Lietuvių liaudies išmintis byloja, kad pirmiausiai reikėtų pabandyti išsikrapštyti rastą iš savų akių ir tik tada galima būtų pradėti skaičiuoti. svetimus skeletus. Tačiau šių eilučių autoriaus didžiosios nuodėmės mažai domina plačiąją publiką, kai savo ruožtu net patys menkiausi R.Karbauskio nusižengimai paprastai sukelia audras visai ne vandens stiklinėje. Todėl be ilgesnės įžangos apie savo paties nuodėmes ir užsisenėjusias ydas pereisiu tiesiogiai prie įvardytos temos.

Galima pabandyti spėti, kad pats mieliausias Seimo Kultūros komiteto pirmininkui yra G.Kildišienes skeletas, kuris, pabandykime įsivaizduoti, kiekvieną naktį išlenda iš spintos ir tyliai pėdina ant pirštų galiukų, kaip sakoma, nepalikdamas pėdsakų. Tačiau geriau pagalvojęs supranti, kad nėra ko, taip įsižiūrėjus, tvirkinti savo vaizduotę, nes svarbiausias dalykas čia yra net ne pats skeletas, o siluetą dengiantis dailusis paltukas, įgyjantis savistovios egzistencijos teises.

Niekam nevalia abejoti R.Karbauskio teise užmegzti romantiškus santykius su moterimi, tačiau kyla pagrįstas klausimas – ar įtakingas politikas andai nemelavo dievagodamasis prieš visą Lietuvą, kad su G.Kildišiene jį sieja tik darbiniai reikalai ir ideologinės vertybės.

Tokias abejones paskatino, mūsų įtarumą tąsyk suaudrino, nelyg būtų įpiltas kibiras žibalo į ugnį, J.Statkevičiaus paatviravimas, kad garsųjį paltuką, suteikiantį G.Kildišienei gailestingosios sekso sesutės įvaizdį, žymiajam rūbų modeliuotojui užsakė pats R.Karbauskis. Ar kada nors anksčiau šį šedevrą buvusi R.Karbauskio pavaduotoja dėvėjo, istorija nutyla, tačiau į lemiamą susitikimą su visuomenė, kai į šią gražią moterį nukrypo visos mūsų šalyje veikiančios kameros, anoji atvyko demonstruodama J.Statkevičiaus talento sukurtą labiausiai viršutinį moters garderobo rūbą, tinkantį dėvėti ne tik skeletams. Žinia, J.Statkevičius taip pat nepraleido progos pasigirti, pasinaudodamas situacijos pikantiškumu. Taigi diskretiškąjį R.Karbauskį praeitą kartą visi paliko ant ledo basą, ar ne?

Tačiau, regis, nepalyginamai baisesnis turėtų būti negimusios Visagino Atominės Elektrinės (VAE) skeletas, – net šiurpu pagalvoti, – išlendantis kiekvieną naktį laikrodžiui mušant dvyliktą. Nieko nėra klaikiau už besivaidenančius kūdikius, nužudytus dar įsčiose. Galima sakyti, kad tokios elektrinės statybos idėją R.Karbauskis pasmaugė, kaip sakoma, nuosavomis rankomis, savo milžiniškus resursus panaudojęs organizuodamas referendumą prieš AE statybą Lietuvoje. Kaip visiems dabar jau žinoma, mainais už nužudytą lietuviško ambicingumo projektą įgijome labai pavojingą Astravo Atominės Elektrinės kaimynystę, kuri, labai galimas daiktas, mums žada tokias radioaktyvumo dozes, kad anksčiau ar vėliau pažaliuosime visi iš karto ir kiekvienas atskirai prieš savo valią. Ar Tau, iš tiesų, dar nesivaidena, garbusis Ramūnai?

Tačiau tikrai tragišku herojumi Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininką daro aplinkybės, kad, regis, jį greitai bus galima vadinti motinos žudiku. Turiu galvoje tai, kad „valstiečių“ pradėtas universitetų jungimo vajus, kaip atrodo, neaplenks Aleksandro Stulginskio universiteto (anksčiau vadinto Lietuvos žemės ūkio akademija), kurio absolventas R.Karbauskis ne kartą yra deklaravęs nelygstamą sūnišką meilę ir ištikimybę savo alma mater. Kaip atsitiko, kad stojęs į politinę kovą už regionų Lietuvos atgimimą, šiandien R.Karbauskis, regis, jau taikosi į tokios regionų Lietuvos duobkasio titulą, nepasakius per stipriai? Ar kovos dėl valdžios ir iškovotos valdžios išsaugojimo sąlygos, ar kažkokios kitos, tarkime, mums nežinomos aplinkybės lemia tokias staigias metamorfozes, kad žmogus tampa savo paties antipodu, revoliucionieriumi ir kontrrevoliucionieriumi viename asmenyje?

Nėra ko labai slėpti, širdį peršti dėl to, kad buvo praleista gera proga, išbarstyta neįtikėtinai paranki aplinkybių konsteliacija, prikeliant viltį, kad nacionaline mūsų idėja taps žaliasis Lietuvos kaimas, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, ne mažiau turininga vizija nei staugiantis geležinis vilkas ant kalno, Šiandien su dar didesniu įsitikinimu būčiau linkęs sakyti, kad, Žemės prasmėvaizdis yra ne mažiaus talpi vizija nei biurokratinis Vilniaus vilkas. Tiesa sakant, tai ta pati M.K.Čiulionio „Karalių pasakos“ vizija, kviečiant įsiklausyti į Žemės pažadą ir meiliai raginanti Kaimo mitą paversti moderniąja tikrove.

Kita vertus, nėra nuogesnio dalyko kaip karaliaus su popierine karūna skeletas R.Karbauskio spintoje.

Taip pat skaitykite: Kai politinės valios netrūksta, kam reikalingas dar kažkoks protas

Kadaise, kai buvo pirmosios cheminės atakos Sirijoje, aš parašiau apie tuos cheminius ginklus, kurie ten buvo naudoti ir kiek tuos cheminius ginklus galėjo panaudoti sukilėliai. Aišku, aš rėmiausi prielaidomis ir bendromis žiniomis, bet praėjus kuriam laikui, tas pačias išvadas pateikė ir Jungtinių Tautų ekspertai. Cheminį ginklą tąsyk panaudojo Bašaro al-Assado režimas.

Dabar vėl naujas atvejis, žuvusių skaičius, pagal viską – tarp 50 ir 100, gali būti ir dar keli šimtai sužeistųjų. Pabandykim tiesiog pasižiūrėti, kas galėjo vykti. Ir kas negalėjo vykti. Ir kas už tai atsakingas.

Oficiali Rusijos ir Bašaro al-Assado režimo versija – kad esą buvo bombarduoti sukilėlių ginklų sandėliai, kuriuose ir buvo cheminių ginklų, kurie ir suveikė. Jokių tikslesnių duomenų apie tai, kokie ten galėjo būti cheminiai ginklai, nepateikiama, tik teigiama, kad tie cheminiai ginklai buvo skirti ISIS, naudojimui Irake.

Ipritas

Pranešimų apie tai, kad ISIS per paskutinius metus ėmė bandyti cheminius ginklus, jau yra buvę. Pagal duomenis, kuriuos galima atrasti – tai iprito grupės medžiagos (garstyčių dujos). Ipritas yra viena iš lengviau sintetinamų medžiagų, cheminiam karui naudoti imta dar per I Pasaulinį karą, vėliau gaminta įvairiose šalyse. Sukelia odos pažeidimus.

Tipinis iprito panaudojimo paternas: užteršta teritorija, pavojinga bent kelias dienas, o kai kada – ir kelias savaites. Pas sužeistuosus pirmas valandas nepastebimi jokie sužeidimų, odos ar akių sudirginimo požymiai. Užterštai teritorijai būdingas stiprus puvėsių (svogūnų, česnakų, pūvančių daržovių) kvapas. Vėlesniame periode (nuo kelių valandų, jei dozės ypatingai didelės) iki kelių dienų, pas sužeistuosius ima vystytis pūslės ir pūliniai. Jei buvo karštas oras ir užteršimas aerozoliais, ima rastis plaučių uždegimo požymiai, jei pakliuvo į burną (pvz., valgant sumuštinį, kurį laikei rankose, kuriomis rišaisi batus, su kuriais praėjai per užterštą teritoriją), prasideda vėmimas kraujais, o paskui ir viduriavimas.

Tipiška užteršimo ipritu išeiga – apie 5-20% žuvusių, apie 40-70% sunkiai sužeistų (apakusių dėl išpūliavusių akių, itin sunkūs, mėnesius trunkantys plaučių uždegimai, etc.), likę – pasilieka su randais ir šiaip atguli ligoninėse savaitę-kitą. Būdinga, kad po kelių dienų ar savaitės, visi sužeistieji tiesiog sunkiasi kraujais, kosti kraujais, ant kūnų pūslės, kraujai ir pūliniai, etc., – vaizdai labai šiurpūs ir labai specifiški.

Ipritui būdinga, kad pirmas valandas ar netgi dienas nėra jokių požymių. Dėl to sužeistieji ima rastis labai dideliuose plotuose ir visiškai nežino, kur apsinuodijo – epidemiologiniai paternai rodo gana didelę sklaidą. Identifikuoti užkrėstas vietas būna sunku, o jos lieka pavojingos kartais netgi ištisas savaites.

Tipiškas aukų elgesio paternas: aukos dažniausiai negali tiksliai įvardinti kur ir kada apsinuodijo, dalis aukų dieną ar netgi kelias gali net nežinoti, kad buvo apnuodytos cheminiu ginklu.

Šiuo, Sirijos atveju, ipritą galima atmesti vienareikšmiškai, o ipritas, bent kol kas, atrodo yra vienintelė medžiaga, kurią naudojo ISIS.

Zarinas

Pagal požymius, kuriuos galima pastebėti, pakapsčius internetus (yra nemažai nuotraukų ir filmuotos medžiagos), būdingas labai greitas Sirijoje panaudotos chemijos veikimas – atrodo, kad per minutes. Toliau buvę (sveikais likę) liudininkai nemini bent kiek aiškesnio, stipraus kvapo, o aukos – atrodo pirmiausiai gavo plaučių pažeidimus (nemažai video medžiagos su itin ryškiu konvulsiniu kvėpavimu ir dusuliu). Visur, kur galėjau įžiūrėti aukų akis, matėsi ryškus vyzdžių susiaurėjimas. Yra nuotraukų, kur matosi, kad prieš mirtį aukoms tekėjo seilės ar putos iš burnų.

Tipiška simptomatika, apsinuodijus nervus paralyžuojančiomis medžiagomis (fosforo organiniais junginiais) – itin stiprus vyzdžių susiaurėjimas, seilėtekis, konvulsijos, sąmonės praradimai, kvėpavimo sutrikimai, dusulys, dezorientacija aplinkoje, silpnumas. Aukos pirma gauna regėjimo sutrikimus, silpnumą, mieguistumą, o paskui jau ir neatsimena, ir išvis nesupranta, kas vyko. Sužeidimams (nemirtiniems apsinuodijimams) būdingi itin sunkūs ir ilgalaikiai sąmonės sutrikimai (koma), kurie gali tęstis dienas, savaites, mėnesius ar netgi daugelį metų (aukos miršta taip ir neatgavusios sąmonės), taip pat būdingi ir sunkūs, daugeliu atvejų negrįžtami smegenų ir periferinės nervų sistemos pažeidimai.

Iš visų fosforo organinių junginių, kurie gali būti naudoti – bene vienintelis tikėtinas yra zarinas, kuris buvo identifikuotas ir ankstesnio cheminio ginklo panaudojimo atveju. Vienintelis zarinas gali per valandas ar netgi greičiau išsisklaidyti iš užterštos teritorijos visiškai – kad neliktų praktiškai jokių bent kažkokius sipmtomus galinčių sukelti pėdsakų. Visos kitos nervus paralyžuojančios medžiagos (tabūnas, zomanas, ciklozarinas, VX ir kitos V grupės medžiagos) išlieka daug ilgiau. Pvz., netgi labai karštu vėjuotu oru tabūnas lieka labai pavojingai užteršęs teritoriją bent kelioms valandoms. Ciklozarino ir zomano pavojingos koncentracijos lieka kelias dienas, o VX – kelias savaites.

Ir zariną, ir kitus fosforo organinius junginius pajėgi gaminti ir laikyti išimtinai tik Sirijos valdžia, bet ne sukilėliai. Teroristinės grupuotės nėra pajėgios, netgi gana labai nedideliais kiekiais. Apie tai, kodėl – esu kadaise rašęs. Jei tingisi skaityti – tai tiesiog todėl, kad tai chemikų košmaras, kuris yra toks viską ėdantis, ir kurio žaliavos yra tokios baisios, kad ISIS patys save išsinuodytų, o jei netgi ir sugebėtų pagaminti, tai nesugebėtų paskleisti. Karinę fosforo organiką galinčių gaminti ir naudoti valstybių yra pakankamai mažai.

Šiuo cheminio ginklo panaudojimo atveju atkreiptinas dėmesys į kai kuriuos skirtumus, lyginant su ankstesniu, 2013 metų atveju: video aš nepastebėjau galūnių konvulsijų (esant itin stipriai intoksikacijai fosforganiniais junginiais, galūnės gali kurį laiką judėti net pas atšalusius lavonus – ta chemija yra realiai žiauri). Tačiau buvo labai ryškus konvulsinis kvėpavimas. Tai yra požymiai, kad sąlyginis bendras aukų apnuodijimas buvo galimai mažesnis, tačiau plaučių intoksikacija buvo didesnė. Tai reiškia kad didesnė dalis zarino buvo garų pavidalu, įkvepiama, tačiau per odą ar gleivines buvo įsisavinta žymiai mažiau, o ir pats kvėpavimas garais truko galimai trumpiau.

T.y., pagal tai, kas matosi iš video, kur nufilmuoti sužeistieji, panašu į gana stipriai lokalizuotą zarino poveikį plaučiams – kvėpavimas sutrikęs, konvulsyvus, akių vyzdžiai susitraukę.

Tipiškas aukų elgesio paternas: visos aukos yra arba mirę, arba tokioje sunkioje būklėje, kur negali nieko papasakoti dėl sąmonės sutrikimų. Netgi po kelių mėnesių atsistačius organizmui, dėl sukeltų smegenų pažeidimų aukos negali papasakoti detalių.

Į ką dar verta atkreipti dėmesį – fosforo organika gana nestabilus dalykas, ypač kai gaminama tokiuose fabrikuose, kokius gali turėti Sirija. Kadangi šiuose pranešimuose neminimas kvapas, primanantis dichlofosą, gėles ar vaisius (skirtingi apibūdinimai fosforganinei smarvei), galime įtarti, kad buvo panaudotas visiškai šviežiai distiliuotas zarinas, gamintas gerai atidirbais pramoniniais metodais. Yrant fosforganikai, visokios smirdančios priemaišos susidaro savaime, tos pat priemaišos sunkiai išvengiamos ir gamyboje, tad galime įtarti, kad panaudotos būtent naujos, jau gerokai po 2013 metų atakų pagamintos cheminio ginklo atsargos.

Kitos versijos: fosgenas, ciano vandenilis, chloras

Galų gale lieka dar kelios versijos. Pirma – kad buvo panaudota dar kažkas iš cheminių ginklų, bet ne ne ipritas ir ne zarinas. T.y., kad visgi tai buvo kažkokie cheminiai ginklai, kuriuos galėjo kaip nors turėti ISIS.

Galime atmesti išsyk kai kuriuos iš žinomų junginių – pvz., liuizitas vargu ar tikėtinas, nes odos pažeidimus sukuria gana greitai (per valandas), nesukelia sąmonės praradimų, o be to, labai dirgina akis ir visas gleivines. Aukos jau po kelių valandų kraujuotų, o ir šiaip, visuose video būtų ištisai sužeistųjų riksmai nuo skausmo. Ir tų sužeistųjų vis daugėtų ir daugėtų, o tose vietose žmonės tiesiog negalėtų dirbti be dujokaukių, nes akis jiems graužtų kaip kokios ašarinės dujos. Labai klaikus daiktas. Kita vertus, ne taip jau paprastai ir pagaminamas – visvien ISIS naudotų ipritą, kuris efektyvesnis ir pagaminamas lengviau, o ir žaliavos lengviau gaunamos.

Taip pat galime atmesti ir ciano vandenilį – I Pasaulinio karo bandymai buvo neefektyvūs, o vėlesni suginklinimo bandymai irgi nebuvo labai sėkmingi. Teoriškai tai yra vienas iš lengviau pagaminamų cheminių ginklų, bet praktiškai, norint gero efektyvumo, reikalingas sinchroniškas dispergavimas dideliame kiekyje taškų, paskleidžiant labai didelį kiekį aerozolio – t.y., arba labai masyvus apšaudymas, arba kasetinės bombos, o per vieną ataką prireiktų sunaudoti ne šimtus kilogramų (kaip zarino atveju), o daugelį tonų. O ir nuodingumu ciano vandenilis sąlyginai nepasižymi, lyginant su kitais cheminiais ginklais. Jo panaudojimo atveju būtų daug pamėlusių lavonų (cianozė), o migdolais labai stipriai kvepėtų už daugelio kilometrų. Tikėtina, kad net už kelių dešimčių kilometrų. Ilgalaikių sužeidimų nelieka – aukos, kurios būtų likę gyvos, gana greitai rodytų gerėjimo požymius. Šiuo atveju nieko panašaus nematome.

Atmesti galime ir chloro versiją: jis ir labai ryškiai matomas dūmų pavidalu, ir palieka specifinę chloro smarvę, ir sužeidimų požymiai būna pernelyg aiškūs, specifiškai akis ir plaučius veikiantys – ne tiek dusulys, kiek kosulys kraujais. Galų gale, norint pasiekti tokį aukų skaičių, chloro reiktų baisiai daug, dešimčių ar šimtų tonų. Aukos labai gerai žinotų, kas vyko, silpniau sužeisti labai aiškiai papasakotų ir vietas iš kur sklido dujos, ir kaip viskas prasidėjo.

Lieka, galų gale, tik fosgenas (ir difosgenas) – I Pasaulinio karo ginklai, kurie anuomet buvo labai efektyvūs. Pagal poveikio trukmę – itin trumpalaikiai (dujiniai), todėl karštu ir smarkiai vėjuotu oru jau po keliolikos minučių gali nelikti jokių pėdsakų. Tačiau čia, iš esmės, nesueina galai su aukų simptomatika: fosgeno atveju pažeidimai išsivysto lėčiau, o daliniai pažeidimai linkę atsiskleisti tik po kelių valandų ar netgi dienų. Tipiškai – kaip plaučių uždegimai, kurie pavirsta ištisiniu kosėjimu kraujais, o dar paskui – mirtimi.

Fosgeno paternas – nedidelė dalis miršta beveik išsyk, o kita dalis kelias valandas nejaučia jokių ryškesnių apsinuodijimo požymių, jaučiasi lyg pakvėpavo šlykštyne, o paskui viskas praėjo. Po kelių valandų antroji dalis žmonių pradeda jaustis prasčiau, o per dieną-dvi viskas pereina į staigių plaučių uždegimų, o paskui ir mirčių bangą.

Tipiškas aukų elgesio paternas – gali apytiksliai papasakoti, kada jautė nelabai aiškų pūvančio šieno ar panašų kvapą, pasikeitusį skonį burnoje (itin ryškus indikatorius – rūkalų skonis – tai naudota tikslingai I Pasaulinio karo metais), gali papasakoti gana daug smulkmenų apie tai, kas vyko cheminės atakos metu, susieti vėlesnį savijautos pablogėjimą su chemine ataka, neturi pastebimų psichikos sutrikimų, kurie trukdytų atsiminti.

Vienintelė versija, kuri bent minimaliai atitiktų oficialią Rusijos ir Sirijos poziciją, kad esą susprogdinti cheminių ginklų sandėliai, priklausę kažkuriems sukilėliams – kad sukilėliai naudojo fosgeną. Tačiau šiuo atveju neturėtų būti ilgalaikių staigių dalinių sužeidimų (t.y., visokie gyvi, bet negalintys vaikščioti, patiriantys konvulsijas ar kvėpavimo sutrikimus, o taip pat neturėtų būti jokių ten vyzdžių susiaurėjimų, kurie ištisai matomi. Taip pat neturi būti ir sužeistųjų su sąmonės sutrikimais ir koma, ką šiuo atveju matome labai aiškiai, kaip tipinį sužeidimą.

Žodžiu, aš pat sakyčiau, kad Rusijos pateikta versija yra maždaug kokiais 5% įtikėtina, bet tokiu atveju turi atsirasti nemažai sužeistųjų nuotraukų, kur jokių susiaurėjusių vyzdžių nesimato, o paskui – ir krūvos karščiuojančių ir mirštančių dėl sutrikimų, primenančių itin sunkius staigius plaučių uždegimus. T.y., antra žuvusiųjų banga turi pareiti per dieną ar kelias po cheminės atakos – o to vis dar nesimato. Kas svarbiausia, toji antra banga gali būti netgi ir didesnė, nei pirmoji, išsyk mirusiųjų.

Ir kas dar svarbiau – kadangi didesnė dalis fosgeno atakos aukų turėtų likti bent kelias valandas apysveikiai, turėtume turėti labai daug kuo aiškiausių į video įrašytų pasakojimų apie tai, kaip ta cheminė ataka įvyko. Šiuo atveju, kaip ir 2013, matome priešingą procesą: visi kas matė, yra arba negyvi, arba tokioje sunkioje būklėje, kad kalbėti negali ir gal būt niekada ir nebegalės, net jei liks gyvais.

Išvados apie cheminio ginklo panaudojimą Sirijoje

Pagal tuos paternus, kurie kol kas matomi, nėra jokių požymių, kad buvo naudotas fosgenas ar difosgenas, o jau juo labiau kad buvo naudotas ipritas – kol kas vienintelė chemija, kuri prieinama ISIS.

Visi turimi faktai visiškai akivaizdžiai rodo, kad vėl panaudotas zarinas, ir dėl tų atakų atsakinga Sirijos valdžia, kuri jau buvo pažadėjusi cheminių ginklų nenaudoti. Vietose, kur buvo disperguojamas cheminis agentas, randami nedideli, kelių dešimčių centimetrų paviršiniai asfalto pažeidimai – tai irgi atitinka 2013 metų požymius – aną kartą dispersijos sistemos paliko irgi panašius pažeidimus.

Negana to, matosi ir labai specifiškas panaudojimo paternas – ne pavienis cheminis ginklas, o kombinavimas iš gana masyvių bombardavimų/apšaudymų ir cheminio ginklo. Tai labai smarkiai sumažina galimybes identifikuoti cheminio ginklo naudojimą, o kartu leidžia atakuoti žmones, kurie pasislėpę nuo bombardavimų ar apšaudymų uždangose. Tai leidžia daryti prielaidą, kad ginklas buvo panaudotas, derinant su Rusijos vykdomais kariniais veiksmais.

Negana to, kai kurie požymiai (kvapo nebuvimas ir gana aukštas efektyvumas – t.y., nedegradavusios, aktyvios medžiagos) leidžia spėti, kad buvo panaudotas visiškai šviežiai pagamintas cheminis ginklas – t.y., jau su Rusijos priežiūra, kurią šioji žadėjo vykdyti, užtikrindama, kad Assado režimas cheminio ginklo nebenaudos. T.y., turime netiesioginius požymius, kad cheminė ataka galėjo būti surengta netgi su Rusijos karinių patarėjų priežiūra.

Trumpai tariant, mintys man čia kyla negeros. Daug blogesnės, nei tuo atveju, kuris buvo 2013 metais.
rokiskis.popo.lt

Kino kūrėjai, industrijos atstovai, festivalio partneriai ir draugai ketvirtadienio vakarą susirinko į Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykusią iškilmingą „Kino pavasario“ apdovanojimų ceremoniją. Tiesiogiai per „LRT Kultūrą“ transliuoto renginio metu buvo paskelbti tarptautinių konkursinių programų nugalėtojai, daugiausiai publikos simpatijų sulaukę filmai ir geriausi Lietuvos metų aktoriai. Šūkiu „Nauji vėjai“ svečius pasitikęs festivalis, dar dvi savaites, iki balandžio 20-osios, kvies į žiūroviškiausius filmų seansus.

„Šiandien ypatingas vakaras kino kūrėjams. Dvi savaites siautėję nauji kino vėjai mums suteikė išskirtinę galimybę sugrįžti ir permąstyti istoriją, pamatyti ir arčiau šiandienos problemas ir kartu su kino herojais pasvajoti apie ateitį“, – džiaugėsi „Kino pavasario“ direktorė Vida Ramaškienė.

Festivalio vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška kartu su meno vadove Santa Lingevičiūte paskelbė daugiausiai publikos simpatijų šiais metais sulaukusius filmus. Žiūroviškiausiu lietuvišku filmu paskelbtas režisieriaus Audriaus Stonio „Moteris ir ledynas“, kurio herojė lietuvė mokslininkė jau trisdešimt metų atsiskyrusi nuo civilizacijos viena gyvena ir tiria klimato pokyčius Tian Šanio kalnuose. Dvi savaites balsavusius žiūrovus iš visos festivalio programos labiausiai sužavėjo italo režisieriaus Paolo Genovese komedija „Tobuli melagiai“. Geriausiu trumpametražiu festivalio filmu publika išrinko lietuvio režisieriaus Gedimino Šiaulio animaciją „Kaukai“. Atsiimdamas prizą režisierius sakė: „Aš taip ilgai pas tave bėgau – pagaliau“.

Ceremoniją vedė Marijus Žiedas, atidarė dainininkė Jurga Šeduikytė, atlikdama dainą iš savo naujo albumo. Renginio metu taip pat pasirodė atlikėjai „Sister of Wire“, „The Independent“, Dovilė Kazonaitė ir Tadas Motiečius.

Žiūrovai išrinko geriausią metų Lietuvos kino aktorių ir aktorę

„Kino pavasaris“ tradiciškai organizavo apdovanojimus, kuriose pagerbiami ryškiausius vaidmenis per pastaruosius metus sukūrę lietuvių aktoriai. Šiais metais geriausia metų aktore pretendavo tapti – Gabija Jaraminaitė, Ieva Andrejevaitė ir Gelminė Glemžaitė. Dėl geriausio metų Lietuvos kino aktoriaus titulo varžėsi – Dainius Gavenonis, Marius Repšys ir Marijus Mažūnas.

© Roberto Daskevičiaus nuotr.

„Sveikinu geriausiu metų Lietuvos kino aktoriumi tapusį Marių Repšį ir geriausia metų Lietuvos kino aktore išrinktą Gabiją Jaraminaitę. Didžiuojuosi ir nominuotaisiais kolegomis. Linkiu, kad šis garbingas Lietuvos žiūrovų įvertinimas įkvėptų dar daugiau stiprybės, pasitikėjimo ir drąsos dirbant sudėtingą ir nuostabų aktoriaus darbą“, – paskelbdama apdovanojimų laureatus sakė 2010 m. festivalyje geriausia aktore pripažinta, šių metų apdovanojimų partnerio kosmetikos „Rasa“ ambasadorė Edita Užaitė. 

Konkursinių programų nugalėtojai

Ceremonijos metu žiuri komisijos paskelbė programų „Nauja Europa – nauji vardai“, „Baltijos žvilgsnis“, „Trumpas konkursas“ ir „Studentiško filmo konkursas“ nugalėtojus.

Programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ šiemet varžėsi vienuolika debiutinių arba antrų vaidybinių režisierių filmų iš Vidurio ir Rytų Europos. Atsižvelgdami į originalų požiūrį į kino raiškos priemones ir savojo tapatumo paieškas filmus vertino tarptautinė žiuri – prodiuseris, festivalių programos sudarytojas Freddy Olsson (Švedija), kino kritikė, kultūros žurnalistė Alin Tasciyan (Turkija) bei kino kritikas, festivalių programos sudarytojas Boris Nelepo (Baltarusija).

© Roberto Daskevičiaus nuotr.

Geriausiu programos „Nauja Europa – nauji vardai“ filmu išrinktas lenkų režisieriaus Jan P. Matuszyński drama „Paskutinė šeima“, kuri paremta tikra dailininko Zdzisławo Beksińskio šeimos istorija. Nugalėtojui atiteko Vilniaus miesto savivaldybės įsteigtas 5 000 eurų vertės piniginis prizas. Spaudos konferencijos metu režisierius pasidžiaugė, kad filmas bus rodomas Lietuvos kino teatruose ir daug žmonių turės galimybę jį pamatyti. „Dailininkas Beksińskis žinomas Lenkijoje, bet filmu kalbame ne tik apie konkrečią šeimą, o žymiai plačiau“, – sakė režisierius Jan P. Matuszyński.

„Labai smagu, kad šiemet festivalis „Kino pavasaris“ žiūrovui pasiūlė ne tik naujus kino vėjus, bet ir puikią progą atrasti ir susipažinti su naujais vardais kine. Džiaugiuosi galėdamas Vilniaus miesto vardu pasveikinti geriausio filmo kategorijos laureatą. Dėkojame autoriams už šį didžiulį kultūrinį indėlį bei kūrybines idėjas į kino meną. Linkiu įkvėpimo ir mūzų palankumo ateities darbams“, – įteikdamas geriausio filmo apdovanojimą kalbėjo Vilniaus vicemeras Linas Kvedaravičius.

Geriausiais programos režisieriais išrinkti bulgarai Kristina Grozeva ir Petar Valchanov už filmą „Šlovė“ apie netikėtai ant bėgių didžiulę pinigų sumą radusį geležinkelio prižiūrėtoją. „Režisieriai energingu stiliumi ir absurdo humoru mums pasakoja emocionalią istoriją, kurioje politinė valdžia piknaudžiauja sąžiningu darbuotoju“, – sakė žiuri komisijos narė Alin Tasciyan.

© Roberto Daskevičiaus nuotr.

Geriausio aktoriaus apdovanojimą atsiėmė Marius Repšys už vaidmenį filme „Šventasis“, reflektuojančiame 2008 metų ekonominę krizę. „Marius Repšys kuria tikrovišką krizę išgyvenančio vyro portretą, naudodamas savo kūną kaip instrumentą tai perteikti“, – įteikdama apdovanojimą sakė žiuri narė A. Tasciyan. Po ceremonijos vykusiose spaudos konferencijoje su nugalėtojais režisierius Andrius Blaževičius patikino, kad jau rašydamas „Šventojo“ scenarijų žinojo, kad ir šį kartą pagrindinį vaidmenį atliks M. Repšys. Geriausios aktorės apdovanojimas atiteko kroatei Mia Petričević sukūrusiai rolę filme „Nespoksok į mano lėkštę“. Filmo režisierė Hana Jušić talentigąją aktorę atrado paplūdimyje atostogų metu.

Ketvirtus metus festivalyje rengiama programa „Baltijos žvilgsnis“ pristato Baltijos jūros regiono kino režisierių darbus ir hipotetiškai klausia ar egzistuoja unikali regiono kino tapatybė. Dešimt vaidybinių ir dokumentinių filmų vertino tarptautinė žiuri, kurią sudarė: festivalių programų sudarytojas, kuratorius, kino kūrėjas Andrei Tănăsescu (Kanada, Rumunija), prodiuserė Atsuko Ohno (Japonija, Prancūzija) ir kino kritikas, rašytojas, žurnalistas Giona A. Nazzaro (Italija).

© Roberto Daskevičiaus nuotr.

Geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu tapo režisieriaus Audriaus Stonio dokumentika „Moteris ir ledynas“. Filmui taip pat atiteko Vilniaus miesto savivaldybės įsteigtas 5 000 eurų vertės piniginis prizas. „Visiškai nesitikėjau apdovanojimo. Kaip galėjau tikėtis, kai šiame stipriame konkurse varžėsi ir tokių režisierių kaip Vitaly Mansky ir Sergei Loznitsos filmai“, – sakė Audrius Stonys. Geriausio programos režisieriaus apdovanojimą atsiėmė Sergei Loznitsa už dokumentiką „Austerlicas“, kurioje stebimi buvusių koncentracijos stovyklų teritorijose atidarytų muziejų lankytojai. „Džiaugiuosi gaudamas apdovanojimą savo antrame mylimiausiame mieste po Kijevo. Čia praleidžiu tris keturis mėnesius per metus. Šio ir mano naujo vaidybinio filmo garso ir montažo režisieriai yra lietuviai“, – sakė S. Loznitsa. 

Geriausiu aktoriumi išrinktas Petr Skvortsov įkūnijęs religinio ekstremizmo link pasukusį paauglį filme „Mokinys“ (rež. Kirill Serebrennikov). Geriausia aktore tapo Lene Cecilia Sparrok už paauglės, trokštančios ištrūkti savo tradicinės samių šeimos ir įsilieti į švedų visuomenę, filme „Samių kraujas“ (rež. Amanda Kernell).

© Roberto Daskevičiaus nuotr.

Tarptautinės festivalių konfederacijos CICAE prizas atiteko režisieriams Kristinai Grozevai ir Petariui Valchanovui už filmą „Šlovė“. CICAE komisiją šiemet sudarė: kino teatro „Café des images“ direktorius, programos sudarytojas Yannick Reix (Prancūzija), programų sudarymo, marketingo ir komunikacijos vadovė „Niels Stensen“ kultūros fonde Marica Romolini (Italija) ir lietuvių kino festivalio Berlyne generalinė direktorė ir meno vadovė Giedrė Simanauskaitė (Vokietija).

Programoje „Trumpas konkursas“ rungėsi 32 trumpametražiai filmai iš Vidurio ir Rytų Europos šalių, kuriuos vertino režisierės Hadas Ben Aroya (Izraelis), Sofia Exarchou (Graikija) ir Tiffany Hsiung (Kanada), kitose „Kino pavasario“ programose pristačiusios savo pilnametražius darbus.

Geriausiu programos „Trumpas konkursas“ filmu išrinktas lenkų režisierės Zofios Kowalewskos dokumentika „Artimi ryšiai“, fiksuojanti iki didelės šventės, 45-erių metų santuokos jubiliejaus, komplikuotus santykius mėginančią užglaistyti porą. Specialaus paminėjimo prizas skirtas kroatų režisierei Kristina Kumrić už filmą „Pusė žmogaus“, kuriame šeima laukia po įkalinimo slaptame kalėjime grįžtančio vyro.

Šešių perspektyvių lietuvių režisierių darbus programoje „Studentų konkursas“ vertino: kino režisierius Ignas Miškinis (Lietuva), prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė (Lietuva) ir Minsko tarptautinio kino festivalio „Listopad“ meno vadovas, kino kritikas, laidų vedėjas, Baltarusijos valstybinio universiteto dėstytojas Igor Soukmanov (Baltarusija). Geriausiais programos „Studentų konkursas“ filmu paskelbtas režisierių Julijos Paškevičiūtės ir Anouk Chambaz filmas „Pasivaikščiojimas augalų pasaulyje“.

Jau ketvirtus metus „Kino pavasaris“ drauge su Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga skiria piniginį apdovanojimą geriausiam metų filmo vertimui. Ši iniciatyva skatina vertėjus siekti kūrybinio meistriškumo. Geriausio kino vertimo 2017 m. premija skirta Kristinai Kaghdo už kūrybišką Artimųjų Rytų realijų, emocijų ir temperamento perteikimą filme „Tarp mūsų“. Kino vertimo skatinamasis prizas atiteko Edvardui Vaišvilai už sklandžią keblių minčių raišką ir profesionaliai išverstus filmo „Amerikos anarchistas“ subtitrus. Dar vienas skatinamasis prizas įteiktas Juliui Žemkauskui už sveiką avantiūrizmą verčiant filmą „Neruda“.

© Gedimino Gražio nuotr.

„Kino pavasario“ filmai dar dvi savaites džiugins žiūrovus

Nors „Kino pavasaris“ jau baigėsi, tačiau geriausiai žiūrovų įvertinti filmai iš Kauno ekranų pasitrauks balandžio 13-ąją, o Vilniuje bus rodomi net iki balandžio 20-osios. Festivalio pratęsimo savaitėmis bus galima pamatyti ir geriausius programų „Nauja Europa – nauji vardai“ (balandžio 11 d. 20 val.) ir „Baltijos žvilgsnis“ (balandžio 12 d. 20.30 val.) filmus.

Per pratęsimo savaites bus galima išvysti ir kitus festivalio nugalėtojus, tarp kurių – komedija „Tobuli melagiai“, pasaka „Kaukai“, taip pat atidarymo filmą „Ji“, erotinę dramą „Tarnaitė“, lėlinę animaciją „Moliūgėlio gyvenimas“, rumunų meistro Cristi Puiu šedevrą „Sieranevada“, režisieriaus kolegos Cristiano Mungiu dramą „Baigiamieji egzaminai“, geriausią „Oskarų“ juostą „Mėnesiena“ ir kitus filmus.

Vilniuje „Kino pavasario“ papildomi seansai vyks net dviejuose kino teatruose: „Forum Cinemas Akropolis“ (balandžio 7–13 d.) ir „Forum Cinemas Vingis“ (balandžio 7–20 d.). „Forum Cinemas Kaunas“ „Kino pavasario“ filmai bus rodomi balandžio 7–13 d.

Papildomų seansų repertuaras: http://kinopavasaris.lt/lt/repertuaras

Europos dziudo sąjunga (ang. European Judo Union – EJU) įtraukė Lietuvą į pagrindinių šių metų renginių kalendorių. Birželio 30 – liepos 2 dienomis Kaune vyks Europos jaunių dziudo čempionatas, kuriame tikimasi sulaukti daugiau nei tūkstančio dalyvių iš 50 šalių. Tokio aukšto lygio renginys mūsų šalyje organizuojamas pirmą kartą.

„Tai vienas iš keturių svarbiausių Europos dziudo sąjungos renginių. Organizuoti čempionatą didelė garbė ir itin aukštas įvertinimas, kurio siekėme ne vienerius metus“, – sakė Lietuvos dziudo federacijos prezidentas Vigmantas Sinkevičius.

Nuo 2002 metų Lietuvos dziudo federacija organizuoja įvairius tarptautinius turnyrus ir jau 13 metų – Europos jaunimo dziudo taurės varžybas. Po itin sėkmingo renginio pernai, kai Taurėje dalyvavo bene pusė tūkstančio sportininkų iš 26 šalių, federacija sulaukė kvietimo teikti paraišką organizuoti Europos jaunių dziudo čempionatą.

„Svarbiausias kriterijus – ilgametė patirtis ir komanda. Antra, infrastruktūra. Kaunas išties unikalus visomis prasmėmis ir idealiai tinka tokio masto varžyboms. Jau vien tai, kad nuo viešbučių iki „Žalgirio“ arenos kelionė pėsčiomis trunka vos 10 minučių yra išskirtinis privalumas. Dažniausiai kelionė iki varžybų arenos užima apie valandą“, – pasakoja V. Sinkevičius.

Organizatorių archyvo nuotr.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad Čempionato dalyviai gyvens miesto centre, kur yra sukurta laisvalaikio ir pramogų infrastruktūra. Be to, ne kiekvienas miestas turi areną, atitinkančią keliamus reikalavimus: vien tatamio, ant kurio kausis sportininkai, ilgis turi būti ne mažesnis nei 50 m, o plotis – 20 m. Taip pat turi būti įrengta ir apšilimų aikšte, VIP zona, ekranas kovas stebintiems žiūrovams, darbo vietos žurnalistams, užtikrintos tiesioginės transliacijos, ir kt.

Pasirengimą čempionatui vertina specialiai sudaryta komisija. Kitą savaitę jos nariai lankysis Kaune.

„Vienas iš brangiausių pasirengimo aspektų – tatamis. Dėl sportininkų saugumo, nuo šių metų jo storis turi būti nebe 4, bet 5 centimetrai. Teks pirkti naujus. Investicija siekia apie 40 tūkst. eurų, – pasakoja V. Sinkevičius. – Nemažai naujovių ir taisyklėse. Siekiama, kad sportininkų kova būtų kuo gražesnė, atitiktų japoniškus kovos standartus, tad dalyviai vertinami už individualią kovą, itin techniškus metimus.“

Organizatorių archyvo nuotr.

Birželio 30 – liepos 2 dienomis stipriausi 50 šalių jaunuoliai (iki 18 m.) Kauno „Žalgirio“ arenoje varžysis individualiose rungtyse ir komandomis. Lietuva, kaip Čempionato šeimininkė, gali deleguoti sportininkus visose svorio kategorijose – varžysis Lietuvos merginų ir vaikinų jaunių rinktinės nariai.

Vieną iš svarbiausių Europos dziudo sąjungos (EJU) renginių Kaune savo vizitu pagerbs aukščiausi organizacijos vadovai: prezidentas Sergey Soloveychik, viceprezidentai Hans Paul Kutschera, Michal Vachun, Jane Bridge-Charlot, generalinis sekretorius Ezio Gamba bei įvairių sporto komitetų vadovai.

Pirmąjį Laisvės alėjos rekonstrukcijos etapą baigiantys rangovai artimiausiu metu užsiims defektų šalinimu. Šį penktadienį statybvietėje apsilankę Kauno miesto savivaldybės atstovai sudarė defektų sąrašą, kuris buvo perduotas statybininkams.

„Nors bendras rekonstruotos alėjos vaizdas iš tiesų geras, tačiau negalime priimti objekto su paliktais kad ir nedideliais defektais. Rekonstruojamoje dalyje plika akimi galima rasti nesutvarkytų plokščių siūlių, plytelių nuskilusiais kampais ar akivaizdžių aukščių skirtumų. Visi šie dalykai privalo būti sutvarkyti. Rangovas mūsų pastabas išgirdo ir įsipareigojo per artimiausias kelias savaites pašalinti visus defektus“, – teigė Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vilius Šiliauskas.

Anot jo, techninis darbų prižiūrėtojas užfiksavo visus defektus ir šį sąrašą perdavė statybininkams. Rekonstrukcijos darbus su partneriais vykdo konkursą laimėjusi bendrovė „Autokausta“. Ji atliktiems darbams suteiks 5 metų garantiją.

Laisvės alėjos pirmojo etapo rekonstrukcijos konkursas buvo paskelbtas dar praėjusios kadencijos metu. Tuomet sutarties sąlygose buvo įvardinta, kad darbus atkarpoje tarp soboro ir A. Mickevičiaus gatvių rangovas turi užbaigti per 2 metus.

„Mes turėjome dirbti su tokia sutartimi, kokią radome. Dirbdami tokiais tempais likusias atkarpas remontuotume dar 10 metų. Tų klaidų nekartosime. Keturias Laisvės alėjos atkarpas iki pat senamiesčio planuojame sutvarkyti per 2 metus“, – tvirtino V. Šiliauskas.

Pirmojo Laisvės alėjos rekonstrukcijos etapo sąmata siekė 4,3 mln. eurų. Nors darbai dar nėra užbaigti, atnaujinta gatve jau gali laisvai naudotis tiek praeiviai, tiek dviratininkai. Laisvės alėjoje ir soborą supančioje Nepriklausomybės aikštėje paklotos naujos požeminės komunikacijos, nauja granito danga, įrengti nauji suoliukai, apšvietimas, vaikų žaidimų zona, pastatytos naujos šiukšliadėžės. Paskutinis akcentas, kurio trūksta, yra gyvos gėlės, kurias ketinama pasodinti artimiausiu metu.

ĮSPĖJIMAS! Šis straipsnis neskirtas jaunesniems kaip 18 metų skaitytojams.

Miestuose pasirodantys nuogi ar vos prisidengę asmenys yra laikomi protesto ar tam tikro menininio pasirodymo dalyviais. Tai yra retas reiškinys, kuris visuomet stebina publiką. Tačiau pamatyti šią nuogutėlę moterį, vaikštančią lyg niekur nieko mieste – tikra keistenybė. Ji pradėjo vaikščioti per Worcesterio miesto tiltą Anglijoje, ir ne tik išeina į miestą nuoga, tačiau dar ir išsidažiusi baltais dažais bei klouno nosimi.

Miesto gyventojai yra likę be žado, kai moteris, išsidažiusi baltais dažais, vis išeina pasivaikščioti palei upę ant tilto. Šis įvykis buvo užfiksuotas prie Severno upės, Worcesterio mieste sekmadienio rytą.

Praeiviai matydami šią keistą klounę fotografavo manydami, jog tai tikriausiai kažkoks meno pasirodymas. Ir tai buvo ne pirmas kartas. Gyventojai tikina, jog ši nuoga moteris kaskart pasirodo sekmadienio rytais. Ji dažniausiai vaikšto per tiltą Worcesteryje. Praėjusi tiltą, ji nužygiuoja iki Katedros ir po to apsisuka.

Daugelį šis keistas įvykis tiesiog šokiravo, ir juo pradėjo dalintis socialiniuose tinkluose. Tai sukėlė didelių diskusijų internete bei tarp miesto gyventojų. Keletas miestiečių juokėsi iš šios moters vadindami ją ,,pakvaišusia kloune“.

Vienas iš šio miesto gyventoju pasakoja, jog vaikai išeina į gatves žaisti tuo metu, kai ši klounė be gėdos jausmo vaikšto nuoga. Esą tai gali išgąsdinti juos visam gyvenimui.

Tai pat ši moteris nėra pažįstama miesto gyventojų. Ar tai yra protestas ar paprasta žmogaus keistenybė nėra aišku.

Taip pat skaitykite: Nestandartinės kūno formos Julia Busato fotografijose

Danijoje šiandien įvyko Europos kiokušin karatė jaunių čempionato ir suaugusiųjų katos rungties varžybos.

Mačiūtė – trečia

Suaugusiųjų katos rungtyje geriausiai sekėsi Dianai Mačiūtei, kuri tik pusfinalyje turėjo pripažinti vėliau čempione tapusios belgės An Driesens pranašumą ir užėmė trečiąją vietą. Rita Pivoriūnaitė ketvirtfinalyje nusileido kitai būsimai finalininkei ukrainietei Natalijai Kočetkovai.

Vyrų katos rungtyje Gintas Gervelis taip pat ketvirtfinalyje nusileido vėliau finalą taip pat pasiekusiam lenkui Filipui Szelleriui, o Paulius Sasnauskas jau pirmojoje akistatoje turėjo pripažinti gruzimo Gios Gvenetadzės pranašumą.

Medaliai – beveik visose kategorijose

Europos jaunių čempionate lietuviai pratęsė įspūdingų pasirodymų seriją ir be medalių liko vos vienoje merginų svorio kategorijoje. Vaikinai prizininkais tapo visose 6 kategorijose, medaliai pelnyti ir katos rungtyje.

Tarp vaikinų geriausiai sekėsi Mariui Lukšiui ir Pauliui Žimantui, kurie tapo čempionais. 75-80 kg svorio kategorijos finale M. Lukšys nugalėjo gruziną Otarį Esitašvilį, kuris pusfinalyje nugalėjo ir ant trečiojo prizininkų pakylos laiptelio paliko Ričardą Drugeiką.

Tuo metu svorio kategorijoje per 80 kg iki pat finalo lietuvių niekas nesustabdė, o auksinėje dvikovoje P. Žimantas nugalėjo Edviną Vaisietą.

Organizatorių archyvo nuotr.

Per laiptelį nuo aukso medalių Kopenhagoje tarp vaikinų taip pat liko Sergejus Zemlianskis (iki 60 kg), Andrius Dubickas (60-65 kg) ir Žygimantas Šniaukas (70-75 kg), o trečiosios vietos laimėtoju dar tapo Domas Rimkevičius (65-70).

Merginų svorio kategorijoje per 60 kg iš šiemet jau į suaugusiųjų rinktinę prasibrovusios Monikos Ryžkovaitės estafetę puikiai perėmė Radvilė Talačkaitė, finale nugalėjusi vengrę Robertą Vegerbauer, kuri pusfinalyje nutraukė Marijos Kubiliūtės žygį ir privertė šią mūsų sportininkę tenkintis trečiąja vieta.

Dar dvi trečiąsias vietas merginų varžybose iškovojo Darija Lauraitytė (50-55 kg) ir Goda Klapatauskaitė (55-60 kg).

Jaunių katos rungtyje Lietuvos medalių kraitį dviem bronziniais trofėjais papildė Ainė Juknevičiūtė ir Edvinas Kolmogorovas.

Sekmadienį Danijoje vyks suaugusiųjų kumitė rungties varžybos, kuriose Lietuvai atstovaus 16 sportininkų. Moterų varžybų svorio kategorijoje iki 50 kg grumsis Erika Žeburtovič ir Daiva Kriščiūnienė, 50-55 kg – R. Pivoriūnaitė ir D. Mačiūtė, 55-60 kg – Rūta Brazdžionytė ir Gabija Gudeliauskaitė, virš 60 kg – Diana Balsytė ir M. Ryžkovaitė. Vyrų svorio kategorijoje iki 65 kg kovos Jonas Eimontas ir Romualdas Auga, 65-75 kg – Andrius Miseckas ir Domas Sutkus, 75-85 kg – Vytautas Cėpla ir Valdemaras Gudauskas, o virš 85 kg – Edgardas Sečinskis ir Eventas Gužauskas.

Organizatorių archyvo nuotr.

Europos kiokušin karatė jaunių čempionato prizininkai

Merginos

Iki 50 kg

1. Julia Kedzierska (Lenkija)
2. Greta Vago (Vengrija)
3. Ilijana Aladjova (Bulgarija), Sijana Stratieva (Bulgarija)

50-55 kg

1. Lili Ban (Vengrija)
2. Anna Limont (Ukraina)
3. Darija Lauraitytė (Lietuva; „Kumite“, treneris A. Enčeris), Nika Jakobovič (Kroatija)

55-60 kg

1. Lili Mezo (Vengrija)
2. Csenge Toth (Vengrija)
3. Goda Klapatauskaitė (Lietuva; „Saulės ženklas“, treneris P. Klapatauskas), Lisa Linder (Švedija)

Virš 60 kg

1. Radvilė Talačkaitė (Lietuva; „Argus“, treneris R. Olšauskas)
2. Roberta Vegerbauer (Vengrija)
3. Marija Kubiliūtė (Lietuva; „Shodan“, treneris L. Kubilius), Katarzyna Jaškowska (Lenkija)

Vaikinai

Iki 60 kg

1. Nika Navrozašvilis (Gruzija)
2. Sergejus Zemlianskis (Lietuva; „Shodan“, treneris L. Kubilius)
3. Aleksandaras Kostadinovas (Bulgarija), Thomasas Silva (Prancūzija)

60-65 kg

1. Kaanas Šiukri (Bulgarija)
2. Andrius Dubickas (Lietuva; „Tornadas“, treneris V. Rudys)
3. Anthony Ochianas (Rumanija), Jaroslavas Kovalčukas (Ukraina)

65-70 kg

1. Severynas Palijus (Ukraina)
2. Ruslanas Sokolas (Ukraina)
3. Domas Rimkevičius (Lietuva; „Tori“, treneris A. Macijauskas), Michalas Kaminskis (Lenkija)

70-75 kg

1. Preslavas Nikolovas (Bulgarija)
2. Žygimantas Šniaukas (Lietuva; „Shodan“, treneris L. Kubilius)
3. Radmiras Priadka (Ukraina), Michalas Sobieszekas (Lenkija)

75-80 kg

1. Marius Lukšys (Lietuva; „Kumite“, treneris A. Enčeris)
2. Otaris Esitašvilis (Gruzija)
3. Ričardas Drugeika (Lietuva; „Shodan“, treneris L. Kubilius), Jehoras Bryžukas (Ukraina)

Virš 80 kg

1. Paulius Žimantas (Lietuva; „Energija“, treneris V. Silvaška)
2. Edvinas Vaisietas (Lietuva; „Saulės ženklas“, treneris P. Klapatauskas)
3. Adamas Davidas (Vengrija), Maksymas Dunajevskis (Ukraina)

Kata

Merginos

1. Dominika Kieraš (Lenkija)
2. Joana Lopes Gomes (Šveicarija)
3. Ainė Juknevičiūtė (Lietuva; „Takas“, treneris E. Šilaika), Aleksandra Mozerys (Lenkija)

Vaikinai

1. Jaroslavas Kovalčukas (Ukraina)
2. Kranitzas Matyasas (Vengrija)
3. Edvinas Kolmogorovas (Lietuva; „Okinava“, trenerė D. Mačiūtė), Vadimas Vasiukas (Ukraina)

Spalio 26 d. „Compensa“ koncertų salėje Vilniuje koncertą surengsianti Amerikos roko grupė „Future Islands“ išleido naują albumą. Pirmąkart Lietuvoje koncertuosiantys rokeriai pristatė penktąjį studijinį darbą „The Far Field“. Ta proga, grupė keturis vakarus iš eilės rengs albumo pristatymo koncertus „Ottobar“ klube Baltimorėje (Merylendas).

„Absoliutus triumfas“ – taip albumą apibūdino įtakingi muzikos kritikai iš „Stereogum“. Jiems antrino „Complex“: „Pergalingas ir herojiškas albumas“.

Bilietus į pirmąjį Lietuvoje „Future Islands“ koncertą galima įsigyti visose BILIETAI.LT kasose ir internetu: www.bilietai.lt.

Viena sėkmingiausių Jungtinių Amerikos Valstijų elektroninio roko grupių „Future Islands“ naująjį albumą prisatys pasaulinėse gastrolėse. Koncertinis turas prasidės spalio 26 d. koncertu Vilniuje. Pastarąjį kartą amerikiečių grupė Senajame žemyne koncertavo prieš dvejus metus.

„Future Islands“ pirmas singlas iš naujo albumo: „Ran“: 

Koncertų salėse „Future Islands“ ne tik atliks didžiausio populiarumo sulaukusius kūrinius, bet ir pristatys naują įrašą „The Far Field“. Šį albumą muzikantai įrašė padedami keleto kviestinių žvaigždžių – tarp jų yra ir legendinės grupės „Blondie“ dainininkė Debbie Harry, su kuria atlikta daina „Shadows“. Visas 10 naujų dainų „Future Islands“ prodiusavo Chrisas Coady, anksčiau dirbęs su „Yeah Yeah Yeahs“ ir „Grizzly Bear“. Rokeriams taip pat talkino „Grammy“ apdovanojimu įvertintas prodiuseris Johnas Congletonas, su grupe dirbęs legendinėje „Sunset Sound“ įrašų studijoje.

Naujausias „Future Islands“ vaizdo klipas „Cave“: 

Spalio 26 d. Vilniaus „Compensa“ salėje vyksiantį „Future Islands“ koncertą rengia didžiausias Baltijos šalių koncertų organizatorius „Live Nation Lietuva“, šįmet sostinėje surengsiantis vienos dienos festivalį „Summer In The City“ su legendiniu norvegų elektroninės muzikos duetu „Royksopp“ ir daugeliu kitų žvaigždžių, taip pat Trakų pilyje vyksiančius amerikiečių rokerio Alice Cooper ir lietuviškos scenos fenomeno „Daddy Was A Milkman“ koncertus, didžiausiu metų renginiu tituluojamą Robbie Williams koncertą Vingio parke ir rudens sezoną sostinėje pradėsiančios Italijos superžvaigždės Zucchero pasirodymą.

„Mano gyvenimas pasikeitė per keletą sekundžių, – pasakoja Raimeda Bučinskytė. – Patyriau motociklo avariją, skilo stuburas. Man tada buvo 15 metų. Nuo to laiko  jau daugiau kaip du dešimtmečius sėdžiu neįgaliojo vežimėlyje“.

Pasak Raimedos, toks baisus likimo smūgis linksmai, judriai paauglei buvo tiesiog nepakeliamas. Mergina užsidarė savyje, beveik ketverius metus buvo sunkioje depresijoje, negalėjo nieko daryti.

„Savijauta buvo baisi, jaučiausi lyg esu palikta viena pasaulyje su savo bėda, – pasakoja Raimeda. – Nežinojau, kas bus toliau, kaip toliau gyvensiu, ką dirbsiu…“

Pasak Raimedos, viską pakeitė neįgaliųjų aktyvios reabilitacijos stovykla, į kurią ji nuvyko su mama. Ten Raimeda pamatė daug panašaus likimo jaunuolių, tačiau jie buvo kitokie – vairavo mašinas, dirbo, mokėsi, siekė savo tikslų. Neįgalumas jų nei kiek nevaržė, jie, atrodo, net nekreipė į tai dėmesio. Merginai tai padarė didžiulį įspūdį, suteikė jėgų prisikelti naujam gyvenimui.

Grįžusi iš stovyklos, Raimeda pradėjo mokytis vairavimo kursuose. Tėvai tam prieštaravo, tačiau atkakli mergina pasiekė savo – baigė kursus, nusipirko mašiną, pradėjo aktyviai bendrauti, baigė mokyklą, po to universitetą, ištekėjo, užsiėmė verslu,įkūrė savo įmonę.

Šiandien Raimeda – sėkminga verslininkė, du kartus Lietuvos šaudymo čempionė, daugelio pasaulio šaudymo čempionatų prizininkė, augina  dukterį Aušrinę, daug keliauja.

“Svarbiausia gyvenime yra nesusitelkti į problemas, negalvoti apie tai, ko netekai, – kalba moteris. – To jau nepakeisi. Reikia  geriau atidžiai apsidairyti aplink ir  pamatyti daugybę galimybių, kurios yra tau pasiekiamos ir pradėti  siekti savo tikslų. “

Organizatorių archyvo nuotr.

„2013 metais gegužės 8 dieną mano gyvenimas pasikeitė – susilaužiau kaklą. Man tada buvo 23 metai, – pasakoja Mindaugas Baltuška. – Buvau trumpam išvykęs pasisvečiuoti į Norvegiją pas pažįstamus. Ko gero, iš viso nereikėjo ten skristi, buvo kažkokia negera nuojauta. Nuskridus ten su vienu draugu sutarėm pasitreniruoti. Nuvykome į didelį sporto kompleksą: ten galima važinėtis su BMX dviračiais, yra tinklinio aikštelė, šokių studija, gimnastikos salė, parkas – viskas vienoje vietoje, kad jaunimas būtų užimtas. Užsiiminėjau tada parkūru, buvau pakankamai treniruotas, todėl nutariau persiversti ore. 20 minučių šokinėjau ir dariau šuolį, nesėkmingai nusileidau ant galvos ir lūžo kaklas.“

Nuo tos dienos Mindaugas sėdi neįgaliojo vežimėlyje, tačiau jo dvasios tvirtumas žavi kiekvieną, kas jį pažįsta. Pasak Mindaugo, negalia padėjo jam atrasti gyvenimą iš naujo, davė naujos patirties, kurios jis niekada kitu atveju nebūtų patyręs.

Organizatorių archyvo nuotr.

„Svarbiausia gyvenime yra naujos patirtys, tai yra tai, ką tu sugebi iš jo pasiimti, – kalba Mindaugas. – Jeigu sėdi vėžimėlyje, tai nereiškia, kad jau nieko negali. Stuburo trauma tik susiaurina galimybę atrasti naujų patirčių, nes ne visur gali su vežimėliu patekti, gatvės ir patalpos tam nepritaikytos. Tačiau palaipsniui prie visko pripranti ir visko išmoksti, o tada norisi pasiekti vis daugiau.“

Raimeda  ir Mindaugas porą vasarų dirbo maltiečių neįgaliųjų aktyvios reabilitacijos stovykloje Klaipėdoje, kurios tikslas – apmokyti jaunuolius, neseniai patyrusius traumą, gyventi su savo negalia, valdyti vežimėlį.

„Aš pati gavau didžiulį stimulą gyventi ir siekti savo tikslų po aktyvios reabilitacijos stovyklos, todėl dabar noriu, kad tokį pat norą patirtų kiti, – sako Raimeda. – Stovykla reikalinga tam, kad jaunuoliai galėtų kuo greičiau įsikabinti į pasikeitusį gyvenimą, nepalūžti psichologiškai, aktyviai siekti savo tikslų. Tam reikalinga ne šiaip pagalba, o pagalba būtent to žmogaus, kuris jau yra patyręs negalią ir pradėjęs visą tą kelią. Vaikštantys žmonės tikrai iki galo nesupras vežimėlyje sėdinčiojo, nesupras, kaip jautiesi, kai nevaldai didelės kūno dalies, kai sunku atlikti menkiausią veiksmą, kiek pastangų reikalauja važiavimas vežimėliu, kaip jautiesi, kai su juo nugriūni gatvėje… Nuostabu matyti, kaip jauni žmonės, prieš keletą mėnesių patyrę sunkią traumą, čia pabuvę įgauna patirties ir motyvacijos, pamato, kiek daug pasiekė jų likimo draugai, supranta, kad viskas yra įmanoma, jeigu tik labai to sieki…“

Organizatorių archyvo nuotr.

Lietuvos maltiečiai ne tik organizuoja aktyvios reabilitacijos stovyklas neįgaliesiems, tačiau ir veža juos į Lurdą ir į Šiluvą, rūpinasi neįgaliais seneliais,  Vilniuje įkūrė ir specialią transporto paslaugą neįgaliesiems – „Važiuojam“. Ji skirta transportuoti neįgaliuosius į gydymo ir kitas įstaigas. Daugeliui neįgaliųjų maltiečių paslauga yra reikalinga kaip oras.

„Maltiečių paslauga man yra tiesiog stebuklas, – kalba vilnietis neregys Egidijus Nekrašinskas. – Jeigu jie manęs nevežtų tris kartus per savaitę į dializę,išvis nežinau kaip gyvenčiau. Mano gyvenimas pasikeitė 2015 metų spalio mėnesį, kai eidamas gatve nualpau ir nukritau. Turėjau osteoporozę, kaulai buvo trapūs. Griūnant lūžo šlaunikalnio galvutė ir kaklelis, buvo pažeista daug kitų kaulų. Pusę metų gulėjau ligoninėje, tačiau operuoti mane atsisakė, nes per didelis buvo pavojus įnešti infekciją ir pažeisti kitus organus. Kol buvau ligoninėje, mane į dializę iš ten vežiodavo su visa lova, nes į vežimėlį atsisėsti dar negalėjau. Tačiau grįžus namo, kur nors išvažiuoti tapo išvis neįmanoma – gyvenu daugiabutyje, keltuvo ten nėra, socialinių tarnybų manęs pavežti neprisiprašysi…Tada atradau maltiečius, kurie pakeitė mano gyvenimą…“

Organizatorių archyvo nuotr.

Maltiečių paslauga „Važiuojam“ 2016 metais pasinaudojo 1274 neįgalieji, juos pervežant buvo nuvažiuota 34 578 km. Šiais metais paslaugą „Važiuojam“ maltiečiai plečia į Klaipėdą ir Panevežį, kad būtų galima suteikti pagalbą didesniam kiekiui neįgaliųjų. Paslauga teikiama neįgaliesiems pritaikytais mikroautobusais su specialiais keltuvais.

Daugiau informacijos apie maltiečių veiklą, galimybę prie jos prisidėti ir paremti: http://2proc.maltieciai.lt/

Daugiau informacijos apie paslaugą neįgaliesiems “Važiuojam”: http://maltieciai.lt/veikla/vaziuojam/

www.maltieciai.lt

Balandžio 19 d. 18 val. Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje (A. Mapu g. 18, Senamiestyje) vyks žurnalisto Dovydo Pancerovo knygos „Kiborgų žemė“ pristatymas. Renginyje dalyvauja Kauno šokio teatras „Aura“. Pokalbį su autoriumi moderuos istorikas, „Misija Sibiras“ dalyvis Simonas Jazavita.

Ši knyga – portalo 15min inicijuoto socialinio projekto dalis. Karas Ukrainoje dramatiškai priminė, kad ir Lietuvos saugumas nėra nepajudinamas, todėl būtinos nuolatinės pastangos jį stiprinti. Stiprinti ne tik aukščiausiu valstybės lygiu. Tai galime ir turime daryti kiekvienas.

Visas šios knygos pelnas bus skirtas Lietuvos kariuomenei, konkrečiai – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotajam pėstininkų batalionui. Šis Tauragės rajono Sakalinės miškuose įsikūręs batalionas – vienas atokiausių ir labiausiai atskirtų nuo civilinės aplinkos. Jame privalomąją karo tarnybą gali atlikti iki 600 šauktinių, taip pat tarnauja apie 400 profesinės tarnybos  karių.

Portalas 15min kartu su partneriais šio projekto lėšomis įsipareigoja batalione įrengti dvi šiuolaikiškas laisvalaikio-edukacines erdves. Jos užtikrins visavertį savo pilietinę pareigą garbingai atliekančių Lietuvos šauktinių ir šalies gynybai pasirengusių profesinės tarnybos karių laisvalaikį bei švietimą.

Kartu viliamės, kad šis projektas taps akstinu ir kitoms pilietinėms iniciatyvoms, kuriant Lietuvos karių gerovę ir prisidedant prie Lietuvos saugumo.

Daugiau apie renginį ČIA.

Kovo pabaigoje Kaunui iškovojus „Europos kultūros sostinės 2022“ titulą, projekto kūrybinė komanda toliau aktyviai darbuojasi ir kviečia į pirmąjį susitikimą visus kultūros žmones.

Atviras susitikimas su Kauno ir Kauno rajono kultūros ir kūrybos bendruomene planuojamas balandžio 20 d. (ketvirtadienį) 16 val.  Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56, Kaunas). Jo metu bus pristatyta „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos etapai ir veikimo modelis.

„Kauno miesto ir rajono paraiška parengta atvirumo ir įtraukties principais. Tai visų kūrybinių organizacijų tarpusavio ir tarptautinio bendradarbiavimo galimybė. „Šiuolaikinė sostinė“ – taip vadinasi 2022-ųjų metų programa. Tai draugiška vieta visų tautybių ir įvairiausių bendruomenių iniciatyvoms ir raiškai. Ir, svarbiausia – tai pokytis, pasieksiantis miestiečius ten, kur jie gyvena. Kiekvienas kiemas gali tapti ir taps galerija, saugia ir draugiška erdve bei kūrybine laboratorija“, – teigia „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos vadovė Virginija Vitkienė.

Artimiausiu metu bus įkurta viešoji įstaiga „Kaunas 2022“, suformuota taryba, kuri planuos parengiamuosius „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ veiksmus. Taip pat kartu su programos partneriais, ambasadoriais ir visa kūrybine komanda ruošis programos įgyvendinimui 2022 metais.

Šiuo metu taip pat ieškomos patalpos, kurios ateinančius penkerius metus taps ne tik „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kūrybinės komandos namais, bet ir erdve, kurio vyks įvairūs susitikimai ir diskusijos su visuomene.

Kovo 29 d. Kultūros ministerijoje paaiškėjo, kad 2022 m. Europos kultūros sostine tapo Kaunas. Sprendimą priėmė 10 Europos Sąjungos deleguotų nepriklausomų ekspertų grupė. Europos kultūros sostinės vardas kasmet suteikiamas ne daugiau kaip vienam miestui kiekvienoje iš dviejų valstybių narių. 2022 metais teisę vienam savo miestui suteikti Europos kultūros sostinės vardą yra gavusi Lietuva ir Liuksemburgas.

Susipažinti su finaline „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“  paraiška galite ČIA. Daugiau informacijos: www.kaunas2022.eu.

Kauno miesto muziejus turi naują vadovą. Po kruopščios atrankos juo tapo šiuolaikiško muziejaus viziją pateikęs ir ją įgyvendinti pasiryžęs Gabrielius Sužiedėlis. Savo pirmąją darbo dieną jis pradėjo susitikimu ir prisistatymu kolegoms Kauno rotušėje.

„Keičiantis pasauliui, keičiasi ir šiandieninio muziejaus koncepcija, todėl pokyčiai yra neišvengiami. Turime kuo labiau orientuotis į muziejaus patrauklumą ir pritaikymą šiuolaikiniams poreikiams. Tai ypač svarbu dabar, kai Kaunas tapo 2022-ųjų Europos kultūros sostine, o kitąmet minėsime Lietuvos valstybingumo šimtmetį“, – sakė naujasis Kauno miesto muziejaus vadovas.

24-erių G. Sužiedėlis pagal išsilavinimą yra politikos analitikas, sukaupęs patirties tiek šiame moksle, tiek ir organizacinėje veikloje. Jis taip pat turi tvirtus pagrindus istorijos bei muziejininkystės srityse. Po studijų Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslu institute, akademines žinias jis įtvirtino prisidėdamas prie Valstybės pažinimo centro kūrimo, kur rengė edukacines programas. Tai leido iš arčiau pažinti muziejininkystę, diegti joje inovatyvius sprendimus.

„Kauno muziejaus vadovo paieškose sulaukta nemažo susidomėjimo. Džiugina tai, jog kandidatų spektras buvo išties platus – nuo istorikų iki menininkų, įvairių kultūros institucijų darbuotojų. Nemaža jų dalis – ne kauniečiai. Atranka susidėjo iš trijų etapų. Kiekvienas pristatė savo vizijas, turėjo atlaikyti tam tikrus išbandymus. Jau po pirmojo turo Gabrielius išsiskyrė savo idėjomis, o po to sekę pokalbiai tai tik patvirtino. Jei norime pokyčių, turime būti drąsūs ir pasitikėti jaunais žmonėmis“, – sakė Kauno miesto mero pavaduotojas Simonas Kairys.

Kauno vadovai tiki, kad jaunas vadovo amžius šįkart bus privalumas. Tuo neabejoja ir pats G. Sužiedėlis. Jis pasiryžęs savo energiją ir veržlumą suderinti su didžiule visų muziejaus darbuotojų patirtimi. Iš viso Kauno miesto muziejuje dirba per 60 žmonių.

„Tikime, kad Gabrielius bus pokyčių iniciatorius, o jūs jam padėsite, kad šis muziejus taptų patrauklus ne vien šalyje, bet ir visoje Europoje, –muziejaus darbuotojams pirmadienį sakė Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Petrauskas. – Džiaugiuosi, kad Kaunas prisiviliojo dar vieną vilnietį. Jis turėtų būti naudingas miestui. Jei kol kas nepadidiname gyventojų skaičiaus kitais būdais, tenka šitaip pritraukti imigrantus iš kitur.“

Naujasis muziejaus vadovas dėkojo už suteiktą pasitikėjimą ir užtikrino darysiantis viską, kad pateisintų jam keliamus didelius lūkesčius: „Esu atviras idėjoms, patarimams. Vertinu tarpusavio pasitikėjimą. Tikiu, kad būdami vieninga komanda mes parodysime, koks turtingas savo istorija yra Kaunas ir kaip miestas moka ją puoselėti bei pristatyti plačiajai visuomenei.“

Kauno miesto muziejų sudaro 5 padaliniai. Kol kas, pasak G. Sužiedėlio, tarp jų trūksta aiškaus ryšio ir skleidžiamos žinios. Būtent koncepcijos išgryninimą jis laiko vienu iš savo prioritetų. Tuo pačiu planuojama atnaujinti ekspozicijas pasitelkiant šiuolaikines technologijas ir suteikiant daugiau interaktyvumo.

Deja, bet feminizmas Lietuvoje vis dar skamba kaip keiksmažodis. Knygą apie moterų teisių judėjimą ir seksualumą parašęs Donatas Paulauskas viliasi, kad „F žodis, kurio negalima minėti“ plačiajai visuomenei padės suprasti, jog feministinio „baubo“ iš tiesų nėra.

Ne vadovėlis

Vilniaus universitete įvadą į lyčių studijas dėstantis D. Paulauskas sako, kad knygą nusprendė parašyti ne dėl to, jog „kilo idėja“, bet dėl to, kad jo komentarai žiniasklaidoje ir dėstymo patirtis natūraliai prie to privedė. Nemažai paskaitų medžiagos sugulė į puslapius. „Dėstymas yra toks dalykas, atrodo, tu ateini, pasakai ir viskas – nesukuri jokio produkto. Prakalbi pusantros valandos ir negali pačiupinėti, ką padarei“ , – svarsto lektorius. Pasak jo, knyga yra geresnis formatas žinioms apie feminizmą sklisti.

D. Paulausko tekstą sudaro trys dalys. Pirmojoje aptaria Lietuvos ir užsienio moterų judėjimo istoriją – per istorinę prizmę pažvelgiama, kodėl feminizmo idėjos aktualios ir šiandien. Antrajame mąstoma, apie vaikų auklėjimą – kaip skirtingai ugdomi berniukai ir mergaitės. Trečiajame skyriuje ieškoma atsakymo, kodėl mums taip svarbu būti normaliems. „Iš tikrųjų savo gyvenime siekiame, dabar tai labai populiaru, atrasti savo kelią, savo autentiškumą. Bet kai kalbame apie lyčių klausimus, originalumas dingsta, šioje srityje niekas nenori būti išskirtinis“, –  pastebi D. Paulauskas.

„Neketinau rašyti vadovėlio, mano tikslas – pristatyti įvairias feminizmo idėjas, kartu parodyti, kodėl jos mums turėtų rūpėti šiandien“, – tęsia pašnekovas.

Knygos pavadinime žodžio „feminizmas“ nėra. Pasak autoriaus, taip nuspręsta dėl kelių priežasčių. Pirma, toks sprendimas pataiko į visuomenės skaudulį. Anot D. Paulausko, žodis „feminizmas“ šalyje  turi neigiamą atspalvį. „Jį pasakęs gali susilaukti įvairių reakcijų. Priešingai nei eilinis žodis, jis nepraslysta pro ausis“, – sako dėstytojas. Kita priežastis – tikslinė auditorija. „F žodis, kurio negalima minėti“ – bandymas su feministiniu diskursu supažindinti žmones, kurie nebūtinai labai į jį įsitraukę.

FeminizmAI

Reikėtų pastebėti, kad feminizmas dabar reiškia kai ką kitą nei moterų judėjimų pradžioje. Pirmosios aktyvistės siekė sulyginti moterų ir vyrų teises – orientuotasi į teisinį moters statusą. Antroji banga, pasak D. Paulausko, daugiau dėmesio skyrė kultūriniams pokyčiams. „Pradėta klausti apie stereotipus, kodėl jie vis dar yra, nors pirmosios bangos feminizmas jau pasibaigė: „Turim teises, kodėl nėra lygybės?“ Trečioji banga perima tuos pačius aspektus tik žengia truputėlį toliau ir sako, kad lyčių normos ir standartai svarbios ne tik moterims, bet ir visoms kitoms grupėms“, – aiškina lektorius.

Jis pabrėžia, kad, atsiradus lyčių studijoms, suprasta, jog moterys – nėra vienis. Dažniausiai mąstyta apie baltaodę heteroseksualią pasiturinčią moterį, vėliau suvokta, kad feminizmas nėra skirtas kažkokiai vienai konkrečiai moterų grupei. XX a. pabaigoje į lyčių studijas ir feministinę mintį įtraukti ir vyriškumo bei LGBT+ klausimai.

„Dabar kalbama apie ketvirtąją bangą, bet ji neturi labai konkrečių savo charakteristikų. Į ją galbūt įeina ir virtualusis aktyvizmas, vadinamasis įgalinimo diskursas tuo pačiu ir populiarusis, „žvaigždžių“ feminizmas, įtraukiami kiti judėjimai, tokie kaip islamiškasis feminizmas“, –  dabartinę situaciją apibūdina D. Paulauskas.

Paprašytas palyginti Vakarų feministinį judėjimą su lietuviškuoju, lektorius atkreipė dėmesį, kad tokio „darinio“ nebėra. Nebėra vieno judėjimo, nes šiuolaikinis feminizmas apima labai daug krypčių. Yra liberalus, kairysis, radikalus, lesbietiškas, islamiškasis, juodaodžių ir kitokie feminizmai. Lietuvoje šis judėjimas taip pat įvairus. „Turime liberalios pakraipos feminizmą, kuris galbūt patrauklesnis, nes kalba apie darbo rinkos nelygybę, karjeros galimybes moterims. Atrastume ir kairiajai feministinei minčiai priklausančių žmonių, buvo įsikūręs ir anarchistinis „Feministinis frontas“, – apibendrina knygos „F žodis, kurio negalima minėti“ autorius.
Manoteisės.lt

Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka pristato naujovę – pirmą kartą skaitytojams į namus bus skolinamos elektroninės skaityklės. Ši paslauga teikiama Suaugusiųjų vartotojų aptarnavimo skyriuje.

Galimybė pasiskolinti elektroninę skaityklę į namus labai patraukli artėjant atostogų sezonui – vietoj sunkių knygų galima pasiimti daug vietos neužimančią ir lengvą skaityklę. Elektroninės skaityklės, kaip ir įprasti popieriniai leidiniai, išduodamos 30 dienų laikotarpiui su galimybe šį terminą pratęsti, jei jos nėra užsirezervavęs kitas vartotojas. Skaitytojas, pasiskolinęs skaityklę, gali į ją įsikelti savo kompiuteryje turimas internetu nusipirktas arba nemokamas elektronines knygas.

Skaityklės išduodamos registruotiems bibliotekos vartotojams, turintiems skaitytojo pažymėjimą. Prieš išduodami elektroninę skaityklę, bibliotekininkai paaiškins, kaip ja naudotis, kaip skaityti jau joje esančius leidinius bei įsikelti savo. Bibliotekininkai pasiruošę atsakyti į visus skaitytojams rūpimus klausimus. Skaitykles taip pat galima rezervuoti internetu bibliotekos elektroniniame kataloge LIBIS.

Visa informacija suteikiama telefonu (8-37) 20 64 14, el. paštu aptarnavimoskyrius@kaunas.mvb.lt arba atvykus į Suaugusiųjų vartotojų aptarnavimo skyrių, Laisvės al. 57, bibliotekos darbo metu.

Sekmadienio popietę visiems vilniečiams su šakelėmis rankose šventiškai pakiliais veidais traukiant į bažnyčias, aš su tokia pat švente veide, o ir širdy, skubu į numylėtąjį Užupį, kur manęs laukia ypatingas pašnekovas. Eidama dar pasibaru su savimi ir pasižadu, kad kalbėsimės vien apie muziką, bet teatras nepasiduoda – kaip mažas dvasiukas vis primena apie save. Kai pokalbyje leidžiamės į prisiminimus, jis susimąsto ir pats nepastebi, kaip sako: „Prieš 20 metų… tai čia Mocartas, Salieris“. Teatru ir vaidmenimis – štai kaip savo gyvenimą matuoja Vladas Bagdonas. Bet muzika šitame gyvenime taip pat svarbi. Todėl galiausiai jį paskaičiuojame ir dainomis.

– Naujos plokštelės išleidimas – reikšmingas įvykis gyvenime?

– Taip, mano – ypač. Kai kažkas leidžia po 20 ar 30 diskų ne per gyvenimą, o per dešimtmetį, tai gal kitaip vertina. Aš išleidau 3 diską per gyvenimą. Tik aš nesureikšminu šito įvykio, man tai yra atsitiktinumas.

– Puikus atsitiktinumas.

– Visas mano gyvenimas grįstas vien atsitiktinumais. Vienas mano vaidinamas personažas, Minetis, sako: „Nors atsitiktinumai nieko gero neduoda, kai kada jie pasireiškia teigiamai“. Vakar štai sutikau žmogų, kuris dirbo su mano tėčiu geležinkelyje ir jis prisiminė, kaip tėtis aimanavo, sužinojęs, kad įstojau į konservatoriją, vis guodėsi ir kalbėjo savo kolegoms: „Kaip mano vargšas sūnus gyvens, būdamas artistu?“

– Bet gyvenat…

– Gyvenu iki šiol. Nors čia irgi atsitiktinumas. Grįsti savo gyvenimą atsitiktinumais neverta, bet iš tiesų Dievas vedžioja tave už rankos. Aš pats nežinau, kas bus rytoj, bet žinau, kad bus ir bus taip, kaip turi būt. Su dainavimu irgi buvo lygiai tas pats. Pasitaikė žmogus, pagriebė už peties, prisakė padainuot ir padainavau. Ta daina – apie mokyklą – skamba jau 30 metų.

– „Mano senai mokyklai“ yra pirmoji Jūsų dainuota daina?

– Lietuviškoj estradoj iš tikrųjų pirmoji. Ji padarė ko gero didžiausią įspūdį, buvo pati populiariausia iš mano dainuotų. Vėliau buvo „Laiškas motinai“, pagaliau ir „Vaikystės šviesa“. Nemaža dainų, dainuotų aname amžiuje, buvo populiarios, bet atėjo toks laikas, kai staiga viskas tik pukt ir sugriuvo. Bet, atsirado Bardai LT, kurie sako: „Traukiam iš tos duobės šitą Bagdoną, reikia, kad jis dar padainuotų!“ (juokiasi).

© Redos Šeidinės nuotr.

– Ar tai, ką jaučiate į sceną lipdamas kaip aktorius, skiriasi nuo to, ką jaučiate lipdamas su gitara, pasiruošęs koncertui?

– Na, aš žinau, kad esu prastas gitaristas, bet jeigu būčiau geras gitaristas, būčiau blogas dainos pateikėjas, nes užsiimčiau vien instrumentu. Todėl tenka derinti kelis dalykus: esu prastas gitaristas, prastas poetas, bet man reikia pasitelkti savo aktorinį meistriškumą ar artistinį suvokimą apie būtį scenoje ir tada su klausytojais susitarsime.

– Ir visada pavyksta?

– Nesakau, kad visada, bet veiksmas vyksta. Ir tai yra džiugu. Vakar, kai man švietė lempa į akis (koncerto Utenoje metu – red. past.), gerai nemačiau žiūrovų ir nesijaučiau gerai. Nors jaučiau, kad tarsi susikalbame, norėjau juos matyti. Kai esu dėžėje su atvira siena, bet vis tiek vaidinu kažkokią istoriją – turiu omenyje teatrą – yra viena, tačiau kai esu betarpiško pokalbio su žiūrovu dalyvis, jau visai kas kita. Visos mano dainelės yra pokalbis, mano istorijų pasakojimas. Aš noriu matyt, kaip tos istorijos yra klausomos, ar jos reikalingos.

– Dainuojant tikrojo Vlado Bagdono daugiau, nei teatre?

– Aš nežinau, kas yra Vladas Bagdonas. Būna, atsisėdu namuos, pagroju kelias daineles ir atsibostu sau. Tada padarau pertrauką nuo savęs (juokiasi). Tokią pat pertrauką – prozinę ar poetinę – padarau ir koncertų metu. Savo kūrybą seku labai subjektyviai, bet tuo pačiu ir objektyviai. Tarsi stebėčiau save iš šalies ir klausčiau: „Na, Bagdonai, ką dar moki?“. Arūnas Žebriūnas taip klausdavo artistų, kurie pas jį filmuodavosi: „Ką dar gali padaryt?“, artistas parodo, o Arūnas vėl klausia: „O dar ką gali padaryt?“, artistas dar padaro, Arūnas dar klausia: „O ką dar moki?“ – nukankindavo vargšus aktorius iki išsekimo.

– O Jūs šitaip kankinat save?

– Aš truputį kitaip. Bet tikrai negalėčiau koncerte padainuoti 16 dainų, nekreipdamas dėmesio į žiūrovus. Man reikia sustot, paklausti: „Kaip Jūs gyvuojat, kaip laikotės?“. Aišku, aš tai darau kitais būdais, bet tai svarbu. Aš nemoku su žmogum kalbėtis dirbtinai, man neįdomu. Todėl dažnai gyvenime tyliu. Bet kai užlipu į sceną, man norisi kalbėtis. Gal tai, ką kalbu nėra įdomu kas antram žmogui, bet man tai labai svarbu. Negaliu to nei paaiškinti, nei pateisinti savęs. Tai, ko neišsakau gyvenime, iškalbu scenoje.

– Dainų nuotaikos albume labai įvairios. Štai daina „Šuniui“ – labai jautri.

– Tai yra pirmoji mano daina, parašyta po ilgos pertraukos. Aš jį labai mylėjau, savo šunį Rikį. Tikrai mylėjau. Ir man šita daina patinka. Didelių tikslų rašydamas ją neturėjau, tai tiesiog nuoširdžiai pasakyti žodžiai.

© Redos Šeidinės nuotr.

– O kaip klausytojų jau pamėgta „Uogienė“?

– „Uogienė“ ne visai mano daina – ją pasiskolinau iš Innos Kabysh. Nesakau, kad išverčiau tekstą, greičiau buvau įkvėptas jos idėjos ir pakreipiau dainą kiton pusėn. Ji buvo labai liūdna. Nors tam tikrų atspalvių iš Innos idėjos yra likę, man atrodė, kad to liūdesio per daug, tai nebus teisinga klausytojo atžvilgiu. Bet aš tikiu, kad žmogus, kuris surenka braškes, deda jas į stiklainius ir verda uogienę, negalvoja, kad rytoj išvažiuos gyvent į Angliją. Dainose kalbu iš savo buities. Bet apie tai, kas man pačiam įdomu, kas svarbu ir reikšminga. Nemanau, kad man reiktų grįžti prie lyrikos, kur viskas vien gražu. Aš noriu prasmės, kartais net provokacijos…

– Pavyzdžiui, „Baisi daina“…

– Taip! Būna, norisi paprovokuoti – ne tiek žiūrovą, kiek patį save, nuimti nuo savęs tą meduolio skonį (šypsosi). Kartais norisi pavirst kažkuo kitu.

– Prie „Baisios dainos“ albumo nugarėlėje įdomus prierašas – pavydint Tom Waits.

– Taip, pavydint (šypsosi). Aš jam labai pavydžiu – ne dėl to, kad jis rokeris, bet dėl to, kad visą gyvenimą dainuodamas ne didžiausiose arenose, o mažuose klubuose, išlaiko savo įvaizdį, kurį turi nuo pačių jauniausių dienų. Jis yra nepakartojamas, aš negaliu juo atsigėrėti. Kiti manęs klausia: „Ką tu čia klausai?“. O aš atsakau: „Aš klausau Tom Waits“ ir viskas tuo pasakyta. Šita daina norėjau ne pabūti juo, bet pagyventi jo stiliuje. Tik nežinau ar pavyko (šypsosi).

„Liekantiems būti“ – taip vadinasi trečiasis Vlado Bagdono diskas. Jame gyvena 13 naujų dainų ir dar 3 muzikinės dovanos, be kurių Vladas neįsivaizduojamas nei vieno klausytojo pasaulyje. Geros muzikos ekspertai „Bardai LT“ kviečia naująsias dainas prisijaukinti Keistuolių teatre – čia jau šį ketvirtadienį vyks albumo pristatymo koncertas, kuriame maestro talkins gitaristas Gintaras Šulinskas, smuikininkas Vytautas Mikeliūnas bei kontrabosininkas Eugenijus Kanevičius. Vladas sako, kad visos jo dainos yra pokalbis. Užsukit pakalbėti – juk nuoširdūs pokalbiai ne taip dažnai pasitaikanti proga.

Mano pažintis su Giedrės Kazlauskaitės trečiaja poezijos knyga „Singerstaum“ įvyko gana seniai, maždaug prieš pusmetį. Tąkart raudoną ir skoningai skaitytojams pateiktą knygą gavau dovanų gimtadienio proga, tačiau keletą kartų pavarčiusi ir paskaičiusi vos keletą eilėraščių padėjau į kiek jau lūžtančią knygų lentyną tik kuriam laikui, tiesa, šis laikas užsitęsė kur kas ilgiau nei planuota. Ir štai, neseniai slogiai šmirinėdama interneto platybėse stabtelėjau ties Metų knygos rinkimų poezijos kategorija, kurioje puikavosi ne kas kitas, o „Singerstraum“. Neturėjau iš ko rinktis – teko atsiprašyti šios poezijos knygos už ilgą nesimatymą ir iš naujo šildyti prakaituojančiais nuo Giedrės Kazlauskaitės poezijos delnais raudoną it kraujas knygą.

Ir štai ši poezijos rinktinė raudona ne be reikalo. Visas moters pasaulis nuspalvintas raudonio – biologiniai procesai, meilė, aistra, neapykanta, skausmas, džiaugsmas, euforija… atrodo visi mus, moteris, supantys procesai turi skirtingus raudonos spalvos atspalvius, o mes pačios gyvename lyg tarp penkiasdešimties raudonio atspalvių. Vienų moteriškosios lyties atstovių gyvenime tie atspalviai labai rafinuoti, sodrūs, kuklūs. O štai kitų – rėksmingai ryškūs, besiliejantys per kraštus it kraujas snobiškame detektyve. Šiais atspalviais nusėta ir „Singerstraum“ poezijos rinktinė, kurią galiu drąsiai pavadinti nuoga moters išpažintimi, priversiančia moteris nebijoti jausti to, ką jos jaučia, o vyrus galop žengti kiek guvesnį žingsnį suprantant moters pasaulį.

Visa „Singerstraum“ knyga suskirstyta į penkis skyrius, kurie, mano kuklia nuomone, atspindi patį įdomiausią kiekvienos moters gyvenimo laikotarpį – nuo pilnametyste pase pažymėtos jaunystės iki jaunatviškos brandos, savy talpinančios ir džiaugsmą, ir spėtą pajustį kartėlį.

„Singerstraum“ prasideda ryškiausiu skyriumi „Ritėje“, kuris iš karto tiesiog pribloškia drąsa ir akiplėšiška skausmo išraiška. Dinamiškos baltosios eilės perteikia lyrinio subjekto (kaip neteisinga, kad jis turi tik vyriškąją giminę ir stokoja moteriškos, mano protas ir siela šaukte šaukia, kad lyrinis subjektas yra tikrų tikriausia jauna moteris!) pirmąją akistatą su negatyviąja pasaulio puse. Jis (lyrinis subjektas) suvokia, kad pasaulis nėra teisingas, kad jo paprastumas yra skausmingai banalus, o žeme angelai nevaikšto. Atrodo, kad lyrinis subjektas balansuoja ties grėsminga riba – suvokęs, jog ne viskas yra nusėta saldžiais zefyrais, jis pats renkasi arba agoniškai išprotėti ir netęsti gyvenimo kelionės, arba nuryti šią gyvenimo pateiktą pelyno skonio piliulę ir rožiniais akiniais nepabalnotomis akimis tiesiogiai žvelgti į margą pasaulį. Ir lyrinis subjektas pasirenka antrąjį variantą, nes gyvenimas turi tęstis tiek su bibliotekos laiptų antkapiais, tiek su grotose įstrugusiais smaugiamais meškiukais.

Antrajame skyriuje, kuris vadinasi „Kamuolyje“, lyrinis subjektas jau pakitęs, it besiilsintis po skausmingos kaktomušos su nevaikiškomis pasaulio blogybėmis. Ir laikas, atrodo, pajudėjęs pirmyn – nuo ankstyvojo dvidešimtemčio pirmajame skyriuje „Kamuolyje“ jau artėjama prie ketvirtosios dešimties. Eilėraščiai jau kiek ramesni, lyg jūra po audros, kuri toliau banguoja, štiliu nė iš tolo nekvepia, bet ir audra jau siaučia kažkur krante, o ne atviroje jausmų mūšoje. Šalimais vis dažniau minimas vaikų motyvas verčia pamažu gręžtis į vaikystę, jos prisiminimus, sentimentus – lyrinis subjektas yra sugniuždytas, bet bando įkvėpti naujos vilties, juk žemei padovanotas vaikas gali tapti stimulu judėti pirmyn.

Ir judėjimas pirmyn atsiranda, tik iki jo reikia pribręsti. Būtent tikrosios brandos užuominos dominuoja trečiajame „Singerstraum“ skyriuje „Persiplėšus drabužius“. Skyriaus pavadinimas nėra nei banalus, nei unikalus – jis realus, kaip ir lyrinio subjekto gyvenimo suvokimas. Tenka skaudančia širdimi perplėšti jaunystės rūbą ir ieškoti naujo, tiesa, šiam pasirinkimų – nepaprastai daug. Visas skyrius yra vienas ilgas ieškojimas jau išokus į ketvirtąją dešimtį ir kiek nervingai blaškantis po pasaulį. Sena gera tiesa, jog keliaudamas žmogus gali ir dažniausiai atranda naująjį save, savo pašaukimą, tolesnę gyvenimo prasmę. Frakfurto oro uostas, šalia Misūrio plytinti Čikaga, tolimoji, egzotika ir laimės stoka alsuojanti Gvatemala, savas gatves primenanti Ryga – kelionių motyvai ir savęs paieškos lyriniam subjektui – moteriai, kuri bando sulipdyti naują laimės kupiną ąsotį iš milijono skausmo šukių, tampa mažu liepteliu, nuo kurio atsispyrus plaukiama ramia gyvenimo jūra jau palengva, neskubant ir kiek ciniškai, mat audros pergyventos, džiaugsmas išgarintas saulės ir niekas nustebinti jau nebegali.

Tuomet ateina metams sentimentams ir ketvirtajam poezijos rinktinės skyriui „Uniformų plisse“. Tai ilgai lyrinio subjekto lauktas ir savalaikis maždaug keturiasdešimtmetės moters sugrįžimas į buvusį gyvenimą, vaikystę ir paauglystę lyg visai kitas galaktikas, kurios nutolusios nuo dabartinės gyvenimo žvaigždės per šviesmečius. Prisimenama viskas – lankyti kapai, mirties baimė, maudynės ežere ir ten nuskendusios undinės, nepatogus mokyklos suolas ar tradicinis vaikiškas užsiėmimas kaime – kolorado vabalų rinkimas. Tiesa, sentimentai neiššaukia ryškių jausmų, šie lyg blausūs kopūstinukai bando bėjėgiškai skraidyti, bet atėjus gyvenimo vakarui visgi žūsta nė nepasiekę savo tikslo. Atrodo, kad ir lyrinis subjektas jaučia – riba kažkur netoli, nujaučiama kelionė, tik jau nėra visiškai aišku ar gyvenimo, ar angelų keliu.

Ir nuojauta nelieka nepasiteisinusi. Paskutinis skyrius „Perlamutrinės sagos“ sukuria įspūdį apie pomirtinį gyvenimą. Staiga atsiranda Dievo ir Liuciferio motyvai, juk gyvenimas nėra vienareikšmiškas, taip ir pragaras su dangumi neturi vienos konkrečios pozicijos nutrūkus gyvybės gijai. Lyrinis subjektas galiausiai dėmėsį koncetruoja nebe į save, kaip prieš tai buvusiuose keturiuose „Singerstraum“ skyriuose, bet į aplinką – ta pačia vaga tekantį žmonių gyvenimą, Nidos bažnyčios bokštą, vėlei banguojančią jūrą ar tiesios įprastu maršrutu važiuojančio autobuso keleivius. Tai žymi lyrinio subjekto atotrūkį nuo žemės vargų ir realybės, kilimą į ten, kur siela trokšta būti amžinai – šviesų ir gražų pasaulį. Tiesa, pasaulį į kurį patenka žmogus tik užkastais sunkiais žemės grumstais.

Visas „Singerstraum“ poezijos rinkinys yra tikrų tikriausia viso moters gyvenimo istorija, nes ji kupina realizmo. Skaitant ją kartais gali apimti deja vu jausmas, nes bent dalelę eilėraščių eilutėse mylėjusios, kentusios, gyvenusios ir mirusios moters turime kiekviena iš mūsų, galbūt jas turi ir mūsų mylimi vyrai. Ši poezijos knyga apnuogina vienos moters sielą su misija padėti apsinuoginti kitoms. Tačiau ne tam, kad būtume išjuoktos, o tam, kad gebėtume išlaisvinti visus raudonus savo gyvenimo atspalvius, nesibaiminti, kad vieną dieną tikrai uždusim nuo jausmų kvaitulio, ir tiesiog pasistengti su realiu pasauliu susipažinti su kuo mažiau skausmo, kad labiausiai norėtume gyventi kojomis liečiant žemę, o sparnais dangų, bet ne atvirkščiai.

Ieva Čepkauskaitė 

Giedrė Kazlauskaitė „Singerstraum“.Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Kauno studentai pasirengę pakartoti pernykštį žygį per Laisvės alėją ridenant savo suręstą milžinišką margutį. Pasak idėjos autorių, tai jau tampa tradicija, o margutis kasmet vis gražėja. Šiemet kauniečiai juo pasigrožėti galės antrąją šv. Velykų dieną.

„Pernai jis buvo labai didelis, o šiemet norime, kad būtų ir gražus“, – lipalu tepdamas milžiniško kiaušinio šonus sakė Kauno technologijos universiteto (KUT) studentas Marius Jesiškis.

Akademinis jaunimas margutį apvilks nauju „lukštu“, mat po pernykščio ridenimo jis kai kur buvo nežymiai apgadintas. Prie KTU studentų atstovybės narių prisijungs ir Vytauto Didžiojo universiteto studentai. Iš viso planuoja darbuotis apie 20 jaunuolių. Šitaip jie atgaivino prieš kelis dešimtmečius Kaune gyvavusią tradiciją ridenti didžiulį Velykų margutį.

„Dabar visą margutį klijuojame popieriumi, o tuomet prasidės dažymas. Raštas jau sugalvotas, dažai paruošti, o žmonių pajėgos visai nemažos, tad iki paskutinės nakties dirbti tikriausiai neprireiks – spėsime laiku“, – vylėsi KTU studentų atstovybės narys Tadas Bekeris.

Daugiau kaip penkių su puse metrų aukščio ir maždaug 3 metrų pločio kiaušinį studentai sukūrė iš medinių konstrukcijų ir putplasčio atraižų. Jo autoriai spėja, kad margutis gali sverti daugiau kaip 300 kilogramų, mat tokio velykinio simbolio transportavimas pareikalavo daug pastangų pakraunant jį ant vilkiko ir vežant iki miesto centro.

„Šie jauni, iniciatyvūs ir entuziastingai nusiteikę žmonės yra tikras miesto variklis. Norisi, kad jų idėjos įkvėptų ir kitus žmones. Neabejoju, kad didžiojo margučio ridenimas vėl taps didele švente visiems kauniečiams bei miesto svečiams“, – sakė Kauno miesto tarybos narys ir Jaunimo reikalų tarybos pirmininkas Mantas Jurgutis.

Pernai antrąją Velykų dieną nuo Studentų skvero per Laisvės alėją iki Miesto sodo ridentas margutis sudomino daugybę žmonių. Tikimasi, kad šiemet šventiškai nusiteikusių kauniečių gretos susiburs dar didesnės. Šventiška eisena, lydima perkusininkų ritmų, prasidės 14 val. ir tęsis apie 800 metrų tuo pačiu maršrutu. Miesto sodo prieigose visus susirinkusiuosius savo koncertu pasveikins režisierius ir atlikėjas Vidas Bareikis.

Taip pat skaitykite: Moderni Velykų bobutė ir jos stebukliniai kiaušiniai [FOTO]

Kas vyksta šalies darbo rinkoje ir kaip ją veikia demografiniai pokyčiai, gerai atsispindi prekybos centrų kolektyvuose. Vieno didžiausių šalies darbdavių, prekybos tinklo IKI vidutinis darbuotojo amžius nuo 2014-ųjų padidėjo trejais metais, padaugėjo ir čia dirbančių pensinio amžiaus žmonių. Pasak tinklo atstovų, gyventojų amžiaus struktūros pokyčiai verčia keistis ir darbdavius: brandesnio amžiaus darbuotojams skiriami jų amžių ir patirtį atitinkantys darbai, daugiau investuojama į jų mokymą ir kvalifikaciją.

Prekybos tinklas IKI yra vienas didžiausių šalies darbdavių – jame dirba 7300 darbuotojų visoje Lietuvoje. Jei prieš trejus metus vidutinis mažmeninės prekybos bendrovės darbuotojų amžius buvo 37-eri metai, tai dabar jis priartėjo prie 40-ies. Sparčiausiai auga parduotuvių personalo darbuotojų amžiaus vidurkis, o vadovų ir administracijos – lėčiau. Pasak bendrovės personalo departamento direktorės Editos Jakučionytės-Lukšės, į darbo rinką įsiliejant vis mažiau jaunimo, darbdaviai atsisuko į darbo rinkos rezervą – vyresnio amžiaus darbuotojus.

„Prieš trejus metus mūsų darbuotojų amžiaus struktūra tarsi atkartojo įprastą darbuotojų karjeros kelią: parduotuvių kolektyvas buvo jauniausiais, tada pagal amžių buvo administracijos darbuotojai, o vyriausi – parduotuvių vadovai. Natūralu, kuo darbuotojas vyresnis, tuo jis daugiau sukaupęs patirties, vadinasi ir ant karjeros laiptelių stovi aukščiau. Dabar matome kitokį vaizdą – visose darbuotojų grupėse amžiaus vidurkis yra išaugęs, bet jis sparčiausiai auga parduotuvėse. Jų darbuotojai sparčiausiai „sensta“. Tai atsitiko dėl spartaus mūsų visuomenės senėjimo: stengiamės pritraukti įvairių amžiaus grupių darbuotojų, tačiau esame priversti taikytis su realybe – dėl emigracijos jauno amžiaus darbuotojų mažėja, į atsilaisvinusias darbo vietas vis dažniau kandidatuoja vyresnio amžiaus žmonės, kurie ir papildo dirbančiųjų gretas“, – sako E. Jakučionytė-Lukšė.

Pokyčius darbo rinkoje rodo ir Statistikos departamento duomenys: pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiausiai augo vyresnių žmonių užimtumas. 2015 m. pradžioje dirbo 64,4 proc. visų 55-64 amžiaus žmonių. Dabar šios amžiaus grupės dirbančiųjų skaičius siekia 70,5 proc. Nors per šį laikotarpį jaunimo užimtumas taip pat didėjo, tačiau bendras jaunesnio amžiaus žmonių skaičius mažėjo, todėl darbdaviai dažniau rinkosi vidutinio ir vyresnio amžiaus darbuotojus.

„Tiek jaunimas, tiek vyresnio amžiaus darbuotojai turi savų privalumų. Pirmieji yra energingesni, rodo daugiau iniciatyvos, tačiau jie dažniau linkę keisti padėtį, bando laimės ieškoti užsienyje. Antrieji yra stabilesni ir konservatyvesni, todėl vyresnio amžiaus darbuotojai išsiskiria savo kompetencijomis, patirtimi ir lojalumu darbdaviui“, – mano IKI personalo departamento direktorė.

Demografiniai pokyčiai lemia, kad įsitvirtinti daugiau galimybių turi ne tik vyresnio amžiaus darbuotojai. Ilgiau darbo rinkoje užsibūti gali ir senjorai. Statistikos departamento skaičiai rodo, kad nuo 2015 m. dirbančių senjorų skaičius Lietuvoje išaugo nuo 32 iki 45 tūkst., t. y. 13 tūkst. Palyginimui – jaunų, iki 24 metų, per tą laikotarpį darbuotojų daugėjo tik 4 tūkst.

„Mūsų prekybos tinkle per trejus metus dirbančių senjorų skaičius išaugo 40 proc. Toks pokytis susijęs ne tik su darbo rinkos realijomis, bet ir su sektoriaus specifika: aptarnavimo sferoje yra nemažai darbo vietų, labiau tinkamų vyresnio amžiaus gyventojams, pavyzdžiui, kasininkų-pardavėjų, salės darbuotojų ar pardavėjų sveriamų prekių skyriuose. Būtent šiose srityse dirbančių žmonių amžiaus vidurkis labiausiai ir pakilo. Tad pensinio amžiaus darbuotojus galiu tik paraginti – jei jie jaučiasi darbingi ir energingi, tikrai yra galimybių realizuoti save ir papildomai užsidirbti“, – nurodo E. Jakučionytė-Lukšė.

Darbdaviai stengiasi prisitaikyti prie vis augančios vyresnio amžiaus darbuotojų dalies. Pavyzdžiui, IKI daugiau investuoja į įvairaus pobūdžio mokymus – profesinius, vadybos, nes vyresniems darbuotojams tenka vis daugiau ir sudėtingesnių atsakomybių. Taip pat jiems suteikiama galimybė mokytis kursuose pagal darbo specifiką. Atsižvelgiant į amžių, skiriamos ir darbo vietos bei sudaromas lankstesnis darbo grafikas.

Didžioji Velykų savaitė katalikiškose šalyse laikoma rimties, susikaupimo ir pasninko laikotarpiu, per kurį dvasininkai rekomenduoja susilaikyti nuo linksmybių. Paradoksalu, tačiau viename labiausiai katalikybę išpažįstančių regionų – Lotynų Amerikoje – prieššventinis laikotarpis neįsivaizduojamas be triukšmingų švenčių ir nuodėmių. Egzotinių kelionių organizatoriai kviečia susipažinti su pagrindinėmis Lotynų Amerikos šalių Velykų tradicijomis – nors sunkiai tikėtina, kad jos mums bus priimtinos, bet pamatyti ir sužinoti visada įdomu.

„Lotynų Amerikos gyventojams savaitė prieš Velykas, dar vadinama „Semana Santa“, turi ypatingą reikšmę. Kiekvieną dieną net ir mažiausio miestelio gatves užpildo linksmybės, dažnai neapsieinama ir be alkoholio ar šokių iki paryčių. Vietiniai tiki, kad priešvelykinės savaitės metu, kai Kristus yra miręs ir dar neprisikėlęs, atleidžiamos ir visos nuodėmės. Taigi, iškilmingas procesijas ir pamaldumą dieną paprastai lydi ir „nuodėmingos“ linksmybės vakarais. Na, o patį Velykų sekmadienį jau ramu – Kristus prisikėlė ir nuo šiol vėl reikia elgtis rimčiau, – įspūdžiais dalijasi viena iš egzotinių kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ įkūrėjų Žydronė Lukšytė, pati dažnai lietuvius lydinti kelionėse į šiuos egzotinius kraštus.

Travel Planet archyvo nuotr.

Taigi, kokie pagrindiniai Lotynų Amerikos priešvelykinės savaitės akcentai?

Pasak Ž. Lukšytės, svarbiausias akcentas, be kurio „Semana Santa“ apeigų neįsivaizduoja nei vietiniai, nei turistai – religinės procesijos. Šimtai žmonių lėtai eina gatvėmis, nešini vynuogėmis, bananais ar kukurūzais papuoštomis Jėzaus, juodosios Marijos ir kitų šventųjų skulptūromis, vaizduojančiomis paskutinę Kristaus kelionę ir nukryžiavimo scenas. Šios statulos, įtaisytos ant specialių platformų, stebina ne tik savo dydžiu, bet ir įspūdingu svoriu, galinčiu siekti net ir 3 tonas. Platformas nešantys procesijos dalyviai kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse vilki specialų purpurinį apdarą – tikima, kad būtent tokios spalvos apsiaustu nukryžiavimo dieną vilkėjo Jėzus.

Travel Planet archyvo nuotr.

Ne mažiau įspūdinga ir turistus viliojanti pramoga – raštais išmargintų kilimų, gaminamų iš gėlių žiedlapių, spalvotų miltelių ar pjuvenų, klojimas. Kiekvieno universiteto, ministerijos ar privačios įmonės garbės reikalas – puošimui gauti lopinėlį gatvės. Ankstyvą rytą į paskirtą gatvę susirinkę atranką praėję kilimų kūrėjai kruopščiai margina raštus pagal sukurtą ir patvirtintą trafaretą. Kai po kelių valandų kilimai būna baigti, visa gatvė pasipuošia Jėzaus bei Marijos atvaizdais, paskutinės vakarienės, nukryžiavimo ar prisikėlimo scenomis, o kartais tiesiog gamtos vaizdais – papūgomis, drugeliais ar kalnų imitacijomis. Kai kuriuose kilimuose po nukryžiuoto Kristaus atvaizdu puikuojasi ir paveikslą sukūrusios institucijos pavaidinimas – pavyzdžiui, „Švietimo ministerija“ ar „Elektros ūkis“. Tiesa, šių įspūdingų dekoracijų grožėjimuisi lieka tik valanda ar kelios – vakare taku žygiuojanti procesijos minia viską sutrypia. Po procesijos praėjimo gatvės sutvarkomos ir paruošiamos kitos dienos kilimų klojimui.

Travel Planet archyvo nuotr.

Kartais gatvėse vaidinami ir spektakliai, vaizduojantys įvairias Kristaus nukryžiavimo scenas. Ž. Lukšytei teko stebėti tokį spektaklį mažame Nikaragvos miestelyje: „Į gatvę išbėgo šimtai jaunuolių, pasipuošusių senoviniais Jėzaus laikų drabužiais. Jie vijosi romėnų kariais persirengusius „kolegas“ ir žaislinėmis lazdomis stengėsi juos „primušti“. Šia tradicija, vadinama „La Judea“ (isp. „žydų eitynės“), bandoma pavaizduoti, kad Kristaus nukryžiavimo laikais vietiniai gyventojai galėjo pasipriešinti romėnų organizuotam Kristaus nukryžiavimui, tačiau to nepadarė.“

Travel Planet archyvo nuotr.

Lotynų Amerika garsėja ir kitomis ne ką mažiau įspūdingomis tradicijomis. Pavyzdžiui, Argentinos sostinėje įkurtame religinės tematikos parke „Tierra Santa“ velykiniu laikotarpiu vyksta spektakliai, inscenizuojantys Kristaus gyvenimą ir mirtį. Brazilijoje gaminamos šiaudinės Judą simbolizuojančias lėlės. Religingi brazilai pasižymi ypatinga neapykanta Jėzų išdavusiam bibliniam personažui – lėlės sunešamos į aikštę ir čia pat daužomos pagaliais, inscenizuojant savotišką kerštą. Ekvadore įprasta keliauti švęsti į vieną religingiausių miestų – Kuenką. Miestas garsėja įspūdingomis šventėmis bei tradiciniais patiekalais. Vietinius ir turistus labiausiai žavi velykinis troškinys – fanesa, pagamintas iš menkės, pupelių bei 12 rūšių grūdų, pagerbiant apaštalus. Nors troškinio gaminimo tradicijas perėmė ir kitos tautos, pripažįstama, kad Kuenkoje jis yra skaniausiais.

Travel Planet archyvo nuotr.

Nors šiais metais kelionės susiorganizuoti nepavyks, norintiems kelionėse patirti egzotinių nuotykių, pažinti visiškai kitokią kultūrą, Ž. Lukšytė rekomenduoja bent kartą Velykas sutikti Lotynų Amerikoje. Pasak jos, ruošiantis į tokią kelionę, viskuo reikėtų pasirūpinti kaip įmanoma anksčiau – į regioną paprastai suplūsta minios turistų ir vietinių, tad gali būti sudėtinga ne tik įsigyti lėktuvo bilietą ar rasti laisvą viešbučio kambarį, bet ir kainuoti viskas gali kur kas daugiau. Svarbu iš anksto pasidomėti ir kokie vyks renginiai – nepraleiskite progos pasinerti į beprotiškas Lotynų Amerikos avantiūras.

Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) čempionės ir toliau sėkmingai žingsniuoja finalo serijoje. Kauno rajono „Hoptrans-Sirenos“ svečiuose 92:82 (18:14, 31:19, 25:21, 18:28) nugalėjo Marijampolės „Sūduvą“ ir finalo serijoje išsiveržė į priekį 2:1.

Ketvirtasis, ir galbūt lemiamas, finalo serijos susitikimas šeštadienį vyks Garliavoje.

Rungtynes sėkmingiau pradėjo šeimininkės, kurios išsiveržė į priekį – 7:2. „Hoptrans-Sirenos“ į tai atsakė spurtu 9:2 ir persvėrė rezultatą – 11:9. Per likusį kėlinio laiką komandos keitėsi sėkmingomis atakomis, o po pirmųjų dešimties minučių pirmavo LMKL čempionės – 18:14.]

Antrajame ketvirtyje ir toliau padėti kontroliavo „Hoptrans-Sirenos“, o po 5 iš eilės Akvilės Baronėnaitės taškų jų pranašumas tapo dviženklis – 28:18. Likus žaisti pustrečios minutės, viešnios pirmavo net 15 taškų (42:27), o po tolimo Gabrielės Gutkauskaitės metimo pranašumas ir dar labiau šoktelėjo – 46:29. Prieš antrąją rungtynių dalį „Sūduva“ turėjo išspręsti daug problemų, o garliaviškės įtikinamai pirmavo – 49:33.

Trečiąjį kėlinį komandos pradėjo apylygiai, tačiau viešnių susikrautas pranašumas leido joms įtikinamai pirmauti ir toliau – 56:39. Likus žaisti 4 minutes, „Hoptrans-Sirenų“ persvara siekė jau 21 tašką – 67:46. Iki kėlinio pabaigos vaizdas aikštelėje nesikeitė, o viešnios priartėti „Sūduvai“ nei kiek neleido – 74:54.

Lemiamą ketvirtį 7 taškais pradėjo marijampolietės ir sumažino atsilikimą iki 15 taškų – 61:74. Įpusėjus ketvirčiui komandas skyrė 14 taškų – 82:68. Likus 3 minutėms, „Sūduva“ sumažino atsilikimą iki 10 taškų – 74:84. Kėlinio pabaigoje šeimininkės dar labiau priartėjo (79:87), tačiau „Hoptrans-Sirenos“ varžovėms daugiau priartėti neleido ir pergalės jau nebepaleido – 92:82.

„Sūduva“: Arina Bilotserkivska 19, Rita Milieškienė 17 (8 atk. kam.), Laura Svarytė 16 (12 atk. kam.), Neringa Skadaitė 11.

„Hoptrans-Sirenos“: Gabrielė Gutkauskaitė 22 (6 rez. perd.), Rasa Žemantauskaitė-Matlašaitienė 15, Rasa Knyzaitė ir Akvilė Baronėnaitė po 13, Livija Sakevičiūtė 11 (5 atk. kam.), Dalia Belickaitė 10.