Išleidus dokumentinį filmą „Išsiaiškinimas: Scientologija ir tikėjimo kalėjimas“ („Going Clear: Scientology and the Prison of Belief“) Didžiosios Britanijos televizijos transliuotojai pajuto spaudimą iš šalies, kad šis filmas nebūtų rodomas visuomenei. Galime suprasti kodėl Scientologijos bažnyčia sukėlė tokią situaciją – šis filmas atskleidžia nelabai malonią tiesą apie taip žvaigždžių pamėgtą naująją religiją.

Filmas pasakoja kaip ši religija išvydo dienos šviesą, supažindina su jos įkūrėju L. Ron Hubbard ir atskleidžia kaip ji tapo tokia populiari Holivude. Dokumentinio filmo vinis – šokiruojantys pasakojimai apie labai gerai žinomus bažnyčios narius – John Travolta, Tom Cruise, Paul Haggis ir daugelį kitų. Jie atskleidžia nemalonią tiesą apie išnaudojimus ir išdavystes, kurias organizuoja bažnyčios atstovai, tarp jų ir tie, kuriai vadovauja bažnyčiai netgi dabar, taip pat apie darbus, kuriuos tenka atlikti bažnyčios vardan.

„Going Clear“ paremtas to paties pavadinimo knyga, parašyta Lawrence Wright, kuris pats buvo scientologas. Filmas, kaip ir knyga yra padalintas į dvi dalis. Pirmoji dalis pasakoja kaip ši bažnyčia atsirado ir įsitvirtino, supažindina su jos įkūrėju ir jo spalvinga bei prieštaringa asmenybe. L. Ron Hubbard buvo asmenybė, kuria šalininkai be galo žavėjosi, o nepriklausantys arba išstoję iš scientologų sektos dažnai vertino labai negatyviai.

Dokumentinio filmo „Going Clear: Scientology and the Prison of Belief“ kadras

Prieštaringesnės religijos už scientologiją pasaulyje, matyt, nėra. Apaugusi skandalais, kritikuojama, tačiau pritraukanti vis daugiau sekėjų ir tuštinanti jų kišenes. „Tai vergų stovykla, žmonės ten tiesiog persekiojami“, – taip buvęs sektos narys kalba apie apsilankymą vietovėje, kuri, pasak pačios bažnyčios, turi būti religinių atsiskyrėlių buveinė. Scientologų bažnyčiai dažnai priekaištaujama – dėl aferų su pinigais, fizinio ir psichologinio bendruomenės narių spaudimo. Kaip pats sektos įkūrėjas pristatydavo scientologijos idėją – tai civilizacija be beprotybės, nusikaltimų ir karo. Nors jo sukurta religinė filosofija labiau priminė fantastikos romaną, netrukus ji jau turėjo nemažai šalininkų. Ir jų kasmet daugėja – bažnyčios duomenimis, jau yra apie milijoną narių. Apie visą bažnyčios kasdienybę galime matyti antrojoje filmo dalyje, kurioje pasakojami konkrečių narių išgyvenimai.

Dokumentinio filmo „Going Clear: Scientology and the Prison of Belief“ kadras

Neabejotinai išskirtinė religija kiekvienam palieka daug klausimų apie jos misijas ir gyvavimo būdą. Pagrindinės Scientologų bažnyčios idėjos skelbia, kad žmonės yra nemirtingi ir jų galimybės yra beribės, taip propaguodami idėją, kad žmonės turi super galių ir įstojus į šios bažnyčios gretas galima išmokti, kaip jas įvaldyti, pavyzdžiui skaityti mintis ar minčių pagalba judinti objektus. Scientologai tiki, kad žmogaus siela gali numalšinti fizinį skausmą ir traumas, tiesiog sukuriant komunikaciją tarp sielos ir kūno. Tai įvykdyti padeda detoksikacinės saunos, geriami vitaminai ir aliejai bei bėgiojimas. Teigiama, kad Tomo Kruzo buvusi žmona Kate Holms gimdydama neturėjo teisės išleisti nei garso, bijant, kad tai gali turėti neigiamą įtaką naujagimei. Tokios idėjos sulaukia nemažai kritikos ir viešų svarstymų (pavyzdžiui, kaip kojos lūžiui gali padėti sauna ar bėgiojimas). Lygiai taip pat kritikos sulaukia bet kuri religija, tačiau skirtumas yra tas, kad scientologai labai jautriai reaguoja į bet kokį neigiamą atsiliepimą apie juos, o kovai su tuo naudoja šantažą, pagrobimus, šnipinėjimą ir grupes kostiumuotų advokatų, pasiunčiamų į kovą už kiekvieną neigiamą komentarą. Dėl per didelio noro koreguoti savo reputaciją ir slėpti neigiamą informaciją, Scientologijos bažnyčios nariams buvo uždrausta redaguoti informaciją apie save Wikipedia tinklalapyje.

Dokumentinio filmo „Going Clear: Scientology and the Prison of Belief“ kadras

Filmo kūrėjai teigia, kad pradėdami kurti dokumentinį filmą apie Scientologijos bažnyčią, nė nenumanė, kokį širšių lizdą judina. Tik pradėjus kūrybinį procesą, į režisieriaus kabinetą pradėjo plaukti laiškai su grasinimais ir šantažais iš bažnyčios narių. Buvo rašoma, kad sunaikins kūrėjų namus, jie bus sekami, užsiundyti advokatais, buvo vadinami pamišėliais ir melagiais. Kaip patys kūrėjai atsiliepė: „Jeigu Scientologai taip labai nenori, kad šis filmas būtų sukurtas, vadinasi mes būtinai turime jį sukurti“. Tai tik įrodo, kad jie turi ką slėpti.

Šis kontraversiškas dokumentinis filmas apie temą, kurią paliesti ne visi išdrįstų, susilaukė palankaus kritikų įvertinimo ir pasaulinės šlovės. Nepaisant Scientologijos bažnyčios bandymų užkirsti kelią šio filmo išleidimui, jis buvo rodomas daugelyje pasaulio kino teatrų ir jį pamatė milijoninės auditorijos. Jis susirinko septynias Emmy nominacijas, tarp kurių, nominacija už režisūrą bei geriausią dokumentinį filmą, tad rezultatai kalba patys už save. Filmas turėtų būti kiekvieno peržiūrų sąrašuose, nes nedaugelis gali įsivaizduoti, kas iš tikrųjų dedasi už utopinę žinią skleidžiančios bažnyčios sienų.

Sužinok daugiau! Spausk čia ir tapk mūsų draugu „Facebook’e“

Kartais mums reikia fotografijos, kad galėtume sukurti kompleksinį efektą tarp realybės ir iliuzijos.

Sveiki atvykę į Tom Hussey pasaulį. Pasaulį su daugybe prekės ženklų ir daugybe žiūrovų. Pasaulį, apimantį daugybę produkcijos poreikių – nuo vietos paieškų, atrankų, stiliaus, animacijos ir nuotraukų retušavimo iki gyvenimo būdo, portretų, vaikiškų kadrų. Pasaulį, kuris realybėje yra Dallas‘e, Texas‘e, tačiau tokį pasaulį, kuris neturi ribų.

Per visą karjerą Tom‘as Hussey buvo įvertintas daugybe apdovanojimų ir pagyrimų. Papildomai prie keleto Addy apdovanojimų, pastarieji apima buvimą vadinamu vienu iš „Top 10 Creatives in the World“/ „Top 10 kūrybiškiausių pasaulyje“.

Pasak „Adweek Magazine“ žurnalo, T. Hussey taip pat buvo išrinktas kaip vienas iš „Top 200 reklamos fotografų visame pasaulyje“, anot „Luezer’s Archive“, o jo darbai rodomi kasmetiniame „Communications Arts Photography“ konkurse.

Taip pat skaitykite: Juodojo humoro persmelkta dviejų vaikų motinos nuotraukų serija [FOTO]

Dėl koronaviruso Lietuvoje paskelbus karantiną bei drastiškai sumažėjus judėjimui šalyje nuo kovo 26 dienos laikinai stabdomas vykimas UAB “Kautra” vykdomais tarpmiestiniais maršrutais.

„Pastarąsias savaites dirbome ekstremaliomis karantino sąlygomis, deja matome, kad nėra išeities ir turime laikinai stabdyti pervežimus. Dėl karantino žmonės tiesiog nebekeliauja, o jo sąlygos tik griežtės. Šias savaites dirbome nuostolingai, bet vežėme keleivius, užtikrinome paslaugą. Vis tik turime bent laikinai sustoti”, – pasakojo “Kautros” generalinis direktorius Linas Skardžiukas.

Anot vežėjų dėl nutrauktų reisų keleiviams pinigai už bilietus bus grąžinami įprasta tvarka. Pasak įmonės atstovų išankstinių bilietų šiuo metu yra parduota minimaliai.

“Prašome supratingumo iš keleivių, nes situacija tikrai neeilinė. Tikiu, kad kartu įveiksime šį virusą ir galėsime grįžti į įprastas vėžes”, – kalbėjo vežėjų atstovas.

Vykimas įmonės tarpmiestiniais maršrutais laikinai stabdomas iki karantino pabaigos. Įmonė toliau tęs keleivių pervežimą priemiestiniais maršrutais Kauno rajone, taip pat Klaipėdos, Alytaus, Druskininkų miestuose. Įmonės valdomos autobusų stotys Kaune, Alytuje, Prienuose, Vilkaviškyje toliau tęsia darbą.

Elektroninė maisto ir kasdienių prekių parduotuvė „Barbora“ atidarė pirmąsias pirkinių atsiėmimo stoteles „Barbora Express“ Lietuvos regionuose. Nauja paslauga nuo šiandien pasiekiama Šiaulių apskrities gyventojams – „Barbora Express“ stotelės atsidarė Šiauliuose, Joniškyje, Kelmėje ir Radviliškyje esančiose „Maxima“ parduotuvėse. Netrukus nauja paslauga padengs visas Lietuvos apskritis – iš viso 38 miestus ir miestelius.

Plėtrą į regionus „Barbora“ vykdo glaudžiai bendradarbiaudama su mažmeninės prekybos tinklu „Maxima“. Internetu užsakytus maisto ir kitus kasdienio vartojimo produktus gyventojai galės atsiimti vienoje iš jų mieste ar miestelyje esančių „Maxima“ parduotuvių.

„Reaguodami į šiandieninę situaciją, plėtrą į regionus paskubinome. Kartu su „Maxima“ ir jos darbuotojais per savaitę nuveikėme milžinišką darbą – ilgai brandintą idėją per itin trumpą laiką pavertėme visose apskrityse gyventojams prieinama paslauga. Matydami didelį gyventojų interesą rinktis mažiau rizikingą būdą apsipirkti, norėjome kuo greičiau sudaryti tokias galimybes toliau nuo didžiųjų miestų gyvenantiems žmonėms. Užsisakyti maisto produktų neišeidami iš namų ir atsiimti juos nelūkuriuodami eilėse pirmieji gali Šiaulių apskrities gyventojai. Tačiau kasdien „Barbora Express“ paslauga plėsis ir į kitus regionus, kol atsiras 38-iuose miesteliuose visose apskrityse. Šiuo metu mums svarbu užtikrinti gyventojams kuo patogesnį ir saugesnį apsipirkimą“, – apie plėtrą kalba Andrius Mikalauskas, „Barboros“ direktorius.

Sieks aptarnauti kuo daugiau pirkėjų

Apsipirkti internetu nusprendę gyventojai, savo kompiuteryje ar išmaniajame telefone atsidarę www.barbora.lt svetainę, pirmiausia turės pasirinkti savo apskritį. Pirkėjai pateks į įprastą e. parduotuvės aplinką, galės joje naršyti ir rinktis prekes. Asortimente regionų gyventojai ras svarbiausius maisto produktus ir kitas kasdienio vartojimo prekes. Suformavus pirkinių krepšelį (minimalus krepšelis – 19,99 Eur) ir renkantis atsiėmimo būdą, klientui bus rodomi pasirinktoje apskrityje esančių „Barbora Express“ stotelių adresai. Prekes atsiimti pirkėjai galės specialiais „Barbora“ simboliais pažymėtoje vietoje. Prekes surinks ir atiduos „Maxima“ parduotuvės darbuotojai.

Siekiant šiuo laikotarpiu užtikrinti kuo didesnį saugumą, atsiskaityti už prekes kol kas bus galima tik iš anksto – per el. bankininkystę ar su paskyra susieta mokėjimo kortele. Taip pat informuojama, kad kol kas paslauga bus galima naudoti prekes užsakant tik interneto svetainėje.

„Šiandien sunku įvertinti, kiek kiekviena pirkinių atsiėmimo stotelė kasdien surinks ir atiduos užsakymų. Stebėsime, kaip mums sekasi, kokia apsipirkimo internetu paklausa kiekviename mieste ir miestelyje. Matydami poreikį, pajėgumus didinsime. Siekiame, kad kuo daugiau gyventojų galėtų pasinaudoti galimybe apsipirkti dar patogiau ir greičiau“, – apie pirkinių stotelių pajėgumus kalba A. Mikalauskas.

Pasak „Barboros“ vadovo, taip pat bus vertinama, kokie naujosios paslaugos rezultatai. Tada sprendžiama apie galimybes paslaugą plėsti į dar daugiau miestelių. Šiandieninėje situacijoje, kol šalis gyvena karantino sąlygomis, praktiškai į kiekvieno namus ateinanti parduotuvė, tikimasi, prisidės prie COVID-19 koronaviruso plitimo prevencijos.

Miestų ir miestelių bei parduotuvių, kuriose šią savaitę pradės veikti „Barbora Express“ pirkinių atsiėmimo stotelės, sąrašą galima rasti čia: 

https://siauliai.barbora.lt/info/barbora-express-atsiemimo-stoteles

Fotografė Karen Jerzyk pamačiusi netikėtas apleistas vietas, sukūrė savo interjero idėją, kaip jas pakeisti į tamsius pasakų motyvus. Nusilupę tapetai, dulkėtos laiptinės, tamsios lubos – šie simboliai sukuria jaudinančią istoriją, kuri atskleidžia giliausius sielos užkaborius. Vinjetės stiliaus nuotraukos atrodo lyg nufotografuotos akimirkos, kurios yra užšaldytos laike. Šie vaizdai nekelia teigiamų emocijų, vietoj to, šios fantastinės fotografijos leidžia stebėtojui sugrįžti į siaubingų košmarų zoną.

Karen Jerzyk gyvena ir dirba Bostone, o save apibūdina kaip ,,neįtikėtiną, nepatogią intravertę“. Fotografė vis ieškojo būdu kaip save išreikšti ne žodžiais. 2003 metais tėvai padovanojo jai fotoaparatą. Po daugelio fotografijos metų, kuomet užsiiminėjo reklama ir scenos fotografija, ji nusprendė kažką keisti savo kūryboje.

Kaip ji pati teigia, seniau užsiiminėjo banalia fotografija – buvo tik prasta nevykus kūrėja, be tikslo kūryboje. Šis trūkumas parodė, jog reikia žengti į naują sritį. Kai pamatė apleistas teatro nuotraukas internete, Karen Jerzyk iš karto išsimylėjo šį vaizdą. Tai parodė jai naują kryptį. Todėl ji pradėjo vaizduoti žmones su sceniniais rūbais, pasakojančiais siaubo istorijas.

,,Mano darbų erdvė – apleisti pastatai. Kai aš ją randu, joje praleidžiu keletą valandų, kad galėčiau atkurti vaizdą, kaip jis galėjo atrodyti. Stengiuosi atkreipti dėmesį į mažiausias detales.“,- pasakoja fotografė. ,,Siekiu sukurti nuotraukas, kurios pasakotų istoriją. Kad ji susijungtų su žiūrovu, taptų asmeniška. Man patinka rasti vietoves, kuriose buvo atsisakyta modernumo, naujoviškumo. Ieškau paprastų vietų su paliktomis relikvijomis. Geriausia, kad būtų iki 1980 metų, apleistos. Mano nuotraukos yra skirtos būti skaitomomis kaip knygos. Galutinio rezultato nėra, nes teisingas atsakymas slypi kiekviename žiūrove skirtingas. Mano tikslas – sukelti mintis ir emocijas.“

Vizualiai fotografės nuotraukos atrodo siaubingos, baisios, tačiau pati autorė yra patenkinta jomis. Jos vaizduoja nusivylimo istoriją, veidrodžio atspindys, rodantis savijautą viduje. Jerzyt nuo 9 iki 15 valandų praleidžia tvarkydama kiekvieną vietą, kuri turėtų atspindėti istoriją. O kiekvieną sceną sukurti užtrunka dar ilgiau. Prie kelių fotografijoje esančių detalių yra prisidėjusi pati menininkė.

Šios siaubo istorijos fotografijose patinka ne kiekvienam, tačiau tai bet kokiu atveju sukuria gilų ryšį ir emociją. Kiekvienas stebėtojas bežiūrintis į šių nuotraukų personažus, gali įžiūrėti ir save, esantį pykčio ar nusivylimo būsenoje. Šių nuotraukų serija, kad ir kiek atrodytų klaiki, visgi sukelia didelį įspūdį.

Taip pat skaitykite: Bauginantis grožis po ,,baltuoju dangumi“ [FOTO]

Pasaulio turizmo organizacijos (PTO) duomenimis 2019 metais visame pasaulyje keliavo apie 1,5 milijardo turistų. Turizmas generavo 10% BVP. Praėjusiais metais, lyginant su 2018-aisiais, turizmas išaugo 4 proc. ir buvo prognozuojama, kad tokio augimo galima tikėtis ir šiemet. Tačiau, anot KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto docentės Rimantės Hopenienės, akivaizdu, kad tokios prognozės gali neišsipildyti, o pandemijai praėjus sektoriui atsigauti prireiks beveik vienerių metų.

Pasaulio turizmo ir svetingumo pramonei COVID-19 pandemija turės ne tik ekonomines, bet ir socialines pasekmes. Pasaulio kelionių ir turizmo taryba (WTTC) skelbia, kad dėl COVID-19 pandemijos visame pasaulyje daugiau kaip 50 milijonų žmonių gali netekti darbo, o kelionių sumažės ketvirtadaliu. Prognozuojama, kad pasibaigus pandemijai turizmo sektorius gali atsigauti per 10 mėnesių.

Pasaulio turizmo ir svetingumo pramonė dėl pasaulį sukausčiusios COVID-19 pandemijos, kurios trukmės ir apimties niekas negali prognozuoti, patiria didelių ekonominių nuostolių. COVID-19 viruso poveikis pasaulio turizmui yra neabejotinas, o pasaulio turizmo ir šalių valdžios institucijų prognozės grindžiamos ankstesne panašių krizių, tokių kaip SARS ar H1N1, patirtimi.

Turizmo pramonė pasaulyje susidūrė su precedento neturinčia grėsmių sankaupa: COVID-19 viruso išplitimu, orlaivių trūkumu dėl „Boeing 737 Max“ krizės, klimato katastrofos, augantys mokesčiai, kelionių operatorių ir oro linijų bendrovių bankrotai – tai rodo visuotinį turizmo verslo susitraukimą artimiausioje ateityje.

Kelionių ir turizmo naujienų portalas „Travel Daily News“ praneša, kad SARS epidemija pasaulio ekonomikai kainavo 54 milijonus dolerių (remiantis Pasaulio banko duomenimis), o COVID-19 gali kainuoti apie 3 trilijonus dolerių arba 5 procentus pasaulio BVP.

Smūgis viso pasaulio turizmui

Epidemijos protrūkis pirmiausia padarė didelį poveikį Kinijos ekonomikai ir turizmo pramonei. Pastaraisiais metais turizmas Kinijoje sudarė 11% šalies BVP ir nuolat augo 7%.

Viešbučiai, oro linijų ir kruizinių kelionių organizatoriai – tai tik keletas labiausiai nukentėjusių kelionių paslaugų teikėjų, kurie neteko pagrindinių pajamų, kurios gaunamos per intensyviausią turizmo sezoną Azijoje – kinų Naujuosius metus. Kinijos kelionių organizatorius paskelbė bankrotą, kitos turizmo įmonės viena po kitos užsidaro.

Nors teigiama, kad dėl viruso labiausiai nukentės Kinijos turizmo pramonė, tačiau pandemijos banga palietė ir visą pasaulį. Didėjant viruso plitimui Europoje, ribojant keliones, kelionių organizatoriai patiria milžiniškus nuostolius, nes per pirmuosius metų mėnesius keliautojai dažniausiai užsisako vasaros keliones. Dabar rezervacijos atšaukiamos, pinigai gražinami.

Viešbučių tinklai ir rezervacijos platformos kaip „Booking“ buvo priversti atšaukti rezervacijas visame pasaulyje. Viruso poveikis įmonėms yra visuotinis, atšaukiant keliones, viešus renginius, laikinai keičiant įdarbinimą ir mažėjant pajamoms.

Viena Ciuricho draudimo kompanija atšaukė visas savo 2000 darbuotojų keliones Ispanijos viduje ir už jos ribų ir įpareigojo kelionėje esančius asmenis grįžti. „Lufthansa“ atšaukė skrydžius į Kiniją ir paliko 13 lėktuvų ant žemės. Kitos bendrovės nurodė grįžti savo darbuotojams iš Italijos, Japonijos, Irano, Pietų Korėjos, Singapūro ir Kinijos. „Deutsche Bank“ taip pat atšaukė visas keliones į Italiją.

Transporto bendrovėms – devynženkliai nuostoliai

Tarptautinė oro transporto asociacija (IATA) skelbia, kad dėl COVID-19 viso pasaulio keleivių srautas sumažės 4,7% ir transporto bendrovės praras 29,3 milijardų JAV dolerių pajamų.

„Business Insider“ skelbia, kad daugiau kaip 26 oro linijos atšaukė skrydžius iš ir į daugelį šalių. „Air France” deklaruoja 200 milijonų nuostolių, „Lufthansa” darbuotojai imasi nemokamų atostogų, bus sumažinti skrydžiai ir pasiūlytas darbas ne visa darbo dieną. KLM avialinijos taip pat imasi griežtų priemonių. „British Airways“ ir „EasyJet“ oro linijos mažina skrydžius į/iš Europos dėl sumažėjusios paklausos ir augančių išlaidų. Anot Travel Daily News portalo, „EasyJet“ mažina darbo užmokestį, atšaukia mokymus ir pan.

IATA apskaičiavo, kad pajamos iš oro transporto šiais metais sumažės 5%, t.y. 29,3 milijardo dolerių mažiau (apie 27 000 milijonų eurų), o OPEC sumažino pasaulinę naftos paklausą iki 19%, 100,73 mln. barelių per dieną. Dabar turizmo sektorius dar skaičiuoja nuostolius, o patirti dideli nuostoliai jau rodo, kad visame pasaulyje COVID-19 viruso panika atsiliepė ir akcijų rinkose, kurioms turėjo įtakos turėjo visos Amerikos, Europos ir Azijos pagrindinės oro linijos, operatoriai ir viešbučiai.

Ne tik avialinijos, bet ir apgyvendinimo sektorius stabdo veiklą. „Marriott International“ dėl koronaviruso pandemijos nutraukė 90 viešbučių veiklą ir tai jiems sudarys 25 milijonus JAV dolerių nuostolio. Atšaukta tarptautinė turizmo paroda ITB Vokietijoje. Sprendimas racionalus, tačiau turės įtakos ne tik pačioms įmonėms, bet ir ekonomikai, prarastas BVP.

Kaip virusas paveiks Lietuvos turizmo rinką?

Turizmas vienas jautriausių sektorių ir greitai reaguojantis į įvairias krizines situacijas: uraganai, žemės drebėjimai, ekonominės krizės, teroro išpuoliai, epidemijos ir pandemijos. Tai sumažina turistų srautus, tačiau šis sektorius lygiai taip pat greitai ir susigražina juos.

Nepaisant įvairių krizinių situacijų, turizmo vietovės gana greitai regeneruojasi, jei tik imasi atitinkamų veiksmų: informuoja apie situacijos suvaldymą, formuoja turizmo vietos įvaizdį. Lietuvoje turizmo sektorius ir valstybės biudžetas neabejotinai taip pat patirs nuostolių. Iš turizmo ir restoranų bei atvykstamojo turizmo Lietuvoje generuojama apie milijardą eurų per metus.

Kovo mėn pradžioje, kai tik pasigirdo koronaviruso grėsmė sveikatai, daugelis turistų atšaukė keliones ne tik į užsienio šalis, bet ir į Lietuvos kurortus.

Anot Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos vadovės Evaldos Šiškauskienės, kad viešbučių ir restoranų apyvarta gali kristi apie 20-40 procentų. Remiantis nacionalinės turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje“ 2019 užsienio turistų skaičius buvo didžiausias per penkis pastaruosius metus ir sudarė 9,25 proc. daugiau, nei 2018 metais.

Sunku nuspėti, kaip greitai atsigaus Lietuvos turizmo sektorius. Tačiau jei iki birželio mėnesio pabaigos bus suvaldyta pandemija, tai galima prognozuoti, kad Lietuvos kurortai, kaimo turizmas, nacionaliniai ir regioniniai parkai vasarą turėtų atsistoti ant kojų.

Manau, kad jeigu tik bus informacijos apie pandemijos kitose šalyse suvaldymą, bus vykstama ir į jas. Daugelis kelionių organizatorių siūlo perkelti keliones datas. Žmonės įpratę keliauti, todėl praėjusi grėsmė sveikatai, juos paskatins keliauti ir ištrūkti bent trumpoms kelionėms po Lietuvą ir net neabejoju, kad ir į užsienio šalis.

Kaip elgsis šio sektoriaus verslas? Tikėtina, kad turizmo paslaugų teikėjai gali pakelti paslaugų kainas, siekdami sumažinti patirtus nuostolius karantino metu.

Rimantė Hopenienė, KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto docentė, Tvaraus valdymo mokslo grupės tyrėja

Kaip praneša britų žiniasklaida Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas susirgo koronaviruso atmaina COVID-19, be to koronavirusu serga ir JK Sveikatos sekretorius Mattas Hancockas.

Apie teigiamą COVID-19 testo rezultatą šalies premjeras pranešė tviterio paskyroje.

Britų premjerui asireiškę simptomai jo paties apibūdinti kaip nežymiai pakilusi temperatūra ir įkyrus kosuliu.

Borisas Johnsonas informavo, kad izoliuojasi ir dirbs iš namų.

„Per pastarąsias 24 valandas man pasireiškė lengvi ligos simptomai, koronaviruso testas buvo teigiamas. Dabar laikausi izoliacijos, bet toliau vadovausiu vyriausybės atsakui vaizdo ryšiu, mums kovojant su virusu“, – tviteryje informavo Britanijos vyriausybės vadovas.

Po žinios apie premjero diagnozę praėjus ne daug laiko apie ligą taip pat socialiniuse tinkluose paskelbė ir Britanijos Sveikatos sekretorius M. Hancockas.

Over the last 24 hours I have developed mild symptoms and tested positive for coronavirus.

I am now self-isolating, but I will continue to lead the government’s response via video-conference as we fight this virus.

Together we will beat this. #StayHomeSaveLives pic.twitter.com/9Te6aFP0Ri

— Boris Johnson #StayHomeSaveLives (@BorisJohnson) March 27, 2020

Apie šį režisierių būtų galima kalbėti valandų valandas, nes jis kelią skirtingas emocijas kiekvienam. Jis turi subtilų kino kūrimo braižą, nėra banalus Holivudinių filmų kūrėjas ir jis yra vienas iš tų – arba jį pamilsite arba jo nemėgsite.

Dar būdamas mažas, jis su savo mama daug laiko leisdavo kino salėse. Kinas – jam buvo svajonė ir didžiausias gyvenimo tikslas. Būdamas 16 m. jis netgi mėtė mokyklą, vardan to, jog galėtų siekti aktoriaus karjeros. Tačiau jam buvo dėl ko stengtis, nes stiprus noras gyventi geriau kilo iš to, jog Tarantino augo saugumu ir ramumu negarsėjančiame pietiniame Los Andžele, ir šalia to, kad gana anksti pradėjo vogti ar bandyti narkotikus, jis kartu iš arti matė nusikaltėlių ir gaujų pasaulį.

Ir visgi, Holivudas neturi kito tokio žmogaus kaip Kventinas Tarantino. Devynias klases pabaigęs senamadiškas režisierius jau daugiau nei dvidešimt metų kuria kažką, kas milijonams žmonių tampa tikru įvykiu, ne eiliniu ėjimu į kiną neturint ką veikti. Neveltui K. Tarantino ketinimas per karjerą režisuoti tik dešimt filmų buvo priimtas taip audringai, nes visi žino, kad pasitraukus jam, Holivudas praras svarbią savo dalį.

10. ,,Mirties įrodymas“ (angl.Death Proof, 2007)

Tai yra viena iš bendro jo darbo su režisieriumi Robertu Rodrigezu „Grindhouse“ dalių. Filmas susidaro iš dviejų dalių, abiejuose pagrindinis veikėjas išlieka tas pats – kaskadininkas Maikas. Filmas prasideda bare, kur Maikas geria nealkoholinius gėrimus ir kalbasi su panele. Tačiau akies krašteliu taip pat stebi ir kitas merginas įžengusias į barą. Maikas – turi polinkį žudyti, todėl savo aukas renkasi iš anksto. Vakaro pabaigoje, jis sutinka pavežėti kalbintą panelę namo. Kadangi Maiko profesija yra kaskadiniai triukai, jis savo mašiną patobulino taip, kaip dera atlikti šiuos triukus. Veždamas merginą jis ją gąsdina, jog mašinos galinėje sėdynėje nėra saugu, ir menevruodamas keliu, dideliu greičiu, netikėtai stabdo ir mergina žūsta. Tuo viskas nesibaigia, kadangi Maikas turi dar vieną tikslą – nužudyti merginas, kurios buvo bare. Radęs jas, jis trenkiasi į jų mašiną. Antrojoje filmo dalyje taip pat neapsieita be smurto. Tačiau jau Maiko laukia kitokia istorijos pabaiga.

K. Tarantino vėl galima išvysti vaidinantį, jis čia baro savininkas Varenas. Jis daug šiame filme nevaidina, tik pirmajame filmo akte.

Taip pat šį filmą kritikai bei žiūrovai vertina dvejopai – vieniem tai puiki juosta, kitiems, deja, bet yra vadinimas vienas blogiausių K. Tarantino filmų. Pats režisierius taip pat pripažįsta: ,,Tai galėtų būti vienas blogiausių mano sukurtų filmų, bet iš kitos pusės, juk nebuvo toks ir blogas? Jeigu tai blogiausias įvertinimas kokį galėjau gauti – tai man viskas yra gerai“. Ir iš tiesų, nieko nėra blogo, kas neišeitų į gerą.

9. ,,Grėsmingasis aštuonetas“ (angl.The Hateful Eight, 2015)

Anksti pradėjęs „Grėsmingojo aštuoneto“ reklaminę kampaniją garsus kino skandalistas Quentinas Tarantino aiškino, kad bus kuriamos dvi filmo versijos. Ilgesnė turės uvertiūrą ir pertrauką, o multipleksams skirtas filmo variantas bus trumpesnis. Dar režisierius užsigeidė, kad naujasis jo filmas primintų aštuntojo dešimtmečio kiną, todėl pasirinko dabar retai naudojamą Ultra PANAVISION 70 mm. pločio kino juostą. Q. Tarantino įsitikinęs, kad tai yra gera alternatyva kino pasaulį užvaldžiusiems skaitmeniniams filmams ir kad režisieriai dabar privalo ieškoti ypatingų būdų pateikti savo filmus žiūrovams. Ypač vesternus, kurių populiarumas Amerikoje ir pasaulyje pastebimai mažėja.

„Grėsmingas aštuonetas“ yra antrasis Q. Tarantino vesternas. Pirmojo – „Ištrūkęs Džango“ (2012) – istorija prasidėjo, kai iki Pilietinio karo pradžios liko dveji metai. O „Grėsmingasis aštuonetas“ (titruose vadinamas aštuntuoju Q. Tarantino filmu) pasakoja istoriją, vykusią pasibaigus karui. Vaizdingoje Vajomingo kalnų papėdėje siaučiant pūgai pakeliui į Raudonosios uolos miestą susitiko du galvų medžiotojai: Džonas Rutas (Kurtas Russelas) į kalėjimą gabena daug rūpesčių keliančią žudikę Deizę (akt. Jennifer Jason Leigh), o juodaodis majoras Markusas Vorenas (Samuelas L. Jacksonas), buvęs šiauriečių kavaleristas, tikisi geros premijos už tris nušautus nusikaltėlius. Netrukus prie spalvingos trijulės prisijungs šerifu prisistatantis aršus rasistas Krisas Meniksas (Waltonas Gogginsas). Dar keturis savęs vertus niekšus diližano keleiviai sutiks pakelės smuklėje, kur palengva ims aiškėti, kad pasibaigus audrai ne visiems pavyks iš čia ištrūkti gyviems.

Q. Tarantino fanai „Grėsmingame aštuonete“ ras viską, už ką mėgsta šio režisieriaus stilių – ir į dalis paskirstytą filmo siužetą, ir ilgus herojų monologus bei neretai varginantį (tegu ir, kaip visada, meistriškai sukurtą) besaikį plepėjimą. Bet firminių Q. Tarantino smurto scenų pasiilgusiems žiūrovams teks ilgokai palaukti, užtai ilgai trunkančioje finalinėje dalyje jie tikrai bus apdovanoti už kantrybę. (Gediminas Jankauskas)

9. ,,Nužudyti Bilą. 2 dalis“ (angl. Kill Bill: Vol.2, 2014)

Po metų pertraukos, dienos šviesą išvydo ir antroji šio filmo dalis. Pirmojoje dalyje, žiūrovai galėjo pasijusti ,,lyg nepavalgę“, nes visa filmo intriga ir Bilo sugavimas lieka pabaigoje. Pirmame filme Nuotaka pribaigė dvi buvusias žudikes-bendražyges, kurios per tuos keturis metus jau spėjo susikurti naujus gyvenimus, kol pagrindinė filmo veikėja gulėjo ligoninėje – komoje. Bet tai dar nepabaiga, nes dar liko Bilo komandos narių, kuriais reikėjo pasirūpinti. Taip pat, šioje dalyje jau nebėra paslapties, kas tas Bilas ir jau galima pasižiūrėti kas jis toks.

„Nužudyti Bilą. 2 dalis“ galime išvysti daugiau aktorių, mažiau duoklės Azijos kovos menams, mažiau perspaustų, ilgų kovos scenų. 31-uosiuose Saturno apdovanojimuose (angl. 31st. Saturn Awards) laimėjo geriausio veiksmo/nuotykių filmų kategorijoje.

Dar 2012 m. režisierius užsiminė, kad nežino ar dar kada nors išvysime ,,Kill Bill. Vol. 3“, turbūt, kad ne. Tarantino taip pat kalbėjo ir su pagrindine šio filmo žvaigdže Uma Turman dėl galimo tęsinio, tačiau pabrėžė, kad dar režisierius nesiima įsipareigojimų faktiškai sukurti tęsinį. Ir kaip matome, jo dar kino ekranuose nėra.

8. ,,Džekė Braun“ (angl. Jackie Brown, 1997)

Tai dar viena „Bulvarinio skaitalo“ istorija su pakankamai painiu siužetu ir labai ryškiais neigiamais charakteriais.

Nebe pirmos jaunystės stiuardesė Džekė Braun (Pam Grier) dažnokai piktnaudžiauja tarnybine padėtimi ir padeda oro linijomis gabenti kontrabandą (kartais narkotikus, bet dažniau nešvarius ginklų prekeivų pinigus). Anksčiau ar vėliau ji tiesiog turėjo įkliūti. Taip ir atsitiko. Dabar jai tenka spręsti nesudėtingą lygtį su dviem nežinomaisiais: išduoti federalams savo bendrininką Ordelą Robį (už šį vaidmenį Samuelis L. Jacksonas apdovanotas Sidabriniu Lokiu Berlyne) arba praleisti keletą metelių už grotų. Tačiau gudrioji Džekė sugalvoja savo žaidimą ir “suvysto” visus. Juk pagrindinė amerikiečių taisyklė skelbia – nugalėtojui atitenka viskas.

Quentinas Tarantino garsus dar ir tuo, kad sugeba naujam gyvenimui prikelti aktorius, kurių karjera arba pastebimai „išsikvėpė“ arba gerokai prigeso. Dabar jau sunku įsivaizduoti, kad Johnas Travolta po svaiginančių debiutų muzikiniuose disko filmuose („Šeštadienio nakties karštinė“, „Briliantinas“) galėjo smukti taip, kad buvo pasmerktas užmarščiai. Tikriausiai, taip būtų ir atsitikę, jeigu Q. Tarantino būtent jam „Bulvariniame skaitale“ nebūtų pasiūlęs žudiko Vincento Vegos vaidmenį.

„Džekėje Braun“ Q. Tarantino panašų fokusą atliko du kartus. Režisierius vėl atkreipė publikos dėmesį į aktorių Robertą Forsterį, kuris tada filmavosi tik trečiarūšiuose filmuose. Rezultatas puikus – už Makso Čerio vaidmenį jis buvo (beje, vienintelį kartą per ilgą karjerą) nominuotas Oskarui už geriausią antraplanį vaidmenį.

Publikos buvo primiršta ir juodaodė aktorė Pam Grier, anksčiau vaidinusi keliuose svarbiuose „Blaxploitation“ serijos filmuose. Juos jaunystėje mėgo žiūrėti Q. Tarantino, todėl pasitaikius progai atgaivino mylimos aktorės karjerą. Net pakeitė stiuardesės Džekės Braun odos spalvą (Elmore‘o Leonardo romane „Romo punšas“, pagal kurį filmas sukurtas, ši moteris buvo baltaodė).

Dar keli aktoriai „Džekėje Braun“ nusipelnė ryškių benefisinių vaidmenų: Bridget Fonda vaidina į kriminalinę aferą įtrauktą efektingą blondinę narkomanę Melani Ralston. Robertas De Niro – karikatūrišką banditą Luisą Garą: apie jį S.L. Jacksono herojus vienoje scenoje sako: „Tu esi rimtas kaip infarktas“ (antrą kartą šią frazę S.L. Jacksonas pakartos filme „Priešingumo riba“).

Siužeto branduolį visoje painioje istorijoje sudaro pavojinga operacija, kurios metu Džekei reikia pargabenti pusę milijono dolerių grynais, kad jos draugelis Ordelas galėtų ramiai iš kriminalinio verslo pasitraukti. (Gediminas Jankauskas)

6. ,,Pasiutę šunys“ (angl. Reservoir Dogs, 1992)

1992 m. šis filmas praktiškai per naktį pakeitė K. Tarantino karjerą. Iš niekam nežinomo scenaristo ir aktoriaus jis tapo įtakingiausiu naujo dešimto dešimtmečio režisieriumi. Šis filmas yra laikomas klasika ir britų filmų apžvalgos žurnalo ,,Empire“ pavadintas visų laikų geriausiu nepriklausomu filmu. Filme pasakojama apie šešis vienas kito nepažįstančius nusikaltėlius, kurie yra nusamdomi nusikaltėlių vadeivos Džo Kaboto (L. Tierney), kad įvykdytų nesudėtingą juvelyrinės parduotuvės apiplėšimą.

Veiksmas prasideda nedidelėje Los Andželo kavinėje, kurioje paprastai šnekučiuojasi 8 vyrai. Po šio jų pokalbio, kuris atrodo neturi jokios reikšmės filmo eigai, seka scena, kurioje ponas Apelsininis kraujuodamas ant galinės automobilio sėdynės yra gabenamas pono Balto. Žiūrovas yra įmetamas į veiksmą be jokio paaiškinimo – toks nelinijinis filmavimo būdas vėliau tapo Tarantino skiriamuoju ženklu.

Filmo eigoje sužinoma, kad mafijos bosas Džo Kabotas su savo sūnumi Edžiu Kabotu organizuoja vagystę iš juvelyrinės parduotuvės, į kurią turi būti pristatyti paruošti pardavimui deimantai. Šiam tikslui jie sukviečia šešis, vienas kitam nepažįstamus nusikaltėlius, ir dėl saugumo, jei kuris nors būtų sugautas policijos, jiems suteikia slapyvardžius – ponas Baltas, ponas Apesininis, ponas Rudas, ponas Mėlynas, ponas Šviesiaplaukis ir ponas Rožinis.

Taip pat ir pats režisierius pasinaudojo proga ir atliko pono Rudojo (Mr. Brown) vaidmenį. Jis čia žaismingas, jaunas ir pilnas idėjų. Nors ir nebuvo viskas lengvai pasiekiama, režisierius džiaugiasi tokiu rezultatu, kokį pavyko išgauti. Tačiau viename interviu apie filmą prasitarė, jog buvo baisu ir buvo akimirkų, kai nieko nežinojo. Ir jeigu galėtų perdaryti filmą, dabar, jau įgavęs patirties, darytų kai ką kitaip.

Deja, planas nepasiseka, kai prasidėjus darbeliui prie juvelyrinės pasirodo policija. Daliai vagių pavykus pabėgti jie susirenka viename sandėlyje ir bando išsiaiškinti, kuris iš grupės yra policijos informatorius.

„Pasiutę šunys“ leidžia žvilgtelti į tai, kaip atsirado tikrasis, dabartinis K. Tarantino. Tai yra režisierius stiliaus kalvė, suteikianti daug malonumo. Per sąlyginai ne ilgą filmo trukmę papasakojama įdomi veikėjų istorija ir atskleidžiami jų charakteriai.

5. ,,Nužudyti Bilą. 1 dalis“ (angl. Kill Bill: vol.1, 2003)

Šis filmas yra pirmoji dalis iš dviejų, kurie buvo nufilmuoti nenutrūkstamai. ,,Kill Bill“ filmas turėjo išeiti kaip viena dalis, tačiau filmo trukmė gavosi daugiau kaip keturios valandos, todėl buvo nuspręsta skelti į dvi dalis. Šio filmo žvaigždė ir pagrindinė aktorė tapo Uma Turman, kuri vaidino Nuotaka, dar vadinama Juodają Mamba. Per jos vestuves, jos buvęs vadas ir meilužis Bilas (D.Carradine) iššaudo visus susirinkusius svečius vestuvėse ir pačią nuotaką. Tačiau netikėtai, po keturių metų komos, nuotaka pasveiksta ir yra pasiryžusi surasti Bilą ir jo komandą, kurie pasidarbavo jos vestuvėse. Umai Turman personažui tenka ir degti iš pykčio ir vaidinti ramią, o jai tai puikiai pavyksta. Ji gavo 3 apdovanojimus kategorijoje geriausia aktorė ir 1 už geriausią kovą su kolege C. Kuriyama, o devintuosiuose ,,Empire“ apdovanojimuose K. Tarantino už šį filmą gavo geriausio režisierio apdovanojimą.

Filmo idėja yra tampriai susijusi su kovos menais, kitaip sakant duoklė Azijos veiksmo filmams. Šis žanras yra labai specifinis ir jei niekada nesidomėjote ar nežiūrėjote šio žanro filmų, kažin ar jums gali patikti. Žiūrėti „Nužudyti Bilą. 1 dalis“ reikia ne tik su tam tikru nusiteikimu, bet ir su atitinkamu kultūriniu fonu.

Taip pat šis filmas turi ir parodiją ,,Kill Buljo“, kurią sukūrė 2007 m. norvegų režisieriai. Filmas turi satyrizmo ir stereotipų prieskonių. Bet pasak norvegiško dienraščio ,,Dagbladet“, Tarantino buvo patenkintas filmo anonsu ir laukia, kada galės pažiūrėti filmą.

4. ,,Negarbingi šunsnukiai“ (angl. Inglourious Basterds, 2009)

Juostoje yra pateikiami Antrojo pasaulinio karo metai ir siužetas šokinėja tarp tris atskiras tautybes atspindinčių grupių – amerikiečių, vokiečių ir žydų/prancūzų. „Negarbinguose šunsnukiuose“ papasakojo itin asmeniškas istorijas. Veikėjai filme neabejotinai atstovauja savo tautybes ir jų poelgiai tai puikiai atspindi, tačiau jie čia yra sukurti ne kaip įrankiai perteikti savo tautų ideologijas, o kaip realūs žmonės, kovojantys už save ir tik paskui už didesnį tikslą, kas filmui suteikia konkretumo. Siužeto centre atsiduria žydaitė Šošana (M. Laurent), po to, kai Prancūzijos provincijoje žydus medžiojantis vokiečių pulkininkas Hansas Landa (C. Waltz) nužudė visą jos šeimą, pabėgusi į Paryžių ir pasikeitusi savo vardą. Ją veda noras atkeršyti naciams ir dėl to ji tampa panaši į Šunsnukius, žydų kilmės amerikiečių karių būrį, vadovaujamą leitenanto Aldo (B. Pitt), atvykstantį į Prancūziją žiauriausiais būdais žudyti nacių. Visi jie turi asmeninius tikslus ir niekas jiems negali pastoti kelio.

Visgi tai buvo neabejotinai ambicingiausias K. Tarantino filmas iki 2009 metų, o gal net ir iki šiol, nusprendęs perteikti visą Antrojo pasaulinio karo eigą vos per kelis veikėjus ir tai įgyvendinęs įspūdingiausiu įmanomu būdu. Jeigu kažkas ir galvojo, kad K. Tarantino negali sukurti rimtas temas nagrinėjančio filmo, po „Negarbingų šunsnukių“ visiems teko pakeisti nuomonę.

Filmų kritikas J.F. Ričardsas (J. F. Richards) apie šį filmą atsiliepė taip: ,,Didžiausias tokių filmų, su tokiomis temomis trūkumas yra toks, kad šitoks temų jautrumas ir moralinės normos persipina viena su kita. Tai gali atrodyti nesuprastai ir keistai, bet K. Tarantino šio filmo kontekste, tokios temos išnagrinėjimas yra tiesiog būtinas“.

3. ,,Ištrūkęs Džango“ (angl. Django Unchained, 2012)

Mūsų ekranuose Quentino Tarantino filmas „Ištrūkęs Džango“ pasirodė papuoštas penkioms nominacijoms Oskarui, bet galiausiai laimėjo tik du – už originalų scenarijų ir geriausią antraplanį vyro vaidmenį (Christophas Waltzas).

Galima teigti, kad į prie šio filmo režisierius ėjo ilgai, bet nuosekliai. Q. Tarantino išgarsėjo, transformuodamas seniai žinomas klasikinio kino schemas. Ir „Pasiutusiuose šunyse“ (1992), ir labiausiai režisierių išgarsinusiame „Bulvariniame skaitale“ (1994), ir „Džekėje Braun“ (1997) jis bandė dėlioti naujus kriminalinius pasjansus. Vėliau filme „Nužudyti Bilą“ (2003-2004) Q. Tarantino atidavė duoklę Honkongo kung-fu kinui, pagardindamas efektingą reginį vesterno elementais ir japonų animacijos intarpais. Paskui buvo „Negarbingi šunsnukiai“ (2009), laisvai manipuliuojantys II pasaulinio karo realijomis. Iš visų šių filmų trykšte tryško kino klasikos citatos ir atvirai nuplagijuoti epizodai, bet kaltinimus režisierius atremdavo iš koto verčiančiu argumentu: „Plagijuoja tik nevykėliai, o talentingi menininkai vagia atvirai!“.

Kai Q. Tarantino dar dirbo vaizdajuosčių nuomos punkte, jis peržiūrėjo begalę klasikinių filmų. Labiausiai jam patiko kriminaliniai ir siaubo trileriai, Honkongo koviniai filmai ir vesternai. Bet ne amerikietiški, o septintojo dešimtmečio vidury masiškai gaminti Italijoje. Kad publika juos atskirtų nuo amerikietiškų, jie buvo vadinami „spagečių vesternais“. Ironiška etiketė greitai prigijo. Anksti pasimatė ir tokių vesternų specifika. Amerikietiško vesterno kanoną paprastai sudaro istorijos apie gero herojaus konfliktą su blogais, kurį vainikuoja įspūdinga gėrio pergalė prieš blogį. Itališkose vesternuose veikėjai skirstomi ne į gerus ir blogus, o į blogus ir dar blogesnius. „Dar blogesnių“ fone pagrindinis personažas atrodė kaip teigiamas herojus.

Štai kodėl filmas „Ištrūkęs Džango“ labiau giminingas ne amerikietiškiems vesternams, bet jų itališkiems giminaičiams. Jų gretose beveik prieš keturis dešimtmečius gimė ekscentriškas personažas, vardu Džango, kurį 1966- asiais suvaidino mėlynakis italas Franco Nero (jį pamatysime ir Q. Tarantino filmo epizode). Iš ano seno filmo į naująją versiją atkeliavo ir pradinė daina, kuri turėtų sugraudinti klasikinių „spagečių vesternų“ gerbėjus.

Skambant šiam iškilmingam laukinių vakarų himnui ir prasideda įtampos nestokojanti istorija Iki Pilietinio karo pradžios lieka dveji metai. Vergija dar nepanaikinta, todėl iš žmogišką orumą žeminančių pančių naująjį Džangą (jį dabar vaidina juodaodis Jamie Foxxas) išvaduoja po laukinius vakarus klajojantis buvęs stomatologas Kingas Šulcas. Taip išlaisvintas vergas pradeda baisaus keršto epopėją. (Gediminas Jankauskas)

2. „VIENĄ KARTĄ HOLIVUDE“ (Once Upon a Time in Hollywood, 2019)

Dar 2017 metais liepą The Hollywood Reporter informavo, kad Quentinas Tarantino baigė rašyti scenarijų filmui, kurio viena iš siužetinių linijų pasakos apie režisieriaus Romano Polanskio žmonos aktorės Sharon Tate nužudymą 1969-aisiais, kurį įvykdė keturi Charles‘o Mansono gaujos pasekėjai. Gandai pasitvirtino ir šį lapkritį Quentinas Tarantino daugelį nustebino devintuoju savo filmu „Vieną kartą Holivude“. Bet vien tik pasakojimu apie Mansono gaują ir jos kruvinus darbus režisierius neapsiriboja: pats Mansonas filme pasirodo tik trumpučiame epizode, bet ir jo aktoriui Damonui Herrimanui pakanka, kad žiūrovams per nugarą nubėgtų šiurpinančio šaltuko banga.

Režisieriaus tikslas kur kas didesnis – jis užsimojo atkurti septintojo dešimtmečio panoramą, panaudojant kaip įmanoma daugiau Holivudo „aukso amžiaus“ pabaigos elementų bei ženklų.

Komentuodamas savo filmą „Ištrūkęs Džango“ (Django Unchained, 2012) režisierius sakė: „Nenoriu, kad viskas mano filmuose atrodytų lengvabūdiškai. Todėl laikau savo filmus dramomis. Bet likdamas dramoje išspaudžiu iš komedijos viską, ką galiu. Nesusivaldau. Tai vyksta savaime. Jei savo filmus dėliočiau kaip senais gerais laikais, pastatyčiau juos dramos lentynoje. Bet geriausia būtų turėti specialią Tarantino lentyną…“

Filmas „Vieną kartą Holivude“ tokioje „Tarantino lentynoje“ tikrai užims garbingą vietą. Ir kaip režisieriaus stilių puikiai reprezentuojantis kūrinys, ir kaip savotiška audringo septintojo dešimtmečio miniatiūrinė kino enciklopedija. Mat vieni anų laikų kino veikėjai čia vadinami savais vardais (Sharon Tate, Romanas Polanskis, Steve‘as McQueenas, Bruce‘as Lee), o kitus identifikuoti tenka pagal „antrinius požymius“. Pavyzdžiui, pagrindinius herojus, suvaidintus Leonardo DiCaprio ir Brado Pitto. Pirmasis vaidina serialų bei antrarūšių vesternų aktorių Riką Daltoną. Antrasis – jo dublerį kaskadininką Klifą Butą. Pirmasis, kaip sakoma diplomatų kalba, highly likely (labai tikėtina) yra aktorius Burtas Reynoldsas, visą gyvenimą buvęs antrajame plane net tada, kai vaidino pagrindinius vaidmenis antrarūšiuose Holivudo filmuose ir Quentino Tarantino taip mėgiamuose itališkuose vesternuose, kurie čia cituojami ir tiesiogiai, ir pokštaujant apie šio žanro klasikus Sergio Corbucci, Sergio Leone bei kitus (Antonio Margaritis net vadinamas Margariniu).

Pristatydamas savo filmą Kanų kino festivalyje Quentinas Tarantino, pavadino jį sugrįžimu prie to epinio Holivudo, kurio realybėje seniai nėra. Vadinasi, penkiasdešimties metų senumo Ameriką reikėjo atkurti retro kino priemonėmis. Nors veiksmas plėtojasi 1969-ųjų Los Andžele, anuometinės Amerikos autentiką padeda atkurti senų markių automobiliai, hipių epochos mados ir keli filme parodyti garsenybių kotedžai. Visa kitą darbą atlieka kinematografinės citatos. Jų šį kartą tiek daug, kad akys raibsta nuo filmų fragmentų, rodomų mažuose televizorių ekranuose, lauko kino aikštelėse (kino teatrai po atviru dangumi, kuriuose filmus amerikiečiai žiūrėjo neišlipdami iš automobilių, buvo vadinami Drive In) ir stacionariuose kino teatruose (viename jų Sharon Tate dar 1969 m. vasarį žiūri filmą „Griovėjų gauja“ (The Wrecking Crew), kuriame pati vaidino greta Deano Martino.

Čia jau Tarantino jaučiasi tarsi žuvis vandenyje – kino klasika (ypač populiarių žanrų filmai) jam gerai žinomi dar iš tų laikų, kai jis dirbo vaizdajuosčių nuomoje ir per dienas žiūrėjo filmus. (Gediminas Jankauskas)

1. ,,Bulvarinis skaitalas“ (angl. Pulp Fiction, 1994)

Šiam Quentino Tarantino filmui teko Oskaras už originalų scenarijų, pagrindinis Kanų kino festivalio prizas ir kultinio kino reputacija. Trijose novelėse, turinčiose savo pavadinimus („Vincentas Vega ir Marcelo Voleso žmona“, „Auksinis laikrodis“ beir „Bonės situacija“) režisierius iki valios pasityčioja iš kriminalinio kino stereotipų, užtikrintai balansuoja ant kičo estetikos ašmenų ir apgyvendina iš piršto išlaužtą siužetą nepamirštamais personažais.

Čia juodaodis samdomas žudikas Džiulijusas (Samuelis L. Jacksonas) kiekvienai savo aukai prieš mirtį įkvėptai perskaito biblinio pranašo Ezechielio pamokslą apie kerštą. Jo porininkas Vincentas Vega (Johnas Travolta) neapdairiai pakliūva į boso žmonos kerų pinkles ir priverstas griebtis radikalios medicinos pagalbos. Nevykėlis boksininkas Bučas (Bruce’as Willisas) patenka į rankas seksualiniams maniakams, bet savotišku būdu atsiteisia skriaudikams už prarastą garbę ir orumą. Pedantiškas mafijos likvidatorių globėjas (Harvey Keitelis) pirmą kartą per visą savo kriminalinę karjerą atsiduria labai komplikuotoje padėtyje. O filmą pradedantys ir baigiantys nevykėliai barų plėšikai (Timas Rothas ir Amanda Plummer) gauna gerą žudikų etikos pamoką.

„Bulvarinis skaitalas“ padarė tikrą perversmą kriminaliniame kine, nors šio žanro taisyklės per keletą dešimtmečių buvo tvirtai sustyguotos.

Q. Tarantino leido sau sujaukti net nuoseklaus pasakojimo principus. Pavyzdžiui, antroje novelėje nušautas Johno Travoltos personažas kaip niekur nieko gyvas bei sveikas be jokio paaiškinimo pasirodo trečiojoje. Panaši struktūra labai patiko Q. Tarantino pasekėjams, todėl kuri laiką jaunų režisierių kine buvo populiari.

Filmo pradžioje paaiškinamas kūrinio pavadinimas: „Bulvariniu skaitalu“ (Pulp) Amerikoje vadinami vadinamieji „geltonieji“ žurnalai, leidžiami masiniais tiražais ir nekvaršinantys galvų skaitytojams rimtais probleminiais straipsniais.

Labai lengvabūdiška yra ir paties filmo stilistika, sudaryta iš apiplėšimų ir žmogžudysčių, jaunos merginos (Uma Thurman) išgelbėjimo nuo narkotikų perdozavimo itin ekstremaliu būdu, ir (pseudo)filosofinių pasamprotavimų „apie nieką“ (čia jau negalima nepaminėti sąmojų žaižaruojančių paradoksalių dialogų, o šioje srityje Q. Tarantino, regis, nėra lygių).

O kad Johnui Travoltai nėra lygių improvizuotuose šokiuose, įrodo scena bare „Triušis Džekas“ (Jack Rabbit), kai Johnas su Uma Thurman (kuri tualete dar pauosto kokaino) suskelia ugningą tvistą su originaliais kūno judesėliais pagal Chucko Berry hitą „You Never Can Tell“.

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių režisieriaus Martino Scorsese filmų

Neseniai recenzuodamas „Ypatinguosius“ priminiau kai kuriuos stabilius režisūros tandemus, davusius kino menui daug šedevrų. Italijoje beveik penkis dešimtmečius puikius filmus kūrė broliai Paolo ir Vittorio Taviani, šiuolaikinis Belgijos kinas jau neįsivaizduojamas be daugelio kino festivalių laureatų brolių Jeano-Pierre‘o ir Luco Dardenne‘ų. O šiuolaikinio JAV kino panorama, akivaizdu, būtų gerokai skurdesnė be išdaigininkų brolių Ethano ir Joelio Coenų.

Ne taip seniai į šią gretą buvo įrašyta kur kas jaunesnė broliukų režisierių pora.

Iš avangardo į „didįjį“ kiną

Joshas ir Benny Safdie gimė aštuntajame dešimtmetyje Niujorke, žydų šeimoje (Joshas – 1984 m. balandžio trečiąją, o Benny – 1986 m. vasario 24 d.). Baigę mokyklą, broliai Bostono universitete, kuriame studijavo komunikacijos mokslus, su bendraminčiais 2001 m. įsteigė mėgėjiško kino studiją „Red Bucket Films“ (patys studentai šią organizaciją pavadino „kino kooperatyvu“). Jaunieji entuziastai filmavo gerai pažįstamas Manheteno ir Kvinsio gatves, apleistus butus ir siaubo filmams tinkamas klaustrofobiškas laiptines, o kai prireikdavo kokių nors personažų, tai patys juos ir suvaidindavo.

Linksmoji kompanija susuko keletą trumpametražių siurrealistinių novelių, 2008-aisiais Joshas debiutavo pilnametražiu filmu „Malonumas būti apvogtam“ (The Pleasure of Being Robbed), kuriame anuometinė režisieriaus draugė Eleonore Hendricks suvaidino ekscentrišką niujorkietę vagilę. Ypatingų privalumų šiame mėgėjiškame „kelio filme“ (Eleonora vogtu automobiliu drauge su atsitiktiniu pakeleiviu lekia iš Niujorko į Bostoną) lyg ir nebuvo, bet filmą pastebėjo prancūzai, kurie pažadėjo kitam brolių filmui patekti į Kanų kino festivalį: pažadas buvo ištesėtas, ir paralelinėje festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“ buvo parodyta komedija „Parneški rozmarinų“ („Go Get Some Rosemary“, 2009). O rudenį abu broliukai kartu su šiuo filmu apsilankė Lietuvoje, kur Vilniaus kino teatre „Pasaka“ susitiko su Tarptautinio Kauno kino festivalio žiūrovais.

Po to sekė seriją trumpametražių filmų, su kuriais broliai apsilankė kino festivaliuose Venecijoje („Džonas dingo“/John’s Gone, 2010 m., apie tragiškai pasibaigusią perspektyvaus krepšininko Lenny Cooke’o karjerą), Kopenhagoje („Spūstis“/Straight Hustle, 2011 m., – vienu kadru nufilmuotas 7 min. trukmės etiudas apie sukčių porelė, viliojančią iš praeivių pinigus, Sandanso nepriklausomo kino festivalyje (čia 2012 m. Didysis žiuri prizas atiteko trumpametražiam filmui „Juodasis balionas“/Black Balloon),

2014-aisiais pasirodė antrasis brolių Safdie vaidybinis pilnametražis filmas „Dangus žino kas“ (Heaven Knows What) – istorija apie jauną narkomanę Harlę, gyvenančią Niujorko gatvėje. Patirtis praleista

O 2017-aisiais Kanuose buvo pristatytas filmas „Geras laikas“ (Good Time), kuriame, anot kritikų Roberas Pattinsonas suvaidino vieną stipriausių savo vaidmenų – vaikiną Konį, kuris po nepavykusio banko apiplėšimo stengiasi iš policijos gniaužtų išgelbėti protiškai atsilikusį jaunėlį brolį Niką (jį suvaidino Benny Safdie).

Po pirmojo filmo „Malonumas būti apvogtam“ broliai teigė atsisakę pasiūlymų iš didžiųjų Amerikos kino studijų kurti filmus, kurie gali uždirbti ne mažiau negu 12 milijonų dolerių. Tada broliams atrodė svarbu išlaikyti kūrybinę nepriklausomybę. O praėjus dešimtmečiui pasirodę ant raudonojo Kanų kilimo Benny ir Joshas jau sakė, kad bendradarbiavimas su kino gigantais yra drąsus iššūkis ir galimybė išmokti kurti tikrą kiną. Nauja pozicija buvo pagrista taip: „Prarasti neturime ką. Jeigu mums nepasiseks ir naujasis projektas žlugs, grįšime ten, kur buvome anksčiau“

Martinui Scorsese labai patiko „Geras laikas“, ir jis pasisiūlė būti brolių naujojo kino projekto prodiuseriu. O solidų biudžetą ir technines galimybes parūpino Netflix (tuo metu M. Scorsese ten kūrė savo „Airį“).

Į deimantų vėrinį panašus „juvelyrinis“ trileris

„Neapdorotų deimantų“ (Uncut Gems, 2019) sumanymas broliams gimė prieš gerą dešimtmetį, ir jau tada buvo galvojama apie tai, kad pagrindinį vaidmenį suvaidintų Adamas Sandleris. Tiesą sakant, tada garsaus komiko reputacija buvo nekokia. Jis jau dešimt kartų buvo pripažintas Auksinės avietės [šis prizas nuo 1980-ųjų kasmet skiriamas už blogiausius kino pasiekimus – G.J.] nugalėtoju už dalyvavimą „bukose“ komedijose „O dabar skelbiu jus Čaku ir Lariu“, „Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk!“, „Nebrendylos“ ir pan. Tiesa, režisierius Paulas Thomas Andersonas, pasikvietęs A. Sandlerį pagrindiniam vaidmeniui melodramoje “Apgirtę nuo meilės” (Punch-Drunk Love, 2002), atskleidė visai kitas aktoriaus talento briaunas.

Simboliška, kad „Neapdorotus deimantus“ Netflix parodė Tarptautinės juvelyrų dienos išvakarėse. Mat A. Sandlerio herojus tiesiogiai susijęs su juvelyriška, nors nėra nei deimantų gavėjas, nei jų apdorotojas. Aktoriaus vaidinamas Hovardas Ratneris jau nušlifuotais deimantais prekiauja.

Daugiau nei prieš dešimtmetį režisierius Edwardas Zwickas filme „Kruvinas deimantas“ (Blood Diamond) įtaigiai parodė, kiek kainuoja tie „geriausi merginos draugai“. Filme buvo parodyta tik viena gausiai krauju aplaistytų deimantų kontrabandos iš Siera Leonės istoriją.

„Neapdorotų deimantų“ siužeto centre – didelis uolienos luitas, iškirstas Etiopijos rūdynuose ir nelegaliais keliais pasiekęs Niujorką. Būtent šis, anot specialistų, „dinozauras“, patenka į Hovardo Ratnerio rankas.

Filmas net prasideda gražiais kadrais, kai kamera tiesiog „neria“ į uolienoje įaugusius deimantus, kad galėtume pasigrožėti neįtikėtinu gamtos stebuklu – nuostabiais brangakmenių struktūros raštais ir jų pasakiška spalvine gama. Tačiau po kurio laiko suvokiame, kad šį pirmapradės gamtos stebuklą nepastebimai pakeitė visai kitos „vidinės struktūros“ stebėjimas: pro medikų zondą kompiuteryje matome Hovardo Ratnerio storosios žarnos tyrimo rezultatus…

Netrukus paaiškės, kad Hovardas turi rimtų problemų ne tik su sveikata. Kur kas didesni pavojai su neprognozuojamomis, bet tikrai rimtomis pasekmėmis, vyro tykoja jo profesinėje veikloje. Mat jis yra stipriai prasiskolinęs tiems, kurie nemėgsta „nemokių“ draugų ir bet kuriuo metu gali pas juos pasiusti „gorilomis“ vadinamus smogikus, kurie diplomatiniais sugebėjimais tikrai nepasižymi.

Atrodytų, kad į Hovardo rankas patekusi neapdorota brangakmenių kolekcija turėtų išspręsti visas komplikuotas vyruko problemas. Bet, sprendžiant iš nieko gera nelemiančių pradinių signalų, „Neapdoroti deimantai“ neturėtu būti dar viena holivudinė neįtikėtinos sėkmės istorija.

Filmas dar kartą įrodo, kad Netflix‘o pirmųjų vaidybinių filmų sėkmė nėra tik vienkartinis puikaus marketingo rezultatas. Mūsų akyse ši internetinė platforma vis labiau įsitvirtina kaip dabartinio (ir, ko gera, artimiausios ateities) pasaulinio kino flagmanas.

„Neapdorotų deimantų“ privalumų labai daug. Tai ir naujomis savo talento briaunomis maloniai stebinantis Adamas Sandleris, ir puikus (galima net sakyti, juvelyrinis) scenarijus, kuriame bet kokiai svarbiai detalei lemta dar ne kartą išnirti kitokiame kontekste. Stebina ir dialogų polifoniškumas, muzikos kontrapunktai (atpažinau tik “Tangerine Dream“ ir Vangeliso kompozicijos, bet tai tik nedidelė muzikinio takelio dalis), meistriškai pinama intriga, mezgant į vieną grandinėlę ir etiopus šachtininkus, ir banditus, ir populiarias TV programas, ir naudingas pažintis, ir krepšinį, ir net originalią teoriją apie… Etiopijos žydus.

Visi filmo elementai vienodai svarbūs, kaip bet kokia detalė nuostabaus grožio deimantų vėrinyje.

Filmas gimdo begalę minčių ir asociacijų. O viena filmo frazė verta papildyti garsiausių kino posakių galeriją: „Kai tu laimėjai, visa kita – nesvarbu“.

Taip pat skaitykite: 10 puikių XXI a. antro dešimtmečio filmų, kuriuos gal būt praleidote pro akis

Apibūdinti pačią depresiją yra be galo sunku. Tai daugiau nei liūdesys, labiau tuštumas, beprasmiškumas. Momentas kai viskas aplinkui atrodo tamsu ir gilu, ir niekas negali tau padėti. Tie, kas nėra susiję su šia liga, niekada nesupras kaip gali būtų sunku tai išgyventi. Tačiau viena fotografė pabandė apibūdinti depresiją fotografijose, kurios galbūt gali padėti kovoti su šia liga.

Fotografė Janelia Mould specializuojasi fotografijoje, pasakojančioje istorijas. Darbuose ji vaizduoja savo mintis, kurias perteikia į ,,fantazijos žemę“ nuotraukose. Depresija sukelia praradimo jausmus. Tuštumo jausmas yra pagrindinis objektas fotografės nuotraukų serijoje ,,Mergina melancholijoje – depresijos istorija“.

Janelia Mould yra savamokslė fotografė iš Pietų Afrikos. Pirmąją kamerą gavo būdama 11 metų, todėl tai buvo jos vienas iš pagrindinių hobių. Mylėdama meną, tai pat piešimą bei tapymą, fotografė savo idėjas išreikšdavo meniniu būdu. Ji visada piešdavo fantaziją, kuri, kaip teigia fotografė, esanti ypatingai suaktyvėjusi bei ryški, o kartais ir ,,tasmsią“ vaizduotę. Tai pat ši nuotraukų serija atsirado iš vieno fotografės gyvenimo etapo, kai depresija buvo atkeliavusi ir į jos gyvenimą. Įveikti šiuos sunkumus Janelia nusprendė paėmusi fotoparatą į savo rankas, kaip atlikti terapijos sensą.

Kiekviena nuotrauka iš šios serijos turi pagrindinį trūkumą – veidą. Tiklas buvo parodyti kokia yra tuščia ir beviltiška depresija, ir šios nuotraukos gali padėti sukelti tokius jausmus. Pati fotografė tikisi, jog ši nuotraukų serija padės kitiems suprasti koks yra jausmas gyventi depresijoje.

Galvos ir galūnės buvo paliktos tikslingai atokiau. Kaip pati fotografė teigia, ji norėjusi parodyti kitokį žvilgsnį į depresiją, kaip tai gali pasireikšti žmogaus gyvenime. Šie personažai sukuria nepilnumo jausmą, kurie stebėtojui perteikia nepatogumą. Janelia Mould įkvėpė ir citatos rastos internete. Jos sukėlė didesnį artumą bei padėjo suprasti, kaip būtų įmanoma išreikšti šį projektą fotografijose.

Pati fotografė tikisi, jog šios nuotraukos galbūt padės kam nors gauti didesnį supratimą apie šią psichikos ligą ir padėti artimiesiems, kurie kenčia nuo depresijos.

Taip pat skaitykite: Fotografė intymiose nuotraukose užfiksavo sunkią savo vyro ligą – depresiją [FOTO]

2009 metais „Oskarui“ nominuotą filmą „Ajami“ sukūręs Izraelio režisierius Yaron Shani į festivalį „Kino pavasaris“ grįžo su trim filmais, kuriuose atskleidžiamos skirtingos meilės formos. Unikaliai sukurta „Meilės trilogija“ – vienas ryškiausių šių metų festivalio programos kūrinių.

Dramos „Nuogumas“ (Stripped, 2018) premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, „Mano akys“ (Chained, 2019) – Berlyne, o naujausioji dalis – „Atgimimas“ (Reborn, 2019) pristatyta Busane, Pietų Korėjoje. Visas „Meilės trilogijos“ dalis, pasak režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Y. Shani, galima žiūrėti bet kuria eilės tvarka, kaip atskirus kūrinius. Vis dėlto, pažiūrėjus visą rinkinį, pasakojimas įgis naujų reikšmių ir paveiks žiūrovą dar stipriau.

„Nuogume“ svarbia tema tampa seksualinė prievarta, filme „Mano akys“ pasakojama apie viską kontroliuoti įpratusio policininko asmeninę krizę, o „Atgimime“ pagrindinėmis herojėmis tampa trys moterys, save atrandančios viena kitos dėka.

Plačiau apie „Meilės trilogijos“ kūrimą pasakoja Tel Avive gyvenantis režisierius Y. Shani.

Yaron, visose „Meilės trilogijos“ dalyse kalbama apie įvairias meilės formas. Meilė čia – neromantiška, prieštaringa, įvairiapusiška. Koks yra jūsų meilės paaiškinimas?

Manau, kad kiekviena stipri ir gili patirtis gyvenime yra meilės išraiška. Trilogijoje mėginau užčiuopti pačius artimiausius ryšius – aukščiausią meilės išraišką: seksualinius santykius, tėvo ir sūnaus, tėvo ir dukros, brolių ir seserų ryšius, motinystę. Sigmundas Freudas sakė, kad ryšys tarp žmonių yra archetipiškiausias dalykas, įrodantis, kas mes esame, kas mums gyvenime svarbiausia ir kur eisime toliau. Filme mėginau visa tai perkelti į tamsiausius kampelius, nes būtent juose įvyksta mokymasis. Tada ateina ir malonė. Kitaip tariant, reikia tamsos, kad išmoktume vertinti šviesą.

Tuose tamsiuose kampeliuose nerasi plokščios meilės išraiškos kaip kine – romantiško, sintetinio ir supaprastinto santykių tarp vyrų ir moterų vaizdavimo. Gyvenimas – ne saldainis. Jis yra kur kas labiau komplikuotas ir gilus. Todėl ir mano filmai – ne pramoga. Norėčiau, kad mano darbas suteiktų psichologinių ir emocinių įrankių keliauti per šį vargą, kurį vadiname gyvenimu.

Kaip manote, kas lemia tą jūsų įvardytą gyvenimo komplikuotumą?

Manau, kad viena didžiausių dabarties problemų – esame labai vieniši. Modernios, vakarietiškos ir sekuliarios visuomenės išgyvena didelę vienatvę. Viena priežasčių – gyvenimas tapo per daug patogus. Mums nebereikia kitų, kad išgyventume. Patenkinti bazinius poreikius galime vieni. Tokioje situacijoje dingsta gyvenimo prasmė. Gyvenimas be kitų – betikslis ir visuomenei atnešantis daug nerimo ir prievartos.

Aš ieškau išėjimo. Per kančią, per iššūkius, bet ne per gražius žmones ir laimingus veidus. „Meilės trilogijoje“ nėra romantinės meilės su laiminga pabaiga. Joje – abi meilės pusės.

Kada pradėjote dirbti prie šio tris filmus apimančio projekto?

Visi darbai prasidėjo prieš aštuonerius metus. Ketverius iš jų užtruko išgryninti personažus, jų istorijas. Tuomet maždaug metus chronologine tvarka vyko filmavimai. Pasakojimas vystėsi laike – scena po scenos, istorija po istorijos. Visus metus vykusį veiksmą, t. y. tris dalis, nufilmavome per maždaug šešiasdešimt dienų. Tuomet dvejus metus vyko montažo darbai.

Filmo „Nuogumas“ anonsas:

Šis projektas neįprastas – nebuvo scenarijaus, kurį duočiau profesionaliems aktoriams perskaityti, o jie imtų ir pagal jį suvaidintų. Įprastai vaidybinis filmas montuojamas iš maždaug 16 valandų medžiagos, mes jos turėjome 180 valandų, o visa tai buvo nufilmuota keliomis kino kameromis. Dvi kameros vaizdą sekė vienu metu. Taigi buvo milžiniškas medžiagos kiekis. Pirmoji visos trilogijos versija buvo 14 valandų trukmės.

Kodėl nusprendėte šį filmą režisuoti kitaip, netradiciškai? Kodėl pasirinkote sudėtingesnį kelią?

Gyvename melagingoje realybėje, melagingoje kultūroje. Tai pastebima visose srityse – žurnalistikoje, mene, kine, muzikoje. Esame suvynioti į labai patogią, sintetinę esybę, kuri, mano manymu, mus pastato į labai problematišką padėtį gyvenimo prasmės, psichologinės sveikatos atžvilgiu. Noriu pabandyti užčiuopti prasmingą patirtį, kuri yra pripildyta tiesos. Todėl suteikiu erdvės nekontroliuojamam žmogiškos patirties chaosui. Praradus kontrolę, kyla egzistencinis chaosas, su juo personažas turi susidoroti. Tai įveikęs, jis paauga, supranta kažką naujo. Štai ką reiškia mesti sau iššūkį. Įprastas kino kūrimas to nesiūlo. Jis labai sterilus, saugus, sukonstruotas.

Ar ir dokumentiką laikote forma, kuriai trūksta tiesos?

Manau, kad būtent per vaidybinį kiną galima pavaizduoti labai daug, patekti ten, kur dokumentika negali prieiti. Prieš kamerą tikrų žmonių asmeniškiausi momentai nepasiekiami, todėl kamerą jungiu priešais personažus, kuriuos sukūriau tam, kad nusileisčiau iki pat jų egzistencijos gelmės, iki asmeniškiausių gyvenimo momentų. Taip pat noriu, kad tie momentai būtų autentiški. To negaliu nei parašyti, nei surežisuoti ir netikiu, kad tai galima suvaidinti. Taigi to siekiu pasirinkdamas tinkamus žmones, kurie turi daug bendro su personažais.

Pavyzdžiui, dalyje „Mano akys“ pagrindinį veikėją – policininką Rašį – vaidina 16 metų policininku dirbęs Eranas. Jis nemąsto kaip aktorius – ką ir kaip vaidinti, kaip jis atrodo… Jam nerūpi, kaip vėliau pasisuks jo aktorystės karjera, jis tiesiog būna savimi. Ką aš darau? Perkeliu jį į štai tokią patirtį: naujuose namuose jis susipažįsta su savo žmonos ir dukros personažais, užmezga su jais emocinį ryšį, pamažu pradeda save identifikuoti su šiuo personažu. Tuose jo fikciniuose namuose improvizavimo dar prieš filmavimus.

Papasakokite, kaip vyko filmavimas?

Kai filmuojame, suteikiu jiems galimybę istoriją išgyventi, tačiau pačios istorijos jie nežino, gairių irgi nėra. Iš jų nieko nereikalauju, jie tiesiog turi būti savo personažais, o gyvenimas, istorija vystosi patys. Tad, jei kažkas beldžiasi į duris, jiems tai yra visiška staigmena. Kai jie atidaro duris ir pamato žmogų – tą asmenį jie mato pirmąkart gyvenime. Emociškai ir psichologiškai toks būdas saugus, nes aktoriai žino savo ribas ir patys sprendžia, kiek toli gali nueiti. Žinoma, jie ne visai kontroliuoja situaciją. Todėl verkia, juokiasi ir nustemba iš tikrųjų. Taip dirbdamas jaučiausi tarsi viena mano koja būtų realybėje, o kita – fikcijoje.

Filmo „Mano akys“ anonsas:

Ar policininko istoriją, kurią ekrane išgyveno Erano Naimo suvaidintas personažas, sugalvojote pats?

Dalis „Mano akys“ yra pagrįstas tikra vieno Izraelio policininko istorija, kuris, apieškojęs du jaunuolius, buvo apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Šis pareigūnas buvo atleistas ir apie vienerius metus praleido namuose. Jį ištiko krizė. Vėliau paaiškėjo, kad jis buvo nekaltas, jaunuoliai melavo.

Prieš daugiau nei dešimtmetį E. Naimas vaidino mano filme. Tuo metu jis ir prarado savo pareigas policijoje. Kadangi kartu dirbome, buvome labai artimi. Mačiau, kokią krizę jis išgyveno, kai neteko darbo. Jis buvo labai gerbiamas asmuo, itin sėkmingas pareigūnas, tačiau staiga prarado viską – šeimą, orumą… Pradėjus galvoti apie naują projektą, prisiminiau jo istoriją. Pamaniau, kad būtų be galo įdomu, jei jis išgyventų kitokią, tačiau tam tikru požiūriu artimą istoriją.

Filmo „Atgimimas“ anonsas:

Visose trilogijos dalyse vaidina ir daugiau neprofesionalių aktorių. Kaip suradote juos?

Ieškojome įvairiais būdais. Klausinėjau pažįstamų, prašiau jų atsivesti savo draugus. Turėjau kelis asistentus, kurie ieškojo žmonių. Daug bendravau, nemažai žmonių pats pažįstu. Jauno muzikanto ir jo draugų, kuriuos matome „Nuogume“, ieškojome per muzikos mokyklas. Kviesdavome juos į muzikines sesijas, susitikimus. Su atėjusiais jaunuoliais kalbėdavomės apie gyvenimą, rengdavome improvizacijas, atlikdavome įvairius pratimus. Tokiu būdu laikui bėgant juos pažinau.

Kai apsispręsdavau, kas bus filmo personažas, tas asmuo man ir padiktuodavo personažo charakterį ir istoriją. Daugeliu atvejų mano pasirinkti asmenys ganėtinai ryškiai skyrėsi nuo to, kaip juos įsivaizdavau. Todėl reikėjo keisti personažų istorijas, kad jos būtų panašios į atrinktų žmonių.

„Nuogume“ ryški seksualinės prievartos tema. Per televizijos naujienas pasakojama apie vyrą, kuris masiškai prievartauja moteris. Ar tai turi ryšio su tikrais įvykiais Izraelyje?

Taip, bet tai įvyko maždaug prieš trisdešimt metų. Kilo milžiniška panika, psichopato aukomis tapo labai daug moterų. Tai tęsėsi mėnesių mėnesius… Seksualinis smurtas – didelė problema mūsų visuomenėje, tačiau dabarties įvykiai visai neprimena šios vieno prievartautojo istorijos. To nebuvo pastaruosius dvidešimt ar trisdešimt metų.

Visų trilogijos personažų gyvenimai yra įkvėpti tikrų įvykių, surišti su tam tikromis istorijomis. Aš iš tikrųjų gilinausi į prostituciją, akušeriją, įsivaikinimą, seksualines traumas, jaunuolių susidomėjimą pornografija. Nagrinėdamas visas šias temas sugalvojau ir istorijas, kurios galėtų įvykti šiandien. Mano įkvėpimo šaltinis – stebėjimas, o ne vaizduotė.

Kalbino Auksė Podolskytė

„Kino pavasario“ filmais Lietuvos teritorijoje galima mėgautis penkiose platformose: naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje, internetinėje namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“, „TV3 Grupės“ turinio platformoje „Go3“, „Cgates“ SUMANIOS TV „Kino klube“ ir kino platformoje „Kinofondas“.

Festivalio namuose repertuaras: https://kinopavasaris.lt/lt/programa?p=803

Informacijos apie koronavirusą antplūdyje pasimeta svarbios naujienos. Prieš dvi savaites Harvey Weinsteinas, buvęs vienu svarbiausiu Holivudo žmogumi, tapo New Yorko kalėjimo kaliniu. Jei aukštesnės instancijos teismas nepakeis New Yorko valstijos teismo sprendimo, Weinsteinas kalėjime gali praleisti likusį savo gyvenimą – jam skirti 23 metai kalėjimo. Tai – labai svarbus sprendimas, reiškiantis, kad teisingumas pagaliau pradedamas įgyvendinti ir seksualinio smurto bylose.

Nors sekant teismo posėdžius, galėjo kilti dviprasmiškų jausmų, matant 67 metų vyrą, judantį vaikštynės pagalba ir mažai primenantį Weinsteiną, kurį visi pažinojo, vis dėlto Hollywoodo magnato  elgesys sulaužė ne vieną gyvenimą: netinkamu seksualiniu elgesiu – nuo priekabiavimo iki prievartavimo ir žaginimo – apkaltino per 80 moterų. Atrodo, kad seksualiniu smurtu prieš moteris šis asmuo „pasižymėjo“ dar 1983 m., tačiau turima galia ir turtai leido išvengti atsakomybės.

Svarbu paminėti, kad nepaisant to, kad New Yorko valstijos teismo sprendimas priimtas tik dėl dviejų seksualinės prievartos atvejų, tačiau teisėjas Burke’as pažymėjo, kad tokia griežta bausmė skirta, turint įrodymų, kad toks Weinsteino elgesys buvo sisteminis: „Nors tai yra pirmasis nuosprendis, bet tai nėra pirmasis nusikaltimas“. Taip teisėjas simboliškai teisingumą įvykė ir dėl nusikaltimų, padarytų prieš kitas moteris.

Weinsteino dar laukia ir teismas Kalifornijoje, kur jis bus teisiamas dėl keturių seksualinių nusikaltimų, už kuriuos gresia 28 metai kalėjimo.

Toks New Yorko teismo sprendimas parodė, kad teisingumas seksualinio smurto bylose įmanomas. Net jei kaltinamasis – bene galingiausias Hollywoodo vyras, kuris pasamdo būrį viešųjų ryšių specialistų, teisininkų, privačių detektyvų ir kitų asmenų, persekiojusių moteris ir bandžiusių įsiskverbti į jų privatų gyvenimą bei gauti informacijos, kuri jas priverstų tylėti.

O ar galime tikėtis daugiau teisingumo seksualinio smurto atvejais Lietuvoje? 

Vasario pabaigoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) paliko galioti žemesnės instancijos teismo sprendimą, pripažįstatntį buvusį Seimo narį Kęstutį Pūką kaltu dėl seksualinio priekabiavimo prie savo padėjėjos. Teismo neįtikino Pūko paaiškinimas, kad prie nukentėjusiosios tyčia nesilietė ir kad jo pasakyti žodžiai ir frazės vertintini kaip siekimas įžeisti ar pažeminti asmenį bei parodyti savo pranašumą, o ne kaip siekimas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo. LAT taip pat paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį dėl jo elgesio kitų trijų moterų, siekusių įsidarbinti Pūko padėjėjomis, atžvilgiu. Teismas konstatavo, kad Pūkas vulgariai, įžeidžiančiai ir menkinančiai elgėsi ir kitų trijų moterų atžvilgiu, tačiau baudžiamosios atsakomybės tokie veiksmai neužtraukia, nes tarp įsidarbinti siekiančių asmenų ir galimo darbdavio, LAT nutartimi, pavaldumo, pagal tuo metu galiojusias teisės normas, nebuvo.

Tokia nutartis neabejotinai nuvylė įsidarbinti bandžiusias moteris ir, matyt, tą visuomenės dalį, kuriai rūpi kaip įmanoma efektyviau kovoti su seksualiniu priekabiavimu, vis dėlto pats LAT pažymėjo, kad jei Pūkas prie moterų būtų priekabiavęs po 2017 m. įsigaliojusių teisinių pakeitimų, baudžiamosios atsakomybės ir dėl prieš kitas moteris vykdyto seksualinio priekabiavimo išvengęs greičiausiai nebūtų – toks priekabiavimas būtų laikomas priekabiavimu prie asmens, pavaldžiu pagal tarnybą, užtraukiančiu baudžiamąją atsakomybę.

Kaip žinia, LAT formuoja teismų praktiką, tad atkeliavus kitai seksualinio priekabiavimo bylai į  apylinkės teismą, teisėjams teks vadovauti šia LAT nutartimi.

Gerųjų pavyzdžių yra ir daugiau. Nors kol kas jie nėra teismo sprendimai.

Neseniai nuskambėjo policijos pareigūno pasisakymas apie atvejį Vilniuje, kai apie galimai viename Vilniaus naktiniame klube išžagintą moterį pareigūnas savo paskyroje „Instagram“ atsiliepė taip: „Mažiau lakt reikia ir raitytis ir nieko nebus.“ Tenka apgailestauti, kad Policijos departamentas į šį pasisakymą sureagavo kaip į viešųjų ryšių krizę, atsiprašydamas ir priversdamas atsiprašyti auką kaltinusį pareigūną, tačiau atsakymo, kas yra daroma, kad tokios nuostatos pareigūnų tarpe nevešėtų – taip ir nesulaukėme.

Dar vienas stiprus signalas iš visuomenės atėjo vadinamojoje Jurbarko byloje. Pats būdamas nepilnametis, kovos menus praktikuojantis, nepilnametę merginą sudaužęs, seksualiai ją prievartavęs ir pasikėsinęs išžaginti jurbarkietis M. I. teismo nuteistas trejiems metams ir keturiems mėnesiams įkalinimo, bausmę atidedant trejiems metams. Teismas taip pat priteisė 12 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo. Socialiniai tinklai, atrodė, sruvo nuo visuomenės nepasitenkinimo ir patiriamo neteisybės jausmo. Primenant, kad už neseniai nušautą stumbrę skirta tris kartus didesnė bauda nei už merginos prievartavimą ir brutalaus smurto prieš ją panaudojimą.

Visuomenė, atrodo, atbunda ir pradeda girdėtis ne tik balsai „pati kalta“ ar klausimai, „kodėl ji taip buvo apsirengusi“, „kodėl vaikščioja vėlai naktį“ ir pan.

Ko reikia, kad visuomenė pabustų sparčiau ir seksualinio smurto netoleruotų labiau?

Klausimas kompleksinis, į kurį skirtingos srities specialistai atsakytų skirtingai. Bet žvelgiant į turimus duomenis (o jų nėra daug), pirmiausia akivaizdu, kad trūksta informacijos apie seksualinį smurtą kaip tokį – jis nėra pasiekęs mūsų ausų ar mūsų širdžių.

Neturime ir tikslios informacijos, kiek Lietuvos moterų patyrė seksualinį smurtą ar seksualinį priekabiavimą. Kol kas egzistuoja tik Lietuvos žmogaus teisių centro ir Lygių galimybių plėtros centro užsakymu atlikta visuomenės apklausa, kuri parodė, kad maždaug kas penkta moteris Lietuvoje yra patyrusi seksualinį priekabiavimą (čia, be abejo, iškyla dar ir atpažįstamumo klausimas – dalis seksualinio priekabiavimo formų yra normalizuotos, atpažįstamos tik pačios grubiausios).

2014 m. Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros vykdyta apklausa parodė, kad viena iš 10 Sąjungos moterų (nuo 15 metų amžiaus) yra patyrusi kokį nors seksualinį smurtą, o viena iš 20 buvo išžaginta. Jeigu galvosime, kad situacija Lietuvoje gali būti panaši (su nedideliais svyravimais į vieną ar kitą pusę), tai reiškia, kad bene kiekvienas iš mūsų pažįstame išžaginimą patyrusią moterį. Vis dėlto, praėjusiais metais Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakymu buvo atlikta reprezentatyvi apklausa, o jos metu prašyta įvardyti smurto prieš moteris formas. Du trečdaliai gyventojų paminėjo fizinį smurtą, seksualinį – vos 8 proc. apklausos dalyvių.

Iki galo nežinome ir kiek esame linkę kaltinti aukas.

Kol kas tirtas tik aukų kaltinimas seksualinio priekabiavimo bei smurto artimoje aplinkoje srityse. Seksualinį priekabiavimą rimta problema laiko didžioji šalies gyventojų dalis (beveik 80 proc.), tačiau kaltę dėl tokio elgesio yra linkusi perkelti nukentėjusiam asmeniui. Trys penktadaliai (63 proc.) žmonių teigė, kad aukos pačios prisideda prie seksualinio priekabiavimo netinkamai rengdamosis arba provokuodamos, pusė apklaustųjų manė, kad aukos iš tikrųjų mėgaujasi rodomu dėmesiu (47 proc.) arba yra linkusios sutirštinti spalvas (49 proc.).

Koks gyventojų požiūris į seksualinį smurtą?

Bandyti orientuotis galime tik pagal aukų kaltinimo lygį smurto lyties pagrindu srityje. Jis mažėja. Pavyzdžiui, 2017 m. su teiginiu, kad „Moterys dažnai pačios išprovokuoja smurtą“ sutiko ar arba iš dalies sutiko daugiau nei pusė (53 proc.) šalies gyventojų. 2019 m. šis skaičius sumažėjo 12 proc., o panašia dalimi padidėjo gyventojų skaičius, visiškai nesutinkančių su tokiu teiginiu (2017 m. tokių buvo penktadalis, 2019 m. jis padidėjo iki 32 proc.).

Vis dėlto tvirtai teigti, kad apie pusė šalies gyventojų turi tvirtas nuostatas, kad seksualinio smurto aukos yra pačios kaltos ar didele dalimi kaltos dėl to, kas joms nutiko būtų sunku. Kaltinančių skaičius gali būti dar didesnis, nes ir seksualinio smurto atpažinimas lyginant su fiziniu smurtu ženkliai mažesnis.

Teisė, teismai ir kitos teisėsaugos institucijos negyvena atskiro gyvenimo nuo visuomenės. Tą rodo tiek H. Weinsteino byla Jungtinėse Valstijose, tiek Jurbarko atvejis, tiek ir policijos reakcija į ypač netinkamai pasisakiusį pareigūną. Norėdami, kad tokių reakcijų būtų daugiau, privalome išsiaiškinti, kiek seksualinis smurtas paplitęs mūsų visuomenėje ir kiek gebame kaltę dėl to adresuoti tinkamam adresatui, t.y. – nusikaltusiam asmeniui. Taip pat imtis visų įmanomų visuomenės bei pareigūnų švietimo formų, kad teisingumas seksualinio priekabiavimo ir smurto bylose taptų ne vienkartinėmis pergalėmis, bet sisteminiu pokyčiu tiek mūsų teisėje, tiek mūsų galvose.

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Nulinė tolerancija seksualiniam priekabiavimui darbe“, projektą finansuoja Švedijos institutas ir Švedijos karalystės ambasada Vilniuje, įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras.

Šįvakar virtualiuosiuose 25-ojo „Kino pavasario“ apdovanojimuose buvo paskelbti festivalio nugalėtojai bei daugiausia žiūrovų simpatijų sulaukęs filmas. Taip pat išreikštas palaikymas ir šalies kino teatrams.

Su didžiuoju partneriu ERGO surengtus apdovanojimus festivalio generalinis direktorius Algirdas Ramaška vedė iš tuščios „Forum Cinemas Vingis“ salės, kur paprastai būdavo daugiau nei pusė tūkstančio žiūrovų. Siekiant atkreipti visos industrijos ir žiūrovų dėmesį į sudėtingoje situacijoje atsidūrusius kino teatrus, tuščiose Lietuvos kino salėse po ceremonijos paleistas ir uždarymo filmas – naujausia Xavier Dolano drama „Matijas ir Maksimas”.

„Šiandien vakare visi susitiktume festivalio apdovanojimų ceremonijoje. Drauge žiūrėtume uždarymo filmą. Bet iš tiesų kino salės liko tuščios, o jūs uždarymo filmą žiūrėsite namuose. Tikimės, kai tai tęsis nebeilgai ir galėsime netrukus sugrįžti į kino teatrus. Svarbu padėti kino teatrams išgyventi šį itin sudėtingą laikotarpį, kad galėtume švęsti premjeras ir festivalius didžiajame ekrane, – kalbėjo Algirdas Ramaška. – Šios dvi festivalio savaitės parodė, kokie esame vieningi ir kaip mėgstame kokybišką kiną. Festivalis namuose įvyko ir labai sėkmingai. Tikiu, kad šis laikas mums padėjo dar labiau vertinti kino salės patirtį. Pažadame, kai tik situacija pasikeis, iš karto su nauja energija surengsime festivalį kino teatre.“

Festivalis sulaukė 55 tūkstančių filmų peržiūrų. Pasak A. Ramaškos, tai didžiulis žiūrovų palaikymas, nes svarbu nepamiršti, kad pagal rinkos tyrimų įmonės „Kantar“ duomenis įsigyta peržiūra naudojasi dažniausiai du žmonės, o kartais – trys ir daugiau.

Apdovanojimų ceremonijos įrašas:

Žiūrovų simpatijų prizas

Kaip ir kasmet, žiūrovai balsuodami už patikusius filmus rinko žiūroviškiausią filmą. Praėjusiais metais juo tapo „Kafarnaumas“, 2018 m. „Jūsų Vincentas“, 2017 m. „Tobuli melagiai“, o šiemet daugiausia žiūrovų įvertinimų sulaukė lenkų režisieriaus Jano Komasos drama „Kristaus kūnas”.

„Kristaus kūną“, kaip ir kitus populiariausius šių metų festivalio filmus, namų kino platformose bus galima išvysti viso festivalio pratęsimo metu, kuris tęsis tol, kol bus atidaryti kino teatrai, laikotarpiu.

Konkursinės programos laimėtojai – festivalio pratęsime

Pagrindinėje festivalio konkursinėje programoje „Europos debiutų konkursas“ šiemet dalyvavo 11 filmų. Juos nuotoliniu būdu vertino tarptautinė žiuri: kino kritikas, Roterdamo kino festivalio programos sudarytojas Evgeny Gusyatinskiy (Rusija, Nyderlandai), kino kritikas Boydas van Hoeij (Nyderlandai, Liuksemburgas), Geteborgo kino festivalio meno vadovas Jonas Holmbergas (Švedija), „New Europe Film Sales“ pardavimo vadovė Katarzyna Sinarska (Lenkija), menininkė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė (Lietuva).

Šįvakar festivalio feisbuko paskyroje vykusiuose apdovanojimuose pagrindinės konkursinės programos laimėtojus paskelbė K. Sinarska ir R. Barzdžiukaitė.

Geriausiu filmu paskelbtas poetiškas portugalės Catarinos Vasconcelos 16 milimetrų juosta nufilmuotas pasakojimas „Paukščių metamarfozė” (The Metamorphosis of Birds).

Geriausiu režisieriumi pripažintas Fyzal Boulifa iš Jungtinės Karalystės su socialine drama „Lin+Liusi” (Lynn & Lucy). Šiame filme vaidinusios Roxanne Scrimshaw ir Nichola Burley tapo geriausiomis konkurso aktorėmis.

Filmai „Paukščių metamorfozės“ ir „Lin+Liusi“ bus rodomi per festivalio pratęsimą.

Geriausiais aktoriais išrinktas romantinės dramos „Tu verta geresnio“ (You Deserve a Lover, rež. Hafsia Herzi) aktorių ansamblis Jérémie Laheurte, Djanis Bouzyani ir Anthony Bajon.

Piniginius prizus ir šiemet konkursinių programų nugalėtojams įsteigė Vilniaus miesto savivaldybė. Geriausio filmo nugalėtojui atiteko 5 000 eurų, o kitų nominacijų laimėtojams – po 1 000 eurų. Taip pat laimėjusiems kino kūrėjams bus išsiųstos skulptoriaus Žilvino Stankevičiaus specialiai jubiliejiniam „Kino pavasariui“ kurtos statulėlės.

„Trumpo konkurso“ laureatai 

Šiemet „Trumpame konkurse“ varžėsi 30 filmų iš visos Europos. Geriausią trumpametražį konkursinės programos filmą nuotoliniu būdu rinko lietuvių režisierius Andrius Blaževičius, graikų režisierė Konstantina Kotzamani ir festivalio „Berlinale“ trumpametražių filmų atrankos komisijos narė Simone Späni. Festivalio laimėtojus feisbuko transliacijoje paskelbė A. Blaževičius.

„Trumpo konkurso“ nugalėtoju išrinktas prancūzų režisierės Camille Degeye filmas „Kelionė po kūną” (Journey Through a Body), ir jam atiteko Vilniaus miesto savivaldybės įsteigtas 3 000 eurų prizas. „Kelionę po kūną“ taip pat galima išvysti per pratęsimą.

Specialiu žiuri paminėjimu (Special mention) įvertintas Nicolaas Schmidtas ir jo trumpametražis „Žiedynas” (Inflorescence).

Įvertintas ir lietuvių filmas

Savo favoritą išrinko ir vienas didžiausių Europos kino industrijos naujienų portalų „Cineurope“. Juo tapo Karolio Kaupinio filmas „Nova Lituania“. Portalas pasirūpins filmo sklaida savo kanaluose. „Prizas skiriamas už absurdiškai ir elegantiškai atvaizduotas kolonijines Europos nesėkmes, klaidingai save vertinant kaip gelbėtojus ir civilizacijos nešėjus, bei sunkias pavaldžių kultūrų pastangas išsaugoti savo balsą“, – apdovanojimą argumentavo „Cineurope“ atstovai.

Populiariausius festivalio filmus ir toliau bus galima žiūrėti šiose namų kino platformose: naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje, internetinėje namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“, „TV3 Grupės“ turinio platformoje „Go3“, „Cgates“ SUMANIOS TV „Kino klube“ ir kino platformoje „Kinofondas“.

Festivalio namuose repertuaras: https://kinopavasaris.lt/lt/filmai/ziurek-namuose

Siekiant suvaldyti koronaviruso plitimą mieste, Kaunas gerokai išplėtė dezinfekuojamų vietų sąrašą. Bendrovės „Kauno švara“ darbuotojų brigados visą šią savaitę specialiu tirpalu purškia viešojo transporto stoteles, buitinių atliekų rūšiavimo konteinerius, požemines perėjas. Taip pat dezinfekuojamos daugiabučių laiptinės bei saviizoliacijai skirtos patalpos.

„Prausia“ atliekų konteinerius

„Laiptinės, stotelės ar perėjos – vietos, kuriomis dažniau naudojasi kauniečiai, tad jų dezinfekavimas yra dar vienas būdas sulėtinti viruso plitimo tempus. Tą darysime tiek, kiek reikės – priemonių, žmonių ir technikos turime pasiruošę užtektinai“, – komentavo Kauno savivaldybės Ekstremalių situacijų operacijų centro koordinatorius Paulius Keras.

Bendrovės „Kauno švara“ duomenimis, per dieną pavyksta dezinfekuoti apie 100 viešojo transporto stotelių. Nuo praėjusio penktadienio imtasi dažniau dezinfekuoti ir buitinių atliekų konteinerius.

Per keletą dienų pavyko „nuprausti“ kelis šimtus atliekų surinkimo vietų. Darbuotojai nepamiršo ir Kauno požeminių perėjų – jose nuo šiol ne tik švariau, bet ir steriliau.

Gatvių dezinfekcijai – pasiruošta

Vyraujant sausiems orams pagrindinės Kauno gatvės kelias dienas iš eilės nulietos vandeniu, kad sumažinti dulkėtumą, taršą kietosiomis dalelėmis ir jų poveikį kvėpavimo takams, alergijoms. Bet kurią akimirką, vos tik gavus specialistų nurodymus, gali būti pradėta ir gatvių dezinfekcija.

„Konsultuojamės su visuomenės sveikatos specialistais, stebime situaciją ir svarstome, ar pradėti būtent nuo gatvių, ar nuo parkų takų ir kitų viešųjų erdvių, kur fiksuojama didžiausia pėsčiųjų koncentracija. Be to, daug lems ir oro sąlygos, nes per lietų tokie darbai neduoda reikiamo efekto“, – teigė P. Keras.

Ypatingas dėmesys laiptinėms

Nuo šios savaitės bendrovė „Kauno švara“ pradėjo ir daugiabučių laiptinių dezinfekciją. Švarą ir sterilumą jau pavyko užtikrinti 150 daugiabučių namų laiptinių. Nuolatinė priežiūra bus tęsiama ir toliau.

Iš viso planuojama dezinfekuoti beveik 500 daugiabučių, kuriuos administruoja „Kauno butų ūkis“. Darbai numatomi net ir ten, kur iki šiol valymu savarankiškai rūpindavosi patys gyventojai.

Tuo metu bendrovė „Mano būstas“ pasirengusi dezinfekuoti visas laiptines mieste paaiškėjus, kad ten gyvenančiam žmogui nustatytas koronavirusas.

Imtis dezinfekcijos paraginti ir visi kiti Kauno būstų administratoriai bei daugiabučių bendrijos. Vadovaudamasi Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijomis, Kauno miesto savivaldybė parengė tam specialias atmintines, kurios pravers ne tik įmonėms, bet ir patiems gyventojams, norintiems užtikrinti švarą ir tvarką laiptinėse ir kitose bendro naudojimo patalpose palei namus.

Naudinga informacija gyventojams

Nuo balandžio 1 dienos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai patvirtinus sugriežtintą laiptinių valymo ir dezinfekavimo tvarką, įprastą laiptinių šlavimą keičia drėgnas valymas.

„Gyventojams rekomenduojame bent keletą kartų per dieną laiptines gerai išvėdinti. Taip pat drėgnu būdu nuvalyti laiptus, turėklus, liftų kabinas, laiptinių palanges, telefonspynes. Svarbu pradėti naudoti chemines priemones, specialius valiklius, kad paviršai būtų ne tik nuvalomi, bet ir dezinfekuojami“ , – teigė P. Keras.

„Slėpynės“ („Ready or Not“) – maloniai nustebinanti kino juosta, kurioje puikiai dera siaubo filmo ir komedijos elementai. Filmo režisieriai Mattas Bettinellis-Olpinas ir Tyleris Gillettas – mažai kam žinomi, savo darbų sąraše turintys tik porą siaubo filmų, kurie vertinti gana skeptiškai ir didesnio pasisekimo nesulaukė. „Slėpynių“ biudžetas nėra didelis, o aktoriai – taip pat ne pirmo ryškumo žvaigždės, todėl nieko keisto, jei filmas nekels jokių didelių lūkesčių. Tačiau šis gerai susiderinusios komandos darbas maloniai nustebins net ir didžiausius skeptikus.

Filmas prasideda trumpa scena prabangiuose namuose, ir matomas sužalotas jaunas vyras, kurio buvimo vietą vyresniesiems išduoda jaunas berniukas. Vėliau veiksmas vyksta šiandieniniu laiku, tuose pačiuose prabangiuose namuose. Greisė (akt. Samara Weaving) – geraširdė mergina iš paprastos šeimos, kuri ruošiasi savo vestuvėms su Aleksu Le Domu (akt. Markas O‘Brienas), kurio šeima gali pasigirti neregėtais turtais ir painia istorija. Ceremonijos metu Le Domai akivaizdžiai parodo savo jausmus būsimajai šeimos narei, ir toli gražu ne visi jie džiaugiasi būsima šeimynykšte. Vakare, vietoj išsvajotosios pirmosios vestuvių nakties, Greisė sužino, kad norėdama tapti pilnateise šios mėlynakraujų šeimos nare, turės sužaisti žaidimą. Šiek tiek sutrikusi, ji pernelyg nenustemba – tai pagrindžiama tuo, kad šeima užsiima lošimų verslu ir turi gilias tradicijas. Iš kortų kaladės ji ištraukia kortą, kuri sako, kad teks žaisti slėpynes. Pavadinimas pasiskolintas iš vaikiško žaidimo, tačiau pamažu aiškėja, kad šios slėpynės – ne tokios ir vaikiškos…

Visas filmo siužetas vystomas šias slėpynes – nieko neįtarianti jaunoji, nusiteikusi gana žaismingai, bėga slėptis. Kurį laiką pratūnojusi savo slėptuvėje, ji pradeda apgailestauti, kad taip švaistoma jos pirmoji vedybinio gyvenimo naktis, todėl nusprendžia mesti šį žaidimą ir patraukia ieškoti savo jaunikio. Tik išgirdusi šūvius, ji iš Alekso sužino, kad jai kliuvo baisiausia korta – iki aušros ji turi būti nužudyta, antraip žus visa Le Domų šeima. Prasideda kova už savo gyvenimą. Šeimos nariai, kurių kiekvienas turi stiprų savo charakterį, neretai būdingą būtent turtuoliams, daugiau ar mažiau pasirodo viso filmo metu, tačiau ryškiausia žvaigždė – Greisė. Viso filmo metu ji idealiai atlieka savo rolę – susižeidusi kiekvienu veido raumenimi perteikia skausmą, tikroviškai parodo nuostabą ar nusivylimą. Personažė nė akimirką nemąsto pasiduoti ir kovoja už save, nelaukdama pagalbos iš aplinkinių. Kai kurie šeimos nariai, kino siužeto pradžioje pasirodę iš vienos pusės, vystantis veiksmui atsiskleidžia visai kitomis spalvomis. Filmo pabaiga – visiškai netikėta ir nustebinsianti daugelį žiūrovų.

Šiai juostai surinktas puikus aktorių kolektyvas, kiekvienas iš jų idealiai atliko savo vaidmenis – ypač pagirtina Danielio (akt. Adamas Brody‘s), Alekso brolio, vaidyba. Viso siužeto metu neatskleidęs savo tikrųjų intencijų ir likęs paslaptingas, jis ypač prikaustė dėmesį ir neabejotinai pelnys daugelio simpatijas. Dauguma kitų aktorių, vaidinusių likusius šeimos narius, savo vaidmenis taip pat atliko puikiai, nors jų veikėjai ir nekelia susižavėjimą skatinančių emocijų.

Veiksmui parinkta vieta puikiai tinka idėjai – prabangi turtuolių šeimos vila, kurioje gausu prabangos ir antikvariato. Kone kiekvienoje scenoje galima išvysti šį bei tą naujo, ypač Greisei keliaujant per visą dvaro teritoriją. Čia puikiai pasitarnauja ir nuostabus operatorių darbas – įvairių scenų metu susitelkiama į pagrindinį veiksmą, tačiau parodoma pakankamai aplinkos detalių, kurios padeda perteikti atmosferą. Sąmoningai parodomos ne visi kruviniausi epizodai – kartais kameros nukreipiamos į šalį, todėl žiūrovai apsaugomi nuo galimai žiaurių epizodų, kurių, bendrai kalbant, filme netrūko. Turint omeny, kad ši kino juosta – siaubo komedija, būtent komedijos elementų buvo daugiau, tačiau kraujas šiame filme liejosi taip pat laisvai kaip ir veikėjų skaldomi juokeliai. Taip pat filme gerai dera muzikiniai takeliai, suteikiantys šiurpaus netikėtumo įvairių scenų metu. Realistiškas grimas, akies nerėžiantys specialieji efektai šį mažo biudžeto filmą padaro itin patraukliu žiūrovo akiai.

Šis filmas maloniai nustebina net ir tuos, kurie pernelyg nesižavi siaubo filmais. Įdomus siužetas, kupinas netikėtų veiksmo vingių, savo veikėjus puikiai įkūniję aktoriai ir šaunus techninis apdirbimas paverčia šią kino juosta nenuobodžiu, kokybišku humoru prisodrintu būdu praleisti vakarą pernelyg neapkraunant galvos sudėtingais siužeto vingiais.

Taip pat skaitykite: „Pats baisiausias Deilo ir Takerio filmas“: geriausias būdas praleisti vakarą karantino metu

Dizaineris Adamas Saaksas nusprendė pademonstruoti, kokią neįtikėtiną galią gali slėpti paprasčiausia žirklių pora.

Per kiek daugiau nei septyniolika metų jis meistriškai įvaldė techniką, leidžiančią kurti šedevrus naudojant tik blizgias, it skustuvo ašmenys aštrias žirkles, jomis atliekant strategiškai apgalvotus kirpimus. Pasitelkdamas tik įrankį ir savo įgudusią akį, A. Saaksas įvairiais ornamentais iškarpo įprastus kombinezonus, sukneles ir triko, taip juos paversdamas aukštosios mados produktais, išmargintais ornamentais, kurie pabrėžia žmogaus kūno linkius.

Nors patys rezultatai verčia jais gėrėtis, dar įspūdingiau atrodo pats kūrybinis procesas. Neretai kūrėjas paleidžia tiesiogines transliacijas, kurių metu demonstruoja savo darbą: rodo, kaip karpo rūbus juos dėvint modeliams. Dizainą Adamas Saaksas sugalvoja spontaniškai, transliacijos metu, nesiruošęs iš anksto. O tai – itin sudėtinga, kadangi stebint krūvai žiūrovų, kiekvienas veiksmas yra svarbus, kadangi galimybės pasitaisyti, ką būtų galima atlikti dirbant be žiūrovų, nėra. Kiekvienas jo kurtas rūbas – rankų darbo, preciziški pjūviai nesikartoja.

Dizaineris savo karjeros metu jau puošė tokias įžymybes kaip Heidi Klum, Justin‘ą Timberlake‘ą, Katy Perry, Britney Spears, Shakirą, Eminemą, Carmen Electrą ir daugelį kitų. Išskirtinis jo kūrinių dizainas jau tapo vizitine kortele, atpažįstama kone visame pasaulyje. Užsisakyti dizainerio kurtų rūbų galima jo internetinėje svetainėje, kuri pasiekiama kiekvienam norinčiam.

Taip pat skaitykite: Šokiruojantis ir spalvigas Leigh Bowery [FOTO]

Pietų Korėjos režisieriaus Sang-ho Yeon sukurtas zombių veiksmo filmas „Traukinys į Busaną“ (Train to Busan, 2016) – kiek kitoks kūrinys itin populiaria zombių tematika. Nors pastarieji neretai tampa banalių siaubo filmų arba komedijų atributu, tačiau šioje kino juostoje jie puikiai dera su režisieriaus sumanymais ir norima perduoti žinute. „Traukinys į Busaną“ debiutavo Kanų kino festivalyje, tačiau nesivaržė dėl jokių nominacijų. To užteko – kino juosta netruko išpopuliarėti ir sulaukti pripažinimo. Tais pačiais metais režisierius Sang-ho Yeon pristatė ir animacinį filmą panašia tematika, o šiandien jis jau laikomas kone geriausiu zombių režisieriumi Pietų Korėjoje.

Filmas pradedamas scena, kurioje – karantino zona. Dėl esą nedidelio pavojingų medžiagų nutekėjimo žmonės neįleidžiami į teritoriją, dėl to skubąs sunkvežimio vairuotojas, vykdamas aplink, nepastebi ir partrenkia stirną. Ją, nerodančią jokių gyvybės ženklų, palieka tįsoti ant kelio, ir jam nuvažiavus, stirna pabalusiomis akimis pašoka ir pasileidžia tolyn…

Siužeto centre – savanaudis darboholikas Seok-woo (akt. Yoo Gongas), dirbantis finansų sferoje. Išsiskyręs su žmona, jis augina jųdviejų dukrą Su-an (akt. Kim Su-an), tačiau šiai beveik neskiria dėmesio, pastovų savo laiko trūkumą bando atpirkti dovanomis, kurios pradeda kartotis, mergaitę prižiūri jo motina. Savo gimimo dienos proga dukra nori praleisti dieną su mama, kuri gyvena Busano mieste. Seok-woo teigia, kad turi daugybę darbo, o išleisti dukros vienos nenori, tad pažada, kad vyks kitą dieną. Jiems vis tik susiruošus į kelionę, kuri greituoju traukiniu turėjo trukti tik apie valandą, pakeliui į stotį pro juos pralekia keletas ugniagesių brigadų – netoliese užsiliepsnojo dangoraižis. Įsėdus į traukinį, tėvas užmiega, o geležinkelio darbuotojai susirūpina galimai be bilieto keliaujančiu apskretėliu, nekreipdami dėmesio į merginą su žaizda kojoje. Užsikrėtusi mergina užpuola ją pastebėjusią darbuotoją, ir taip prasideda traukinyje esančiųjų kova už būvį…

Siužetinė filmo linija palieka gerą įspūdį ir neleidžia žiūrovui nuobodžiauti. Pasirinkta klaustrofobiška aplinka – traukinys, iš kurio nėra šansų ištrūkti, įkalina veikėjus kartu su juos puolančiais zombiais, todėl svarbu tampa ne bėgti, o veikti apgalvotai. Didelį įspūdį palieka realiai vaizduojamas kelionės laikas – maždaug valandą turėjusi trukti kelionė nuo tos akimirkos, kai tėvas su dukra įsėda į traukinį, vaizduojama realios trukmės. Zombiams į savo gretas pasiglemžiant vis daugiau traukinyje esančių žmonių, prasideda likusiųjų sveikų kova už gyvenimą.

Tėvas Seok-woo vis dar elgiasi egoistiškai ir tiesiog siekia apsaugoti save ir dukrą, kuriai taip pat liepia žiūrėti tik savęs, nepaisyti aplinkinių. Tačiau susidūrę su kitais bendrakeleiviais, taip pat kovojusiais už išlikimą, tačiau neatsisakiusiems padėti, egoistams tenka rinktis – ar bandyti savanaudiškai, aukojant kitus, likti gyviems, ar susivienyti, ir bendromis jėgomis atsilaikyti prieš žmogienos ištroškusius siaubūnus. Tai tampa išbandymu daugeliui, ir pabaigoje atsiskleidžia daugelio keliautojų tikrieji veidai. Įtemptas siužetas neleis nuobodžiauti, o personažų poelgiai ir pokyčiai privers susimąstyti apie savo elgesį kritinėje situacijoje.

Aktorių darbas – puikus. Nuo pagrindinių veikėjų – tėvo ir dukros, iki epizodiškai pasirodančių personažų, tokių kaip traukinio konduktorius ar vyresnio amžiaus seserys, taip pat keliaujančios traukiniu. Ypač gerą įspūdį paliko dukrą Su-an vaidinusi Kim Su-an, kuriai pavyko puikiai įsijausti į vaidmenį. Po tėvą vaidinusio Yoo Gongo, ji buvo antras svarbiausias personažas kino juostoje, todėl jai buvo skirta nemažai dėmesio, kuris daugeliui žiūrovų turėtų kelti pasigėrėjimą mažosios aktorės darbu. Taip pat labai pagirtinas aktoriaus Ma Dong-seok, vaidinusio su nėščia žmona keliavusį darbininkų klasės atstovą Sang-hwa, darbas. Išraiškingas veikėjas įnešė daug spalvų į visą siužetą. Šiek tiek gaila, kad jo žmona, Sung-kyung (akt. Jung Yu-mi), liko neišplėtotu charakteriu. Nors užėmė nemažai ekrano laiko, tačiau jai nebuvo suteikta galimybė plačiau atsiskleisti. Kone visi personažai atrodė savo vietose, įskaitant ir zombius, vaidyba nekelia jokių neigiamų emocijų.

Žinoma, koks gi zombių filmas be specialiųjų efektų – šie smarkia nekrito į akis, atrodė pakankamai realistiški ir kokybiškai atlikti. Kadangi didžioji filmo veiksmo dalis vyko būtent uždarame traukinyje, techninė kino juostos pusė taip pat atrodo be priekaištų. Retai matomas bendras kajutės vaizdas, daugiau koncentruojamasi į artimo plano kadrus, todėl vizualiai sukuriamas įspūdis, kad traukinys yra didesnis nei iš tiesų. Garso takelio šiame filme nebuvo, tačiau pernelyg nestebina žinant, kokiam žanrui jis priskiriamas. Verta pastebėti, kad buvo keletas ilgesnių scenų, vykusių išskirtinai veikėjams tylint. Girdimas tik jų alsavimas ir zombių riaumojimas sustiprina visos situacijos įspūdį.

Šis Pietų Korėjoje sukurtas filmas – itin nusisekęs zombių tematikos vaisius. Beveik dvi valandos, praleistos žiūrint, tikrai neprailgsta, ir ši kino juosta moka sužavėti. Puikiai pasirinktas būdas zombių apokalipsės metu atskleisti žmogaus vertybes ir elgesio motyvus paliks vietos apmąstymams tiek apie savo veiksmus pavojaus akimirką, tiek apie tai, kaip elgtųsi ir aplinkinis pasaulis, netikėtai užkluptas baisios masinės pandemijos.

Taip pat skaitykite: TOP 10 filmų, turinčių daugiau nei vieną itin ryškų siužeto posūkį

Olandė Nikkie de Jager, pasauliui geriau pažįstama kaip Nikkie Tutorials, turinį „YouTube“ platformoje kuria kiek daugiau nei dešimtmetį. Šių metų pradžioje 13 mln. prenumeratorių turinti Nikkie pasidalijo emocingu vaizdo įrašu, kuriame atskleidė mažai kam žinomą faktą. Įrašą pradėjusi kalba apie tai, kad su savo fanais nori pasidalinti žinia, kurios atskleisti kol kas nesiruošė, tačiau patyrusi šantažą iš aplinkinių žmonių, Nikkie nusprendė nebetylėti. „Panašu, kad galimybė pasirinkti tinkamą laiką pranešimui iš manęs buvo atimta, tad šiandien pasinaudosiu galimybe savo valia jums kai ką pasakyti.“, vaizdo įraše kalbėjo mergina. Toliau kalbą ji tęsė apie tai, kad mūsų planetoje yra gausybė etikečių, kurios klijuojamos žmonėms, ir ji niekada nenorėjusi, kad jai etiketę prilipdytų kiti – ji nori būti savimi. „Aš gimiau klaidingame kūne. Tai reiškia, kad aš – translytė.“ Akyse suspindusios ašaros patvirtino, koks jai svarbus šis pasiryžimas prisipažinti.

„YouTube“ žvaigždė pasakojo, kad nuo mažens jautėsi nesanti savimi – nešiodama moteriškus rūbus, ji jautėsi žymiai geriau. Vaizdo įrašas, pavadinimu „I‘m Coming Out.“, praėjus vos parai nuo įkėlimo, jau buvo sulaukęs daugiau nei 13 mln. peržiūrų, o šiandien jų skaičius siekia 34 mln. Neilgai trukus po įrašo paskelbimo, Nikkie de Jager sulaukė pakvietimo dalyvauti vienoje žymiausių JAV televizijos pokalbių šou, „The Ellen DeGeneres Show“. Trumpame interviu mergina teigė, kad buvo pirmasis jos viešas pokalbis po prisipažinimo, tačiau pridūrė, kad žmonės reagavo itin palankiai. Ji sulaukė daugybės palaikymo ne tik iš savo gerbėjų, bet ir iš kitų translyčių asmenų, kurie sakė, kad šis Nikkie poelgis privertė juos pasijusti geriau.

Tiesa, vasario mėnesį mergina taip pat dalyvavo savo gimtosios šalies, Olandijos, pokalbių šou, kuriame užsiminė, kad anksčiau minėtas interviu praėjo kiek ne taip, kaip tikėjosi. Pasak jos, laidos vedėja prieš prasidedant filmavimui nė nepasisveikino, o pats šou savo ruožtu jai paliko žymiai geresnį įspūdį nei pati Ellen. Tačiau makiažo specialistė džiaugėsi galimybe dalyvauti visame pasaulyje garsioje laidoje, ir buvo dėkinga už jai suteiktą šansą.

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Eurovisie Songfestival (@songfestival.avrotros) on Feb 10, 2020 at 9:01am PST

Mergina po metus trukusios draugystės susižadėjo su savo tautiečiu Dylan‘u, kuris jai pasipiršo rugpjūtį, jųdviejų atostogų Italijoje metu. Taip pat verta paminėti, kad Nikkie De Jager turėjo būti šių metų Eurovizijos dainų konkurso dalimi – Roterdame, Olandijoje turėjusiame vykti šou merginai buvo numatyta užkulisių vaizdo įrašų serija ir reportažas nuo atidarymo vakaro raudonojo kilimo. Deja, konkursas šiemet atšauktas dėl pasaulyje siaučiančios koronaviruso epidemijos.

 

View this post on Instagram

 

A post shared by NikkieTutorials (@nikkietutorials) on Mar 20, 2019 at 2:07pm PDT

Taip pat skaitykite: 20 kino žvaigždžių, viešai pareiškusių apie savo homoseksualumą

Susidūrus su virusų ar bakterijų sukeltomis epidemijomis viena pagrindinių problemų yra ligos plitimo stabdymas laiku nustatant užsikrėtusius asmenis. Kuo greičiau ir paprasčiau tai galima padaryti, tuo geriau. Todėl jutikliai – prietaisai, kurių matuojamas fizikinis (pvz., temperatūra, įtampa, srovė) dydis keičiasi aplinkoje esant, tarkime, koronaviruso, tokiais atvejais yra nepamainomi.

Ne išimtis ir dabartinė karūninio viruso COVID-19 pandemija. Visi girdime apie cheminius testus skirtus nustatyti užsikrėtimo šia liga faktą, tačiau čia plačiai naudojami ir įvairūs jutikliai bei fizikinės matavimo sistemos.

Kaip veikia nekontaktinis termometras

Visų pirma būtina paminėti nekontaktinius termometrus. Daugumas mūsų prasidėjus epidemijai nebuvo oro uostuose. Tačiau, įeinant į kai kurias parodas ar kitus patalpose vykusius masinius renginius (kol dar jie nebuvo atšaukti), daugeliui buvo matuota temperatūra prietaisu panašiu į pistoletą.

Nekontaktiniai termometrai, o taip pat ir oro uostuose kartais naudojami daug didesni ir tikslesni termovizoriai žmogaus kūno temperatūrą matuoja netiesiogiai. Registruojamas kūnų šiluminis spinduliavimas. Turbūt daug kam įdomu kaip tai vyksta?

Kaitrinėje lempoje volframinis siūlelis įkaista iki kelių tūkstančių ^oC temperatūros, todėl mes regime kaitrinės lemputės skleidžiamą šviesa. Žmogaus kūno temperatūra yra 36-40^oC ir jis spinduliuoja mūsų akiai nematomą, didesnio bangos ilgio šviesą, vadinama infraraudonąja spinduliuote.

Būtent ją galima stebėti naktinio matymo prietaisais, kurių vaizdus, manau, visi matė bent jau kino filmuose. Šią nematomą žmogaus akiai šviesą registruoja nekontaktinis termometras (termovizorius, naktinio matymo prietaisas), sugerdamas infraraudonuosius spindulius ir paversdamas juos elektriniu signalu.

Paprasčiausi jutikliai, naudojami nekontaktiniuose termometruose, yra termoporos – dviejų vielų, pagamintų iš specialiai parinktų metalų lydinių, taškiniai kontaktai. Reaguojant į sugertą infraraudonąją spinduliuotę keičiasi jų varža.

Sudėtingiausi ir, kartu tiksliausi iš naudojamų jutiklių yra specialios konstrukcijos diodai bei tranzistoriai, kurių charakteristikos keičiasi apšvietus infraraudonąja spinduliuote (paprastai matuojamas srovės padidėjimas).

Ar tai efektyvu?

Kiek efektyvi tokia kontrolė? Apie tai ginčijasi ne tik ją patyrę bei kai kuriais atvejais turėję problemų žmonės, kurių interesai toli nuo šiuolaikinio mokslo problemų.

Ginčai vyksta ir tarp mokslininkų. Neseniai viename iš labiausiai prestižinių tarpdisciplininių mokslo žurnalų „Science“ buvo paskelbti net du straipsniai šia tema. Juose, daugiausia remiantis Ebola ir SARS virusų epidemijų prevencijos patirtimi, teigta, kad nekontaktinis temperatūros matavimas oro uostuose padėjo identifikuoti tik dalį infekuotų asmenų.

Daugelis jų netrukdomi praeidavo šią kontrolę. Be to, matuojant temperatūrą nekontaktiniu būdu, matuojama kūno odos temperatūra, kuri gali būti tiek aukštesnė tiek ir žemesnė už tikrąją žmogaus kūno temperatūrą. Todėl kai kurie žmonės (taip pat ir Lietuvoje) susidūrė ir su netikrais aliarmais. Jeigu keleiviai naudojo karštį mažinančius vaistus, jie taip pat galėjo sėkmingai praeiti tokią kontrolę. Pagaliau jeigu ligos simptomai dar nepasireiškė, nekontaktinis kūno temperatūros matavimas irgi nepadės.

Britų mokslininkai pabandė įvertinti nekontaktinio temperatūros matavimo efektyvumą identifikuojant COVID-19 virusu užsikrėtusius žmones, keliaujančius lėktuvais. Pasirodė, kad tokia kontrolė gali aptikti 53% sergančių keleivių. Pagrindinė problema – COVID-19 asmenys, kurių liga dar yra inkubaciniame periode.

Tad nekontaktinis temperatūros matavimas oro uostuose negali sustabdyti COVID-19 sergančių patekimo į šalį (arba orlaivį). Tačiau tai yra priemonė, kuri leidžia gana paprastai ir greitai nustatyti pusę sergančiųjų, tad taip galima sulėtinti epidemijos plitimą.

Kaip matome, nekontaktinis temperatūros matavimas yra tik dalinė priemonė. Tačiau skubiai ieškoma efektyvesnių būdų. Užsikrėtęs COVID-19 virusu žmogus gali užkrėsti kitus pats visai nejausdamas jokių ligos simptomų.

Reaguotų į virusus ore

Atsižvelgdami į tai, Misūrio mokslo ir technologijų universiteto (Missouri S&T) mokslininkai bando problemą spręsti iš esmės. Jie kuria matavimo sistemą, kuri reaguotų į ore esančius virusus. Kitaip tariant, jie naudoja elektroninės nosies principą. Elektroninė nosis yra sudaryta iš daugelio jutiklių, kurių matuojamas fizikinis dydis keičiasi ant jutiklio aktyvaus sluoksnio (arba į patį sluoksnį) patekus tam tikrų dujų atomams arba biologinėms molekulėms.

Jų kuriamą prietaisą planuojama naudoti oro uostuose, integruojant į bendrą keleivių patikros sistemą. Tai ištisa matavimo sistema susidedant iš dviejų dalių. Pirmoji jų, padedanti atsirinkti visus galimai COVID-19 užsikrėtusius keleivius, yra palyginti paprastas prietaisas, susidedantis iš į šviesolaidį patalpintų dviejų veidrodžių.

Mikrobangų dažnis, kuriam esant atspindys nuo tokios sistemos bus maksimalus, priklauso nuo atstumo tarp veidrodžių ir nuo medžiagos esančios tarp tų veidrodžių savybių. Keleivis iškvepia per burną į specialų vamzdį, kuriame patalpintas minėtas šviesolaidinis jutiklis. Tarp veidrodžių patekus kartu su oru iškvėptiems skysčio lašeliams, keisis mikrobangų rezonansinis dažnis – dažnis kai stebimas maksimalus atspindys. Pagal šiuos pokyčius bus nustatyti įtartini atvejai. Toliau įtartiems keleiviams reikės dar kartą išvėpti ir kartu su oru iškvėpti skysčio lašeliai bus analizuojami sudėtingesniu prietaisu – masių spektrometru.

Spektrometre mėginiai suskaidomi į atskirus atomus bei molekules ir jonizuojami. Tada matuojama jonų masė ir pagal šiuos matavimus greitai gaunama informacija apie bandinio sudėtį.

Tikimasi, kad Missouri S&T universiteto mokslininkų kuriamas prietaisas gebės identifikuoti visus sergančius COVID-19 asmenis. Tačiau tai bus didelis, brangus ir sudėtingas įrenginys.

Sukurtos elektrinės nosys

Kitiems virusams aptikti yra sukurtos daug mažesnės elektroninės nosys. Tarkime, Teksaso universiteto Arlingtone ir Niujorko valstijos universiteto mokslininkų sukurtas nešiojamas gripo viruso detektorius. Čia patį jutiklį sudaro trys labai maži volframo oksido elementai, kurių varža kinta saveikaujant su atitinkamų dujų molekulėmis. Virusas registruojamas netiesiogiai.

Matuojama kai kurių organinių medžiagų, kurių kiekis žmogaus organizme padidėja sergant gripui, koncentracija iškvėptame ore. Žmonės užsikrėtę gripo virusu nustatomi pagal padidėjusią šių medžiagų koncentraciją.

Mokslinių tyrimų intensyvumą vienoje ar kitoje srityje labai didina itin aktualios problemos atsiradimas. Šiuo metu tokia itin aktuali problema yra karūninio viruso COVID-19 pandemija. Tad šalia šiai ligai gydyti skirtų vaistų bei skiepų galima tikėtis ir greito naujų diagnostinių prietaisų atsiradimo.

Šarūnas Meškinis Kauno technologijos universiteto Medžiagų mokslo instituto Vakuuminių ir plazminių procesų mokslo laboratorijos vadovas

Britų menininkė Jenny Saville išpopuliarėjo dėl savo paveikslų, kuriuose moters kūnas vaizduojamas itin skulptūriškai.

Jos tapytos drobės, dažniausiai siekiančios kone 2 m. x 2 m. dydį, išdidina ir pabrėžia grynas kūniškumo detales: didžiules, kabančias krūtis; nėščiųjų pilvus; į stiklą įremtus veidus, ant tualeto sėdinčias figūras. Per visą istoriją tokie menininkai kaip Peteris Paulas Rubensas, Titianas, Willemas de Kooningas ir Pablo Picasso ilgą laiką kūną vaizdavo kaip daiktą; šis subjektas po Saville teptuku tapo naujai šokiruojančiu ir įtikinančiu. Jos kūriniai nesiūlo pagražinto žmonijos atvaizdo, pati autorė teigia, kad toks atvaizdas – teisingas. Ji nuėjo ilgą ir įdomų kelią nuo pirmųjų dienų ir paveikslų, kuriuos nutapė priklausydama Jaunųjų Britų Menininkų bendruomenei, iki rekordus mušančių naujienų 2018-aisiais, kuomet Jenny Saville pripažinta „brangiausia gyva moterimi menininke“ po to, kai jos 1992-aisiais tapytas paveikslas „Propped“ aukcione parduotas už 12,4 mln. JAV dolerių.

Tęsiant istoriją, Amerikos prekybos centruose dirbančios nutukusios moterys įkvėpė Saville karjerą lėmusį kūno vaizdavimą. Menininkė (1970 m. gimusi Kembridže) 1991-aisiais į Sinsinačio universitetą buvo atvykusi pusmečiui su mainų programa, kadangi tuo metu studijavo Glazgo Meno mokykloje. Minėta įstaiga įskiepijo jai darbo etiką, ir išmokė vertinti gyvenimiškus piešinius; studentai per semestrą turėjo sukurti 36 eskizus, o kasdien nuo 19 iki 21 val. turėjo dirbti su modeliais, ir buvo visai nesvarbu, jei jie labiau linko į abstrakčiojo meno pusę. Saville teigia, kad tai jai suteikė šiokią tokią laisvę: „Picasso nebūtų Picasso be savo akademinės praktikos. Štai dėl ko jis buvo toks puikus. Įvairiausi iškraipymai atrodo puikiai, nesvarbu, kokie jie neįtikėtini bebūtų. Taisyklių laužymas, destrukcija yra būtina procesui. Be to nesukursi nieko įdomaus. Tačiau taip pat būtina ir žinoti, ką galima sukurti naikinant.“

Taip pat menininkė teigia, kad didžiulė laisvė, palyginus su tapyba aliejiniais dažais, yra tapyba anglimi ir pastelinėmis spalvomis. „Dėl piešinio perregimumo, turi galimybę kurti keletą kūnų. Tai bandymas keletą realybių sujungti į vieną vietoj to, kad būtų sukurta viena, bendra.“ Tai reiškia, kad ji staiga gali pakeisti kryptį. „Per dvi valandas gali koją nupiešti štai čia, tada pereiti per visą kūną, tiesiai per genitalijas, vieną lytį pakeisti kita.“

Universitete Saville tapė didelio formato nuogų moterų atvaizdus. Jos baigiamųjų darbų parodoje buvo ir 2,13m x 1,82m dydžio autoportretas pavadinimu „Propped“, kuriame menininkė sėdi nuoga (nors ir avi baltus batelius) ant juodo pjedestalo. Jos nagai įsmigę į kojas, o galingos krūtys spaudžiamos į krūvą. Saville paveiksle veidrodiniu būdu perfrazavo belgų feministę rašytoją Luce Irigaray: „Jei mes ir toliau kalbėsime ir vaizduosime taip pat, kaip per amžus tai darė vyrai, nuvilsime vieni kitus. Dar kartą – žodžiai eis kiaurai mūsų kūnus, virš mūsų galvų: pranyks, taip naikindami mus.“ Ir piešinio fone, ir ant nupiešto kūno iškeverzota žinutė atrodo aktualesnė nutapytam kūnui nei žiūrovui, kuris žinutę turi skaityti parašytą atvirkščiai.

Populiarumas atėjo greitai. Žurnalas „Times Saturday Review“ paveikslą „Propped“ išspausdino ant savo viršelio. Britų kolekcininkas Charlesas Saatchis atkreipė į šį paveikslą dėmesį, ir jį įsigijo (kaip ir beveik visą jos studijų laikų kūrybą). 1994-aisiais jaunų Britanijos menininkų parodoje jis pademonstravo ir Saville darbus. Jo 1997-aisiais pasirodęs šou blokbasteris „Sensation: Young British Artists from the Saatchi Gallery“ (kuris taip pat demonstruotas ir Bruklino muziejuje) jos darbus sudėjo šalia tokių kūrėjų kaip Damien Hirst, Sarah Lucas, Chris Ofili ir Rachel Witheread bei daugelio kitų didžių britų menininkų.

Devintojo dešimtmečio metu Saville tęsė savo paieškas per nepagražintos moters formą. Ji tapė juodai išmargintą kūną, kuris buvo ruošiamas plastinei operacijai („Plan“, 1993 m.); triptiką, kuriame – didžiulė moteris maudymosi kostiumėliu, vaizduojama trimis skirtingais kampais („Strategy (South Face/Front Face/North Face)“, 1993-94 m.); moteris, gulinčias šalia, pėdomis į veidą („Shift“, 1996-97 m.); ir kūną it kratinį, su kreivomis krūtimis („Hybrid“, 1997 m.). Saville save įtvirtino kaip „anti-grožio“ kūrėją, ir koncentravosi į išpūstus kūno elementus, kuriuos visuomenė stengėsi laikyti nematomais.

Tolimesnį dešimtmetį jos darbai tapo tiesiog liguisti. Menininkė tapė nusikaltimų scenas ir morgus. Jos darbai nelaikomi grotesku, teigia Ealanas Wingrate‘as, Niujorko „Gagosian“ direktorius. „Tai kūno ir to, kaip jis juda, žavesys.“. Pasak jo, Saville nesiekia nuliūdinti savo žiūrovo, tačiau nori perteikti savo pagarbą tam, kaip kūnas juda ir reaguoja. Nortono meno muziejaus kuratorius Cherylas Brutvanas, kuris 202-aisiais organizavo asmeninę Saville darbų parodą, kaip esminį menininkę dominantį dalyką įvardijo „kūno pažeidžiamumą ir figūros išradimą šiuolaikišku būdu“. Stebėjimas, kaip plastikos chirurgai pjausto kūną – ir tada su subjektu elgiasi it menininkas – pametėjo jai idėją apie labai modernų būdą galvoti apie anatomiją.

Nors žmonės jos kūrinius vertina kaip anti-plastikos chirurginius, arba komentuoja kaip plonytę tironiją, Saville teigia, kad jos nedomina trumpalaikis smerkimas. Tai idėja apie tai, kaip kūnai gali būti pakeisti, ir istorijos, kodėl jie keitėsi, būtent tai ją domino. Bet jos darbai – neabejotinai „moteriški“: jos moterys neatrodo kaip idealai, nutapyti vyrų, kurie ištisus amžius dominavo nudistinių paveikslų tapyboje. Paklausta, kaip ji mano, ar ji būtų vertinama labiau, jei būtų vyras, Saville atsakė: „Jei būčiau vyras, nedaryčiau šių darbų.“ Ji teigė, kad „šiek tiek erzina apibūdinimas „moteris menininkė“. Tik tuomet, kai šio epiteto neliks, moterys tikrai taps kultūrinio gyvenimo dalimi. Bet aš, tiesą sakant, negaliu skųstis. Sulaukiau daugybės dėmesio, turėjau galimybę darbus sukurti tokius, kokius ir įsivaizdavau, ir niekada nereikėjo ieškoti jokių kompromisų.“

2007-aisiais ir 2008-aisiais Saville kūryba pasuko šiek tiek kita kryptimi po to, kai jai gimė vaikai. „Jie man tokie nuostabūs, kad turėjau pripažinti šitokį grožį savo gyvenime.“ Šitokios patirtys pakeitė ir jos mėgstamiausią tapybos subjektą. „Supratau, kad visą gyvenimą piešiau kūnus, ir suvokiau, kad savuoju galiu juos kurti,“ neseniai ji teigė vienam Niujorko žurnalų. Pradėjo piešti motinas ir vaikus. Laikydamasi savo stiliaus, ji vaizduoja ne idealizuotas motinas ir vaikus, ne madonas ir kristus, o šiuolaikinius neramius žmones; paveiksle „The Mothers“, tapytame 2011 m., vaizduojamas iš motinos rankų krentantis verkiantis kūdikis.

Per savo karjerą Saville liko ištikima savo meno protėviams. Jos paveikslai, kuriuose vaizduojamos motinos ir vaikai, panašūs į Leondardo da Vinčio ir Mikelandželio kūrinius – nepaisant to, kad šių kūriniai buvo iš žmogaus, nepatyrusio vaiko gimimo, perspektyvos. Ji dažnai sulaukia palyginimų su kitais britų menininkais, Francis Bacon ir Lucian Freud, dėl savo negražinamų kūno vaizdinių. Kaip ir F. Bacon, ji gilinasi į piešinio karkasus.

Paskiausiame savo darbe J. Saville meno istorijos užuominas padaro dar akivaizdesnėmis. Pavadinta „Ancestors“, jos vasaros paroda Niujorke, „Gagosian“ patalpose, vaizdavo žmones ir įvairius kūrinius ant pjedestalų – taip pateikiamas metanaratyvas į skulptūras, kurios jau buvo sukurtos. „Fates“ piešinių serija vaizdavo žmonių ir ne vakarietiškų skulptūrų kūnų mišinius, apeliuojant į Picasso lūžusios plokštumos paveikslus. Tačiau Saville paveiksluose lieka tam tikras smurto tęstinumas. Kūnai supjaustyti ir išnarinti; pikti raudoni teptuko brėžiai kerta jų paviršius. Šie gestai žiūrovui kelia diskomfortą: sunku stebėti Saville darbus ir nejausti nieko.

Tačiau nors Saville darbus stėbėti sunku, jau ne kartą įrodyta, kad juos labai lengva parduoti. „Brangiausios gyvos tapytojos moters“ statusas atrodo kartu ir garbingas, ir keliantis naštą. Nors pati ji niekada nekėlė sau šio tiklso, pažymėjo Windgate‘as, ji labiau siekė patirti džiaugsmą tapyboje.

„Vis dar gėdinga sakyti „gyva moteris tapytoja“, sako Nortono muziejaus kuratorius Brutvanas, kritikuodamas žiniasklaidos pasirinkimą apibendrinti pardavimą. „Šiandien tai kelia šleikštulį. Ji nuostabi tapytoja. Ji žingsniuoja savo unikaliu keliu.“

Taip pat skaitykite: Skulptoriai, suteikiantys gyvybę metalui [FOTO]