Vienas populiariausių dainininkų pasaulyje Robbie Williamsas šiandien (spalio 21 d., penktadienis) išleido visiškai naują singlą. „Love My Life“ yra jau antras kūrinys, pristatantis lapkričio 4 d. pasirodysiantį atlikėjo studijinį albumą „The Heavy Entertainment Show“. Priminsime, kad rugsėjo pabaigoje gerbėjai sulaukė pirmojo oficialaus albumo singlo „Party Like A Russian“.

Naujausią dainą „Love My Life“ atlikėjas sukūrė kartu su kitu britų muzikantu Gary Go ir žinomu airių kilmės dainų autoriumi Johnny McDaidu. Pastarasis yra parašęs žinomais hitais tapusias Edo Sheerano, „Snow Patrol“, „Kodaline“, „Example“, „Rudimental“, „Biffy Clyro“ ir daugelio kitų dainas.

R.Williamsas, pristatydamas singlą „Love My Life“, jį dedikavo savo vaikams. „Mes visi tikimės spėti paruošti savo vaikus kelionei į pasaulį. Tikime, kad atėjus laikui, jie bus įvaldę visas tam reikalingas priemones. Apie tai ir yra mano naujoji daina“, – sako R.Williamsas.

„The Heavy Entertainment Show“ bus pirmasis atlikėjo studijinis albumas nuo 2013 m. išleisto „Swings Both Ways“. Viso R.Williamsas yra išleidęs 19 studijinių, geriausių hitų rinkinių ir koncertinių albumų. Net vienuolika iš jų tapo perkamiausiais Didžiojoje Britanijoje. Tiek albumų Nr. 1 Jungtinėje Karalystėje turi tik Elvis Presley.

Naujausias Robbie Williamso singlas „Love My Life“:

Naujas dainas R.Williamsas sukūrė ir įrašė kartu su visa rinktine muzikos įžymybių. Populiariajam dainininkui talkino britų superžvaigždė Edas Sheeranas ir amerikiečių grupės „The Killers“ lyderis Brandonas Flowersas. Lapkričio pradžioje pasirodysiančiame albume taip pat bus kartu su amerikiečių dainų autoriais ir atlikėjais Rufusu Wainwrightu ir Johnu Grantu įrašyti duetai. Naujas dainas R.Williamsas prodiusavo „Grammy“ apdovanojimu įvertintas Stuartas Price’as ir ilgametis atlikėjo bendražygis Guy Chambersas. „The Heavy Entertainment Show“ bus pirmasis dainininko įrašas, kurį išleis kompanija „Sony Music“.

Kas geriau išsklaido rudens žvarbą ir sušildo mūsų širdis, jeigu ne jausminga, romantiška, veržli ir pilna pozityvios energijos muzika, sklindanti iš tikrų profesionalų sielų? Būtent tokio meno oazėje galės pabūti kiekvienas, apsilankęs pirmą kartą Lietuvoje prodiuserinės kompanijos „Arts Libera International“ organizuojamose koncertuose „Auksinės klasikos ir miuziklų dainos“, kur savo talentus sujungs aukščiausios klasės muzikai – jausmingo ir romantiško balso dainininkė Vaida Genytė ir smuiko virtuozas Zbignevas Levickis.

Paklausti kas paskatino šiuos charizmatiškus ir didelių publikos simpatijų nuolat sulaukiančius menininkus parengti tokią įntriguojančią, jausmingą ir energingą koncertinę programą bei scenoje pasirodyti kartu, muzikantai atsakė, kad tai džiaugsmas ir palaikymas, kurį jie nuolat jaučia sklindant iš Lietuvos meno gerbėjų. Todėl šis koncertinis turas tai žymių menininkų noro atskleisti scenoje balso ir smuiko meilę bei savo nuoširdumo ištikimai publikai išraiška, kuri bus nuolat jaučiama koncertų metu.

Zbignevo Levickio ir Vaidos Genytės koncertuose, klausytojai bus apdovanojati tikra nuoširdžių emocijų jūra. Tad ko tikėtis publikai, kai vienoje scenoje susitiks „Žvaigždžių duetai“, „Triumfo arka“, „Chorų karai“ projektų laureatė bei dalyvė ir „Auksinio balso“ komisijos narys? Tai bus įspūdinga ir tikrai jus nustebins! Virtuoziški Zbignevo pasažai ir kerintis Vaidos vokalas, pritariant jausmingam Laurynos Lankutytės fortepijono skambesiui, susilies į galingą ir vientisą muzikinę energiją, kuri pakerės publiką nuo pat pirmų garsų.

Visame pasaulyje žinomų kompozitorių A.Vivaldžio, C.Orfo, A.Pjacolos, M.Ravelio, A.L.Vėberio, A.Mocarto, I.Kalmano, I.Mončio ir kt. kompozitorių auksinės dainos ir melodijos suskambės naujai, netikėtai ir įtaigiai kaip dar niekada neskambėjo Lietuvos scenoje. Klausytojų taip pat laukia ir pasaulinė premjera – smuiko virtuozo Zbignevo Levickio autorinis kūrinys „Maestro“. Šis koncertas bus atgaiva sielai ir kelionė į magišką muzikos pasaulį kur pradings realybė ir gyvenimo rūpesčiai.

Organizatoriai „Arts Libera International“ kviečia nepraleisti progos ir apsilankyti išskirtiniame meno spektaklyje kur muzika ir artistų meistriškumas sugriaus sienas.

Kone opiausio Kauną trečią dešimtmetį kamuojančio sopulio – „Respublikos“ viešbučio-vaiduoklio miesto centre neliks jau netrukus. Simboliška, kad Kauno atgimimą žymintis vienas didžiausių ir moderniausių biurų pastatų šalyje vietoj senojo monstro iškils būtent 2018 m. – Lietuvai švenčiant atkūrimo 100-metį. Tai spalio 21 d. į „Respublikos“ vaiduoklyje surengtą pristatymą susirinkusiems žurnalistams patvirtino projektą įgyvendinančios „Vičiūnų grupės“ vadovas Šarūnas Matijošaitis.

„Kaip ir daugelis mūsų nekilnojamojo turto vystymo projektų, „Magnum“ statybos naudos atneš ne tik verslui, bet ir plačiajai visuomenei. Žiūrint pro verslo prizmę, tai perspektyvi investicija į itin modernų biurų pastatą prestižinėje Kauno vietoje. Tuo metu kauniečiai ir miesto svečiai pagaliau mėgausis šiuolaikiška erdve ir išbaigtu šios centro dalies architektūriniu paveikslu“, – pristatyme sakė Š. Matijošaitis.

Vietoje jau trečią dešimtmetį miesto centrą darkančio ir pavojų aplinkiniams keliančio statinio 2018-ųjų pabaigoje Kauno širdyje iškils išskirtinės architektūros beveik 20 000 m² ploto A+ klasės pastatas, kuriame įsikurs pagrindinis „Vičiūnų grupės“ biuras. Nuomos galimybėmis aktyviai domisi ir kitos didelės tarptautinės kompanijos. Norą įsikurti pirmame aukšte siūlomose didesnėse nei 2200 m² komercinėse patalpose jau kuris laikas reiškia bankai, įvairios agentūros ir kitos verslo įstaigos.

„Nors iš esmės tai yra tik vienas iš daugelio mieste stovinčių pastatų, jo nugriovimas Kaunui yra didžiulės reikšmės įvykis. Apleistas „Respublikos“ viešbutis yra simbolis to praeito ir po truputį į užmarštį besitraukiančio Kauno etapo, pasižymėjusio duobėtomis gatvėmis, apleistais pastatais ir pilkumu. Šito viešbučio nugriovimas ir naujo modernaus biurų pastato statybų pradžia simbolizuoja persilaužimą ir vis garsiau skambančią Kauno sėkmės istoriją. Istoriją, kurią su kauniečiais kuriame visi kartu“, – teigė Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis.

Griovimo leidimą bendrovė jau turi, tad 42 metrų monstras nuo Kauno centro panoramos nušluotas bus jau artimiausiais mėnesiais. „Vičiūnų grupės“ atstovai žada, jog dėl pasirinktos technologijos, modernios įrangos ir pastato vietos pati griovimo procedūra atrodysianti pakankamai įspūdingai.

Kaunas.lt archyvo nuotr.

Nuomininkus vilioja ne tik vieta

„Visas „Vičiūnų grupės“ verslas glaudžiai susijęs su inovacijomis, aktyvia gyvensena bei šeimos vertybėmis, tad ir šis projektas ne išimtis. „Magnum“ bus ideali vieta ne tik aukščiausius reikalavimus biurams keliančioms tarptautinėms kompanijoms, bet ir jose dažniausiai dirbantiems jauniesiems profesionalams bei darbuotojams su vaikais. Savo atžalas jie galės patikėti čia pat įsikursiančiam pirmajam tokiam vaikų dienos centrui Kaune, – pasakojo Š. Matijošaitis. – Net ir būdami miesto centre mažieji leis laiką gamtos apsuptyje – specialiai jiems pritaikytoje lauko terasos dalyje atsivers Nemuno salos ir upės vaizdai. Po darbo atžalas pasiėmę tėveliai per keletą minučių pėstute nukeliaus į kiną, teatrą, sporto varžybas ar prekybos centrą“.

Po poros metų duris atversiantis „Magnum“ verslo centras išsiskirs ne tik unikalia vieta, bet ir komfortu darbuotojams ir minimaliomis išlaikymo sąlygomis. Išmanųjį biurų pastatą valdys automatinė BMS sistema, kuri parinks tinkamiausią mikroklimatą darbuotojams, naudos atsinaujinančius energijos šaltinius, reguliuos taupųjį LED apšvietimą ir leis autonomiškai valdyti biuro kaštus.

Projekte taip pat numatytos itin modernios konferencijų salės, kavinė bei „Sky“ baras ant pastato stogo, iš kurio atsivers bene įspūdingiausia panorama mieste. Automobilius darbuotojai ir svečiai paliks antžeminėje bei požeminėje aikštelėse. Pastaroji bus didžiausia dviejų aukštų požeminė automobilių stovėjimo aikštelė Kaune, o bendras aikštelių plotas viršys 12 000 m².

Anot „Vičiūnų grupės“ vadovo, aktyvios gyvensenos bei ekologijos principus kompanija taiko praktikoje – alternatyviais būdais į darbą keliaujantiems žmonėms bus įrengta 80 vietų dviračių saugojimo aikštelė su dušais bei persirengimo kambariais, „Magnum“ veiks ir elektromobilių įkrovimo stotelės.

Kaunas.lt archyvo nuotr.

Trijų dešimtmečių skola Kaunui ir kauniečiams

„Šiuo projektu 2018 m. pagaliau bus užbaigtas Kauno centro architektūrinis ansamblis tarp „Žalgirio“ arenos, „Akropolio“ ir Laisvės alėjos. Verslo resursais bus atkurta istorinė pro sklypą kadaise besidriekusi Spaustuvininkų gatvelė. Sovietinių statybų metu sunaikinta gatvė bus rekonstruota į pėsčiųjų bulvarą, kuris leis nuo Simono Daukanto tilto patogiau pasiekti „Akropolį“. Tuo tarpu nebelikus dabartinių tvorų bei pastato griaučių, atsivers visapusė šios neeilinės centro vietos panorama“, – teigia statinį projektuojančios bendrovės „Archas“ architektai G. Čepurna ir T. Kuleša.

„Magnum“ verslo centrą sudarys du 12 ir 8 aukštų tarpusavyje sujungti bokštai, aukštesnysis sieks 42 metrus ir bus bene aukščiausias Naujamiesčio pastatas. Biurų darbuotojams, svečiams bei „Sky“ baro lankytojams tai garantuoja įspūdingiausią Nemuno salos bei senamiesčio panoramą.

Pasak architekto, į skulptūrišką, emocionalią šiai centro daliai derančią statinio formą natūraliai atvedė pragmatiniai užsakovų reikalavimai pastato funkcionalumui bei ergonomikai. Tokia pastato forma gimė siekiant darnaus urbanistinio Karaliaus Mindaugo pr. užstatymo, ieškant pagarbaus santykio su istoriniu kontekstu.

Pastato-vaiduoklio reputacija pagarsėjęs „Respublikos“ viešbutis su pertraukomis buvo statomas 1985–1993 m., vėliau savininkai keitėsi, o statybos darbai įšalo. 2015-ųjų pabaigoje nebaigtą statinį kartu su 85 a žemės sklypu iš bendrovės „Kauno arka“ įsigijo, be kitų verslų, ir nekilnojamojo turto projektų vystymu užsiimanti „Vičiūnų grupė“.

Sekmadienį antrajame Seimo rinkimų ture parlamentarais išrinkti 68 vienmandatėse apygardose kandidatavę politikai. Antrajame ture ryškia persvara laimėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga iškovojusi 54 mandatus Seime, taip pat išrinkti du su šia partija siejami savarankiškai išsikėlę kandidatai.

Itin kontroversiški kandidatai Algirdas Paleckis ir Petras Gražulis pralaimėjo savo apygardose. Taip pat prastus rezultatus parodė šalies premjeras Algirdas Butkeviučius, buvęs Kauno meras Andrius Kupčinskas, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.

“Ačiū, konservatoriai, už Karbauskį. Nes Jūsų kova taigi buvo su socialdemokratais. Laimėjot. Sveikinu.” – socialiniuose tinkluose neslėpė nusivilimo interneto komentatoriai. Daug kas papuošė savo facebook profilius šakių ir šiaudinių skrybėlių nuotraukomis. “Gal ir gerai, kad turiu tą ūkininko pažymėjimą.” – viešai guodėsi “Dviračio žinių” tėvas Haroldas Mackevičius.

Vytautas Landsbergis paklaustas, ko galima tikėtis iš valstiečių žaliųjų asakė “Tikiuosi, kad kolūkių nesugrąžins.”

Galutinis mandatų skaičius:

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – 54
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – 31
Socialdemokratų partija – 17
Liberalų sąjūdis – 14 Partija
„Tvarka ir teisingumas“ – 8
Lietuvos lenkų rinkimų akcija-krikščioniškų šeimų sąjunga – 8
Išsikėlė pats – 4
Darbo partija – 2
Lietuvos žaliųjų partija – 1
Politinė partija „Lietuvos sąrašas“ – 1
Antikorupcinė N. Puteikio ir K. Krivicko koalicija (Lietuvos centro partija, Lietuvos pensininkų partija) – 1

Duomenys iš 68 apygardų, 1922 apylinkių.

Centro-Žaliakalnio apygardoje (duomenys iš 16 apylinkių, yra 16) laimėjo Gabrielius Landsbergis (TS-LKD), aplenkęs Audronę Jankuvienę (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga).

Šilainių apygardoje (duomenys iš 10 apylinkių, yra 10) laimėjo Ramūnas Karbauskis (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Rimantą Joną Dagį (TS-LKD).

Kalniečių apygardoje (duomenys iš 11 apylinkių, yra 11) laimėjo Aušrinė Papirtienė (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), ji aplenkė Andrių Kupčinską (TS-LKD).

Dainavos apygardoje (duomenys iš 12 apylinkių, yra 12) laimėjo Lauras Stancevičius (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Juozą Pundžių (TS-LKD).

Panemunės apygardoje (duomenys iš 14 apylinkių, yra 14) laimėjo Aurelijus Veryga (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Tadą Langaitį (TS-LKD).

Aleksoto-Vilijampolės apygardoje (duomenys iš 15 apylinkių, yra 15) laimėjo Mindaugas Puidokas (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Editą Gudišauskienę (TS-LKD).

Raudondvario apygardoje (duomenys iš 25 apylinkių, yra 25) laimėjo Viktoras Pranckietis (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Ramintą Popovienę (Socialdemokratų partija).

Petrašiūnų apygardoje (duomenys iš 13 apylinkių, yra 13) laimėjo Gediminas Vasiliauskas (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga),aplenkęs Kazį Starkevičių (TS-LKD).

Garliavos apygardoje (duomenys iš 20 apylinkių, yra 20) laimėjo Kęstutis Bacvinka (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Donatą Jankauską (TS-LKD).

Karoliniškių apygardoje (duomenys iš 14 apylinkių, yra 14) laimėjo Saulius Skvernelis (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga) aplenkęs Kęstutį Masiulį (TS-LKD).

Panerių apygardoje (duomenys iš 17 apylinkių, yra 17) laimėjo Linas Balsys (Lietuvos žaliųjų sąjunga), aplenkęs Aistę Gedvilienę (TS-LKD).

Aušros apygardoje (duomenys iš 14 apylinkių, yra 14) laimėjo Stasys Tumėnas (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Edvardą Žakarį (Socialdemokratų partija).

Šilutės apygardoje (duomenys iš 28 apylinkių, iš viso yra 28) laimėjo Alfredas Stasys Nausėda (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Sandrą Tamašauskienę (TS-LKD).

Pietų Žemaitijos apygardoje (duomenys iš 43 apylinkių, yra 43) laimėjo Remigijus Žemaitaitis (Tvarka ir teisingumas), aplenkęs Stasį Šedberą (TS-LKD).

Tauragės apygardoje (duomenys iš 34 apylinkės, iš viso yra 34) laimėjo Aušrinė Norkienė (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Darių Petrošių (Lietuvos socialdemokratų partija).

Plungės apygardoje (duomenys iš 30 apylinkių, yra 30) laimėjo Jonas Varkalys (Liberalų sąjūdis), aplenkęs Jurgį Razmą (TS-LKD).

Mažeikių apygardoje (duomenys iš 18 apylinkių, yra 18) laimėjo Kęstutis Bartkevičius (Tvarka ir teisingumas), aplenkęs Liną Rimkienę (TS-LKD).

Akmenės-Mažeikių apygardoje (duomenys iš 43 apylinkių, yra 43) laimėjo Valius Ąžuolas (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Tomą Martinaitį (Socialdemokratų partija).

Kėdainių apygardoje (duomenys iš 38 apylinkių, yra 38) laimėjo Darius Kaminskas (išsikėlė pats), aplenkęs Virginiją Baltraitienę (Darbo partija).

Radviliškio apygardoje (duomenus iš 38 apylinkių, yra 38) laimėjo Aurimas Gaidžiūnas (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Vytautą Juozapaitį (TS-LKD).

Kuršėnų-Dainų apygardoje (duomenys iš 27 apylinkių, yra 27) laimėjo Rima Baškienė (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), ji nugalėjo Gintautą Sitniką (Socialdemokratų partija).

Biržų-Kupiškio apygardoje (duomenys iš 46 apylinkių, yra 46) laimėjo Audrys Šimas (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Aleksandrą Zeltinį (Socialdemokratų partija).

Anyškių-Panevėžio apygardoje (duomenys iš 46 apylinkių, yra 46) laimėjo Greta Kildišienė (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), ji aplenkė Sergejų Jovaišą (TS-LKD).

Utenos apygardoje (duomenys iš 30 apylinkių, yra 30) laimėjo Edmundas Pupinis (TS-LKD), aplenkęs Mildą Petrauskienę (Socialdemokratų partija).

Kaišiadorių-Elektrėnų apygardoje (duomenys iš 35 apylinkių, yra 35) laimėjo Laimutė Matkevičienė (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), ji nugalėjo Mantą Adomėną (TS-LKD).

Jonavos apygardoje (duomenys iš 26 apylinkių, yra 26) laimėjo Rimantas Sinkevičius (Socialdemokratų partija), aplenkęs Gintarą Stašionį (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga).

Ukmergės apygardoje (duomenys iš 39 apylinkių, yra 39) laimėjo Juozas Varžgalys (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Agnę Balčiūnienę (TS-LKD).

Jurbarko-Pagėgių apygardoje (duomenys iš 42 apylinkių, yra 42) laimėjo Ričardas Juška (Liberalų sąjūdis), aplenkęs Daivarą Rybakovą (TS-LKD).

Zanavykų apygardoje (duomenys iš 40 apylinkių, yra 40) laimėjo Mindaugas Bastys (Socialdemokratų partija), jis nugalėjo Arvydas Vidžiūnas (TS-LKD).

Prienų-Birštono apygardoje (duomenys iš 38 apylinkių, yra 38) nugalėjo Andrius Pavilionis (Socialdemokratų partija), jis nugalėjo Ąžuolą Raškevičių (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga).

Dzūkijos apygardoje (duomenys iš 48 apylinkių, yra 48) laimėjo Petras Viliūnas (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Lauryną Kasčiūną (TS-LKD).

Varėnos-Trakų apygardoje (duomenys iš 50 apylinkių, yra 50) laimėjo Juozas Baublys (Liberalų sąjūdis), aplenkęs Vidą Mikalauską (Socialdemokratų partija).

Senamiesčio apygardoje (duomenys iš 1k apylinkių, yra 15) laimėjo Mykolas Majauskas (TS-LKD), aplenkęsArtūrą Zuoką (Lietuvos laisvės sąjunga).

Lazdynų apygardoje (duomenys iš 12 apylinkių, yra 12) laimėjo Algis Strelčiūnas (TS-LKD), aplenkęs Aušrinę Armonaitę (Liberalų sąjūdis).

Verkių apygardoje (duomenys iš 10 apylinkių, yra 10) laimėjo Dainius Kreivys (TS-LKD), aplenkęs Gintarą Steponavičių (Liberalų sąjūdis).

Baltijos apygardoje (duomenys iš 15 apylinkių, yra 15) laimėjo Algimantas Kirkutis (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Agnę Bilotaitę (TS-LKD).

Marių apygardoje (duomenys iš 10 apylinkių, yra 10) laimėjo Dainius Kepenis (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęsEdmundą Kvederį (Liberalų sąjūdis).

Danės apygardoje (duomenys iš 19apylinkių, yra 19) laimėjo Naglis Puteikis (Lietuvos centro partija, išsikėlė pats), aplenkęs Simoną Gentvilą (Liberalų sąjūdis).

Pajūrio apygardoje (duomenys iš 17 apylinkių, yra 17) laimėjo Gintaras Vaičekauskas (Liberalų sąjūdis), aplenkęs Arūną Barbšį (TS-LKD).

Saulės apygardoje (duomenys iš 13 apylinkių, yra 13) laimėjo Valerijus Simulikas (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Arvydas Mockus (Socialdemokratų partija).

Vakarinėje apygardoje (duomenys iš 11 apylinkių, yra 11) laimėjo Povilas Urbšys (išsikėlė pats), aplenkęs Arvydą Anušauską (TS-LKD).

Marijampolės apygardoje (duomenys iš 15 apylinkių, yra 15) laimėjo Dainius Gaižauskas (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Andrių Vyšniauską (TS-LKD).

Gargždų apygardoje (duomenys iš 29 apylinkių, yra 29) laimėjo Bronius Markauskas (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Petrą Gražulį (Tvarka ir teisingumas, išsikėlė pats).

Kretingos-Palangos apygardoje (duomenys iš 17 apylinkių, yra 17) laimėjo Antanas Vinkus (Socialdemokratų partija), jis aplenkė Vaidotą Bacevičių (TS-LKD).

Kuršo apygardoje (duomenys iš 53 apylinkių, yra 53) laimėjo Levutė Staniuvienė (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), ji aplenkė Gediminą Anužį (TS-LKD).

Telšių apygardoje (duomenys iš 33 apylinkių, yra 33) laimėjo Valentinas Bukauskas (Darbo partija), jis aplenkė Karolį Martinkų (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga).

Kelmės-Šiaulių apygardoje (duomenys iš 50 apylinkių, yra 50) laimėjo Juozas Rimkus (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Almą Monkauskaitę (Socialdemokratų partija).

Žiemgalos apygardoje (duomenys iš 60 apylinkių, yra 60) laimėjo Vitalijus Gailius (Liberalų sąjūdis), aplenkęs Arūną Gumuliauską (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga).

Nalšios apygardoje (duomenys iš 53 apylinkių, yra 53) laimėjo Gintautas Kindurys (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Vytautą Vaitkevičių (Lietuvos laisvės sąjunga).

Trakų-Vievio apygardoje (duomenys iš 22 apylinkių, yra 22) laimėjo Jonas Liesys (Liberalų sąjūdis),aplenkęs Dangutę Mikutienę (Darbo partija).

Naujosios Vilnios apygardoje (duomenys iš 13 apylinkių, yra 13) laimėjo Monika Navickienė (TS-LKD), ji aplenkė Algirdą Paleckį (išsikėlė pats).

Naujamiesčio apygardoje (duomenys iš 8 apylinkių, yra 8) laimėjo Žygimantas Pavilionis (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai), aplenkęs Virgilijų Alekną (Liberalų sąjūdis).

Žirmūnų apygardoje (duomenys iš 16 apylinkių, yra 16) laimėjo Aušrinė Maldeikienė (politinė partija „Lietuvos sąrašas“), ji aplenkė Viliją Aleknaitę Abramikienę (TS-LKD).

Fabijoniškių apygardoje (duomenys iš 11 apylinkių, yra 11) laimėjo Vytautas Kernagis (TS-LKD), aplenkęs Dalią Kuodytę (Liberalų sąjūdis).

Šeškinės apygardoje (duomenys iš 11 apylinkių, yra 11) laimėjo Virginijus Sinkevičius (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Audronių Ažubalį (TS-LKD).

Justiniškių apygardoje (duomenys iš 9 apylinkių, yra 9) laimėjo Paulius Saudargas (TS-LKD), aplenkęs Danutą Narbutą (Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga).

Nevėžio apygardoje (duomenys iš 13 apylinkių, yra 13) laimėjo Bronislovas Matelis (išsikėlė pats), aplenkęs Radvilę Morkūnaitę-Mikulėnienę )TS-LKD)

Aukštaitijos apygardoje (duomenys iš 35 apylinkių, yra 35) laimėjo Guoda Burokienė (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), ji aplenkė Rasą Juknevičienę (TS-LKD).

Alytaus apygardoje (duomenys iš 16 apylinkių, yra 16) laimėjo Robertas Šarnickas (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Julių Sabatauską (Socialdemokratų partija).

Raseinių-Kėdainių apygardoje (duomenys iš 60 apylinkių, yra 60) laimėjo Arvydas Nekrošius (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs Edmundą Jonylą (Socialdemokratų partija).

Pasvalio-Pakruojo apygardoje (duomenys iš 58 apylinkių, yra 58) laimėjo Antanas Matulas (TS-LKD), aplenkęs Saulių Margį (Socialdemokratų partija).

Sėlos apygardoje (duomenys iš 48 apylinkių, yra 48) laimėjo Raimundas Martinėlis (išsikėlė pats),aplenkęs Vytautą Saulį (Socialdemokratų partija).

Molėtų-Širvintų apygardoje (duomenys iš 48 apylinkių, yra 48) laimėjo Petras Čimbaras (Darbo partija), aplenkęs Valentiną Stundį (TS-LKD).

Nemenčinės apygardoje (duomenys iš 26 apylinkių, yra 26) laimėjo Rita Tamašūnienė (Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų akcija), ji aplenkė Vaidą Šalaševičių (TS-LKD).

Lazdijų-Druskininkų apygardoje (duomenys iš 44 apylinkių, yra 44) laimėjo Zenonas Streikus (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs prieš Kristiną Miškinienę (Socialdemokratų partija).

Sūduvos apygardoje (duomenys iš 53 apylinkių, yra 53) laimėjo Kęstutis Mažeika (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs krašto apsaugos ministrą Juozą Oleką (Socialdemokratų partija).

Vilkaviškio apygardoje (duomenys iš 40 apylinkių, yra 40) laimėjo Kęstutis Smirnovas (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), aplenkęs premjerą Algirdą Butkevičių (Socialdemokratų partija).

Visagino-Zarasų apygardoje (duomenys iš 39 apylinkių, yra 39) laimėjo Algimantas Dumbrava (75, 90 proc., Tvarka ir teisingumas), aplenkęs Olgą Podolskienę (20,19 proc., Darbo partija).

Ciklinis balsų ir simpatijų per-paskirstymas arba re-distribucija yra klasikinė neoliberalizmo (korporacinis kapitalas + valstybė) demokratijos imitacijos schema, remiantis medijų įtaiga, inercijų formavimu, kryptingu pilietiniu švietimu, politine propaganda.

Konservatorių ir socialdemokratų kaita ir buvo toks klasikinis neoliberalizmo ciklinis modelis Lietuvoje, kurį, iš cinizmo ir miego demaskavo pačios LSDP viršūnės ir premjeras, entuziastingai priėmę naują Darbo kodeksą ir viešai kalbėję, kad konkurencija yra gėris ir neša visuomenei laimę. Kvailas ir ciniškas pasipūtimas ir krizių kalatūnas suveikė vienu metu: šį kartą balsų per-paskirstymo (re-distribucijos) mechanizmas nesuveikė. Jis jau pradėjo šlubuoti savivaldos rinkimuose, kai visuomeninės organizacijos laimėjo merų rinkimus Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje. Jau tada suskambėjo varpai egzistuojančiai ciklinei rinkiminei praktikai: LSDP/TS-LKD. Šį kartą, sekant J. Ranciere teiginiu, įvyko tikras politinis posūkis (politique tourner), kuris esmingai keičia politinių jausmų paskirstymą, tačiau tai dar nėra nei sistemos plėšymas, nei maištas, nei revoliucija.

J.-F. Lyotardas oponuoja tokiam posūkiui, kurį šiandien sakytume įgyvendino V. Orbano Vengrija ir J. Kaczyńskio Lenkija ir kur suka R. Karbauskio Lietuva. Orbano, Kaczyńskio ir Karbauskio politinės ir idėjinės dėlionės ir yra panašios ir tai tikrai yra politika. Tačiau ji nėra tokia, kokią lygintume su 1956 kairiųjų prieš komunistus revoliucijoje Vengrijoje. Tada buvo trūkio, plėšymo (Lyotard‘o Le Différend)) efektas. Kaip rodo V. Orbano / J. Kaczyńskio kultūrinės kontrrevoliucijos ir regreso praktikos ir reformos: visa tai tėra tik kelias link trūkio efekto, link apsišvietusiųjų elitų masinių demonstracijų (moterų demonstracijos Lenkijoje ginant teisę į abortus).

Egzistuoja labai maža galimybė, kad Lietuvos valstiečiai-žalieji bent kiek efektyviai spręs krizių kalatūną (neišardomą, sulydytą mazgą): labai dideli daug ir mažai uždirbančiųjų skirtumai, mažos uždarbio ir gero gyvenimo galimybės Lietuvoje, didžiulė demografinė krizė, emigracija, aiškių ekonominių perspektyvų nebuvimas, išbalansuotas aukštasis mokslas ir sveikatos apsauga, korupcija ir giminių-draugų savivalė, Vilniaus centrizmas ir kitų miestų nuosmukis, Lietuvos regionų degradavimas, neefektyvūs užsienio kaimynystės santykiai ir Rusijos propaganda bei karinės grėsmės …

Sunku įsivaizduoti, kad visą šį kompleksą problemų pavyktų išspręsti be radikalių politinių trūkių, be plėšymo efekto, vien tik politinio posūkio dėka atsisakant tradicinio balsų kaitos ciklo. Kita vertus, dar nėra pakankamai susiformavę tie kairieji sąjūdžiai, kurie imtųsi šio trūkio veiksmo, nebūtų susiję su bolševikinėmis praktikomis ar nomenklatūrinėmis sistemomis, ir būtų pakankamai politiškai apsišvietę ir refleksyvūs. Bet kokiu atveju jau įsitraukėme į krizių kalatūno sprendimo tėkmę, nebeliko trypčiojimo. Greitu metu esami politiniai elitai kritikuos ir puls karbauskininkus ir tada neabejotinai sulauksime dar didesnio visuomenės posūkio nuo klasikinių demokratinių ritmų. Prieš trūkius bus didelė aritmija.

Jau lapkričio 3 d. grandiozinį šou „Žalgirio arenoje“ Kaune surengs elektroninės muzikos ikona Jeanas-Michelis Jarre‘as. Likus vos dešimčiai dienų iki bene įspūdingiausio šiemet koncerto pristatome 10 pačių geriausių legendinio atlikėjo kompozicijų.

1. „Oxygène (Part IV)“: 

Liono mieste gimęs Jeanas-Michelis Andre Jarre‘as karjeros pradžioje keliose grupėse grojo gitara, išleido porą albumų (taip pat ir kino filmo „Les Granges Brûlées“ (1973 m.) garso takelį), tačiau didžioji sėkmė atėjo išleidus trečią albumą „Oxygène“. 1976 m. gruodį Prancūzijoje pasirodžiusį albumą, likusioje pasaulio dalyje išleistą 1977 m., atlikėjas įrašė namie naudodamas aštuonių takelių magnetofoną ir analoginius sintezatorius. Impresionistinis eksperimentas, pilnas kosmoso triukšmų ir kitokių garsų, sulaukė netikėtos sėkmės – albumas buvo išpirktas didesniu nei 14 mln. tiražu. Per savo karjerą Jeanas-Michelis Jarre‘as pardavė daugiau nei 80 mln. įrašų – įspūdingas pasiekimas solo atlikėjui, kuriančiam elektroninę muziką. Tikra Jeano-Michelio Jarre‘o muzikos vizitine kortele yra vienas žinomiausių atlikėjo kūrinių „Oxygène (Part IV)“. 1977 m. vasarą singlu išleista kompozicija Didžiosios Britanijos perkamiausių hitų tope pasiekė 4-ą vietą.

2. „Equinoxe (Part V)“:

Kitas Jeano-Michelio Jarre‘o albumas „Equinoxe“ nebuvo tokiu populiariu, kaip „Oxygène“, tačiau jį įsigijo daugiau nei 10 mln. melomanų. Muzikantas tapo bene žinomiausiu prancūzų muzikos atstovu pasaulyje. 1979 m. Bastilijos dieną Paryžiaus meras pakvietė atlikėją surengti nemokamą koncertą. Susirinko daugiau nei milijonas žmonių, kurių dėka J.M.Jarre‘as pirmą kartą pateko į „Guinness“ rekordų knygą. Vėliau dalintuose interviu atlikėjas ne kartą prisipažino, kad atsibusti iš šio koncerto sukeltos euforijos jam prireikė visų metų.

3. „Magnetic Fields (Part I)“:

1981 m. elektroninės muzikos atlikėjas išleido albumą „Les Chants Magnétiques“, už Prancūzijos ribų žinomą anglišku pavadinimu „Magnetic Fields“. Tai buvo vienas pirmųjų albumų, kurį įrašant atlikėjas naudojo tuo metu ypač brangiai kainavusį sintezatorių – „Fairlight CMI“ semplerį. Tiesą sakant, išklausius visas tris „Magnetic Fields“ dalis atrodo, kad šiuose kūriniuose naudojami absoliučiai visi žmonijos išrasti sintezatoriai.

4. „Arpegiateur (Live)“:

1981 m. J.M.Jarre‘as surengė įspūdingą šou Kinijoje. „Toks šou Londone, Paryžiuje ar Niujorke būtų atrodęs kaip iš ateities, tačiau Kinijoje jis prilygo ateivių išsilaipinimui“, – vėliau apie savo koncertą sakė muzikantas. „Įdomu ir tai, kad atvėrusi duris Vakarų pasauliui, Kinija jau po metų vėl jas uždarė. Dėl to jaučiu itin stiprų ryšį su Kinijos žmonėmis“. Kompozicija „Arpegiateur“ buvo sukurta specialiai koncertiniams šou. Vėliau šis kūrinys buvo pasirinktas kaip pagrindinė muzikinė tema kino filme „Devynios su puse savaitės“. „Po 25-erius metus trukusio Mao valdymo, Kinijos žmonės prarado suvokimą apie vakarų muziką ir kultūrą. Jie nežinojo apie Jamesą Deaną, „The Beatles“ ar Charlie Chapliną, šiuolaikinę muziką ar kitą“, – pasakojo J.M.Jarre‘as. „Šis koncertas prilygo pasirodymui Mėnulyje“.

5. „Blah Blah Cafe“:

1984 m. J.M.Jarre‘as įrašė bene labiausiai garsaus prancūzų kompozitoriaus ir rašytojo Pierre‘o Schaefferio inspiruotą albumą „Zoolook“, kuriame panaudojo kasdieniniame gyvenime mus supančius garsus ir žmogaus balsus, įrašytus 25-iomis skirtingomis pasaulio kalbomis. „Blah Blah Cafe“ yra vienas išskirtinių albumo kūrinių. Jis pateko į 1983 m. išleistą albumą „Music For Supermarkets“. Šio įrašo buvo išleistas viena vienintelė kopija, kuri netrukus buvo sunaikinta. Tokiu būdu atlikėjas išreiškė savo požiūrį į kompaktinių diskų erą, kurioje muzika tapo paprastu produktu, kaip „dantų pasta ar jogurtas“.

6. „Quatrième Rendez-Vous“:

1986 m. Jeanas-Michelis Jarre‘as jau buvo ir kompozitorius ir šoumenas viename asmenyje. Vis dažniau jaučiama, kad naujus kūrinius atlikėjas kuria regėdamas ir vaizdinę jų išraišką. Savo koncertuose grodamas milijonams gebėjų, akimirkos gigantiškumą jis geriausiai išreiškė monumentiniame kūrinyje „Quatrième Rendez-Vous“ („Fourth Rendez-Vous“).

7. „Revolution, Revolutions“:

Sėkmingas Paulo Simono albumas „Graceland“ (1986 m.) atvėrė duris įvairiausiems eksperimentams, todėl nieko keisto, kad J.M.Jarre‘as buvo vienas pirmųjų savo kūryboje pradėjęs plačiai naudoti arabų muzikos melodijas, etninį džiazą ir industrinio techno ritmus. 1988 m. pasirodęs kūrinys „Revolutions“ ir šiandien skamba taip, lyg būtų sukurtas specialiai „Arabų pavasariui“. Beje, šis kūrinys į istoriją įėjo ir dėl to, kad J.M.Jarre‘as be leidimo panaudojo turkų muzikanto Kudsi Erguner muzikos ištrauką. Teisme santykius išsiaiškinusios abi pusės liko patenkitos – K.Erguner gavo atlygį, o J.M.Jarre‘as iš naujo sukūrė dalį savo kompozicijos, šįkart pervadintos į „Revolution, Revolutions“.

8. „Bells“:

1997 m. Jeano-Michelio Jarre‘o fenomenas pasiekė piką. Išleidęs 7-ą ir 13-ą „Oxygène“ dalis, muzikantas trečią kartą pagerino sau pačiam priklausantį rekordą – nemokamą koncertą Rusijos sostinėje Maskvoje stebėjo per 3,5 mln. žiūrovų. 2000 m. naują albumą „Métamorphoses“ išleidęs muzikantas naujas kompozicijas įrašė padedamas dainininkių Laurie Anderson ir Natacha Atlas. Vienas įdomiausių albumo kūrinių yra instrumentinė kompozicija „Bells“.

9. „Immortals“ (feat. „Fuck Buttons“):

2015 m. J.M.Jarre‘as išleido pirmąjį iš dviejų „Electronica“ albumų, kuriame atsidūrė net 34 dainos, įrašytos su skirtingais artistais. „Electronica 1: The Time Machine“ ir „Electronica 2: The Heart of Noise“ yra tikra elektroninės muzikos enciklopedija, kurioje rasite Vince Clarke, Gary Numaną, „Massive Attack“, Moby, Johną Carpenterį, „Tangerine Dream“, Gesaffelstein, „Peaches“, Julia Holter ir daugelį kitų muzikos atlikėjų. J.M.Jarre‘as neslepia, kad kartu su juo nori bendradarbiauti ir naujosios kartos atlikėjai. Tokiais tapo trance muzikos duetas „F**k Buttons“. „Kai juos išgirdau pirmą kartą, likau sužavėtas“, – sako J.M.Jarre‘as. Kartu su „F**k Buttons“ įrašyta kompozicija „Immortals“ yra vienas ryškiausių kūrinių albume „Electronica 1“.

10. „Exit“ (feat. Edward Snowden):

Šiemet išleistas antrasis albumas „Electronica 2: The Heart of Noise“ pasižymi ne ką mažesniu skaičiumi kviestinių žvaigždžių. Su daugeliu jų J.M.Jarre‘as susitiko asmeniškai: Vienoje (Austrija) su „Tangerine Dream“, Brukline (JAV) su Laurie Anderson ir Hansu Zimmermanu. Su buvusiu „CŽV“ agentu Edwardu Snowdenu muzikantas susitiko Maskvoje, kur nuo teisingumo ir slepiasi JAV žvalgybos paslaptis išdavęs šnipas. Kartu su E.Snowdenu įrašytas kūrinys „Exit“ sulaukė didelio dėmesio ir tapo vienu politiškiausių 2016 m. kūrinių muzikos pasaulyje.

Bilietus į Jeano-Michelio Jarre‘o koncertą Kaune galima įsigyti visose „Bilietų Pasaulio“ kasose ir internetu www.bilietupasaulis.lt

Elektroninės muzikos legendos Jeano-Michelio Jarre‘o šou pristato didžiausias Baltijos šalių koncertų organizatorius „Live Nation Lietuva“, šįmet sostinėje surengsiantis sero Eltono Johno ir populiariosios britų indie roko grupės „The XX“ pasirodymus, Kaune –populiariausią pasaulyje „Pink Floyd“ muzikos šou „Brit Floyd“ ir daug kitų renginių.

Pirmadienį kauniečiai gatvėse išvydo kiek neįprastus ir kitokios išvaizdos maršrutinius taksi – į miesto gatves išvažiavo “pop art” stiliaus kūriniais papuošti autobusai. “Galerija ant ratų” – taip vadinasi menininko bendras Algio Kriščiūno ir maršrutiniais taksi Kauno mieste keleivius vežančios įmonės “Kautra” projektas.

“Galerija ant ratų” – aštuoni skirtingi “pop art” stiliaus darbais apklijuoti marštrutiniai taksi, važinėjantys Kauno mieste. Nuo Supermeno važiuojančio motoroleriu iki Anglijos karalienės apatinių ar Darto Veiderio pirmadienį besikeliančio iš lovos.

“Prasideda tamsusis metų laikas, tad manau mums visiems reikia daugiau spalvų ir pozityvių dalykų. O tokie ir yra Algio Kriščiūno darbai. Džiaugiuosi, kad galime prisidėti prie gražesnio, spalvingesnio ir simpatiškesnio Kauno. Taip pat šia akcija norime parodyti, kad viešasis transportas yra šiuolaikiškas ir įdomus. Tai ne tik transporto priemonė, vežanti mus į namus ar į darbą. Tai yra šis tas daugiau. Tai yra naujos pažangios transporto priemonės, su šiuolaikiškais sprendimais”, – kalbėjo UAB “Kautra” generalinis direktorius Linas Skardžiukas.

Kauniečiai “Galerija ant ratų” galės mėgautis iki metų pabaigos. Tai pirma tokio tipo kūrinių paroda Lietuvoje.

“Iš pradžių kiek nustebino kreipimasis, bet man visuomet įdomu ir malonu sudalyvauti netradicinėse veiklose.  Savo darbais norisi ir provokuoti miestiečius, atkreipti jų dėmesį, sukelti šypseną ar užduoti klausimus. Gal kai kam pasirodys per daug provokuojančiai matyti Anglijos karalienės apatinius ant maršrutinio taksi? O gal kaip tik kažką pralinksmins keliaujant ryte į darbą“, – kalbėjo menininkas Algis Kriščiūnas.

“Galerija ant ratų” darbais papuošti Kauno miesto maršrutiniai taksi važiuoja įprastais 51-57 maršrutais.

Kaunas.lt archyvo nuotr.

Taip pat skaitykite: Martynas Gaubas demonstruoja pasauliui išties išskirtinius darbus

Praėjusiais metais Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje debiutavęs kompozitoriaus F. Wildhorno miuziklas „Karmen“ sugrįžta ir naujajame sezone – kviesdamas žiūrovus išgyventi užburiančią, legendinę aistringos meilės istoriją.

Meilės istorija – šiame kūrinyje fatališka ir daugiasluoksnė, kaip ir pagrindinė jos veikėja, visų vyrų akis ir širdis pavergianti čigonė Karmen (Gabrielė Bielskytė). Netikėtai pasirodžiusi mieste su cirko trupe ji sudrumsčia ne tik jo gyvenimą, bet ir kareivio Chosė (Raimondo Baranausko), susižadėjusio su mero dukra Katarina (Marija Arutiunova), ramybę. Nors iš pradžių jis, vykdydamas įsakymą, sulaiko Karmen kaip nusikaltėlę, netrukus moteris, „kurios niekas nepažįsta“ ir „kuri niekam nepriklauso“, pavergia jo širdį. Chosė ima vis labiau tolti nuo Katarinos ir įsitraukęs į pražūtingą aistros ir meilės sukūrį, apkaltinamas žmogžudyste, kurios nepadarė. Už tai jam gręsia griežčiausia bausmė – kalėjimas arba mirtis.

Ir nors pirmoje istorijos dalyje būtent Karmen galima laikyti pagrindine kaltininke, sugriovusią sužadėtinių laimę, visgi tikrasis tamsos ir klastos kupinas įsikūnijimas, besisvaidantis mirtinais peiliais, vyras, kuriam vientintelė priklauso Karmen – čigonas Garsija (Jeronimas Milius) pasirodo būtent antrojoje šio pasakojimo dalyje. Tad meilės trikampis tampa dar labiau komplikuotas, nes Garsija neapakenčia nieko, kas stoja jam skersai kelio, sunaikindamas ne tik savo priešus ir konkurentus, bet ir jo mylimus žmones – t. y. kėsindamasi ne tik į Chosė, bet ir Katariną su Karmen.

Kaip baigsis Chosė ir Karmen meilės istorija? Ar jis susigrąžins prarastą gerą vardą? Ar vyras sugrįš pas Katariną? Ar Garsija įvykdys savo keršto planą? Galbūt Karmen pasiaukos, norėdama išgelbėti Chosė? Visa tai galėsite sužinoti apsilankę Kauno muzikiniame teatre, režisierius Kęstutis Jakštas šį kūrinį prikelia nauja forma – miuziklas „Karmen“ tampa spalvinga meilės, aistros, flamenko, magijos ir cirko fiesta.

                                       Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

Fatališki, demoniški ir angeliški įvaizdžiai bei užburiantis flamenko

„Karmen“ ištakos siekia dar XIX a., kuomet rašytojas Prosperas Mérimée (1845) sukūrė novelę, kurią visame pasaulyje vėliau išgarsino kompozitorius Georgo Bize opera. Tai – viena dažniausiai statomų operų pasaulyje, beje, 2005 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre režisieriaus Ginto Žilio taip pat pristatyta žiūrovams. Tačiau sugrįžkime prie „Karmen“ miuziklo – kuo išsiskiria šis režisieriaus K. Jakšto pastatymas? Kokios spalvingos, ispaniška dvasia dvelkiančios fiestos detalės gali sužavėti ir įstrigti žiūrovo atmintyje, net ir išėjus pro teatro duris, o kokie spektaklio sprendimai vis dėlto gali priversti jį šiek tiek suabejoti?

Pirma, įtaigiai savo pagrindinių veikėjų charakterius įkūnijantys aktoriai – Karmen (Gabrielė Bielskytė), kareivis Chosė (Raimondas Baranauskas), miesto mero dukra Katarina (Marija Arutiunova), Garsija (Jeronimas Milius). Nors iš pradžių veikėjus lengva susiskirstyti į „geriečius“ ir „blogiečius“ (Chosė ir Katarina, Karmen ir Garsija). Tačiau spektaklio dramaturginei linijai besivystant, Karmen ir Chosė portretai atsiskleidžia įvairesnėmis spalvomis. Todėl vienareikšmiškai pasakyti, kas šioje istorijoje yra nuodėmingasis, o kas nekaltas, arba – kas nusikaltėlis, o kas auka, tampa sudėtinga. Tiesa, per spektaklio pertrauką koridoriuose netyčiomis teko išgirsti įvairių atsiliepimų: nuo pokalbio telefonu – „žinok, koks fainas, naujas spektaklis!”, iki – “ji stipri, kaip aktorė, puikiai šoka, tačiau balso jai trūsta“. Kur slypi tiesa? Susidarykite įspūdį patys, atėję į spektaklį. Pasakysiu tik tiek – taip, vokalo prasme buvau susikūrusį kiek kitokį Karmen įvaizdį, matyt suformuotą ispaniškų operos versijų, kiek vyresnės, be galo stiprios, vyriško prado jėgos turinčios ir aistringos moters. Karmen šiame miuzikle kiek kitokia, ar tai privalumas, ar trūkumas – klausimas Jums. Dar reiktų pridurti, kad jos partiją taip pat pakaitomis įkūnija ir Viktorija Streiča, tad galbūt jos atliekamoje versijoje rastume ir kitokių spalvų. Ir gal kiek keista, tačiau bene labiausiai įstrigo ne Karmen aistringos partijos su pritariančiomis atlikėjomis ar meilės duetai, bet būtent paskutinė jos arija miuziklo pabaigoje – kurioje tikrai jautėsi Karmen išsilaisvinimas, tiek fizine, tiek dvasine prasme.

Katarinos vaidmuo nors ir pasirodė gana stereotipinis – naivios, geros ir nekaltos mergelės, tačiau tenka pripažinti, kad ją įkūnijančios M. Ariutnovos beveik angeliškas balsas tobulai tiko šiam įvaizdžiui. Ir kelis kartus, stebint veiksmą scenoje šmėkštėldavo mintis – dieve, koks gražus balsas, kaip gera klausytis, o išeinant iš teatro – pirmiausia sugrįždavo būtent jos ar duetu dainuotos partijos. Tą patį apie balso ir įvaizdžio dermę galima pasakyti apie J. Miliaus demoniškąjį Garsiją – stipri ne tik balso, bet ir apskritai jo energetika, ryškus kostiumas ir įspūdingas, makabriškas grimas, itin stipriai leisdavo pajusti, kada jis yra ir kuomet jo nėra scenoje.

Atskiro dėmėsio verti kiti teatro artistai ir jiems talkinęs kolektyvas (šokėja Beata Molytė, dainininkė Brigita Bublytė ir gitaristas Andrius Masilionis), supažindines su flamenko paslaptimis. Tiek muzika, tiek aistringi šokiai viso spektaklio metu iš tikrųjų neleido atitraukti akių – norėjosi daugiau ir gal net garsiau! Žinoma, flamenko atmosferą padėjo sukurti ir kostiumų dailininkės Kotrynos Daujotaitės drabužiai, ypač suknelės, jų būta daug ir gana įspūdingų. Taip pat verta paminėti, kad spalio 22 d. vykęs „Karmen“ spektaklis buvo skirtas Mero vaidmenį (pakaitomis su Giedriumi Prunskumi) atliekančio, ilgamečio teatro solisto Gedimino Maciulevičiaus 60 metų jubiliejui.

                                        Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

Ispanų kalbos ilgesys

Tiesa, kalbant apie ispaniškos atmosferos kūrimą, nors Kauno valstybinis muzikinis teatras puoselėja tradiciją spektaklius pristatyti lietuvių kalba, būtent ispanų kalbos, sustiprinančios atmosferą, muzikinį ir dramaturginį veikėjų charakterį šiame pastatyme itin norėjosi! Jeigu jau pasitelkiama flamenko, kostiumus, makiažą ir scenografiją, kodėl negalime įtraukti kalbos? Nors keletoje vietų nuskamba ispaniškos frazės, tačiau jos ir lieka tik pavienėmis eilutėmis, ištirpstančiomis mūsų kalbos jūroje. Ar kas nors jas prisimena? Nors visumoje vertimas (ar jo interpretacija) skambėjo neprastai, visgi keletoje vietų pasirodė silpnokas ir įtikinantis. Tekstas iš rašytinės formos virtęs sakytiniu (garsiniu), tarsi atšokdavo nuo atlikėjų lūpų, ir neskambėdavo natūraliai ir maloniai žiūrovui. Ir tuomet kildavo mintis, koks buvo originalas? Žinoma, galima sakyti, kad maišyti skirtingas kalbas būtų nestilingas sprendimas. Galbūt. Kitas sprendimas – versti visą spektaklį su subtitrais ar sinchroniniu vertimu? Panašu, kad kol kas tam nėra techninių sąlygų, nors gal jų neieškoma? Juk Kaune dirba ar studijuoja ne taip jau mažai kultūringų ir išsilavinusių užsieniečių, bet vėl galiu gauti mestą pirštinę atgal – jų per mažai, todėl neapsimoka. O kaip tuomet juos supažindinti su mūsų miesto kultūra, jeigu elitinės jo kultūros įstaigos yra tokiems žmonėms uždaros? Tiesa, šią problemą prieš kelis metus jau pradėjo spręsti Kauno Nacionalinis dramos teatras, belieka palinkėti pasimokyti iš jų.

Cirkas teatre – už ar prieš?

Galiausiai, žinoma, cirkas! Kuris šio teatro scenoje, keista, bet iki šiol dar nebuvo pasirodęs. Žiūrovai garsiais plojimais ir šūksniais lydėjo akrobatus, klounus, mimus ir žonglierius – Šakių cirko studijos „Šypsena“ artistus (vadovai – Itana ir Raimondas Januševičiai). Antroje spektaklio dalyje jie sukūrė iš tiesų spalvingą ir įspūdingą reginį (vien ko vertas iliuzionisto Manto Wizard paruoštas triukas perpjaunant Karmen!). Ar Karmen ir Chosė, bei apskritai, meilės siužetinė linija nepasimetė tarp šių pramogų ir linksmybių? Drįsčiau sakyti, kad ne. Nors dalis jūsų ir galėtų sakyti, kad šokio, muzikos ir magijos karnavališkos fiestos užgožia pagrindinių veikėjų istoriją, pamiršta jos tragiškumą ir perkelia mus į masinės kultūros bei banalybės sritį. Tačiau lygiai taip pat šis perkėlimas gali ir nurodyti į kitą tragišką dėlionės pusę – visuomenės vulgarėjimą. Kuomet miestas skęsta švenčių ir linksmybių jūroje, o asmeninės dramos tampa beveik niekam neįdomios, kuomet net mirtis čia virsta karnavalo dalimi (pvz. vienos paskutinių scenų, kuomet Garsija prie mirties rato pakaitomis pririša Katariną, o paskui Karmen). Žinoma, galima ginčytis, tačiau galima prisiminti, kad miuziklas iš esmės yra pramoginio pobūdžio žanras, t. y. žiūrovui jis turi teikti malonumą ir atsipalaidavimą, tačiau tai nereiškia, kad jis negali būti kokybiškas ir yra prastesnis už kitus žanrus. Todėl nenuostabu, kad tarp žiūrovų buvo gana daug jaunimo, ir regis, net ne penktadalis, o kur kas daugiau. Galbūt pamažu Kauno valstybinis muzikinis teatras taip užsiaugins jaunuosius žiūrovus ir kitiems spektakliams?

Artimiausias miuziklas „Karmen“ – lapkričio 18 d. 18 val.

Daugiau informacijos: www.muzikinisteatras.lt

Kauno miesto savivaldybė ieško butų, kurie bus skirti socialiniams būstams įrengti. Tam biudžete numatyta 400 tūkst. eurų. Pasiūlymų savivaldybė laukia iki lapkričio 4 dienos.

 Sąlygose numatyta, kad butai turi būti ne ankstesnės nei 1978 metų statybos. Šis reikalavimas netaikomas renovuotiems daugiabučiams. Patalpos, esančios buvusiuose bendrabučiuose ir mediniuose namuose nebus perkamos. 1 kvadratinio metro perkamo būsto kaina negali viršyti 730 eurų.

 Norintieji parduoti savo nekilnojamąjį turtą turi pateikti gyvenamosios patalpos nuosavybę patvirtinančius dokumentų kopijas, kadastro duomenų bylos kopiją, dokumentus, patvirtinančius praėjusį šildymo sezoną (nuo 2015 metų spalio mėnesio iki 2016 m. kovo mėnesio) mokėtus kasmėnesinius mokesčius už šildymą ir įgalinimus patvirtinančius dokumentus, suteikiančius teisę asmeniui derėtis dėl gyvenamųjų patalpų pardavimo.

Siūlymai su nurodytais dokumentais dalyvauti derybose turi būti pateikti iki 2016 m. lapkričio 4 d. 9.30 val. Vėliau pateiktos paraiškos nebus nagrinėjamos. Paraiškos pateikiamos užklijuotame voke Kauno miesto savivaldybės administracijos Būsto valdymo skyriuje, 107 kab., J.Gruodžio g. 9, Kaune.

Daugiau informacijos gali suteikti Kauno miesto savivaldybės atstovės Zita Ašeriškienė, tel. + 370 37 42 54 46 el. paštas zita.aseriskiene@kaunas.ltarba Jurgita Vasiliauskienė, tel. +370 645 19253 el. paštas jurgita.vasiliauskiene@kaunas.lt. Informacija apie reikalingus dokumentus: http://www.kaunas.lt/gyvenamas-bustas skiltyje  „Socialinių būstų pirkimas“.

LARGO, kuriame nuolat gyvena muzika, jau seniai mąstė, kad ir sienos imtų skambėti, bet šįkart ne garsais, o spalvomis, ženklais, žvilgsniais. Patirtimis, nugulusiomis ant drobių, išnirusiomis iš aliejinių dažų ar fotojuostų. Labai džiaugiamės, kad nuo rugsėjo LARGO veikia jau kaip ir vakarinė-naktinė meno galerija. Šįkart pristatome dvi tapytojas – Mildą Sadauskienę ir Laurą Slavinskaitę, Vilniaus Dailės Akademijos Kauno fakulteto IV kurso studentes, ir kviečiame į  jų tapybos darbų parodos atidarymą spalio 28 d. 20:00 LARGO. Iškart po to – renginys AUDIOPHOBIA, kuriame skambės tokie atlikėjai kaip FUSEDMARC, Vakx, Urban Fox ir Will Mars. Paroda veiks nuo spalio 28 d. iki lapkričio 25 d.

Ar atsimenat, kada pradėjot tapyti?

MILDA: Kada pradėjau tapyti.. Chmm.. Galvoju , ko gero, dar pradinėse klasėse, na tuomet paišiau ant visko kas turėjo kokį nors paviršių.. Pageidautina dar nepripieštą.. Nors tėvams iš tiesų buvo iššūkis gauti popieriaus tiek, kiek mano poreikiams trūks-plyš reikėjo…  Tačiau žinia buvo paskleista draugams, giminėms, kaimynams, bendradarbiams ir pas mus į namus kone kilogramais pradėjo plaukti įvairiausia makulatūra: darbiniai blankai (dar tušti kitoje pusėje), įvairiausios skiautelės, ir sąsiuviniai. Aš buvau išgelbėta, alkis numalšintas, menas įamžintas! (bet ne ilgam…) O daugiau tapybos pradžioj guašinės, vėliau aliejinės atsirado mokantis Kauno dailės gimnazijoje, na ir žinoma, galiausiai Vilniaus dailės akademijoje, Kauno fakultete.

LAURA: Kaip ir dauguma vaikų daug piešdavau vaikystėje, tačiau manyje nuolat konkuravo ir noras dainuoti. Maža garsiai išrėkdavau: užaugusi būsiu dainininkė, bet atėjus laikui apsispręsti su kuo sieti savo gyvenimą, pasirinkau dailę. Muzika dominavo iki devintos klasės, kol staiga namuose ir vėl pradėjau piešti. Pamačiusi, kad kažkas vyksta, ir paskatinta dailės mokytojos,  įsisukau į įvairių respublikinių ir olimpiadinių dailės konkursų ratą. Ten neretai pelnydavau prizines vietas kas mane skatino nesustoti stengtis labiau. Vienuoliktoj klasėj pradėjau mąstyti apie dailės studijas. Supratau, kad tikrai neįstosiu į jokią dailės akademiją nepasimokius piešimo, tapybos, kompozicijos pagrindų (buvau savamokslė). Pradėjau lankyti (iki pat dvyliktos klasės baigimo) VDA KF paruošiamuosius kursus. Būtent jie man garantavo sėkmę įstojant į valstybės finansuojamą vietą tapybos specialybėje. Džiaugiuosi, kad atsiradau ir atradau save būtent čia.

Kaip muzika jums papildo tapybą ir atvirkščiai? Grojate, kuriate kartu, ar taip būna ir tapant, mąstant konceptus?

MILDA: Kartais galvoju, kad muzika mane per daug įtakoja, todėl dažnai tapant mėgstu dirbti tyloj, nors žinoma, būna ir kitaip. Šios sritys ir susipynusios, ir atskiros, savarankiškos, todėl turbūt labai priklauso, ką noriu tapyti, ar groti… Kartais muziką norisi maitinti vaizdu, o vaizdą muzika.. Kuriant dainą piešiu ją vaizdiniais galvoje, kartais pirmiau ateina vaizdai, paskui muzika. Būna, kad vaizdas kur kas geriau persiskaito su muzikiniu kūriniu arba muzika pasufleruoja kaip jį perteikti, tarsi duoda suvokti tą vaizdą iš vidaus, patirti jo esmę.  Neretai einant tapyti užklumpa įvairiausios muzikinės idėjos arba liejasi tekstai… Iš tiesų muzika manyje gimsta iš tylos. Net juokinga, dar prieš minutėlę darbavusis prie drobės pačiam įkaršty metu teptuką ir karštligiškai dairausi popieriaus lapo su tušinuku ką tik gimusiems dainos žodžiams rašyti…:) Tiesa, vieną kartą tapant sesės eskizinį portretą prapliupau dainuoti ir taip gimė daina apie sesę ir mane, mūsų santykį. Čia tas atvejis kai abu menai suėjo veikti kartu, per vieną temą. Aišku tapyti tuo pat metu nebegalėjau, na bet galima sakyti viena kūryba prikvietė kitą.

LAURA: Per savęs ieškojimus, nuolatinius pasirinkimus: muzika ar dailė, pagaliau supratau, jog negaliu gyventi be nei vieno iš jų. Mano  kūryba kyla iš asmeninių išgyvenimų. Juos matau per  vaizdinius, tekstus , melodijas.  Kiekviena situacija natūraliai padiktuoja norimą raišką. Ko neįmanoma išreikšti žodžiais, telpa į skambesį  ar virsta vizualiu pavidalu. Nevaržomai aplinkos ir laiko kurti visomis raiškomis – pilnatvės metas. Deja, akademinė mokslų rutina kartais padiktuoja savo ir neretai tenka muziką patraukti kiek į šalį. Bet to nepametimo stiprybė yra žinojimas, kad esu muzikinės grupės dalis. Ją subūrėme kartu su Milda netikėtai pradėjusios dainuoti akademijos koridoriuose. Tapome labai geromis draugėmis ir partnerėmis. Kartu sukūrėme ne vieną dainą, ėmėmės bendrų dailės projektų. Beveik visur dalyvaujame kartu.

Kokie kūrėjai jums pačioms yra autoritetai?

MILDA: Žiupsnelis kūrėjų ir įkvėpėjų : David Hockney, Marlene Dumas, Patricia Piccinini, Peter Linde Busk, Silke Otto-knapp, Lucian Freud,  Jovita Aukštikalnytė Varkulevičienė, Arūnas Vaitkūnas, Rimvydas Kampas, Aušra Vaitkūnienė, Laima Drazdauskaitė, Eglė Ridikaitė, Patricija Jurkšaitytė, Remigijus Audiejaitis ir t.t.

LAURA: Kaip muzikoj, taip ir dailėj inspiracijų ieškau labiau pavieniuose kūriniuose, o ne autoriuose. Tačiau galiu išskirti šiek tiek man mėgiamų dailininkų. Lietuvių tapytojai: Arūnas Vaitkūnas, Aušra Vaitkūnienė, Laima Drazdauskaitė, Jonas Gasiūnas, Eimutis Markūnas, Jovita Aukštikalnytė Varkulevičienė, Žygimantas Augustinas ir t.t., užsienio dailininkai: Egon Schiele, Lucian Freud, Michael Carson, Andy Denzler, Sebastian Bienek, Sangduck Kim, Kamil Smala, Alex Kanevsky, Jenny Saville ir t.t.

Kiek, jūsų manymu, yra populiariosios tapybos žanro ir kaip jis veikia bendrą kultūrinį turinį ir jo suvokimą?

MILDA: Populiariosios tapybos, mano manymu, yra labai daug, ko gero, per daug… Net ne populiariosios, o komercinės. Galerijose gausu puošybinių paveikslų, kurtų specialiai tokiai publikai, kuri nori „kažko gražaus“. Be abejo grožio samprata, sakysite, labai reliatyvi – taip, tačiau ji labai priklauso ir nuo išsilavinimo, reiškia pažinimo. Auditoriją reikia lavinti, o jei didelė komercinio meno pasiūla – toks ir išsilavinimas! Lietuvoj meno tradicijos apskritai nėra gilios, todėl ir nepasklidusios taip plačiai, o didžioji dauguma žmonių, panašu nėra linkusi ieškoti, pažinti, suprasti meno estetiką. Todėl renkasi greitai prieinamus ir lengvai suprantamus paveikslus tuo pirmu suvokimu, kas jų manymu yra grožis ir turbūt dažniau derina juos ne prie savo patirčių, išgyvenimų ir verčių, bet greičiau prie tapetų ir roletų.  Gal ir ne kiekvienas žmogus gali kelti meno keliamus klausimus savo namuose?… Bet žinoma norėtųsi, kad tokių būtų daugiau!

Ar tapote tik ant drobės, ar …?

MILDA: Kadangi esu studentė, daug tapyti teko ant kartonų, popieriaus, esu tapiusi ir ant organinio stiklo, na o kai yra pinigų, tada ir drobes tapau!

LAURA: Ilgą laiką tapiau ant kartonų, tačiau šiuo metu jų visiškai atsisakiau. Dabar stengiuosi tapyti tik ant pačios aptrauktų ir paruoštų drobių. Šis siekis leidžia lengviau rinktis paveikslo dydį, užtikrina drobės paruošimo kokybę ir viską pasidarant pačiai išeina kur kas pigiau, nors atima nemažai laiko.

Kaip atrodo įprasta jūsų diena?

MILDA: Rytas, vėluoju į autobusą, bėgu į autobusą. Pirmoji paskaita – piešimo pastatymas su pozuotojais, galutinai atsibundu kažkur per vidurį jos. Skubam pietauti į profesinės mokyklos valgyklą, mūsų vos nepartrenkia toj pačioj sankryžoj… Ilga eilė iki pietų, plepam su artimiausia drauge Laura ir kitais bendraminčiais… kelias atgal, iš anksto bėgam Muitinės gatve nuo artėjančių mašinų, grėsmingai taškančių balas mūsų link. Akademijos durys siaubingai trenkiasi, tapybos paskaita, prieblanda, aliejus ant megztinio, terpentino kvapas, kažkas užsirūko, triukšmingas psi-transas ausyse, juokas, pertrauka, krenta molbertas su visa lenta, alkis, arbata iš Vero, samosa iš Radharanės, meno terapijos projektas – bėgte per centrą, autobusas namo arba repeticija, tamsu, darau kiemo vartus, gaminu vakarienę, brazdena gitara iš kito kambario – vyras neišmeta iš galvos naujos kompozicijos…

Milda Sadauskienė asmeninio archyvo nuotr.

LAURA: Įprasta mano diena? Sunku kalbėti kai visos jos skirtingos, kupinos netikėtumų. Iš nei vienos dienos, deja, negaliu išbraukti erzinančio rytinio žadintuvo signalo, kurį atidėlioju vis penkiom minutėm į priekį. Keltis ryte, kad ir pramiegojus 10 valandų man didžiausias iššūkis. Pasižadinus iš miegų viskas tampa paprasčiau – iš savo namų Kulautuvoje automobiliu riedu į dailės akademijos paskaitas kur piešiu ir/ar tapau, vėliau jei lieka laiko su draugės ar/ir draugo kompanija priklausomai nuo savaitės dienos  laukiu  18 valandos – jogos arba repeticijų pradžios (ką dažniausiai turiu du sykius į savaitę).  Po vakarinio užsiėmimo laiko sau lieka mažai – grįžtu namo vakarienės ir atgal į lovą. Dažniausiai mano gyvenimo įprastą dieną koreguoja papildomos veiklos – parodos, koncertai, socialiniai meno projektai, įvairūs papildomi darbai.  Kai įsisuki į jų ratą tik spėk visur suspėti, pabaigos nematyti.

Laurą ir Mildą kalbino viena LARGO įkūrėjų Eglė Gelažiūtė

Kultūrą palaiko ir galerijos įrengimą finansavo Kauno savivaldybė, už tai jai labai dėkojam! Dabar tereikia skleisti žinią vizualiojo meno kūrėjams ir stebėtojams: dėl galimybės eksponuotis netolimoje ateityje reikėtų drąsiai kreiptis el.paštu largo@largo.lt

www.largo.lt

https://www.facebook.com/Largokaunas

Jau lapkričio 14 d. Vilniuje koncertuosiantis seras Eltonas Johnas pagerbė žinomą škotų atlikėją Frankie Millerį. Žinomą dainininką ir dainų autorių, labiausiai išgarsėjusį su 1978 m. hitu tapusia daina „Darlin‘“, 1994 m. ištiko kraujo išsiliejimas į smegenis, dėl ko šis prarado kalbėjimo dovaną.

Iki sutrinkant sveikatai, F.Milleris buvo sukūręs nemažai dainų, kurios taip ir liko nebaigtos įrašyti. Draugai ir artimieji nusprendė, kad šis palikimas yra vertas melomanų dėmesio, todėl nusprendė į pagalbą pasikviesti F.Millerį pažinojusius muzikantus. Tokiu būdu buvo įrašytas „Frankie Miller‘s Double Take“ duetų albumas. Jame, kartu su tik demonstraciniuose įrašuose išsaugotu F.Millerio balsu. skamba naujai įrašyti žinomų dabarties muzikos žvaigždžių balsai.

Idėja įrašyti nebaigtas dainas gimė žinomam prodiuseriui Davidui Mackay, kuriam ir kilo mintis pasiūlyti vieną dainą atlikti E.Johnui. Prodiuseriui atrodė, kad kūrinys „Where Do The Guilty Go“ idealiai tam tinka. Susisiekti su pasaulinio garso žvaigžde pavyko per muzikos vadybininką Stuartą Eppsą. Pastarasis jaunystėje bičiuliavosi su gitaristu Ray Minhinnettu, kurio grupė buvo pasirašiusi kontraktą su E.Johno įrašų kompanija „Rocket Records“.

„Kai išgirdau šią dainą, iškart pajutau, kad ji tinka Eltonui – užsimerkęs galėjai išgirdėti jo balsą“, – pasakoja S.Eppsas. „Deja, aš nežinojau, ar Eltonas suras laiko, ar jam bus įdomu dalyvauti projekte“. Laimė, išgirdęs jam nusiųstą dainos demonstracinį įrašą, E.Johnas sutiko nedvejodamas.

„Mus pasiekė informacija, kad E.Johnas žino Frankie Millerį. Nors jie nebuvo anksčiau susitikę, jam labai patiko daina, Frankie balsas ir visas projektas. “, – sakė S.Eppsas.

Nors tuo metu E.Johnas tęsė koncertines gastroles, muzikantas rado laiko atvykti į vieną Londono studijų. Dainininkas atvyko ryte, iki 10-os valandos likus apie 20 minučių E.Johnas buvo puikios nuotaikos, išgėrė puodelį arbatos ar kavos, ir kibo į darbą. Pranešama, kad muziką ir vokalo partijas įrašyti pavyko dainą sugrojus vos tris kartus: 10 minučių po 10 valandos viskas buvo baigta.

„Manęs prašo padaryti daugybę dalykų, tačiau šis atvejis išskirtinis. Jo muzika turi būti išgirsta, prismenama ir išsaugota“, – apie Frankie Millerį sakė Eltonas Johnas.

Be E.Johno, albumo „Frankie Miller‘s Double Take“ įrašuose taip pat dalyvavo visas būrys muzikos žvaigždžių: Rodas Stewartas, Kidas Rockas, Joe Walshas (iš „Eagles), Willie Nelsonas, Paulas Carrackas, Francis Rossi (iš „Status Quo“), Huey Lewisas, Bonnie Tyler, Kiki Dee, Kim Carnes  ir daugelis kitų.

Elton John & Frankie Miller – „Where Do the Guilty Go?“: 

Bilietus į lapkričio 14 d. „Siemens“ arenoje Vilniuje vyksiantį E.Johno ir jo grupės koncertą galima įsigyti visose „Tiketa“ kasose ir internetu: www.titeka.lt

Eltono Johno ir jo grupės koncertą pristato didžiausias Baltijos šalių koncertų rengėjas „Live Nation Lietuva“, šįmet sostinėje surengsiantis britų grupės „The XX“ pasirodymą, Kaune – elektroninės muzikos legendos Jeano-Michelio Jarre’o koncertą, populiariausią pasaulyje „Pink Floyd“ muzikos šou „Brit Floyd“ ir daug kitų renginių.

Visus metus, kol Venesuela lėtai kėlėsi iš precedento neturinčios ekonominės griūties, venesueliečiai intensyviai ruošėsi išskirtiniam politiniam įvykiui – referendumui. Šis metų įvykis buvo skirtas bandymui atstatydinti visų nemėgiamą prazidentą – Nicolás Maduro. Kaip praneša dienraštis The Washington Post, įtempta situacija netikėtai baigėsi, kai penki skirtingi (ir kaip teigiama nepriklausomi) žemesnės instancijos teismai patvirtino draudimą atstatydinti prezidentą. Draudimas sugriovė visas Venesuelos viltis taikiam, ilgą laiką besitęsiančios politinės krizės, sprendimui.

Niekas to nesitikėjo, net karingai nusiteikusiems piliečiams tai buvo šokas. Opozicija buvo per daug užsiėmusi bandymu surinkti kuo daugiau parašų ir niekas, netgi kariuomenė nesitikėjo tokio teismų nuosprendžio.

Keletą dienų Venesuela gedėjo šios įdėjos žlugimo, bandė blaiviai į tai pažvelgti. Lengva tokius dalykus per daug dramatizuoti, tačiau taip pat svarbu matyti ir bendrą pasaulio paveikslą po šios naujienos. Gana didelė šalis, turinti didžiulę naftos gavybos pramonę, ką tik tapo antra šalimi, Vakarų pusrutulyje, turinčia visišką diktatūrą, kurioje niekada nebebus rinkimų. Tai yra be galo rimtas ir viską keičiantis faktas.

Šalies demokratijos aktyvistams, kovojantiems su rėžimu kuris mažais žingsniukais įvedė diktatūrą, tai buvo alinantis išbandymas. Todėl šiandien, galima jausti šiokį tokį palengvėjimo jausmą, išsisklaidžius visoms abejonėms apie politinę situaciją.

Venesuela atsikratė visų apibūdinimų, nebėra reikalo įvardinti valdymo režimo per brūkšnelį, šalyje tiesiog – Diktatūra.

Taip pat skaitykite: TOP 10 gyvų pasaulio diktatorių

Žydo figūra Lietuvoje jaučiama ir po Holokausto – tiek Užgavėnių metu, tiek mituose apie krikščionių vaikų kraują ir macus. Tokių pasakojimų gyvybingumas ne tik primena apie mūsuose ypač mėgstamą buitinį antisemitizmą, bet ir mintyse priverčia sau užduoti nejaukų klausimą – kas ir kur tie, kurių pamiršti niekaip negalime?

Viena iš jų – Amit Belaitė, Lietuvos žydų studentų sąjungos vadovė. Atrodo, jei ne Holokaustas, mūsų pašnekesys galėtų būti toks paprastas – be tylos pauzių ir gilaus kaltės jausmo. Bet pratylėjus dešimtmečius, klausimai, kas tada nutiko „taviškiams“, kaip jie išgyveno, kaip Holokaustas formavo tavo patirtis, atrodo, veržte vežiasi.

Amit vaikystė buvo kitokia nei daugelio iš mūsų, į kaimą ji važiuodavo ne pas gimines, o pas svetimus žmones. Giminaičių ji beveik neturėjo – jie tiesiog niekada negimė. Tačiau šis pokalbis negali būti tik apie Amit, jis ir apie istorinę atsakomybę, kurią mes, lietuviai, nešame už tai, kas Lietuvoje vyko 1941 – 1944 metais.

Idėja susitikti šiam pokalbiui kilo per Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus. Po oficialiosios dalies su grupe žmonių nuėjome į „Artistus“. Ten įvyko keistas pokalbis su žmogumi, kurio anksčiau nepažinojai. Ar gali apie tai papasakoti daugiau?

Nežinau, kaip tai atsitiko, ar tiksliau kodėl man taip dažnai nutinka – tada prisėdau prie vyresnių žmonių. Prie to staliuko mano rankos rėmėsi su vienos moters, kuri gavo Nacionalinį lygybės ir įvairovės apdovanojimą. Aš niekada nepradedu susipažinimo nuo „Hei, aš esu žydė“, nors gal kažkam matosi, kad esu labai tamsi ar mano vardas keistas.

Ta moteris staiga pradėjo monologą apie neseniai išleistą knygą, kuri pasakoja apie Lietuvos piliečių prisidėjimą prie bendrapiliečių, daugiausiai žydų, žudymo Holokausto metu.

Viskas skambėjo maždaug taip: „Mano senelis buvo labai tingus žmogus ir mėgo išgerti. Kai tai prasidėjo, jis pasiėmė ginklą ir ėjo žudyti žmonių“. Ir ji tęsė pasakojimą apie tai, kaip jos šeima persikraustė gyventi į žydų namą. Visi jai sakė „ššš, negalima apie tai kalbėti garsiai, nebūk kvaila“. Bet ji pradėjo apie tai kalbėti.

Sėdėjau šalia jos, mano ranka toliau rėmėsi į jos ranką ir pradėjau įsivaizduoti: gal tas namas, į kurį persikraustė šios moters šeima, priklausė mano seneliams. Galbūt jos senelis prisidėjo prie to, kas nutiko mano seneliams…

Matydama tuos vaizdus savo galvoje, labai susijaudinau ir pradėjau verkti. Moteris, aišku, suprato, kas čia vyksta. Ji mane apkabino ir pasakė „atsiprašau“. Galvojau, ką man reiktų atsakyti. Ar man reiktų pasakyti „Aš jums atleidžiu“? Bet aš negaliu jai atleisti, nes ji nieko nepadarė. Tai buvo jos tėvų ar senelių nusikaltimai. Pagalvojau, kad nieko negaliu pasakyti. Nieko ir nepasakiau.

Tas pasisėdėjimas dar kartą priminė, kaip tai, kas vyko 1941 – 1944 metais, skirtingai paveikė žmonės, kurie sėdi prie to paties stalo, toje pačioje kavinėje, vaikščioja tomis pačiomis gatvėmis kaip ir aš.

Kaip tu vaikštai gatvėmis – koks tavo santykis su Vilniaus erdvėmis?

Pirmiausia man tikrai patinka, kad gyvenu būtent čia, kad esu Lietuvos pilietė. Manau, dėl to turėjau galimybę prisijaukinti ir mane supančias erdves, nors kartais atrodo, kad ta pati erdvė talpina labai skirtingus, kartais tarpusavyje konfliktuojančius jausmus.

Aš mokiausi Salomėjos Neries gimnazijoje ir kai prasidėjo mokyklų reorganizacija, mus perkėlė į tokią šalia esančią mokyklėlę – Vytės Nemunėlio pradinę mokyklą. Ten buvo labai gera būti: per kūno kultūros pamokas ir per pertraukas eidavome į aikštelę žaisti kvadrato ar tiesiog dūkti lauke.

Tuo metu jau žinojau, kad toje pačioje vietoje buvo Didžioji sinagoga. Tėvai buvo pasakę, nors nelabai gilinausi, bet suvokiau, kad čia būta kažko „svarbaus ir gražaus“. Po kurio laiko pradėjau galvoti: čia man dabar gera, aš žaidžiu kvadratą, bet prieš karą žmonės čia ėjo melstis. Tada prisimeni, kad Vilniaus senamiestyje buvo ir Mažasis bei Didysis getas. Man Vilniaus senamiestis yra ir žaidimų aikštelė, ir tragiškų įvykių liudytojas. Tie, kurie augo ne Lietuvoje, neturėjo galimybės susikurti tokį santykio.

Koks yra tų žmonių, kurių seneliai išgyveno Holokaustą Lietuvoje, tačiau po karo išvyko iš Lietuvos likimas?

Labai skirtingas. Vieni mato vien tragišką praeitį, krauju prisisunkusią žemę, iš žemės kyšančius kaulus, po šaudymų judančias duobes, kuriuose miršta žmonės. Bet kita dalis mato ir kas buvo anksčiau, ir kas gali būti rytoj bei poryt.

Man žvelgiant į praeitį atrodo, kad svarbiausia mokyti tuos, kurie gyvena dabar – kad tokios žudynės, kurių atgarsius gali jausti ne tik konkrečiose gatvėse, bet ir paprastuose pokalbiuose su taksistais, niekada nepasikartotų. Pavyzdžiui, vasarą visi taksistai sako, kad Vilniuje nėra žmonių, nes jie išvažiuoja į savo gimtuosius miestus ar kaimus. Nežinau, ar daug kas susimąsto, kad Vilnius būtų vasarą kitoks, jei nebūtų įvykęs Holokaustas.

O tu greičiausiai irgi būtum gyvenusi kitaip – taip, kaip dabar gyvena dalis vilniečių ir vasaromis būtum važiavusi į „savo“ kaimą, kur būtų gyvenę tavo giminės.

Mano tėvai prašydavo savo draugų pažįstamų, kad jie mane priimtų į kaimą pabūt. Kad aš pamatyčiau, kas yra arklys, kas yra karvė, ką reiškia kiaulės, kaip auga braškės ar bulvės. Mano tėvai beveik neturėjo senelių, tad, man atrodo, jie taip bandė kompensuoti.

Kas iš tavo artimųjų išgyveno Holokaustą?

Mano seneliai. Tėčio seneliai gyveno Kaune ir neaišku, kas tiksliai jiems nutiko. Mamos seneliai gyveno Ukmergėje, tikslus jų likimas taip pat nežinomas. Žinau, kad senelis iš tėčio pusės išsigelbėjo gerų žmonių patartas – pabėgo į Baltarusiją. Mamos mama savo rankomis užkasė sesers kūną. Daug detalių nežinau, nes visi seneliai mirė gana anksti, kaip ir mano tėtis. Jei galėčiau, paklausčiau, tačiau, deja, nėra ko. Dabar Lietuvoje turiu save, mamą ir mamos brolį.

Anksčiau esi minėjusi, kad labai atkakliai „atsekinėji“ savo gimines ir savo pačios istoriją.

Mano mama sako, kad vos ne kiekvieną kartą prašau jos vėl iš naujo kažką papasakoti. Turbūt tai laikau duokle savo seneliams. Įsivaizduok save aštuoniolikos metų, staiga nieko nebeturi, viskas, kas tau liko – dviratis. Turi eiti kažkur į miškus slėptis, tau padeda svetimi žmonės. Nežinai, ar kas nors iš tavo artimųjų gyvi. Čia pasakoju savo tėčio mamos istoriją.

Turiu hobį knaisiotis senuose popieriuose ir dėžėse. Prieš beveik dešimtmetį vienoje tokioje dėžėje radau fotoalbumą. Atverčiau, jo pirmojo puslapio nuotraukoje buvo mano močiutė, pakėlusi taurę, sėdinti ant kėdės. Senučiukė moteriškė, kokią ir atsimenu. Šalia nuotraukos buvo parašyta „Šalom, anūkėle“.

Močiutė fotoalbume paliko įvairių detalių apie šeimos istoriją – jos sesers ir tėvų vestuvių nuotraukos, buvo užrašyti senelių vardai, pavardės. Tokios trumputės žinutės man į ateitį, kaip laiko kapsulė. Pačiame albumo gale radau jos vyro, mano senelio – Samuelio Amitino – šeimos medį. Jo garbei gavau savo vardą.

Tada kaip tik neseniai buvo atsiradęs „Facebook’as“, pradėjau ieškoti žmonių, turinčių Amitinų pavardę, tą patį darau ir iki šiol. Taip radau ne vieną savo giminaitį, kurių protėviai buvo palikę Lietuvą prieš karą. Kadangi pavardė labai reta, man net Izraelio genealogijos muziejuje sakė, kad galiu apkabinti kaip savo giminę kiekvieną, kuris turi šią pavardę ir sakyti, kad čia mano pusbrolis.

Su vienu tokiu Amitinu esu susitikusi per savo dvidešimtą gimtadienį, jo seneliai ir proseneliai buvo iš to paties miesto kaip ir mano proproproseneliai. Ir aš prisimenu, kaip vieną trečiadienį aš sėdžiu ant sofos, suskamba skambutis. Atsiliepiu ir manęs klausia, koks mano butas. Balsas ragelyje man sako „Čia Kirilas, iš Izraelio“. Jis atvažiavo manęs pasveikinti su dvidešimtuoju gimtadieniu! Yra ryšys, tu žinai, kad jus sieja kažkokia bendra istorija, bet tu nežinai, kas, kaip ir ką.

Holokausto istorijos „atsekimas“ svarbus ne tik žydams, bet ir lietuviams – šią vasarą sužinojau, kad mano senelių namas Plateliuose pastatytas buvusių dviejų žydų namų vietoje. O šalia stovintis namas kažkada realiai priklausė žydams. Buvau apstulbusi, kai viena ypač senyvo amžiaus moteris papasakojo, kaip iš nužudytųjų žydų namų vietiniai gyventojai tempė daiktus, gatvėse ir pievose mėtėsi paklodės, namų apyvokos daiktai. Žmonės ėjo, rinkosi, kam ko reikia. Mano istorija iliustruoja šiek tiek kitą nei tavo anksčiau papasakotos moters istoriją, o kartu ir užduoda klausimą – kaip gyventi kartu toliau?

Galvodama apie šią situaciją, apie tavo prosenelius ar senelius, kurie gyveno aplinkui, matė, kas vyksta, bet nieko nedarė ir nepadėjo, jaučiu pasimetimą. Manau, kad galiu racionaliai tai paaiškinti, tačiau nesuvokiu. Jie turbūt jautė nepriteklių, norėjosi gyventi geriau, bet tie, kuriuos žudė, buvo jų kaimynai, galų gale tiesiog žmonės. Neprojektuoju to tiesiogiai ant tavęs, tačiau jaučiu liūdesį, negebėjimą suvokti.

Man ši situacija primena vieną neseną diskusiją. Prieš jai prasidedant, pamačiau vyresnio amžiaus žmogų ir buvau bebėganti atnešti jam kėdės, tačiau jis kažkur dingo. Renginio, kuris nebuvo niekaip susijęs su Antruoju pasauliniu karu, metu tas pats vyresnio amžiaus žmogus atsistojo ir pasakė, kad jeigu būtų Hitleris, būtų ir tvarka pasaulyje. Aš su draugu pradėjau sakyti „būūūū“, salėje kilo šurmulys, tačiau diskusijos moderatoriaus, gal dėl patirties stokos, nesugebėjo suvaldyti situacijos, niekaip į tai nesureagavo. Tada atsistojo vienas politikas, sėdėjęs auditorijoje, ir pasakė, kad jei būtų Hitleris, būtų ir koncentracijos stovyklos. Žmonės pradėjo ploti. Bet faktas, kad yra žmonių, kurie labai prijaučia tam tokioms istorinėms figūroms. Ką gero Hitleris atnešė gero Lietuvai?

Nežinau, ar čia istorijos mokytojų bėda, ar per mažai apie tai kalbama buvo sovietmečiu. Aš tiesiog nežinau. Vis dėlto tie plojimai diskusijos metu man kelia viltį – tikiu, kad po kažkiek metų jauni žmonės, kurie turi galimybių prieiti prie įvairių informacijos šaltinių, jais pasinaudos.

Šio teksto fundatorius yra Mark Adam Harold.

Manoteisės.lt

„Amazon“ vertinimu, jų kompanijos platformoje veikia apie 10 stambių lietuviškų verslų ir dar bent 100 mažesnių, kurie taip pat džiaugiasi augančia apyvarta. Specialistai pastebi, kad prekybos galimybių atranda ir Lietuvos didmenininkai, ir el. parduotuves valdantys verslininkai.

„Tiksliai įvertinti, kiek Lietuvos įmonių prekiauja „Amazon“ prekybos platformoje – neįmanoma, tačiau tendencija, kad jų daugėja, yra aiški“, – teigia konsultacijas ir mokymus apie prekybą „Amazon“ portale rengiantis Vytautas Vorobjovas. Anot jo, dominuoja trys lietuviškių prekių grupės – drabužiai, elektronika ir kosmetika, o didžiausią naudą išpeša gamintojai.

Prekes į „Amazon“ sandėlius pristatančios logistikos bendrovės „Rhenus Svoris“ vadovas Arūnas Bertašius irgi pastebi, kad vis daugiau Lietuvoje veikiančių įmonių atranda šią milžinišką prekybos platformą.

„Prekiauti per „Amazon“ tampa patrauklu, nes šiuo būdu galima nesudėtingai išeiti į tarptautines rinkas ir padidinti pirkėjų skaičių. Тurime nuolatinių klientų, kuriems gabename krovinius į „Amazon“ sandėlius, bet pastaruoju metu užklausų gauname vis daugiau. Daugiausiai domisi elektronikos ir lietuviško ekologiško maisto gamintojai“, – teigia Vokietijos kapitalo logistikos įmonės vadovas.

Pasak V. Vorobjovo, platformoje yra nemažai niuansų, kuriuos verslininkams reikia žinoti: prekių aprašymai, jų atitikimas „Amazon“ reikalavimams, prekių paruošimas, klientų aptarnavimas, pristatymas. Kitas dalykas – gebėjimas konkuruoti su savo grupės prekėmis. Jų „Amazon“ yra tūkstančių tūkstančiai, tad pastangų tikrai reikia, kad prekės išlįstų į paviršių – ne dienai, ar dviem, o ilgam.

Dirbant su „Amazon“ būtina itin gerai išmanyti prekių pristatymą. Pavyzdžiui, verslas turi galimybę prekes pirkėjams siųsti netgi ne iš sandėlio Lietuvoje. Prekės pirmiausia yra pristatomos į „Amazon“ sandėlius, o jas, gavus užsakymą, išsiunčia pati kompanija. „Amazon“ sandėlyje gulinčios prekės yra geriau reitinguojamos ir patys vartotojai palankiau žiūri į prekę, nes yra garantuoti, jog ją gaus.

„Vežėjams yra taikomi reikalavimai, kuriuos tikrai ne visi žino. Ne viena „Amazon“ platformoje prekiaujanti įmonė yra nukentėjusi, kai prekes apsiima vežti tokios patirties neturinti bendrovė“, – teigia V. Vorobjovas.

„Rhenus Svoris“ generalinis direktorius Arūnas Bertašius / Organizatorių arhyvo nuotr.

A. Bertašiaus teigimu, jei prekių pristatymas į „Amazon“ sandėlius pasiekia 90 proc. kokybės rodiklį, jis vertinamas labai gerai. Tai reiškia, kad 9 iš 10 atvejų viskas vyksta sklandžiai, tačiau nesklandumų dėl itin griežtų taisyklių pasitaiko dažniau nei įprastai.

„Amazon“ yra didžiulis mechanizmas – į jų sandėlį neatvažiuosi, kada panorėjęs. Čia galioja sava sistema ir taisyklės, kurių privaloma laikytis. Pavyzdžiui, dėžutės turi būti ir atsuktos, ir neužstatytos, reikia atvykti griežtai numatytu laiku ir su tinkamu transportu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta iškelti savo el. prekybą į „Amazon“, tačiau tai yra gana sudėtinga dėl prekių pristatymo specifikos“, – teigia logistikos bendrovės vadovas.

Lietuvai tapus Euro zonos nare, prekyba šioje platformoje tapo dar paprastesnė: nereikia turėti atskiros sąskaitos eurais, didžioji dalis „Amazon“ paslaugų Lietuvai jau yra prieinamos. „Žinoma, iškelti prekę į „bestselerius“ kainuoja daug pastangų ir laiko, tačiau tai yra įmanoma ir Lietuvos pardavėjai tą sėkmingai daro“, – tikina V. Vorobjovas.

Mane stebina kai kurių kairiųjų neabejojimas, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) yra kairioji gėrio partija. Kodėl tuomet ankščiau jie neįsiliejo nei į LSDP, nei į Naujosios kairės, nei, galiausiai, į anarchistinio LUNI gretas? Kodėl nekovojo gatvėse prieš naująjį Darbo kodeksą, ar nedalyvavo daugelyje viešųjų erdvių gynimo akcijų? Nedramatiškas darnus gėris, kaip ir kitos įvairios bendruomeninės vizijos, literatūrinės para-utopijos (utopiją imituojantys žanrai), yra tik panašus į kairiąją utopiją.

Pavojaus, kokį slepia visos stipriosios bendruomenės (stiprusis komunitarizmas), paprastai nesimato. Politikos sociologai pamena: ir italų fašistai, ir Vokietijos nacistai kovojo už stiprias darnias bendruomenes ir koneveikė liberalųjį individualizmą ir jų „machinatorius“ amerikonus ir žydus. Stiprių ir darnių bendruomenių para-utopijas yra kritikavęs ir režisierius Larsas von Trieras filmuose „Dogvilis“ (2003) ir „Manderlis“ (2005). Pamenate, „Dogvilio“ herojė, mafijos boso duktė Greis (aktorė Nicole Kidman) patenka į darnią bendruomenę su aiškiomis gėrio funkcijomis ir įpareigojimais. Pradžioje ją įkvepia gėrio iliuzija, tačiau vėliau suvokia, kad bendruomenė po šypsenų fasadu slepia žemąsias aistras. Greis tenka patirti didžiulį psichologinį smurtą, išnaudojimą, žeminimą, kuris, galiausiai, baigiasi skerdynėmis. Panašiai istorija pasikartoja ir filme „Manderlis“, kur Greis nori išlaisvinti vergaujančias sielas, tačiau išlaisvina tik jų slepiamą tuštybę ir niekšybę. Antrasis filmas liudija, kad realios darnios visuomenės dalis yra šėtonas lošėjas, gundytojai ir baudėjai, ir kad jokio pasakiško prabudimo nebūna: pažadinta laisvė neretai yra nirtulingas pavydas, panieka ir išdavystės. Išorinis blogis neretai reikalingas sustabdyti iš pasąmonės kylančią niekšybę, todėl kovingų kairiųjų žavėjimasis darnios laimės projektais nestebina.

Literatūriniai žanrai yra didžiojo mąstymo didžiosios formos, sektini ir kritikuotini pavyzdžiai. Literatūros, kino ir politikos sąsajos, apie kurias jau seniai diskutuojama, nėra atsitiktinės, o programinės. Didžiosios ideologijos nubrėžia programas, o literatūra, poezija, kinas įkvepia dvasią. Pavyzdžiui, herojiško epo žanras, kuriame paprastai pristatomi šlovės ir didybės pavidalai, reikšmingi kai kuriems tautos gelbėtojams ir materialių išteklių valdytojams. Herojiško epo pavyzdžiais rėmėsi nacių ir sovietinė propaganda, tam tikra filmų ir knygų grupė, kuri įkvėpdavo banalaus binarinio (juoda-balta, savi-priešai) mąstymo autoritarinius lyderius. Tuo tarpu kiti vadovavosi socialistinio realizmo paveikslais, romanais bei kino filmais. Didžiausia socialistinio realizmo politinė šlovė prasidėjo po II Pasaulinio karo, kai didžiųjų pokario statybų, plėšinių įsisavinimo, kaimo industrializacijos propaganda ir schematizavimas buvo vykdomas platinant susijusius socialistinio realizmo kūrinius. Reikšmingas socialistinio realizmo pasiekimas buvo Baikalo-Amūro geležinkelio magistralės statybos romantizavimas. Naujasis socialistinis-realizmas turėjo būti modernus, herojiškas ir romantiškas, kad šimtai tūkstančių komjaunuolių savo iniciatyva paliktų namus ir veržtųsi tiesti bėgių į ateitį, galbūt į komunizmą. Dėl šios pasiaukojančios piligrimų kelionės per Sibirą į Komunizmą šalia bėgių turėjo atsirasti nauji miestai  be alkoholio ir prievartos, kur žmonės gimsta tik iš meilės, o romantiniai jausmai susilieja su taigos didybe ir naujo gyvenimo aušra. BAMo socialistinis realizmas panaikino propagandos, romanų ir gyvenamosios veiklos atskirtis: įtikinėjimas virto romantiniais pasakojimais, o šie – politine industrine veikla, naujos šalies statyba ir naujo žmogaus tapsmu. Sovietų Sąjungos ekonominis nuosmukis ir griuvimas pavertė šią para-utopiją (didingą ideologinę viziją ir jos kūną) griuvėsiais ir nesibaigiančia nostalgija.

Populiarioji kultūra ir serialai taip pat pretenduoja į tokius, tikrovę konstruojančius, žanrus. Griūnant Sovietų Sąjungai pasirodė serialas „Ir turtuoliai verkia“, kuris tapo sovietinio žmogaus vartais, arka į svajojamą kapitalizmą. Šis serialas kaip propagandos elementas veikė labiau nei daugelis racionalių politinių pasakojimų. (Priminsiu, kad tuo metu, taip pat ir Lietuvoje, žmonės prie televizoriaus dar laikė stiklainius vandens ir tualetinį popierių, laukdami, kada „burtininkai“ Čiumakas ar Kašperovskis juos įkraus sveikata ir laime. Todėl Marijanos (pagrindinė aktorė Veronica Castro) ir kitų aktorių atvykimo į Sovietų Sąjungą buvo laukiama kaip veiksmo, kuriuo bulvarinis skaitalas ir muilo opera yra paverčiami socialiniu gyvenimu. Tuo netruko pasinaudoti ir komercinės reklamos gamintojai, ypač finansų piramidės viršūnėje veikianti kompanija MMM, kuri veiklą vykdė ir Baltijos šalyse. Kompanijos reklamoje, skatinančioje investuoti į MMM, buvo rodomas kelias iš pragertos sovietinės tikrovės į turtuolių gyvenimą Beverly Hills rajone. Gėrio pažadas – iš provincijos miesto į „Porsche“ automobilių ir jaunų manekenių rojų – veikė kaip įtikinantis pažadas: visi buduliai virs princais.

Manote, kad pasaulis Lietuvoje pasikeitė? Jei anksčiau gyvenimą lemiančiu serialu buvo „Giminės“ (kaip atsisveikinimas su sovietmečiu), tai dabar – „Naisių vasara“ (kaip naujo kelio atvėrimas). Pradėtas kurti 2009 metais serialas keitė savo užsklandas. Ramūnas Karbauskis rašė: „Kurdamas „Naisių vasaros“ projektus, siekiau padovanoti žmonėms kažką šviesaus, mielo, prasmingo… Serialas „Naisių vasara“, kurio scenarijaus kūrimo procese dalyvauju, yra bandymas parodyti, koks gražus yra Lietuvos kaimas, koks įdomus ir įvairus yra jo gyvenimas“. Pradžioje serialo simbolinėje užsklandoje buvo romantinio miško, Kryžių kalno, lekiančių žirgų, senos bažnyčios, kombainų javapjūtėje vaizdai, o vėliau juos pakeitė dirbtinio piliakalnio „Baltų arena“, aikščių ornamentorikos, gamtinių raštų, baltiškosios mitologijos arba senųjų Lietuvos dievų skulptūrų, nepaneigiant, o patvirtinant draugystę su katalikų tikėjimu, kadrai. O siužetas, kaip ir priklauso, yra itin paviršutiniškas, banalus, buitinis, būtinai truputį komiškas, truputį romantinis, su mažomis dramomis ir intrigomis. Jo ypatybė – kasdienybės negerovių šalinimas elementariu, buitiniu būdu: alkoholikams neparduodamas alus, gundytojai pagaunami, apgavikai – demaskuojami, o kaimas ir Lietuva pamažu skleidžiasi kaip gėrio ir grožio žiedas. Jokios revoliucijos, apokalipsės, nes lietuviška laimė yra ne pilietinio veiksmo malonumas, ne pergalių euforija, o susiliejimas su gamtos ratais. Todėl „Naisių vasara“ išstumia ir nerodo jokių didžiųjų statybų, ypatingų industrializacijos projektų, mokslinių proveržių, socialinių ir politinių revoliucijų, jokio dangiško didingumo ir jokio pragariško sielų kritimo. Net kunigas ir tas – ramus, ir, kaip galima numanyti, truputį prie šeimininkės, toks lietuviškas smuktelis, nusižiūrėjęs energingą moterį. Pamažu, paties R. Karbauskio kūrybinėmis pastangomis, „Naisių vasara“ tapo nauja para-utopija, t.y. ideologine ateities fantazija ir, atitinkamai, politine programa. Lietuvos kultūriniai elitai, niekindami ir nežiūrėdami šio serialo, atitrūko nuo eilinio lietuvio kasdienybės ir už tai susimokėjo prarasdami politinę iniciatyvą. Per tą laiką R. Karbauskis serialą „Naisių vasarą“ išaugino iki festivalio, kuriame nuo patyčių ir alkoholio gelbėja draudimai bei etnokultūra.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos internetinis puslapis puošiasi panoramine iš paukščio skrydžio daryta Naisių gyvenvietės fotografija, kur matomas svarbiausias ideologinis akcentas – gamtiniai ornamentai. Horizontali ir vertikali Naisių ornamentorika kaip dvasia persmelkia racionaliai ir sąmoningai parašytą politinę programą „Darni Lietuva“. Skirtingai nuo daugelio europinių projektų, kur „darni plėtra“ tebuvo bejausmė, neturinti nei prasmės, nei tikslo, angliško „sustainable development“ kopija, fikcija, apgaulingas muliažas Briuselio biurokratams, žodis „darni“ čia nebuvo atsitiktinis. LVŽS programoje jis skamba mąsliai, giliai ir yra papildomas pasaulio ratų, lietuviškų raštų ir tvirtų bendruomenių ilgesio vaizdiniais. Darnumas suvokiamas kaip susiliejimas su lekiančiais žirgais ir giesmėmis, kurių populiarūs variantai skamba „Naisių vasaroje“.

Para-utopija yra meninė gėrio visuomenės vizija, o ši gali tapti politine dvasia, energija ir, galiausiai, politine programa, lyderio ir komandos idėja. Šis „švytintis teisingumas“ pritraukia „išalkusiųjų“ akis, atveria „nuskriaustųjų“ širdis, „atstumtųjų“ sielas, o nusisuka tik pavyduoliai, išlepęs ir ištvirkęs elitas, nekankinamas sąžinės, nejaučiantis žemės artumo ar artimojo meilės. Tačiau, harmonizuotos, sveikos dvasios darna, jos išoriniai paveikslai slepia didelius nutylėjimus, užgniaužtus slaptus jausmus. O juk būtent jų išvadavimas, o ne užgožimas ir yra kairiojo feminizmo, postkolonializmo, revoliucinio spontaniškumo, autonomizmo, tarptautiškumo ir kitų kairiųjų teorijų prielaida.

vdu.lt

Kaip aukštai yra kompiuterinių žaidimų populiarumo viršūnė ir kokio statumo kelias driekiasi jos link? Šioje industrijoje dirbantys Kauno technologijos universiteto (KTU) absolventai Paulius Liekis („Fatmap“ trimačių technologijų vadovas) ir Aras Pranckevičius („Unity“ direktorius) dalinasi įžvalgomis apie paskutinių kelių dešimtmečių pokyčius bei ateities perspektyvas.

Žaidimų kūrėjai vieningai konstatuoja, kad kompiuterinių žaidimų industrija nestovi vietoje ir dar nepasiekė savo populiarumo viršūnės. Daugiau šios industrijos ateities prognozių paaiškės spalio 29-30 dienomis Vilniuje vyksiančiame didžiausiame šalyje žaidimų kultūros festivalyje „GameOn“.

„GameOn“ aktyviai dalyvausiančio Kauno technologijos universiteto šių metų akcentas – sužaidybinimas. Parodoje bus galima aplankyti KTU stendą, sudalyvauti Universiteto organizuojamos kūrybinėse dirbtuvėse, nemokamai parsisiųsti KTU mokslininkų parengtą „Sužaidybinimo gidą“ ir pasisemti žinių KTU organizuojamoje diskusijoje, kurioje dalyvaus ir A. Pranckevičius. Plačiau apie renginį: www.gameon.lt

Žaidimo reklamai – iki 300 mln. dolerių

Kompaktiški ir galingi išmanieji įrenginiai, šiuolaikiška žaidimų grafika bei nauji žanrai, galimybė įsigyti arba žaisti juos čia ir dabar – tiesiog internetu. Visa tai ir dar daugiau, atrodytų, tenkina net išrankiausių vartotojų poreikius. Vis dėlto kompiuterinių žaidimų kūrėjai neskuba idealizuoti situacijos ir sako, kad per dvidešimtmetį pasiektas milžiniškas progresas atitinkamai nutolino ir tobulybės sąvoką.

„Vien žaidimų kūrimo procesas pasikeitė išties drastiškai. Norint sukurti didesnį žaidimą, kaip pavyzdžiui „Doom II“, šiandien reikia gerokai labiau paplušėti. Jeigu 1993 metais tą per dvejus metus padaryti galėjo 5 ar 10 žmonių komanda, šiandien situacija kitokia: dabar, kuriant vieną geriausių pasaulyje žaidimų, prireikia 500 ar net 1000 žmonių komandos, tų pačių dvejų metų darbo ir dar iki 300 milijonų dolerių reklamai“, – žaidimų kūrimo užkulisius atskleidė A. Pranckevičius.

Tiesa, jei šiandieninis kūrimo procesas reikalauja gerokai daugiau pastangų ir žmogiškųjų išteklių, tai toliau sekantis žaidimų platinimo etapas, anot pašnekovų, klostosi kur kas paprasčiau. Prieš 15-20 metų reikėjo susirasti platintoją ir vesti derybas dėl gaminio įvedimo į rinką. Šiandien žaidimo kūrėjas gali tuo užsiimti pats, patalpindamas savo produktą į internetines parduotuves.

Be to, interneto dėka gerokai ištobulėję komunikacijos būdai leidžia greičiau ir paprasčiau atrasti bendraminčių ir bendradarbių kuriamam projektui. Galiausiai, atsiradus minios finansavimo platformoms, tapo kur kas paprasčiau rasti investicijų savo idėjoms realizuoti. Netgi mokslo įstaigos į kompiuterinių žaidimų pramonę nebežiūri, kaip į pokštą, bet būtent jai ruošia aukšto lygio specialistus.

Lenkia TV ir kiną

Kalbinti KTU absolventai svarbiu aspektu laiko ir tai, jog prieš 15 metų aukšto lygio žaidimui sukurti pirmiausia reikėdavo didžiulių lėšų vadinamajam „varikliui“ įsigyti, o dabar šis pradinis žingsnis gali būti nemokamas arba kainuos ne itin brangiai.

Pranckevičius pastebi, kad JAV kompiuterinių žaidimų industrija pagal finansinius rodiklius ir žmonių praleidžiamą laiką prilygsta televizijai ir kinui kartu sudėjus.

Mėgėjiškų žaidimų kūrimo pradžia Lietuvoje P. Liekis laiko 1995-2000 metus. Tuomet, anot jo, šia sritimi ėmė domėtis vis daugiau moksleivių ir studentų. Ji buvo visiškai nauja, neištyrinėta, stokojo elementarios informacijos.

„Tada neegzistavo jokie socialiniai tinklai. Net „Google“ nebuvo! Tikrai sunku pasakyti, kiek buvo tokių bandytojų, kaip mes. Keliese bandėme jėgas KTU gimnazijoje. Žinau, kad kažką „krapštė“ ir Vilniaus licėjaus jaunimas“, – pirmuosius bandymus prisiminė A. Pranckevičius.

Pasak pašnekovų, pastaruoju metu gamintojai linkę orientuotis į vidutinio lygio žaidėją, siūlydami lengvesnius žaidimus ir taip stengdamiesi užimti kuo didesnę rinką ir suburti kuo gausesnį vartotojų ratą. Tai ypač pastebima kalbant apie išmaniesiems įrenginiams – planšetėms ir telefonams – skirtas pramogines programėles.

Tiesmukos pramogos nebepakanka

Dar viena gana inovatyvi šiuolaikinių žaidimų savybė yra funkcija, kurią šie atlieka. Nūdienoje nebepakanka vien tiesmukos pramogos. Tam tikri žaidybiniai elementai pasitelkiami netgi siekiant geresnių rezultatų darbinėse užduotyse.

„Darbuotojai, fiksuodami įvairius duomenis ir matydami pasiekimus bei tam tikrą progresą, stengiasi eiti iki galo, dėti dar daugiau pastangų rezultatui pasiekti. Tai juos motyvuoja, o statistika rodo geresnius darbinius rezultatus“, – mano P. Liekis.

Pranckevičiaus teigimu, kai kurie kompiuteriniai žaidimai lavina orientavimąsi erdvėje, judesių motoriką, loginį bei strateginį mąstymą, kitus įgūdžius.

„Kompiuterinių žaidimų populiarumo mastą puikiai iliustruoja elektroninio sporto „Esports“ judėjimas, tapęs masiniu reiškiniu visame pasaulyje. Į arenas susirenka dešimtys tūkstančių žmonių, o milijonai žaidžia „online“ režimu. Nors tokie renginiai sulaukia stebėtinai didelio susidomėjimo, jų populiarumas vis dar nesustoja augęs ir ateityje tik didės“, – prognozuoja KTU absolventas P. Liekis.

Lapkričio 13 dieną, sekmadienį, klubas ORIXO Kaune kelioms valandoms pavirs į kino žinių tikrinimo buveinę – kino viktoriną Movie Quiz | ORIXO.

Jeigu mėgstate klasikinį kiną, domitės komiksais paremtais filmais, atpažįstate aktorius ir režisierius, o Jūsų mėgstamiausia pramoga yra filmų žiūrėjimas, surinkite 4-10 bendraminčių komandą ir ateikite patikrinti savo žinių. Jūsų lauks daugybė įdomių ir suktų klausimų, gera atmosfera kinomanų būryje, smagūs prizai ir dar daugiau.

Data – lapkričio 13 d.
Renkamės nuo – 17:30
Žaidimo pradžia – 18:00
Žaidimo pabaiga ~ 21:00
Vieta – klubas ORIXO, Jonavos g. 40, Kaunas
Vienos komandos narių skaičius – 4-10 žmonių
Kaina vienam žmogui – 2 eurai

Registruokite savo komandas su tiksliu narių skaičiumi ir pavadinimu šiuo adresu – kaunas.protmusis@gmail.com , laiško temoje įrašę „Movie quiz ORIXO“.

Daugiau informacijos:  https://www.facebook.com/events/1702372913417577/

Iki susitikimo žaidime!

Dešimtąjame tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje ,,Nepatogus kinas“ pasirodė ,,Specialiųjų seansų“ programa. Šiuose seansuose atkreipiamas dėmesys į Lietuvoje aktualias, tačiau nepatogias temas, kurios paprastai nutylimos. Viena jų – romų gyvenimas Lietuvoje, kurią iniciavo Philipo Scheffnerio filmas ,,Vieną gražią dieną“, pasakojantis apie daugiavaikio romų kilmės tėvo emigraciją į Vokietiją.

Romų integracijos namų vadovė, parduotuvės vedėja Božena Karvelienė pasakoja, kad romų tautybės žmonių integraciją visuomenėje trikdo nusistovėję stereotipai ir priešiškas požiūris.

Kokią Lietuvos romų situaciją visuomenėje matote šiandien?

Situacija keičiasi į bloga. Romams labai sunku įsidarbinti, net tiems, kurie labai nori dirbti. Darbdaviai itin nenori įdarbinti romų tautybės žmonių ir nepasitiki jais dėl vyraujančių stereotipų. Tie mitai nuolat mus lydi. Iki šiol, važiuodama troleibusu, matau, kaip mane išvydę žmonės ima slėpti rankines. Tai juodai atsibodo, kartais norisi bėgti ir rėkti. Prie to, kad tave laiko vagimi, priprasti neįmanoma. Kartais sėdi, žiūri į vieną tašką, ir jauti, kad šalia buvęs žmogus atitolo nuo tavęs, nors sėdi tvarkingai apsirengusi ir turi tą patį rankinuką, dėl kurio taip pat nerimauji, kad kas nors gali pavogti.

Blogai, kad mūsų visuomenėje apskritai vaikams aiškinama, jog imigrantai negeri, čigonai blogi. Kaip tik reikia vaikui aiškinti apie tautybių įvairovę.

Kas daroma ne taip, kad situacija blogėja?

Visuomenei reikėtų stengtis labiau pasitikėti žmonėmis, kurie yra kitataučiai ar imigrantai. Romai tokie pat žmonės: yra ir gerų, ir nedorų asmenų, negalima suabsoliutinti. Žinau romę merginą, kuri labai nori dirbti, bet neįsidarbina dėl savo tautybės, tokių atvejų daug. Ir man darbo pokalbyje yra tiesiogiai pasakę: ,,Mes čigonų nepriimsime“. Dvylika metų ieškojau tokių darbdavių, pas kuriuos dirbu: kurie pasitikėtų manimi. Kitas žmogus per tiek metų palūžtų. Vis tiek pasiekiau, ko norėjau, ir laimėjau.

Ar vaikai mokykloje susiduria su atskyrimu?

Esu dirbusi mokykloje. Direktoriaus, mokytojų elgesys su romų ir kitais vaikais skiriasi, yra išankstinis nusistatymas: ,,Esi romas, tau tų pamokų nereikia, mes tau ir neužduosim, vis tiek nevaikščiosi, tu eisi vogti“.

Būna, vaikas 3–4 klasėje, ir nežino nė vienos raidės. Bet jis vis tiek perkeliamas į kitą klasę. Svarbiausia mokinio krepšelis ir pilna klasė. Kartą pasiėmiau moksleivių sąrašą: pamačiau daug romų vaikų, kurie buvo jau 8–9 klasėse, nors gyvena nebe Lietuvoje. Jie nelanko mokyklos, bet yra sąrašuose, perkeliami į aukštesnes klases. Pamenu situaciją, kai vienas vaikinas grįžo iš užsienio, ir čia, Lietuvoje, jis dvyliktoje klasėje, nors nė vienos raidės normaliai  nemoka.

Būna, jei vaikas ilgą laiką nelanko mokyklos, socialiniai darbuotojai važiuoja ne tiesiogiai  pas šeimą, o į romų visuomenės centrą. Anksčiau, kai mano broliai eidavo į mokyklą, mokytoja, šiems nepasirodžius, pati atvažiuodavo į namus teirautis. Tai buvo seniai. Dabar tai niekam nerūpi – puikiai žinoma, kad yra socialiniai darbuotojai, dirbantys su romais, tad mokyklos atstovai skambina jiems: pasako, kas nedalyvavo pamokose, tada jau mes skambiname tėvams aiškintis, kur vaikas. Mokyklos darbuotojai vengia važiuoti į taborą. Tai labiau nenoras, o ne baimė.

Ar po tokių įvykių imtasi priemonių?

Kažkaip visi moka gražiai kalbėti, kad ,,darysim“, nors iš tikrųjų niekas nieko nedaro. Naudinga, kadangi romų tėvai neis ir nepastovės už savo vaikus. Tėvams svarbiausia, kad vaikai lankytų mokyklą, o ką jie ten veikia – kai patys be išsilavinimo – tai ir nesupranta. Nežino, kad reikia tikrinti namų darbus.

Ar pačioje romų bendruomenėje jaučiamas susiskaldymas?

Iš kai kurių žmonių pusės jaučiamas, bet labai juos suprantu. Man jie niekada nebus žemiau už mane. Jie mano giminės, galima sakyti – mano kraujas. O jie galvoja, kad esu kažin kas, ir elgiasi kitaip: ,,Va, tu jau nebe čigonė“, nes išėjau iš taboro.

Ko reikia, kad romų padėtis visuomenėje keistųsi?

Kol nebus užauginti mūsų maži vaikai, pokyčių nebus. Mergaitei 14–15 metų, ir ji jau teka. Tikiuosi, kad auganti karta anksti nekurs šeimos, baigs mokslus, norės dirbti, galbūt sukurs savo verslą ar dirbs romų organizacijose, kuriose yra galimybių išvažiuoti dirbti į užsienį. Budapešte yra galimybė studijuoti. Yra daug vaikų, ypač mergaičių, norinčių kažko pasiekti, kurie apie vedybas neužsimena.

Nemanau, kad man asmeniškai kažkas turi padėti. Jei mes romai – kodėl kažkas mums turi padėti? Esi sveikas žmogus, kodėl negali sau padėti. Mano nuomone, pirmiausia reikia padėti sau. Jei žmogus lietuvis matys, kad labai nori dirbti ir pasiekti kažko gyvenime – jis tave priims į darbą.

Ankstyva santuoka reiškia pasitraukimą iš mokymosi sistemos?

Taip. Žinau, yra šeimų, kai jaunuoliai susituokia ir lanko mokyklą, nes nori mokytis, ir tėvai juos motyvuoja. Bet dažniausiai tokiu atveju jaunimas ,,iškrenta“ iš mokymosi sistemos, nes reikia stengtis dėl šeimos.

Kaip skiriasi vyro ir moters padėtis šeimoje?

Labai retas atvejis, kai vyrai leidžia savo moterims dirbti ir šioms rinktis tai, kas joms patinka. Man atrodo, kad taip ir liks. Jos prižiūri namus, vaikus, yra šeimininkės. Bet juk joms reikia ir išeiti į visuomenę, būti laisvoms. Nors su vyru kažkur išeiti, o ne tarp keturių sienų sėdėti.

Jums pavyko palikti Kirtimus, kiti ten pasilieka. Kaip manote, kodėl?

Kartais žmogus pripranta būti tame pačiame rate ir bijo kažką gyvenime keisti, galvoja: ,,Ai, aš čigonas, manęs vis tiek niekas nepriims, tai nieko nekeisiu“, o ir esą tradicijos pasikeis. Tai nesąmonė.

Kas, Jūsų manymu, labiausiai diskredituoja romų bendruomenę?

Didžiausią įtaką visuomenei daro žiniasklaida: ji prisidėjo prie to, kad visuomenė nekenčia romų. Daugumos tekstų neįmanoma skaityti, o laidų žiūrėti. Tabore yra nuostabių dirbančių žmonių, bet rodo tik narkotikus. Geroji pusė nerodoma. Anksčiau atvažiuodavo komanda filmuoti apie romų gyvenimą, tradicijas. Kodėl to negalima padaryti dabar?

Galiu pasakyti, kad galėtume ir mes, romai, pasikeisti, kad apie mus kitaip kalbėtų. Žinome, kas dabar apskritai su romais darosi: dauguma kalėjimuose arba užsienyje. Reikia noro tiek iš romų, tiek iš visuomenės.

Manoteisės.lt

Millie Taylor-Morrison rodo pasauliui, jog amžius tėra tik skaičius ir kad visi turi galimybę dar kartą rasti meilę. Ši, žavinga 86 metų moteris, už Haroldo Morrisono ištekėjo, Spalio 16 d., Zion Hill Baptistų bažnyčioje Niuarke, Naujajame Džersyje.

Prabėgus daug metų po jos pirmojo vyro mirties 1992m., kai jam buvo 41m., Millie susitiko su Haroldu, vyru, kurį ji pažinojo dar jaunystėje. „Ji vėl rado meilę, po 25 metų ir mūsų šeima negalėtų būti laimingesnė,“ rašo viena iš Millie anūkių, Khadija Elkharbibi. Ji taip pat paviešino aukščiau esančią nuotrauką savo „Facebook“ puslapyje, tam, kad pasidalintų laime spinduliuojančia senele, vilkinčią savo pačios sukurtą suknelę. Jos busimo vyro veidas, pasakė viską ką reikia, vos tik stilingoji Millie bažnyčioje pradėjo eiti jo link.

Millie visuomet buvo stiliaus ikona, sakė Elkharbibi portalui „Buzzfeed“. „1940-50m. ji buvo modelis „Belle Mead“ modelių agentūroje. Ji dirbo modeliu iki to laiko, kai susilaukė ketvirtojo vaiko.“ Millie yra viena iš nedaugelio įkvepiančių moterų ir dabar ji grįžta, šią labai ypatingą dieną, pažymėta meilę, draugais ir šeima. Purpurinėms šviesoms išryškinant suknelę, Haroldas su Millie šoko kartu tarsi ir vėl būtų 1950m. Elkharbibi prakalbo už senelę: „Ji negali žodžiais apsakyti kaip jaučiasi, bet viskas yra puiku ir ji jaučiasi palaiminta. Ji sako jog tai gali būti paskutinė jos šventė ir aš džiaugiuosi, kad jai ji tapo tokia įsimintina. “

© Khadija Elkharbibi nuotr.

Taip pat skaitykite: Carmen Dell’Orefice – moteris gyva legenda, dirbanti modeliu beveik 70 metų.

Naujausiame trumpametražiame animaciniame filme „Skolintas laikas”(Borrowed Time) Pixar animatoriai Andrew Coats ir Lou Hamou-Lhadj bendradarbiaudami su nepriklausomais kino kūrėjais žengė neįprastu keliu.

Jaudinančiai emocingos juostos kūrėjai vietoje įprasto pasilinksminimo žiūrovams netikėtai pateikė persmelktą sielvarto pagrindinį herojų, pasineriantį į sukrečiančius prisiminimus.

„Skolintas laikas” nepriklausomas kino projektas sukurtas padedant Pixar darbuotojams. Filmo kūrimas užtruko penkerius metus.

Šaunu, kad Pixar imasi tamsesnių temų, tai atveria kitokios animacijos vystymo galimybes ir piešia kino kompanijos ateitį įdomesnėmis spalvomis.

Taip pat skaitykite: Ko gero absurdiškiausia animacija, kokią esate regėję, bet kaip puikiai padaryta! [VIDEO]