Valstybės saugumo departamentas (VSD) žengė netikėtą žingsnį – į interneto platybes išleido apie galimus svetimų valstybių žvalgus bei Lietuvos Respublikos piliečių verbuotojus informuojančius video.

Trumpuose vaizdo klipuose pristatomi asmenys: valstybės tarnautoja, verslinikas, studentas. Juos visus sieja ta pati istorija lyg iš dangaus išdygęs nepažįstamasis, turintis tam tikrų sąsajų su užsienio valstybe ir anksčiau ar vėliau paprašantis tam tikros paslaugos.

Manoma, jog tokio pobūdžio video įspės piliečius atsakingiau žiūrėti į savo poelgius bei nepažįstamus asmenis. Visgi žiūrint video gali kilti klausimas, ar piliečiai nėra tam tikru būdu bauginami VSD. Kontaktų su užsieniečiais vengimas būdingas totalitarinių režimų valdomoms valstybėms, tad abejotina ar toks visuotinas paranojos kurstymas valstybiniu mastu yra sveikas.

Asmenys dirbantys su slapta informacija bei sietini su strategiškai jautriomis valstybinio sektoriaus sritimis turėtų būti instruktuojami ir įspėjami atskirai.

Pranešama, jog šią VSD užsakymu sukurtą reklamą nemokamai transliuos Delfi TV, ir LRT.

Taip pat skaitykite: Naujas Pixar trumpametražis animacinis filmas tiesiog atima žadą

Visai neseniai pristatyta nauja žmogaus teisių festivalio „Nepatogus kinas“ iniciatyva „Nepatogaus kino klasė“. Mokytojai gali užsiregistruoti internetinėje platformoje ir dokumentinius filmus naudoti kaip edukacinį metodą savo pamokose.  Viena tokių priemonių tapo ir festivalyje ne kartą rodyta juosta „Iš miško“, pasakojanti apie tai, kaip Panerių žudynes atsimena vietiniai gyventojai. Anot Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos etikos mokytojo Vytauto Toleikio, tokie filmai Lietuvai ypač reikalingi.

Holokaustas švietimo sistemoje

Po vieno iš seansų vykusioje diskusijoje ją vedęs „Žinių radijo“ žurnalistas Darius Matas prisiminė, kas besimokant mokykloje apie Holokaustą įstrigo labiausiai. Tai Annos Frank dienoraštis ir nužudytų žydų skaičius.  Anne Frank namų atstovės iš Amsterdamo Liubov Shynder nuomone, dienoraštis mokykloje ypač paveikus, nes apie karo baisumus moksleiviams kalbama jų bendraamžės lūpomis.

V. Toleikis, paklaustas, ar Lietuvoje parengta kokia nors ugdymo Holokausto tema strategija, atsakė, kad šiokią tokią kryptį šalis turi. Vis labiau atsigręžiama į praeitį, pradėta kalbėti apie lietuvių indėlį naikinant žydus, ieškoma ryšių su Izraeliu. Jo teigimu, mokykloje būtina ugdyti empatiją ir nebijoti akistatos su skaudžiomis patirtimis.

Pats mokytojas savo moksleiviams skaičių ir tikslių datų niekada nedėsto. „Rugsėjo 23 d. turiu pamokas apie Holokaustą. Ir kiekvienais metais parenku atskirą istoriją. Kartais tai Icchoko Mero personažas, kartais –profesorė Irena Veisaitė. Stengiuosi, kad tai būtų jų bendraamžių patirtys“, – kalbėjo pedagogas.  Su savo mokiniais jis jau žiūrėjo „Iš miško“. Reakcijos, pasak V. Toleikio, buvo labai įvairios. Vieni verkė, kiti išliko abejingi. Viskas priklauso nuo žiūrinčiojo aplinkos. Jei tėvai su vaiku kalba apie tai, kas vyko, jis ir filmą priima jautriau.

Diskusijoje dėmesys atkreiptas ir į aukštojo mokslo sistemą. Rašyti mokslinį darbą, kuriame antisemitinės pažiūros būtų siejamos su kovotojais už nepriklausomybę, vis dar sudėtinga. „Vilniaus universitete studijavau jau nepriklausomybės metais, nusprendžiau tirti Holokaustą. Jutau didelį spaudimą, tarsi išduočiau Lietuvą. Archyvuose man neduodavo dokumentų, nors privalėdavo juos suteikti. Imdavau Holokausto nusikaltėlių bylas ir galiu patvirtinti, kad tarp jų buvo ir kovotojų už Lietuvos laisvę. Ir, kažkuria prasme, mūsų tai neturėtų stebinti“, – sakė Rūta Puišytė, Yiddish instituto Vilniuje atstovė. Ji pabrėžė, kad žmogus nekinta jau tūkstančius metų, ir tai, kad jis kartu gali elgtis ir kilniai ir niekingai, nėra jokia naujiena.

Skaičiai neveikia

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacijų režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas Ronaldas Račinskas mano, kad vykdant švietimą Holokausto tema reikalinga teisinga prieiga, nes netinkamas dėstymo būdas tampa problemos dalimi. „Kai buvo tiriamos žmonių nuostatos, užsienio statistika parodė, jog antisemitai žinių apie Holokaustą turi daugiau nei eiliniai piliečiai, taip kad, istorijos žinojimas nebūtinai reiškia vertybines nuostatas“, – kalbėjo jis.

R. Račinskas siūlo Holokausto netraktuoti kaip „jų“ tragedijos, nežiūrėti kaip į Ukrainos ar Ruandos genocidus, vykusius kitose valstybėse. „Geriausiu atveju, mes Holokaustą suprantame kaip Lietuvos žydų netektį. Kol nesuvoksime, kad nukraujavo pati Lietuva, kad mūsų visuomenė neteko fundamentalaus politinio, kultūrinio ir ekonominio potencialo, tol tas požiūris ir bus „mes-jie“, – teigė jis. V. Toleikis atkreipė dėmesį, kad lietuviai, žydai ir armėnai dalyvauja varžybose, kurie daugiau nukentėjo, kurių daugiau ištrėmė, kuriuos žiauriau okupavo. Prisiminęs Molėtuose vasarą įvykusias eitynes, jis pastebėjo, kad jose lietuviai žygiavo už savus, žmonės suprato, kad istorija vientisa ir jokių varžybų iš viso negali būti.

Diskusijos dalyviai sutarė, kad švietimo sistemos darbuotojai neturėtų laukti, kol istorikai tiksliai atkurs faktus, jie privalo ugdyti moralinę poziciją. Ir tą mokytojai, ne tik istorijos ar etikos, turėtų pradėti kuo anksčiau. „Mokyklą lankiau SSRS ir jau gyvenant nepriklausomoje Lietuvoje, man buvo parodyta, kad daug ko nemokėjau ir nežinojau. Suaugus mokytis dalykų, kuriuos turi mokėti jau būdamas penkerių, nėra smagu. Būtų apmaudu, jei mokinius išleidus į pasalį, kuris šiuo metu sumažėjęs ir globalus, jie supras, kad nežinojo, nemokėjo, jiems kažko nepasakė“, – apibendrino R. Puišytė.

Manoteisės.lt

Kauno Karaliaus Mindaugo prospekte, šalia griaunamo „Respublikos“ viešbučio, oficialiai pradedamos modernaus 7 aukštų A klasės verslo centro ARKA statybos. Ketvirtadienį pastato statybų, vykdomų „Imlitex Holdings“ užsakymu, pradžia paskelbta simbolinės kapsulės įkasimu. Pastato statybas vykdanti bendrovė „YIT Kausta“ darbus žada baigti kitų metų pabaigoje. Architektai drąsiai tvirtina: statomas ne tik biurų pastatas – čia kuriasi naujasis miesto traukos centras.

„Jei suskaičiuotume, kiek Kaunu susidomėjusių investuotojų čia nepradėjo veiklos dėl biurų patalpų trūkumo, gautume iškalbingus skaičius. Kaunas negali sau leisti prabangos netekti darbo vietas čia norinčių kurti verslų. Kaune kylantys modernūs verslo centrai pokyčius išgyvenančiam miestui taps didžiuliu impulsu“, – teigė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Iškilmingoje kapsulės įkasimo ceremonijoje dalyvavo Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, projekto vystytojos „Imlitex Holdings“ vadovai Vygandas Blandis ir Renatas Augustinas, projektą įgyvendinančios statybų bendrovės „YIT Kausta“ vadovas Kęstutis Vanagas, nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovės „Newsec“, kuri rūpinsis pastato nuoma, pardavimų vadovas Baltijos šalyse Giedrius Ragaišis, architektūrinio projekto autorius, biuro „Natkevičius ir partneriai“ architektas Gintautas Natkevičius.

Kaunas.lt archyvo nuotr.

Projekto autorius G. Natkevičius teigia, kad šis pastatas yra vienas iš statinių, kuris formuos naująjį miesto centrą dešiniajame Nemuno krante. Jis – tarsi pirmasis šauklys, todėl pastato eksterjere labai mažai detalių ir dekoro siekiant, kad kiti šalia kilsiantys pastatai, taip pat ir pradedamas statyti „Respublikos“ viešbučio vietoje, galėtų būti sujungti į vientisą kompleksą.

„Čia jau yra prekybos ir pramogų centras „Akropolis“, „Žalgirio“ arena, bus ir muziejus, mokslo centras, o su biuro pastatais persikels ir administracinis miesto centras. Permainos jau palietė šios miesto dalies infrastruktūrą – ją patogu pasiekti, tvarkomos gatvės ir šviesoforai“, – pokyčius vardina architektas.

Kaunas.lt archyvo nuotr.

Verslo centras ARKA suprojektuotas atitikti aukščiausius reikalavimus jame dirbsiantiems žmonėms, todėl projekto vystytojai tikisi patraukti įmonių, vertinančių prestižą, gerą matomumą ir komfortiškos darbo sąlygas, dėmesį.

Iš stiklinių luitų sukonstruoto pastato pirmuosius du aukštus į dvi dalis dalins tarp jų besidriekianti istorinė Karmelitų gatvė, todėl pastatas turės arkos formą. Stiklo fasadas biurų darbuotojams leis grožėtis unikaliais Nemuno salos vaizdais šviesiose patalpose.  Langų stiklai bus padengti specialiu šilkografiniu ornamentu, kuris biurų patalpas saugos nuo saulės kaitros. Šildymo, vėsinimo ir vėdinimo sistemos leis patalpose jaustis komfortiškai tiek žiemą, tiek vasarą. Pirmame pastato aukšte įsikurs maitinimo įstaiga.

Kaunas.lt archyvo nuotr.

Realūs statybų darbai pradėti prieš mėnesį. Per tą laiką iš sklypo jau iškeltos per jį ėjusios miesto komunikacijos, įrengti poliniai pamatai, ant kurių iškils beveik 26 metrų aukščio pastatas, patiestos kai kurios pastato komunikacijos ir įrenginėjamos monolitinės kolonos. Įmonių darbuotojai į pastatą galės įsikelti kitų metų pabaigoje.

Tūkstančiai žaidėjų ir naujųjų technologijų entuziastų jau rytoj šturmuos parodų ir kongresų centrą „Litexpo“, kuriame įvyks didžiausias Baltijos šalyse žaidimų kultūros šou „GameOn 2016“. Renginys žada nepamirštamą patirtį visiems jo dalyviams ir galybę siurprizų, kurie privers nustebti net didžiausius surūgėlius. Šios didžios šventės proga parengėme jums 10 priežasčių, kodėl šį renginį aplankyti tiesiog būtina.

1, Karščiausios šio sezono pramogos

Kokia žaidimų kultūros paroda be naujausių žaidimų? „GameOn 2016“ metu lankytojų lauks daugiau nei 100 įvairiausių žaidimų, kuriais pasaulio žaidėjai mėgausis visus ateinančius metus. Nepriklausomų žaidimų kūrėjai iš viso pasaulio atvyksta į „Litexpo“ pasilabinti su žaidėjais, išklausyti jų kritikos bei papasakoti apie savo darbą. Be to, lankytojų širdis bandys užkariauti ir Lietuvos žaidimų kūrėjai, kurie pristatys naujausius ir dar neišleistus savo darbus. Puiki proga pasidalinti idėjomis!

Ekspozicijų zonoje pirmą kartą viešo renginio metu Lietuvos kariuomenė pristatys situacinio šaudymo šaudyklą. Parodos lankytojai galės pasijausti kaip tikrame vaizdo žaidime išbandydami šratsvydžio ginklus. Stebint profesionaliems instruktoriams žaidėjai rungsis specialiai tam įrengtose trasose.

2. Virtuali realybė

2016-uosius drąsiai galima įvardyti kaip virtualios realybės metus. Milžinišką populiarumo bumą išgyvenanti technologija bus išsamiai pristatyta ir „GameOn 2016“ lankytojams, kurie susipažins su pagrindiniais šios rinkos produktais: „HTC Vive“, „Oculus Rift“ ir „PlayStation VR“. Šie įrenginiai leis nukeliauti į tolimiausius realaus bei išgalvoto pasaulio kampus neišeinant iš „Litexpo“ rūmų

3. Naujausi technologiniai išradimai

Parodos metu bus galima išmėginti ne tik vaizdo žaidimus ar virtualios realybės akinius, bet ir galybę naujausių technologijų, tame tarpe ir įrangą, kuri dar nėra pasiekusi Lietuvos parduotuvių. Patys naujausi namų ir nešiojamieji kompiuteriai su išskirtinėmis techninėmis charakteristikomis, įspūdingi kompiuterių ir žaidimų priedai bei niekur nematyti ekranai ir audio technika – visa tai rasite renginyje „GameOn“.

Organizatorių archyvo nuotr.

4. Šeimos zona

„GameOn“ pakvies visas šeimas į milžinišką interaktyvių pramogų erdvę bei pasiūlys į linksmybes įsitraukti net su žaidimų kultūra nesusipažinusius lankytojus. Čia bus galima pamatyti robotų dvikovas, išbandyti savo sumanumą milžiniškoje dėlionėje ar koduotėje, netgi sukurti pirmą savo gyvenime vaizdo žaidimą! Mažiausius parodos lankytojus „GameOn“ pradžiugins edukaciniais žaidimais ir interaktyviomis veiklomis.

5. Kova dėl 10 000 eurų prizinio fondo

Net 2 mėnesius trukusiose „GameOn“ esporto turnyrų kvalifikacijose sudalyvavo žaidėjai iš beveik 40 valstybių. Jau rytoj didžiojoje scenoje esporto atletai pradės finalinę varžybų fazę ir susigrums dėl galimybės vadintis „GameOn 2016“ čempionais. Kovos įaudrins ir tuo, kad prizinio fondo vertė siekia net 10 000 eurų. Verta paminėti, jog iki finalinio etapo iškopė ir keletas Lietuvos komandų, kurios tikisi karšto tūkstantinės minios palaikymo. „Counter Strike: Global Offensive“ ir „League of Legends“ žaidimų fanai patirs neišdildomas emocijas.

6. Muzikiniai pasirodymai

„GameOn“ lankytojų laukia ir išskirtiniai muzikiniai pasirodymai. Įspūdingą atidarymo numerį atliks gerai žinoma džiazo atlikėja Alice Way, o po dienos žaidimų hip-hop stiliumi lankytojus linksmins puikiai visiems pažįstamas atlikėjas Žygimantas Kudirka, daugeliui žinomas Mesijaus vardu.  Žygimantas nuo mažens rašė apžvalgas apie kompiuterinius žaidimus ir buvo vienas mėgiamiausių „VA PlayStation“, „PC Klubo“ ir „Game.exe“ žurnalų autorių, taip pat dirbo kaip virtualus korespondentas iš „Second Life“ pasaulio, tad jo pasirodyme netrūks žaidimų prieskonio.

Organizatorių archyvo nuotr.

7. Konferencijos tiems, kurie mieliau klauso nei žaidžia

„GameOn 2016“ metu įvyks net dvi žaidimų kultūros konferencijos. Viena jų — pavadinimu „Žaidžia visi“ — skirta plačiai auditorijai. Šioje konferencijoje pranešimų temos vyraus nuo edukacijos, žaidimų verslo iki žaidimų kultūros aspektų analizės, žinomų žmonių pasakojimų apie žaidimų rolę jų gyvenime ar žaidimų industrijos istorijos.
Antroji konferencija bus skirta žaidimų kūrėjo amatą pasirinkusiems žmonėms bei tiems, kurie svajoja sukurti savo žaidimą. Kūrėjai ir ekspertai iš tokių gerai žinomų kompanijų, kaip „Google“, „Versus Evil“, „Ronimo Games“ ir kitų, dalinsis savo patirtimis bei patarimais, atsakys į jaunųjų kūrėjų klausimus ir padės išsklaidyti žaidimų kūrimą supančius mitus.

8. Spalvingas Cosplay konkursas

Cosplay konkursui „GameOn 2016“ metu bus skiriamas ypatingas dėmesys. Praėjusiais metais didžiulio pasisekimo sulaukęs konkursas ir šiemet nemažina apsukų. Šiemet parodoje pasirodys žymiausi cosplay atstovai iš kaimyninių šalių, kurie susigrums dėl unikalios galimybės — laimėti kelialapį į „Cosplay World Masters“ konkursą Portugalijoje.
Šiais metais organizuojamas ir cosplay paradas, kuriame galės dalyvauti visi „GameOn“ dalyviai, į renginį atėję su kostiumu, o originaliausi ir daugiausia simpatijų surinkę kostiumų autoriai bus apdovanoti renginio rėmėjų prizais.

9. Stalo žaidimų erdvė

Renginyje „GameOn 2016“ įsikurs ypatinga erdvė, kurioje visi norintieji galės išbandyti populiariausius ir naujausius stalo žaidimus. Lankytojų lauks žaidimai skirti ne tik šeimai, bet ir ypatingos išmonės iš žaidėjų pareikalausiančios karo bei fantastinės strategijos. Čia taip pat rasite ir miniatiūrų kompoziciją, sukurtą specialiai renginiui „GameOn“.

10. Išskirtinė prekybos zona

Kokia šventė be lauktuvių? „GameOn“ metu atsidarys prekybos zona, kurioje bus galima įsigyti suvenyrų ir dovanų arėjančioms žiemos šventėms. Nuo žaidimų kolekcinių atributų iki ausinių ar klaviatūrų. Ieškantys dovanėlių šventiniam laikotarpiui tikrai ras ką išsirinkti ir namo parsiveš dar niekur nematytų suvenyrų.

Tony Toutoni, daugeliui žinomas kaip „Instagam karalius“, savo audringų vakarėlių nuotraukomis ir video įrašais vienus šokiruoja, o kitiems sukelia pavydą. Instagram tinkle jis su pasididžiavimu demonstruoja savo uždirbtus milijonus, prabangiausius ir galingiausius automobilius, nuosavus lėktuvus ir jachtą… Negana to, visur jį lydi pulkai seksualių merginų, kurios visai nepanašu, kad būtų nepatenkintos tokiu gyvenimu.

Pats Tony Toutoni yra kilęs iš Irano. Iš čia jis pabėgo į JAV ir pradėjo kurti nuosavus verslus. Pradžioje devinto dešimtmečio pradžioje Tony, atvykęs į galimybių šalį, įkūrė naktinį klubą Los Andžele. Vėliau, kuomet įgavo daugiau patirties, jis savo milijonus pradėjo užsidirbinėti įsisukęs į automobilių prekybos ir restoranų verslus.

Dabar, kuomet jau Tony susikūrė savo svajonių gyvenimą, jis gali laisvai „taškyti“ savo uždirbtus milijonus į visas puses ir nesijaudinti dėl rytdienos. O jo gyvenimas dabar atrodo taip:

kaisiadorieciams.lt

LVŽS programa: valstybiniai bankai, valstybinės vaistinės, valstybinės alkoholio girdyklos. Ir negalutinė naujiena galimu pavadinimu „Tegul nevykėliai dvėsta!“. Įsiskaitykite į šią mintį: „Sveikuolius skatinti finansiškai, o nesirūpinantiems savo sveikata  bloginti sąlygas ligoninėse.“.  (TV3.lt).  Šio prieštaraujančio elementariai pagarbai sergantiems žmonėms nacistinio išsivėmimo  autorius yra  buvęs violetinių  nusikaltėlių gynėjas ir jau greitai  Seimo narys nuo LŽVS, –  Dainius Kepenis. Profesionalas, taip sakant.

Kol vyksta „derybos“ tarp valstiečių žaliųjų ir kitų (ne)galimų koalicijos narių, viena po kitos, lyg yla iš maišo pasirodė grostekiškos valstybinio verslo idėjos, kurios, jeigu ne Lietuvos Konstitucija, paverstų Lietuvą dar viena Venesuela. Ar toks Ramūno Karbauskio tikslas? Juk reikalaujama kategoriškai iš galimų koalicijos partnerių nusilenkti  LŽVS iki „žemelės“.  Ar  Tėvynės Sąjunga sutiks su tokiomis pavojingomis laisvai visuomenei idėjomis kompromiso vardan?

Ar „socialdemokratai“ sutiks su šiomis betoninio komunizmo idėjomis? Nenustebčiau, juk visus keturis metus dirbo su TT ir DP palikę užribyje socialdemokratiją.  Negi dabar pasitrauksi į politinę pensiją  – užmarštį? Jeigu susimovę lygioje vietoje LSDP vadai nuspręstų  eiti į koaliciją su LŽVS, tai bus žingsnis į visišką LSDP sunaikinimą. Tada šiai partijai beliks susijungti su „kairesniu už kairiuosius“  R. Karbauskiu ir  Co.  Juolab, kad LSDP tapo  tikra  LŽVS analogija: maišas  demagogijos ir tiek pat katalikiško neoliberalizmo.

Bet jeigu  „socialdemokratai“  atsikvošėtų ir atsisakytų  pagundos  eiti į koaliciją su  LŽVS, tai  likę  „ant ledo“ valstiečiai žalieji   logiškai sudarytų    koaliciją  su  „krikščioniais valstybininkais“  tomaševskininkais. Taip būtų galima kurti Lenkija 2.0 variantą.

Kai LŽVS „ideologai“,  gindami savas neva skandinaviškas idėjas  „valstybės nuosavybė“ duria pirštu į Švediją ir  Norvegiją, bet ne į Daniją, tai priminsiu, kad Švedijos didžiausios valstybinės įmonės kaip antai kasyklos, laivininkystės ir taip toliau, bankrutavo aštunto dešimtmečio viduryje iki devinto dešimtmečio pradžios.  Taip, valstybė valdo kelias dešimtis stambių įmonių, tame tarpe ir vaistines. Bet jeigu kas mano, kad šios valstybinės  įmonės neturi nešti pelno, tai apsirinka.  Tai pas mus metami valstybiniai milijardai į balą be jokios atsakomybės ir jokio pelno.

Valstybinės vaistinės? Vaistų už dyką Švedijoje niekas negauna.

Valstybiniai bankai Švedijoje?  Tokie, regis,  buvo  sovietinėje Lietuvoje, jeigu neapsirinku.

Valstybinės alkoholio parduotuvės? Taip, Systembolaget –  valstybės kontroliuojama alkoholio girdykla Švedijoje vis dar veikia. Tai ne pelno siekianti įmonė, kurios tikslas yra sumažinti alkoholio vartojimą Švedijoje. Tačiau galiu atsakingai pareikšti,  kad  alkoholizmo Švedijoje mastų  ši politika nesumažino. Dar daugiau:  atsivėrus sienoms,  „saviems poreikiams“  prigrūstomis mašinomis teisėtai masiškai  vežamas  pigesnis alkoholis iš Danijos, Lenkijos, Vokietijos. Ar LŽVS svajoja aklinai apjuosti Lietuvą spygliuota viela?

Reikėtų priminti pamiršusiems, kad valstybines įmones nuo konkurencijos apsaugoti galima tik  iš  mūsų, mokesčių mokėtojų, lėšų ir  remiant stambių verslų monopolį. Geriausias būdas kovoti su monopoliu tai veikiančios priežiūros institucijos,  konkurencinga  rinka, mažojo verslo  skatinimas bei mūsų kultūros išsaugojimui  svarbių specializuotų mažų verslų rėmimas.

Nenoriu būti kaltinamas kažkokia išankstine antipatija valstiečiams žaliesiems.  Anot kai kurių dešiniųjų intelektualų, valstiečius derėtų traktuoti naujausiais krikdemais atstovaujančiais konservatyvų krikščionį lietuvį siekiantį atsispirti ES diktatui, svajojantį apie valstybės įsigalėjimą individo sąskaita.

Ar reikia suprasti, kad LŽVS sąmoningai derina  kairiąsias ir krikščioniškai tautiškas ideologijas  galimai vengrų Jobik  partijos analogu? Tokį LŽVS „ideologijos“ vaizdavimą pavadinčiau angliškai „wishful thinking“, kai norima menamą paversti esamu.  Reikia būti kurčiam negirdėti grėsmingų laisvai visuomenei kalbų apie valstybės sugrąžinimą į valstybinio centralizmo laikus, nuo kurių bėgome  mokėdami ir gyvybės kaina.  Švedijos socialdemokratai, sukūrę gerovės valstybę, kaip tik dėl vis didėjančio valstybės apetito pralaimėjo kadaise rinkimus, o pastaruosius laimėjo ypač maža persvara.  LŽVS, patys prisistatydami profesionalais, viešai  kratosi bet kokio sąlyčio su ideologijomis.  Ši sąjunga vienija visiškai skirtingais  interesais  ir nežinia kokiomis  idėjomis  besivadovaujančius žmones. Jų flagmanas Saulius Skvernelis flirtavo su  visomis  stambiausiomis  Lietuvos  partijomis kol galiausiai rado prieglobstį  pas R. Karbauskį. Kitas  iš daugelio pavyzdžių – Dainius Kepenis. Negali nereaguoti, kai, prisidengiant „sveikuoliška“ filosofija, ši odiozinė figūra, rėmusi violetinio maro nusikaltėlius,   grasina  bausti nesveikuolius ligoninėse. Kaip? Gal marinti badu? Ir tos be jokios abejonės fašistinės idėjos skelbiamos visai Lietuvai LŽVS vardu. Ką sako R. Karbauskis apie tokį kraupų  jo partijos nario išsišokimą prieš sergančius žmones? Tikriausiai paskirs D. Kepenį sveikatos ministru, juk sveikuolis.

Gal tikrai reikėtų konservatoriams nusileisti šiek tiek ir eiti į koaliciją su R. Karbauskiu idant Lietuvą gelbėti nuo kietos valstybės rankos  idėjos rėmėjų ir sergančių žmonių baudėjų?  Dar nežinia ką prisigalvos, juk kvailumui ir dar valdžioje ribų nebūna.

Vinokuras.lt

Jei Helovinas yra tai, ko tu lauki visus metus, moki elgtis su makiažo priemonėmis ir tave žavi žmonių reakcijos Helovino vakarėlyje kitiems pamačius tavo veidą, štai keletas idėjų, kurios tave įkvėps.

Helovino kostiumai bei makiažas nuėjo ilgą kelią nuo tų laikų, kai žmonės švęsdavo užsitepę pigių veido dažų, slėpdavosi po prastos kokybės peruku. Filmų fanatikai turi įpatingai platų personažų pasirinkimo spektrą, nuo tokių pabaisų kaip Fredis Kriūgeris iki mielų padarėlių kaip Mikė Pūkuotukas. Personažų ir idėjų – apstu, todėl fanatikai pavertė šios šventės makiažą į tikrą menininkų fiestą.

Blogerė ir visažistė Jody, baigusi mados studijas, po kurių atrado aistrą makiažui, šiuo metu turi jau net aštuonerių metų patirtį grožio industrijoje.

Mergina sako, jog „Įkvėpimo semiuosi savaitgaliais, stebėdama jaunuolius besilankančius iššaukiančiuose klubuose bei vaikinus naudojančius ekscentrišką makiažą, tam, jog atrodytų kaip moterys, vadinamuosius „drag queens““. Tai visažistę paskatino savo talentu pasidalinti su kitais grožio entuziastais, internete.

Įtraukdama keletą lengvai atpažįstamų personažų, taip pat ir savo pačios sukurtų, originalių idėjų mergina yra pasiruošusi Helovinui su penkiomis išskirtinėmis transformacijomis.

Monroe Misfit makiažas

Fredis Kriūgeris/auka

„Šiuo makiažu bandžiau įkūnyti ir Fredį Kriūgerį ir jo paties auką, stereotipinę filmų auką – kvailą blondinę.“ Teigia mergina. Specialieji efektai nėra tai, su kuo Jody dirba kasdien, tačiau pati sako, jog makiažas pavyko netgi geriau, nei ji tikėjosi. Kaip ir mes visi, Jody vaikystėje bijojo siaubo filmo „Košmaras Guobų Gatvėje“ ir nesigaili pasirinkusi tokį įvaizdį einant į Helovino vakarėlį.

Monroe Misfit makiažas

Terminatrorė

Pasakodama apie šios idėjos įkvėpimą Jody sako, kad: „Vienas mėgstamiausių mano tėčio filmų yra „Terminatorius“ ir jis labai dažnai cituoja jį.“ Mergina norėjo, kad makiažas atrodytų taip, lyg nuo jos veido būdų nuplėštas gabalas odos, po kuriuo matytųsi asmenybė, kurią ji slėpė. „Jeigu aš, beveik niekada nesivelianti rankų specialiaisiais efektais galiu pabandyti sukurti tokį įvaizdį, bet kas gali.“

Monroe Misfit makiažas

Grafičio mergina – “Pop Tart”

Ši išvaizda, tikrai ne jautriai publikai, bet ji viena iš visažistės mėgstamiausių. Merginos įkvėpimas yra Londone gyvenantis gatvės menininkas žinomas slapyvardžiu – D*face ir jo darbas, atspindintis nykstantį Merlin Monro paveikslą, pavadinimu „Pop Tart“.

Tai vienas iš daugiau pastangų reikalaujančių darbų, tačiau įvaldžius šia techniką, paliksite neišdildomą įspūdį kitiems vakarėlio dalyviams bei būsite dėmesio centru visą vakarą.

Monroe Misfit makiažas

Monro – nepritapusi pabaisa.

Tai dar vienas veidas, įkvėptas Merlin Monro bei pankroko grupės „The Misfits“.

Visažistė įspėja: „Ši išvaizda reikalauja labai daug makiažo priemonių ir kad ir kaip bebūtų keistą, normalioji dalis pareikalavo ne kiek mažiau pastangų bei makiažo.“ Tokią išvaizdą galite dar labiau pagilinti kontūruodami bei išryškindami dantis.

Monroe Misfit makiažas

Užtrauktukė

„Užtrauktukėi“ nereikia daug pastangų, tačiau tai yra vienas iš „siaubingesnių“ makiažų. Jody šią idėja pirmą kartą įgyvendino vos tik pradėjusi visažistės karjerą, tačiau sako, jog: „Kai išsenka idėjos arba kai paskutinę minutę turite susiruošti šventei, tai – puikus variantas!“

Suprasdama tai, kad ne kiekviena vakarėlių siela turi pilną kosmetinė įvairiausių priemonių šiurpinančiam makiažui pasidaryti, Jody taip pat pateikia trumpą sąrašą būtiniausių priemonių Helovinui.

• Dirbtinės blakstienos
• Raudoni lūpų dažai
• Juodi vokų šešėliai
• Pagrindinių veido dažų rinkinys
• Netikras kraujas

Sarah Mudle

Dar viena mergina turinti originalių makiažo idėjų. Sekėjų pagrindą turinti Instagram platformoje, mergina, kuri yra modelis, aktorė bei specialiųjų efektų profesionalė, dalinasi savo darbais bei žada sukurti 31 Holovino veidą iki siaubą keliančios, mėnesio pabaigos.

Viename interviu Sarah sakė: „Mano inspiracija ateina iš noro turėti kūrybinės iškrovos lizdą“ Jos makiažo nuotraukos ne veltui sukėlė tikrą šurmulį.

instagram.com/sarahmudle archyvo nuotr.

Kiti verti dėmesio pavyzdžiai:

Christina Jabalee

instagram.com/christinajabalee archyvo nuotr. 

instagram.com/christinajabalee archyvo nuotr. 

instagram.com/christinajabalee archyvo nuotr. 

Samantha St John

instagram.com/stjohnnnn archyvo nuotr.

Jordan Hanz

instagram.com/jordanhanz archyvo nuotr.

Taip pat skaitykite: Top 10 siaubo filmų Helovinui

Seniai žinomi epitetai, esą Kaunas – akademiškiausias ir visada jaunas – neginčytina tiesa, bet tai dar ne viskas. Miesto gyvenime lygiai tiek pat svarbus sportas, tapęs reikšminga Kauno įvaizdžio dalimi. Brangindamas šią idėją, Kaunas skiria daugiau lėšų sportiško miesto įspūdžiui sustiprinti.

15 sporto klubų ir komandų bei 12 varžybų ir kitų renginių, kurie bemaž visi yra tarptautinio masto. Tai šių metų projektai, sulaukę Kauno miesto savivaldybės finansavimo programoje „Iniciatyvos Kaunui“. Visi jie – miesto įvaizdžio stiprinimo srityje. Greta rikiuojasi kelios dešimtys kultūrinių renginių, skirtų stiprinti Kauno, kaip aktyvaus jauno miesto įvaizdį, taip pat – siekti Europos kultūros sostinės vardo 2022-aisiais.

Pažvelgus į šiuos skaičius, nesunku įsitikinti, kad sportas ir kultūra – kone lygiaverčiai faktoriai, vienodai svarbūs formuojant Kauno įvaizdį bei stiprinant miesto žinomumą tarptautiniu lygiu.

„Esame tikri, kad dalyvaudamos savo sporto šakų čempionatuose, komandos prisideda prie miesto įvaizdžio stiprinimo šalies mastu ir ne tik. Kaunas populiarinamas kaip sporto miestas. Vis tik kai kurioms aukšto lygio komandoms keliame reikalavimus dalyvauti tarptautiniuose turnyruose. Tikime, kad jos turi pakankamai potencialo ten patekti ir garsinti mūsų miesto vardą ne vien krepšinio, bet ir kitų sporto šakų kontekste. Taipogi nuolat skatiname ekipas aktyviau dalyvauti socialinėje veikloje“, – sakė Kauno miesto savivaldybės Sporto skyriaus vedėjas Mindaugas Šivickas.

Pasak jo, būtent čia išsiskiria pagrindinis miesto flagmanas – seniausias ir tituluočiausias krepšinio klubas šalyje – Kauno „Žalgiris“. Neatsitiktinai ir miesto indėlis į šios komandos tikslų siekimą yra išskirtinai solidus. 18 metų iš eilės Kaunui ir visai Lietuvai prestižiškiausiame Senojo žemyno turnyre atstovaujantys žalgiriečiai vien šiemet namų arenoje sužais apie 30 rungtynių.

Europos taurės varžybose jėgas išmėginti ne kartą ryžosi ir moterų rankinio ekipa Kauno „ACME-Žalgiris“. Šioms nuolatinėms Lietuvos moterų lygos čempionėms bei rankinio taurės varžybų nugalėtojoms šiemet finansavimas padidintas kelis kartus. Didesnio miesto indėlio sulaukė ir „Aistės-LSU“ krepšinio komanda.

Nors sezonas dar tik įsibėgėja, tačiau šalies čempionate nuo pat starto gerus rezultatus demonstruoja ir šiuo metu pirmą vietą turnyrinėje lentelėje užima daugkartiniai šalies rankinio čempionai – Kauno „Granitas“. Šiai kelis dešimtmečius gyvuojančiai komandai Kauno miesto savivaldybės indėlis yra vienas pagrindinių garantų, užtikrinančių tolesnį sėkmingą jos gyvavimą.

„Gerokai didesnio finansavimo sulaukusi moterų tinklinio komanda „Kaunas-ASU“ praėjusiame sezone tapo Lietuvos čempionėmis ir Baltijos moterų tinklinio lygos vicečempionėmis. Žinoma, ne pinigai čia suvaidino lemiamą vaidmenį, o sportininkių ir visos ekipos atsidavimas siekiant aukščiausių tikslų. Vis dėlto tai parodo, jog programos „Iniciatyvos Kaunui“ vertinimo ekspertų grupė savo darbą atlieka preciziškai atrinkdami išties perspektyvius projektus ir veiklas. Belieka tik pasidžiaugti, jog Kaunas palaiko savo čempiones“, – sakė M. Šivickas.

Pašnekovo teigimu, sporto populiarinimas ir Kaune veikiančių klubų bei komandų stiprinimas tiesiogiai susijęs ne vien su miesto įvaizdžiu, bet ir ekonomine situacija bei pačių gyventojų gerbūviu.

„Kaune nuolat vyksta pasaulinio masto varžybos, į kurias renkasi sportininkai ir ištisos komandos ne tik iš Europos, bet ir viso pasaulio. Jos gyvena Kauno viešbučiuose, valgo vietos kavinėse ir, tikiu, sugrįžta su pačiais geriausiais įspūdžiais apie Kauną. Tai yra didelė pridėtinė vertė miestui. Galiausiai reikia pastebėti, kad kauniečiai turi nemažai progų pamatyti išties aukšto lygio varžybų, į kurias gali patekti nemokamai“, – pastebėjo savivaldybės Sporto skyriaus vadovas.

Programos „Iniciatyvos Kaunui“ iniciatorė Kauno tarybos narė Rasa Šnapštienė sako, kad sportas ne vien dabar, bet ir istoriškai užima svarbią vietą formuojant miesto įvaizdį: „Gyvename sportiškame mieste ir tai yra neginčytinas faktas. Jau vien tokie simboliai kaip istorine Lietuvos krepšinio meka tituluojama Kauno sporto halė arba didžiausia visoje šalyje „Žalgirio“ arena parodo, kokią svarbią vietą čia užima būtent sportas. Žinoma, dėmesio ir pagarbos verti ne vien profesionalai, bet ir mėgėjai, kurių judėjimai vis aktyviau reiškiasi, imasi naujų iniciatyvių ir joms sulaukia miesto pritarimo.“

R. Šnapštienė pažadėjo, kad Kaunas visada palaikys ambicingus ir visiems kauniečiams aktualius bei naudingus sporto projektus, o programos „Iniciatyvos Kaunui“ miesto įvaizdžio stiprinimo srityje sporto prioritetas išliks vienu pagrindinių ir kitąmet.

Daugiau informacijos apie Kauno miesto savivaldybės vykdomą programą „Iniciatyvos Kaunui“, pagrindines jos sritis bei prioritetus ir detalius rezultatus galima rasti internete adresu iniciatyvos.kaunas.lt.

Pilietines teises turi piliečiai – konkrečios valstybės – kaip politinės organizacijos nariai. Viena ryškiausių politinio dalyvavimo teisių – rinkimų teisė, kuri pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nuostatas yra pripažįstama tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Tačiau, pasirodo, kad ne visi Lietuvos Respublikos piliečiai yra vertinami vienodai lygūs ir/ar verti turėti vienodas politines teises.

Lietuvos ryto televizijos transliuoto reportažo metu (žiūrėti nuo 05 min 40 s.), žurnalistė piktinasi, kad sutrikusį intelektą turintys asmenys, sulaukę 18 metų, gavo „Vaigausko siunčiamus kvietimus dalyvauti rinkimuose ir balsuoti“ ir teigia, kad giminaičiai jaučiasi sukrėsti ir tuo pasipiktinę. Bet ar taip neturėtų būti? Tai yra, ar neturėtų kiekvienas pilnamečiu tapęs Lietuvos pilietis būti vertinamas kaip lygus ir pilnateisis savo valstybės narys? Kodėl žurnalistė ar p. Vaigauskas manosi galintys skirstyti Lietuvoje gyvenančius žmones į piliečius ir nepiliečius vien dėl jų turimos psichikos ligos ar sutrikimo, senatvinės demensijos ar negalios? Nes, pasak jų „jie negali suvokti, už ką ir kaip balsuoti?”. Jau net nepaisant to, kad vartojami įžeidžiantys terminai, apibūdinantys asmenis turinčius vienokius ar kitokius intelekto ar psichikos sutrikimus, panašu, kad nei vienas pašnekovas nėra susipažinęs su žmogaus teisių standartais.

Ką tokiu atveju reiškia pagrindinis visos tarptautinės teisės principas „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“, kuris įrašytas dar 1948 m. priimtoje Jungtinių tautų (JT) Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Ar 2006 m. JT Neįgaliųjų teisių konvencija, kuri užtikrina neįgaliesiems politines teises ir galimybę jas įgyvendinti lygiai su kitais asmenimis.

Ar senai visame pasaulyje buvo kovojama dėl to, kad moterys įgytų teisę balsuoti ir taip galėtų dalyvauti demokratiniame valstybės gyvenime. Tai kodėl mes vis dar manome, kad galime eliminuoti tam tikras visuomenės grupes iš valstybės gyvenimo, ar tai žurnalistės ar Vyriausios rinkimų komisijos (VRK) vadovo kompetencija nuspręsti, kas turi ar neturi teisę balsuoti, ar kas „gerai“ arba blogai“ įgyvendina savo pilietinę teisę?

Ir ar visi „sveikieji“ tą teisę įgyvendina tinkamai ir teisingai? Jeigu visuomenėje keliamas klausimas dėl vienų ar kitų visuomenės narių išskyrimo, ar „nepagrįsto“ jų teisių turėjimo, ar tuomet visi kiti visuomenės nariai irgi tokia teise gali naudotis? Nes remiantis teisiniu požiūriu, nėra labiau ar mažiau teisių vertų visuomenės grupių, visos teisės turi būti vienodai užtikrinamos visiems žmonėms.

Taigi tarptautinėje teisėje vienareikšmiai pripažinta, kad negalia (nepaisant, ar tai fizinė, ar psichikos, ar intelekto) negali būti pagrindas apriboti žmogaus teisių, jokių teisių. JT Neįgaliųjų teisių konvencija aiškiai nurodo, kad valstybė turi užtikrinti neįgaliesiems galimybę veiksmingai ir visapusiškai dalyvauti politiniame ir visuomenės gyvenime lygiai su kitais asmenimis tiesiogiai ar per laisvai pasirinktus atstovus, įskaitant neįgaliųjų teisę ir galimybę balsuoti. Nėra jokių išimčių ar išlygų, kurios numatytų galimybę vienokią ar kitokią negalią turinčius žmones išbraukti iš rinkėjų sąrašų.

Atvirkščiai, JT Neįgaliųjų teisių komitetas įvertinęs, kaip Lietuva įgyvendina Konvencijos nuostatas, pažymėjo aiškius šios politinės teisės asmenų su negalia atžvilgiu pažeidimus ir rekomendavo Lietuvai panaikinti įstatymų ir Konstitucijos nuostatas, draudžiančias asmenims su negalia balsuoti ar kandidatuoti rinkimuose, taip pat ir panaikinant galimybę asmenis su negalia pripažinti teisiškai neveiksniais dėl jų negalios. Taip pat atkurti balso teisę visiems asmenims su negalia, kurie iki šiol buvo neįtraukti į šalies rinkėjų registrą.

Kaip vykdomas Jungtinių Tautų Komiteto pateiktos rekomendacijos įgyvendinimas Lietuva turi atsiskaityti ir informuoti Komitetą per 12 mėnesių. Deja, ypač apmaudu, kad Lietuvos valstybės atstovai, atsakingi ne tik už rinkimų organizavimą ir tinkamą įgyvendinimą, bet iš už JT Konvencijos įgyvendinimą, nežino ar nesuvokia šios teisės ir Komiteto rekomendacijos esmės, ne tik sutikdami, kad „tokie asmenys balsuoti negali“, bet ir siūlydami giminaičiams „nustatyti asmenims neveiksnumą, jeigu nenorima, kad jie balsuotų“. Neva tai bus teisinis pagrindas šiems asmenims nenešti rinkimų biuletenių.

Tuomet, kai viso pasaulio neįgaliųjų ir teisinė bendruomenė siekia, kad galiausiai ši (dalyvavimo valstybės politiniame gyvenime) ir visos kitos pagrindinės žmogaus teisės būtų vienodai užtikrinamos ir pripažįstamos visiems asmenims su negalia, Lietuvos valstybės pareigūnai ragina asmenis su negalia išbraukti ne tik iš rinkėjų sąrašų, bet apskritai eliminuoti juos kaip Lietuvos piliečius ir kaip asmenis prieš įstatymą, pripažįstant juos neveiksniais.

Dovilė Juodkaitė yra Asociacijos „Lietuvos neįgaliųjų forumas“ prezidentė

Manoteisės.lt

Miglė Aurėja Mickonytė vasarą neturėjo atostogų, tačiau dėl to visai nesigaili. Kauno technologijos universiteto (KTU) studentė net dešimt savaičių praleido stažuotėje JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijoje (NASA). Merginai tokia sėkmė nusišypsojo laimėjus Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) skelbtą konkursą.

NASA „Ames“ tyrimų centre Kalifornijoje M. A. Mickonytė praleido vieną įsimintiniausių gyvenimo laikotarpių, kupiną mokslo naujovių ir įspūdžių. KTU Cheminės technologijos fakultete (CTF) Maisto mokslo ir technologijų trečiajame kurse studijuojanti mergina džiaugėsi galimybe stažuotis bene garsiausioje pasaulyje tyrimų laboratorijoje, apie kurią anksčiau buvo tik skaičiusi knygose ar girdėjusi iš universiteto dėstytojų. Todėl, sužinojusi apie galimybę patekti į svajonių vietą, nė akimirkos nedvejojo, o netrukus džiaugėsi laimėjimu MITA skelbtame konkurse.

„Važiavau norėdama kuo daugiau išmokti ir įgyti patirties. Smalsu buvo pamatyti, kaip viskas atrodo iš vidaus. NASA dalyvavau projekte „Žmogaus mityba kosmose“. Buvo kuriama technologija leisianti ilgų skrydžių metu kosmose pasigaminti maisto produktų, turinčių papildomų maistinių medžiagų ir vitaminų. Teko padirbėti ir prie genų inžinerijos projekto. Jo tikslas – pakeisti vieno maisto gamyboje naudojamo mikroorganizmo genomą, kad šis gamintų reikiamus baltymus“, – pasakojo M. A. Mickonytė.

Nors daugelio galvoje NASA atrodo lyg vieta iš fantastinių filmų, kur darbuotojai dėvi specialius kostiumus ir naudojasi nematytais prietaisais, už Atlanto vasarą praleidusi KTU studentė patikina, kad realybėje vaizdas skiriasi.

„Manęs klausia: „Kaip ta NASA?“. Kai atsakau, kad ir čia žmonės valgo, miega, susitinka po darbo valandų, o pastatai stovi ant žemės, atrodo, ima ir nusivilia. Pastebėjau, kad žmonės daug ką hiperbolizuoja ir lengvai patiki filmų kurtais scenarijais“, – šypsojosi Miglė.

JAV kosmoso tyrimų agentūroje NASA viskas vyksta tik pagal iš anksto suderintą planą, kad nebūtų pažeisti aukšti saugumo reikalavimai. Pagal tarptautinę programą stažuotę atliekantiems studentams buvo ribojama judėjimo laisvė tyrimų centro teritorijoje, kuria be išimties galėjo naudotis vietiniai JAV studentai. Pirmąsias dvi savaites, kol buvo tikrinama informacija, ar studentė iš Lietuvos yra nepriekaištingos reputacijos, jai buvo priskirta palyda.

KTU atstovė džiaugėsi sėkmingai įsiliejusi į ten dirbusio kolektyvo veiklą, kur įgavo tik nedaugeliui prieinamos darbinės patirties.

„Iš kitų mokslinių centrų NASA išsiskiria žmonėmis. Įmantrią įrangą galima nusipirkti bet kur, tačiau tas akis, tikinčias, kad skrisime į Marsą, atrodo, gali pamatyti tik ten. Nesutikau čia nė vieno pernelyg susireikšminusio. Jie atlieka tyrimus, turinčius didelę įtaką visam pasauliui, bet yra labai paprasti, nuoširdūs ir visuomet pasirengę padėti. Niekas nesakydavo, kad blogai, jei kažko nemoki, nežinai ar suklydai. Kolegos noriai dalinosi žiniomis ir patarimais“, – įspūdžiais dalinosi  M. A. Mickonytė.

Ji džiaugiasi galėjusi pilnai įsitraukti į veiklą. Viešnia iš Lietuvos dirbo laboratorijoje, kur augino ir tyrinėjo mikroorganizmus, dalyvavo darbiniuose susirinkimuose, renginiuose, o laisvalaikį irgi leido su kolegomis.

Praktikantę sužavėjo lankstus darbo grafikas. Čia visas dėmesys sutelktas ne į laiką, kada ir kiek atliekama viena ar kita užduotis, bet į galutinį rezultatą. Kaip ir kitiems tyrimų centro darbuotojams, Miglei Aurėjai kiekvieną savaitę teko ruoštis susirinkimams ir pristatyti savo darbus kolegoms. Drauge jie tardavosi ir planuodavo tolesnius veiksmus maksimaliems rezultatams pasiekti.

Kauno technologijos universiteto studentė dalyvavo ir užklasinėje veikloje. Vasarą NASA „Ames“ tyrimų centre vyko daug renginių, paskaitų ir kitų mokslui ir darbui aktualių iniciatyvų. Daugumą jų vedė garsiausiame pasaulyje tyrimų centre dirbantys mokslininkai, pristatę savo tyrimų sritis ir skatinę studentus nebijoti eksperimentuoti.

„NASA yra valstybinė agentūra, todėl čia dirbti gali tik Amerikos piliečiai. Užsienio studentų čia yra labai nedaug. Iš trijų šimtų vasaros praktikantų tik apie dešimt buvo iš svetur“, – pasakojo mergina.

Kol kas didelių planų savo gyvenimą sieti su NASA M. A. Mickonytė nepuoselėja, bet tiki, kad įgyta patirtis pravers ateityje.

NASA yra viena žinomiausių mokslinių tyrimų institucijų visame pasaulyje, turinti septynis testavimo ir tyrimų centrus. Iš viso organizacijoje dirba apie 18 tūkst. darbuotojų, kurių dauguma – inžinieriai ir mokslininkai. Didelė dalis čia atliekamų tyrimų ir inovacijų vėliau pritaikomos ne tik vykdant kosmoso misijas, bet ir kasdieniame gyvenime.

„Miesto pokalbiuose“ apie visuomenės elitą šį kartą kalbamės su filosofu, VDU filosofijos ir socialinės kritikos katedros profesoriumi Gintautu Mažeikiu.

Visuomenės elitas – tai ne uždaras išrinktųjų luomas, bet tokie žmonės, kurie ne tik sugeba kurti įdomias bei reikšmingas šalies ar net pasaulio laukui idėjas, bet ir gali jas atstovauti, įsitraukdami į viešają – dialoginę erdvę.

Ar galime šnekėti apie Kauno miesto elitą? Ar jis matomas viešojoje erdvėje? Kokie sunkumai iškyla, bandant kurti dialogą tarp elito ir miesto bendruomenės? Kaip mes galėtume prisidėti prie jo kūrimo? Apie toleranciją bohemai arba kitamanystei, lytinei, religinei, tautinei ir galiausiai rasinei įvairovei – ar ji reikalinga šiuolaikinei visuomenei, ir jeigu taip, tai kodėl? Apie elito paieškas ir reikalavimus jam – galėsite išgirsti „Miesto pokalbiuose“ su G. Mažeikiu.

Taip poat skaitykite: Miesto pokalbiai: Rytis Zemkauskas – apie Kauną, Vilnių ir Lietuvos elitą

Pastarųjų mėnesių iššūkiu vairuotojų kantrybei tapę šilumos tiekimo vamzdyno keitimo darbai Savanorių prospekte – finišo tiesiojoje. Šios savaitės pradžioje kelininkai užbaigs asfalto atstatymo darbus didžiojoje prospekto dalyje. Eismo ribojimai šioje gatvėje galutinai bus panaikinti iki savaitės pabaigos.

„Prieš Vėlines kelininkai asfaltą baigs kloti didesnėje Savanorių prospekto atkarpoje, nuo K. Petrausko iki Žemaičių gatvės, o mažesnėje – K. Petrausko ir J. Žemgulio gatvių atkarpoje – šią savaitę. Tai reiškia, jog eismas didžiausia miesto gatve vėl vyks kaip anksčiau“, – teigė Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vilius Šiliauskas.

Per keletą ateinančių savaičių bus atlikti ir gerbūvio sutvarkymo darbai: atstatytos šaligatvio plyteles, gatvės borteliai, atsodinti nupjauti medžiai. Vamzdyno atnaujinimo metu automobilių ir pėsčiųjų eismas buvo apribotas dešiniąja (važiuojant nuo miesto centro) prospekto puse, uždarant vieną eismo juostą bei apribojant galimybę praeiti šaligatviu. Rekonstrukcijos metu atnaujintos šilumos tiekimo magistralės, kurios amžius siekė 47 metus. Rekonstruojant magistralę, vietoje senų susidėvėjusių vamzdynų įrengti šiuolaikiški poliuretano izoliacija padengti vamzdynai.

„Vamzdyną po Savanorių prospektu skubėta atnaujinti, kol neprasidėjo kompleksiniai paties prospekto atnaujinimo darbai. Tai ketiname padaryti kitąmet“, – teigė V. Šiliauskas.

Didžiausia žemų sąnaudų oro linijų bendrovė Centrinėje ir Rytų Europoje „Wizz Air“ pradėjo skrydžius iš Vilniaus dar viena kryptimi. Naujausias aviakompanijos maršrutas nuo šiol tiesiogiai, du kartus per savaitę – pirmadieniais ir penktadieniais – jungs Lietuvos sostinę su vaizdinguoju Reikjaviku Islandijoje. Įsikūręs Faksaflojo įlankos pietinėje pakrantėje, Reikjavikas savo gamta, peizažais ir savitu architektūros stiliumi traukia tiek pradedančius, tiek patyrusius turistus.

„Džiaugiamės pradėję dar vieną įdomų maršrutą iš Vilniaus, sujungsiantį Lietuvą su įstabiuoju Reikjaviku – įsimintinų atostogų kryptimi, – sako „Wizz Air“ korporatyvinės komunikacijos vadovas Gabor‘as Vasarhelyi‘s. – Mūsų aviakompanijos lėktuvai į Reikjaviką skraidys pirmadieniais ir penktadieniais, tad keleiviams iš Lietuvos bus patogu Islandijoje praleisti savaitgalį. Bilietus skrydžiui naujuoju maršrutu jau dabar galima užsisakyti mūsų interneto svetainėje.“

„Reikjavikas taps vienu tolimiausiu taškų, kuriuos galima pasiekti iš Vilniaus oro uosto. Ir nors atrodo,  jog Islandija labai tolima ir egzotiška šalis, vis dėlto, ji labai artima kiekvieno lietuvio širdžiai. Juk būtent islandai pirmieji pripažino mūsų Nepriklausomybę. Nutarusieji vykti į Islandiją ne tik aplankys stebuklingos gamtos šalį, bet ir pamatys jau keletą metų iš eilės pripažintą vienu geriausiu Europoje Reikjaviko oro uostą“, – sako Lietuvos oro uostų komercijos direktorė Jūratė Baltrušaitytė.

„Wizz Air“ prie savo Vilniaus tinklo neseniai prijungė ir daugiau populiarių atostogų krypčių – pradėjo skrydžius į Prancūzijos kurortą Nicą ir Barį Pietų Italijoje. Nuo kitų metų pradžios aviakompanija pasiūlys skrydžius į Grenoblį, įsikūrusį Prancūzijos Alpėse, o nuo rugsėjo – į Lenkijos sostinę Varšuvą.

Nuo spalio 30 d. oro linijų bendrovė taip pat pradėjo tris naujus skrydžius iš Kauno, sujungiančius Laikinąją sostinę su trimis Norvegijos miestais: Stavangeriu, Bergenu ir Olesiundu. Šių maršrutų perkėlimas į Kauno oro uostą suteiks keleiviams iš Lietuvos dar platesnį pasirinkimą tarp Lietuvos oro uostų.

Šiuo metu „Wizz Air“ – pirmaujanti oro linijų kompanija tarptautiniame Vilniaus oro uoste, kuriame bazuoja 4 bendrovės orlaivius bei turi 150 darbuotojų. Praėjusiais metais kompanija pervežė beveik milijoną keleivių iš Lietuvos – tai leido prisidėti prie beveik 700* darbo vietų. Siekdama užtikrinti geresnį susisiekimą tarp Lietuvos ir kitų  Europos šalių, „Wizz Air“ šiuo metu siūlo 29 maršrutus į 15 šalių iš Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostų.

Skrydžius naujomis kryptimis iš Lietuvos galima užsisakyti bendrovės interneto svetainėje. Bilietų kaina prasideda nuo 19,99** Eur.

„Arabų pavasario“ siužeto nepavyko perkelti į  lietingą rinkimų  į Seimą rudenėjančioje Lietuvoje atmosferą. Mobilizuoti  balsuoti už konservatorius socialinių tinklų vartotojai gausiai rinkosi išankstinio balsavimo dienomis rinkimų apylinkėse tarsi norėdami paliudyti „ Facebook“  bendruomenės, nesumišusios su kita visuomenės dalimi, egzistavimo faktą, tačiau pasibaigus akcijai, viskas stojo į savo vietą, galop išaiškėjo, kad visuomenės verdiktas daugiau ar mažiau prasilenkia su sporadiškai susiburiančių ir išsiskirstančių bendruomenių pasirinkimais. Žinia, socialiniuose tinkluose netarpsta tokia žmogaus sąmonės kokybė kaip atmintis, nekultivuojami ilgalaikiai įsipareigojimai, čia viskas pasensta dar sparčiau nei vakarykštis laikraštis.

Būtų pernelyg drąsu tvirtinti, kad neva yra dvi Lietuvos – socialinių tinklų vartotojų ir nevartotojų, greičiau jau yra du sąmonės režimai – gyvenimas prisijungus ir atsijungus. Ar gyvenimas atsijungus nuo socialinių tinklų yra baisi kančia, nepakeliama diskomforto būsena? Kaip atrodo, socialiniai tinklai yra labai reikalingi žmonėms bent tuo, kad čia galima išgyventi net visiškai išjungus savo smegenėles, klaviatūros langelio kaukštelėjimu  įjungus pavaduojančius mechanizmus.

Tačiau pastaruoju metu konservatorių veikloje  daugėja požymių tarsi jau bylojančių apie pasiruošimą suvis persikelti į paralelinę erdvę, užgimsta naujojo tipo politinė stilistika, didesniu ar mažesniu laipsniu užmenanti mįslę apie pasirengimą paaukoti realybę vardan meninės išmones.

Lietuvoje visais frontais pradėjus kovą prieš nepotizmą,  garsaus senelio anūko tapimas legendinės politinės partijos vadovu,  verčia pastarąjį, norima to, ar nenorima, prisiimti komikso herojaus ( nesvarbu – su pliuso ar minuso  ženklu) statusą. Tokį įspūdį, kad dalyvaujame komikso herojų fiestoje, ypač sustiprino rinkimų metu ant kiekvieno kampo iškabinti ypač prabangūs reklaminiai stendai su  G.Landsbergio  stereo atvaizdais ( kaip gyvas), vaizduojantys anūką beveik visu ūgiu, nors dar be žirgo.  Iš tiesų, kaip gyvas gyvatė! Galop toks hiperrealizmo perteklius sukuria komišką afektą.

Nežinau kaip jums, bent man labai juokinga, kad konservatorių sektantiškumo kompleksai ir  polinkis pražiopsoti tikrovę pastaruoju metu randa adekvačią stilistinę išraišką,  vis dažniau  renkantis  dažytus plastmasinius muliažus vietoj tikrų daiktų, užsisklendžiant išgalvotoje, bet patogioje sau tikrovėje.

Apie didžiausią pavojų konservatoriams atitrūkti nuo tikrovės andai garsiai pavojaus varpais skambino  M.Adomėnas, surašęs ir skelbęs net visą programą –  kaip būtų galima pasukti „liaudiškojo konservatizmo“ keliu.  Kaip matome, vadovaujami jaunojo G.Landsbergio konservatoriai pasuko priešinga kryptimi, tarsi jau būdų apsisprendę apskritai emigruoti iš šiukščios tikrovės, po truputėlį, bet ryžtingai pradėdami kraustymąsi į virtualų užutekį, kur žydi dažytos gėlės ir gieda privesti mechaniniai paukščiai  (čia galima patekti tik su specialiųjų tarnybų pažyma).

Juokais būtų galima pastebėti, kad, regis, neatsitiktinai,  M. Adomėnas, kėlęs grįžimo prie tikrų daiktų ir vargstančios liaudies šūkį, reklaminiame plakate leidosi vaizduojamas su šake ant peties. Kita vertus, jeigu kažkam nepatinka tos asociacijos, kurias sukelia mėšlo prasmevaizdis, prisiminkite, kad visiškai uždaroje  erdvėje oras pašvinksta dar greičiau nei tvarte.

Senelis  anais laikais buvo ne tik garsus muzikologas, bet ir pats grojo pianinu. Galimas daiktas, genetinėje atmintyje užsifiksavo senelio bendravimo su pianinu patirtis, nes anūkas užgimė su neįtikėtinais ilgais pirštasi, tinkančiais  ne tik  groti pianinu, bet ir rodyti į ateitį virtualioje erdvėje.  Tai ne tas pat kaip žirkliapirščių atvejis. Rodomasis anūko pirštas yra toks ilgas, kad primena besiraitančia gyvatę video juostoje, taigi per saugų atstumą, tačiau iš baimė aš vis dėlto užsidengiu akis.

Tai nereiškia, kad visi konservatoriai yra ilgapirščiai.

Taip pat skaitykite: Politinė šalies degradacija – uždaras ratas

Lietuvoje pasirodysiantis išskirtinis koros atlikėjo Ablaye Cissoko (Senegalas) ir trimitininko Volker Goetze (JAV) duetas žada įtraukiančią dvasinę kelionę, lydimą laisvojo džiazo bei mandingų muzikos garsų. Šių atlikėjų ypatybė – impresionistiniai muzikos kūriniai, pasižymintys nepaprasta harmonija, kone paliesta aukščiausios malonės ir gailestingumo.

Nuo paties pirmojo susitikimo 2001 m. Senegalo griot tradicijų tęsėjas Ablaye Cissoko ir vokiečių kilmės niujorkietis džiazo trimitininkas Volker Goetze pradėjo kurti futuristinį garsų mišinį. Nepaisant didžiulių kultūrinių ir instrumentų skirtumų, duetas yra išties paveikus savo skleidžiama magija bei stiprybe. Raminančioje, meditacinėje, mąslioje dueto muzikoje kiekviena nata turi savo vertę ir svorį. Banguojantis, žaismingas trimitas šalia mandingų arfą ir liutnią primenančios koros (Vakarų Afrikos 21-os stygos instrumentas) kuria šviesų bei mistiškai erdvų įspūdį, o minkštas aksominis Ablaye Cissoko balsas suteikia šiam afroeuropietiškam džiazui intymumo ir laisvės tuo pat metu.

Ablaye Cissoko ir Volker Goetze kūrybos esmė – kurti iš širdies. Duetas lyg šviežio oro gurkšnis apsupa universalios muzikos grožiu, kilusiu iš dvasinio Žemės centro – Afrikos. Tai nepaprastai šilta, daili muzika, padedanti nuraminti protą ir įkvėpianti prasmę. Tačiau atlikėjai kurdami taikią muziką nepamiršta atkreipti dėmesį į svarbias politines bei socialines Afrikos problemas.

Ablaye Cissoko ir Volker Goetze yra išleidę tris albumus: „Sira“ (2008 m.), „Amanké Dionti“ (2012 m.) bei „Djaliya“ (2014 m.). Įrašas „Sira“ 2009 m. sausį CMJ radijo topuose pateko tarp dešimties geriausių world muzikos kūrinių.

Kūrinys „Sira“:

Ablaye Cissoko yra kilęs iš Senegalo griot šeimos – muzikantų, dainininkų ir pasakotojų kastos. Jautriai ir intelektualiai tęsdamas mandingų tradicijas bei jas apjungdamas su šiuolaikine muzika, atlikėjas kuria nuoširdžias meilės ir pagarbos kupinas dainas, lydimas nuostabių koros garsų. Ablaye Cissoko siekia išsaugoti tūkstantmečius menančias gimtąsias tradicijas bei turėti klestintį kultūros centrą, kuriame vaikai semtųsi savo protėvių perduotų žinių.

Atlikėjas dalyvauja daugybėje projektų: kartu su Le Corda Ba tyrinėja skirtingus Senegalo muzikos aspektus, su ansambliu „Constantinople“ pasineria į persiškus ritmus, su „African Jazz Roots“ sėkmingai vienija vakarietišką džiazą bei Afrikos tradicijas, „Odisea Negra“ pasirodo kartu su „La Chimera“ orkestru bei turi solo programą „Griot Rouge“.

Organizatorių archyvo nuotr.

Volker Goetze – trimitininkas, kompozitorius ir režisierius iš Niujorko. Jo darbai – tai tarpkultūrinis dialogas, apimantis kelias skirtingas disciplinas bei naujausias technologijas. Atlikėjo kompozicijos kyla iš folkloro, roko, džiazo, šiuolaikinės, klasikinės ir net baroko muzikos. Volker Goetze turėjo garbės pristatyti savo kūrybą „Carnegie Hall“, „Kennedy Center“, „Paris Jazz Festival“, „WDR Cologn“, „Gasteig Munich“, „Jazz-A-Vienne“, „World Festival of Sacred Music“, „Caixa Forum Madrid“, Miuncheno operos festivalyje. Aukštą meistriškumo lygį išlaikantis atlikėjas yra kviečiamas dalyvauti tokių išskirtinių vietų kaip „Apollo Theater“ ir „New York Foundation for the Arts“ veikloje.

Tyrinėdamas žodinį Vakarų Afrikos paveldą, jo įtaką džiazui bei Amerikos juodaodžių kultūrai, Volker Goetze pastatė debiutinį dokumentinį filmą „Griot“ (2011 m.), kuriame pasakojama apie iš kartos į kartą perduodamus dvasinius ir muzikinius griot talentus. Juostoje šios kultūros pavyzdžiu pateikiamas talentingas, savo žodžiais žmones praturtinantis muzikantas Ablaye Cissoko. Filmas buvo iškilmingai pristatytas Kanadoje, vėliau JAV ir Europoje.

KONCERTAI

Lapkričio 10 d. 19 val. VDU Didžioji salė, Kaunas

Lapkričio 11 d. 19 val. Šv.Kotrynos bažnyčia, Vilnius

Organizatorius GM Gyvai

„JAV santykiai su Rusija yra prasti – tai tikrai ne partnerystė, o priverstinis bendravimas. Turime būti pasiruošę Rusijos agresijai, hibridinei, kibernetinei ar kito pobūdžio atakai – tik taip atgrasysime grėsmes. Po prezidento rinkimų tai bus vienas pagrindinių klausimų – JAV santykių su Rusija nusistatymas. Iš Lietuvos pusės visada akcentavome, kad svarbu turėti ilgalaikę strategiją, nes tai nėra kažkas, ką gali sutvarkyti per pusę metų“, – Jungtinių Amerikos Valstijų ryšių su Rusija problematiką komentuoja Lietuvos ambasadorius JAV, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventas Rolandas Kriščiūnas.

Prezidento rinkimai: Amerikos lietuviai pirmenybę teikia respublikonams

Nuo 2015-ųjų ambasadai vadovaujantis diplomatas jau netrukus sužinos, kas pakeis Baracką Obamą galingiausios pasaulio šalies vadovo poste – lapkričio 8-ąją finišuos JAV prezidento rinkimai, kurie šįkart kaip niekada prieštaringi ir nenuspėjami. Demokratų kandidatės Hillary Clinton pranašumas rinkėjų apklausose pastaruoju metu sumažėjęs, tačiau, kita vertus, R. Kriščiūnas teigia nemanąs, kad prognozėmis galima tvirtai pasikliauti – ekspertai teigia, kad šie rinkimai jau sulaužė ne vieną istoriškai pagrįstą tiesą ir dėsningumą, todėl ir jų rezultatai gali būti netikėti.

„Reitingai neparodo visko, nes yra žmonių, kurie nenori viešai kalbėti apie savo balsavimą, kadangi poliarizacija šiuose rinkimuose labai ryški. Galutinius rezultatus išvysime rinkimų dieną ir jie gali būti visai kitokie, nei rodytų reitingai. Tą patį jau matėme su „Brexit“: atrodė, kad skaičiai krypo į vieną pusę, bet visi buvome nustebinti“, – priminė ambasadorius.

Kalbėdamas apie du pagrindinius kandidatus, demokratų deleguotą Hillary Clinton ir respublikonų iškeltą Donaldą Trumpą, R. Kriščiūnas atkreipė dėmesį, jog nemažai Amerikos lietuvių yra konservatyvių pažiūrų, todėl paprastai balsuoja už respublikonus. Tuo tarpu pati ambasada ir Lietuva kaip valstybė deklaruoja nešališkumą, pirmenybės neteikia nei vienam kandidatui – dirbsime su išrinktuoju prezidentu, kas jis bebūtų.

Anot ambasadoriaus, kai kurie kandidatų pasisakymai gali kelti nerimą, ypač opiais saugumo klausimais, tačiau šią sritį ir mūsų regioną puikiai išmanančių žmonių yra ir tarp demokratų, ir tarp respublikonų. „Abiejose partijose turime draugų, puikių ekspertų, kurie puikiai supranta saugumo situaciją ir po rinkimų gali tapti svarbiais patarėjais įvairiose institucijose, tapti vieno ar kito kandidato komandos dalimi. Palaikome ryšius su abiem stovyklomis“, – patikino diplomatas.

Tarp didžiausių laimėjimų – NATO batalionas Lietuvoje

Apibendrindamas kadenciją baigiančio Prezidento Baracko Obamos administracijos darbą, ypač Lietuvai aktualiose srityse, R. Kriščiūnas prisiminė nerimastavimus, jog Amerika nusisuks nuo Europos ir susitelks ties Pietryčių Azija, nes ten tikėtasi didesnio ekonomikos augimo, nei Senajame Žemyne. Tačiau įvykiai Ukrainoje, Krymo aneksija, vis agresyvėjanti Rusija, „Nord Stream 2“ ir kiti energetikos projektai vis tiek vertė JAV kreipti dėmesį į mūsų regioną.

Dar daugiau – JAV ne tik nenusisuko, bet ir svariai prisidėjo prie reikšmingų, Europos saugumą sustiprinusių sprendimų NATO viršūnių susitikime Varšuvoje šių metų liepą. Ambasadorius džiaugiasi pasiektu laimėjimu, jog jau kitų metų pradžioje kiekvienoje Baltijos šalyje bus dislokuoti Aljanso batalionai: Lietuvos bataliono vadovė bus Vokietija, Latvija priims kanadiečius, Estija – britus, Lenkija – amerikiečius. Šie sprendimai nebūtų buvę įmanomi be tvirtos JAV pozicijos. Pažymėtina, kad tokie veiksmai simbolizuoja ir tam tikrų psichologinių barjerų peržengimą – pavyzdžiui, įveiktas anksčiau vyravęs įsitikinimas, kad NATO negali telkti karinių pajėgumų šalyse, buvusiose už geležinės uždangos.

Rugpjūčio pabaigoje vienas aukščiausių JAV pareigūnų apsilankė ir visai šalia Lietuvos. Viceprezidentas Joe Bidenas Rygoje susitiko su Estijos, Latvijos, Lietuvos prezidentais ir pasirašė bendrą deklaraciją, kurioje kalbama apie bendradarbiavimą saugumo srityje, nuolatinį ryšio palaikymą ir dėmesį regionui iš JAV pusės.

„Administracija siunčia aiškią žinią – JAV rūpi Baltijos šalių regiono saugumas, jie pasiruošę daryti viską, kad niekas neabejotų NATO garantijomis. Negalime skųstis – prieš metus būtų buvę labai mažai ekspertų, tikėjusių, kad bus priimti tokie stiprūs sprendimai, kokie buvo priimti Aljanso susitikime Varšuvoje“, – paaiškino Rolandas Kriščiūnas.

Rusijai – sankcijos ne tik už Ukrainą, bet ir už Siriją

Dirbdamas Lietuvos ambasadoriumi JAV, R. Kriščiūnas atidžiai seka situaciją JAV santykiuose su Rusija – šiuo metu jie itin įtempti. „JAV supranta, kad santykiai su Rusija yra prasti – tai tikrai ne partnerystė, o priverstinis bendravimas. Rusija net įtariama bandymu paveikti rinkimus JAV – tai beprecedentinis atvejis. Taigi, tarp šių šalių pasitikėjimo negali būti daug. Tačiau nežiūrint to, JAV tiki, kad su Rusija reikia kalbėtis. B. Obamos administracija dažnai dėl to kritikuojama, bet ji laikosi nuomonės, kad jei tai gali išgelbėti bent vieną gyvybę Sirijoje, jie privalo kalbėtis, ieškoti sprendimų“, – pasakojo diplomatas.

Kriščiūno teigimu, JAV turi pasiruošti atsakomuosius veiksmus Rusijos agresijai – ar tai būtų hibridinė, kibernetinė ar kitokio pobūdžio grėsmė. Visiems akivaizdu, kad po JAV prezidento rinkimų tai bus vienas pagrindinių klausimų naujai administracijai – santykių su Rusija nusistatymas. „Iš Lietuvos pusės visada akcentavome, kad svarbu turėti ilgalaikę strategiją – procesai regione dėl Rusijos elgesio tikrai ne trumpalaikiai, todėl didžiulė klaida laikyti tai kažkuo, ką gali sutvarkyti per pusę metų ar metus“.

Kalbant apie grėsmes saugumui, itin karštas lieka ir Sirijos klausimas, tačiau dėl artėjančių rinkimų šioje srityje dar nenumatoma priimti radikalių sprendimų. Po rinkimų senoji administracija bus užimta darbų perdavimu, Rusija taip pat dar laukia, kuris kandidatas bus išrinktas, galbūt jo pozicija bus jiems palankesnė, tą supranta ir patys amerikiečiai. Todėl greičiausiai abi pusės kol kas stengsis švelninti padėtį, mažinti eskalaciją.

Kita vertus, ambasadorius užsiminė, jog dėl veiksmų Sirijoje, Rusija gali susilaukti JAV papildomų sankcijų. „Alepo apsiaustis, Jungtinių Tautų konvojaus sprogdinimas paskatino kalbas net apie tarptautinį teismą už karo nusikaltimus, kuriame būtų teisiama ne tik Sirijos administracija, bet ir Rusija. Jau yra sankcijos Rusijai dėl Ukrainos, bet lygiagrečiai rimtai kalbama ir apie sankcijas dėl Sirijos. Tačiau, be abejo, tai koordinuojama su Europa ir šiandien dar anksti kalbėti apie konkrečius dalykus“, – sakė R. Kriščiūnas.

Išeiviams – jų interesus palaikantis Seimo narys

Lietuvos ambasadorius JAV palaiko itin artimus ryšius su tautiečiais – visose šalies vietovėse jam pavyksta susitikti su ten gyvenančiais lietuvių kilmės žmonėmis, čia jų labai daug, o jų išsakomų rūpesčių turėtų neapleisti ir valdžia šiapus Atlanto, Lietuvoje.

„Negalime ignoruoti dvigubos pilietybės klausimo – žmonės čia jį priima labai asmeniškai. Taip, jie gyvena Amerikoje, bet nori turėti ir stiprų ryšį su Lietuva. Reikia apsispręsti ir dėl rinkimų Lietuvoje – kodėl neturėti Seimo nario, kurį rinktų tik išeiviai ir kuris atstovautų tik jiems? Dažnai girdžiu sakant – pirma jūs aktyviau balsuokit, parodykit, kad rūpi, tada gal pagalvosim. Aš manau, kad reikia parodyti pasitikėjimą, padaryti tai ir tikėtis, jog tai paskatins išeivių aktyvumą rinkimuose“, – Amerikos lietuviams rūpimas temas įvardijo Lietuvos ambasadorius.

JAV egzistuoja itin platus tinklas, suvienijantis šalyje gyvenančius lietuvius – formali organizacija „JAV lietuvių bendruomenė“. Tačiau jai priklauso ne visi Amerikos lietuviai – saitus su Tėvyne jie gali palaikyti per verslą, gimines, ar bet kuriais kitais būdais. Ambasada siūlo ir savo iniciatyvą, Lietuvių profesionalų klubą, kuris suvienija lietuvius, užsiimančius įvairiomis veiklomis regione: nuo kirpyklų, IT kompanijų, statybų verslo iki darbo Pasaulio banke ar Tarptautiniame valiutos fonde. Klubo nariai, sėkmingi, aktyvūs profesionalai žmonėms, atvykusiems į JAV, gali pristatyti verslo galimybes, pasidalinti patirtimi, padėti spręsti jiems iškilusias problemas.

„Mes visi esam Lietuva, nesvarbu kur gyventume, ir norėtųsi, kad išliktume šeima. Lietuvis gali būti labai naudingas savo šaliai ir kurdamas savo gerbūvį užsienyje, jei išlaikome su juo ryšį“, – apibendrino diplomatas.

Išsilavinimas – daugiau nei vienos srities išmanymas

Rolandas Kriščiūnas studijas baigė Amerikos lietuvių ir Lietuvos mokslininkų atkurtame Vytauto Didžiojo universitete (VDU), jis yra jo pirmosios laidos absolventas. Ambasadorius neslepia, jog VDU atkūrimas 1989 metais jam buvo didžiulė staigmena, kaip ir tai, jog atgimęs universitetas rėmėsi geriausia Amerikos praktika, JAV mokslo modeliu.

„Man tai buvo didžiausia dovana, jau vien dėl šio universiteto koncepcijos – pirmus dvejus metus, nors ir įstojęs į konkrečią studijų sritį, turėjau laisvę mokytis ir kitų sričių dalykų. Pavyzdžiui, aš studijavau informatiką, bet galėjau mokytis ir socialinių, humanitarinių mokslų, meno dalykų.  Man tai labai tiko, nes išsilavinimą visada suvokiau kaip kažką platesnio nei tik vienos srities išmanymą“, – VDU pasirinktą studijų modelį įvertino ambasadorius.

Kriščiūno nuomone, bakalauro išsilavinimas žmogui turėtų suteikti orientyrą gyvenime, žinias įvairiose srityse, o siauresnę studijų kryptį geriau rinktis tuomet, kai atsiranda supratimas, ką konkrečiai nori dirbti – šiais laikais tas supratimas nebūtinai ateina gavus gimnazijos diplomą, jis gali ateiti ir vėliau, jau studijuojant.

„Džiaugiuosi, kad VDU stiprėja ir toliau plėtoja savo veiklas. Jei švietimas šalyje sustoja, ta šalis yra pasmerkta. Švietimas turi visada judėti į priekį ir žiūrėti, kaip stiprinti save, pasiekti žmones, tapti labai svarbia bendruomenės dalimi“, – teigė Lietuvos ambasadorius JAV.

Yra rašytojai ir yra rašinėtojai. Jeigu priklausai pastariesiems, pravartu įsisąmoninti paprastą tiesą, kad tavo užrašomas žodis nėra išmūrytas amžinybėje ir nestovės ilgai prieš akis kaip laikui nepavaldžios piramidės. Tačiau  labai nesibaiminkite, tokie rašinėtojai kaip šių eilučių autorius patys daugiau ar mažiau nutuokia, kad rašo jie ant jūros paplūdimio smėlio, kur atūžusi banga viską greitai nuplauna.

Tačiau būna ir taip, kad  kiti žmonės trina nuėjusio žmogaus pėdsakus pernelyg skubėdami, net pralenkdami laiką ir jūros bangas.

Kartą ruošdamasis pokalbiui su studentais apie Sokratą prisiminiau, kad prieš keletą metų interneto dienraštyje lrt.lt publikavau straipsnelį pavadinimu „Kas yra sąžinė?“, kur buvo bandoma aptarti šį klausimą remiantis būtent Sokrato įžvalgomis.  Galvojau pasižiūrėsiu portalo archyve, nes iš savo el. pašto straipsnio siuntimo failą netyčia buvau ištrynęs. Tada ir sužinojau, kad pasikeitus LRT  vadovybei, taip pat lrt.lt portalo vadovui  bei vyriausiajam redaktoriui anksčiau publikuoti čia straipsniai buvo išmesti iš archyvo saugyklų,  ištėkšti laukan, pabandykime įsivaizduoti, su pasibjaurėjimu pašalinti. Tarkime, taip radikaliai, kad neliktų nė kvapo, nuo  kūrybingai dirbusio  ankstesnio vyriausiojo redaktoriaus Mindaugo   Nastaravičiaus pabandė atsiriboti naujas portalo vadovas Mindaugas Raguotis ir  garbingą vyriausiojo redaktoriaus postą užėmęs  Vladimiras Laučius. Žinoma, tokio konvulsiško apsivalymo negalime tiesiogiai prilyginti liūdnai pagarsėjusiai knygų deginimo praktika, tačiau vis dėlto nuteikia nesmagiems pamąstymams.  Tačiau kitas palyginimas čia tikrai pravers – štai dešimtis kartų keitėsi balsas.lt savininkai ir vadovai, kito net pasaulėžiūrinės nuostatos, tačiau dienraštis saugo publikuotus ir dabar surūšiuotus straipsnius archyve kaip savo didžiausią turtą arba, pavyzdžiui, Rimvydas  Valatka su triukšmeliu ir dūmeliu paliko lrytas.lt vyriausiojo redaktoriaus postą, tačiau jo publikuoti straipsniai yra saugomi archyve kaip šlovingos dienraščio istorijos liudijimas.

Kai lrt.lt vadovavo M. Nastaravičius, daug rašiau į šį dienraštį,  kelis čia publikuotus straipsnelius net laikau   pusiau pavykusiais, pernelyg  nesigėdiju jų net prabėgus tiek laiko, čia apskritai kartas nuo karto rasdavau įdomaus paskaitymo. Kaip atrodo bent man, į daug ką žiūrinčiam subjektyviai, lrt.lt tuomet buvo aukščiau kotiruojamas visuomenėje, žinomesnis, dabar, regis, jau  laikomasi nuostatos, kad  visuomeninio transliuotojo veikloje interneto portalas nėra lygiavertis partneris televizijai ir radijui.

Keletą kartų yra tekę susitikti akis į akį su M.Nastaravičiumi, trumpai pabendrauti. Jaunas žmogus paliko šviesuolio įspūdį, net norėjosi patikėti, kad mūsų ateitis yra patikimo jaunimo rankose. Nežinau, kur likimas dabar jį užnešė,  bet neabejoju, kad  talentingas ir sąžiningas žmogus rado savo vietą po Saule. Kita vertus, neturiu nė mažiausios intencijos užsipulti naujus lrt.lt vadovus.  V. Laučius apskritai yra charizmatiška asmenybė, o jo įkrauti intelektiniu įniršiu straipsniai dažnai budina mus iš tingaus apsnūdimo, ne vienas iš jų gali būti laikomas intelektinio sąžiningumo pavyzdžiu.  Taigi būtų galima pasakyti net taip, kad  ne žmonės čia yra sugedę, o kažkoks jų veiklą reguliuojantis mechanizmas, dėl ko galbūt net dori r garbingi žmonės tampa nešvankios situacijos įkaitais.

Kadangi čia įsipareigojau kalbėti apie sąžiningumą, savo ruožtu apie nesąžiningumą užsimindamas tik dėl konteksto, regis, būtų tikslingą keliais sakiniais persakyti ištrinto straipsnio pagrindinę mintį, taip atstatant istorinę teisybę  (juokauju).

Sokratas tapatino dorovę ir žinojimą, įrodinėdamas, kad tik žinantis žmogus gali tapti doru žmogumi.  Tai yra vadinamoji gėrio ir pažinimo tapatumo tezė,  nes čia tarp žinojimo ir dorovės dedamas lygybės ženklas arba, galima pasakyti dar taip, dorovė išvedama iš žinojimo tiesiogiai, be jokio tarpininkavimo.  Tačiau dar didesnis  keblumas kyla interpretatoriui, kai prisimename, kad tas pats Sokratas, kuris tapatino žinojimą ir dorovę, su dar didesniu užsispyrimu tvirtino, jog dorumo išmokyti neįmanoma.

Dėl dorovės ir žinojimo tapatinimo Sokratui  priekaištavo dar antikos žmonės, štai, pavyzdžiui, Aristotelis tiesiai šviesiai pastebi, jog, girdi, Sokrato etika yra pernelyg intelektinė.   Beveik neįtikėtina, bet šiai Aristotelio nuomonei moderniaisiais laikais pritarė net toks  kraštutinis panlogistas kaip Georgas  Hegelis, kuris nuo savęs pridūrė: esą Sokrato etikai trūksta širdies momento. Kita vertus nereikia būti  Aristoteliu ar G.Hegeliu,  nūdienos žmonės savo patirties kaina be filosofijos pamokymų supranta, kad žinojimas įprasta to žodžio reikšme, išsilavinimas, eksperto kvalifikacijos, net mokslo laipsniai savaime žmogaus doru nepadaro.

Kartais užtenka užvesti mus ant kelio ir po to, sparčiai žingsniuodami,  stebimės neatsistebėdami dėl to, kodėl anksčiau taip ilgai klaidžiojome patamsiuose. Iš tiesų, Lietuvoje gyvenęs ir dirbęs pasaulinio garso filosofas Vosylius Sezemanas atkreipia dėmesį į tai, kad Sokratas  kalba ne apie žinojimo apskritai ir dorovės tapatumą, bet daug konkrečiau,  o būtent apie savęs žinojimo ir dorovės neatskiriamą vienybę, drauge primindamas mums visiems gerai žinomą dalyką, kad Sokratas buvo įtikėjęs, jog bet kokie pažinimo rezultatai įgyja prasmę tik tada, kai jie veda žmogų savęs pažinimo linkme, tik tokį žinojimą, laikantis sokratiškojo požiūrio,  galima vadinti žinojimu tikrąja to žodžio reikšme.

Tačiau lygiai taip pat dorovės problemą suprasti mums teikia pagrindą kalba savo etimologinėmis nuorodomis.  Nesunku pastebėti, kad  tą pačią sokratišką nuostatą išsako žodis „sąžinė“, kuris yra žodžių „savęs žinojimas“ santrumpų derinys.

Kartais sakomas, kad dorovės problema yra labai paprasta, esą viskas susiveda į klausimą – turi žmogus sąžinę, ar neturi? Su tokiu teiginiu iš dalies būtų galima sutikti, jeigu drauge atkreipsime dėmesį, kad čia „turi“ ar „neturi“ yra truputėlį kitokie nei tas pats žmogus „turi“, pavyzdžiui, kepenis, dvylikapirštės žarnos opą ar kankorėžinę liauką.

Žodžio „sąžinė“ etimologija nurodo ne į kažkokią objektinę konfigūraciją, o į savęs pažinimo procesą, kurio, tiesą sakant, kito žmogaus išmokyti neįmanomą, žinia, tokio meno žmogus mokosi pats iš savęs visą gyvenimą.

Visi esame girdėję daugybę gėrio apibrėžimų, tačiau visi suprantame, kad jokie loginiai gėrio  paaiškinimai  neužkabina gėrio esmės ir neįpareigoja mus veikti gėrio naudai.

Gėrio negalima pažinti kaip išorėje esančio daikto. Iš tiesų tikras gėrio pažinimas skiriasi nuo netikro tuo, jog tikrajame pažinime glūdi realus gėrio pajautimas, tiesioginis sąlytis su juo. O tai įmanoma tik tada, kai gėris yra pažįstamas žmogaus savęs pažinimo forma.

Savęs pažinimo atveju pažinimo subjektas ir pažinimo objektas sutampa, taigi ir gėrio pažinimas čia tampa  unikalia gėrio išgyvenimo patirtimi, kuri įpareigoja veikti.  Toks pažinimo tipas jau nėra neutralus žinojimas, bet įpareigojimas pasirinkti ir apsispręsti. Tiesą sakant, tai  vyksta labai kasdieniškai: tarkime aš nerimauju, kenčiu dėl skriaudžiamo žmogaus ir, nežiūrint  man galimų liūdnų pasekmių, užsistoju už jį.  Taip  gėrio pažinimas savęs pažinimo būdu tapo įpareigojimu veikti, tokiu būdu pažinto gėrio neįmanoma nuslėpti, užkišti kažkur už pečiaus.

Jau sakėme, kad išorinė patirtis negali būti gėrio pažinimo šaltiniu, ar tai reiškia, kad esame uždaryti savo vidujiškumo  kriauklėje, nesugebame atpažinti kito žmogaus gerų darbų. Na, pabandykite prisiminti tuos atvejus, kai matėte, kad kitas žmogus pasielgė dorai, greitai pastebėsite, jog gėrį kitame pažįstame tik tada,  kai jį atpažįstame kaip savo paties galimybę, kaip savo vidinės patirties faktą. Taigi gėrio pažinimas kitame yra tas pats savęs pažinimo procesas.  Gėrį pažįstame kitame tik tada, kai patys esame tokio gėrio banku, tarkime, žmogų gražinusį pilna pinigų lagaminą jį palikusio ant suolelio parke išsiblaškiusiam piliečiu vadiname ne kvailiu, o doru žmogumi, jeigu mes patys panašioje situacijoje pasielgtume lygiai taip pat, vedami žmogiško orumo sumetimų.

Kitas klausimas, jeigu gėrio pažinimas savęs pažinimo duotybėje mus priartina prie gėrio, galbūt yra taip, kad blogio pažinimas savęs pažinimo forma  panašiai įpareigoja puoselėti blogį? Tačiau yra priešingai, toks blogio pažinimas naikina blogį, išlaisvina nuo jo. Reikalas tas, kad labiausiai besimaskuojančiu pavidalu blogis išsidėsto kiekvieno iš mūsų „aš“ prigimtyje, čia jis randa saugiausią slėptuvę, nes čia jis dėvi tirščiausią kaukę.

Blogis nėra savarankiška gyvenimo jėga, dažniausiai jis egzistuoja su gėrio kauke, todėl ir kyla užduotis atskirti tariamą gėrį nuo tikro gėrio, nuplėšiant, jeigu leisite taip pasakyti, tariamam gėriui kaukę. Tačiau tai sunkiausiai yra padaryti man pačiam dėl savo veiksmų.  Kiekvienas iš mūsų lengvai ir greitai atpažįsta kito žmogaus falšą, tačiau  daugelis, jeigu ne dauguma, iš mūsų yra linkę teisintis ir pateisinti save iki begalybės. Sugebėjimas sau pačiam prisipažinti dėl savo veiksmų nesąžiningumo yra savęs pažinimo drąsa arba, kitaip tariant, sąžinės gyvastingumas.

Kartais norisi priešgyniauti, užsispirti, nepasiduoti vyraujančioms nuotaikoms.  Turiu galvoje ir tai, kad šiandien labai dažnai yra kritikuojama Bažnyčia, ypač smaginamasi viešinant kunigų nuodėmes, su ypatingu dėmesiu aptariant tarp šio luomo žmonių pasitaikančius pedofilijos atvejus.

Net jeigu manytume, kad toks viešinimo burbulas yra išpūstas, skatinamas žmonių hipertrofuoto smalsumo, žurnalistų pastangas  byloti apie visus tokius atvejus reikia  sveikinti be paliovos , dar geriau būtų, jeigu  patys dvasiškiai nebijotų išnešti šiukšlių  iš trobos. Tačiau net man, mažatikiui, darosi nejauku, kai įsijautus skelbiama, kad Bažnyčiai yra blogio namai ar nuodėmių irštva.   Nepradedant iš naujo diskusijos šia tema, vis dėlto islamistams puolant Europą prašau prisiminti bent tai, kad krikščionybė yra  Vakarų pasaulio kultūrinis pamatas,  o  krikščionių Bažnyčia – gerosios naujienos arba meilės išminties skelbėja.  Be to, gerų žmonių čia sutiksime tikrai daugiau nei blogų.

Neseniai viename straipsnelyje užsiminiau apie Julių Sasnauską, kovotoją už laisvę, disidentą, politinį kalinį, kunigą, talentingą eseistą. Dar ir dabar nežinau atsakymo į klausimą, tebegalvoju –  ar tokios gražios biografijos žmogaus pasirinkimus lėmė didingas pašaukimas, ar paprasčiausias sąžiningumas?

Andai totalitarizmo už savo pažiūras įkalinti žmonės  laisvajame pasaulyje buvo vadinami sąžinės kaliniais. Dabar  toks įvardijimas gali netikėtai atsiskleisti  dar ir kita puse, nurodydamas į žmogų, kuris, tarkime, yra įkalintas sąžinės, t. y. atsiribojęs nuo visų laisvo pasaulio pagundų. Tačiau iš tiesų tie keli žmonės iš visų mano sutiktųjų, kuriuos galiu pavadinti daugiau ar mažiau sąžiningais žmonėmis, nepanašėjo nė iš tolo į draudimų išvargintas, nualintas sunkaus savęs tramdymo darbo būtybes. Kaip galima spėti, jų, kaip tikriausiai ir čia paminėto kunigo, sąžiningumo pagrindas yra stiprus kūrybinis impulsas, tvirta valia ir pagarba kitam asmeniui. Tokį sąžiningumą lydi ne tiek suraukta kakta, kiek šypsena, kartais ironija ar saviironija. Truputėlį sutirštindamas spalvas pasakysiu, kad sąžiningumas yra linksma dorybė, nors kartais dėl sąžinės skrupulų yra aukojama net gyvybė.

O  jeigu norėtumėte daugiau sužinoti apie kultūrinį krikščionybės užtaisą, junkitės čia http://litlogos.eu/Archive/logos41.pdf ir skaitykite  nuolankaus jūsų tarno straipsnį pavadinimu  „ Dėl kultūrologinio krikščionybės idėjų balanso“.

Taip pat skaitykite: Konservatoriai kaip paralelinės tikrovės užkariautojai

Kas jungia siaubo istorijų genijų Edgar Alan Poe, kanadiečių teptuko meistrę Emily Carr ir venecijietį dramaturgą Carlo Gozzi? Visus juos domino naktinė būtybė, galinti papasakoti šimtmečių senumo istorijas. Tai – varnas, „Keistuolių teatro“ scenoje snapu brėžiantis paslaptingą ir, tuo pačiu, šmaikščią pasaką suaugusiems.

Ar šis varnas irgi buvo keistuolis, klausimas ne toks jau lengvas, bet išgirsti jo kranksėjimą apie viską ir apie nieką, apie keisčiausias situacijas, į kurias tik pakliūna žmogus, gali visi. Kur? Premjeriniame „Keistuolių teatro“ spektaklyje „Varnas“.

Šmaikščioje pasakoje suaugusiems susimaišo lietuviškas išradingumas ir itališka ekspresija. Spektaklio režisierius Aidas Giniotis teatro gerbėjams jau gerai žinomas iš tokių commedia del’arte žanro spektaklių kaip „Princesė Turandot“, „Karalius Elnias“ ir „Meilė trims apelsinams“. Beje, prie visų šių pjesių savo plunksną prikišo tas pats genialusis Carlo Gozzi. Abu jie – spektaklio režisierius ir pjesės autorius – į sceną grįžta kaukėti, bet nuoširdūs ir „keistuoliški“.

Visos geros istorijos prasideda tada, kai dar nebuvo prasidėjusios, taip prieš daugiau nei du šimtmečius nutiko ir talentingam dramaturgui Carlo Gozzi. Prieš nutūpdamas ant scenos, varnas kyštelėjo snapą iš neapoliečių pasakų rinkinio „Il cunto de li cunti“. Istorija ir varnas pasirodė tokie teatrališki, kad iš karto sužavėjo dramaturgą.

Carlo Gozzi troško sukurti pjesę, kuri patiktų ir karaliui, ir elgetai, kurioje aukštuomenės gracija susimaišytų su nuoširdžiu juoku. Ir štai „Varnas“ ant scenos prabilo meniškiausia kalba apie žemiškus dalykus, nesunkiai suprantamus visiems. Geriausiai tam tiko commedia del’arte žanras – šiurpus, juokingas ir prašmatnus vienu metu.

© D. Matvejevo nuotr.

Commedia del’arte XVI amžiuje viesulu apskriejo visą Italiją. Po Toskanos saule užgimęs žanras žavėjo visus elegantiškus Europos miestus – nuo pat Madrido iki Londono. Italai scenoje išrado personažų amžinybės receptą – kaukes. Dėvėdami kaukes aktoriai scenoje tapdavo publikai gerai pažįstamais personažais. Šio žanro kūriniai patiko ir nuolatiniams teatrų svečiams ir tiems, kurie teatre lankydavosi tik per šventes. Aktoriai ir žiūrovai šventė gyvenimo stebuklą, kuriame susijungia muzika, šokis, aistros ir, žinoma, skoningi pokštai.

© D. Matvejevo nuotr.

Renesansinė itališka pasaka lietuviškoje scenoje reiškia ir paties „Keistuolių teatro“ renesansą. Teatro vadovas A. Giniotis pabrėžė: „Teatras atgimsta toks, kokį jį ir pamilo ištikimiausi žiūrovai – ironiškas, subtilus, kartais įkandantis, bet visuomet tik švelniai.“ Premjeriniame spektaklyje režisierius kartu su gerai pažįstamais aktoriais Daliumi Skaramaku, Vaidotu Žitkumi ir jauna „Keistuolių teatro“ trupe žada ekstravagantiškas pramogas ir ne vieną malonumą akiai. Vienas iš šio spektaklio stebuklų – teatro dailininkės Ramunės Skrebūnaitės kurti kostiumai, jau sulaukę  žiūrovų simpatijų Alytaus ir Varėnos teatrų festivaliuose.

© D. Matvejevo nuotr.

Antšlagą prie bilietų kasų sukėlė ne tik egzotiškos aktorių kaukės, bet ir spektaklio įvairovė. Visa „Keistuolių teatro“ trupė scenoje mėgina išpainioti itališkų intrigų tinklą, kuriame tiesa akimirksniu virsta iliuzija, o iliuzija – tiesa. Jau nuo pat pirmųjų spektaklio minučių žiūrovas pajunta varno plunksnų prisilietimą.

© D. Matvejevo nuotr.

Egzotiško, jokiuose pasaulio žemėlapiuose nepažymėto Frattombrosa miesto karalius Millo nušaus magišką paukštį, iš kurio snapo pasigirs mistiška pranašystė. Nuo šios minutės Millo ir jo brolį Jennaro seks lemtingi varno žodžiai.

© D. Matvejevo nuotr.

Kokie jie? Kokius iššūkius teks įveikti broliams? Ar jiems padės jokių pavojų nebijanti meilė? Ar scenoje nutūps šią painiavą užkūręs varnas, žiūrovai sužinos apsilankę „Keistuolių teatre“. Galima užtikrinti tik tai, kad po šio spektaklio į kiekvieną varną žiūrėsite jau visai kitaip.

 Lapkričio 11d. 18 val. Keistuolių teatras su spektakliu „Varnas“ atkeliauja į Girstučio kultūros ir sporto centrą. Nepraleiskite progos – paskubėkite į artimiausias “Tiketos” bilietų platinimo vietas, bei teatro kasą!!!

Sakytum, nusigyvenusios lietuviškos žiniasklaidos smegeninėje išsitrynė paskutinė raukšlė (rievė) – dabar Lietuvoje lengva būti žurnalistu, taip pat komentatoriumi, apžvalgininku, jeigu nebūtų gėda.

Šiandien peržvelgiau žinisklaidą. Svarbiausia naujiena – iš Seimo bufeto lentynų vėl dings buteliai, taip pat skaitytojai informuojami, ką pasakė Anūkas ir ką atsakė valstiečiai. Tačiau kas vis dėlto Lietuvoje įvyko per antrąjį rinkimų turą, iki šiol, besibaigiant jau antrai savaitei pabandė analizuoti tik Indrė Makaraitytė, Laurynas Kasčiūnas, dar Tomas Viluckas.

O juk neįtikėtina, bet akivaizdu: Naisių kaimas įveikė miestą. Spėju, kad S.Skvernelio ir jo komandos, taip pat rinkimų išvakarėse prisijungusių P.Urbšio, B.Matelio, V.Simuliko tikroji misija ir buvo įtaka mieste. Kadangi žaliosios bangos intelektinis placdarmas buvo A.Stulginskio universitetas, taip pat Žemės ūkio rūmai, nieko keista, kad pirmasis krito Kaunas – Dotnuvai šturmuojant šią konservatorių tvirtovę, neprireikė nė S.Skvernelio talkos, todėl jis rinkimams vienmandatėje apygardoje Kauną iškeitė į Vilnių.

Tokį fantastišką buvusios antraeilės regioninės partijos žygį iš provincijos į sostinę pražiopsojo visi, taip pat ir slaptųjų pažymų rašytojai S.Daukanto aikštei – po to Vilniaus elitui beliko tik šaipytis iš savęs, fotografuotis su šiaudinėmis skrybėlėmis, vyžomis, dalgiais ir šakėmis.

Tačiau pasipylę lėkštoki juokeliai nepaaiškina politinės tikrovės tektoninių slinkčių, kurios esmingai pakeitė krašto politikos topografiją. Beje, nepirmąsyk politinio gyvenimo centras iš Vilniaus persikelia į provinciją – ar ne dėl tų pačių priežasčių? Dėl nevykusios valstybės regioninės politikos, nulėmusios dviejų greičių Lietuvą- Vilniaus ir visą likusią, didinančią šių dviejų Lietuvų atskirtį, taip pat nesustabdomą regionų emigraciją ir tuštėjimą?

Ar jau tada (kaip ir nūnai) toli nuo Vilniaus menių susiformavusi nauja veržli, net agresyvi politinė jėga nebuvo apleistų regionų revanšas pasipūtusiai sostinei? Ar ne periferijos, nuskurdintų, iš juodo vargo neišbrendančių žmonių nepasitenkinimas ir protestas prieš išpuikusią, save įsimylėjusią Vilniaus politinę klasę buvo aukščiausiai iškėlęs provincijos verslininką ir politiką V.Uspaskichą?

Tačiau lietuviškoji politinė mintis, užuot rimtai išanalizavusi “Kėdainių fenomeną”, lengvabūdiškai pasitenkino tokiomis etiketėmis, kaip “Kėdainių kniazius” ir panašiomis karikatūromis, savo paviršutiniškumu tragiškai neatitikusių tų Lietuvos politiniam procesui rimčiausių padarinių, kuriuos sukėlė provincijoje užgimusi partija, išsilaikiusi valdžios viršūnėje ilgiau, nei visą dešimtmetį (nuo 2004 m., kada buvo laimėjusi net 39 Seimo mandatus).

Simboliška, kad Seime buvusią įtakingą “Kėdainių partijos” frakciją pakeitė “Naisių (gal Dotnuvos?) partijos” frakcija. Tik užmojai nepalyginamai didesni.

Čia savaime pirštųsi ne vienas palyginimas – nuo abiejų partijų “šeimininkų” iki jų valdymo ir finansavimo iš privataus veslo. Nors šių rinkimų favoritas kategoriškai atsiribojo nuo Darbo partijos dėl jos bylų šleifo, tai nereiškia, jog nebūtų ko iš jos pasimokyti. Gal naujosios lietuviškos politikos žvaigždės laukia šlovingesnis likimas – duokime jai bent šimtą dienų, kaip reikalauja įprastas padorumas. Taip pat duokime šimtą dienų rinkėjams, balsavusiems už valstiečius.

fb.com

Jau beveik nutilo aistros, dėl to, kas ir kaip turėtų būti valdančiojoje koalicijoje su LVŽS. Žinoma, facebooke vis dar aidi konservatorių rėmėjų ir globaliųjų šeiperių raudos, tačiau akivaizdu, kad į opoziciją TS-LKD nustūmė save patys, o tiksliau geriausias Lietuvos Anūkas ir jo mokytojas Andrius.

Dvi savaitės pasimetimo

Apsidžiaugę dėl per plauką laimėto pirmojo turo, konservatoriai sugebėjo įtikėti, kad tautai reikia naujo plano ir vado, todėl per daug nekeisdami savo kampanijos atsisakė stoti į tiesioginę kovą su LVŽS. Juk lyg ir sutarta buvo, kad ateis pas juos žalieji į koaliciją, bendrą kalbą rasti pavykdavo ir su Skverneliu, ir su Jakeliūnu, o Karbauskis atrodė kažkur toli toli (nors iš tiesų Skvernelis kampaniją vykdė tik Vilniuje, o visur kitur kabėjo ne sąrašo, o partijos lyderio veidas). Pasirinkta strategija įrodyti, kad TS-LKD gali būti alternatyva LVŽS, gal ir būtų suveikusi jei TS-LKD iš tiesų galėtų būti alternatyva kurios nors partijos rinkėjams.

Tačiau, Karbauskis ramiai laukti antro turo neketino. Skvernelis vis dar buvo siunčiamas į tuos debatus su Gabrieliumi, kuriuos žiūri išsilavinusi, abu kandidatus palaikanti auditorija. Rodydamas, kad galima susitarti, jis ne tik užmigdė konservatorius, tačiau ir įtvirtino savo pozicijas tarp liberalų ir socdemų rinkėjų, kurie nemėgsta TS-LKD. Tuo tarpu, nacionaliniuose debatuose ir žiniasklaidoje Karbauskis užpuolė Anūką, pasisavino vertybes, apie kurias iš tiesų turėjo kalbėti TS-LKD ir aiškiai komunikavo protesto rinkėjams. Gabrielius ir facebookas liko nieko nesupratę, o dvi skirtingiems rinkėjams skirtos komunikacijos linijos atnešė rezultatą, kurio niekas nesitikėjo.

Karaliaus Ramūno mokykla pradedantiesiems seimūnams

Po antrojo rinkimų turo išaušęs pirmadienio rytas buvo pats skaudžiausias visam facebookui. Blaiva galva prabudęs Ramūnas Karbauskis greitai prisiminė visas savo neįtikėtinas idėjas, o pačią nerealiausią tuoj pat papasakojo per spaudos konferenciją – Lietuvą turėtų valdyti didžioji koalicija iš LVŽS, LSDP ir TS-LKD. Ši idėja, kaip ir pro langą išmesti galimi kompromisai, kurie buvo aptarti „slaptų“ derybų metu su TS-LKD ir LRLS, privertė Gabrielių elgtis taip, kaip elgiasi jo žmonos auklėtiniai tuomet, kai iš jų atima žaislą. Matydamas Anūko silpnybes Karbauskis ėmė jį spausti visur, kur tik galima – pradėjo konsultacijas ir su LSDP, atsisakė koalicijos su liberalais, pareiškė, kad LVŽS priklauso ir Premjero, ir Seimo pirmininko postai.

Panašu, kad konservatoriai, kurie ir pagal apibrėžimą yra lėtai mąstymą keičianti partija, savo galvose jautė vis dar galintys diktuoti sąlygas. Todėl Visą savaitę vyko beprotiškas komunikacinis chaosas, buvo ieškoma kaltų, traukiamos Ukrainos saugumo pažymos, o viską vainikavo pareiškimas, kad Lietuvos rinkėjai yra sovietmečio pasiilgę vatnikai. Galų gale sekė kapituliacija, baigėsi kalbos apie derybas ir prasidėjo svajonės apie ateities rinkimus, kuriuos ir vėl jie (pra)laimės.

„Mes nežinome, kas pasikeitė tarp pirmojo bei antrojo rinkimų turo, kad tiek valstiečiai, tiek ir liberalai kategoriškai atsisako toliau diskutuoti dėl galimybės dirbti kartu. Dėl to apgailestaujame“, – teigia TS-LKD.

Deja, bet toks visiškai sugriovė jauno lyderio mitą – dėl nepatirties ir užgautų ambicijų atsiradusio ožiavimosi negalėjo pateisinti nei rinkėjai, nei bent kiek blaiviai mąstantys partiečiai. Išvadinti atskalūnais, šie dar bandė inicijuoti derybų su LVŽS procesą, tačiau priešingai nei serialo „Atskalūnas“ herojui, dienos išgelbėti jiems nepavyko.

Laimėjo pralaimėję

Pasinaudoję Gabrieliaus silpnumu ir turėdami daug daugiau patirties, net nesivaržę šį žaidimą laimėjo socialdemokratai. Tyliai palaukę, jie gali derėtis daug drąsiau. Jau pirmąją konsultacijų dieną krito alkoholio monopolio ir krepšelių sistemos naikinimo idėjos, kai kurie kiti LVŽS užmojai irgi po truputį tolsta.

Laimėjo ir liberalai, kurių lyderiai turi šiek tiek daugiau šalto proto ir sugebėjo atsitraukti. Pagaliau atsikratę Guogos supirktų kaimiečių balsų jie galės augintis tikrąjį savo elektoratą.

Tikraisiais pralaimėtojais liko TS-LKD, kurie susipyko tarpusavyje ir supykdė savo elektoratą. O juk galėjo Gabriukas pasėdėti ant nusiraminimo kėdutės, niekur neskubėti, o galų gale užimti Jūs pabandykit pavaldyt, bet mes žinom, kad vis tiek subyrėsit ir tada jau keliais pas mus atšliaušit poziciją. Aktyviai komunikuodami neišvengiamą koalicijos griūti ir LVŽS išsilakstymą jie būtų ir pasilikę vilties valdyti, ir tinkamai pasiteisinę dėl darbo opozicijoje.

P.S.
Nors LVŽS lyderių komunikacija ir buvo gera, kiti į Seimą naujai išrinkti deputatai atrodo klaikiai. Dabar į jų pasisakymus ir facebooko profilius nukrypo ne tik palaikančiųjų žvilgsniai, todėl visi dėdės broliai ir pamąstymai jau nebepraslysta pro budrias žurnalistų, trolibano ir liberoblių akis (ypač, jei sugebi susipykti su pačiu Tapinu). Užtruks ilgai, kol jie tai supras, o tuo tarpu: Gentlemen, arm your photoshops.