę, atsisėdo prie vairo ir išvažiavo.

Įsukusi į 45-ąjį greitkelį šiaurės kryptimi, ji paliko Geteborgą miestui dar neprabudus. Tarytum spruko nuo atsitiktinių santykių.

Po valandėlės sustojo degalinėje prisipilti bako, nusipirkti puodelio kavos ir dar šiokių tokių maisto prekių, kad išsiverstų pirmosiomis dienomis. Paskui kelionę tęsė. Netrukus kraštovaizdis pasikeitė. Aptemo, oras lyg sutirštėjo.

Tik keletas valandų, ir nukeliauji laiku tiek daug metų atgal. Į ežerų ir miškų kraštą. Į žemę, kur iš tikrųjų buvo jos namai.

Natali iš tiesų visąlaik jautėsi svetima didmiestyje prie jūros. Prie gyvastingos neramios nepatikimos jūros. Ji niekuomet nesusigyveno su žmonėmis, kurie nuolat troško buriuoti jūroje, kurie žavėjosi plikomis uolomis ir plačiais horizontais, kurie dievino saulę ir visąlaik troško, kad būtų kuo šilčiau ir kuo mažiau permainų. Jie tarytum to paties tikėjosi ir iš jos, tikėjosi nežinia kokio vidinio polėkio, kurio ji niekuomet neturėjo, bet pamažėle įsigudrino susikurti.

Kiekvieną vasarą, kai vaikštinėdavo per šiltą Bohusleno granitą ir brisdavo į vandenį maudytis, jai regėdavosi, kad jūra nevalingai ištėkš ją ant kranto. Lyg žinodama, kad nepriklauso įprastinei jos aplinkai.

Dabar rugsėjo lietus krito ant priekinio stiklo. Pamažėle, tyliai. Lyg ruduo atsargiai sėlintų į vidų, kad netrukdytų ir nejaudintų.

Eikš, galvojo ji. Tu tik ateik.

Tiktai lyk.

Mudu abu tai padarysime.

Ji pravažiavo pro Omolą ir pasuko Fengerskugo link. Visą kūną persmelkė netikrumas, staiga ir nevaldomai, ji susimąstė – ką iš tikrųjų sumaniusi padaryti. Ką sumaniusi išjudinti. Suvokė, kad netrukus pasieks kelionės tikslą ir jau pernelyg vėlu apsisukti.

Natali lėtai pavažiavo žemyn link meno mokyklos ir seno pastato, kur dabar, kaip žinojo, buvo įrengtos ateljė, galerijos ir dirbtuvės. Prie sankryžos, kur anksčiau tebuvo nedidelė maisto prekių parduotuvė, dabar veikė netgi kepyklėlė ir kavinė, ten ji pamatė jaunų žmonių su medžiaginiais krepšiais, iš didelių stiklinių geriančių ryto latę ar arbatą. Vėliau pastatus vėl pakeitė miškas, o po valandėlės kelias įsuko į beržų alėją, vedančią aukštyn prie dvaro rūmų.

Didelėje žvyruotoje aikštėje stovėjo keletas automobilių. Ji išlipo, automobilyje palikusi krepšius, ir per žvyrą nuėjo durų link.

Pastatas buvo prabangus, su keturiais bokštais, baltu tinko fasadu, liepžiedžių spalvos skardos stogu ir didžiuliais langais, pro kuriuos vėrėsi apylinkių vaizdai. Jis stovėjo ant kalvelės, kaip dažnai ir statomi dvaro rūmai. Neretai jie sugadina gražų kraštovaizdį, puikų ežerą ar kalvotą vietovę.

Šis pastatas atrodė kitaip. Jis žvelgė virš žemės plotų, kurie plytėjo tylūs ir nereiklūs. Virš kraštovaizdžio su miglos apklotais, susikūprinusiomis pušimis ir žemės įdubomis. Kraštas, kur saulės šviesa tarsi nė nepriartėdavo, kraštas, kuris niekuomet neišdžiūdavo. Kuris nuolatos šlapo, lindėjo purve.

O dabar ji čia grįžo laisva valia.

– Ar tai tu nuomosies trobelę?

Moteris, prisistačiusi kaip Agneta, buvo dvaro valdytoja. Apsirengusi duksliu smėlio spalvos drabužiu, apsiūtu plačia juosta, dėl kurio aukšta jos figūra atrodė kaip kolona. Tiesūs tamsiai geltoni plaukai su plačiais kirpčiais ant kaktos siekė pečius.

– Taip, tikrai.

Jos vyras stovėjo už nugaros, žemesnis visa galva, apsirengęs tamsiu kostiumu, ir budriu žvilgsniu tyrinėjo patalpą.

Gustavas, pamanė Natali. Kaip asmens sargybinis. Tokius juodu ir prisimenu.

– Tuomet norėčiau pasveikinti tave atvykusią į Mosmarkeno dvarą. Tikiuosi, žinai, kad išsinuomosi kuklią trobelę. Ji dažniausiai gyvenama tik vasaros mėnesiais.

– Taip, tikriausiai tai ne kliūtis. Juk ji šildoma, ar ne?

– Dvi krosnys ir dyzelinis šaldytuvas. Tik tiek. Vandens atsineši iš bidonų čia, rūsyje, o mobilųjį telefoną, kompiuterį ir panašiai galėsi įkrauti mūsų kontoroje. Dušas ir tualetas koridoriuje antrame aukšte. Dar yra ir išeinamoji už trobelės. Kas dar… – pasakė, regis, galvodama. – Ir dar, dviratis. Yra senas, jei norėsi, galėsi jį pasiskolinti. Beje, tu iš kur?

– Aš gyvenu Geteborge.

Ant fojė sienų Natali matė senovinius tapytus elegantiškų storais drabužiais apsirengusių ponių ir orių ponų su kariškių mundurais portretus. Būdama vaikas, ji jų bijojo, ypač vieno paveikslo. To, kuriame buvo vaizduojama Sofija Hansdoter, žmona dvarininko, gyvenusio čia aštuoniolikto amžiaus pabaigoje. Prisiminė žirnių žalumo Sofijos suknią ir liūdną žvilgsnį.

Buvo sakoma, kad ji neteko septynių iš aštuoneto savo vaikų. Ir kad buvo pamišusi. Kad slapčiomis smaugė savo vaikus, o paskui meldė vyrą, jog palaidotų juos pelkėje už dvaro rūmų. Mat, anot jos žodžių, troško, jog vaikai būtų šalia. Vyras nusileido jos prašymams, kad dar labiau nežalotų jos ir taip jau sudaužytos širdies. Kol vieną dieną, kai pasaulį išvydo aštuntasis kūdikis, jis staiga suvokė, kaip mirė visi jo vaikai, ir nusprendė naujagimį atimti iš motinos. Sakoma, jog tada Sofija nuėjo į tą vietą, kur buvo palaidoti jos vaikai, žengė tiesiai į akivarą ir dingo.

Niekas nė piršto nepajudino, kad ją išgelbėtų.

Aštuntasis vaikas išaugo į sveiką ir stiprų vyrą, kuris paskui perėmė dvaro valdymą. Jis buvo dabartinio dvaro savininko Gustavo prosenelis.

– Aš ir Gustavas laikome šį pensioną jau daugiau negu trisdešimt penkerius metus, anksčiau juo rūpinosi Gustavo tėvai, – toliau įtaigiai kalbėjo Agneta, buvo aišku, jog ji ne pirmąkart pasakoja dvaro istoriją. – Dvaras priklausė Gustavo giminei nuo šešiolikto amžiaus. Visus jo protėvius matai šiuose kabančiuose portretuose, – ji apvedė aplinkui ranka.

Tą akimirką iš antrojo aukšto nulipo moteris.

– Čia mūsų šeimininkė Jelena, kuri šiapus Venerno ežero gardžiausiai rūko sykus, jei kada sumanytumei pavalgyti pas mus.

Jelena buvo išbalusi ir perkarusi, atrodė toli gražu ne kaip įprasta manyti atrodant putlias šeimininkes.

– O čia Aleksas, pensiono visų galų meistras, – aukštą raumeningą vyriškį, įžengusį pro duris, pristatė Agneta. – Jeigu prireiktų ką nors pataisyti, gali kreiptis.

Aleksas sustojo, įsižiūrėjo kažkur aukštai į stogo viršų ir maktelėjo galvą. Paskui nuėjo tolyn į galines patalpas.

– Aš ir Gustavas esame tavo paslaugoms kasdien nuo devintos iki ketvirtos valandos, jei iškils kokių klausimų. Dažniausiai būname kontoroje čia šalia, jei nesame užsikorę ant kopėčių ir nedažome kurių nors diendaržio durų, netaisome sugedusio traktoriaus ar ko nors panašaus. Kitu laiku mudu tikriausiai rastumei rytiniame fligelyje, tenai mes gyvename. Lengva susisiekti netgi tada, kai nedirbame kontoroje, – ji patylėjo kiek ir kalbėjo toliau. – Ko gero, tai pagrindiniai dalykai. Dabar, kai, kaip paprastai sakoma, nebe sezono metas, čia ne tiek jau daug veiklos. Jei galiu paklausti, tu čia sumaniusi nuveikti ką nors ypatinga?

– Taip, ketinu rašyti doktoratą. Apie tai, kaip dėl visuotinio atšilimo nyksta pelkėtos vietovės. Aš biologė.

– Suprantu,  – nusišypsojo Agneta ir mostelėjo lango pusėn. – Taigi tu čia atvykai dėl pelkės. Įdomu.

– Ketinu atlikti šiek tiek lauko bandymų pabaigai.

– Ji juk nepaprasta, ši pelkė, – tęsė kalbą Agneta. – Sakoma, kad kitados anais laikais ji buvo vadinama aukojimo pelke.

– Taip.

– Gal esi girdėjusi pasakojimų? Atseit geležies amžiuje čia buvo atnašaujamos aukos dievams. Iš tiesų aukojami net žmonės. Kontoroje turime tokio turinio brošiūrų. Amžių sandūroje čia buvo rastas lavonas iš trečio amžiaus prieš Kristų. Dabar jis yra Karlstado kultūros istorijos muziejuje.

Natali linktelėjo galvą.

– Taip, žinau…

– Bruknyno mergaitė, – tarė Agneta.

– Taip, – pritarė Natali.

– Taigi, ji taip vadinama, toji rasta mergina. Jei kalbėsime apie pelkę, tikiuosi, jog būsi atsargi į ją eidama. Kai kur ji labai gili, o akivarai šiais metais tikrai klampūs. Bet, žinoma, tu ne naujokė.

*

Trobelė žemiau dvaro pastato buvo tik iš kambario ir virtuvėlės. Virtuvėlėje kriauklė be vandens čiaupo, didžiulė malkomis kūrenama krosnis ir vieta valgymui su sofa ir dviem kėdėmis. Kambarėlio baldai – miegamasis čiužinys su kojomis, drabužių spinta, kuklus rašomasis stalas, du seni krėslai ir staliukas priešais židinį.

Rudens šaltis skverbėsi pro storas rąstų sienas. Viduje drėgna, užtat kvapas gaivus.  Viename kampe stovėjo į sieną atremtas veidrodis.  Natali prasižergusi susmuko ant grindų ir įsižiūrėjo į savo veidą. Vis dar tikėjosi, kad atrodo kur kas linksmesnė negu jaučiasi. Smėlio spalvos plaukai, trumpinami kartą per metus, vis dar ta pati šukuosena, kokią jai pasiūlė garsus kirpėjas prieš aštuonerius metus, kai buvo fotografuojama madinga šukuosena. Paprastai apkirpti pusilgiai plaukai, panašiai kaip pažo, lengvai prižiūrimi.

Kai Natali buvo aštuoniolika, ją „atrado“ prie kino teatro ir pasiūlė dirbti modeliu pagal sutartį, nors iš tikrųjų ji buvo per mažo ūgio, – geradarystė, už kurią tikriausiai būtų turėjusi neapsakomai dėkoti.

Juk buvo ką tik baigusi gimnaziją ir vylėsi lengvai užsidirbti šiek tiek pinigų, bet neištvėrė šio darbo keblumų. Nepakentė plaukų lako, kuris lindo į nosį, pudros pūkučio, braukančio veidą, ir vaikymo priešais kamerą – ji niekuomet nesuprato visų tų šiurkščių nurodymų, pagal kuriuos turėjo skleisti išskirtinumą. Po dviejų mėnesių modelio darbas jai įgriso iki gyvo kaulo.

Iš šios gyvenimo atkarpos kaip svarų indėlį ji pasiėmė tik šukuoseną. Ši nereikalavo daug pastangų ir prisidėjo prie naudingo paviršiaus, kurį ji puoselėjo grynai iš praktiškumo: aplinkiniai buvo patenkinti, tad naudojosi tik tuo paviršiniu vaizdu.

Priebutyje stovėjo du bidonai vandens ir didžiulė pintinė malkų. Pirmiausia Natali pakūrė tiek krosnį, tiek židinį, paskui iškraustė maisto produktus ir sukabino į spintą drabužius. Galop išvyniojo didžiulį vietovės žemėlapį ir prismeigė ant sienos prie rašomojo stalo, o pati apsiavė šlepetes ir apsivilko storą megztinį.

Valandėlę pavaikščiojo aplinkui dairydamasi. Ugnis spragsėjo ir traškėjo, o krosnis taip rūko, kad Natali norom nenorom turėjo atidaryti langą.

Netrukus viskas tarytum susitvarkė. Tuomet ji pasišildė itališkų virtinukų iš skardinės, pirktos degalinėje, ir suvalgė sumuštinį su lydytu sūriu iš tūbelės.

Už trobelės buvo sodelis, juosiamas sulaukėjusių erškėtrožių krūmų, o priekyje stovėjo dvi nutrintos medinės kėdės. Dar už kelių metrų aplinkui pelkę vingiavo pasivaikščiojimo takelis.

Ji apsirengė striukę, atsargiai atsisėdo ant vienos iš kėdžių ir įsižiūrėjo į kraštovaizdį. Tarytum niekas ir nebuvo pasikeitę, viskas lyg ir taip, kaip visuomet, ne tik per pastaruosius penkiolika metų, bet per šimtmečius, nuo pirmykščių laikų. Gumburiuotos pilkos pušys. Žvilgantys plotai akivarų tarp žalių šlapių kemsų. Miglota dykynė ant blankios paletės, neryškūs blizguliuoją kupstai ant rūdžių raudonumo plonų rudeninių medžių kamienų.

Ji tarytum girdėjo aidint kuolingą – lyg fleitos garsus, nors paukščiai šįmet jau seniai išskridę. Girdėjo, nors jau taip seniai nebuvo klausiusis džiugaus burbuliavimo, paukščių giesmininkų skrydžio, kurį iš tiesų mėgo iki to laiko, kol viskas pasikeitė, iki jos atmintyje visa tai persimainė į pasityčiojamą, pilną neapykantos kvatojimą, grėsmingą trelę, įspėjančią, jog kažkas nutiks.

Galvodama, kur dabar ketina veltis, pajuto drąsą, bemaž besiribojančią su kvailumu. Lyg nežinia kas verstų ją peržengti ribas, nors pati ir nebuvo deramai pasirengusi.

Kai Natali pažvelgė į vakarų pusę, pamatė virš augalijos kyšančius elektros stulpus. Tuos pačius elektros stulpus, kaip ir už jos senojo miegamojo langų, jie buvo jos rodyklės ir išsigelbėjimas visais tais kartais, kai beveik pasiklysdavo pelkėje. Tai buvo bemaž nesuvokiama mintis: jeigu ji tik laikysis stulpų, galų gale pasieks, pasieks tą vietą, kur viskas prasidėjo ir kur pasibaigė.

Jai pabudus trobelėje pirmą rytą, lauke tebebuvo tamsu. Tamsa buvo vienas iš tų nedaugelio rudens požymių, kurių ji neįvertino. Tamsūs rytai, tamsūs vakarai, para, kuri kasdien praranda vis daugiau dienos šviesos. Tuo atžvilgiu vasaros labiau pageidaujamos; ketvirtą valandą, kai paprastai imdavo girdėti dzingsėjimą galvoje, diena jau būdavo įsibėgėjusi. Šviesiu paros metu lengva atsikratyti sunkaus budinimosi, nenusakomo jausmo, jog kažkas negerai, kol protas apgraibomis ieško priežasties. O rudens tamsos poveikis atvirkštinis. Protas lyg ir trokšta įstrigti tarp sunkumų.

Ji užsidegė šalia lovos žibalinę lempą ir nuėjo prie krosnies. Toji tebebuvo šilta. Lėtai apsikabino ją kaip didelį išsiilgtą draugą, prigludo užsimerkusi ir delnais, strėnomis, skruostu glėbė šilumą. Jos galvoje tvykstelėjo žodis malda. Ar čia kyla toks jausmas?

Kažkas brūkštelėjo langą, lyg koks aštrus daiktas.

Kas tai?

Ji lėtai prisiartino ir pamėgino pasižiūrėti laukan.

Šarkos?

Nieko nepamatė. Nieko, tik aukščiau už šimto metrų dvaro rūmų kiemo apšvietimas, du nedideli rutuliai, pakibę tamsoje.

Kai lauke šitoks tamsumas, žibalinės lempos šviesa darė ją pažeidžiamą. Jokių užuolaidų, kad galėtum užsidengti. Bet kiekviename viršutiniame lango kampe buvo įkalta po vinį. Ji pasilypėjo ant kėdės, surišo du storus megztinius ir pasistengė juos pakabinti taip, kad uždengtų langą arčiausiai lovos. Atrodė prastai. Reikia prisiminti ir pasiieškoti tinkamo apkloto. Arba paklodės. Ir kitiems langams.

Iš kelioninio krepšio ji išsiėmė vakarykštį laikraštį ir vėl palindo po antklode. Pamėgino pasiskaityti diskusijas apie energetikos politiką, bet nepajėgė susikaupti. Į ją spoksojo langas. Į vidų stebeilijosi tamsa.

Po velnių. Kaip čia jai seksis?

Ji nesitikėjo, kad jausis kaip nesavam kaily. Neplanavo šito. Ne, vyt šalin tokias mintis. Dabar jai svarbu susitelkti į du dalykus: darbą ir tą neaiškią slaptą užduotį, kuri, kaip jai rodėsi, buvo susijusi su ja pačia.

Niekas nežinojo, kad ji Mosmarkene. Niekas, tik jos vadovas, kuris irgi buvo išvažiavęs.

Pačiai Natali labai patiko vien mintis išvažiuoti. Dingimas iš įprastinės aplinkos turėjo lyg ir kokio apsivalymo, buvo lyg kokia laisvės sąlyga.

Prieš keturiolika metų ji netarusi nė žodžio paliko šią vietovę. O kai dabar grįžo, tarytum atsuko veidrodį kita puse, supynė atgal visą kelią, kad galėtų išpainioti mazgus ir viską pradėti iš naujo.

Daugumas draugų vargu ar pastebės, kad Geteborge jos nebėra, jie mokslininkai, kaip ir ji pati, pasklidę po visą Žemės rutulį.

Tai nustebintų gal tik jos įtėvius.

Per pastaruosius metus Natali nebesistengė palaikyti su jais ryšių, o ryšiams silpnėjant aštrėjo priekaištai, ypač įmotės Harietos.

– Tai tokia padėka už viską, ką dėl tavęs padarėme? – paklausė Harieta, kai jiedvi mezgė kažką panašaus į pokalbį. Įtėviai apsilankė atnešti gėlės Natali gimtadienio proga, ir Harieta nepajėgė tvardytis. Apvalus veidas visas paraudo, ji iš paskutiniųjų stengėsi neapsiverkti.

Natali įtėvis Larsas, kol buvo pas ją, nenusirengęs viršutinių drabužių visąlaik prasėdėjo ant kėdės. Jis be paliovos tampėsi ūsus nudūręs akis į grindis.

– Jau eisime, – tarė jis galop. – Atlikome, ką sumanę. Ji juk nenori. Natali tam tikra prasme pritarė šiurkščiam jo nusiteikimui, bet apskritai nieko nepajuto. Nieko. Ir tikriausiai tą suprato Harieta.

Išeidama Harieta įsispyrė į ją akutėmis be jokios užuojautos ir dusliu balsu ištarė:

– Ar žinai, kokia esi pabaisa? Visuomet maniau, kad taip elgiesi todėl, kad esi tiek išgyvenusi, bet dabar nebežinau. Gal tu tiesiog esi tokia: paviršutiniška, bejausmė ir nedėkinga.

Stipriai susiveržusi chalato diržą per juosmenį, Natali atsisėdo kambario viduryje, kad suvaldytų ir įžūliai pasitiktų netikrumo jausmą. Priešais pasidėjo dokumentų pluoštą: rezultatus matavimų ir bandymų, kuriuos anksčiau atliko Vokietijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje ir Danijoje.

Kokia tyluma, pamanė ir apsidairė. Trobelėje buvo taip tylu. Taip sunku. Gal jai tik būtina apsiprasti.

Pamėgino įsiklausyti į tuos vis dar ją supančius garsus: kurtų prieš miegą musės zyzimą ant virtuvės lango, traškesį ir skersvėjo traukimą krosnyje, duslų varnos krankimą netoliese. Ji pamėgino susitelkti į kvapus. Kur kas sudėtingesnė užduotis: degančios malkos, muilas, suodžiai.

Ji išskleidė tvankos frakcijų diagramą ir ėmė mąstyti apie nukrypimus. Kodėl, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Lenkijoje skaičiai didesni? Ar tai priklauso nuo metų laiko, aplinkos sandaros, o gal čia visuotinio atšilimo pasekmė?

Jos užsieniečiai kolegos, kurie tyrinėjo panašius klausimus, pirmiausiai dirbo poliarinėse srityse, didžiuliuose niekuomet neatitirpstančiuose arealuose. Kai dėl visuotinio atšilimo šios vietovės ėmė atitirpti, Žemėje prasidėjo vyksmas ir į atmosferą paplūdo dar daugiau šiltnamio efekto dujų. Buvo svarbu, kokio dydžio tas pagausėjimas ir kaip iš viso veikia atšilimas.

Anksčiau Natali priklausė Šiaurės mokslininkų komandai, kuri tyrinėjo tą reiškinį Švedijos kalnuose. Kai atsitiktinai atsirado poreikis labiau ištirti šiaurinius ir Vidurio Europos pelkynus, ji kaipmat griebėsi užduoties – ir gavo darbą.

Jos darbas iš tiesų būtų reikšmingas indėlis į klimato tyrimą, kuris toks svarbus politikų sprendimams. Bet iš pat pradžių, kai būstas Mosmarkene jau buvo išnuomotas ir kelionė bemaž suplanuota, Natali susivokė, kad kur kas daugiau negu vien darbinis interesas ją vilioja vieta. Kad yra ir asmeninis motyvas, kad jos pasirinkimą ir ryžtą pagrindė visai kas kita, nei ji iš pat pradžių manė.

Ją apsėdo mintys, kaip akivaizdžiai tai galėjo atsiliepti jai vėliau. Užspeitė ją į kampą ir nugalėjo, kad pasiduotų, o tik tada leido atsipalaiduoti. Ir nors ji dar nedrįso pernelyg ilgai raustis savyje, kad ir kaip ten būtų, atgal nepasitraukė.

Ji atvyko čionai, į ypatingą dykynę klampiose žemėse tarp Dalslando ir Vermlando.

Gal tai ir buvo pats svarbiausias dalykas.

*

Iš trobelės Natali išeidavo tik nusimaudyti po dušu, atsinešti vandens ar įkrauti kompiuterio ir mobiliojo telefono. Turėjo įsikurti trobelėje, pirmiausia įsitvirtinti, o tik tada iš rimtųjų keliauti į pelkyną.

Žemėlapyje ji iš anksto nusibraižė vietas, kur ims įvairius mėginius. Kad matavimai būtų svarūs, turėjo per dvi dienas paimti mėginius iš dvylikos visiškai skirtingų pelkės vietų, Paskui tokius pat bandymus atlikti lapkričio mėnesį, kai žemė atšals.

Pirmosiomis dienomis ji nė žodžiu nepersimetė su jokiu žmogumi. Bet kiekvieną popietę maždaug tuo pačiu laiku per langą matė, kaip jos amžiaus vyras bėga pro šalį tilteliu. Kaskart smalsiai pažvairuodamas trobelės pusėn.

Sykį, kai jis priartėjo bėgdamas, ji kaip tik ėjo iš tualeto lauke. Vyras sustojo ir gaudydamas orą atsirėmė rankomis į šlaunis. Iš pradžių jie apsimetė lyg nematą vienas kito, paskui mandagiai sveikindamasis jis linktelėjo galvą.

– Labas, – tarė vis dar uždusęs. – Tai čia gyveni tu?

Natali pasijuto tarsi sugauta. Nesitikėjo, jog su kuo nors susidurs, buvo numačiusi laisva valia vengti bet kokio bendravimo.

– Na, gal ir būtų galima taip sakyti, – tarė ji. – Atsitiktinai. Aš tik nuomojuosi.

Ji pasisuko eiti į trobelę.

– Puiki vieta. Aš Johanesas,  – tarė vyriškis ir kilstelėjo ranką sveikindamasis. – Ar aš… gal galėčiau paprašyti stiklinės vandens. Pamiršau pasiimti butelį. Klaikiai ištroškau.

– Žinoma, – ji įėjo į trobelę, atnešė stiklinę vandens ir padavė.

– Ačiū, – tarė jis, išmaukė vandenį vienu gurkšniu ir grąžino stiklinę. Nusišluostė prakaitą nuo veido marškinių apačia, paskui atsitiesė ir ranka pasiglostė žvilgius plaukus.

Juodi kaip varno plunksnos, toptelėjo jai mintis. Gražūs.

– Ar gera čia bėgioti? – paklausė turbūt todėl, kad bent ką pasakytų.

– Nuostabu. Na, ši vietovė… – jis pakraipė galvą, lyg nerasdamas tinkamų žodžių. – Fengerskuge aš lankau meno mokyklą, ir, regis, niekas, su kuo kalbėjausi, nėra čia buvęs. Nesuvokiama. Čia taip puiku. Bet sutinku, – taręs nusišypsojo. – Puiku būti čia vienam, – linktelėjo į ją galva: – O tu? Ką čia veiki tu?

Ji dvejojo. Žodžiai jos viduje priešinosi, nenorėjo pasklisti, norėjo pasislėpti ar tik pailsėti. Buvo nusikamavę nuo paslaugumo, nuo amžino žaidimo palaikymo. Ir vis dėlto jis kažkuo traukė Natali.

Be to, ji negalėjo neigti, kad iš arčiau jis pasirodė turįs tokio svaiginančio švelnumo, paprastai tokia odos spalva vadinama alyvuogių. Ji troško slapčiomis pasižiūrėti į jį valandėlę ir pamąstyti, kokie genai ir riebalų rūgštys suteikė jo odos ląstelėms tokio pranašumo.

– Aš matuoju šiltnamio efekto dujas pelkių gelmėje, – tarė ji, užsikišdama už ausies plaukų sruogą. – Be kita ko. Arba turėsiu matuoti. Kol kas dar rimtai nepradėjau.

– Šiltnamio efekto dujas? – paklausė jis. – Ar yra toks darbas?

– Ne… aš rašau mokslinį darbą. Biologijos.

– Šit kaip, įdomu, – jo žvilgsnyje žybtelėjo susidomėjimas. – Būtų smagu daugiau apie tai paklausyti,  – pasakė, patylėjo lyg gilindamasis į jos žodžius ir kalbėjo toliau:  – Bet netrukdysiu. Tikrai vėl pasimatysime, aš čia bėgioju mažne kasdien.

Jis kilstelėjo ranką atsisveikindamas ir nubėgo aukštyn į stovėjimo aikštelę.

Kol jis dingo iš akių, Natali žiūrėjo į raumeningas jo šlaunis ir blauzdas. Ilgos ir miklios, pamanė. Ištvermingos.

Per kitas dienas, kai Johanesas bėgdavo prošal, ji tūnodavo viduje. Kiek pasitraukusi nuo lango, bet pakankamai arti, kad galėtų jį stebėti, o jis nematytų.

Vieną popietę ji pasidavė postūmiui ir užplikė pilną arbatinį. Jam einant pro šalį, Natali jau sėdėjo ant vienos iš kėdžių prie trobelės su arbatos puodeliu.

– Ar galėčiau pakviesti šlakelio arbatos? – šūktelėjo.

Jis sustojo, persibraukė ranka per skruostą ir nustebęs kilstelėjo antakį. Iš pradžių Natali nesuprato, ar jis suglumo iš netikėtumo, ar paprasčiausiai pamanė, jog tai keistas kvietimas, ir iškart pasigailėjo. Bet ištarė: „Su didžiausiu malonumu“ ir pasuko prie jos.

Ji jautėsi ir susijaudinusi, ir sutrikusi – atnešė pieno, cukraus, dar vieną puodelį ir viską sudėjo ant stalelio tarp kėdžių.

Vaikinas atsisėdo. Jo judesiai buvo ramūs, grakštūs, užėmė vietos ne daugiau nei reikėjo, bet ir ne mažiau. Atviras viskam, neturįs ko slėpti, dingtelėjo jai, o kartu krūtinę nusmelkė šaltis: Kaip aš, tik atvirkščiai.

Į puodelį jis įsidėjo kelis šaukštelius cukraus. Kai pamatė, jog ji skeptiškai šypso, nusijuokė.

– Žinau. Mano tėtis buvo marokietis, cukraus alkis mano kraujyje.

Popietės saulė greit leidosi, abu atsilošė ant kėdžių.

– Na, tai kaip sekasi kalti mokslus? – paklausė ji.

– Visai neblogai. Geri dėstytojai. Malonūs kurso draugai. Tylu, ramu, taigi įmanoma tikrai daug nuveikti.

– O ar nepasidaro kiek nyku? Jeigu pavargsti nuo studijų?

– Taip, gal mažumėlę. Bet jei nori pabendrauti, irgi tikrai gerai. Juk yra koncertų, vakarėlių ir panelių, – jis pasigręžė į ją, lyg ketindamas nukreipti dėmesį nuo savęs. – Tačiau pasakok tu. Kaip ketini imtis darbų? Matuoji šiltnamio efekto dujas, kaip tai daroma?

Natali papasakojo apie bandymus, kurių ketino imtis po švenčių. Jis įdėmiai klausėsi.

– Ar nenorėtumei draugijos? – paklausė paskui. – Atrodo įdomu. Mielai pasižiūrėčiau, kaip tai daroma. Galėčiau tau padėti ir… panešti daiktus. Ar šiaip ką nors.

Stojo tyla.

Kažkas sukirbėjo jos viduje; pasali vilionė susipynusi su negrabiu šiurkščiu baimės jausmu. Ir dar – mintis, kaip naudinga turėti dar dvi pagalbines rankas.

– Tu nori? – ji žiūrėjo tiesiai priešais save. – Taip, kodėl ne. Be abejo, būtų lengviau.

*

Pirmiausia turėtų leistis į pelkyną pati, pamanė, be Johaneso. Jai pačiai reikėjo pasirodyti pelkei, niekieno nestebimai. Be to, dar ir paruošti matavimų vietas. Įsmeigti į žemę dvylikoje skirtingų vietų nupjautus vandentiekio vamzdžius. Juos uždangstyti dangteliais su guminiais kamštukais, kad būtų galima pradurti adata ir įsiurbti dujų.

Šį rytą ji pabudo neįprastai vėlai. Dzingsėjimas galvoje buvo kiek silpnesnis negu anksčiau. Užtat viduje kunkuliavo nerimas, jis tarytum klaidžiojo po kūną, nuo krūtinės į galvą, paskui vėl leidosi į paširdžius. O dabar įsikūrė visame kūne. Natali jautėsi kaip negavusi kvaišalų narkomanė, numojusi į juos ranka ir atsisakiusi vartoti. Kas gero iš to išeis, klausė velnias nuo dešinio jos peties, ką tu čia veiksi, keliauk namo. Ant kairio peties buvo ne angelas, o tuštuma. Neryški dėmė. Kai ji tarsi išgirdo savo mintį: Aš, ta dėmė nusvilino jai po akių vokais.

Pusryčiavo vaikščiodama į lauką. Atsidarė duris, kad jaustų gražų rudens orą, žingsniavo po kambarius ir laukan, susidarė sąrašą daiktų, kad nepamirštų nieko, kai juodu keliaus į pelkę ir tenai užkandžiaus.

Žemiau trobelės lieptelis vedė į pelkę. Jai reikėjo tik eiti, dėlioti į priekį vieną koją po kitos. Ne pati sunkiausia užduotis. Neturėjo būti sunkiausia.

Galų gale Natali taip ir padarė, tiesiog negalvodama,  – viskas panašiai kaip einant maudytis: būna per šalta ir nežinai, kodėl reikia taip elgtis, bet paskui bemaž visuomet jautiesi puikiai.

Jos kojos ant lieptelio. Jos kūnas ant šios žemės vėlei. Laikas tarp dabar ir anuomet suspaustas iki peteliškės sparnelių plonumo, sunaikintas keliais sparnelių plastelėjimais.

Galelį paėjėjo laipteliu. Įsuko į pelkę, kur penkių nusitrynusių lentų klojinys žymėjo ilgą kampuotą liniją, kertančią kraštovaizdį. Nuo seno jis neatrodė labai pakenkęs klampynei, bet vis dėlto turbūt buvo šiek tiek patvarkytas.

O juk nuo tada praėjo bemaž penkiolika metų.

Šviesa slopi, oras vėsus. Žemė plytėjo aplinkui gelsdama, pilkėdama. Medžiai, kurie jai visą laiką rodėsi pritūpę, susirietę, dabar atrodė pasilenkę iš pagarbos. Lankstėsi ir linkčiojo. Lyg sveikindamiesi.

Ji irgi pasisveikino; atsargiai atsivėrė, atsipalaidavo. Leidosi vedama į priekį. Laikas išsivadavo iš rėmų ir liejosi į daiktą, gabalėlis po gabalėlio, kol ji pasijuto esanti supančios aplinkos dalis. Lyg judanti mozaikoje, kur jos kūno gabalėliai susiliejo su aplinkos gabalėliais.

Ėjo lėtai ir ilgai, kol atsargiai perlipo per kelis tvirtus kauburius ir atsisėdo prie pušelės pailsėti atrėmusi nugarą.

Ir sėdėjo taip, įsigilinusi į savo pačios kvėpavimo ritmą. Ėmė dulkti lietutis. Lašai krisdami ant neperšlampamos striukės barbeno kaip rytais smulkus lietutis į palapinės brezentą. Atsidavė spygliuočiais medžiais. Šlapi botai buvo pilni pageltusių sotvarų lapų, jie jau pradėjo kristi nuo šakų. Ji paėmė kelis lapelius ir atsargiai sutrynė tarp pirštų, įkvėpė aštraus gaivaus kvapo ir užsimerkė.
Praslinko kokia valandėlė. Gal tik ketvirtis valandos. Paskui link jos ėmė slinkti migla, lyg koks smalsus gyvūnas, nežinia kokių ketinimų skatinamas. Sliūkino pirmyn lyg lieždamas šlapią žemę, prisėlino prie jos kojų ir apgobė.

Lyg sakydamas: Tu. Čia tu. Ilgai užtrukai.

Ji nejudėjo. Kvėpavo trūksniais. Sėdėjo ramiai ramiai vos prasimerkusi ir laukė, kad ta valandėlė nutoltų.

Nejučiomis jai pro lūpas išsprūdo šnibždesys: Žinau. Šiek tiek užtrukau. Bet dabar esu čia.

Iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė, išleido „Baltos lankos“, 2018.

Šių laikų vaikai, rodos, gimsta su išmaniaisiais įrenginiais rankose. Pastebima, kad interneto paslaugų vartotojų auditorija ne tik jaunėja, bet ir daugiau laiko praleidžia internete.

Tyrimų kompanija „Pew Research Center“ JAV apklausė 743 paauglius nuo 13 iki 17 metų amžiaus ir 1 058 paauglių tėvus. Tyrimo metu paaiškėjo, kad 95 proc. paauglių turi asmeninius išmaniuosius telefonus arba galimybę jais naudotis. 45 proc. jaunųjų respondentų pripažino, kad naudojasi internetu praktiškai visą laiką.

ESET saugumo ekspertas Tony Anscombe tikina, kad technologijoms tobulėjant, gebėjimas valdyti laiką, praleistą prisijungus prie interneto, vis silpnės. Augantis daiktų internetas jau dabar plečia savo teritoriją iki automobilių, namų ir ištisų miestų – visa juda link visapusiškai išmanaus pasaulio.

„Dabartiniai vaikai nežino, kas yra laukti žinių laidos prie televizoriaus ar rytdienos laikraščio, kad kažką sužinotum – ši karta gyvena realiu laiku nuo ryto iki vakaro. Jiems tai yra normalu, kaip vaikščioti ar skaityti. Ir jiems yra normalu ne skambinti telefonu ir kalbėtis su žmonėmis, o tiesiog jiems parašyti žinutę – tarsi skambinti telefonu būtų senamadiška, taip daro tik tokios nuobodos, kaip mes“, – teigia T. Anscombe.

Tačiau tėvai, kad ir kokie „seni“ būtų vaikų akyse, turi ugdyti juos atsakomybės, tinkamo elgesio ir mokyti saugotis. Pavojai, su kuriais vaikai susiduria internete šiuo metu, yra kur kas sudėtingesni, nei tie, kurių tekdavo vengti prieš tris dešimtmečius. Pasak „ESET Lietuva“ IT inžinieriaus Ramūno Liuberto, kartų skirtumas atskleidžia ir skirtingą požiūrį į apsaugą.

„Jei jūsų vaikai daugiau žino apie naujausias technologijas, nereiškia, kad jie moka geriau apsaugoti savo duomenis ir privatumą. Dažnai paaugliai nesidomi saugumu, nes jiems, užaugusiems su technologijomis, tai atrodo, kaip savaime suprantamas dalykas, kuriuo turi pasirūpinti interneto paslaugų tiekėjai, žaidimų kūrėjai, išmaniųjų įrenginių gamintojai ir visi kiti, bet ne jie patys“, – tvirtina R. Liubertas.

Saugumo ekspertai pataria tėvams labiau domėtis tuo, ką jų vaikai veikia internete. Prieš imantis griežtų veiksmų, kaip interneto svetainių blokavimas ar specialios programinės įrangos, kaip tėvų kontrolės sprendimai, kuri stebi atliekamus veiksmus ir neleidžia diegti programų, patariama kalbėtis apie kibernetines grėsmes, vaikų ir šeimos privatumą, kas yra leidžiama, o ko daryti nederėtų.

„Tiesiog namuose blokuodami tam tikras interneto svetaines ar žaidimus norimo rezultato nepasieksime – vaikai gali draudžiamus dalykus pasiekti mokykloje, svečiuodamiesi pas draugus ar naudodamiesi viešuoju internetu, – pastebi R. Liubertas. – Jei vaikams nėra paaiškinama, kodėl negalima siųstis nelegalios programinės įrangos ar naršyti kenksmingose interneto svetainėse, blokavimas nepadės“.

Saugumo ekspertai atkreipia dėmesį, kad vaikus reikėtų edukuoti ne tik apie kibernetines grėsmes ir sukčiavimo atakas, bet ir apie laiko valdymą naudojantis išmaniaisiais įrenginiais. Pasak T. Anscombe, vaikai turėtų žinoti, kad laikas, praleistas su išmaniaisiais įrenginiais, yra ne teisė, o privilegija. Verta atsiminti, kad išmanieji įrenginiai yra ne vien mobilieji telefonai ar kompiuteriai, bet ir žaidimų konsolės, prie interneto prisijungiantys žaislai ir kiti prietaisai.

Rekomenduojama rūpinantis šeimoje naudojamų įrenginių saugumu užtikrinti ir namų interneto apsaugą: naudoti antivirusines programas, kurios apsaugo interneto maršrutizatorius nuo įsilaužimų ir tikrina, kokie įrenginiai yra prisijungę prie namų tinklo.

„Svarbiausia – kalbėtis su savo vaikais. Mokydami juos apie deramą elgesį internete ir atsakomybę už savo veiksmus, taip pat turime gerbti jų privatumą. Jei palaikome sveikus santykius, nėra būtina sekti kiekvieno vaikų žingsnio internete, skaityti jų susirašinėjimus su draugais. Suteikdami vaikams reikalingas žinias, kaip reikėtų saugoti savo duomenis, leidžiame jiems atrasti interneto pasaulį, kuriuo galima mėgautis saugiai ir užtikrintai“, – komentuoja ESET saugumo ekspertas T. Anscombe.

„Tai yra kažkoks kosmosas. Jausmas tiesiog nerealus“, – šypsosi vandens motociklininkas Mindaugas Jačiauskas. Kaunietis sekmadienį Italijoje pasibaigusiame Pasaulio GP2 čempionate iškovojo bronzos medalį.

Pasaulio GP1 vandens motociklų sezonas startavo dviem etapais Italijoje. Antrojo etapo metu kartu buvo surengtas ir GP2 Pasaulio čempionatas.

Nesėkminga pradžia

Pirmajame etape gegužės 26–27d. Italijos Gallipoli mieste startavo net trys Lietuvos atstovai – Mindaugas Jačiauskas, Gediminas Leonas ir Gintaras Venckus. Banguota jūra lietuviams nebuvo svetinga – nė vienam iš lietuvių nepavyko iškovoti įskaitinių taškų.

„Pirmasis etapas lietuviams buvo labai nesėkmingas – buvo ir techninių nesklandumų, ir sportininkų klaidų“, – neslepia Lietuvos vandens motociklų sporto federacijos prezidentas Tomas Gurkšnys.

„Dar praėjusiais metais išmokome gerai pasirodyti kvalifikacijoje. Tačiau nesugebėjome susikaupti ir prisitaikyti prie naujų taisyklių. Padarėme, jei taip galima sakyti, psichologinių klaidų. Konkrečiai aš klydau, nesugebėjau susitvarkyti. Antrame plaukime sekėsi geriau, bet padariau klaidą ir kritau – pirmajame etape likome be taškų“, – sako M. Jačiauskas.

Bronzinis finišas

Iškart iš Gallipoli M. Jačiauskas ir G. Leonas pasuko į kitą Italijos miestą – Viesta mieste praėjusį savaitgalį surengtas antrasis Pasaulio GP1 čempionato etapas bei GP2 pasaulio čempionatas.

M. Jačiauskas šiais metais tapo oficialiu UIM Pasaulio čempionato lenktynininku. Be GP1 klasės sportininkas varžosi ir GP2 kategorijoje – būtent šios klasės reikalavimus atitinka kauniečio motociklas.

Bendroje GP2 pasaulio čempionato įskaitoje po trijų plaukimų M. Jačiauskas užėmė penktąją vietą, tačiau patikrinus pirmųjų dviejų lenktynininkų motociklus paaiškėjo, kad jie neatitinka techninių reikalavimų – du italai buvo diskvalifikuoti, o tai leido M. Jačiauskui pakilti į trečią vietą.

Čempionu užtikrintai tapo švedas Samuelis Johanssonas (70 tšk.). Antras finišavo ispanas Ismaelis Rojas Garcia (56 tšk.). Lietuviui iki antros vietos pritrūko vos keturių taškų (52 tšk.).

„Tai yra pasaulio čempionatas – turime pasaulio bronzos medalininką. Tai yra puikus rezultatas“, – sako T. Gurkšnys.

„Labai sudėtinga dalyvauti dviejose klasėse, tačiau toks buvo komandos sprendimas ir tai mes padarėme. Antrajame etape buvo tiek daug dalyvių, kad kvalifikacija buvo rengiama tiek GP1, tiek GP2 klasėse. Kvalifikacijos mums sekasi puikiai, o GP1 net į penketuką papuoliau – tai labai svarbu, nes tada po starto sukame visai į kitą posūkį ir tai didelis privalumas“, – teigė M. Jačiauskas.

Kaunietis nesistebėjo, kad organizatoriai diskvalifikavo net du šeimininkų lenktynininkus.

„Buvo akivaizdžiai matyti, kad lyderių motociklai visiškai neatitinka reikalavimų, todėl nebuvo didelė staigmena, kad jų rezultatai buvo anuliuoti. Aš paskui juos plaukiau ir buvo aiškiai matyti, kad nėra jokių šansų juos pavyti. Suprantu, kad man dar reikia augti kaip pilotui. Tačiau tuo pačiu pamačiau, kad jau GP2 klasėje mes galime pretenduoti ir į pirmą vietą“, – džiaugėsi M. Jačiauskas.

Trijuose plaukimuose M. Jačiauskas užėmė atitinkamai antrą ir dvi trečias vietas.

„Pritrūko keturių taškelių iki aukštesnėse vietos, bet mano klaidos, mano netikėjimas, kad važiuoju tarp lyderių man pakišo koją. Psichologija lėmė klaidas“, – neslėpė M. Jačiauskas.

Galiausiai pilotas pasiekė istorinį finišą.

„Kažkoks kosmosas. Negaliu tuo patikėti – visą naktį negalėjau užmigti nuo emocijų, nuo pervargimo. Visas kūnas yra išsunktas, visur žaizdos, mušimai, sumušimai. Tačiau tai visiškai nesvarbu, nes mes tai padarėme. Mes buvome verti medalio – mes važiavome greitai ir stabiliai“, – sako M. Jačiauskas.

„Iš tiesų varžybos buvo labai sunkios. Labai sudėtinga buvo čempionato pradžia, bet galiausiai įsivažiavome į savo vėžes, pajutome savo ritmą. Labai sunkus procesas, tačiau nuoseklus darbas, sukomplektuota komanda, visi savo srities specialistai davė rezultatą“, – sako M. Jačiausko treneris Deivis Zizas.

Antrajame GP1 etape M. Jačiauskas per du plaukimus iškovojo vieną įskaitinį tašką ir užėmė 19 vietą. Be taškų likęs G. Leonas klasifikuojamas 21-oje vietoje.

„GP1 klasėje visi sportininkai yra labai labai pajėgūs. Mums dar reikia daug dirbti – nepakanka vien technikos, bet reikia ir išmokti ją valdyti. Kova šioje klasėje bus labai sudėtinga“, – įsitikinęs T. Gurkšnys.

„Tai turbūt buvo juodžiausios dvi savaitės mano sporto gyvenime – sudužo motociklo korpusas pirmose varžybose, sugedusi elektronika antrose varžybose ir skaudus kritimas užgesus motociklo varikliui. Bet kaip sakoma dugnas yra du metrai po žeme – dabar reikia permąstyti ir bandyt vėl kopti į viršų. Dėkui mano komandai, dėkui už jų vargus ir tikėjimą – mes dar laimėsime. Beje, tikrai džiaugiuosi už kolegos M. Jačiausko pergalę – jo didelės pastangos, strategija, tikėjimas grįžo su kaupu. Sveikinu“, – teigė G. Leonas.

Daug poilsio sportininkai neturės – jau artėjantį šeštadienį (birželio 9 dieną) Birštone startuoja Lietuvos vandens motociklų čempionatas. Pirmajame etape bus galima išvysti visus geriausius Lietuvos pilotus. Tarp jų – ir M. Jačiauską bei G. Leoną.

Šeši etapai

UIM Pasaulio čempionate vyks šeši etapai. Du pirmi etapai (gegužės 26–27d. ir birželio 2–3 d.) vyko Italijoje.

Trečias ir ketvirtas etapai (rugsėjo 14–16 bei 22–23 d.) bus surengti Kinijos Nanša ir Šanchajaus miestuose.

Čempionatas finišuos taip pat dviem etapais lapkričio viduryje Jungtinių Arabų Emiratų sostinėje Dubajuje.

Pasaulio čempionate sportininkai varžosi tik keturiuose klasėse: „Freestyle“, „Ski Ladies GP1”, “Ski GP1” bei “Runabout GP1”.

Lietuviai startuoja prestižiškiausioje klasėje „Runabout GP1” – tai sėdimų motociklų klasė, kurioje motociklų galia siekia iki 500 AG. Prie starto linijos išsirikiuoja geriausi 25 sportininkai, kurie atrenkami pagal kvalifikacijos rezultatus. Lenktynėse vyksta du finaliniai plaukimai po 25 minutes.

Kai užaugame, mums atrodo, kad žinome viską. Manome, kad seniai kuoktelėję. Ilgainiui sukaupiame per daug išdidumo. Jis mus ir pražudo.

Rohintonas Mistry (1952 m.) – vienas žymiausių šiuolaikinių autorių, indų tautybės rašytojas, gyvenantis Kanadoje, dėl savo literatūrinės sėkmės ir tekstų kokybės lyginamas su Salmanu Rushdie.

Trys iš jo romanų buvo nominuoti „Booker“ premijai. Lietuvių kalba išleista „Trapi pusiausvyra“ („Tyto alba“, 2015 m.) laikoma viena geriausių kada nors parašytų knygų apie Indiją. Romanas „Šeimos reikalai“ vėl panardina mus į šios šalies gelmes. Pasakojimas apie tris parsų šeimos, gyvenančios Mumbajuje, kartas, pribloškia savo tikrumu. Svarbiausia gyvenime – šeima. Svarbiausias šeimoje – Narimanas, visų gerbiamas patriarchas.

Tačiau šitos šeimos harmonija – labai trapi: senukas serga. Dukra ir anūkai iš visų jėgų stengiasi prižiūrėti tėvą, bet ankštuma ir nepriteklius griauna visas pastangas. Senasis patriarchas vis giliau grimzta į prisiminimus apie savo pirmąją uždraustą jaunystės meilę, žentas visus pinigus pralošia Mumbajų užvaldžiusioje loterijos karštinėje – atrodo, kenčia visi…

Būtent rūpinimasis senu tėvu pakeičia šeimos narių elgesį, priverčia juos kitaip pažvelgti į gyvenimą, keičia jų likimus. Šeimos narių tarpusavio meilė, išmintis, perduodama iš kartos į kartą, nuolankumas ir atsidavimas vieni kitiems, parama sunkią akimirką ir yra tai, kas daro mus žmonėmis. Šeima yra visas pasaulis, šeima, o ne kas kita, yra mūsų gyvenimo pamatas. „Šeimos reikalai“ – tai ne tik vienos šeimos reikalų istorija, tai ir nepaprastai įspūdingas šiuolaikinio Mumbajaus portretas. Jaudinantis, alsuojantis gyvybe, spaudžiantis ašaras ir veriantis iki širdies gelmių. Rohinton Mistry. Šeimos reikalai.

***

Greitoji su išjungta sirena prasibrovė per skersgatvį užtvindžiusį eismo kamštį ir čiaudėdama sustojo prie „Jaukiosios vilos“. Tuo metu Roksana kaip tik baigė dėti į greitpuodį maistą: šparaginės pupelės vakarienei – pirmame skyrelyje, aviena Džahangyro pietums – antrame, paprasti balti ryžiai – trečiame. Priveržė sunkų dangtį, pažiūrėjo, kaip puodas sukinėjasi į taktą šnypščiančiam garui, ir išėjo į balkoną džiauti skalbinių.

Keturaukštėje „Jaukiojoje viloje“ iš pradžių tikrai buvo jauku. Bet dėl įstatymu reguliuojamo nuomos mokesčio ir savininko ryžto nešvaistyti pinigų namo priežiūrai dabar jo būklė nesiskyrė nuo daugumos Bombėjaus gyvenamųjų namų: aptrupėjęs tinkas, kiauros vandens cisternos ir skylėti kanalizacijos vamzdžiai. Namo spalva, kadaise rausvai oranžinė, dabar priminė vėmalus. Elektros laidus smarkiai apgraužė kanalizacijos žiurkės. O kaltinės geležies balkonų užtvaras, kadaise gražiausią namo puošmeną, ėdė rūdys.

Balkone Roksana vėl ėmė galvoti apie Jazadą. Ji pamojavo jam iš čia, kai šis ėjo į darbą – jie visada atsisveikindavo bučiniu prie durų ir jos pamojavimu iš balkono – ir pykčio protrūkis buvo pamirštas. Bet ji vis dar nerimavo, kad Jazadas atsisako pasitikrinti cholesterolio kiekį ar valgyti mažiau kiaušinių.

Kaip blogas ženklas jai į akis krito greitosios pagalbos automobilis, panašus į didelį baltą gyvūną. Ji žvilgtelėjo žemyn su sunkiu šlapiu žlugtu rankose. Po trijų apsiniaukusių ir lietingų dienų suspindėjo saulė. Atidžiai klausydamasi greitpuodžio šnypštimo iš virtuvės, ji pradėjo kabinti ant virvės skalbinius, prisegdama spaustukais.

Purtė daiktus vieną po kito, mėgaudamasi tiškančiais šal-
tais purslais, ir džiugiai įsivaizdavo, kaip kvepės saule sausi skalbiniai, kai ji vakare juos nukabins. Prisiminė, kaip Džahangyras – ketverių ar penkerių metukų – apkabino ją, grįžtančią su skalbiniais, įsikniaubė į juos ir pasakė: „Tu kvepi kaip saulė, mamyte.“

Dabar jis taip nebedaro, seniai neapkabino jos nei iš šio, nei iš to. Ir Muradas nebe. Dabar jų apkabinimai santūresni, proginiai. Ką gi, auga, liūdnai pamanė Roksana. Sušvilpė greitpuodis, išleisdamas garų kamuolį, ir ji nuskubėjo į virtuvę.

Vėlyvo ryto švilpukas įsiveržė į Roksanos pirmo aukšto kaimynės pratybas. Gamos prieš kurį laiką baigėsi, dabar Deizė Ičhaporija mankštino pirštus, grieždama iš karto dviem stygomis, ir natos veržliai šokinėjo iš vieno „Jaukiosios vilos“ balkono į kitą, pakeliui susikirsdamos su greitpuodžio švilpukais.

– Sąžiningi mainai, – kartą pasakė Deizė, Roksanai atsiprašius dėl kasdienių trukdžių. – Mano triukšmas mainais į jūsų.

Ji buvo Bombėjaus simfoninio orkestro pirmasis smuikas.

– Bet man malonu klausytis jūsų pratybų. Kaip koncertas.

– Jūs labai miela, – nusišypsojo Deizė, išgirdusi komplimentą, ir savo ruožtu pasidalijo su Roksana žiniomis apie greitpuodžių keliamus pavojus, kuriuos tvirtino mačiusi savo akimis. Ji pasakojo apie sprogimus ir gaisrus, apie pietus ir vakarienes, kurie šovė į viršų, nepaisydami žemės traukos dėsnių. Ji žinojo baisybę istorijų (ir jomis mėgavosi) apie valgių gaminimą, nuėjusį niekais; apie sprogusį avienos troškinį, it mažučiai patrankos sviedinėliai į lubas ištiškusias bulves, tarsi šrapnelio sudraskytus mėsos gabaliukus; apie tokios ir tokios krevečių karį, pavertusį virtuvės sienas modernistiniais paveikslais, vertais įrėminti ir teikiančiais malonumą mažiausiai keturioms iš penkių mūsų juslių. O dėl itin aukštos greitpuodžio viralo temperatūros sienų nuvalyti neįmanoma, nes valgis prikepė prie tinko. Jį atplėšti galima tik plaktuku ir kaltu, tikino Deizė.

Roksanai buvo suteikta išskirtinė teisė apžiūrėti dėmes Deizės virtuvės lubose, pasak pastarosios, kiaulienos kario likučius.

– Tą pačią dieną, kai tai nutiko, – pasakė smuikininkė, – atidaviau greitpuodį į metalo laužą.

Gal Roksana ir būtų pasekusi jos pavyzdžiu, jei ją būtų perspėjęs kas nors kitas, o ne smuikininkė, pasak gandų, griežianti namie nuoga. Be abejo, į BSO koncertus ji ateidavo apsirengusi – ilgas juodas sijonas, juoda palaidinė ilgomis rankovėmis, perlų vėrinys ant kaklo, vos siekiantis krūtinę.

Visas namas žinojo, kad Deizė Ičhaporija širdies gilumoje trokšta būti pasaulinio garso virtuoze. „Jaukiosios vilos“ gyventojai juokaudavo, kad Deizė griežia nuoga, norėdama sugundyti velnią, kad jis pasirodytų ir apdovanotų ją nepaprastu talentu griežti smuiku kaip Paganinį. Kaimynai už akių vadindavo Deizę mulke.

Pati Roksana niekada nematė Deizės apsinuoginusios labiau nei iki padorios liemenėlės ir patogių kelnaičių, sukirptų taip, kad juos galėjai palaikyti palaidine ir sijonu. Smuikininkė paaiškino, kad kartais nusirengia, nes jai per karšta griežti su drabužiais, mat griežia ji iš visos širdies ir iš tos aistros prakaituoja taip, kad sūrios išskyros, varvančios nuo kaktos, smakro ir kaklo, gali sugadinti brangų instrumentą.

Kartais, įnikusi griežti, Deizė pamiršdavo užtraukti užuolaidas, kai sutemdavo ir užsidegdavo žiburiai. Tada prie lango paspoksoti į badžavalą[1] susirinkdavo būrelis žioplių. Galop kuris nors kaimynas padaužydavo jai į duris, kad atkreiptų dėmesį, Deizė užtraukdavo užuolaidą, gerbėjai išsiskirstydavo.

Aptarinėdama su smuikininke sprogstančius greitpuodžius, Roksana pirmučiausia galvodavo apie kaimynės išsiblaškymą. Jai net patiko klausytis Deizės pasakojimų apie paprasčiausio puodo pavojingumą; buvo malonu jaustis garo demono tramdytoja. Būtų kvaila paisyti Deizės tauškalų.

Tiesa, visiškai nekreipti į juos dėmesio irgi neišmintinga, todėl greitpuodžio švilpukas atitraukė jos dėmesį nuo greitosios pagalbos mašinos.

^[1] Muzikantas (hindi).

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 527 p.

Anksčiau vien tik filmų ekranuose matytos dirbtinio intelekto panaudojimo galimybės, kuo toliau, tuo labiau realizuojamos įvairiose srityse: automatizuojamos darbo vietos, kuriami robotai, į klausimus atsakinėjančios sistemos, virtualūs asistentai. Nuo šiol dirbtinis intelektas taip pat leis apskaičiuoti realią reklamos vertę.

UAB „TV partneriai“ (ZoomTV.lt) kartu su Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkais, panaudodami dirbtinius neuroninius tinklus bei tyrimo, atlikto su žvilgsnio sekimo įranga, rezultatus sukūrė reklamos vertės paskaičiavimo ir analizės programą, galinčią atpažinti reklaminius objektus vaizdo transliacijų įrašuose. Reklamos vertės apskaičiavimo metodą padėjo sukurti projekto partneriai „KOG rinkodaros ir komunikacijos mokslų institutas“.

„Užsakovai sumoka už reklamos pozicijas renginiuose, sporto varžybose ar už prekės ženklo integravimą į vaizdo turinį, bet tada kyla natūralus klausimas: kiek gi šių reklaminių pozicijų buvo parodyta vaizdo transliacijos metu? Galutiniame produkte, lentelėje bus pateikiami duomenys apie tai, kiek kartų pasirodė vienas ar kitas prekės ženklas ar reklaminė pozicija ir kokio ilgumo buvo jos parodymai“, – sako KTU Elektros ir elektronikos fakulteto (EEF) mokslininkas Arūnas Lipnickas, kartu su kolega, taip pat KTU mokslininku Vidu Raudoniu prisidėjęs prie šio produkto kūrimo.

Mokslininkai tikina, kad kuriama programa pirmiausia skirta atlikti reklamos apskaitą transliacijos metu. „Galima analizuoti sporto varžybų, skirtingų televizijos transliacijų, filmų, reportažų įrašus ir pan. Jokių apribojimų nėra, svarbiausia, kad vaizdo įrašas būtų kokybiškas“, – teigia A. Lipnickas.

Reklamos monitoringo poreikis itin didelis

UAB „TV partneriai“ vadovas Jonas Stadalninkas pasakoja, kad dėl greito interneto, naujų technologijų atsiradus didesniam TV kanalų ir internetinių transliacijų platformų skaičiui, didėja įvairių renginių tiesioginių transliacijų ir vaizdo turinio kiekis, o dėl to atsiranda ir didesnis reklamos efektyvumo nustatymo poreikis. Vien 2017 metais visame pasaulyje įmonės išleido daugiau kaip 62 mlrd. JAV dolerių sporto ir kitų renginių rėmimui, apie 70 proc. šios sumos tenka sportui.

„Dėl padidėjusių tiesioginių transliacijų apimčių kyla vis didesnė reklamos monitoringo paklausa, kuri rėmėjams, reklamos užsakovams, sporto organizacijoms tiksliai ir išsamiai pateiktų ištransliuotos reklamos parodymų skaičius, apskaičiuotų jos vertes“, – atkreipia dėmesį TV rinkos atstovas.

UAB „TV partneriai“ vadovo teigimu, didžioji dalis sporto organizacijų, taip pat renginių rėmėjų iki šiol neturi prieinamų efektyvių įrankių reklamos vertės apskaičiavimui.

„Sporto rėmimas ir prekių ženklų siejimas su sportu yra efektyvi prekės ženklo vystymo priemonė. Tačiau investuotų lėšų grąžos paskaičiavimo mechanizmo nebuvimas stabdo žiniasklaidos planavimo agentūras, įmones nuo bendrų projektų su sportu, kultūra“, – teigia J. Stadalninkas.

Galutinis produkto variantas, kurį planuojama pristatyti jau šiais metais, programos kūrėjų teigimu, suteiks galimybę ne tik analizuoti situaciją, bet ir teikti pasiūlymus optimaliam reklaminių pozicijų išdėstymui.

„Iki šiol sporto ar kitų renginių organizatoriai tik spėliodavo, kokia tikroji jų reklaminio inventoriaus vertė, o su šia programa galės tiksliai ją apskaičiuoti ir nustatyti kainodarą.“, – pasakoja UAB „TV partneriai“ vadovas.

Suteiks galimybę apskaičiuoti realią reklamos vertę

Nauja reklamos vertės paskaičiavimo ir analizės programa dirbtinio intelekto ir giliojo mokymo pagalba gali atpažinti reklaminius objektus vaizdo transliacijų įrašuose, t. y. reklaminius stendus salėse, lipdukus ant aikštelės ar sportininkų aprangų, logotipus, atsirandančius transliacijos grafikoje ir kitas reklamas.

„Visi, dirbantys su prekės ženklų rinkodara, puikiai žino, kad reklamos parodymo kiekiai yra tik viena medalio pusė. Turime nepamiršti, kad galutinis vartotojas – žiūrovas pastebi ne kiekvieną reklamą, tuo labiau ir žiūri ne kiekvienas sporto varžybas. Todėl galutinei reklamos vertei įtakos turi ne tik reklamos kiekis, tačiau ir reklaminė pozicija bei auditorijos pasiekimo rodikliai. Atsižvelgdami į tai nusprendėme tikslinti reklamos vertės apskaičiavimą papildomais rodikliais: prie naujosios programos apskaičiuojamų reklamos parodymų skaičiaus prijungti tyrimo, atlikto su žvilgsnio sekimo įranga (angl. eye-tracker), rezultatus bei konkrečių transliacijų auditorijos pasiekimo rodiklius“, – detalizuoja KOG rinkodaros ir komunikacijos mokslų instituto tyrimų vadovė Rūta Matulaitienė.

„Atsižvelgiant į kiekvienos reklamos dydį, parodymų skaičių, transliaciją ir / ar įrašą stebinčių žmonių skaičių, atliktą žiūrovo žvilgsnio sekimo tyrimą ir kitus veiksnius, realiu laiku gali būti apskaičiuojama kiekvienos reklamos pozicijos vertė jos užsakovams, prekių ženklams“, – pastebi J. Stadalninkas.

Programos kūrėjai įsitikinę, kad turint tokią informaciją įvairios sporto federacijos, klubai, lygos, renginių organizatoriai galės lengviau susirasti rėmėjų, nes turės ne menamas, o realias ir pagrįstas savo siūlomos reklamos vertes.

„Tokia programinė įranga yra puikus įrankis prekių ženklų kūrėjams ir vystytojams, žiniasklaidos planavimo agentūroms paskaičiuoti realią perkamo reklamos inventoriaus, „product placement“ (liet., produkto parodymas) vertę ir TV transliacijose, ir socialiniuose tinkluose, internete talpinamame vaizdo turinyje.“, – tikina pašnekovas.

Naujas produktas rinkoje

Reklamos vertės paskaičiavimo ir analizės programinės įrangos kūrėjai pažymi, kad šiuo metu rinkoje nėra panašių gerai veikiančių įrankių skirtų automatiniam reklamos monitoringui.

„Yra keletas įmonių, kurios skelbia, kad teikia automatinio reklamos sekimo paslaugą, tačiau po daugelio bandymų nepavyko nei rasti realių panaudojimo pavyzdžių, nei gauti daugiau informacijos apie panašias paslaugas iš šių įmonių“, – sako J. Stadalninkas.

„Mūsų kuriamas reklamos monitoringo įrankis bus patogus ir paprastas, skirtas galutiniam vartotojui: klientai galės sukelti įrašus ar nuorodas į juos į kuriamą platformą, sužymėti reklamas, kurias reikia sekti ir savo paskyroje gauti ataskaitą apie juos dominančias reklamines pozicijas, bei koordinates, parodymų laikus, dydžius ir kitus duomenis. Taip pat bus pateikiami vaizdo įrašai, kuriuose sužymėtos programos „pastebėtos“ reklaminės pozicijos, todėl klientai galės esant reikalui įsitikinti programos tikslumu patys“.

Planuojama, kad tolimesnis šios programinės įrangos vystymas galėtų leisti pakeisti reklamas realiu laiku pagal geografinį auditorijos pasiskirstymą.

„Pavyzdžiui, vykdant „Formulės 1“ tiesioginę transliaciją žiūrovams Azijoje ant automobilių ar stenduose galėtų būti rodoma viena reklama , o Europoje – kiti prekių ženklai“, – teigia J. Stadalninkas.

Taip pat ši programa ateityje gali būti panaudojama draudžiamos reklamos monitoringui ir kontrolei, pvz., alkoholio ar tabako reklamoms, bei atlikti TV reklamos išleidimo monitoringą.

Apie KTU Robotikos studijas

KTU Elektros ir elektronikos fakultete (EEF) vykdoma Robotikos studijų programa – viena moderniausių ir didžiausią perspektyvą turinčių studijų programų, kurioje ruošiami robotikos bei kibernetikos specialistai, gebantys kurti, projektuoti, diegti bei aptarnauti robotus bei jų sistemas, naudojamas įvairiose pramonės šakose, viešajame sektoriuje, kosmoso ir karinėje pramonėje, buityje ir pan., kur sujungiami klasikiniai mechatronikos sprendimai, valdymo algoritmai, dirbtinis intelektas bei įvairios kompiuterinės juslės. Studijos apima matematikos, fizikos, mechanikos, logikos, elektronikos bei informatikos mokslus.

Vilniaus universiteto (VU) profesorius Virginijus Šikšnys už CRISPR-Cas9, arba vadinamųjų „genų žirklių“, atradimą apdovanotas kas dvejus metus teikiama elitine Kavli premija, kurios vertė siekia 1 milijoną JAV dolerių.

Premiją nanomokslų srityje prof. V. Šikšnys pasidalys kartu su kitais dviem technologiją plėtojančiais mokslininkais – Maxo Plancko instituto (Vokietija) profesore Emmanuelle Charpentier ir Kalifornijos Berklio universiteto (JAV) profesore Jennifer Doudna.

Pats profesorius teigia, kad Norvegijos tiksliųjų ir humanitarinių mokslų akademijos prezidento Ole’s M. Sejerstedo telefono skambutis, pranešęs šią džiugią žinią, buvo netikėtas, tačiau mano, kad plėtojama technologija tikrai verta pripažinimo ir gali dar ne kartą sudrebinti mokslo pasaulį.

„Žinoma, tokio lygio įvertinimas yra labai didelis įvykis, keliantis gausybę gerų emocijų. Tai visos mūsų komandos nuopelnas, o kartu ir Lietuvos mokslo įvertinimas. Tačiau svarbiausia, kad dėl šios technologijos jau galime realiai kalbėti apie sudėtingiausių paveldimų genetinių ligų gydymą, kurti šalčiui ar sausrai atsparius augalus, spręsti organų transplantacijos iššūkius. Ši technologija ateityje gali ne tik išgelbėti žmonių gyvybes ar išgydyti ligas. Ji atveria naujas galimybes įvairiose gyvybės mokslų srityse, o praktinis technologijos taikymas tėra laiko klausimas“, – džiaugėsi prof. V. Šikšnys.

Norvegijos tiksliųjų ir humanitarinių mokslų akademijos prezidento Ole’s M. Sejerstedo teigimu, šių metų laureatų veikla gali būti vertinama kaip itin reikšmingai prisidedanti prie visos žmonijos pažangos.

„Šie mokslininkai neabejotinai yra mokslo pionieriai, kurių darbai itin reikšmingai prisidės prie žmonijos pažangos. Jie įkvepia tiek esamas, tiek ateities kartas ieškoti atsakymų į sudėtingiausius mūsų laikų klausimus. Savo tyrimais, atsidavimu ir inovacijomis šie mokslininkai sustiprino mūsų supratimą apie egzistenciją apskritai“, – teigė Ole M. Sejerstedas, Norvegijos tiksliųjų ir humanitarinių mokslų akademijos prezidentas.

Revoliucija gyvybės mokslų srityje

Genomo redagavimo tyrimai, kuriuose specializuojasi ir V. Šikšnys kartu su savo vadovaujama VU Gyvybės mokslų centro komanda – dr. Giedriumi Gasiūnu ir dr. Tautvydu Karveliu, pastaraisiais metais sudrebino mokslo pasaulį.

Dabar jau vieno žymiausių CRISPR-Cas9 sistemos tyrėjų pasaulyje prof. V. Šikšnio komandai supratus, kaip veikia šis virusas, paaiškėjo, kad tai – universalus metodas, kuriuo kaip DNR „žirklėmis“ galima tiksliai iškirpti norimą DNR molekulės dalį.

Tai, anot mokslininko, reiškia revoliuciją gyvybės mokslų srityje. Už šį atradimą prof. V. Šikšniui jau įteikta prestižine laikoma Harvardo universiteto Warreno Alperto premija. Beveik penktadalis šios premijos laureatų yra ir Nobelio premijos laureatai.

Tikimasi, kad ateityje ši technologija leis išgydyti pačias sudėtingiausias ligas, tarp jų ir žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) sukeliamą AIDS, Dauno sindromą, paveldimas širdies ydas. Be to, technologija jau pradedama taikyti žemės ūkyje – planuojama kurti augalų veisles, kurios būtų atsparios sausrai ar kitoms nepalankioms dirvos sąlygoms.

Laureatus rinko mokslo elitas

Kavli premiją 2005 m. įsteigė Norvegijos tiksliųjų ir humanitarinių mokslų akademija kartu su šalies Švietimo ir mokslo ministerija bei Kavli fondu. Už išskirtinę mokslinę veiklą mokslininkai iš viso pasaulio apdovanojami trijose kategorijose: astrofizikos, nanomokslų bei neuromokslų. Pirmąkart apdovanojimas, kurį sudaro aukso medalis, pagerbimo raštas ir 1 mln. JAV dolerių, įteiktas 2008 m. Premiją globoja Norvegijos karališkoji šeima.

Kavli premijos laureatus renka iškiliausi pasaulio akademikai. Kiekvienoje iš kategorijų rekomendacijas teikia Jungtinės Karalystės karališkoji draugija, nacionalinės JAV, Kinijos, Prancūzijos mokslų akademijos, Vokietijos Maxo Plancko draugija bei Norvegijos tiksliųjų ir humanitarinių mokslų akademija.

Tarp apdovanotųjų nanomokslų srityje, kurioje laureatu tapo ir VU profesorius V. Šikšnys, dominuoja geriausių JAV ir Europos universitetų desantas. Tarp jų – Masačusetso, Kolumbijos, Niujorko, Stenfordo universitetai, taip pat Berlyno Maxo Plancko institutas, Strasbūro, Bazelio universitetai bei Londono imperatoriškasis koledžas. Iš viso ligi šiol apdovanoti 47 mokslininkai iš 11 valstybių – Prancūzijos, Vokietijos, Japonijos, Lietuvos, Nyderlandų, Norvegijos, Rusijos, Švedijos, Šveicarijos, Jungtinės Karalystės ir JAV.

„Viskas įmanoma – tai tik laiko ir pastangų klausimas“, – ši frazė net kelis kartus nuskamba mums besikalbant su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) doktorante Jūrate Janutėnaite-Bogdaniene. Iš tiesų, išgirdęs su kokiu tvirtu vidiniu įsitikinimu ją taria jaunoji mokslininkė, imi ir pats tuo tikėti. Ypač, kai išklausai visą Jūratės istoriją: apie polinkį į matematiką, mokslinius tyrimus ir laisvalaikį, tapant senovine japonų technika sumi-e.

Matematika pritaikoma visur

Pokalbį pradedame kiek stereotipiniu klausimu: iš kur tas domėjimasis matematika? Juk tiksliuosius mokslus tradiciškai daugiau renkasi vyrai, o moterys tik visai neseniai pradėtos raginti drąsiau žengti į šią sritį. Pasak pašnekovės, tikslieji mokslai jai puikiai sekėsi jau mokykloje, o šeima palaikė ir skatino skleistis visiems talentams, neskirstydama jų pagal tinkamumą. Laužyti stereotipų netenka ir universitete. „Stereotipai daugiau ateina iš išorės, viešojo diskurso, o čia, universitete, visi esame kolegos. Dirbu su puikia komanda, visada sulaukiu pagalbos, o kai galiu, padedu ir pati“, – pasakoja Jūratė.

Polinkis į tiksliuosius mokslus atvedė pašnekovę į finansų ir draudimo matematikos studijas, kurioms ji dėkoja už suformuotą charakterį. „Mokslai buvo sunkūs, negalėjai tikėtis, kad „praslysi“ nesimokęs, o ir su kursiokais konkuravome dėl geresnio pažymio. Būtent matematika pralaužė mąstymą, suformavo charakterį ir supratimą, kad nėra nieko, ko nebūtų galima išmokti. Tai tik laiko klausimas“, – prisimena doktorantė.

Po bakalauro studijų Jūratė įsidarbino banke programuotoja, o magistro studijas pradėjo po metų pertraukos. „Norėjau išbandyti ir įsitikinti, koks darbas man patinka, kokių specifinių žinių jam reikia. Kai matematika yra pritaikoma visose srityse, dar studijuodama vis pagalvodavau apie informatiką – kad tai įdomu ir ten galiu pritaikyti savo matematikos žinias. Kadangi buvau programuotoja, nusprendžiau, kad reikia įgyti ir magistro laipsnį toje srityje, – pasakoja pašnekovė, VGTU pasirinkusi informacinių technologijų valdymo magistrantūros programą. – Sąmoningai rinkausi kitą universitetą, nes norėjau išbandyti naują aplinką. Ir nesigailiu – VGTU likau studijuoti ir doktorantūroje.“

Darbas komandoje tiriant palydovus

Paklausta, ar doktorantūra buvo jos planuose, Jūratė patvirtina, kad tikrai taip, tik nesitikėjo, kad tai įvyks taip greitai. Ir viskas tik dėl pačios studentės tuomet parodytos iniciatyvos ir dėstytojos palaikymo. „Studijuodama magistrantūroje, atėjau pas savo darbo vadovę doc. dr. Ingą Tumasonienę ir pasakiau, kad noriu parašyti įdomų ir tikrai stiprų darbą, kurį galėčiau vėliau plėtoti. Ji labai pozityviai į tai pasižiūrėjo, išklausė ir supažindino su visa komanda, su kuria dabar dirbu, taip pat ir su mano disertacijos vadovu prof. habil. dr. Genadijumi Kulviečiu. Labai puikūs žmonės, labai puiki komanda, su kuria tęsiu tai, ką pradėjau anksčiau“, – studijomis ir kolegomis džiaugiasi doktorantė.

Kartu su kitais mokslininkais ji prisideda prie mūsų šalies tyrimų kosmoso srityje. Lietuva jau yra iškėlusi į orbitą pirmuosius palydovus, šia kryptimi dirbama ir toliau – tiriama, kaip efektyviai užtikrinti jų stabilumą. Jūratė yra VGTU mokslininkų komandos narė, šiame projekte atsakinga už matematinį modeliavimą ir skaitinį eksperimentą, naudojant programinę įrangą.

Jūratė Janutėnaitė-Bogdanienė / VGTU archyvo nuotr.

Įsivaizduokite, kad palydovas turi vaizdo kamerą, kuri turi būti nukreipta į konkretų tašką Žemėje. Kamerą nukreipia pjezokeraminis cilindras. Tyrimais siekiama nustatyti, kokie turi būti cilindro matmenys, kada ir kaip keisti įtampas, kad reikiamu momentu būtų išgaunamas reikiamas judesys reikiamu kampu. „Aš esu atsakinga už modeliavimo dalį. Atliekant modeliavimą, nustatoma reikiama įtampa, dažniai, išgaunamos reikiamos judesio formos, tada daromas fizinis kūnas, tikrinamos paklaidos ir, galiausiai, kai jau yra veikiantis mechanizmas, jį galima pritaikyti praktikoje“, – pasakoja Jūratė, kurios kolegos atsakingi už kitas projekto sritis, pavyzdžiui, fizinius tyrimus, elektrodų optimizavimą ir pan.

Jaunoji mokslininkė buvo pateikusi paraišką ir sulaukusi kvietimo vykti stažuotis į Europos kosmoso agentūrą. Jei pavyks, tikisi galimybe pasinaudoti, kai tik ūgtelės jos „žemiškasis projektas“ – drauge su vyru auginama dar nė metukų neturinti dukrytė.

Potencialo turime

Jūratės gyvenimo aprašyme rastume ne tik studijas, bet ir programuotojos, programų analitikės darbą tokiose solidžiose įmonėse kaip „Finasta“, IBM ar „Lietuvos draudimas“. Vis dėlto mokslininkės kelias jai artimesnis, tam nemažai įtakos turėjo ir šeima. „Augau aplinkoje, kur mokslas buvo vertybė. Mano mama yra profesorė, tėtis yra inžinierius, gerai suprantantis mokslo problemas. Tai, be abejonės, darė įtaką ir mano pasirinkimams“, – prisimena Jūratė. Noras susieti savo gyvenimą su mokslu dar labiau sustiprėjo studijuojant doktorantūroje, kur vėl reikia visko, ko teko mokytis anksčiau, tai yra matematikos, informatikos, programavimo, mechanikos ir inžinerijos, ir kur, pasak pašnekovės, atsiranda daugiau laivės: „Čia darau ką noriu, ko reikia, kur matau prasmę.“

Jos nuomone, mokslas – tai Lietuvos potencialas ir, nors esame nedidelė šalis, pasauliui galime pasiūlyti jaunus protingus žmones. Juos auginti, stiprinti taip pat galima čia, savo šalyje ir universitetuose, nereikia manyti, kad galimybių gali pasiūlyti tik užsienis. „Man iš tiesų labai džiugu, kad pastaruoju metu Lietuvoje daug dėmesio skiriama ir bandoma pritraukti žmones į mokslą, kad atsiranda vis daugiau ES finansuojamų projektų. Manau, kad tai yra ateitis, kad Lietuvos mokslas turi potencialo. Ir nors šiuo metu finansavimas nėra pakankamas, vis dėlto, atsižvelgiant į tendencijas, akivaizdu, kad situacija keisis į gerąją pusę“, – įsitikinusi VGTU doktorantė.

Svarbiausia – išmokti mokytis

Ne visiems pasiseka iš karto atrasti mėgstamas studijas ar darbo sritį, tad ką Jūratė patartų tokiems jauniems žmonėms? „Visų pirma, patarčiau nesijaudinti, antra – baigęs bakalauro studijas retas kuris žino, ko jis nori gyvenime. Visiškai neaišku, kaip gyvenimas pasisuks ir ar pavyks rasti darbą pagal savo specialybę. Laikui bėgant tai natūraliai išsisprendžia, tiesiog reikia dirbti ir ieškoti“, – teigia doktorantė. Jos nuomone, klaidinga galvoti, kad universitetas turi parengti siauros srities specialistą, kai taip greitai keičiasi technologijos, aplinka ir darbo pobūdis. Juk pakeitęs darbą, net ir turėdamas dešimties metų patirtį, žmogus turi mokytis iš naujo ir prisitaikyti prie naujos specifikos. Jūratei atrodo, kad universiteto svarbiausia misija yra paruošti žmogų, kuris mokėtų mąstyti ir spręsti problemas pats.

„Be abejo, pagrindinių žinių reikia, bet universitetas tiesiog išmankština smegenis. Gavęs užduotį, universitetą baigęs žmogus vienaip ar kitaip turėtų sugebėti ją išspręsti. Gal sprendimas nebus pats geriausias, bet jis bėdą išspręs. Tai ir yra pagrindinis tikslas – paruošti žmones, kurie mokėtų spręsti problemas“, – įsitikinusi pašnekovė.

Bandau Jūratę provokuoti klausdama, ar nesvyra rankos, kai reikiamas sprendimas vis neatsiranda? Juk pati minėjo, kad kartais tenka ieškoti sprendimų, kai net ne visos problemos yra žinomos. „Nėra taip, kad nebūtų sprendimo – tai tik laiko ir pastangų klausimas. Net klaida yra teigiamas dalykas ir tam tikras sprendimas, nes antrą kartą to nebekartosi. Bet atkaklumo reikia, manau, apskritai visur gyvenime. Užsispyrimo“, – patikina ji.

Kasdienybės ritualai

Jūratės doktorantūros studijos jau finišo tiesiojoje – skaičiuoja trečius metus. Pačiai šis laikas prabėgo nepaprastai greitai, o atsiradusi mažylė ir studijos išmokė jį išnaudoti kuo efektyviau. Ypatingų ritualų, kada ir kaip geriausiai sekasi rašyti disertaciją, jaunoji mokslininkė ir mama taip pat neturi: „Optimalus laikas rašyti, kai vaikas miega. Jei tik būnu išsimiegojusi ir veikia galva, o vaikas miega, einu ir rašau. Vienu prisėdimu nei paskaičiuosi, nei parašysi disertacijos. Tai ilgas darbas. Būna momentų, kai nesiseka mąstyti, tada geriau savęs ir nekankinti, o užsiimti kita sau malonia veikla. Pailsėjus vėl atsiranda noras dirbti.“ Už palaikymą ji dėkinga vyrui ir abiejų tėveliams – kai tik reikia, jie mielai išleidžia ją į darbus ar pailsėti.

Laisvalaikį doktorantė dažniausiai skiria tapybai, knygoms ir draugams. „Mėgstu tapyti sumi-e. Tai yra sena japonų tapybos tušu ant ryžių popieriaus technika. Tai yra tam tikras atsipalaidavimo būdas. Patinka ir grafika, visiška sumi-e priešingybė, kur reikia absoliutaus tikslumo. Taip pat stengiuosi nepamiršti ir šeimos bei draugų, nes jie visada bus mano gyvenime, tad pasinerti vien į mokslus ar darbą nėra teisinga“, – atsisveikindama dar vieną svarbią tiesą mums primena Jūratė.

Daliai žmonių žodžiai „Disnėjaus princesė“ gali asocijuotis su klasikiniu kiek erzinanančiu romantišku pasakojimu apie tobulo princo paieškas. Tačiau šiuolaikiniai „Disney“ filmai tampa vis labiau progresyvūs ir pateikia modernesnį moters paveikslą (pvz.: „Ledo šalis“ (angl. „Frozen“)). Iliustratorius Mattas Burt sukūrė alternatyvias šių herojų versijas, pavaizduodamas jas kaip sėkmingas karjeros moteris.

M. Burt dirbo katu su komanda ir ilgai svarstė, kokią karjerą galėtų turėti kiekviena princesė. Kurdamas šias iliustracijas, M. Burt rėmėsi ne tik savo intuicija, bet ir kiekvieno filmo siužetu bei herojų asmeninėmis savybėmis. Komanda žinojo, kad šios moterys yra stiprios asmenybės, todėl ir jų karjera turėtų būti ypatinga.

M. Burt ir jo komandos iliustracijose Pelenė vaizduojama kaip aktyvi gyvūnų teisių gynėja, o Snieguolė tampa žinoma psichologe. Snieguolė filmuose visada buvo vaizduojama rūpestinga, užjaučianti ir patarianti. Pasak kūrėjų komandos, pasinaudoma šiomis savo savybės ir sunkiai dirbdama ji gavo daktaro laipsnį psichologijoje ir yra viena geriausių specialisčių savo šalyje. Menininkas atskleidžia, kad daugumai žmonių šie personažai tapo labai artimi. „Aš norėjau jas iliustuoti, kad įkvėpčiau kitus; su viltimi, kad kiekvienas gali pasiekti tokią karjerą, apie kokią svajoja“, – sako projekto iniciatorius.

Kiekvienoje iliustracijoje pateikiama įkvepianti istorija apie tai, kaip kiekvienas įsivaizduojamas moteriškasis personažas pasiekė aukštumas. Pavyzdžiui, Arielė („mažoji undinė“) yra įsivaizduojama kaip pop žvaigždė ir įrašų prodiuserė. M. Burt sako: „Arielei visada puikiai sekėsi muzikoje, ji turėjo tam talentą ir aistrą. Arielė buvo gabiausia iš visų seserų, įgijo tinkamų įgūdžių ir padarė karjerą“. Daugumos mergaičių dievinamos princesės Elza ir Ana šiose iliustacijose vaizduojamos kaip klimato kaitos ekspertės. Ledo šalies karalienės filme susidūrė su problema – vasarą ištirpo jų draugas – besmegenis Olafas, todėl jos susidomėjo klimatu ir jo kaita. Jos skyrė visą savo karjerą klimato kaitos tyrinėjimas.

Taip pat skaitykite: Menininkas originaliai perkuria „Disnėjaus“ princeses [FOTO]

Lietuvai švenčiant valstybės atkūrimo šimtmetį, į įvairias šalis visuose pasaulio žemynuose – Argentiną, Australiją, Pietų Afriką, Japoniją ir dar apie 20 valstybių – buvo išsiųsti nepaprasti siuntiniai: po saują laisvos žemės. Pasaulio lietuviams skirtas dovanas paruošė Vytauto Didžiojo universiteto Pasaulio lietuvių universitetas ir Architektų sąjungos Kauno skyrius.

Valstybės atkūrimo šimtmečio įprasminimui skirto projekto „Kaunas 18 + 18. Prisikėlimo ašis“ autoriai pasakoja, jog siunčiama žemė yra simboliška – ji yra iš Kauno Vienybės aikštės, vadinamos svarbiausia Šimtmečio aikšte, bei Kristaus Prisikėlimo bažnyčios papėdės.

„Lietuviams žemė yra svarbus simbolis. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai esame prisirišę prie šios apčiuopiamos materijos. Priklausomai nuo konteksto ją suvokiame įvairiai: kaip pagrindą po kojomis, kaip paviršių, ant kurio stovi pastatai, taip pat kaip geografinę teritoriją, kuri įprasmina valstybės egzistavimą, ar vienybės simbolį, kuris mus, lietuvius, jungia per atmintį, bendrus jausmus. Šiuo projektu norime padovanoti ne tik saujelę vienybės žemės, bet ir pasveikinti pasaulio lietuvius su valstybės atkūrimo šimtmečiu. Šį sumanymą suvokiame daugiau kaip metaforą, per kurią mes visi – gyvenantys čia ir svetur – susisiejame. Nesvarbu, kur gyventume, kurtume, visi esame viena“, – projekto idėją pristato autoriai.

Pasak VDU Lietuvių išeivijos instituto vadovo, prof. Egidijaus Aleksandravičiaus, tai yra vienu metu ir priminimas apie praeitį, kai ankstesnių kartų išeiviai pasiimdavo gimtosios dirvos grumstelį su savimi, į begalybę, iš kurios dažniausiai negrįždavo, ir kvietimas šiandien susivienyti su įvairiuose pasaulio kraštuose gyvenančiais lietuviais.

Jono Petronio nuotr.

„Juk galima įsivaizduoti ją išbarstytą Pietų ar Šiaurės Amerikos, kitų žemynų lietuvių kolonijų centruose. Juk gali joje įsišaknyti nauji atminties sodinukai, juk gali pražysti gražiausi pasaulio lietuvių bendrabūvio žiedai, sunokti įpareigojančio solidarumo vaisiai. Pasaulyje, kuriame viskas tampa įmanoma, šis meninis judesys yra it koks pakvietimas Vasario 16-osios Respublikos šimtmečio proga atverti širdis vieni kitiems ir pajausti kitą lietuvį kaip savo Tėvynės atspindį“, – sako istorikas.

Siunčiama žemė „laisva“ tapo 2017 metais, kai Kauno Vienybės aikštėje buvo pradėtos požeminės automobilių stovėjimo aikštelės statybos. Šiandien tos žemės gabalėliai yra išsisklaidę po pasaulį – siuntiniuose į Tokiją, Paryžių, Bogotą, Irkutską, Reikjaviką, Niu Heiveną, Oslą, Kijevą, Ontariją, Buenos Aires, Irkutską ir kitur.

Idėjos autoriai: Elena Damaševičiūtė, Monika Gedvilaitė, Tomas Kuleša, Mantas Mickevičius, Rasuolė Petrikaitė, Kęstutis Vaikšnoras.

Profesionalus komedijos teatras „Domino“ tradiciškai birželio pradžioje skelbia vasaros sezono atidarymą. Tą progą teatro kolektyvas visada stengiasi paminėti kaip nors ypatingai ir kaskart vis kitaip. Šįkart teatro komanda vasarą pradėjo itin smagiai ir azartiškai – dalyvavo originaliose olimpinėse žaidynėse.

Visą pusdienį, be perstojo šypsodamiesi ir šūksniais ragindami savo komandos narius, „Domino“ kolektyvo nariai stengėsi įveikti visas užduotis, kurias parengė „Renginių kalvės“ atstovai. Teko susirungti ne tik tradicinėse virvės traukimo ir kamuolio į vartus varymo turnyruose, bet įvykdyti ir itin originalias užduotis, reikalaujančias efektyvios strategijos ir loginio mąstymo. Iššūkį puikiai ir energingai praleisti popietę priėmė aktyviausi „Domino“ teatro komandos nariai ir kūrėjai: Eimutis Kvoščiauskas, Juozas Gaižauskas, Julius Žalakevičius, Edita Užaitė, Redita Dominaitytė, Larisa Kalpokaitė, Valda Bičkutė, Gabija Jaraminaitė, Sakalas Uždavinys, Deividas Norvilas-Deivis, Emilija Latėnaitė, Algis Ramanauskas ir kiti.

„Gera būti „Domino“ teatro dalimi ir turėti galimybę sudalyvauti tokiose smagiose šventėse. Įdomu buvo stebėti kolegas, kurių užsispyrimas ir bendradarbiavimas vedė bendro tikslo link. Tai mus suvienijo, sustiprino. Tariu nuoširdų ačiū ir siunčiu tūkstantį karmos taškų tiems, kurią šią šventę suorganizavo“, – po renginio emocijų neslėpė aktorius Eimutis Kvoščiauskas.

„Nors aš reguliariai sportuoju, bet po šios olimpiados kitą dieną skaudėjo raumenis, – juokiasi aktorė Edita Užaitė. – O kiek daug apie save sužinojau! Niekada nemaniau, kad esu tokia azartiška. Nors mūsų komanda buvo fiziškai stipri, tačiau kelias rungtis laimėjo tie dalyviai, kurie klausė vieni kitų ir dirbo išvien. Tai patvirtino vieną seną gerą taisyklę – kumštis yra kur kas tvirtesnis nei visi penki pirštai atskirai“.

Dešimtbalėje sistemoje draugiškas olimpines varžybas stipriu dešimtuku vertina ir aktorius Julius Žalakevičius: „Komandiškumas, vieningumas, azartas, kovingumas ir gera nuotaika – tai padarė šventę įsimintiną. Visi kovojome iki pabaigos ir nepasidavėme nė sekundei. Lakstėme kaip maži vaikai, atsakingai klausėme turnyro teisėjų, dirbome kaip vieninga komanda. Dar kartą įsitikinau, koks fainas yra mūsų kolektyvas! Vien dalyvauti tokiose varžybose buvo didžiulė šventė, o dar laimėti pirmą vietą – esu be galo laimingas!“.

Prizinės vietos neužėmęs aktorius Deividas Norvilas-Deivis visiškai nenusimena: „Rungtys buvo labai įdomios. O smagiausia buvo su visais susitikti ir praleisti laiką kartu. Toks laisvalaikis man šimtą kartų geriau nei tiesiog susėsti prie bendro stalo ir palinguoti“.

„Šis vasaros pradžios renginys – puiki proga visiems padėkoti už aktyvų ir intensyvų sezoną, kartu pasiektus tikslus. Kadangi kūrybinė komanda į gastroles vyksta ištisus metus, retai pavyksta visiems susiburti drauge. Tokie renginiai stiprina mūsų vertybes – draugiškumą ir dalinimąsi geromis emocijomis – ne tik su žiūrovais, bet ir tarpusavyje“, – sako „Domino“ teatro vadovė Diana Bukantaitė-Kutkevičienė.

„Domino“ teatras nesiilsi ir vasarą, savo gerbėjų laukiantis populiariausiuose spektakliuose Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Druskininkuose ir naujojoje koncertų salėje Palangoje. Vasaros sezoną teatras pradėjo su nauju šūkiu – „Saldi „Domino“ teatro vasara“, savo žiūrovams ir socialinių paskyrų lankytojams žadėdamas daug staigmenų ir gerų emocijų.

Jungtinėse Amerikos Valstijose nuskambėjusi religingo kepėjo, kuris atsisakė homoseksualiai porai gaminti vestuvinį tortą, istorija susilaukia gausių atgarsių.

Dar pirmadienį JAV aukščiausiajam teismui nubalsavus rezultatu 7-2, krikščionybę išpažįstantis konditeris, buvo pripažintas teisiu. Jam mesti kaltinimai pavadinti „neleistinu priešiškumu“ jo religijai ir pažeidžiantys pirmąją JAV konstitucijos pataisą, skelbiančią, jog jokie įstatymai negali koreliuoti su laisvais žmogaus pasirinkimais – tarp jų ir religija.

Vis dėlto, tarp daugybės internautų, reiškiančių pasipiktinimą šiuo teismo sprendimu socialiniuose tinkluose, atsirado ir pakankamai žinomų žmonių.

Tarp jų – ir Setas Makfarleinas (Seth MacFarlane), populiariojo televizijos serialo „Šeimos bičas“ (Family Guy) vienas sumanytojų ir kūrėjų.

Tokį aukščiausiojo teismo sprendimą nesibodėdamas vadinti siauraregišku, Setas Makfarleinas savo Twitter paskyroje rašė, kad šiandien pasakymas, jog „nekepsiu vestuvinio torto gėjų porai“ yra tarsi pareiškimas, kad „jam ne vieta čia sėdėti, nes jis yra juodaodis“.

„Šeimos bičo“ kūrėjas religinę laisvę diskriminuoti žmogų dėl jo orientacijos, sulygino su laisve diskriminuoti žmogų dėl jo rasės.

Taip pat, gindamas savo nuostatą, Setas Makfarleinas visiems abejojantiems ir kritikuojantiems jo palyginimą, pasiūlė prisiminti, kad visai neseniai religija buvo naudojama kur kas baisesniam elgesiui pateisinti. Panašu, omeny turėdamas Holokaustą – laikotarpį kuomet žydai buvo persekiojami ir masiškai naikinami, o aukos skaičiuojamos milijonais, vien dėl jų išpažįstamo tikėjimo.

Youtube archyvo nuotr.

Vienas iš Twiterio komentatorių, prisimindamas Seto Makfarleino nusistatymą prieš dabartinį Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą Donaldą Trumpą, juokaudamas teiravosi, ar pastarasis, savo ruožtu, pagamintų tortą prezidento šalininkui.

„Šeimos bičo“ kūrėjas pabrėžė, kad nuolatos dalina autografus, tiek palaikantiems Donaldą Trumpą, tiek nusistačiusiems prieš jo vykdomą politiką.

„Jeigu darai vienam – turi daryti ir kitam“, – gerą pavyzdį rodė žvaigždė.

Taip pat skaitykite: Karščiausi Australijos gaisrininkai pozuoja labdaros kalendoriuje [+13 FOTO]

Aktorė Kelly Marie Tran, atlikusi Rose Tico vaidmenį filme „Žvaigždžių karai: paskutiniai džedajai“, po keletą mėnesių trukusių seksistinių ir rasistinių komentarų internetinėje erdvėje, ryžosi ištrinti visus savo socialinio tinklo Instagram pranešimus. Nors socialinės platformos puslapis tebeegzistuoja, jame nebeliko nei vienos nuotraukos.

Pati aktorė vis dar viešai nekomentavo šio savo sprendimo, tačiau įvairūs fanų puslapiai jau spėja, kad dėl to kaltas būtent užgauliojimas viešojoje erdvėje.

Populiarus, bet neoficialus „Žvaigždžių karų“ fanų puslapis „Star War Facts“ teigia, kad Kelly Marie Tran išsižadėjo savo Instagram pranešimų dėl mėnesius trukusių užgauliojimų. Po interneto garsenybės Paul Ramsay pasišaipymo iš aktorės savo Twitter paskyroje, jo pavyzdžiu pradėjo sekti daugybė socialinių tinklų naudotojų.

Aktorė susilaukė daugybės tiek rasistinių, tiek ir seksistinių komentarų dėl savo vaidmens filme, nors pati dažnai išreikšdavo džiaugsmą, kad galėjo tapti „Žvaigždžių karų“ frančizės dalimi.

Štai, pavyzdžiui, kažkas Rose Tico personažės „Wookieepedia“ puslapyje esančią informaciją – jos vardą ir gimtinę – pakeitė į atitinkamai „Ching Chong Wing Tong“ ir „Ching Chong China“. 

Vis dėlto, dauguma fanų, nelyginant jėga lydinti džedajų, palaiko Kelly Marie Tran.

Malaizijoje įsikūrusio „Žvaigždžių karų“ fanų klubo prezidentas Sanjiv Indran sako, jog visai nenuostabu, kodėl Kelly nutarė taip pasielgti. Tiesiog pakanka paskaityti kai kuriuos komentarus. Taip pat, tikrus frančizės fanus liūdina tai, jog aktorės gyvenimo sprendimams tokią didelę įtaką, kaip sako klubo prezidentas, gali turėti tokia pseudo-gerbėjai.

Tiesa, Kelly Marie Tran tapo nebe pirmąją „Žvaigždžių karų“ aktore, kuriai teko nukentėti dėl priekabaus elgesio internete.

Daisey Ridley, naujojoje trilogijoje vaidinant Rey, 2016-aisiais buvo priversta ištrinti savo Instagram paskyrą dėl fanų pašaipų, nepelnytos kritikos ir, netgi, dėl savo neigiamo požiūrio į ginklų įstatymus Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Mūrų už aktores stoja ir, kaip sako jis pats, ilgiausiai veikiančio „Žvaigdžių karų“ gerbėjų klubo prezidentas Chris Brennan.

„Gerbėjai gali būti labai priekabūs ir dažnai įsitikinę, kad „Žvaigždžių karų“ visata jiems yra kažką skolinga. Bet jie privalo atsiminti ir suprasti, jog tai yra aktoriai, tiesiog atliekantys savo darbą. Už viso grimo ir kostiumų slypi lygiai tokie patys žmonės su savo jausmais ir išgyvenimais, kurie nusipelno pagarbos.“

Taip pat skaitykite: 30 šauniausių „Žvaigždžių karų“ faktų visoje galaktikoje

Kokios mintys galvoje kyla išgirdus žodį: Visaginas? Betonas, atominė, rusų kalba, nuobodulys? Galbūt ir taip. Tačiau veikiausiai nesuklysiu teigdamas, kad paskutiniu metu Visagino konotacijos giedrėja. Šalia bedūšio betono ir visa apimančio stingulio įvaizdžių stojasi kurortinė gamta, atsigaunantis verslas, augančios gamyklos (tuo pačiu ir butų kainos), naujakurių steigimasis, kultūrinis renesansas. Už svarų indėlį į Visagino reabilitaciją miesto garbės piliečių kandidatūra turėtų būti iškelta fotomenininkams Neringai Rekašiūtei ir Artūrui Morozovui, olimpiečiui Jevgenijui Šuklinui, nepavargstantiem nuolat agituoti už tikrai gražų ir perspektyvų miestą.

Su kolegomis Visagine derindami darbinius reikalus, vis aplankome vieną kitą užeigėlę skrandžiams nuraminti. Dalis tų vietų primena sovietines valgyklėles, dalis užsimetusi tamsius beveidžių picerijų akinius, likę restoranėliai tuo tarpu sukandę dantis laukia vieną dieną ateisiančios rinkos (iki hipsterių ir gentrifikacijos Visaginui jau visai visai netoli).

Galbūt į trečią kategoriją pataiko ir, sakytum, kaip Visaginui gal net per posh restoranas Rendez Vous, įsikūręs 500 metrų nuo Visagino ežero. Tiesa, tas posh įvaizdis, sukurtas prabangaus interjero ir nekuklios kvadratūros, pozityviai apsitraukia, į rankas paėmus meniu ir nužiūrėjus patiekalų kainas, kurios Lietuvos kontekste viso labo trauktų tik iki vidutinių. Tuo tarpu meniu platumas džiugina akį, bet tuo pačiu šiek tiek gąsdina (tiek atvejų, kai meniu platumos buvo atvirkščiai proporcingos maisto kokybei).

Šalimais įsitaisęs restorano savininkas, mums besirenkant patiekalus, linksmai dėsto apie naminio alaus tipus ir gamybos technologijas, kokio putokšlio pasiūlys netolimoje ateityje ir ką jau galima įpilti iš čiaupo. Kelti alų viršun padės Bear&Boar, taip pat vietiniai visaginiečiai aludariai. Malonusis skaitytojas sutiks, kad verta kepurę nukelti prieš tą barą ar restoraną, kuris pramoninius Švyturio-Utenos ar Kalnapilio bizaliukus ir į pasiūlymą įtrauktą šaldytuvų komplektą palieka toli už durų ir į namus gosliai įsileidžia kraftinio alaus burtininkus. Mano suvalkietiška širdelė nepastebimai pradeda linkti link prancūziškai pasivadinusio restorano.

Išsirenkame jautienos steikus, kas riebesnį, kas sausesnį (kainuoja apie 15 eur), taip pat prie pagrindinio patiekalo galima priderinti norimą garnyrą. Pokalbiai vystosi miesto plėtros, įmonių augimo temomis. Kol kas visi linksmai skaičiuoja augančias apyvartas, mąsto apie plėtros ir inovacijų planus, nenorėdami prisiminti prieš dešimtmetį kritusios bangos. Ir teisingai, prie maisto nedera liūdėti. Geras patiekalas ir ypač laikas jo laukiant turi skatinti, audrinti, jaudinti.

Pasirodo maistas. Džiaugiuosi savo didžiuliu Rib Eye steiku, iškeptu vidutiniškai. Jautieną, žinomas dalykas, daug lengviau perkepti, nei neiškepti, todėl ypač aukštesnio lygio restoranuose užsisakyti stipriai keptą steiką, mano galva, net šiek tiek įžūlu. Klaidos nedarome, ir džiaugiamės rezultatu. Jautiena neperprieskuoniuota, palikta daug erdvės tyrinėti mėsos tekstūrą, riebalų gijeles, iš proto varantį keturkojo sultingumą. Daržovės paruoštos taip, kaip ir turėtų būti – švelniai rūgštelėjančios ir neužgožiančios pagrindinio patiekalo. Ieškant prie ko prikibti, galima būtų nebent užduoti klausimą, kokiu būdu mėsa buvo papildoma druska ir pipirais: prieš ar po kepimo. Esu antrojo varianto fanas, kai tuo tarpu mėsą apibarstant prieš kepant rizikuojama pipirus prideginti, apkartinti steiką.

Šeimininkas, nugirdęs mūsų šnekas ir pokštus apie meniu kuluaruose aptiktą krokodilą (Genadijų?), nesutrinka, ir jau po pusvalandžio ant stalo įsitaiso krokodilienos filė gabaliukai padegustuoti egzotiką. Egzotika lieka egzotika: krokodiliena primena kažką tarpinio tarp vištienos ir kiaulienos, gal vos vos juntamos kelios vandens gyvūnų natos. Šiaip jau mėsa blankoka, sprangoka, kita vertus, jei ji būtų kažkas tokio, nepaisant egzotiško įvaizdžio, greičiausiai jau senokai būtų įsitaisiusi prabangesnėse užeigose.

Vos įveikę savo steikus ir „ant viršaus“ padesertavę vieno skaniausių tiramisu (bent jau man, menkam desertų mėgėjui, tai tikrai), palaimingai dairomės aplink. Už mūsų, prie kito stalelio, kompanija švenčia šešiasdešimtmetį. Šiaip jau šventė būtų gavusisi gal tokia ir prie liūdnesnių, bet smagiai reikalaus makalavo gal septynių metų berniūkštis vis užgrodamas armonika ir sumaišantis kortas imperialistinei vakarų muzikai, be saiko plyšaujančiai per restorano garsiakalbius.

Rendez Vous – vieta, mėginanti bent šiek tiek aplenkti laiką. Ji rungtyniauja ne tik su pramonės plėtra, rajonų atsigavimu ir besikeičiančiu požiūriu į poilsį ir keliones Lietuvoje, jos gamtos privalumus. Pirmiausia ji grumiasi pati su savimi. Vienas veidas puola kitą, kovos sūkury iškyla trečias ir taip toliau. Nuo to, kas laimės identiteto kovą, iš esmės priklauso ir restorano likimas: ar tai bus nišinė vidurinio sluoksnio vilniečių atgaivos vieta pusantro šimto kilometrų į šiaurę, ar dieviškų kepsnių ir alaus sostinė rytų Lietuvoje, tuntais traukianti net latvius su baltarusiais. O gal vokiečių šeimų numylėta vieta, primenanti jų nerūpestingas vaikystes Bavarijos pamiškėse? O gal ir kažkas ne tokio mažorinio.

Vienaip ar kitaip, smagu stebėti tokius netikėtus šūvius kaip Rendez Vous: drąsius, gaivališkus ir bent šiek tiek nepamatuotus.

Verdiktas: