Kiekvieną dieną kai kurios augalų ir gyvūnų rūšys rizikuoja visiškai išnykti. Nors mes savo kasdieniniame gyvenime su šiuo faktu susiduriame retai, Kenijos „Ol Pejeta Conservancy“ saugomos teritorijos gamtosaugininkas James Mwenda su tuo gyvena kasdien. James Mwenda atlieka dviejų paskutinių šiaurinių raganosių globotojo vaidmenį. Tiesa, du likę paskutiniai šiauriniai baltieji raganosiai yra patelės – Najin ir Fatu, kurios negali susilaukti jauniklių.

Nuo 2013 metų James Mwenda rūpinosi trimis paskutiniais šiauriniais raganosiais, vienas iš jų buvo patinas Sudan. Jis buvo paskutinis savo rūšies patinas pasaulyje. Įdomus faktas tas, jog Sudan yra Najin tėvas, o Fatu – Najin duktė. Abi patelės nuo 2009 m. gyvena Ol Pedžetos draustinyje, į kurį buvo atgabentos oro transportu iš Čekijos. Kartu su jomis iš Čekijos buvo pervežti ir du patinai Sunis ir Sudan. Po transportavimo į Keniją, šie keturi raganosiai buvo nuolat stebimi specialistų ir darbuotojų, gyveno specialiai sukurtuose aptvaruose ir nuolat saugomi ginkluotų apsaugininkų. Raganosis Sunis nugaišo 2014 metais, dėl natūralių priežasčių. Mokslininkai ieškojo būdų, kaip padėti apvaisinti dvi pateles Najin ir Fatu naujomis dirbtinio apvaisinimo technologijomis, tačiau tai nepavyko. 2018 metais draustinio veterinarai buvo priversti užmigdyti paskutinį savo rūšies patiną. Į gyvūno koją įsimetė infekcija ir nepaisant visų įdėtų pastangų, jo būklė tik prastėjo. Raganosis buvo senas (45 metų, nors šie raganosiai gyvena apie 40metų), jis negalėjo atsikelti ir nuolat jautė skausmą.

Po jo mirties, James Mwenda liko draustinyje ir toliau rūpinasi Najin ir Fatu. James Mwenda užaugo šalia Kenijos ugnikalnio. Jį visuomet žavėjo drambliai, todėl jis po mokyklos baigimo tapo gamtosaugininku. Negalėdamas sau leisti studijuoti universitete, jis tiesiog ieškojo darbo, susijusio su jo svajone.

Gyvenimas rūpinantis paskutinėmis patelėmis

James Mwenda „My Modern Met“ portalui 2019 metais duodamas interviu, papasakojo, kaip atrodo įprasta jo diena. Vyras turi keltis 6 valandą ryto ir kiekvieną dieną patikrinti raganosių sveikatą. Nakčiai jos yra uždaromos kitoje, mažesnėje zonoje, dėl jų saugumo, o dieną išleidžiamos, kad turėtų pakankamai vietos. Raganosių ragai buvo patrumpinti, jog šios nesusižeistų bendraudamos viena su kita ir tai taip pat užtikrina saugumą, nes raganosių ragai juodojoje brakonierių rinkoje kainuoja labai daug.

Kiekvieną dieną gamtosaugininkas turi stebėti ir prižiūrėti aplinką, kad ši visuomet būtų švari. Tada, likusią dienos dalį, juos tiesiog stebi, prižiūri ir saugo. Draustinyje taip pat dirba savanoriai arba „Aš kiekvieną dieną matau šių raganosių akis ir man jų gaila“. Visi draustinio darbuotojai, stengiasi užtikrinti, jog jie gyvena sveikai, ramiai ir laimingai. James Mwenda sako, jog raganosiai tarsi jaučia, jog jie yra paskutiniai: „Jie suteikia mums pamokas, kurias turėtume išmokti ateityje“.

Ateities vizija

Paskutinio patino Sudan mirtis smarkiai paveikė gamtosaugininką, nes šis su gyvūnų turėjo artimą ryšį. Jo mirtis tapo įkvėpimu. James Mwenda pažadėjo daugiau kalbėti apie nykstančius augalus, bei gyvūnus, kad žmonės tai pastebėtų, jiems rūpėtų. Pradedant skleisti žinią pasauliui, galima sulaukti paramos ir palaikymo, bei atidesnio požiūrio į nykstančias rūšis. Tokiu būdu išauga galimybė rūšis išgelbėti ar bent jau užtikrinti jiems gerą gyvenimą dabar.

Šiauriniai baltieji raganosiai, kurie paprastai gyvena centrinėje Afrikoje, pradėjo nykti dėl nelegalios medžioklės ir pilietinių karų, kurie niokojo regioną daugelį metų.

„Mes turime kažką daryti ir turime tai daryti dabar“ – teigia vyras.  Be likusių vyriškos lyties atstovų – IVF (apvaisinimas mėgintuvėlyje) yra paskutinė galimybė išgelbėti šiaurinius baltuosius raganosius, todėl mirus paskutiniam patinui Sudan buvo paimta genetinės medžiagos, tikint, kad ateityje bus įmanoma pratęsti populiacijos gyvavimą.

Taip pat skaitykite: Moterys rizikuoja gyvybe gelbėdamos raganosius ir dramblius nuo brakonierių

Francis Fordas Coppola (g. 1939) sakė, kad norą kurti filmus pajuto labai anksti, kai pažiūrėjo garsaus rusų kino režisieriaus Sergejaus Eizenšteino kino šedevrą „Šarvuotis Potiomkinas“ (1925).
Vėliau dirbdamas B-klasės filmų režisieriaus Rogerio Cormano asistentu ir montuotoju, Coppola pasižiūrėjo Alfredo Hitchcocko „Psichopatą“ (1960) ir per dvi savaites pats susuko mistinį trilerį „Beprotystė 13“ (Dementia 13) – šiurpią istoriją apie tai, kaip vyrui staiga mirus nuo širdies smūgio tiesiog valtyje, jo žmona paskandina vyro kūną. Ji žino, kad teisės į vyro turtą neturės, kol bus gyva vyro motina. Todėl moteris griebiasi klastos. Filmas imponavo slogia atmosfera, gotikine mistika ir, nors kainavo nedaug, susilaukė pripažinimo.

Pamažu jauną debiutantą pastebi ir tarptautinė publika – 1969 m. jis gauna prizą San Sebastiane už filmą „Lietaus žmonės“ (The Rain People) – liūdną istoriją apie vienišus ir nelaimingus žmones („Kai lietaus žmonės verkia, jie tiesiog išnyksta“).

Pirmąjį Oskara Coppola gavo 1971 m. už karinės dramos „Pattonas“ (1970, rež. Franklinas J. Schaffneris) scenarijų O tai jau profesinio pripažinimo ženklas, ir jaunam režisieriui pasiūloma ekranizuoti Mario Puzo kriminalinį romaną „Krikštatėvis“. Filmas (The Godfather, 1972) buvo toks populiarus, kad režisierius apie mafijozų klaną sukūrė dar du filmus (1974 ir 1990).

Pertraukoje tarp dviejų „Krikštatėvių“ Coppola sukūrė „Pokalbį“ (The Conversation, 1974), o po antrojo „Krikštatėvio“ ėmėsi Josepho Conrado „Tamsos širdies“ ekranizacijos, ir po tris metus trukusių darbų daug jėgų bei lėšų pareikalavusį projektą „Šių dienų apokalipsė“ (Apocalypse Now , 1979) baigė. Filmas laimėjo du Oskarus ir Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas Auksine palmės šakele.

Tolimesnė F.F. Coppolos karjera primena „sūpynes“, kai keliems labai geriems filmams tenka keli vidutiniai.

Dabar vis labiau populiarėja režisiere tapusi dukra Sofia („Jaunosios savižudės“, 1999; „Pasiklydę vertime“, 2003; „Marija Antuanetė“, 2006; „Lemtinga pagunda“, 2017).

5. „POKALBIS“ (The Conversation, 1974)

Šis, režisieriaus Franciso Fordo Coppolos didžiųjų epų („Krikštatėvio“ trilogijos, „Šių dienų apokalipsės“) šešėlyje likęs filmas dabar, regis, tampa dar aktualesnis, nei pasirodymo metu. Nes tik dabar savo kailiu pradedame jausti, ką reiškia būti totaliai sekamam kiekvieną akimirką. Aš apie tai pagalvoju kiekvieną kartą, kai kertu Lietuvos valstybinę sieną ir tuoj pat gaunu elektroninę žinutę iš anoniminio „didžiojo brolio“, kuris žino, kur aš dabar esu. Sureikšminti šito fakto gal ir nereikėtų, nors negali tokiais atvejais nesusimąstyti ir apie savo elektroninio susirašinėjimo ar telefoninių pokalbių saugumą.

Pertraukoje tarp pirmojo ir antrojo „Krikštatėvių“ Francisas Fordas Coppola susuko Auksine palmės šakele Kanuose apdovanotą „Pokalbį“ – vos pusantro milijono dolerių kainavusią psichologinę dramą, kuri, kaip įprasta sakyti buvo režisieriaus reakcija į Amerikoje praūžusį vadinamąjį Votergeito skandalą, po kurio anuometinis JAV prezidentas Richardas Nixonas buvo priverstas gėdingai atsistatydinti.

Bet F. F. Coppola nerestauruoja akivaizdžių demokratijos pažeidimo įvykių, susijusių su nesankcionuotais pasiklausymais konkurentų štabe prieš rinkimus – tai kiek vėliau padarys režisierius Alanas J.Pakula filme „Visa prezidento kariauna“ (All the President’s Men, 1976). Coppolą labiau domina totalaus sekimo paranojos poveikis sveiko žmogaus psichikai.

Haris Koulas (Gene’as Hackmanas) yra tikras pasiklausimo specialistas, fiksuojantis į magnetofono juostas nieko neįtariančių žmonių pokalbius. Visada liekančio šešėlyje šio „nematomo fronto“ eilinio veikla gali išprovokuoti visai netikėtas tragiškas pasekmes. Kartą taip jau buvo atsitikę, kai Koulo įrašyti pokalbiai tapo vienos šeimos žūties priežastimi.

Didelį nerimą Koului kelia ir naujausias darbas – vieno didelės pramoninės kompanijos vadovo užduotis pasekti jo žmonos susitikimus su jaunu meilužiu ir sužinoti, apie ką jiedu kalbasi. Reikalą komplikuoja tai, kad porelė dažniausiai bendrauja per pasimatymus šviežiame ore, o padaryti kokybiškus tokių pokalbių įrašus gana sudėtinga. Bet Koulas, aišku, turi savo profesinių gudrybių, leidžiančių iššifruoti vos girdimus ir pašalinių triukšmų užgožiamus įrašus, kad galėtų iš jų išgauti vertingą informaciją.

O kartą iš parke įrašyto jaunos porelės dialogo Haris supranta, kad ruošiamas pasikėsinimas. Kas turėtų būti auka – neaišku. Bandydamas vien savo jėgomis išaiškinti planuoto nusikaltimo detales Haris pakliūva į fantasmagoriško absurdo labirintą ir galiausiai pats tampa persekiojimo auka. Už vaizdžią dabartinio totalitarizmo metaforą filmas Kanuose apdovanotas Auksine palmės šakele.

4. „KOTON KLUBAS“ (The Cotton Club, 1984)

Po Franciso Fordo Coppolos „Krikštatėvio“ trilogijos atrodo, jog šiame kriminaliniame epe pavaizduoti autentiški žmonės, o ne scenaristų ir rašytojo Mario Puzo sugalvoti personažai.

Kažką panašaus galima pasakyti ir apie kitą šio tandemo filmą „Koton klubas“, kuriame į protu nesuvokiamą žanrą susilydo kriminalinis kinas, melodrama ir miuziklas, realūs trečiojo dešimtmečio Amerikos gangsteriai bei Holivudo žvaigždės ir išgalvoti veikėjai, o visų kruvinų ir sentimentalių batalijų vieta tampa 1923 – 1936 metais Harleme klestėjęs bohemiškas naktinis klubas, kurį labiausiai mėgo džiazo fanai, šou verslo atstovai, politikai ir, žinoma, gangsteriai.

1928 metais džiazo muzikantas Diksis Dvajeris (Richardas Gere’as) padarė didelę paslaugą “Olandu” pramintam mafijos bosui Šulcui (Jamesas Remaras), paprasčiau kalbant, išgelbėjo gangsterį nuo mirties. Iš „Krikštatėvio“ žinome, kad tokias paslaugas banditai moka vertinti. Diksiui taip pat dosniai atlyginama – jis tampa „Koton klubo“ orkestro pažiba, nors pagal senas tradicijas muzikuoti čia gali tik juodaodžiai. Be to, Diksis turi globoti Šulco merginą Verą (Diane Lane), kol “Olandas” perims į savo rankas visą nelegalų verslą Harleme.

Idėją sukurti šį filmą sugalvojo prodiuseris Robertas Evansas, siužetą ir personažus nusižiūrėjęs iš Jameso Haskinso komikso. Evansas tuoj pat pasamdė Mario Puzo parašyti scenarijų, kurį vėliau tobulino dar vienas profesionalus rašytojas William Kennedy. Režisuoti sutiko F. F. Coppola, kuriam po grandiozinės „Šių dienų apokalipsės“ ir kelių finansiškai nesėkmingų filmų žūtbūt reikėjo „reabilituotis“.

Kompanija, kaip matome, susirinko solidi. O kas dėl šio projekto finansavimo, tai pagalba atėjo visai ne iš Holivudo, o iš… paties kriminalinio verslo. Vienas po kito atsiliepė labai solidūs investuotojai: vieni buvo Las Vegaso lošimo namų savininkai, kiti – ginklų prekijai iš Artimųjų Rytų, pikti liežuviai teigė, kad į vis didėjantį (nuo pradinių 13 milijonų iki finalinių 58-ių) filmo biudžetą įplaukė ir nemažai nelegalaus kriminalinio verslo „išplautų“ pinigų. Stebėtis nereikia, juk ir kuriant „Krikštatėvį“ spręsti komplikuotas problemas padėjo įtakingi Niujorko mafijos „krikštatėviai“.

Tapęs gangsterių kontroliuojamo klubo muzikantu Diksis Dvajeris, žinoma, galvojo, kad jo darbas apsiribosi tik orkestru ir scenos teritorija, tačiau realybė pasirodė kur kas rūstesnė.

„Koton klubas“ (pati įstaiga, o ne filmas) yra savotiška „sausojo įstatymo“ laikų Amerikos simbolis: į šį klubą buvo neįleidžiami juodaodžiai klientai, nors scenoje juodaodžiai sudarė orkestro branduolį), garbingiausi lankytojai panašūs į nepriekaištingai apsirengusius džentelmenus, nors iš tikrųjų dauguma jų yra banditai, o pati įstaiga dažnai tampa patogia  gangsterių tarpusavio konfliktų sprendimo vieta. Mėgsta šią įstaiga ir Holivudo garsenybės: tarp klientų šmėsteli net pats Charlie Chaplinas (Gregory Rozakis), gangsterius filmuose dažnai vaidinęs Jamesas Cagney (Vincent Jerosa) ir anuometinė melodramų žvaigždė Gloria Swanson (Diane Venora), padedanti Dikui žengti pirmuosius žingsnius kine.

3. „BRAMO STOKERIO DRAKULA“ (Bram Stoker‘s Dracula, 1992)

Filmų kūrėjai mėgsta kurti šiurpą keliančias istorijas apie realias asmenybes, apie kurias dar joms gyvoms esant buvo kuriamos baisios legendos. Vieną tokį tironą išgarsino britų rašytojo Bramo Stokerio 1897 m. parašyta knyga „Drakula“, gerai žinoma ir mūsų skaitytojams. Šio rašytojo dėka mistinių piktadarių galeriją papildė Tamsos kunigaikščio vardas ir garsiausio pasaulyje vampyro reputacija. O kiekvienas kinu besidomintis žmogus yra matęs bent vieną šio nemaraus romano ekranizaciją. Ta knyga tokia paveiki, kad žmonės dažniausiai nesusimąsto apie tai, jog Tamsos kunigaikščiu dažnai vadinamas grafas Drakula yra ne vien rašytojo fantazijos vaisius. Ne, jis turi realų istorinį prototipą –Rumunijos princą Vladą Cepešą, XV amžiuje valdžiusį kalnuotą Valakijos grafystę. Jis pagarsėjo ne dėl savo žygdarbių mūšių laukuose, bet dėl ypatingo sadizmo. Didžiausi Cepešo priešai turkai jį vadino „Kazıklı Bey“ (Baslių princas) dėl pomėgio sodinti visus nusikaltusius ant baslio. Ši jo pravardė pirmą kartą buvo paminėta 1550 m. Valakijos kronikoje. O dar anksčiau – 1490-aisiais rusų rankraštyje, parašytame senąja slavų kalba, yra toks valdovo apibudinimas: „Buvo Kalnų šalyje graikiškos tikybos krikščionis, Valakijos kalba vadinamas Drakula, o mūsiškai – Velnias“.

Pirmasis B. Stokerio romano motyvais filmą sukūrė vokiečių režisierius Friedrichas Wilhelmas Murnau. 1922-aisiais pasirodęs filmas vadinosi „Nosferatu – Siaubo simfonija“, o pagrindinis herojus buvo pavadintas grafu Orloku (kitų veikėjų vardai taip pat buvo pakeisti). Taip atsitiko todėl, kad rašytojo našlė priešinosi knygos ekranizacijai. Filmui draudimas išėjo į naudą – „Nosferatu – Siaubo simfonija“ tapo vienu garsiausių klasikinio vokiečių ekspresionizmo šedevru, stipriai paveikusiu pasaulinio kino raidą.

Pirmoji Amerikoje sukurta „Drakulos“ ekranizacija (1931 m., rež. Todas Browningas) taip pat buvo nutolusi nuo knygos siužeto, nes scenarijus buvo rašomas ne pagal romaną, o jos pagrindu Johno L. Balderstono ir Hamiltono Deane’o adaptuotą pjesę. Pagrindinio vaidmens atlikėjas vengrų aktorius Bela Lugosi romantizavo savo personažą, ir vėliau toks aristokratiškas Tamsos kunigaikštis keliavo iš vieno filmo į kitą, kol garsus Holivudo šaipokas Melas Brooksas galutinai nesukompromitavo tokį įvaizdį parodijoje „Drakula. Miręs ir tuo patenkintas“ (1995 m.)

Be abejonės, rimčiausia knygos ekranizacija yra režisieriaus Franciso Fordo Coppolos filmas, kurio net pavadinimas „Bramo Stokerio Drakula“ (1992 m.) liudija apie autoriaus pagarbą literatūriniam šaltiniui. Šiame filme režisierius sukūrė dar vieną galingą epinį reginį su nuostabia Wojciecho Kilaro muzika ir giliomis filosofinėmis potekstėmis. Filmas apdovanotas trimis Oskarais: už garso efektus, grimą ir kostiumus.

Veiksmas prasideda 1897 metais (tada B. Stokeris kaip tik rašė savo siaubo romaną). Po keturių šimtmečių, praleistų baisioje vienatvėje, Transilvanijos valdovas grafas Drakula (Gary Oldmanas) nusprendžia nutraukti tylėjimo įžadus ir pasirodyti viešumoje. Kaip tik tada iš Londono į jo karalystę atvyko jaunas nekilnojamo turto agentas Džonatanas Harkeris (Keanu Reevesas). Pamatęs Harkerio nuotakos Minos portretą, tamsos valdovas iš karto pastebi, kad mergina stebėtinai panaši į jo nepamirštą mylimąją Elžbietą. To pakanka, kad Drakula užsimanytų vykti į Londoną, kur atvykėlis iš viduramžių susipažįsta su XIX a. pabaigos progreso išradimais, taip pat ir kinematografu.

Drakula šiame filme pats yra tragiškas herojus, kuris prieš kelis amžius prarado mylimąją, ir dėl jos žūties išdrįso mesti iššūkį Dievui. Kita vertus, tai ir tragiškos meilės istorijos bruožų turinti melodrama, iš tradicinio Holivudo paveldėjusi „Gražuolės ir Pabaisos“ motyvus bei klasikinio Holivudo pompastiškus mastus. Nuo pirmų kadrų filmas užburia barokiškai puošnia atmosfera, tamsiai raudonu koloritu ir Rytų šalių kultūros atgarsiais (kostiumų dailininkė Eiko Ishioka nepraleidžia progos pasinaudoti tradicinio japonų teatro Kabuki estetika).

Atidūs specialiųjų efektų specialistai tikrai turėtų įvertinti užburiančius vizualinius efektus, kurie buvo kuriami ne pasitelkus jau tada stipriai išvystytą kompiuterinę grafiką, bet pagal senus kinematografinės alchemijos receptus.

2. „ŠIŲ DIENŲ APOKALIPSĖ“ (Apocalypse Now, 1979)

„Šių dienų apokalipsė“ yra vienas garsiausių karinių filmų per visą kino istoriją. Su šiuo grandioziniu kino projektu mažai ką galėtume palyginti.

Šį projektą režisierius Francis Fordas Coppola pradėjo vystyti vos pasibaigus karui Vietname. Filmų apie šį gėdingą karą tuo metu Amerikoje buvo sukurta daug, tačiau dažniausiai juose priešai buvo niekinami, o „žaliomis beretėmis“ pramintų amerikiečių kariai šlovinami kaip tikri didvyriai, neleidę po pasaulį sklisti „komunistiniam marui“. Apie psichologines karo pasekmes jo dalyvių psichikai kalbėti buvo neįprasta, nes „nepatriotiška“.

Tik baigiantis aštuntajam dešimtmečiui JAV ekranuose vienas paskui kitą pasirodė Halo Ashby „Sugrįžimas namo“ (Coming Home, 1978) ir Michaelo Cimino „Elnių medžiotojas“ (The Deer Hunter, 1978), pateikę šventiniams pergalės paradams visai netinkamas Vietnamo karo vizijas. Net hipių laikus menančios roko operos „Plaukai“ (Hair, 1979, rež. Milošas Formanas) ekranizacijos finale penkiolikos tūkstančių jaunuolių atliekama daina „Let the Sun Shine In“ skamba ir kaip requiem žuvusiems ir kaip galingas pacifizmo himnas.

„Šių dienų apokalipsė“ galėjo ekranuose pasirodyti anksčiau už visus šiuos filmus, jei ne fatališkų nelaimių gausa, lydėjusi šio filmo kūrėjus trejetą metų: norintiems pasinerti į šizofrenišką šio filmo kūrimo atmosferą rekomenduoju pažiūrėti dokumentinį filmą „Tamsos širdis: Kino kūrėjo apokalipsė“ (Hearts Of Darkness: A Filmmaker’s Apocalypse, 1991, rež. Fax Bahr, George Hickenlooper, Eleanor Coppola).

„Šių dienų apokalipsės“ pagrindą sudaro dar 1899 metais pirmą kartą išleista britų rašytojo Josepho Conrado apysaką „Tamsos širdis“ (Heart of Darkness): joje Kongo upe su komanda plaukė mokslininkas Čarlzas Marlou, ieškantis džiunglių tankmėse išprotėjusį dramblių medžiotoją Kurcą. Šią kelionę rašytojas apibudino tokiais žodžiais: „Kildami upe jūs tarsi sugrįžtate į pirmąsias pasaulio sutvėrimo dienas“.

F. Coppolos filme kelionės upe motyvas taip pat apjungia svarbiausius įvykius. Tik veiksmas jau plėtojasi Vietnamo karo metu, o Valteris Kurcas (Marlonas Brando) yra ne išprotėjęs kolonistas ir dramblio kaulo medžiotojas, bet Pentagono įsakymus vykdyti atsisakęs pulkininkas, džiunglėse įkūręs tikrą „blogio imperiją“ ir pasiskelbęs jos vyriausiuoju žyniu. Todėl jį sugražinti į sveiką protą (arba nužudyti, jei to padaryti nepavyks) siunčiama parako beveik neuosčiusi jaunų karių komanda, vadovaujama kapitono Beno Vilardo. Pastarąjį suvaidino Martinas Sheenas, pakeitęs nuožmių gyvenimo sąlygų džiunglėse neištvėrusį Harvey Keitelį.

Didesnę filmo dalį užimanti kelionė leidžia pajusti visą žiauraus karo absurdą. Karo siaubai, siurrealistiniai košmarai, narkotinės vizijos palengva virsta išprotėjusio pasaulio metafora, liudijančia, kad kare negali būti jokios kitos moralės, išskyrus jokių ribų nepripažįstantį amoralumą.

Daugelis šio filmo scenų pribloškia kvapą gniaužiančiais karo vaizdais – ypatingo dėmesio visada susilaukia napalmu džiungles deginančių karinių sraigtasparnių ataka, lydima prie šių „geležinių paukščių“ pritvirtintų garsiakalbių, iš kurių sklinda šiurpą sėjantys Richardo Wagnerio „Valkirijų skrydžio“ garsai.

„Šių dienų apokalipsė“ laimėjo du Oskarus ir Kanų kino festivalyje buvo apdovanota Auksine palmės šakele: šį prizą tąsyk dar laimėjo ir  Günterio Grasso romano „Skardinis būgnelis“ (Die Blechtrommel) ekranizacija (rež. Volkeris Schlöndorffas).

2001 metais režisierius sumontavo naują filmo versiją, ilgesnę už originalą net 40 minučių.

1. „TRILOGIJA „KRIKŠTATĖVIS“ (The Godfather Trilogy, 1972 – 1990)

Baigiantis septintajam dešimtmečiui Amerikoje įvyko daug socialinio ir politinio gyvenimo permainų, kurios taip pat stipriai įtakojo ir ženklius pasikeitimus JAV kino pramonėje. Rezultatas fantastiškas: net 80 procentų filmų Amerikoje tada gimsta ne didžiosiose studijose. O JAV Aukščiausiam teismui panaikinus kelis dešimtmečius veikusį draudimų sąrašą, vadinamą „Heiso kodeksu“ (vietoj jo studijos buvo įpareigotos nurodyti amžiaus cenzą žiūrovams), filmų kūrėjai tapo drąsesni, o jų kūrinių siužetai – gerokai tikroviškesni ir žiauresni.

Pastaroji aplinkybė į naudą išėjo ir tradiciniam amerikiečių žanrui – kriminaliniam kinui, o ypač filmams apie gangsterius. Ledus pralaužė režisieriaus Arthuro Penno filmas „Boni ir Klaidas“ (Bonnie and Clyde, 1967), o netrukus atėjo eilė ir savo žanro klasika iš karto tapusiam „Krikštatėviui“.

Pirmojo filmo (1972) siužeto foną sudaro žūtbūtinė gangsterių kova. Autorių simpatija yra dono Vito Korleonės pusėje, nes ši mafijos grupuotė susijusi giminystės ryšiais, tvirta draugyste ir tarpusavio meile.

Garsi kriminalinė trilogija dažnai vadinamą įspūdingiausiu visų laikų filmu apie gangsterius. Vieną geriausių savo vaidmenų čia suvaidinęs Marlonas Brando teigė, jog jo mafijos vadovas yra „tik paprastas amerikietiško verslo atstovas, o jo veiksmai niekuo nesiskiria nuo „General Motors“ kovos prieš konkurentus“. Prieš keturis dešimtmečius tokia paralelė dar galėjo šokiruoti. Dabar ji jau netrukdo žvelgti kur kas giliau.

Filmo pradžioje kontrapunktu susiejami mafijos boso dono Vito Korleonės gyvenimo ir profesijos reikalai. Net per dukros Konės vestuves šis patriarchalinių šeimos tradicijų puoselėtojas negali pamiršti neatidėliotinų problemų. Vieniems jis yra tikras tėvas ir globėjas – paskutinė instancija, į kurią kreipiasi tie, kurie nusivylė Amerikos valdžia ir policija. Kitiems donas Vito – negailestingas priešas, nieko nepamirštantis ir neatleidžiantis išdavystės. Jis jau galvoja apie tai, kuriam iš savo sūnų perduoti visą kriminalinę valdžią. Daugiausiai šansų paveldėti Korleonės imperiją turi ką tik iš kariuomenės grįžęs jaunėlis sūnus Maiklas (Alas Pacino), bet jis savo ateitį regi visai kitokią.

Deja, pasaulis keičiasi, ir konkuruojantys banditų klanai stengiasi pašalinti Korleonės šeimą iš kriminalinio verslo, ir Maiklui tenka imti iniciatyvą į savo rankas.

Pirmasis „Krikštatėvis“ buvo apdovanotas trimis Oskarais. Marlonas Brando, beje, jam skirtą statulėlę atsisakė priimti, protestuodamas prieš indėnų genocidą Amerikoje.

„Krikštatėvio“ tęsinyje (The Godfather: Part II, 1974) nužudyto dono Vito Korleonės kriminalinė imperija atitenka jo sūnui Maiklui. Bet autoriams svarbu priminti, kokiais keliais iš mažo kaimelio Sicilijoje į Ameriką atvyko galingo italų mafijos klano įkūrėjas.

XX a. pradžioje Jungtinės Amerikos Valstijos viliojo emigrantus iš viso pasaulio. Perpildytais laivais iš Europos į naująjį kontinentą atvykusius naujakurius pasitinkanti Laisvės statula įkūnijo neribotas galimybes ir žadėjo tikrą rojų žemėje. Deja, realybė pasirodė esanti kur kas rūstesnė, ir už savo vietą po saule teko kovoti. Jaunas Vio Korleonė sugebėjo pasipriešinti „Mažosios Italijos“ regioną valdžiusiai organizacijai „Juodoji ranka“, o nužudęs savo tautiečius reketavusį doną Fanučį, jis pats tapo nusikaltėlių klano vadovu. Jam pavyko integruoti šeimyninėmis vertybėmis pagrįstą organizaciją į milžiniškas Amerikos verslo struktūras.

Vėliau jau Maiklui bus lemta Korleonės klaną paversti galinga korporacija, kurioje organizuotas nusikalstamumas tampriai persipina su politika. Tai reiškia, kad nauji iššūkiai pagimdo dar didesnes problemas, o priešų ratas neišvengiamai plečiasi. Dabar tampa sunku pasitikėti net artimiausios aplinkos žmonėms.

Filmas pelnė šešis Oskarus. Jauną Vitą Korleonę suvaidinęs Robertas De Niro uždirbo pirmą savo gyvenime Oskarą (dar kaip geriausias antraplanis aktorius). Kiti penki atiteko režisieriui, scenaristams, muzikos autoriui, dailininkui ir prodiuseriams už geriausią metų filmą.

Po to, kai dvi „Krikštatėvio“ dalys atnešė studijai „Paramount“ devynis Oskarus ir per 800 milijonus dolerių pelno, F.F. Coppola buvo raginamas toliau tęsti šią epopėją, tačiau režisierius neskubėjo ir prie pamėgtų herojų grįžo tik po 15 metų pertraukos. Ir tai tik tuomet, kai sužinojo, jog Holivudo bosai ruošiasi tai daryti be jo.

Paskutinėje trilogijos dalyje „Krikštatėvis 3“ (The Godfather: Part III, 1990) didesnę gyvenimo dalį nugyvenęs Maiklas Korleonė suprato savo kriminalinio verslo amoralumą: pralieta daug nekaltų žmonių kraujo, sukaupta daug pinigų, tačiau jų kiekis atvirkščiai proporcingas sąžinės priekaištų naštai. Maiklas nori išpirkti nuodėmes, bet dabar jų atleidimui prireikia paties Vatikano pagalbos. O čia taip pat viešpatauja intrigos ir kova dėl valdžios.

Finale visi motyvai surenkami į galingai skambantį crescendo, kuriame išsklaidomos iliuzijos ir aiškiai girdimi šekspyriški motyvai bei antikinių tragedijų atgarsiai.

Taip pat skaitykite: TOP 5 režisierės Kathryn Bigelow filmai

Nors stereotipiniai raudonplaukiai dažniausiai yra baltaodžiai, tačiau šios nuotraukos toli gražu to neatspindi. Londone įsikūrusi fotografė Michelė Marshall, norėdama kiek pakeisti požiūrį į raudonplaukius, nusprendė fotografuoti Afrikos ir Karibų jūros regiono gyventojus, turinčius raudonus plaukus. Savo nuotraukų seriją ji pavadino ,,MC1R“.

Ši nuotraukų serija pavadinta Melanokortino 1 receptoriumi, kurio dėka atsiranda raudonplaukių. Iš pradžių fotografė domėjosi strazdanomis. Susipažinusi su maža mergaite, kuri buvo mišrios rasės kilmės ir turėjo strazdanų, bei raudonus plaukus, jai kilo geniali idėja surasti tokių asmenų daugiau.

BBC žinių skaičiavimais, pasaulyje raudonplaukių yra nuo 1 iki 2 procentų, kurie sudaro nuo 70 iki 140 milijonų žmonių. Škotijoje ir Airijoje apie 35 procentus gyventojų turi recesyvinį geną, kuris suteikia raudonus plaukus. Pačių raudonplaukių Škotijoje ir Airijoje yra apie 10 procentų.

Mokslininkai mano, kad šis recesyvinis genas išplito ir atsirado dėl istorinės europiečių ir afrikiečių sąveikos per kolonijinius laikotarpius Karibų jūros regione arba Pietų Amerikos dalyse.

Portretuose žmonės vaizduojami iš arti ir pabrėžia kiekvieną strazdaną ir net atsitiktinį plaukelį. Plėtodama vyraujantį ir siaurą supratimą apie tai, kaip atrodo raudonplaukiai, fotografė siekia pakeisti mūsų susidarytą nuomonę.

Nors fotografė ir yra patenkinta teigiamu savo kūrybos priėmimu ir gražiais portretais, tačiau ji norėtų, kad jos darbas būtų labiau paremtas moksliniu ir unikaliu genetinių formavimų supratimu.

Štai kodėl yra taip svarbu atverti akis ir išvysti mus supančią įvairovę. Ši nuotraukų galerija ne tik priverčia susimąstyti apie žmonių susidarytus stereotipus, bet ir pažvelgti į save kitaip. Kiekvienas atstovaujame tam tikrus stereotipus, tik ar visada juos atitinkame?

Taip pat skaitykite: Juodojo humoro persmelkta dviejų vaikų motinos nuotraukų serija [FOTO]

Kai 2013 metais Afrikoje, visų pirma Liberijoje, Siera Leonėje ir Gvinėjoje kilo ebolos epidemija, ji buvo labai netikėta ir labai baisi. Iki tol ši liga plisdavo visai kitose, labai tolimose vietose, tad vietiniai gyventojai buvo apstulbę, kas čia dabar per liga.

Ebola yra klaikiai mirtina. Grubiai imant, Afrikos sąlygomis išgyvena tik pusė apsikrėtusių žmonių. Kita pusė miršta. Kiekvienas apsikrėtęs gali pats apkrėsti kelis kitus žmones.

Kai ebola išplito, Liberijos, Siera Leonės ir Gvinėjos valdžia ėmė kurti mobilias medikų komandas, kurios, vos atsiradus informacijai, kad kažkur kas nors susirgo, važiuodavo į lūšnynus ieškoti kitų ligonių.

Dažniausiai būdavo taip, kad kaip nors pakliūna į ligoninę ebola apsikrėtęs žmogus, jo paklausia, iš kur jis, kur jo giminės, jis pasako, o tada medikai ir važiuoja į vietą, iš kur jis atklydo. Ieškoti kitų ebola apsikrėtusiųjų.

Taigi, dabar įsivaizduokite: atvažiuoja į lūšnyna gydytojų komanda, pavaikšto, apžiūri žmones, išsiveža karščiuojančius (pirmi ebolos simptomai – kaip gripo) į neaišku kur.

Kadangi visų ebola apsikrėtusių identifikuoti nesigauna, tai nepaisant medikų atvykimo, paskui visvien ima rastis ebola sergantys, kurie vemia, viduriuoja, kraujuoja ir miršta.

Kokias išvadas pasidaro tie neišsilavinę varguoliai? Ogi labai aiškias: atvažiavo daktarai, o paskui ir ligos prasidėjo.

Taigi, kaip tik pačiame ebolos įkarštyje prasidėjo masinis ebola sergančiųjų slėpimas. Kad tik jų daktarai neišsivežtų.

Dar daugiau, išplitus sąmokslo teorijai apie ligas platinančius daktarus, prasidėjo daktarų užpuldinėjimai ir buvo pranešama netgi apie gydytojų nužudymo atvejus. Viskas vien iš baimės, kad čia daktarai platina ligas.

Suprantat, kokia ten prietarų logika: “iki daktarų ligų nebuvo, pasirodė daktarai – vadinasi, jie ir platina ligas!”

Reikalai pasitaisė tik po to, kai su medikais ėmė važinėti kariškių komandos, o besislapstantiems pradėta skelbti, kad jei slėpsis, bėgs ar bandys daktarus pulti – tai juos iššaudys. Po kelių incidentų, kur įsiutusi minia buvo apšaudyta, vietiniai visgi susiprato, kad geriau gydytis, nei gauti kulką kakton.

Situaciją dar labiau pablogino kai kuri vietinė spauda, kuri bandė būti atseit “neutralia” ir pateikinėti kelias nuomones, įskaitant ir tai, kad ebola ne liga ir kad ji išsigalvojimas ir panašiai.

Dažniausiai skleidžiama sąmokslo teorijos versija buvo, kad esą valdžia su daktarais čia kažkaip pinigus vagia ir plauna, o norėdami tą užmaskuoti, kenkia žmonėms, tyčia apsargdindami.

Išplėstos sąmokslo teorijos sakydavo, kad čia ta epidemija tyčia sukurta tam, kad apgauti JAV ir kitas vakarų šalis, kad šios pagalbos atsiųstų, pinigų ir panašiai.

Kadangi epidemija žmonėms kėlė siaubą, kai kurie leidiniai tame pamatė labai gerą uždarbio būdą, tad platinti gandus ir kliedesius ėmė netgi tikslingai – tipo, kuo blogiau, tuo geriau. Valdžia su tokiais suitvarkyti turėdavo kartais gana grubiais būdais.

Per tą 2013-2014 vykusią ebolos epidemiją maždaug 28 tūkstančiai apsikrėtė, 11 tūkstančių mirė, didesnė dalis gyvais likusių patyrė suluošinimus (ebola žaloja labai baisiai, pasilieka hepatitai, nervų sistemos pažeidimai, regėjimo pažeidimai ir pan.). Paskirų susirgimų atvejų pasitaikydavo dar keletą metų vėliau, maždaug iki 2016.

Jei ne idiotiškos sąmokslo teorijos (didele dalimi skleistos visiškai neatsakingos spaudos), ebolos aukų skaičius galėjo būti kelis kartus mažesnis. Dėl sąmokslo teorijų žmonės slėpdavo ir ligonius, ir lavonus, vengdavo teikti informaciją medikams ir vengdavo dezinfekcijos priemonių.

Šiuo metu ebolos epidemija vis dar vyksta Kongo demokratinėje respublikoje. Ten, iš kur ir kilo. Kadangi jau sukurti skiepai nuo ebolos, tikėtina, kad ilgainiui ši liga bus išnaikinta. Aišku, jei tam nesutrukdys visokios sąmokslo teorijos apie vakcinas.

Taip pat skaitykite: Septyni komunizmo stebuklai, paradigmos pokytis ir prasmė iš konteksto

Vasarą išleistas britų rašytojos ir kompiuterinių žaidimų kūrėjos Naomi Alderman romanas „Galybė“ (iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, leidykla „Baltos lankos“) akimirksniu susilaukė Lietuvos skaitytojų susidomėjimo, netruko pateko į didžiųjų knygynų perkamiausių knygų sąrašus, kur laikosi iki šiol. Rašydama šį romaną, knygos autorė dalijosi idėjomis su savo tuometine mentore rašytoja Margaret Atwood, o knyga laimėjo 2017 m. „Baileys Women’s Prize for Fiction“. Metų knyga „Galybę“ paskelbė „New York Times“, „Washington Post“, „LA Times“, „NPR“, „Entertainment Weekly“. Romanas užkopė į pasaulinių bestselerių viršūnes ir yra išverstas į daugiau kaip 30 kalbų. Barackas Obama knygą paskelbė mėgstamiausiu 2017 m. kūriniu.

Merginos ir moterys visame pasaulyje viena po kitos atranda turinčios galią. Pakanka vieno prisilietimo, kad sukeltų neištveriamą skausmą – ar net mirtį. Staiga kiekvienas vyras žemėje susivokia beprarandąs kontrolę. Išaušo Moterų era – tik kur šitai nuves?

„Įelektrina! Šokiruoja! Pribloškia!“, – apie „Galybę“ teigia rašytoja Margaret Atwood.

„Galybė“ yra mūsų epochos „Tarnaitės pasakojimas“, – rašo „Washington Post“.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Roksė

Vyrai, tai darydami, užrakina Roksę spintelėje. Bet jie nežino: ji ir anksčiau yra buvusi užrakinta toje spintelėje. Mama ją ten įkiša, kai neklauso. Vos kelioms minutėms. Kad aprimtų. Lėtai, stumdama valandas, nagu ji atkrapštė spynelę, o sąvaržėle – varžtus. Jai pakanka sėdėti tamsoje ir žinoti, kad, jei labai norėtų, galėtų ištrūkti. Toks žinojimas – tas pats kas laisvė.

Tad štai kodėl jie mano, kad ją užrakino, tvirtai ir be kalbų.

Bet ji vis tiek ištrūksta. Tada ir pamato.

Vyrai atėjo pusę dešimtos vakaro. Tą vakarą Roksė turėjo eiti pas pusseseres – buvo sutarta jau prieš kelias savaites, bet ginčijosi su mama, kad ta nenupirko reikiamų pėdkelnių iš parduotuvės „Primark“, tad mama pasakė: „Niekur neisi, liksi namie.“ Lyg Roksei baisiai reikėtų pas tas spuoguotas pusseseres.

Kai tie bičai išspiria duris ir pamato ją susiraukusią ant sofos greta mamos, vienas sako: „Šūdas, mergiotė čia.“ Jie – du vyrai, vienas aukštesnis žiurkės snukiu, kitas žemesnis kampuotu žandikauliu. Ji jų nepažįsta.

Žemesnis stveria mamą už gerklės, aukštasis nusiveja Roksę per virtuvę. Ji beveik išsprunka pro užpakalines duris, bet jis pastveria ją už šlaunies; ji griūva pirmyn, o jis čiumpa ją už liemens. Ji spardosi ir rėkia: „Šūdžiau, paleisk!“, o kai jis užima delnu jai burną, įkanda taip stipriai, kad net kraujo skonį pajunta. Jis nusikeikia, bet jos nepaleidžia. Nusineša per svetainę. Žemesnis prispaudęs mamą prie židinio. Tada Roksė pajunta, kaip viduje ima kauptis, nors nežino, kas. Tiesiog toks jausmas pirštų galiukuose, dilgčioja nykščiai.

Ima klykti. Mama šaukia:

– Nelieskit mano Roksės, šūdžiai prakeikti, nelieskit, pasakiau, jūs nesuprantat, ką darot, jums už tai taip bus, kad gailėsitės gimę! Jos tėtė – Bernis Monkas, dėl Dievo meilės.

Žemesnis nusijuokia.

– O mes kaip tik ir turim žinutę jos tėtei.

Ilgšis sukiša Roksę į spintelę po laiptais taip staigiai, kad ji nė nespėja susigaudyti, o aplink jau tamsu, salsvai dulkėmis kvepia siurblys. Mama ima klykti.

Roksė tankiai alsuoja. Išsigandusi, bet reikia pasiekti mamą. Pasuka vieną spynos varžtą nagu. Vienas pasukimas, du, trys, varžtas iškrinta. Tarp varžto metalo ir jos rankos plyksteli kibirkštis. Elektros iškrova. Ji keistai jaučiasi. Susikaupusi, lyg matytų užmerktomis akimis. Apatinis varžtas, vienas pasukimas, du, trys. Mama kartoja:

– Prašau. Prašau, nereikia. Maldauju. Kas čia dabar? Juk ji tik vaikas. Dar maža, dėl Dievo meilės.

Vienas vyras kimiai nusijuokia.

– O man pasirodė ne tokia ir maža.

Tada mama suklinka – skamba lyg metalas sugedusiame variklyje.

Roksė mėgina suprasti, kurioje kambario vietoje vyrai. Vienas su mama. Kitas… ji išgirsta kažką kairėje. Planuoja: išlįs pažeme, kirs aukštajam per kelius, spirs į galvą, tada liks dviese prieš vieną. Jei jie ginkluoti, to dar neparodė. Roksė yra dalyvavusi muštynėse. Žmonės apie ją kalba. Ir apie mamą. Ir tėtę.

Vienas. Du. Trys. Mama vėl suklinka, Roksė nuplėšia durelių spynelę ir iš visų jėgų jas atlapoja.

Jai pasiseka. Pataikė durelėmis ilgšiui į nugarą. Jis susvirduliuoja, nugriūva, ji stveria dešinę jo pėdą, ši pakyla ir jis sunkiai krinta ant kilimo. Kažkas trakšteli, jam iš nosies pasipila kraujas.

Žemesnis prispaudęs peilį mamai prie kaklo. Geležtė žybčioja, šypsosi sidabru.

Mama išpučia akis.

– Bėk, Rokse, – sako pakuždomis, bet Roksė girdi taip, lyg kalbėtų jai galvoje. – Bėk. Bėk.

Nuo muštynių mokykloje Roksė nebėga. Jei bėgsi, visi amžinai taip ir kartos: „Tavo mama šliundra, o tėtė vagis. Pasisaugok, Roksė knygą nuknis.“ Reikia juos spardyti, kol ima maldauti. O ne bėgti.

Kažkas vyksta. Ausyse tvinksi kraujas. Nugara, pečiais, palei raktikaulį plinta dilgčiojimas. Jis sako: tu gali. Jis sako: tu stipri.

Ji šoka ant gulinčiojo, stena ir drasko nagais veidą. Ketina stverti mamą už rankos ir sprukti. Tik reikia išlėkti į gatvę. Ten šito nebus vidury baltos dienos. Jos susiras tėtę – jis viską išsiaiškins. Vos keli žingsniai. Joms pavyks.

Žemesnis stipriai spiria Roksės mamai į pilvą. Ji susiriečia iš skausmo, suklumpa ant kelių. Jis mojuoja peiliu Roksei prieš veidą.

Ilgšis suvaitoja:

– Toni. Nepamiršk. Mergaitės neliesti.

Žemesnis spiria jam į veidą. Vieną kartą. Du. Tris.

– Nesakyk. Mano. Vardo, šūdžiau.

Ilgšis nutyla. Veidas burbuliuoja krauju. Roksė supranta, kad dabar bus blogai. Mama šaukia: „Bėk! Bėk!“ Roksė junta, kaip visomis rankomis tarsi skruzdės bėgioja. Lyg šviesos taškelyčiai nuo stuburo iki raktikaulio, nuo kaklo iki alkūnių, riešų, pirštų pagalvėlių. Viduje ji blizga.

Viena ranka jis siekia jos, o kitoje laiko peilį. Ji pasiruošia jam spirti ar smogti, bet kažkoks instinktas pakužda naujieną. Stveria jį už riešų. Pasuka kažką labai giliai krūtinėje, lyg būtų visada taip mokėjusi. Jis mėgina ištrūkti jai iš nagų, bet per vėlu.

Rankoje ji laiko šviesą. Įsako jai smogti.

Plyksteli žaibas – pokšteli tarsi pliauškynė. Ji užuodžia kažką truputį panašaus į audrą ir truputį į degančius plaukus. Po liežuviu telkiasi karčiųjų apelsinų skonis. Žemesnis vyras dabar ant grindų. Pratisai be žodžių vaitoja. Ranka susigniaužia ir išsitiesia. Nuo riešo aukštyn driekiasi ilgas raudonas randas. Matyti net po šviesiais plaukeliais – ryškiai raudonas, paparčio lapo pavidalo, lapeliai ir ūsai, atžalos ir šakos. Mama išsižiojusi spokso, jai vis dar ritasi ašaros.

Roksė trūkteli mamą už rankos, bet ši ištikta šoko, lyg sulėtinta, lūpos vis dar kartoja: „Bėk! Bėk!“ Roksė nesupranta, ką padarė, tačiau supranta, kad, kai mušiesi su stipresniu už save ir tas nugriūva, reikia sprukti. Bet mama juda per lėtai. Roksei nespėjus jos pakelti, žemesnis vyras sako:

– Na jau ne, nieko nebus.

Atsargiai stojasi ant kojų ir šlubčiodamas užtveria joms duris. Viena ranka lyg apmirusi nusvyra prie šono, bet kitoje – vis dar peilis. Roksė prisimena, koks buvo jausmas tai daryti – kad ir ką ji padarė. Nustumia mamą sau už nugaros.

– Ką gi čia turi, mergyt? – klausia vyras. Tonis. Ji įsidėmės jo vardą ir pasakys tėtei. – Bateriją?

– Traukis iš kelio, – sako Roksė. – Mažai gavai?

Tonis žengia porą žingsnių atatupstas. Žiūri jai į rankas. Mėgina įžiūrėti, ar ji ką nors laiko už nugaros.

– Pametei – taip, mergyte?

Ji prisimena, koks jausmas. Kaip pasuko, kaip sprogo į išorę. Ji žengia žingsnį Tonio pusėn. Jis nesitraukia. Ji žengia dar artyn. Jis pažvelgia į apmirusią ranką. Pirštai dar trūkčioja. Jis purto galvą.

– Nieko neturi.

Jis pamoja jos pusėn peiliu. Ji ima ir priliečia jam sveikąją ranką. Vėl taip pat pasuka.

Nieko.

Jis ima kvatotis. Dantimis suima peilį. Viena ranka stveria abu jos riešus.

Ji vėl pamėgina. Nieko. Jis parklupdo ją ant kelių.

– Maldauju, – tylutėliai sako mama. – Maldauju. Maldauju: nereikia.

O tada kažkas trenkia jai per pakaušį ir viskas aptemsta.

Kai atsitokėja, pasaulis skersas. Štai židinys – kaip ir visada. Apkraštuotas medžiu. Stumiasi jai į akis, skauda galvą, burna įmurdyta į kilimą. Ant dantų – kraujo skonis. Kažkas varva.

Užsimerkia. Vėl atsimerkia ir supranta, kad praėjo jau nebe kelios minutės. Gatvėje tylu. Namie šalta. Ir skersa. Pasitikrina kūną. Kojos užkeltos ant kėdės. Veidas nukaręs žemyn, prispaustas prie kilimo ir židinio. Pamėgina pasikelti, bet per sunku, tad pasirango ir nuleidžia kojas ant grindų. Nukristi skauda, bet bent jau visa atsiduria viename lygmenyje.

Staigiais blyksniais grįžta atmintis. Skausmas, tada skausmo šaltinis, tada tai, ką ji padarė. Tada mama. Lėtai pasikelia, sykiu pastebi, kad limpa rankos. Ir kažkas kapsi. Kilimas permirkęs, apsunkęs nuo raudonos dėmės, plačiu ratu plintančios aplink židinį. Štai mama, jos galva atkragusi nuo sofos ranktūrio. Ir laikraštis jai ant krūtinės, flomasteriu nupiešta raktažolė.

Roksei keturiolika metų. Viena jauniausiųjų ir viena pirmųjų.

Tundė

Tundė plaukioja ratais baseine, taškosi smarkiau, negu reikia, kad Enuma jį pastebėtų, ir stengiasi neparodyti, jog nori būti pastebėtas. Ji varto Šiuolaikinės moters puslapius; kaskart, jam pakėlus akis, vėl įbeda žvilgsnį į žurnalą – apsimeta, kad susidomėjusi skaito apie Tokę Makinavą ir netikėtą jos vestuvių transliaciją jutubo kanalu. Jis mato, kad Enuma jį stebi. Jam atrodo, kad ji mato, kad jis mato. Koks jaudulys.

Tundei dvidešimt vieni, jis ką tik išgyveno etapą, kai viskas atrodo netinkamo dydžio – per didelis ar per mažas, ne ten pasisukęs, nerangus. Enuma ketveriais metais jaunesnė, bet kaip moteris brandesnė negu jis kaip vyras, santūri, bet ne paika. Ir ne per daug drovi – juk šitaip vaikšto, šitaip plyksteli šypsena veide, kai supranta pokštą akimirką greičiau už kitus. Į Lagosą ji atvyko iš Ibadano; ji – Tundės pažįstamo vaikino iš fotožurnalistikos paskaitų koledže draugo pusseserė. Visą vasarą jų būrys leidžia laiką kartu. Tundė pastebėjo ją pirmąją dieną, vos tik ji atvyko: slaptą šypseną ir pokštus, nors iš pradžių nesuprato, kad tai pokštai. Ir jos klubų linkį, ir tai, kad po marškinėliais šio to esama, – taip. Susiorganizuoti, kaip čia pasilikus vienam su Enuma, – nemenkas darbas. Bet ryžto Tundei nestinga.

Dar viešnagės pradžioje Enuma pasakė niekada nemėgusi paplūdimių: per daug smėlio, pernelyg vėjuota. Geriau baseinai. Tundė palaukė vieną dieną, dvi, tris, tada pasiūlė iškylą: galėtume visi nuvažiuoti į Akodo paplūdimį, surengti pikniką, praleisti visą dieną. Enuma pasakė nenorėsianti važiuoti. Tundė apsimetė neišgirdęs. Kelionės išvakarėse jis ėmė skųstis, kad pyksta skrandis. Jeigu skrandžiui kas nors negerai, plaukioti pavojinga: šaltas vanduo gali sukelti šoką. Verčiau lik namie, Tunde. Bet tada nenuvyksiu į paplūdimį. Jūroje plaukioti negerai. Enuma lieka – jei prireiks, ji galės iškviesti daktarą.

Viena mergina pasakė:

– Bet jūs liksit vieni šitam name.

Tą akimirką Tundė palinkėjo jai tapti nebyle.

– Vėliau ateis mano pusbroliai, – pasakė.

Niekas neklausė, kurie. Buvo tokia karšta, tingi vasara, iš didžiojo namo už kampo nuo Ikojo klubo ateidavo ir išeidavo žmonės.

Enuma sutiko. Tundė pastebėjo, kad ji neprieštarauja. Ji neglostė draugei nugaros, neprašė taip pat nevykti į paplūdimį ir pasilikti namie. Ji nieko nepasakė, kai, išvažiavus paskutinei mašinai, jis po pusvalandžio atsistojo ir pareiškė, jog jaučiasi daug geriau. Ji žiūrėjo, kaip jis šoka nuo trumpos šuolių lentos į baseiną, ir plykstelėjo šypsena.

Jis apsiverčia po vandeniu. Švariai, vos kyšteli kojas į paviršių. Kažin, ar ji matė, – bet jos nėra. Jis apsidairo, pamato dailias jos kojas, basas pėdas, tipenančias iš virtuvės. Ji nešasi skardinę kolos.

– Ei, – apsimestinai valdingai sako jis. – Ei, tarnaite, atnešk man tą kolą.

Ji atsigręžia ir nusišypso plačiomis, aptingusiomis akimis. Pažvelgia į vieną pusę, į kitą, tada beda pirštu sau į krūtinę, lyg sakytų: kas? Aš?

Dieve, kaip jis jos nori. Tiksliai nežino, ką darytų. Iki jos buvo tik dvi merginos ir nė viena jų netapo „mergina“. Koledže juokauja, kad jis vedęs mokslus, nes visada toks vienas. Jam tai nepatinka. Bet jis laukė tokios, kurios tikrai norėtų. Ji kažką turi. Jis nori to, ką ji turi.

Pasiremia delnais į šlapias plyteles ir vienu grakščiu judesiu išnyra iš vandens ant akmens; žino, kad pasimato pečių, krūtinės ir raktikaulio raumenys. Nuojauta gera. Jam pavyks.

Ji atsisėda ant gulto. Jam sėlinant artyn, užkiša nagus už skardinės žiedo, lyg ruoštųsi atidaryti.

– O, ne, – sako jis vis dar šypsodamasis. – Juk žinai, kad tokie dalykai neskirti tokioms kaip tu.

Ji prispaudžia skardinę prie liemens. Odai tikriausiai šalta. Nuolankiai atsako:

– Norėjau tik gurkšnelio.

Prikanda apatinę lūpą.

Tikriausiai tyčia. Tikriausiai. Jis jaudinasi. Viskas įvyks.

Sustoja prie jos.

– Atiduok man.

Ji paima skardinę viena ranka ir ritina per kaklą, lyg norėtų atsivėsinti. Papurto galvą. Tada jis ją užgula.

Jie žaidžia imtynes. Jis stengiasi iš tikrųjų nenaudoti prieš ją jėgos. Yra tikras, kad jai ne mažiau linksma negu jam. Jos ranka pakyla virš galvos, laikydama skardinę, kad jis nepasiektų. Jis stumteli jos ranką dar toliau už nugaros, ji aikteli ir persikreipia atgal. Jis stveria skardinę, o ji tyliai, švelniai nusijuokia. Jam patinka jos juokas.

– Aha, bandai neduoti savo viešpačiui ir valdovui atsigerti, – sako jis. – Kokia išdykusi tarnaitė.

O ji nusijuokia ir vėl rangosi. Jos krūtys virsta pro trikampę maudymosi kostiumėlio apykaklę.

– Negausi, – sako ji. – Ginsiu iki paskutinio kraujo lašo.

O jis galvoja: gudri ir graži, te Viešpats pasigaili mano sielos.

Ji juokiasi ir jis juokiasi. Jis užgula ją visu svoriu, ji po juo šilta.

– Manai, gali man neduoti? – Vėl puola, o ji išsisuka. Stveria ją už liemens.

Pakvimpa apelsinų žiedais. Padvelkia vėjas ir į baseiną pažeria kelias baltas žiedų saujas.

Jam pasirodo, lyg į ranką būtų įkandęs kažkoks vabzdys. Jis pažvelgia, norėdamas nuvyti, bet jam ant rankos – tik šiltas jos delnas.

Jausmas stiprėja užtikrintai ir sparčiai. Iš pradžių jam iki alkūnės bado ranką adatėlės, tada – dūzgiančių geluonių spiečius, tada skauda. Jis taip tankiai alsuoja, kad neįstengia išleisti jokio garso. Negali pajudinti kairės rankos. Širdis daužosi ausyse. Veržia krūtinę.

Ji vis dar kikena, tyliai ir švelniai. Pasilenkia ir prisitraukia jį arčiau savęs. Pažvelgia jam į akis, lėliukių pakraštėliuose – rudos ir auksinės švieselės, o apatinė lūpa drėgna. Jis bijo. Jaudinasi. Supranta, kad negalėtų jos sulaikyti, kad ir ką ji dabar norėtų padaryti. Mintis kelia siaubą. Mintis dilgina. Jam taip sukietėja, kad net maudžia; kada taip pasidarė, jis nė nepastebėjo. Visiškai nejaučia kairės rankos.

Ji pasilenkia – iš burnos kvepia kramtomąja guma – ir švelniai pabučiuoja jį į lūpas. Tada atsitraukia, nubėga ir šoka į baseiną vienu tolygiu, įgudusiu judesiu.

Jis laukia, kol į ranką grįš pojūčiai. Ji plaukioja tylėdama, nešaukia jo ir netaško vandeniu. Jis susijaudinęs. Gėda. Nori su ja pasikalbėti, bet bijo. Galbūt viską išsigalvojo. Galbūt ji negražiai jį išvadins, jeigu paklaus, kas čia buvo.

Jis nueina prie kioskelio ties sankryža ir nusiperka šaldyto apelsinų gėrimo, kad nereikėtų jai nieko sakyti. Kai kiti grįžta iš paplūdimio, jis mielai pritaria planams kitą dieną aplankyti tolimiau gyvenantį pusbrolį. Labai nori prasiblaškyti ir nelikti vienas. Nežino, kas nutiko, ir nėra nieko, su kuo galėtų apie tai pasikalbėti. Kai įsivaizduoja, kad galėtų paklausti savo draugų Čarlzo ar Aizeko, užgniaužia gerklę. Jei pasakytų, kas nutiko, jie pagalvotų, kad išprotėjo ar yra silpnas, ar meluoja. Prisimena, kaip ji iš jo juokėsi.

Nejučia ima ieškoti jos veide ženklų, kas nutiko. Kas tai buvo? Ar ji tai padarė tyčia? Ar iš anksto suplanavo jį būtent taip sužaloti ar išgąsdinti, ar tai nutiko netyčia, nevalingai? Ar ji apskritai žino, kad tai padarė? Ar tai visai ne ji – tik iš geismo kas nors užsikirto jo paties kūne? Visa tai neduoda jam ramybės. Ji nerodo jokio ženklo, kad kas nors būtų nutikę. Bet paskutinę kelionės dieną laikosi už rankų su kitu vaikinu.

Jo kūną tarsi rūdys ėda gėda. Jis nepaliauja galvoti apie tą popietę. Lovoje naktį: jos lūpos, jos krūtys po lygiu aptemptu audiniu, spenelių kontūrai, kaip visiškai jis pažeidžiamas, jausmas, kad ji, jei norėtų, įveiktų jį. Tokia mintis jį jaudina ir jis ima save liesti. Pats save tikina, kad jį jaudina jos kūno prisiminimas, jos kvapas lyg kinrožių žiedų, bet tiksliai nežino. Jo galvoje dabar susipynė geismas ir galia, geiduliai ir baimė.

Galbūt dėl to, kad taip dažnai galvoje suka tos popietės juostelę, dėl to, kad troško kokių nors teisminių įkalčių – nuotraukos, vaizdo ar garso įrašo, – galbūt todėl prekybos centre jam pirmam kyla mintis išsitraukti telefoną. O galbūt dėl ko nors, ko jį mokė koledže apie piliečių žurnalistiką, apie „uoslę straipsniams“, ir ką jis išmoko.

Praėjo keli mėnesiai nuo tos dienos su Enuma, jis parduotuvėje „Goodies“ su draugu Aizeku. Jie vaisių eilėje, uosto tirštą, saldų prinokusių gvajavų kvapą; jos traukia juos per visą parduotuvę lyg mažulytes musytes, kurios nutupia pernokusių, prasprogusių vaisių paviršių. Tundė ir Aizekas ginčijasi dėl merginų ir dėl to, kas patinka merginoms. Tundė stengiasi paslėpti gėdą labai giliai kūne, kad draugas neįtartų jį turint slaptų žinių. O tada viena mergina, atėjusi apsipirkti, susiginčija su vyru. Jam kokie trisdešimt, jai – gal penkiolika ar šešiolika.

Jis mėgino ją kabinti; Tundei iš pradžių pasirodė, kad jie pažįstami. Supranta klydęs tik tada, kai ji sako:

– Atstok nuo manęs.

Vyras ramiai šypteli ir žengia arčiau.

– Tokia graži mergaitė verta komplimento.

Ji pasilenkia, nudelbia akis, sunkiai alsuoja. Pirštais suima medinės dėžės, pilnos mangų, kraštą. Kažkas pasijunta; nudilgo odą. Tundė išsitraukia iš kišenės telefoną, ima filmuoti. Čia nutiks kažkas tokio pat kaip tas dalykas, kuris nutiko jam. Jis nori jį turėti, galėti parsinešti namo, vis žiūrėti ir žiūrėti. Galvoja apie tai nuo pat tos dienos su Enuma tikėdamasis, kad kas nors tokio nutiks.

Vyras sako:

– Ei, nenusigręžk. Nusišypsok man.

Ji nuryja seilę ir toliau žiūri žemyn.

Prekybos centro kvapai stiprėja; Tundė vienu įkvėpimu atskiria obuolių, paprikų ir saldžiųjų apelsinų kvapus.

Aizekas kužda:

– Ji turbūt užvažiuos jam mangu.

Ar gali nukreipti žaibų strėles? Ar jos tau sako: „Mes čia“?

Tundė filmuoja, o ji apsisuka. Tą akimirką, kai smogia, vaizdas jo telefono ekrane susilieja. O šiaip viską pavyksta nufilmuoti labai aiškiai. Štai ji pakelia delną jam prie rankos, o jis šypsosi ir mano, kad ji tik linksmina jį, vaizduodama nirštančią. Jei šioje vietoje sustabdysi įrašą, pamatysi, kaip pašoka krūvis. Matyti Lichtenbergo figūros pėdsakas: raizgosi ir šakojasi tarsi upė jam ant odos nuo riešo iki alkūnės, kur trūkinėja kapiliarai.

Tundė seka jį kameros akimi, o jis krinta ant žemės, trūkčiodamas ir dusdamas. Atsuka kamerą į ją, o ji išbėga iš prekybos centro. Fone girdėti triukšmas, žmonės šaukia pagalbos, sako, kad mergina apnuodijo žmogų. Trenkė jam ir apnuodijo. Įsmeigė užnuodytą adatą. Arba ne – tarp vaisių slepiasi gyvatė, angis ar šnypščioji margė, susirangiusi jų krūvoje. O kažkas sako:

– Aje ni girl yen, sha! Ta mergina – ragana! Šitaip raganos žudo žmones.

Tundė vėl atgręžia kamerą į žmogų ant žemės. Šio kulnai būgnija­ per linoleumo plyteles. Lūpos rausvai putoja. Akys užvirto. Galva blaškosi į šalis. Tundė manė, kad, jei tai nufilmuos šviesiu telefono langeliu, nebejaus baimės. Bet žvelgdamas į vyrą, kostintį raudonais skrepliais ir raudantį, pajunta nugara lyg elektra nubėgantį šiurpą. Tada supranta, ką jautė prie baseino: jei būtų norėjusi, Enuma būtų galėjusi jį nužudyti. Jis nenuleidžia kameros nuo žmogaus, kol neatvažiuoja greitoji.

Kai įkelia vaizdo įrašą į internetą, prasideda visas Mergaičių dienos reikalas.

Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.

Analizuodamas naujausius duomenis apie žmogžudystes, karą, skurdą, taršą, nelygybę visuomenėje ir dar daugiau, psichologas, Harvardo universiteto profesorius Stevenas Pinkeris teigia, kad dabar pasaulis yra saugesnis, švaresnis ir lygiateisiškesnis negu prieš 30 metų. Kad galėtų tai įrodyti, mokslininkas surinko milžiniškus duomenų kiekius, kuriuos sudėjo į knygas. Naujausioje knygoje „Proto amžius“ (2019, Tyto Alba) autorius parodo, kad visame pasaulyje didėja laimė ir gerėja pažinimas, o tam didelę įtaką padarė Apšvietos amžius – protas, humanizmas ir mokslas paskatino žmonijos klestėjimą.

S. Pinkeris sako, jog daugelis žmonių savo rytą pradeda susidurdami su jauduliu ir baime, kuomet skaito naujienas apie karus, taršą, nelygybę, branduolinių ginklų plitimą… Jo teigimu, mes dabartį visada lyginame su praeitimi ir dažnai mums atrodo, kad praeitis yra geresnė nes į ją žiūrime tarsi pro rožinius akinius. S. Pinkeris klausia: „Kodėl gi mes nuolat ką nors lyginame norėdami nustatyti, kas yra gerovė?“.

Atsakydamas į savo paties užduotą klausimą, mokslininkas lygina šių dienų statistinius duomenis su prieš 30 metų: „Praeitais metais nužudytų žmonių skaičius buvo 5,3 procento šimtui tūkstančių, 7 procentai žmonių atsidūrė ties skurdo riba, buvo išmesta 21 milijonai kietųjų dalelių ir keturi milijonai tonų sieros dioksido. Tačiau prieš 30 metų žmogžudysčių skaičius buvo 8,5 proc. iš šimto tūkstančių, skurdo lygis buvo 12 procentų, išmetėme 35 milijonus tonų kietųjų dalelių ir 20 milijonų tonų sieros dioksido. O kaip visas pasaulis? Praėjusiais metais pasaulyje buvo ir tebevyksta 12 karų, yra 60 autokratinių valdymų, 10 procentų pasaulio gyventojų patyrė didžiulį skurdą ir turima daugiau nei 10 000 branduolinių ginklų. Tačiau prieš 30 metų įvyko 23 karai, buvo 85 vienvaldystės, 37 procentai pasaulio gyventojų patyrė didžiulį skurdą ir daugiau nei 60 000 branduolinių ginklų. Tiesa, praėjusieji metai buvo siaubingi terorizmo metai Vakarų Europoje – žuvo 238 žmonės, bet 1988-aisiais net 440 mirčių“.

Kyla klausimas, ar galime teigti, kad 1988 metai buvo ypač blogi? O gal kaip tik tai yra įrodymas šiai dienai, kad laikui bėgant pasaulis gerėja? „Tikras optimistas mano, kad gali būti daug geresnių pasaulių nei tas, kurį turime šiandien. Bet visa tai neturi reikšmės, nes klausimas, ar įvyko progresas, nėra tikėjimo ar optimistinio temperamento klausimas. Tai patikrinama hipotezė. Iš esmės žmonės sutaria dėl to, kas apima jų gerovę: gyvenimas, sveikata, taika, laisvė, saugumas, žinios, laisvalaikis, laimė. Visi šie dalykai gali būti išmatuoti. Jei bėgant laikui jie pagerėjo, tai, teigiu, yra progresas“ – teigia psichologas.

„Didžiąją žmonijos istorijos dalį gyvenimo trukmė buvo maždaug 30 metų. Šiandien visame pasaulyje ji yra daugiau nei 70, o išsivysčiusiose pasaulio vietose –– daugiau nei 80. Prieš 250 metų turtingiausiose pasaulio šalyse trečdalis vaikų nesulaukdavo savo penktojo gimtadienio, bet šiandien neturtingiausiose pasaulio šalyse toks likimas ištinka mažiau nei šešis procentus vaikų. <…> Badas tarsi apokalipsė gali nuniokoti bet kurią pasaulio vietą. Šiandien badą patiria tik atokiausi ir karo nuniokoti regionai. Prieš 200 metų 90 procentų pasaulio gyventojų išgyveno didžiulį skurdą. Šiandien – mažiau nei 10 procentų žmonių. Didžiąją žmonijos istorijos dalį galingos valstybės ir imperijos beveik visada kariavo tarpusavyje, o taika buvo tik trumpa pertrauka. Šiomis dienomis tos valstybės nekariauja viena su kita. Paskutinis didžiausios galios karas kilo prieš 65 metus tarp JAV ir Kinijos. Pastaruoju metu visų rūšių karai tapo vis mažiau mirtini“.

Kalbėdamas apie lygybę pasaulyje mokslininkas teigia, kad pasaulis dar niekada nebuvo toks demokratiškas: „Žudynių rodikliai smunka, kai anarchijas keičia teisinė valstybė. Tai atsitiko, kai feodalinę Europą pradėjo kontroliuoti centralizuotos karalystės. Tiesą sakant, mes apskritai visais būdais tapome saugesni. 96 proc. mažiau tikėtina, kad žūsime autoavarijoje, 99 proc. mažesnė tikimybė mirti lėktuvo katastrofoje, 95 proc. mažiau, kad būsime nužudyti darbo vietoje, 89 proc. rečiau žus dėl katastrofų, tokių kaip sausra, potvynis, gaisras, audra, ugnikalnis, nuošliauža, žemės drebėjimas ar net meteorų smūgis“.

Kita džiuginanti tendencija – didėjantis raštingumas: „Iki XVII amžiaus ne daugiau kaip 15 procentų europiečių galėjo skaityti ar rašyti. Šiandien daugiau nei 90 procentų pasaulio gyventojų, jaunesnių nei 25 metų, moka skaityti ir rašyti“ Psichologas neabejodamas klausia: „Ar visi sveikatos, turto, saugumo, žinių ir laisvalaikio laimėjimai daro mus laimingesnius? Atsakymas yra taip. Laimė per pastaruosius dešimtmečius išaugo 86 proc. pasaulio šalių“.

Visgi pažanga nėra tikėjimo ar optimizmo dalykas, o žmonijos istorijos faktas. Tačiau kodėl žmonės mano, kad pasaulis vis blogėja? Kodėl nevertina pažangos? S. Pinkeris turi tam savo paaiškinimą: „Dėl to kalti kai kurie psichologiniai mechanizmai, kognityviniai iškraipymai, kurie mus skatina daryti pernelyg skubotas išvadas“. Labai svarbus tampa žiniasklaidos vaidmuo: „Naujienos yra apie tai, kas įvyko, o ne apie tai, kas neįvyko. Niekada neišgirsi žurnalisto, kuris sakytų: ,,O dabar – reportažas iš šalies, kurioje vyrauja taika jau 40 metų” arba ,,Reportažas iš šalies, kuri nebuvo užpulta teroristų.” Blogi dalykai gali nutikti labai greitai, bet geri – jiems reikia laiko, jie nenutinka pernakt. Žiniasklaida susikrauna kapitalą iš mūsų baisaus susidomėjimo tuo, kas gali nutikti blogo. Taigi, jei sujungsime mūsų pažinimo troškimą su naujienų prigimtimi, pamatysime, kodėl pasaulis jau ilgą laiką eina link pabaigos“.

Na, jei yra toks dalykas kaip progresas, kas tai lemia? Stevenas Pinkeris kalba, kad pažanga nėra kažkokia mistinė jėga, kuri kelia tik aukštyn ir veda link teisingumo. Jo teigimu, žmogaus pastangos ir idėjos yra susietos su Apšvietos amžiumi: „Jei taikysime protą ir mokslą, gerinantį žmogaus gerovę, pamažu galime sulaukti sėkmės“. Pažanga yra neišvengiama, tačiau tai nereiškia, kad visur viskas tampa geriau: „Tai būtų stebuklas, o pažanga yra ne stebuklas, bet problemų sprendimas. Problemos neišvengiamos, o sprendimai sukuria naujas problemas, kurias reikia išspręsti savo ruožtu. Neišspręstos problemos, su kuriomis šiandien susiduria pasaulis, yra didžiulės, įskaitant klimato pokyčių ir branduolinio karo riziką, tačiau turime jas vertinti kaip spręstinas problemas“.

Mokslininkas yra įsitikinęs, kad Apšvietos idealus galima paversti drąsinančiu pasakojimu, ir tiki, kad žmonės, turintys didesnį meninį užsidegimą ir retorinę galią, gali papasakoti ir skleisti žinias toliau. O tas pasakojimas, jo manymu, galėtų skambėti maždaug taip: „Mes gimėme beprasmėje visatoje nuolat rizikuodami subyrėti. Mus formavo procesas, kuris yra beatodairiškai konkurencingas. Mes esame pagaminti iš kreivos medienos, pažeidžiami iliuzijų, egocentrizmo ir kartais stulbinančio kvailumo. Žmogus taip pat buvo apdovanotas ištekliais, atveriančiais erdvę savotiškam atpirkimui. Mums suteikta galia rekursyviai derinti idėjas, turėti minčių. Turime kalbos instinktą, leidžiantį dalintis savo išradingumo ir patirties vaisiais. Mes gilinamės į užuojautos, gailesčio, vaizduotės gebėjimus. Šie apdovanojimai rado būdų padidinti savo jėgą. Kalbos apimtį padidino rašytinis, spausdintas ir elektroninis žodis. Mūsų ratą praplėtė istorija, žurnalistika ir kiti pasakojimo menai. <…> Mes įsiskverbiame į kosmoso paslaptis, įskaitant patį gyvenimą ir protą. Mes gyvename ilgiau, mažiau kenčiame, daugiau mokomės, tampame protingesni ir mėgaujamės daugiau mažų malonumų ir turtingos patirties. Mažiau iš mūsų kitus žudo, užpuola, pavergia, išnaudoja ar slegia – auga taikos ir klestėjimo teritorijos“. Baigdamas pasakoti jis pabrėžia, kad „mes niekada neturėsime tobulo pasaulio, o jo ieškoti būtų pavojinga. Bet tobulinimams, kuriuos galime pasiekti, jei ir toliau taikysime žinias, kad padidintume žmonių klestėjimą, nėra apribojimų“.

„Ši istorija priklauso visai žmonijai, bet kokiam jausmingam tvariniui, turinčiam proto galią ir norą išlikti savo būtyje, nes tam reikia tik įsitikinimų, kad gyvenimas yra geresnis nei mirtis, sveikata yra geresnė nei liga, gausa yra geriau nei norėjimas, laisvė yra geriau nei prievarta, laimė yra geriau nei kančia, o žinios yra geresnės nei nežinojimas ir prietarai“ – samprotauja psichologas, Harvardo universiteto profesorius Stevenas Pinkeris.

Parengta pagal Steveno Pinkerio kalbą, pristatytą oficialioje TED konferencijoje.

Taip pat skaitykite: Bilas Geitsas: Mano visų laikų mėgstamiausia knyga

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute buvo surengta konferencija „Abolicionistinis požiūris į prostituciją: Švedijos patirtis“. Pranešimus skaitė Dr. Margarita Šešelgytė, Švedijos ambasadorė Lietuvoje JE Maria Christina Lundqvist, Švedijos prekybos žmonėmis tendencijų analitikė Kajsa Wahlberg, prof. Dovilė Jakniūnaitė, Kristina Mišinienė, Dovilė Šakalienė. Salėje matėsi policijos, kitų organizacijų atstovų.

Kadangi daugiausia kalbėta apie būtent Švedijos patirtį siekiant reguliuoti prostituciją, verta priminėti, kad kalbama apie tokį modelį, kai sekso paslaugų teikėjai gali paslaugas teikti, bet klientai negali jų pirkti. Pagal tokį modelį kriminalizuojami ne paslaugų teikėjai, o pirkėjai. Švedijos atstovės pateikė skaičius, rodančius, kad pradėjus diegti tokį reguliavimą prostitucijos mastai smarkiai sumažėjo.

Mano gi dėmesį patraukė prof. Jakniūnaitės pranešimas „Seksas, darbas ir žmogaus teisės“, kuriame autorė stengėsi nusakyti, ar sekso paslaugų teikimą ir pirkimą galima įvertinti įprastais darbo rinkos santykių terminais, ar galima kalbėti apie darbdavį ir darbuotoją, ir pan. Tačiau vos priartėjusi prie konkretaus, darbo santykių, aspekto, pranešėja apsiribodavo samdos santykiais, kuriuose neišvengiamai yra stiprioji ir silpnoji pusė. Ir, žinoma, stiprioji pusė – vyrai, silpnoji – moterys, merginos (nors keliais žodžiais buvo užsiminta ir apie paauglius, vaikinus, vyrus, kad ir jie gali būti pažeidžiami).

Suprantu, kad tokį vienpusį darbo santykių traktavimą lėmė konferencijos tema, ir neabejoju, kad profesorė žino gerokai daugiau, bet ji neužsiminė apie Nevadoje (JAV) taikomą prostitucijos reguliavimo modelį, su vietos teise suderintas legalizavimas, pagal kurį sekso darbuotojai yra savarankiškai dirbantys asmenys (angl. independent contractors paid on a freelance basis). O jei asmuo dirba savarankiškai, tokiam darbui netaikomi įprasti samdos pagrindai (angl. employment), nelieka stipriosios ir silpnosios pusės. Žinoma, toks modelis būtų iš esmės kirtęsis su konferencijos tema, bet bent jau dėl mokslinio objektyvumo buvo galima apie tokį užsiminti.

Nevadoje viešnamių ir besiverčiančių prostitucija veikla reguliuojama ypač griežtai. Daugiau informacijos galima rasti Nevados teisės portaluose, kontroliuojančiųjų institucijų svetainėse.

Asociatyvinė pexels.com nuotr.

Keli įdomesni reikalavimai užsiimti veikla yra šie:

* prostitucija legali tik licencijuotuose viešnamiuose;

* viešnamių negalima atidaryti apygardose, kuriose gyvena daugiau nei 700 000 gyventojų;

* paslaugos teikiamos tik naudojant prezervatyvus;

* kas savaitę arba kas mėnesį tikrinama prostitučių sveikata dėl lytiniu keliu plintančių infekcijų;

* neretai iki pusės viso savo uždarbio užsiimantys prostitucija sumoka priimančiai įstaigai (viešnamiui) už apgyvendinimą, apsaugą, maitinimą, sveikatos tikrinimą ir visas kitas teisėtai veiklai užtikrinti reikalingas sąlygas;

* viešnamiams draudžiama reklamuotis viešai, jie privalo būti nutolę nuo didesnių gyvenviečių.

Kodėl aš, humanitarinių mokslų daktaras, veliuosi į tokias temas? Todėl, kad mokslininkai privalo matyti platesnį visuomenės gyvenimo vaizdą, tai jų pareiga. Jei rengiamas prostitucijos reguliavimo Lietuvoje įstatymo projektas, o jis rengiamas, turi būti įvertinti visi pasaulyje egzistuojantys reguliavimo modeliai, kurių yra šeši, o ne trys, kaip teigta konferencijoje, turi būti išnagrinėta sekso darbo (angl. sex work; oficialiai terminas vartojamas nuo 1978 m.) plačiąja, o ne vien siaurąją (prostitucijos), prasme. Antraip įstatymu bus ginama tik viena interesų grupė.

Pabaigai, jokiais įstatymais dar nė vienoje valstybėje niekam nepavyko visiškai išnaikinti prekybos narkotikais, alkoholiu, prostitucijos. Pavyksta sumažinti mastus. Tik norisi kuo PLATESNIO, o ne kam nors PATOGAUS reiškinių matymo.

Taip pat skaitykite: Prašo supratimo: sekso darbuotojos – lygiateisiai darbo rinkos dalyviai

Pastaruoju metu Lietuvoje itin atgijo diskusijos dėl miesto ir žiedinių savivaldybių bendradarbiavimo. Teigiama, kad turėtų būti skatinamos įvairios teritorinės administracinės pertvarkos, nes miesto ir priemiesčių gyventojai aktyviai naudojasi viešųjų paslaugų infrastruktūra, o gyventojų pajamų mokestis patenka į kitos savivaldybės biudžetą. Šie ir kiti klausimai buvo tyrinėjami Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkų beveik dvejus metus vykdytame tyrime, kuriuo siekta išanalizuoti įvairias tarpsavivaldybines bendradarbiavimo formas, turimų savivaldybių resursų konsolidacijos galimybes teikiant viešąsias paslaugas gyventojams.

Lietuvos mokslo tarybos lėšomis finansuojamą projektą „Savivaldybių bendradarbiavimas teikiant viešąsias paslaugas: tinklinės valdysenos galimybės ir viešojo intereso dilema Lietuvoje“ vykdė doc. dr. Jurga Bučaitė-Vilkė (vadovė), doc. dr.  Aistė Lazauskienė, dr. Arvydas Mikalauskas, dokt. Vaida Leščiauskaitė ir doc. dr. Remigijus Civinskas.

Kalbiname projekto grupės tyrėją, VDU Viešojo administravimo katedros docentę dr. Aistę Lazauskienę.

Kaip manote, kodėl savivaldybės apskritai siekia bendradarbiavimo? Kokių jos gali turėti tikslų?

Bendradarbiaudamos savivaldybės siekia spręsti problemas pasinaudojant masto ekonomija ir suteikti geresnę paslaugų kokybę. Bendradarbiavimą skatina bendras tikslas (kaip spręsti problemą ir tikėjimasis teigiamų rezultatų), institucinis kontekstas (apimantis ir įstatyminę bazę) bei ypatingos išorinės aplinkybės ar veiksniai. Savivaldybių bendradarbiavimui svarbus teritorinis kontekstas, geografinis faktorius, žiedinių savivaldybių aspektai (sprendžiama naudos persiliejimo arba paslaugų „zuikiavimo“ problema). Kai kurių užsienio autorių nuomone, organizacijos „profilis“ (savivaldybių politikai ir administratoriai bei kiti veikėjai), sėkminga ankstesnio bendradarbiavimo istorija taip pat gali būti laikomos pakankamai reikšmingomis paskatomis inicijuojant tolimesnius bendrus projektus. Kaip parodė tyrimas, vietos gyventojai, bendruomenės gali paskatinti savivaldybes ieškoti sprendimų, atrandant kooperavimosi ir bendradarbiavimo strategijas. Vis dėlto Lietuvoje dažnesnės paskatos „iš viršaus“, inicijuotos per apskrityse veikiančias regioninės plėtros tarybas. Apskritai manyčiau, kad savivaldybių bendradarbiavimas, t. y. politinis ir administracinis ar socialinis–ekonominis reiškinys, yra daugialypis ir kompleksiškas.

Ar galite pakomentuoti, kaip savivaldybių bendradarbiavimas vyksta kitose Europos šalyse? Kiek šie procesai matomi ir Lietuvos atveju?

Užsienio valstybėse, ypač tose, kur savivaldybės nėra didelės, bendradarbiavimas vyksta plačiais mastais, egzistuoja įvairios jo formos. Pavyzdžiui, Islandijoje yra trys institucinės savivaldybių bendradarbiavimo formos: savivaldybių asociacijos, tarpsavivaldybiniai kontraktai, bendros savivaldybių įmonės. Svarbiausia forma laikytinos savivaldybių asociacijos. Čia savivaldybės yra susijungusios dažnai regiono pagrindu, turi atstovų tarybą, paprastai atstovaujančią visoms dalyvaujančioms savivaldybėms. Pagrindinės šių darinių veiklos sritys: socialinės paslaugos, pradinių klasių specialistų konsultacijos, pradinės mokyklos, ugniagesių komandos, viešasis transportas, muziejai, regioniniai turizmo centrai. Kita paplitusi bendradarbiavimo forma – tarpsavivaldybiniai susitarimai ar kontraktai. Čia savivaldybės sudaro bendras sutartis dėl paslaugų teikimo. Įprastai paslaugų teikėja yra apie viena didelė savivaldybė, teikianti paslaugas vienai ar kelioms mažesnėms kaimyninėms savivaldybėms. Pavyzdžiui, mums artimoje Čekijoje labiausiai bendradarbiaujama teikiant transporto, atliekų tvarkymo ir pradinių mokyklų paslaugas. Šias ir kitas paslaugas bendrai vykdo kelios savivaldybės, susibūrusios į „mikroregionus“. Arba, tarkime, priešingi pavyzdžiai. Nors Ispanija ir Portugalija yra ganėtinai panašios šalys dėl savo praeities ir administracinės kultūros, savivaldybių bendradarbiavimas čia gerokai skiriasi. Abiejų šalių savivaldybių bendradarbiavimo vaidmuo rodo priešingas alternatyvas: Portugalijoje bendradarbiavimas vertinamas kaip strateginis pasirinkimas, o Ispanijos valdžia mano, kad toks sprendimas yra pasenęs. Ispanijos valdžios institucijos bando kontroliuoti savivaldybių asociacijas ir net sumažinti jų skaičių (nenuostabu – ten veikia 8000 savivaldybių ir maždaug 1000 savivaldybių asociacijų, skirtų bendroms paslaugoms teikti, kur kiekviena savivaldybės gali priklausyti kelioms asociacijoms). Tuo tarpu Portugalijos atveju viena esminių paskatų, lėmusių savivaldybių bendradarbiavimą, buvo Europos Sąjungos finansavimo mechanizmai. Jis buvo savanoriškas, tačiau nesijungimo atveju būtų apribotos galimybės gauti ES finansavimą. Taigi čia svarbus buvo ES vaidmuo. Beje, kaip ir Lietuvoje. Mūsų savivaldybės buvo priverstos jungtis bendroms veikloms kuriant atliekų tvarkymo centrus apskrityse.

Kaip manote, ar priverstinis bendradarbiavimas, nulemtas ES ir Lietuvos centrinės valdžios, pasiteisino?

Kaip minėta, atliekų tvarkymo sistemos reforma – regioninių atliekų tvarkymo centrų įkūrimas – buvo esminis žingsnis savivaldybių priverstiniam bendradarbiavimui. Siekiant įvykdyti ES reikalavimus ir sukurti modernią atliekų tvarkymo sistemą Lietuvoje, atliekų tvarkymas buvo pradėtas vykdyti remiantis regioniniu principu. 2000–2006 m. įsteigta 10 regioninių atliekų tvarkymo centrų. Mūsų tyrimas parodė, kad savivaldybių „priverstinis“ bendradarbiavimas šioje srityje iš esmės pasiteisino, tačiau yra ir problemų. Įstatymai numatė tik pareigą kooperuotis ir apibrėžė bendrus komunalinių atliekų tvarkymo principus. Tuo tarpu konkrečius mechanizmus (modelius) pasirinko pačios savivaldybės, t. y. jos nusistatė atliekų tvarkymo modelį. Taigi tvarkymo centrams suteiktos skirtingos organizavimo funkcijos. Apskritai šioje srityje bendradarbiavimo teikiamos naudos ypač išryškėja įvertinus ribotas pavienės savivaldybės veiklos galimybes, todėl bendradarbiavimo veiksmingumą ypač pabrėžė mažesnius išteklius turinčios savivaldybės.

Gal savivaldybių bendradarbiavimui įtakos turėjo praeitis? Juk sovietmečiu daugelis paslaugų buvo vykdomos centralizuotai, o kada prasidėjo decentralizacija?

Taip, kaip nustatė mano kolegos, dalies savivaldybių bendradarbiavimas laikytinas vandentvarkos ir šilumos ūkio pertvarkų, vykusių 1995 – 2003 m., pasekme. Šilumos, karšto vandens tiekimas ilgą laiką buvo centro valdžios atsakomybė, vėliau sistema buvo decentralizuojama: gamybos ir tiekimo procesai perleisti septynioms teritorinėms įmonėms ir kartu sudaryta galimybė savivaldybėms reorganizacijos metu pačioms perimti šilumos tiekimą iš jų. Matyti, kad 1991-2003 m. laikotarpiu savivaldybėms kildavo du pasirinkimai: išlaikyti bendradarbiavimą paslaugų teikime arba veikti savarankiškai. Dažniausiai buvo sprendžiama renkantis savarankišką veikimą, tuo tarpu mažesnė dalis, savivaldybių, rinkosi tolimesnio bendradarbiavimo modelį per bendras įmones. Šilumos gamybos sektoriuje bendradarbiavo 15 savivaldybių, o geriamo vandens tiekime ir nuotekų šalinime – 13 savivaldybių. Reikia pastebėti, kad prieš maždaug dvidešimt metų susikurtas bendradarbiavimo mechanizmas pakankamai sėkmingai veikia iki šių dienų.

Koks savivaldybių bendradarbiavimo mastas Lietuvoje yra dabar? Kiek įkurta bendrų įmonių?

Lietuvos savivaldybės yra sukūrusios 16 bendrų įmonių. Tai pat kai kurias paslaugas savivaldybės teikė ir per 30 bendrai kontroliuojamų (arba dalininkės teisėmis) viešųjų įstaigų. Kita vertus, nustatyta, kad nemažai paslaugų savivaldybės teikia sutartiniais pagrindais arba bendradarbiavimas yra numatytas įstatymo. Be to reikia pažymėti, kad dalis savivaldybių bendradarbiavimo yra sunkiai „suskaičiuojama“, nes yra nemažai neinstitucionalizuoto bendradarbiavimo, kai bendrai veikdamos savivaldybės kartais sprendimus derina neoficialių susitarimų pagrindu. Savivaldybės dažnai bendradarbiauja ir kultūros, turizmo, švietimo projektuose. Sąlyginai bendradarbiavimo faktu galima laikyti vienoje savivaldybėje gyvenančius moksleivių mokslus kitos savivaldybės mokykloje, kai sukurta vidaus viešųjų paslaugų rinka ir finansavimo būdas vartotojo krepšelio principu motyvuoja bendradarbiauti.

Girdime apie žiedinių savivaldybių problemas. Ar rajono teritorijų prijungimas prie miesto savivaldybės yra išeitis? Galbūt yra kitų būdų spręsti paslaugų teikimo problemas? Galbūt išgelbėtų bendradarbiavimas?

Būtent bendradarbiavimas leistų savivaldybėms tai spręsti. Kaip jau minėjau, daugelis užsienio valstybių yra pasirinkusios ne savivaldybių jungimo (amalgamacijos), bet bendrų paslaugų teikimo modelius, t. y. bendradarbiavimą. Tai gali būti alternatyva jungimui. Iš tikrųjų, dabartinė Lietuvos situacija rodo, kad kai kitose savivaldybėse gyventojų mažėja, tai žiedinėse savivaldybėse jų skaičius auga. Didėjant urbanizacijai reikia papildomų paslaugų, kurios yra susijusios su miestų viešosiomis sistemomis. Kadangi viešosios sistemos yra integruotos į miesto infrastruktūros tinklus ar paslaugų sistemas, neišvengiamas bent minimalaus lygio bendradarbiavimas tarp savivaldybių. Be to, priemiesčių gyventojai dažnai patys naudojasi miesto savivaldybės teikiamomis paslaugomis (pvz., transporto, gatvių infrastruktūros), o tai sukelia socialinių ir politinių įtampų (dažniausiai kaštų padengimo klausimu ar nauda vienos ar kitos savivaldybės gyventojams). Vis dėlto mūsų tyrimui pasirinktas Klaipėdos regiono viešojo transporto sistemos atvejis demonstruoja gerąjį pavyzdį, kaip savivaldybėms pavyksta susitarti dėl bendros paslaugos teikimo. Ši savanoriška savivaldybių iniciatyva vertinama kaip efektyvi resursų konsolidacijos alternatyva. Klaipėdos viešojo transporto sistema užtikrina aukštą paslaugų kokybę gyventojams, o maršrutus, sujungiančius kelias savivaldybes, planuojama ir toliau plėsti. Kitas tyrime nagrinėtas atvejis – Kauno miesto ir rajono savivaldybių bendradarbiavimas kultūrinio turizmo srityje įkuriant bendrą įstaigą (VšĮ „Kauno tvirtovės parkas“) – taip pat laikomas sėkmingu.

O gal vis dėlto būtina savivaldos tinklo pertvarka?

Skatinant įvairius savivaldybių bendradarbiavimo modelius ar savivaldybių teritorinių ribų pertvarkas, reformų organizatoriai ir iniciatoriai turėtų realiai įvertinti tokių reformų poveikį tiek išlaikant subalansuotą savivaldą, tiek ir gyventojų gyvenimo kokybei ar paslaugų pasiekiamumui. Kitų šalių patirtis ir tyrimai rodo, kad teritorinės savivaldybių ribų keitimo reformos įgyvendinamos tik tada, kai numatomi savivaldybių bendradarbiavimo mechanizmai ir susijungimai nepakenkia savivaldybės finansinei padėčiai.

Kaip manote, koks gyventojų, vietos bendruomenių vaidmuo? Ar savivaldybių bendradarbiavimas turi galimybių įtraukti gyventojų nuomonę? Ar galime rasti demokratinės valdysenos bruožų, tokių kaip aktyvus įsitraukimas, atskaitomybė ar skaidrumas?

Tyrimo metu surinkti duomenys rodo, kad aukštas tarpusavio pasitikėjimas, efektyvi komunikacija ir abipusis interesų suvokimas leidžia pasiekti masto ekonomijos, teikiamų paslaugų kokybės rezultatų ir yra siejamas su viešojo intereso įgyvendinimu. Tačiau, kita vertus, vietos bendruomenės įsitraukimas į savivaldybių bendradarbiavimą yra menkai apibrėžtas. Kiekybinių duomenų analizės rodo, kad prielaida dėl aktyvaus vietos bendruomenės interesų dalyvavimo nepasitvirtina. Savivaldos institucijos yra menkai susirūpinusios tiesioginio demokratinio dalyvavimo trūkumu savivaldybių bendradarbiavime.

Kaip galima įvertinti bendradarbiavimo naudą?

Savivaldybių bendradarbiavimo naudų spektras gali būti labai įvairus: nuo nuostolių vengimo arba apskritai galimybės išgyventi iki optimalių sprendimų, leidžiančių taupyti kaštus ir įgalinančių veiksmingai spręsti opias ekonomines, socialines, administravimo problemas. Bendradarbiavimo naudos yra tiesiogiai susijusios su savivaldybių tikslais, ištekliais, kaštais, skiriamais bendradarbiavimui užtikrinti, taip pat įvairių objektyvių, savivaldybes charakterizuojančių ir jų veikimo galimybes lemiančių išorinių sąlygų bei subjektyvių rezultatų vertinimų – ir pačios savivaldybės, ir jos partnerių. Lietuvos atvejo analizė atskleidžia, kad savivaldybių bendradarbiavimas yra laikomas neišnaudotu potencialu tobulinant viešųjų paslaugų teikimą. Tiesa, priklausomai nuo konkrečios viešosios paslaugos, jis vertintinas nevienodai: pozityvių rezultatų iš tarpusavio bendradarbiavimo mažiausiai įžvelgiama „kietosiose“ paslaugų srityse (šilumos, vandens ūkis), reikalaujančiose sujungti savivaldybių infrastruktūras arba jų valdymą. Bendradarbiavimu labiau pasitikima, jis labiau vertinamas „minkštosiose“ srityse, tokiose kaip turizmas, švietimas, socialinė sritis. Bene labiausiai pastebima nauda, kuri kyla ne iš tiesioginių tikslų, o atsiranda kaip juos lydintis efektas, yra savivaldybių darbuotojų mokymasis iš kolegų, dalinimasis patirtimi.

Remiantis mokslinių tyrimų žurnalo Current Biology atlikto tyrimo rezultatais, vaikai, auklėti nereligingai, yra labiau linkę būti malonūs bei draugiški negu vaikai, augę ypač religingose šeimose. Tyrimas atliktas bendradarbiaujant su daugybe akademikų iš septynių skirtingų universitetų visame pasaulyje.

Tyrimo metu buvo tiriami skirtingų religijų vaikai – musulmonai ir krikščionys, taip pat nereligingi vaikai. Nustatyta, kad vaikai, auklėti religingai, buvo dažniau linkę kitus teisti.

Tyrimas pavadintas Neigiama asociacija tarp religijos ir vaikų altruizmo pasauliniu mastu.

„Apibendrinant galima teigti, kad mūsų tyrimo rezultatai paneigia bendrą nuomonę, jog religingose šeimose užaugę vaikai yra labiau užjaučiantys ir malonesni kitiems. Apskritai kyla klausimas, ar religija yra gyvybiškai svarbi vertybių diegimui. Patvirtinta mintis, kad moralinio diskurso sekuliarizacija žmogaus teigiamų savybių neigiamai neveikia, o kaip tik skatina“, – teigia mokslininkai.

Buvo tirta beveik 1200 vaikų nuo penkerių iki dvylikos metų amžiaus. Vaikai buvo skirtingų iš kultūrų ir šalių: Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Jordanijos, Turkijos ir Pietų Afrikos. Iš visų tyrime dalyvavusių vaikų, beveik 24 proc. buvo krikščionys, 43 proc. musulmonai ir 27,6 proc. nereligingi. Judėjai, budistai, induistai, agnostikai ir kitų mažiau paplitusių religijų atstovai nebuvo statistiškai reikšmingi, kad būtų įtraukti į bendrus tyrimo rezultatus.

Vykstant tyrimui, vaikai buvo pastatyti į tokias situacijas, kurių metu galėjo vieni su kitais bendrauti. Be to, jiems buvo rodyta vaizdo medžiaga apie besimušančius ir smurtaujančius vaikus. Tuo metu fiksuojamos tiriamųjų reakcijos.

Anot mokslininkų, tyrimo rezultatai aiškiai parodo, kad vaikai, augę šeimose, save priskiriančiose prie dviejų iš labiausiai paplitusių religijų (krikščionybės ar islamo), buvo mažiau altruistiški negu vaikai, augę nereligingose šeimose.

Pexels.com archyvo nuotr.

Tyrėjai taip pat pastebi, kad vyresni vaikai, kurių pasaulėžiūrą formavo religija, pademonstravo daugiausiai neigiamų savybių. Negana to, ištirta, jog religingi vaikai yra labiau linkę kitus vaikus teisti ir bausti.

„Religingumas buvo atvirkščiai proporcingas vaikų altruizmui ir tiesiogiai proporcingas vaikų polinkiui kitus teisti. Kartu šie rezultatai atskleidžia, kad tendencijos, jog religija neigiamai veikia vaiko altruizmą, yra panašios visame pasaulyje, taip ginčijant požiūrį, kad religingumas gerina moralės normų įsisavinimą“, – teigiama tyrėjų.

„Nors yra plačiai paplitusi mintis, kad religija apibrėžia žmonių moralines normas ir prosocialų elgesį, ryšys tarp religijos ir moralės yra diskutuotinas“, – teigta tyrime.

Tiesa, vienas aspektas nebuvo aptartas tyrime – religingi tėvai taip pat yra labiau linkę taikyti bausmes savo vaikams. Tokie dalykai kaip sudavimas savo vaikui yra laikomi visuomenės priimtinais. Yra didelė tikimybė, kad tai ir yra tikroji priežastis, kodėl vaikai, auklėti religingų tėvų, sunkiau sutaria su kitais.

Yra atlikta daug tyrimų, kurių metu įrodyta, kad sudavimas ir panašios auklėjimo strategijos yra ypač žalingos vaikams.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas 2006 metais išleido direktyvą, kurioje fizinis smurtas vadinamas „legalizuotu smurtu prieš vaikus“, kuris turėtų būti uždraustas pasitelkiant visas tinkamas teisines, administracines, socialines ir švietimo priemones. Sutartis, išleista komiteto, buvo patvirtinta 192 šalių ir tik Jungtinės Amerikos Valstijos ir Somalis atsisakė ratifikuoti.

Smurtas prieš vaikus buvo uždraustas 53 šalyse ir valstijose globaliu mastu. Taip pat svarbu pabrėžti, kad egzistuoja krūvos mokslinių įrodymų, patvirtinančių, kad sudavimas vaikui neigiamai veikia jo psichinę sveikatą ir vystymąsi, tačiau nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, jog tai daro kokią nors naudą. Tai tikrai kai ką sako apie tai, kad religingi tėvai yra labiau linkę demonstruoti savo autoritetą, o tai neabejotinai ugdo antisocialines savybes.

Taip pat skaitykite: Dvasininkė neteko pareigų po vizito į sekso prekių parduotuvę

Atnaujintoje „Tikrojoje Daktarų istorijoje“ išskirtinės KGB pareigūnų išpažintys apie sovietų pareigūnų tamprius ryšius su Kauno nusikaltėliais, nepavykusi Valdo Adamkaus persekiojimo operacija, dingimas įmantriausios KGB sekimo įrangos, kurios paieškai milicininkai prašė Daktarų pagalbos, bei pavardės žinomų politikų, padėjusių garsiam nusikaltėliui ištrūkti į laisvę.

Anot knygos autoriaus Dailiaus Dargio, šeštojoje „Tikrojoje Daktarų istorijoje“ pirmą kartą atskleidžiami išskirtiniai faktai piešia visiškai kitokį šios nusikalstamos grupuotės veidą – jos įtakos ribos peržengdavo sovietų saugumo tarnybą Kaune, veikla buvo koordinuojama ne tik politinio, bet ir milicijos elito, leidusio jai suklestėti nepriklausomybės priešaušryje.

„Išskirtiniai, niekur iki šiol nepublikuoti, ilgai saugoti faktai apie Kauno Daktarų ryšius su sovietine KGB, ne tik akylai stebėjusia šią gaują nuo 1980-ųjų vidurio, bet ir kone specialų leidimą suteikusia jos klestėjimui, įkvėpė pažiūrėti kitomis akimis. Noriu tikėti, kad man tai pavyko, o pirmą kartą savo patirtimi ir atsiminimais sutikę pasidalinti pareigūnai gerokai pakeitė mano nuomonę apie gaują. Ji buvo gerokai galingesnė, žiauresnė ir įtakingesnė, nei manyta iki šiol“, – sako autorius.

Anot Dailiaus Dargio, naujausioje knygoje apie legendinę Kauno Daktarų grupuotę skaitytojams pasakojama apie labai artimus jos ryšius su visą pasaulį gąsdinusia sovietine žvalgybos sistema, kuri leido garsiausiai Kauno kriminalinei gaujai ilgus metus neliečiamai siautėti Lietuvoje, grobti, plėšti ir žudyti, sėti paniką ne tik tarp eilinių Lietuvos žmonių, bet ir tarp pareigūnų, ilgus metus sekusių karščiausiais gaujos narių pėdsakais.

„Net ir praėjus daugiau nei trims dešimtims metų po gaujos susikūrimo, 2009-ųjų rudenį patį Henriką Daktarą sekę ir vėliau iš Bulgarijos su legendiniu „Spartan“ lėktuvu į Lietuvą pargabenę pareigūnai buvo šokiruoti antikontržvalgybinių priemonių, kurias naudojo H. Daktaro artimiausios aplinkos žmonės: vaikai, žmona ir kiti. Savisaugos būdai, gelbėję vieną garsiausių Lietuvos nusikaltėlių, įmanomi tik pasitelkus specialiųjų tarnybų apmokymus. Tuo įsitikinę gaują sekę ir su ja kovoję mūsų šalies pareigūnai“, – sako knygos autorius.

Naujajame knygos leidime pasiremta ilgus metus tylėjusių KGB aukštų karininkų, milicijos pareigūnų bei iki šiol nerastų Daktarų klano vyrų artimųjų atvirais pokalbiais, iki šiol niekur neskelbta dokumentine ir archyvine medžiaga, specialiųjų tyrimų metu surinktais kriminaliniais duomenimis.

„Šie pasakojimai atskleidžia kur kas baisesnį veidą nusikaltėlio, vykdžiusio ne tik žiauriausius nusikaltimus, bet galbūt ir galingiausių asmenų pavestus užsakymus, apie kuriuos pavyko sužinoti po daugiau nei metų tyrimų, nagrinėjant visą Daktarų istoriją“, – sako D. Dargis.

Šeštasis knygos apie Daktarų mafiją leidimas – simbolinis. Autorius pradėjo jį rengti prieš metus, sužinojęs naujų aplinkybių apie KGB bendradarbiavimą su garsiąja Kauno gauja. Knyga išleidžiama praėjus dešimčiai metų po H. Daktaro sulaikymo Bulgarijoje bei pargabenimo į Lietuvą.

Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Dailius Dargis „Kriminalinė Agurkinių odisėja: pirmoji Lietuvos narkokronika apie naująją šalies nusikaltėlių kartą“

Joaquinui Phoenixui teko susidurti su keletu sudėtingų klausimų apie tai, ką galėtų paveikti naujas filmas „Džokeris“, kuriame aktorius vaidina tokiu pat vardu pavadintą komiksų piktadarį.

Interviu su dienraščio „The Telegraph“ filmų kritiku Robiu Collinu metu, Phoenixas buvo paklaustas, ar jis nesirūpina dėl to, kad filmas galėtų paskatinti žmogaus, kurį Collinas apibūdina kaip „nestabilų, savęs besigailintį vienišių su polinkiu į masinius šaudymus“.

„Kodėl?“, galiausiai sumurmėjo Phoenixas, „iš sumišimo kilstelėjęs viršutinės lūpos kampelį“, kaip rašė Collinas.

„Kodėl jūs…? Ne… Ne“. Tuomet šis atsistojo, palinko link Collino, suspaudė jo delnus tarp savų, ir išėjo iš kambario.

Collinas teigia, kad Phoenixas, po valandą trukusio pokalbio su atstovais iš „Warner Bros“, vėliau vėl prisijungė prie interviu. Aktorius paaiškino, jog supanikavo, nes dar niekada nebuvo sulaukęs panašaus klausimo. Beje, klausimas taip ir liko neatsakytas. Tačiau praeitą savaitę Los Andžele vykusios konferencijos metu tinklapio „IGN“ atstovas paklausė Phoenixo ir „Džokerio“ režisieriaus Toddo Phillipso apie neigiamą kritiką, kurios susilaukė filmas.
„Aš esu įsitikinęs, kad yra labai daug kritikos, parašytos tų žmonių, kurie išdidžiai teigia nematę filmo ir net nenorintys jo pamatyti“, – teigė Philipsas. „Aš tiesiog siūlau jums peržiūrėti filmą, ir žiūrėti jį be jokių išankstinių nusistatymų“.

View this post on Instagram

Šandien pasaulinė filmo su Joaquinu Phoenixu “Džokeris” premjera.

A post shared by KaunoŽinios.lt (@kaunozinios) on Oct 3, 2019 at 1:21am PDT

Phoenixas išsakė savo nuomonę: „Aš manau, jog daugelis mūsų gali atskirti blogį nuo gėrio. O tie, kurie to padaryti negali, gali interpretuoti bet ką taip, kaip jie nori interpretuoti“.

Kritikos, apie kurią kalbama, galima rasti įvairių straipsnių antraštėse, kaip, pavyzdžiui: „Joaquinas Phoenixas praranda kontrolę“ (teigiama „IndieWire“), „Džokeris – pavojingas filmas, kuris internete skatina blogį“ (rašoma „Refinery 29“), „Joaquinas Phoenixas nerimą kelinčiame filme“ (teigiama „Vanity Fair“).

2012 metais Auroroje, Kolorade vykusių masinių šaudymų aukų artimieji parašė laišką, skirtą „Warner Bros“. Laiške išsakomos baimės ir prašoma paaukoti tokių aukų labdaros organizacijomis. „Mes kreipiamės į Jus su prašymu būti dalimi tų įmonių, kurios suvokia, kad yra socialiai atsakingos dėl mūsų saugumo“, rašoma šiame laiške.

Taip pat skaitykite: TOP 20 geriausių visų laikų komiksų ekranizacijų

Spaudos konferencijos metu Placido Domingo pasisakė, esą prieš jį nukreipti kaltinimai sukūrė situaciją, dėl kurios jis nebegali dirbti savo mylimoje kompanijoje.

Operos solistas tenoras Placido Domingo atsistatydino iš generalinio direktoriaus pareigų Los Andželo operoje ir atsisakė pasirodyti visuose artimiausiu metu suplanuotuose pasirodymuose, po to, kai keletas moterų apkaltino legendinį tenorą seksualiniu priekabiavimu ne tik šioje operoje, bet ir kitose operose visoje šalyje pastaruosius dešimtečius.

Domingo atsistatydinimas iš Los Andželo operos kvestionuoja jo ateities karjerą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur dėl kaltinimų, pirmą kartą paskelbtų praeitą mėnesį, jo koncertus atšaukė ir kitos su juo dirbusios kompanijos.

Domingo viešajame pranešime teigia, kad kaltinimai iškėlė grėsmę jo galimybėms toliau tęsti karjerą Los Andželo operoje.

„Los Andželo opera užima labai svarbią vietą mano širdyje ir aš laikau šį darbą kaip vieną svarbiausių savo palikimų“, sakė 78-erių metų Domingo, vienas iš kompanijos 1980-aisiais įkūrėjų, kurio nuopelnams priskiriamas tarptautinis operos įvaizdis.

„Vis dėlto, neseniai spaudoje paskelbti prieš mane nukreipti kaltinimai sukūrė situaciją, dėl kurios aš nebegaliu tarnauti savo mylimai kompanijai“, teigia Domingo, pridurdamas, kad jis noriai ir toliau tęstų savo darbą, kad atstatytų savo gerą reputaciją, tačiau nusprendė, kad pačiai Los Andželo operai bus geriau, jeigu jis atsistatydins iš generalinio direktoriaus pareigų ir atšauks visus numatytus pasirodymus, nors jam ir buvo numatytas pagrindinis vaidmuo šešiuose „Roberto Devereux“ pasirodymuose, vyksiančiuose vasario ir kovo mėnesiais.

Atsistatydinimas įvyko praėjus savaitei po staigaus ir netikėto pranešimo, kurį paskelbė „Metropolitan Opera“. Anot pranešimo, Domingo nebus leidžiama vaidinti ne tik spektaklio „Makbetas“ premjeroje, bet ir vėlesniuose pastatymuose. Kitos trys kompanijos (Filadelfijos orkestras, San Francisko opera ir Dalaso opera) taip pat jau pašalino Domingo nuo būsimų pasirodymų dėl jam pateiktų kaltinimų už priekabiavimą. Kaltinimus pateikė kelios dainininkės, šokėja ir operos darbuotojos, nurodydamos, kad per pastaruosius dešimtmečius prie jų buvo priekabiauta.

Dviejose ataskaitose, paskelbtose rugpjūčio 13 ir rugsėjo 5 dienomis, kalbama apie daugiau nei 20 moterų, kurios kaltina Domingo dėl seksualinio priekabiavimo ar dėl kito netinkamo seksualinio elgesio. Dauguma sakė, kad Domingo darė moterims spaudimą, siūlydamas seksualius santykius ir netgi kartais kenkdavo jų karjerai, jeigu šios atsisakydavo. Visos teigė, jog, jausdamos, kad Domingo gali sugriauti jų karjeras, bijojo kam nors apie tai pranešti, todėl tai buvo vieša operos pasaulio paslaptis.

Domingo neigia šitaip elgęsis. Jis pavadino kaltinimus „tiesiog neteisingais“, tačiau tiksliai neįvardino, apie kuriuos kaltinimus kalba.

Jau daugelį metų Domingo buvo pasaulio sėkmingiausia operos garsenybė, gebėjusi surinkti pilnas sales žiūrovų. Bėgant metams, jis taip pat tapo sėkmingu dirigentu ir galingu dviejų Amerikos kompanijų (pirmiau Vašingtono operos, vėliau – Los Andželo operos) generalinio direktoriaus administratoriumi, kur vėliau, 2000 metais, jis tapo meninės srities vadovu, o dar vėliau, 2003 metais, – generaliniu direktoriumi.

Christopheris Koelschas, Los Andželo prezidentas ir vyriausiasis vadovas, elektroniniu paštu, išsiųstu trečiadienį Los Andželo operos darbuotojams, padėkojo Domingo už „jo svarbų vaidmenį kuriant kompaniją ir dešimtmečius trukusią tarnybą“. Jis pažymėjo, kad nepriklausomas Los Andželo operos tyrimas tęsis iki pat Domingo nuosprendžio.

Los Andželo opera nušalino Domingo nuo kasdienės generalinio direktoriaus veiklos po to, kai buvo pareikšti kaltinimai. Nebuvo netgi duota laiko tyrimui, kuriam vadovavo Debra Wong Yang, buvusi JAV advokatė ir Los Andželo apygardos Aukščiausiojo Teismo teisėja, dabartinė advokatų kontoros „Gibson Dunn & Crutcher“ partnerė.

Placido Domingo © Wikimedia Commons archyvo nuotr.

„Los Andželo opera suvokia, kad yra būtina žengti toliau, norint užtikrinti, jog yra daroma viskas, kad būtų sukurta bendradarbiavimu ir profesionalumu pagrįsta darbo aplinka“, rašė Koelschas.

Los Andželo operos direktorių valdyba trečiadienio pranešime padėkojo Domingo už jo indėlį kuriant meną, neminėdami jam pateiktų kaltinimų už tariamą netinkamą elgesį ir vykstančio tyrimo.

„Placido Domingo indėlis į kultūrinį Los Andželo gyvenimą buvo nepaprastas ir turintis didelę reikšmę“, nurodoma pranešime, „mes dėkojame Placido už operos populiarinimą Los Andžele ir esame ypač dėkingi už jo įkvėpimą ir atsidavimą mūsų institucijai ir bendruomenei“.

Domingo veiksmai taip pat yra tiriami ir „The American Guild of Musical Artists“, sąjungos, vienijančios daugelį operos darbuotojų. Ji tikisi baigti tyrimą per du mėnesius.

Likusius metus Domingo darbai bus sutelkti Europoje, kur kaltinimai priekabiavimu jo karjerai nepakenkė. Net ir po pateiktų kaltinimų, Austrijoje rugpjūčio mėnesį vykusių koncertų metu jis buvo sutinkamas su ovacijomis.

Nei vienas iš numatytų pasirodymų Europoje nebuvo atšauktas. Jo laukia daugybė operų ir koncertų Šveicarijoje, Rusijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje ir Lenkijoje.

Taip pat skaitykite: Holivudo aktorių James Franco penkios moterys kaltina seksualiniu priekabiavimu

Vasaros pabaigoje pasirodęs Pauliaus Senūtos, iš reklamos pasaulio žengiančio į literatūrą, debiutinis romanas „Sfera“ iki šiol nesitraukia iš Lietuvos didžiųjų knygynų perkamiausių knygų sąrašų. Skaitytojų susidomėjimą kursto ne tik drąsiais šūkiais pasižyminti knygos reklama, tačiau ir sprendimas ant knygos nugarėlės neatskleisti knygos siužeto – ten įrašyti keturių žymių asmenų atsiliepimai.

„Esu iš tų, kuriems kai kurie dalykai absoliučiai aiškūs ir nėra jokios alternatyvios nuomonės. Visgi skaitydama šią knygą pagavau save kiek suabejojusią tuo, kad Žemė yra apvali“, – apie „Sferą“ teigia ekonomistė, Seimo narė Ingrida Šimonytė.

„Sfera“ – tai žvilgsnis į protus žmonių, kuriuos laikome bepročiais. Romano herojai tokie tikri, kad skaitydama girdėjau juos kalbančius savo virtuvėje. Buvo nejauku, o kartais – be galo juokinga. Lietuvių literatūroje ligi šiol nebuvo nieko panašaus“, – atsiliepia žurnalistė, rašytoja Akvilė Kavaliauskaitė.

„Tai knyga, kuri kelia šiandienos žmogui svarbius egzistencinius klausimus apie prasmę, o „įkaltų“ tiesų kvestionavimas, naivus ir snobiškas herojų maištas duoda impulsą permąstyti, ar visos tiesos, kuriomis tikime, yra nepajudinamos. Aktualu ir nauja lietuviškų knygų lentynoje. Moderni kalba ir geras skonis“, – romaną įvertino televizijos laidų prodiuseris, pramogų pasaulio atstovas Saulius Urbonavičius-Samas.

„Skaitydamas „Sferą“ jaučiausi, lyg dalyvaučiau elitiniame protmūšyje, kurį moderuoja azartiškas vedėjas, žaidimo eigoje keičiantis ir jo taisykles, o kartais – ir pačią žaidimo prigimtį“, – mintimis apie knygą pasidalijo rašytojas, žurnalistas Ernestas Parulskis.

Paklaustas, apie ką yra jo naujas romanas „Sfera“, knygos autorius atskleidė: „Knyga – apie dviejų labai protingų vyrų draugystę, kurie tiki vienu labai kvailu dalyku – tuo, kad Žemė yra plokščia. Paradoksalu, tačiau jie daug protingesni nei jų aplinka. Šiame kontekste nagrinėjamas klausimas, kas iš tiesų yra protinga ir kas kvaila, ir ar galima į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti.“

Kviečiame skaityti romano „Sfera“ ištrauką.

8

Emanuelis ir Ignacijus retai kur išeidavo. Jie brangino privatumą, vienas kito kompaniją ir galimybę netrikdomai kalbėtis. Kai tokia reta išimtis nutikdavo ir draugai palikdavo Emanuelio namus, dažniausiai eidavo į barą, kuris buvo pasukus į kairę už kelių namų. Niekas nežinojo šio baro pavadinimo. Lange kabėjo išraityta neoninė iškaba „Beer On Tap“[*], akivaizdžiai savininko parsivežta iš kelionės ar pirkta „eBay“. Tokių iškabų Vilniuje nebuvo, o barą lankytojai vadino „Baru“.

Iškrito pirmos snaigės, ir naktinis Vilnius žaižaravo nuo daugybės atšvaitų, lūžtančių gatvės šviestuvų šviesoje. Staiga pakvipo Kalėdomis, norėjosi kažkur eiti, kažką veikti, tad Emanuelis ir Ignacijus išėjo į „Barą“.

„Bare“ knibždėjo ir šurmuliavo vietinė fauna. Kaip įprastai, tik daugiau; akivaizdu, Kalėdų nuotaika apėmė ne tik Emanuelį ir Ignacijų. Prasibrovę pro įkaitusius, besistumdančius ir gerokai per garsiai savo nuomonę peršančius gyventojus, jie prisėdo prie baro.

Emanuelis ir Ignacijus visuomet rinkdavosi vietą prie baro. Sėdint čia, žvilgsnio netrikdydavo ateinantys ir išeinantys žmonės, karštos diskusijos ar susvetimėjusios poros prie staliukų. Baro butelių formos, etiketės, išdėstymas ir apšvietimas buvo malonūs akiai, jais visuomet būdavo galima užimti protą, jei pokalbis įstrigdavo ar draugas pasišalindavo nusišvilpti.

Ignacijus užsisakė mažą taurę paprasto lagerio. Taurė atrodė elegantiškai, alaus spalva baro prietemoje  – gundančiai, o kylantys burbuliukai atkartojo krintančias snaiges, tik atvirkščiai. Emanuelis užsisakė to paties. Jis nekvaršino sau galvos tokiais dalykais.

Po truputį bičiulių dialogas pradėjo rutuliotis, jie skendėjo savo privačioje erdvėje, tuo metu baro triukšmas slopo, kol visai pranyko. Pranyko per garsiai šnekantys tipai, dingo pasikartojantys niuksai į nugarą ir per petį barmenui ištiestos rankos su banknotais. Emanuelis ir Ignacijus buvo savo pasaulyje tik su 0,25 litro lagerio taurėmis rankose.

Turbūt prabėgo valanda, o gal daugiau  – Emanuelis ir Ignacijus valandų neskaičiavo, taurės vis dar buvo puspilnės, tokios pat gundančios, tik su rečiau kylančiomis snaigėmis. Tačiau tai negalėjo tęstis amžinai. Ignacijui reikėjo į tualetą.

Pakilo, atsisuko ir pamatė. Jo laukė kovos laukas, pilnas įvairiausių būtybių, šnekų ir rankų mostų. Bet pasirinkimo nebuvo. Kol Ignacijus skynėsi kelią, Emanuelis dėmesį sutelkė į taurę, ir alus iš jos pajudėjo kur kas didesniu tempu negu iki tol.

– Ei! Ei, tu! Ar visai kurčias? – atsklido garsas iš kito pasaulio, bet akivaizdžiai iš dešinės.

Niuksas į šoną, Emanuelis pasuko galvą ir praregėjo.

Stambus riebaluotas veidas, palinkęs virš baro, ir ilgi nušiurę plaukai. Juoda odinė striukė su kutais, ant nugaros – užrašas „Eagles of the Road“. Juodos odinės kelnės. Kerziniai batai. Už nugaros – bandantis išlįsti „odinio“ draugo siluetas.

Bet veidas draugiškas. Šypsosi ir tarsi akį merkia.

– Ką ten nesąmones skiedžiat?

Prakaitas žliaugia nuo riebaluoto įsibrovėlio veido. Po juoda odine striuke – prakaitu permirkę ir nesąžiningai per smarkiai nunešioti juodi marškinėliai. Riebaluotos plaštakos spaudžia bato formos bokalą. Kvapas skrodžia bendrą baro tvaiką ir ima viršenybę.

Emanuelis pabandė nutraukti pokalbį nusisukdamas į barą ir sutelkdamas dėmesį į butelius.

– Jo, jo, Žemė plokščia ir stovi ant didelio vėžlio.  – Riebaluotas nekviesto pašnekovo Adomo obuolys godžiai nurijo du gurkšnius artėjančio prie virimo temperatūros bato aulo alaus. – Iš kokios Bažnyčios tu ir tavo draugelis?

– Ko jūs norite paklausti?  – romiu balsu pasiteiravo Emanuelis, prieš tai visu kūnu atsisukęs į įsibrovėlį. Mėlynos akys šaltai žvelgė į pašnekovą ir vėrė kiaurai iki pat sielos glūdumos.

– Hm… Kuriai Bažnyčiai tu ir tavo draugelis atstovaujat? – Vildamasis, kad nereikės išsižadėti linksmo tono, „šaunuolis“ smarkiai atsilošė ir susivarvino gerklėn išsivadėjusį birzgalą iš kojos pirštų galiukų.

– Mes neatstovaujame jokiai Bažnyčiai, – lygiai po vieno kvėpavimo takto lygiai taip pat romiai tarė Emanuelis.  – O kodėl klausiate? Kuriai Bažnyčiai jūs atstovaujate?

– Baik, seni.  – Linksmuolis trinktelėjo bato aulu į baro stalviršį. – Kokiai dar Bažnyčiai? Nereikia nusipezėti. Ne mes čia skiedžiam Bažnyčios pasakas apie plokščią Žemę.

Emanuelis nepajuto, kad šalia vėl stovi ką tik grįžęs Ignacijus. Emanuelis buvo kaip niekuomet romus, tik mėlynos akys rodėsi įsijungusios į įsibrovėlio sielą kaip į elektros lizdą.

– Aš nepamenu, kad mes būtume anksčiau susitikę, tad man jūsų familiarumas  – išskirtinai keistas. Bet leiskite paklausti: apie kokias vadinamąsias Bažnyčios pasakas kalbate?  – Mėlynos akys buvo užmezgusios stiprų ryšio tiltą ir energijos paėmimas iš šaltinio vyko vis didesne sparta.

„Šaunuolis“ glebo akyse, kūnas leido orą, o prakaito lašai ant odos, virtusios guma, blizgėjo baro šviesoje.

– Nereikia manęs čia maustyti. – Įsibrovėlis paskutinį kartą pabandė sukontroliuoti situaciją, atsibusti ir nusipurtyti siaubingą nakties košmarą. – Šimtus metų Bažnyčia mulkino žmones pasakomis apie rojų, pragarą ir plokščią Žemę. Laikė žmones tamsybėje. Rojus ten viršuj, kur šventas Petras prie įėjimo su raktais stovi, apačioje pragaras, kur velniai nusidėjėlius dervoj verda, o per vidurį niekas kitas netelpa, tik plokščia Žemė. Ne tie laikai, seni. Žmonės mokyklas baigę, universitetus, tokiais pezalais netiki. Mes raketas pastatėm, kosmines stotis, Mėnulyje išsilaipinom, į Marsą tuoj keliausim. Žemė nebe bažnytkaimis, jums irgi neprošal būtų žengti koja į koją su mokslu.

Emanuelis tylėjo ir žvelgė tiesiai į sielos gilumą.

– Viešpatie, mano Dieve, esi be galo didis! Apsisiautęs garbe ir didybe, apsigaubęs šviesa lyg drabužiu, – neatkreipdamas baro lankytojų dėmesio tyliai užgiedojo Emanuelis. Skaidrus balsas netrikdomai sklido kaip profesionalaus choro dainininko. – Tu ištempei dangų tarsi palapinės dangą, padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų.[†]

Stop. Emanuelis nustojo giedojęs. Tylą užpildė baro šurmulys.

– Mokslu, sakote…  – Emanuelis kruopščiai rinko žodžius. – Kokiu mokslu jūs remiatės, kai kalbate apie Bažnyčios pasakas apie plokščią Žemę?

Linksmuolis visai išdžiūvo, o linksmumo neliko nė pėdsako. Net alaus puta ant aulo sienelių išdžiūvo ir susitraukė. Jis negebėjo tarti nė žodžio, ką jau kalbėti apie tolesnę diskusiją. Pašnekesio vakuumą vėl užpildė baro šurmulys.

– Ar jūs kalbate apie Džoną Viljamą Dreiperį ir jo Religijos ir mokslo konflikto istoriją, ar tiesiog apie Vašingtono Irvingo Kristupo Kolumbo gyvenimo ir kelionių istoriją? – iš lėto tęsė Emanuelis. – Tai jūs vadinate mokslu?

Sunykęs pašnekovas bandė griebtis jam pasiūlyto šiaudo, nevalingai ir neužtikrintai linkčiojo galva, vis kvailiau šiepdamasis.

– Tada jums puikiai pažįstama dviejų konkuruojančių galių konflikto teorija: žmogaus intelekto skvarba, kurios neįmanoma suvaržyti jokiomis priemonėmis, ir, kita vertus, status quo bei apribojimai, kylantys iš tradicinio tikėjimo ir nusistovėjusių interesų. Karas tarp mokslo ir religijos, kitaip tariant. Ką jau kalbėti apie Salamankos tarybą, kurios fanatiškiems ir prietaringiems kunigams Kristupas turėjo įrodinėti Žemės sferiškumą, – toliau dėstė Emanuelis.

Čia jis stabtelėjo, jo mėlynos akys iš elektros laidininko trumpai tapo geros ir tėviškos; pašnekovui akimirką pasirodė, kad jose išvydo blizgant ašarą, įtampa tarsi pradingo.

– Ir, suprantama, žinote, kad visa tai yra gryniausia netiesa. Salamankos taryba niekada neegzistavo. Irvingas tiesiog parašė literatūrinį kūrinį ir pamiršo apie tai pranešti skaitytojams. Dreiperis taip norėjo įrodyti savo teoriją, kad nepaisė faktų. Dėl šių ir kitų fantazijų XIX amžiaus pabaigoje Bažnyčia buvo apkaltinta dorybe, prie kurios ji menkai teprisidėjo. Matote, Bažnyčia nuo ankstyvųjų laikų tarnavo jiems, galingiesiems. Ji niekuomet nėjo prieš mokslą – ji buvo pagrindinė mokslo finansuotoja. O Žemės forma Bažnyčiai, tiesą pasakius, ir nelabai rūpėjo. Biblijoje nėra aiškaus Žemės formos aprašymo. Bažnyčios tėvams tai reiškė viena: ši informacija nesvarbi ir šia tema neverta diskutuoti. Šventasis Augustinas Pradžios knygos tiesioginės prasmės paaiškinimuose perspėja krikščionis tiesiogiai neinterpretuoti atskirų Biblijos tekstų ir priimti juos kaip metaforas. Skraistė – tai moralas, ne geometrija, o apie geometriją Augustinas prabyla Dievo mieste. Ir spėkite iš trijų kartų: kokią formą jis priskiria Žemei?.. Teisingai, sferos. Du didžiausi Bažnyčios mąstytojai – Tomas Akvinietis Teologijos sumoje ir Origenas Aleksandrietis Pradžios ir Išėjimo knygų homilijose – taip pat mato labai apvalias Žemės formas. Šventasis Ambraziejus apibūdino Žemę kaip tuštumoje pakibusią sferą, kurios svoris tolygiai pasiskirstęs, o Bazilijus Didysis savo avelių bandą ganė mokydamas, kad Žemė yra kosmoso centre ir kad kosmoso masė spaudžia Žemę iš visų pusių, o iš to išeina, kad Žemė – sfera, nors tiems, kuriems sunku sekti šią minties logiką, jis primygtinai jos ir nepiršo, nes jie galį melstis Dievui, kad ir kokia Žemės forma būtų. Tad apie kokį mokslą ir kokias Bažnyčios pasakas jūs kalbate?

Emanuelis pakilo nuo baro kėdės, taip pranešdamas, kad pokalbis baigtas. Kvailai sustingusi įsibrovėlio šypsena niekaip nekrito nuo veido.

– Tie, kurie priešinosi Bažnyčioje, kurie išdrįso pasakyti, kad Žemė plokščia, – su jais būdavo negailestingai susidorojama. Laktancijus paskelbtas eretiku. Kozmas Indikopleustas buvo užsipultas aštrios kritikos meistro Jono Filopono ir todėl visiškai užmirštas. Pasaka apie Bažnyčios pasaką apie plokščią Žemę užgimė XVII amžiuje kaip protestantų propaganda prieš Katalikų bažnyčios mokymą, o suklestėjo XIX amžiaus pabaigoje. Negerkite daugiau alaus iš bato aulo, mokslo vyre, nes ne tik jūsų mokslas bukas, bet ir įpročiai neskoningi.

Kelias iki laukujų baro durų Emanueliui ir Ignacijui nekainavo daug pastangų ir neprailgo. Išėję lauk, jie bandė atsikvėpti po intensyviai krintančiomis snaigėmis tiek daug oro teikiančioje gatvės tuštumoje, bet netrukus pro duris išvirto smarkiai apgirtęs, nors ir intelektualaus veido pagyvenęs vyriškis su ant nosies pakrypusiais apskritais akiniais.

– Klasė, vyrai, turiu pasakyti. Aukštas lygis, – atrijo frazę. – Bet šiaip, vyrai, jei rimtai… – trumpai užspringo naujasis pašnekovas, – šis pasaulis – tai viena didelė, siaubingai didelė ferma, kur augalai augina mus savo trąšoms. Mums čia atrodo, kad mes čia kažką labai, o realiai gyvenam, kad priaugintume biomasės, kuria pūdami patręšim augalus.

Emanuelis su Ignacijumi susižvalgė. Pašnekovų šiam vakarui užteko, ir jie pasileido tekini bėgti. Bėgo namų link. Juos supo naktis, ir snaigių skraistės jiems visiškai pakako.

9

Tai būdavo žaismingos dienos, tarsi savotiški laisvadieniai. Ignacijus jas be galo mėgo. Jis dievino Emanuelio kompaniją ir visuomet jos siekė, tačiau paprastai būnant su Emanueliu tvyrodavo rimtis, tarsi nebūtų pasiektas kažkoks tikslas ir nebūtų galima atsipalaiduoti. O tos dienos būdavo kitokios, be jokio nerašyto įsipareigojimo. Ir Emanuelis būdavo kitoks. Valiūkiškas, gyvybingas, tarsi iš jo taurės gyvenimas nebūtų niekad kaip reikiant gėręs.

Jie užsisakydavo picą, tą balsavimo teisės demokratiškuose rinkimuose antrąją pusę, susėsdavo kambaryje ant grindų, įsijungdavo stalinę lempą, įjungdavo kasetinį magnetofoną, gerdavo laiką pilnomis rieškučiomis ir varžydavosi pasakodami trumpas istorijas. Taisyklės buvo paprastos: istorijos turėjo būti tikros, lakoniškos ir dviprasmiškos. Tokios, kokios ir turi būti geros taisyklės, leidžiančios tikram menininkui atsiskleisti.

Ignacijus visuomet norėdavo pradėti pirmas. Ir visuomet būdavo tikras, kad laimės varžybas.

– Dalia atvyko į Vilnių iš mažo miestelio. Visą gyvenimą, kiek ją visi – o turbūt ir ji pati – prisiminė, Dalia dirbo savivaldybėje sekretore referente ar kažkuo panašiai. Toks biurokratinis darbas: dieną iš dienos ruoši popierius, nešioji, segi, kažkas juos pasirašo, persegi, dėlioji iš vienos krūvelės į kitą ir atgal – ir taip ratu. Toks ritualinis šokis. Šoki užburtas, tad neklausi, ką šoki. Po kokių trisdešimties metų tokio darbo visai nedaug buvo likę iki pensijos. Dalia taip ir įsivaizdavo, kaip popietėmis su savo seniu gers lengvai gazuotą vandenį virtuvėje ir rašys pretenzijas. Galima sakyti, jau pieštukus pasidrožė ir širdis salo. Nuėjo ji pas šeimos daktarą Santariškėse. Išlindo 99 elektroninės eilės numeris, vėliau – kiek to vėliau bebuvo  – ji galvojo, kad netyčia numerėlį apvertė ir kad iš tiesų skaičius buvo 66. Taigi ji nuėjo pas daktarą, nieko labai neskaudėjo, bet jei mokesčius moki, reikia juos ir paimti, tad nuėjo tiesiog pasitikrinti. Daktaras pažiūrėjo, susiraukė, pabumbėjo, nusiuntė į rentgeną persišviesti. Grįžo. Ačiū Dievui, naujo numerėlio pasiimti nebereikėjo. Daktaras užsidėjo rentgeno nuotrauką ant šviesdėžės, vėl kažką pabumbėjo ir paskyrė rytoj grįžti atlikti „rimtesnių“ tyrimų. Išrašė vaistų ir liepė kuo skubiau išgerti. Daliai tarsi žemė iš po kojų išslydo. Lyg klinikos pastatas būtų užsidegęs, ji išlėkė lauk ir pasileido per gatvę kuo skubiau iki vaistinės, kad tik spėtų. Tiek nedaug juk likę iki pensijos. Ir šnai  – opelis toks parūdijęs. Vairuotojas visiškai nekaltas – ji pati po ratais. Vėliau visi svarstė, ar tai dėl opelio, ar mirė, nes nespėjo į vaistinę, – žinai, ta liga kaip iš niekur nieko.

Ignacijus atsilošė savimi patenkintas. Pica, ilgai laikyta rankoje, buvo gerokai aptirpusi aplink pirštus, o įsidėjus į burną – vos šilta ir beveik guminė.

Emanuelis, įvertinęs stiprų pirmą Ignacijaus ėjimą, nusišypsojo ir pasikasė galvą. Būdamas labiau patyręs, žinojo, kad skubėti nėra kur. Pakėlė picos gabalą taip, kad nutįsęs sūris pirma patektų į burną, atsikando, ramiai sukramtė. Popierine servetėle nusivalė lūpas, suglamžė į mažytį gumulėlį, užgėrė picą pravėsusia arbata. Ignacijus spirgėjo iš nekantrumo. Jis bandė nuspėti oponento ėjimą ir tuo pat metu tiesiog mėgavosi artėjančios istorijos laukimu.

– Mano istorija senesnė. Tarpukariu Kudirkos Naumiestyje gyveno toks veterinaras Emilijonas. Žmonės po karo atsigavę, į darbus kibę, gyvulių pilni laukai ir tvartai, naują Lietuvą stato. Tai Emilijonui darbo iki kaklo: ten karvę apsėklink, o ten, žiūrėk, karvė jau apsiveršiavo, ten arklys apsikrėtė snukio ir kanopų liga, o kartą buvo ir kiaulių maras įsimetęs, tai dirbo dieną naktį be miego. O kaimas Lietuvos – laukai platūs, atstumai dideli. Tai laksto Emilijonas, iš vieno ūkininko pas kitą nuvykti užtrunka daugiau, nei paties darbo yra. Buvo jis šiuolaikiškas žmogus. Tikėjo progresu, kad reikia visokias inovacijas diegti ir darbo našumą didinti, tai nusipirko dviratį. Taip greičiau nuo Stonkaus iki Budreikio ūkio. Kad nukulniuotum aštuonis varstus, reikia dviejų valandų, o su dviračiu  – per pusvalandį. Bet džiaugėsi Emilijonas neilgai. Neprabėgo ir dvi savaitės, kai dviračio kameros ėmė leisti orą. Ir abi iš karto beveik vienu metu! O užtaisyti nėra kaip. Kudirkos Naumiestyje dviračių reikmenų parduotuvei atsirasti reikės dar daugiau nei pusšimčio metų, o į Kauną, būdavo, niekas metus ir ilgiau nevažiuoja. O jei ir būtų, kuo užtaisyti, nelabai aišku kaip: panardina Emilijonas vieną, tada kitą dviračio kamerą į vandens kubilą, bet iš kur oras eina, taip ir neaišku. Būtų galima pirkti naujas kameras, iš Kauno užsakyti, bet už dviratį Emilijonas beveik keturis šimtus litų paklojo – didžiulius pinigus tais laikais, kišenėje nė skatiko, o ką, jei su naujomis kameromis tas pats bus? Bet vėl vaikščioti tarp ūkių Emilijonas nepradėjo. Nebegalėjo jis pėdinti dvi valandas nuo Budreikio iki Stonkaus – nervai nelaikė. Tad įvertino jis, kad, jei stos dviračio padangų kas penkias minutes pripūsti, ratų nesugadins, o vis tiek nuo dviejų valandų sutaupys kokias dešimt minučių. Taip ir keliavo Emilijonas: penkias minutes mina dviratį, o dar beveik penkiolika minučių pumpuoja padangas. Kur eidavai anuomet per Kudirkos Naumiestį – ten Emilijonas pumpuoja dviračio padangas. Visas sukaitęs, prakaitas bėga, nepakelia galvos, nepasisveikina, tik pripučia, greit ant dviračio ir pasileidžia, kiek turi jėgų. Taip metų metus. Priprato ir kitaip jau net pats neįsivaizdavo. Pamina, papumpuoja – ir vėl ant dviračio. Ir vėl papumpuoja, ir vėl ant dviračio. Taip ir prisiminė Kudirkos Naumiesčio gyventojai Emilijoną – visuomet skubantį ir tuo pat metu stovintį vietoje.

Ignacijus sėdėjo užburtas pasakojimo. Nei pica, nei arbata galvoje. Bet, uch  – tai bent atsikirto Emanuelis. Dar ir kaip atsikirto. Išgaravo pradinis Ignacijaus pasitikėjimas savimi. Reikia susiimti, sutelkti jėgas kovai. Čia ne vaikų žaidimas!

– Ką gi, – pradėjo iš lėto, – Veronika buvo vadybininkė, tokia visa vadybininkė. Baigė vadybininkės mokslus, dirbo vadybininkų kontoroje ir optimistiškai žiūrėjo į ateitį. Žinai, problemų nėra, yra tik iššūkiai. O didžiausias Veronikos iššūkis buvo tai, kad ji niekaip negalėjo sujungti dviejų akivaizdžiai susijusių minčių. Tarkim, ruošiasi į parduotuvę, vaikinas, su kuriuo ji gyvena, sako: „Parnešk pieno.“ Veronika atsidaro šaldytuvą, pažiūri: du su puse pakelio pieno stovi. Ji nueina į parduotuvę, nuperka ir parneša. Jos vaikinas klausia: „Kodėl nupirkai dar vieną tokio pat pieno pakelį?“ – „Taigi prašei“, – nustemba Veronika. „Bet ar nematei, kad šaldytuve pilna tokio paties pieno?“ – „Mačiau, bet tu prašei.“ – „Taip, prašiau, nes šitas pienas kavos aparatui netinka, per riebus. Prašiau pusriebio.“  – „Bet tu nepasakei, kokio“,  – pykteli Veronika. „Šito pieno pilnas šaldytuvas, tu jo kasdien parneši. O prieš išeidama visuomet žvilgteli į šaldytuvą“, – kantriai dėstė sugyventinis. Veronikai tiesiog niekaip nesusisiejo galvoje, kad, jei reikia parnešti pieno, nors pieno šaldytuvas pilnas, galbūt reikėtų parnešti kitokio pieno ar tiesiog pasiklausti. Ji viską žinojo apie vadybą, rengdavosi kostiumėliais, neprovokuojamai ir tvarkingai, užsirašydavo viską, ką kas nors pasakydavo, didelę dalį ir pasibraukdavo, nedelsdama išsiųsdavo susitikimų kvietimus kolegoms į jų elektroninį kalendorių – tik niekaip nesugebėjo sujungti dviejų akivaizdžiai susijusių minčių. Tad ji darė vadybininkės karjerą ir niekad nė vienu laipteliu nepakilo. Bet šiųdviejų minčių taip ir nesusiejo.

– Ir viskas? – Emanuelis pilna picos burna ir viltingai laukiančiomis akimis bando stotis, bet gravitacija pritraukia jį prie žemės.

– Viskas, – akimis tirdamas situaciją atverstose kartoninėse picų dėžėse pasakojimą bando užbaigti Ignacijus.

– Turi būti atomazga! – Emanuelis trinkteli į picos dėžę, ir nesuvalgyti apdegę picos kraštai šokteli į orą. – Žmogus kaip gyvatė: užspaustas į kampą kovoja už save. Veronika negalėjo tokioje sunkioje situacijoje tiesiog imti ir nuleisti rankų. Galėjo permiegoti su vadovu per korporatyvinį vakarėlį, o jei jis koks nors apatiškas keistuolis  – tiesiog apkaltinti jį seksualiniu priekabiavimu, ir reikalas sutvarkytas. Karjera kišenėje.

– Tai kad Veronika nebuvo patraukli, bent jau pagal vyrų standartus, o ir nemokėjo sujungti dviejų akivaizdžiai susijusių minčių, Emanueli. Tai nesujungė ir šių. – Ignacijus, baigęs picų likučių grožio konkursą, siekė atšalusio gabaliuko.

– Neįtikėtina. – Emanuelis susimąstė. – O draugai vadybininkai – ką jie? Tarkim, Veronika nebuvo patraukli pagal vyrų standartus, bet, jei jau esi vadybininkas, tai iš draugų ir draugelių vadybininkų patarimų neišlipi; netikiu, kad, Veronikai pakliuvus į tokią sudėtingą situaciją, neatsirado nė vienos, kuri nepamokytų, kaip karjerą daryti. O ji juk vadybininkė. Nėra problemų, yra tik iššūkiai. Pats sakei. Turėjo suvadybinti.

Ignacijus, patenkintas savim, suspaudęs lūpas iš lėto sukiojo galvą į šonus ir šypsojosi, o Emanueliui visai pradingo apetitas.

[*] Pilstomas alus (angl.).

[†] Ps 104, 1–3. Antano Rubšio vertimas.

Taip pat skaitykite:  KNYGOS IŠTRAUKA: Tom Phillips „Žmonės: kaip mes viską su*ikom. Glausta mūsų nesėkmių istorija“

Moderniausią Lietuvoje ledo areną ketinanti statyti Kauno savivaldybė pasirašė sutartį su konkursą laimėjusiu rangovu. Naująjį objektą statys mažiausią kainą pasiūliusi bendrovė „Autokausta“. Darbai bus pradėti šįmet, o arenos atidarymas planuojamas 2021 metų pradžioje.

„Nebelikus „Akropolio“ čiuožyklos, vienintele ledo arena po stogu Kaune tapo „Baltų ainių“ sporto mokykla. Ją baigiame kapitaliai atnaujinti, tačiau norinčių sportuoti ant ledo kasmet vis daugėja. Todėl investuojame į naująją ledo areną, kuri taps moderniausia Lietuvoje“, – pabrėžė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Pradės dar šįmet

Šiuo metu tuščiame 2 hektarų sklype iškils dviejų ledo aikščių, daugiau kaip 7500 kvadratinių metrų bendro ploto arena. Viena iš dviejų aikščių bus skirta treniruotėms, o kita – varžyboms. Joje bus įrengtos tribūnos, kuriose tilps apie 500 žiūrovų.

Pasak Kauno savivaldybės Sporto skyriaus vedėjo Mindaugo Šivicko, naujojoje ledo arenoje bus išspręsta viena ledo ritulininkus varginanti problema. Šios sporto šakos atstovams nemaža problema tampa sportinės aprangos vežiojimas ir laikymas. Naujojoje arenoje prie kiekvienos persirengimo patalpos bus įrengtos specialios džiovyklos, kuriose ledo ritulininkai galės laikyti savo aprangas.

„Rangovas dabar turi pasirengti darbo projektą, įrengti statybvietę. Vienas iš svarbesnių darbų – po žeme einančio Gričiupio upelio perkėlimas šiek tiek atokiau, nes dabar jis teka po dalimi būsimo pastato“, – sakė Kauno savivaldybės Statybos valdymo skyriaus vedėjas Vigimantas Abramavičius.

Iš betono ir medienos

Naujoji ledo arena lankytojus pasitiks šiuolaikinėje architektūroje vis labiau populiarėjančiu betono ir medžio deriniu. Ją suprojektavęs vienas žymiausių Lietuvos architektų Gediminas Jurevičius sako, kad tai ne tik padailins estetinį vaizdą, bet ir užtikrins energetinį efektyvumą.

„Pastato išorėje ir viduje dominuos dvi medžiagos – betonas ir klijuota mediena. Toks derinys patraukliai kontrastuos bendrame interjero kontekste ir suteiks vizualinį šiltumo įspūdį, o taip pat prisidės prie energetinio efektyvumo. Stogo konstrukcijos santvaros ir sijos bus iš klijuoto medžio. Tokios konstrukcijos pasižymi ne tik estetiška išvaizda, bet ir patvarumu. Jos dažnai pasitelkiamos ir baseinuose. Metalo konstrukcijų eksploatacija tokiu atveju būtų kur kas brangesnė“, – pasakojo projekto autorius architektas G. Jurevičius.

Tvarko ir senąją areną

Investicijų sulaukė ir Aušros gatvėje veikiantys senieji ledo rūmai, kuriuose įsikūrusi sporto mokykla „Baltų ainiai“. Čia jau sutvarkytas stogas ir fasado apdaila, atnaujinamos žiūrovų vietos, o vietoje sandėliu virtusių kompresorinės patalpų įrengtos naujos persirengimo patalpos, choreografijos salė dailiajam čiuožimui. Likusius darbus čia ketinama užbaigti iki mėnesio pabaigos.

Taigi. Žiūrovams pageidaujant, aš pabandysiu atgaminti vakar dienos potyrius ir pati savyje susivokti, ką aš mačiau ir ką tai turėtų reikšti.

Vakar aš ėjau įvertinti paskutinio iškilaus režisieriaus ir režisūros dėstytojo A. Puipos filmo „Kita tylos pusė“. Aš ne naujokė kino pramonėje ir kino salėje, todėl tam pasiruošiau: pasikviečiau draugę Ugnę su adekvačiu pasaulio suvokimu ir į dukters gertuvę įsipyliau raudono vyno (nealkoholinio ;) ) ir mineralinio vandens kokteilį 50/50, nes jau nebereikėjo gerti antibiotikų, o visai blaiviai man Algimanto filmai ne tik sunkiai žiūrisi, man kartais sunku būna prasiskverbti pro jo simbolių šydą ir pajusti pulsuojančią esmę. Todėl šiek tiek gėralo padeda atpalaiduoti įtampas.

Draugai, aš ilgai galvojau, kokiu kampu man papasakoti šio nenusakomo žanro kino istoriją ir apsisprendžiau, kad atpasakojimą statysiu ant žmogiškumo faktoriaus: ką aš mačiau ir ką supratau (ko nesupratau) bei ką jaučiau.

Taigi, filmas prasideda beveik biblijiniu reiškiniu: maždaug 20 metų atgal kažkokiam ala švediškam kaime keista moteris (V. Kuodytė) skaito dar keistesnę paskaitą apie šventą Kristoferį grupelei kaimiečių, kaip staiga kažkas kažką pamato ir kaimiečiai išbėga pro bendruomenės kultūrnamio duris žiūrėti į upę. Mes matome, kad upėje vartosi kašalotas… Panašu, kad taip…Nu kažkas piešto kompu. Kaimiečiai skanduoja kažkokį vardą (nepamenu, nes po to mane daugiau streso ištiko) ir jiems nebeįdomu šventasis. Bet….vienas jehidnas senukas (J. Budraitis) kaip koks tirlimpas iš krūmų prislenka prie sukrėstos lektorės ir sako, kad vsio, važiuosi, ponička, pas mane. Ir…ji sutinka. Sėda į seną volkswageną ir išrūksta. Tylus suicidinis balsiukas mano galvoje klausia: o kur mano kremas, o kur mano linzių tirpalas ir konteineris, kur triusikučiai, kojinytės, pižama? Bet aš jį nutildau ir suprantu, kad matau neeilinį filmą, jį reikia žiūrėti kaip meną.Žiūrim.

Žodžiu, kai ponia atvyksta, senjoras krauna ant stalo margariną, šoninę ir duonos bei sako: žinai, potvynis įvyko, gyvensi čia pas mane, kol potvynis nuslūgs. Lektorė, panašu, asmeninio gyvenimo neturi ir kremo jai nereikia, todėl sako, nu ok. Dialogai tokie paplaukę, viskas filmuojama senu geru Puipos stiliumi – stambūs planai…..ilgos pauzės…..bbž ką tai reiškia, bet gražu kaip paveiksle. Trobelė, beje, jauki, tokio tarpukario interjero, stilinga.

Kaip kokioj pasakoj, trečioj dienoj lektorė pradeda nuobodžiauti, todėl išmazgoja grindis ir nuskalbia senjorą (spėju, kad gal jis smirdž, nes turi tik vienerius drabužius). Tada sužino, kad yra dar viena pramoga – kitoj upės pusėj gyvena jo brolis, bet anie nebendrauja. Taigi, moteris čiumpa katiną (kam, kodėl?) įmetą jį valtin ir plaukia pas brolį pasisveikinti. Katinas toks gražus, ryžas, panašus į persų mišrūną. Nu ir ten neužrakintoj trobelėj gyvena kitas senjoras, kuris priima katiną pas save (kad ir ką tai reikštų…o gal ten buvo jo katinas, tik 12 metų čilino pas brolį?). Žodžiu, pramogos prasideda tada, kai lektorė pradeda valtele irstytis tarp dviejų senjorų, kurie yra visai iškrypę senukai anot Torgny Lindgren romano „Kamanių medus“, kurį ekranizavo A.Puipa.

Algimanto Puipos filmo „Kita tylos pusė“ kadras

Scenarijų rašė švedas Jonas Cornell ir aš skaičiau, kaip režisierius labai džiaugėsi, kad gavo jo autorines teises šiam dar gyvam esant. Tai supratau, kad scenaristas apie senjorų perversijas rašė nestabdydamas, nes ir pats jau matė horizontą.

Taigi, nuo šios vietos istorija įgauna pagreitį, nes kaip tik vienas krantas, taip siaubukas, kaip tik kitas, taip antras siaubukas. Senjorai broliai rungiasi tarpusavyje kaip kadaise dėl tos pačios moters, kuri vienam iš jų matosi vizijose, o pas kitą jos fotkė yra užkišta už veidrodžio. Žo, nuplaukia lektorė pas brolį ir parsiveža katino lavoną dėžėj, tada brolis pasako, kad jis ne tik kašarą, bet ir jo žmoną nužudė, lektorė po šios informacijos priima sprendimą patenkinti seksualinius senolio geidulius ranka (kodėl ranka, o ne kitaip, klausia manęs sutuoktinis iš už Atlanto, ir aš nežinau, ką jam atsakyti, bet ir tiek kraupu), tada siaubas eina gilyn, nes kitam krante senjoras iš savo kūno spaudžia kažkokius syvus ir, pasak mano stipresnių nervų draugės, juos valgo…(aš tai nežiūrėjau, man buvo baisu, mane krėtė drebulys, žmonės ėjo iš salės), tada vėl kitas krantas, o jame – nuogas senjoras su savo sena mašnele stojasi iš bliūdo…Tada kitas krantas – bratka meta kozirį, kad jis savo žmonos šlaunis pjaustė…Visa tai pamiksuojam su nieko nesakančiais dialogais ir tokiais lengvesnio pobūdžio abipusiais kaltinimais dėl neaišku kieno sūnaus mirties. Kaip senjorams, tai gana stipru. Būčiau dėkinga, kad man kas nors pasakytų, koks to filmo žanras. Gal Ž.Pipinytė įsikirs.

Na, o tada jau eina klasika – vienas miršta, lektorė jį velka kaip katiną valtimi pas brolį ir susitinka jį pusiaukelėje pusgyvį valtyje. Labai kinošna, viskas rūke….su potekste ir daugtaškiais.

Toks buvo mano apsilankymas aukštos meninės vertės filme „Kita tylos pusė“, kurį, kaip visuomet, kūrė visa Puipų šeima: Algimantas (režisierius), Janina (1 AD) ir Kristutis (prodiuseris). Gražaus Jums vakaro.

Taip pat skaitykite: „Širdys” arba niekuomet nebijok kopijuoti meistrų (taip pat nesigaus)

Daugiau nei pusė „Lietuvos geležinkelių“ traukinių šiuo metu jau yra pritaikyti neįgaliesiems. Artimiausiais metais ir likę traukiniai bus keičiami naujais, pritaikytais neįgaliesiems. Taip pat bus investuojama į kitas priemones.

Per pastarąjį dešimtmetį „Lietuvos geležinkeliai“ investavo apie 160 mln. eurų į 13 naujų elektrinių bei 10 dyzelinių traukinių. Juose žemų grindų vagonuose yra pilnai pritaikytos vietos neįgaliesiems. Šie traukiniai kursuoja daugiausia keleivių pritraukiančiais maršrutais.

Be to, praėjusiais metais įsigyti penki mobilūs keltuvai. Stacionarūs keltuvai įrengti Marijampolės, Kauno ir Vilniaus stotyse, neįgaliesiems pritaikytas peronas Šeštokuose. Šiemet dar devyniuose vagonuose įrengtos specialios vietos neįgaliems keleiviams.

„Artimiausiems penkeriems metams jau esame parengę investicijų programą. Didžiausios investicijos susijusios su traukinių parko atnaujinimu ir jų pritaikymu neįgaliesiems. Jau artimiausiu metu, elektrifikavus ruožą iki Klaipėdos, naujiems traukiniams planuojama skirti daugiau nei 100 mln. eurų.

Be to, ruošiamės įrengti 4 naujus peronus maršrute Klaipėda–Šilutė. Taip pat bus įsigyta daugiau keltuvų ir liftų. Jau yra patvirtintos investicijos į Vilniaus ir Kaišiadorių pėsčiųjų viadukų pritaikymą neįgaliesiems. Taip pat bus rekonstruojami kiti viadukai ir pėsčiųjų tuneliai, tam numatyta apie 7 mln. eurų“, – teigia „Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius Mantas Bartuška.

Ruošiama ir didesnės apimties peronų atnaujinimo investicinė programa. Ją planuojama pradėta įgyvendinti kitais metais.

Elektrifikavus geležinkelio ruožą nuo Vilniaus iki Klaipėdos, bus perkami modernūs elektriniai traukiniai. Dabar tarp Vilniaus ir Klaipėdos kursuojantys modernūs dyzeliniai traukiniai bus perkelti į kitus maršrutus. Šiuo metu baigiamas elektrifikavimo projekto viešasis pirkimas.

Iki 2022 metų „Lietuvos geležinkelių“ grupei priklausanti bendrovė „LG Keleiviams“ planuoja užbaigti projektą „Informavimo sistemų ir bilietų pardavimo įrangos diegimas TEN-T tinkle“. Projekto metu bus įdiegta sistema, skirta kelionės informacijos prieinamumui neįgaliems asmenims padidinti.

Siekdama geriau supranti negalią turinčių keleivių poreikius, „Lietuvos geležinkelių“ grupė glaudžiai bendradarbiauja su neįgaliųjų organizacija „Savarankiškas gyvenimas“. Anot šios organizacijos prezidento Ričardo Dubicko, šiuo metu rengiama personalo apmokymų programa.

„Svarbu, kad ne tik traukiniai ir infrastruktūra būtų pritaikyta neįgaliųjų poreikiams. Šiais metais kartu su keleivių vežimo bendrove „LG Keleiviams“ buvo aptartas personalo apmokymų poreikis bei parengta mokymų programa. Planuojame, kad dar 2019 m. pabaigoje turėsime pilnai parengtą mokymų medžiagą, pagal kurią bus apmokytas keleivių vežimo paslaugas teikiantis aptarnaujantis personalas. Džiaugiuosi, kad į neįgaliųjų poreikius atsižvelgiama ir vyksta tarpusavio bendradarbiavimas“, – teigia R.Dubickas.

Didžiosios Britanijos atvirajame pilno kontakto (kiokušin) karatė čempionate Rima Lisinskaitė užėmė antrąją vietą, o Brigita Gustaitytė – trečiąją.

Abi Lietuvos atstovės kovojo moterų virš 60 kg svorio kategorijoje.

Varžybų pirmajame etape abiems mūsiškėms kovoti nereikėjo, tuo metu ketvirtfinalyje Klaipėdos sporto klubo „Okinava“ auklėtinė R. Lisinskaitė (trenerė – Diana Mačiūtė) po pratęsimo nugalėjo belgę Tine Beyers, o Vilniaus „Budoros“ atstovė B. Gustaitytė (treneris – Donatas Imbras) – po 2 pratęsimų olandę Jolein van der Eycken.

Pusfinalyje B. Gustaitytė po pratęsimo turėjo užleisti kelią į finalą tituluotai šeimininkų atstovei, Europos čempionei Emmai Markwell, o R. Lisinskaitė į finalą pateko be kovos, nes rusė Anastasija Giač negalėjo kovoti dėl ketvirtfinalyje patirtos traumos.

Finale tarp R. Lisinskaitės ir E. Markwell lygi ir atkakli kova vyko net 7 minutes, tačiau po antrojo pratęsimo teisėjai pergalę skyrė britei. E. Markwell savo šalies atvirojo čempionato nugalėtoja tapo jau 8 kartą.

R. Lisinskaitės trenerė pasaulio čempionė D. Mačiūtė džiaugėsi savo auklėtinės pasirodymu.

„Džiaugiuosi, kad Rimai pavyko finale labai gerai susikaupti ir pademonstruoti charakterį. Varžovė – labai tituluota, ji kovojo savo šalyje, tačiau žiūrovų plojimai po kovos rodė, kad puikiai pasirodė ir Rima. Galutinis rezultatas nėra labai svarbus, svarbiausia, kad mums pavyko padaryti viską, ką planavome ir ką reikėjo padaryti“, – sakė trenerė.

Kai R. Lisinskaitė ir B. Gustaitytė kovojo Didžiojoje Britanijoje, kiti pajėgiausi Lietuvos kovotojai buvo susirinkę į treniruočių stovyklą Druskininkuose. Tai buvo pаskutinis toks jėgų pasitikrinimas prieš lapkričio 9-10 dienomis Tokijuje vyksiantį pasaulio čempionatą be svorio kategorijų. Lietuvai Japonijoje atstovaus Inga Mikštaitė, Erika Žeburtovič, Rūta Brazdžionytė, Aneta Meškauskienė, B. Gustaitytė, Lukas Kubilius, Vytautas Cėpla, Antanas Klibavičius, Orestas Abazorius, Eventas Gužauskas, Juras Sokolovas, Paulius Žimantas, Edgardas Sečinskis, Kęstutis Radvila ir Justinas Kvietka.

Pasaulinės mados mekos – Paryžius, Milanas, Niujorkas – yra negailestingos jauniems madoms kūrėjams. Ne vienerius metus Paryžiuje dirbęs ir save bandęs Lietuvos dizaineris Robertas Kalinkinas prieš dvejus metus nusprendė nešvaistyti laiko ir koncentruotis kūrybai savo rinkoje. Taip, grįžus į savo šalį, gimė ne viena įdomi partnerystė, iš kurių naujausia – riboto kiekio aksesuarų kolekcija specialiai Kauno „Akropolio“ pirkėjams.

Kauniečiams – universalus derinys

„Norėjau sukurti gerus aksesuarus, kuriuos žmonės noriai dėvėtų. Specialiai Kauno miestui skirtas šalikas yra beveik vieno kvadratinio metro ploto, pagal poreikį gali tarnauti ir kaip pledas. Išmegztas iš dviejų sluoksnių, yra vilnonis, šiltas ir nepamainomas žiemą. Svarbiausia, kad logotipu pažymėtas šalikas bus lyg atributas iš Kauno miesto, nes analogo nebus galimybės įsigyti kitur“, – sako R. Kalinkinas.

Pirmieji „Kalinkin loves Kaunas“ prekės ženklui skirti kūriniai yra aksesuarai – šalikas ir kepurė. Dizainerio teigimu, šaltuoju sezonu tai labiausiai reikalingi aksesuarai, ir jis nusprendė sukurti tokius, kurie būtų nepakeičiami – iš kokybiškų medžiagų, universalių ir visur derančių spalvų, tinkančius tiek vyrams, tiek moterims.

Ši išskirtinė kolekcija ribotą laiką prieinama tik apsipirkusiems Kauno „Akropolyje“ – laikinosios sostinės gyventojams ir svečiams parengtas tūkstantis stilingų dovanų. „Su Robertu bendradarbiaujame jau ne pirmą kartą. Pernai pavasarį jo kurti aksesuarai ir drabužiai, galiu drąsiai sakyti, sulaukė sėkmės ir buvo išgraibstyti. Šie aksesuarai tikrai patiks kuriantiems savo visiškai unikalų stilių ar norintiems netikėta detale pagyvinti santūresnį šaltojo sezono derinį“, – sako Kauno „Akropolio“ valdytoja Brigita Levenauskienė.

Kadangi šie aksesuarai skirti ne vienam sezonui, spalvas dizaineris parinko universalias – neutralią nude ir šviesiai pilką. Prie šaliko žmonės galės derinti kepures, kurias bus galima rinktis iš tų pačių dviejų spalvų. Dizaineris priduria, kad pagal jo sumanymą poros šiais aksesuarais galės mainytis tarpusavyje.

Dar kartą nusifotografuotų nuogas

„Sprendimą, kad reikia keisti kryptį ir sugrįžti prie savo šalies, priėmiau pavargęs nuo nesibaigiančių mados savaičių Paryžiuje bei pripažinimo ir sėkmės paieškų svetur. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad sulaukiau žmonių pritarimo, kad jie renkasi mano kūrybą. Tai tik patvirtino, kad priėmiau teisingą sprendimą“, – pasakoja R. Kalinkinas.

Kaunui skirtus aksesuarus dizaineris pristato drąsioje fotosesijoje, kur vieninteliai jo dėvimi drabužiai – jo kurtas šalikas ir kepurė. R. Kalinkinas sako esantis gana konservatyvus viešojoje erdvėje, retai dalyvauja viešuose renginiuose, ir žmonės jo išties gerai nepažįsta arba turi kiek kitokį įsivaizdavimą.

„Viešoje erdvėje žmonės be paliovos domisi mano gyvenimu ir kasdienybe. Pagalvojau, jei taip norite mane pažinti, galiu fotosesijoje pasirodyti ir nuogas. Žinoma, kad taip noriu žmones dar labiau sudominti tuo, ką darau, nes juk visą energiją dabar skiriu veiklai Lietuvoje. Žinoma, kad tokią fotosesiją pakartočiau – esu jaunas ir ekscentriškas“, – juokauja dizaineris.

Taip pat skaitykite: Miesto pokalbiai: dizaineris Robertas Kalinkinas [VIDEO]

Technologinių naujovių šuolis neaplenkia ir medicinos. Prieš kelerius metus Lietuvoje pradėtas taikyti naujas kardiochirurginis metodas, esant širdies mitralinio vožtuvo nesandarumui – operacija atliekama nestabdant širdies. Siekdamas prisidėti prie širdies vožtuvų ydą turinčių žmonių gydymo, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Biomechanikos inžinerijos katedros dr. Gediminas Gaidulis sukūrė kompiuterinį modelį, leidžiantį simuliuoti susirgimus ar atlikti virtualias operacijas.

„Atliktas tyrimas – tai pirmieji žingsniai žmogaus širdies ir kraujotakos sistemos modeliavimo srityje.

Konsultuojant Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų Kardiologijos ir angiologijos centro vadovui prof. Audriui Aidiečiui, tyrimo metu siekėme geriau pažinti širdies mitralinio vožtuvo biomechaniką, ypač esant vožtuvo nesandarumui, ir įvertinti transapikalinės nesandarumo korekcijos poveikį vožtuvo funkcijai. Taip pat norėjome atlikti tokios chirurginės operacijos kompiuterinę simuliaciją ir palyginti gaunamus rezultatus su realiais klinikiniais atvejais“, – pasakoja G. Gaidulis.

Anot G. Gaidulio, turint kompiuterinį vožtuvo modelį ir keičiant jo parametrus, kompiuteriu galima ne tik simuliuoti įvairius susirgimus, bet ir „išbandyti“ skirtingus tokių susirgimų gydymo metodus ar atlikti virtualias operacijas. Toks tyrimo būdas ateityje taps naudingu įrankiu, padedančiu prognozuoti įvairių mitralinio vožtuvo chirurginių operacijų rezultatus.

„Žmogaus širdis turi keturis vožtuvus: tarp kairiojo skilvelio ir prieširdžio turi dviburį, vadinamą mitraliniu, vožtuvą. Mitralinis vožtuvas sudarytas iš dviejų burių, kurias prilaiko chordos. Kad širdis veiktų kaip pompa, visi vožtuvai turi būti sandarūs, gerai veikiantys – laiku atsidaryti ir užsidaryti. Jei chordos plyšta, burės tinkamai neužsidaro, todėl kraujas grįžta atgal į kairįjį prieširdį. Užsitęsus šiam procesui, vystosi širdies nepakankamumas“, – sako prof. A. Aidietis.

Tradiciškai mitralinio vožtuvo nesandarumo korekcija atliekama atviros širdies operacijos metu, kai prapjaunamas krūtinkaulis, stabdoma širdies veikla ir tik tuomet tvarkomas vožtuvas. Prof. Audrius Aidietis yra vienas pirmųjų pasaulyje pradėjęs taikyti naują kardiochirurgijos metodą, leidžiantį nestabdant paciento širdies prisiūti nutrūkusias mitralinio vožtuvo chordas. Tokia operacija vadinama transapikaline mitralinio vožtuvo korekcija. Taikant šį metodą, chirurgams prieš operaciją ar jos metu kyla klausimų, kurioje širdies vietoje daryti pjūvį, kiek reikia siūlių, kokia jėga jas reikėtų įtempti. Todėl tyrime, pasitelkus skaitinį modeliavimą, ir siekta atsakyti į šiuos klausimus.

Profesorius atkreipia dėmesį, kad naujosios technologijos vystosi tokia linkme, kad žmonės operacijų metu būtų kuo mažiau traumuojami. „Nauja technologija leidžia nepjauti krūtinkaulio, užtenka kelių centimetrų pjūvio širdies viršūnėje, per kurį specialiu aparatu patenkama į širdį, ultragarsu randama nutrūkusi mitralinio vožtuvo burė, kuri susiuvama specialiais siūlais, pritraukiančiais burę ir leidžiančiais vožtuvui vėl sandariai užsidaryti – tokiu būdu panaikinamas vožtuvo nesandarumas. Anksčiau, norėdami pagydyti nesandarų vožtuvą, išilgai prapjaudavome pacientui krūtinkaulį, atverdavome krūtinės ląstą, prijungdavome dirbtinės kraujo apytakos aparatą. Naujas būdas padeda išvengti dirbtinės kraujo apytakos naudojimo ir leidžia operaciją atlikti normaliai dirbančios širdies sąlygomis“, – teigia profesorius.

Mitralinio vožtuvo geometrija yra gana sudėtinga ir individuali, todėl kiekvienam pacientui turi būti kuriamas atskiras kompiuterinis mitralinio vožtuvo modelis. „Tyrimo metu išnagrinėjome du atvejus ir pagal pacientų ultragarsinio tyrimo metu gautus duomenis sukūrėme du skaitmeninius mitralinio vožtuvo modelius. Šie modeliai buvo panaudoti chirurginių operacijų simuliacijoms ir mitralinio vožtuvo funkcijų po nesandarumo korekcijos procedūrų įvertinimui. Abiem atvejais atlikę virtualią korekciją nustatėme, kaip po tokios operacijos širdies ciklo metu kontaktuoja vožtuvo burės, įvertinome, ar apskaičiuotieji biomechaniniai sistemos parametrai neviršija kritinių verčių. Tokie rezultatai ateityje galėtų būti naudojami planuojant chirurginę operaciją.

Praktikoje tyrimo metu gautus rezultatus taikyti dar ankstoka, reikėtų išnagrinėti daugiau klinikinių atvejų, taip pat pritaikyti sukurtą tyrimo metodiką naudojimui klinikoje, kad ja galėtų naudotis gydytojai, nes šiuo metu ji tam dar nėra pritaikyta. Visgi artimiausiu metu tą ruošiamės įgyvendinti“, – sako VGTU mokslininkas G. Gaidulis.

Jis priduria, kad prie jų atliekamo tyrimo planuoja prisidėti daugiau mokslininkų tiek iš mechanikos inžinerijos, tiek ir iš medicinos srities. Jiems padedant, tikimasi sukurti klinikinį įrankį, leidžiantį prognozuoti mitralinio vožtuvo korekcijos rezultatus. Praktikoje taikomų panašių įrankių šiuo metu dar nėra.