Dvidešimt ketverių fotomenininkas Achmad Zulkarnain pasaulyje garsus ne tik savo darbais, bet ir neeiline gyvenimo istorija.

Profesionalus Indonezijos fotografas gimė neturėdamas nei rankų, nei kojų, tačiau tai jam nesutrukdė padaryti sėkmingą karjerą ir pranokti ne tik aplinkinių, bet ir savo paties lūkesčius.

Achmad Zulkarnain susidomėjimas fotografija atsirado dar tada, kai jis dirbo tokias paslaugas teikusioje internetinėje kavinėje. Tuomet dar neturėdamas pakankamai pinigų jis išsimokėtinai įsigijo pirmąjį savo fotoaparatą, kuris vėliau davė pradžią sėkmingai karjerai.

Neturėdamas rankų pirštų Zulkarnain burną įjungia ir išjungia fotoaparatą, o užrakto nuspaudimui sėkmingai naudoja rankų odą. Jam taip pat nereikalingas pagalbinis prietaisas – trikojis, tačiau net ir šio neturėdamas menininkas sukuria nepaprasto grožio nuotraukas. Šiuo metu savo socialinio tinklo paskyroje instagram fotografas turi daugiau kaip 11.000 sekėjų.

A post shared by bang_dzoel (@bangdzoel_) on Aug 23, 2017 at 4:13am PDT

Iš vienos vietos į kitą Zulkarnain gali patekti specialia transporto priemone, kurią sukonstruoti padėjo artimiausi draugai, o dizainą kūrė pats. Šio prietaiso veikimui yra panaudojamas motociklo variklis ir stabdis, o vairas paimtas iš rankinio vežimėlio. Su šios transporto priemonės pagalba fotografas gali jaustis nepriklausomas ir gražiausius vaizdus įamžinti net sunkiai pasiekiamose vietose.

A post shared by bang_dzoel (@bangdzoel_) on Jul 17, 2017 at 1:12am PDT

Achmad Zulkarnain sako nenorintis, kad žmonės žvelgdami į jo fotografijas įsivaizduotų burna fotografavimo mygtuką spaudžiantį jų autorių ir nesutelktų dėmesio tikrajam šių kūrinių grožiui pamatyti. Jis nenori, kad aplinkiniai jį laikytų neįgaliu, nes tokiu pats tikrai nesijaučia.

A post shared by bang_dzoel (@bangdzoel_) on Sep 23, 2017 at 10:59pm PDT

Menininkas yra išties puikus pavyzdys įkvepiantis aplinkinius ir skleidžiantis žinią, jog norėdamas būti puikus savo srities žinovas, žmogus neturi būti fiziškai tobulas, jam pakanka tikėjimo savimi, sunkaus darbo ir meilės savo veiklai.

A post shared by bang_dzoel (@bangdzoel_) on Oct 1, 2017 at 7:43am PDT

Aistringo menininko geba ne tik profesionaliai įamžinti gražiausius vaizdus, jis taip savo nešiojamajame kompiuteryje kruopščiai retušuoja nuotraukas, o turėdamas laisvo laiko tai daryti moko ir kitus. Šiuo metu vyras taip pat siekia įgyti teisininko laipsnį. Tam, kad galėtų sėkmingai tvarkyti pinigines įplaukas jis taip pat įkūrė asmeninę įmonę „Dzoel“.

Apie Achmad Zulkarnain neseniai buvo sukurtas trumpametražis filmas.

Fotografo darbai:

A post shared by bang_dzoel (@bangdzoel_) on Sep 17, 2017 at 11:27am PDT

A post shared by bang_dzoel (@bangdzoel_) on Jul 24, 2017 at 12:18am PDT

A post shared by bang_dzoel (@bangdzoel_) on Sep 3, 2017 at 1:24pm PDT

A post shared by bang_dzoel (@bangdzoel_) on Sep 29, 2017 at 5:29pm PDT

A post shared by bang_dzoel (@bangdzoel_) on Jun 29, 2017 at 5:55am PDT

A post shared by bang_dzoel (@bangdzoel_) on Sep 17, 2017 at 11:24am PDT

A post shared by bang_dzoel (@bangdzoel_) on Aug 20, 2017 at 9:50pm PDT

Taip pat skaitykite: Tai geriau nei patekti į rojų! Harajuku merginų gentis [FOTO]

Liuksemburge vykusiame Europos Sąjungos (ES) Teisingumo ir vidaus reikalų taryboje šiandien buvo galutinai pritarta Europos prokuratūros įsteigimui.

Ši institucija turėtų pradėti funkcionuoti iki 2019 m. pabaigos, jos būstinė bus įsikūrusi Liuksemburge.

„Lietuva visų derybų metu palankiai vertino iniciatyvą stiprinti ES finansinių interesų apsaugą, įsteigiant Europos prokuratūrą. Šis sprendimas įsteigti veiksmingą, skaidrią ir nepriklausomą instituciją, kovojančią su finansiniais nusikaltimais, iš esmės atitinka Lietuvos poziciją,“ – sako ES teisingumo ministrų susitikime dalyvavusi M. Vainiutė.

Dvidešimt ES šalių pareiškė siekį prisidėti prie Europos prokuratūros įkūrimo. Šios institucijos  idėja buvo  iškelta  2013 metais, kai Lietuva  pirmininkavo Europos  Sąjungos Tarybai. Šiuo siūlymu buvo siekiama pašalinti kliūtis efektyviai kovai su ES finansiniams interesams kenkiančiais nusikaltimais.

Kasmet ES biudžetas praranda apie 280 mln. eurų dėl ES finansiniams interesams kenkiančių sukčiavimo nusikaltimų. Jei bus pritarta siūlymui įsteigti Europos prokuratūrą, ši institucija galės efektyviai užkirsti kelią neteisėtam ES biudžeto lėšų panaudojimui ir tolimesniems sukčiavimo atvejams.

Europos Parlamentas praėjusią savaitę jau yra pritaręs Europos prokuratūros reglamentui. Visi Europos prokuratūros svarbiausi sprendimai, įskaitant ir operatyvinius sprendimus konkrečiose bylose, būtų priimamai ne vienasmeniškai Europos prokuroro, o kolegialiai, t. y. kolegijoje ar nuolatinėse kolegijose, į kurias būtų deleguoti ES valstybių narių prokurorai.

Viena įsimintiniausių „Keistuolių teatro“ praeitos sezono premjerų atkeliauja į Kauną! Spektaklis žengia drąsų žingsnį beveik trisdešimtmetį besitęsiančioje teatro veikloje – perspektyvaus jaunosios kartos režisieriaus Gildo Aleksos statomą aštrią socialinio humoro komediją „Heraklis“ jau lapkričio 3 dieną 18 valandą išvysite Girstučio kultūros centre.

Iki šiol keistuoliška dvasia kone dvi užaugintas žiūrovų kartas žavėjęs teatras naujuoju spektakliu pasiryžęs ne tik nustebinti ar lengvai sukrėsti senuosius gerbėjus, bet ir sulaužyti kai kuriuos nusistovėjusius stereotipus, kurie nuo apsilankymo teatro salėje galbūt sulaikė kitus. Režisierius Gildas Aleksa, šiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje atsiėmęs magistro diplomą, savo naująjį spektaklį apibūdina kaip agresyvią komediją.

Heraklis © D.Matvejev nuotr.

„Kurdamas spektaklį turi į kontekstą pataikyti dvejopai – atsižvelgti į laikotarpį ir vietą, kurioje jis bus rodomas. „Heraklis“ turi savotišką žaismingumą, būdingą Keistuolių teatrui – tą dariau sąmoningai, spektaklis būtų kiek kitoks, jei statyčiau jį, pavyzdžiui, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre“, – pasakojo režisierius.

Heraklis © D.Matvejev nuotr.

„Heraklis“ apnuogina ir demaskuoja archetipinį herojaus vaizdą, be kurio neapsiėjo nei senovės Graikija, nei XXI a. Europa. Kolektyvinėje sąmonėje įsitvirtinęs narsus ir maištingas liaudies kovotojas spektaklyje atsiskleidžia kaip beatodairiškas ir negudrus viešųjų ryšių projektas, niekada neužduodantis klausimo “kodėl?”. G. Aleksa herojaus santykį su pasauliu analizuoja pasitelkdamas antikinį mitą, autentiškus viešų asmenų pasisakymus, aštrią bekompromisę raišką – purviną gatvės kalbą, kūno kultą, popkultūros elementus ir kitas šio amžiaus grimasas. Scenoje Heraklio mito pavidalu pasirodo didžiausi globalūs skauduliai – karas, prievarta ir abejingumas, o į šalis nesidairančiame negudriame didvyryje šių dienų aktualijų akivaizdoje kiekvienas žiūrovas gali įžvelgti truputį savęs.

Heraklis © D.Matvejev nuotr.

Į jauną ir socialinės apatijos vengiantį žiūrovą orientuotas spektaklis į globalius reiškinius bei tragedijas kviečia pažvelgti per juoko prizmę. „Manau, jog karo tema geriausiai suprantama per juoką. Šiais laikais esame praradę empatiją – Facebook’e per kelias sekundes pražiūrime dešimtis sensacijų, tragedijų bei kitokių įvykių, kurie iš esmės turėtų sukrėsti, bet to jau nebepadaro. Tuo tarpu juokas – natūrali biologinė organizmo reakcija, kurios niekaip neprarasime, priešingai nei empatijos. Juokas neišvengiamas ir atpalaiduoja besijuokiančiojo sąmonę. Tuo momentu ir noriu pagauti žiūrovą bei suteikti jam galimybę tą sąmonę išnaudoti susimąstymui“, – spektaklio sprendimą aiškino režisierius.

Heraklis © D.Matvejev nuotr.

Aštrioje socialinėje komedijoje susimaišo kelios „Keistuolių teatro“ aktorių kartos – drauge su entuziastingais jaunais artistais pasirodo ir tokie puikiai pažįstami veidai kaip Dalius Skamarakas bei Vaidotas Žitkus, kurie kritišku žvilgsniu pasižiūrėti į savo veidrodinį atspindį ir į kovą su šiuolaikinio pasaulio absurdu pasitelkti juoką pakvies jau netrukus – lapkričio 3 dieną 18 valandą Girstučio kultūros centre.

Parengė Agnė Vidugirytė

Heraklis © D.Matvejev nuotr.

Šiandien atsirinkdami kandidatus darbdaviai vis dažniau tikrina, kokią informaciją apie savo būsimus darbuotojus gali rasti internete. Todėl socialinių tinklų ir „Google“ paieškos rezultatai tampa tokie pat svarbūs kaip ir informacija, pateikiama kandidato gyvenimo aprašyme.

Komikas Mantas Katleris neigiamos informacijos internete įtaką pajautė savo kailiu. Kampanijos „Uždėk filtrą“ eksperimentas parodė, kad norėdamas keisti darbą, pavyzdžiui, tapti teisininku, jis turėtų gerai pagalvoti, kokią įtaką jo karjerai turės informacija, viešai prieinama internete.

Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje ir Europos Parlamento Informacijos biuras Lietuvoje kampanija „Uždėk Filtrą“ skatina jaunus žmonės rūpintis savo įvaizdžiu internete ir elgtis atsakingai.

48 proc. jaunų žmonių neįžvelgia pavojaus, jog jų duomenys gali būti panaudoti pakenkti jų reputacijai, rodo naujausi Lietuvos jaunimo apklausos rezultatai. Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos, Europos Parlamento Informacijos biuro Lietuvoje ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje inicijuotas tyrimas atskleidė, kad viešai skelbdami asmeninius duomenis savo reputacija mažiausiai rūpinasi asmenys turintys vidurinį išsilavinimą (71 proc.). Tarp respondentų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, reputacija skelbiant asmeninę informaciją nerūpi 42 proc. asmenų.

„Uždėk filtrą“ – tai projektas, skirtas padėti jauniems žmonėms atpažinti internete slypinčias grėsmes ir joms deramai pasirengti. Tam sukurta platforma uzdekfiltra.lt suteikia naudingų įrankių ir informacinių išteklių, kurie padės interneto vartotojams pasitikrinti, kiek jų asmens duomenys internete yra saugūs, kokią įtaką gali padaryti jų reputacijai, karjerai ir pan. Projektą įgyvendina Europos Parlamento Informacijos biuras Lietuvoje ir Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje bendradarbiaudami su CVonline.lt.

Atrodo, 2017 metų pirmasis pusmetis „Netflix“ buvo išties darbingas – į eterį išleidę ne vieną puikiai vertinamą serialą, filmų jie taip pat nepamiršo. Tiesa, su pastaraisiais, Netflix sekasi šiek tiek prasčiau – neseniai žiūrovus pasiekęs režisieriaus Macon Blair filmas „I Don‘t Feel at Home in This World Anymore“, žiūrovų sutiktas labiau vidutiniškai, nei teigiamai, o kai kurių kritikų nuomone, savo siužetu, jis labiau primena 90-ųjų istoriją, ekranus pasiekusią tik dabar.

Užstrigusi slaugos namuose, kuriuose privalo prižiūrėti senelius, nuolat besisvaidančius rasistiniais keiksmais, beveik kasdien stovinti spūstyse prieš tą patį seną pikapą, besispjaudantį tirštais baltais dūmais, nuo kurių bent kelias valandas sunku kvėpuoti, niekada nerandanti vietos savo automobiliui prekybos centro aikštelėje ir kasdien kaimyno šuns išmatas nuo savo pievelės renkanti pagrindinė veikėja Ruth Kimke (aktorė Melanie Lynskey), iš pažiūros yra rami, santūri moteris, tyliai besipiktinanti visuomenės abejingumu ir žiaurumu.

Kino filmo „I Don‘t Feel at Home in This World Anymore“ kadras

Pagrindinė filmo istorija nėra itin stipri, režisierius daugiau dėmesio skiria smulkiausioms veikėjų charakterių savybėms, o svarbiausias scenarijaus vietas nustumia į antrą planą. Siužetas matytas tūkstančius kartų: Ruth – į vienatvę linkusi, vidutinio amžiaus moteris, nusivylusi visais aplinkiniais ir savo gyvenimu. Kai vieną dieną moteris pastebi, kad kažkas įsilaužė į jos namus, ji nusprendžia išsiaiškinti kas tai padarė ir nubausti nusikaltėlius. Pasikvietusi į pagalbą keistuolį kaimyną Tony (aktorius Elijah Wood‘s), apsėstą detektyvų ir nunčiakų valdymo, Ruth, kartu su juo leidžiasi į tiesos paieškas. Žinoma, kaip ir galima tikėtis, sudarius ekscentriškos moters ir šiek tiek išprotėjusio vyruko duetą, neišvengiami ir keisčiausi nuotykiai, bei ne visuomet iki galo suprantami juokeliai yra tarsi dalis komplekto, gaunamo kartu su jais.

Kino filmo „I Don‘t Feel at Home in This World Anymore“ kadras

Įdomu tai, kad filmą „I Don’t Feel at Home in This World Anymore“, sumontavo Amerikos lietuvis Tomas Vengris, juosta šiemet pelnė Sandanso festivalio Didįjį žiuri prizą.

Kino filmo „I Don‘t Feel at Home in This World Anymore“ kadras

Šio filmo mintis, jau nuo pirmųjų 10-ies minučių gana aiški – jis apie visišką abejingumą ir atvirą priešiškumą, su kuriais žmonės susiduria kiekvieną dieną, ir kaip tai paveikia tokius rimtus žmonės kaip Ruth, kurie nuolat tylėdami kenčia matomą neteisybę, kol galiausiai atsitinka kažkas, kas susprogdina juose ilgai tiksėjusią nepasitenkinimo bombą ir paskatina imtis veiksmų. Nors filmas iš pradžių ir įtraukia, tačiau liūdina tai, kad turi problemų su kulminacija. Laukiantiems aukščiausio taško, kažkokio perversmo filme ar Ruth gyvenime, greičiausiai teks laukti iki filmo pabaigos, o tuomet, tiesiog mintyse apsvarstyti visą siužetą ir suprasti, kad ne visuomet gyvenimo iššūkiai atneša pokyčius, kurių mes tikimės.

„I don‘t feel at home in this world anymore“ kritikų neretai lyginamas su daugiau nei prieš kelis dešimtmečius pasirodžiusiu „Falling Down“ (1993). Abu šie filmai panašūs savo požiūriu į paprastą, gyvenimo neteisybės palaužtą žmogų, kuris, gindamas savo vertybes, galiausiai pasiduoda visuomenei ir tampa tokiu asmeniu, kuriais visuomet baisėjosi. Abu šiuos filmus sieja ir tai, kad trumpai pabuvoję drąsiais herojais, pabaigoje jie ir vėl grįžta į savo kasdienybę, kurioje, iš esmės niekas nepasikeičia.

Taip pat skaitykite: TOP 10 2017-jų „Sundance“ kino festivalio filmų

Seimo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Žygimantas Pavilionis džiaugiasi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) atidžiai išnagrinėjo Lietuvoje prieglobsčio negaunančio Rusijos žurnalisto Jevgenijaus Titovo situaciją ir Migracijos departamentą įpareigojo naujai spręsti dėl jo prieglobsčio prašymo.

„Sveikinu tokį Teismo sprendimą. Esu įsitikinęs, kad teismo proceso būtų nė neprireikę Migracijos departamentui atidžiau įvertinus padėtį, pasikonsultavus su atitinkamomis institucijomis ir laiku priėmus teisingą sprendimą“, – tikino Ž. Pavilionis.

Parlamentaro teigimu, būtent J. Titovo atvejis paskatino pradėti šiuo metu vykstančią diskusiją dėl Migracijos departamento pertvarkos:

„Kai viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie Lietuvoje prieglobsčio negaunantį Rusijos opozicinės žiniasklaidos atstovą J. Titovą, kreipiausi į Vidaus reikalų ministrą prašydamas paaiškinti Migracijos departamento priimtus sprendimus ir skatindamas įsitraukti į šios keblios situacijos sprendimo paieškas. Apie galimus sprendimus Seime diskutavome ir su Migracijos departamento vadove“.

Pritardamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimui imtis Migracijos departamento pertvarkos, Ž. Pavilionis taip pat atkreipia dėmesį, kad reforma turi būti vykdoma ne kiekybiškai pertvarkant neefektyviai veikiančią valstybės instituciją, o siekiant kokybinio pokyčio.

„Pastarųjų dienų informacija, kai Migracijos departamentas neatsakingai leido pasklisti riboto naudojimo informacijai, arba nuolatiniai skundai dėl migracijos procedūrų apsunkinimo rodo, kad struktūra dirba neefektyviai, neatsakingai, neretais atvejais – aplaidžiai. Tačiau reforma neturėtų reikšti, kad bus pertvarkyta darbuotojų struktūra, bet nesiimama kokybinės institucijos pertvarkos“, – pažymėjo Seimo narys Ž. Pavilionis.

TS-LKD frakcijos narių iniciatyva šiuo metu Seime svarstomi įstatymų pakeitimai, įpareigojantys valstybės institucijas efektyviau priiminėti sprendimus Lietuvoje nepageidaujamų asmenų ir politinio prieglobsčio prašytojų klausimais.

Epocha baigėsi, anot LSDP pirmininko Gintauto Palucko. Prasidėjo nauja. Pirma projekto dalis – atsikratyti balasto, – įvykdyta. Šiame kontekste tai įvyko be jokių intrigų ar planų ką nors išvalyti. Svarbiausia, antraip, nei teigia „šaunusis devintukas“, jie patys kalti atsidūrę istorijos šiukšlyne. Dabar laukia antra dalis. Būtina atsakyti į klausimus, kaip LSDP elgsis opozicijoje: frakcijos kūrimas ir jos tikslai, veiksmų planas partijai ir visa tai kuo greičiau pateikti partijos nariams ir visuomenei. Atskiras pastebėjimas: šiaip mane labai sunku imponuoti, bet šiuo atveju LSDP Tarybos nariai, skyrių vadovai parodė politinę brandą ir savigarbą. Nuoširdi jiems pagarba!

Grįžtant prie devynių jau buvusių LSDP narių siekusių ir siekiančių suklastoti istoriją aiškinant, kad neva jie tapo Gintauto Palucko ir jo aplinkos savanaudiško elgesio ir intrigų aukomis. Aiškinant, kad jiems palikus koaliciją su karbauskininkais, valstybė sugrius, tačiau, jie, esą, prisiima atsakomybę ir patys pasitraukia iš partijos idant jos nesuskaldytų. Tokios primityvios ir lengvai perregimos demagogijos reikėtų paieškoti.

Kas nutiko dviem buvusiems premjerams, dviem buvusiems LSDP pirmininkams, dviem buvusiems ambasadoriams ir buvusiam Teisingumo ministrui? Kas nutiko su 30 -mete LDDP ir vėliau LSDP grietinėlės psichika, į šį klausimą ilgai atsakinės psichologai, nes solidžios politikos jų elgesyje nebuvo nei kvapo. Negi jie nesuprato, kad save gerbiantis institucinis vienetas jausdamas egzistencinę grėsmę nesiims save ginti? Negi jie manė, kad 20 000 LSDP narių paklus devynių susireikšminusių veikėjų haliucinacijoms tema „mes protingi, jūs kvailiai“?

Taip mano žmonės, uzurpavę valdžią partijoje visus 27 metus. Jie buvo tiek apsvaigę nuo valdžios adatos, kad į 2017 metų spalio 14 -tos Tarybos posėdį net nesigeidė atvykti. Taip septyni buvę partijos vadovai parodė, kuo jie laiko susirinkusius visos Lietuvos partijos atstovus. Akivaizdu, kad niekuo. Buvęs LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius apgailėtinai kaltindamas naujuosius partijos vadovus autoritariniu valdymu, turėtų plėšytis marškinius ir piltis pelenus sau pačiam ant galvos.

Socialdemokratų partija, parodžiusi vertybinį stuburą išėjo iš šio konflikto nugalėtoja. Būtina pabrėžti, kad net dveji LSDP Tarybos posėdžių sprendimai – palikti koaliciją ir šalinti Antaną Vinkų (būtų pašalinusi visus devynis) – yra priimta kvalifikuota dauguma Lietuvos socialdemokratų skyrių narių. Jie parodė elementarią pilietinę drąsą, kurios anksčiau bijojo, kaip velnias kryžiaus. Norisi manyti, kad tą asmeninė drąsa jau daugiau niekur nebepradings.

Lietuvos socialdemokratų laukia vertybinis apsivalymas idant atgaivinti visuomenės pasitikėjimą partija. Idant susigrąžinti esminę socialdemokratinę socialinę, ekonominę, kultūros politiką. Pirmieji LSDP pirmininko G. Palucko ir jo komandos žingsniai gan lėti ir vis dar kelia klausimus. Žinoma, lėtą judėjimą galima objektyviai nurašyti niekam nereikalingam konfliktui su susireikšminusiais LSDP Seimo nariais, bet tai jau praeitis. Nereikia pamiršti, kad politikoje pripažįstami tik šiandienos rezultatai. Vakarykščiai nieko nedomina, nebent mušantis sau į krūtine už nuveiktus darbus rinkiminėje kampanijoje.

Vis gi, pirmieji žingsniai gana lėti. Partijos nariai laukia iš vadovybės atsakymų, kaip ji mato darbą opozicijoje, koks jos santykis su valdančiaisiais, koks šiandieninės partijos požiūris į Darbo kodeksą, į pensijų išmokėjimo modelį, progresinius ir turto mokesčius, ir t.t. Vienu žodžiu, laukiama paruošto veiksmų plano, kuris parodytu skirtumą tarp LSDP ir valdančiųjų „kairiosios“ politikos su konservatorių pagalba. Paskelbtas partijos Manifestas, deja, ne visiškai atspindi lūkesčius. Visų pirma, derėtų informuoti, kas dirbo su Manifestu. Manyti, kad ši informacija perteklinė, tai toks manymas yra niekas kita, kaip senos tradicijos neprisiimti asmeninės atsakomybės tąsa.

Taip pat neaišku, ar šis Manifestas jau galutinis, ar jį dar galima papildyti partijos narių mintimis. Buvo, regis, paskelbta (Kur? Kada?), kad tai nėra galutinis variantas. Jeigu Manifestas yra skirtas deklaratyvei partijos pozicijai nusakyti, tai joje nei vienu žodžiu nepaminėta kova su švogerizmo bei korupcijos apraiškomis pačioje partijoje ir jos valdomose savivaldybėse. Tik skaidri partija gali teigiamai veikti visuomenę savo pavyzdžiu. Ir taip, manifestas nėra partijos programa, bet šių dviejų skaudžių partiją persekiojančių ydų nutylėjimas Manifeste stebina autorių neįžvalgumu.

Taip, viena epocha baigėsi. Nuo šios akimirkos viskas priklauso nuo partijos vadovybės ir partijos narių skyrių bendradarbiavimo. LSDP pirmininkas G. Paluckas atvėrė duris į tikrą vidinę demokratiją, kuri neįmanoma be partijos narių tarpusavio pasitikėjimo. Lūkesčiai išties aukšti, todėl spaudimas partijos vadovui ir jo komandai rodyti intelektualinę ir vertybinę iniciatyvą neeilinis.

Ją be jokios abejonės parodė ir naujos sudėties LSDP Etikos ir procedūrų komisija suvokusi savo misiją ne tik kaip konfliktų tarp „mažų žmogelių“ aiškintoja, bet kaip atsakinga ketvirta svarbiausia LSDP institucija, kurios atsakomybėje stebėti visus iki vieno partijos narius nesvarbu užimamų partijoje postų. Ir ne tik. EiPK taip pat atsakinga už partijos programos įgyvendinimo stebėjimą. Ne šiaip programos, o socialdemokratinės pagal apibrėžimą.

Nauja LSDP epocha savaime neprasidės. Kiekviename jos kūrimo etape negalima pamiršti imperatyvo – Lietuvos socialdemokratų partijos narius vienija ne asmeniniai interesai, o partijos pasaulėžiūra. Tik juo remiantis partija atgaus prarastą visuomenės pasitikėjimą. Be visuomenės pasitikėjimo, partija ateities neturi.

Vinokuras.lt

Jau spalio 19 d. prasideda „Amber Quartet“ koncertai Lietuvoje. Iš tikro gintaro pagamintais instrumentais muzikantai skleis magišką gintaro skambesį. Pirmiesiems jį išgirsti pasisekė kauniečiams, kurie spalio 19 d. laukiami Nacionalinėje filharmonijoje. „Amber Quartet“ – vienintelis pasaulyje pripažintų Lietuvos virtuozų kvartetas, grojantis išskirtiniais styginiais instrumentais, pagamintais iš tikro gintaro.

„Labai džiaugiamės, galėdami pirmuosius vienintelio tokio ansamblio pasaulyje koncertus padovanoti būtent Lietuvos klausytojams. Koncertų metu keturi pripažinti muzikantai priverčia suskambėti milijonų metų senumo gamtos stebuklą ir styginiai instrumentai prabyla visiškai naujais ir netikėtais tembrais“, – apie būsimus koncertus pasakoja „ARTS Libera International“ vadovas, prodiuseris Gintaras Kamsiukas.

Į „Amber Quartet“ susibūrė žinomi muzikos profesionalai, smuiko virtuozai Vytautas Mikeliūnas ir Tadas Dešukas, altininkas Tomas Petrikis bei violončelininkė Onutė Švabauskaitė.

Idėja pagaminti šiuos nuostabius instrumentus, kuriuos drąsiai galima pavadinti pasauliniu meno šedevru, kilo žinomam Lietuvos gintaro juvelyrui ir dizaineriui Šarūnui Davainiui. Visi šie gintariniai instrumentai turi Europos Sąjungos intelektualinės nuosavybės autorinių teisių pažymėjimus ir yra unikalūs savo techniniu išpildymu ir skambesiu.

Organizatorių archyvo nuotr.

„O kuriant šiuos instrumentus pagrindiniu iššūkiu tapo tai, jog muzika man buvo nauja sfera, nes aš esu kitokios krypties menininkas. Žinoma, muzika man patinka, tačiau niekuomet neteko taip rimtai ir atsakingai gilintis į tai, iš ko susideda instrumentai. Norėdamas tai suprasti, du kartus dalyvavau smuiko amatininkų parodoje Italijoje, kur galima tikrai daug sužinoti ir suprasti. Tenka pripažinti, jog pirmieji metai buvo sunkūs ir pagaminti smuiko nepavykdavo, nes gintaras skildavo dėl skirtingos įtampos. Tik po daugelio išbandymų suradau medžiagą, kuri tinka padengimui“, – pasakoja Š.Davainis.

Jis neslepia, jog kuriant išskirtinės išvaizdos instrumentus, didžiausiu iššūkiu tapo kūrinių tinkamas skambėjimas: „Tad man dar gaminant instrumentus visuomet sekė ir atsakomybė prieš muzikantus. Juk tas smuikas turėjo būti ne tik išskirtinis savo gamyba, bet ir būti naudojamas. Tad jis turėjo groti. Nors daug kas ir galvoja, jog toks instrumentas tik muliažas. Nebuvo lengva, bet pavyko visą garso nuėmimo aparatūrą, paremtą elektromagnetinėmis bandomis, paslėpti smuiko viduje. Tokius sprendimus puikiai įvertino ne tik Maksvos universiteto profesūra, bet ir mūsų muzikantai. Be to, kiekvienas smuikas išsiskiria savo garsu, kiekvieno jis yra unikalus.“

Organizatorių archyvo nuotr.

Prodiusavimo kompanija „ARTS Libera International“ kviečia tikruosius muzikos gurmanus nepraleisti išskirtinių „Amber Quartet“ koncertų ir pasinaudoti galimybę pirmą kartą Lietuvos scenose išgirsti skambant tikrą gintarą.

Koncertai vyks:

Spalio 19 d. Kaune, Nacionalinėje filharmonijoje

Lapkričio 8 d. Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje

Gruodžio 7 d. Marijampolėje, Kultūros centre

Gruodžio 8 d. Panevėžyje, Muzikiniame teatre

Gruodžio 14 d. Kaipėdoje, kultūros centre “Kultūros fabrikas”

Gruodžio 21 d. Alytuje, Miesto teatre

Bilietus platina Tiketa.lt: bit.ly/AmberQuartet

Jau spalio 26 d. viena sėkmingiausių JAV elektroninio roko grupių „Future Islands“ koncertuos Lietuvoje. Po dvejų metų pertraukos į Europą grįžtančios grupės pirmasis gastrolių koncertas įvyks „Compensa“ koncertų salėje Vilniuje. Šiandien paaiškėjo, kad „Future Islands“ pasirodymą pradės sparčiai populiarėjanti amerikiečių psichodelinio indie roko grupė „Zack Mexico“.

Bilietus į „Future Islands“ koncertą Vilniuje galima įsigyti visose „Bilietai.lt“ kasose ir internetu: www.bilietai.lt.

Nedidelį Šiaurės Karolinos valstijos miestelį Kill Devils Hills atstovaujančią eksperimentinio roko grupę 2011 m. įkūrė Johnas Saturley, Jamie Brumbeloe, Joey LaFountaine ir TJ Harrington. Netrukus prie grupės prisijungė Matt Weintz, Josh Martier, Stephen Brown ir Tyler Byers, kurių dėka „Zack Mexico“ sugebėjo atkreipti į save scenos naujokams padedančios muzikos platformos „Reverbnation“ dėmesį.
„Zack Mexico“ – „Call Me Back“: 

2016 m. įrašų kompanija „WarHen Records“ ribotu tiražu išleido „Zack Mexico“ vinilo plokštelę „Get Rich and Live Forever“, kurios buvo pagaminta vos 300 kopijų. Muzikos kritikai ir melomanai iškart atkreipė dėmesį, kad grupėje groja du būgnininkai, dėl ko „Zack Mexico“ kūryba stipriai išsiskiria iš daugelio kitų pradedančių muzikos kolektyvų.

„Future Islands“ – „Seasons (Waiting On You) “: 

Grupė „Future Islands“, kuriai liaupsių negaili ne tik melomanai, bet ir grupės „Nirvana“ prodiuseris Butch Vig ir grupės „Coldplay“ lyderis Chris Martin, Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje atliks didžiausio populiarumo sulaukusius kūrinius ir pristatys naują albumą „The Far Field“. Praėjuių metų pavasarį pasirodžiusį įrašą muzikantai kūrė padedami keleto kviestinių žvaigždžių – tarp jų yra ir legendinės grupės „Blondie“ dainininkės Debbie Harry. Visas 10 naujų dainų „Future Islands“ įrašė su prodiuseriu Chris Coady, kuris anksčiau dirbo su „Yeah Yeah Yeahs“ ir „Grizzly Bear“.
„Future Islands“ hitas „Ran“: 

JAV elektroninio roko žvaigždžių „Future Islands“ koncertą rengia didžiausias Baltijos šalių koncertų organizatorius „Live Nation Lietuva“, šiemet surengsiantis klasikinės muzikos chuliganų „Dagamba“, žymaus gitaristo Chris Rea, legendinės britų grupės „Queen“ ir Adam Lambert, mūsų scenos atstovo „Daddy Was A Milkman“ koncertus ir Radistų 10-mečiui skirtą „Radistai Live Arena Show“.

Kauno pašonėje, greta Ražiškių kaimo, per geležinkelį nutiestu viaduku vėl kursuoja automobiliai. Šį pirmadienį po pusės metų trukusio kapitalinio remonto eismas viaduku visiškai atnaujintas.

„Kapitaliai sutvarkyta viena iš pietrytinio aplinkkelio jungčių. Pradedant tiltu per Kauno hidroelektrinę, Marijampolės plento kapitaliniu sutvarkymu, tiltu per Jiesią ir galų gale – viaduku prie Ražiškių kaimo“, – teigė Kauno savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis.

Pasak jo, per kelias ateinančias savaites bus užbaigtas tvarkyti tilto gerbūvis. Baigiamieji darbai įtakos važiuojantiems viaduku neturės. Avarinės būklės viaduką pradėta tvarkyti šių metų gegužės pradžioje. Slenkantys šlaitai ir nusidėvėjusios gelžbetonio konstrukcijos kėlė rimtą grėsmę vairuotojų saugumui, todėl nedelsiant buvo nuspręsta viaduką remontuoti.

Statybininkai sutvarkė tilto sijas, sutvirtino šlaitus, įrengė naują vandens nutekėjimo sistemą bei naujus laiptus. Rekonstruojant viaduką sutvarkyti ir praplatinti šalitilčiai, paklota nauja asfaltbetonio danga.

Kaunas.lt archyvo nuotr.

Lietuviai dažnai mėgsta pasigirti, kokia didi ir tolerantiška jų valstybė kadais buvo, tačiau globalėjantis pasaulis verčia atsimerkti ir prisipažinti, kad dabar pakantumo kitataučiams ypač trūksta. Baiminasi pabėgėlių, dėl geopolitinės įtampos kenčia šalyje gyvenantys rusai ir lenkai, o šaipymasis iš romų bei žydų vis dar „nurašomas“ tradicijoms. VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ atstovė, advokato padėjėja Evelina Dobrovolska mano, kad nors įstatymai, reglamentuojantys rasizmo ir ksenofobijos apraiškas, oficialiai atrodo gerai, praktiškai sistema beveik neveikia.

Niekinama anonimiškai

Rasizmo ir ksenofobijos formų esama įvairių, tačiau labiausiai akivaizdžios ir lengviausiai užfiksuojamos, pasak E. Dobrovolskos, yra internetiniuose komentaruose išreiškiamos nuostatos. Ir nors dažnai tokie pasisakymai ginami žodžiu „nuomonė“, Lietuvoje neapykantą kurstanti kalba gali užtraukti ir baudžiamąją atsakomybę.

Deja, tokios apraiškos teisėsaugos institucijų dar nėra traktuojamos pakankamai rimtai. Nuo 2010 m. VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ pateikė apie 600 skundų dėl galimo neapykantos kurstymo tautiniu pagrindu, tačiau vos 50 komentarų buvo pripažinti įstatymo pažeidimais. „Dažniausiai teismas nustato, kad tai – arba juoko forma, arba nepakankamai rimta, kad būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė. Deja, bet daug komentarų tuomet tiesiog atkrenta. Nevyriausybinės organizacijos gana dažnai susiduria su institucijų išvadomis, kad, jei nėra liepiamosios nuosakos arba tiesioginio skatinimo susidoroti, tai nusikalstamo elemento nėra“, – aiškino teisininkė. Dėl to, pasak jos, tokios frazės kaip „reikalingas fiureris“, nebūtų traktuojamos kaip neapykantos kalba.

Ironiška, kad komentarų (o būna ir atvirai žiniasklaidoje) skiltyje kartais pasirodo teiginių, jog rasizmo Lietuvoje nėra, tačiau būtent šioje erdvėje ir išliejama daugiausiai neapykantos, nuo kurios ypač kenčia skirtingos etninės bendruomenės. „Viskas labai priklauso nuo geopolitinės situacijos, bet mes matome, kad taikiniai visada tie patys. Jei pabėgėlių krizė, tai – migrantai, jei kalbama apie Putiną – rusai, jei kyla konfliktas su Lenkija – lenkai“, – pastebi E.  Dobrovolska, pridurdama, kad apie romus, nuo seno gyvenančius Lietuvoje, taip pat prirašoma baisių dalykų.

Neapykanta – ne nusikaltimas

Pagal statistiką, neapykantos nusikaltimų (ne tik prieš kitataučius) Lietuvoje fiksuojama ypač mažai. Ir tą lemia ne vien institucijų nenoras tirti papildomas incidento aplinkybes. E.  Dobrovolska įsitikinusi, kad tai susiję ir su tuo, kad mūsų kultūroje iki galo nėra išgryninta, ką mes laikome rasizmu, ksenofobija ir patyčiomis kitų grupių atžvilgiu. Kaip pavyzdį ji pateikė Užgavėnių tradiciją šaipytis iš romų ir žydų. Ilgą laiką folklore nematyta problemos, nors dabar šie klausimai vis dažniau keliami ne tik nevyriausybinių organizacijų diskusijose.

„Reikėtų suprasti, kad neapykantos nusikaltimo samprata yra pakankamai nauja. Pavyzdžiui, vagystę mes suvokdavome kaip nusikaltimą, kai kas nors, tarkim, ateina ir atima piniginę. Tačiau dabar žinome, kad apvogti galima ir elektroniniu būdu. Įsisąmoninimas, kad nepagarbių komentarų rašymas gali būti baudžiamas, yra laiko, be abejo, mentaliteto ir mokymų klausimas“, – sako teisininkė.

Viena iš problemų – nukentėjusiųjų nenoras kreiptis į teisėsaugos institucijas, kartais aukos tiesiog nežino, kaip tą padaryti. Anot E. Dobrovolskos, mišrios šeimos daug keliauja ir negyvena vienoje valstybėje, tad įsisąmoninti teisinį reglamentavimą nėra lengva. Jei lietuvių kalba informacijos rasti galima, angliškai ar rusiškai jos tikrai nėra daug. „Situacija analogiška diskriminacijai. Maža dalis žmonių nutuokia, kur kreiptis. Tikėtis, jog asmuo skųsis nežinodamas savo teisių, yra gan naivu“, – teigia E. Dobrovolska.

Jei nukentėjusieji ir pasiryžę ginti savo teises, nereiškia, kad teisėsauga noriai atsižvelgs į papildomas aplinkybes: asmuo turi įrodinėti, kad priklauso socialiai pažeidžiamai grupei, pats inicijuoti sunkinančių aplinkybių taikymą. Bene ryškiausias šių metų pavyzdys – Rasos ir Sumito Singh Deswalų byla. Kaune užpulta nėščia moteris ir jos vyras, indų kilmės Airijos pilietis, išvadintas „babajumi“, savo tiesą įrodė, tik kai kreipėsi į aukštesnės instancijos teismą. Kauno apygardos teismas pakeitė apylinkės teismo nuosprendį, jog du jaunuoliai pažeidė tik viešąją tvarką. Jiems atstovavusi E. Dobrovolska pabrėžė, kad sutuoktiniai nereikalavo jokios kompensacijos – jie tenorėjo, jog išpuolis būtų pripažintas neapykantos nusikaltimu. Deja, tačiau daugybė kitų nukentėjusių nėra pasiryžę įrodinėti. Juoba, kad procesai yra atviri, tad jie gali susidurti ir su nepageidaujamo viešumo problema.

Spalio 19 d. Kaune vyksiančio dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ metu bus rodoma režisieriaus Raoulo Pecko juosta „Aš nesu tavo negras“ (angl. I Am Not Your Negro). Filme rašytojo Jameso Baldwino vardu pasakojama apie rasizmą ir neapykantą JAV. Po filmo vyks diskusija, apžvelgsianti šių dienų situaciją laikinojoje sostinėje, „Rasizmas. Neapykanta. Saugumas. Ar Kaune galima gyventi?“. Pradžia – 18:30 val. kino teatre „Cinamon“. 

Tekstas parengtas remiant Europos Sąjungos „Rights, Equality and Citizenship Programme and Pilot Projects 2014“ programai. Už teksto turinį yra atsakingas žmogaus teisių portalas manoteises.lt, jis neatspindi Europos Komisijos nuomonės.

Manoteisės.lt

Šiemet minimas iškilaus lietuvių semiotiko, publicisto, rezistento Algirdo Juliaus Greimo gimimo šimtmetis, įtrauktas ir į UNESCO minimų datų sąrašą. Šia proga spalio 18 d. Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune bus pristatytas žurnalisto, VDU docento Ryčio Zemkausko dokumentinis filmas „Ieškoti Greimo“ (pranc. „Cherchez Greimas“).

„Greimas pilnas prieštaravimų – filme yra labai daug detalių, kurios tą parodo. Pavyzdžiui, jam, visą gyvenimą besistengusiam vakarietinti ir „miestinti“ Lietuvą, staiga pasisuka gyventi kaime – ir ne šiaip troboje, o… pamatysite patys. Mėgstu, kai žiūrovas pats iššifruoja, kodėl viena ar kita yra rodoma ar sakoma. Tai juk irgi semiotika“, – pasakojo R. Zemkauskas.

A. J. Greimas, didesnę gyvenimo dalį praleidęs Prancūzijoje, yra laikomas vienu moderniosios semiotikos pradininkų – kalbotyros srities, tyrinėjančios ženklų struktūras įvairiose sistemose. Garsusis kalbotyrininkas, mitologas, eseistas mokėsi Kupiškyje, Šiauliuose, Marijampolėje, vėliau studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete.

„Kaip galima žmogui, veikiančiam moksliniame ir kultūriniame pasaulyje, suderinti savo buvimą drauge lietuviu ir prancūzu? Tokia problematika geriau suprantama kaip dviejų kultūrinių pasaulių sugyvenimas, vienam kitą papildant, vienas kitam prieštaraujant“, – savo dvilypę kilmę yra pakomentavęs pats A. J. Greimas.

Konstitucinę teisę VDU jam dėstė rektorius, Aukščiausiojo Teismo teisėjas Mykolas Römeris, logiką – mąstytojas Vosylius Sezemanas, o Viduramžių krikščioniškąją filosofiją – garsus rusų filosofas Levas Karsavinas. Pirmaisiais metais A. J. Greimas VDU taip pat studijavo Lietuvos teisės istoriją, romėnų teisę, politinę ekonomiją, socialinę žemdirbystės istoriją, psichologiją, vokiečių ir rusų kalbas.

Pasak A. J. Greimo biografiją parengusio mokslininko, Purdue universiteto (JAV) profesoriaus Thomas F. Broden, semiotikos pradininkas Kauną prisiminė kaip kosmopolitinį miestą, kuriame susipažino su įvairius pasaulio kraštus jau aplankiusiais studentais. „Lietuva formavo jo asmenybę ir tapatybę, suteikė jam rimtą humanitarinį išsilavinimą, įteigė jam europinio folkloro tradiciją ir poetinę prasmę, įdiegė jam įsipareigojimą įsijungti į vykstantį tautinės kultūros ir bendruomenės kūrimą“, – apibendrino T. F. Broden.

Julius Greimas / VDU archyvo nuotr.

A. J. Greimas laikomas Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėju, vienu iškiliausių semiotikų Prancūzijoje kartu su Rolandu Barthesu. Tarp jo labiausiai žinomų atradimų – semiotinis kvadratas, aspektualumo, izotopijos tyrimai, taip pat lietuvių mitologijos, religijos tyrinėjimai.

R. Zemkausko filmo „Ieškoti Greimo“ pristatymas ir peržiūra vyks spalio 18 d., trečiadienį, 18 val., Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje (S. Daukanto g. 25, Kaunas). Po filmo vyks diskusija kartu su jo režisieriumi.

Filmo kūrybinė grupė: Rytis Zemkauskas (režisierius), Sigita Trainauskienė (scenarijaus autorė), Gvidas Kovėra (operatorius) ir Tomas Rugys (montuotojas). Filmo sukūrimą inicijavo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Projektą „Algirdas Julius Greimas: sugrįžimai“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

Festivalis „Nepatogus kinas“ atsiliepia į Prezidentės Dalios Grybauskaitės kvietimą ir su smurto šeimoje prevencijai skirta programa jungiasi prie šalies vadovės kampanijos „Už saugią Lietuvą“. Festivalis savo žiūrovams siūlo filmą „Mūšiai už uždarų durų“ bei diskusijas penkiuose Lietuvos miestuose apie tai, kaip realiai stabdyti smurtą šeimoje. Prieš kiekvieną filmą dvylikoje Lietuvos miestų nelikti abejingais šiai temai kvies ir „Sidabrinės gervės“ bei „Auksinio scenos kryžiaus“ laimėtojo, režisieriaus Gedimino Šiaulio sukurta animacija bei Prezidentės raginimas skambinti bendruoju pagalbos numeriu 112 arba „Pagalbos moterimis linijai“. Animaciją festivaliui sukūręs režisierius ir smurto garsus įgarsinę aktoriai sako, kad perteikti tokią temą – nemenkas iššūkis.

„Nepatogiame kine“ savaitgalį apsilankę žiūrovai pastebėjo animacinį klipą, kuris vaizduoja eiliniame Lietuvos daugiabutyje gyvenantį vyriškį. Į žinutes, gautas socialine tinkle, atrašinėjantis vyras išgirsta kaimynų riksmus. Bandydamas stumti į šalį mintis, kad už sienos mušama moteris, vyras bando įsivaizduoti, kad girdi remonto, per televizorių rodomo kovinio filmo, karaokės ir galiausiai dūžtančios taupyklės garsus, taip atspindėdamas ne vieno iš mūsų jauseną – ką daryti, kai girdime smurtinį konfliktą už savo sienos? Dažnas mano, kad tokia situacija yra jame dalyvaujančių žmonių reikalas. Režisierius Gediminas Šiaulys žiūrovui siūlo savęs paklausti dar kartą, ar žmogaus mušimas tarp keturių buto sienų iš tikrųjų kuo nors skiriasi nuo tokios pat situacijos gatvėje, kai bene visi iš karto reaguotume ir kviestume policiją.

„Socialiniai filmai retai būna animaciniai, matyt todėl, kad juose kalbama apie tikrus – „realius“ – žmones. Man patinka iššūkiai, tad buvo smalsu pabandyti perteikti šią temą animacinėmis priemonėmis“, – sako Gediminas Šiaulys. Animacijoje juodos atspalvius ir batą spalvą naudojęs režisierius sako tokį koloritą pasirinkęs ne veltui, jis nenustelbia temos, dėl kurio animacija ir kurta – smurto. „Mano siekis buvo kalbėti simboliais bei neužgožti jų kita, „gražia“, informacija. Tad perskėliau ekraną į dvi puses – juodą ir baltą, tuo pačiu simbolizuodamas šviesiąją ir šalia mūsų esančią šešėlinę gyvenimo pusę, kurią dažnai taip sunku pripažinti esant“.

Animacijai pasiekus kulminaciją ir pagrindiniam veikėjui gūžiantis tiek nuo girdimo garso, tiek nuo pasimetimo, ką daryti, pasigirsta raginimas nebedvejoti ir skambinti bendruoju pagalbos numeriu 112 arba į „Pagalbos moterimis liniją“. Jį klipo pabaigoje pakartoja ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Jei girdi, nelauk ir skambink, kažkam reikia tavo pagalbos. Net ir vienas skambutis gali sustabdyti smurtą“.

Tačiau animacijos kūrime dalyvavo ne tik šalies vadovė bei režisierius G. Šiaulys. Fone girdimus smurto garsus sukūrė aktoriai Justina Nemanytė ir Pijus Ganusauskas. Aktorius Šarūnas Zenkevičius įskaitė abejojančio ir besigūžiančio vyro sąžinės balsą. Jam, kaip pats sako, ši patirtis jam buvo galimybė mintimis sugrįžti į situacijas, patirtas vaikystėje, kurias tada pasyviai stebėjo. „Šis įgarsinimas buvo kaip savotiškas sąžinės priekaištas. Žinoma, vėliau pradėjau save teisinti – juk buvau mažas, ką aš galėjau padaryti. Turiu omenyje vaikystėje matytas muštynes prie mokyklos ar kaimynų konfliktus su daužomais stiklais. Bet tiesa tokia, kad tada nepadariau nieko, kad padėčiau tiems žmonėms. Ir taip atsitiko daugiausia iš paprasčiausios baimes. Manau, dauguma pergyvenome panašias situacijas. Tad palinkėčiau ir sau pačiam, ir kitiems nebijoti“, – sako Š. Zenkevičius.

Š. Zenkevičius, asmeninio archyvo nuotr.

Justinai Nemanytei ir Pijui Ganusauskui teko nepavydėtina rolė – savo balsais ir kūnais sukurti tokius garsus, kuriuos išgirdę „Nepatogaus kino“ žiūrovai nesuabejotų, kad tai – smurtas šeimoje.

„Pradžioje, kol išsibandinėjome, kokiu techniniu būdu įkūnyti mušamos moters garsą, buvo linksma, atrodė lyg nauja patirtis, bet kai pradėjome įrašinėti, įsijaučiau į vaidmenį. Buvo akimirkų, kai iš tikrųjų pajutau tą bejėgiškumo jausmą, kai tu nori pasakyti vyrui, kad tarkim nebegertų. Tu jam sakai, nors tuo pat metu bijai. Nesakyti negali, nes nori, kad būtų kitaip, nors žinai, kad negali pasipriešinti vyro fizinei jėgai, jautiesi menkas, pažeidžiamas. Kai baigėm įrašyti dublius, mano kolega vis paklausdavo, kaip aš, ir abu nusijuokdavom, matyt, pasąmoningai nenorėdami per ilgai užsibūti šioje būsenoje, nes tai tikrai nemalonus jausmas“, – pasakojo J. Nemanytė.

Justina Nemanytė ir Pijus Ganusauskas.

Smurtaujantį vyrą garsinęs Pijus Ganusauskas sako labiau save tapatinęs su pagrindiniu veikėju – smurtą girdinčiu vyru, nes jam tai gerai pažįstama situacija. „Tiek gyvendamas prestižiniame Vilniaus rajone – Užupyje, tiek viename vargingiausių – Naujininkuose, už sienos beveik kiekvieną dieną girdžiu barnius, konfliktus, verksmą. Kartais prieinu prie tos vietos, kur geriausiai girdisi, ir svarstau, ar nesigirdi smurto garsų. Lyg ir ne. Tačiau vis tiek iki galo nežinau. Galbūt tuo metu, kai nutyla verksmas ir atrodo, jog viskas praėjo, kažkas už sienos guli sumuštas ir nebegali nei verkti, nei šaukti. Garsindamas smurtą, tiesiog atkūriau tai, ką buvau girdėjęs gyvenime“.

Festivalio „Nepatogaus kino“ smurto prevencijos programa startuoja šiandien kino teatre „Vingis“, Renginio metu bus pristatyta Gedimino Šiaulio animacija, vyks filmo „Mūšiai už uždarų durų“ peržiūra ir diskusija „Smurtas šeimoje: kaip sumažinti jo mastą ir tinkamai apsaugoti aukas?“. Diskusijoje dalyvaus Ina, smurtą įveikusi moteris, LR Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Šilalienė, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Vilana Pilinkaitė-Sotirovič, Paramos vaikams centro steigėja ir vadovė Aušra Kurienė.

Rytoj filmo „Mūšiai už uždarų durų“ peržiūra ir diskusija keliasi į Kauną, laikinąją „Romuvos“ kino salę, spalio 25 dieną renginys vyks Tauragėje, Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje , spalio 26 dieną Klaipėdos kultūros fabrike. Renginių ciklas baigsis spalio 27 d. Utenoje, kino namuose „Taurapilis“.

Programą festivalis parengė kartu su Lygių galimybių plėtros centru ir žmogaus teisių portalu manoteises.lt. Remia – Europos Komisija ir Švedijos karalystės ambasada Lietuvoje.

Manoteisės.lt

Kaune esantis Draugystės parkas iki kitų metų rudens virs šiuolaikiška ir modernia žaliąja zona, pritaikyta įvairiausiems sporto užsiėmimams. Darbus pradėję statybininkai sutartyje įsipareigojo 15 hektarų teritoriją užimančios teritorijos rekonstrukciją užbaigti iki kitų metų rudens.

„Šis iš pažiūros jaukus parkas yra kaip reikiant apleistas. Įžengus į jį, gali laiku nusikelti keliasdešimt metų atgal. Norime, kad tiek vietos gyventojams, tiek visiems kauniečiams tai taptų patrauklia vieta leisti laisvalaikį. Kaunas didelį dėmesį skiria sportui ir sveikai gyvensenai. Tūkstančiai kauniečių sportuoja nemokamose „Judėk sveikai“ treniruotėse. Nuo kitų metų rudens kauniečiai galės sportuoti naujajame parke“, – teigė Kauno miesto tarybos Sporto, turizmo ir laisvalaikio komiteto pirmininkas Andrius Palionis.

1973 metais įkurtas Draugystės parkas virs sporto zona. Čia bus įrengtos paplūdimio tinklinio, krepšinio, parkūro aikštelės. Kauniečiai naujajame parke taip pat galės žaisti stalo tenisą, petankę, naudosis 1,5 km ilgio bėgimo-ėjimo trasa. Parke taip pat bus įrengtos treniruoklių stotelės. Savo vietą atras ir riedutininkai bei riedlentininkai, kuriems bus įrengta ekstremalaus sporto aikštelė.

„Tvarkydami parką nepamiršime ir kauniečių vaikų. Jiems bus skirtos įvairių tipų sūpynės bei lauko muzikos instrumentų aikštelė“, – pabrėžė A. Palionis.

Keletą dešimtmečių neprižiūrėtame parke takų būklė šiuo metu yra itin prasta, o dauguma čia esančių suoliukų bei kitų mažosios architektūros elementų yra visiškai susidėvėję. Tarp V. Krėvės ir Taikos prospektų bei Kovo 11-osios gatvės įsikūrusiame parke statybininkai pradėjo įrenginėti lietaus nuotekų sistemą.

Kaunas.lt archyvo nuotr.

„Kaip greitai pavyks sutvarkyti parką, priklausys nuo oro sąlygų. Pirmiausia ėmėmės lietaus nuotekų sistemos tam, jog parke netelkšotų balos, vanduo nebėgtų ant pėsčiųjų ir dviratininkų takų. Vėliau atnaujinsime apšvietimo sistemą. Parką ateityje apšvies 100 naujų šviestuvų. Darbą organizuosime etapais, kad vienu metu būtų iškasinėta kuo mažesnė dalis parko“, – sakė konkursą laimėjusios bendrovės „Avona“ darbų vykdytojas Gytis Donauskas.

Keturkojų mylėtojams parke bus įrengta 1,5 m aukščio tvora aptverta šunų vedžiojimo aikštelė. Į ją patekti kauniečiai galės per du įėjimus. Aikštelėje bus pastatyti suoliukai, šiukšlinės, šunų mankštai skirtos iš medžio pagamintos kliūtys.

Parko išskirtinumas – aštuonios nuo triukšmo parko lankytojus saugančios dirbtinės 3-4 metrų aukščio kalvos išliks kaip tikslingai sukurtas akustinis barjeras nuo pravažiuojančio transporto skleidžiamo triukšmo.

Daugelis po parką mėgstančių pasivaikščioti kauniečių atkreipė dėmesį, jog želdiniai pasodinti grupėmis. Pasak Kauno savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėjos Radetos Savickienės, želdynai suprojektuoti grupėmis tikslingai, ir tai yra vertybė, kuri bus išsaugota. Tačiau esama želdynų būklė reikalauja ir sutvarkymo, sąžalynų praretinimo pašalinant nuskurdusius, per tankiai susodintus želdinius.

Parko sutvarkymo ir priežiūros darbams Kaunas skyrė beveik 1,6 mln. eurų. Šiuo metu Kaune tvarkomi dar du parkai – Dainavos ir Kalniečių.

Kaunas.lt archyvo nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė davė startą programai „Work in Lithuania“.

Neseniai iniciatyvą „Rinkis Lietuvą“ paskelbusi šalies vadovė ypatingą dėmesį skiria į Lietuvą grįžtantiems mūsų šalies piliečiams. Šiandien startuojančios programos „Work in Lithuania“ tikslas – skatinti užsienyje gyvenančius lietuvius karjeros siekti savo gimtinėje.  Šioje informacinėje platfarmoje bus visa informacija apie įsidarbinimo galimybes Lietuvoje, darbo sąlygas ir perspektyvas.

Nepaisant to, kad atlyginimai šalyje auga, o ekonominė situacija kasmet vis gerėja, Lietuva vis dar stipriai pralaimi konkurencinę kovą pritraukdama ir išlaikydama talentingus žmones. Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtame tyrime pagal talentų pritraukimą mūsų šalis užėmė 117, o pagal jų išlaikymą – tik 109 vietą.

Pasak Prezidentės, turime pritraukti ir susigrąžinti gabiausius mūsų žmones, turinčius gerą išsilavinimą ir įgijusius patirties. Didžiausias mūsų turtas ir yra žmogus – jo talentas ir gebėjimai. Kiekvienas pilietis būtent savoje šalyje gali atrasti didesnės karjeros, pažinimo ir prasmingo darbo galimybių, todėl Prezidentė ragina jaunimą rinktis Lietuvą, grįžti į Lietuvą ir dirbti Lietuvoje.

Nors tiesioginių užsienio investuotojų skaičius Lietuvoje nuolat auga, o nedarbo lygis mažėja 7 metus iš eilės (ir šiuo metu sudaro 7 proc.), beveik 70 proc. darbdavių teigia, kad jiems trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Vien tik šiuo metu mūsų šalyje yra daugiau kaip 9 tūkst. laisvų darbo vietų. Todėl, pasak šalies vadovės, dabar rinktis Lietuvą yra tinkamiausias laikas.

R. Dačkaus / Prezidentūros nuotr.

„Work in Lithuania“ – tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ projektas. Jo metu bus ne tik skatinami į Lietuvą grįžti gyvenimą svetur pasirinkę mūsų šalies piliečiai, bet ir inicijuojami pokyčiai, gerinsiantys šalies įvaizdį bei leisiantys jai konkuruoti dėl talentų pritraukimo visame pasaulyje.

Kartu su naująja programa, prie kurios jau prisijungė daugiau kaip 30 mūsų šalyje veikiančių įmonių, pradeda veikti ir interneto tinklalapis www.workinlithuania.lt. Nusprendusieji grįžti į Lietuvą čia ras ne tik darbo pasiūlymų, bet ir naudingos informacijos, palengvinsiančios grįžimą namo.

Programos „Work in Lithuania“ simbolinis startas buvo duotas Danijos įmonėje „Adform“. Novatoriškus skaitmeninės reklamos technologinius sprendimus kurianti įmonė savo padalinius turi aštuoniolikoje šalių. „Adform“ filiale Lietuvoje dirba daugiau kaip 460 žmonių, iš kurių trečdalis – į gimtinę iš emigracijos grįžę mūsų šalies piliečiai.

Lapkričio 17 d. pirmąkart mūsų šalyje viešėsiančios grupės „Queen“ gerbėjams – specialios vietos scenoje. Viena didžiausių roko muzikos legendų lygiai po mėnesio surengs koncertą „Žalgirio“ arenoje Kaune. Šiandien paaiškėjo, kad net keliems melomanams šiuo neeiliniu reginiu pavys mėgautis iš labai arti. Po ilgų derybų su grupės atstovais, pavyko susitarti dėl išskirtinių vietų pačioje scenoje: net 12 laimingųjų „Queen“ koncertą stebės iš labai arti.
Bilietus į išskirtines vietas „Queen“ koncerte už ypatingą kainą jau galima įsigyti visose „Bilietai.lt“ kasose ir internetu: www.bilietai.lt

„Queen“ – bene labiausiai legendomis apipinta roko muzikos grupė. Pasaulyje parduota per 300 milijonų šios grupės įrašų, ji yra pelniusi neįtikėtiną skaičių pačių svarbiausių apdovanojimų, daugybė jos albumų ir kūrinių pasiekė aukščiausias „topų“ vietas. Gausybė ištikimų gerbėjų, kurie „Queen“ žavisi ir šiandien, įrodo – tai viena žymiausių visų laikų grupių. 1990 m. grupei buvo įteiktas specialus apdovanojimas už nuopelnus britų muzikai, o 2001 m. „Queen“ buvo įtraukta į „Rock‘n‘rollo šlovės muziejų“. Net ir po tragiškos vokalisto Freddie Mercury mirties „Queen“ išlieka vienu labiausiai mylimų muzikos kolektyvų. Pastaruosius keletą metų grupės vokalistas yra jaunas ir talentingas amerikiečių dainininkas Adamas Lambertas, išgarsėjęs dar prieš „Queen“ kvietimą prisijungti.

Originalios grupės „Queen“ sudėties gitaristas Brianas May, būgnininkas Rogeris Tayloras ir Adamas pirmą sykį kartu pasirodė 2009-aisiais – muzikinio TV šou „American Idol“ finale. Po to jie kartu grojo „MTV Europe“ muzikos apdovanojimų ceremonijoje. Netrukus A.Lambertas tapo nuolatiniu „Queen“ pasirodymų dalyviu. 2012 ir 2013 metais grupė su juo surengė keletą didelių koncertų, pasirodė televizijoje, surengė gastroles JAV, į kurių koncertus buvo išpirkti visi bilietai. Metus jie baigė Londone – ypatingu pasirodymu greta garsiojo Big Beno. Per „BBC“ televiziją šį koncertą stebėjo daugiau nei 12 milijonų žiūrovų. 2015-ųjų pradžioje grupė koncertavo Europoje, rudenį apsilankė Pietų Amerikoje. Čia „Queen“ ir Adamas Lambertas surengė milžinišką pasirodymą Brazilijoje – festivalio „Rock In Rio“ atidaryme, kuriame „Queen“ grojo ir prieš tris dešimtmečius, 1985-aisiais. Prieš 30 metų grupė surengė du koncertus festivalyje, kuriuos stebėjo 500 tūkstančių žmonių.

„Queen“ – „Don‘t Stop Me Know (Live)“:

Pasaulinių „Queen“ gastrolių koncertą Kaune pristato Didžiausias Baltijos šalių koncertų rengėjas „Live Nation Lietuva“, šiemet surengsiantis amerikiečių grupės „Future Islands“, klasikos chuliganų „Dagamba“, žymaus gitaristo Chris Rea, populiaraus mūsų scenos atstovo „Daddy Was A Milkman“, Radistų 10-mečiui skirtą „Radistai Live Arena Show“ ir kitų ryškiausių muzikos žvaigždžių koncertus.

Daphne Caruana Galizia, viena geriausiai žinomų žurnalisčių Maltoje, žuvo sprogus jos nuomojamajame automobilyje paliktai bombai. Nugriaudėjus didžiuliam sprogimui transporto priemonės ir 53 metų moters kūno dalys išsibarstė aplinkui.

Žurnalistė sukūrė populiarų tinklaraštį, kuriame skelbiamais įrašais stengėsi atkreipti visuomenės dėmesį į aukšto lygio politikų korupciją šalyje. Būdama politiškai nepriklausoma taip pat tyrė pinigų plovimu užsiimančių bankų sistemą, internetinių žaidimų pramonę, mafiją.

Daphne Caruana Galizia vadovavo kelis metus trukusiam tyrimui, kuris atskleidė slaptą informaciją, susijusią su vadinamuoju Panamos dokumentų nutekėjimu. Juose pateikiami įrodymai, kad Josepho Mustaco žmona, Maltos energetikos ministras ir vyriausybės štabo vadovas turėjo ofšorinių kompanijų Panamoje, per kurias gaudavo pinigines įplaukas iš Azerbaidžano.

Šie faktai pasirodė viešumoje, kai pernai buvo nutekintas didelis kiekis dokumentų iš Panamoje veikiančios teisinių paslaugų bendrovės „Mossack Fonseca“.

Dėl šių kaltinimų premjeras sušaukė išankstinius rinkimus ir paskelbus rezultatus buvo prisaikdintas antrai kadencijai.

Viešai kritikos valdžiai negailėjusi žurnalistė prieš dvi savaites iki jos mirties pateikė policijai pranešimą apie jos gyvybei gresiantį pavojų.

Likus pusvalandžiui iki nelaimės žurnalistė savo tinklaraštyje paskelbė įrašą, apie premjero biuro vadovo ieškinį dėl šmeižto prieš buvusią opoziciją, paskelbusią kaltinimus korupcija. Taigi Daphne Caruana Galizia straipsniai buvo nukreipti ne tik į valdančiosiose pozicijose esančius politikus, o šiame paskutiniame jos įraše ji teigė, kad politinė sistema šalyje yra beviltiška.

Po sprogimo paskelbtame pranešime, Josepho Mustaco išpuolį pavadino barbarišku, peržengusiu visas galimas padorumo ir civilizacijos ribas. .

„Visi žino, kad ji buvo pati aršiausia mano kritikė tiek politiniu, tiek asmeniniu lygiu, bet jokiu būdu negalima pateisinti tokios žmogžudystės“ – skelbė premjeras.

Jis paneigė visuomenėje sklandančią mintį, kad vyriausybė yra su tuo susijusi ir pažadėjo, kad kaltininkai bus surasti ir atitinkamai nubausti.

Tokie vieši premjero pranešimai neįtikino Daphne Caruana Galizia sūnaus Matthew.

Antradienį savo socialinio tinklo facebook paskyroje jis paskelbė įrašą, kuriame dėl įvykusio išpuolio viešai kaltina nekomepetetingą Maltos policiją ir nebaudžiamos valdžios institucijas.

Anot jo, kai šios gali veikti laisvai ir neturi už nieką atsakyti, vienintelis už tiesą kovoti liekantis žmogus yra žurnalistas.

„Mano mama buvo nužudyta, nes ji stovėjo viduryje dviejų viena kitai priešingų pusių – šalies priimtų įstatymų ir tu, kurie stengėsi juos pažeisti“.

Matthew įsitikinęs, kad su žurnaliste buvo susidorota todėl, kad ji buvo vienintelis su korupcija ir neteisybe šalyje kovojantis žmogus. Pasak jo Malta tapo mafijos valstybe, kurioje žmogus gali laisvai pasikeisti lytį asmens tapatybės kortelėje, tačiau jis neturi teisės naudotis pagrindinėmis asmens laisvėmis.

„Jei institucijos būtų dirbusios savo darbą, dabar nereikėtų tirti jokio nužudymo, o aš ir mano broliai vis dar turėtume mamą“.

Žurnalistės šeimos nariai kreipėsi į teismą siekdami pakeisti bylai vadovaujantį teisėją. Consuelo Scerri Herrera buvo kritikuotas žuvusiosios įrašuose todėl artimiesiems jis atrodo nepatikimas ir jie įsitikinę, kad šioje byloje jis neliks nešališkas.

Italų savaitraštis „L`Espresso“, kuris taip pat rašė apie galimą korupciją Maltoje, paskelbė, kad šis Daphne Caruana Galizia nužudymas tik įrodo, kad gerai dokumentais pagrįstą informacijos paviešinimą, organizuoti ir galią turintys nusikaltėliai suvokia kaip pavojų.

Žurnalistės nužudymą pasmerkė policijos pareigūnai ir vyriausybinių organizacijų nariai visoje Europoje.

Pirmadienio naktį minia žmonių nešini liepsnojančiomis žvakėmis susirinko Silemoje pagerbti Daphne Caruana Galizia atminimą. Antradienį tokia pat demonstracija buvo surengta ir Maltos sostinėje Valetoje.

Lietuvoje skursta kas penktas gyventojas. „Patys kalti“ – taip neretai pagalvoja ne vienas, išgirdęs, kad kažkam atlyginimą stipriai apkarpo antstoliai, o kažkas ilgai nedirba arba neišbrenda iš priklausomybės liūno.

Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas (Tinklas) siekia atskleisti skurdo veidą Lietuvoje ir parodyti, jog skurdo ratas yra uždaras, o į tokią situaciją patekusiems žmonėms neretai tiesiog nėra išeities. Tinklo vienijamos nevyriausybinės organizacijos telkiasi kovai su skurdu ir pradeda kampaniją „Patys kalti?/.“ Kampanijos metu siekiama kvestionuoti skurdo priežastis, kurias atskleidžia skurde gyvenančių žmonių istorijos. Ar numosime į juos ranka? Ar jų situacija keistųsi, žingsnis po žingsnio priimant reikiamus sprendumus?

Įsiskolinimai, vedantys į skurdo spąstus

„Skola – kilpa ant kaklo, kurią lieka tik patraukti“, – teigia vienoje iš Tinklo organizacijų dirbanti socialinė darbuotoja. Teisingumo ministerijos duomenimis, šiuo metu įsiskolinimų turi kas dešimtas Lietuvos gyventojas. Daugiau nei pusė jų turi dvi ir daugiau skolų. Organizacijų atstovai įsitikinę, jog dabartinė skolų grąžinimo tvarka  finansiškai žlugdo gyventojus ir nesudaro sąlygų išbristi iš skolų.

Šiuo metu antstoliams tam tikrais atvejais leidžiama nuskaičiuoti 50 procentų nuo minimalaus atlyginimo. Atskaitymai taikomi net ir senatvės pensijoms. Tokia tvarka atima galimybę gyventi oriai ir sumokėti net už būtiniausias prekes bei paslaugas. Todėl gyventojai klimpsta į vis didesnes skolas, iš kurių išbristi kasdien darosi vis sunkiau.

Nevyriausybinių organizacijų atstovai, dirbantys su skolų turinčiais asmenimis, teigia, kad dideli įsiskolinimai sąlygoją žemą savivertę, prarastą pasitikėjimą savimi, priklausimybes ar net benamystę. „Skolininkai, negalėdami grąžinti skolų, netenka vilties ištrūkti iš skurdo rato. Be abejonės, skolos turi būti grąžinamos, tačiau dabartinė sistema nesudaro realių galimybių tai padaryti, yra nepalanki ne tik skolininkams, bet ir visai visuomenei,“ – teigia organizacijos Nacionalinis skurdo mažinimo tinklas direktorė Aistė Adomavičienė. Direktorės įsitikinimu, skolų išieškojimo tvarką būtina tobulinti.

Remdamasis nevyriausybinių organizacijų patirtimi, Tinklas siūlo  mažinti išskaitas iš darbo užmokesčio ir kitų išgyvenimui būtinų pajamų. Tinklo teigimu, atskaitymai turėtų siekti ne daugiau kaip 10 procentų minimalaus atlyginimo, arba 20 procentų asmenims, turintiems daugiau nei vieną skolą.

Siūloma nustatyti minimalią sumą, nuo kurios negali būti atliekami skolos nurašymai. Atsižvelgti ne į pajamų šaltinį, tačiau į jų sumos dydį. Ši suma galėtų būti susieta su MPD (Minimalių vartojimo poreikių dydis, kuris šiuo metu siekia 238 eurus).

Švelninti administracinę naštą mažinant antstolių, priskirtų vienam skolininkui, skaičių. Jei skolininko vykdomuosius dokumentus jau vykdo vienas antstolis, paskesnės bylos perduodamos tam pačiam antstoliui. Plėsti paslaugas įsiskolinusiems asmenims. Kurti inovatyvius metodus, kaip valstybinės institucijos bei nevyriausybinės organizacijos kartu galėtų teikti finansinio ir teisinio raštingumo paslaugas žmonėms, patiriantiems skurdą ir turintiems įsiskolinimų.

Siūlymai taisyti Lietuvoje galiojančius teises aktus išsiųsti Seimo nariams, juos parėmė ne tik Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo nariai, tačiau ir Žmogaus teisių organizacijų koalicija, Lietuvoje jaunimo organizacijų taryba, Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma, Lietuvos neįgaliųjų forumas. Iš viso – 64 organizacijos ir koalicijos, vienijančios per du šimtus organizacijų. Visą sąrašą galite rasti čia.

Manoteisės.lt

Daugeliui žinomi garsūs muzikantai Bob Dylan, Jerry Garcia, Bruce Springsteen grojo bei perrašinėjo būtent senas Apalačų dainas. Taip tradicinės baladės išsiveržė į laisvę ir tapo tautine JAV vertybe, kurią puoselėjant išgirsite Anna ir Elizabeth duetą.

Nuo 2011 m. kartu pasirodančios Anna Roberts-Gevalt ir Elizabeth LaPrelle pasižymi novatorišku požiūriu bei bendru talentų kvartetu: abi yra istorikės, pasakotojos, vaizdo menininkės ir gabios, intuityvios muzikantės. Įkvėptos Apalačų tradicijų turtingumo, jos renka dainas ir pasakojimus iš Vermonto ir Virdžinijos valstijų archyvų bei lankydamosi pas vyresniosios kartos atstovus. Šias dainas atgaivina ir paleidžia į gyvenimą naudodamos tik gitarą, bandžą, smuiką, sujungia su avangardiniais ieškojimais, vaidyba ir vizualiuoju menu.

Merginos praleidžia šimtus valandų tyliai klausydamosi ketvirtojo – penktojo praeito amžiaus dešimtmečių įrašų, kuriuose dainuojamos šeimos dainos savo namų virtuvėse. Šios senos baladės yra išlaikiusios gyvybę bei vibruojančius, skambančius pasaulius – atlikėjos džiaugiasi galėdamos tyrinėti ir dalintis jų raminančiomis spalvomis.

Pasirodymuose Anna ir Elizabeth kūrinius palydi pasakojimais, kuriuos iliustruoja išskirtiniu būdu – atgaivindamos seną slenkančių piešinių demonstravimo techniką, pramintą „crankies“. Šias iliustracijas jos gaminasi naudodamos karpinius, šešėlių teatro lėles, spaudinius ir išsiuvinėtus audinius.

Anna ir Elizabeth paprastumas, nuoširdumas bei gebėjimas balsu perteikti istoriją sukuria ypatingą, pagarbą keliantį poveikį. Nenuostabu, kad jų albumai sulaukė pačių geriausių atsiliepimų. „Folk Radio UK“ apie vieną jų rašė, kad „Tai retas albumas, kuris yra tiek intymus, tiek ambicingas, išskirtinis ir vertas pagarbos.“ „Albumai kaip šis – nepasirodo kiekvieną dieną ar net kiekvienais metais, ar dešimtmečiais. Tai transformuojantys albumai, kuriais remsis ateities įrašai. Tai vienas iš jų.“ – apie merginas atsiliepia KDHX radijas.

Elizabeth Laprelle, gyvenanti Virdžinijoje, vos 16-os metų išleido debiutinį albumą ir buvo įvertinta kaip viena labiausiai pasišventusių savo kartos studenčių tradicinės muzikos srityje. Mokydamasi pas Ginny Hawker ir Sheila Kay Adams, Elizabeth tapo pirmąja „Library of Congress“ apdovanojimo „Henry Reed Award“ laimėtoja. 2012 m. pelnė „Folk Alliance International“ įsteigtą „Mike Seeger Award“. Ji išleido tris solinius baladžių albumus ir buvo praminta geriausia jaunosios kartos Apalačų baladžių atlikėja.

Anna Roberts-Gevalt yra multiinstrumentalistė, kilusi iš Vermonto, Meredith Monk praminta „spindinčia būtybe“. Ji mokėsi pas muzikos meistrus Kentukyje, Virdžinijoje, Šiaurės Karolinoje, pelnė apdovanojimų kaip smuikininkė ir bandžos atlikėja („WV State Folk Fest“, „Kentucky Fiddle Contest“). Anna buvo „Berea College Archive“ bendradarbe, 2014 m. tarptautinės muzikos rezidencijos „OneBeat“ dalyve, režisiere Kentukio tradicinės muzikos institute, „Cowan Creek Mountain Music School“, „Baltimore’s Crankie Festival“ kuratore.

Anna ir Elizabeth yra rengusios pasirodymus visoje JAV ir Europoje, apimant „Newport Folk Festival“, „NPR Tiny Desk Concert“, „National Sawdust“, „The Chicago Folk Festival“, „The High Museum of Modern Art“, „Cambridge Folk Festival“, „Pickathon“. Jos rezidavo „The MacDowell Colony“, „Montalvo Arts Center“, „The Virginia Center for Creative Arts“, „AIR Serenbe“, „Warren Wilson College“, „Hamilton College“, „Bucknell University“ ir „Richmond University“. Jų darbai buvo viešinami „BBC Radio 2“ ir „BBC3 Late Junction“, „Vice Noisey“, „Huffington Post“, „No Depression“ žurnaluose. Duetas scena dalinosi su „Grammy“ nominante ir legendine folk dainininke Alice Gerrard, Mick Moloney, Sam Lee, Riley Baugus, Bruce Greene, Abigail Washburn, Wayne Henderson, „National Heritage Award“ laimėtoja Sheila Kay Adams bei Billy McComiskey. 2016 m. bendradarbiavo su Javos kompozitore ir dainininke Peni Candra Rini, kurdamos originalų teatro kūrinį, apimantį Indonezijos bei Apalačų muziką ir pasakojimus.

Bendrai Ana ir Elizabeth demonstruoja neįtikėtinas vokalines galimybes, sutviska kvapą gniaužiančiais harmonijos momentais bei meistriškai įvaldytais instrumentais. Jų muzika tiek pažadina, tiek nuteikia kontempliatyviai. Tai atvira ir nuoširdi kūryba, besidalijanti gilia empatija gimtojo regiono muzikai bei viena kitai. Atlikėjos surengs tris pasirodymus mūsų šalyje spalio 20 d. Keistuolių teatre, Vilniuje, spalio 21 d. klube „Ramybė“, Palangoje ir spalio 22 d. Renginių Oazėje, Kaune.

Skolos iš niekur neatsiranda. Jų prisidaro patys skolininkai, patekę į pačias įvairiausias situacijas. Tačiau, ar sąžininga reikalauti grąžinti skolas ir kartu atimti galimybę užsidirbti jų grąžinimui? Pragyventi iki kito atlyginimo? Lietuvoje vieno gyventojo skolas gali administruoti net keliolika antstolių. Tokiu atveju darbovietės, kurioje dirba skolininkas, buhalteris kas mėnesį turi kiekvienam antstoliui pervesti po kelis ar keliasdešimt eurų. Kalbinti herojai sako tiesiai šviesiai – nedirbsiu, nes dirbant nieko nelieka. Šiuo metu turint skolų nurašoma pusė minimalaus atlyginimo arba daugiau nei du trečdaliai minimalų atlyginimą viršijančios sumos.

Vienas iš šio straipsnio herojų, Egidijus, sako, jog jo skolas administruoja apie 15 antstolių. Valstybei vyras skolingas maždaug 30 000 eurų, o gražinti turi keliariopai didesnę sumą. Net jei rytoj stambiausia tarptautinė įmonė paskirtų jį generaliniu direktoriumi, vargu ar vyras iki pensijos sugebėtų išmokėti tokio dydžio skolą. Skaičiai iš antstolių plaukiančiuose dokumentuose priverčia nusvirti rankas, todėl Egidijus dirba neoficialiai. „Negaliu oficialiai dirbti, nes antstoliai nori pasiimti visą mano uždarbį. Jei uždirbi daugiau nei minimumą, pasiima didžiąją dalį tavo algos“, – sako vyras.

Egidijus: kol tokie įstatymai, skolų net nebandysiu atidavinėti

Jis prisipažįsta: skolos susidarė per jaunystės klaidas: iš baudų už administracinius nusižengimus, vagystes ir kitas eibes. Baudas vyras gavo prieš 10-20 metų, nusižengimų padarė apie 30. Vėliau Egidijus kurį laiką nedirbo, įspėjimus dėl skolų gaudavo jo senelis (gyvenęs nurodytu adresu). Senolis nekreipė į laiškus dėmesio, o antstoliai toliau skaičiavo skolų administravimo išlaidas – jos vis augo. Vyras tikina, jog iš tikrųjų baudų gavo už maždaug 30 000 eurų. „Skolų turiu įvairiuose miestuose: Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose… Na taip, aš ne angelas, nusižengiau. Bet neprisiėmiau greitųjų kreditų, na, gal kokį telefoną tik išsimokėtinai esu paėmęs. Kitaip tariant, tokių pinigų aš nesu gavęs ar rankose turėjęs. Bandžiau susitarti su antstoliais, kad bent tų skolų adminstravimas pereitų vienam iš jų. Nepavyko. Antstoliai pradėjo blokuoti visas sąskaitas, todėl baigės tuo, kad atlyginimą gaunu vokely. Mokėčiau skolas nebent jei reiktų atiduoti tiek, kiek aš realiai skolingas – maždaug 30 tūkstančių eurų“, – sako Egidijus.

Dirba „ekstra“ situacijose

Vyras sako, jog darbdaviams apie skolas prisipažįsta iškart – antraip tiesa paaiškėtų po pirmojo mėnesio ir jis skristų lauk. Turėti nelegalų darbuotoją šiais laikais ne visiems norisi, tad Egidijus, turintis visų kategorijų vairuotojo pažymėjimus, dirba kaip „greitoji vairavimo pagalba“.

„Susitaikiau su tokiu gyvenimo būdu. Vairuotojai užsienyje pageria ar susimuša, sunkvežimiai stovi pakrauti su gendančiu kroviniu – tada vadovai skambina man. Perka lėktuvo bilietus, nuskrendu, parvarau tą furgoną. Ir gaunu „juodus“ pinigus. Žinoma, tokiu būdu ir jiems blogai, ir man blogai – nėra pastovumo“, – sako Egidijus. Jis teigia nuolat besidomintis įstatymais, susijusiais su skolų administravimu. Jei jie pasikeistų ir vyro skolas administruotų tik vienas antstolis – jis mėgintų susitarti dėl mažesnės sumos, kurią galėtų išmokėti. „Dabar tikrai pikta atiduoti tokius pinigus už tai, kad jie tik pasižiūrėjo, ką aš padaręs. Jei imtų ketvirtį, trečdalį algos – tebūnie. Bet kai man nori palikti mažiau nei pusę to, ką uždirbu – na jau atleiskit…“, – su kartėliu balse kalba pašnekovas.

Antstolių pozicija: galim, bet neprivalom

Kitam pašnekovui, Gintautui, pasisekė labiau. Jis turėjo apie 3500 eurų skolų, šiuo metu liko išmokėti apie 1800. Tai – dar protu suvokiama suma, Gintautas dirba oficialiai. Tačiau gausybė antstolių sunkina jo galimybes įsidarbinti. „18 antstolių turiu. Aš nesuprantu tos sistemos. Yra antstolis, pavyzdžiui, pavadinkime jį Petrausku. Ir nuo to Petrausko skolos administravimas pereina kažkam kitam ir dar kitam. Panašu, kad keli kontoros antstoliai administruoja ir visiems turi už darbą mokėt“, – kalbėjo Gintautas.

Vyras mėgino su anstoliais tartis, kad jam būtų nuskaičiuojama kiek mažesnė suma: ne pusė, o ketvirtadalis atlyginimo, nes pašnekovas šiuo metu uždirba minimalią algą. „Jie sako: taip, galim. Bet neprivalom. Bus 50 procentų nuo atlyginimo. Būtent todėl dauguma žmonių nenori dirbti. Aš dirbu oficialiai – bet kaip mano buhalterė vargsta! Jai reikia, sakykim, tuos beveik 200 eurų padalinti ir pervedinėti 18-ai antstolių! Aš galėčiau dirbti ir geriau apmokamą darbą. Tačiau ten, kur alga yra apie 800, vadovas pasakė: „Aš turėsiu tau asmeniškai samdyti buhalterę!“ – prisimena Gintautas, kuris kartą yra išmestas iš darbo dėl antstolių laiškų srauto.

Tenka gyventi laikinuosiuose namuose

Vyro skolos susikaupė iš baudų už vairavimą išgėrus, važiavimą be viešojo transporto bilieto. Ir, žinoma, iš anstolių mokesčių. Pavyzdžiui, už 1999-aisiais skirtą 7 eurų (perskaičiavus iš litų) dydžio baudą, iš Gintauto šiandien jau prašoma 50 eurų. Vyras piktinasi, jog antstoliai specialiai laukia ir aiškiai neinformuoja apie baudą, kad tik vėliau turėtum sumokėti daugiau. „Sakiau antstoliams: taigi skatinat žmogų nedirbti ir nemokėti apskritai nieko! Man atsakė taip: „Skolos vis tiek iki gyvos galvos“. Šiandien aš moku ir man nuo likusios nesumokėtos sumos kasmet dar kažkiek paauga“, – skundžiasi pašnekovas. Kad išgyventų iš pusės minimalaus atlyginimo, Gintautui tenka glaustis laikinuose namuose. Užsienyje dirbantis sūnus norėjo jam pagelbėti finansiškai, tačiau tėvas jį sustabdė. „Sakau: juk viską paims. Einu į banką atsidaryti sąskaitos ir ją iškart blokuoja. Noriu sąžiningai išmokėti skolas. Jau dvejus metus, kaip moku“, – sako Gintautas. Jis, kaip ir likimo draugas, norėtų, kad skolas administruotų vienas antstolis. Tada, sako, sutiktų ir toliau mokėti netgi po pusę savo atlygio skoloms dengti. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Boguslavas Gruževskis, išklausęs aukščiau aprašytų skolininkų istorijas svarstė, kad žala turi būti atlyginta, bauda turi būti mokama ir ji turi egzistuoti, tačiau neturi žlugdyti žmogaus orumo bei namų ūkio. Žmogus turi mokėti baudą, o ne jos administravimo kaštus. „Bauda, net jei ji labai didelė, turi vis tik žmogui palikti sąlygas funkcionuoti, ją išmokėti, – teigė profesorius, kasdieniame darbe nagrinėjantis žmonių užimtumo ir socialinės atskirties temas. – Negalima leisti valstybėje, kad bauda su laiku didėtų – tai labai trukdo žmogaus pilnaverčiam egzistavimui visuomenėje. Valstybei reikia peržiūrėti ir baudų, ir įsiskolinimų sistemą bei įvertinti, kurios vietos, kurie mechanizmai veikia nepakankamai. Bauda neturi žlugdyti, naikinti žmogaus santykio su visuomene. Baudų sistema juk turi žmogų skatinti nebenusižengti“.

Profesoriaus nuomone, baudos turi būti aukštos, tačiau socialiai pamatuotos – būtina keisti mechanizmus, kurie multiplikuoja, t.y. iki 10 kartų užaugina baudos sumą. „Antstolio darbas – labai svarbus, tačiau jis taip pat turi tarnauti bendram tikslui. Reikia ieškoti priemonių, kad bauda žmogui stipriai nedidėtų“, – svarstė B.Gruževskis.

Priklausomi žmonės moka už savo priklausomybę

Šioje srityje profesorius pasisako už daugelio nevyriausybinių organizacijų atstovų siūlymą, jog vieno žmogaus skolas turėtų administruoti vienas antstolis. Dabartinė situacija, jo nuomone, lemia, kad mes tris kartus patiriame nuostolius: pirma, kai bauda atrodo per didelė, skolininkas tiesiog jos nemoka, antra, jis pasitraukia į darbo rinkos šešėlį ir nemoka valstybei mokesčių, trečia, jis tampa pažeistu visuomenės nariu, neretai nusprendžia išvykti į užsienį. Laura Bliujienė žino, ką reiškia dirbti antstolių biure. Vis tik šiandien teisininkė pasirinko prisidėti prie nevyriausybinės organizacijos veiklos ir dirba koalicijoje „Galiu gyventi“. Teisiniai klausimai dėl skolų – jos kasdienybė, nes dirba su priklausomybių turinčiais žmonėmis. Jei žmogus yra priklausomas nuo narkotikų, L. Bliujienės teigimu, 90 proc. atvejų jis yra įsiskolinęs. Iš kur šios skolos? Paradoksalu – už nesumokėtas baudas už narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimą. Kitaip tariant, šie žmonės yra baudžiami už savo priklausomybę. „Dabartiniai teisės aktai antstoliams leidžia nuo minimalaus darbo užmokesčio išskaičiuoti net iki 50 proc. lėšų. Likusi suma tikrai nėra pakankama žmogui išgyventi, ką jau kalbėti apie šeimos išlaikymą. Todėl pasitaiko nemažai atvejų, kai žmonės traukiasi į šešėlį – renkasi nelegalias pajamas, iš kurių antstolis neturi galimybės daryti išskaitų. Kaip teko girdėti iš šių asmenų, pasitaiko ir geranoriškų antstolių, kurie sutinka sumažinti išskaičiuojamų lėšų dydį, tačiau geranoriškumas ir sisteminiai sprendimai – ne tas pats“, – sako L.Bliujienė. Jos nuomone, antstolių požiūris į absoliučiai nemokius žmones galėtų būti racionalesnis, pavyzdžiui, jie galėtų nutraukti skolos išieškojimą iš nemokių klientų praėjus, pavyzdžiui, 7-10 metų nuo skolos susidarymo. Kaip L.Bliujienė, pati dirbusi antstolių kontoroje, įvertintų šių žmonių darbą. Ar jie galėtų būti nuolaidesni skolininkams? „Šioje vietoje reikia kaltinti ne antstolius – jie vadovaujasi galiojančiais teisės aktais. Įstatymų leidžiamoji valdžia turėtų atkreipti dėmesį į absurdiškai dideles bylos vykdomąsias išlaidas ypač tuomet, kai asmens turimus įsiskolinimus administruoja 18 ar net dar daugiau teritorinių antstolių. Esu įsitikinus, kad jei vieno skolininko skolas administruotų vienas antstolis, ženkliai palengvėtų skolų išmokėjimas: skolininkui būtų lengviau su vienu skolas administruojančiu antstoliu susitarti dėl mokėjimo grafikų, o ir darbdaviui įdarbinti skolininką, turintį skolų tik pas vieną antstolį, būtų paprasčiau“, – vardija pašnekovė.

Pasiūlymai Seimui: mažinti dalį, „atkandamą“ nuo atlyginimo

Teisininkė mano, jog be nuostatos, kad vieno skolininko skolas tvarko vienas antstolis, šioje srityje reikėtų dar poros pokyčių: 1) mažinti dalį, kuri nuskaitoma nuo darbo užmokesčio. „Jei asmuo gauna minimalią algą – išskaitų dydžius keisti į 20 procentų, jei asmuo turi dvi ar daugiau vykdomųjų bylų, visiems kitiems išieškojimams nustatyti 10 procentų išskaitų dydį. Gaunantiems darbo užmokestį, viršijantį minimalią algą, išskaitas sumažinti iki 50 procentų (dabar – apie 70 proc.)“, – sako L. Bliujienė. 2) taikyti minimalių vartojimo poreikių (MVPD) dydį. „Civiliniame kodekse nurodyta, iš kokių skolininko pajamų negalima daryti išskaitų. Šiuo metu išskaitos iki 50 procentų gali būti atliekamos ir iš pensijos pajamų. Manau, kad tai, ar išskaitos turi būti atliekamos ar ne, turi priklausyti nuo to, koks pajamų dydis tenkina būtinuosius asmens poreikius, todėl siūlyčiau įtraukti MVPD į šį civilinio kodekso straipsnį“, – sakė L. Bliujienė. Būtent tokie pasiūlymai šiuo metu asociacijos „Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas“ yra pateikti Seimui. Taip pat siūloma laikinai neišieškoti skolų iš tų, kurie gydosi priklausomybę, keliskart prailginti išieškojimo iš būsto, kuriame skolininkas gyvena terminą (tai atvejais, kai už skolas iš varžytinių parduodama skolininko gyvenamoji vieta).

Kampanija „Patys kalti?“ kviečia visuomenę atkreipti dėmesį į skurdo problematiką ir priežastis Lietuvoje, bei kelti klausimus ir siūlyti sprendimus situacijos gerinimui.

Manoteisės.lt