Gimdymas – neapsakoma patirtis, tačiau dažniausiai ji nėra lengva. Tiek mama, tiek vaikas daug patiria dar prieš pamatydami vienas kitą, ir vienas iš naujagimių Brazilijoje, panašu, nebuvo sužavėtas šio nelengvo proceso. Profesionalus fotografas Rodrigas Kunstmannas įamžino kūdikį Isa, kuris nebuvo itin laimingas po to, kai atėjo į šį pasaulį po atlikto Cezario pjūvio. Isos rūstus veidas greitai paplito internete po to, kai nuotrauka pasidalijo pats fotografas. Šis vaizdas tapo vienu populiariausių „meme‘ų“ internautų tarpe.

Gimusi vasario 13-ąją, Isabel Pereira de Jesus su pasauliu susipažino žvilgsnį nutaikiusi į ją priėmusį daktarą. Nuotaikingai pripildyta rūstumo, jos veido išraiška tarsi siunčia aiškią žinutę. Kunstmannas, kuris fotografija užsiima jau daugiau nei dešimtmetį, pripažįsta, kad niekaip nebūtų galėjęs pagalvoti, kuo taps ši jo daryta nuotrauka. Brazilų fotografas davė ne vieną interviu tarptautinei žiniasklaidai, o Izabelės nuotrauka pasidalijo tūkstančiai žmonių, jų tarpe – ir žymusis reperis Ice T.

Komentatoriai niekaip negalėjo pasisotinti Isos išraiška, ir dalijosi idėjomis, apie ką gi galėjo galvoti rūstaus veido savininkė. Pasipylė tokie spėjimai kaip „Pirmyn, nukirpk ją, tik pabandyk!“, „Pageidauju kalbėti su vadybininku!“ ir „Devynis mėnesius laukiau šito. Rimtai?“, o kai kurie reagavo ir taip: „Ji visai kaip aš, kai kas nors mane nufotografuoja nepasidažiusią.“

Pasak Kunstmanno, Izabelės tėvai taip pat buvo itin nustebinti išvydę šią nuotrauką. Jos rūškana išraiška truko tik keletą sekundžių, iki nukerpant virkštelę, ir tuomet ji pradėjo verkti kaip ir bet kuris kitas naujagimis. Ilgą laiką užsiimantis gimdymų fotografavimu, Kunstmannas buvo puikiai pasiruošęs ir šiam momentui.

Rodrigo Kunstmanno nuotr.

„Gimimas yra unikalus momentas, čia nėra laiko klaidoms. Aš vienu metu fotografuoju ir filmuoju, naudodamasis dviem kameromis. Man reikia itin susikaupti tam, kad nepraleisčiau skirtingų situacijų, vykstančių gimdymų metu.“ O kaipgi jis jaučiasi dėl tokio fotografijos populiarumo? „Jaučiuosi sulaukęs Dievo palaiminimo. Vienuolika metų dirbu fotografu. Pirmaisiais metais, kompanijai dirbau nemokamai, ir tai buvo nelengva, bet žinau, kad viskas, ką dariau visos savo karjeros metu, atvedė mane iki šio momento.“

Taip pat skaitykite: Fotoserija „Cezaris“: nuo šiol į naujagimius žvelgsite kitaip (FOTO)

Socialinio atstumo“ (angl. social distancing) sąvoka greitai pateko į mūsų žodyną, net nesusimąstant, kaip tai paveiks reikšmingą visuomenės dalį, kuri jau prieš tai dėl amžiaus, psichologinės ar fizinės negalios, ar dėl to, kad priklausė kitai pažeidžiamai grupei, gyveno socialinėje atskirtyje. Taip pat vis dažniau vartojama frazė „naujoji realybė“, kaip tam tikras priminimas, jog gyvenimas pasikeitė ir turime priimti žinią, kad taip gyvensime ilgesnį laiką. Turėtume gerokai atsakingiau rinktis savo vartojamus žodžius“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius ir iniciatyvos „Kartu per atstumą“ autorius prof. Robertas van Vorenas. Vis daugiau pasaulio psichiatrų atkreipia dėmesį, kad imantis apsaugos nuo viruso priemonių būtina nepamiršti jų poveikio psichinei sveikatai. Kitu atveju, sveikatos sistemos atsidurs ant krizės slenksčio.

Ši tarptautinė kampanija „Kartu per atstumą“ greitai pasiekė pasaulinį atgarsį: palaikymą jai išreiškė jau 40 organizacijų, iniciatyvos šūkiai išversti į 27 kalbas, o stipraus atsako sulaukta net Pietų Afrikos Respublikoje ir Indijoje.

Prof. R. van Vorenas pastebi, jog dabartinė situacija nėra normali, ir jokiu būdu neturėtume stengtis normalizuoti „naujosios realybės“. Turime palaikyti tikėjimą mūsų jėgomis įveikti šią sunkią krizę, o ne susitaikyti ir pastūmėti didelę visuomenės dalį į dar didesnį nusivylimą. „Niekas negali apsimesti, jog gyvenimas nepasikeitė. Visame pasaulyje mūsų gyvenimai yra paveikti COVID-19 pandemijos. Ekonomika iš dalies sustabdyta, o kelionės oro transportu beveik visiškai sustojo. Atostogų kurortai, kurie šiuo metu turėtų pilnėti nuo turistų, stovi ištuštėję, o gamta netikėtais ir kartais juokingais būdais laikinai atsiima tam tikras miesto teritorijas. Tuo pat metu ekonomikos susitraukimas paliko milijonus žmonių be darbo, o ekonominė depresija beveik neabejotinai laukia už kampo. Ir, kas netgi blogiau – autoritariniai lyderiai pasinaudojo situacija siekdami atsikratyti demokratinių institucijų, o ten, kur demokratija vis dar valdo, sekimo ir priežiūros priemonės veikia anksčiau nematytu mastu ir kartais įvedamos net nesilaikant tinkamų demokratinių sprendimų priėmimo taisyklių. Vaizdas, kurį matome, yra gana siaubingas ir daug baisesnis negu tam tikruose mokslinės fantastikos filmuose, kurie siekė atvaizduoti pandemijos pasekmes.“

Vos prieš porą savaičių „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ (FGIP) ir VDU paskelbė iniciatyvą „Kartu per atstumą“, kuri kviečia visuomenę vietoj termino „socialinis atstumas“ rinktis tikslesnį – „fizinis atstumas“ – ir, svarbiausia, pasirūpinti socialinių ryšių stokojančiais vyresnio amžiaus žmonėmis, taip pat žmonėmis su negalia ar psichikos sutrikimais, užmegzti su jais ryšį ir padėti įveikti šį sunkų laikotarpį. Pasak R. van Voreno, frazė „socialinis atstumas“ yra labai žalojanti, nes dabartinėje krizėje labiausiai nukenčia tie, kuriems reikalingas socialinis ryšys – vieniši, vyresni žmonės, neturintys socialinio tinklo palaikymo, arba kenčiantieji nuo chroniškų ar psichikos ligų, kurių problemos dažnai ignoruojamos. Jiems „socialinis atstumas“ reiškia izoliaciją, sugriežtinto režimo kalėjimą, vienutę – kai kurie dėl to gali rimtai svarstyti apie savižudybę.

Pasak VDU Tarptautinių ryšių prorektorės Inetos Dabašinskienės, sveikam ir jaunam ši sumaištis kartais kelia siaubą, kaip tada jaučiasi vyresnieji? „Pasikeitęs gyvenimas, sutrūkinėję ryšiai su artimaisiais veikia jų psichikos būklę – padaugėjo nerimo, panikos priepuolių, ūmėja depresijos požymiai. Švietimui ir verslui siūlome planus, išgyvenimo gaires, o kokį planą pasiūlysime jiems, kad išgyventų ne COVID-19, o socialinę atskirtį?“, – klausia profesorė.

Emocinė parama vienišiems vyresnio amžiaus žmonėms

Nemokamos bendravimo ir emocinės pagalbos garbaus amžiaus žmonėms linijos „Sidabrinė linija“ teigimu, šiuo metu emocinės pagalbos skambučiai pasiekė beprecedentį lygmenį. „Per balandį sulaukėme net 442 naujų pašnekovų – tai daugiau nei per visus 2019 metus. Absoliučiai didžioji dalis – 85 proc. – šių naujai užsiregistravusių pašnekovų skambučių buvo susiję su emocinės pagalbos poreikiais“, – sakė „Sidabrinės linijos“ vadovas Marius Čiuželis.

Pasak M. Čiuželio, paskambinę vyresnio amžiaus žmonės dažniausiai guodžiasi sunkia sveikatos būkle ar tiesiog sunkiu gyvenimu, dalinasi išgyvenimais netekę artimųjų, ypač jei santykiai su jais buvo labai artimi, dabar jaučiasi tarsi netekę savo vaidmens gyvenime, niekam nebereikalingi, patiriantys didžiulę dvasinę tuštumą, savo gyvenimo beprasmiškumą.

Vyriausybei gegužės 6 dieną nusprendus pratęsti karantiną iki birželio pradžios, tačiau švelninant vis daugiau karantino sąlygų, senjorai atsiduria paradoksalioje situacijoje. Vyresnio amžiaus žmonės, kaip pažeidžiamiausia COVID-19 grupė, toliau priversta gyventi karantino sąlygomis, kai likusi visuomenės dalis jau gali pradėti džiaugtis atsidariusiomis lauko kavinėmis bei įvairiomis paslaugomis. Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos vadovė Grasilda Makaravičienė portalui LRT.lt teigė, jog „jaunimas naudojasi technologijomis ir gali prieiti prie įvairios informacijos, tačiau pagyvenę žmonės – neretai patiklūs ir kliaujasi tuo, ką girdi per televiziją, kur visą parą dominuoja negatyvios naujienos. Uždaryti namuose jie net miegoti nebegali“. Daliai visuomenės grįžtant į įprastą gyvenimą, o vyresnio amžiaus žmonėms liekant namuose, emocinės pagalbos poreikis tik didės.

Dvigubi sunkumai turintiems psichikos sveikatos sutrikimų

FGIP kartu su VDU siekia ne tik pakeisti žalingo termino vartojimą, bet ir atkreipti visuomenės dėmesį į žmones, turinčius psichosocialinių, juslinių ar fizinių sutrikimų, taip pat vyresnio amžiaus asmenis, kuriems griežtos karantino sąlygos ir socialinio ryšio stoka gali sukelti rimtas sveikatos problemas.

„Kaip ir anksčiau, turintieji psichikos sveikatos sutrikimų sumokės didžiausią kainą, nes jiems „socialinis atstumas“ jau buvo kasdienybė, o dabar jie bus dar labiau stigmatizuojami ir susilauks žymiai mažiau pagalbos. Dar daugiau – net ir tie, kurie anksčiau neturėjo psichikos sveikatos problemų, gali susidurti su nerimu, panika, depresija; o jau sergantieji šiuos jausmus išgyvens nepalyginamai stipriau. Tad profesinio atsako ir gerai išvystyto paramos tinklo poreikis yra didžiulis“, – pabrėžia R. van Vorenas.

JAV dienraštis „The Washington Post“ praneša, jog nuo pandemijos pradžios praėjus trims mėnesiams, šalis atsidūrė prie kitos sveikatos krizės slenksčio – kasdienis mirčių skaičius, izoliacija ir baimė gali sukelti plačių psichologinių pasekmių. Pasak Kaiser šeimos fondo (angl. Kaiser Family Foundation), beveik pusė amerikiečių pažymi, jog koronaviruso krizė atsiliepė jų psichinei sveikatai. Federalinė skubios emocinės pagalbos tarnyba balandį fiksavo daugiau nei 1000 procentų išaugusį kreipimųsi skaičių, lyginant su praėjusių metų balandžiu.

Anot „The Washington Post“, remiantis surinkta statistika po gamtinių nelaimių, teroro išpuolių ir ekonominių nuosmukių, galima numatyti išaugusį savižudybių bei mirčių nuo psichotropinių medžiagų perdozavimo skaičių. JAV, kaip ir daugelyje kitų pasaulio valstybių, tik menka dalis lėšų, mestų kovai su koronaviruso pandemija, buvo skirta psichinės sveikatos apsaugai. Ekspertų teigimu, ligų protrūkiai dažnai palieka psichologines ir socialines traumas šešėlyje, tačiau šis šešėlis po ligos seka savaitėmis, mėnesiais ir net metais. Šios problemos susilaukia gerokai mažiau dėmesio negu pati liga, net jei ji žaloja šeimas bei lygiai taip pat kenkia ir žudo.

Britų dienraščio „The Guardian“ nuomonių skiltyje rašytojas ir psichologas Andrew Solomon teigia: „Mano depresija ir nerimas turi daug bendro su tuo, kaip dauguma žmonių jaučiasi dabar: baimė susirgti ir mirti, baimė prarasti mylimus žmones, ekonominės katastrofos baimė. Kiti nerimauja, ar jų kosulys yra COVID-19 simptomas, ar tik alergija. Priklausau didelei populiacijos daliai, kuri turi bandyti atskirti įprastą baimę nuo prasidedančio nervinio išsekimo“. Autorius pastebi, jog, imantis apsaugos nuo viruso priemonių, būtina nepamiršti jų poveikio psichinei sveikatai: „Kuomet gyvenau Grenlandijoje tarp inuitų, suvokiau, kad dideli depresijos ir savižudybių skaičiai buvo susiję ne su tamsiu žiemos metu, bet su priverstiniu intymumu. Šeimos įstrigdavo vieni su kitais mažuose nameliuose mėnesiams, nes būdavo per daug šalta ir tamsu bet kam išvykti iš namų ir ką nors aplankyti. Emocinės pasekmės buvo natūralios ir kartu nemalonios“.

Sutikite – įdomiau, kai iš bokšto iššokęs vaikinas, užuot nukritęs ant žemės, ima ir pakyla. Arba kitas, užuot paskendęs ežere, nueina vandens paviršiumi“, – taip į klausimą, kodėl žmogų visais amžiais taip traukia netikėtos detektyvinės istorijos, atsako „Verslo klasės“ redaktorius, publicistas, vertėjas Aurelijus Katkevičius. Neseniai pasirodė jo iš italų kalbos verstas istorinis detektyvas „Saugokis šuns“.

Šis antikinis detektyvas – pirmoji rašytojos, buvusios mokytojos Danilos Comastri Montanari detektyvų serijos knyga lietuviškai. Ne tik Italijoje didelio populiarumo sulaukusi serija dedikuota Publijui Aurelijui Stacijui, keturiasdešimtmečiui Romos senatoriui, garsėjančiam įspūdingais turtais, lengvabūdiškumu ir detektyvo gyslele, susidūrus su kraują stingdančiomis žmogžudystėmis. Pirmojoje knygoje „Saugokis šuns“ senatoriaus laukia itin sunki užduotis – išsiaiškinti net kelių vienos šeimos narių žmogžudysčių motyvus ir kaltininką.

Žinoma, ši serija traukia ne tik dėl visų klasikiniam detektyvui būdingų bruožų, bet ir dėl puikiai sukurtos istorinės scenografijos. Prieš skaitytojo akis kaip gyvas iškyla amžinasis miestas, kupinas žmogiškųjų ydų, silpnybių ir nusikaltimų, niekšybių ir žiaurių papročių. Prieš atsiverčiant šį antika persmelktą detektyvą – keletas A. Katkevičiaus pastebėjimų ir rekomdendacijų.

Kuo sudomino antikinis detektyvas „Saugokis šuns“? Kodėl ėmėtės versti?

Man visada patiko klasikiniai detektyvai, o ypač – istorinėje scenografijoje. Ką turiu galvoje, sakydamas „klasikiniai“: kamerinė erdvė, įtariamieji gali būti visi, žudikas nustatomas ne deginant įtariamajam padus žarijomis ir ne daužant per galvą lygintuvu, bet išmąstant, pasitelkus logiką. Kaip sakytų vienas iš garsiausių klasikinių detektyvų personažų Erkiulis Puaro, pasitelkus „pilkąsias smegenų ląsteles“, daug ką lemia psichologijos išmanymas. Man patiko visi Boriso Akunino kūriniai – ir apie Erastą Fandoriną, ir apie seserį Pelagiją, – olando Roberto van Guliko serialas apie teisėją Di (maždaug septintas amžius po Kristaus Kinijoje) ir, žinoma, klasikų klasika – Umberto Eco „Rožės vardas“.

Detektyve „Saugokis šuns“ tai ir turime – klasikinis detektyvas imperatoriaus Klaudijaus Romoje, I a. po Kr. vidurys. Na, ir, žinoma, labai gražus pagrindinio veikėjo vardas – Publijus Aurelijus Stacijus. Kai pamačiau, jog Danila Comastri Montanari jau yra išleidusi kelias dešimtis šios serijos detektyvų, iš kurių keturis man teko malonumas perskaityti, tai niekaip negalėjau susiturėti. Itališkai, deja, vis dar ne tiek jau daug žmonių skaito Lietuvoje.

Humoras, aistros, intrigos, pranašystės… Kokia antikinė Roma atsiskleidžia detektyve „Saugokis šuns“? Koks Romos vaizdas Jums susiformavo verčiant šią knygą?

Iki šiol apie senovės Romą, tik maždaug 70 metų vėlesnę, man teko pasakoti verčiant Alberto Angelos mokslo populiarinimo knygas: „Viena diena senovės Romoje“, „Meilė ir seksas senovės Romoje“, „Romos imperija. Kelionė paskui monetą“. „Saugokis šuns“ aprašoma Klaudijaus laikų Roma nelabai skiriasi nuo Trajano laikų Romos, vaizduojamos Alberto Angelos knygose. Sakyčiau, kad Klaudijaus laikų Roma, palyginti su Trajano (didžiausio Romos imperijos klestėjimo laikai), yra tiesiog detektyvinių siužetų lobynas, kiekviena tų laikų patricijaus ir ne tik patricijaus biografija – serialo verta istorija. Ką, beje, įrodė Robertas Gravesas, parašęs romaną „Aš, Klaudijus“, kuris jau 1976 metais tapo serialu.

Kokia Roma Danilos Comastri Monanari detektyve? Įdomi. Ir tai svarbiausia. Ir kartu ji nėra svetima. Namas yra namas, meilė yra meilė, pinigai yra pinigai. Kas galbūt išsiskirtų – aristokrato garbės suvokimas. Pasiryžimas mirti dėl garbės. Besąlygiška meilė Romai. Ir šioks toks stojiškas atsiribojimas nuo aistrų šurmulio. Čia galbūt reikia pasakyti, kad Publijus Aurelijus Stacijus yra doras stoikų filosofijos pasekėjas.

„Saugokis šuns“ socialinė sankloda ir pati aplinka yra visiškai kitokia nei šiandien, bet žmogiškos aistros, poelgių ir nusikaltimų motyvai tie patys. Ar galime sakyti, kad nusikaltimuose slypi kažkas universalaus?

Žmogaus prigimtis apskritai nėra baisiai smarkiai pakitusi per tūkstantmečius. Iš esmės tai lemia mūsų biologija: dvi kojos, dvi rankos, plaštakai statmenas nykštys, vaikštome vis dar stačiomis, viršus yra ten, kur ir anksčiau, apačia irgi, daugintis galime nebūtinai rujos metu. Na, ir dar tai, kad savimi iš esmės žmogus esti tik sociume – tiek vienokioje ar kitokioje bendrijoje, tiek santykiuose su kitais žmonėmis.

Daugiau – žmogus tampa žmogumi tik sąveikaudamas su kitais žmonės. Detektyvas, kaip ir meilės romanas, buvo, yra ir bus amžinas žanras, nes kalba apie žmonių santykius, apie tai, kas žmones paverčia žmonėmis – geresniais ar blogesniais, gražesniais ar bjauresniais. Ir taip, žinoma, nusikaltimas kaip tam tikro laikotarpio žmonių bendrabūvio normų pažeidimas buvo, yra ir bus universalus dalykas. Ir dar – normos pažeidimas iš esmės yra įdomesnis nei norma.

Taigi gal todėl nemažai daliai žmonių taip įdomu skaityti apie žiauriausius nusikaltimus ir klastas?

Kaip jau sakiau, normos pažeidimas, anomalija dažnai įdomesnė nei norma ar dėsnis. Sutikite – įdomiau, kai iš bokšto iššokęs vaikinas, užuot nukritęs ant žemės, ima ir pakyla. Arba kitas, užuot paskendęs ežere, nueina vandens paviršiumi. Berods, Napoleonas, ketindamas nubausti tuometę žiniasklaidą, buvo užsimojęs drausti spausdinti kriminalines naujienas. Prieš dvidešimt penkerius metus viename lietuviškame dienraštyje nebuvo populiaresnio puslapio už penktą puslapį, kur buvo spausdinama, kur koks sugyventinis kiek išgėręs ką padūrė.

Iš tų laikų išliko tradicija viename komerciniame Lietuvos televizijos kanale konstruoti savo vakaro žinias taip: „Labas vakaras, svarbiausios naujienos: avarijoje žuvo du, gaisre nukentėjo kūdikis, gerai žinomas jaunuolis, pasiėmęs kirvį, vaikėsi gyvenimo draugę. O dabar pereisime prie kriminalinių naujienų…“ Galbūt, kaip sako psichologai, tai plaukia iš to, kad matydami, jog kažkas nutiko ne mums, patiriame palengvėjimą ir šiokį tokį laimės pojūtį. Galbūt tai tas pats instinktas, kuris kvietė (bijau žodžio „vertė“) eiti žiūrėti, kaip cirke mirmilonas vaikosi reciarijų ar kaip ant ešafoto nukertama galva karalienei.

Kodėl ir kam rekomenduotumėt perskaityti šią knygą?

Na, jeigu šįvakar dėl mums visiškai nesuprantamų priežasčių joks televizijos kanalas nerodo nei „Midsomerio žmogžudysčių“, nei „Puaro“, imkite D. Comastri Monatanari detektyvą. Tai vieno vakaro (na, gerai, dviejų) detektyvas. Ne tik mįslė, kurią smagu nagrinėti, bet ir šiek tiek įvesdinimo į Romos imperijos kasdienybę.

Technologijų milžinė „Apple“ vos prieš mėnesį pristatė vartotojų ypač lauktą naująjį „iPhone SE“ išmanųjį telefoną. Šis išmanusis ypatingas ne tik dėl itin prieinamos kainos – puikiai vertinamas ir jo dizainas, o telefono galia prilygsta naujausiam „iPhone 11 Pro“ modeliui.

Sugrįžta mygtukas

Šiemet pristatytas specialaus leidimo „iPhone SE“ apjungia tai, ko vartotojams reikia labiausiai – patį galingiausią procesorių rinkoje, daliai vartotojų patogiausią mažesnį ekrano dydį ir patrauklią kainą.

Naujojo  „iPhone SE“ Retina HD technologijos ekranas yra vos 4,7 colių įstrižainės, o pats išmanusis telefonas sveria tik 148 gramus. Tokio sprendimo – pasiūlyti rinkai telefoną ne su didesniu, o mažesniu ekranu – imtasi atsižvelgiant į vartotojų pageidavimus.

„Apple“ šio modelio dizainu siekė pritaikyti anksčiau pasiteisinusius ir vartotojų pamėgtus sprendimus, todėl „antram  gyvenimui“ prikeltas ir „Namų“ (angl. Home) mygtukas su piršto atspaudo funkcija (angl. Touch ID). Tiesa, šiame modelyje atsisakyta veido nuskaitymo funkcijos (angl. Face ID). Vartotojų apklausos duomenimis, žmonės dažniausiai naudojasi viena iš biometrinės apsaugos priemonių, todėl pagal modelį parinkta patogesnė funkcija.

Dažnai lyginami tarpusavyje, iš tiesų „iPhone SE“ ir „iPhone 8“ išmanieji panašūs tik savo dizainu. Lyginant šių modelių spartą, nuo kurių priklauso greitas ir sklandus telefono veikimas bei užduočių atlikimas, naujasis „iPhone SE“ yra net 40 proc. greitesnis nei panašaus dizaino „iPhone 8“ modelis. Dvigubai greitesnis ir grafinis procesorius (angl. Graphics Processing Unit, GPU), atsakingas už vaizdą telefono ekrane.

Palyginti technologijų milžinės sukurtus telefonus su antros kartos SE modeliu galite ir patys „Apple“ internetinėje svetainėje https://www.apple.com/lt/iphone-se/why-upgrade/.

„iPhone 11 Pro“ technologijos ir žingsnis į ateitį

Kompaktiškas dizainas – ne vienintelis šio išmanaus telefono išskirtinumas. Jame gamintojai įdiegė naujausio „iPhone 11 Pro“ procesorių „A13 Bionic“. Rinkoje šis procesorius garsėja ne tik dėl ypatingai ištobulinto mašininio mokymosi, bet ir dėl centrinio (angl. Central Processing Unit, CPU) bei grafinio (angl. Graphics Processing Unit, GPU) procesorių galingumo.

Grafinio procesoriaus galia lemia ir kompiuterinių žaidimų raiškos galimybes, kurios šiame modelyje prilygsta naujausio „iPhone 11 Pro“ galimybėms bei leidžia įrenginiu naudotis ir papildytosios realybės (angl. augmented reality) suteikiamomis galimybėmis. Jame įdiegta speciali „True Tone“ technologija, kuri suderina baltos spalvos balansą ekrane, todėl vaizdai atrodo itin natūralūs.

Žinoma, procesorių galia nėra apčiuopiama, bet ją pajusti galės vartotojai darantys nuotraukas ar kuriantys vaizdo turinį. Naujojo modelio kamera turi platų, 12 megapikselių raiškos jutiklį, portreto režimą ir naujos kartos „Smart HDR“ fotografavimo funkciją. Tuo tarpu 4K raiškos ekranas, optinis vaizdo stabilizavimas ir išplėstinis dinaminis vaizdo diapazonas padės filmuojant ir montuojant turinį.

Šiame modelyje, kaip ir kituose „iPhone“ telefonuose, daug dėmesio skirta saugumui – jame integruota duomenų apsauga užtikrina visapusišką asmeninės informacijos valdymą ir kontrolę. Be to, „iPhone SE“ galima naudoti su dviem SIM kortelėmis – SIM ir eSIM.

Pilnai įkrovus išmaniojo bateriją galima pažiūrėti daugiau nei 13 valandų trukmės vaizdo turinio. Tuo tarpu nuo 0 iki 50 proc., pasinaudojus spartaus krovimo adapteriu, telefoną galima įkrauti vos per 30 minučių.

„iPhone SE“ modelyje yra ir daugiau „iPhone 11 Pro“ išmaniojo privalumų. Pavyzdžiui, bevielis krovimas, naujos kartos „Smart HDR“ ir portretų funkcija dar tobulesnėms nuotraukoms bei greitojo filmavimo parinktis (angl. Quick Take). Jame įdiegta „iOS 13“ operacinė sistema, kuri leidžia naudotis tamsiuoju režimu (angl. Dark Mode). Pagal naujus įrenginius taip pat atnaujintos nuotraukų peržiūros ir žemėlapių programėlių funkcijos.

Be to, gamintojas neseniai pristatytame įrenginyje užtikrino, kad būsimi atnaujinimai ir technologinės inovacijos gerai veiktų ir ateityje. Todėl įrenginyje jau įdiegtos ir dar Lietuvoje neveikiančių „Wi-Fi 6“ ir „Bluetooth 5“ ryšio technologijų palaikymas.

Spalvos: juoda, balta ir raudona

Naujos kartos „iPhone SE“ galima rinktis iš trijų spalvų – baltos, juodos ir raudonos („Product Red“). Dalis pajamų, gautų nuo „iPhone SE Product Red“ modelių pardavimų bus skirtos tarptautiniam fondui „The Global Fund“, kuris šiuo metu prisideda prie kovos su koronaviruso plitimu pasaulyje.

Taip pat raudona „iPhone“ telefonų spalva jau daugelį metų simbolizuoja bendradarbiavimą su ne pelno siekiančia organizacija „Red“, kuri deda visas pastangas mažinti sergamumą ŽIV ir AIDS ligomis Afrikoje.

Naująjį antros kartos „iPhone SE“ jau galima įsigyti ir Lietuvoje.

Skandalistės Miley Cyrus jaunesnioji sesuo 20-metė Noah Cyrus šiuo metu išgyvena produktyvų laiką ir šiandien pristato EP albumą „The End of Everything“. Nors ne taip seniai buvo laikas, kai ji dėl sesers populiarumo slėpėsi nuo smalsuolių akių ir neturėjo nieko bendro su muzika, šiandien Noah Cyrus pati yra daug kartų platininių įrašų autorė bei atlikėja ir kur kas matomesnė nei jos sesuo Miley Cyrus.

Pirmą kartą Noah Cyrus savo nuotraukas žiniasklaidoje ėmė pastebėti būdama vos vienuolikos metų. Nelauktą dėmesį sekė ir apkalbos bei įvairiausi nemalonūs lyginimai su seserimi. Tuo metu, apie 2011 m., Miley Cyrus vardas buvo vienas iš penkių dažniausiai vedamų „Google“ paieškoje.

Tačiau dar gerokai iki to jos šeima susilaukdavo daug žiniasklaidos dėmesio, nes seserų tėtis Billy Ray Cyrusas – praeityje vienas populiariausių country muzikos atlikėjų Amerikoje ir „Grammy“ laimėtojas. Taip pat ir jųdviejų brolis Trace Cyrus – muzikantas bei labai ryški asmenybė.

Nepaisant visų šių faktų Noah iš pradžių net neplanavo pasukti šeimos keliu ir ilgą laiką domėjosi žirgininkyste. Ta
iau po to, kai jos mylimiausias žirgas žuvo, ji nebesugebėjo tęsti šios veiklos. Tad kitu natūraliu N. Cyrus žingsniu tapo emocionalių dainų rašymas – taip gimė EP albumas „Good Cry“.

Noah Cyrus – July (iš albumo „The End of Everything“)

O jau šiandien internetinėse platformose pasirodo ir antrasis muzikantės EP albumas „The End of Everything“: „Didelė dalis dainų, kurias rašau, yra apie širdgėlą, susitaikymą su savimi, depresiją, nerimą“, – prieš daugiau nei mėnesį sakė Noah.

Klausytis naujausio Noah Cyrus EP albumo
https://lnk.to/TheEndOfEverything

Tuo tarpu Lietuvos žiniasklaidoje Noah Cyrus neseniai nuskambėjo mados aktualijose. „Tmrw“ žurnalo viršelio fotosesijai garsioji dainininkė pasirinko lietuvių dizainerės Agnės Kuzmickaitės kurtus drabužius.

„Internetas turi tiek daug galios. Nesvarbu, ar esi gerai žinomas, ar ne, vis tiek labai skaudu skaityti apie save. Man tai teko išgyventi nuo labai ankstyvo amžiaus. Ta
iau labai daug žmonių tai irgi patiria kasdien. Tai yra taip sumautai blogai…“, – interviu minėtajam žurnalui kalbėjo N. Cyrus.

Noah Cyrus su A. Kuzmickaitės kurtais drabužiais:

Lietuvoje įvedus karantiną nuo pat pirmųjų dienų aktyviai pradėjo veikti įvairios savanoriškos iniciatyvos, skirtos padėti medikams, skurstantiems šalies gyventojams ar rizikos grupėse esantiems asmenims. Psichologų teigimu, nors savanorystė įtemptu metu gali atrodyti prasmingesnė ir patrauklesnė bei labiau sutelkti visuomenę, ji ir praėjus krizėms yra labai naudinga bet kokio amžiaus žmonėms.

Europos Komisijos 2018 m. paskelbtais duomenimis, Europos Sąjungoje savanoriauja 31 proc. 15-30 metų amžiaus žmonių. Lietuvoje šis skaičius siekia 28 proc., šalyse lyderėse Danijoje ir Airijoje – po 39 proc. Lietuvoje savanoriauti gali visi 14 metų sulaukę asmenys bet kurioje nepelno siekiančioje organizacijoje.

Pasak psichoterapeutės Ingos Motuzaitės, savanoriais tampama dėl labai skirtingų priežasčių, tad kuo daugiau žmonių apie tai paklaustume, tuo daugiau skirtingų motyvų išgirstume. „Apibendrindama galiu pasakyti, kad norą savanoriauti lemia ir psichologiniai, ir moraliniai aspektai. Geštalto terapija ir kai kurios kitos kryptys kalba apie tai, kad mus motyvuoja veikti nepatenkinti poreikiai, tad ir savanorystė gali būti tarsi įrankis poreikių patenkinimui. Poreikiai gali būti patys įvairiausi, tiek altruistiniai, pavyzdžiui, bendrystės, prasmės ieškojimo, noro būti naudingu, tiek turintys savanaudiškumo atspalvį, pavyzdžiui, priklausymo grupei, savirealizacijos, socialinio statuso siekimo“, – sako I. Motuzaitė.

Jos teigimu, Lietuvoje dar nėra įsišaknijusios savanoriavimo tradicijos. „Vyresni žmonės to nėra darę, kai buvo jauni, darbingo amžiaus visuomenės dalis negali tam skirti laiko, nes yra užimti darbais ir šeima. Tad jaunimas ir yra toji grupė, per kurią savanorystę galima išpopuliarinti ir padaryti madingą, kad dviejų jaunų žmonių pokalbyje atsirastų klausimas „o kur tu savanoriauji?“ ir tai būtų cool“, – sako I. Motuzaitė.

Karantinas galimai pastiprino norą savanoriauti

Aktyviausiai savanoriškoje veikloje dalyvauja patys jauniausi, mokyklinio amžiaus asmenys: taip teigė 35 proc. 15-19 amžiaus jaunuolių, 33 proc. 20-24 metų ir 27 proc. 25-30 metų amžiaus žmonių, dalyvavusių Europos Komisijos visuomenės nuomonės tyrime.

Norintys tapti savanoriais tą padaryti turi puikiausias galimybes, nes savanoriauti galima pačiomis įvairiausiomis veiklomis užsiimančiose organizacijose: vykdančiose aplinkos tvarkymo akcijas, rengiančiose koncertus, globojančiose gyvūnus, slaugančiose ligonius, užsiimančiose visuomenės švietimu ir panašiai.

I. Motuzaitė sako, kad veiklą dažniausiai žmonės pasirenka pagal tai, ką mėgsta patys ir kas jiems artimiausia, tačiau įvairios aplinkybės sprendimus gali pakoreguoti. „Panagrinėkime karantino laikotarpį. Tarkime, žmogus išgirsta, kad jo metu niekas nebeateina į gyvūnų prieglaudą pavedžioti šunų ir nusprendžia, kad savo kasdienį pasivaikščiojimą gryname ore gali suderinti su pagalba beglobiams gyvūnams. Aplinkybės gali pakeisti ir savanorystės sritį: gyvūnų prieglaudos savanoris gali nuspręsti, kad šiuo laikotarpiu daugiau dėmesio derėtų rodyti žmonėms, ir dalį laiko, skiriamo gyvūnams, paaukoti vargstantiems, ligoniams, medikams padėti ir panašiai. Gali nutikti ir taip, kad savanoriauti žmogus ima tik dėl karantino, tapusio paskata užsiimti šia veikla“, – pavyzdžius vardija psichoterapeutė.

I. Motuzaitės teigimu, jauniems žmonėms savanoriavimas gali tapti puikia asmenybės ugdymo mokykla. „Jaunų žmonių motyvai dėl savanorystės skirtingi, bet vis dėlto dažniausiai tai yra savęs ieškojimas ir atsakymas sau į klausimus, kas esu, kuo noriu būti, ką galiu ir panašiai. Žinoma, gali būti ir motyvas „eina draugai, eisiu ir aš“, ir tai taip pat labai gerai“, – sako psichoterapeutė.

Pašnekovė teigia pati daug savanoriavusi ir Lietuvoje, ir užsienyje – Danijoje, Zambijoje, ir tai buvo jos, kaip jauno žmogaus, noras augti. I. Motuzaitė juokauja, kad savanorystė tikrai padėjo atrasti save – pabuvusi savanore teisininkės profesiją ji nusprendė keisti į psichoterapiją. Pašnekovė tvirtina per savanorystę įgijusi pasitikėjimo savimi, nugalėjusi scenos baimę, išmokusi priimti skirtingas kultūras, tapusi lankstesnė ir kantresnė, tad savanorystę rekomenduoja visiems jaunuoliams.

E. skautų projektas ištrina stereotipus apie skirtingas kartas

Pasak psichoterapeutės, savanorystę galima apibūdinti kaip teigiamus mainus, kur naudingais dalykais noriai keičiasi abi pusės. „Pavyzdžiui, savanorystė su vyresniais žmonėmis dirbančiose organizacijose: jaunimas senjorams skiria dėmesį, laiką, žinias, o mainais gauna gyvenimiškų patarimų, ugdo toleranciją, kantrybę“, – aiškina I. Motuzaitė.

Be to, psichoterapeutės teigimu, skirtingoms kartoms pabendrauti naudinga dar ir dėl įvairių stereotipų laužymo. „Jaunimas kartais galvoja, kad senjorai nuobodūs, nebegalintys nieko išmokti, nieko nežinantys. Senjorų požiūris į jaunus žmones dažnai taip pat būna neigiamas – juk visi žinome posakį „na ir jaunimas šiais laikais“. Ir tik pabendravusios tiesiogiai abi kartos pamato, kad etikečių klijuoti negalima, kad visi žmonės gali būti mandagūs, išsilavinę, norintys bendrauti ir padėti“, – teigia pašnekovė.

Beveik dvejus metus Lietuvoje veikiančio e. skautų tinklo nariai savo laisvą laiką skiria bendravimui su vyresniąja karta. Šis tinklas jungia daugiau kaip 1300 14-29 metų amžiaus savanorių, pasiryžusių padėti perprasti skaitmenines technologijas vyresniems gyventojams.

„E. skautai juos supažindina su išmaniųjų įrenginių funkcijomis, saugaus naudojimo taisyklėmis, pademonstruoja jų teikiamas galimybes. Vyresnio amžiaus žmonės turi daug gyvenimiškos patirties, tačiau skaitmeninėje erdvėje jie dažnai yra naujokai, todėl e. skautų pagalba šiems žmonėms yra itin svarbi jaunuolių misija“, – sako projekto „Prisijungusi Lietuva“ e. skautų veiklos koordinatorius Arvydas Ruseckis.

Pasak I. Motuzaitės, šiuolaikinis jaunimas puikiai orientuojasi skaitmeniniame pasaulyje, tačiau panirę į virtualią erdvę jie ne visada turi laiko pabendrauti su kitais žmonėmis gyvai. „Manau, kad e. skautų veikla puikiausiai tiktų mažiau bendraujantiems, save intravertais laikantiems žmonėms, didžiąją laiko dalį leidžiantiems prie kompiuterio, gal studijuojantiems informacines technologijas ar jau dirbantiems šioje srityje. Žinių padėti senjorams jiems pakanka, o ir patys laiką praleistų įvairiau – pabendrautų, sutiktų kitus žmones, išgirstų kitokias nuomones, praplėstų akiratį“, – svarsto psichoterapeutė.

Europos Komisijos duomenimis, daugiausia savanoriškų iniciatyvų Europoje nukreipta į pagalbą vietos bendruomenėms. Taip teigė 69 proc. visos ES savanorių ir 57 proc. savanoriaujančių Lietuvos jaunuolių. E. skautų projektas taip pat orientuotas į pagalbą vyresniems vietos bendruomenės nariams.

Kol Lietuvoje nebuvo įvestas karantinas, e. skautais pasivadinę savanoriai savo žiniomis ir asmenine patirtimi su vyresniąja karta dalinosi savo miestų ir miestelių bibliotekose. Karantinui pasibaigus, e. skautų veikla bus atnaujinta, o iki tol visi susidomėję gali prisijungti prie e. skautų būrio. „Norintys tai padaryti turi užsiregistruoti svetainėje www.prisijungusi.lt, susipažinti su ten esančia informacija apie e. skautų veiklą, atlikti testą ir parsisiųsti e. skauto pasą. Su juo pasibaigus karantinui tereikės nuvykti į artimiausią biblioteką ir susitarus su bibliotekininku pradėti e. skauto veiklą“, – paaiškina e. skautų veiklos koordinatorius.

Pasitinkant Tarptautinę dieną prieš homofobiją ir transfobiją, į anglų kalbą išversta didelio atgarsio Lietuvoje sulaukusi pasakų knyga „Gintarinė širdis“.

Prieš šešerius metus pasakų rinkinys Lietuvoje išimtas iš prekybos, stebuklines pasakas viešai įvardijant „angažuota homoseksualizmo propaganda“. Dėl tokio sprendimo penkerius metus vykęs teismo procesas persikėlė į Europos žmogaus teisių teismą, tačiau knygos autorė Neringa Dangvydė Macatė galutinio sprendimo byloje nesulaukė – po sunkios ligos rašytoja mirė šių metų kovą.

2013 metų pabaigoje pasirodžiusi „Gintarinė širdis“ jau po kelių mėnesių buvo pastebėta grupės Seimo narių, kurie kreipėsi į knygą išleidusį Lietuvos edukologijos universitetą. Gavęs laišką iš parlamentarų, Universitetas kardinaliai pakeitė savo poziciją ir knygą išėmė iš prekybos, viešai ją įvardijęs „angažuota homoseksualizmo propaganda“. Vėliau Universitetas sutiko atnaujinti prekybą knygomis, pažymėjus jas ženklu „N-14“. Autorė su tokiu žymėjimu nesutiko ir, padedama žmogaus teisių gynėjų, toliau tęsė bylinėjimosi procesą, kuris Lietuvos teismuose baigėsi nesėkme.

„Sunku patikėti, kad jau dešimtmetį gyvename Lietuvoje, kurioje veikia cenzūrinis Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, informaciją apie tos pačios lyties šeimas prilyginantis nepilnamečiams žalingai informacijai. Visus tuos metus Neringa gynė tiek savo, tiek LGBT bendruomenės orumą ir žodžio laisvę, nesutikdama, kad du vienas kitą mylintys tos pačios lyties asmenys gali būti laikomi žalinga informacija. Apmaudu, kad Neringa nesulaukė teisingumo „Gintarinės širdies“ byloje, dar apmaudžiau, kad toks procesas apskritai buvo įmanomas XXI a. Lietuvoje“, – sako Lietuvos žmogaus teisių cento komunikacijos vadovė Jūratė Juškaitė.

Jūratė Juškaitė, Dainiaus Putino nuotr.

„Gintarinės širdies“ vertimas į anglų kalbą pradėtas rengtas dar prieš rašytojos mirtį, stebuklines pasakas, sukurtas lietuvių autorės, siekiant pristatyti tarptautinei auditorijai. Nuo šiandien pasakos anglų kalba nemokamai prieinamos internete (http://amberheart.lt/).

„Norisi padėkoti Neringos mamai, kuri palaikė knygos vertimo iniciatyvą. Taip pat knygos vertimą ir išleidimą parengusioms vertėjoms Laurai Demoi, Jurgitai Sajevičienei, Virginijai Jakutytei–Symanskai, kalbos rekdaktoriui Kerry Kubiliui bei maketuotojai ir dizainerei Eglei Jurkūnaitei, tinklapio kūrėjai Anaidai Simonian. Pasitinkant Tarptautinę dieną prieš homofobiją ir transfobiją stebuklingi šios knygos veikėjai ir jų istorijos tapo prienami visiems, skaitantiems anglų kalba“, – sako J. Juškaitė.

Rašytoja ir vaikų literatūros kritikė N. Dangvydė Macatė parašė ir išleido dvi knygas, kurias pati ir iliustravo. Antroji rašytojos knyga vaikams „Vaikas su žvaigžde kaktoje“ 2018-aisiais apdovanota Vytauto Tamulaičio premija. Rašytoja taip pat buvo Lietuvos rašytojų sąjungos bei IBBY (Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija) Lietuvos skyriaus narė, iš prancūzų kalbos išvertė ne vieną romaną.

Tarptautinė diena prieš homofobiją ir transfobiją minima gegužės 17 dieną, prisimenant dieną, kai 1990 m. Pasaulio sveikatos organizacija nusprendė pašalinti homoseksualumą iš Tarptautinio ligų klasifikatoriaus.

2020 m. kovo 16 d. Lietuvoje paskelbus karantiną, darbo rinka patyrė iki tol neregėtą šoką, kai dėl karantino apribojimų veikla buvo visiškai sustabdyta daugelyje ekonominės veiklos sektorių.

Visiškas veiklos apribojimas kai kuriuose sektoriuose užtruko net keletą savaičių, su tam tikromis išimtimis ir karantino priemonių švelninimu veikla jau pradėta vykdyti kai kuriuose sektoriuose. Sukelta krizė jau transformavosi į ekonomikos ir darbo rinkos šoką, sukeldama tiek pasiūlos (prekių ir paslaugų) bet ir paklausos disbalansą (vartojimas, investicijos).

Labiausiai tai, aišku, paveikė dirbančiuosius, užimtus paslaugų, aviacijos, turizmo ir kt. sektoriuose. Labai sumažėjęs darbo rankų poreikis, dalį darbuotojų per trumpą laiką paliko už darbo rinkos. Be to, dėl karantino uždarytų sienų, draudimų keliauti, dalis darbuotojų negali grįžti į savo darbo vietas užsienio šalyse, kas neabejotinai paveiks jų pajamas. Didžiąja dalimi tai asmenys, kurių užimtumas ir šiaip yra priskiriamas nesaugiam. Tai dažniausiai laikinai užimti ar asmenys, dirbantys mažiau kvalifikuotą darbą, turintys minimalias galimybes naudotis draudimu nuo nedarbo ar kitomis socialinėmis garantijomis.

Kokie pokyčiai fiksuojami darbo rinkoje karantino laikotarpiu? Užimtumo tarnybos duomenimis 8 karantino savaitės pradžioje, 2020 m. gegužės 11 d. darbo neturinčių asmenų skaičius Lietuvoje pasiekė 197 925 tūkst., kuomet palyginimui kiek daugiau nei prieš du mėnesius 2020 m. kovo 1 d. darbo neturėjo 161 594 tūkst. asmenų. Pastaruoju metu darbo netenkančių asmenų skaičius nuosekliai mažėja, kas leidžia daryti išvadą, jog daugiausiai asmenų darbo neteko prieš pat paskelbiant karantiną ar pačioje karantino pradžioje. Tarp daugiausiai darbo netekusių asmenų dominuoja nekvalifikuoti darbininkai, kurie sudaro apie trečdalį visų asmenų netekusių darbo bei apie penktadalį – paslaugų sektoriaus darbuotojai ir pardavėjai. Pagrindinės priežastys, kurias nurodo darbdaviai, kuomet tenka atleisti darbuotojus, tai veiklos sumažėjimas, dėl ko dalies darbuotojų darbo funkcijos tapo perteklinėmis ar nereikalingomis, bei įmonių bankrotai. Taigi registruotas nedarbas Lietuvoje 2020 m. gegužės mėn. pasiekė 11,7 proc. Palyginimui Eurostato duomenimis, 2019 m. pirmąjį ketvirtį nedarbas Lietuvoje siekė tik 6,3 proc.

Paskelbus karantiną Lietuvoje žymiai sparčiau augo moterų nei vyrų nedarbas. Be to, matome dar labiau ryškėjančius regioninius skirtumus, kuomet nedarbo lygis labiau auga atokesnių regionų savivaldybėse. Tačiau darbo rinkos situacija blogėja ne tik kiekybiniu požiūriu. Stebime tai, kad mažėja užimtumo kokybė ir darbuotojų teisės vis dažniau pažeidžiamos juos nepagrįstai atleidžiant iš darbo, mažinamas darbo krūvis, mažėja darbo užmokestis ir prastėja darbo sąlygos. Neabejotinai ši krizė paveiks ir darbuotojų atlyginimų augimą. Kaip matome, Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus minimalus ir vidutinis atlyginimas augo. Minimalus atlyginimas šių metų sausio 1 d. pasiekė 607 eurus popieriuje (palyginimui 2015 m. siekė tik 300 eurų). Ženkliai per pastaruosius metus išaugo ir vidutinis atlyginimas, kuris ketvirtą 2019 m. ketvirtį pasiekė 1359 eurus popieriuje.

Ką reikia daryti, norint sumažinti tiesioginį COVID-19 poveikį darbuotojams ir tuo pačiu sušvelninti netiesioginį visos pasaulio ekonomikos nuosmukį? Aišku, kad reikia itin skubių ir suderintų sprendimų, kuomet svarbiausias prioritetas yra darbuotojų apsauga nuo darbo vietų ir pajamų praradimo, bet tuo pačiu labai svarbu apsaugoti darbuotojus ir jų šeimas ir nuo infekcijos. Kaip šioje situacijoje reagavo atskiros šalys? Matome, kad reakcijos labai skirtingos. Kai kurios šalys pradžioje apskritai pasirinko strategiją neigti COVID 19 poveikį ir elgtis taip, kad grėsmės nebūtų. Visų dažnai minima Švedija apskritai atsisakė įvesti karantiną, tokiu būdu siekdama apsaugoti savo ekonomiką. Jungtinė Karalystė karantiną paskelbė viena paskutiniųjų iš Europos šalių. Trumpalaikės priemonės, tokios kaip subsidijos labai dažna priemonė įvairių krizių laikotarpiu.

Šią strategiją – mokėti subsidijas darbdaviams tam, kad būtų išsaugotos darbo vietos bei darbuotojams užtikrinta bent dalis prarastų pajamų – pasirinko daugelis šalių. Tai Anglija, Lenkija, Vokietija ir kitos šalys. Subsidijos labai svarbios mažiausias pajamas gaunantiems ir dėl karantino labiau paveiktoms darbuotojų grupėms. Lietuvoje dėl subsidijos į Užimtumo tarnybą darbdaviai galėjo kreiptis jau nuo balandžio 5 d. Darbdaviai galėjo pateikti paraiškas gauti 90 proc. (nuo darbuotojui priskaičiuoto darbo užmokesčio, bet ne daugiau nei 607 eurai bruto) arba 70 proc. (nuo darbuotojui priskaičiuoto darbo užmokesčio, bet ne daugiau nei 910,5 eurai bruto) dydžio valstybės subsidijas, kai ekstremalios situacijos ir karantino metu prireikė skelbti prastovas darbuotojams.

Subsidijas gaunantys darbdaviai taip pat turi prisiimti įsipareigojimą, kad jei jiems buvo mokama darbo užmokesčio subsidija, ne trumpiau kaip 3 mėnesius nuo subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo pabaigos jie turės išlaikyti ne mažiau kaip 50 procentų darbo vietų. Be to, darbdaviams, kurie nesilaikys įsipareigojimų, yra numatytos atitinkamos sankcijos. Sankcijos nėra griežtos, jos iš esmės labiausiai orientuotos į tai, kad įsipareigojimų nesilaikę darbdaviai ateityje negalės naudotis įvairiomis paramos užimtumui formomis: 12 mėn. negalės dalyvauti remiamo įdarbinimo, darbo vietų steigimo ar pritaikymo subsidijavimo, vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo priemonėse. Griežtesnės priemonės darbdaviams numatytos už reikalavimą dirbti per prastovą. Tokiu atveju subsidijos mokėjimas apskritai nutraukiamas ir per 2 mėn. reikia grąžinti išmokėtą subsidiją. Taigi, tikimasi, kad subsidijų pagalba darbuotojai išsaugos savo darbo vietas, o darbdaviai – darbuotojus. Be to, savarankiškai dirbantiems asmenims, atitinkantiems visas numatytas sąlygas, Lietuvoje buvo priimta nuostata mokėti 257 eurų dydžio išmokas. Tačiau neaišku, kaip atšaukus karantiną vystysis situacija, ir kaip tai paveiks darbo rinką bei kokie praradimai dar laukia artimiausioje ateityje.

Epidemijos ir ekonominės krizės gali turėti ženkliai didesnį poveikį tam tikroms gyventojų grupėms, dėl ko ateityje dar labiau augs socialinė nelygybė ir atskirtis. Šiuo metu matome, kad labai greitai keičiasi ir ženkliai skiriasi įvairios ekonomikos ir darbo rinkos prognozės, kas rodo akivaizdų faktą, kad šiems naujiems sunkumams ir dar gręsiantiems iššūkiams nebuvo tinkamai pasiruošta. Koks bus COVID 19 poveikis darbo rinkai?

Keletą dalykų jau dabar galima paminėti, tai labai ženklus darbų pasiūlos sumažėjimas ir dėl to išaugęs nedarbas, sutrumpėjęs darbo laikas, darbuotojų prastovos. Kita tendencija – tai užimtumo kokybės mažėjimas ir nesaugaus užimtumo augimas (atlyginimų mažinimas, darbo trukmės trumpinimas, apsaugos nuo nedarbo stoka). Dar vienas svarbus dalykas, kad COVID 19 krizės poveikis ženkliai skiriasi priklausomai nuo asmens patiriamų socialinių rizikų ir pažeidžiamumo. Remiantis ankstesne krizių patirtimi ir dabartine informacija apie COVID-19 pandemiją, galime išskirti keletą grupių. Neigiamų darbo rinkos padarinių poveikis tikėtina bus ženkliai stipresnis labiau pažeidžiamoms gyventojų grupėms (jaunimui, vyresnio amžiaus asmenims, neįgaliesiems ir t.t.). Jaunimas, kuriam ir šiaip būdingas didesnis nedarbas ir nepakankamas užimtumas, kuris paprastai tampa labiau pažeidžiamas dėl mažėjančios darbo jėgos paklausos. Bent jau taip buvo per ankstesnę pasaulinę finansinę krizę. Vyresnio amžiaus darbuotojai, kurie patenka į rizikos grupes arba turi lėtinių ligų, taip pat gali žymiai labiau nukentėti. Kaip matėme ankstesnės krizės laikotarpiu, vyresnio amžiaus darbuotojai dažniau prarado darbus, dirbo trumpesnes darbo valandas ar laikinai neteko darbo.

Dar viena grupė – moterys, kurios sudaro didesnę dalį asmenų, užimtų COVID 19 karantino paveiktuose sektoriuose. Pavyzdžiui, paslaugų sektoriuje pasauliniu mastu dirba apie 60 proc. Moterų, slaugos sektoriuje absoliuti dauguma slaugytojų – moterys. Be to, labai tikėtina, kad ženkliai padidės ir dirbančiųjų asmenų skurdas. Reikia paminėti ir bedarbius ar darbo ieškančius asmenis. Kaip žinia, Lietuvoje išmoka nuo nedarbo mokama 9 mėnesius. Tačiau jei per tokį laikotarpį asmeniui nepavyks susirasti darbo, išmokos mokėjimas bus nutrauktas, tad tikėtina, kad asmuo bus priverstas kreiptis dėl socialinės pašalpos, galimai susidurs su skurdu, nepritekliumi ir t.t. Darbo rinkos požiūriu mažiau apsaugoti darbuotojai, įskaitant savarankiškai dirbančius asmenis, gali žymiai labiau nukentėti nuo pandemijos padarinių, dėl to, kad paprastai turi menkesnes galimybes naudotis socialinės apsaugos nuo nedarbo mechanizmais. Darbuotojai migrantai yra ypač pažeidžiami dėl COVID-19 krizės, kuri apribos jų galimybes patekti į darbo vietas užsienio šalyse, dalis jų net susidurs su sunkumais grįžti į namus pas savo šeimas.

Taigi, panašu, kad grįžimas į prieš pandemiją buvusią situaciją bus ilgas ir sunkus, pareikalaus didžiulių finansinių išteklių ir išmanių socialinės politikos sprendimų.

Dr. Rūta Brazienė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinės politikos katedros docentė

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Atsakas COVID-19 pandemijai – solidarumo pandemija“. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneris – Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, finansuoja Aktyvių piliečių fondo Ad Hoc projektų programa.

Net ir ekonominio augimo sąlygomis, kai darbuotojų trūksta, vyresni žmonės dažnai lieka užribyje. COVID-19 realybėje kyla dar didesnė rizika jiems nedalyvauti darbo pasaulyje ir visuomenės gyvenime.

41 proc. mūsų šalyje darbo ieškančių žmonių yra vyresni nei 50 metų, o kas ketvirtas iš jų darbo ieško ilgiau nei metus. Ilgai užsitęsusios darbo paieškos mažina vyresnių asmenų galimybes įsidarbinti, taip pat stumia žmogų į ilgalaikės bedarbystės situaciją, kuri sukelia ir ilgalaikes psichosocialines pasekmes.

Vyresni – antrarūšiai?

Nors kitose šalyse vyresni darbuotojai vertinami dėl savo patirties ir gebėjimų, Lietuvoje neretai į šį potencialą žiūrima pro pirštus. Sunkesnė ir ilgiau užtrunkanti integracija į darbo kolektyvą, lėtesnis mokymasis, nelankstumas – tokias nuostatas apie vyresnius kandidatus turi organizacijų vadovai ir dėl to renkasi jaunesnius kandidatus. Kai kurie politiniai sprendimai taip pat legitimuoja požiūrį į vyresnius kaip į antrarūšius.  Pavyzdžiui, nesenas Vyriausybės siūlymas finansiškai skatinti darbdavius, darbinančius asmenis jau nuo 45 metų, taip kompensuojant tai, kad jau nuo tokio amžiaus asmuo nėra pilnavertis darbuotojas.

Diskriminacija dėl amžiaus yra labiausiai paplitusių diskriminacijos rūšių darbo vietoje – apklausos rodo, kad net 57 proc. Lietuvos gyventojų asmeniškai susidūrė su situacija, kai amžius buvo kliūtis įsidarbinant. Karantinas, tikėtina, nesumažins visuomenėje paplitusios amžiaus stigmos. Juk nuolat girdime, jog „rizikos grupės asmenys“ turi likti namuose, neiti į parduotuvę, o juo labiau į darbą. Tikėtina, kad pandemijai užsitęsus, kvietimų į darbo pokalbius vyresni sulauks dar mažiau.

Vyresnio amžiaus žmonės, ypač praradę šansus būti aktyviais, prisiima sau visuomenės primetamą stigmą – linkę save nuvertinti, nepasitiki savo jėgomis ir neturi išlavintų gebėjimų patraukliai prisistatyti darbdaviams. Penkiasdešimtmečiai ir vyresni abejoja savo galimybėmis mokytis naujų dalykų, tinkamai neįvertina turtingos gyvenimiškos patirties. Dažnam brandaus amžiaus bedarbiui sunkiau apsispręsti keisti turimą profesiją, jei kvalifikacija nebėra aktuali.

Karantinas dar labiau išryškino ir didžiulę skaitmeninę atskirtį. Technologijoms vis labiau braunantis į mūsų kasdieninį gyvenimą, 2019 metais vis dar turėjome situaciją, kai vienas iš trijų 55 -64 m. Lietuvos gyventoju nesinaudojo internetu. Tai reiškia, jog jie negali prieiti prie viešųjų paslaugų, užsisakyti prekių internetu, surasti darbo skelbimų ir kandidatuoti į darbo vietas. Karantinas dar labiau pagreitino darbo skaitmenizacijos procesą. Darbams vis labiau persikeliant į virtualią erdvę, šiems žmonėms užimtumo galimybės tapo beveik nepasiekiamos.

Pagalbos priemonės po karantino nesprendžia įsisenėjusios problemos

Jeigu nesiimsime tinkamų ir taiklių priemonių, po krizės prarasime dar daugiau žmogiškojo kapitalo, tarp jų nemaža dalis bus vyresnių.

Brandaus amžiaus žmones valstybinės institucijos priskiria prie tų,  kurie atėjus krizei finansiškai gali nukentėti rimčiausiai. Tačiau patvirtintas finansinės pagalbos darbuotojams ir darbdaviams paketas nenumato jokių tikslingai orientuotų ir strateginių priemonių. Darbo paieškos išmokos, kurias planuojama teikti dar pusę metų pasibaigus karantinui, tik trumpam minimaliai palengvins sudėtingą  situaciją, tačiau niekaip nepadidins vyresnio amžiaus asmenų galimybių įsidarbinti po krizės. Darbo užmokesčio subsidijos darbdaviams, kurie įdarbina žmones iš labiau pažeidžiamų visuomenės grupių, tarp jų ir vyresnius, nors ir brangi, tačiau nėra tvarius pokyčius kurianti priemonė.  Dar iki pandemijos jos esmingai nepaveikė vyresnio amžiaus asmenų užimtumo – didelė dalis jų neįsidarbindavo net ir trūkstant darbo jėgos.

Panašių abejonių kelia ir numatytas papildomas finansavimas profesinio mokymo programoms, specialų dėmesį skiriant toms kvalifikacijoms ir kompetencijoms, kurios kuria aukštą pridėtinę vertę. Nors skamba gražiai, bet šia priemone greičiausiai negalės pasinaudoti vyresnio amžiaus žmonės, kuriems trūksta bazinių kompetencijų ir kompiuterinių įgūdžių.

Psichosocialinės pandemijos pasekmės

Ilgalaikis nedarbas, o dabar ir karantinas skatina vyresnio amžiaus žmones užsidaryti namuose.
Natūralu, kad domėdamiesi pandemijos situacija Lietuvoje ir pasaulyje, dalis vyresnių vengs užsiimti bet kokia darbine veikla, jei ji reikalauja bent minimalaus kontakto su kitais.  Dar dažniau jie rinksis išmokas ir nedarbą, o darbo paieškas atidės vėlesniam laikui. Su vyresnio amžiaus žmonių nerimu ir baimėmis susiduriame ir mes teikdami paslaugas VšĮ „Sopa“. Smagu girdėti, kad privatus sektorius greitai imasi teikti darbuotojams psichologinę pagalbą darbo vietoje šiuo laikotarpiu. Būtų gerai, kad  psichologinė pagalba būtų prieinama ir tiems, kurie neturi galimybių dirbti.

Sprendimai – suprasti priežastis ir mąstyti strategiškai

Bendradarbiaudami su įdarbinimo specialistais iš Olandijos girdime, kad jie dirba siekdami įgyvendinti valstybės strateginį tikslą – kiekvienas žmogus turi būti užimtas ir turėti visavertes galimybes dalyvauti darbo rinkoje ir visuomenės gyvenime.

Lietuvoje trūksta aiškios visuomenės užimtumo strategijos, todėl taikomi sprendimai  dažnai nepakankami ir nenuoseklūs, trūksta kompleksiško požiūrio į situaciją, nepakankamai įvertinami skirtingų grupių poreikiai ir nedarbo priežastys. Siekiant užtikrinti visuomenės užimtumą, reikėtų kelti atitinkamus tikslus valstybiniam sektoriui ir verslo organizacijoms bei skatinti savimi pasirūpinti pačius penkiasdešimtmečius bei vyresnius.

Tam, kad vyresnio amžiaus žmonės kuo ilgiau išsilaikytų darbo rinkoje arba, netekę darbo, kuo greičiau susirastų kitą, turime jiems suteikti galimybes keisti kvalifikaciją, mokytis naujų įgūdžių ar išlaikyti turimas kompetencijas. Svarbu, kad valstybė užtikrintų visiems prieinamas karjeros konsultavimo suaugusiems paslaugas, adekvačias profesinio mokymosi bei įgūdžių ugdymo programas.

Individualizuota pagalba įveikiant įsidarbinimo sunkumus

Individualus konsultavimas bei pagalbos įsidarbinant paslaugos suteikia taip trūkstamas galimybes vyresnio amžiaus žmonėms priimti informuotus ir tinkamus sprendimus renkantis karjeros kryptį.

Technologiniai ir organizacinės kultūros pokyčiai dažnai palieka vyresnio amžiaus žmones tam tikrame užribyje.  Vyresni jaučia nusivylimą, baimę ir nebežino, kur ir kaip galėtų pritaikyti savo gebėjimus.  VšĮ „Sopa“ klientams suteikiame žinių apie darbo rinką ir kandidatavimo procesą, siekiame stiprinti pasitikėjimą ir įgalinti savarankiškai susirasti mėgstamą darbą, prireikus jį pakeisti ir planuoti savo karjerą taip, kad ji atlieptų lūkesčius ir svajones.

Individualus požiūris, įgalinimas, pasitikėjimas ir tikėjimas, kad dirbti gali kiekvienas, kuris pasako, kad nori dirbti, yra pagrindiniai principai, kurie darbo ieškantį žmogų skatina judėti į priekį.

Sprendimai įmonių lygmenyje

Užsienio įmonių pavyzdžiai rodo, jog galima taikyti specialias priemones, kurios padėtų įmonėms pastebėti, atpažinti ir integruoti vyresnio amžiaus talentus.

Vienas iš tokių pavyzdžių, kai įmonės suteikia papildomus šansus vyresnio amžiaus žmonėms įsidarbinti, yra įsipareigojimas  į darbo pokalbį kviesti visus be išimties besikreipusius brandaus amžiaus kandidatus, net jeigu jie tik iš dalies atitinka nurodytus reikalavimus. Net negavę norimo darbo pasiūlymo vyresni turi galimybę praktikuotis pristatyti save rinkai ir sulaukia vertingo grįžtamojo ryšio.  Darbdaviai, savo ruožtu, turi galimybę pokalbio metu geriau pažinti kandidatus ir juos atskleisti.

Vyresnių žmonių praktikų (seniorship) organizavimas tai pat suteiktų daugiau galimybių vyresniems išmokti naujų darbinių įgūdžių bei atskleisti savo žinias ir įgūdžius. Juolab, kad naujausi tyrimai rodo, kad nėra indikacijų teigti, jog vyresni mokosi prasčiau.

Verslo forumai, konferencijos, privataus ir valstybinio sektoriaus organizuojamos viešųjų ryšių akcijos – viskas, kas suteikia galimybę vyresniems būti matomiems, užmegzti vertingus darbinius kontaktus yra reikalingos ir tinkamos priemonės.

Darbo rinkoje kurdami atvirus, išankstinėmis nuostatomis negrįstus santykius užtikrinsime, kad vertingos kompetencijos ir  potencialas nebus prarasti.

Jurgita Kuprytė, socialinio įdarbinimo agentūros VšĮ „Sopa“ vadovė

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Atsakas COVID-19 pandemijai – solidarumo pandemija“. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneris – Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, finansuoja Aktyvių piliečių fondo Ad Hoc projektų programa.

Neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad Džefas Bezosas (Jeff Bezos) gali pasiekti pirmąjį trilijoną JAV dolerių sukaupto turto jau 2026 metais.

Džefas Bezosas gali tapti pirmu pasaulyje žmogumi, kurio turto grynoji vertė siekia trilijoną JAV dolerių. Pasirodo, yra daugybė žmonių, nepatenkintų, kad Amazon įkūrėjas ir generalinis direktorius vėl susikraus nepadoriai dideles sumas.

Remiantis Amerikos verslo žurnalo “Forbes” duomenimis, 56 metų vyro grynoji turto vertė šiuo metu siekia 142,8 milijardo JAV dolerių, o tai reiškia, kad jis net 40 milijardų lenkia antroje turtingiausiųjų sąrašo vietoje esantį Bilą Geitsą (Bill Gates). Interneto svetainėje “Comparisun” atliktame tyrime prognozuojama, kad ateinančiais metais Bezoso turto vertė gali šoktelti dar aukščiau.

Pagal šį tyrimą, Bezosas, kuriam priklauso 11 % “Amazon” akcijų, pirmąjį trilijoną dolerių gali pasiekti jau 2026 metais. Po Bezoso labiausiai tikėtini kandidatai į trilijoną dolerių yra Kinijos nekilnojamojo turto vystytojas Xu Jiayin (2027 metais) ir vienas iš “Alibaba” įkūrėjų Jack Ma (2030 metais).

Tyrimas atliktas kovo mėnesį, tačiau “Amazon” toliau išnaudoja karantino privalumus, todėl duomenys neseniai atnaujinti. Kompanija pasiekė pirmojo metų ketvirčio rekordą – šio laikotarpio pelnas siekė net 75 milijardus JAV dolerių.

Neilgai truko, kol pasipylė pasipiktinimų banga, kad dešimtys milijonų darbuotojų per pastaruosius mėnesius neteko darbo, o tuo tarpu Bezosas ketina tapti trilijonieriumi.

“Jeigu tai nekelia jums noro tiesiog nusiplauti, pagardinti, išsikepti ir suvalgyti turtinguosius, tikriausiai jūs nesate alkani”, Twitter paskelbė buvęs Ilinojaus kongreso kandidatas Entonis Klarkas (Anthony Clark).

Ankstesniame šio mėnesio pranešime Bezosas pasaulinę pandemiją pavadino “sunkiausiu metu, su kokiu kada nors teko susidurti” ir pažadėjo skirti bent 4 milijardus JAV dolerių kovai su COVID-19. Ketvirtadienį kompanija paskelbė, kad per artimiausias savaites pradės masinę veido apsaugos priemonių gamybą ir pardavinės jas už savikainą.

Per paskutinius mėnesius bendrovėje kilo darbuotojų sumaištis – prasidėjo protestai visuose šalies padaliniuose dėl saugumo, skaidrumo ir priedų už pavojingas darbo sąlygas. Kovo mėnesį įmonė atleido protesto organizatorių Krisą Smolsą (Chris Smalls) už tariamą karantino pažeidimą. Smolsas teigė, kad tai buvo kerštas, o vėliau nutekinti įrašai atskleidė, jog įmonės vadovai koncentravosi į susidorojimą su Smolsu.

Šią savaitę įmonė patvirtino, kad gegužės pabaigoje sandėlių darbuotojams mokės priedus už pavojingas darbo sąlygas, o viršvalandžiai bus apmokėti dvigubai. Trečiadienį demokratijos atstovė iš Naujojo Džersio Bonė Vatson Koleman (Bonnie Watson Coleman) Twitter paskelbė, kad tai yra “žiauraus gobšumo” žingsnis.

Nors įprastai superherojai siejami su planetos ar net galaktikos saugojimu ir gynyba, ne visi jie apsiriboja tik blogiečių tramdymu ar drausminimu. Plačioje ir turiningoje komiksų istorijoje gausu atvejų, kuomet superherojai, mažiau žinomi ar garbinami eilinių žmonių, ne visuomet kovoja už žmonių gyvybes. Mažiau besidomintieji komiksų pasauliu nustebs sužinoję, kad daugelis gerai žinomų superherojų yra nužudę didžiulius kiekius niekuo nenusikaltusių žmonių. Nors tai retai daro savo malonumui, tačiau dažniausiai žmonių numylėtiniai pernelyg nesuka sau galvos dėl atimtų gyvybių. Šiandien kviečiame susipažinti dešimčia superherojų, kurie nužudė daugiau žmonių nei jų medžioti piktadariai.

10. Green Arrow

„DC Comics“ visatos atstovas – Green Arrow. Sukurtas 1941-aisiais, Oliveris Jonas Queenas – turtingas verslininkas, kuriam priklauso „Queen Industries“ įmonė. Savo reputacija jis naudojasi idant paslėptų savo kitą tapatybę, Green Arrow. Šis savo ruožtu yra lankininkas, savo įgūdžius naudojantis kovoje su Star Sičio ir Sietlo nusikaltėliais, taip pat kovodamas kartu su savo bičiuliais iš Teisingumo Lygos. Savo dėtuvėje jis turi ne tik įprastų, bet ir specialių strėlių, kurios būna patobulintos klijais, granatomis ar net kriptonitu. Bene geriausiai šis herojus žinomas iš pastarąjį dešimtmetį transliuojamo serialo „Arrow“, kuriame pasakojama šiuolaikinė šio komiksų herojaus adaptacija. Pakliuvęs į atokią salą, Oliveris ištobulino savo įgūdžius šaudant iš lanko. Kaip Teisingumo Lygos narys, jis nužudė nesuskaičiuojamą kiekį priešininkų, tiek itin pavojingų, tiek ir smulkių. Tačiau priešingai nei kiti kolegos, Green Arrow niekada negarbino gyvenimo, todėl šaltakraujiškai atima gyvybę tiems, kurie to nusipelnė. Minėtame seriale gerbėjai suskaičiavo jau daugiau nei pusantro šimto žmogžudysčių, o prisiminimai apie praeitį atskleidžia vis daugiau Oliverio aukų.

9. The Spectre

„DC Comics“ visatoje egzistuojantis superherojus buvo sukurtas ir pirmą kartą pasirodė 1940-aisiais. Jis atsirado kaip policininko Jimo Corrigano asmenybės dalis, kai šį, pakeliui į savo sužadėtuvių vakarėlį, užpuolė ir nužudė nusikaltėliai. Jo kūnas buvo įgrūstas į statinę su cementu ir įmestas į vandens telkinį. Jo sielai nebuvo leista patekti į pomirtinį pasaulį, tad Jimui teko grįžti į Žemę su tikslu kovoti su blogiu. Spectras siekia atkeršyti savo žudikams, kurių vieną jis paverčia skeletu, pasmerktu klajoti. Jimas susikuria unikalų kostiumą, kuriuo puošiasi Spectras, nutraukia savo santykius su buvusia sužadėtine ir gyvenimą toliau tęsia kaip Jimas Corriganas, tapdamas Spectru tuomet, kai prisireikia. Jis tapo pirmosios superherojų komandos, JSA, nariu. Po kurio laiko Spectras ir Jimas tapo atskirais, ir Spectras kovojo greta Betmeno. Per ilgus metus užsitęsusią savo keršto misiją, Spectras nužudė galybę žmonių, niekaip nenorėdamas sustoti.

8. Jonah Hex

Taip pat „DC Comics“ visatai priklausantis herojus, ar veikiau antiherojus. Jonahas Woodsonas Hexas – vakarietis premijų medžiotojas, pirmą kartą komiksuose pasirodęs 1971-aisiais. Prieš tapdamas premijų medžiotoju, Jonahas Hexas buvo konfederatų armijos, sąmoningai pasidavusios šiaurei JAV Pilietinio karo metu, leitenantas. Po karo jis pasuko premijų medžiotojo keliu, tad vienaip ar kitaip vis tik kovojo su nusikaltėliais, tačiau neilgai trukus paaiškėjo, kad jis laikosi ne to paties moralės kodekso kaip kiti jo kolegos DC visatoje. Tiesą sakant, jis noriai žudė savo priešus ir visus tuos, kurie galimai siekė pakenkti nekaltiesiems. Jonahas Hexas gyveno Senuosiuose Vakaruose. Nors žudynės ne visuomet buvo palankios šiam premijų medžiotojui, jis visuomet stengėsi kovoti idant nugalėtų didesnis gėris. Daugelį kartų Jonahui teko susigrumti ir su Betmenu.

7. Blade

„Marvel“ visatoje gyvuojantis personažas pirmąsyk skaitytojams pasirodė 1973 m. Ericas Brooksas gimė 1929-aisiais Londone. Jo tėvas buvo slaptos draugijos, besidominčios okultiniais dariniais, o ypač – vampyrais, nariu. Erico mamai gimdant jį, jai įkando vampyras. Taip Ericas tapo pusiau vampyru, turinčiu visas jiems būdingas galias, tačiau paveldėjęs ne visas jų silpnybes. Paauglystėje Ericas užtiko vyriškį, kurį užpuolė vampyrai, ir Blade‘as jam padėjo. Vyriškas pasirodė esąs vampyrų medžiotojas, ir atsidėkodamas už pagalbą, jis sutiko šio amato mokyti Ericą. Taip šis nusprendė savo gyvenimą pašvęsti vampyrų išnaikinimui Žemėje bet kokiu būdu. Juodaodis superherojus tapo gerai žinomu, o jo istorija persikėlė ir į didžiuosius ekranus – sukurta trilogija, kurioje Blade‘ą vaidino Wesley Snipesas. Blade‘as, siekdamas išvalyti planetą nuo kraugerių vampyrų, nužudo nesuskaičiuojamą skaičių jų.

6. The Midnighter

1998-aisiais sukurtas „WildStorm“ ir vėliau „DC Comics“ perimtas superherojus Midnighter geriausiai žinomas kaip nesąžiningų superherojų komandos „The Authority“ narys. Taip pat jis žinomas kaip vienas iš nedaugelio homoseksualių superherojų. Kartu su savo vyru, Apollo, jiedu laikomi tarsi paralele Betmeno ir Supermeno formuotoms „World‘s Finest“ partnerystėms. Midnighter retai kada pasirodo be savo kostiumo ir kaukės, taip pat jo kūrėjas, Warrenas Ellisas, pabrėžė savo sukurto personažo pomėgį smurtui ir žudynėms. 2016-aisiais buvo sukurta 6 dalių istorija, pasakojanti būtent apie Midnighter ir Apollo santykius. Midnighter yra apdovanotas žmogui nebūdinga jėga, greičiu, refleksais ir atsparumu. Vykdydamas įvairias užduotis, jis nukauna nesuskaičiuojamą galybę priešininkų. Vėliausioje istorijoje Apollo siela yra įkalinama pragare, todėl Midnighter pasiryžta išgelbėti savo mylimąjį ir leidžiasi į kelionę pragaran, kur taip pat be jokios sąžinės graužaties žudo tuos, kurie pasitaiko jo kelyje.

5. Wolverine

Lietuviškai žinomas kaip Ernis, Jamesas Howlettas daugiausia siejamas su Iksmenais. Ernis – mutantas, kuriam būdingi gyvūnų instinktai, patobulintos fizinės savybės, gebėjimas greitai pagyti ir ašmenys, išnyrantys iš abiejų rankų. Pirmą kartą komiksų gerbėjai Ernį išvydo 1974 m. Ernis iš dalies panašus į daugelį antiherojų, kurie pasirodė amerikiečių popkultūroje po Vietnamo karo. Jo noras naudotis mirtina jėga ir jo bauginanti išvaizda neilgai trukus tapo kone standartine aštuoniasdešimtųjų komiksų antiherojų charakteristika. Fanai netruko pamilti Ernį, todėl jis gana greitai išpopuliarėjo. Vis tik bene daugiausia dėmesio jis sulaukė kaip Iksmenų sagos dalis. Kino juostose, skirtose Iksmenų istorijai, Ernio rankos daugybę kartų buvo suteptos krauju – na, tačiau tai neatrodo taip keista turint omeny, kad jo rankas puošia aštrūs it skustuvai ašmenys. Pasak internautų, vien filmuose, kuriuose pasirodė Ernis, jis nužudė beveik pusantro šimto priešų.

4. Punisher

1974-aisiais „Marvel“ pasaulis pasipildė dar vienu personažu. Francis Castle, žinomas Baudėjo slapyvardžiu – amerikietiškų ir sicilietiškų šaknų turintis personažas, į savo rankas perėmęs bendruomenės ramybę ir teisingumą. Kovodamas prieš nusikalstamumą, jis pats nevengia žmogžudysčių, pagrobimų, turto grobimo, prievartos ir kankinimų. Po to, kai žūva jo žmona ir abu vaikai, Baudėjas pats vienas stoja į karą prieš nusikaltėlius pasitelkdamas įvairius ginklus. Jo artimųjų žudikai buvo pirmieji, kritę nuo jo keršto. Būdamas karo veteranu ir JAV karinio laivyno snaiperiu, Francis yra puikiai įvaldęs kovos meną. Jo brutalumas ir siekis žudyti greitai tapo anomalija aštuntojo dešimtmečio komiksų pasaulyje ir pelnė jam didžiulį populiarumą. Daugiausia Francis pasirodydavo Dardevil pasaulyje, tačiau dėl savo sėkmės kaip atskira kino juosta sėkmingai persikėlė ir į didžiuosius ekranus. Kovodamas prieš nusikaltimus, Punisheris nužudė daugybę žmonių, tačiau tai darė vedamas minties, kad kovoja už teisybę.

3. Spawn

„Image Comics“ 1992-ųjų gegužę visuomenei pristatytas herojus veikia to paties pavadinimo kasmėnesinio komikso puslapiuose. Albertas Francis Simmonsas – vidurinysis vaikas Bernardo, keliaujančio prekeivio, ir Esteros, šėtono garbintojos, šeimoje. Jis – protingas ir stiprus, todėl po tarnavimo JAV kariniame laivyne įsidarbina CŽV. Čia Simmonsas tampa labai pajėgiu žudiku. Po užsakytos žmogžudystės žuvus pačiam Albertui, dėl savo gyvenimo žudant jis patenka į pragarą. Čia jis sudaro sandėrį su velniu, Malebolgia, ir tampa Hellspawn, tarnaujančiu šėtonui idant paskutinįsyk galėtų pamatyti savo žmoną Vandą. Į gyvųjų pasaulį Simmonsas grįžta netekęs beveik visų savo prisiminimų, apdegusiu kūnu ir su demonu sargu. Žemėje jis, dabar jau žinomas kaip Spawn, yra apsvaigęs ir nesiorientuoja aplinkoje. Pamažu pasirodant prisiminimams apie sandėrį su Malebolgia, jis niekaip neįstengia prisiminti savo žmonos tapatybės. Suvokęs, kad nuo jo mirties praėjo penkeri metai ir Vanda susituokė su jo buvusiu geriausiu draugu, jis netyčia sutinka kitą Hellspawn. Iš šio sužinojęs, kad išnaudojęs visą energiją, turės grįžti pragaran, Spawn randa naują tikslą savo gyvenime. Jis kovoja su gatvių plėšikais ir nusikaltėliais Niujorke, pasitelkdamas brutalią jėgą. Savo nuotykių metu jis žudo begalę nusikaltėlių.

2. Dr. Manhattan

1986-aisiais „DC Comics“ visatoje debiutavo naujas fikcinis veikėjas, Daktaras Manhetenas. Jonathanas Ostermanas 1929 m. gimė vokiečių-amerikiečių šeimoje. Jis planuoja sekti tėvo, laikrodžių meistro, pėdomis, tačiau amerikiečiams Hirošimoje numetus atominę bombą, tėvas sūnų skatina rinktis šiuolaikišką ir perspektyvią specialybę, todėl Jonathanas baigia Prinstono universitetą ir įgyja branduolinės fizikos daktaro laipsnį. Vėliau, užsukęs į laboratoriją pasiimti sutvarkyto ir palikto laikrodžio, laboratorijos durys užsitrenkia. Kolegos nepajėgia atidaryti užrakintų durų, taip pat negali pakeisti laiko, likusio iki eksperimento pradžios, tad Jonathano kūnas generatoriaus jėgos yra suplėšomas į daleles. Vėliau tyrimų centro darbuotojams pradeda vaidentis besikuriančio kūno vaizdiniai – keletui sekundžių pasirodo nervų sistema ir akys, vėliau – vidaus organai, galiausiai susikuria pilnas kūnas, ir Jonhatanas atgyja kaip aukštas, beplaukis mėlynaodis, kurio oda švyti it ultravioletiniai spinduliai. Turėdamas nežemiškų galių, kurios daugiausia pasireiškia kaip gebėjimas valdyti mintimis, jis yra kone galingiausias superherojus „DC“ visatoje. Gebėdamas vien mintimis naikinti žmones, tokiu būdu jis nužudė daugelį.

1. Deadpool

Wade‘as Winstonas Wilsonas – „Marvel“ visatos atstovas, pristatytas 1991-aisiais. Daugelis jį veikiausiai žino iš prieš keletą metų pasirodžiusių to paties pavadinimo filmų, tačiau originaliai Deadpool‘u vadinamas personažas sukurtas kaip blogietis. Kiek vėliau jis prigretintas antiherojams. Šio personažo sukūrimą inspiravo kitų superherojų atvaizdai. Nors apie šio veikėjo istoriją žinoma nedaug, esmine tampa dabartis. Savo istorijos Deadpoolas neprisimena dėl savo psichologinės būklės. Jis žino, kad yra komiksų veikėjas, tad dažnai sugriauna ketvirtąją sieną, ir tai neretai tampa humoristiniu elementu jo elgesyje. Pagrindinė jo supergalia – gebėjimas greitai išgyti. Tiesa, visam šio veikėjo gyvenimui didžiulę įtaką daro jo psichologinė būklė, nuo kurios priklauso ir jo žaizdų gijimas. Nors jo galva turi būti susieta su kūnu, kad šis galėtų gyti, Deadpoolui net pavyko atsiauginti Hulko nutrauktą galvą. Viename iš komiksų, „Deadpool Kills the Marvel Universe“, jis tiesiog išžudo visus gyventojus, ir nesiruošia sustoti. Gyvenimą jis laiko kalėjimu, todėl nusprendžia visus išlaisvinti paprasčiausiu būdu – tiesiog juos nužudydamas.

Taip pat skaitykite: TOP 10 kompanijos DC Betmeno filmų

Gustavas Gonsalvesas Coelho – 25-erių metų brazilas, kilęs iš mažo miestelio Váržen Gránde Paulistà. Nuo 2018 metų Gustavas gyveno Portugalijoje ir studijavo Bragansos politechnikos institute. Gustavas svajojo įgyti daugiau tarptautinės patirties ir patobulinti inžinerijos įgūdžius. Jo svajonė išsipildė Vilniuje – visiškai kitokioje aplinkoje nei jo gimtinė. Jis spėjo atlikti praktiką, dar neprasidėjus pandemijai, tačiau, keliaudamas namo, jis įstrigo Portugalijoje. Taigi, Gustavas savo patirtimi dalijasi virtualiame susitikime.

Gustavai, visi pastebėjome, kaip greitai dėl koronaviruso pandemijos pasikeitė pasaulis. Kokia tavo patirtis?

Pirmiausia, mano paskutinės savaitės Lietuvoje buvo gana nerimastingos. Aš tikėjausi pagaliau grįžti namo į Braziliją ir ten praleisti kelis mėnesius su šeima, kurios taip ilgai nemačiau. Deja, dėl COVID-19 protrūkio situacija kito taip sparčiai, kad akimirką pasijutau tarsi būčiau vidury vandenyno. Susidūriau su nesklandumais dėl atšaukiamų skrydžių, bet galiausiai man pavyko rasti sprendimą.

Kita vertus, man pasirodė, kad Vilniaus oro uostas buvo gerai pasirengęs, buvo vykdomos visos Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos, tad jaučiausi saugus keliaudamas į Portugaliją. Šiuo metu jaučiuosi gerai, esu sveikas ir saugus, esu karantine nedideliame Portugalijos miestelyje draugės Evoros namuose. Greičiausiai čia liksiu, kol situacija pagerės.

Taigi, esi užstrigęs Portugalijoje?

Taip, visi skrydžiai į Braziliją atšaukti. Esu labai dėkingas savo draugams, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu jie man labai padeda. Jeigu ne jie – neturėčiau kur apsistoti.

Tikimės, kad situacija greitu laiku pradės gerėti, o dabar prisiminkime tuos laikus, kai visi galėjome laisvai keliauti. Tu keliavai iš Brazilijos į Portugaliją, tada į Lietuvą. Išvykai į kitą kontinentą, o vėliau atvykai į mažą šalį šiaurėje. Skamba kaip didelis pokytis. Kodėl taip nusprendei?

Tai nulėmė daug dalykų. Baigiantis studijoms Portugalijoje, jaučiau, kad noriu įgyti dar daugiau tarptautinės patirties, ypač patobulinti anglų kalbos įgūdžius. Atvykęs iš Brazilijos, Portugalijoje nepatyriau iššūkių, susijusių su kalba.

Tiesą sakant, prieš atvykstant į Portugaliją aš beveik nieko nežinojau apie Lietuvą ir tikrai neįsivaizdavau, kad kada nors gyvensiu čia. Rengiausi ginti savo magistro darbą ir netikėtai sužinojau apie galimybę atlikti praktiką Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) kūrybiškumo ir inovacijų centre „LinkMenų fabrike“. Nedvejodamas nusprendžiau pasinaudoti šia galimybe ir praktikai atvykau į Lietuvą.

Brazilijoje studijavai elektronikos inžineriją, koks buvo tavo pirmasis įspūdis, atvykus į VGTU?

Pirmiausia, man didelį įspūdį paliko darbinė VGTU „LinkMenų fabriko“ aplinka. Man patinka dirbtuvės – tarsi dirbtum garaže. Taip pat sužavėjo čia esanti nuostabi įranga. Vienintelė nemaloni mano vizito dalis – klimatas. Anksčiau nebuvau matęs sniego ir labai tikėjausi tai padaryti šią žiemą. Ką gi, galbūt kitą kartą.

Ką veikei VGTU „LinkMenų fabrike“ ir ko išmokai?

Pradžioje dirbau prie veido atpažinimo sistemos kūrimo projekto. Siekiau sukurti sistemą, kuri veiktų Raspberry PI 3 platformoje. Tai – sąlyginai pigus mikrokompiuteris, gaunantis informaciją iš PI kameros.

Vėliau dirbau prie išmanaus inkilo, kurį pradėjo gaminti dar prieš mane praktiką čia atlikę studentai iš Italijos. Inkile gyvena iš 3D spausdintuvu atspausdintų dalių sukonstruotas paukštis, kuris išlenda iš inkilo ir gieda, kaskart kai VGTU „LinkMenų fabriko“ paskyra Instagram platformoje sulaukia naujo sekėjo.

Gustavas Gonsalvesas Coelho / LinkMenų fabriko nuotr.

Ar susidūrei su iššūkiais?

Sudėtingiausia buvo suderinti savo asmeninę darbotvarkę ir projekto terminus. Kraustydamasis iš vienos vietovės į kitą, turi išmokti greitai prisitaikyti, perprasti daug naujos informacijos, kitaip bus sunku judėti į priekį, siekti užsibrėžtų rezultatų. Dabar jaučiuosi daug geriau pasirengęs kitiems savo karjeros žingsniams.

Pasidalink prašau, kokia apkritai buvo tavo patirtis VGTU „LinkMenų fabrike“?

Tai buvo nuostabi stažuotė. VGTU „LinkMenų fabrikas“ siūlo daug galimybių mokytis ir tobulinti savo įgūdžius. Aš kalbu ne tik apie elektronikos sritį. Galima tobulėti, dirbant su medijomis plačiąja prasme, mokytis 3D spausdinimo, metalo ir medžio apdirbimo, virtualiosios realybės kūrimo ir daug kitų technologijų. Ši vieta skirta visiems, mėgstantiems technologijas ir kam patinka meistrauti, mokytis, vystyti ir įgyvendinti įvairiausias idėjas.

Ar VGTU „LinkMenų fabrike“ įgyta patirtis padės tau profesiniame gyvenime?

Be abejonės. Labai didžiuojuosi iš karto po magistro studijų VGTU „LinkMenų fabrike“ įgyta tarptautine patirtimi. Aš daug geriau išmokau valdyti Raspberry PI, pagerinau programavimo įgūdžius, ypač Python programavimo kalbą ir bash komandų rašymą.

Be to, gan gerai perpratau veido nustatymo ir atpažinimo realiuoju laiku technologijas. Labai susidomėjau šia tema ir gilinausi, kaip naudojantis mašininio mokymosi technologijomis, apmokomi veido atpažinimo modeliai. Manau, kad yra itin vertinga sau kelti įvairius iššūkius.

Havajuose gyvenanti rašytoja, didžiulio populiarumo sulaukusios knygos „Pirmąkart mama“ autorė Vaiva Rykštaitė visada labai laukia tolimos kelionės į gimtinę. Šiemet Lietuvoje Vaivos laukė ir ką tik išleistas jos romanas „Lizos butas“, susitikimai su skaitytojais. Viešnagės ir net grįžimo į Havajus planus apvertė su pandemija kovojantis ir užsidarantis pasaulis.

Tiesa, šį laiką Vaiva leidžia kūrybingai – rengia ekskursijos maršrutą naujausio romano takais. Mat, „Lizos butas“ nukelia į Atgimimo ir jau Nepriklausomos Lietuvos laikus, Kauno senamiesčio kiemus. Kažkur toli už lango žmonės ruošiasi į Baltijos kelią, stoja prieš tankus Sausio tryliktosios naktį, švenčia, perka, parduoda – laukinio kapitalizmo pradžia. Lizos bute gyvena maža mergaitė, kuri akylai viską stebi. Storos buto sienos nepraleidžia nei saulės, nei riksmo, bet viską atsimena. Vaiva sako, kad labiausiai jai įstrigusi to meto pasaulėjauta ir didelio pasaulio ilgesys, tad apie tai ir kalbamės vartydamos „Lizos butą“.

Laiką su mergaitėmis leidote Kaune. Kaip viruso plitimas paveikė jūsų viešnagę Lietuvoje?

Liūdna, nes man tai ne šiaip darbo dienos namuose, o kartą metuose įvykstanti labai tolima ir labai laukiama kelionė į tėvynę. Kovo pradžioje daug dirbau pristatydama knygą, tad beveik neturėjau laiko sau. Likusį laiką pasilikau pramogoms: teatrams, kinui, seniems, metus nematytiems draugams, seneliams, kavinėms ir parkams. Tik, šast, ir viskas atimta!

Tačiau labai vertinu šią situaciją kaip galimybę sustoti, būti, neskubėti. Gera būti namie su mama, eiti su vaikais į lauką ir nežiūrėti į laikrodį. Esu privilegijuota, nes manęs nelaukia krūva darbų, visada turiu santaupų bent keliems mėnesiams į priekį, todėl dabar galiu šiek tiek atsipūsti. Aišku, neramu dėl pasaulio. Su smalsumu stebiu, kas bus. Man atrodo, kad visi ko nors panašaus laukė jau seniai – per gerai, per daug skubėdami gyvenome.

Sugrįžkime prie naujausio romano „Lizos butas“, kurį šįkart atvykote pristatyti. Romano centre – Atgimimo laikas ir Nepriklausoma Lietuva, Kaunas, senamiesčio butas, to meto realijos: kapitalizmo pradžia, bandymai parduoti ir uždirbti, nestabilumas, atsiveriantis pasaulis. Kodėl norėjote pasakoti būtent apie tą laiką?

Knygos idėja gimė iš noro sugauti mamos ugningą energiją. Daugiausiai jos ugnies mačiau vaikystėje, būtent tuo laiku, kai mama man dar buvo viskas. Vėliau, paauglystėje pati pradėjau turėti meilės reikalų ir tada mama tarsi neteko deivės statuso mano akyse. O knygos siužetas, kaip visada, atrodo pats atsiskleidė, man teliko viską užrašyti. Be to, gyvendama JAV pradėjau jausti savo egzotiškumą kitų akyse. Žmonėms itin įdomu, kad gimiau dar Sovietų Sąjungoje, ir visi su tuo susiję pasakojimai.

Aišku, visų blogybių nemačiau, todėl nusprendžiau pasakoti apie tą, ką atsimenu: Sąjūdžio metus, valiutų keitimąsi. Sąmoningai pasirinkau tai parodyti akimis vaiko, kuriam gyvenimas namuose išlieka svarbesnis už politinius įvykius. Būdama vaiku nesuvokiau, neaprėpiau tų įvykių svarbos. Dėl to man pačiai labai smalsu ir žavu, nes žiūrėdama atgal matau, koks keistas ir įdomus buvo metas. Tiesa, parašiusi romaną supratau, kad mano mama nesugaunama. Bet vietoje jos gimė ne mažiau įdomi ir įnoringa veikėja Saulita. Ji labai tiktų filmui.

Turbūt ne kartą sulaukėte klausimo, kiek romanas autobiografiškas? Kiek jame istorijų iš asmeninio gyvenimo?

Visi mano romanai autobiografiški. Tačiau svarbu suvokti, kad vis dėlto romanas – atskira esybė, savyje talpinanti dar kitą realybę. Knaisiotis, kas buvo, kuri detalė tikra, o kuri išgalvota, nereikia, netgi, sakyčiau, neskoninga. Būna, žmonės įsižeidžia knygose neva atpažinę save. Tai kviečiu nesusireikšminti, nes, būna, pasiskolinu ką nors išoriško, lengvai apčiuopiamo, tačiau kiekvienas veikėjas kalba tik mano pačios skirtingais balsais.

Į savo vaikystę žvelgianti jau suaugusi pasakotoja labai įdomiai mąsto apie atmintį. Kiek tai, ką atsimename, yra autentiška, o kiek tie neva autentiški prisiminimai vėliau apauga kitų pasakojimais, kiek vaizduotė keičia prisiminimus. Turbūt ir rašydama šį romaną nemažai galvojote, kaip veikia mūsų atmintis?

Taip, šios mintys mane kamuoja senokai, ypač, kai lyginu savo prisiminimus su kitų šeimos narių pasakojimais. Kartais jie labai skiriasi, o kartais, panašu, daug kartų girdėtas pasakojimas galvoje įsirašo lyg autentiškas prisiminimas. Ta pačia tema įdomiai rašė ir Tara Westover knygoje „Apšviestoji“ – iš jos sėmiausi įkvėpimo nerti į šią temą giliau ir remtis asmenine patirtimi. Tiesa, yra ir atvirkštinis pavojus – sukonstravusi romaną iš savo atsiminimų neišvengiamai tas istorijas pakeičiu: perdedu, atimu, apjungiu, išniekinu. Šitaip tarsi pavagiu iš savęs tikruosius prisiminimus, kurie berašant nublanksta. Tada lieka tik romanas, ir, būna, kad jau pati nebežinau, o kaip iš tikrųjų buvo.

Vaikystės prisiminimai apskritai magiški. Man įdomu, kodėl atmintyje išlieka būtent vieni, o ne kiti, rodos, visiškai atsitiktiniai gyvenimo epizodai? Juos analizuodama pamačiau, kad turbūt dauguma išlikusių prisiminimų žymi stresinius arba gyvenimą keičiančius nutikimus. Gali paties nutikimo ir neprisiminti. Pavyzdžiui, rašydama „Lizos butą“ paskambinau mamai ir klausiu: „Mamyt, prisimenu, kad vieną kartą namuose dužo langas ar indai, visi labai išsigando ir mus mažus vaikus išvijo pas prosenelę į kitą kambarį… Kas ten buvo?“ Šitaip sužinojau apie nutikimą, kai į namus įsiveržė išprievartauta mergina, o paskui ją nusikaltėliai. Nors mano autentiškoje atmintyje tebuvo dūžtantys indai, pasirodo, jie žymėjo itin baisų įvykį. Manau, taip yra su daugybe prisiminimų. Smegenys veikia kaip kompiuteris ir kažin, ar ten kas nutinka atsitiktinai. Dalykai, kurie šauna į galvą, iš tiesų yra kokių nors aplinkybių ar potyrių iššaukti. Gėlės kvapas primena mokykloje mylėto vaikino megztinį, o žiūrėdama į miegamojo sieną prisimenu „Nyla“ podcastą apie politiką ir saugumą, nes būtent jo klausiausi dažydama tą sieną.

Nepriklausomybės pradžios muzika, mados, šukuosenos, automobiliai, interjerai, vitrinos – viskas labai gyva ir puikiai aprašyta romane. O kas pačiai labiausiai įstrigę iš to laiko?

Labiau už detales man įstrigusi to meto pasaulėjauta, kurios negaliu vienu sakiniu apibūdinti. Jausmai, apimdavę kieme, didelio pasaulio ilgesys, į žemę besidaužančio kamuolio aidas daugiabučių kiemuose ir vasarą per atvirą langą kažkieno namuose dzingsintys šaukštai į lėkštes – pietų metas. Mados ir šukuosenos irgi svarbu, bet čia jau antraeilis dalykas, daugiau kaip dekoracijos teatre. Daug kas ir netilpo į romaną, nes nenorėjau užsižaisti detalėmis. Pavyzdžiui, žaidimai įrašinėjant savo balsus į kasetes, pirmieji kompiuteriai su tokiais primityviais žaidimais. Tikiu, kad kiekvienas laikmetis savaip žavus. Man smalsu kaip dabartį atsimins, ką iš jos idealizuos Havajuose augančios mano dukros?

Ryškiausi romano personažai – moterys. Atrodo, kad svarbiausius reikalus sprendžia ir gyvenimo kasdienybę bei džiaugsmą palaiko moterys. Sąmoningai daugiau dėmesio skyrėte veikėjoms moterims?

Nesąmoningai. Kūryboje sąmoningai mažai ką darau. Romano rašymas man tuo ir įdomus, kad veikėjai, atrodo, veda mane, o ne aš juos. Tik po to pamatau rezultatą. Jei labai nepatinka – perrašau. Dar vėliau kritikai ir analitikai prirašo, ką aš tuo neva norėjau pasakyti. Bet dažna analizė daugiau pasako apie analizuojantį, o ne apie kūrėją.

Kurdama kartais jaučiuosi lyg būčiau tik kažką perduodantis portalas, greičiausiai kokius nors pasąmonės srautus, kuriuos apdirbu taip, kaip realybė apdirbama sapnuose. Tada nustembu, kiek daug metaforų ir simbolių ten atsiranda. Kalbant apie moteris, man atrodo gi taip ir būdavo, ypač kiemų gyvenime, moterys ten buvo daugiau matomos, labiau įsitraukusios į buitį, paskalas, vaikų priežiūrą.

Labai svarbu, kaip „Lizos bute“ pasakojate istoriją: labai gyvai, dinamiškai, su humoru ir ironija. Kaip atradote pasakojimo balsą?

Ačiū, priimu tai kaip didelį komplimentą. Rašau nuoširdžiai ir niekad nebūnu tikra, ar skaitytojas supras mano humorą. Apsidžiaugiu, kai supranta. Šitas gebėjimas, kaip sakė vienas mano neseniai sutiktas šamanas, greičiausiai atsirado iš trauminių patirčių, į kurias vis tiek reikia pažvelgti. Kai labai skauda, tenka arba užsidaryti skausme, arba skausmą paversti asmeniniu pokštu. Išmokusi juoktis iš savęs supratau, kad iš manęs negalės juoktis kiti. Nebent juoksis drauge su manimi. Ir šiaip esu smagaus būdo, optimistė, mane sunku išmušti iš vėžių, humorą sunkiomis akimirkomis atpažįstu kaip vieną kertinių savo stiprybių.

Lietuvoje menas vis labiau atsigręžia į tai, kas vyko tik atkūrus Nepriklausomybę: knygos, parodos, spektakliai. Kaip manote, kodėl? Gal galima sakyti, kad jau užaugo ir savo patirtis apmąsto tų laikų vaikai?

Man dėl to ir liūdna, ir džiugu – toks keistas jausmas. Liūdna, nes atrodys, kad rašydama vaikiausi mados. Jau buvau daugiau nei įpusėjusi „Lizos butą“, kai į rankas pateko romanas „Kai aš buvau malalietka“. Atsiverčiau tą knygą ir išsigandau, nes atrodė labai panašu į tai, ką tuo metu rašiau. Dėl to sąmoningai jos neskaičiau ir vėl atsiverčiau tik jau baigusi pirminį romano rankraštį.

„Lizos butą“ gimdyti pradėjau dar baiginėdama knygą „Pirmąkart mama“. O dabar devyniasdešimtuosius matau jau visur – parodos, knygos, memai internete ir taip toliau. Tačiau tikiu, kad egzistuoja kolektyvinė sąmonė, kurios dėka skirtingiems žmonėms tuo pat metu kyla tos pačios idėjos. Todėl džiaugiuosi, jei man pavyko pajusti tos bendros sąmonės dvelktelėjimą ir bent šiek tiek sustabdyti romane.

Pastaraisiais metais Indonezija, o ypač viena iš jos salų – Balis – tapo itin populiariu keliautojų pasirinkimu. „Kai pirmą kartą nuvykau į Balį, pati norėjau išsitraukti kamerą ir filmuoti, kiek jame daug turistų“, – įspūdžiais dalijasi pusmečiui į Indoneziją išvykusi KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) studentė Laura Laikūnaitė.

Kauno technologijos universiteto (KTU) trečiakursė Laura Laikūnaitė studijuoja Komunikaciją ir informacijos valdymo technologijas. Pasinaudojusi akademinių mainų programa mergina pernai pavasarį mokėsi salyno sostinėje Džakartoje įsikūrusiame BINUS universitete. Ši didžiausia pasaulyje salų valstybė pašnekovę patraukė savo savitumu: „Indoneziją pasirinkau dėl kultūros išskirtinumo ir gamtos grožio.“

Studentė vadina Indoneziją didelių kontrastų šalimi. Valstybėje, turinčioje per 260 mln. gyventojų, egzistuoja didelė atskirtis tarp skurdžiai ir pasiturinčiai gyvenančių žmonių. Salyną sudaro daugiau nei 17 tūkst. salų, iš kurių apie 6 tūkst. yra apgyvendintos. Jose netrūksta pasakiško grožio paplūdimių, tačiau daug kur pilna šiukšlių – šalis nesusitvarko su opia plastiko taršos problema.

Nors dangoraižiais apstatytuose didmiesčiuose verda modernus vakarietiškas gyvenimas, atvykusieji į Indoneziją taip pat gali susipažinti su išlikusiomis iš kartos į kartą perduodamomis aborigenų tradicijomis. Remiantis salyno čiabuvius atstovaujančios ir jų teises ginančios visuomeninės organizacijos „Aliansi Masyarakat Adat Nusantara“ teigimu, valstybėje gyvena tarp 50 ir 70 mln. čiabuvių.

Privilegijos mainų studentams

Pasak studentės, BINUS universiteto taisyklės yra griežtos ir dauguma dėstytojų jomis vadovaujasi. Lankomumas universitete yra labai reguliuojamas – kaskart prieš paskaitą studentai turi nuskaityti studento kortelę ir taip pažymėti savo dalyvavimą.

Norint gauti leidimą laikyti egzaminus, privaloma lankyti 80 proc. visų paskaitų. Neužtenka tik susirgti ir atnešti pažymą iš gydytojo: praleistos paskaitos užskaitomos tik tada, jei susirgęs studentas atsiduria ligoninėje. Santykiai su dėstytojais ir administracija yra formalūs ir studentai nėra linkę prieštarauti ar nepritarti dėstytojams.

„Išskirtinė mainų studentų privilegija – asmeninio tvarkaraščio sudarymas. Akademinėje sistemoje galima rasti paskaitų ir atostogų grafiką bei matyti, kada paskaitos vyksta nuotoliniu būdu. Taip mainų studentai planuoja savo paskaitų praleidimą, kad turėtų daugiau laiko kelionėms. Mano fakultete studijos buvo labai lengvos, aš turėjau paskaitas tik dvi dienas per savaitę, todėl galėjau daug keliauti ir pažinti vietinę kultūrą bei aplankyti kaimynines šalis“, – palankia mainų studentų situacija džiaugiasi pašnekovė.

Neišsemiamos galimybės ir praturtinančios patirtys

Kadangi valstybė yra labai didelė, o kiekviena sala turi savą kultūrą, dominuojančią religiją ir vartojamą vietinę kalbą, visur patirtis yra skirtinga. Salose veiklos netrūksta: Laura lankėsi įvairiose šventyklose, vaikščiojo tankiomis, gyvybės pilnomis džiunglėmis, kopė į tarp debesų stūksančias ugnikalnių viršūnes ir nardė žydruose vandenyse – išmėgino viską, ko patirti Lietuvoje nebūtų įmanoma.

„Didžiausią įspūdį paliko kelionė į Komodo nacionalinį parką, ten gyvai pamačiau Komodo varanus“, – prisiminimais dalijasi Laura. Šie gyvūnai yra didžiausi Žemėje gyvenantys driežai, galintys užaugti iki 3 metrų ilgio ir sverti net 70 kg.

Studentė taip pat džiaugėsi ir atogrąžų orais: „Tropinis klimatas ir smarkūs lietūs, po kurių viskas atgydavo, man patiko. Ypač laukdavau lietaus Džakartoje, nes čia visada tvanku ir tvyro didžiulis smogas, o palijus oras bent trumpam tapdavo gaivesnis.“

Be to, neatsiejama kelionių dalis buvo bendravimas su indoneziečiais. „Vietinė kalba nėra sunki ir reikalingiausi žodžiai greitai išmokstami, o jų reikia norint nusipirkti maisto gatvėje ar keliaujant. Dauguma indoneziečių drąsiai naudoja „Google“ vertėją arba suranda žmogų, galintį susikalbėti angliškai. Bet svarbiausia kalba Indonezijoje – šypsena“, – prisimena studentė.

Vis dėlto, gyvenimas Indonezijoje merginai ne visada buvo rožėmis klotas: „Maistas man buvo didžiausias iššūkis, kadangi aš nevalgau mėsos ir mėgstu valgyti labai daug daržovių. Tačiau ten beveik viskas yra gaminama su mėsa ir ryžiais, ir be jokių daržovių.“

Pasak jos, sunkiausia maitintis buvo Džakartoje, nes maistas buvo tikrai labai prastas bei gaminamas nesilaikant higienos reikalavimų. Kita vertus, salose gausu įvairių tropinių vaisių: papajų, ananasų, mangų ir t.t. „Į Lietuvą atvežti šie egzotiniai vaisiai savo skoniu tikrai neprilygsta Indonezijoje pardavinėjamiems šviežiems“, – tikina Laura.

Taip pat, Java, kurioje mergina praleido daugiausia laiko, yra didžiausią žmonių populiaciją turinti sala pasaulyje. Eismo kamščiai ir visur esantys žmonės, visą laiką norintys kartu nusifotografuoti ar užkalbinti, buvo Lauros kasdienybė. Dauguma vakariečių vyksta į Balį, todėl Javoje jų labai mažai. Yra tam tikros turistinės vietos, dažnai sulaukiančios kitataučių, bet jie dažniausiai keliauja vienu ir tuo pačiu maršrutu. Lietaus sezonu beveik neįmanoma sutikti atvykėlių iš Vakarų, o sausuoju jų pagausėja.

„Kartais nuolatinis noras bendrauti ar nusifotografuoti vargindavo. Ypač kai nuvažiuodavau į kokią turistinę vietą, susimokėdavau už bilietą, o įėjusi atsidurdavau dėmesio centre. Ir jeigu sutikdavau nusifotografuoti bent kartą, iškart susiformuodavo su manimi įsiamžinti norinčių žmonių eilė.“

Nepaisant sulaukiamo neįprastai didelio dėmesio ir daržovių trūkumo vietinėje virtuvėje, nuostabi gamta ir bendravimas su indoneziečiais Laurai buvo didžiausias nuotykis ir turtingiausia gyvenimo patirtis. Todėl ir kitiems rekomenduoja apsilankyti Indonezijoje ir ją patirti, bet pasiruošti visą laiką būti dėmesio centre.

Sparčiai vystantis visuomenei, augant jos lūkesčiams, atsiranda vis daugiau įvairių elektrinių prietaisų, kurie mums palengvina buitį ir darbą, tačiau ne visus juos vadiname robotais. Kartais net nesusimąstome, kodėl vienas ar kitas prietaisas atlieka tam tikras funkcijas, kas yra jo viduje, ir kaip gali atsiliepti jame užslėpta programinė klaida, kurią padarė žmogus.

Užsienio kapitalo įmonė „Milton Keynes“ jau daugiau kaip metus savo klientus džiugina bekontakčiu prekių pristatymu. Karantino laikotarpiu toks prekių pristatymas išpopuliarėjo ir Lietuvoje, tačiau „Milton Keynes“ išsiskiria tuo, kad pristatymą atlieka ne kurjeris, o kobotas (angl. cobot).

Kobotais vadinami bendradarbiaujantys robotai, bendraujantys su žmonėmis bendroje erdvėje. Kobotai, priešingai nei tradiciniai pramoniniai robotai, suprojektuoti veikti autonomiškai, užtikrinant saugumą ir saugų atstumą nuo sąlyčio su žmonėmis.

Visuomenė nėra linkusi lengvai priimti pokyčius, ypač tai sudėtinga vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems norisi gyvo bendravimo, o technologijas įsisavinti prireikia daugiau laiko.

Kauno technologijos universiteto Elektros ir elektronikos fakulteto (KTU EEF) Automatikos katedros vedėjo Gintaro Dervinio teigimu, šiuolaikinės technologijos neturi atimti malonumo bendrauti, o jų funkcija – padėti skirti laiko pokalbiams su aplinkiniais.

„Savitarnos kasos prieš 10 metų taip pat buvo skeptiškai vertinamos dėl sukčiavimo ir kitų įvairių, kartais nepagrįstų priežasčių, o dabar matome didelį jų privalumą. Vienintelis minusas čia, kad negalima su šia „pardavėja“ pasikalbėti. Žinoma, prie kasos gali stovėti humanoidas, bet su juo nepabendrausi. Uždavus klausimą, jis tau atsakymą pateiks iš paieškos sistemos, bet ar pajusi bendravimo kibirkštį? Ne taip nebus“, – savo įžvalgomis dalijasi G. Dervinis.

Žmogų darbo rinkoje keičia robotas

Pandemijos laikotarpiu, kuomet viena iš pažeidžiamiausių grupių tampa gamybos darbuotojai, įmonėms, tenka ieškoti sprendimų, tenka apriboti veiklą, įgyvendinant karantino priemones pandemijai stabdyti.

Veiklos automatizavimas padeda lengviau valdyti riziką dėl darbo jėgos praradimo plintant virusui ir leidžia tęsti veiklą ar ją nesunkiai perorganizuoti, taip išvengiant darbų stabdymo bei darbuotojų atleidimo. Šiuo atveju daugelis smulkių neautomatizuotų ar mažai automatizuotų įmonių susiduria su dideliais sunkumais.

Gintaras Dervinis / KTU archyvo nuotr.

„Viskas priklauso nuo to, ką mes darome, jei orientuojamasi į masinę gamybą ar mes pasieksime efektyvumą – klausimas? Jeigu sprendžiami tam tikri mechaniniai sprendimai, lankstumas, funkcionalumas. Kartais žmogui lengviau padaryti veiksmą nei robotui, galbūt tam veiksmui atlikti reikėtų net kelių robotų”, – G. Dervinis.

Pasak G.Dervinio, siekiant robotizuoti gamybos procesą, tikriausiai, tektų perorganizuoti visą gamybą, kadangi vienas darbuotojas gali atlikti daug įvairiausių užduočių, ko negalime pasakyti apie robotą. Be abejo, galima daugumą darbuotojų pakeisti robotais, tačiau ne visus, nes atsiras poreikis robotų aptarnavimui, tam reikės samdyti aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus.

„Robotas optimizuos bet kokį veiksmą, bet negalės priimti kitų sprendimų. Menininko negali pakeisti robotas, tačiau gali jam padėti? Ar robotika palengvina skulptoriaus darbą? Garsiausi skulptoriai kurti pradėdavo nuo akmens luito paruošimo, o dabartinis menininkas darbą pradeda sukurdamas eskizą „AutoCAD‘o programoje“. Visą akmens luito paruošimo etapą atlieka automatizuotos staklės“,– apie šiuolaikišką žmogaus darbo palengvinimą pasakoja docentas.

Kuriame robotus artimus sau

Vis labiau pastebima tendencija, kad robotas kuriamas panašios išvaizdos į žmogų. G.Dervinio nuomone, tokiu būdu palengvinama jų integracija.

„Robotai kuriami artimi žmogui, lygiai taip pat, kaip ir dievas vaizduojamas žmogaus pavidale, nes sau artima išvaizda priimama kur kas lengviau“, – G. Dervinis.

Jo teigimu, kurdami robotus stengiamės integruoti tai, kas ateina iš gamtos, tai, kas remiantis evoliucija, yra pasitvirtinę. Nes dirbtinai sukurtas robotas – artimas mirimo fazei:, šiandien jis veikia, o rytoj jau neveiks.

„Jei bandoma įtraukti evoliuciją į jo veiksmus bei mąstymą – jis turi galimybę išgyventi. Be žmogaus gebėjimo mąstyti bei fantazuoti, tikriausiai, šiai dienai vis dar gyventume akmens amžiuje ir apie galimybę keliauti bei tokį gyvenimą, koks yra dabar, net nesusimąstytumėme. Lygiai taip pat ir dirbtinis intelektas, kuris nuolat tobulėja yra žmogaus fantazijos ir intelekto vaisius, kuris veda mus į dar didesnę pažangą“, – pabrėžia mokslininkas.

KTU EEF dėstytojo Arūno Lipnicko teigimu, šiuo metu dirbtinis intelektas vystosi kopijavimo būdu – kopijuojant ekspertų žinias.

„Pavyzdžiui, medikų žinių kopijavimas, interpretuojant radiologines nuotraukas: ne kiekvienas miestelis gali turėti savo radiologą, kuris dirbtų 24 val., tad kuriamos tokios sistemos, kad galima būtų įkelti nuotrauką , o pagal ekspertų žinias apmokytas dirbtinis intelektas darytų panašius sprendimus“, – sako jis.

A. Lipnicko teigimu, viskas lyg ir atrodytų gerai, bet čia atsiranda toks niuansas: kai yra 10 ekspertų, kurių tarpe yra vienas kitam prieštaraujančių, tokiu atveju yra pasirenkamas dažniausiai pasitaikęs gydytojų atsakymas.

Mokslininkas pastebi, kad visuomet išlieka tikimybė, kad robotas gali tapti pavojingas žmogui. Jei robotą užprogramuotume išvalyti žemę nuo šiukšlių, o robotas pamanys, kad žmogus yra šiukšlė, tuomet galima tikėtis blogiausio.

G. Dervinis sako, kad kiekvienas mūsų galime būti valdomas emocijomis, kylančiais poreikiais bei informacija.

„Siekiant apsisaugoti nuo manipuliacijos yra kuriama dirbtinio intelekto (DI) etika. Emocija nėra programuojama – šypsnis tai tik atvaizdas. DI yra kuriamas žmonių – kokias funkcijas įdiegsime, tokias pasekmes ir turėsime. Jei robotas nužudė žmogų, tai ne roboto, o žmogaus klaida, jo atlaidumas, nes įrankis negali žudyti. Mūsų natūrali savybė yra daryti klaidas, o tai žudo. Kiek mes padarysime dirbtiniame intelekte klaidų, tiek ir super intelektas tų klaidų atkartos“, – pabrėžia jis.

Mokslininko teigimu, rašytojas fantastas Aizekas Azimovas sukūrė robotų elgesio taisykles.

„Pirmoji taisyklė – robotas negali sužeisti žmogiškos būtybės veikimu ar neveikimu. Antroji – robotas turi paklusti žmogiškos būtybės įsakymams, išskyrus kai tie įsakymai prieštarauja pirmajai taisyklei. Trečioji taisyklė – robotas turi ginti savo egzistenciją, išskyrus kai tai prieštarauja pirmajai ir antrajai taisyklėms“, – taisykles įvardina docentas.

G. Dervinio teigimu, mes kuriame robotus, kurie negali pakenkti žmogui, bet taip pat kuriame karinius robotus, kurie savaime yra žudymo mašinos, štai čia žmogus peržengia savo intelektą, save vadindamas intelektualu. Mes galime palengvinti sau gyvenimą, tačiau neturime peržengti sau susikurtų taisyklių.

Madonos su kūdikiu paveikslai, paprastai žymį vaizdinį Švč. Mergelės Marijos ir jos ką tik gimusio sūnaus Jėzaus vaizdą, yra vieni dažniausiai giriamų tapybos darbų motyvų. Iš biblinių įsitikinimų kilusi senovinė praktika meniškai atvaizduojant šias figūras tapo pagrindine kanono tema meno istorijoje.

Atsižvelgiant į šio atvaizdo ilgaamžiškumą nenuostabu, kad laikui bėgant tradicijos keitėsi, o kartu su jomis ir darbai, kurie švytavo nuo šventųjų ikonų iki žemiškų portretų. Tik tyrinėjant šio motyvo vaidmenį istorijoje galima pilnai suvokti jo svarbą ir krikščioniškajame mene, ir už jo ribų.

Marija sutiko išnešioti, pagimdyti ir užauginti Jėzų. Kartu ši pora yra viena žinomiausių krikščionybės figūrų, todėl jų įamžinimas mene per ištisus amžius nestebina.

Madona ir kūdikis meno istorijoje

Senovės Roma. Kaip ir daugelis kitų tendencijų meno istorijoje, Madonos (kildinama iš itališko termino, reiškiančio „mūsų ponia“) ir kūdikio tradicijos ištakos siekia ir Senovės Romos imperiją. Anksčiausias žinomas Marijos ir kūdikėlio Jėzaus atvaizdas randamas Priscilos katakomboje, oloje, kurioje nuo II-ojo amžiaus pabaigos iki IV a. buvo laidojami krikščionys. Ši katakomba žymi dėl savo puikiai išsilaikiusių sienų ir paveikslų ant lubų, įskaitant ir kolekciją, įkvėptą biblinių motyvų. Kartu su Senojo Testamento vaizdais, freskos Graikų kambaryje pasakoja istorijas iš Naujojo Testamento, žinoma, įskaitant Jėzaus gimimą. Priscilos katakomboje taip pat galimai vaizduojamas seniausias angelas meno istorijoje. Kartu šie „pirmieji“ šią vietą padaro itin svarbia kriškčioniškajam menui.

Bizantija. Kiek vėliau po savo debiuto freskoje, Madona su kūdikiu pateikti kaip enkaustinis (tapyba vašku) ir temperinis (tapyba kiaušinio tryniu) piešiniai. Išdrožinėtos medinėse plokštelėse, šios Romos katalikų ikonos dažnai vaizduoja liūdną Marijos, laikančios rankose Jėzų veidą. Juos, sėdinčius soste, dažniausiai supa vienodai svarbūs angelai ir šventieji. Juos dažniausiai naudojo garbinimui, ir jie laikomi vienais įtakingiausių Bizantijos meno kūrinių.

Viduramžių Europa. Viduramžiais menininkai perėmė bizantiškąją ikonų estetiką ir pritaikė ją kurdami savo tapybos ant panelių stilių. Tokie italų tapytojai kaip Cimabue ir Duccio sukūrė temperinius Marijos ir Jėzaus portretus remdamiesi bizantiškuoju modeliu – plokščias planas, sėdimos pozos ir auksinio lapo, kurio populiarumas sumenko Renesanso laikotarpiu, vaizdavimas.

Ankstyvasis itališkasis Renesansas. Penkioliktame amžiuje italų tapytojai ir braižytojai pradėjo eksperimentuoti su realizmu savo darbuose. Tai paskatino ankstyvąjį Renesansą, šviesos amžių menui, trukusį nuo 1400-ųjų iki 1490-ųjų. Šiuo laikotarpiu menininkai atsigręžė į senovę, taip sukurdami kūnus, budinančius klasicizmo interesus. Daugybė to laikmečio šedevrų, įskaitant Botičelio „Pavasarį“ ir „Veneros gimimą“, išlaikė mitologinę subjekto svarbą, kurią mėgo klasicizmo atstovai, o kai kurie vaizdavo natūralistinius Marijos (kuri pradėta vaizduoti skirtingomis pozomis) ir Jėzaus (kuris tapo panašesniu į kūdikį) atvaizdus.

Šiaurietiškasis Renesansas. Itališkieji idealai pamažu skynėsi kelią per visą žemyną, taip duodami pradžią šiaurės Renesansui. Įsikūręs šiaurės vakarų Europos valstybėse (Nyderlanduose ir Belgijoje), Vokietijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje, šis judėjimas perėmė itališkojo Renesanso pagarbą realistiškam piešiniui. Tapytojai Janas Van Eyckas ir Robertas Campinas savo tapytuose Madonos ir kūdikio paveiksluose išbandė šiuos naujus metodus, ir taip gimė darbai, kuriuose regimas smarkiai patobulėjęs perspektyvos pojūtis, tapybos detalės ir protingas domėjimasis žemiškomis detalėmis.

Vėlyvasis Renesansas. Vėlyvojo Renesanso metu (nuo 1490 m. iki 1527 m.) Mikelandželas, Leonardas da Vinčis, Rafaelis ir kiti italų menininkai vėlgi pakėlė realizmą į neregėtas aukštumas. Nebesitelkdami ties mitologiniais motyvais, jie susikoncentravo į užsakomuosius portretus, realistines anatomijos studijas ir biblines figūras, įskaitant ir vis labiau priimtiną ir natūralią Madoną su kūdikiu.

Mogolų imperija. Madona su kūdikiu pasirodė ne tik vakariečių meno kūriniuose – ji tapo mūza ir Mogolų piešiniuose. Kodėl klasikinės krikščioniškosios figūros pasirodė indo-islamiškame mene? Pasak Metropoliteno meno muziejaus, XVI a. „nemažai krikščioniškų subjektų buvo nukopijuoti indų menininkų iš iliustruotų biblijų, paveikslų ir spaudų, kurie į Mogolų žemes pateko iš Jėzuitų ordino karių ir europiečių pirklių.“ Priduriama, kad pačios figūros vaizduojamos ir Korane, ir Islame. Tikima, kad Marija yra „aukščiau visų sukurtų moterų“, o Jėzus vaizduojamas kaip Alaho pranašas.

Neoklasicizmas Prancūzijoje. Ši ikonografija išliko populiari ir neoklasicizmo klestėjimo laikotarpiu, kurį įkvėpė klasicistų susitelkimas į žmogų ir balanso pojūtis. Viljamas-Adolfas Bogoro siekė modernizuoti senuosius atvaizdus, tokius kaip Madona ir kūdikis, kuriuos jis įsivaizdavo kaip stilizuotas XIX a. figūras, o tuo tarpu kiti menininkai jau kūrė avangardines interpretacijas.

Modernusis ir šiuolaikinis menas. XIX a. sandūroje Amerikoje gimusi, tačiau Paryžiuje kūrusi impresionistė Mary Cassatt subtiliai pakeitė tradicinę Madoną su kūdikiu į „Motiną su kūdikiu“ („The Oval Mirror“). Iš pirmo žvilgsnio, šis žavus kūrinys atrodo kaip ir daugelis kitų Cassatt motiniškų portretų. Šis paveikslas išsiskiria tuo, kad jame yra keletas diskretiškų nuorodų. Pasak Metropoliteno meno muziejaus aiškinimo, „moters dievinantis žvilgsnis ir švelnus berniuko veidas bei „kontrapposto“ pozicija tarsi nukreipia į italų Renesanso Mergelės ir Vaiko vaizdus. Ryšys, sustiprintas ovalaus veidrodžio, berniuko galvą vaizduoja tarsi papuoštą nimbu.“

Sekdami Cassatt pėdomis, moderniojo ir šiuolaikinio meno kūrėjai perėmė ir pakeitė Madonos ir kūdikio konceptą. 1942-aisiais Marcas Chagallas sukūrė „The Madonna of the Village“, svajingą paveikslą, kuriame Marija ir Jėzus klajoja fantazijose. 1949-aisiais Salvadoras Dali sulaužė įprastą ikonografiją su „The Madonna of Port Lligat“. Galiausiai, 1963-asiais, Allanas D‘Arcangelo į klasikinę ikoną įterpė populiariojo meno detalių, ir sukūrė savo grafinę Madonos ir kūdikio versiją vaizduodamas Jackie Kennedy ir savo dukrą Caroline.

Be savo kūrybinių galių demonstravimo, šie toli į ateitį matę menininkai atskleidė svarbią tiesą apie Madoną ir kūdikį – amžių senumo ikonografija gali tapti nesenstančia.

Taip pat skaitykite: „Instagram“ paskyroje žmonės dalijasi karantino metu atkurtais žymiais paveikslais [FOTO]

Steigiamojo Seimo aikštė ir vadinamasis Daugirdo amfiteatras – dvi naujos vietos, į kurias kauniečius ir miesto svečius vilios ne tik vaizdingas fontanas ar Nemuno pakrantė, bet ir apetitą keliantys maisto aromatai. Iki šiol prekyba maistu iš specializuotų automobilių buvo leidžiama tik per masinius renginius ir prie Lampėdžio ežero bei Kauno marių. Kauno miesto tarybos sprendimu nuo šiol tai vyks ir miesto centre.

„Didelio populiarumo sulaukę maisto vagonėliai iki šiol neturėjo patrauklių vietų centrinėje Kauno dalyje, todėl jie galėjo veikti tik per „Open Kitchen“ ir kitus panašaus formato renginius. Sulaukdavome verslininkų prašymų leisti prekiauti senamiestyje ar jo prieigose, tačiau viską apsunkindavo biurokratiniai procesai. Nuo šiol naujos vietos maisto vagonėliams parinktos taip, kad nesikirstų su kavinėmis ir suteiktų žmonėms pasirinkimo laisvę, kur ir kaip praleisti laiką mėgaujantis maistu“, – pasakojo Kauno mero pavaduotojas Andrius Palionis.

Pasak vicemero, nuo šiol leidimų išdavimo procedūros turėtų vykti greičiau ir paprasčiau, išvengiant sudėtingų formalumų.

Tvarkingų foodtruck‘ų savininkai, gaminantys skanų maistą, jau artimiausiu metu galės išsiimti leidimus ir pradėti prekybą Steigiamojo Seimo aikštėje arba Nemuno krantinėje ties Kauno senąja (Daugirdo) prieplauka.

Kaunas.lt archyvo nuotr.

„Prekiauti Daugirdo amfiteatre bus galima iki Santakos parko rekonstrukcijos pradžios. Birželio mėnesį tikimės turėti rangovą ir neužilgo pradėti realius darbus. Vis dėlto biurokratinės procedūros neretai užtrunka, tad kol bus sutvarkyti visi dokumentai, kauniečiai ir miesto svečiai galės mėgautis skaniu maistu“, – paaiškino Kauno savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Radeta Savickienė.

Leidimus prekybai iš specializuotų automobilių išduoda Kauno savivaldybės Licencijų, leidimų ir paslaugų skyrius. Norintys prekiauti iš maisto vagonėlių turi užpildyti prašymą internete. Jį galima rasti čia: http://bit.ly/leidimai-maisto-vagoneliams

Iki šiol prekybai maistu iš specializuotų automobilių Kauno mieste buvo numatytos dvi vietos – Lampėdžių ežero ir Kauno marių prieigos. Taip pat ji leidžiama masinių renginių metu.

Kriminalinių trilerių rašytojas Dailius Dargis po daugiau nei penkerių metų darbo išleidžia ilgiausiai rašytą kriminalinę kroniką apie visą Ameriką sudrebinusio žudiko iš Lietuvos karjerą Holivude.

Anot autoriaus, pirmoji idėja parašyti knygą apie šaltakraujį žudiką iš Lietuvos, šiuo metu kalintį JAV kalėjime su garsiausiais pasaulio teroristais, kruvinais žygiais bauginusiais ne tik Holivudo elitą, bet ir Lietuvos užsienio politikos atstovus, kilo dar prieš dešimtmetį, bet prireikė dar penkerių metų, kad jo istorija pradėtų gulti į pirmuosius knygos puslapius.

Realiais faktais grįstas, iki šiol psichologus ir visko mačiusius Amerikos bei Lietuvos pareigūnus šokiruojantis pasakojimas apie pirmąjį lietuvį, nuteistą mirties bausme JAV, jau birželį pasirodys prekybos vietose. Knygos skaitytojai galės persikelti į ką tik nepriklausomybę atgavusios Lietuvos restoranus, ras juose koncertavusiųjų istorijas, o tų koncertų dalyviai netrukus šiurpins visą Ameriką mirtį sėjančiais žygiais.

„Ši istorija apie baimę garsiausiems pasaulio kino aktoriams ir režisieriams kėlusį Lietuvos pilietį, tapusį mįsle jo artimiesiems ir viso pasaulio teisėsaugos elitui. Kartu, tai eilė metų sunkaus ir įtempto darbo narpliojant vienus sudėtingiausių nusikaltimų man, kaip autoriui, ir tyrėjams, bandžiusiems suprasti šio lietuvio veiksmus ir jų motyvus“, – sako rašytojas D. Dargis.

D. Dargio teigimu, istorija apie nepriklausomoje Lietuvoje pirmąjį limuzinų nuomos punktą įsteigusį Jurijų Kadamovą, bauginusį visą Holivudo aukštuomenę, pareikalavo milžiniškų pastangų rankiojant ir analizuojant jo asmenybę, gyvenimo vingius – nuo pokalbių su JAV tyrėjais ar kalėjimo prižiūrėtojais iki jo artimųjų, paliktų Lietuvoje ir pasirinkusių nematomą gyvenimą.

„Ši knyga yra savotiškas atspindys to kelio, kuriuo galėjo nudardėti visa mūsų valstybė. Joje apstu visko – nuo pirmųjų bandymų užsidirbti vykdant limuzinų nuomą, santykių su tuometės „Vilniaus brigados“ krikštatėviu Georgijumi Dekanidze ir jo sūnumi Borisu, šaltakraujiškų žudymų dėl išpirkų, sėjant baimę visam Holivudo elitui, iki šeimyninių žudikų vakarienių su lavonais bagažinėse“, – sako autorius.

D. Dargio teigimu, šiuo metu jau 15 metų viename griežčiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose Tere Hoto kalėjime kalintis lietuvis J. Kadamovas laukia mirties bausmės ir yra laikomas su garsiausiais JAV nusikaltėliais, tarp kurių – Bostono maratono sprogdintojas Džocharas Carnajevas ar Holivudo veiksmo filme „Kapitonas Filipsas“ išgarsintas amerikiečių laivą užgrobęs somalietis piratas.

„Paradoksalu, tačiau mirtį sėjęs žudikas, šiuo metu pats laukiantis mirties bausmės, ne tik atrado dailės meną, bet ir turčių sluoksnius, kurių atstovus pats žudė. Maža to, jo vardas ir pavardė tapo viena didesnių dėmių mūsų užsienio politikos architektams, dirbantiems JAV, apie kurį bijoma kalbėti iki šiol“, – sako rašytojas.

„Holivudo monstras iš Lietuvos“ prekyboje pasirodys birželio mėnesį, knygos tiražas sieks vos kelis tūkstančius egzempliorių. Tai jau aštuntoji rašytojo, kriminalinių kronikų autoriaus D. Dargio knyga. Autorius yra parašęs ir išleidęs tokius bestselerius kaip „Tikroji Daktarų istorija“, „Vilniaus bomberio išpažintis“, „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“, „Juodosios mafijos našlės“ bei „Kriminalinė Agurkinių odisėja“.

Britų režisierius Ridley Scotas (g. 1937) pirmąjį filmą „Berniukas ir dviratis“ susuko dar studijuodamas Londono Karališkame menų koledže (vaidino jo tėvas, buvęs karininkas, ir jaunesnis brolis Tony, vėliau taip pat tapęs kino režisieriumi).

Baigęs mokslus dirbo BBC TV koncerne, pradžioje buvo atsakingas už serialų dizainą, vėliau gavo teisę režisuoti atskiras serijas.

1968 m. įsteigė savo reklamos studiją Ridley Scott Associates, kurioje įsidarbino Alanas Parkeris, Hugh Hudsonas ir kiti vėliau išgarsėję britų kino režisieriai.

1977 m. R. Scottas debiutavo pilnametražiu filmu „Dvikova“ (The Duellists): pagal Josepho Conrado apysaką sukurtoje dramoje veiksmas plėtojosi Napoleono karų siaubiamoje Europoje, kurioje daugelį metų vienas kitą persekioja du amžini priešai – leitenantai Juberas (Harvey Keitelis) ir Fero (Keithas Carradine‘as).

Kinematografinio pasaulio sensacija tapę George‘o Lucaso „Žvaigždžių karai“ pradėjo naują kosminių filmų bangą, ant kurios netrukus iškilo R. Scotto „Svetimas“ (Alien, 1979) – vienas įspūdingiausių visų laikų fantastinis trileris, susilaukęs kelių tęsinių.

Nemažą savo talento dalį R. Scottas paaukojo kriminaliniam kinui ir sukūrė kelis įsimenamus šio žanro filmus. „Sergėtojas“ (Someone to Watch Over Me, 1987) buvo jo pirmasis bandymas susieti žiaurias kriminalinio pasaulio realijas su sentimentalia meilės istorija. Filme buvo daug šiam žanrui nebūdingų lyrinių scenų ir stilingai į filmo audinį įkomponuotų gražių klasikinės muzikos (fragmentai iš Leo Delibas operos „Lakmė“, Antonio Vivaldžio kūrinių) intarpų.

Kur kas šiurkštesnė buvo „Juodojo lietaus“ (Black Rain, 1989) stilistika. Du amerikiečiai policininkai persekioja pabėgusį japonų mafijos žudiką priešininko teritorijoje, kurioje išlikti gyviems beveik neįmanoma, nes čia daugelis Japonijos policininkų bendradarbiauja su vietine mafija.

Prisidėjo R. Scottas ir prie garsaus maniako Hanibalo Lekterio kruvinų nuotykių epopėjos. Pats mačiau, kaip premjeriniame „Hanibalo“ (Hannibal, 2001) seanse į Kauno kino teatrą „Planeta“ teko kviesti medikus gaivinti iš siaubo sąmonės netekusią žiūrovę.

O filme „Amerikos gangsteris“ (American Gangster, 2007) R. Scottas atskleidė net amerikiečiams mažai žinomą jų netolimos praeities košmarą, kuomet jokių skrupulų nepripažįstantis juodaodis Harlemo mafijos bosas iš savo „kolegų“ išsiskyrė ypatingu cinizmu – jis į Ameriką gabeno narkotikus Vietname žuvusių kareivių karstuose.

Stebina R. Scotto filmų įvairovė – istorinis epas „Gladiatorius“ (Gladiator, 2000), karinė drama apie amerikiečiams ne visai malonią karinę misiją Somalyje 1993 m. „Juodojo vanago“ žūtis“ (Black Hawk Dawn, 2002), kriminalinė komedija apie išradingus sukčius „Apgavikai“ (Matchstick Men, 2003), drama apie viduramžių kryžiaus karus „Dangaus karalystė“ (Kingdom of Heaven, 2005), melodrama apie prarasto rojaus atradimą Provanse „Geri metai“ (A Good Year, 2006), veiksmo filmai apie kovas prieš šiuolaikinį terorizmą „Melo pinklės“ (Body of Lies, 2009) ir Šervudo girios „razbaininką“ „Robinas Hudas“ (Robin Hood, 2010 m.).

Svarų žodį R. Scottui pavyko tarti ir fantastikos žanre. Jo „Svetimas“ (Alien, 1979) ir „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (Blade Runner, 1982) seniai tapo žanro klasika, o šiuolaikinį fantastinį kiną sunku įsivaizduoti be R. Scotto „Prometėjo“ (Prometheus, 2012) ir „Marsiečio“ (Martian, 2015). (G.J.)

5. „VISI PASAULIO PINIGAI“ (All the money in the World, 2017)

1973-ieji, liepos mėnuo. Italijos sostinė Roma. Naktį, prie gatve einančio jauno vaikino, sustoja furgonas: „Atleiskite, senjore. Ar tai jūs Polas Getis?“. Sulaukę teigiamo atsakymo, furgono keleiviai per prievartą įsodina vos 16 metų jaunuolį į automobilį ir išvažiuoja. Būtent taip prasideda didelio atgarsio visame pasaulyje sulaukusi įkaito drama. Ir būtent taip pat prasideda 2017-ųjų gale pasirodžiusi Ridlio Skoto režisuota biografinė kriminalinė drama „Visi pasaulio pinigai”, kurioje ne mažesnį dėmesį nei 5 mėnesius trukusiai ekstremaliai situacijai su įkaitu, režisierius skiria šeimos dramai. Dramai, kuri prasidėjo kur kas anksčiau ir truko kur kas ilgiau.

Filmo siužetas seka tuo metu turtingiausios pasaulio šeimos santykius situacijoje, kurioje tampa visiškai neaišku, kokie jie turėtų būti. Pagrobtasis – Džonas Polas Getis Trečiasis (Charley Plummer) – yra tuo metu turtingiausio pasaulio žmogaus, naftos pramone besiverčiančio, Žano Polo Gečio (Christopher Plummer) anūkas. Nuo šeimos atsiribojusio, beproto kiekvieną centą skaičiuojančio, dėl savo paties saugumo paranojiško, bet turtingiausio pasaulio žmogaus anūkas. Buvusios savo sūnaus žmonos, Džono Polo Gečio motinos, Abigeilės Haris (Michelle Williams) paprašytas sumokėti 17 milijonų dolerių siekiančią išpirką, milijardierius to padaryti nesutinka galvodamas, kad pagrobimas yra inscenizuotas ir taip iš jo tėra bandoma pasipelnyti.

Desperatiškoje situacijoje atsidūrusiai motinai į pagalbą  ateina Žanui Polui Gečiui dirbantis Flečeris Čeisas (Mark Wahlberg). Buvęs CŽV agentas, padedamas Italijos policijos, pradeda bendradarbiauti su Džono Polo Gečio pagrobėjais ir bando tartis dėl kur kas mažesnės išpirkos sumos, kurią, pradėdamas baimintis dėl anūko gyvybės, galėtų sumokėti senelis.

Ridlio Skoto kūrinys iškart prikausto dėmesį ir jo nebepaleidžia. Tiek dėl savo didelio tempo, tiek dėl puikios kinematografijos, leidžiančios akis paganyti ir gražiose Italijos vietovėse, ir niūriose bei tamsiose gatvėse. Atskiro paminėjimo vertas ir puikus aktorių pasirodymas. Dramą, kurią kuria pagrobtasis ir pagrobėjai, mano nuomone, pranoksta šeimos drama ir joje tvyranti įtampa, kurią sukuria nuostabiai savo vaidmenis išpildantys Mišel Viliams ir Kristoferis Plumeris, kuris tiesiog, pasiglemžia visą žiūrovo dėmesį.

Tiesa, ne ką įdomesnis nei filmas, yra ir faktas, jog Kristoferis Plumeris šiame kūrinyje pasirodyti nė neturėjo. Filmas buvo baigtas filmuoti su ne bet kuo, o su Kevinu Speisiu, atliekančiu milijardieriaus Žano Polo Gečio vaidmenį. Vis dėlto, viešumą pasiekusi informacija apie pastarojo nederamą elgesį, Ridliui Skotui pro akis nepraslydo. Pastarasis netrukus išbraukė Keviną Speisį iš filmavimo komandos, o į jo vietą pakvietė jau minėtąjį Kristoferį Plumerį, su kuriuo perfilmavo visas scenas, kuriose turėjo pasirodyti Žanas Polas Getis. Dabar užduoti klausimus ar kelti teorijas kas būtų, jeigu būtų, bet niekada nebus atrodo beprasmiška. Ryžtingi režisieriaus veiksmai šuniui ant uodegos tikrai nenuėjo – niekas už nieką Oskarui už antro plano vaidmenį aktoriaus turbūt ne nominuoja, tiesa? (J.J.)

4. „TELMA IR LUIZA“ (Thelma & Louise, 1991)

Jeigu šį filmą būtų sukūrusi moteris, jis, tikriausiai, būtų vadinamas feministiniu. Režisierius Ridley Scottas į tokį apibudinimą aiškiai nepretendavo, bet pasireiškė kaip subtilus moters sielos žinovas.

Dvi draugės Telma Dikinson ir Luiza Sojer yra „balzakiško“ amžiaus moterys, kurioms gyvenime tiesiog pritrūko sėkmės ir laimės. Abi mirtinai pavargo nuo kasdienybės rutinos ir pajuto nenumaldomą norą nors trumpam iš jos ištrūkti. Jos jau suplanavo ramų savaitgalio poilsį tyliame kalnų namelyje, bet net ir šiai jų kukliai svajonei nelemta išsipildyti.

Knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ radau tokį komentarą: „Jeigu pavadintume filmą „Telma ir Luiza“ moteriška juosta apie kelionę, tai būtų taiklu, bet ne visai sąžininga filmo atžvilgiu, kadangi yra tikimybė sumenkinti jo reikšmingumą.

Tai istorija apie pavargusią namų šeimininkę (Geena Davis) ir jos pašaipią, gyvenimo išvardintą draugę (Susan Sarandon), kuriuos važiuoja savaitgaliui pasilinksminti. Kelionė baigiasi nusikaltimu, kai viena iš jų nužudo galimą prievartautoją.

Filmo pasirodymo metais jis palietė jautrias stygas žiūrovų sielose, nepriklausomai nuo jų lyties, rasės ir socialinio statuso. Jis iki šiol jaudina žiūrovus , ir ne tik todėl, kad suteikė feministinį atspalvį žanrui, kuris iki šiol priklausė išskirtinai vyrams“.

Režisierius surado puikia formą savo kūriniui, kurį savaip interpretuoti gali skirtingų pomėgių žiūrovai. Vieniems „Telma ir Luiza“ yra kriminalinė drama apie dvi moteris, aplinkybių priverstas nužudyti vulgarų smurtautoją iš diskotekos. Kiti filme pamatys jaudinančią melodramą apie dvi laimės gyvenime nesuradusias moteris, įsipainiojusias į mirtinai pavojingą avantiūrą. Treti „Telmą ir Luizą“ visų pirma vadins tradicinės struktūros „kelio filmu“ su tragiška pabaiga Didžiajame Kanjone, kuri pateikta kaip beveik religinės ekstazės aktas, įprasmintas gražiame sustingusiame finaliniame kadre.

Aktorių Susan Sarandon ir Geenos Davis duetas, be abejonės, yra viena įsimintiniausių porų XX a. kine.

Dar viena citata iš knygos „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“: Sarandon ir Davis įkūnija paprastas Amerikos moteris, kurioms tenka nugalėti būties sunkumus (nuobodūs vyrai, žudantis darbas, bedžiaugsmis gyvenimas) stengiantis tiesiog išlikti.

Ridley Scottas parodo JAV žalias lygumas ir mėlyną dangų, kurie tapo įprastu Amerikos svajonės mitu. Būtent ši praraja tarp svajonės ir šiurkščios realybės suteikia filmui socialinę įtampą“. (G.J.)

3. „GLADIATORIUS“ (Gladiator, 2000)

Kai baigiantis XX amžiui britų režisierius Ridley Scottas pradėjo sukti istorinį epą „Gladiatorius“, mažai kas tikėjo šio brangiai kainuojančio (biudžetas 103 milijonai dolerių) projekto sėkme. Panašūs istorinės tematikos blokbaseriai (apie Kleopatrą, Spartaką, Ben-Hurą) buvo populiarūs iki septintojo dešimtmečio vidurio, vėliau tokia produkcija nukeliavo į televiziją. Tačiau pesimistai režisieriaus neatbaidė, jis sėkmingai savo projektą baigė: filmas uždirbo apie pusę milijardo dolerių ir laimėjo penkis Oskarus – už geriausią filmą, kostiumų dizainą, vizualinius efektus, režisūrą, garsą ir pagrindinį vyro vaidmenį (Russellas Crowe).

„Gladiatorius“ pelnytai lyginamas su klasikiniu „Spartaku“ (1960), tik Ridley Scotto filme nemažą vietą užimą modernūs kompiuteriniai efektai, kurie Stanley Kubrick’o laikais kinematografininkams nesisapnavo. Spartako vadovaujamas Romos vergų sukilimas įvyko 71 metais prieš Kristaus gimimą, o „Gladiatoriaus“ veiksmas rutuliuojasi Viešpaties metais 180-aisiais, kai Romos legionų karo vadas Maksimas (Russellas Crowe) laimi mūšį su germanų barbarais ir grįžta namo. Čia jo laukia ne tik nugalėtojo laurai, bet ir netikėta žinia: mirštantis valdovas Markas Aurelijus (Richardas Harrisas) liepia perduoti valdžią Senatui ir padaryti viską, kad jam mirus sosto neužimtų jo garbėtroška sūnus Komodas (Joaquinas Phoenixas).

Tačiau tėvo ketinimus įspėjęs Komodas ima žaisti pagal savo scenarijų. Jis nužudo tėvą, pasiskelbia Romos imperijos valdovu ir verčia Maksimą prisiekti naujam imperatoriui. Narsusis karo vadas, žinoma, atsisako tai padaryti ir užsitraukia Komodo rūstybę. Maksimui pavyksta išvengti mirties, bet jo žmona ir vaikai nužudomi. Sužeistas Maksimas patenka į vergų prekeivių rankas ir paverčiamas gladiatoriumi. Greitai jam bus lemta Romos Koliziejuje susikauti su Komodu.

Beveik visuose Ridley Scotto filmuose regime sceną, kurioje mirtinon akistaton stoja du nesutaikomi antagonistai (pirmasis režisieriaus vaidybinis filmas „Dvikova“ buvo skirtas visą gyvenimą dviejų priešininkų sprendžiamam ginčui). Maksimo ir Komodo dvikova Koliziejaus ringe taip pat gali būti laikoma virtuoziškai nufilmuotų kautynių scena, kurioje kaunasi jau nebe priešininkai antagonistai, o Gėris ir Blogis, ir nuo šio mūšio baigties priklauso viso pasaulio likimas.

Filmui buvo sukurtos grandiozinės dekoracijos. Maltoje prieš filmavimo pradžią architektų dėka išdygo milžiniškas senovės Romos maketas, tiksliai atkartojantis amžinojo miesto architektūrą. Puikiai pasidarbavo ir virtualios realybės kūrėjai. Stebėdami tikrai įspūdingas gladiatorių kautynes Koliziejuje, turėkite omeny, kad filmavimo metu tribūnuose sėdėjo apie du tūkstančiai statistų. Dar 33 tūkstančius sumaketavo kompiuterininkai. Jiems teko spręsti dar vieną problemą. Besibaigiant filmavimo darbams mirė aktorius Oliveris Reedas (jam filmas dedikuojamas), tad kai kurios scenos su Maksimo mokytoju Proksimu padarytos jau be paties Reedo. (G.J.)

2. „BĖGANTIS SKUSTUVO AŠMENIMIS“ (Blade Runner, 1982)

Iš tiesų kiekvienam iš mūsų įdomu sužinoti, kas laukia ateityje. Apie tai žmonės spėlioja nuo neatmenamų laikų. Bet filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ kūrėjai dar 1982 metais pasirūpino, kad mums ilgai laužyti galvos netektų…

„Bėgantis skustuvo ašmenimis“ – mokslinės fantastikos / kiberpanko filmas režisuotas Ridlio Skoto (Ridley Scott). Lietuviškai verčiamas „Likvidatoriaus“ pavadinimu, tačiau plačiausiai žinomas originaliu anglišku pavadinimu Blade Runner. Žodžių junginys „bėgantis skustuvo ašmenimis“ (blade runner) nusižiūrėtas iš Alano E. Nurso romano tuo pačiu pavadinimu. Ir tai vienintelis dalykas, kurį filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ kūrėjai pasiskolino iš minėtojo romano.

„Bėgantis skustuvo ašmenimis“ premjeros neišvydo  Filipas Dikas, kurio romano motyvais pastatytas šis filmas, mirė iki jos likus keliems mėnesiams. Hamptonas Fančeris rašė filmui scenarijų. Prodiuseris Maiklas Dylis (‘Michael Deeley) finansavimu pasirūpino iš įvairių šaltinių (biudžetas 28 mln. USD) ir sugebėjo įtikinti režisierių Ridlį Skotą pirmąkart sukurti filmą Amerikoje. Kūrėjai idėjų sėmėsi iš įvairių anksčiau pastatytų filmų. Yra šešios šio filmo versijos, tačiau žinomiausios dvi – originali (1982 m.) versija ir per televiziją transliuojama versija. Kitos versijos – JAV kino teatruose rodyta („vietinė versija“ – domestic cut), dvi darbinės versijos, rodytos išankstinėse peržiūrose ir (kartais) kino festivaliuose. Viena iš jų 1991 m. be Skoto sutikimo išleista kaip „Režisieriaus versija“ (Director’s Cut), 1992 m. režisieriaus versija. Oficialiojoje režisieriaus versijoje gerokai pakeista pabaiga. Tai nepatiko Skotui, todėl 2000–2002 m. dar šiek tiek ją pakeitė. Tačiau pastarojo filmo varianto dėl teisinių ginčų žiūrovai taip ir neišvydo.

Filme vaizduojamos ateityje dirbtinai sukurtos protingos būtybės – androidai, vadinami replikantais. Jie dirba pavojingus darbus Žemės kosmoso kolonijose. Tyrell Corporation gaminamų replikantų paskutinė karta „Nexus-6“ atrodo visiškai taip kaip ir žmonės, yra fiziškai stipresni ir greitesni, tačiau neturi empatijos sugebėjimų bei emocijų. Replikantai po maišto Žemėje atsiduria už įstatymų ribų. Už jų išgaudymą Žemėje atsakingi specialūs policijos padaliniai Blade Runners („likvidatoriai“). Šie padaliniai turi sunaikinti išlikusius replikantus. 2019 m. ypatingai brutaliai ir klastingai replikantų grupei esančiai Los Andžele sugauti pašaukiamas Dekardas (vaid. Harisonas Fordas).

Iš pradžių filmas kritikų sutiktas santūriai. Šiaurės Amerikos žiūrovai nelabai buvo juo susižavėję. Nepaisant to, kad iš pradžių filmas priimtas šaltai,  jis greitai įgijo daug fanų ir tapo klasikiniu kultiniu filmu. Vėlesniais metais išpopuliarėjo video nuomoje ir taip užsitikrino savo pozicijas žiūrovų tarpe.

Filme vyrauja tamsus kiberpankinis stilius ir futuristinė aplinka. Šie dalykai įkvėpė vėlesnius fantastinius filmus  tokius kaip „Betmeną“, „Robotą policininką“, „Penktąjį elementą“, „Ghost in the Shell“, „Matricą“. Netgi kai kurios  „Žvaigždžių karų“ filmų dalys skolinosi specialiųjų efektų idėjas.  Į ekranus praėjus 30-čiai metų po šio filmo premjeros itin sėkmingai įsiveržė Režisieriaus Denis Villeneuve tęsinys „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“. (A.Ž.)

1. „SVETIMAS“ (Alien, 1979)

Galima drąsiai teigti, kad šio filmo 1979-aisiais metais nebūtų, jeigu kiek anksčiau pasaulio sensacija nebūtų tapę George‘o Lucaso „Žvaigždžių karai“, kurie pradėjo naują kosminių filmų bangą. Ant jos ir iškilo viena įdomiausių ir ilgą kinematografinį gyvenimą turėjusi franšizė lakonišku „Svetimo“ pavadinimu.

Žiūrovus suintrigavo ne tik audringa (nuo susižavėjimo iki pasišlykštėjimo) žiūrovų reakcija į kai kurias scenas seanso metu, bet ir labai taikliai svarbiausią mintį atspindintis filmo šūkis: „Kosmose niekas neišgirs jūsų šauksmo!“. Bet šauksmai kino salėse tikrai skambėjo.

Pirmieji „Žvaigždžių karai“ buvo graži stebuklinė fantastinė pasaka su simpatiškais personažais (tokie buvo net kosminės „blogio imperijos“ veikėjai).

„Svetimas“ buvo visiška priešingybė – hipnotizuojantį siaubią skleidžianti istorija su labai natūralistiškai atrodančiomis (bravo specialiųjų efektų kūrėjams!) pabaisomis, užaugintomis žmonių kūnuose ir lemtingu momentu gimstančiomis iš kosminiu užkratu „infekuoto“ žmogaus krūtinės ląstos.

Pagrindiniai įvykiai (kaip ir Stanley Kubricko „2001-ųjų metų kosminėje odisėjoje“, su kuria R.Scotto filmas bus neišvengiamai lyginamas) plėtojasi kosminiame erdvėlaivyje. Paralelės su S. Kubricko šedevrų slypi net ne specefektus leidžiančių filmuoti technologijų evoliucijoje.

Su „2001-ųjų metų kosmine odisėja“ „Svetimą“ sieja kur kas gilesni ryšiai: abiejų antiutopinių filmų kūrėjai mąsto apie pavojus, su kuriais žmonija neišvengiamai susidurs vadinamo „kosmoso užkariavimo“ srityje. Ir kuo giliau į nežinomas galaktikas skverbsis žmonės, tuo su didesne grėsme susidurs. Todėl ir S. Kubricko, ir R. Scotto filmus reikia vertinti visų pirma kaip perspėjimus.

Tolimoje ateityje į Žemę sugrįžta kosminis keleivinis laivas „Nostromo“ su septyniais astronautais. Gavę pavojaus signalą jie nusileidžia vienoje planetoje, kurioje aptinka milžiniškus kokonus. Netrukus erdvėlaivyje atsiranda dar vienas keleivis: kai kuriuose šalyse (pvz. Danijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, Portugalijoje, kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse) filmas net buvo pavadintas kitaip – „Aštuntasis keleivis“).

Filmas laimėjo Oskarą už geriausius vizualinius efektus ir pagimdė daug tęsinių.

1986-aisiais metais antrąjį filmą „Svetimas 2: Svetimi“ (Aliens) susuko pats Jamesas Cameronas.

R. Scotto „Svetimo“ pabaigoje iš kosminio erdvėlaivio “Nostromo” įgulos gyvųjų tarpe liko tik astronautė Ripli (Sigourney Weaver). Antrajame filme ji kartu su specialaus smogikų būrio nariais grįžta į paslaptingą planetą ir tikisi išnaikinti visas žmonių giminei pavojingas pabaisas. Šį kartą pasiruošta gerokai rimčiau, bet triuškinančios pergalės pasiekti nepavyko.

Finale liko viltis pamatyti „Svetimą 3“, ir jis ekranuose pasirodė 1992-aisiais. Šį kartą prie erdvėlaivio „Nostromo“ vairo stojo režisierius Davidas Fincheris, perėmęs estafetę jau iš Jameso Camerono. Pakito ir šios kosminės sagos stilius, nuo pat pradžių nežadantis nieko gero.

Dabar kosminių monstrų medžiotojų erdvėlaivis patiria avariją tolimoje planetoje, kuri yra tapusi milžiniško kalėjimo zona. Leitenantė Ripli čia bus vienintelė moteris, todėl nesunku suprasti, kad ji taps ypatingo kalinių dėmesio objektu. Ją dėl šventos ramybės reikia kuo greičiau išsiusti į Žemę, kol įsisiautėję kosminiai “zekai” neapvers viską aukštyn kojom. Tačiau didžiausią pavojų Riplė jau nešioja savyje. Šį kartą Svetimas įleido šaknis į jos organizmą…

Vadinasi, Riplės laukia neišvengiama mirtis. Taip bent jau iki šiol buvo atsitikę visiems “infekuotiems”. Tiesa, ji gali savo misiją atlikti iki galo ir nužudyti mirtiną virusą kartu su savo kūnu. Tik tai ir gali išgelbėti žmoniją. Bet jei galvojote, kad kartu su Riplės mirtimi baigsis „Svetimo“ epopėja, smarkiai klystate. Scenaristai Holivude ne veltui duoną valgo…

1997-aisiais pasirodė „Svetimas: Prisikėlimas“ (Alien: Resurrection). Scenaristai sugalvojo, kaip galima prikelti iš numirusiųjų. Režisieriaus Jeano-Pierre’o Jeunet filme Ripli paprasčiausiai… klonuojama ir taip prikeliama naujam gyvenimui. Tapusi dirbtine būtybe, ji pagimdo jos įsčiose snaudusią pabaisą. Pakvimpa ankstesnėms serijoms nebūdinga Antikristo tema. Tačiau greitai viskas grįžta į nuotykių žanro ribas, prasideda kvapą gniaužiančios gaudynės ir specefektų paradas.

O penktajame filme „Svetimas: Covenant“ (Alien: Covenant) projektas vėl sugrįžo į R. Scotto rankas. Šio filmo siužetą režisierius susieja su ankstesniu savo darbu „Prometėjas“ (Prometheus, 2012). Taip vadinosi prieš kelerius metus kosmose pradingęs laivas, kurio paslaptį tikisi įminti naujojo erdvėlaivio „Covenant“ įgula, vadovaujama kapitonės Elizabetos Šo (Noomi Rapace). Vieną „Prometėjo“ narį – sintetinį robotą Deividą (Michaelas Fassbenderis) – astronautai suranda vienoje planetoje. Artimesnė pažintis su šiuo kosminiu rojumi pranoksta bet kokį košmarą.

Bet tai, regis, dar ne pabaiga.

Kino bazė www.imdb.com į artimiausius R.Scotto planus jau įtraukė kino projektą daug žadančiu pavadinimu „Untitled Alien Prequel“. Nei datos, nei sinopsio dar nėra. Bet laukti jau pradedam… (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Jonas Jacunskas, Austėja Žostautaitė

Taip pat skaitykite: TOP 5 režisieriaus Guillermo Del Toro filmai