Turėsiu surasti savo balsą. Ir drąsos juo kalbėti.
Lucinda Riley (Liusinda Raili) – visame pasaulyje populiari britų rašytoja, kurios knygų ciklas “Septynios seserys” – tai nuostabus pasakojimas apie įvaikintas seseris, užaugusias prie Ženevos ežero, išskirtinio likimo moteris-mįsles, siekiančias sužinoti tiesą apie savo praeitį.
“Šešėlio sesuo. Star istorija” pasakoja apie trečiąją iš seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždžių vardais. Tai Star – tylioji sesuo, paslaptingiausia iš visų, už kurią visada dažniausiai kalbėdavo jos drąsi sesuo Kelė. Jos buvo tiesiog neperskiriamos. Tačiau po tėvo mirties Star, kaip ir kitos, gauna jo laišką su nuorodomis, kuriose slypi jos kilmės paslaptis. Laiške – antikvarinio knygyno Londone adresas, tampantis Star pokyčių pradžia: suradusi knygyną, ji ne tik ima vis giliau grimzti į savo tikrosios šeimos istoriją, bet ir vaduotis iš sesers Kelės šešėlio. Ir prieš Star akis ima vertis visiškai naujas pasaulis…
O prieš šimtą metų praktiška ir nepriklausoma, bet neturtinga dvarininko dukra Flora Maknikol iš Ežerų krašto prieš savo norą patenka į Londoną pas vieną žymiausių to meto aristokračių, Alisą Kepel. Atrodo, kad paslaptys supa tiek ponią Kepel, tiek pas ją besilankantį garsų svečią, tiek ir pačią Florą. Svetimų žaidimų įkaite tapusi mergina blaškosi tarp užgimstančios aistros ir pareigos, kol netikėtai apsilankęs svečias atneša atsakymus, kurių taip ieškojo Flora – ir jos gyvenimas vėl pasikeičia neatpažįstamai…
Star ir Flora – susijusios. Bandymas suprasti savo kilmę nuves trečiąją seserį į į Ežerų kraštą, panardins į karališkosios šeimos praeitį ir padės atrasti taip ilgai jos laukusią meilę.
14
Greitai ėjo likusios dienos vaikystės namuose, ir Florai dar sunkiau prislėgė širdį matant, kaip pakuojami daiktai. Jai buvo duotas didelis lagaminas susidėti asmeniniams ir branginamiems daiktams, kurie su tėvais keliaus į Škotiją. Dėdama šilku aptrauktus dienoraščius – išsamų savo gyvenimo Estveite aprašymą, pakuodama juos į vyniojamąjį popierių, ji neištvėrė neatsivertusi ir nepaskaičiusi kelių vietelių, apgailestaudama, kad visko netenka.
Tėvai buvo taip užsiėmę, kad retai išgirsdavo iš jų malonesnį žodį. Nors augdama priprato prie tokios jų elgsenos, vis stiprėjo atskirties jausmas ir ji pagalvodavo, kad bus net lengviau, kai ateis diena vykti į Londoną.
Be viso to, Flora negavo nė žodelio iš Arčio ir nusprendė, kad, nors jis prašė pasitikėti, bus geriausia, jei prisiminimus apie drauge praleistą laiką ji paliks kartu su visais supakuotais daiktais iš praeities. Žinant apie akivaizdžius Aurelijos jausmus jam, išreikštus laiškuose, rašytuose Florai iš Hai Vildo, tai buvo vienintelė protinga išeitis. Tik nepasakysi, kad tas apsisprendimas būtų labai padėjęs. Beveik kiekvieną akimirką ji vis dar galvojo apie Arčį.
Skaudžiausia buvo atsisveikinti su numylėtiniais, kai atvežusi juos įtaisė panelės Poter pašiūrėje ir paaiškino poniai Kanon, ko jiems reikia. Išsiskirti su jais buvo šiek tiek lengviau, kai pamatė, kaip džiaugiasi Ralfas ir Betsė, vyresnieji ponios Kanon vaikai, bematant apsiėmę globoti miegapeles Meizę ir Etelę, – jie pažadėjo rūpintis jomis taip, kaip rūpinosi Flora.
O Panterą pasiims Sara į jaukų namelį, kuriame gyveno su motina Tolimajame Soryje, – mat Sara nepanoro kraustytis į Škotiją, „nes ten pilna visokių erkių“. Taigi Florai buvo šiek tiek ramiau, kad visi gyvūnėliai bus saugūs ir aprūpinti, nors ji pati gal ir nebus.
Išvykimo į Londoną rytą tokia sunkia širdimi kaip tas didelis akmuo Estveito ežero pakrantėje Flora nulipo žemyn paskutinį kartą pasitikti aušros Ežerų krašte.
Išėjus į laukus gamtovaizdis padovanojo jai paskutinį nuostabų prisiminimą. Rudeniškas dangus buvo nušviestas raudonais ir purpuriniais ruožais, o kai ji atsisėdo ant akmens, pažeme driekėsi tirštas rūkas. Gėrėdamasi kiekviena rytinio paukščių choro melodija ji giliai įkvėpė gaivaus tyro oro. Tyliai ištarė sudie ir užsimerkė – tartum spragtelėjo fotoaparatu, kad vaizdas neišdildomai liktų atmintyje kaip fotografijoje.
Grįžusi į miegamąjį Flora skubiai persirengė kelionei ir užsimetusi peleriną su gobtuvu pašaukė Panterą. Paprastai jis apsimiegojęs išlįsdavo iš po antklodės, tingiai pasirąžydavo, gintaro akimis rodydamas nepasitenkinimą, kad jam neduoda ramybės. Šįryt jis nepasirodė, ir nuodugniai apieškojusi miegamąjį Flora padarė išvadą, kad buvo palikusi atviras duris ir Pantera jai iš paskos nulipo žemyn.
Tilė ir ponia Hilbek jau darbavosi virtuvėje.
– Jūsų motina paprašė įdėti kelionėn užkąsti. Iki Londono tolimas kelias, – tarė Tilė, segdama pintinės dangtelio dirželius.
– Gal matėt Panterą? – paklausė jų Flora, dairydamasi po stalu. – Visur išieškojau ir negaliu jo rasti. Turiu atsisveikinti…
– Jis tikrai nebus kur toli nuėjęs, panele Flora, bet jūsų motina jau laukia prie durų. Aš jo paieškosiu, nesirūpinkite, – tarė Sara, pasirodžiusi iš podėlio.
– Sudiev, panele Flora, linkiu sėkmės tame bedievių mieste. Gerai, kad man nereikia ten išvažiuoti, – šniurkštelėjo ponia Hilbek. – Iškepiau jums pyragėlių su razinomis – žinau, kaip juos mėgstat.
– Ačiū, tik pažadėkit paieškoti Panteros ir parašykit man, ar jis gyvas ir sveikas.
– Žinoma, brangioji. Dabar jau tik žiūrėkit savęs. Mes jūsų ilgėsimės, – pridūrė ponia Hilbek apsiašarojusi.
– Ir aš. Sudie.
Flora paskutinį kartą apžvelgė virtuvę nevilties kupinu žvilgsniu ir nuėjo pas motiną.
– Flora, jau turime važiuoti, kad nepavėluotume į traukinį. – Motina kaip karalienė didingai stovėjo hole, rankas šaltą rytą buvo įsikišusi į kailinę movą. Flora nuėjo prie durų, Sara iš paskos nešė užkandžių pintinėlę. – Atsisveikink su tėvu. Aš būsiu karietoje.
Flora nustebo, kad tėvas nulipęs į holą, jis rėmėsi lazda sunkiau nei paprastai.
– Flora, mano brangioji.
– Ką, tėti?
– Aš… na, dalykas tas… aš labai gailiuosi, kad viskas taip pakrypo.
– Tai ne tavo kaltė, kad neturim pinigų namui išlaikyti, tėti.
– Ne, na… – Alisteras nuleido akis. – Aš ne apie tai norėjau pasakyti, bet vis tiek ačiū. Aišku, nuolat rašysi motinai, tai ir aš žinosiu, kaip tau sekasi. Linkiu tau laimės ateityje. Sudie, mano brangioji.
– Ačiū, tėti. Sudie.
Flora nusigręžė eiti ir staiga pajuto iš sielos gelmių išsiveržusį liūdesį – tėvo atsisveikinimo žodžiai viskam padarė galą. Įsėdusi į karietą ji paskutinį kartą pažvelgė į Estveit Holą. Važiuojant pro vartus pagalvojo, ar dar kada pamatys šiuos namus. Ir savo tėvą.
Joms įsitaisius ilgai kelionei į Londoną pirmos klasės vagone, Flora sėdėjo tylomis, stebėjo, kaip greitai keičiasi gamtovaizdis, – jau ne kalnai ir slėniai, o neįprastos lygumos, – ir širdyje apraudojo visa tai, ko dabar neteko. O Rozos nuotaika bėgant mylioms ir traukiniui skiriant keleives vis toliau nuo namų, priešingai, ėmė giedrėti.
– Gal reikėtų tau kiek papasakoti apie Kepelų šeimą.
– Gerai, mama.
Flora tik viena ausimi klausėsi Rozai pasakojant apie gražius namus Portmano aikštėje, aukštą šeimos padėtį visuomenėje ir dvi mergaites – penkiolikmetę Violetą ir devynerių Sonją.
– Žinoma, Violeta tikra gražuolė, o Sonja… na, sakykime, ta vargšelė turi kitų savybių, atsveriančių prastą išvaizdą. Ji gana malonaus būdo, o štai Violeta – gyva bėda. Bet vėlgi, – Roza pažvelgė pro langą ir šyptelėjo, – vargu ar galima ją kaltinti, kai taip gyveno.
– Kaip gyveno, mama?
– Ak, – Roza pastebimai nusipurtė, – gal tai tik dėl to, kad pirmas vaikas visada lepinamas.
Dabar jau Flora nukreipė akis. Bet ne dėl to, kad būtų pastebėjusi kiek paraustant motinos skruostus. Abi juk žino, kad jų namuose taip nebuvo.
Pirmą valandą Roza pasakė esanti išalkusi, ir Flora klusniai atvožė užkandžių pintinėlę.
– Traukinyje siūlomas maistas man atrodo visai nevalgomas, – pridūrė Roza, kai Flora padavė jai servetėlę ir lėkštelę.
Abi net riktelėjo, iš pintinėlės iššokus mažam juodam padarėliui, kuris skubiai apsidairęs palindo šeimininkei po sijonais.
– Dieve brangus! Ką jis čia veikia? Flora, – pervėrė ją akimis Roza, – juk tu čia jo nepaslėpei?
– Žinoma, ne, mama. Jis, – džiaugsmo ašaros pasirodė akyse, kai ji ištraukė Panterą iš po sijono ir priglaudė prie savęs, – pats pasislėpė.
– Ką su juo darysime nuvažiavusios į Londoną, tikrai neišmanau. Kepelai juk nenorės savo namuose gyvūnų, žinant, su kuo jie bendrauja.
– Mama, aš suprantu, kad Pantera gali atrodyti kliuvinys, bet, kiek žinau, dauguma vaikų myli kačiukus, tad galbūt ir Violeta su Sonja mylės.
– Na, tai niekam tikusi pradžia, – atsiduso Roza. – Visai niekam tikusi.
Su Pantera, kietai miegančiu užkandžių pintinėlėje, – net atrodė, kad jis supranta, kaip turi elgtis, – motina ir duktė išlipo iš traukinio Justono stotyje.
– Brangioji Alisa žadėjo atsiųsti mūsų pasitikti savo automobilį su vairuotoju. A, štai ir Fridas.
Flora nuskubėjo paskui motiną pilna žmonių aikšte prie neaukšto vyro tvarkingais ūsiukais, vilkinčio dailų tamsiai žalią švarką su blizgančiomis žalvarinėmis sagomis. Jis nusiėmė kepurę ir joms nusilenkė. Nuo kvapų, nepaliaujamo mašinų ūžimo ir žmonių minios gausmo Florai svaigo galva, ji jautėsi priblokšta. Net Pantera iš pintinėlės nepatenkintas baimingai sukniaukė.
– Labas vakaras, ponia, panele, sveikos atvykusios į Londoną, – tarė Fridas ir pašaukė nešiką pasirūpinti lagaminais. – Kelionė, tikiuosi, buvo patogi? – mandagiai paklausė Florai su motina einant iš stoties, o nešikas su bagažo vežimėliu kasėsi iš paskos.
Jų laukė prašmatnus automobilis, jo šonai žvilgėjo vėlyvos popietės saulėje. Jos įsėdo ir patogiai įsitaisė ant minkštų odinių sėdynių, o Fridas įjungė variklį, šis negarsiai sudūzgė, ir jie pajudėjo plačiomis Londono gatvėmis.
Flora žvelgė į madingai atrodančius vyrus ir moteris, einančius Marilebono keliu, ir įspūdingus pastatus, regis, nepaliaujamai kylančius į dangų. Iš pintinėlės nuolat sklido gailus miauksėjimas, bet Flora nedrįso atvožti jos ir paguosti Panteros, kai motina sėdi šalia.
Automobilis apvažiavo aplink puikų parką, supamą aukštų plytinių namų, ir sustojo priešais vieną iš jų. Tuoj pat atsidarė durys ir priėjo liokajus joms padėti išlipti. Viduje liokajus pasisiūlė paimti iš Floros užkandžių pintinėlę.
– Ne, ačiū, pone, aš čia turiu… dovanų namiškiams, – skubiai pamelavo Flora.
Buvo paimtos jų pelerinos ir skrybėlaitės, o jos pačios palydėtos siaurais laiptais į svetainę, iš pirmo žvilgsnio atrodančią veikiau kaip oranžerija, o ne kambarys, nes buvo pilna maloniai kvepiančių orchidėjų, lelijų ir didžiulių Malmezono rožių krištolinėse vazose.
Tarp nėriniais apvilktų pagalvėlių ant sofos sėdėjo turbūt pati gražiausia – bent puikiausiai apsirengusi tai tikrai – moteris, tokios Flora dar nebuvo mačiusi. Jos vešlūs kaštoniniai garbanoti plaukai žvilgėjo įmantriai sukelti, perlų vėriniai ant kaklo pabrėžė baltutėlę odą, o gili iškirptė atskleidė pilnos krūtinės iškilumus. Jos akys buvo ryškiai žydros, ir Florą net sukaustė, kai moteris atsistojusi per prabangų kambarį priėjo su jomis pasisveikinti.
– Mano brangioji Roza, – tarė moteris, apkabindama Floros motiną. – Ar kelionė nuvargino? Tikiuosi, ne.
– Ne, Alisa, buvo visai patogu, bet mudvi su Flora džiaugiamės pagaliau atvažiavusios.
– Žinoma. – Įdėmus Alisos Kepel žvilgsnis tada sustojo ties Flora. – Tai čia mūsų mieloji Flora. Sveika atvykusi į mano namus, brangioji. Tikiuosi, kad būsi čia labai laiminga. Dukterys nekantrauja su tavimi susipažinti. Auklė man sakė, kad mažoji, Sonja, visą dieną tau piešė piešinėlius. Jos labai nepatenkintos, kad išmaudytos eis tiesiai gulti, tad pažadėjau rytoj rytą visų pirma supažindinti su tavimi.
Iš užkandžių pintinėlės pasigirdo gailus kniaukimas ir iš po dangtelio išlindo juoda letenėlė.
– Ir ką gi čia turi? – paklausė ponia Kepel, kai visos akys sužiuro į pintinėlę.
– Čia… kačiukas, – atsakė Flora, žvelgdama į pasibaisėjusios motinos veidą. – Ponia Kepel, atleiskite, aš nenorėjau jo atsivežti, bet jis čia pasislėpė ir atvažiavo.
– Iš tiesų? Tai turbūt labai sumanus, – nusijuokė ponia. – Pasižiūrėkime į tą keleivį be bilieto. Mergaitėms jis, be abejo, labai patiks.
Rozai lemenant atsiprašymus, Flora pasilenkė ir atsegė pintinės dangčio dirželius. Ponia Kepel taip pat pasilenkė ir, kai Pantera pasirodė, nieko nepaisydama čiupo jį tvirta įgudusia ranka.
– Koks tu gražuolis, mažiuk, ir, neabejoju, labai išdykęs. Kai augau Dantrete, turėjau panašų. Jis tikrai bus labai mielai sutiktas vaikų kambaryje.
Kai ponia Kepel atidavė besirangantį Panterą jo šeimininkei, Flora vos nepuolė ant kelių ir neišbučiavo tai moteriai kojų.
– Na, vakarienė aštuntą, aš pakviečiau kelis senus tavo draugus, brangioji Roza. Mūsų namų šeimininkė ponia Dreiper palydės jus į kambarius persirengti. Flora, tau skyriau kambarį greta tavo motinos. Tikiuosi, jis tau patiks. – Ponia Kepel suėmė Florą už rankų ir tvirtai suspaudusi palaikė. – Sveika atvykusi.
Kai jas vedė dar aukštu aukščiau, Flora svarstė, ar malonus ponios Kepel sutikimas tikrai nuoširdus, ar tik apsimestinis. Nes, jei nuoširdus, tai dar nė vienas nepažįstamas žmogus nebuvo jos taip šiltai sutikęs. Rozai beužsidarant savo kambaryje Flora staiga susigriebusi patraukė ją į šalį.
– Mama, aš neturiu nieko tinkama persirengti vakarienei, – sušnibždėjo ji, joms už nugaros laukė namų šeimininkė ir viršutinio aukšto kambarinė.
– Iš tiesų, – tarė Roza. – Atleisk man, Flora, turėjau pagalvoti apie tokį dalyką, bet nežinojau, kad ponia Kepel ketina tave pristatyti svečiams iš aukštuomenės. Pasakysiu jai, kad tu pavargai kelionėje, ir paprašysiu kurią nors tarnaitę nunešti tau vakarienę į kambarį. Paliksiu tau suknelę, kurią atsivežiau, nebeimsiu jos, kai rytoj važiuosiu namo. Ją reikės pataisyti, bet tarp namų tarnaičių tikrai bus siuvėja. Ponia Kepel turi daugybę drabužių, kaip gali įsivaizduoti.
– Ačiū, mama.
Namų šeimininkė nusivedė Florą toliau ilgu koridoriumi ir stumtelėjo duris į didelį, puošniai apstatytą miegamąjį aukštomis lubomis, ant komodos buvo pamerkta vazelėje gėlių, o virš prausyklės pakabinta minkštų rankšluosčių.
– Ko tik prireiks, panele, skambinkite varpeliu Pegei, – pasakė namų šeimininkė rodydama į tarnaitę už savęs, o ši tūptelėjo. – Ji taip pat nuneš jūsų katę žemyn į rūsį padaryti… reikalų.
– Ačiū, – tarė Flora, jau besakanti, kad ji mielai nuneš Panterą pati, bet tarnaitės jau išėjo iš kambario.
Ji priėjo prie lango ir pamatė, kad jau sutemę, aikštė apačioje apšviesta dujinių žibintų. Prie kitų namų privažiuodavo karietos, išlipdavo jų keleiviai su žvilgančiais juodais cilindrais ar plačiakraštėmis, plunksnomis papuoštomis skrybėlėmis.
Nusigręžusi nuo lango, Flora pamatė, kad Pantera jau įsitaisęs kaip namie, prausiasi tupėdamas didelės žalvarinės lovos viduryje. Ir ji atsigulė šalia jo, įsispoksojo į sveikutėles lubas, be jokio įtrūkio ar drėgnos dėmės.
– Dievuli, jie tikrai turi būti turtingi, jeigu net namų tarnaitė gyvena tokiame kambaryje kaip šis, – sumurmėjo Flora, akys savaime užsimerkė ir ji užsnūdo.
Vėliau ji krūptelėjo, pasigirdus beldimui į duris, ir atsisėdo pasimetusi, nesusigaudydama, kur esanti.
– Sveika, mano brangioji. Ar tave pažadinau? – tarė įėjusi Roza.
Ji vilkėjo žalią smaragdų spalvos suknią ir buvo užsidėjusi paveldėtą iš šeimos diademą, paprastai gulinčią seife Estveit Hole, nes pasitaikydavo mažai progų ja pasipuošti. Šį vakarą Roza atrodė spindinti, kaip ir deimantai jai ant galvos.
– Turbūt pavargau kelionėje, mama. Tikiuosi, ponia Kepel neįsižeis, jei nelipsiu žemyn vakarieniauti.
– Ji puikiai viską supranta. O aš tau šį tą atnešiau. Pamaniau, tau gali praversti, – tarė Roza, duodama dukteriai papuošalų dėžutę.
Flora aiktelėjo, kai atidariusi dėžutę išvydo motinos perlų karolius ir auskarus, gulinčius aksomo patale. Roza paėmė karolius ir užsegė Florai ant kaklo. Abi pasigėrėjo Floros atspindžiu veidrodyje.
– Juos man padovanojo mama, kai pirmą kartą pasirodžiau aukštuomenėje Londone, – ramiai tarė Roza. – Taip ilgai juos branginau, bet jau metas turėti juos tau, – ji švelniai uždėjo ranką dukteriai ant peties.
– Ačiū, mama.
Flora buvo tikrai sujaudinta.
– Viliuosi, kad čia jausiesi laisvai. Ponia Kepel, regis, tave jau pamėgo.
– Taip ir bus. Ponia Kepel atrodo nepaprastai miela.
– Taip. Na, dabar jau turiu eiti vakarienės. Ponia Kepel prašė pasakyti, kad susitiksite vaikų užsiėmimų kambaryje aukštu aukščiau lygiai aštuntą ryto, ji tave pristatys dukterims ir kitiems namiškiams. Atsisveikinsime vėliau. Rytoj išvažiuoju traukiniu į Šiaurės Škotijos kalnyną paruošti naujų namų prieš atvykstant tavo tėvui. – Roza pabučiavo Florą į viršugalvį. – Pegė tau atneš padėklą su vakariene. Gerai išsimiegok, Flora.
– Išsimiegosiu, mama. Labanakt.
Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Lucinda Riley „Audrų sesuo: Alės istorija”
