SAUSIO 28-29 DIENOMIS

Sausio 28 d. (šeštadienį) 18 val.

T. Džiudženoglu „LAVINA“. Rež. Linas Marijus Zaikauskas

2 dalių drama-trileris

Spektaklio trukmė: 2 val. 30 min.

Vaidina: Olita Dautartaitė, Ligita Kondrotaitė, Albinas Kėleris, Vytautas Kupšys, Eleonora Koriznaitė, Dalius Jančiauskas, Jolita Skukauskaitė – Vaišnienė, Jonas Čepulis, Emilis Pavilionis, Asta Preidytė, Rimantas Teresas, Regina Kairytė, Laimutis Sėdžius, Gintautas Žiogas.

Pagrindinė spektaklio veikėja yra baimė.

Žmonės, gyvenantys nedidelėje bendruomenėje kalnuose, negali garsiai kalbėti nei juoktis, trumpiau tariant, jie negali triukšmauti. Taip yra dėl to, kad bet koks, net daiktų sukeliamas garsas gali iššaukti milžinišką sniego nuošliaužą. Įdomiausia tai, kad sniego nuošliaužų galimybė išlieka kone ištisus metus. Kartos gyvena absoliučioje tyloje, sekdamos griežtas taisykles, kurias diktuoja nuolatinė baimė. Nesilaikantys taisyklių yra baudžiami mirtimi. Tokiu būdu žmonės praranda savo jausmus, jautrumą, orumą… Ir tik meilė yra pajėgi sulaužyti šį baimės, tylos ir pasyvumo kalėjimą.

Spektaklyje klausiama: gal lavina nėra tik natūralus reiškinys? Gal žmonės patys ją prisišaukia mintimis ir įsikalbėta baime? Kaip nekvestionuojama baimė gali tapti visuomenės ir individo egzistencijos, socialinės tikrovės centru? Ir kokie tokios baimės įsigalėjimo padariniai?

Bilieto kaina 9 Eur, 7 Eur

Bilietus galite įsigyti Nacionalinio Kauno dramos teatro kasoje ir www.bilietai.lt

Sausio 29 d. (sekmadienį) 12 val.

V. Kupšys „IŠGELBĖKIME KENGŪRIUKĄ“. Rež. Vytautas Kupšys

1 dalies pasaka su dainomis

Spektaklio trukmė: 1 val

Vaidina: Tomas Pukys, Gintarė Kulikauskytė, Giedrius Arlauskas, Emilis Pavilionis, Vita Šiaučiūnaitė

Spektaklio dailininkas / kostiumų dailininkas – Artūras Šimonis

Kompozitorius – Antanas Jasenka

Drąsa, pasiaukojimas, draugystė – dalykai apie kuriuos rašė ir rašys visada. Mūsų istorija apie tai, o joje siaučia penki pašėlę personažai. Ir visai nesvarbu – geri ar blogi – visi jie be proto simpatiški ir pašėlę, ir tikrai nusiplenys jūsų aplodismentų.

Bilieto kaina 5 Eur

Bilietus galite įsigyti Nacionalinio Kauno dramos teatro kasoje ir www.bilietai.lt

Sausio 29 d. (sekmadienį) 18 val.

S. Aleksijevič „ČERNOBYLIO MALDA“. Rež. Linas Marijus Zaikauskas

1 dalies drama

Spektaklio trukmė: 2 val.

Vaidina: Eglė Špokaitė.

Lino Marijaus Zaikausko „Černobylio malda“ – tai jaudinantis vienos tiesiogiai su Černobylio katastrofa susidūrusios moters, Liudmilos Ignatenko, elektrinės gaisrą likvidavusio ugniagesio našlės, prisiminimas. Vieno žmogaus akimis atskleidžiamas sistemos suluošintų žmonių gyvenimo tragizmas. Su pagarba ir intymiai, akcentuojant individualios patirties plotį ir minimalizuojant teatro priemones, atsisakant įprastos draminio veiksmo dinamikos ar muzikinių intarpų. Svarbiausia čia tampa aktorės Eglės Špokaitės ryžtas liudyti apie mirtį ir meilę. O gal tai tas pats?

Bilieto kaina 9 Eur

Bilietus galite įsigyti Nacionalinio Kauno dramos teatro kasoje ir www.bilietai.lt

Likus mažiau nei 50 dienų iki filmo “Emilija iš Laisvės alėjos” premjeros, režisierius Donatas Ulvydas žiūrovams pristato pagrindinį savo filmo anonsą. “Akylesnis žiūrovas, jau žiūrėdamas anonsą, gali pabandyti įminti siužetinės linijos intrigą, tačiau tai nebus lengva, nes raktas, galintis atrakinti pagrindinę istorijos paslaptį paslėptas pačiame filme,” – šypsosi režisierius, sukūręs intriguojančią veiksmo dramą, kurioje iki pat pabaigos visi bus vedžiojami neįtikėtinos istorijos vingiais.

Filmas, kurio premjera laukia jau labai greitai – ateinančių metų vasario 16 d., nukels į kupiną išbandymų laikmetį, kuriame žmonės nuolat turėjo spręsti – rizikuoti savo ir artimųjų gerbūviu, karjera ir net gyvybėmis, kalbant tiesą ar prisitaikyti ir toliau saugiai gyventi melo imperijos gniaužtuose.

Įtempto siužeto drama “Emilija iš Laisvės alėjos” pasakoja apie našlaitę Emiliją, kuri atvažiavusi į Kauną tikisi pradėti naują gyvenimą. Tačiau gyvenimas čia toli gražu neprimena to, apie kurį ji svajojo. Su savimi atsivežus didžiausią savo gyvenimo paslaptį, labai greitai jai tenka apsispręsti – sakyti tiesą ar meluoti. Įsuktai į melo, keršto, išdavysčių ir pavydo verpetą, kaip ir pirmą kartą meilę patyrusiai Emilijai nieko kito nelieka, kaip priimti sunkiausią savo gyvenime sprendimą.

Anot režisieriaus, filmas, įkvėptas tikrų įvykių ir žmonių, pasakos apie kiekvieną iš mūsų. Apie tai, kad gyvenime būna akimirkų, kai visiems tenka rinktis, nesvarbu kokioje santvarkoje ir laikmetyje begyventume.

Filmas “Emilija iš Laisvės alėjos”, prodiusuojamas kompanijos “Fralita Films” kartu su “Ulvyds”, iš dalies finansuojamas Lietuvos kino centro prie LR Kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos.

Pavasarį Vilniuje bus surengta penktoji Ann Wigmore sveikos mitybos konferencija. Tai – didžiausias Europoje tokio tipo renginys. Kalbamės su jo organizatoriumi Ann Wigmore fondo direktoriumu bei Europos gyvensenos medicinos specialistų asociacijos prezidentu kauniečiu Pauliumi Jaruševičiumi.

Ann Wigmore sveikos mitybos konferencija bus organizuojama jau penktąjį kartą. Kokia šio renginio istorija, kodėl nusprendėte pavadinti ją Ann Wigmore vardu?

Idėja surengti Ann Wigmore sveikos mitybos konferenciją gimė 2012 m. Tais pačiais metais buvo nutarta pastatyti jai paminklą Kruopiuose, iš kur ji kilusi.

Ann Wigmore (tikrasis vardas – Ona Varapickaitė) buvo natūropatė, gyduolė, jos kūrybinis ir dvasinis palikimas bei asmeninis gyvenimo pavyzdys paliko didžiulį pėdsaką milijonų žmonių gyvenime visame pasaulyje. Jos asmenybė yra šalia tokių mūsų tautos didžiūnų kaip Vydūnas ar Valančius. Sulaukusi penkiasdešimties ir išsigydžiusi gaubtinės žarnos vėžį, ji ne tik iš esmės pakeitė savo gyvenseną, bet ir paskyrė likusį gyvenimą žmonių gydymui. Iki mirties ji spėjo apkeliauti daugiau nei trisdešimtį pasaulio šalių, skatindama žmones sveikai gyventi, sukūrė “Gyvo maisto programą”, kurią kaip savaitės trukmės gydančios mitybos mokymus realizavome ir Lietuvoje. A.Wigmore asmenybė, jos draugai ir bendradarbiai įkvėpė ne tik atvežti jos mokymą į Lietuvą, bet ir organizuoti mokslines konferencijas gyvensenos medicinos temomis.

Papasakokite apie artėjančios konferencijos programą, svarbiausius jos svečius.

Konferencija vyks kovo 18 ir 19 d. viešbučio „Radisson Blu“ konferencijų centre Vilniuje.
Pirmąją konferencijos dieną, skirtą besidomintiems mityba ir sveikata, pranešimą skaitys mitybos ekspertė, knygų autorė ir keletos universitetų dėstytoja Brenda Davis iš Kanados. Ji pasakos apie tai, kokia mityba žmogui tinkamiausia ir su kokiais iššūkiais susiduria norintys pakeisti įpročius. Nuo ko pradėti, kaip fiksuoti pokyčius ir neprarasti motyvacijos – mitybos specialistė į šiuos klausimus atsakys remdamasi ne tik daugiau nei dvidešimt penkerių metų darbo, bet ir savo asmenine patirtimi.

Kitas renginio pranešėjas – aršiausias pasaulyje kovotojas prieš genetiškai modifikuotą bei chemizuotą maistą – Jeffrey Smith iš JAV. Jis kalbės apie aplinką, kurioje gyvename ir jos įtaką sveikatai. Dažnai net nesuvokiame, kas slypi už spalvotų maisto produktų pakuočių. Apie ką pramoniniai maisto gamintojai nenori kalbėti? Kaip su chemikalais užaugintas maistas įtakoja mūsų organizmo būklę? Kodėl nesugebame apsaugoti savo teisės žinoti apie pramoninio maisto žalą, o leidžiamės mulkinami reklamos? Kaip maisto pramonės gigantai siekdami pelno manipuliuoja mūsų sąmone, nuo pat mažens pratindami prie sveikatą žalojančio maisto, formuoja ydingus vartojimo įpročius, kuria mitus ir priverčia jais patikėti?

Dar vienas svečias, taip pat iš JAV – gydytojas neurochirurgas Mladenas Golubicas, vadovaujantis visame pasualyje garsiai Klivlendo klinikai. Jo pranešimas – apie tai, kaip natūraliais būdais išvengti ligų, o susirgus greitai pasveikti. Dėl kokių priežasčių medicinos paslaugų ir farmacijos industrijos saugo mitus apie vaistus ir chirurgija, tačiau ignoruoja gyvenimo būdo, kaip paties stipriausio vaisto, galią – tai klausimai, į kuriuos atsakinės žinomas gydytojas, jau kurį laiką atsisakęs gydyti skalpeliu ir pasiekiantis žymiai geresnių rezultatų.

Mladenas Golubicas asmeninio archyvo nuotr.

Dar vienas legendinis pasaulio gydytojų – amerikietis Deanas Ornishas prie Ann Wigmore sveikos mitybos konferencijos prisijungs Skype pagalba ir savo pranešime kalbės apie per keliasdešimt darbo metų sukauptą patirtį gydant sunkias ligas gyvenimo būdo pagalba. Jau prieš trisdešimt metų jis metė iššūkį tuometinei sveikatos apsaugos sistemai ir paskelbti pirmuosius mokslinius tyrimus, įrodančius neįtikėtiną gyvensenos ir mitybos galią gydant širdies ligas ir II tipo diabetą bei oficialiai JAV licencijuoti naujus sunkių ligų gydymo būdus be vaistų ir chirurgijos?

Be minėtų svečių, pranešimus skaitys ir sveikatos specialistai iš Lietuvos.

Kovo 19 d. bus skirta kūdikių ir vaikų mitybai. Kartu su jau minėta mitybos mokslininke B.Davis aptarsime svarbiausius kūdikių ir vaikų sveikatos faktorius, kokia mityba jiems tinkama ir kaip išugdyti gerus įpročius. Pasirinkome neįprastą susitikimo formą. Po įvadinės paskaitos vyks išsami diskusija, atsakymai į klausimus, konkrečių problemų, su kuriomis susiduria vaikus auginantys tėvai, aptarimas. Pagrindinė problema, kylanti jauniems tėvams – tai vaikų nenoras valgyti daržoves ir vaisius. Iš kur kyla šis protestas, kaip sudominti vaikus sveikesne mityba? Kaip atpažinti ir suprasti, kada vaikams pradeda trūkti maistinių medžiagų ir kokių? Kaip ir kur rasti sveikų maisto produktų, kaip pagaminti patrauklų vaikams maistą?

Be konferencijos visuomenei organizuojate ir specialų renginį medikams. Ko jų mokysite?

Dieną prieš visuomei skirtą Ann Wigmore sveikos mitybos konferenciją, – kovo 17 d. Kauno klinikose vyks Tarptautinė gyvenimo būdo medicinos konferencija, skirta sveikatos apsaugos srityje dirbantiems specialistams.

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas jau prieš tris metus susidomėjo gyvensenos medicinos tema. Ši konferencija organizuojama jau trečiąjį kartą ir pirmiausia skiriama šeimos gydytojams, slaugytojams, medicinos krypčių studentams, visuomenės sveikatos atstovams ir kitiems sveikatos apsaugos srityje dirbantiems specialistams, norintiems pasisemti daugiau žinių apie tai, kaip sumažinti bendruomenių sergamumą bei pailginti gyvenimo trukmę.

Konferenciją atidarys sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga ir Europos komisaras Vytenis Andriukaitis. Su A.Veryga mane jau keli metai sieja glaudus bendradarbiavimas ne tik organizuojant mokslines konferencijas, bet ir kuriant gyvensenos medicinos magistratūros studijų programą LSMU, kuri pradėta šių metų rugsėjį. Siūlymas šeimos gydytojo komandą papildyti sveikos gyvensenos profesionalu yra įrašytas į vyriausybės programą. Šeimos gydytojas, matydamas, kad paciento ligos atsiradimui ir vystymuisi svarbią įtaką daro netinkama gyvensena, paskirtų ne tik gydymą vaistais, bet ir gyvensenos medicinos profesionalo konsultaciją. Šis specialistas supažindintų, apmokytų ir praktiškai padėtų įgyvendinti sveikos gyvensenos praktikas, stebėtų gyvensenos pokyčius. Manau, kad toks visapusis gydymo ir švietimo modelis ilgalaikėje perspektyvoje atneštų didelės naudos.

Prieš keletą mėnesių įkūrėte Europos gyvensenos medicinos specialistų asociaciją, esate jos prezidentas. Kas yra gyvenimo būdo medicina ir ką veikia jūsų įkurta organizacija?

Siekiant suvaldyti su gyvensena susijusių neinfekcinių ligų, ypač širdies ir kraujagyslių ligų pandemiją (nuo šių ligų miršta kas antras Lietuvos gyventojas), mes siūlome peržiūrėti visuomenės sveikatos ir pirminės sveikatos priežiūros institucijų funkcijas, integruojant į jas gyvensenos medicinos specialistus, pasitelkti švietimą, bendruomenes, savitarpio, socialinę ir psichologinę pagalbą. Džiaugiamės, kad ši nuostata įrašyta į vyriausybės programą. Tikimės sutekti jėgas ir kartu su naujuoju sveikatos apsaugos ministru A.Veryga jau šiemet pradėti įgyvendinti pirmuosius projektus.

Moksliniai tyrimai atskleidė, kad lėtinių neinfekcinių ligų priežastys glūdi ydingoje gyvensenoje. Akivaizdu, kad simptomų gydymas vaistais ir chirurginėmis intervencijomis yra labai brangus ir mažai lemia sergančiųjų gyvenimo kokybę bei trukmę, nes nepašalina ligų priežasčių. Todėl mes, akademinė biomedicinos mokslų srities profesinė draugija, sieksime sveikatos apsaugos sistemoje įdiegti naują, moksliniais tyrimais pagrįstą, gyvensenos medicinos praktiką, kuri padėtų suvaldyti lėtinių ligų pandemiją. Gyvensenos medicina yra moksliškai pagrįsta tarpdisciplininė kompleksinė doktrina. Norint pasiekti rezultatų, gyvensenos medicinos specialistas turi tapti sveikatos apsaugos sistemos dalimi, pats dirbti su asmeniu bei bendradarbiauti su bendruomenėmis, privačiu sektoriumi bei nevyriausybinėmis organizacijomis. Gyvensenos medicinos specialistas – tai tarsi gyvenimo būdo vadybininkas ar asmeninis konsultantas, gebantis motyvuoti, organizuoti reikiamą pagalbą, sudaryti mitybos, fizinio aktyvumo planus, jei reikia – pasitelkti kitus specialistus ar psichologinę pagalbą. Gyvensenos medicina – tai ne tik prevencija, tai ir sunkių ligonių gydymas radikaliai keičiant gyvenseną, dirbant komandoje su gydytoju. Kuo sunkesnė žmogaus būklė, tuo radikalesnių pokyčių reikia norint pasveikti. Nors dar neturime specialistų, tačiau netolimoje ateityje kalbėsime ir apie klinikinę gyvensenos mediciną.

2016 m. kovą, paskutiniojoje Ann Wigmore sveikos mitybos konferencijoje viešėjo gydytojas John Kelli, prieš kelis metus įkūręs mokslu pagrįstą klinikinės gyvensenos medicinos centrą Dakotos valstijoje JAV. Intensyviai tęsiame bendradarbiavimą su J. Kelly. 2016 vasarą jo centre lankėsi grupė LSMU ekspertų, gyvensenos medicinos magistrų dėstytojų, kurie jo patirtį perduoda studentams. Tikimės, kad jau netolimoje ateityje mes galėsime ir Lietuvoje matyti gimstančius pirmuosius klinikinės gyvensenos medicinos centrus.

Kaip vertinate Lietuvos sveikatos apsaugą – ką reikėtų keisti, į kokias problemas atkreipti dėmesį?

Žmonės yra suklaidinti, manydami, kad sveikatos apsaugos sistema orientuota į sveikatą. Turime daug puikių specialistų, daug geros diagnostinės ir chirurginės technikos – nežiūrint to, sveikatos apsaugos sistema patiria itin didelių sunkumų. Visų pirma, būdama orientuota į medikamentinį ir chirurginį simptomų šalinimą, yra brangi ir neefektyvi. Antra, ji nužmogina tiek pacientus, tiek gydytojus, skatina korupciją, yra orientuotą į perteklinių brangių diagnostinių, intervencinių gydomųjų paslaugų teikimą bei jų plėtrą, perteklinį medikamentinį gydimą. Trečia, ji labai konservatyvi, uždara inovacijoms, stokoja tarpsektorinio bendradarbiavimo, įskaitant pilietinę visuomenę, švietimo sistemą bei akademinę bendruomenę. Ketvirta, šiandieninėje sveikatos apsaugos sistemoje nėra vietos sveikos gyvensenos įgūdžių ugdymui ir švietimui, bendruomeniškumo jausmo skatinimui, savitarpio pagalbai ir užuojautai. Medikų bendruomenė praktiškai ignoruoja moksliniais tyrimais ir praktika pagrįsta visuomenės sveikatos sampratą.

Artėjančioje konferencijoje ir pats skaitysite pranešimą – kokias temas žadate paliesti? 

Prieš daugiau nei penkerius metus pakeičiau gyvenimo būdą. Pradėjau mokytis biomedicinos srityje, įsijungiau į akademinį gyvensenos medicinos judėjimą. Pradėjau dirbti su žmonėmis, konsultuodamas gyvensenos pokyčių klausimais. Konferencijoje kalbėsiu apie sukauptą praktiką, sunkumus su kuriais susiduriame keisdami gyvenimo būdą. Kiniečiai sako, kad lengviau upę priversti tekėti priešinga kryptimi, nei žmogui pakeisti susiformavusius įgūdžius. Tame yra dalis tiesos. Skirtumas gal tas, kad man neteko matyti upės tekančios priešinga kryptimi, bet dažnai stebiu žmones, kurie pakeitė savo gyvenseną ir pasveiko ar sveiksta nuo sunkių ligų. Taip, tai nelengva. Viena iš priežasčių – aplinkos, artimųjų pasipriešinimas. Kita didžiulė problema, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema sukonstruota taip, lyg pacientas būtų beraštis neišmanėlis. Retas gydytojas aptaria su pacientu tyrimų rezultatus, jo diagnozę ir galimus gydymo būdus. Neretai gydytojai gąsdina ar net ignoruoja pacientus, kurie domisi savo problemomis, ieško įvairių būdų pasveikti. Viena moteris man pasakojo, kai jos vaikui buvo diagnozuotas diabetas, endokrinologijos klinikoje atsivertus kompiuterį skaitydama kas tai per liga, iš gydytojų susilaukė nemalonės vien jau savo susidomėjimu. Man pačiam teko nekartą išgirsti iš gydytojų specialistų tokius žodžius,- noriu jus įspėti, kad mes gydome tik vaistais. Neturime laiko ir su pacientais nediskutuojame apie pasyvias intervencijas, tokias kaip mityba. Visgi situacija keičisi į gerą, aš dažnai sutinku sąmoningus, apsišvietusius žmones, kurie prisiima visą atsakomybę iš savo sveikatą, neneigia tiek šiuolaikinės medicinos pažangių gydimo būdų, tiek gyvensenos pokyčių įtakos, moka patys atsirinkti ir gali lygiaverčiai diskutuoti su gydytojais. Džiaugiuosi savo šeimos gydytoja Rosita Totiliene, kuri atvira naujovėms ir bent jau man visuomet skiria laiko pasitarti.

Konferencijos metu kalbėsiu apie pokyčių dinamiką, elgsenos psichologiją. Trumpam pakeisti mitybos įgūdžius pavyksta daug kam. Bet kaip išsaugoti pasikeitimus, kur rasti motyvaciją – apie tai kalbėsiu konferencijoje.

Daugiau informacijos apie konferenciją – portale www.sveikata.org.

Romų bendruomenė Lietuvoje – viena labiausiai stigmatizuotų visuomenės grupių, esanti paraštėse, ir dažnai dėl išankstinių nusistatymų linksniuojama negatyviame kontekste. Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto lektorė, antropologė Aušra Simoniukštytė pasakoja, kad su romų bendruomene siejamas klajokliškumas buvo būdingas tik ankstesniais laikotarpiais, o tarpukariu romams gyventi, jų pačių vertinimu, Lietuvoje buvo geriausia.

Kada romai atkeliavo į Lietuvą?

Tiksliai nėra žinoma. Tarpukariu romų kalba besidomėjusio kalbininko Antano Salio nuomone, tai galėjo įvykti apie XV a. viduryje. Tiek į šiuolaikinės Lietuvos, tiek į Baltarusijos teritorijas, anot A. Salio, romai atkeliavo iš Lenkijos, kurioje asmenvardžiai  Cygan, Czigan ar vietovardžiai, tokie kaip Ciganowo fiksuojami nuo XV a. pradžios.

Kokios priežastys lėmė romų migraciją į Lietuvą?

Kadangi Vakarų Europoje romai buvo persekiojami žymiai labiau nei Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ar Lenkijos karalystėje, tai skatino romų imigraciją į abu šiuos kraštus.

Istorikai vieningai sutaria, kad romai, atvykę į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę (LDK), čia rado sau ypač palankią terpę, tačiau ne todėl, kad LDK visuomenė buvo ypatingai tolerantiška. Priežastis buvo kita – valstybinės LDK institucijos nekontroliavo šalyje vykstančių procesų tokiu mastu, kaip tai buvo vykdoma kai kuriose kitose Europos šalyse. Vis didesnė reikšmė, kurią didikai ir bajorai įgavo šalies valdyme, lėmė tam tikrą centrinės valdžios bejėgiškumą, kuris faktiškai romams buvo daugiau naudingas nei kenksmingas.

Kita vertus, LDK buvo daugiaetninė ir daugiakultūrė visuomenė, tad dar viena etninė grupė, įsiliejusi į šį margumyną, negalėjo būti tokia pastebima ar sukelti tiek priešiškumo, kaip tai atsitiko kitose, labiau kultūriniu požiūriu vienalytėse šalyse. Be to, romų persekiojimas Vakarų Europoje buvo susijęs su vadinamuoju modernizacijos procesu, pokyčiais žmonių savivokoje ir mentalitete. Šis procesas Lietuvoje vėlavo.

Įsivaizduokite klajoklius romus ar elgetaujančius vadinamuosius „keliautojus“ (kurie etniškai nesiskyrė nuo daugumos, bet gyveno kaip romai)  tuometinėje Europoje – jie neabejotinai egzistavo už luominės visuomenės ribų, suformuodami alternatyvią to meto socialinėms normoms gyvenseną. Klajokliškumas jiems tapo būdu išsaugoti sąlyginę nepriklausomybę nuo socialinės sistemos, kuriai jie nenorėjo ar negalėjo priklausyti. Nenuostabu, kad klajokliai buvo suvokiami kaip keliantys grėsmę tuometinei socialinei tvarkai.

Kaip kito romų bendruomenės situacija Lietuvoje?

Sunku kalbėti vien apie etninę Lietuvą, kadangi trūksta duomenų. Istorinėje Lietuvoje, anot tyrinėtojų, vyko klajoklių ir sėsliai gyvenančių romų diferenciacija. Prie to prisidėjo ir Antrasis bei Trečiasis Lietuvos Statutai, kuriuose buvo skirtingai traktuojami sėslūs bei klajokliai romai – pastaruosius buvo nurodyta išvyti iš šalies. XVII–XVIII a. dokumentai liudija gausias romų bendruomenes sėsliai gyvenančias LDK miesteliuose, kaimuose bei dvaruose. Anot istorikų, tai nebuvo vien tik represinės valdžios politikos rezultatas – romai galėjo gana greitai perprasti sėslaus gyvenimo magnatų žemėse ir ypač priklausymo miestiečių luomui naudą, ir patys pasirinkti sėslų gyvenimo būdą.

Buvo prakutusių romų, kurie sėkmingai užsiimdavo amatininkyste ar verslais, įsigydavo žemių. Pavyzdžiui XVIII a. pradžios dokumentuose minima žymi ir turtinga romų Marcinkevičių giminė, kurios nariai turėjo savo namus, žemes ir sodus, ir buvo gerbiami Myro (dab. Baltarusija) miestiečiai. Įdomu, kad jau XVII a. vietiniai romai  save vadina taip, kaip ir šiandien – Lietuvos romais (litovska roma). Šiuo atžvilgiu romai nėra išskirtiniai, nes Lietuvos vardas minimas ir kitų istorinių Lietuvos etninių mažumų savivardžiuose, tokiuose kaip litvakai (Lietuvos žydai), lipka (Lietuvos) totoriai.

Ką tokių savivardžių atsiradimas galėtų reikšti?

Manau, identifikaciją su kraštu, savitos tapatybės susiformavimą, savotišką atsiskyrimą nuo likusios diasporos.

Kaip apibūdintumėte romų padėtį tarpukariu?

Teko pačiai rinkti romų atsiminimus. Tuomet atkreipiau dėmesį, kad senesni romai, kurių vaikystė prabėgo tarpukariu, vertina šį laikotarpį kaip patį laimingiausią jų gyvenime. Kartais pagalvodavau – gal todėl, kad žmonėms vaikystė visada atrodo geresnė už vėlesnius gyvenimo tarpsnius, o galgi iš tiesų romai tuomet jautėsi neblogai. To priežastis gali būti gana taikus sambūvis su lietuviais ir valdžios institucijomis, bent jau tokį įspūdį buvo galima susidaryti iš senosios kartos romų atsiminimų. Romams buvo leista ir toliau važinėti iš kaimo į kaimą ir iš miestelio į miestelį.

Įdomu, kad su klajokliais, save vadinusiais „kilmingais“ ar „karališkaisiais ubagais“ (elgetomis), kurie tęsė senąją viduramžių „keliautojų“ tradiciją, buvo elgiamasi skirtingai, kadangi jie buvo lietuviai, tiesa, kalbantys savitu žargonu. Jiems nebuvo leidžiama klajoti vežimais. O romams važinėjimas iš vietos į vietą, nakvojimas palapinėse buvo pripažįstamas kaip jų tradicinės gyvensenos dalis ir kliūčių tam nebuvo daroma. Žiemą romai buvo linkę išsinuomoti būstus arba ūkinius pastatus, o ne apsistoti miške, kaip buvo įpratę anksčiau. Atsimenu vieną vestuvinę romų nuotrauką iš tarpukario, darytą pasienyje su Rytprūsiais. Joje nuotaka buvo apsivilkusi tautiniais lietuvių rūbais. Tai irgi iškalbingas liudijimas romų situacijos Lietuvoje tuo laiku.

Integracija tarpukariu buvo sėkmingesnė nei dabar?

Susidaro įspūdis, kad romai tarpukariu turėjo stiprų tapatinimąsi su kraštu, kuriame gimė, kuriame važinėjo jų tėvai ir kuriame po mirties jie buvo laidojami. Paprastai tas kraštas buvo kuris nors etnografinis Lietuvos regionas, o vienos šeimos „klajonių“ teritorija apėmė ne daugiau nei keletą parapijų.

Pasibaigus karui, tie romai, kurie buvo išvežti į darbo ar koncentracijos stovyklas Prancūzijoje ir Vokietijoje, stengėsi grįžti namo, nors ir žinojo, kaip kad patys sakė, kad jų gimtinė yra okupuota: ,,Nenorime pas tuos sovietus sugrįžti.“ Grįždavo, nes pirmiausia ieškojo savo šeimų, tikėdamiesi, kad jos liko gyvos, bet ir gimtinės ilgesys jiems buvo nesvetimas.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis susiformavo gyvenimas Kirtimuose?

Gyvenimas Kirtimuose susijęs su 1956 m. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku, turbūt vieninteliu tokiu įsaku Sovietų Sąjungoje, kuris buvo nukreiptas prieš vieną konkrečią etninę grupę – romus. Šiuo įsaku romams buvo draudžiama klajoti. Man teko fiksuoti atsiminimus, kaip milicininkai stabdydavo ant kelio važiuojančius romus, atimdavo vežimus ir tradicines didžiules pūkines pagalves, kurias pasiklodavo miegodami palapinėse. Jos kaip kraitis būdavo perduodamos iš kartos į kartą. Kai kurie kalbinti seneliai romai iki šiol šias akcijas prisimena su ašaromis akyse.

Kirtimuose buvo pastatytas barakas, skirtas po karo atvykusiems romams iš Moldavijos. Jie dirbo, gamino katilus kolūkiams, turėjo sovietmečiu privalomą gyvenamosios vietos registraciją tame barake. Greta barako po truputį ėmė augti nelegali romų gyvenvietė, nes, visų pirma, ne visi romai gavo gyvenamąjį būstą po 1956 m. įsako, antra, gyventi kartu yra saugiau, ypač priešiškoje, prieš romus nusistačiusioje  visuomenėje.  Romai greitai perprato korupcinę sovietų tvarką, ir už kyšius gaudavo registraciją tame barake. Buvo laikotarpis, kai jame, mažame kelių kambarių namelyje, buvo registruota daugiau nei 500 žmonių.

Gyvenimas Kirtimuose – jau plačiai žiniasklaidoje nušviesta tema, tačiau yra romų, nebegyvenančių ten. Ar jaučiasi susiskaldymas tarp skirtingai gyvenančių romų?

Romai, negyvenantys vadinamojoje Parubankoje arba Kirtimuose, džiaugiasi, kad jiems netenka ten gyventi. Romų bendruomenė Lietuvoje nėra vientisa, bet susiskaidymą lemia ne tai, kur romai gyvena, o tai, kokiai grupei arba, romų kalba nacijai jie priklauso. Lietuvoje gyvena keleto nacijų atsovai – gausiausia yra litovska roma grupė, kitos pagrindinės grupės yra polska roma, lotfitka roma ir kotliarai.

Vadinamasis taboras yra ypatinga vieta. Turbūt mažai kas norėtų gyventi ar auginti vaikus tokioje kriminalizuotoje, nesaugioje aplinkoje ir skurde. Per visą nepriklausomybės laikotarpį nesugebėta išspręsti Kirtimų romų gyvenvietės  problemų. Jau prieš 25 metus romų organizacijos prašė legalizuoti gyvenvietėje stovinčius namus. Tai būtų suteikę taboro gyventojams tam tikros laisvės, bent jau teorinę galimybę parduoti savo sklypelį ir išvažiuoti gyventi kitur, jeigu to norėtų. Juk žmonės yra priversti gyventi Kirtimuose, nes jiems daugiau nėra kur pasidėti, jie neturi lėšų įsigyti būstą kitur.

Romų kultūroje tradicijos visur tokios pat, ar skiriasi priklausomai nuo šalies, kurioje romai gyvena?

Skirtumai nemaži. Negalime kalbėti apie romus kaip apie vieną tautą, išplitusią po visą pasaulį. Yra tam tikras bendras lingvistinis, kultūrinis pagrindas, kuris daro romus atpažįstamus įvairiose šalyse. Tačiau, kaip teigia dr. Vita Kontvainė, ,,romų grupės paprastai turi daugiau panašumų su daugumos visuomene šalyje, kurioje gyvena, nei su kitose šalyse gyvenančiais romais.“

Galų gale net ir romų etnonimai yra skirtingi, kai kurie romai save vadina romais, kiti  įsižeistų, jei juos taip pavadintum, pavyzdžiui, Sinti, gyvenantys Vokietijoje ar Olandijoje. Įvairovė egzistuoja, bet yra ir kultūrinis pagrindas, kuris visiems romams yra bendras, pavyzdžiui, ritualinės švaros ir užteršties sampratos, kurios reguliuoja santykius tarp lyčių ir santykius tarp romų ir ne romų.

Kaip skiriasi romų tradicijos šalyse, kuriose jiems aplinka draugiška ir kuriose – priešiška?

Pastebėjau, kad ten, kur yra didelis priešiškumas romų atžvilgiu, paprotinė teisė yra išlikusi archaiškesnė. Kai aplinka priešiška, romams yra labai svarbu išsaugoti solidarumą, laikytis vienas kito, ir paprotinė teisė tampa tuo pagrindu, kuris romus laiko išvien, bet kartu ir atskiria nuo daugumos. Susidaro tarsi užburtas ratas – priešiškai nusiteikusi visuomenė atstumia, tuomet ir patys romai gindamiesi atsiriboja nuo visuomenės. Kai išgyventi gali, tik pasikliaudamas saviškiais, tuomet tarpusavio solidarumas ir savųjų normų laikymasis tampa gyvybiškai svarbus. Tose visuomenėse, kuriose romų padėtis yra sąlyginai geresnė, paprotinės teisės ne taip griežtai laikomasi, į ją žiūrima lanksčiau. Lietuvą priskirčiau prie šalių, kuriose paprotinė teisė vis dar vaidina nepaprastai didelį vaidmenį romų gyvenime.

Romai vadinami klajokliais. Tai – stereotipas ar romų kultūros dalis?

Tai – prisitaikymas, tam tikra adaptacija prie ekonominių, socialinių, kultūrinių aplinkos sąlygų. Vėliau, kaip visada atsitinka su įsitvirtinusiais kultūros modeliais, jie tampa inkultūracijos dalimi, yra perduodami iš kartos į kartą, ir juos pasidaro sunku pakeisti. Tačiau šiandien, drįsčiau pajuokauti, lietuviai yra didesni klajokliai nei romai. Tarpukariu, kaip minėjau, romų „klajonių“ teritorija Lietuvoje buvo labai siaura, ne daugiau nei 100 km skersmens. Daugiau keliaudavo romų grupė, save vadinanti kelderariais arba kotliarais. Kai juos XIX a. antroje pusėje paleido iš vergovės Rumunijoje ir Moldavijoje, jie nukeliavo netgi iki Šiaurės Ir Pietų Amerikos. Yra duomenų, kad XIX a. pabaigoje jų būta ir Vilniuje.

Pasaulis modernėja ir liberalėja. Ar tai atsiliepia romų tradicijoms?

Akivaizdu, kad romų bendruomenė taip pat turi keistis, modernėti, juk ji yra mūsų visuomenės ir joje vykstančių permainų dalis. Tačiau, kaip jau minėjau, jei romai gyvena priešiškoje aplinkoje, jie yra labiau linkę laikytis savo tradicijų, kurios kartais kaip koks inkaras laiko bendruomenę vietoje ir neleidžia jai judėti į priekį. Pavyzdžiui, paprotys anksti ištekinti mergaites, kurios dėl to nebaigia mokslų, tampa nekonkurencingos darbo rinkoje, dėl išsilavinimo trūkumo negali suteikti tinkamos socialinės ar intelektualinės paramos savo vaikams, kurie vėlgi anksti pasitraukia iš mokyklos, ir taip sukasi tos pačios problemos iš kartos į kartą.

Apskritai, romų bendruomenėje vyrauja patriarchalinės normos, moterys turi paklusti vyrams ir užima žemesnę padėtį. Prieš keletą metų Lietuvoje viešėjusi garsi Olandijos Sinti romų lyderė Lalla Weiss per susitikimą su romais Romų visuomenės centre yra pareiškusi, kad jų situacija nepasikeis į gera, kol nepasikeis pačių romių moterų padėtis romų visuomenėje. Manau, ji yra teisi.

Teko stažuotis Vengrijoje, ir galiu prisipažinti, kad man, atvykusiai iš Lietuvos, romų jaunimo repo grupės koncertas populiarioje Budapešto koncertų salėje sukėlė tikrą kultūrinį šoką. Simfoninis orkestras sudarytas vien iš romų etninės kilmės muzikantų, romų lyderiai, laisvai kalbantys bent keliomis pagrindinėmis Europos kalbomis. Tai man tapo įrodymu, kad įmanoma išsaugoti etninį savitumą ir etninę tapatybę, surandant kitas, naujas jos išraiškos formas.

Kokias grėsmes matote romų kultūrai, kas turi įtakos tam?

Sinti romai dažnai pasisako prieš bendrinės rašytinės romų kalbos sukūrimą, kadangi jų tradicijos draudžia naudoti raštą, kurį gali perskaityti ne romai. Tačiau gyvename tokiais laikais, kai žodinė tradicija neužtikrina kultūros paveldo perdavimo. Neužfiksuotas, neįrašytas jis tiesiog išnyksta. Vienintelis būdas išsaugoti paveldą – jį fiksuoti ir leisti jam įgauti šiuolaikines formas.

Kalbant apie Lietuvą, manau, kad jau daug ką esame neatitaisomai praradę. Pavyzdžiui, senosios Lietuvos romų dainos, ištęstinės, nepaveiktos slaviškos melodikos. Jos nėra niekur užfiksuotos ir jau niekas jų neprisimena, tik senelių karta. Lietuvos muziejuose nerasime jokių ekspozicijų, skirtų romų kultūrai, nors tai yra etninė mažuma, šimtmečius gyvenusi Lietuvoje. Jei romai išsilavina, jie dažnai praranda ryšį su savo bendruomene ir kultūra. Nėra pakankamai daug išsilavinusių romų, kad jie pajėgtų modeliuoti ir bendruomenėje įtvirtinti alternatyvią šiuolaikiško romo ar romės tapatybę, atkuriančią ir naujai perkuriančią romų kultūrinį paveldą. Labai norėtųsi tikėti, kad tai kada nors įvyks.

Manoteisės.lt

Du translyčiai vaikinai – T.K. ir M.V. – Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė pareiškimą dėl lyties ir asmens kodo ištaisymo civilinės būklės aktų įrašuose be privalomojo chirurginės lyties keitimo operacijos reikalavimo. Pareiškėjai teigia, jog neegzistuojanti lyties keitimo procedūra Lietuvoje pažeidžia jų konstitucinę teisę į privataus gyvenimo apsaugą ir yra nesuderinama su tarptautiniais įsipareigojimais.

Pareiškėjai dar 2016 metų spalio mėnesį kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrių su prašymu ištaisyti lyties ir asmens kodo įrašus civilinės būklės aktuose, remiantis jų translytės tapatybės faktu.

Civilinės metrikacijos skyriaus specialistai prašymą atmetė, motyvuodami, jog Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra reglamentuojama lyties keitimo procedūra. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog pareiškėjai savo iniciatyva jau yra pradėję medicininę lyties keitimo procedūrą (t. y. psichiatrinė diagnozė, pakaitinė hormonų terapija ir krūtinės srities operacija), atsisakymas pakeisti asmens tapatybės dokumentus šiems asmenims užkerta kelią sėkmingai integruotis ekonominiame ir socialiniame šalies gyvenime. Kadangi pareiškėjų faktinė fizinė išvaizda neatitinka asmens tapatybės dokumentuose užfiksuotos lyties, jie susiduria su itin didelėmis kliūtimis įsidarbinant, įsigyjant prekes ir paslaugas, siekiant pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis.

Nors Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (straipsnis 2.27) įtvirtina asmens teisę medicininiu būdu pakeisti lytį, lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką turintis sureguliuoti atskiras įstatymas išlieka nepriimtas. 2007 metais Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) byloje L. prieš Lietuvą konstatavo kad ši teisinė spraga pažeidžia Konvencijos 8-ąjį straipsnį (t. y. teisė į privataus gyvenimo gerbimą). 2014 metais Europos Tarybos Ministrų komitetas bylai pritaikė sustiprintos priežiūros procedūrą, nes Lietuvos valdžios institucijos ir toliau nesivadovauja tarptautiniais standartais translyčių asmenų žmogaus teisių apsaugos srityje.

Šiuo metu translyčiai asmenys asmens tapatybės dokumentus gali pasikeisti tik teismo sprendimu po užsienyje atliktos chirurginės lyties keitimo operacijos, nors tokia procedūra nėra prieinama Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje. Kitais žodžiais tariant, Lietuvos valstybės savo translyčiams piliečiams kelia neįmanomus išpildyti reikalavimus, siekiant pasikeisti asmens tapatybės dokumentus.

„Tai ypatingai reikšmingas strateginio bylinėjimosi atvejis. Lietuvos valdžios institucijos jau 15 metų nesugeba sureguliuoti lyties pakeitimo sąlygų ir tvarkos. Translyčiai asmenys neturi kitos išeities kaip tik kreiptis į nacionalinius teismus“, – teigė Nacionalinės LGBT* teisių organizacijos LGL Žmogaus teisių politikos koordinatorius Tomas V. Raskevičius.

Pareiškimą parengė advokatės D. Gumbrevičiūtės profesinė bendrija „Invoco“, bendradarbiaudama su Nacionaline LGBT* teisių organizacija LGL.

Nacionalinės LGBT* teisių organizacijos LGL veiklos translyčių asmenų žmogaus teisių apsaugos srityje yra remiamos tarptautinių partnerių Transgender Europe (TGEU), fondo „Erinnerung, Verantwortung and Zukunft“ (EVZ) (Vokietija) ir Inter-LGBT (Prancūzija). Advokatės D. Gumbrevičiūtės profesinė bendrija „Invoco“ su šia byla susijusioms teisinėms paslaugoms taikė sumažintus įkainius.

Siekiant užtikrinti optimalią vaiko raidą, atsižvelgiant į jo asmens unikalumą ir ugdymosi poreikius, padedant pasirengti sėkmingai mokytis mokykloje, nuo šių mokslo metų Lietuvoje įvestas privalomas priešmokyklinis ugdymas.

Vilniaus Filaretų pradinės mokyklos mokytoja, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) absolventė Indrė Kušlytė, šiemet mokanti antrokus, paklausta, kiek įvestas privalomas priešmokyklinis ugdymas ateityje palengvins darbą su pirmokais, pripažįsta, jog jos auklėjamos klasės mokiniai atėjo su labai skirtingomis patirtimis: kai kurie turėjo labai stiprų priešmokyklinį ugdymą, o kai kurie to neturėjo visai. „Pačioje pradžioje buvo ypač sunku, kol pažinau kiekvieną ir galėjau prisitaikyti prie individualių gebėjimų. Todėl, iš vienos pusės, manau, kad privalomas priešmokyklinis ugdymas palengvins mokytojo darbą. Iš kitos pusės, kalbant konkrečiau, pavyzdžiui, apie skaitymą, sutinku su nuomone, jog turi ateiti laikas, kai vaikas pradeda pats domėtis raidėmis ir knygomis – viskas turi vykti natūraliai“, – sako pradinių klasių mokytoja. Ji įsitikinusi, kad aplinka turėtų vaiką skatinti domėtis raidėmis ir knygomis, o būsimą pradinuką visa tai turėtų supti ne tik ugdymo įstaigoje, bet ir namuose. „Vaikas natūraliai turėtų domėtis viskuo, kas yra aplinkui“, – kalba ji.

Siekdama sudominti mokinius, I. Kušlytė naudojasi įvairiomis edukacinėmis priemonėmis ir metodais, kad vaikams visos mokytojos pamokos ir temos būtų įdomios. Tačiau jos klasės mokinius labiausiai džiugina matematikos, pasaulio pažinimo, kūno kultūros ir dailės pamokos. Turbūt nekeista, nes būdama pradinukė ir pati mokytoja labiausiai mėgo matematikos pamokas. Dvyliktoje klasėje svarstydama, ką studijuoti, rinkosi tarp šokio, dailės ir technologijų mokytojų specialybių. „Tačiau džiaugiuosi pasirinkusi pradinį ugdymą, tai geriausias sprendimas. Čia sutelpa viskas ir dar daugiau. Taip pat man labiausiai patinka dirbti su pradinių klasių vaikais, bent kol kas neįsivaizduoju savęs, dirbančios su paaugliais“, – sako ji.

„Idėjų laboratorija“ ir darbas studijų metais

Studijuodama LEU I. Kušlytė buvo ne tik gabi, bet ir labai aktyvi studentė. Ji ėjo studentų mokslinio klubo „Idėjų laboratorija“ prezidentės pareigas. Ši veikla I. Kušlytei padėjo visapusiškai tobulėti, susikrauti nemažą praktinių žinių bagažą ateičiai. „Nuolat atlikdavome įvairių tyrimų, dalyvavome įvairiose konferencijose visoje Lietuvoje kaip klausytojos ir kaip pranešėjos, susipažinome su įdomiais žmonėmis, ne kartą kvietėmės savo srities profesionalų papasakoti apie savo darbą, organizavome renginius, veiklas vaikams ir dar daug visko – sunku net viską prisiminti. Tačiau visa sukaupta patirtis man padeda ir dabar“, – kalba ji ir džiaugiasi, jog dar jai studijuojant iniciatyvi dėstytoja Rita Makarskaitė-Petkevičienė įkūrė „Idėjų laboratoriją“.

Dar studijuodama ji įsidarbino vaikų darželyje ir trejus metus dirbo su ikimokyklinukais. Kadangi šie vaikai buvo 5–6 metų amžiaus, į klasę sugužėjus 6–7 metų amžiaus pirmokėliams labai didelio skirtumo ji sako nepajutusi. „Manau, kad darbinė patirtis darželyje man padėjo geriau suprasti, kokie vaikai ateina į mokyklą ir ko iš jų galima tikėtis, nors iš tiesų susirinko mokiniai, turintys labai skirtingų gebėjimų. Su abiem amžiaus grupėm buvo labai įdomu dirbti, kadangi tai amžius, kai vaikams dar viskas labai įdomu, jie laisvi ir kūrybiški, nebijo reikšti savo nuomonės, kas kažkodėl su amžiumi dažnai nuslopsta. Dėl pastarojo stengiuosi nesprausti vaikų į rėmus“, – sako I. Kušlytė.

Džiugina nuolatinis tobulėjimas ir aktyvus klasės tėvų bendruomenės indėlis

„Mano darbas man reiškia nuolatinį tobulėjimą, kūrimą, savęs realizaciją, bendravimą ir darbą su mūsų ateitimi, monotonijos nebuvimą, – kalba mokytoja ir pripažįsta, kad sunkiausia – atskirti darbą nuo laisvalaikio. – Aš tiesiog tuo gyvenu ir kartais pajaučiu, jog visko jau yra per daug.“ Tokiais atvejais ji skiria vieną dieną visiškam poilsiui ir atsitraukia nuo visų darbų.

Gana jauna pradėjusi pedagogės karjerą I. Kušlytė džiaugiasi, kad jokių problemų dėl savo amžiaus neturėjo. „Nors pradžioje, kol vieni kitų nepažinojome, žinoma, tėvai jaudinosi. Tačiau vėliau sulaukiau tik teigiamų atsiliepimų tiek iš tėvų, tiek iš vaikų. Tėvai vertina mano entuziazmą ir iniciatyvas man dirbant su jų vaikais“, – džiaugiasi ji.

Mokytoją jos darbe labiausiai džiugina klasės bendruomenė: „Ji yra tiesiog puiki. Labai džiaugiuosi, jog tėvai aktyviai įsitraukia ne tik į ugdymo procesą, bet ir padeda organizuoti ekskursijas, renginius, puošti klasę ir panašiai. Visa bendra veikla stiprina tarpusavio ryšius, tai teigiamai veikia ir vaikus.“ Tad ir kitų mokinių tėveliams, neseniai išleidusiems savo atžalas į pradines mokyklas, pradinių klasių mokytoja I. Kušlytė rekomenduoja kiek įmanoma daugiau įsitraukti į ugdymo procesą.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Andrius Kubilius kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį, švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos Prezidentą prof. habil. dr. Juozą Augutį, Vilniaus universiteto rektorių prof. Artūrą Žukauską ir Kauno technologijos universiteto rektorių Petrą Baršauską, siūlydamas nustatyti, kad stojant į aukštąsias mokyklas papildomi balai būtų skiriami ir už užsienio kalbų mokėjimą (skiriant iki 0.5 balo). Tai sudarytų palankias galimybes tautinių bendrijų jaunuoliams, baigusiems lietuviškas ar tautinių bendrijų mokyklas, studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose ir gauti papildomus balus už tinkamas savo gimtosios kalbos (lenkų, rusų, žydų, baltarusių ir t.t.) žinias.

Kaip žinome, praėjusių metų pabaigoje Seime sukurta Seimo narių „Gegužės 3-ios“ grupė, vienijanti Seimo narius, kuriems rūpi, kad Lietuvoje būtų įgyvendinama efektyvi tautinių bendrijų politika, ypatingą dėmesį skiriant Vilniaus regiono problematikai. Viename iš pirmųjų grupės pasitarimų kaip tik ir buvo aptarta tautinių bendrijų švietimo situacija.

„Nors tautinių bendrijų jaunimui yra sudarytos ypač palankios sąlygos įgyti vidurinį išsilavinimą mokyklose, kuriose dauguma dalykų yra dėstoma jų gimtąja kalba, tačiau nemažai jų mokosi lietuviškose mokyklose. Įgiję vidurinį išsilavinimą, daugelis iš jų sėkmingai studijuoja Lietuvos aukštosiose mokyklose, nors nemažai jų išvyksta studijuoti ir į kaimyninę Lenkiją, kur baigia studijas ir daugelis jų pasilieka dirbti bei gyventi. Tai neleidžia sustiprėti Lietuvoje pasilikusiam tautinių bendrijų inteligentiškajam, aukštą išsilavinimą įgijusiam sluoksniui, dėl ko nukenčia ir šių bendrijų veikla bei jų galimybė efektyviai atstovauti savo bendrijų interesus valstybinėse institucijose bei visuomenės gyvenime“, – sako vienas iš grupės steigėjų A. Kubilius.

„Gegužės 3-ios“ grupės nariai įsitikinę, kad Lietuvos visuomenei būtų naudinga, jeigu kiek galima daugiau tautinių bendrijų jaunuolių turėtų palankias galimybes studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Lygiai taip pat papildomais balais turėtų būti vertinamos bet kokių užsienio kalbų žinios, kas skatintų jaunuolius Lietuvoje dar aktyviau mokytis skandinavų, ispanų, kinų ar japonų kalbų.

Toks užsienio kalbų žinių vertinimas turėtų atitikti tarptautinius standartus ir Tarptautinių užsienio kalbų egzaminų įvertinimų įskaitymo tvarkos aprašo reikalavimus.

Kaip žinome, šiuo metu stojantieji į universitetus yra vertinami pagal tvarką, kuri yra nustatoma pagal švietimo ir mokslo ministro įsakymu tvirtinamą Geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo atitinkamais metais tvarkos aprašą bei pagal atitinkamas pačių universitetų pasitvirtintas taisykles, kurios nustato minimalius reikalavimus ir konkursinio balo skaičiavimo metodiką.

Šie teisės aktai nustato, kaip skaičiuojami konkursiniai balai, kuriais pirmiausia vertinami atitinkami valstybiniai brandos egzaminai, įskaitant lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos ir užsienio kalbos (anglų, vokiečių arba prancūzų) egzaminus, o prie šių pridedami ir papildomi balai, kuriais įvertinamos kitos vertingos stojančiųjų savybės.

„Esame įsitikinę, kad kalbų žinojimas XXI amžiuje tampa dideliu privalumu. Gebėjimas pažinti pasaulį, susikalbėti kitose šalyse, bendrauti su vartotojais tos šalies kalba tampa labai svarbiu profesiniu privalumu. Jau ir šiandien daugelis Lietuvoje veikiančių stambių tarptautinių korporacijų, samdydami darbuotojus, kaip didelį privalumą vertina ne tik tradicinių europietiškų kalbų (anglų, vokiečių, prancūzų) žinias, bet ir specifinių kalbų: lenkų, rusų, kinų ar japonų žinojimą. Tokie gebėjimai lengviausiai ir geriausiai vystomi ir įtvirtinami mokykliniame amžiuje, ir tokius gebėjimus turėtų vertinti tiek mūsų visuomenė, tiek ir mūsų aukštosios mokyklos, – pažymi A. Kubilius. – Pademonstruodami, kad mūsų aukštosios mokyklos tai pripažįsta savo vertinimo taisyklėse, paskatintume jaunimą į užsienio kalbų žinias investuoti savo laiką ir energiją. Kartu tai būtų reikšmingas žingsnis įgyvendinant plačią valstybinę tautinių bendrijų politikos programą, kurios vienas iš tikslų – sudaryti palankias sąlygas tautinių bendrijų atstovams siekti tinkamo ir kokybiško išsilavinimo Lietuvoje“.

Kažkada iš miesto nemokamai patalpas gavę, bet jokios miestui ar miestiečiams naudingos veiklos nedarančios organizacijos ir įstaigos turėtų sunerimti. Kauno miesto savivaldybė peržiūri visas nemokamai suteiktų patalpų sutartis.

Pasak Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Gintaro Petrausko, organizacijos, vykdančios prasmingą ir miestui reikalingą veiklą, gali būti ramios – jos ir toliau sulauks Kauno pagalbos.

„Atradome daug atvejų, kuomet nežinia kodėl miestui priklausančias patalpas gavusios, bet iš esmės verslu užsiimančios įstaigos miestiečiams priklausančiu turtu naudojasi nemokamai. Tai yra nesuprantama ir neleistina. Šiuo metu peržiūrime ir analizuojame visas savivaldybės kada nors pasirašytas sutartis“, – teigė G. Petrauskas.

Pasak jo, visos organizacijos, kurios negalės pagrįsti savo veiklos naudingumo miestui ir miestiečiams, turės išsikraustyti iš patalpų arba jas nuomotis. G. Petrausko teigimu, miestas ir toliau padės visoms organizacijoms, įstaigoms ir asociacijoms, kurios realiai prisideda prie miesto ir miestiečių problemų sprendimo.

Pateikė pavyzdį

G. Petrausko teigimu, Kauno savivaldybė siekia užtikrinti kokybiškų viešųjų paslaugų teikimą miestiečiams, todėl nevyriausybinio sektoriaus organizacijoms turi būti suteiktos kokybiškos patalpos. Tiesa, jau dabar yra žinoma tokių organizacijų, kurios veikia netinkamose ir apleistose patalpose, todėl savivaldybė siūlys joms persikelti į naujas ir geresnes patalpas.

„Pavyzdžiui, A. Juozapavičiaus prospekte įsikūrusios trys nevyriausybinės organizacijos. Tos patalpos yra avarinės būklės name. Todėl miestas šioms organizacijoms pasiūlys kur kas geresnes, sutvarkytas patalpas kitoje miesto vietoje“, – realų pavyzdį pateikė G. Petrauskas.

Visą atsilaisvinusį nekilnojamąjį turtą Kauno savivaldybė ketina sutvarkyti ir parduoti viešame aukcione, o gautus pinigus investuoti į mokyklų, darželių, gatvių ir kitų miestiečiams svarbių objektų ir paslaugų tobulinimą. Šiuo metu yra apie 140 organizacijų, kurios nemokamai naudojasi Kauno savivaldybei priklausančiomis patalpomis pagal panaudos sutartį.

Praėjus šventiniam, kalėdinių komedijų perpildytam laikotarpiui, kino industrija grįžta į įprastą ritmą. Todėl didžiuosiuose ekranuose vėl netrūks dramos, veiksmo ir siaubo. Pažvelkime į sausį pasirodysiančius laukiamiausias filmus iš JAV, Rusijos ir Lietuvos.

Viena pirmųjų šių metų premjerų „Patriotų diena” (angl. Patriots Day) nukels į siaubingus 2013-ųjų įvykius, kuomet Bostono maratono metu buvo susprogdintos dvi savadarbės bombos. Nors tragedija sukrėtė miesto gyventojus, jie nepasidavė ir ėmėsi masinės kaltųjų medžioklės. Nelengvos užduoties kalbėti šiomis dienomis vis dar skaudžia tema ėmėsi režisierius Peter Berg, į komandą jau trečią kartą pasikvietęs ir pagrindinį vaidmenį skyręs aktoriui Mark Wahlberg: jų duetą lietuvių žiūrovai jau matė filmuose „Išlikęs gyvas” (angl. Lone Survivor) bei „Liepsnojantis Horizontas” (angl. Deelwater Horizon).

Istorinių dramų mėgėjus į kino teatrus sukvies nuotykių drama „Vikingas“, nukelianti į tamsųjį dešimtą šios eros amžių. Mirus Kijevo Rusios suvienytojui, tarp jo palikuonių prasideda mirtį nešančios kovos dėl sosto. Kinomanų dėmesį patrauks ne tik veiksmo nestokojantis siužetas, bet ir įspūdingos dekoracijos bei Rusijos gamtos vaizdai. Brangiausių praėjusių metų rusų filmą režisavo lietuvių žiūrovams puikiai pažįstamas Andrejus Kravčiukas.

Daugiau kino naujienų, pavyzdžiui, kieno vardo nevalia ištarti sausio 13-ąją, kaip lietuvių drama „Amžinai kartu” buvo įvertinta pasaulyje ir koks filmas sugebėjo pritraukti tokias žvaigždes kaip Will Smith, Keira Knightley ir Edward Norton, galite sužinoti pažiūrėję  „Kino DNR” vaizdo reportažą.

Taip pat skaitykite: KINO DNR: Naujausi kino filmai pasirodysiantys šventiniu laikotarpiu [VIDEO]

Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) tradiciškai kviečia 11–12 klasių moksleivius į „Jaunojo pedagogo akademiją“ (JPA). Moksleiviai geriau pažins pedagogo profesiją, ugdysis lyderystės, bendravimo, komandinio darbo ir organizacinius įgūdžius.

Kasmetinė JPA sukviečia gabiausius moksleivius „pasimatuoti“ pedagogo profesiją ir suteikia galimybę sužinoti apie studijas LEU. JPA ypač svarbi siekiant atskleisti pedagogo profesijos patrauklumą, skatinant moksleivius rinktis itin svarbų visuomenei pedagogo karjeros kelią.

2014 m. pirmą kartą surengus JPA ir sėkmingai ją įgyvendinus, nuspręsta kasmet kviesti Lietuvos moksleivius visą savaitę būti universiteto dalimi. Akademijos dalyviai ne tik susipažįsta su pedagogo darbo subtilybėmis, bet ir ugdosi šiai profesijai reikalingus įgūdžius. Čia moksleiviai turi galimybę pasijausti tikrais studentais, nes visą savaitę gyvena bendrabučiuose, vaikšto į paskaitas, bendrauja su dėstytojais, studentais ir kitais bendraminčiais, kurie planuoja rinktis pedagogines studijas.

Norinčiųjų dalyvauti pirmojoje JPA skaičius buvo didelis, tad kitais metais jau buvo rengiamos trys sesijos, kurios trunka po penkias dienas. Šiemet planuojamas dar didesnis konkursas, kuris leis atrinkti tik labiausiai motyvuotus ir geriausiai besimokančius mokinius.

Pastebima, kad sudalyvavę JPA ir „pasimatavę“ pedagogo profesiją ne mažiau kaip du trečdaliai JPA dalyvių pasirenka studijas LEU. Akademijos dalyviai teigia, kad būtent dalyvavimas šiame renginyje lemia jų sprendimą pasirinkti studijas LEU.

Akademijos dalyviai susiduria su įvairiais iššūkiais ir smagiomis veiklomis, čia jiems paruošta įvairių kūrybinių veiklų, aktyvių paskaitų ir vakaronių su studentais, susitikimų su dėstytojais, kurie supažindina su konkrečių studijų programų turiniu. Taip pat moksleiviai turi galimybę praktiškai išbandyti įvairius dėstymo metodus, įgyti konkrečioms studijų programoms reikalingų profesinių veiklos įgūdžių.

Šiais metais vyks trys JPA sesijos skirtingomis studijų sritimis besidomintiems moksleiviams.

Socialinių mokslų sesija vyks 2017 m. vasario 6–10 d. (dokumentus reikia pateikti iki 2017 m. sausio 31 d. 16 val.).

Humanitarinių mokslų sesija vyks 2017 m. vasario 20–24 d. (dokumentus reikia pateikti iki 2017 m. vasario 14 d. 16 val.).

Gamtos, matematikos, technologijų ir sporto mokslų sesija vyks 2017 m. vasario 27–kovo 3 d. (dokumentus reikia pateikti iki 2017 m. vasario 21 d. 16 val.).

                                                                        Organizatorių archyvo nuotr.

Norintys dalyvauti JPA turi užpildyti dokumentų formas ir jas atsiųsti el. p. jaunieji.pedagogai@leu.lt. Dokumentų formas galima rasti LEU interneto svetainėje adresu www.leu.lt/jpa.

Visi kandidatai bus informuoti, ar tapo JPA dalyviais. Dvidešimt atrinktųjų gaus tolesnę informaciją apie renginį. Mokinys turi teisę pateikti paraiškas į visas tris akademijos sesijas, tačiau dalyvauti gali tik vienoje.

Visi akademijos dalyviai gaus „Jaunojo pedagogo“ diplomus. Dalyvavimas yra nemokamas.

Daugiau informacijos galite rasti LEU interneto svetainėje adresu www.leu.lt/jpa arba feisbuko paskyroje „LEU Jaunojo pedagogo akademija“.

Kontaktai: el. p. jaunieji.pedagogai@leu.lt, tel. (8 5) 275 1410, mob. 8 602 04 383.

Kauno technologijos universiteto (KTU) ekonomistų, atlikusių ekspertinę Lietuvos lošimų rinkos analizę, teigimu, jų atliktoji studija yra vienas iš nedaugelio bandymų objektyviai atvaizduoti daugialypį Lietuvos lošimų rinkos poveikį ekonomikai ir socialiniam gyvenimui.

Pasak KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) profesoriaus Ryčio Krušinsko, nors pasaulyje azartiniai lošimai yra viena specifinio verslo rūšių, (beje, augančių), Lietuvoje ji nepagrįstai „demonizuojama“, viešumoje pabrėžiant dažniausiai tik neigiamus šio verslo aspektus, ir nuošalyje paliekant teigiamus.

Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos užsakymu KTU ekonomistų atlikta „Socialinio ir ekonominio lošimų rinkos poveikio Lietuvoje studija“ yra pirmasis tokio pobūdžio tyrimas, prie kurio dirbo penkių žmonių komanda. Studijoje vertinama esamos lošimų rinkos situacija Lietuvoje, ji lyginama su pagrindinėmis tendencijomis, vyraujančiomis lošimų sektoriuje Europoje. Studijoje yra analizuojama politinė ir teisinė Lietuvos lošimų rinkos aplinka, aprašomos institucijos, vykdančios lošimų ir loterijų veiklos priežiūrą. Taip pat, siekiant įvertinti galimas sektoriaus vystymosi tendencijas mūsų šalyje, yra apibendrinama naujausia informacija apie rinkos dydį, struktūrą, rinkos dalyvių finansinį pajėgumą.

„Daugumoje Vakarų valstybių azartiniai lošimai yra laikomi viena iš laisvalaikio praleidimo formų. Ji tampa rizikinga tik tada, kai žmogus turi polinkį į priklausomybę“, – teigia viena studijos autorių tyrėja Agnė Gadeikienė.

Informacijos apie tikrąją lošimų rinkos situaciją šalyje – trūksta

Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos užsakymu nepriklausomų ekspertų – KTU tyrėjų – atlikta lošimų rinkos studija parodė, jog duomenų apie realią lošimų rinkos situaciją Lietuvoje trūksta.

„Nėra įdiegta stebėsenos priemonių, kad būtų galima matuoti azartinių lošimų mastą, visuomenės požiūrį į lošimą, jo sukeliamų problemų lygį. Nėra matuojamas lošimų paplitimas, nėra kaupiama priklausomybių nuo lošimų atvejų statistika“, – vardija viena iš studijos tyrėjų Agnė Gadeikienė.

R. Krušinsko teigimu, paradoksalu tai, kad nesant pakankamai prieinamų duomenų, situacija iš anksto nupiešiama neigiamai.

„Neadekvatus lošimų verslo pateikimas tarsi leidžia suprasti, jog lošimų poveikis visuomenei yra tokio paties masto, kaip alkoholizmo ar emigracijos, nors tai yra labai toli nuo tiesos. Tam, kad Lietuvoje galėtume kalbėti apie racionalius ekonominius ir reguliavimo sprendimus, reikia juos grįsti objektyvia informacija, o ne išankstinėmis nuostatomis. Kai tokia informacija neprieinama, kyla klausimas, kam reikalinga ir kam naudinga ją dažniausiai neigiamai interpretuoti“, – svarsto profesorius R. Krušinskas, KTU EVF Finansų katedros vedėjas.

Pasak jo, yra nemažai laisvalaikio veiklų, pavyzdžiui vandens slidžių sportas, kurios yra rizikingos, suteikia adrenalino, vadinasi, gali sukelti ir priklausomybę, o į įrangos įsigijimą ar nuomą tenka nemažai investuoti.

Lošimų rinkos reguliavimas – vienas iš svarbių iššūkių valstybei

„Daugelyje Vakarų Europos valstybių griežčiau reguliuojamos pačios rizikingiausios lošimų paslaugos, kurias dažniausiai teikia lošimo namai (kazino). To priežastis: statymų ir laimėjimų dydžiai lošimo namuose neribojami, o rezultatas – labai greitas. Todėl pastebima tendencija – kuo valstybė labiau išsivysčiusi, turinti gilias šios srities tradicijas, tuo lošimo namų (kazino) skaičius jose yra mažesnis. Reguliuojant ne tokius rizikingus lošimus pasirenkamas liberalesnis modelis, kai tam tikru lygmeniu ribojami lošimų parametrai, tačiau prieiga prie tokių lošimų yra paprastesnė“, – teigia A. Gadeikienė.

Europos valstybės pasirenka skirtingas azartinių lošimų reguliavimo sistemas, tačiau iš esmės tai – valstybės monopolija arba licencijavimas. Manoma, kad monopolinė azartinių lošimų reguliavimo sistema verslui mažina galimybes vystytis ir konkuruoti. Be to, kai kurių mokslininkų teigimu, ji gali skatinti nelegalių lošimų rinkos augimą.

Pasak KTU EVF profesorės Daivos Dumčiuvienės, Europos Komisija azartinius lošimus priskiria paslaugų sektoriui, kurio veikimo principas yra grindžiamas laisve steigtis ir teikti paslaugas. Nacionalinės reguliavimo sistemos turi atitikti ES teisę, nors valstybėms narėms suteikiama laisvė nustatyti su azartiniais lošimais susijusius tikslus.

„Pastaruoju metu internetiniai lošimai tampa aktualūs dėl jų tarpvalstybinio pobūdžio bei technologinių galimybių plėtros. Dėl šios priežasties Europos Sąjungoje įvardinami aktualūs klausimai, skatinamas tarptautinis institucijų bendradarbiavimas“, – teigia D. Dumčiuvienė.

Loterijos – pats nuostolingiausias azartinis lošimas žmogui

Profesorė D. Dumčiuvienė ragina atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvoje visų rūšių azartinių lošimų veikla reglamentuojama tais pačiais teisės aktais, neatsižvelgiant į didesnę prasilošimo riziką bei pavojingumą socialine ir sveikatos prasme: „Nors pasaulyje loterijos laikomos viena iš azartinių lošimų rūšių, Lietuvoje jos nėra įstatymiškai priskirtos azartiniams lošimams, todėl, matomai, joms nėra taikomi iš esmės jokie papildomi reikalavimai.“

Pasak tyrėjos Rasos Norvaišienės, būtent per visuomenės požiūrį į loterijas bei rinkos reguliavimo trūkumą šioje srityje, atsiskleidžia neadekvatus lošimų rinkos vertinimas mūsų šalyje – loterijos bilietų galima įsigyti bet kur, neribojamas šių paslaugų vartotojų amžiaus; juos net ir nuolat perkantys žmonės nelaikomi turintys priklausomybę. Tačiau, iš tiesų, žiūrint iš vartotojo požiūrio taško, būtent loterijos lošėjai gauna pačią mažiausią finansinę grąžą iš savo investicijų.

„Tik 50 proc. loterijose surenkamų pajamų skiriama išlošimo fondui, kai, tuo tarpu, lošiant A kategorijos automatais laimėjimams realiai skiriama 76 proc. surinktų pajamų, iš B kategorijos automatų pajamų išlošimams grįžta 83 proc., o lažybose – beveik 94 proc.“, – teigia R. Norvaišienė.

Be to, mokslininkė atkreipia dėmesį, kad loterijos Lietuvoje valdomos galimai monopolisto, užimančio ženklią rinkos dalį, t.y. daugiau nei 90 proc. Nuo jo gautų pajamų skiriami 8 proc. labdarai yra menka dalis, ypač palyginus su kitomis ES šalimis, kur visuomeniniams projektams, sporto, kultūros ir kitų visuomenei svarbių sričių rėmimui loterijų organizatoriai skiria vidutiniškai 28 proc. pajamų.

Iš Baltijos valstybių – Lietuvoje lošimų rinka mažiausia ir nuosaikiausia

Pasak tyrėjų, Rytų Europos šalys pakankamai skiriasi savo vykdoma lošimų reguliavimo politika. Tarpusavyje skiriasi ir Baltijos šalių lošimų rinkos.

Pavyzdžiui, Latvijoje veikia 5 kazino, Lietuvoje – 18. Latvijoje veikia 320 lošimo automatų salonų, ir tai yra beveik dvigubai daugiau nei Lietuvoje, tačiau lažybų punktų čia daug mažiau nei Lietuvoje: 42 palyginti su 168. Nei Estijoje, nei Latvijoje nėra riboto laimėjimo, arba B kategorijos, lošimų automatų; Estijoje lošimų automatų salonai prilyginami kazino, kurių šioje šalyje yra apie 60. Ženklūs skirtumai tarp Latvijos ir Lietuvos pastebimi ir analizuojant lošimų automatų skaičių: 2016 m. pradžioje Latvijoje veikė 8701 A kategorijos lošimų automatų, o Lietuvoje A ir B kategorijos lošimų automatų veikė daugiau nei dvigubai mažiau (4239) (Lošimų priežiūros tarnybos duomenys).

Turinti didžiausią gyventojų skaičių iš trijų Baltijos valstybių, Lietuvos lošimų rinka yra ne tik mažiausia, tačiau ir nuosaikiausia: turime ir mažesnį skaičių lošimo automatų, ir dalis jų yra B kategorijos – riboto laimėjimo.

Lietuviai lošimams išleidžia ženkliai mažiau nei kitos šalys

KTU ekonomistų atlikta studija parodė, jog po 2008-2009 metų krizės daugelis Europos ir kitų regionų valstybių azartinių lošimų rinką pradėjo traktuoti kaip vertingą pajamų šaltinį, kuris skatina ekonomikos vystymąsi ir leidžia gauti nemažas pajamas iš surenkamų mokesčių.

„Tose šalyse, kuriose azartiniai lošimai yra įprasta laisvalaikio praleidimo forma, į ją žiūrima kaip į normalią verslo rūšį, kuri į šalį pritraukia turistus, plečia laisvalaikio paslaugų spektrą, sukuria papildomas darbo vietas“, – teigia profesorius R. Krušinskas.

Pasak R. Norvaišienės, lietuviai gerokai atsilieka pagal azartiniams lošimams išleidžiamus pinigus: „Per metus vienam asmeniui tenkanti suma siekia 27-30 eurų, tuo tarpu ES šalyse ši suma vidutiniškai yra 187 eurai, o tokiose valstybėse, kaip Jungtinė Karalystė, Norvegija, Italija, Malta, Suomija, Airija, vieno suaugusiojo vidutinės išlaidos azartiniams lošimams viršija 400 Eurų.“

Docentė primena, jog neretai, diskutuojant apie azartinių lošimų ir loterijų verslą, pamirštamas tas faktas, kad iš jo yra remiamos sporto, kultūros, švietimo, sveikatos ir kitos visuomenei svarbios sritys.

INFOGRAFIKAI

Gyventojų išlaidos lošimams Lietuvoje ir Europoje

Gyventojų lošimams išleidžiamos sumos skirtingose šalyse

Švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės teigimu, Kaune planuojamas nacionalinis mokslo ir inovacijų centras „Mokslo sala“ turi tapti regioninės reikšmės projektu.

„Esu tikra, kad tikrai rasite, kaip pritraukti investuotojų, verslo atstovų, kad „Mokslo sala“ būtų ne tik Kauno ir net ne Lietuvos, o regioninės reikšmės projektas“, – sakė su Kauno meru ir jo komanda susitikusi švietimo ir mokslo ministrė.

Susitikimo metu Kauno vicemeras Povilas Mačiulis priminė, kad „Mokslo salos“ konkursas, kuris surengtas su Londono konsultacijų kompanija „Malcom Reading Consultant“, buvo pirmas tokio pobūdžio architektūrinis konkursas Lietuvoje, sulaukęs tiek dėmesio iš viso pasaulio architektų.

„Mokslo salos“ architektūrinio konkurso nugalėtojais tapo Ispanijos ir Australijos architektų studija „SMAR Architecture studio“, su kuria tikimasi užbaigti derybas dar iki šių metų kovo mėnesio. Deryboms susiklosčius sėkmingai, bus pasirašoma sutartis, o architektų biuras pradės rengti techninį projektą. Planuojama, kad mokslo populiarinimo centras taps tikru traukos centru ne tik lietuviams, bet ir svečiams iš užsienio ir tokį objektą Kaune per metus aplankys per 300 tūkst. žmonių.

Skaičiuojama, jog mokslo centras Kauno Nemuno saloje užims 9 tūkst. kvadratinių metrų plotą. Preliminari viso projekto vertė siekia 23 mln. eurų. Dar papildomi  5 mln. eurų bus skirti iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų mokslo parko

ĮSPĖJIMAS! Šis straipsnis neskirtas jaunesniems kaip 18 metų skaitytojams.

„Žmonės gali tapti apsėsti savo visuomet ištikimais bei pamaloninančiais sekso robotais – meilužiais,” – perspėja specialistai.

Rodos, kad mokslininkai šiais metais nenuilstamai dirbo siekdami sumažinti žmonių bendravimą beveik visose srityse, nuo picos pristatymo iki kelionės Uber ir štai dabar realistiškos sekso mašinos nėra toli nuo tikrovės. Deja, specialistai sekso su robotais industrijoje baiminasi, kad mylėtis su automatizuotais prietaisais bus taip gera, kad tai sugadins žmonių gyvenimus.

Robotikos ekspertai ir sekso terapeutai yra sunerimę, kad ateities Ex Machina stiliaus lytinio santykiavimo humanoidai, kurie yra pasiruošę įgyvendinti kiekvieną mūsų poreikį, gali paversti minias į priklausomus nuo sekso maniakus – žmonėms gali būti sunku sustoti santykiauti su aukštos kokybės kūniškus malonumus teikiančiais prietaisais ir netgi atsiskirti nuo šių lėlių.

„Sekso robotai visada būtų prieinami ir niekada negalėtų pasakyti ne, taigi priklausomybės gelėtų lengvai didėti,” laikraščiui Daily Star pasakojo Kirkwoodo koledže dirbantis robotikos tyrinėtojas Joelis Snellas. „Žmonės gali tapti apsėsti savo visuomet ištikimais bei pamaloninančiais sekso robotais meilužiais. Žmonės neabejotinai pertvarkys savo gyvenimus, kad galėtų prisitaikyti prie šių priklausomybių.”

Sunku pagalvoti, kad kišant savo lytinį organą į neįtikėtinai įmantrią masturbavimosi mašiną gali iš tiesų būti žalinga visuomenei dideliu mastu, bet Snello teiginys galbūt turi prasmės.

„Sexas su robotais gali tapti geresnis nei su žmonėmis,” jis prideda. “Kaip ir daugelis kitų technologijų, kurios pakeitė žmogaus pastangas, robotai galėtų pranokti žmogaus metodiką.”

Sekantis logiškas klausimas būtų: Ar kada nors bus įmanoma vesti savo sekso robotą? 

Kadangi ateitis kurioje kiekvienas norintis galės įsigyti nuosavą sekso robotą jau visai ne už kalnų, įdomu įmanoma nusivesti juos  prie altoriaus? 

Sekso robotai netrukus bus parduodami visame pasaulyje, tad kai kurie ekspertai pranašauja, kad mylėtis su panašiais į žmones robotais atrodys normalu jau po dviejų metų. Erotinėms technologijoms tobulėjant lėlės turės pulsą, panašią į gyvą šiltą odą, turės panašią į žmogaus išvaizdą ir asmenybės bruožus.

Tai gali skambėti kvailai, bet mokslininkai rimtai galvoja apie robotų teisių klausimą. Daugelis žymių mokslininkų pranašauja, kad tai tik dešimtmečių klausimas kada robotai bus pajėgūs atlaikyti pokalbius, turėti emocijas ir priimti sprendimus. Taigi, kaip dėl žmogaus ir roboto vestuvių? Tai buvo Daktaro Levio paskaitos tema naujame meilės ir sekso su robotais kongrese Goldsmite, Londono universitete.

Dirbtinio intelekto ekspertas sako: „Asmuo, turintis vieną dirbtinę galūnę yra žmogus, kaip ir kažkas turintis dvi, tris ar keturias.“ „Taip pat ir asmuo, turintis dirbtinę širdį yra nemažiau panašus į žmogų. Taigi, kas jeigu kažkas turėtų ir dirbitines smegenis?“

„Mokslas gali tapti pajėgus sukurti mašinas, kurios turėtų savarankiško žmogaus teises.“ Daktaras Levis pranašauja, kad žmonių ir robotų vestuvės ilgainiui taps legalios. Jis sulygino tai su skirtingų rasių Amerikoje santuokomis, bei gėjų santuokomis, apie ką buvo kalbama visame pasaulyje.

Jis sako: „Iki 1967 kai kurios Jungtinės Amerijos valstijos vis dar drausdavo santuokas tarp skirtingų rasių žmonių.“ „Tada gėjų ir lesbiečių santykiai ilgainiui tapo legalūs JAV ir tai labai stebina, kad gėjai ir lesbietės išsireikalavo daugiau.“

Taip pat skaitykite: Sekso lėlės pasižyminčios dirbtiniu intelektu gali tapti realybe (N-18)

Daktaras Levis teigia, kad bus nemažai religinės opozicijos priešpriešos robotų ir žmonių santuokos idėjai: „Aš įtariu, kad dauguma žmonių, kurie dalyvaus robotų santuokos debatuose ginčysis, kad santuoka gali būti tik tarp dviejų žmonių.“ „Bet kiek as žinau, niekur Biblijoje nėra parašyta, kad santuoka turi būti tik tarp dviejų žmonių.“ „Nematau priežasties kodėl sąžiningas, ištikimas robotas negalėtų dalyvauti vaiko auklėjime.“ „Jeigu robotas norėtų susituokti dėl to kaip jis pasielgė, tai kodėl mes neturėtumėme priimti tai teigiamai?“ Jis tęsė: „Yra sunku paneigti, kad ateities robotai nebus pajėgūs nuspręsti ar nori susituokti.“ „Kai naujovės ateina taip greitai ir jų tiek daug, mes esame priversti spręsti kokie bus žmogaus ir roboto santykiai.“

Seksas su robotais jau ne už kalnų. Kai meilė ir seksas su robotais taps vis labiau įprastas dalykas, mes turėsime susitaikyti su robotų santuokos realia galimybe. Kai jie galės elgtis kaip mūsų draugai, kodėl neišplėtus viso to iki santuokos?

Taip pat skaitykite: Šokiruojantis pranešimas: iki 2050 metų seksas su robotais bus populiaresnis už seksą su žmonėmis (N-18)

Prieš 30 metų atrodė, kad Leonardo Coheno įrašų karjera buvo beveik baigta. Jo įrašų kompanija net nenorėjo išleisti jo paskutiniojo albumo (nepaisant nedidelės dainos “Hallelujah” buvimo), ir kai jie nenoriai tai galų gale padarė, albumas net nepateko į Billboard 200. Rodėsi, kad jis susitaikė su likimu dainuoti senas klasikos dainas kaip “Suzanne” ir “Famous Blue Raincoat” mažose teatro salėse visą likusį gyvenimą. Tada išėjo 1988-ųjų I’m Your Man albumas, kuris buvo pripildytas naujais šedevrais “First We Take Manhattan” ir “Tower of Song.” Šios dainos skambėjo visiškai kitaip nei jo buvusios dainos, ar bet kas kitas muzikoje šiuo atžvilgiu.

Tai buvo nuostabi, kūrybinga atgimimo pradžia, kuri tęsėsi iki pat jo mirties. Žurnalas „Rolling Stone“ paprašė savo skaitytojų išrinkti geriausias Coheno dainas per pastaruosius 30 metų. Štai apklausos rezultatai:

10. “In My Secret Life”

2001-ųjų Spalio mėnesį Jay-Z, Alicia Keys, Nickelback, Linkin Park ir Staind visi išleido albumus, kurie buvo netoli Billboard 200 viršūnės. Labai nedaug žmonių industrijoje galvojo apie Leonardą Coheną, bet tą mėnesį jis tyliai sugrįžo iš sau priskirtos devynerių metų tremties su Ten New Songs albumu. Niūrus, verčiantis susimąstyti albumas startuoja su “My Secret Life,” iš esmės dueto daina su savo pritariančia dainininke Sharon Robinson, kuri yra kiekvienos albumo dainos bendraautorė. Tik didžiausi Coheno gerbėjai žinojo, kad toks albumas egzistuoja, bet “In My Secret Life” įgijo naują gyvenimą Grand Ture nuo 2008 iki 2013, kur daina buvo reguliari pasirodymo dalis. Kiekvieną naktį Cohenas ir Robinson sujungdavo savo balsus šioje dainoje, sukurdami absoliučią magiją.

9. “Democracy”

Leonardas Cohenas nerašė daug politinių dainų, bet Berlyno Sienos griūtis ir studentų demonstracijos Tiananmenio aikštėje beveik tuo pačiu metu įkvėpė jį pakelti savo rašiklį. “Visi džiūgavo,” jis sakė. “Aš maniau, kad taip euforiška, saldu nebus” Jis sufokusavo savo dainą į Ameriką. “Čia yra vieta, kur rasės užsipuola viena kitą, skirtingos klasės, lytys, kur net seksualinės orientacijos susikerta,” jis sakė. “Tai yra tikra demokratijos labaratorija.” Daina sutrigdė daugelį žmonių, bet jis išdėstė savo pažiūras dainos žodžiuose: “Aš myliu valstybę, bet aš negaliu pakęsti šios scenos/ Aš nei kairėje, nei dešinėje/ Aš tiesiog pasilieku namuose šįvakar/ Pasinerdamas į tą mažą beviltišką ekraną.”

8. “I’m Your Man”

Titulinė daina I’m Your Man neturi konkrečios paslėptos žinutės. Vienoje iš labiausiai neapologetiškai geidulingų dainų, jis sako moteriai, kad jis yra pasiruošęs daryti viską, ko ji nori. “Jei nori meilužio, aš padarysiu viską, ko manęs prašysi,” jis dainuoja. “Ir jeigu nori kitokios meilės/ Aš užsidėsiu kaukę dėl tavęs/ Jeigu nori partnerio, paimk mano ranką, ar/ Jeigu nori nublokšti mane pykčiu/ Štai aš stoviu/ Aš tavo vyras.” Jis dainavo šią dainą praktiškai kiekviename savo koncerte per paskutiniuosius tris dešimtmečius ir tai niekada nenuvildavo apžavėti moteris.

7. “Closing Time”

Leonardas Cohenas turbūt neparašė dainos “Closing Time” galvodamas, kad ši daina yra tobula jo koncertų uždarymui, bet ši daina tapo būtent tuo. Tai euforiška daina apie pašėlusio vakarėlio pabaigą. “Smuikininkas tauriai griežia,” jis dainuoja. “Visos moterys nusiplėšia savo palaidines/ Ir vyrai šoka ant taškuotų palaidinių.” Dainai tęsiantis, veiksmas atrodo tampa labiau pavojingas. Sidras yra sumaišomas su rūgštimi ir ore atsiranda sensaciją, kuri “atrodo kaip laisvė, bet jaučiasi kaip mirtis.” Jis dažnai dainuodavo šią melodiją po triejų valandų koncerto. Žmonės jau greibdavo savo paltus ruošdamiesi išeiti ir staiga jis sudainuodavo dar tris dainas.

6. “First We Take Manhattan”

“First We Take Manhattan” buvo pirmą kartą išgirsta Jennifer Warnes 1986-aisiais Leonardo Coheno paminėjimo diske Famous Blue Raincoat. Cohenas atvyko į muzikinio klipo vietą ir buvo nufotografuotas valgantis bananą, nuotrauka, kurią jis panaudojo 1988-ųjų I’m Your Man viršeliui. Cohenas suredagavo šią albumo dainą pats, pakeldamas grėsmės lygį iki 500 procentų. Melodija buvo įkvėpta kylančio terorizmo ir baltųjų nacionalizmo Europoje tuo metu. Deja, ši problema išlieka svarbi iš šiandien.

 5. “You Want It Darker”

Leonardo Coheno sveikata stipriai susilpnėjo per paskutiniuosius jo gyvenimo metus, ir netoli gyvenimo galo jis sunkiai galėdavo palikti savo dukters namus esančius Los Andželo priemiestyje. Jis priešinosi, kad tai jį sustabdytų nuo muzikos kūrimo, taigi jo sūnus Adamas atvežė įrašymo įrangą į namus ir įrašinėjo jo balsą kompiuteriu. You Want it Darker buvo išleista keliomis dienomis prieš jo mirtį ir titulinės dainos žodžiai parodė, kad jis buvo nepavydėtinoje situacijoje. “Jeigu tu esi žaidimo viršininkas, išleisk mane iš žaidimo,” jis dainavo. “Jeigu tu esi gydytojas, aš esu sulaužytas ir nevykęs.” Tai pažymėjo paskutinią nuostabią jo veiklą.

4. “Waiting for the Miracle”

Tiems, kurie pirmą kartą išgirdo “Waiting for the Miracle” Oliverio Stouno Natural Born Killers filme, išgirdus dainą sunku negalvoti apie Vudžio Harrelsono ir Džiuljetos Lewis žiaurius smurto veiksmus. Jeigu žinote šią dainą iš The Future ar daugelio kitų gyvų pasirodymų, daina tampa su nežymiai mažesnia našta. “Waiting for the Miracle” suteikia labai liūdną nuotaiką ir Cohenas nutapo gyvybingą gyvenimo krizės portretą. “Nėra pramogų ir nuosprendžiai yra sunkūs,” jis dainuoja. “Maestro sako tai Mocartas, bet tai skamba kaip kramtomoji guma.”

3. “The Future”

Ateities Leonardas Cohenas pristato titulinę dainą savo 1992 metų albume kaip ganėtinai tamsią vietą. “Duok man Kristų,” jis dainuoja. “Arba duok man Hirošimą/ Sunaikink dar vieną vaisių dabar/ Mes nemėgstam vaikų vis vien/ Aš mačiau ateities kūdikį: Jis žudikas.” Oh. Tai pirmoji daina diske ir ji nustato albumo toną dar vienai ar dviems niūrioms akimirkoms. Albume jis dainuoja “Duok man kreko ir analinio sekso,” bet koncerte ši eilutė tapo “duok man kreko ir nerūpestingo sekso.” Pastarasis aiškiai susijęs su AIDS emidemija ir galų gale jis manė, kad geriau nelyginti to su viena seksualine veikla.

2. “Anthem”

Leonardas Cohenas parašė nesuskaičiuojamą kiekį eilių per savo 82 gyvenimo metus, tačiau viena labiausiai įsimintinų būtų: “Pamiršk savo tobulą pasiūlymą/ Yra plyšių, plyšių visur/ Štai kaip šviesa patenka.” 1992-ųjų melodija yra apie netobulų dalykų gyvenime priėmimą ir supratimą, kad mums visiems trūksta didybės. Andrew Sullivanas apmąstė tai savo 2005-ųjų ėsėje. “Yra viena eilutė Leonardo Coheno dainoje, kuri visada mane lydėjo,” jis rašė. “Tai padėjo man judėti toliau tamsiomis gyvenimo akimirkomis, kai kaip ir daugelis iš mūsų maniau, kad negalėjau matyti, kaip tamsa, kurią aš paverčiau savo gyvenimu, galėjo tapti gėriu.” Jis taip kalbėjo apie dainą “Anthem.” Daugelis atsisuko į dainą per krizės laikus. Tai tik viena iš daugelio Coheno dovanų pasauliui.

1. “Everybody Knows”

Leonardas Cohenas parašė “Everybody Knows” 1988-aisiais, bet daugelis amerikiečių turbūt jaučia lyg ši daina būtų prašyta šiuo istorijos laikotarpiu. “Visi žino, kad karas yra baigtas,” Cohenas dainuoja. “Visi žino, kad geri vyrukai pralaimėjo/ Visi žino, kad kova buvo pataisyta/ Vargšai lieka vargšais, turtingieji turtingėja.” Nesenstanti daina buvo populiariausiai naudojama 1990-ųjų Pump Up the Volume, bet ji buvo perdainuota beveik visų, nuo Dono Henley iki Betės Midler. Nesvarbu, kiek kartų Cohenas dainavo šią dainą koncertuose, žodžiai tokie kaip “visi žino kad maras artėja” visada krėtė šiurpulį. Daina buvo parašyta kartu su Sharon Robinson dar kartą įrodydama savo lemiamą svarbą Leonardo Coheno dainų sagoje.

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių 2016-ųjų metų muzikos albumų

Dėl nuo šių metų pradžios įvestos nedidelės naujovės priėmimas į Kauno miesto mokyklas taps skaidresnis.

Kaip ir anksčiau, priimant vaikus į mokyklas bus atsižvelgiama į šeimos gyvenamąją vietą. Vienintelė įvesta naujovė yra susijusi su Specialiųjų tyrimų tarnybos rekomendacija, kuri padidins priėmimo į mokyklas skaidrumą.

„Priėmimo tvarka iš esmės nesikeičia. Tiesiog griežčiau prižiūrėsime visus procesus ir neleisime mokyklų vadovams piktnaudžiauti“, – pabrėžė Kauno savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Virginijus Mažeika.

Kaip ir iki šiol, pirmenybė bus suteikiama tiems vaikams, kurie gyvena konkrečios mokyklos teritorijoje. Tais atvejais, kai mokinių skaičius bus didesnis nei mokykla gali priimti, bus atsižvelgiama į gyvenamosios vietos deklaravimo datą.

„Tarkime gauname dviejų šeimų prašymus jų atžalas priimti į tą pačią mokyklą. Jei mokykla nesutalpins abiejų moksleivių, pirmenybę turės tas, kurio šeima konkrečioje vietoje gyvena nuo seniau. Žinome ne vieną atvejį, kuomet šeima prieš mėnesį deklaravusi gyvenamąją vietą teikia prašymą, o vėliau vaikui pakliuvus į mokyklą išsideklaruoja. Kitaip sakant, nuo šiol šalia mokyklos gyvenantys vaikai turės didesnes galimybes patekti į jas, nes bus atsižvelgiama į gyvenamosios vietos deklaravimo datą“, – aiškino V. Mažeika.

Anot V. Mažeikos, Šilainiuose yra buvę atvejų, kai gyvenantiems mokyklos teritorijoje vaikams į pirmas klases trūko vietų, o rudenį paaiškėdavo, kad mokykloje daugiau nei pusė moksleivių iš kitų miesto vietų.

Islandijoje vadovaujamasi taisykle kompensuoti negalią paslaugomis. Taip žmonės įgalinami gyventi labiau savarankišką ir visavertį gyvenimą. Nors Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją šalis priėmė visai neseniai, ji galėtų būti puikus pavyzdys ją anksčiau patvirtinusioms valstybėms.

Pirmiausia Islandija siekė priartėti prie Konvencijoje įtvirtintų normų, tik tada savo teisę ir sistemą priderino prie šio dokumento. Tai, kad valstybėje šis aktas vertinamas įpareigojančiai, o ne formaliai, rodo pasiekti rezultatai.

Akio sėkmės istorija

Kone kiekvienoje šalyje pati pažeidžiamiausia visuomenės grupė yra psichikos arba intelekto sutrikimų turintys žmonės. Islandija nėra išimtis, nes ši visuomenės dalis susiduria su diskriminacija, neigiamomis nuostatomis ir net smurtu, tačiau jų pasiekimai ginant savo teises stulbina. Tą rodo jau vien tai, jog jie patys gina savo teise visuose įmanomuose lygiuose. Lietuvos neįgaliųjų forumo (LNF) partneriai Islandijoje – asociacija  ATAK – jungia intelekto sutrikimų turinčius žmones. Vienas pagrindinių jos tikslų – užtikrinti, kad žmonės su negalia savo pavyzdžiu patys laužytų stereotipus.

Akis yra šios organizacijos narys. Jis turi intelekto negalią ir praeityje susidūrė su mokymosi sunkumais. LNF negali įvardyti, kokia tiksliai tai negalia, bet akivaizdu, kad Lietuvoje net lengvesnes negalias turintys žmonės negali patekti į bendras mokyklas, apie universitetus nėra ko ir kalbėti. Akis prisimena, jog bendroje mokykloje buvo nelengva, jis patyrė ir daug patyčių, tačiau sugebėjo išlikti integralia visuomenės dalimi.

Psichologinė atmosfera ir nuostatos mokymosi įstaigose dabar pasikeitusios. Po mokyklos vaikinas baigė universitetą. Nors programa buvo specializuota, Akis studijavo tame pačiame universitete, kuriame mokosi ir visi kiti studentai. Įvairiose srityse jis turi daug draugų ir pažįstamų. Po mokslų, kaip ir turėtų būti, Akis perėjo į darbo rinką. Šiuo metu jis dirba prekybos centre. Dėl negalios jam taikomos tam tikros darbo krūvio lengvatos, tačiau, kai reikia, padirba ir viršvalandžius. Jau daugybę metų Akis vairuoja automobilį, turi merginą, atostogauja užsienyje ir gyvena rūpesčiais, kurie bendri daugeliui jo amžiaus žmonių: kaip išsilaikyti, kur gyventi, pirkti ar nuomotis būstą ir panašiai.

Tam, kad žmonės su negalia pasiektų tokią gyvenimo kokybę, reikalingas kompleksiškas palaikymas ir paslaugos: nuo papildomos pagalbos mokykloje iki darbo paieškos asistentų. Akis – puikus pavyzdys, ką įmanoma pasiekti, kai į žmogų žiūrima iš įgalinimo perspektyvos. Nereikia jo aptarnauti, izoliuoti ar koncentruotis į pinigines išmokas. Būtina žmogų įgalinti per teikiamas paslaugas, pritaikytą fizinę ir ar informacinę aplinką. Toks procesas ne pigus, tačiau ir moraliai, ir ekonomiškai save pateisinantis, nes jo rezultatas – savarankiškas ir laimingas žmogus.

Pritaikytas tekstas

Organizacijai ATAK, dirbančiais su intelekto sutrikimų turinčiais žmonėmis, svarbiausia informacijos pritaikymo priemonė yra vadinamoji lengvai suprantama kalba (angl. easy to read). Daugybė mus pasiekiančių tekstų sunkiai įveikiami bet kuriam žmogui, tad būdas išdėstyti teksto esmę kuo paprasčiau ir papildomai iliustruojant labai padeda greitai ir paprastai gauti informaciją ir, svarbiausia, ją suprasti.

Dėl ATAK ir kitų nevyriausybinių organizacijų įdirbio, Islandijoje jau išleistos tokio teksto rengimo taisyklės. Siekiama, kad visa pagrindinė viešojo sektoriaus informacija būtų pateikiama lengvai suprantama kalba, jog svarbios interneto svetainės turėtų tokio teksto variantus arba pagrindinės versijos būtų kuriamos atsižvelgiant į poreikį lengvai valdyti ir paprastai suprasti konkretų tinklapį. Lengvai suprantamas tekstas palengvina ne tik žmonių su negalią gyvenimą. Islandijoje pastebėta, kad kandidatų į prezidentus programos, parengtas šiuo principu, sulaukė didelio populiarumo. Paprastesnį tekstą įvertino daugybė žmonių.

Knygos visiems

Sostinėje Reikjevike yra garsinių knygų biblioteka, kurios nariais gali būti tik skaitymo sutrikimų turintys žmonės: aklieji, silpnaregiai, turintys disleksijos sutrikimą ar fiziškai negalintys laikyti įprastos knygos rankose,  taip pat senyvo amžiaus žmonės, jei medikai nustato, kad skaityti jiems sudėtinga.

Bibliotekos fonde yra beveik 9000 knygų islandų ir anglų kalbomis. Kasmet biblioteka parengia 250 naujų islandiškų knygų ir dar tiek pat gauna iš kitų fondų. Tarp bibliotekos pritaikomų leidinių yra gana daug akademinės literatūros, tačiau Islandijoje mokymo įstaigos pačios privalo užtikrinti prieinamumą visiems studentams.

Bibliotekos knygos skirtos tik žmonėms su negalia, todėl ši organizacija turi teisę pritaikyti knygas be leidėjų ir autorių sutikimo. Abonimentai leidinius gali atsisiųsti skaitmeniniu formatu arba užsisakyti ir paštu gauti kompaktinį diską.

Brailį keičia internetas

Brailio raštas šiuolaikinių technologijų eroje praranda populiarumą. Jauni žmonės jį naudoja vis rečiau, skaitmeninė erdvė žmonėms su regėjimo negalia tapo kasdienybe. Informacinės technologijos iš esmės keičia neįgaliųjų komunikaciją.

Bet kokia priemonė, reikalinga regėjimo negaliai kompensuoti, Islandijoje užtikrinama nemokamai. Pateikiamos specialias programėles, tekstą skanuojančias peles, interneto skaitytuvai, specialūs  akininiai ir panašiai. Šių technologijų paskirstymą prižiūri aklųjų ir silpnaregių reikalus kuruojantis departamentas, priklausantis Socialinių reikalų (Islandijoje – Gerovės) ministerijai. Šis departamentas taip pat užtikrina ir kitas paslaugas regėjimo negalią turintiems žmonėms. Skiriami asmeniniai asistentai, specialūs šunys-vedliai, transporto ir kitos paslaugos.

Islandai naudojasi tiek bendromis teksto įgarsinimo programėlėmis, tiek ir pritaikytomis specialiai jų kalbai, kurios tekstą nuskaito natūraliau. Kompiuterio ar išmaniojo telefono valdymą  palengvina  ekrano nuskaitymo programos. Vyresni žmonės, kuriems programėlių atsisiuntimas nėra savaime suprantamas, gali rinktis vadinamąjį interneto skaitytuvą arba interneto radiją. Tai prietaisas, kuris prisijungia prie kompiuterio ir įgarsina jo valdymą bei nuskaito tekstus.

Kad bet koks nuskaitymo įrenginys ar programėlė veiktų efektyviai, reikalingas geras interneto puslapio pritaikymas – aprašytos nuotraukos ir ikonos, tinkamas kontrastas ir t.t. Aklųjų sąjunga stengiasi kontroliuoti svarbiausių puslapių pritaikymą šalyje. Tam jie naudoja programas, analizuojančias ir įvertinančias puslapio prieinamumą, nurodančias konkrečias klaidas. Jei tekstas yra ant popieriaus, pavyzdžiui brošiūra arba vizitinė kortelė, regos negalią turintys žmonės gali naudotis specialia skanuojančia pele, kuri perkelia tekstą į kompiuterį.

Tekstas parengtas po LNG vizito į Islandiją. Jis finansuotas NVO Programos Lietuvoje Dvišalių santykių fondo lėšomis (EEE finansinis mechanizmas 2009–2014).

Manoteisės.lt

Šis nuostabus rašto darbas buvo sugalvotas ir sukurtas 33-ejų metų menininkės Tunzale Memmedzade. Azerbaidžianietei prireikė 3 metų, kad visus Korano knygos žodžius perkeltų ant plono juodojo šilko.

Rezultatas yra pribloškiantis, nuostabiai ant juodojo šilko perkeltas šventos musulmonų knygos turinys demonstruoja didelį atsidavimą ir kantrybę.

Memmedzade pradėjo šį projektą, kuomet sužinojo, jog Koranas niekuomet nebuvo užrašytas ant šilko. Šis meninkės darbas buvo įamžintas ant juodo šilko lakštų (29 x 33 cm) ir tam prireikė 50 metrų juodojo šilko. Taip pat prireikė daugiau nei 3 pintų sidabrinio ir auksinio rašalo kokybiškam Korano perkėlimui ant juodojo šilko.

Ši dosni kaligrafija primena mums nepakartojamas Islamų religijos meno tradicijas, taipogi šis sukūrimas buvo paminėtas ir Sacklerio galerijos atstovų. Pirmoji Korano paroda Jungtinėse Valstijose, „Korano menas: muziejų lobiai iš Turkiškų ir Islamiškų menų“ turėjo daugiau nei 60 rankraščių ekspozicijai.

Tradicijų puoselėjimas ir šiuolaikiškas požiūris leido unikaliai perrašyti ir dekoruoti Koraną – Memmedzade įrodo, jog gali būti kiek kitaip pažvelgta į pagrindinę musulmonų knyga.

Taip pat skaitykite: Musulmonės kovoja už tai, kad Indijoje nebegaliotų momentinės skyrybos

Tokios intymios fotosesijos moterims modeliams tariamai siūlo galimybę išlaisvinti tai, ko jie nedrįsta ar gėdijasi padaryti, ir išreikšti savo vidinį seksualumą.

Tokių fotosesijų dalyvės visuomet būna moterys, dažnai pateikdamos save kaip dovaną kitiems.

Brendonas Williamsas iš Langfordo, Kanados, sugriovė šį stereotipą pozuodamas savo pačio sukurtoje fotosesijos versijoje, kuri buvo tinkamai fiksuota fotografės Masika May.

Williamsas susisiekė su May praeitą rudenį ir kartu jie sukūrė šios serijos idėją. Jie sekė panašiu į kitas tokias fotosesijas formatu, kadrai fiksuoti su lengvu, natūraliu apšvietimu.

„Aš fotografavau jį lygiai taip, kaip pozuoja mano klientės ir šios nuotraukos yra neįtikėtinas rezultatas,“ teigė fotografė. „Įskaitant flirtuojančius žvilgsnius, drovias šypsenas ir, žinoma, labai mažai drabužių.“

Williamsas įsiamžino šioje žavioje fotosesijoje savo žmonai. Ji neseniai šventė gimtadienį ir iš nuotraukų padaryta knyga buvo jo dovana. Taigi, ką pagalvojo žmona dėl šios nepamirštamos kolekcijos? Pasak May, jos reakcija buvo būtent ekstaziškai tokia, kokios ir norėta.

Taip pat skaitykite: Pirmą kartą Playboy žurnalui musulmonė pozavo su hidžabu [FOTO]

4 įtariamieji buvo apkaltinti susiję su specialių poreikių paauglio užpuolimu, kuris buvo transliuojamas Facebook gyvai.

Jordanas Hillas 18; Tesfaye Cooper, 18; Brittany Covington, 18; ir Tanishia Covington, 24, kiekvienas buvo apkaltintas rasinės neapykantos nusikaltimais, kuriuos apsunkino pagrobimas, neteisėtas žmogaus suvaržymas ir mirtino ginklo nešiojimasis.

Hillas, Cooperis ir Brittany Covington taip pat susidurs su kaltinimais dėl gyvenamosios vietos apiplėšimo. Be to Hillas yra apkaltintas vogtos motorinės transporto priemonės pasisavinimu.

Vaizdo įrašas, kuriame yra nufilmuotas kankinimas, pribloškė valstybę ne vien dėl grafiškos prievartos, bet dėl komentarų, kuriuos kai kurie užpuolikai pasakė.

“Velniop Donaldą Trumpą!” vienas užpuolikų šaukė vaizdo įraše. “Velniop baltuosius žmones!”

Čikagos Policijos Departamento viršininkas Kevinas Duffinas sakė reporteriams, kad paauglys buvo surištas apie keturias ar penkias valandas. Policija pranešė, kad auka šiuo metu yra namuose su savo tėvais ir pasveiks nuo sužalojimų.

Jaunuolio svainis trumpai kalbėjosi su žurnalistais ketvirtadienio vakarą.

“Mes esame labai dėkingi už visas maldas ir pastangas, kurios vedė prie saugaus mūsų brolio sugrįžimo. Mes esame pilnai informuoti apie kaltinimus, kurie yra iškelti prieš skriaudėjus. Šiuo metu, mes prašome toliau melstis už visus susijusius su šiuo įvykiu, taip pat prašome mūsų šeimai suteikti privatumo, kol mes dorojamės su aplinkybėmis ir gyjame,” Davidas Boydas kalbėjo apie situaciją.

Boydas sakė, kad paauglys, kaip ir būtų galima tikėtis, laikosi gerai. Jis pranešė žiniasklaidai, kad visi šeimoje matė vaizdo įrašą, bet tolimesnių komentarų nepateikė.

Duffinas sakė, kad departamentas reikalavo neapykantos nusikaltimo kaltinimų, nes auka yra silpnų protinių gebėjimų ir dėl fakto, kad įtariamieji surišo jį ir naudojo rasistinius epitetus girdimus vaizdo įraše. Nukentėjusysis yra akivaizdžiai baltaodis; įtariamieji afroamerikiečiai.

Kaltinamieji stos prieš teismą penktadienį.

30 minučių siaubo

Užpuolimo vaizdo įrašas rodo auką, susigūžusią kambario kampe, surištą, ir uždengta plastiku burna. Jo akys trykšta baime, kai jo užpuolikai ruošiasi kitam veiksmui.

Vienas smurtautojas perpjauna jo megztinį su peiliu. Jauna moteris gyvai transliuodama prievartą Facebook tinklalapyje pakartotinai atsuka kamerą į save.

Užpuolikas tada prideda peilį prie aukos galvos, išpjaudamas gabalėlį jo galvos odos.

Kitas 25 minutes, smurtas tęsiasi matant pasauliui. Auka yra nenutrūkstamai spardoma ir mušama, bet jo riksmai yra ignoruojami.

Jauna moteris transliuodama užpuolimą atrodo sunerimusi, kad ji negauna daugiau dėmesio.

“Jūs net nekomentuojat apie mano š***,” ji sako draugui tiesioginiame eteryje.

Diskusijos apie ‘Black Lives Matter’

Daugelis, kurie matė vaizdo įrašą kaltino ‘Black Lives Matter (Juodaodžių gyvybės svarbios)’ judėjimą. Per 24 valandas, žymą #BLMKidnapping buvo paminėta daugiau nei 480,000 kartų socialiniame tinkle Twitter.

Tačiau ketvirtadienį policija pranešė, kad jie nematė jokio ryšio su ‘Black Lives Matter’ aktivistų grupe, priešingai nei kai kurie skelbia socialinėje erdvėje.

Nei ‘Black Lives Matter’ nacionalinė organizacija nei Čikago skyrius neatsakė į CNN prašymą pakomentuoti apie ketvirtadienio situaciją.

Nepaisant to, DeRey Mckesson, žinomas ‘Black Lives Matter’ rėmėjas, sakė, kad tie, kurie sieja šį užpuolimą su judėjimu nepateikia konkrečių faktų.

“Savaime suprantama, kad veiksmai, kurie yra ženklinami kraštutinių dešiniųjų kaip ‘BLMKidnapping’(Juodaodžių gyvybės svarbios judėjimo pagrobimai) neturi nieko bendra su judėjimu,” jis paskelbė Twitter.

Buvęs Čikagos policijos pareigūnas, Dimitri Roberts, paprieštaravo pasakymui, kad ‘Black Lives Matter’ judėjimas yra kaltas.

“Tai yra neapykanta. Ir neapykanta neturi spalvos,” Roberts sakė. “Taigi žmonės, kurie kažkaip susieja viską su ‘Black Lives Matter’ judėjimu, žiūri į aplinkybes neteisingai… Ir mes negalime atsakyti į neapykantą su neapykanta. Tai tik tęs amžiną ciklą.”

Prezidentas Barakas Obama sakė, kad Facebook gyvai transliuojamas kankinimo įrašas yra “nepakenčiamas,”.

“Tai, ką mes matėme iškylant dabar, aš manau yra problemos, kurios jau senai buvo,” sakė Obama, ilgametis Čikagos gyventojas. “Ar tai būtų įtampa tarp policijos ir visuomenės, ar niekingi neapykantos nusikaltimai, kurie nesenai pasklido Facebook socialiniame tinkle.”

“Gera naujiena yra ta, kad naujoji karta, kuri ateina… turi protingesnį, geresnį, labiau apgalvotą požiūrį apie rasę,” Obama sakė.

Kas yra neapykantos nusikaltimas?

Pasak Čikagos miesto tinklalapio, “Neapykantos nusikaltimai yra fanatizmo veiksmai ir yra įvykdomi dėl galimos aukos tikros ar pastebimos kilmės, odos spalvos, įsitikinimų, lyties, seksualinės orientacijos, fizinės ar protinės negalios (įskaitant ŽIV), ar nacionalinės kilmės. Neapykantos nusikaltimai ne tik pakenkia aukai, bet taip pat ir grupei, kuriai nusitaikytasis narys priklauso.”

Pagal Ilinojaus įstatymą, neapykantą galima laikyti nusikaltimą apsunkinačiu faktoriumi ir tai gali baigtis dar sunkesniu nuosprendžiu.

Užpuolikai vaizdo įrašę pateikė galybę pasisakymų, įskaitant pakartotinus Donaldo Trumpo paminėjimus, replikas apie baltuosius bendrai ir apie aukos išvaizdą.

Kaip susidūrimas prasidėjo?

Aukos tėvai pranešė apie jo dingimą pirmadienį, sakydami policijai, kad jie negirdėjo apie savo sūnų nuo to, kai šeštadienį nuvežė jį į McDonals, esantį Čikagos priemiestyje Schaumburge, apie 20 mylių nuo jų namų Crystal Lake.

Nukentėjusysis turėjo praleisti Naujųjų Metų vakarą su Hillu, kuris paėmė paauglį su vogtu autobusiuku, sakė Duffinas.

Hillas vežinėjo paauglį autobusiuke keletą dienų – jie tariamai praleido bent vieną naktį transporto priemonėje – prieš nukeliaudami į Covingtons būtą Čikagoje. Policija pranešė, kad Hillas ir paauglys buvo pažįstami iš mokyklos.

Vienu metu, Hillas ir jaunuolis įsivėlė į grumtynes, kurios įsiplieskė ir jis buvo surištas keletą valandų, sakė policija.

Gyventojas, esantis kitame bute, skundėsi dėl garso ir dvi seserys nuėjo prie jo namų ir spardė duris. Kaimynas paskambino 911.

Policija atsakiusi į skambutį rado paauglį gatvėje, išvirkščiai dėvintį marškinėlius, šortus ir sandalus.

“Jis buvo kruvinas, jis buvo apdaužytas,” pareigūnas Maiklas Donnelly sakė. “Jis buvo labai sutrikęs.”

Rastas vaizdo įrašas

Streamwoodo policija, kuri yra atsakinga už Schaumburgą, sakė, kad po to, kai vaikinas jiems buvo praneštas dingusiu, jo tėvai pradėjo gauti žinutes nuo nežinomo asmens “teigiančio laikančiu jį nelaisvėje.”

Pareigūnai tyrinėjantys žinutes “atrado Facebook vaizdo įrašą, vaizduojantį vyrą, kuris yra psichiškai ir fiziškai skriaudžiamas.” Neaišku, kas paskatino policiją patikrinti Facebook socialinį tinklą.

Neužilgo, kai buvo rastas vaizdo įrašas, Streamwoodo tyrinėtojai sakė, kad su jais susisiekė Čikagos policija, kurie teigė radę dingusį paauglį.

Po Facebook vaizdo įrašo peržiūros policija sakė, kad nustatė, jog auka buvo gatvėje rastas paauglys – ir suiimti asmenys buvo susiję su incidentu.

Vaizdo įrašas pašalintas iš Facebook

Facebook pranešė, kad jie pašalino originalų vaizdo įrašą iš įtariamojo Facebook paskyros.

“Mes neleisime žmonėms švęsti ar garbinti nusikaltimų Facebook tinkle ir mes pašalinome originalų vaizdo įrašą būtent dėl šios priežasties. Tačiau daugelyje pavyzdžių, kai žmonės dalinasi šio tipo turiniu, jie tai daro smerkdami smurtą arba didindami sąmoningumą apie tai. Šiuo atveju vaizdo įrašas yra leistinas.”

Pagal bendruomenės standartus, kompanija pašalina turinį, atjungia paskyras ir dirba su teisėsauga tais atvejais, kai yra tikra fizinės žalos grėsmė ar tiesioginė grėsmė visuomenės saugumui.

Facebook naudototojai taip pat gali pranešti apie agresyvią medžiagą socialinėje platformoje. Jeigu tiesioginė transliacija pradeda nenumaldomai kilti, Facebook darbuotojai peržiūri ar joje nėra galimų pažeidmų ir pertraukia jei reikia.

Keturi įtariamieji yra apkaltinti sunkiais nusikaltimais, įskaitant neapykantos nusikaltimus ir pagrobimą. Tačiau Čikagos policija trečiadieno naktį, visų pirma, atmetė, kad užpuolimas buvo rasiškai motyvuotas.

“Šiuo metu mes neturime nieko konkretaus, kas galėtų mus nukreipti ta linkme,” Policijos inspektorius Edis Džonsonas sakė žurnalistams.

Vaizdo įrašas, kur įtariamieji bandė įpjauti vaikimui šaukdami “Velniop baltuosius” nėra konkretus įrodymas? Ir kol policija kaip įmanydama mėgino sušvelninti pasakymus, kad užpuolikų motyvacija buvo rasistinė, žiniasklaida mėgino tai maskuoti.

Washington Post laikraščiui prireikė 9 pastraipų prieiti prie užpuolikų odos spalvos.

“Vaizdo įraše, skriaudėjai tariamai juodaodžiai,” Post pranešė.

Pirmuosiuose strapsniuose apie trečiadienio nakties nusiklatimą, Associated Press laikraštis net nemanė, kad svarbu atskleisti aukos užpuolikų rasę. Jie nė nepranešė apie esamus rasistinius įtariamųjų pasisakymus.

Kol Baltųjų Rūmų sekretorius, Džošas Earnestas sakė, kad užpuolimas parodė “nusmukimo lygį, kuris sukelia daugelio amerikiečių pasipiktinimą,” Teisingumo Departamentas buvo pastebimai tylus – bet tai nėra stebėtina. Padarytas brutalus keturių afroamerikiečių neįgalaus vaikino kankinimas nelabai tinka jų pasakojimuose apie rases Amerikoje.

Jeigu tai būtų atvejis, kur keturi baltieji užpuolikai bandytų sužaloti juodaodį, greičiausiai, kad medijos elgtųsi kitaip.

Taip pat skaitykite: Ne fokuse: penkios pasibaisėtinos žmogžudystės beveik nepastebėtos 2016-siais

Iš anglų kalbos vertė Rūta Montvilienė. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 239 p.

Viršelio dailininkas Christopher Sergio

Tu atsakingai vertini savo gyvenimą, tačiau nesusireikšmini ir į save nežiūri per daug rimtai. Gali užkariauti pasaulį ir jį pakeisti. Tu esi kieta.

Sophia Amoruso (Sofija Amoruzo) – įžūli ir nepaprastai energinga mergina, kuri prekiaudama vintažiniais drabužiais sukūrė daugiamilijoninės vertės verslą – mados bendrovę Nasty Gal. 2016 m. žurnalas Forbes ją pavadino turtingiausia savo pastangomis iškilusia moterimi.

Paauglystėje ji metė mokyklą, buvo bastūnė, vagilė ir ilgą laiką dirbo atsitiktinius darbus. Dabar ji – žinoma verslininkė, mados bendrovės Nasty Gal įkūrėja ir jos valdybos pirmininkė. Ji niekuomet nebuvo tipiška vadovė, bet kaip tik dėl to ją aplankė stulbinama sėkmė. Kaip jai tai pavyko? Kokių savybių reikia, norint nuo nulio sukurti klestintį verslą, jei neturi nei pinigų, nei rėmėjų? Atsakymas – reikia būti jauna bose (#Girlboss), ir Sophia Amoruso savo knygoje atskleidžia, kaip ja tapti. Jos sėkmės istorija įtaigi ir įkvepianti.

Šioje knygoje papasakosiu, kaip mokytis iš savo ir kitų žmonių (pavyzdžiui, mano) klaidų. Paaiškinsiu, kada geriau viską mesti, o kada – reikalauti iš savęs daugiau. Atskleisiu, kaip svarbu klausti ir nieko nepriimti už gryną pinigą, kada verta elgtis pagal taisykles, o kada būtina jas perrašyti. Padėsiu suvokti savo silpnybes ir išnaudoti stiprybes.

Į tave nežiūrės rimtai vien todėl, kad to paprašysi. Privalai pati imtis valdyti padėtį. Nesvarbu, kad tai vyrų pasaulis. Man vis dar labai patinka jame būti mergina.

***

Jei atvirai – o aš ketinu būti visiškai atvira, – Nasty Gal verslą pradėjau todėl, kad įsitaisiau išvaržą. Gyvenau San Fransiske ir niekur nedirbau, bet staiga pamačiau, kad kirkšnyje susiformavo išvarža. Tais laikais dažnai mūvėdavau itin aptemptas kelnes, tad mano išvarža kaip koks guzas buvo matyti net per drabužius. Sykį netgi nusiskutau visus gaktos plaukus, išskyrus tuos, kurie dengė išvaržos gumbą. Tiesą sakant, man buvo į viską nusispjauti. Juokai juokais, bet supratau, kad tai rimtas sveikatos sutrikimas, ir jį reikia gydyti. O kad galėčiau gydytis, privalau turėti sveikatos draudimą. Kad gaučiau sveikatos draudimą, man reikia darbo. Tikro darbo.

Tikrą darbą radau meno mokykloje – sėdėdama fojė tikrinau asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus ir ramiai laukiau, kol praeis devyniasdešimties dienų laikotarpis, po kurio įsigalioja darbo vietos lengvatos. Kaip įsivaizduojate, asmens dokumentų tikrinimas – ne pats įdomiausias užsiėmimas, todėl turėjau marias laiko kvailioti internete. Tais laikais labai išpopuliarėjo MySpace interneto platforma (mano vartotojo vardas buvo WIGWAM). Netrukus pastebėjau, kad gaunu daug kvietimų draugauti iš eBay pardavėjų, kurie tokiu būdu norėjo reklamuoti jaunoms merginoms skirtus vintažinius drabužius.

Po devyniasdešimties dienų gavau sveikatos draudimą, susitvarkiau išvaržą ir skubiai išnešiau kudašių iš meno mokyklos fojė. Sveikdama po operacijos, išsikrausčiau iš nuomojamo būsto ir, dideliam savo ir mamos liūdesiui, mėnesį gyvenau mamos namuose. Neturėjau nei pajamų, nei ateities planų. Bet kad jūs žinotumėte, kaip puikiai išnaudojau laiką! Prisiminiau vintažo pardavėjų kvietimus draugauti ir pagalvojau: „Velniai griebtų, ir aš tai galiu!“ Turiu fotografavimo žinių ir patirties. Turiu simpatiškų draugių, kurios sutiktų pabūti modeliais. Pati vilkiu tik dėvėtus drabužius ir puikiai išmanau visas su jais susijusias gudrybes. Be to, esu tikra rausimosi šiukšlėse ekspertė.

Taigi, žengiau pirmąjį žingsnį: nusipirkau knygą „Kaip pradėti verslą eBay platformoje žaliems“, iš kurios sužinojau, kaip atidaryti savo parduotuvėlę eBay erdvėje. O pirmoji mano, kaip ką tik iškeptos verslininkės, užduotis buvo sugalvoti įmonės pavadinimą. Daugelis eBay dėvėtų rūbų parduotuvių buvo tokios bohemiškos, kad net akis skaudėjo skaitant jų pavadinimus: „Damos aukštoje žolėje vintažas“ arba „Mėnulio kranklių sielos seserų vintažas“. Todėl priešgyna manyje puolė prie kompiuterio klaviatūros ir užrašė būsimos parduotuvės pavadinimą – „Įžūlios mergiotės vintažas“ (Nasty Gal Vintage). Jį įkvėpė mano mėgstamiausias funk stiliaus dainininkės ir pašėlusios moters Betty Davis albumas.

Turbūt labiausiai ji garsėjo tuo, kad vienus metus buvo ištekėjusi už džiazo muzikanto Mileso Daviso, tačiau mane patraukė jos muzika (manau, jai akompanavo geriausia ritmo grupė), begėdiškas seksualumas ir tiesmuka kalba. Betty Davis eidavo į sceną vilkėdama vien apatinius drabužėlius ir mūvėdama tinklines kojines, nė vienas jos pasirodymas neapsieidavo be firminio judesio – batais su platforma apautos kojytės spyrio į orą. Ši moteris buvo pati tikriausia JAUNA BOSĖ. Jos dainų pavadinimai skambėjo taip: „Your Mama Wants You Back“ (Mama nori, kad grįžtum – vert. past.), „Don’t Call Her No Tramp“ (Nevadink jos valkata – vert. past.) ir „They Say I’m Different“ (Sako, kad esu kitokia – vert. past.). Ji pati kūrė muziką, rašė tekstus ir prodiusavo dainas, – o juk praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo beveik negirdėta, kad moteris galėtų taip elgtis. Kad ir kokia pribloškiama buvo Betty Davis, ji per daug pralenkė laiką, kad sulauktų komercinės sėkmės. Tuomet maniau, kad tiesiog radau pavadinimą eBay parduotuvėlei, bet vėliau paaiškėjo, kad tokiu būdu Nasty Gal prekės ženklui įpūčiau ne tik savo, bet ir tos neįtikėtinos moters dvasios.

Vintažiniai drabužiai tapo mano gyvenimo dalimi dar gerokai prieš atidarant parduotuvę. Mane visada traukė seni daiktai ir jų pasakojamos istorijos. Mano senelis turėjo motelį Vakarų Sakramente, o tėtis, vienas iš septynių vaikų, nuo mažens padėjo jame tvarkytis. Kai vaikystėje su šeima lankiausi senelio motelyje, radau jame sandėliuką, kupiną stebuklų. Ten dulkėjo sena Ouija spiritizmo lenta, aštuntojo dešimtmečio marškinėliai plačiomis rankovėmis, išmarginti beprotiškais lygintuvu klijuojamais užrašais, sena tetos monetų kolekcija. Tuos daiktus paliko praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje augę vaikai, bet mane jie nepaprastai žavėjo.

Paauglystėje mėgau rengtis ne naujutėlaičiais, o senais dėvėtais drabužiais, ir tai labai glumino mano mamą. Mėgindama mane tinkamai aprengti, ji iškęsdavo nesuskaičiuojamus žygius į vietinį prekybos centrą, bet jos pastangos nueidavo perniek – paėmusi 50 dolerių kainuojančią palaidinę pareikšdavau, kad ji „tiesiog tiek neverta“. Jei tuo metu būtų veikusios Nasty Gal parduotuvės, neabejoju, kad būčiau radusi aibę dingsčių mamos pinigams išleisti, tačiau prekybos centras buvo labai nuobodi vieta. Eilinės parduotuvės, kurių vitrinos klykte klykė: „Normalūs drabužiai!“, manęs visai nedomino, o prievolę mokėti pinigus už tai, kad atrodyčiau kaip visi, laikiau absurdiška. Galiausiai mes su mama sutarėme dėl kompromiso. Nors ji sakė, kad dėvėtų drabužių parduotuvės „smirda“, sutikdavo palaukti netoliese, kol ką nors išsirinksiu. Žinoma, tai nereiškia, kad jai patikdavo mano pirkiniai. Puikiai prisimenu, kokį pažeminimą patyriau prieš kartu buvusią draugę, kai mama pareikalavo grįžti ir pakeisti įsigytą palaidinę, – ne todėl, kad šioji būtų per daug atvira ar kaip nors kitaip nederama, bet todėl, kad tas rudas, rytietiškais raštais išmargintas poliesterio drabužėlis jai pasirodė tiesiog šlykštus.

Sulaukusi dvidešimties, dėvėjau beveik vien vintažinius apdarus. San Fransiske su draugais išsirinkdavome dešimt­metį ir rengdavomės pagal jo madą. Mes klausėmės senos muzikos, vairavome senus automobilius, vilkėjome senus rūbus. Labiausiai mėgau dvidešimtojo amžiaus aštuntąjį dešimt­metį. Ilgus plaukus skyriau per vidurį – kaip buvo madinga rokenrolo laikais – ir kaip uniformą vilkėjau eBay pirktas kelnes aukštu juosmeniu, nugaroje surišamą palaidinukę, avėjau batus su platforma.

Atidariusi savo internetinę parduotuvę, naujai pažvelgiau į dėvėtų drabužių paieškas. Klasifikuotų skelbimų ir reklamų portale Craigslist aptikau uždaromo teatro skelbimą dėl išparduodamo rekvizito ir po labai sėkmingų derybų prisipirkau pilną automobilį senų drabužių. Prie tų vilnonių pelerinų ir senovinių Gunne Sax suknelių pridėjau keletą savo apdarų ir staiga išvydau, kad turiu kolekciją, tinkamą parduoti. Target parduotuvėje įsigijau kelias Rubbermaid dėžes, skalbinių spaustukų, drabužių garintuvą, kabyklą ir ėmiau ruoštis pirmiesiems eBay aukcionams. Pasikviečiau pagalbon mamą ir mudvi ėmėme darbuotis paprasčiausio konvejerio principu: aš sakydavau apdaro matmenis, o mama juos užrašydavo ant popieriaus skiautelės ir prisegdavo prie drabužio.

Mano pirmuoju modeliu tapo gražuolė Emily, vieno draugo mergina. Ši nuo galvos iki kojų išsitatuiravusi ilgaplaukė su žavingais kirpčiukais buvo neįprastas, bet nuostabus pasirinkimas. Nufotografavau ją, pozuojančią su bene dešimčia skirtingų mano kolekcijos derinių ir, prie nuotraukų pridėjusi greitosiomis sukurptus aprašymus, matmenis bei kitą informaciją, nusiunčiau į eBay. Laukdama savųjų dešimties dienų aukcionų, atsakinėjau į – ak, kokius jaudinamus! – pirmųjų klientų klausimus. Sulig kiekviena savaite reaguodavau vis greičiau, tapau gudresnė ir vis geriau išmaniau, ko nori moterys. Kiekvieną savaitę man vis geriau sekėsi eBay aukcionuose. Jei ką nors parduodavau, puiku, kaipmat rasdavau daugiau panašių daiktų. Jeigu neparduodavau, daugiau nė iš tolo nepažvelgdavau į tokį daiktą. Keista, bet paaiškėjo, kad simpatiškos merginos visai netrokšta vilkėti didžiulių dryžuotų drug rug megztinių su gobtuvu ir kišene ant pilvo, kuriuos taip mėgsta dykinėtojai! Visas procesas buvo nepaprastai patrauklus: tokia adrenalino fanatikė kaip aš net įsivaizduoti negalėtų nieko geresnio, kaip gyvai stebėti savo prekių aukcionus.

Išnaršiau visus Craigslist skelbimus apie siūlomą nekilnojamą turtą ir sudariau žemėlapį, kur būstas parduodamas po šeimininkų mirties ir kur, mano nuomone, mirusieji buvo seniausi. Nurodytą dieną atsirasdavau toje vietoje šeštą valandą ryto ir stodavau į eilę su žmonėmis, vyresniais už mane mažiausiai dvidešimčia metų. Atidarius duris, visi slampinėdavo po kambarius, žiūrinėdami servetėles ir kitus niekniekius, o aš žaibu lėkdavau prie spintų ir imdavau traukti vintažinius paltus, praeities stileivų mini sukneles, Halstono laikų disko aprėdus ir daugybę „Auksinių mergaičių“ (Golden Girls) stiliaus sportinių kostiumų. Prisirinkdavau kalnus šių lobių, kiek pasiderėdavau ir sumokėjusi traukdavau namo.

Be to, nuolat lankiausi vietinėse dėvėtų rūbų parduotuvėse. Palaukdavau, kol darbuotojai iš vidinių patalpų išridens vežimėlius, prikrautus prekių su ką tik prisegtomis kainomis, paims glėbį drabužių ir eis jų kabinti, o aš tik strykt – ir puldavau tikrinti, kokie stebuklai manęs laukia. Kartą radau du Chanel švarkus tame pačiame vežimėlyje. Rausiuosi, rausiuosi, rausiuosi drabužių krūvoje – oho, Chanel švarkelis! Toliau rausiuosi, rausiuosi, rausiuosi – oho, dar vienas! Sumokėjau po aštuonis dolerius už kiekvieną. eBay aukcione abiejų mano Chanel švarkų pradinė kaina buvo po devynis dolerius devyniasdešimt devynis centus, o pardaviau juos už daugiau kaip tūkstantį penkis šimtus dolerių. Tada dar nežinojau, ką reiškia žodžiai „bendrasis pelnas“, bet supratau, kad užčiuopiau aukso gyslą.

Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: P. Šklėrius „Ko negalima sakyti merginai bare”