Jonas Valančiūnas netrukus pradės savo antrąjį pasaulio čempionatą su Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės aprangą. Vienas rinktinės bokštų per pasaulio čempionatą Ispanijoje buvo rezultatyviausias komandos žaidėjas, drebindavęs varžovų krepšį galingais dėjimais. Neatsitiktinai JV dėjimas į Lenkijos rinktinės krepšį socialiniame tinkle „Facebook“ buvo išrinktas geriausiu Lietuvos atrankos į pasaulio čempionatą dėjimu.

„Geras perdavimas buvo, Lukas gerai pamatė, gerai „suskaitė“. Nebloga ataka – daugiau tokių, – prisiminė J. Valančiūnas ataką, kai po Luko Lekavičiaus perdavimo įkrovė per Michalą Sokolowskį.

Lietuvos rinktinės centras pripažįsta, kad tokie dėjimai jam suteikia daug emocijų.

„Esu emocingas žaidėjas. Man tai duoda „užsivedimo“. Visąlaik geriau geras epizodas nei blogas“, – sakė J. Valančiūnas.

Jis jau yra tapęs pasaulio čempionu – tiesa, ne vyrų, o jaunimo. Tai įvyko 2011 m. Rygoje, kai sausakimša Latvijos sostinės arena buvo nusidažiusi Lietuvos spalvomis. Tais metais JV debiutavo ir vyrų rinktinėje – Europos čempionate, kuris vyko Lietuvoje.

„Kai atsidūriau vyrų lygyje, gavau nemažai pamokų. Iš visų. Tas pirmasis prisilietimas prie vyrų krepšinio buvo įsimintiniausias“, – prisiminė J. Valančiūnas.

Tačiau skaniausiomis akimirkomis jis vadina kitus Europos čempionatus.

„Kai laimi, kai esi medalininkas, kai lipi ant tos pakylos, yra daug fainiau nei tada, kai netenka lipti. Saldžiausios pergalės iki šiol buvo 2013 ir 2015 metų Europos čempionato sidabras“, – sakė JV.

Šįsyk paskui jį į rinktinę atėjo naujas žmogus – virtuvės šefas Svajūnas Jarmala, visus metus gaminęs Jonui valgyti Amerikoje. J. Valančiūno nuomone, tai – naujas rinktinės profesionalumo lygis.

„Maistas yra labai didelė mūsų gero pasirodymo dalis. Labai svarbu, ką valgai, kiek energijos turi, kaip ilsiesi. Viskas susideda. Valgis yra vienas svarbiausių dalykų. Džiugu, kad einame į aukštesnį lygį, kad žiūrime ne tik krepšinio ir medicinos, tačiau ir mitybos“, – teigė J. Valančiūnas.

Vis dėlto, JV lieka ištikimas lietuviškai virtuvei.

„Pats kepu bulvinius blynus. Man patinka kugelis ir cepelinai. Aš tikrai mėgstu lietuvišką maistą. Tas bulvytes, „tarkiuką“. Ir šaltibarščiai eina „į trasą“, – sakė J. Valančiūnas.

Ekspertams vis prognozuojant galimos ekonominės krizės pradžią, jos nuojauta neretai grindžiama aukštomis nekilnojamojo turto kainomis. Teigiama, kad nesiliaujantis jų augimas atkartoja 2008-ųjų krizės scenarijų ir NT kainų burbulas turėtų neužilgo sprogti. NT ekspertas Mantas Mikočiūnas atkreipia dėmesį, kad nepaisant nesiliaujančių krizės prognozių, jos nepasiteisina jau keletą metų ir tai aiškina keletu veiksnių.

„Nekilnojamojo turto kainos kyla ir toliau kils, tai – įprasti ir normalūs šios rinkos dėsniai gerėjant bendrai šalies ekonominei situacijai. Darbo užmokestis pastaraisiais metais kilo arba proporcingai, arba sparčiau nei NT kainos, tad tai yra ženkli apsauga nuo rinkos perdegimo ir burbulo sprogimo”, – sako M. Mikočiūnas.

„Kainas rinkoje taip pat adekvačiai augina ir gilus lietuvių įprotis įsigyti nuosavą būstą, o pastaruoju metu paklausą dar padidina augusios investicijos į NT, tikintis pelningos trumpalaikės nuomos. Ne paskutinėje vietoje ir pagerėjusi demografinė padėtis – Lietuvos NT rinka aktyvėjo dėl „Brexit” grėsmės, kai užsienyje uždirbti pinigai virto investicijomis į NT Lietuvoje. Tai – trumpalaikis, bet šiuo laikotarpiu gana ryškus efektas. Be to, demografinę padėtį gerino ir nemaža ukrainiečių imigracija į Lietuvą”, – pasakoja NT ekspertas.

M. Mikočiūnas pabrėžia, kad net ir pagrįstai bei sveikai auganti rinka šiuo metu dar yra ir tinkamai reguliuojama ir apsaugota. „Didelę įtaką saugiam NT rinkos plėtojimuisi turėjo po 2008-ųjų krizės bankų pradėtos taikyti sugriežtintos skolinimosi taisyklės. Tad dabar rinka auga ne laukinėmis sąlygomis, bet turėdama saugiklius, verčiančius atidžiau įvertinti ir apgalvoti konkrečių NT objektų vystymą ir pirkimą. Įtakos turi ir kokybiški sutelktiniai fondai, renkantys investicijas į NT”, – vardija M. Mikočiūnas.

NT ekspertas apibendrina, kad dabartinis kainų augimas – pagrįstas ir saugus. Pasak M. Mikočiūno, net potenciali ekonominė krizė jų nebesugrąžintų į 2010 metų mažiausių kainų lygį. „Šiuo metu Vilniuje kainų augimas stabilizavosi iki 5 proc., o Kaune toliau auga iki 12 proc. per metus. Dalis žmonių laukia palankesnio laiko būsto pirkimui, t.y. krizės. Tačiau, mano manymu, net jai atėjus ir kainoms trumpam nukritus, pirkėjai sutaupytų apie 10 proc., o jei žadėtoji krizė visgi mus aplenks, už NT teks mokėti dar 5 ar 15 proc. brangiau nei šiuo metu.”

„Man patinka Lietuva – čia žmonės labai gražiai sugyvena su gamta, gyvenimas ramesnis: ne lėtas, bet pamatuotas, harmoningas. Jaučiasi, kad lietuviai labai saugo savo tradicijas ir kultūrą, jie žino, kad turi turtingą paveldą – ir laisvę, kurią reikia ginti“, – susižavėjimo Lietuva neslepia Diana Žukauskaitė, 24 metų lietuvių kilmės studentė iš Rusijos, šiemet sudalyvavusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) organizuojamuose Lietuvių kalbos ir kultūros kursuose.

Mergina pasakoja, jog pirmą kartą Lietuvoje ji apsilankė dar vaikystėje, būdama trejų. Čia gimė jos senelis, kuris į gimtinę iš Rusijos vykdavo kasmet. Būtent senelio pasakojimų dėka, Dianai Lietuva tapo šalimi, į kurią norėjosi sugrįžti, prisiminti savo šaknis.

„Savo namuose senelis turėjo Lietuvos vėliavą, daug knygų lietuvių kalba. Svetainėje ant sienos kabėjo Gedimino pilies paveikslas – dabar šį jo palikimą paveldėjau aš. Užaugau trokšdama vėl aplankyti šį paslaptingą kraštą, kuris iš senelio pasakojimų man atrodė kaip pasakų šalis“, – paaiškina D. Žukauskaitė, kuriai šis apsilankymas Lietuvoje jau ketvirtas.

Savotišku priminimu apie lietuvišką kilmę tapo ir Dianos pavardė, kuri Rusijoje skambėjo itin egzotiškai. Draugai ir mokytojai mokykloje įžvelgė panašumą su kita lietuvių kilmės ruse: garsiąja dainininke Kristina Orbakaite. Studentė prisipažįsta, kad būdama maža ir ji pati save vadindavo Orbakaite, nes „Žukauskaitę“ ištarti teisingai vaikystėje buvo nemenkas iššūkis.

Į Lietuvą Diana sugrįžo jau suaugusi – pirmiausia norėdama susitikti su giminėmis Vilniuje ir Palangoje. Čia ji sakosi išsyk supratusi, kad jos senelis buvo tikras lietuvis: bendraudama su žmonėmis ji atpažino jo būdo bruožus, ramumą ir neskubumą, kuris nebūdingas gyvenantiems Rusijoje.

„Čia visiškai kitaip nei Maskvoje, kur gyvenu dabar, arba mažame Rusijos miestelyje, kuriame gyvenau vaikystėje. Gyvenimo tempas, ritmas kitoks: ir žmonės ramesni, skiria daugiau laiko pasimėgavimui, įvairiai veiklai. Lietuvoje tiek daug gamtos – man atrodo, ji žmones ir nuramina“, – samprotauja pašnekovė.

Maskvos universitete rusų kalbos bakalauro studijas baigusi D. Žukauskaitė dabar svarsto galimybę rinktis magistrantūrą Lietuvoje. Mergina jau mokosi ir lietuvių kalbos, kuri nėra lengva, ypač dėl linksniavimo – tačiau susikalbėti ir pagelbėti duoną perkančioms senutėms parduotuvėje ji jau gali.

Lietuvoje svetingu priėmimu džiaugiasi ne tik pati Diana, bet ir jos beveik bendraamžė sesė, kuri taip pat planuoja likti studijuoti Lietuvoje ir jau mokosi lietuvių kalbos. Lietuvoje gyvena ir Dianos dėdė – čia jis dirba operatoriumi. Vienas iš jo nufilmuotų serialų buvo „Laisvės kaina. Savanoriai“, pasakojantis apie tarpukario Lietuvą.

„Rusiją ir Lietuvą sieja bendra istorija, todėl šį tą atsimenu iš paskaitų Maskvoje, tačiau buvo įdomu atrasti istoriją pačios Lietuvos akimis. Taip pat mačiau ir filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“, kuris pasakoja apie protestus 1972-aisiais. Šitų dalykų Rusijos vadovėliuose nėra. Kol kas sužinojau ne tiek ir daug, bet atrandu vis daugiau ir daugiau“, – pasakoja D. Žukauskaitė.

Mokytis lietuvių kalbos Diana pradėjo dar Rusijoje, Maskvos universiteto Baltistikos centre, kuris artimai bendradarbiauja su Lietuvos ambasada. Istoriniame ambasados pastate, lietuvių poeto, diplomato Jurgio Baltrušaičio namuose, maskviečiai gali dalyvauti įvairiuose kultūriniuose renginiuose, skirtuose Lietuvai: susipažinti su šalies istorija, lietuviškais tautiniais rūbais, tautosaka.

Baltistikos centre D. Žukauskaitė sužinojo apie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) organizuojamus Lietuvių kalbos ir kultūros kursus – vasaros mokyklos („Baltic Summer University“) dalį. Į Kauną ir Vilnių sugužėję per pusantro šimto studentų iš viso pasaulio šioje vasaros mokykloje gali gilinti žinias įvairiose srityse ir susipažinti su Lietuva: klausytis paskaitų, mokytis kalbos, keliauti po įvairias šalies vietoves, ragauti lietuviškus patiekalus, dainuoti lietuviškas dainas.

„Lietuviška virtuvė yra labai sunki, bet bulviniai blynai su grietine man patinka. Atsimenu, kad dar vaikystėje senelė virdavo cepelinus, gamindavo šaltibarščius. Domėjausi ir lietuviška muzika – pirmoji atlikėja, kurią atradau, buvo Alina Orlova. Bet iš tiesų Lietuvą ir jos kultūrą atradau tik kai čia apsilankiau“, – atvirauja D. Žukauskaitė.

Kalbėdama apie svarbiausias priežastis, patraukusias ją Lietuvos link, Diana nepamiršta akcentuoti stipraus šeimos palaikymo – ir pačių giminių, gyvenančių Vilniuje ir Palangoje. Tačiau labiausiai čia ją atvedė noras pažinti save.

„Troškau atrasti šią vietą, jaučiau, kad Lietuva yra dalis manęs – juk tai liudija ir mano pavardė. Tad panorau išbandyti save Lietuvoje, patikrinti, ar šis kraštas tikrai yra mano žemė. Noriu pajausti, ką reiškia būti lietuve“, – paaiškina studentė, kurią Lietuvoje praeiviai jau ne kartą spėjo palaikyti savo tautiete.

VDU Lietuvių kalbos ir kultūros kursuose kartu su kitais studentais D. Žukauskaitė leidosi į Lietuvos atradimo kelionę – mėnesio trukmės programoje dalyviai mokėsi lietuvių kalbos, gėrėjosi lietuviška gamta, lankėsi miestuose ir miesteliuose, atrado turtingą šalies istoriją ir šiandieninį jos vaidmenį Europoje.

Rugsėjo 10 d. Raudondvario pilyje ir 12 d. Trakų Vokės dvaro sodyboje skambės barokinės muzikos spektaklis „Basso Ostinato“, kurį šmaikščioje mafijos stilistikoje pastatė garsus gatvės teatro režisierius, ispanas Adrianas Schvarzsteinas. Į Lietuvą jis atvyksta po sėkmingos Pergolesi „Šarlatanas“ premjeros Utrechto senosios muzikos festivalyje.

Baroko muzika, autentiški instrumentai, tarptautinis profesionalių atlikėjų kolektyvas, šokis ir interaktyvus teatras, nukeliantis į italų mafijos šeimos namus – visa tai telpa spektaklyje „Basso Ostinato”. Paklaustas, kodėl senąją muziką interpretuoja mafijos stilistikoje, režisierius atsako, kad pirmiausia dėl atpažįstamumo: „Visi matė filmus, girdėjo terminus, kartoja citatas, o ginklai, pinigai, galia – atpažįstamos klišės. Kita vertus, pati senoji muzika, kaip klanas yra uždaras, išskirtinis, siekiantis kontrolės, stebintis kitus, kurie pasirodo senosios muzikos „mafijos“ akiratyje. Mes juokiamės patys iš savęs“.

Pastaraisiais metais savo spektaklius pristatęs pusšimtyje šalių nuo Čilės iki Ramiojo vandenyno salų, A. Schvarzstein‘as pabrėžia, kad jam svarbiausia darbo priemonė yra humoras ir kontaktas su žmonėmis.  „Mano darbų filosofija skatina provokuoti, drebinti, trikdyti, stumtelti į nepatogias situacijas tam, kad sukurtume tikras emocijas, kartais net suerzintume. Tačiau vienas iš būtinų mano spektaklio elementų – linksminti publiką.“, – sako A. Schvarzsteinas.

Viena spektaklio iniciatorių – šokėja Jūratė Širvytė – Rukštelė bendradarbiavimą su režisieriumi Adrianu Schvarzsteinu vadina lūžiu kūrybos kelyje, padėjusiu į baroko šokį žiūrėti moderniau ir padrąsino kurti taip, kaip jaučia.

Organizatorių archyvo nuotr.

Greta intriguojančio „Basso Ostinato“ siužeto, trykštančio itališku charakteriu, aistringa meile ir detektyvo elementais, žiūrovai turės galimybę išgirsti išskirtinių instrumentų, kuriais Lietuvoje grojama itin retai, skambesį. Violonė, išilginė fleita, gotikinė arfa, barokinis smuikas, liuto forte, ir klavesinas – jų galimybėmis meistriškai žongliruos rinktinis muzikantų desantas: Martin Daniel Zorzano iš Meksikos, Esteban Mazer iš Ispanijos, Agnese Kanina iš Latvijos, lietuviai Ieva Baublytė ir Saulius S. Lipčius. Spektaklyje skamba Claudio Monteverdi, Marco Uccellini, Biagio Marini, Stefano Landi ir kitų ankstyvojo italų baroko kompozitorių muzika.

Organizatorių archyvo nuotr.

Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria solistai Rūta Vosyliūtė ir Nerijus Masevičius, be kurių sunkiai įsivaizduojama lietuviškoji senosios muzikos atlikimo scena. Baroko muzikos žinias po studijų LMTA Italijoje tobulinusios dainininkės, menų daktarės R.Vosyliūtės kraityje – pirmoji vieta konkurse „Fatima Terzo“ (2011), pasirodymai tarptautiniuose festivaliuose ir koncertuose su tokiomis baroko interpretacijos garsenybėmis, kaip Sigiswald Kuijken, Claudio Cavina, Paolo Faldi, Marco Mencoboni, Walter Testolin, Wolfgang Katschner.

Organizatorių archyvo nuotr.

Masevičiaus bosas šią vasarą sužavėjo Izraelio klausytojus – jo atliekama George Frideric Handel kūrinio „Estera“ interpretacija atidarė Jeruzalės baroko orkestro organizuojamą festivalį „Vokalinės fantazijos“. Koncertą iš Jeruzalės transliavo nacionalinis Izraelio radijas. Pasaulinė kūrinio premjera įvyko Rygoje, Latvijoje, bendradarbiaujant su Collegium Choro Musici choru ir solistais.

Organizatorių archyvo nuotr.

Pasak „Basso Ostinato“ kūrėjų, į mafijos užkulisius nukelianti spektaklio dramaturgija senajai muzikai suteikia šiuolaikinį prieskonį, o subtilus žiūrovų įtraukimas neleidžia nuobodžiauti. Spektaklis sukurtas barokinės chiaroscuro t.y. šviesos-tamsos kontrasto principu, kuomet supriešinamos emocijos, jausmai, rimti dalykai ir humoras. Atkuriama senoji muzika įgyja antrą kvėpavimą – jai suteikiama nauja šiuolaikinė tapatybė.

Bilietus platina TIKETA

Organizatorių informacija

Atviras socializmas yra socialinių formų ir organizacijų plėtra bei jų santykių politika. Manau, daugelis su manimi nesutiks, bijodami žodžio „socializmas“. Ir gerai. Yra proga pasiaiškinti. O tai, ką aš tvirtinu, suformulavau besišnekant su plačiu Naujosios kairės judėjimu, su Kritinės teorijos atstovais, po pokalbių su tais, kurie gina nevyriausybinių organizacijų (NVO) interesus ir neranda jiems adekvačios ne tik socialinės politikos, bet net ir partijų politinių programų.

Kodėl socialdemokratai ir įvairios darbo ir valstiečių partijos aiškiai neįvardija socialinės įvairovės, jos plėtros savo prioritetu? Aš tai sieju su keistu, lietuvišku „darbininkiškumo“ sindromu: jo idėjos tuštybe Lietuvoje, kai kalbant apie darbininkus ginami darbdavių interesai – juk jie irgi dirba! Lietuvos politinėje padangėje nėra labiau tuščio dalyko, kaip abstrakti ir manipuliacinė darbo idėja: ji visada gundo savo aukas tuo pačiu sūriu – darbu.

Ir vis dėlto kalbu apie socializmą. Paklausite, kaip tai: juk sovietinis ar kinietiškas socializmas gina vieno kūno, darbo vienybės ir net diktatūros idėjas? Atsakysiu – nebuvo ir nėra vienos socializmo sampratos, o yra kelios ir, be to, viena kitą neigiančios. Ir kol tų skirtumų pakankamai neišsiaiškinsime – sunku plėtoti aiškią socialdemokratinę politiką. Nuoroda į Šiaurės šalių socialdemokratiją, manau, yra nepakankama, nors būtina.

Gerai kad (at)gimė G. Kirkilo ir A. Butkevičiaus Lietuvos socialdemokratų darbo partija (LSDDP). Jos pavadinimas aiškiai nusako ideologiją: atstovauti darbo interesus. Ne darbininkų, o darbo, nors, jei būtų darbininkų – nebūtų daug geriau, nes pasirinktas tik vienas abstraktus ir mažai ką sakantis žmogaus požymis, ir dar reikėtų pasiginčyti ar esminis. Juk ir kapitalistas, ir fašistas, ir populistas – visi triūsia. Ir ar esminis žmogaus požymis iš viso yra? Abejoju.

Šiaip ar taip, ši nuoroda į „darbo partiją“ rodo iliuzijų kompleksą, kuris vėl ir vėl pasireiškia pavadinimuose. LSDDP akivaizdžiai tęsia A. Brazausko Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) tradiciją, kuri savo ruožtu kilo iš LKP, o ta iš TSKP. Valstiečių ir žaliųjų partijai (dar vienas falssimuliakras, nes „žalumo“ joje reikia su mikroskopu ieškoti) ši koalicijos partnerio geneologija ir idėjų artumas LKP aiškiai nerūpi, kaip menkai rūpi ir NVO plėtra.

Atitinkamai kairumą žaidė ir V. Uspaskicho „Darbo partija“, bandžiusi derinti darbo ir liberalizmo idealus bei suvedžioti darbininkų klasę. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) bando žaisti kairumo idėją, bet taip pat nurodo į darbą, liaudį, valstiečius, tai yra, į abstrakcijas, kurios išlaisvina nuo būtinybės svarstyti socialinių formų ir socialinių santykių plėtrą kaip politinį prioritetą. Nei viena šių partijų socialinės ir kultūrinės įvairovės, jos plėtros nelaiko prioritetu, o žinių ekonomiką suvokia išimtinai ekonomine prasme, instrumentiškai.

Tokiam valstietiškai-darbininkiškam mąstymui būdingas gilus ekonominis redukcionizmas: visos problemos turi išsispręsti keliant šalies ūkio pajėgumą, todėl ūkio, finansų ir susisiekimo ministerijos laikomos prioritetinėmis, bet ne Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri pati yra ekonomizuota, t.y. daugiau sprendžia ne socialinės įvairovės, o įsidarbinimo problemas: užimtumo tarnyba ir jos darbo biržos.

O dabar – apie į tapsmo būklę pakliuvusią klasikinę Lietuvos socialdemokratų partiją. Ji laikas nuo laiko tampa paskutiniu įvairovės užutekiu: moterų ir vaikų teisių, tautinių mažumų, šeimos formų įvairovės (vienišų tėvų, įvaikinusio asmens, partnerystės…), negalią turinčių asmenų, atvykėlių kitataučių migrantų, homoseksualių asmenų, įvairių tautinių, religinių, gyvenimo būdo, profesinių, sveikatos, švietimo organizacijų…

Nekalbu apie daugybę kutūrinių institucijų, organizacijų, kurios neretai yra kartu ir socialinės, ir politinės; pagaliau – įvairios draugijos, kurių skaičiui nėra ribų. Kai kurios iš šių NVO yra konservatyvių pažiūrų, o kitos gali prašyti ir liberalų pagalbos. Tačiau tik socialdemokratai gali turėti potencialiai neribotą socialinės plėtros politiką.

Mes, taip mąstantys, galime ir, mano nuomone, turime riboti ekonomizmą – maginę laimės formulę. Mes taip pat galime riboti pareigos valstybei aukštinimą, kuriuo vienų politiniai poelgiai ideologiškai iškeliami aukščiau nei kitų, pavyzdžiui, kalbant apie karinę prievolę ir alternatyvią tarnybą; varžyti populistinę darbo ideologiją, nes nėra visuotinės darbo formulės, tokio stebuklo, o yra tik būdas vienas veiklas diskriminuoti, o kitas – išaukštinti.

Socialdemokratija mąsto apie įvairiausias socialinės kooperacijos formas, įgalina jas, ieško kompetencijos ir gerovės augimo liftų, nevengia laikinos pozityvios diskriminacijos, pavyzdžiui, ginant moterų, rasines, negalią turinčių asmenų ir kitas sutartines teises.

Man patinka, kad LSDP laikas nuo laiko atsiranda panašiai mąstančių žmonių. Pavyzdžiui, iš LVŽS į LSDP frakciją perėjo D. Šakalienė. Simptomiškas ir dramatiškas perėjimas, grįstas būtent tuo, kad pasigedo aiškios LŽVS socialinės politikos, NVO problemų supratimo. Ji ir pati užsiima tuo, kas artima atviram socializmui: savižudybių prevencija, seksualiniu švietimu, vaiko teisių apsauga, įvairių su NVO susijusių teisių gynimu. O tai yra politika, vadinasi – tu būsi kažkam priešas, kažkam draugas.

Ir dar vienas: internacionalumas. Šiuolaikinės NVO, kultūrinės organizacijos, klubai ir sąjūdžiai neretai ir vis dažniau yra tarptautiški. Socialinė politika yra tada atvira, kai ji tarptautiška, kai moka ginti atvykėlių teises lygiai kaip ir savų žmonių. O to G. Palucko LSDP, mano manymu, stokoja, nors ir kalba apie tinkliškumą, spiečius – t. y. naujas organizacines formas.

Ar LSDP yra pasirengusi plėtoti atvirą socializmą – horizontalias įvairoves, jų nuolatinį tapsmą, mutacijas – ir vykdyti atitinkamą racionalią politiką? Manau, kad dar nevisai. Yra kai kurie elementarūs, konkretūs kairumo požymiai, kuriuos, kaip ne keista, išsakė LR Prezidento rinkimų kampanijos metu daugiau dešinioji I. Šimonytė, o ne socialdemokratas V. Andriukaitis: žolės dekriminalizavimas, homoseksualių šeimų įteisinimas, vienišų tėvų teisių gynimas, liberalesnis imigracijos įstatymas, dviguba pilietybė… Atvira socialdemokratija ir yra tai, kas kuria atvirą socializmą. Ar LSDP suks šiuo keliu? Bus matyti.

Teisingumo ministerija parengė rezoliucijos projektą Europos Parlamentui (EP), kuriuo atkreipiamas tarptautinės bendruomenės dėmesys į Rusijos daromą neteisėtą spaudimą Lietuvai – pradėtą Sausio 13-osios bylos prokurorų ir teisėjų persekiojimą. Šio dokumento iniciatyvą prieš kurį laiką teisingumo ministras Elvinas Jankevičius aptarė su naujai išrinkto EP Piliečių laisvės, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto (LIBE) vadovu Juanu Fernandu Lopez-Aguilaru, Lietuvai atstovaujančiais europarlamentarais.

Rezoliucijos projekte smerkiami Rusijos Federacijos institucijų bet kokie veiksmai, sudarantys prielaidas persekioti nepriklausomos valstybės teisėjus ir prokurorus, atliekančius konstitucinę pareigą vykdyti teisingumą Lietuvos tautai ypatingai svarbioje byloje. Lietuvos teisėjai yra ir visos Europos Sąjungos (ES) teisėjai, todėl bet koks poveikis prieš juos vertintinas kaip ES teisinės valstybės principo pažeidimas.

„Džiaugiuosi, kad aktyvios Lietuvos pastangos padėjo tarptautiniu lygmeniu kelti Sausio 13-osios bylą ir jos teisėjų bei prokurorų nepriklausomumo problemą, – sako teisingumo ministras E. Jankevičius. – Ministro Pirmininko pavedimu buvo imtasi veiksmų, siekiant suteikti kuo daugiau tarptautinio viešumo Sausio 13-osios bylai, kuo plačiau informuoti tarptautinę bendruomenę, tarptautines teisines institucijas, ypač naujos kadencijos Europos Sąjungos institucijų narius apie Rusijos priešiškus veiksmus prieš Lietuvos teisėjus ir prokurorus. Liepos mėnesį šį klausimą aptarėme su naujai išrinkto EP Parlamento LIBE vadovu, kuris palaikė tokios rezoliucijos EP idėją. Buvo sutarta, kad rudenį šis klausimas bus įtrauktas į komiteto darbotvarkę“.

Teisingumo ministras apsilankė Hagoje įsikūrusioje ES teisinio bendradarbiavimo agentūroje – Eurojuste, vienijančiame 28 valstybių atstovus, ir supažindino jos prezidentą Ladislavą Hamraną, kolegijos narius su Lietuvai ypatingos svarbos byla bei Rusijos keliamomis grėsmėmis jos tyrėjams ir teisėjams. Ministras įteikė oficialų laišką, kad apie trečiosios šalies neteisėtus veiksmus būtų informuotos Eurojusto narės ir būtų užkirstas kelias galimai piktnaudžiauti gerai veikiančio teisinės pagalbos mechanizmo priemonėmis, siekiant areštuoti, sulaikyti ar prašyti išduoti Lietuvos pareigūnus, patiriančius politiškai motyvuotą persekiojimą.

Šį klausimą teisingumo ministras akcentavo ir ES šalių Teisingumo ir vidaus reikalų ministrų tarybos posėdyje Liuksemburge.

Tiriant Sausio 13-osios bylą, Lietuva siekė aktyviai bendradarbiauti su Rusija, tačiau iš 289 teiktų teisinės pagalbos prašymų tik 5 buvo iš dalies įvykdyti, o paskutinis iš jų – 2008 m.

Pernai Rusijos Federacijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą prieš Lietuvos prokurorus, kurie dalyvavo Sausio 13-osios bylos tyrime, o šiemet – ir prieš teisėjus nagrinėjusius šią bylą.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, vertindamas Prezidento Gitano Nausėdos iškeltas idėjas dėl mokestinių pakeitimų, sveikina Prezidento iniciatyvumą vidaus politikos ir ypač ekonomikos bei socialinės apsaugos srityse, tačiau nerimauja, kad šios idėjos bus numarintos valdančiosios daugumos.

„Prezidento parodytas aktyvumas ir iškeltos pirmosios konkretesnės idėjos ekonominėje ir socialinėje srityse, keliant tikslą pamažu didinti valstybės perskirstymą, yra sveikintinos. Tokia lyderystė reikalinga, nes atnaujinta Vyriausybė nepristatė nei vieno rimtesnio naujo pasiūlymo kaip spręsti gilėjančias socialines ir ekonomines problemas, o daugelis vykdytų reformų – nuo mokesčių mažinimo iki mokytojų apmokėjimo ar universiteto jungimo – patyrė fiasko. Mes, kaip valstybė, neturime tokios prabangos leisti likusios metus iki Seimo rinkimų Vyriausybei vegetuojant ir nieko nedarant. Todėl Prezidento pasiūlytos idėjos yra vertos rimtos ir atsakingos diskusijos Seime”, – teigia G. Landsbergis.

Pasak Seimo TS-LKD frakcijos pirmininko, Prezidentas parodė gerą pavyzdį Vyriausybei, kad siūlydamas didinti socialines išlaidas, kartu laikosi fiskalinio neutralumo principo ir teikia pasiūlymus kaip padidinti ir pajamas į biudžetą.

„Iš valdančiosios daugumos lyderių bei finansų ministro irzlių reakcijų, deja, galime spręsti, kad nepanašu, jog Vyriausybė imsis iniciatyvos įgyvendinti Prezidento pasiūlytas idėjas bei teikti minėtus projektus per Vyriausybę. Daugiau priešingai – tokios idėjos Vyriausybės bus blokuojamos. Todėl Prezidentas greičiausiai bus priverstas pateikti konkrečius įstatymų projektus savarankiškai. Kviečiame tai padaryti ir esame pasiruošę konstruktyviai diskusijai, nes daugelis iškeltų idėjų atitinka mūsų programines nuostatas arba net esame panašius projektus patys registravę. Kaip pavyzdžiui, raginimą stabdyti neapmokestinamo pajamų dydžio tolesnę plėtrą ar Monikos Navickienės registruotą analogišką projektą dėl papildomų laisvadienių vieną vaiką auginantiems tėvams”, – pažymėjo G. Landsbergis.

Kai visoje Europoje vyksta decentralizacijos procesai, siekiant priartinti valdžią prie žmonių, Lietuvoje kelią skinasi viduramžiški plėtros planai. Vienas tokių š. m. rugsėjo 9 d. Kauno miesto mero Visvaldo Matijošaičio paskelbtas planas prijungti prie miesto 99 Kauno rajono miestelius ir kaimus iš 13 seniūnijų.

Apie V. Matijošaičio ketinimus pirmą kartą viešai išgirdome šių metų gegužės 22 d. Birštone vykusiame Kauno regiono plėtros tarybos posėdyje. Tada Kauno miesto meras kitiems regiono vadovams pareiškė, kad turi slaptą mintį – prisijungti Kauno rajoną. Nors savivaldybių ribas Vyriausybės teikimu gali keisti tik Seimas ir tik pritarus gyventojams, V. Matijošaitis tada tvirtino, kad „tą valią galima nupirkti“.

Kauno rajono savivaldybės administracija įsitikinusi, kad diskutuoti dėl geresnio savivaldos modelio ir administracinės reformos būtina, tačiau tai reikėtų daryti kompleksiškai, visos Lietuvos mastu, pasitelkus tarptautinius ekspertus, atlikus išsamią mokslinę studiją ir pasitarus su gyventojais. Turime visi kartu nuspręsti, koks savivaldos modelis Lietuvai labiausiai tinka.

Susipažinus su V. Matijošaičio viešojoje erdvėje pateiktu planu, iškyla daug klausimų. Kodėl staiga reikia naikinti sėkmingai veikiantį administracinį darinį? Juk pagal Lietuvos savivaldybių indeksą, teikiamas viešąsias paslaugas, pritrauktas investicijas, turto valdymą, Kauno rajonas daug metų yra tarp pirmaujančių Lietuvos savivaldybių.

Kodėl užsimota mechaniškai nurėžti skaitlingiausias Kauno rajono gyvenvietes? Ką teks daryti apnuogintiems savivaldybės pakraščiams?

Jei, anot V. Matijošaičio, Kauno mieste gyventi gera, o Kauno rajone blogai, tai kodėl tada Kauno mieste gyventojų mažėja, o į Kauno rajoną jaunos šeimos keliasi ne tik iš Kauno miesto, bet ir visos Lietuvos?

Ar šis planas nėra tik būdas dirbtinai padidinti Kauno miesto gyventojų skaičių, surinkti daugiau mokesčių ir parodyti kaip neva auga investicijos?

Prieš daugelį metų prie Kauno miesto buvo prijungti Sargėnai, Karkazai, Tirkliškės, Romainiai, dalis Vaišvydavos, Rokų, kiti Kauno rajono kaimai. Ar per tą laiką ženkliai pagerėjo ten esančių žmonių gyvenimas?

Kažkodėl Kauno meras nesiima investuoti, pavyzdžiui į Palemoną, o norėtų prisijungti Garliavą, Raudondvarį, Akademiją, Neveronis, kur rekonstravome stadionus, atnaujiname paveldą, gatves, atidarėme mokyklas.

Labiausiai glumina Kauno miesto vadovo nuostata skirstyti žmones pagal gyvenamąją vietą, esą Kauno rajono gyventojai naudojasi Kauno miesto infrastruktūra ir yra išlaikytiniai.

Remiantis tokia logika, Kačerginės dviračių take reikėtų įrengti užkardą, nes juo mėgsta minti ne tik kauniečiai, bet ir iškylautojai iš kitų Lietuvos vietų. Bet mes atvirkščiai, džiaugiamės, kad kauniečiai lankosi Raudondvaryje vykstančiuose renginiuose, pramogauja Kačerginėje ar Kulautuvoje, kad naudojasi dviračių takais, vandenlenčių parkais, kad dirba Kauno rajono teritorijoje įsikūrusiose įmonėse. Juk visur ta pati Lietuva, tie patys mūsų žmonės, tik per pastaruosius metus tapę gerokai judresni, mobilesni, šiuolaikiškesni: vienur gyvena, kitur dirba arba atvirkščiai.

Ačiū Dievui, gyvename demokratinėje valstybėje, kur teisės aktai leidžia piliečiams laisvai judėti ir gauti viešąsias paslaugas, nepriklausomai nuo asmens deklaruotos gyvenamosios vietos. Juk savivalda yra atviras organizmas, o ne uždara kunigaikštystė, kur yra „mano žmonės“ ir yra kiti, svetimi, su kitokiomis, mažesnėmis teisėmis.

Kalbant apie mokesčius irgi nereikėtų klaidinti gyventojų. Kiekvienas pilietis apie juos gali sužinoti, pavyzdžiui, Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto svetainėje. Antai nekilnojamo turto mokestis Kauno mieste sudaro 1 proc., o Kauno rajone 0,3 proc. Verslo liudijimų kaina Kauno rajono savivaldybėje neviršija 35 eurų, kai Kauno mieste siekia iki 520 eurų.

Prieš imantis administracinių pertvarkymų, pirmiausia turime galvoti, kaip pasikeis žmonių gyvenimas. Ar miesteliuose ir kaimuose išliks mokyklos, medicinos punktai, bibliotekos, kultūros įstaigos, meno saviveiklos kolektyvai. Kas ir kaip padės žemdirbiui, pensininkui, neįgaliajam.

Esame įsitikinę, kad mechaniškas skaitlingiausių kaimiškų teritorijų prijungimas prie miesto, palikus apnuogintus pakraščius, gali turėti pražūtingų pasekmių visai Kauno rajono bendruomenei.

Savivalda yra jautrus socialinis organizmas, todėl čia negali būti taikomi fabriko principai, kaip siūlo Kauno miesto meras.

Remiantis verslo logika, Piliuonos ir Čekiškės gimnazijas reikėtų uždaryti, bet Kauno rajono savivaldybė jas rekonstravo ir modernizavo, nes mes suprantame, kad nedidelis miestelis be geros mokyklos, laisvalaikio salės, vaikų darželio, medicinos punkto bus pasmerktas merdėti.

Apie būtinybę stiprinti savivaldą, mažinti regionų atotrūkį tarp didžiųjų miestų ir provincijos ne kartą kalbėjo LR Prezidentas Gitanas Nausėda, siūlantis šalia Prezidento institucijos įsteigti Regionų forumą.

Europos Sąjunga ir visas demokratinis pasaulis žengia decentralizacijos keliu. Šiandien administracinės ribos nyksta, o gyventojams teikiamų paslaugų kokybę lemia savivaldos priartinimas prie žmogaus, regionų stiprinimas, taip pat – sėkmingas kaimyninių savivaldybių bendradarbiavimas.

Kauno rajono savivaldybė ne kartą siūlė opias transporto problemas spręsti viso regiono mastu įdiegiant elektroninį bilietą. Apie tai kalba ir Vyriausybės, Seimo atstovai. Lygiai taip pat, draugiškai pasitardami, galime spręsti bendros infrastruktūros, vaikų darželių, kitų paslaugų teikimo klausimus. Niekas mums tai netrukdo daryti, tik reikia noro ir politinės valios.

Esame įsitikinę, kad ne mechaniškas teritorijų dalijimas, o savivaldybių bendradarbiavimas yra kelias, kuriuo turime eiti kartu.

Valerijus Makūnas, Kauno rajono savivaldybės meras

Išrinktoji Europos Komisijos Pirmininkė Ursula von der Leyen pristatė savo komandą ir naują Europos Komisijos struktūrą.

Naujoji Komisija sudaryta atsižvelgiant į politinių gairių prioritetus ir siekius. Komisijos struktūra atitinka išrinktosios Pirmininkės Ursulos von der Leyen tikslus, dėl kurių Europos Parlamentas ją išrinko.

Išrinktoji Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen sakė: „Ši komanda dirbs europietiškai – imsimės ryžtingų kovos su klimato kaita veiksmų, stiprinsime partnerystę su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, apsibrėšime mūsų santykius su labiau savimi pasitikinčia Kinija ir būsime patikimesni kaimynai, pavyzdžiui, Afrikos šalims. Ši komanda turės apginti mūsų vertybes ir pasaulinio lygio standartus. Noriu ryžtingai vedamos Komisijos, aiškiai susitelkusios į spręstinus klausimus ir randančios jų sprendimus. Noriu, kad ji būtų subalansuota, dinamiška ir šiuolaikiška. Dabar ši komanda turės įgyti Parlamento pasitikėjimą. Mano vadovaujama Komisija bus geopolitinė ir pasiryžusi vykdyti tvarią politiką. Taip pat noriu, kad Europos Sąjunga būtų daugiašališkumo gynėja. Juk žinome: esame stiprūs tuo, kad kartu darome tai, ko negalime padaryti pavieniui.“

Naujojoje Kolegijoje bus aštuoni pirmininko pavaduotojai, įskaitant Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai (Josepas Borrellis). Pirmininko pavaduotojai bus atsakingi už svarbiausius politinių gairių prioritetus. Jie organizuos darbą svarbiausiuose plataus masto baruose, tokiuose kaip Europos žaliasis kursas, prie skaitmeninio amžiaus prisitaikiusi Europa, žmonėms tarnaujanti ekonomika, europinės gyvensenos apsauga, pasaulyje stipresnė Europa ir naujas postūmis Europos demokratijai. Naujosios Kolegijos branduolys yra Komisijos nariai. Jie spręs, kaip panaudoti generalinių direktoratų dalykines žinias ir patirtį.

Trijų vykdomųjų pirmininko pavaduotojų funkcija bus dvejopa. Jie bus pirmininko pavaduotojai, atsakingi už vieną iš trijų pagrindinių išrinktosios Komisijos pirmininkės darbotvarkės temų, ir sykiu Komisijos nariai.

Vykdomasis Komisijos pirmininko pavaduotojas Fransas Timmermansas (Nyderlandai) koordinuos su Europos žaliuoju kursu susijusį darbą. Jis taip pat bus atsakingas už klimato politiką, kurią jam padės įgyvendinti Klimato politikos generalinis direktoratas.

Išrinktoji Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen sakė: „Noriu, kad Europos žaliasis kursas taptų Europos skiriamuoju bruožu. Jo esmė – mūsų pasiryžimas tapti pirmuoju pasaulio žemynu, neutralizavusiu savo poveikį klimatui. Be to, ilgalaikėje perspektyvoje tai ekonominė būtinybė: tiems, kurie bus pirmieji ir greičiausi, atsivers ekologinės pertvarkos galimybės. Noriu, kad Europa būtų lyderė. Noriu, kad Europa būtų žinių, technologijų ir geriausios patirties eksportuotoja.“

Vykdomoji Komisijos pirmininko pavaduotoja Margrethe Vestager (Danija) koordinuos visą Europos prisitaikymo prie skaitmeninio amžiaus darbotvarkę ir sykiu, padedama Konkurencijos generalinio direktorato, bus už konkurenciją atsakinga Komisijos narė.

Išrinktoji Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen sakė: „Skaitmeninimas radikaliai keičia mūsų gyvenimo, darbo ir bendravimo būdą. Tam tikrose srityse, pavyzdžiui, verslo paslaugų vartotojams, Europa turi vytis kitus, tačiau kitose, pavyzdžiui, verslo verslui, mes esame priešakyje. Turime bendrąją rinką pritaikyti prie skaitmeninio amžiaus poreikių, kuo geriau išnaudoti dirbtinį intelektą ir didžiuosius duomenis, daugiau pasiekti kibernetinio saugumo srityje ir labai stengtis išlikti technologiškai nepriklausomi.“

Vykdomasis pirmininko pavaduotojas Valdis Dombrovskis (Latvija) koordinuos darbą, kuriuo siekiama, kad ekonomika tarnautų žmonėms, o kaip Komisijos narys bus atsakingas už finansines paslaugas. Jam talkins Finansinio stabilumo, finansinių paslaugų ir kapitalo rinkų sąjungos generalinis direktoratas.

Išrinktoji Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen sakė: „Mūsų socialinė rinkos ekonomika yra išskirtinė. Ji mūsų klestėjimo ir socialinio teisingumo šaltinis. Ir dabar, kai mūsų laukia didelės permainos klimato ir skaitmeninėje srityse, ji svarbi kaip niekad. Valdis Dombrovskis vadovaus tiems socialinio ir rinkos elementų integravimo mūsų ekonomikoje darbams.“

Kiti penki pirmininko pavaduotojai – tai:

Josepas Borrellis (Ispanija, dabartinis Ispanijos užsienio reikalų ministras): paskirtasis vyriausiasis įgaliotinis ir Komisijos pirmininko pavaduotojas, atsakomybės sritis – pasaulyje stipresnė Europa;

Věra Jourova (Čekija, J.-C. Junckerio vadovaujamos Komisijos narė): atsakomybės sritis – vertybės ir skaidrumas;

Margaritis Schinas (Graikija, buvęs Europos Parlamento narys, ilgalaikis Europos Komisijos pareigūnas): atsakomybės sritis – europinės gyvensenos apsauga;

Marošas Šefčovičius (Slovakija, J.-C. Junckerio vadovaujamos Komisijos pirmininko pavaduotojas): atsakomybės sritis – institucijų ryšiai ir perspektyvos;

Dubravka Šuica (Kroatija, Europos Parlamento narė): atsakomybės sritis – demokratija ir demografija. Dubravka Šuica taip pat vadovaus su konferencija dėl Europos ateities susijusiai Komisijos veiklai.

Išrinktoji Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen sakė: „Norime suteikti naują postūmį Europos demokratijai. Tai mūsų bendra atsakomybė. Demokratija – tai daugiau nei balsavimas rinkimuose kas penkerius metus. Demokratija yra tada, kai tavo balsas girdimas ir tu gali dalyvauti visuomenės kūrimo procese.“

Kiti paskirtieji Komisijos nariai:

Johannesas Hahnas (Austrija) bus atsakingas už biudžetą ir administravimą ir tiesiogiai atskaitingas Komisijos Pirmininkei Ursulai von der Leyen. Kaip ilgametis Komisijos narių kolegijos narys, jis žino, kaip svarbu administraciją organizuoti naujoviškai.

Didier Reyndersas (Belgija) turi teisininko išsilavinimą ir įgijo labai daug patirties eidamas Belgijos finansų ministro, užsienio ir Europos reikalų ministro bei gynybos ministro pareigas. Naujojoje Komisijoje jis bus atsakingas už teisingumo sritį (įskaitant teisinės valstybės klausimą).

Mariya Gabriel (Bulgarija) – dabartinės Komisijos narė, ryžtingai ir energingai sprendusi skaitmeninius klausimus. Dabar jai pavesta atverti naujas perspektyvas jaunajai kartai (inovacijos ir jaunimas).

Stella Kyriakides (Kipras) yra medicinos psichologė, turinti daugelio metų patirties socialinių reikalų, sveikatos priežiūros ir vėžio prevencijos srityse. Ji vadovaus sveikatos srities politikai.

Kadri Simson (Estija) yra ilgametė Estijos parlamento narė, buvusi ekonomikos reikalų ir infrastruktūros ministrė. Ji bus atsakinga už energetiką.

Jutta Urpilainen (Suomija) – ilgalaikė Suomijos parlamento Užsienio reikalų komiteto narė, buvusi Suomijos finansų ministrė, taip pat ėjo specialiojo pasiuntinio pareigas Etiopijoje. Ji perims atsakomybę už tarptautinę partnerystę.

Sylvie Goulard (Prancūzija), buvusi Europos Parlamento narė, tvirtai tikinti Europos idėja. Kaip Komisijos narė, atsakinga už vidaus rinką, ji vadovaus mūsų veiklai pramonės politikos srityje ir stiprins bendrąją skaitmeninę rinką. Ji taip pat bus atsakinga už naująjį Gynybos pramonės ir kosmoso generalinį direktoratą.

László Trócsányi (Vengrija) yra buvęs Vengrijos teisingumo ministras. Jis vadovaus kaimynystės ir plėtros politikai.

Philas Hoganas (Airija), šiuo metu už žemės ūkį atsakingas Komisijos narys ir, pasinaudodamas savo patirtimi, naujos sudėties Komisijoje bus atsakingas už prekybą. 

Paolo Gentiloni (Italija), didelę patirtį sukaupęs buvęs Italijos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras vadovaus ekonomikos politikai.

Virginijus Sinkevičius (Lietuva), Lietuvos ekonomikos ir inovacijų ministras, bus atsakingas už aplinką ir vandenynus. 

Nicolas Schmitas (Liuksemburgas) įgijo patirties dirbdamas Europos Parlamente ir eidamas Liuksemburgo užimtumo ir darbo ministro pareigas ir dabar bus atsakingas už darbo vietas.

Helenos Dalli (Malta) politinė veikla susijusi su lygybės klausimais: ji ėjo socialinio dialogo, vartotojų reikalų ir pilietinių laisvių, taip pat Europos reikalų ir lygybės ministrės pareigas. Ji bus atsakinga už lygybės klausimus.

Januszas Wojciechowskis (Lenkija) daug metų dirbo Europos Parlamento Žemės ūkio komitete, o šiuo metu jis yra Europos Audito Rūmų narys. Jis bus atsakingas už žemės ūkio sritį. 

Elisa Ferreira (Portugalija) šiuo metu eina Portugalijos banko valdytojo pavaduotojo pareigas. Daugelį metų ji buvo Europos Parlamento narė ir Portugalijos planavimo ministrė ir aplinkos ministrė. Ji vadovaus sanglaudos ir reformų sričiai. 

Rovana Plumb (Rumunija) yra Europos Parlamento narė (Socialistų ir demokratų grupės pirmininko pavaduotoja), buvusi Rumunijos aplinkos ir klimato kaitos ministrė, darbo ministrė, Europos fondų reikalų ministrė, švietimo ministrė bei transporto ministrė. Ji bus atsakinga už transporto sritį. 

Janezas Lenarčičius (Slovėnija) yra Slovėnijos diplomatas, buvęs Europos reikalų ministras, kelerius metus aktyviai dirbęs Jungtinėse Tautose, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje ir Europos Sąjungoje. Jis bus atsakingas už krizių valdymą.

Ylva Johansson (Švedija) yra Švedijos užimtumo ministrė, taip pat buvusi mokyklų ministrė, sveikatos ir pagyvenusių žmonių ministrė ir Švedijos parlamento narė. Be to, ji yra labai vertinama ekspertė užimtumo, integracijos, sveikatos ir gerovės srityse. Ji bus atsakinga už vidaus reikalus.

Tolesni veiksmai

Europos Parlamentas turės patvirtinti visą Komisijos narių kolegiją, įskaitant Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotoją.

Prieš patvirtinant visą Komisiją, atitinkamuose Europos Parlamento komitetuose įvyks kandidatų į Komisijos narius klausymas pagal Parlamento darbo tvarkos taisykles.

Europos Parlamentui patvirtinus kolegiją, Europos Vadovų Taryba oficialiai paskirs Europos Komisiją pagal ES sutarties 17 straipsnio 7 dalį.

Lietuvos paštas į savo tinklo atnaujinimą Kaune iki šių metų pabaigos investuos 610 tūkst. Eur – tiek numatyta skirti „miegamuosiuose“ mikrorajonuose šiuolaikiškiems pašto skyriams įrengti.

„Pasaulinė pašto rinka – labai dinamiška, reaguojanti į kasmet kintančius vartotojų įpročius ir poreikius, tad pašto operatoriai privalo prie jų prisitaikyti. Sparčiai didėjant daiktų siuntimo apimtims, keičiasi pašto paslaugų teikimo organizavimo principai ir pobūdis, o tuo pačiu – ir reikalavimai pašto patalpų išplanavimui, jų saugumui, klientų aptarnavimo įrangai ir potyriams bei darbuotojų darbo sąlygoms. Įvertinę šiuos pokyčius ir naują tendenciją, kad miestuose gyventojai noriai kuriasi toliau nuo centro, modernius, kompaktiškus pašto skyrius planuojame įrengti ten, kur yra didžiausia mūsų klientų koncentracija – taip vadinamuose „miegamuosiuose rajonuose“. Dideles, sunkiai pašto reikmėms pritaikomas patalpas keičiame mažesnėmis, tačiau įrengtas šiuolaikiškai ir ten, kur mūsų klientui yra patogiausia – prie jo namų“, – sako Lietuvos pašto generalinė direktorė Asta Sungailienė.

Pasak jos, pašto patalpų Kaune modernizavimui ir įrengimui iki šių metų pabaigos skirta daugiau nei 0,6 mln. Eur – už juos šiame mieste bus atidaryti 5 naujos koncepcijos Lietuvos pašto skyriai.

Akcinė bendrovė Lietuvos paštas turi plačiausią ir tankiausią pašto paslaugų teikimo vietų tinklą šalyje. Lietuvos paštas teikia pašto, logistikos ir finansinio tarpininkavimo paslaugas.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos (TS-LKD) narys Žygimantas Pavilionis pažymi, jog Seimo Etikos ir procedūrų komisijos sprendimas pripažinti jį pažeidus etiką yra beprecedentis, kuriuo draudžiama Seimo nariui laisvai reikšti savo įsitikinimus dėl Putino ideologijos pėdsakų Lietuvoje.

Etikos ir procedūrų komisija šiandien svarstė senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ kreipimąsi dėl, jos nuomone, neetiškų, antikonstitucinių TS-LKD nario Ž. Pavilionio pasisakymų Seime apie šią bendriją, siekiant jai gauti valstybės pripažinimą.

„Seimas a priori nėra įpareigotas kokiai nors religinei bendrijai suteikti valstybės pripažinimo. Jokia religinė bendrija neturi išankstinės reikalavimo teisės, kad jai būtų suteiktas valstybės pripažinimas. Po šiandienos posėdžio natūraliai kilo klausimas, ar leidžiama Seimo nariui kritiškai vertinti  Putino politiką ir tikslus Lietuvoje? Iki šiol maniau, kad leidžiama, tačiau šiandienos Komisijos sprendimas verčia tuo abejoti. Kartu susidarė gana ironiška situacija – esu Seimo narys, inicijavęs Magnickio įstatymo priėmimą Seime, kviečiamas jį pristatyti Vokietijoje ir Švedijoje, ir įtrauktas į juodąjį Rusijos sąrašą. Ir kartu šiandien esu pripažintas pažeidęs etiką, jog kritiškai vertinau Putino ideologijos pėdsakus čia, Lietuvoje. Taigi vienu metu esu įtrauktas į juoduosius sąrašus ir Rusijoje, ir Lietuvoje bei verčiamas atsiprašyti dėl to, kad įspėjau apie Putino ideologijos ilgalaikę politiką, nukreiptą prieš krikščionybę bei atitinkamą Lietuvos ir Lenkijos bendrystės skaldymą“, – teigė Ž. Pavilionis.

Pasak Seimo nario Ž. Pavilionio, „Romuva“ kaip religinė bendrija neatitinka Konstitucinio Teismo nutarime nurodytų valstybės pripažinimo suteikimo kriterijų.

„Romuva“, kaip ir kitos Lietuvoje registruotos religinės bendruomenės, iki šiol laisvai veikė ir gali toliau veikti laikydamosi Lietuvos įstatymų, tačiau prieštaravimas dėl valstybės pripažinimo suteikimo negali būti traktuojamas kaip religijos laisvės suvaržymas. Konstitucinis teismas dar 2007 m. gruodžio 6 d. nutarime yra išaiškinęs, kad valstybės pripažinimas gali būti suteikiamas tik toms religinėms bendrijoms, kurios turi atramą visuomenėje. Anot Konstitucijos 43 straipsnio, „turėti atramą visuomenėje“ reiškia, jog atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis – ji turi būti tokia, kad dėl jos nekiltų jokių abejonių. Todėl šiandienos „Romuvos“ skundą vertinu, kaip bandymą apeiti Konstitucinio teismo nuostatas. Jei sprendimas dėl „Romuvos“ bus buldozeriu priimtas Seime, aš neabejotinai kreipsiuosi į Konstitucinį teismą, kad mūsų vertybės ir vakarietiška orientacija būtų apginta“, – sako Ž. Pavilionis.

Parlamentaras pažymėjo, jog nekaltino „Romuvos“ darbu su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, tačiau pripažįsta, jog bendrijos veikla galimai atitinka Putino ideologų politiką.

„Niekur nekaltinau „Romuvos“, kad ji dirba Rusijos specialiosiomis tarnyboms, o tik atkreipiau dėmesį į Putino ideologų, tokių kaip A.G. Duginas politiką, kurios tikslas – kuo labiau sumenkinti Lietuvoje krikščionybės ir katalikybės įtaką, jungiančią mus su Europa. O norit sunaikinti šį ryšį skatinamos neopagoniškos iniciatyvos Lietuvoje – „Romuvos“ veikla galimai atitinka šiuos Rusijos tikslus ir tai man sukėlė abejonių, kurias išsakiau viešai Seimo salėje. Matyt, tokiu „laimėjimu“ Etikos komisijoje, siekiama vėl sugražinti pagonybės įtvirtinimą į posėdžių salę. Kaip turintis ilgametę diplomatinę patirtį, mačiau ne kartą, ypač Rytų valstybėse, bandymus sudievinti savo veiklą. Labai gaila, kad į kadencijos pabaigą, matydami gręsiantį pralaimėjimą, valdantieji ėmėsi tokių būdų įtvirtinti savo populiarumą etikos sargų dėka užkimšdami burnas Putino kritikams ir europietiškų krikščioniškų vertybių gynėjams“, – sakė Ž. Pavilionis.

„Ketvirtadienį laukia papildomas startas…“, – Danas Sodaitis parašė savo treneriui Martui Skrabuliui ir nusiuntė surinkinėjamo motociklo nuotrauką. Po pauzės atskriejo atsakymas: aukštyn iškeltas nykštys su prierašu: „Tik su protu“. Tai reiškė žalią šviesą dar vienai lengvaatlečio svajonei – atgaivinti seną aistrą ir po šešerių metų vėl sėsti ant motociklo. To paties, kuriuo patyręs avariją, sprinteris nevaldo dešinės rankos, bet kiekvieną savo gyvenimo dieną griauna stereotipus, susijusius su negalia.

D. Sodaitis savo metalinį žirgą „Honda CBR 900 RR Fireblade“ vėl pasikinkys ketvirtadienio vakarą „Nemuno žiedo“ trasoje. Čia vyks tradicinis plento motociklų žiedinių lenktynių sporto klubo „Navas Racing Club“ renginys #GazoTerapija, kuriame dalyvauja dešimtys bendraminčių moto entuziastų.

„Kas mane palaikys šį ketvirtadienį? Tikrai nežinau. Bet aš tikiu, kad atsiras draugų ir pažįstamų, kurie tikrai nepraleis tokios progos pamatyti, kuo visa tai baigsis“, – juokiasi D. Sodaitis.

Paskutinį kartą savo „Honda“ D. Sodaitis skriejo beveik prieš šešerius metus – 2013-ųjų spalį gimtosios Labūnavos apylinkėse Kėdainių rajone. Tuomet naujai iškepto Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos absolvento pasivažinėjimas baigėsi avarija. Pasekmė – dėl pažeisto peties srities nervų rezginio nevaldoma dešinė ranka, nutrūkusi karininko karjera ir klausimas: kaip gyventi toliau?

Tačiau optimizmo nestokojantis vyras neleido likimo niuksams ir negaliai diktuoti gyvenimo sąlygų. D. Sodaitis baigė reklamos vadybos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Tuo pat metu atsisuko į seną pomėgį – sportą ir pradėjo bėgioti trumpas distancijas. Šiandien D. Sodaitis yra Europos neįgaliųjų vicečempionas 100 metrų bėgimo rungtyje. Be to, jis yra profesionalus fotografas, turi studiją Vilniuje.

O dabar atėjo laikas atgaivinti seną aistrą ir patirti jos teikiamą malonumą: priversti riaumoti 900 kubinių centimetrų tūrio variklį, pajusti vėjo pasipriešinimą ir mėgautis laisvės pojūčiu.

„Kai tu vasarą esi mieste ir girdi, kaip prazvimbia motociklas… Man tas garsas yra kaip buliui skiautė raudono audeklo, kaip raudona vėliava. Aš suklūstu, aš to noriu. Nes tai yra polėkis, tai yra adrenalinas, tai yra savęs realizavimas, saviraiška“, – savo aistrą motociklams aiškina D. Sodaitis.

Sportininkas pripažįsta, kad daugelis jo aplinkos žmonių stebėjosi sužinoję jo planus vėl sėsti ant motociklo. Juolab ant to paties, kuriuo važiuojant įvyko avarija, apvertusi vyro gyvenimą.

„Kokį vaisių mėgsti labiausiai? Kriaušę? O jeigu tu, valgydamas kriaušę, nusilauši dantį? Ar kriaušės daugiau niekada nebevalgysi? Taip, praeis kažkiek laiko ir tu vėl jos paragausi. Tas pats su motociklu. Iš pradžių galbūt buvo šiokia tokia dvejonė: ar dar norėčiau? Bet aš žinau, kad noriu“, – sako vilnietis.

Pasak D. Sodaičio, jo sugrįžimui jau nebeprieštarauja net tėvai. Galbūt ir dėl to, kad net trys iš keturių Sodaičių šeimos narių – motociklų entuziastai. Danas ir dvejais metais jaunesnis jo brolis Benas nuo mažų dienų stebėjo, kaip garaže savo „Javą“ meistravo tėtis. Danas šią „Javą“ išbandė vos sulaukęs 18-os, o savo „Hondą“ įsigijo dar studijuodamas karo akademijoje.

„Iškart po mano avarijos šiai temai namie buvo juodas kryžius. Brolis net pardavė savo motociklą. Bet po to vėl nusipirko (šypsosi – red.). Tada ir aš pradėjau judėti. Mane tai traukia, toks mūsų laisvalaikis. Tėtis yra ilgametis motociklų entuziastas, jis vis dar konstruoja tą savo „Javą“. Manau, jis puikiai supranta tą mano norą važiuoti. Vis tiek motociklas kažką tokio turi. Tėtis mato, kad aš to noriu, kad tai mane daro laimingą. O jam svarbu, kad jo vaikas būtų laimingas“, – pasakoja D. Sodaitis.

Daugeliui kyla klausimas – kaip įmanoma vairuoti motociklą viena ranka? Pasirodo, tai net paprasčiau nei valdyti automobilį, kai kalbama apie žiedinių lenktynių trasą.

„Kalbant apie motociklo valdymą, „guldymą“ posūkiuose, tai viskas priklauso nuo kūno korpuso, kūno svorio. Pagrindinė darbo priemonė čia yra kojos, kuriomis esi apsikabinęs kuro baką. Išvažiuodamas iš posūkio tu darbuojiesi pilvo raumenimis, kojomis prisitrauki save. Grubiai sakant, ranka čia reikalinga tik tam, kad spaustum gazą“, – važiavimo žiedu niuansus atskleidžia D. Sodaitis.

Tiesa, po avarijos Danui reikėjo modifikuoti savo motociklą ir pritaikyti jį vairavimui viena ranka – akceleratoriaus ir stabdžių valdymą perkelti nuo dešinės vairo pusės į kairę. Šiuos darbus Danui padėjo atlikti motociklų dirbtuvių „Hotbox Customs“ meistrai.

„Ir Juodasis Perlas vėl grįžta!“, – juokiasi D. Sodaitis, kalbėdamas apie savo „Hondą“ Ir priduria: „Kodėl toks vardas? Juodasis, nes buvo nudažytas juodai, o Perlas, nes labai brangus mano širdžiai.“

Sportininko ryžtą viena ranka pažaboti galingąją „Honda Fireblade“ dar labiau pakurstė ir brito Chriso Ganley pavyzdys. Ch. Ganley, būdamas 25-erių, motociklo avarijoje neteko kairės rankos, bet tai nesustabdė brito, kuris ir po avarijos dalyvauja motociklų lenktynėse. Be to, padeda kitiems.

„Chrisas neturi rankos iki alkūnės, bet važiuoja žiede ir „duoda kruopų“ sveikiesiems. Susisiekiau su juo ir klausinėjau, kaip yra perdarytas jo motociklas. Tai – standartinis motociklas, be jokių privirinimų ir taip toliau. Tik rankenėlės atsuktos į kitą pusę. Lygiai tą patį esu aš pasidaręs“, – dėsto D. Sodaitis.

Pasak D. Sodaičio, jį nustebino, kad britas savo šalyje motociklu važinėja ir miestų gatvėmis, keliais.

„Aiškindamas techninius niuansus, Chrisas man parašė, kad lenktyniniame motocikle yra vienokios modifikacijos, o gatvės motocikle kitokios. Aš jam rašau: palauk, kokiame gatvės motocikle? Nes Lietuvoje aš negaliu dalyvauti eisme. O ten, jeigu tu išlaikai egzaminą, tu gali tai daryti. Super dalykas. Žiauriai dėl to nustebau“, – pasakoja D. Sodaitis.

Sprinteris sako bent kol kas negalvojantis imti pavyzdį iš brito ir varžytis lenktynėse bei „duoti kruopų“ varžovams žiedinių lenktynių trasoje.

„Aš vis palieku „kruopų davimą“ sprinto takelyje (šypsosi – red.). Vis dėlto prioritetas mano yra ten. O motociklų sportas reikalauja daug lėšų, kaip bebūtų gaila. Nesu tokio aukšto meistriškumo ir neturiu tiek lėšų, kad labai rimtai tuo užsiimčiau. Tai tiesiog bus vienas iš mano pomėgių. Kažkas eis į kiną, o aš važiuosiu motociklu. Bet tai tikrai bus labai griežtai derinama su treniruotėmis ir varžybomis“, – sako D. Sodaitis, siekiantis atstovauti Lietuvai 2020 m. Tokijo paralimpinėse žaidynėse.

Po ketvirtadienio pasirodymo „Nemuno žiedo“ trasoje D. Sodaičio laukia sugrįžimas į treniruotes ir pasirengimas lapkritį Dubajuje vyksiančiam pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionatui.

Informacijos pertekliaus amžiuje vis sunkiau atkreipti vartotojų ar klausytojų dėmesį. Žinias vartojame greitai, naujienas norime gauti glaustai – investuoti savo laiką į laukimą tapo prabanga, kurios dažnas negali sau leisti. Prie tokių vartotojų poreikių prisitaiko visa rinka.

Arijus Žakas, agentūros „Socialus marketingas“ vadovas, dirbdamas su įvairių verslų atstovais tokias tendencijas stebi jau keletą metų.

„Didžiausias verslo iššūkis yra tai, kad niekas nebenori švaistyti laiko ilgiems susitikimams ar informacijos paieškoms. Gyvename komunikacinio triukšmo laikais, todėl visi ieško išgrynintų žinių ir kokybiško turinio. Pilstymui iš tuščio į kiaurą laiko nebėra, vartotojams reikia esmės ir realiai įgyvendinamų sprendimų.“ – sakė A. Žakas.

Prieš metus „Socialaus marketingo“ komanda nusprendė greitų ir vertingų žinių koncepciją pritaikyti plačiau – surengė pirmąją skaitmeninės rinkodaros ir komunikacijos konferenciją „Full digital“.

„Ir tuomet, ir šiemet svarbiausia yra turinio kokybė, o Lietuvoje turime fantastiškų, itin aukšto lygio specialistų. Norėjome sulaužyti įprastas konferencijų tradicijas ir savo renginyje turėti ne 1 ar 2 pagrindinius pranešimus, bet kad visi mūsų pranešėjai būtų savo srities, o tuo pačiu ir rinkos, žvaigždės“, – sakė vienas iš konferencijos organizatorių.

A. Žako teigimu, 12 minučių trukmės pranešimų formatas puikiai pasiteisino, konferencijos įvertinimai ir atsiliepimai viršijo visus lūkesčius.

Praėjusiais metais pasiteisino ir kitas sprendimas – marketingo vadovams, vadybininkams ir koordinatoriams suteikti ne tik žinių, bet ir įkvėpimo kurti.

„Praktiniai pranešimai klausytojams naudingi dėl patarimų ir įžvalgų, kurias gali tiesiogiai pritaikyti savo darbe. Tačiau šioje srityje vien tik įgūdžių neužtenka – būtinas įkvėpimas ir gebėjimas mąstyti nestandartiškai. Todėl dalis konferencijos „Full digital“ programos yra skirta įkvepiančioms istorijoms bei patirtims“, – pasakojo A. Žakas.

24 skirtingi pranešimai per vieną dieną – ambicingas užmojis. Ypač, jei aptariamos 2020 m. skaitmeninės rinkodaros ir komunikacijos tendencijos.

„Apžvelgsime skaitmeninės rinkodaros naujienas, svarbiausius pokyčius ir netolimos ateities prognozes. Įsikvėpsime, apsikeisime kontaktais ir vieni kitiems padėsime sudėlioti paskutinius komunikacijos strategijos akcentus kitiems metams“, – sakė A. Žakas.

Savo patirtimi konferencijoje „Full digital“ dalinsis žurnalistas, laidų vedėjas ir rašytojas Andrius Tapinas, socialinio projekto „Nebegėda“ įkūrėja, rašytoja ir žurnalistė Beata Tiškevič, „Tele2“ korporacinės komunikacijos direktorius Baltijos šalims Andrius Baranauskas, SEB Baltijos šalių skaitmeninės rinkodaros ir automatizavimo vadovas Algimantas Padegimas, Influenceriai.lt agentūros vadovė Laura Aleksandravičė, „Idea Vilnius“ kūrybos vadovas Jonas Valatkevičius, prekės ženklo „KILIG“ vadovė Ieva Semaškienė ir kiti savo srities specialistai.

„Full digital“ konferencija įvyks šių metų spalio 29 d. parodų ir kongresų centre „Litexpo“.

Spalio mėnesį naują komediją „Pats sau milijonierius“ pristatysiantis režisierius Tadas Vidmantas teigia, kad filmą sukurti jį įkvėpė Lietuvoje gerai žinomas kriptovaliutų verslininkas, kurio turtų demonstravimas jau tapo legenda, o nuolat spaudoje šmėžuojančios nutrūktgalviškos istorijos ne vienerius metus linksmina lietuvius.

Visgi, kuris konkrečiai verslininkas paskatino parašyti šį scenarijų, režisierius neatskleidžia. Pasak jo, nors ir įtakoti realių įvykių, filmo siužetas ir herojai – tik kūrybinė fikcija. „Noriu pabrėžti, kad, nors įkvėpimo savo istorijoms semiuosi iš gyvenimo, visi filmo įvykiai ir personažai yra sugalvoti mano paties. Aš stebiu aplinką ir iš to, ką pamatau ar patiriu, susidėlioju atskirą realybę, kuri vėliau virsta filmo scenarijumi. Man kai kurie žmonės atrodo juokingi, bet tikiu, kad ir aš kažkam atrodau juokingas. Gal dėl to ir kuriu komedijas,“ – juokiasi Tadas Vidmantas.

Tai jau 5-tasis žiūrovų pamėgto pramoginio kino kūrėjo darbas, kuriame vienus pagrindinių vaidmenų atliks gerai žinomi aktoriai – lietuviškų komedijų virtuozas Audrius Bružas ir 2017 m. „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už geriausią antraplanį vaidmenį gavusi Gelminė Glemžaitė.

Naujos autoriaus komedijos pagrindinis herojus – trisdešimt ketverių metų Donatas Pukys. Jis kartu su savo sužadėtine Laurita ir jos madingu šuneliu Gučiu gyvena Kaune. Už Donatą jaunesnė Laurita dirba Instagramo modeliu. Tuo tarpu Donatas ne tik vadovauja viešbučiui, kurį jam prieš išvažiuodamas gyventi į Šveicariją paliko tėvas, bet visai neseniai įsigijo kriptovaliutų „fermą“ bei sportinį „Lamborghini“ automobilį. Įvaizdis Donatui – svarbiausias dalykas gyvenime. Būtent dėl to jo ir Lauritos veiduose nuolat spindi šypsenos.

Ir nors kino kūrėjai ir šį kartą pažada nutrūktgalvišką nuotykį – istoriją, kupiną juokingų nesusipratimų, pikantiškų paslapčių ir taiklaus humoro, – šiame filme nestigs ir nuginkluojančio nuoširdumo bei vingiuoto ir staigmenų kupino kelio, kurio metu filmo herojus išmoks svarbiausią gyvenimo pamoką – nebijoti būti savimi.

Tado Vidmanto komedija „Pats sau milijonierius“ kinuose nuo spalio 18 d.

Savo gimtuosius namus Vilniaus Spaudos rūmuose statybų dulkėse palikęs Keistuolių teatras atkeliauja į Kauną – spalio 5 dieną 12 valandą „Girstučio“ kultūros rūmuose mažųjų žiūrovų lauks legendinio spektaklio „Geltonų plytų kelias” veikėjai, pasiruošę atrasti stebuklingąjį Smaragdo miestą, o tos pačios dienos vakarą 18 valandą jų tėvai ir seneliai galės panirti į švelnią rudenišką nostalgiją teatro senbuvių koncerte „Trys“.

„Geltonų plytų kelio“ žiūrovams pristatyti nereikia jau seniai – kelias kartas užauginęs ir tebeauginantis spektaklis parodytas šimtus kartų, o teatro pasaulyje sklinda gandas, kad jokio kito spektaklio vaikams nėra vaidinusios net trys aktorių kartos. Teatro scenoje atgijusi amerikiečių ypatingai mylimo rašytojo Lymano F. Baumo pasaka abejingų nepalieka nei vaikų, nei jų tėvelių – tą gali paliudyti ir nemažas būrelis Keistuolių teatro aktorių atžalų, užaugusių stebint mergaitės Doroti kelionę namo iš Stebuklų šalies. Lyg to būtų negana, „Geltonų plytų kelias” taip užbūrė teatro mėgėjus, kad prieš daugiau nei du dešimtmečius įsiveržė tiesiai iš teatro scenos į spalvotuosius televizorių ekranus muzikinės pasakos pavidalu: galima drąsiai teigti, jog spektaklio pavadinimas jau tapo beveik bendriniu žodžiu Keistuolių draugams ir mylėtojams. Keistuolių teatro sielos režisieriaus Aido Giniočio – pirmojo Smaragdo miesto burtininko – užauginta jaunoji aktorių karta, ne mažiau keistesnė ir entuziastingesnė už savo pirmtakus, su užsidegimu sugrąžins šiaudinę Kaliausę, geležinį Medkirtį ir bailųjį Liūtą į Kauno sceną.

© Lauros Vansevičienės nuotr.

Pats režisierius, paklaustas, kodėl „Geltonų plytų kelias“ vis dar yra toks mylimas tiek besikeičiančių žiūrovų kartų, tiek ir jaunųjų aktorių, spėja: „Spektaklyje užsikodavo ilgesys, tikėjimas, svajonės, kurie, matyt, persidavė žiūrovui. Tai yra svarbiausia.“

© Lauros Vansevičienės nuotr.

Tuo tarpu užaugti ir suaugti jau spėjusiems Keistuolių teatro žiūrovams ilgesį bei svajones sužadinti tikisi šio teatro senbuviai – Ilona Balsytė, Aidas Giniotis ir Darius Auželis. Nuo studijų metų koja kojon žengiantys menininkai, Keistuolių teatro įkūrėjai scenoje susitinka jautriai, nostalgiškai, kiek saviironiškai bei itin gyvai savo bendros kūrybos retrospektyvai, šalia jos pristatydami ir naujus, dar negirdėtus kūrinius.

Koncertas „Trys“ – tai jautrus, atviras ir nuoširdumo kupinas susitikimas su trimis žmonėmis, lydinčius visus trisdešimt metų trunkančią Keistuolių teatro kelionę į žiūrovų širdis. Ilona, Aidas ir Darius koncerto metu prisimins itin retai gyvai suskambančias dainas iš rinkinio “Užsitęsusios vaikystės ruduo”, su šypsena bei subtiliu humoru, puikiai prisimenamu iš legendinių „Vogtų dainų“, pažvelgs į reikšminga drauge nueitą kelią, o taip pat pateiks ir klausytojams dar neatrastų muzikinių staigmenų. Tai – puiki proga ilgėjančiuose rudens vakaruose atrasti šilumą ir praleisti ypatingo jaukumo vakarą.

Pasimatymo su Kauno publika Keistuolių teatro kūrėjai nekantriai lauks jau spalio 5 dieną, 12 ir 18 valandą „Girstučio“ kultūros rūmuose. Bilietus platina Tiketa.

Kaune pirmąkart vyko linksmosios „Red Bull muilinių lenktynės“. Didžiulę minią kauniečių ir Laikinosios sostinės svečių ant Parodos kalno sukviestęs azartiškas linksmybių šou dovanojo itin smagias lenktynes, kuriose varžėsi per 70 komandų, atrinktų iš daugiau nei 250 pretendentų.

Nugalėtojus skelbė net penki teisėjai – dainininkas Justinas Jarutis; irkluotoja Milda Valčiukaitė; sporto mentatorius, televizijos ir radijo laidų vedėjas Tomas Langvinis, daugelio tarptautinių turnyrų nugalėtojas, Europos motoakrobatikos čempionas Aras Gibieža ir tinklaraštininkas bei jutūberis Paulius Mykolaitis, geriau žinomas kaip Paul De Miko. „Red Bull muilinių lenktynėms“ vadovauja patyrę TV laidų vilkai – Radistas Rolandas Mackevičius ir aktorius Mantas Stonkus.

„Red Bull muilinių lenktynės“ pirmąkart vyksta Kaune

Nuo 2000 m. rengiamos muilinių lenktynės yra vienos linksmiausių pasaulyje. Žiūrovus jos džiugina visuose penkiuose planetos žemynuose. Prieš daugiau nei dešimtmetį pirmosios muilinių lenktynės buvo surengtos ir Lietuvoje – 2008 m. jos vyko Vilniuje. Laikinojoje sostinėje pirmąkart vykstančiose „Red Bull muilinių lenktynės“ dalyvauja per 70 komandų. Iš viso norą dalyvauti lenktynėse išreiškė daugiau nei 250 komandų, kurios pristatė „muilinių“ brėžinius.

Nugalėtojui išmėgins išskirtinį formulės bolidą

Šiemet „Red Bull muilinių lenktynių“ nugalėtojams atiteks įspūdingas prizas – galimybė patiems išmėginti išskirtinį „Formulė 4” bolidą „Red Bull Ring“ trasoje Austrijoje. „F-4“ bolidas yra nedidelis, lengvas, manevringas ir labai greitas bolidas. Tai yra pats jauniausias formulių šeimos narys, kuris pirmąkart pasirodė 2014 m. Dėl savo savybių, jis puikiai tinka žmonėms, kurie nori išbandyti formulės patirtį, tačiau neturi metų metus tobulintų šios kategorijos vairavimo įgūdžių. Šio bolido greičio ir galios rodikliai tikrai įspūdingi: pasiekti šimto kilometrų per valandą greitį užtenka vos 3,7 sekundės, o maksimalus greitis siekia net 240 km/h.

Garsioji „Red Bull Ring“ trasa Austrijoje

Įspūdinga „Red Bull Ring“ trasą kūrė Hermann Tilke – vienas iš geriausių lenktynių trasų kūrėjų pasaulyje. Trasa yra įkurta nedideliame, vos 5 tūkst. gyventojų turinčiame Špilbergo miestelyje centrinėje Austrijoje, Štirijos žemėje. Trasoje, kuri iš paukščio skrydžio atrodo kaip tikras nuotykių parkas, lenktynės vyksta jau nuo 1969 m. 4,3 km ilgio trasą galima dalinti į dvi dalis – paprastesnę 2,4 km ilgio trasą ir teritoriją renginiams. Kalnuose įrengtos trasos išskirtinumas – rečiau formulėje sutinkamos įkalnės, vienoje vietoje siekiančios net 12 laipsnių. „Red Bull Ring“ trasoje reguliariai vyksta vienas iš svarbiausių „F-1“ lenktynių etapų, kuriuose dėl pergalės varžėsi pačios didžiausių „Formulės 1“ čempionato žvaigždės. Be to, čia savo koncertus čempionatų metu yra surengę roko titanai „Bon Jovi“, „AC/DC“ ir „The Rolling Stones“, pastarieji koncertavo net du kartus.

Nuotraukos: Lukas Grušeckas Evelina Sabaliauskaitė

MO muziejuje šį savaitgalį pristatomi keturi išskirtiniai kūriniai – Lietuvos garsenybių portretai, sukurti iš mūsų šalies miškuose, Tailando pakrantėse ir kitose gamtos vietose rastų plastiko atliekų. Taip menininkai Rolandas Žigonis ir Algis Kriščiūnas bei atliekų tvarkymo įmonė „Žalvaris“ tikisi atkreipti visuomenės dėmesį į besaikį plastiko vartojimą ir taršą.

„Keliaudamas Tailande ir Indonezijoje pamačiau kraupią situaciją, kai vandenynas tiesiog skęsta plastike. Supratau, kad galiu imtis kūrybos ir joje integruoti žinią apie tai. Visuomenės dėmesys šiai problemai yra nepakankamas, mūsų akis nebekliūva už šiukšlės miške ar kamštelio, išplauto iš vandens“, – teigia R. Žigonis.

Prisidėti prie idėjos įgyvendinimo menininkas pasiūlė žinomam fotografui ir dailininkui A. Kriščiūnui. Keturių paveikslų ciklas „Holy Trash“ su šiuolaikinėmis Lietuvos žvaigždėmis – Andriumi Mamontovu, Juste Arlauskaite-Jazzu, Justinu Jaručiu ir Agne Jagelavičiūte – pristatomas rugsėjo 14-15 d. MO Muziejuje, „Smart POP-UP“ renginyje, keliančiame diskusijas apie vartojimą ir buriančiame atsakingus prekinius ženklus.

„Norėjome įdėti trikdį į meno kūrinį, sukrėsti. Tai – tarsi analogija, primenanti, kad ir plastiko šiukšlė gamtoje yra trikdis, tik mes jo nebematome. Taip gimė mintis „sušiukšlinti“ Algio paveikslus“, – sako R. Žigonis.

Unikalų Lietuvoje projektą palaiko ir remia didžiausia šalyje pavojingųjų ir nepavojingųjų atliekų tvarkymo įmonė „Žalvaris“. Pasak jos direktoriaus Vitoldo Sapožnikovo, „Žalvario“ vertybinis pagrindas – aplinkosauga, todėl bet koks veiksmas, skatinantis visuomenę vartoti atsakingiau, nešiukšlinti, kurti mažiau taršos, yra labai svarbus ir sveikintinas.

„Aplinkos apsauga visų pirma priklauso nuo mūsų pačių elgesio, sąmoningumo. Nuolat ieškome naujų būdų skatinti meilę gamtai ir jos išsaugojimą ateities kartoms. Labai gerai, jei tai sukrečia, atkreipia dėmesį, priverčia susimąstyti, nes tik taip spėsime sureaguoti šiandien, neatidėliodami atsakingo elgesio ateičiai“, – sako V. Sapožnikovas.

Jo teigimu, nors surenkamo plastiko kiekiai kasmet auga, jo vartojimas auga dar greičiau, o tai reiškia kiekvienais metais didėjantį gamtos užterštumą.

„Augant ekonomikai, pragyvenimo lygiui, natūralu, kad žmonės vartoja daugiau. Tai reiškia daugiau pakuočių, daugiau naujų produktų ir galiausiai – daugiau atliekų. Turime atsižvelgti į šias tendencijas ir savo sąmoningumą auginti lygiagrečiai ekonominiam augimui. Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, situacija nėra itin prasta – žmonės nori rūšiuoti, todėl vis dar turime sąlyginai švarius ežerus ir upes. Tačiau turime žengti dar toliau: atsisakyti perteklinio plastiko vartojimo ir tiesiog išmokti nebešiukšlinti“, – sako „Žalvario“ direktorius.

Pirmas paveikslų “Holy Trash” pristatymas įvyks MO muziejuje rugsėjo 14-15 dienomis, vėliau darbai bus eksponuojami kitose erdvėse.

„Norime, kad paveikslai tarsi pradėtų „gyventi savo gyvenimą“ ir taip, skleisdami žinią apie plastiko taršą, keliautų po įvairias viešąsias erdves“, – teigia R. Žigonis.

Rugsėjo 12-ąją skaidraus verslo iniciatyvos „Baltoji banga“ atstovai surengė diskusiją „Kaip perkant kavą palikti arbatos?“ su dviem šviežiai prie skaidraus verslo iniciatyvos prisijungusių verslų – „Nordic Food Republic“ ir „Huracán Coffee“ vadovais. Ne paslaptis, kad maitinimo versle arbatpinigiai sudaro mažiausiai pusę darbuotojų gaunamos algos. Abiejų įmonių vadovai priėmė sprendimą arbatpinigius priimti per mokėjimus kortele, tai reiškia – mokėti visus mokesčius taip pat, kaip ir nuo bet kokių kitų pajamų. Tačiau įdomu tai, jog tiek kelis restoranus („14Horses“, „Sofija“, „Nineteen18“) valdanti „Nordic Food Republic“, tiek „Huracán Coffee“ savo darbuotojams moka didesnį atlyginimą, nei šioje srityje mokamas vidurkis. Kaip apskritai turėtų būti gaunami ir išdalinami arbatpinigiai kai atsisakome grynųjų? To „Baltoji banga“ paklausė šių verslų vadovų Nielso Peterio Pretzmanno ir Vytauto Kratulio bei mobiliųjų mokėjimų Lietuvoje pradininkų – programėlės MoQ vadovės Monikos Rimkūnaitės-Bložės.

Kodėl danai yra laimingi mokesčių mokėtojai, tačiau blogiausi Lietuvos restoranų klientai?

Diskusiją moderavusi „Investuotojų forumo“ direktorė Rūta Skyrienė prisipažino mėginusi ieškoti informacijos apie galimybę palikti arbatpingių mokant kortele, tačiau visi paieškos rezultatai sukosi apie klausimus: „Kiek arbatpinigių turėčiau palikti? Ar galiu nepalikti „arbatos“?“

„Pirmiausia norėčiau pakalbėti šiek tiek iš tolimesnės perspektyvos: kodėl apskritai turime mokesčius? – diskusiją pradėjo „Nordic Food Republic“ vadovas N.P. Pretzmannas. – Turiu pripažinti, kad atvykau iš šalies (Danijos, – red. past.), kur žmonės yra laimingi mokėdami mokesčius. Mokesčiai padengia mūsų sveikatos apsaugos, švietimo, gatvių remonto išlaidas. Be mokesčių mūsų visuomenė tiesiog nefunkcionuotų“.

Kelių skirtingų verslų vadovas pripažino, jog Danijoje prieš kelis dešimtmečius žmonės taip pat vengė mokėti mokesčius nuo arbatpinigių. Tačiau 6-ajame dešimtmetyje Danijoje buvo priimtas įstatymas, pagal kurį arbatpinigiai (10 proc. nuo išleistos sumos) automatiškai įskaičiuojami į kavinės ar restorano sąskaitą ir nuo jų sumokami mokesčiai.

„Todėl danai yra siaubingi Lietuvos restoranų klientai – jie nepalieka arbatpinigių, nes galvoja, kad jie jau įtraukti“, – juokėsi N.P. Pretzmannas ir čia pat pridūrė, jog vis tik dalis jo tautiečių palieka papildomų arbatpinigių.

„Arbatos“ mokesčiai – arba 15 proc., arba daugiau nei pusė

Diskusijoje dalyvavo ir mobiliosios mokėjimų programėlės „MoQ“ vadovė Monika Rimkūnaitė-Bložė.

Programėlė neseniai įtraukė naują funkciją – mokant per šią sistemą, pridėti prie mokamos sumos ir arbatpinigių. Apmokėdami sąskaitą kavinėje ar restorane per „MoQ“, sulaukiate klausimo: „Ar norite palikti arbatpinigių?“ Jei sutinkate, jūsų mokėjimas keliauja tiesiogiai jus aptarnavusiam žmogui ir nuo skirtos sumos nuskaičiuojamas tik gyventojų pajamų mokestis (tai yra 15 proc.)

„Šią funkciją ne tik labai ilgai testavome ir tobulinome, tačiau kartu turėjome labai ilgas diskusijas su Lietuvos mokesčių inspekcija. Sutarėme dėl to, kad tai yra pajamos, kurios keliauja ne bendrovei, kurioje dirba padavėjas ar barmenas, o tiesiai žmogui. Tokia sistema yra visiškai skaidri. Pamažu atsisakome tradicijos susirinkti arbatpinigius grynais“, – sakė M. Rimkūnaitė-Bložė.

Vis tik šioje situacijoje kyla daug klausimų – nes mokant per „MoQ“ skaičiuojamas tik gyventojų pajamų mokestis, o štai jei arbatpinigiai automatiškai įskaičiuojami į restorano ar kavinės kaip juridinio asmens sąskaitą, nuo jų mokami visi privalomi darbdavio mokesčiai – tai yra apie 60 proc. nuo gautos sumos. Tokią ne visai sąžiningą apmokestinimo sistemą įžvelgė diskusiją moderavusi Rūta Skyrienė.

„Į ką dėl to turėtume kreiptis – Finansų ministrą? Mokesčių inspekciją? Ką mano diskusijos dalyviai?“ –klausė moderatorė.

„Taip, situacija nesąžininga, tačiau kai dirbi kavinėje, bare – turi visą komandą. Jų visų indėlis yra lygiai toks pats svarbus, todėl svarbu, kad ir arbatpinigius jie gautų visi“, – kalbėjo N.P. Pretzmannas, palaikantis arbatpinigių paskirstymo visiems komandos nariams po lygiai idėją.

„Kai studijavau universitete, pagrindinė mintis, ką mokiausi apie mokesčius, buvo – jų sistema turi būti labai aiški. O šiuo atveju turime painiavą: arbatpinigiai – vienodi,  tačiau jie apmokestinami skirtingai. Jei dviems skirtingiems tos pačios kavinės darbuotojams paliekami vienodi arbatpinigiai, tačiau per skirtingas sistemas – jie skirtingai ir apmokestinami, darbuotoją pasiekia labai skirtinga suma pinigų“, – sakė „Huracán Coffee“ įkūrėjas ir vadovas Vytautas Kratulis.

„Kol kas mūsų sprendimas buvo toks (tiesiogiai mokami arbapiniai, nuo jų nuskaičiuojant tik GPM – red. past.), tačiau jei įstatymai pasikeis taip, kad arbatpinigiai bus automatiškai įskaičiuojami į sąskaitą, žinoma, mums techniškai bus nesudėtinga prisitaikyti ir pakeisti sistemą. Pagrindinė mintis – kad nuo arbatpinigių turėtų būti mokami mokesčiai“, – kalbėjo „MoQ“ išmaniųjų mokėjimų sistemos vadovė Monika Rimkūnaitė-Bložė.

Oficialiai apskaičiuojami arbatpinigiai lemia ir didesnius atlyginimus

Nielsas Peteris Pretzmannas savo įžvalgomis piešė platesnį vaizdą – arbatpinigiai, maitinimo srities bendrovių darbuotojams mokami atlyginimai ir šešėlinių pajamų dalis yra labai glaudžiai susiję.

„Norisi pažvelgti kiek giliau. Visi restoranų, kavinių darbuotojai oficialiai dirba už „minimumą“. Ar tikrai tuo tikite? Visi Vilniaus padavėjai, barmenai ir virėjai? Tai nėra tiesa.“– sakė jis. Šiuo metu „Nordic Food Republic“ vidutinis atlyginimas viršija 1700 eurų, kai tuo metu Statistikos departamento duomenimis, vidutinis Lietuvoje maitinimo versle mokamas atlyginimas yra apie 800 eurų.  Nielsas Peteris Pretzmannas atskleidė, kad per mėnesį jo vadovaujamuose restoranuose surenkama apie 15 000 eurų arbatpinigių.

„Mes turime 9 kavines. Pamėginkite atspėti, kiek arbatpinigių mes surenkame per mėnesį iš visų šių 9 kavinių? Tai yra maždaug 40 eurų, – arbatpinigių dydžio skirtumą išryškino „Huracán Coffee“ vadovas V. Kratulis. – Aš norėčiau, kad arbatpinigiai taptų motyvacija kiekvienam darbuotojui individualiai. Manau, kad Kopenhagoje yra garsus restoranas „Noma“, kur norisi palikti arbatpinigių, tačiau yra ir kebabinių, kur savanoriškai arbatpinigių nepaliktum. Tad tai turėtų būti kliento asmeninis pasirinkimas“.

„Huracán Coffee“ barmenams mokamas vidutinis atlyginimas rugpjūčio mėnesio duomenimis buvo beveik 950 eurų. Dalyje kitų kavinių jis buvo maždaug 200 eurų mažensis.

„Maitinimo srityje didžiąją dalį atlyginimo sudaro arbatpinigiai – tai niekam ne paslaptis. Mūsų kavinėse mes beveik negauname arbatpinigių, todėl turime mokėti didesnius atlyginimus. Monika su komanda sukūrė puikų įrankį – palikti arbatpinigių tiesiogiai žmogui. Tačiau dalis mano darbuotojų nenori būti apdovanojami arbatpinigiais tokiu būdu. Kodėl? Nes jie bijo Mokesčių inspekcijos ir bet kokių susidūrimu su ja“, – sakė Vytautas Kratulis.

Jo teigimu, arbatpinigiai turėtų būti motyvacinė paskata darbuotojams ir jie turėtų būti vienodai apmokestinami.

„Arbatos“ dalybos: visiems po lygiai ar kiekvienam individualiai?

„MoQ“ programėlės vadovė Monika Rimkūnaitė-Bložė pasidalino statistika, jog paskutinį mėnesį 90-yje vietų, kur galima atsiskaityti per šią programėlę, buvo palikta arbatpinigių ir vidutinė paliekama suma siekė 60 euro centų.

„Tačiau esame įdiegę šią programėlę daugiausia kavinėse ir vietose, kur žmonės eina kasdienių pietų, kurie kainuoja apie 4-5 eurus. Todėl tokia suma ir yra apie 10 proc. nuo mokamos sumos“, – sakė M. Rimkutė-Bložė.

Iš auditorijos atskriejo klausimas apie visą „nematomą“ personalą: virėjus, valytojus, kurie nesišypso klientams ir neturi galimybės su jais pabendrauti tiesiogiai. Tačiau dėl jų sunkaus darbo jūsų kepsnys šiandien toks skanus ir grindys – blizga it stiklas. Ar šie darbuotojai nenusipelnė arbatpinigių? Ar nevertėtų visų surinktų arbatpinigių surinkti į vieną „katilą“ ir išdalinti po lygiai?

„Manau, kad technologiškai visi iššūkiai gali būti išspręsti – tai tiesiog pakeisto algoritmo klausimas, – atsakė M. Rimkutė-Bložė. – Tačiau mano atsakymas: viskas padaroma, jei Mokesčių inspekcija yra laiminga dėl to sprendimo. Šiuo metu 85 proc. arbatpinigių keliauja darbuotojui tik todėl, kad šios pajamos plaukia tiesiai į asmens sąskaitą – neįtraukiant darbdavio kaip tarpininko. Jūs siūlote turėti tarpinę sąskaitą, iš kurios gautus arbatpinigius paskirstytų verslo savininkas. Dėkoju už idėją, tačiau kol kas tai priklauso nuo darbuotojų ir saviniko požiūrio“.

M.Rimkutė-Bložė atskleidė, jog Lietuvoje vis dar 70 proc. mokėjimų už prekes ir paslaugas yra atliekami grynaisiais pinigais ir tik 30 proc. – kortele.

„Manau, kad technologiniai sprendimai yra įgyvendinami, tačiau pirmiausia turi būti priimtas arbatpinigių apmokestinimą reguliuojantis ir suvienodinantis įstatymas. Mokestinė bazė turėtų būti labai aiški. Girdėti komentarų, kad mokesčiai yra per dideli, tačiau turime suprasti: negalima sumažinti mokesčių, jei tie, kurie nustatyti šiandien, nėra sumokami“, – baigiantis diskusijai apibendrino N.P.Pretzmannas.

„Manau, galime sutarti dėl to, kad mums visiems patinka arbatpinigiai. Tačiau turime sutarti, paklausti Mokesčių inspekcijos, kaip sukurti sąžiningą ir vieningą šių pajamų apmokestinimo sistemą. Kitu atveju ir toliau stumsime restoranų ir kavinių savininkus link minimalaus atlyginimo mokėjimo ir šešėlio“, – tokiais žodžiais renginį užbaigė „Investuotojų forumo“ vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė.  

Rugsėjo 6 ir 7 dienomis dailininkai sukvietė kauniečius ir miesto svečius į nuostabų Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus organizuotą „Meno pikniką“. Renginio metu vyko parodos, meno dirbtuvės, ekskursijos, koncertai, pasirodymai. Profesionalūs menininkai savo darbais ir mokymais gražino savo miestą.

Pelėdų kalne akį traukė tapymas natūroje, karšto stiklo „šou“, stiklo paroda „Kontrastai“, šokio performansas, poezijos skaitymai, fluxus, raku keramika, popieriaus marginimas, knygų įrišimas ir kt. Didelės apimties vazą archajinėmis priemonėmis kūrė menininkas Gediminas Šibonis.

Jurbarko gatvėje, garsios menininkės grafikės Aistės Ramūnaitės iniciatyva įkurtoje grafikos meno erdvėje, „Kita Neries pusė“ stebino parodomis ir kūrybinėmis dirbtuvėmis visai šeimai. Kiekvieną lankytoją pasitiko įdomi piešinių ir keramikos kompozicijų paroda „Labirintas“. Lietuvos dailininkų sąjungos grafikos spausdinimo patalpų sienas papuošė profesionalios menininkės, grafikės animalistės Serenos Pečiūnaitytės animalistinių lino raižinių paroda „Už gyvūnus“, kurioje dailininkė Serena pristatė didelės apimties lino raižinius, estampus apie gyvūnų grožį, išlikimą, stebuklinguosius roplius – vėžlius. Tai ypatingai reto Lietuvoje animalistikos žanro kūriniai. Menininkės animalistiniai kūriniai jau puošia ne vieną Lietuvos pastato interjerą, Zyplių dvaro objektus, iliustruotos eiliuotų pasakų vaikams knygelės ir kt. Šio unikalaus žanro personalinėmis parodomis animalistė S. Pečiūnaitytė garsina Lietuvos vardą ir užsienyje.

Renginyje grafikos staklių puikius atspaudus kūrė ir patarimus dalijo Vilniaus dailės akademijos grafinio dizaino specialybės studentės. Su tapytoja Gita Balžekaite norintieji galėjo pabandyti kurti didžiulę mozaiką prie pastato laiptų. Kūrybinėje virtuvėje sukiojosi vaikai, tėveliai, tarsi meno auros apgaubti zujo du juodi dideli keramikės Daivos Elenos Micailovaitės šunys… Ant molio plokščių tūpė meninės augalinės kompozicijos, spalvotai skanūs tapytojos Aušros Andziulytės serbentai, į meno kūrinius ropojo vėžliai, nutūpė lapės, krito augalai.

Šį nepakartojamą meno pikniką vainikavo įdomi pažintinė gido Jono Ožkinio ekskursija į Pelėdų kalną, po įžymias Kauno miesto vietas, žaliakalnio gatvelėmis. Buvo malonu sužinoti, kur gyveno ir kūrė žymūs Lietuvos žmonės: P. Kalpokas, K. Šklėrius, P. Cvirka, Kymantaitė-Čiurlionienė.

„Meno piknikas“ paragino kauniečius atgręžti į meną, kuris skatina kurti, atsinaujinti, pasidalyti gerąja patirtimi, bendrauti, susimąstyti, paieškoti savyje meno gyslelės.

Leidykla „Baltos lankos“ pasitinka rudenį ir skaitytojams bei skaitytojoms siūlo daugybę ypatingų naujienų: nuo autobiografinių, visame pasaulyje įvertintų romanų ir išmintingų, paprasto gyvenimo grožį atskleidžiančių knygų iki tikrais faktais paremtų įtempto siužeto trilerių bei įsimenančių šeimos istorijų ir dramų.

„Norėčiau išskirti Edwardo St Aubyno „Patriką Melrouzą“. Perskaityti šią knygą – kelios svarios priežastys: puikus vertėjo Laimanto Jonušio darbas, aktualios, su esminėmis šiandienos žmogaus problemomis susijusios temos, pelnytos literatūrinės premijos, rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės rekomendacija. O perskaičius tikrai bus įdomu pasižiūrėti to paties pavadinimo penkių dalių televizijos serialą“, – pasakoja leidyklos rinkodaros projektų vadovė Laura Grigaravičienė.

„Atkreipkite dėmesį ir į Lietuvoje meno kritikos tekstais žinomo Johno Bergerio subtiliai nostalgišką knygą „Mes susitinkame čia“, Kento Harufo poetišką, šviesų, ode laimei ir gyvenimo laisvei vadinamą romaną „Mūsų sielos naktyje“. Skaitytojus intriguos ir stebins rašytojo amplua debiutuojančio Pauliaus Senūtos romanas „Sfera“, – tęsė leidyklos atstovė.

Edward St Aubyn „Patrikas Melrouzas“ (iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys)

Edwardas St Aubynas – vienas žinomiausių šiuolaikinių britų rašytojų, pasaulyje išgarsėjęs penkių autobiografinių romanų ciklu apie Patriką Melrouzą, kurį rašė daugiau kaip dvidešimt metų. Šioje knygoje pristatomi pirmi trys iš penkių ciklo romanų – „Tiek to“, „Bloga žinia“ ir „Šiek tiek vilties“, – nominuoti ir apdovanoti įvairiomis literatūros premijomis.

Šioje trilogijoje Edwardas St Aubynas meistriškai atveria amoralios, snobiškos, godulio ir žiaurumo kamuojamos dekadentiškos britų aristokratijos pasaulį ir jame augusio vienišo jaunuolio gyvenimo kelią. Preciziškai tiksliai analizuoja esmines problemas, kurias išgyvena šiuolaikinis žmogus: emocinės sveikatos sutrikimus, psichologinį smurtą, seksualinį išnaudojimą, priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio.

John Berger „Mes susitinkame čia“ (iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė)

Tai pasakojimai apie susitikimus su mirusiais mylimaisiais, atmintį, nuolatinę kelionę erdvėmis ir laiku. Šioje knygoje gyvieji ir mirusieji susitinka įvairiausiuose pasaulio miestuose, kurių aikštės, upės, senieji pastatai ir rajonai braižo ypatingą žmogiškųjų santykių žemėlapį. Knygos herojai, netikėtai įsiterpdami į gyvųjų pasaulį, veda per atminties miestus, kol žodžiai nebetenka prasmės, kol lieka svaiginamas supratimas: niekas nesibaigia, visa tęsiasi.

Johnas Bergeris – britų rašytojas, meno kritikas ir teoretikas, dailininkas. Žinomiausias dėl savo grožinės kūrybos (1972 m. už romaną „G“ apdovanotas „Man Booker“ premija) ir meno kritikos tekstų (svarbiausiu jų laikoma knyga „Kaip menas moko matyti“). „Mes susitinkame čia“ – knyga, laikoma romano, esė, autobiografinio pasakojimo ir meditacijos apie gyvenimą ir meną mišiniu.

Kent Haruf „Mūsų sielos naktyje“ (iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė)

Edė Mur ir Luisas Votersas ilgus metus gyvena kaimynystėje. Dabar jie abu vienui vieni tuščiuose namuose. Vieną vakarą Edė aplanko Luisą. „Kaip tu pažvelgtum į tai, jeigu aš paprašyčiau tavęs retsykiais ateiti pas mane naktį kartu pamiegoti. Aš kalbu ne apie seksą. Man rūpi kitkas. Geismai jau, regis, seniai išblėso. Kalbu apie tai – kaip prastumti naktį. Kad atsigulusi jausčiau šilumą ir turėčiau su kuo pasišnekučiuoti“, – taria ji. Taip užsimezga draugystė, teikianti paguodą, pokalbius naktimis, džiaugsmą ir meilę.

Šioje išmintingoje, švelnioje knygoje atskleidžiamas paprastų žmonių paprasto gyvenimo grožis, tyli ir kartu šviesiausių jausmų turtinga kasdienybė, stojiška ir ori laikysena pasitinkant gyvenimo saulėlydį. Tai odė žemiškai laimei ir gyvenimo laisvei.

Paulius Senūta „Sfera“

Iš reklamos pasaulio į literatūrą žengiančio Pauliaus Senūtos debiutinis romanas.

„Sfera“ – tai žvilgsnis į protus žmonių, kuriuos laikome bepročiais. Romano herojai tokie tikri, kad skaitydama girdėjau juos kalbančius savo virtuvėje. Buvo nejauku, o kartais – be galo juokinga. Lietuvių literatūroje ligi šiol nebuvo nieko panašaus“, – apie romaną atsiliepia žurnalistė, rašytoja Akvilė Kavaliauskaitė.

„Esu iš tų, kuriems kai kurie dalykai absoliučiai aiškūs ir nėra jokios alternatyvios nuomonės. Visgi skaitydama šią knygą pagavau save kiek suabejojusią tuo, kad Žemė yra apvali“, – perskaičiusi knygą teigė ekonomistė Ingrida Šimonytė.

Sarah Vaughan „Skandalo anatomija“ (iš anglų k. vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols)

Įkvėpta skandalingo Jungtinės Karalystės ministro pirmininko Boriso Johnsono ir apžvalgininkės Petronellos Wyatt romano.

Visų gerbiamą ministro pirmininko patikėtinį Džeimsą Vaithausą partijos padėjėja Olivija Lyton apkaltina seksualiniu priekabiavimu ir išžaginimu. Dviejų moterų, stovinčių skirtingose barikadų pusėse, gyvenimai negrįžtamai susipina: nepalaužiama Džeimso žmonos Sofi viltis, kad viskas – tik šmeižtas, siekiant sugriauti jos idilišką gyvenimą, susiduria su aršiu kaltintojos Keitės Vudkroft ryžtu siekti teisingumo, kad ir kokie galingi būtų jos oponentai. Vis asmeniškesnė Sofi ir Keitės kova į paviršių iškelia ilgai slėptus faktus ir korumpuotą politinio elito gyvenimą.

Jonas Bonnier „Pakibę“ (iš švedų k. vertė Simona Padvelskytė)

Keturi vyrai ir moteris, viena didelė svajonė ir įspūdingiausias šimtmečio apiplėšimas.

Iš pradžių planas atrodo nepriekaištingas: kiekvienas netikėtumas apgalvotas, kiekviena smulkmena tobulai suplanuota, atpildas – turtai, kurių užteks visam likusiam gyvenimui. Ir niekas nė nenukentės. Tik ar visi iš tikrųjų yra tie, kuo dedasi? Šis klausimas lieka neatsakytas net tada, kai sraigtasparnis su keturiais plėšikais ir 39 milijonais kronų pakyla nuo pinigų saugyklos stogo. Kokias paslaptis saugo kiekvienas jų ir kas ta moteris, įsiliejusi į jų gyvenimus?

Rašydamas autorius rėmėsi iš tikrųjų įvykdyto apiplėšimo istorija ir atliko daugybę interviu su tikraisiais nusikaltimo vykdytojais.

Carolina Setterwall „Tikėkimės geriausio“ (iš švedų k. vertė Ingeborga Elena)

Iš tiesų išgyventa meilės ir netekties istorija paremtas autobiografinis romanas.

2014-ųjų gegužė, Stokholmas. Karolinai krūtimi maitinant kūdikį, nuo jos vyro Akselio ateina elektroninis laiškas. Jame šis tarytum iš giedro dangaus surašęs slaptažodžius ir kitus svarbius dalykus – jeigu mirtų. Laišką jis užbaigia paprastai: „Tikėkimės geriausio!“ Karolina sunerimsta, paskui susierzina: tik jis geba elgtis taip beatodairiškai ir be sentimentų, beveik maniakiškai realistiškai. Spalį Akselis miršta.

Dviejuose susipinančiuose persiklojančio laiko pasakojimuose autorė skausmingai atvirai ir jautriai pasakoja asmeninę meilės ir netekties, aistros ir ilgesio, džiaugsmo ir nenumaldomo kaltės jausmo istoriją. Tai mylinčios moters laiškas mirusiam vyrui – nuoširdus, nepagražintas, drąsiai kalbantis apie įvairiausias meilės ir liūdesio formas, – todėl toks apvalantis ir tikras.

Knyga pasirodys rugsėjo mėn. pabaigoje.

Susan Meissner „Šilko siūlų dėžutė“ (iš anglų k. vertė Rita Vidugirienė)

Tapytoja Izabelė MakFarlend savo 93-iojo gimtadienio dieną sutinka duoti interviu apie Antrajame pasauliniame kare patirtus išbandymus. Nepaisant visų išgyventų žiaurumų, poniai MakFarlend svarbiausia pagaliau papasakoti ir išpažinti metų metus sąžinę slėgusią skriaudą, padarytą mažajai sesutei Džulijai. Praeities paslapčių kraitį ponia MakFarlend atveria prisipažindama, jog Izabelė nėra tikrasis jos vardas.

1940-ieji, Londonas. Emelina Dauntry ir jos sesuo Džulija, kaip ir tūkstančiai kitų vaikų, evakuojamos iš Londono. Tačiau Emelina, vos atvykusi į saugius užmiesčio namus, ima kurpti planą kuo greičiau grįžti į Londoną, kur laukia sunkiai išsikovotas darbas vestuvinių suknelių salone. Ji pasiryžusi susigrąžinti svajonę, net jei reikės sulaužyti mažajai sesutei duotą pažadą niekada šios nepalikti vienos.

Hannah Richell „Povų dvaras“ (iš anglų k. vertė Irma Šlekytė)

Megė Oberon jau metus gyvena Australijoje. Ji tikisi, kad čia nepasieks praeities klaidos ir nuoskaudos. Tačiau svetimoj šaly slenkančios dienos Megei neteikia džiaugsmo: prasti nuomojami namai, nuviliantis darbas kavinėje, atsitiktiniai, nieko nereiškiantys meilės ryšiai, atrodo, viską tik gramzdina gilyn.

Vieną dieną Megę pasiekia naujiena: jos 86-erių senelė Liliana – ligoninėje. Merginai nelieka nieko kito kaip tik, įveikus baimę, susikrauti mantą ir grįžti į gimtąją Angliją – į paslaptingąjį Klaudeslio dvarą, kurio sienos visus šiuos metus kantriai saugojo Oberonų šeimos paslaptis. Prieš Megės akis ima vertis nežinomi senelės gyvenimo vingiai, seniai pražuvusios vasaros įvykiai, kurie iš pagrindų pakeis visa, ką Megė iki šiol manė esant tikra ir nekintama.

Dinah Jefferies „Dingusi sesuo“ (iš anglų k. vertė Inga Stančikaitė)

Šeštasis lietuviškai pasirodantis knygos „Arbatos plantatoriaus žmona“ autorės kūrinys.

Belė Haton visą gyvenimą augo manydama esanti vienturtė dukra. Tačiau tėvui mirus vienoje iš dulkėtų knygų Belė randa senų dienraščio iškarpų, kuriose pasakojama iki šiol negirdėta jos tėvų istorija: tolimojoje Birmoje, tiesiai iš aukštuomenės poros pono ir ponios Hatonų sodo, pagrobta vos trijų savaičių sulaukusi naujagimė Elvira. Vyresnioji Belės sesuo.

Belė leidžiasi į prarastos sesers paieškas aukso blizgesiu užlietoje egzotiškoje Birmoje. Gal dar ne viskas prarasta, gal dar pavyks surasti Elvirą? Tačiau kelionėje užsibrėžto tikslo link Belės Haton laukia daugybė išbandymų: galvą apsukanti meilė, apkalbos, paieškas sustabdyti mėginantys nepažįstamųjų grasinimai ir skaudžios išdavystės tų, kuriais pasitikėti ji norėtų labiausiai.