Apie žymiuosius anglų blogiukus – grupę „The Roling Stones“ – sukurtas ne vienas dokumentinis filmas. Vieną jų režisavo pats Martinas Scorsese. 2008 m. jo meilę šiai grupei išreiškianti juosta „Shine A Light“ atidarė Berlyno kino festivalį.

Naujausia muzikinė dokumentika apie „rollingus“ „Ole Ole Ole Rolling Stones“ kino teatrus pasieks gruodžio 31-osios vakarą.

Penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose įvyks išskirtiniai grupės 2016 m. pavasario koncertinį turą po spalvingąją Pietų Ameriką užfiksavusios istorijos seansai.

Filmo „Ole Ole Ole Rolling Stones“ anonsas

Tačiau apie „The Rolling Stones“ ne tik kuriami žiūrovų taip mėgiami biografiniai filmai. Jų energinga, laisvės ir maišto žinutę nešanti muzika padeda kino kūrėjams perteikti jų kinematografines idėjas.

Minėtojo amerikiečio M. Scorsese filmuose garso takelis atlieka labai svarbią funkciją. Ir netgi keturiuose savo darbuose režisierius naudoja būtent legendomis tapusius „The Rolling Stones“ kūrinius. M. Scorsese sugeba savo filmų scenoms pritaikyti muziką taip meistriškai, kad vėliau jos tampa nepajudinamos iš kino istorijos. „The Rolling Stones“ rokenrolas ten taip pat įrašytas.

Filme „Mean Street“ (1973) skamba grupės dainos „Tell Me“ ir „Jumpin’ Jack Flash“.  Ekrane – aktorius Robertas De Niro. Šis filmas buvo pirmasis jo ir M. Scorsese darbas drauge, išaugęs į ilgametę kino draugystę.

Scena iš filmo „Mean Streat“

Garsiąją grupės dainą „Gimme Shelter“ galima išgirsti savo žinomumu nenusileidžiančioje kitoje M. Scorsese gangsterių dramoje „Geri vyrukai“ („Goodfellas“, 2000). Filme taip pat skamba režisieriaus itin mėgiama daina „Monkey Man“ ir Micko Jaggerio sukurta „Memo From Turner“.

Scena iš filmo „Geri vyrukai“

Kaip ir prieš tai minėtuose dviejuose režisieriaus filmuose, dramoje „Kazino“ („Casino“, 1995) taip pat vaidina Robertas De Niro ir skamba „rollingai“. Tiksliau – netgi šešios jų dainos, tarp kurių „Can’t You Hear Me Knocking“ ir  „(I Can’t Get No) Satisfaction“.

O štai kriminalinėje dramoje „Infiltruoti“ („The Departed“, 2006), apdovanotoje keturiais „Oskarais“ ir „Auksiniu gaubliu“, vėlgi girdime „Gimme Shelter“. Grojant „rollingams“ išvystame Leonardo DiCaprio, Jacką Nicholsoną ir daugybę kitų žymių aktorių.

M. Scorsese filmai nėra vieninteliai „The Rolling Stones“ kūrybos dalyvavimo kine pavyzdžiai. Jų muzika girdima ir daugybėje kitų kino juostų. Šios grupės kūrinius naudoti filmuose linkęs žaismingasis Wesas Andersonas („Karališkieji Tenenbaumai“, „Šaunusis ponas Lapinas“), Francis Fordas Coppola („Šių dienų apokalipsė. Sugrįžimas“), Stanley Kubrickas („Metalinis apvalkalas) ir daugelis kitų talentingų režisierių.

Vieninteliai „OLE OLE OLE Rolling Stones“ seansai įvyks Naujųjų metų išvakarėse – gruodžio 31 d., 5 didžiųjų miestų kino teatruose „Forum Cinemas“, su puikiu erdviniu garsu. Tai nuostabi proga pasitikti 2017-uosius linksmai nusiteikus, švilpaujant „Out Of Control“ ar kitą savo mėgiamą, kai kam ir jaunystę menantį kūrinį.

Plačiau apie filmą ir bilietai čia.

2017 m. gegužės 11 – 12 dienomis Taline vyks didžiausias Baltijos šalyse profesionalių renginių forumas „Baltic for Events Forum“. Estijos sostinės kūrybos centras „Kultuurikatel“ po vienu stogu suburs 180 renginių organizatorių ir 40 pranešėjų iš visos Europos. Dvi dienas truksiančiame renginyje savo patirtimi dalysis renginių ir rinkodaros ekspertai iš „Tallink“, „Google“, „Swedbank“, „Jack Morton Worldwide“, SEB banko, „A Loud Minority“, „Act lighting design“, „Filmmaster events“, „Luxoft Holding“, „Woltti Group“ ir kitų įmonių.

Tarp išskirtinių renginio svečių šiais metais pasirodys „Google“ vartotojų marketingo vadovas Kanadoje  Jan Gemrich. „Labiau už viską noriu mokytis iš pažangių rinkų, kurios daugeliu aspektų labai panašios į Čekiją, iš kurios pats esu kilęs. „Baltic for events Forum“ – nuostabus žinių šalinis. Internete galime prisiskaityti įvairiausių straipsnių ar perskaityti galybę knygų, tačiau daugiausia išmokstame iš žmonių, kurie dalijasi savo pačių praktiniais patarimais“, – sako J. Gemrich.

Forumo svečiai turės galimybę sudalyvauti verslo kontaktų mugėje, užmegzti  tiesioginį kontaktą su savo tiksline auditorija, sužinoti naujausias tendencijas bei inovacijas renginių organizavimo industrijoje. Tarptautinis forumas apžvelgs daugelį probleminių klausimų, kylančių skinantis kelią į naujas rinkas ir bendradarbiaujant su partneriais bei klientais. Forumo dalyviai bus kviečiami į atviras diskusijas apie aktualiausius kūrybinius sprendimus ir naujoves renginių sferoje.

Konferencijos metu šalia garsiausių Europos renginių architektų savo pranešimus pristatys ir lietuviai – „ADK“ vadovas Giedrius Masalskis, „Convene“ vadovė Jolanta Beniulienė, Jogaila Morkūnas vadovaujantis įmonei „Pirmoji kava“, „Partizanas“ projektų direktorė Indrė Antanavičiūtė, SEB banko rinkodaros departamento direktorius Liudas Rimkus, „Catalyst Baltic“ direktorius Darius Lomsargis, „ELIT Events Baltic“ vadovas Kęstutis Ambrozaitis. Paulius Ambrazevičius taps vakarinės „Baltic for Events forum“ renginio dalies vedėju.

Daugiau informacijos http://www.balticforevents.com/

Gruodžio 27 d. 17 val. „Largo” menų svetainėje įvyks grafikės Miglės Pužaitės parodos atidarymas. Su jaunąja menininke kalbamės apie pasirinkimus, įkvėpimus ir galimybes.

Kodėl pasirinkai grafiką, o ne tapybą ar skulptūrą? Ar buvo kokių svarstymų, ar tiesiog jautei?

Mokantis Kauno dailės gimnazijoje mane domino dauguma dailės sričių, nes visas galėjome išbandyti po truputį, visose buvo įdomių „užkabinančių“ dalykų.  Kai vyresnėse klasėse reikėjo pasirinkti vieną specializaciją, pasirinkau grafiką. Viena iš priežasčių buvo mano pomėgis smulkiems, kruopštumo reikalaujantiems darbams, bei pirmosios mokytojos patarimas. Vėliau, kai stojau į dailės akademiją, stojau į kelias specialybes (tekstilę, vitražą), bet labiausiai norėjau patekti į grafiką. Ten įstojus supratau, kad kitur ir negalėčiau savęs matyti… grafikos specializacija yra gana plati, kuriant knygas, iliustracijas ar menines instaliacijas galima apimti ir kitas sritis, tame tarpe ir tapybą, skulptūrą.

Man, nardančiai po muzikinius vandenis, labai įdomu, ar Tavo darbus įkvepia garsas?

Anksčiau, dar baiginėjant mokyklą, neretai naudodavau muziką kaip tiesioginį įkvėpimo šaltinį. Bet pastarųjų metų darbai nebuvo inspiruoti muzikos. Tačiau kūrybiniame procese ji dalyvauja, nes pasitelkus tam tikrą muziką galiu susikurti ypatingą nuotaiką, kuri man padeda lengviau įsijausti į temą, pagal kurią dirbu. Arba padeda susikurti darbingą nuotaiką.

Iš kur ateina idėjos? Ar daug iš jų – skaitant? Ar daug – tiesiog gyvenant ir stebint?

Manau, daugiausiai mano kūrybos idėjų ateina iš aplinkos stebėjimo ir bandymo atrasti kas man iš tikrųjų svarbu ir domina. Pastaraisiais metais mane labiausiai domino (ir dar domina) tokios temos, kaip atmintis, jos galimos išraiškos daiktais ir atvaizdais, atminties išsaugojimas meninėmis priemonėmis, bei šeimos/-ų prisiminimai. Skaitant taip pat kyla minčių kūrybai, bet dažniau literatūrą naudoju įsigilinimui į jau turimą idėją/temą, ar jos pagrindimui.

                                              Organizatorių archyvo nuotr./ Autorė Miglė Pužaitė

Tavo mėgstamiausi lietuvių ir užsienio kūrėjai, gali būti įvairių sričių:)

Man patinka daug kūrėjų, tačiau daugiausiai domiuosi vizualaus meno kūrėjais. Tai būtų ir menininkai, kurie man dėstė akademijoje, pavyzdžiui, Kęstutis Vasiliūnas (grafika), Žygimantas Augustinas (piešimas, tapyba). Žaviuosi Svajonės ir Pauliaus Stanikų kūrybos (foto/ garso/vaizdo instaliacijos) paveikumu, stiprumu, bei Dainiaus Liškevičiaus (instaliacijos), Žilvino Landzbergo (skulptūra, instaliacijos)  kūryba. Iš užsienio menininkų – Marlene Dumas (tapyba, piešimas), Yayoi Kusama (instaliacijos), Bruce Nauman (šviesos instaliacijos), Euan Uglow (tapyba). Manau galėčiau ir daugiau prisminti man patikusių meninkų pavardžių, bet gal geriau neišsiplėsti.

Ar lengva būti grafike šiandien?

Šiuo metu man sunku pasakyti ar lengva… Manau, apskritai norint kurti nėra lengva (dėl finansinių priežasčių bei psichologinių), turbūt tai nelabai priklauso nuo pasirinktos srities. Vizualusis menas nėra būtinybės prekė, tad pragyventi iš to gali tik vienetai. Bet grafikos specializacija turi ir praktinių pritaikymų, pavyzdžiui, spaudoje – knygų dizainas, iliustravimas ir pan. Tad galima bandyti derinti praktinius, komercinius darbus su kūryba. Šiuo metu tai bandau daryti.

 Ar galima Tavo darbų rasti internete?

Taip, www.behance.net/miglepuzaite bei facebook‘e.

Ar galima įsigyti?

Taip, galima susiekus su manimi.

Dėkoju už atsakymus!

Kalbino Tamsaulė

Vakarinės-naktinės galerijos projektą finansuoja Kauno miesto savivaldybė.  Kviečiame visus norinčius eksponuotis „Largo“ menų svetainėje susisiekti el.paštu largo@largo.lt.

Sakydamas kalbą Seime  aną kartą premjerus S.Skvernelis prisistatė kaip laimės ekonomikos šalininkas, pažadėjęs  laimės pyragą padalyti visiems po lygiai, kaip ir priklauso už valstybės vairo  stojančiam žmogui, kuris rado gerą progą  vėl prisiminti taurius laisvės, lygybės ir brolybės idealus.

Apie pyrago pažadą ir jo padalijimo visai visuomenei prieštaras esu jau kalbėjęs kitoje vietoje. Savo ruožtu čia norėčiau pasidalinti abejonėmis, atsirandančiomis bandant susivokti – kaip atrodo tas laimės pyragas arba net tortas,  su kuo užkandama laimė mūsų ultramodernioje, taigi į  vartotojiškumo idealus orientuotoje  visuomenėje? Ar kartais besaikis laimės vartojimas neveda į baisų persisotinimą, kaip, tarkime, būna, apsirijus tortu su visais jo saldžiais atributais?

Įžvalgus dabarties socialinių problemų interpretatorius Zygmuntas Baumans jau yra atkreipęs dėmesys  į tą vartotojiškos visuomenės paradoksą, kad vartotojų visuomenė yra vienintelis visuomenės tipas, pažadantis laimę absoliučiai daugumai žmonių čia ir dabar per vartojimo intensyvinimą ir įvairovę, kai, iš kitos pusės, ta pati vartotojų visuomenė klesti tik tiek, kiek jai pavyksta išlaikyti savo narių troškimų nepatenkinamumą. Iš tiesų, didžiausias košmaras vartojimo industrijai ir vartotojų visuomenės rinkai būtų pilnutinis vartotojų pageidavimų patenkinimas, kai pasotinęs visus savo troškimus žmogus tarsi apspangusi musė iškristų iš vis sparčiau besisukančio vartojimo rato, šitaip tapdamas kliuviniu vartotojiškai suprastai pažangai. Tokio tipažo atsiradimas ir jo padauginimas, sociologinis išplitimas reikštų aptarto tipo visuomenės katastrofą, prasidėjusį gaisrą vartotojiškame rojuje, kurio neįmanoma užgesinti, tačiau, laimei ar nelaimei, vartotojų visuomenė yra toks sisteminis užtaisas, kai forsuojamas laimės siekimas, karštligiškas poreikių ir troškimų tenkinimas sukuria dar didesnius troškimus ar net priklausomybes, kurių neįmanoma iki galo užganėdinti, užkuriant procesą, kai visi įmanomi ir neįmanomi troškimai yra tenkinami tik pramaišiui su kartėliu dėl pilnutinio nepatenkinimo.

Tačiau čia norėčiau atkreipti dėmesį į, kaip atrodo, dar didesnį paradoksą, kad paklusdami vartotojiškumo logikai mes arba, tiksliau tariant, dauguma iš mūsų  dažniausiai laikomės klasikinės laimės sampratos, kuri iš esmės disonuoja su vartotojiškos visuomenės puoselėjamais idealais, visiškai nedera su minėtąja vartotojiškumo nuostata, jeigu norite,  prasikiša kaip  kontrabandos būdu į ultramodernią visuomenę patekęs požiūris, kuris vis dėlto  yra svarbus dalykas žmogaus savivokos, ne visados sutampančios su laiko madomis ir pažangos kryptimis, atstatymui.

Žinia, kiekvienas turi teisę laimę suprasti savaip, tarkime, jokios išankstinės laimės formulė net nėra. Dar daugiau, – I.Kantas skelbia, kad  laimės  vaizdinys yra ne proto, bet vaizduotės kuriamas idealas, tokiu būdu bandydamas eliminuoti laimės idėją iš moralės fenomeno apmąstymo sferos.  Trumpinant pokalbį būtų galima pasakyti taip, kad I.Kantas moralės problematikos aptarime laimės vaizdinį išmaino į laisvės vaizdinį kaip proto forsuojamą idealą, morališkai prasmingu laikydamas tik tokį žmogaus orumą kuriantį poelgį, kurį žmogus pasirenka laisvai, t. y, dėl paties poelgio prasmingumo, taigi jau ne dėl laisvę užginčijančių išorinių sankcijų baimės ar laimės  gudriai suformuluoto pažado.   Tačiau čia yra kaip tik tas atvejis, kai reikėtų nebijoti savo paties minčių, nebūnant Kantu, nes iš tiesų jokios abejonės dėl laimės realumo negalioja, jeigu konkretus individas prisipažįsta užtikęs laimę šiame pasaulyje ir žino kelius į laimę.

Taigi apklauskime vienas kitą, kas yra ta laimė kaip realiai duotas dalykas.  Kaip atrodo, absoliuti dauguma iš mūsų sutiktų, žino iš savo liūdnos patirties, kad būtinu dalyku laikant elementarių poreikių tenkinimą, vartotojiškas  persisotinimas, peržengiant šią ribą, neatneša laimės, o tik baisius nusivylimus, depresiją, neadekvatumo išgyvenimus, taip pat dauguma iš mūsų daugiau ar mažiau aiškiai nutuokiame, kad, tarkime, pinigai ar net sveikata yra svarbūs dalykai kaip priemonės aukštesniam tikslui pasiekti, o laimė kaip tikslas, kurio siekiame dėl jo paties, o ne kaip priemonės kitam tikslui pasiekti, kaip savipakankamas tikslas, ko gero, yra ne kas kita kaip savo prigimtinio potencialo, profesinių polinkių ir kūrybinių sugebėjimų  realizavimas, savo prigimtinės vietos pasaulyje atradimas, kai sakoma apie tokį laimingą atvejį – „sėdi savo rogėse“.  Kitaip tariant, žinome mes tai ar nežinome, bet savo gyvenime dažniausiai vadovaujamės klasikine laimės samprata,  išplėtota tolimųjų antikos laikų filosofo Aristotelio „Nikomacho etikos“ pasažuose.

Tačiau tokia  aristotelinė laimės samprata, diktuojama sveiko proto, taigi žinoma net ir žmonėms, negirdėjusiems  Aristotelio vardo, esmiškai nedera su  vartotojiškos visuomenės prigimtimi, kuri, kaip yra pastebėta, savo narius visų pirma atpažįsta pagal vartojimą, o tik po to pagal profesiją ar žmogaus sugebėjimus, kaip dar būdavo klasikinės modernybės laikais, vadinamoje gamintojų visuomenėje.   Dabar net banditas yra laikomas respektabiliu žmogumi, jeigu rengiasi modeliniai rūbais,  važinėja brangiausių markių automobiliais, dėvi kitus  prestižą ir socialinį statusą pakeliančius aksesuarus nelyg tas indėnas pasipuošiantis paukščių plunksnomis. Kaip žinome, tikraisiais   herojais, sektinu pavyzdžiu vartotojų visuomenėje laikomi apsirengimo vakarėlių demonstracijos liūtai ir naktinių barų lankytojai, kurie laimi mados lenktynes.

Kas be ko, naktinis baras yra geras išradimas, būtų labai kvaila užsipulti jaunus žmones,  siekiančius linksmuose sambūriuose  skoningai parodyti save, užmegzti daug žadančias pažintis. Čia tik norėjau atkreipti dėmesį, kad vartotojų visuomenė yra tokia savo narių atpažinimo  ir žmogaus saviidentifikacijos sąranga, kuri yra labai nepalanki tikrosios laimės atpažinimo galimybei, todėl net toli pažengęs į priekį pagal visus vartotojiškumo kriterijus šios visuomenė narys dažnai lieka užstrigęs toli nuo laimės, yra laimės nevykėlis.

Kita vertus, čia dar derėtų atkreipti dėmesį į kitą principinės reikšmė klausimą –  ar laisvosios rinkos vartotojų visuomenė drauge yra demokratijos vartotojų visuomenė, demokratinę visuomenės tvarką suprantanti kaip vartojimo produktą, ar mes drįstume save pavadinti demokratijos vartotojais?

Vartotojų visuomenė yra emancipuota  visuomenė, pasižyminti nepalyginamai didesniu  žmogaus išsilaisvinimo iš socialinės kontrolės laipsniu nei kada nors anksčiau,  kai žmogus turi didesnę galimybę, I.Kanto dvasioje tariant,  tapti pats savęs priežastimi.    Drauge suprantama,  kad socialinio autoriteto funkciją vartotojų visuomenėje   iš dalies  perima rinka, socializaciją užtikriną įsitraukimas į vartotojiškumo stichiją. Niekas negalėtų užginčyti laisvosios rinkos ir demokratinės visuomenės tvarkos ryšio, tarpusavio priklausomybės, tačiau, regis, padaugintume dviprasmybes, jeigu įsibėgėję pradėtume skelbti, kad demokratija yra laisvosios rinkos iškišamas produktas, kurį mes, laisvi žmonės, galinantys laisvai keliauti, skelbti savo mintis, išrinkti ir kritikuoti valdžią, vartojame kaip ir kitus produktus visa apimtimi, iki pilnutinio pasitenkinimo, tapdami tobulais demokratijos vartotojais. Tokiu atveju, pasakę A, turėtume pasakyti ir B, kad demokratija, kaip ir bet koks kitas laisvosios rinkos produktas, yra parduodama ir perkama. Tačiau parduodama ir perkama demokratija yra bjauri alternatyva tikrajai demokratijai.

Kita vertus, čia man rūpi truputėlį kitas demokratijos vartojimo aspektas vartotojų visuomenėje.  Jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime pagal nusistovėjusią inerciją, atpažindami vartojamą objektą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui. Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip   Brežnevo konstitucija ar Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį demokratijos pavidalą, patogų vartojimui objektą, kai tariama tikrovė yra panašesnė į tikrovę labiau už pačią tikrovę.   Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties demokratiškai tvarkomoje visuomenėje yra galima tik tada, kai mes patys, netobulos būtybės,  esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai,  bet labiau – pagiežingi, kartais pikti ir įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai.

Lietuva dar toli gražu nėra vartotojiško pertekliaus visuomenė, čia daug didesnės yra skurdo, socialinės atskirties, nepriteklių problemos. Kita vertus, visa tai, kas  ką tik buvo pasakyta apie vartotojų visuomenės paradoksus, visiškai nereiškia to, kad  vartotojiško  tipo visuomenei kaip Vakarų demokratijos nubrėžtam keliui į ateitį  prasminga alternatyva neva būtų deficito visuomenė.  Tačiau, suvokdami vartotojų visuomenė paradoksus, įgyjame galimybę kontroliuoti savo likimą,  drauge keldami sau uždavinį nepamiršti, kad vartotojų visuomenės įvardijamas yra ne realybės užkeikimas, o teorinė konstrukciją, fiksuojanti tik vieną, nors ir labai toli metantį šešėlį demokratinės visuomenės profilį šalia kitų, tokių kaip  laisvės gynėjų, galop kūrėjų visuomenės profilių.

Mes visi apie tai kartais pasvajojame. Senosios šeimos palikimas transformavosi į prabangų, kelių milijonų vertą meno kūrinį, kurį matote tiesiai prieš savo akis. Panašus atvejis buvo nutikęs 2016 metų kovo mėnesį, kuomet į pensiją išėjęs Prancūzas daktaras nupirko 14 neįrėmintų paveikslų, tikėdamasis juos parduoti Paryžiaus „Tajan“ aukcione. Plunksna nupieštas paveikslas, kuriame įamžintas Šv. Sebastianas pririštas prie medžio, iš karto patraukė senovės piešinių vertintojo – Thaddee Prate dėmesį. „Turėjau nuojautą, jog tai buvo 16 – ojo amžiaus piešinys, kuris reikalavo daugiau pastangų“ Prate‘as pasakė žiniasklaidai.

Jo pagrindinis tikslas buvo atskleisti, jog tai nėra koks nors eilinis Renesanso laikų piešinys, tai paruošiamasis eskizas, kurio autorius yra vienas iš geriausių meno meistrų visoje istorijoje – Leonardas da Vinčis. Nepriklausomas meno atstovas Patrickas de Bayseras nagrinėjo šį piešinį Paryžiuje ir iš karto pastebėjo, jog tai yra kairiarankio žmogaus darbas, turintis du mokslinius piešinius kitoje grafikos pusėje. Šios dvi didžiulės užuominos siejosi su Leonardo da Vinčio eskizais. Taipogi, šie du moksliniai piešiniai buvo rasti kartu su užrašais, kurie buvo parašyti iš dešinės į kairę, kas yra neįprastas bruožas Renesanso laikų menininkui.

Kuomet visi ženklai rodė, jog tai yra Leonardo da Vinčio darbas, Prate‘as nunešė jį garsiąjai pasaulio ekspertei Carmen C. Bambach. Kaip Italijos ir Ispanijos brėžinių kuratorė, ji Niujorke „Metropolitan Museum of Art“ muziejuje įgijo visapusišką meninį išsilavinimą. Tuomet muziejaus ekspozijoje buvo tik keli Šv. Sebastiano tiriamieji darbai. Tyrimai ssusiję su aštuoniais Šv. Sebastianais, kurie pirmieji buvo paminėti artisto epe „Codex Atlanticus“.

„Man akys ant kaktos užšoko“ Bambach taip apibūdina būseną, kuomet pirmą kart užmetė žvilgsnį į darbą. „Savybės yra gana nenuginčijamos. Tai, ką čia turime, yra tiesiog išskirtinis atvejis. Tai nepaprastas atradimas.“ Būtina paminėti ir faktą, jog tai yra pirmasis nenuginčijamas Leonardo da Vinčio atradimas per pastaruosius  metų. Ekspertai tiki, jog brėžinys buvo sukurtas pasirengti tam atvejui, jei Šv. Sebastiano piešinys netyčia dingtų. Bambach apytikriai paskaičiavo, jog tai įvyko tarp 1482 – 1485 metų, kuomet unikalus paveikslas pavadinimu „The Virgin of the Rocks“, kurį dabar galime išvysti Luvre, buvo nutapytas.

Po kruopščių įvertinimų, Tajan apytikriai apskaičiavo, jog darbas vertas 15,8 mln. dolerių. Tačiau, Prancūzijos vyriausybė pareiškė, jog tai yra dalis nacionalinio šalies paveldo. Šis paveldo įstatymas leidžia Prancūzijai sustabdyti darbo eksportavimą, sumokant „sąžiningą tarptautinės rinkos vertę“ už piešinį. Billas Gatesas, už da Vinčio „Codex Hammer“ verto 30,8 mln. dolerių Christies aukcionų namuose, pasiūlė didžiausią sumą, tad yra manoma, jog toks scenarijus pavyktų ir su naujuoju atradimu.

Taigi, ką į pensiją išėjęs daktaras mano apie šį įspūdingą atradimą? „ Aš esu pamalonintas“ sakė savininkas „bet aš turių kitokių interesų gyvenime nei tik pinigai.“

Šie nuostabių spalvų Tuniso atvirukai, vaizduojantys ryškias gatves ir nepaprastą architektūrą, yra JAV Kongreso senųjų atvirukų fotografijų bibliotekos dalis. Atvirukai, pagaminti 1899 metais, buvo atspausdinti Šveicarijos spausdintuvu 1880 metais, naudojant senujų fotografijų techniką. Šis procesas, išgauti spalvotas fotografijas iš nespalvotų negatyvų buvo labai populiarus, nes tai leido įamžinti Tuniso kultūros švytėjimą ir kultūrą 20 – ojo amžiaus pradžioje.

Nuostabiam spalvų išgavimui litografinė klintis pirmiausia buvo padengta šviesai jautriems chemikalais. Praėjus kelioms valandoms po saulės spindulių poveikio, su negatyvu ant viršaus, fotografijos likdavo įamžintos ant akmens. Skirtingi akmenys buvo naudojami kiekvienai unikaliai spalvai išgauti – paremtomis fotografo atmintimi – jos buvo sukurtos ir panaudotos spalvingo atviruko užbaigimui. Dažniausiai nuo 10 iki 15 akmenų buvo naudojami tam, jog sukurtų skirtingą spalvų spektrą, kuris užtikrintų gerą kokybę atvirukams.

Kaip ir Prancūzų protektoratas tuo laiku, Tuniso atvirukai demonstravo kasdieninį gyvenimą likus kažkur 10 metų iki kolonizacijos, kuris truko iki 1956 metų, kai Tunisas gavo Nepriklausomybę. Atvirukai taip pat demonstruoja Prancūzijos įtaką, su neseniai užbaigta Šv. Louiso katedra, kuri dominuoja fone. Ši Romos katalikų katedra, pastatyta Bizantijos maurų stiliumi, reikalavo „Bey of Tunis“ – Tuniso monarchų leidimo, jog Prancūzų pultas galėtų pradėti rekonstrukciją.

Kiti vaizdai demontruoja prabangų ketvirtį Tuniso monarchijos, tai yra akivaizdus kontrastas kunkuliuojančiam gatvių gyvenimui. Žmonės renkasi parduotuvėse ir kavinėse arba dalyvauja mečetėje. Beduinų klajokliai įsirengia stovyklas ir keliaudami pardavinėja savo produktus gatvėse. Išsaugoti jau gan ilgą laiką, šie suvenyrai palieka mus su ilgalaikiais 20-ojo amžiaus Tuniso gyvenimo prisiminimais.

Taip pat skaitykite: 10 istorinių karikatūrų pakeitusių pasaulį

Neseniai Lietuvos kino teatruose pristatytas Romo Zabarausko filmas „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ nuo šiandien išplatintas filmų peržiūros internetu platformoje „Namų kino pasaka“. „Manau, kad menas privalo turėti platų šansą susitikti su žiūrovu, kurio reakcijos, interpretacijos, o taip pat ir kritika, yra kūrybinio proceso dalis. Dėl to rengėme dešimtį pristatymo seansų visoje Lietuvoje, dėl to dabar filmą paleidžiame ir online“, – teigė filmo kūrėjas Romas Zabarauskas.

Tragikomiška kelio drama, pasakojanti apie paties Romo Zabarausko (Denisas Kolomyckis) pagalbą savo mamą nužudžiusiai aktorei Indrei (Irina Lavrinovič), jau sulaukė įvairiausių kritikų vertinimų. Tarp jų – rugsėjo mėnesį įteiktas Bušviko kino festivalio antrosios vietos apdovanojimas ir po seanso Niujorke sekęs avangardinio kino „krikštatėvio“ Jono Meko komentaras: „Žiūrėdamas šį filmą esi nuolat įspėjamas, kodėl jis yra kuriamas. Jis brechtiškai nurodo į save, ir dėl šios priežasties pasiekia tiek savo politinius, tiek kinematografinius tikslus.“

Literatūros ir kino kritikas Karolis Baublys po premjeros Paryžiaus LGBT+ kino festivalyje „Chéries, Chéris“ teigė: „man tai – pirmas kartas, kai Prancūzijoje mačiau išties suprastą lietuvių filmą“. Savo recenzijoje „Lietuvių filmų centrui“ Karolis Baublys teigiamai įvertino „Nuo Lietuvos nepabėgsi“, kaip paremtą „drąsia, ekscentriška estetika“, savo temomis panašų į režisierės Sofia Coppola kūrybą. Tuo tarpu žurnalo „Kinas“ autorius Gediminas Kukta suabejojo režisieriaus nuoširdumu ir kritikavo filmą, tačiau pripažino ir kūrinio privalumus: „Ką režisierius moka, tai kurti atmosferą, tik sunku pasakyti, kiek tai jo, o kiek operatoriaus Narvydo Naujalio ir kompozitoriaus Evaldo Azbukausko nuopelnas“.

„Namų kino pasakos“ platformoje taip pat prieinami ir ankstesni Romo Zabarausko filmai – Berlyno kino festivalyje 2011–aisiais kūrėją išgarsinusi „Porno melodrama“, bei Maskvos kino festivalyje 2013–aisiais pristatytas „Streikas“. Šiuose filmuose pagrindinius vaidmenis sukūrė tuomet dar tik pradedantys, o dabar jau gerai žinomi aktoriai: „Porno melodramoje“ – Marius Repšys ir Vilma Kutavičiūtė, o „Streike“ – Beata Tiškevič.

Šatijų kaime (Lapių sen.) gyvenusiai Jono ir Dianos Simaškų šeimai nepavyko susėsti prie bendro Kūčių stalo – švenčių išvakarėse jų būstą sunaikino gaisras.

Soduose pastatytas karkasinis namas užsiliepsnojo žaibiškai. D. Simaškienė spėjo pagriebti dėžutę su dokumentais. Moteris su vyru ir dviem vaikais išbėgo į lauką.

Atvykę ugniagesiai numalšino liepsnas, tačiau gyvenamųjų patalpų praktiškai neliko: karkasinė namo dalis sudegė, o mūrinė visiškai sulieta gesinant gaisrą. D. Simaškienė pasakojo, kad namas buvo nupirktas už paskolą, kuri dar ne visai grąžinta.

Antradienį į gaisravietę atvykęs Kauno rajono meras Valerijus Makūnas ir Lapių seniūnas Rimantas Stankus tarėsi kaip padėti nukentėjusiai šeimai. Meras sakė, kad padegėliams bus išmokėta vienkartinė pašalpa – maždaug 1 900 eurų.

Kauno rajono savivaldybė yra įsigijusi du mobilius vokiškus namelius, kuriuose galima apsigyventi gaisro atveju. Kol kas Simaškų šeima glaudžiasi pas gimines.

Žinia apie įvykusią nelaimę greitai pasklido interneto socialiniuose tinkluose. „Norėčiau nuoširdžiai padėkoti visiems, dovanojusiems drabužių, parėmusiems pinigais. Nesitikėjau, kad sulauksime tokios pagalbos“, – susijaudinusi kalbėjo D. Simaškienė.

Šeima viliasi atstatyti gaisro suniokotą namą. Girininkija pažadėjo lengvatinėmis sąlygomis parduoti medienos.

Drabužiais šeima jau apsirūpino, tačiau pinigai namo statybai labai praverstų. Juos galima pervesti į Dianos Simaškienės sąskaitą LT477044060003268055 SEB, nurodant, kad tai yra auka.

Kauno miesto savivaldybė rengiasi užlopyti dar vieną mokesčių mokėtojų pinigų švaistymo landą. Ketinama nutraukti sutartis su visomis partijomis, kurios eilę metų nemokamai naudojosi miestui priklausančiu turtu. Skaičiuojama, jog miestas dėl to negavo iki 1 mln. eurų pajamų.

Inventorizavus Kauno miesto savivaldybei priklausančias patalpas paaiškėjo, kad šiuo metu nemokamai patalpomis naudojasi šešios politinės partijos, kurių daugelis įsikūrusios miesto centre. Bendras patalpų plotas viršija 750 kv. m. Dar 350 kv. m nemokamai suteikta pavieniams Seimo nariams.

„Anksčiau visi į savivaldybę žiūrėdavo kaip į melžiamą karvę. Buvo įprasta, kad jei sugebi prieiti prie valdžios, gali ir kelnes numauti. Ir čia kalbu apie visas sritis – ne tik nekilnojamo turto klausimus, bet ir įstaigų finansavimą, ir visus konkursus, ir sutartis su rangovais. Kol aš būsiu meras, mano ir visos mano komandos garbės reikalas bus niekam neleisti pelnytis iš miesto“, – pabrėžė Visvaldas Matijošaitis.

Melavo dėl įstatymų

Kaip teigė Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Petrauskas, anksčiau tokios privilegijos partijoms buvo grindžiamos argumentais, kad savivaldybės yra įstatymu įpareigotos politinėms partijoms nemokamai suteikti patalpas. Tačiau išanalizavus teisinę bazę paaiškėjo, kad savivaldybė neprivalo to daryti.

„Yra gudrūs ir yra gudresni. Išanalizavus visas sutartis, labiausiai nustebino TS-LKD, Darbo partija ir V. Šustauskas, kurie senais laikais sudarydami sutartis su savivaldybe į jas įsidėjo saugiklių, dabar mums apsunkinančių patalpų atsiėmimo procesą. Aišku, mes radome, kaip tuos keblumus išspręsti, bet turėjome papildomo vargo. Toks jausmas, kad partijos planavo iš miesto pastatus perimti su visam“, – sakė G. Petrauskas.

Partijų būstinės – prestižinėse Kauno vietose

Didžiausias pagal panaudą iš savivaldybės gautų patalpų plotas tenka Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams. Ši partija naudojasi dviejomis patalpomis, esančiomis Savanorių pr. (289 kv. m) ir Rasytės g. (86 kv. m). V. Šustausko įkurta Kovotojų už Lietuvą sąjunga įsikūrusi miestui priklausančiose 145 kv. m ploto patalpose, esančiose Laisvės alėjoje.

Darbo partija naudojasi 99 kv. m ploto patalpomis Rotušės aikštės, partijos Tvarka ir teisingumas būstinė įsikūrusi Laisvės al. ir užima 57 kv. m. Šiek tiek kuklesne beveik 48 kv. m ploto būstine Rasytės g. naudojasi Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai), o LR liberalų sąjūdis tenkinasi mažiausiomis patalpomis, kurių plotas nesiekia 30 kv. m.

„Jeigu partijos tas patalpas, kurias gavo už dyką, būtų iš miesto nuomojusios rinkos sąlygomis, jos visos į miesto biudžetą būtų sumokėjusios beveik 1 milijoną eurų. Galima nesunkiai suskaičiuoti, kiek darželių ar mokyklų galėtume sutvarkyti už šiuos pinigus“, – sakė G. Petrauskas.

Praėjusių metų rugsėjį po ilgų derybų ir konsultacijų su pilietine visuomene pasaulio valstybės susitarė dėl Darnaus vystymosi tikslų (DVTikslai, angl. SDGs). Politiniame lygmenyje tai svarbus įvykis, rodantis, kad pasaulio mastu apmąstyti pastarųjų dešimtmečių ekonominiai, socialiniai pokyčiai, padarytos išvados ir iškelti nauji uždaviniai.

Jei jie būtų sėkmingai įgyvendinti, 2030 metais pasaulyje saugiai ir oriai gyvenančių žmonių stipriai padaugėtų, o skurdas ir beprasmės mirtys taptų vis retesni. Ar įmanoma juos pasiekti? Koks vaidmuo tenka Lietuvai ir kaip tai liečia mus pačius? Apie tai kalbamės su vystomojo bendradarbiavimo eksperte, NNVBO Platformos konsultante ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytoja Marta Čubajevaite.

Kaip galėtumėte apibūdinti savo kaip šios srities ekspertės vystymąsi?

Vystomojo bendradarbiavimo srityje darbuojuosi jau dešimtmetį. Viskas prasidėjo nuo GLEN (angl. Global Education Network of Young Europeans) savanorystės Indijoje, į kurią aš, ką tik studijas pabaigusi dvidešimtmetė, išvažiavau trims mėnesiams. Buvau kupina naivių vilčių „išmokyti“ vietinius kaimo gyventojus. Ten pamačiau, kad viskas ne taip paprasta, pokyčiams reikia laiko ir, geriausia, kai juos inicijuoja vietos gyventojai. Džiaugiuosi, jog toji „nesėkmė išmokyti“ manęs neatgrasė nuo vystomojo bendradarbiavimo. Veiklą tęsiau užsienio ir Lietuvos nevyriausybinėse organizacijose, studijavau vystymąsi Lundo universitete Švedijoje, o dabar ir toliau mokausi dėstydama VDU.

Kaip apibūdintumėte pasaulio vystymosi tendencijas? Ar galima sakyti, kad pasaulis gyvena geriausius savo laikus, kai yra mažiausiai karų, skurdo, bado ir kitų negandų?

Būtina taip sakyti, nes kitaip neįvertinsime pažangos, kurią pasiekėme. Nuo 1990-ųjų pasaulyje perpus sumažėjo ypač dideliame skurde, t.y. už 1,90, JAV dolerio gyvenančių žmonių. Tačiau taip vis dar tebegyvena kas dešimtas pasaulio gyventojas, o jų daugiau nei 800 milijonai, daugiausia – Pietryčių Azijoje. Bet net nereikia žvelgti taip toli – kas penktas Lietuvos gyventojas gyvena žemiau skurdo rizikos ribos.

Galime pasidžiaugti, jog praėjusiais metais buvo priimti DVTikslai. Jie – ambicingas planas, kuriuo siekiama panaikinti skurdą, nelygybę ir kovoti su klimato kaita visose pasaulio šalyse. Šiais tikslais patvirtinta, jog, norint užtikrinti darnų pasaulio vystymąsi, nebeužtenka kovoti su užkrečiamomis ligomis ar pristatyti mokyklų mažiausiai išsivysčiusiuose pasaulio kraštuose. Reikia užtikrinti, kad visame pasaulyje(!) ne tik vaikai, bet ir suaugusieji įgytų žinių, galinčių jiems padėti rasti orų gyvenimą užtikrinantį darbą. Svarbu, kad miestai būtų plėtojami darniau, atsižvelgiama į tai, kaip ir ką gaminame bei vartojame bei kaip tai veikia žmones ir gamtą. Iš principo – užtikrinti kiekvieno žmogaus teises į darnų ir orų gyvenimą. Visgi klausimas išlieka, ar ir kaip per artimiausius 14 metų politikai ir visuomenė mobilizuosis įgyvendinti šiuos savanoriškai prisiimtus įsipareigojimus ir pasiryš ne tik pagelbėti kitoms šalims, bet ir „susitvarkyti“ savo kiemą.

Indija, 2015 m. Eglės Kasperavičiutės, konkurso „Pasaulis tavo akimis“ nuotr.

Musulmonas kaltinamas žiauriu kito musulmono, linkėjusio krikščionims „laimingų Velykų“, nužudymu.

Gerai žinomas krautuvininkas Asadas Shah buvo nudurtas, o vėliau jam sutrypta galva, šalia jo paties parduotuvės, Minardo gatvėje, Glazge. Tai nutiko vos po kelių valandų, kai vyras socialiniame tinkle pasidalino širdinga žinute, linkėdamas krikščionių bendruomenei laimingų Velykų. Paramedikai dar bandė kautis dėl pakistaniečio gyvybės, tačiau vyras ligoninėje mirė.

Suimtas 32-jų įtariamasis. Policijos manymu, nusikaltimas paremtas religine netolerancija, o sulaikytasis – taip pat musulmonas.

Ankstesniuose savo įrašuose Facebook tinkle, ponas Shah ragino žmones atsisakyti bet kokio smurto bei neapykantos vardan „besąlygiškos meilės visai žmonijai.“ Vyras nuolat ragino mylėti vieniems kitus nepaisant rasės ar realigijos. Paskutiniame savo įraše jis rašė, – „gero penktadienio ir linksmų Velykų, ypač mano mylimai krikščionių tautai.“

Žinia apie pono Shah mirtį šokiravo visą bendruomenę. Gyventojai vyrą apibūdina, kaip „visos bendruomenės ramstį.“ Kitą dieną draugai ir kaimynai nenuilstamai rinkosi prie policijos užtvaros, šalia jo parduotuvės, pakalbėti su policijos pareigūnais, ar pagerbti mirusįjį.

Gyventoja Izabela Graham (64) teigė, jog  Shah buvo įdarbinęs jos dukrą, kuomet ši buvo jaunesnė. Ji puolė į ašaras sužinojusi apie vyro mirtį, – „Jis buvo nuostabus, geras vyras. Jis nieko nenuskriaustų, niekas visame mieste negalėtų pasakyti apie jį nieko blogo.“ Daugybė gėlių bei užuojautos laiškų pasiekė įvykio vietą.

Islamą išpažystantis teroristas nužudo Prancūzijos pareigūną ir jo žmoną, viską transliuodamas per Facebook

Teisėsaugai jau žinomas radikalus islamo išpažinėjas Larossi Abballa (25) nudūrė vieną Prancūzijos policijos viršininkų jo paties namuose, tada nukankino jo žmoną jų mažamečio sūnaus akyse, o visą tai gyvai transliavo Facebook paskyroje.

Sukrečianti ataka ivyko Magnanvillyje, esančiame maždaug 55 km į šiaurę nuo Paryžiaus. Viskas pasibaigė po trijų valandų konfrontacijos, kuomet prancūzų tarnybos šturmavo namus, išgelbėjo berniuką ir nužudė Abballą.

Islamo valstybė paviešino vaizdo įrašą, kuriame Abballa prisipažįsta, – „ką tik nužudžiau policijos pareigūną ir jo žmoną,“ perspėdamas, kad užpuolikai surengs daugiau „staigmenų“. Žudymų metu Abballa taip pat rašė Twitter, bei Facebook paskyrose, – „nežinau ką darysiu su berniuku.“

Jean-Beptiste Salvaingas (42) ne tarnybos metu buvo užpultas šalia savo namų, kur pakartotinai buvo badomas į pilvą. Jo žmona (36), kuri dirbo sekretore vietinėje policijos nuovadoje, buvo nužudyta peiliu namų viduje, kol už sofos slėpėsi vos trejų metų sunus. Prancūzijos reikalų ministras skerdynes pavadino „apgailėtinu teroro išpuoliu.“

Žudiko mašinoje buvo rastas koranas, galvos skara ir dar dvi knygos. Jo namuose, kaip teigiama, rastas kitų jo taikinių sąrašas įskaitant policijos pareigūnus bei žurnalistus. Abballa jau anksčiau buvo teistas ir buvo laikomas pavojingiausių asmenų sąraše, tačiau jokių įrodymų prieš jį iki šio įvykio nepavyko rasti.

Prancūzijos valdžia perspėja, jog ne tik Prancūzija, bet ir Europa ir visas vakarų pasaulis, kaip parodo pastarieji įvykiai, yra pavojuje. Vidaus reikalų ministras Bernardas Kazeniova pranešė, kad dėl ženkliai padidėjusios rizikos policijos pareigūnams ir jų šeimoms, jiems bus leista savo tarnybinius ginklus laikyti ir namuose.

Musulmonas Pakistane nužudė sesę „dėl garbės“, po to, kai kolegos jį erzino dėl sesers santuokos su krikščioniu.

Musulmonas Pakistane pripažino žiauriai nužudęs savo seserį, tikindamas, jog jis neturėjo kitos išeities, kadangi ši ištekėjo už krikščionio.

Mubeen Rajhu (24) iš Lahoro, šių metų rugpjūtį, šovė savo sesei Tasleem (18) į galvą, jos pačios namuose.

Vyras paplūdo pykčiu, kuomet jo kolegos sužinojo apie jo sesers santykius ir įkyriai erzino jį maždaug du mėnesius. Vienas vyrų, Ali Raza pasakoja, – „Jie sakydavo, – „Negi tu negali nieko padaryti? Kas tau negerai? Koks tu vyras?“ O jis mums atsakydavo, – „Jei nebaigsit, aš nusižudysiu! Baikit!” O vaikinai atsakė, – „ Būtų geriau, jei nužudytum savo sesę. Jau geriau, nei leisti jai tęsti tokius santykius.“ Kartą Rajhu jiems pranešė, jog nusipirko pistoletą, ir vieną rugpjūčio dieną tiesiog nustojo rodytis darbe.“

Nuteistasis teigia, kad yra pareikalvęs sesers prisiekti Koranu, kad niekada netekės už krikščionio, net jeigu dėl jos būtų atsivertęs į islamą. Įbauginta mergina prisiekė, o vėliau pabėgo su išrinktuoju ir susituokė slaptai. Vyras teigia, – „Neturėjau kito pasirinkimo. Nebuvo jokių riksmų. Tiesiog ją nušoviau.“

Aukos tėvas taip pat kaltina savo dukrą dėl jos pačios mirties ir suteršto šeimos vardo, o šeimos kaimynai didžiuojasi tokiu žudiko poelgiu, teigdami, kad negalima niekam leisti tuoktis su kitos religijos išpažinėjais.

Žudymų dėl garbės skaičius Pakistane yra ženkliai pakilęs: praėjusiais metais buvo nužudyti 1 184 žmonės, ankstesniais metais – 1 005, o dar ankstesniais – 869. Didžioji dalis aukų yra moterys, nužudytos vyriškos lyties giminės ar šeimos draugo. Dažniausia skerdynių priežastis – moters atsisakymas tekėti už jai išrinkto vyro arba reikalavimas nutraukti smurtinius santykius.

Musulmonas imigrantas iš pykčio nužudo savo septynmetę dukrą, kai motinos advokatas netyčia nusiuntė jam naują mažametės adresą

Mary Šipstone (7) 2014 lapkričio 11 dieną buvo nužudyta šalia savo mamos, ant namų slenksčio. Nelaimė įvyko, kuomet jos tėvas Yasser Alromisse (46), iš kurio buvo atimtos tėvystės teisės, išsiaiškino naująją dukros gyvenamąją vietą ir kurį laiką slėpęsis automobilyje netoliese jų namo, nušovė savo dukrą.

Lindsy Šipstone prieš savo vestuves 2005 metais atsivertė į islamą, vienerius metus po to, kai Alromirsse nelegaliai atvyko į Didžiają Britaniją. Tačiau moteris vėliau atsisakė naujojo tikėjimo ir paliko savo smurtaujantį vyrą. Kai moteriai atiteko visos globos teisės, moteriai ir jos dukrai buvo suteiktos naujos tapatybės bei nauja gyvenamoji vieta. Tačiau, kaip teigiama, moters advokatas kartu su dokumetais, siųstais buvusiajam vyrui, nurodė ir naująją jos gyvenamąją vietą. Vyras nušovė savo dukrą, o vėliau mašinoje nusišovė pats. Mergaitė buvo nuvežta į ligoninę, tačiau dėl sunkių sužalojimų mirė.

Mergaitės motina teigia nesitikėjusi tokių buvusio vyro veiksmų, – „Kai paskutinį kartą mačiau jį teisme, maniau, kad jis gali bandyti ją iš manęs atimti. Tačiau net nepagalvojau, kad jis gali bandyti ją nužudyti.“

Mama pasakoja, kad Mary buvo laimingas vaikas – grojo smuiku, šoko, augo, kaip asmenybė. Ji jau skaičiavo dienas iki aštuntojo savo gimtadienio. Moteris teigimu nebuvo imtasi visų saugumo priemonių, o dėl net penkis metus trukusio teismo dėl globos, žmonės neįvertino pavojaus rimtumo. „Pavojus yra didžiulis, turėjome mažiausią šansą, ir tuomet Mary buvo nužudyta“ – sielvartauja moteris.

Pareigūnai įvykį pavadino tyčine žmogžudyste, bandant atimti dukrą iš motinos, kadangi pats vyras pralaimėjo karą dėl globos.

„Arabų atvykėlis“ Švedijoje nuduria penkiolikmetį lietuvį

Broby mieste, Švedijoje, sausio 11 dieną, savo mokykloje buvo nužudytas lietuvis Arminas Pileckas (15). Vaikinas buvo nudurtas vieno iš klasės draugų – keturiolikmečio Sirijos pabėgėlio.

Kaip teigiama, vaikinai buvo susipykę lapkritį arba gruodį, kas buvo nufilmuota klasės draugų, tačiau tragiška ginčo atomazga įvyko pirmąją naujojo semestro dieną.

Žudiko tėvas teigia, jog Arminas prie jo sūnaus kabinėjosi ilgą laiką, o mokykla nesiėmė jokių veiksmų. Kitą vertus, Pilecko tėvai tikina, jog jaunasis siras seksualiai priekabiavo prie vienos merginos jų klasėje, o Arminas ją tiesiog gynė. Dėl patirtos gėdos prieš klasės draugus, vaikinas prisiekė Arminui atkeršyti, – „jis tai pasakė net mokyklos vadovybei (po pirmojo konflikto)“ – teigė Armino tėvas. Vyras taip pat neigia, jog jo sūnus galėjo kabinėtis prie klasės draugo, kadangi kiekvienas, net ir menkiausias įvykis, kaip pavėlavimas į pamoką, yra pranešamas tėvams.

Pileckų šeima Švedijoje buvo apsistojusi laikinai, o klasės draugai Arminą apibūdino, kaip „klasės sielą,“ žmogų, kuris visada pralinksmis ir pagelbės.

Armino tėvas teigė, kad situacija su pabėgėliais Švedijoje darosi nevaldoma. Pileckas minėjo situaciją, kuomet grupė pabėgėlių mėgino išžaginti lietuves moteris, tačiau nebuvo nuteisti, o tiesiog privalėjo dėvėti sekimo apyrankes. Vyro teigimu švedai vengia kalbėti viešai apie tokius įvykius, net merginos, kurią Arminas gynė, tėvai nedrįsta kalbėti su lietuvių šeima.

Taip pat skaitykite: Nužudei moterį – nelaimingas įsimylėjėlis, nužudei vaiką – į elektros kėdę?

Jungtinės Valstijos pašalina 35 Rusijos diplomatus atsaku į Kremliaus remiamą įsilaužimą presidento rinkimuose, taip dar labiau padidindama įtampą tarp Maskvos ir Vašingtono.

Rusijos Ambasados Vašingtone dimplomatiniai tarnautojai ir konsulatas San Franciske buvo paskelbti “persona non grata” jeims liepta palikti šalį per 72 valandas.

Prezidentas Barakas Obama taip pat paskelbė, kad buvo uždarytos dvi įstaigos, priklausančios Rusijos vyriausybei ir naudojamos žvalgybinėms operacijoms Niujorke ir Merilande.

Buvo nustatytos sankcijos Rusijos GRU ir FSB žvalgybos agentūroms, ir šešiems įvardytiems Rusijos asmenims.

Į šį sąrašą buvo įtrauktas GRU vadovas, generolas Igoris Korobovas ir trys jo atstovai. Kiti du sąraše yra Aleksejus Belanas ir Jevgenijus Bogačiovas, daugelį metų dėl kibernetinių nusikaltimų FBI ieškomi Rusijos piliečiai.

Taip pat buvo sankcionuotos trys kompiuterių įmonės, tariamai tiekusios “materialinę paramą” GRU.

Šie sprendimai pažymėjo naują beprecendentį Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos santykių smukimą Barako Obamos prezidentavimo laikotarpiu.

JAV prezidentas teigė, kad šie 35 dimplomatai buvo “žvalgybos operatyvininkai.”

Rusija pavadimo šiuos veiksmus “Šaltojo Karo dežavu”, ir sakė, kad JAV “norėjo sunaikinti” ryšius su Maskva.

Obama apkaltino Rusiją “agresyviu priekabiavimu” ir skelbė, kad “visi amerikiečiai turėtų sunerimti dėl Rusijos veiksmų.” Jis sakė, kad įsilaužimas “galėjo būti įgyvendintas tik aukščiausiosios Rusijos valdžios sprendimu.”

Barakas Obama sakė: “Šie veiksmai seka besikartojančius privačius ir viešus perspėjimus, kuriuos mes išsakėme Rusijos vyriausybei, ir yra atitinkamas atsakymas į pastangas pakenkti Jungtinių Valstijų interesams, nusižengiant numatytoms tarptautinėms elgesio normoms. Tokia veikla turi pasekmes.”

Jis pridėjo: “Tai nėra visas atsakas į Rusijos agresyvią veiklą. Mes ir toliau imsimės galybės veiksmų mums tinkamu laiku ir vietoje, kai kurie iš jų nebus paskelbti viešai.”

Jungtinių Amerikos Valstijų atstovas pridūrė: “Nustatydami sąlygas rusų diplomatams Jungtinėse Valstijose, atmesdami jų priėimą prie diejų šalių, mes tikimės, kad Rusijos vyriausybė persvarstys savo veiksmus.”

Suprantama, kad Rusijos ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose, Sergėjus Kisliakas, nebus vienas iš pašalintųjų.

Viskas įvyko po to, kai CIA ir FBI padarė išvadą, kad Rusija yra atsakinga dėl įsilaužimo į Demokratų Partiją ir dėl gėdingų elektroninių laiškų paviešinimo, siekiant pagelbėti Donaldui Trumpui laimėti Baltuosius Rūmus.

Rusija pakartotinai neigė įsilaužimo kaltinimus. Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas sakė: “Jeigu Vašingtonas tikrai imsis naujų priešiškų priemonių, jiems bus atsakyta. Bet koks veiksmas prieš Rusijos dimplomatų veiklą Jungtinėse Valstijose atsigręš prieš JAV diplomatus Rusijoje.”

Donaldas Trumpas pareiškė, kad jis susitiks su žvalgybos tarnautojais kitą savaitę, kad išgirstų įrodymus apie Rusijos įsilaužimą.

Jis sakė: “Laikas mūsų šaliai pereiti prie didesnių ir geresnių dalykų.”

JAV valstybės departamentas teigia, kad pašalintieji dimplomatai “elgėsi nesilaikydami savo dimplomatinio ar konsulinio statuso.”

Kremlius apkaltino JAV “agresyvia užsienio politika” ir elgesį apibūdino “dramblišku.”

Kremliaus įgaliotinis, Dimitrijus Peskovas sakė: “Nėra jokios tarpusavio sutarimo alternatyvos. Mes suteiksime Jungtinėms Valstijoms reikšmingą diskomfortą tose pačiose srityse.”

“Mes laikome šį sprendimą ir sankcijas nepateisintomis.”

Liza Monaco, Obamos saugumo patarėja, sakė: “Šie 35 asmenys iš esmės rinko informaciją. Jie buvo žvalgybos pareigūnai veikiantys čia ir naudojantys šias įstaigas rinkti salptus duomenis.”

Ji pridėjo: “Me esame pasiruošę atsakomiesiems veiksmas, kurių Rusijos vyriausybė gali imtis.”

Carrie Fisher tik gimus atsidūrė dėmesio centre, kadangi ji buvo garsių Holivudo žvaigždžių Debbie Reynolds ir Eddie Fisheri‘o dukra. Šį pasaulį ji išvydo 1956 –ųjų metų spalio 21-ąją dieną, kuomet jos tėvai buvo to meto pačioje populiariumo viršūnėje. Būtent šis žinomumas ir nulėmė jos karjerą ir gyvenimą. Štai pateikiame keletą faktų apie aktorę, rašytoją ir advokatę, kuri mirė šį antradienį, būdama vos 60-ies metų amžiaus.

1. Tėvai Reynolds ir Fisher užbaigė savo pirmąjį filmą kartu pavadinimu „Bundle of Joy“ likus vos dviems mėnesiams iki Carrie gimimo. Visa komanda šiai porai naujagimio gimimo proga įteikė pintą lopšį. Atsilygindami Reynolds ir Fisher režisieriui Normanui padovanojo auksinę įrašo kasetę su užrašu: „Normanui už pirmąjį mūsų prodiusuotą filmą „Bundle of Joy“, kuris buvo įrašytas dar prieš gandrams mus aplankant.“

2. Neįprasta yra tai, jog praėjus šešioms savaitėms po Carrie gimimo, Army Archerd‘as pranešė, kad naujagimė Carrie Fisher paveldėjo nemažai akcijų iš prodiuserio Mike Todd‘o – tai tas pats prodiuseris, kuris buvo neseniai išsiskyręs su Elizabeth Taylor ir prieš 15 mėnesių žuvęs lėktuvo avarijoje. Praėjus metams po to, Elizabeth Taylor suviliojo Carrie‘s tėtį ir užmezgė romaną o vėliau ir ištekėjo už jo, šis įvykis tapo tikru skandalu Holivude.

3. 1973 – iaisiais metais, kuomet Fisher metė Beverly Hills vidurinę mokyklą, mergina išsikėlė gyventi į Angliją ir pradėjo studijuoti aktorystę. Ji neišlaikė Karališkosios Dramatiškųjų Menų Akademijos praėjimo egzamino 1974-ųjų vasarį. Tačiau sekantį mėnesį ji buvo paminėta populiariame žurnale kaip „talentinga jaunuolė“, kuri buvo parinkta debiutuoti pirmąjame jos filme „Shampoo“ kurio autorius yra Warren Beatty.

4. 1974-ųjų rugpjūtį, Fisher parodė mamos kurtą kabaretinį šokį Londono „Palladium“ teatre. Tuomet spauda rašė apie ją: „Tokia dramatiška jėga jauname kūne parodo, kokia stipri ši mergina bus ateityje. Kaip 17-metė mergina, ji turi visus reikiamus stiprios asmenybės aspektus ir poreikius, būtent tai, ko reikia sėkmingos karjeros kūrimui.

5. Sekantį mėnesį Fisher įstojo į Londono Dramos ir Kalbos Centrinę mokyklą ir ten mokėsi daugiau nei vienerius metus.

6. Fisher negalėjo niekur pabėgti nuo savo šlovės, tuo pat metu Archerd‘as parašė apie ją kelias eilutes: „Carrie Fisher – Debbie Reynolds ir Eddie Fisheri‘o dukra, kuri paliko neišdildomą patrauklios mergaitės vaidmenį filme „Shampoo“, dabar gaus naują rolę George Lucas filme „Žvaigždžių karai“.

7. Nors ji niekaip nebaigė jokios aukštosios mokyklos, ji bandė studijuoti Saros Lawrence koledže, tačiau jį paliko dėl vaidmens „Žvaigždžių karuose“.

8. Akivaizdu, jog „Žvaigždžių karai“ daug ką pakeitė Fisher gyvenime. Tačiau ji išlaikė gerą humoro jausmą tiek savyje tiek savo karjeroje ir nenustojo jo demonstruoti. 1978-aisiais Fisher dalyvavo muzikiniame inprovizacijų šou pavadinimu „Saturday Night Live“. Tuomet ji ir Gilda Radner turėjo vaidinti seseris iš šeimos, kuri pasižymi ne itin geromis manieromis. „Vau, tai labai triukšminga puodynė!“ tapo vienas populiariausių triukšmingiausiu Fisher posakiu.

9. Kalbant apie tą patį šou, Fisher taip pat turėjo vaidinti 1980-ųjų „The Blue Brothers“ veiksmo filme, įsikūnyti į kerštingą Jake Blues įsimylėjelį. Anapus scenos ribų, Fesher greitai ištekėjo už žvaigždės Dan Aykroyd, kuris jai pasipiršo vaidinimo metu.

10. Jos 2008-ųjų memuaruose, ji pajuokavo, jog pokalbis apie jos laidotuves turėtų skambėti maždaug taip: „Carrie Fisher mirė 60-ies metų, nuskendusi mėnulio šviesoje, prieš tai pasismaugusi savo liemenėle.”

Taip pat skaitykite: Donnie Yen – slaptoji „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ žvaigždė

Prekybos internetu gigantas Amazon šią itin patogią parduotuvę pastatė Sietlo miesto centre, įdiegęs pulką naujausių technologijų, kurios leidžia žmonėms pasijusti lyg autopiloto vairuojamoje mašinoje – žmogus tiesiog įeina į parduotuvę, pasiima reikiamus produktus ir išeina neišsitraukęs piniginės, be jokių patikros punktų.

1800 kvadratinių pėdų parduotuvė, pavadinta „Amazon Go“, yra naujas, itin patogus prekybos centras, turintis automobilių privažiavimus prie visų bakalėjos parduotuvių. Aiškiai matyti, jog Amazonė mato didžiules galimybes revoliucionuoti mažmeninę prekybą.

Jeigu eksperimentas pavyks, tai gali radikaliai išnaikinti žmonių darbo jėgą mažmeninėje prekyboje, kažkas panašaus į autopiloto valdomas mašinas ir sunkvežimius, kuriems nereikia vairuotojo.

Analitikai sako, jog šis žingsnis parodo, jog Amazonė agresyviai tęsia savo prekybos verslą, kuris sudaro 17% visos JAV mažmeninės prekybos arba beveik 18 mlrd. dolerių. Tai sritis kurioje konkuruojama su „Wal-Mart“ – pagrindiniu Amazonės varžovų prekyboje. Amazonei tai didžiulis pajamų šaltinio augimas, plius dar vienas būdas žmonėms įtaisyti naujus apsipirkinėjimo įpročius.

Vis daugiau ir daugiau žmonių, ypač jaunoji karta, perka prekes internetu „Amazon“ prekyba dideliais skaičiais pranoksta rinką. Nors kol kas parduotuvėje gali apsipirkėti tik Ammazn darbuotojai, ksperimento sekmė gali privesti Amazonę atidaryti kitas – maždaug 2000 parduotuvių. Pati Amazon atsisako komentuoti ateities planus. Panašu, jog formuojamas stiprus vartotojų noras vengti ilgų laukimo eilių ir atsiskaitymų. Kai kuriais atvejais, tai yra žymiai patogiau, nei apsipirkinėjimas internetu.

Amazonė atskleidžia, kad tai – kas padaro šią parduotuvę laukiamą daugelio žmonių, yra didžiulė kompiuterių vizijos kombinacija, tai didelis skirtingų daviklių duomenų kaupimas ir įrangos studijavimas. Galima sakyti, kuomet pirkėjas pakelia pakelį pieno nuo lentynos, jis automatiškai yra įrašytas į pirkėjo virtualų krepšį. Taip pat, kuomet pirkėjas nusprendžia prekę padėti atgal į lentyną, jis automatiškai yra išmestas ir iš pirkėjo virtualaus krepšio.

Pirkėjai įeidami į parduotuvę naudojasi savo išmanaisiais telefonais nuskanavimui, visai kaip ir oro uosto patikros praėjime. Būtent tai jiems atverią tolimesnį kelią į parduotuvę. Tuomet pirkėjai tiesiog išsirenka savo norimas prekes ir palieka parduotuvę. Amazon paskiria pirkėjams mokestį automatiškai, kuomet jie palieka parduotuvę. Visai kitaip nei kituose prekybos centruose, pirkėjams nereikia stovėti ir laukti ilgose pirkėjų prie kasos eilėse. Parduotuvė tiekia paruoštus iš karto valgyti patiekalus, taip pat įvairius užkandžius, pagamintus įvairių virėjų ar vietinių kepyklėlių. Šioje parduotuvėje taip pat rasite pačių reikalingiausių produktų tokių kaip pienas, duona, aukštos kokybės sūrio ar šokolado.

„Šios sistemos technologija egzistavo kurį laiką, bet parduotuvės kūrimas būtent šiomis sąlygomis yra labai įdomus pasirinkimas“ sakė Tomas Caughlinas, konsultacinės duomenų saugojimo firmos prezidentas ir vyresnysis elektros ir elektronikos inžinierių instituto narys. Kad ir kaip bebūtų, jis mano, jog tam tikros žmonių bėdos kuriam laikui bus kritiška apsipirkinėjimo patirties dalis. „Bus labai įdomu pamatyti, kaip gerai visa tai dirbs, kai ten visiškai nieko nebus“ sakė jis.

Savo bloguose Neilas Sternas, mažmeninės konsultacinės McMillan Doolittle firmos klausimais analitikas rašė, jog „Amazon Go“ tai žaidimas, keičiantis visą mažmeninę prekybą būtent tuo metu, kai darbo išlaidos didėja. Tai „drąstiškai galėtų pakeisti ne tik maisto, bet kiekvienos srtities mažmeninę prekybą“, dalinosi mintimis Sternas. „Kiekvienas žmogus gali numatyti šios parduotuvės ateitį: knygynai, grožio parduotuvės ir uždari automobilių privažiavimai prie reikiamos bakalėjos parduotuvės yra būtent tai, ko reikia žmonėms, naudojanties šias išmanias technologijas“.

Taip pat skaitykite: Programėlė kuri padės tūkstančiams emociškai išsekusių žmonių

ĮSPĖJIMAS! Šis straipsnis neskirtas jaunesniems kaip 18 metų skaitytojams.

Šios pritrenkiančios nuotraukos gali atrodyti kaip meno kūrinys. Bet pasižiūrėkite artčiau ir pamatysite, kad už jų slepiasi kažkas neįprasto,

Tai sunkių svorių kilnotojos Kim Anami nuotraukos, kuri taip pat yra intymumo trenerė ir ji dalinasi jomis internete.

Nuotraukos vaizduoja ne tik daug nuostabių vietovių, kuriose Anami buvus, bet ir daiktus, įskaitant vazas ir virdulius, kuriuos jėgos ekspertė laiko iškėlusi į viršų naudodama savo makštį.

Anami nuotraukomis dalinasi savo instagramo puslapyje, kur ji turi 55,000 sekėjų. Jos biografija rodo, kad ji yra holistinio sekso ir santykių ekspertė, svorių su makštimi kilnotoja ir banglentininkė. 

„Mano didžioji darbo dalis yra sulaužyti seksualinius barjerus: atviri pokalbiai apie seksą ir drąsa pasakyti dalykus, kuriuos laikome giliai savyje ir kuriuos žmonės nori pasakyti ar išgirsti, bet niekada to nedaro,“ ji aiškino savo instagrame.

Taip pat skaitykite: Moteris uždirba iki 4000 JAV dolerių per dieną būdama socialinių tinklų dominante (N-18)

Kauno kolegijos socialinės pedagogikos III-čio kurso studentės kartu su ERASMUS mainų programos studentais iš Turkijos, prieš kelias dienas užbaigė tarptautinį socialinį projektą „Atrask save“ Kauno rajono moterų priklausomybių reabilitacijos centre.

Projekto tikslas buvo  – atitraukti moteris nuo kasdienybės rutinos, rasti įvairių būdų kaip praleisti laisvalaikį bei atrasti save. Projekto metu studentai vykdė 8 veiklas: susipažinimas, „Maisto banko“ akcija, joga, turkiškas maistas bei stalo etiketas, dailės terapija, tradiciniai turkiški šokiai bei tolerancija, bendravimo įgūdžiai bei atsisveikinimas. Visos veiklos buvo gerai apgalvotos, su tikslu – praplėsti moterų akiratį bei padėti atrasti naujų laisvalaikio praleidimo galimybių.

Jogos veiklos metu studentams talkino „Kauno Jogos studijos“ jogos meistrė Ilma Pranciulytė-Bagdžiūnienė, kuri jogos pagalba išplėtė moterų fizinių, dvasinių ir mentalinių galimybių ribas. Meistrė projekto dalyvėms padėjo suprasti moteriškos disciplinos bei sveikos gyvensenos svarbą. Projekto dalyvės – moterys, iš tiesų liko labai sužavėtos bei sakė, kad stresinėse situacijose-stengsis vadovautis jogos pratimais.

Studentų savarankiškai rengta dailės terapijos veikla padėjo moterims bent kelioms valandoms atpalaiduoti mintis, išreikšti save mene – mandalose. Projekto dalyvės noriai darė mandalas iš siūlų, kurios reikalavo ypatingo atsipalaidavimo bei kūrybiškumo.

Kadangi pusė projekto organizatorių buvo atvykę iš Turkijos, vienoje iš veiklų, jie supažindino moteris su savo šalies kultūra, istorija bei tradicijomis, su projekto dalyvėmis kartu gamino tradicinį turkišką patiekalą iš bulgur kruopų. Pasak projekto organizatorių, moterys iš pradžių gąsdinosi svetimšališko maisto, tačiau vėliau patiekalą gyrė ir žadėjo jį įtraukti į savo kasdieninį meniu.

Projekto organizatoriai – studentai, tiek lietuviai, tiek svečiai iš Turkijos, projektą apibūdino kaip labai įdomią ir nepakartojamą patirtį.

„Labai džiaugiamės, kad vykdėme projektą būtent šioje įstaigoje. Moterys mus priėmė maloniai, aktyviai dalyvavo veiklose. Su kai kuriomis iš jų užmezgėme labai šiltus santykius“ – užbaigė projekto organizatorės.

22-iejų metų Kanadietė kalba apie pasitikėjimo jausmą, madą ir buvimą sektinu pavyzdžiu.

Modelis Winnie Harlow pasirodė savo pirmajame Elle Canada žurnalo viršelyje – mūvėdama stulbinančią liemenėlę.

Šio žurnalo vasario leidinyje, 22-iejų metų modelis kalba apie pasitikėjimą, savo mados karjerą ir buvimo sektinu pavyzdžiu spaudimą su vyriausiaja redaktore Vanessa Craft.

Winnie pasirodo ant Elle Canada viršelio dėvėdama pribloškiančią juodą liemenėlę, suderinta su permatomu kūno spalvos švarkeliu.

Madingoje fotosesijoje Winnie taip pat pasirodo vilkėdama platėjančias kelnes ir dramatišką nėriniuotą palaidinę.

Toronto vietinė gyventoja Harlow, kuri buvo atrasta Taros Banks socialiniame tinklalapyje Instagram, taip pat atsiveria apie savo odos būklę, vitiligo (baltmė).

Ji pasakoja Elle Canada žurnalui: “Kai aš augau, žmonės spoksodavo į mane, bet nežinau, nepatogumo jausmas tiesiog išnyko.”

Tuo tarpu kol jos karjera klostėsi nuo vienos stiprybės prie kitos, Winnie atskleidžia, kad jos mados skonis išsivystė – tačiau, nors ji yra garsių dizainerių numylėtinė, ji taip pat mėgsta laikytis savo šaknų.

Ji aiškina: “Mano suvokimas apie madą gerokai išsivystė. Bet aš vis tiek išlaikau savitą stilių – man vis dar patinka segėti auksines grandinėles ir naudoti dantų papuošalus.”

Kol daugelis gerbėjų mato ją kaip sektiną pavyzdį, Winnie atkakliai tvirtina, kad vietoj to ji labiau renkasi būti laikoma įkvėpimu.

Ji sako: “Aš jaučiu, kad kam nors esu įkvėpimas. Tai yra žodis, kurį renkuosi.”

Winnie pasakoja Elle Canada žurnalui, kaip jos stilius išsivystė per jos karjerą – tačiau jai vis dar patinka segėti auksines grandinėles.

Modelis taip pat atskleidė, kad ji mieliau renkasi būti vadinama įkvėpimu nei sektinu pavyzdžiu.

“Aš netikiu, kad turiu būti sektinu pavyzdžiu, tokiu, kokį visi nori pamėgdžioti. Mano mama įkvepia mane ir aš iš jos daug išmokstu, bet yra keletas dalykų, kurių neperimčiau iš savo mamos. Todėl aš nelaikau savo mamos sektinu pavyzdžiu, bet vietoj to dideliu įkvėpimu.”

Taip pat skaitykite: 60 metų vyras įgyvendino savo gyvenimo svajonę ir tapo modeliu

Taip, mes suprantame – dar vienas kalendorius. Ne, tai ne dar vienas. Naujiesiems metams artėjus negalėjome neprisiminti vieno iš geriausių visų laikų kalendorių. 

Romos širdyje esantis Vatikanas, kiekvienais metais išleidžia kalendorių pavadinimu „Calendario Romano“ ir jis visada yra juodai baltas.

Tik neseniai buvo išsiaiškinta, jog tikrasis kalendoriaus lobis slypi jo viduje. Jis pripildytas italų jaunuolių, kurie pasirinko kunigo kelią, nuotraukomis.

Vienas iš kunigų nuotraukai pozavo su katinu ant kelių. Tai sukėlė ddidesnį žmonių susidomėjimą visame pasaulyje.

Ir jeigu toks aprašymas jūsų nesudomino, tiesiog pažvelkite į nuotraukų galeriją.

Kai kuriu nuotraukų antrame plane matoma nepriekaištinga Vatikano architektūra, nepaisant to, kalbama, jog moterys, susidomėjusios pačiais kunigais, į ją nekreipia dėmesio ir liaupsina tik išvaizdžiuosius vyrus.

Taip pat skaitykite: Floridos katalikų vyskupas pareiškė, kad bet kuri religija privalo gerbti LGTB bendruomenę

Tas dešimtos valandos vakaro elektroninis laiškas iš jūsų boso? Jūs turite teisę jį ignoruoti. Bent jau taip turėtų būti, jei gyvenate Prancūzijoje. Tad šeštadienio žinutei iš kolegos “tik vienas greitas klausimas” atsakymo pirmadienį turėtų pakakti.

Prancūzijos darbuotojai skambiai pasitiko naujuosius metus – taip pat sutikdami “teisės atsijungti” įstatymą, kuris suteikia valstybės darbuotojams legalią teisę ignoruoti darbo laiškus neįprastomis darbo valandomis.

Naujasis darbo įstatymas reikalauja Prancūzijos įmonių, turinčių daugiau nei 50 darbuotojų, pradėti rengti veiklos kryptį su savo darbuotojais dėl su darbu susijusios technologijos naudojimo už įmonės ribų apribojimo.

Prancūzijos atstovai sakė, kad įstatymų motyvas yra nuslopinti su darbu susijusį stresą, kuris nenumaldomai prateka į darbuotojų asmeninį laiką – ir tikimasi užkirsti kelią darbuotojų išsekimui.

“Darbuotojai fiziškai palieka savo darbo įstaigą, bet nepalieka darbo. Jie lieka pririšti prie elektroninio pavadžio kaip šunys,” teigė Benoit Hamonas, Socialsitų Parlamento narys ir buvęs Prancūzijos švietimo ministras. “Laiškai, žinutės, elektroninis paštas: Jie užvaldo žmogaus gyvenimą net iki to, kad jis ar ji galų gale palūžta.”

“Teisės atsijungti” nuostata, pristatyta praėjusiais metais buvo sudaryta iš naujų ir ginčytinų reformų, kurios buvo suprojektuotos siekiant sušvelninti griežtus darbo reglamentus. Pataisa dėl darbo laiškų ignoravimo buvo įtraukta Prancūzijos darbo ministrės Myriam El Khomri, kuri, kaip pranešama, buvo įkvėpta panašių strategijų Prancūzijos telekomunikacijų įmonėje Orange.

“Yra rizikų, kurių galima tikėtis ir viena iš didžiausių rizikų yra pusiausvyra tarp privataus ir profesinio gyvenimo už nuolatinio ryšio ribų,” sakė įmonės Orange generalinis direktorius Bruno Mettlingas. “Specialistai, kurie randa pusiausvyra tarp privataus ir darbinio gyvenimo, atlieka savo darbą daug geriau nei tie, kurie atvyksta nukamuoti.”

Įstatymas praėjo Prancūzijos žemesniuosius parlamentinius namus gegužės mėnesį.Tai ne pirmas kartas, kai toks įstatymo projektas buvo pasiūlytas. Panašus įstatymas, draudžiantis su darbu susijusius elektroninius laiškus po darbo valandų, buvo pristatytas Prancūzijoje ir Vokietijoje ir ankščiau, tačiau nebuvo priimtas.

Judėjimas susilaukė kritikos iš žmonių, kurie jaudinosi, jog Prancūzijos darbuotojai bus palikti užnugaryje konkurentų kitose šalyse, kur tokie suvaržymai neegzistavo. Nepaisant to, kiti vis tiek prieštaravo valdžios įsikišimui.

“Prancūzijoje, mes esame įstatymų priėmimo čempionai, tačiau jie ne visada yra naudingi, kai mums reikia didesnio lankstumo darbovietėje,” komentavo Paryžiuje įsikūrusios internetinės įmonės PriceMinister vyriausiasis vadovas Oliveris Mathiotas.

Mathiotas teigė, kad jo bendrovė realizavo “jokių elektroninių laiškų penktadienius” ir jautė, kad problema turėjo būti išspręsta per švietimą, o ne įstatymus.

Tačiau, įstatymo rėmėjai sakė, kad tai būtų svarbus su darbu susijusio streso tarp Prancūzijos darbuotojų sumažinimo žingsnis.

“Namuose darboviete gali būti virtuvė arba vonia arba miegamasis,” komentavo Elia vadybos konsultantė Paryžiuje Linh Le. “Tu namuose, bet nesijauti namuose ir tai kelia didele grėsmę santykiams.”

„Aš praėjau daugybės klausimų sukėlusį etapą“ savo mintimis Markas dalijosi Facebook platformoje.

Zuckerbergas, iš pradžių savo Facebook profilyje nurodęs, jog priklauso ateistams, sukėlė tikrą sąmyšį žmonėms švenčių metu. Gruodžio 25-ąją dieną, Markas Facebook‘e pasidalino žinute: „Šventų Kalėdų ir laimingos Chanukos nuo Priscilos, Makso, Milžino ir manęs“ – šiuos žodžius jis visiems paskyrė savo žmonos, dukros ir šuns vardu. Kuomet vienas komentatorius paklausė: „Negi jūs ne ateistas?“ Markas atsakė“ Ne. Aš buvau užaugintas kaip žydas ir būtent per šį etapą man kilo daugiausiai klausimų šiame gyvenime. Dabar aš manau, jog religija yra labai svarbus dalykas“.

Markas nelinko atskleisti daugybės dalykų apie savo religiją. Facebook‘e jo Kalėdų sveikinimas buvo pavadintas „Švenčiant Kalėdas“.

Markas kartu su savo žmona Priscila Chan praeitą vasarą buvo susitikę su Popiežiumi Pranciškumi Vatikane ir tuo metu aptarė daugybę dalykų. Viena iš diskusijų buvo apie tai, kaip priversti žmones daugiau komunikuoti tarpusavyje ir nepaisyti skirtingų religijų. Zuckerbergas išreiškė savo mintis apie Pranciškų sakydamas, jog Popiežiaus gailęstis, pareikštas vargingai gyvenantiems žmonėms, padarė labai didelį įspūdį.

„Mes pasakėme, kad mes žavimės jo gailestingumu ir jautrumu, taip pat kaip jis išranda naujus būdus komunikuoti tarpusavyje viso pasaulio mąstu, nesvarbu, koks bebūtų žmogaus tikėjimas. Tai buvo toks susitikimas, kurio niekada gyvenime nepamiršiu. Jo mintys tiesiogine ta žodžio prasme persismelkia į mus – jo gerumas, šiluma ir tai, kaip jam rūpi kiti žmonės“ tokią žinutę Markas paskelbė Facebook paskyroje.

Fb.com archyvo nuotr.

Zuckerbergas taip pat yra bandęs ir budizmo tikėjimą, nes jo žmona būtent jį praktikuoja.

2015-ųjų metų kelionės į Kiniją metu, Markas taip pat aplankė „Wild Goose Pagoda“, tuo metu savo Facebook platformoje pasidalindamas „paprašiau visų tikinčiųjų taikos ir sveikatos sau ir savo šeimai“ prisegdamas prie šios žinios nuotrauką, vaizduojančią Marką klupintį priešais Budos statulą. Prie viso šito jis taip pat pridėjo: „Mano žmona Priscila taip pat išpažįsta Budos tikėjimą, būtent dėl to prašau sveikatos ir jai. Budizmas yra nuostabi religija ir filosofija, apie ją mokiausi ir skaičiausi labai daug dalykų. Labai tikiuosi gilintis į šį tikėjimą vis labiau.“

Taip pat skaitykite: Jaunieji Vatikano kunigai – kalendoriaus fotosesija sudrebinusi internetą [FOTO]