„Knygos suteikia žmogaus gyvenimui prasmę, leidžia jaustis laimingu ir atsiduoti skaitymo aistrai. Kiekviena perskaityta knyga, tuo tvirtai tikiu, palieka kažką žmogaus prote, jausmuose. Visa tai kaupiasi ir kuo daugiau žmogus perskaito, tuo turtingesnis jis tampa“, – sako Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, žinyno „Kas yra kas Lietuvoje 2020“ kvietimu šį šeštadienį atvykęs į atvirą pasimatymą su Vilniaus knygų mugės lankytojais.

Kaip žinia, prezidentas G. Nausėda –ne tik istorinių knygų kolekcionierius, bibliofilas, bet ir aistringas knygų skaitytojas. Šiuo metu prie prezidento lovos guli rašytojo Juozo Baltušio pirmasis memuarų tomas ir rusų XIX a. klasiko Antono Čechovo apsakymų rinkinys originalo kalba.

Prezidentas apie klasikus

„Turbūt niekas neatspėtų, kad skaitau rusų klasikus. Juk kaltinamas neva esu dar labiau antirusiškas nei mano pirmtakė. Tačiau su didžiuliu malonumu skaitau A. Čechovo apsakymus. Jie – labai pamokantys, su humoru išryškinantys tas žmonių būdo savybes, kurios nesikeičia šimtmečiais. Tuo ir stipri XIX amžiaus klasika, pagaunanti ir labai įtaigiai parodanti amžinus dalykus. Jei kam įdomu ir skaitote rusiškai, rekomenduoju apsakymą „Tolstij ir tonkij“ (liet. „Storas ir plonas“) – fantastiškas“, – sako prezidentas.

Anot jo, J. Baltušio memuarus skaityti taip pat be galo įdomu, nes apie šį žmogų anksčiau žinojo tik tiek, kiek buvo privaloma mokykloje. O dabar pamatė visai kitą žmogų su jo pakankamai blaiviu požiūriu į visa tai, kas vyko aplink jį, rado įdomių vertinimų apie rašytojus, dailininkus, kurie ir šiandien dar yra aktyvūs viešajame gyvenime.

Viena mėgstamiausių G. Nausėdos knygų – Hermano Hesės „Stepių vilkas“. Anot prezidento, visi mes tam tikrame amžiuje renkamės knygas, kurios yra būtinos mums kaip asmenybėms. Prezidentui tai buvo H. Hesė, Fransas Kafka, Gabrielis Garsija Markesas.

„Galvoju, kodėl man tais tolimais 1980-asiais staiga parūpo egzistencializmas? O todėl, kad visame viešajame gyvenime tuomet buvo propaguojamas kolektyvizmas, tarybinio žmogaus idealas. Tuomet ateina natūralus noras bent jau viduje dvasiškai tam pasipriešinti, mestis į kitą kraštutinumą – kapstytis savyje ir ieškoti savo asmenybės bruožų, kurie tave išskiria iš kitų, ieškoti gyvenimo prasmės, nors puikiai žinai, kad tų atsakymų iki galo niekada nerasi“, – sako prezidentas.

Vertingiausia kolekcija – apie Mažąją Lietuvą

Viena įdomesnių G. Nausėdai knygų, kuri puikiai pritaikoma ir gyvenime, – Arono Nimcovičiaus knyga apie šachmatus „Mano sistema“.

„Ten yra tokių dalykų, kuriuos pritaikyti galima ir politikoje, ir versle, nes jie yra universalūs, susiję su strategija ir taktika. Pavyzdžiui, skyrius apie forpostų statymą šachmatų lentoje, kai tu pirmiausia lentoje surandi langelį, įtvirtini jame stipriausią figūrą ir po truputį pradedi užvaldyti visą lentą. Pasakykite man, kad tai gyvenime nebūna! Politikoje – tai tikrai taip“, – šypsosi prezidentas.

Organizatorių archyvo nuotr.

Kolekcionuoti istorines knygas pradėjęs nuo lito „tėvu“ vadinamo Vlado Jurgučio veikalų, G. Nausėda viena vertingiausių kolekcijoje laiko knygų apie Mažąją Lietuvą atšaką. Ji jam ypač brangi kaip klaipėdiečiui.

„Dėmesys Mažosios Lietuvos istorinėms knygoms neabejotinai susijęs su mano šaknimis. Klaipėda, Nemuno žemupys, gintaro kasyklos, Kuršių Nerija – tai emociškai man labai artimos vietos“, – sako prezidentas.

Kolekcionuoti knygas apie Mažąją Lietuvą jį dar labiau paskatino šokiravęs faktas, kad šio krašto istorija geriausiu atveju knygose fiksuojama nuo Bismarko laikų.

„Į rankas man pateko prancūzų istoriko lietuvių kalba išleista knyga „Prūsijos istorija“. Pradėjęs skaityti pasibaisėjau: šiam istorikui Prūsija prasidėjo nuo Bismarko laikų, o XIII, XIV, XV, XVI amžiams buvo skirtos vos dvi pastraipos. Velnias, kaip šitaip galima, galvoju, žiūrėti į šalies istoriją, iš esmės jos nematant? Tuomet aš su dvigubu įkarščiu rinksiu knygas apie mūsų protėvius“, – nusprendžiau.

Dabar tokių knygų prezidento kolekcijoje – tikrai nemažai. Seniausia – 1518 m. Bazelyje išleista pirmoji spausdinta Prūsijos istorija lotynu kalba.

Prezidentas yra sudaręs knygą „Kuršių Nerijos istorijos kronika“, kurią parengė vieno Nidos mokyklos mokytojo XX a. pradžioje rašyto rankraščio pagrindu. Pirmasis jos leidimas pasirodė 2013 m. vokiškai, o 2016 m. – lietuviškai.

G. Nausėda norėtų išleisti ir dar vieną knygą apie Klaipėdos uostą ir miesto istoriją remdamasis turimu rankraščiu. Jau susisiekė su istorikais ir galvoja apie šios knygos koncepciją.

„Tai būtų puiki dovana mano gimtajam miestui“, – sako jis.

„Skaityti reikia ne elektronines, o spausdintas knygas“

Šiuo metu, pripažįsta G. Nausėda, laiko kolekcionuoti visai nelieka, tačiau į savo „olą“ – biblioteką namuose – kaskart nusileidžia, pavarto, paskaitinėja knygas, kurios jį labai atgaivina.

„Skaityti reikia ir skaityti reikia ne elektronines, o spausdintas knygas. Aš nenorėčiau, kad spausdinta knyga būtų pasmerkta. Gyvenimas mane verčia daug skaityti kompiuterio ekrane, bet visai kitą jausmą patiriu turėdamas knygą rankose, atsiversdamas ir vartydamas jos puslapius“, – sako prezidentas.

Organizatorių archyvo nuotr.

G. Nausėda neslepia, kad ne taip seniai pagalvojo, ar nereikėtų rašyti savo prezidentavimo dienoraščio. Tačiau nusprendė, kad pats procesas, darbai jam yra svarbesni nei jų refleksija.

“Bet jei šalia atsirastų biografas, kuris iš šono stebėtų ir fiksuotų prezidento veiklą, darbus bei sudėtų visa tai į knygą, – toks variantas įmanomas. Juk sprendimai, kuriuos priimame, turi įtakos visos šalies likimui. Tik tas žmogus turėtų būti labai sąžiningas ir nuolat būti šalia manęs“, – įsitikinęs prezidentas G. Nausėda.

Apie žinyną „Kas yra kas Lietuvoje“

„Kas yra kas Lietuvoje“ – jau 25 metus leidžiamas biografinis žinynas, kuriame per asmeninių pasiekimų, šalies institucijų ir verslo laimėjimų prizmę fiksuojama nepriklausomos Lietuvos raidos istorija. Šis kas dvejus metus leidžiamas Lietuvos metraštis įamžina tai, kas svarbiausio vyksta Lietuvoje, jos žmonių ir visuomenės gyvenime.

Šiuo metu rengiamas 2020 metų „Kas yra kas Lietuvoje“ žinynas, kuris bus išleistas metų pabaigoje. Žinyne detaliai pristatoma šiandieninės Lietuvos valstybės sąranga – 12 svarbiausių visuomenės gyvenimo sričių, 25 verslo sektoriai, apie 7000 savo srityse daugiausia pasiekusių Lietuvos žmonių – jų biografijos, straipsniai apie svarbiausias Lietuvos institucijas ir didžiausias įmones. Žinynas „Kas yra kas Lietuvoje 2020“ bus išleistas klasikiniu spausdintu ir elektroniniu formatu internete http://www.kasyrakas.lt/.

Neįprastas akiai vaizdas per psichiatrijos ligoninės skyriaus langus: storu sniego sluoksniu nukloti miškai ir pavienių namų stogai kalnų šlaituose ir fiordo slėniuose. Šiapus langų – šilta ir jauku. Prie vieno didelio stalo ramiai pietauja ir šnekučiuojasi keliolika žmonių. Nepažinodama kiekvieno asmeniškai – negalėtum atskirti, kurie iš jų skyriuje besigydantys žmonės, o kurie čia dirbantys specialistai (o ir baltų chalatų visoje ligoninėje jau seniai niekas nedėvi).

Kažkas pastebi du malūnsparnius, sukančius ratus virš sniegynų anapus fiordo – matyt, kažko ieško – paaiškina. Nuolat įvyksta įvairių nutikimų su turistais, atvykusiais 350 km už poliarinio rato pasigrožėti šiaurės pašvaiste, pasigalynėti su atšiauria gamta ir išbandyti jėgas kalnuose.

Keli žmonės pakilę nuo stalo suokalbiškai nusišypso ir, retoriškai pakvietę kartu išsimaudyti fiorde, iškeliauja pro duris, kurių kitoje pusėje užrašas nurodo: „Medikamentfritt behandlingstilbud“ (gydymas atsisakant vaistų). Taip ir lieka paslaptimi, ar tokia jų įprasta popietinė veikla, ar juokas buvo skirtas viešnioms iš Lietuvos. Kažkodėl įtariu, kad tai nebuvo juokas.

Bendrai Åsgård psichiatrijos ligoninės Tromsø mieste niekaip negalėtum pavadinti modernia psichikos sveikatos įstaiga dėl institucinei kultūrai būdingos architektūros: ilgais koridoriais sujungti, dar septyniasdešimtaisiais iškilę pastatai visai nepanašūs į nedidelius modernius psichikos sveikatos paslaugų centrus ar psichiatrijos skyrius bendroje ligoninėje.

Tačiau Norvegijos Finnmark regiono gyventojai čia gali gauti įvairių modernių ambulatorinių psichikos sveikatos paslaugų, atrasti konsultacijų šeimoms centrą, kreiptis į pagalbos liniją ir iškviesti į psichikos sveikatos krizes bendruomenėje reaguojančią mobilią komandą. Įvairiose ligoninės stacionariuose skyriuose yra 110 lovų, tarp jų ir paslaugų vartotojų kontroliuojamos lovos. Šios „lovos“ skirtos norintiems atvykti ir gauti savaitę trunkančias paslaugas be jokio siuntimo ir psichikos sveikatos specialisto medicininio įvertinimo.

Čia prieš trejus metus įkurdintas ir mūsų lankomas šešių lovų skyrius, kuriame siūlomas gydymas atsisakant vaistų. Skyriuje dirba 22 specialistai, iš kurių vienas psichiatras ir vienas psichologas, o skyriui vadovauja slaugytoja Merete Astrup. Į skyrių gali patekti asmenys, atsisakę arba siekiantys atsisakyti neuroleptikų – antipsichotinį poveikį turinčių psichotropinių vaistų. Tiesa, tik atlikus įvertinimą, kuriuo yra nustatoma, kad asmuo yra pajėgus suvokti savo veiksmus ir priimti sprendimus. Toks vertinimas atliekamas ne skyriuje, o prieš čia patenkant.

Åsgård psichiatrijos ligoninė, Ugnės Grigaitės nuotr.

Atvykusių žmonių klausiama „Kas tau sunku?“, o ne „Kas su tavimi negerai?“ Darbuotojai nenaudoja jokių suvaržymų, viskas vyksta laisva valia, nėra jokio spaudimo priimant sprendimus. Stebėtinai daug laiko žmonės praleidžia kalbėdami, bendraudami, klausydami, reflektuodami apie neviltį, vienatvę, sunkiai pakeliamą dvasinį skausmą, mintis apie savižudybę. Viena čia ne pirmą kartą būnanti mergina papasakojo, kad jai neuroleptikai buvo lyg dangtis virš emocijų ir jausmų. Ant to dangčio ji gyvenusi ir bendravusi su aplinkiniais – taip buvę visiems patogiau, bet ne jai. Šiame skyriuje mergina teigia galinti dalintis vis drąsiau ir daugiau išbūti ir išjausti save, atrasti šių jausmų ištakas, suprasti savo patirtas psichologines traumas.

Skyriuje remiamasi Suomijos psichiatro Jaakko Seikkula išvystyto Atviro dialogo praktika bei šioje ligoninėje daugelį metų dirbusio norvegų psichiatro Tom Andersen sukurta Reflektyvios komandos praktika. Tai humanistine, sisteminės šeimos terapija grįstos praktikos, kur svarbiausia yra klausymas, pokalbis, žmogaus lydėjimas jo asmeniniame procese. Dirbama ne tik su pačiu sunkumus patiriančiuoju, bet ir įtraukiant jo artimuosius, kitus svarbius asmenis. Didelę dalį darbo sudaro tinklaveika su įvairiais specialistais, įstaigomis, siekiant padėti žmogui susikurti paramos ryšius ir gauti pagalbą grįžus namo. Beje, psichiatrinės diagnozės šiame skyriuje netikslinamos ir nesureikšminamos.

Unikalaus skyriaus įkūrėjas psichiatras Magnus Hald pastebi, kad tokia paslauga yra vienintelė ne tik Norvegijoje, bet ir pasaulyje. Atsižvelgus į penkių susivienijusių psichikos sveikatos paslaugų vartotojų organizacijų prašymą, Norvegijos Karalystės sveikatos apsaugos ministras Bent Høie 2015 metais įpareigojo visuose keturiuose Norvegijos regionuose, bendradarbiaujant su paslaugų vartotojų organizacijomis, sukurti galimybę žmonėms pasirinkti gydymą atsisakant vaistų.

Gydymo, atsisakant vaistų, skyrius, Ugnės Grigaitės nuotr.

Kituose trijuose Norvegijos regionuose buvo sukurtos programos atsisakant antidepresantų ar raminamųjų (bet ne neuroleptikų) ir nesudaryta galimybės programoje dalyvauti pakartotinai. O čia net pusė žmonių atvyksta ne pirmą kartą. Įprastoje psichiatrijos praktikoje 50% pakartotinės hospitalizacijos atvejų būtų vertinama kaip gydymo nesėkmė. Grįžimą į skyrių Magnus Hald vertina puikiai – žmogui jo atsistatymo kelyje prireikė intensyvesnės paramos, pagalbos ir jis/ji žino, kur tokią pagalbą rasti.

Paslaugos pavadinimas „gydymas atsisakant vaistų“ daugeliui psichikos sveikatos specialistų sukelia mažų mažiausiai abejonę, o dar dažniau – pasipiktinimą. 2019 metais grupė Norvegijos psichiatrų atliko 23 praktikuojančių psichiatrų apklausą ir paskelbė išvadas, kad gydymas atsisakant vaistų, anot jų, yra mokslo žiniomis nepagrįstas. Tikima, kad tokia programa atsirado dėl nedidelės grupės paslaugų vartotojų ir jų rėmėjų nepasitenkinimo. Baiminamasi, kad tokia galimybė neigiamai paveiks vartotojų pasirinkimus laikytis medikamentinio gydymo, esant aktyviems psichozės simptomams. Nepaisant vyriausybės nurodymų, apklausti psichiatrai sakosi išlaiką profesionalumą ir priešinasi mokslu nepagrįstai ideologijai.

2017 metais Pasaulio psichiatrų asociacijos Lancet komisija paskelbė kelių dešimčių iškilių pasaulio psichikos sveikatos ekspertų analizę, skirtą XXI amžiaus psichiatrijos perspektyvoms ir iššūkiams aptarti. Terapinis ryšys tarp kliento ir psichiatro apibūdinamas kaip svarbiausias gydymo aspektas, todėl psichiatrams svarbu tobulinti reikiamus bendravimo įgūdžius ir keisti kultūrinį sąmoningumą. Psichiatrų bendruomenė kviečiama bendradarbiauti su pagrindinėmis suinteresuotosiomis šalimis, įskaitant politikos formuotojus ir paslaugas gaunančius asmenis, planuojant ir teikiant geriausias įmanomas paslaugas. Psichiatrijos ir visuomenės susitarimas turi būti reguliariai peržiūrimas, įstatymai turėtų būti reformuoti, remiantis įrodymais pagrįstais duomenimis ir žmogaus teisėmis.

Akivaizdu, kad psichiatrija ir psichikos sveikatos politika bei praktika pasaulyje tampa ideologinių kovų lauku, kuriame biologiniai, psichologiniai, socialiniai ir žmogaus teisių aspektai yra poliarizuojami, priešpastatomi vienas kitam, nors tokioje sudėtingoje ir itin individualizuotoje srityje, kaip psichikos sveikata, visi šie svarbūs aspektai gali ir turi surasti balansą, nedemoralizuojant nė vieno iš jų. Kol kas iki balanso yra labai toli, kai pasaulyje yra tik šešios gydymo vietos psichozines būsenas patiriantiems asmenims, nusprendusiems nevartoti neuroleptikų.

Bene didžiausią įspūdį paliko Magnus Hald pasakojimas apie ilgą kelią iki tų šešių lovų atsiradimo Åsgård psichiatrijos ligoninėje ir ministerijos politinę valią. Norvegijos asmens sveikatos paslaugų teikėjai gauna direktyvas iš Sveikatos apsaugos ministerijos, kuriose nurodytos pagrindinės kryptys, vystant paslaugas. Dvi pagrindinės ministerijos „žinutės“ pastaraisiais metais yra „Žmogaus sveikatos paslaugų sistema“ ir „Auksinė taisyklė.“ Pripratusiai prie ilgų stalčiuose nugulusių strategijų, planų ir programų, detalių tvarkų ir ministrų įsakymų, man tokia politinė darbotvarkė nuskambėjo gana netipiškai.

Pirmoji žinutė reiškia, kad vystant sveikatos paslaugas turi būti klausiama paslaugų gavėjų, kaip jie organizuotų sveikatos paslaugas ir rimtai į tai atsižvelgiama. „Auksinė taisyklė“ nuo XVIII a. aptinkama įvairiose religijose. Krikščionybė: „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems.“ Judaizmas: „Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk.“ Budizmas: „Nežeisk kitų, kad pats nebūtum sužeistais.“ Induizmas: „Tai yra svarbiausia pareiga: nedaryk kitiems to, kas tau sukelia skausmą.“ Todėl Norvegijos Karalystės Vyriausybė įpareigoja siekti didesnio kasmetinio augimo psichikos sveikatos ir priklausomybių srityse, lyginant su somatinės medicinos sritimis, kurias natūraliai augina technologinis vystymasis. Numatyti rodikliai: darbuotojų skaičiaus didėjimas, laiko trumpėjimas laukiant paslaugų, ambulatorinių paslaugų skaičiaus didėjimas ir ekonominis augimas.

Kultūriškai suprantamesnė man buvo 2010 metais priimta Nacionalinė prievartinių praktikų psichikos sveikatos srityje mažinimo strategija. Joje numatytas sistemingas alternatyvių paslaugų vystymas. Tarp jų ir gydymas atsisakant vaistų, mobilios komandos, paslaugų vartotojų kontroliuojamos lovos, individualūs planai, krizių planai ir kita.

Hipotetiškai paklausus Magnus ir Merete, kur jie pirmiausia investuotų gavę užtikrintą finansavimą, jie neišreiškė idėjų statyti kokio geresnio pastato, rašyti metodikų, ar įrenginėti e-sveikatos sistemų. Resursus investuotų vystyti mobilias paslaugas, paneigdami mitą, kad Norvegijoje finansavimo niekada netrūksta. Komandos kvalifikuotų specialistų galėtų dažniau ir ilgesniam laikui keliauti į klientų namus, jų įprastą aplinką. Ten padėtų sukurti reikalingą paramos ir pagalbos tinklą bei spręsti asmenines krizes. Juk svarbiausias atsistatymo kelias yra ne ligoninės skyriuje, o iš jo išėjus.

Vaikštinėjant nevalytais ir, ko gero, iš esmės žiemą nenuvalomais suplūktais Tromsø keliais, taigi, daugiausia žiūrint po kojomis, o ne į didingus kalnus ar blausų dangų, galvoje vis sukosi mintys, o gal labiau jausmas lydėjo, kad trūksta sniego Lietuvoje šiemet – neįprasta, keista, besniegė žiema. Turbūt yra sunku paleisti tai, prie ko per daugybę metų iš kartos į kartą taip priprasta ir imti drauge pietauti psichiatrijos ligoninės skyriaus darbuotojams ir klientams, atsižvelgti į žmogaus sprendimą nevartoti vaistų jam/jai suteikiant gydymą, priimti vertybinius, esminius politinius sprendimus suteikiant galimybę prisiimti lyderystę paslaugų teikėjams be šūsnies dokumentų ir šimtų tvarkų bei nurodymų.

Taigi, nepaprasta, bet svarbu yra diskutuoti apie žmogaus teisę atsisakyti gydymo, prievartines praktikas ir galimas alternatyvas, psichiatrinės diagnostikos ribas bei psichikos sveikatos paslaugų vartotojų dalyvavimą kuriant paslaugas ir „Auksinę taisyklę“ psichiatrijoje.

Už šią dvišalio bendradarbiavimo iniciatyvą ir galimybę aplankyti gydymo atsisakant vaistų skyriuje Åsgård psichiatrijos ligoninėje, Tromsø, esame dėkingi EEE finansinio mechanizmo Aktyvių piliečių fondui.

Vieta, vieta ir dar kartą vieta – taip dažnai įvardijami esminiai būsto pasirinkimo kriterijai. Ir, žinoma, kaina. Nors kaina ir vieta mieste išlieka dominuojančiais kriterijai renkantis būstą, tačiau jų svarba skiriasi Vilniuje ir Kaune, rodo nekilnojamojo turto (NT) projektų vystymo įmonės „Citus“ atlikta apklausa. Kiti, itin svarbūs kriterijai, darantys įtaką priimant sprendimą pirkti būstą, taip pat atskleidžia vilniečių ir kauniečių pasirinkimo skirtumus.

Tyrime visų respondentų buvo pasiteirauta, kas jiems svarbiausia renkantis būstą. Kainą, kaip svarbiausią veiksnį, nurodė 89 proc. atsakiusiųjų. Ne ką mažiau žmonių – 86 proc. – akcentavo namo vietą mieste; taip pat statybos darbų kokybę (80 proc.).

Tuo tarpu vieta mieste vilniečiams yra daug svarbesnė nei kauniečiams: sostinėje šį kriterijų nurodė 88 proc. respondentų, Kaune – 77 proc. „Citus“ investicijų ir analizės vadovas Šarūnas Tarutis dėl tokių apklausos rezultatų nenustebo. Vilniaus gyventojai, planuojantys įsigyti būstą, žino, jog nebenori po darbo ilgų valandų leisti spūstyse, dirbti taksistais vežiodami vaikus į mokyklas ar darželius, taigi, prioritetą teikia gyvenimui arčiau miesto centro ar vietose, kur gerai išvystyta infrastruktūra. Tuo tarpu Kauno gyventojai didesnę reikšmę skiria būsto atstumui iki jiems svarbiausių objektų – švietimo ir medicinos įstaigų, prekybos ir pramogų vietų.

Vietos svarbą laikinosios sostinės gyventojai kompensuoja didesnius reikalavimus keldami infrastruktūrai – darželiams, mokykloms, prekybos centrams šalia namų. Kauniečių pasirinkimų sąraše ji užima 6–ąją vietą (55 proc.), o Vilniaus gyventojų – 9–tąją (49 proc.).

„Kaune svarbiausi objektai yra santykinai arti centro, todėl laikas, sugaištamas kelionėms – gerokai trumpesnis ir žmonėms lokacija nėra tokia svarbi kaip vilniečiams. Be to, Kaunas vis dar sunkiai pralenkiamas individualiųjų namų segmente, todėl ten žmonės daugiau galvoja, kokį plotą gali įsigyti už tam tikrą sumą bei yra jautresni kainai“, – komentuoja Š. Tarutis.

Įdomus aspektas: kauniečiai, nors ir mažiau jautrūs būsto kainai, reikšmingai daugiau dėmesio skiria finansavimo sąlygoms – pradinio įnašo dydžiui, įmokų skaidymui ir pan. „Citus“ Investicijų ir analizės vadovas tai aiškina skirtingais mokėjimo įpročiais: vilniečiais daug rečiau nei Kauno gyventojai būstą įsigyja už grynuosius pinigus, santaupas ir ima būsto paskolą, todėl, aiškina jis, sostinėje šie aspektai yra mažiau svarbūs.

Kitas kriterijus, buto įrengimo lygis (su pilna apdaila ar be apdailos) – svarbesnis Kauno pirkėjams (41 proc.) negu perkantiems sostinėje (32 proc.). Š. Tarutis šį skirtumą sieja su Kaune svarbesnėmis finansinėmis įsigijimo sąlygomis ir jautrumu kainai: būstui su pilna apdaila reikalingas mažesnis pradinis įnašas, o įsirengiant patiems tikimasi mažesnės bendros būsto kainos.

Abiejų didmiesčių gyventojams, įsigyjantiems būstą, ketvirtoje prioritetų vietoje galimybė po darbo valandų patogiai pasistatyti automobilį (Vilniuje – 65, Kaune – 70 proc.), po jų seka būsto eksploatacijos kaštai ir energinė klasė (Vilniuje – 54, Kaune – 57 proc.),

Eksploatacijos kaštų svarba turtėtų dar labiau sumažėti dėl didėjančio pastatų energinio efektyvumo, kuris lemia santykinai mažas išlaidas lyginant su automobilio stovėjimo vietos kaina: nuomos ar įsigijimo bendrame būsto biudžete. Šiuo metu visi naujai projektuojami gyvenamieji namai turi atitikti ne žemesnę nei A+ energinę klasę, o nuo 2021–ųjų šis reikalavimas pasieks aukščiausią tašką – bus privalu projektuoti tik A++ klasės namus. Todėl energinis efektyvumas, taigi ir išlaikymo kaštai taps vis mažiau aktualus klausimas. Bent jau naujų namų pirkėjų tarpe.

Ateityje automobilio stovėjimo vietos kaina turėtų išaugti dėl besikeičiančių gyvenimo būdo pokyčių didžiuosiuose miestuose – automobilių dalijimosi paslaugos populiarėjimas, projektų koncentracija arčiau miesto centro – ribotas sklypas, brangus požeminių vietų įrengimas, mažesnis poreikis nuosavam transportui dėl patogaus visuomeninio susisiekimo, brangsta automobilių statymas Senamiestyje.

Su parkavimo galimybėmis – situacija keblesnė. Iš vienos pusės, sostinei vis garsiau kalbant apie įvažiavimo į Senamiestį ir stovėjimo jame apribojimus, bei gerokai šoktelėjusias parkavimo kainas, miestiečiai su tuo ima apsiprasti. Iš kitos pusės, miestas tankėja, automobilių skaičius auga, todėl pati parkavimo problema auga. Šie veiksniai daro įtaką automobilių stovėjimo kainos augimui. O ją išspręsti ilgainiui turėtų plėtojamos esamos bei vis naujos dalijimosi, darnaus judrumo galimybės.

Skirtingų miestų – skirtingi pirkėjų poreikiai

Bene didžiausias skirtumas tarp dviejų miestų gyventojų išryškėja vertinant vaizdą pro langą. Šis kriterijus Vilniuje reitinguojamas 6–toje vietoje, o Kaune – vos 11–ąją. Sostinėje tai svarbiau dėl intensyvių statybų ir miesto tankėjimo, ypač tais atvejais, kuomet statybos po langais prasideda netikėtai.

Projekto vystytojo patikimumas ir žinomumas svarbu 34 proc. vilniečių ir 38 proc. kauniečių: laikinojoje sostinėje, dėl mažesnės konkurencijos, vystytojo reputacijai keliami lūkesčiai yra žemesni nei Vilniuje.

Vos 12–toje liko būsto apdailos lygis, nes būstų su visa apdaila paklausa dar tik auga. 13–toje pozicija atiteko įsikėlimo datos ir projekto baigtumo lygio kriterijui, o žemą jo svarbą galima paaiškinti tuo, kaip drąsiai perkami dar nebaigti statyti būstai. O dėl ypač aktyvios rinkos didžiuosiuose miestuose daugiau nei pusė projektų parduodami dar nebaigti statyti.

Tuo tarpu mažiausiai svarbiais kriterijais įvardyti draugų, pažįstamų rekomendacijos bei pardavimo vadybininkų aptarnavimas. Skirtumai tarp miestų čia taip pat nežymūs: Vilniuje jie aktualūs, atitinkamai, 14 ir 9 proc., Kaune – po 13 proc. būsto pirkėjų.

Organizatorių archyvo nuotr.

Tiesioginiai ir netiesioginiai atsakymai skiriasi

Analizuodami tyrimo rezultatus, „Spinter tyrimai“ specialistai pastebėjo, kad iš esmės tą patį klausimą apie būsto pasirinkimo kriterijus uždavus skirtingai, jų rezultatai taip pat skiriasi.

„Paklausus spontaniškai, respondentai minėjo vienus kriterijus, tačiau, pateikus „paruoštukus“, kai kurie apklaustieji persigalvojo – rinkosi kiek kitokius prioritetus, apie kuriuos, galbūt, nė nesusimąstė į klausimus atsakydami intuityviai“, – komentuoja tyrimų įmonės vadovas, sociologas Ignas Zokas.

Paprašyti pažymėti jiems aktualius kriterijus iš pateikto sąrašo, kurie skatintų būstą įsigyti iš konkrečios bendrovės, lyg susitarę respondentai reitingavo kokybę (14,5 proc.), patikimumą ir gerą reputaciją (13 proc.), būstų projektus patraukliose vietose (11,3 proc.), profesionalumą (19,1 proc.). Apklaustiems didmiesčių gyventojams pasirodę mažiausiai svarbūs kriterijai – darbo greitis (8,6 proc.) ir mažiausia kaina už būstą (3,1 proc.).

Bendrovės „Citus“ užsakymu, 2019 metų spalį įmonė „Spinter tyrimai“ apklausė 513 Vilniaus ir Kauno gyventojų, kurie per pastaruosius 5 metus įsigijo nuosavą būstą arba ketina tą daryti per artimiausius 3 metus. Apklausa vykdyta interneto platformoje, pateikus elektroninę anketą.

Faktai ir skaičiai

• Bendrai Vilniuje ir Kaune svarbiausi kriterijai ieškantiems būsto yra:

  • kaina – 88,5 proc. respondentų,

  • namo vieta mieste – 85,6 proc. respondentų,

  • statybos darbų kokybė – 79,7 proc. respondentų;

  • parkavimosi galimybės – 66,3 proc. respondentų,

  • eksploatavimo mokesčiai, išlaikymo kaštai, energinė klasė – 55,0 proc. respondentų,

  • infrastruktūra (atstumas iki mokyklos, darželio, prekybos centro) – 50,5 proc. respondentų;

  • vaizdas pro langą – 49,3 proc. respondentų,

  • balkonas, terasa – 48,9 proc. respondentų,

  • išplanavimas (erdvus ar kompaktiškas būstas; tam tikras kambarių skaičius) – 48,5 proc. respondentų,

  • finansinės įsigijimo sąlygos (pradinio įnašo dydis, įmokų skaidymas, banko finansavimas) – 42,3 proc. respondentų,

  • bendrovės reputacija (projekto vystytojo patikimumas ir žinomumas) – 37,0 proc. respondentų,

  • buto įrengimo lygis (su pilna apdaila ar be apdailos) – 33,7 proc. respondentų,

  • įsikėlimo data, projekto baigtumo lygis (statomas, pastatytas namas) – ir 18,9 proc. respondentų,

  • draugų, pažįstamų rekomendacijos – 13,8 proc. respondentų,

  • pardavimo vadybininkų aptarnavimas – 9,6 proc. respondentų;

• Atskirai Vilniuje ir Kaune svarbiausi kriterijai ieškantiems būsto yra:

  • kaina: Vilniuje – 88,0 proc., Kaune – 90,3 proc. respondentų,

  • namo vieta mieste: Vilniuje – 87,8 proc., Kaune – 76,7 proc. respondentų,

  • statybos darbų kokybė: Vilniuje – 80,5 proc., Kaune – po 76,7 proc. respondentų,

  • parkavimosi galimybės: Vilniuje – 65,4 proc., Kaune – 69,9 proc.

  • eksploatavimo mokesčiai, išlaikymo kaštai, energinė klasė: Vilniuje – 54,4 proc., Kaune – 57,3 proc. respondentų.

Dalis bitininkų su nerimu jau kalba apie tai, kad neįprastai šilta žiema pakenkė bitėms ir išmušė jas iš įprasto gyvenimo ritmo. Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslininkai teigia, kad šie bitininkai patys padarė klaidų, o bitėms iš tiesų labiausiai kenkia žmonių veikloje naudojami chemikalai, nors kiekvienam turėtų būti aišku, kad be šių darbštuolių Lietuvoje nebūtų nei gyventojų, nei maisto. Todėl jos turi rūpėti net ir visiems tiems, kas medaus nemėgsta.

Sveikuoliškai laikomos bitės žiemoja puikiai

„Kaip mūsų bitės praleido žiemą, tiksliai galėsiu atsakyti per Juozapines, t.y. kovo 19 d., nes iki to laiko gamta dar gali spėti iškrėsti išdaigų. Tačiau tokie orai, kokie buvo iki šiol, bitėms – fantastiški“, – įsitikinęs VDU ŽŪA Agronomijos fakulteto docentas Algirdas Amšiejus. Jis Lietuvos bitininkus skirsto į dvi grupes – tuos, kurie turi „pusantro avilio“ ir save savaime laiko visažiniais, ir tuos, kurie dirba vadovaudamiesi mokslo rekomendacijomis. O mokslas, pasak pašnekovo, sveikuolišką gyvenimo būdą rekomenduoja ne tik žmonėms, bet ir bitėms.

„Pirmoji bitininkų grupė dabar susiėmusi už galvų šaukia, kad baisu, bitėms katastrofa, jos sušuto, per anksti sudėjo perus, veržiasi į lauką. Bet ką šie bitininkai padarė blogai? Ogi dar lapkričio mėnesį, nelaukdami net pirmojo šaltuko, avilius apšiltino šienu, pūkiniais patalais. Jei žmonės šią žiemą būtų vaikščioję su kailiniais, dabar turbūt irgi gerai nesijaustų. O, tarkime, mano bityne „spartietiškai“ žiemojusios bitės jaučiasi puikiai ir likusio maisto turi dar vienai žiemai“, – džiaugiasi A. Amšiejus ir pastebi, kad bitės žiemą maistą vartoja tam, kad avilyje palaikytų šilumą. O šiemet ir taip šilumos netrūko.

Medaus kiekį nulems vasaros orai

Patyręs bitininkas aiškina, kad tuose kraštuose, kuriuose žiemos yra švelnios, vienam bičių aviliui paliekama 8–10 kilogramų maisto, o Lietuvoje įprastai avilys, kuriame žiemoja iki 25 tūkst. gyventojų, maisto suvartoja per 20 kilogramų: 5–8 kg medaus, iš 10–12 kg cukraus pagaminto sirupo ir apie 2 kg bičių duonos.

„Iš tiesų iki vasario bitėms maisto reikia labai nedaug, bet vasario pradžioje jos pradeda dėti perus, iš kurių vystosi nauja bičių karta. O šis procesas vyksta sėkmingai tik tokiu atveju, kai avilyje palaikoma 35 laipsnių šiluma. Štai tada bitės ir pradeda trigubai ir net keturgubai aktyviau maitintis tam, kad avilyje pakeltų oro temperatūrą. Šiemet joms to daryti ir eikvoti savo jėgų iki šiol beveik nereikėjo“, – aiškina pašnekovas, pastebėdamas, kad vien palanki žiema gero medunešio negarantuoja – viskas priklausys nuo ateinančios vasaros orų. Jei orai bus palankūs ir bitės galės skraidyti apie 120 dienų, viena 70 tūkst. narių šeima suneš iki 100 kilogramų medaus.

Planetos ateitis – bičių „rankose“

Tačiau medus ir kiti bičių produktai, A. Amšiejaus teigimu, sudaro tik 5 proc. naudos, kurią teikia šie vabzdžiai. Didžiausias jų nuopelnas – žydinčių augalų apdulkinimas.

„Net 80 proc. žmogaus ir visų planetos gyvūnų raciono sukuria bitės ir kiti bitiniai plėviasparniai, besimaitinantys nektaru. Jeigu bičių neliktų, neliktų visų spalvotais žiedais žydinčių augalų, o kartu ir šių augalų vaisių. Ir tai būtų katastrofa“, – neabejoja pašnekovas, katastrofiška įvardijantis ir dabartinę bitininkystės situaciją Lietuvoje.

„Tiesiogiai šios srities specialistų nerengia nė viena aukštoji ar aukštesnioji mokykla, o esamų bitininkų amžiaus vidurkis artėja link 80 metų. Bet didžiausia blogybė bitėms – aplinkoje esančios įvairios cheminės medžiagos. Jos labiausiai kenkia bičių palikuonims, nes lervutės yra ypač jautrios chemikalams. Galbūt ne visiems žinoma, kad bitė turi medaus pūslę, kuria maistas teka tiesiai į žarnyną. Tad jeigu pats vabzdys tesveria 100 miligramų, įsivaizduokime, kokia menka nuodų dozė jį pražudo“, – kalba pašnekovas.

A. Amšiejaus teigimu, bityne nebūna nė vienos bičių šeimos, kuri būtų lygiai tokia pati kaip kita. „Jos kaip žmonių šeimos – vienos darbščios, kitos tingios, vienų higiena – nepriekaištinga, kitos – apsileidusios. Bitininko tikslas yra su visomis jomis užmegzti „socialinį dialogą“. Geras bitininkas turi būti ir psichologas, ir pedagogas, ir gydytojas, ir prižiūrėtojas. O svarbiausia – dirbdamas su bitėmis privalai nusiraminti ir užmiršti visas savo problemas. Bet ar ne to šiandien labiausiai ir reikia nuolatinėje įtampoje gyvenančiam žmogui?“ – retoriškai klausia pašnekovas.

Docentas kviečia bitininkystės aktyviai imtis ne tik Lietuvos regionų, bet ir didmiesčių gyventojus. Praktinių sprendimų, kaip tai daryti, yra visais atvejais. Bitininkystės veikla, A. Amšiejaus įsitikinimu, būtų puikus kiekvieno mūsų žingsnis planetos išsaugojimo link.

Pastarosiomis dienomis plačiai aptariamas klausimas – Europos Sąjungos (ES) biudžetas 2021–2027 metams. Šis klausimas vienas aktualiausių pastaruoju metu, kadangi baigiasi ES regioninės paramos 2014–2020 m. programavimo laikotarpis, ir planuojama parama kitam laikotarpiui. Didžiausiu iššūkiu tampa biudžeto lėšų paskirstymas. 2014–2020 m. laikotarpio ES struktūrinių ir investicinių fondų paramos Lietuvai biudžetas siekė 8,39 milijardų eurų. Pagal dabartinį ES biudžeto planą parama Lietuvai per 2021–2027 metų laikotarpį siektų apie 6,5 mlrd. eurų, t.y. sumažėtų – apie 1,89 mlrd. eurų (kas sudarytų apie 270 mln. eurų per metus). Ar toks paramos Lietuvai sumažinimas yra pagrįstas?

Paramos politikos peržiūrėjimas ir lėšų perskirstymas tarp regionų yra normalus reiškinys. Planuojant paramą kitam programavimo laikotarpiui, vertinamas suteiktos paramos efektyvumas, koreguojami prioritetai, įvertinamos ES biudžeto galimybės ir pagal tai tikslinama struktūrinių fondų ir sanglaudos fondų lėšų paskirstymo politika ir taisyklės. Pagrindinis ES regioninės paramos tikslas – mažinti ekonominius ir socialinius skirtumus tarp ES regionų ir užtikrinti tvarią plėtrą. Kiekvienas ES regionas gali gauti paramą iš Europos regionų plėtros fondo, Europos socialinio fondo, tačiau iš Sanglaudos fondo paramą gali gauti tik mažiau išsivystę regionai.

2014–2020 m. laikotarpiu šią paramą gavo regionai, kurių bendros nacionalinės pajamos tenkančios vienam gyventojui nesiekė 90 proc. ES vidurkio. Vien iš šio fondo ES regionams per paskutinį programavimo laikotarpį buvo skirta 63,4 mlrd. eurų paramos. Bendras regionų plėtros ir sanglaudos politikos finansavimo 2014–2020 m. fondas siekė 351,8 mlrd. eurų. Tačiau, kaip rodo tyrimai, ES regioninė parama nepilnai pasiekia numatytus tikslus. Nors tarp ES šalių vyksta konvergencija, atotrūkiai tarp regionų, pagal teritorinių vienetų skirstymo nomenklatūrą (NUTS) priskiriamų 3 lygmeniui (apskričių lygmeniui), didėja.

Vadinasi, paramos teikimo taisyklės turi būti koreguojamos, siekiant užtikrinti, kad konvergencija vyktų ne tik šalių, bet ir apskričių lygmeniu. Viena didžiausių problemų – netolygus, nepakankamai efektyvus paramos paskirstymas tarp smulkių teritorinių vienetų, kai didesnę paramos dalį gauna ūkiniai vienetai, veikiantys ekonomiškai stipresnėse apskrityse, o parama atsiliekančioms apskritims yra per menka. Tokiu būdu atotrūkiai tarp apskričių dar labiau didėja ir sanglaudos politika nepasiekia savo tikslo.

Tyrimai rodo, kad ES regioninei paramai būdinga mažėjanti grąža, t.y. paramos efektyvumas priklauso nuo paramos intensyvumo. Su kolegomis (doc. dr. Mindaugu Butkumi ir doc. dr. Kristina Matuzevičiūte) atliktas tyrimas, analizuojant 2007–2014 m. regioninės paramos efektyvumą NUTS 3 lygmenyje, rodo, kad paramai pasiekus 3,07 proc. bendrojo vidaus produkto, dėl mažėjančios ribinės grąžos papildoma parama teigiamo poveikio regionų konvergencijai nebeturi. Minėtu paramos laikotarpiu ši finansavimo riba buvo viršyta net 37-iuose ES NUTS 3 lygmens regionuose ir permokėtų lėšų suma sudarė apie 5,8 mlrd. eurų. Lietuvos atveju parama viršijo šią ribą tik viename iš 10 regionų, tuo tarpu Vengrijos atveju net 11-oje regionų iš 20. Tai rodo, kad Lietuvoje ES paramos lėšos paskirstomos efektyviau, lyginant su Vengrija. Akivaizdu, kad paramos paskirstymas tarp regionų turi būti peržiūrėtas: daugiau lėšų turėtų būti skirta regionams, nesiekiantiems optimalios finansavimo ribos ir mažiau ją viršijantiems.

Kitas svarbus veiksnys, lemiantis ES regioninės paramos efektyvumą – valstybinių institucijų kokybė. Tyrimai rodo, kad didesnę grąžą pasiekia regionai, kuriuose institucijų kokybė yra geresnė. Kai kuriais atvejais valstybinių institucijų kokybė siejama tik su korupcijos lygiu, tačiau institucijų kokybė apima ir politikos stabilumą, vyriausybės veiklos efektyvumą, reguliavimo kokybę, įstatymų viršenybę, balsavimo teisę ir atsakomybę. Pagal Pasaulio banko skaičiuojamą Vyriausybės efektyvumo indeksą, Lietuva iš 28 ES šalių 2018 m. užėmė 15 vietą, tuo tarpu Vengrija – tik 23 vietą. Todėl nenuostabu, kad paramos paskirstymas Vengrijoje tarp smulkesnių teritorinių vienetų nėra pakankamai efektyvus.

Tačiau ir Lietuvai šiuo aspektu yra kur pasitempti. Be aiškios regioninės politikos pasiekti sanglaudą tarp regionų yra sudėtinga. Vis dėlto derintis dėl ES regioninės paramos – egzistuojantys dideli regioniniai skirtumai šalies teritorijoje – svarus argumentas. Šiuo metu tik lieka tikėtis, kad bus surasta daugiau svarių argumentų ir derybų rezultatas Lietuvai bus palankus.

Be to, ES biudžetą labai pakoregavo Jungtinės Karalystės išstojimas. Dėl šio sprendimo ES biudžetas neteks apie 50–60 mlrd. eurų pajamų. Vis dėlto tikimasi, kad augančios ekonomikos ir didėjančios narių įmokos į ES biudžetą kompensuos Jungtinės Karalystės išstojimo nulemtus nuostolius. Vis dėlto, jau girdisi pasiūlymų, kad įmokų dalis nuo šalių bendrųjų pajamų turėtų būti sumažinta – tai būtų naujas iššūkis šalims, besiderančioms dėl ES paramos.

Komentaro autorė: VGTU Verslo technologijų ir verslininkystės katedros dr. Alma Mačiulytė-Šniukienė

Europos Komisija paskelbė naujausią ataskaitą, kurioje kritikuoja Lietuvą dėl aukšto skurdo, socialinės atskirties rizikos bei pajamų nelygybės, o Lietuvą priskyrė grupei ES šalių, kuriose situacija vertinama kaip kritinė. Nevyriausybinės organizacijos sako, kad Vyriausybė ir toliau gesina gaisrus, bet iš esmės pajamų nelygybės nesprendžia, kuri ir neleidžia sumažėti socialinei atskirčiai Lietuvoje.

Anot Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo ekspertės Rimgailės Matulionytės tokias tendencijas rodo Vyriausybėje svarstoma Nacionalinis pažangos planas – Lietuvos vystymosi dešimtmečio vizija. Nors kovo mėnesį planuojame priimti plane daug dėmesio skiriama skurdo mažinimui, tačiau pajamų nelygybė ir toliau suprantama tik kaip socialinės, bet ne mokestinės politikos klausimas.

„Europos Komisija jau kelerius metus iš eilės pabrėžia, kad būtina mažinti vadinamąjį gyvulių ūkį – didelę pajamų nelygybę – ne tik tobulinant socialinių išmokų ir paslaugų sistemas, tačiau pirmiausia progresyvinant mūsų mokesčių sistemą, ją darant teisingesne. Tai atneštų daugiau įplaukų mūsų į palyginus nedidelį šalies biudžetą bei suteiktų daugiau finansinių resursų socialinei apsaugai bei atotrūkio tarp turtingiausiai ir skurdžiausiai gyvenančių žmonių mažinimui. To plane nėra – atsakomybė dėl pajamų nelygybės perkeliama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Finansų ministerija „nusiplauna rankas“, vadinasi, jokių mokestinių pokyčių tikėtis neverta“, – sako R. Matulionytė.

Nors nepriklausomybės laikotarpiu Lietuva padarė didelę pažangą artėdama prie Vakarų šalių gyvenimo lygio bei išlaikė spartų ekonomikos augimo lygį, tačiau pajamų nelygybė šalyje šiuo metu yra viena didžiausių Europos Sąjungoje. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2012 m. pajamų atotrūkis tarp penktadalio pačių turtingiausių ir penktadalio skurdžiausiai gyvenančių žmonių Lietuvoje siekė 5 kartus. 2018 metais šis skirtumas padidėjo iki 7 kartų. Europos Sąjungos vidurkis – 5 kartai, pagal šį rodiklį Lietuva lenkia tik Bulgariją.

„Moksliniai tyrimai rodo, kad pajamų nelygybė stabdo visuomenės ir valstybės raidą. Kaip pajamų nelygybės pasekmė yra minimas ne tik skurdas, bet ir blogesnė gyventojų sveikata, didesnis mirtingumas, psichologinis stresas, nusikalstamumas, emigracija“, – apibendrina R. Matulionytė.

Nacionalinis skurdo mažinimo tnklas vienija per 50 skurdo mažinimo srityje dirbančių organizacijų, įskaitant „Maisto banką“, „Maltos ordiną“ ir kitas.

Pranešimas spaudai parengtas įgyvendinant projektą „Skurdas nėra pasirinkimas“, finansuojamą Europos socialinio fondo agentūros. Projektą įgyvendina Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, projekto partneriai – Lietuvos žmogaus teisių centras ir VšĮ „SOPA“.

Policijos statistika rodo, kad vagystės iš automobilių tampa vis retesnės – pernai jų Lietuvoje registruota trečdaliu mažiau nei 2018 m. ir net keturiskart mažiau nei prieš 5 metus. Tačiau draudikai perspėja vairuotojų neatsipalaiduoti – kai kurių markių naujesnių automobilių veidrodėliai, žibintai bei kitos detalės vis dar masina paklausaus grobio ieškančius vagišius, o vidutinė vienos vagystės žala viršija 2 tūkst. eurų.

„Pernai 20 proc. užfiksuotų vagysčių iš automobilių atvejų nukentėjo BMW savininkai. 13 proc. atvejų vagys apšvarino Volkswagen, 10 proc. – Lexus automobilius. Užpernai šios liūdnos statistikos viršuje rikiavosi tų pačių trijų markių automobiliai, tačiau tuomet jų detalės bei viduje esantys daiktai vienodai masino ilgapirščius – tiek BMW, tiek Volkswagen, tiek Lexus teko po 17 proc. vagysčių atvejų“, – sakė draudimo bendrovės BTA Ekspertizių skyriaus vadovas Andrius Žiukelis.

Daugiausia vagysčių – Vilniuje ir Kaune

Iš viso pernai BTA užfiksavo 146 vagystes iš klientų automobilių – 27 proc. mažiau nei užpernai. 29 proc. tokių atvejų vagys pasidarbavo Vilniaus regione, 25 proc. – Kauno regione. Tiesa, jei Vilniuje vagysčių skaičius pernai sumažėjo daugiau nei dukart, tai Kaune – vos 5 procentais.

Pasak A. Žiukelio, nors vagysčių mastai mažėja, tačiau jų nuostoliai tampa vis didesni. 2019 metais vidutinė bendrovės atlyginta žala už vagystę iš automobilio siekė 2180 eurų – 13 proc. daugiau nei užpernai.

„Tai susiję su tuo, jog mažėja vadinamųjų stichinių vagysčių skaičius, kai piktavaliai nusprendžia įsibrauti į automobilį nesuplanavę, ko ten ieškos. Tokiais atvejais žalos dažniausiai nebūna didelės, pasitenkinama tuo, ką galima greičiausiai pačiupti ar išlupti. Visgi dažniau vagišiai iš anksto suplanuoja nusikaltimą, aiškiai žinodami, kokių paklausių, greitai parduodamų detalių ieškos įsibrovę į automobilį. Tuomet piktadariai įvertina visas galimas grėsmes – vaizdo kamerų vietą, žmonių gausą aplink, pasitaiko atvejų, kai automobiliai yra sekami“, – sako ekspertas.

Tarp dažniausiai vagiamų naujesnių automobilių detalių yra priekiniai žibintai, vairai su oro pagalvėmis, multimedijos sistemos. Anot A. Žiukelio, net ir tais atvejais, kai piktavaliams nepavyksta išlupti norimos detalės, nuostolių išvengti sunku – dažniausiai į automobilį patenkama išdaužus stiklą, neretai suniokojama apdaila ar kita vidaus įranga.

Kaip sumažinti riziką?

Draudimo eksperto teigimu, nors šimtaprocentinės apsaugos nuo piktadarių veiklos nėra, tačiau automobilių savininkai turėtų maksimaliai rūpintis savo turtu.

„Net ir apsidraudusiems kasko draudimu vagystės atveju bus atlyginta tik tiesioginė žala, išskaičiavus sutartyje numatytą išskaitą, tuo tarpu laiko, sugaišto registruojant įvykį ar rūpinantis automobilio remontu, niekas nekompensuos. Be to, svarbi ir moralinė žala, poveikis sveikatai – pernai atlikto reprezentatyvaus tyrimo duomenimis, net 71 proc. šalies gyventojų vagystės atveju patirtų didžiulį stresą“, – sako A. Žiukelis.

Anot BTA eksperto, svarbu pasirūpinti kokybiška signalizacija pačiame automobilyje. Jei transporto priemonė laikoma garaže, jame taip pat tikslinga įrengti signalizaciją, sujungtą su saugos tarnybos stebėjimo sistema. Laikant automobilį kieme, gatvėje ar saugomoje aikštelėje, geriausia jį statyti gerai apšviestoje vietoje, idealiu atveju – šalia viešųjų erdvių stebėjimo vaizdo kamerų, kurių piktavaliai nemėgsta. Atvykus pasisvečiuoti, reiktų nepalikti automobilio nuošaliose vietose, nežinomuose rajonuose – nemaža dalis vagysčių nutinka ne prie namų, o atvykus į svečius, kartais net kitame mieste.

Be abejo, svarbu nepamiršti ir elementaraus atsargumo – net trumpam išėjus iš automobilio, nepalikti atrakintų durų, bagažinės, atidaryto lango ar stoglangio. Taip pat svarbu automobilio salone nepalikti brangių daiktų, ypač gerai matomose vietose.

Vagysčių mastai – gerokai sumažėję

Informatikos ir ryšių departamento prie VRM duomenimis, 2019 m. registruotos 906 vagystės iš transporto priemonių. Palyginti su 2018 m. (1366 vagystės), jų skaičius sumažėjo 34 procentais.

Vos prieš kelerius metus ilgapirščiai automobilius apšvarindavo keliskart dažniau – 2014 m. registruoti 3976 atvejai, 2015 m. – 2889 atvejai.

A. Žiukelio nuomone, ženklus vagysčių masto mažėjimas sietinas su aktyviu teisėsaugos darbu, taip pat tobulėjančiomis automobilių gamybos technologijomis.

„Tikėtina, kad vagysčių skaičių sumažintų ir didėjantis gyventojų sąmoningumas – kuo mažiau yra perkančių automobilių detales iš neaiškių asmenų, be įsigijimo dokumentų, tuo mažesnė vogtų daiktų paklausa“, – sako ekspertas. – sako ekspertas.

Baltarusijai supaprastinus įvažiavimą į Gardino sritį, į šalį plūstelėjo rekordiškai daug turistų, ypač aktyviai kaimynine šalimi domisi lietuviai. Ateityje mūsų pietinei kaimynei susiklostys dar palankesnės aplinkybės plėtoti turizmą.

Praėjusių metų lapkričio 10 d. įsigaliojo atnaujinta bevizio režimo tvarka: ankščiau kaip atskiros bevizio režimo zonos egzistavusios Bresto ir Gardino sritys sujungtos į vieną Bresto–Gardino teritoriją, o viešnagės terminas pratęstas nuo 10 iki 15 dienų. Dar viena naujovė: į Minsko oro uostą atvykę turistai gali keliauti be vizų net 30 dienų, todėl nėra abejonių, kad šalis sulauks dar daugiau užsienio svečių.

Baltarusijos valdžia yra pasiryžusi žengti dar toliau. Apie tai buvo kalbėta vasario 27-28 dienomis Kaune ir Kauno rajone vykusiame Lietuvos – Baltarusijos darbo grupės turizmo klausimais pasitarime.

Lietuvos ekonomikos ir inovacijų ministerijos Turizmo politikos skyriaus vedėjas Renaldas Čiužas kolegas baltarusius pirmiausiai pakvietė į viešosios įstaigos „Kaunas 2022“ biurą Laisvės alėjoje.

Pasitarime dalyvavo ne tik politikai, vadybininkai, bet ir verslininkai, kaimo turizmo asociacijų vadovai.

Baltarusijos Sporto ir turizmo ministerijos Turizmo departamento direktorė Irina Voronovič kalbėjo apie galimybes sukurti naują patrauklų turizmo maršrutą, kuris nusidriektų per tris valstybes.

Kol kas dar tik kuriama jo vizija. Turistai pirmiausiai galėtų atskristi į Vilnių, po to užsuktų į Trakus, Kauną, vėliau keliautų į Gardiną, Brestą ir baigtų kelionę Lenkijoje.

Planuojamo maršruto teritorijoje yra daug Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos kultūros paveldo objektų, Belovežo nacionalinis parkas. I.Voronovič pabrėžė, kad Baltarusijos vyriausybė skiria vis daugiau dėmesio paveldo objektams atnaujinti ir turizmo infrastruktūrai kurti.

Organizatorių archyvo nuotr.

Pasitarime dalyvavęs Kauno rajono mero pavaduotojas Paulius Visockas pasiūlė į maršrutą įtraukti ir atgimusi Raudondvario dvaro kompleksą, su kuriuo siejasi kelių šimtmečių Lietuvos istorija. Šio dvaro erdves svečiai galėjo apžiūrėti ekskursijos metu.

Regiono patrauklumą didina tai, kad Kaunas ir Kauno rajonas taps Europos kultūros sostine 2022.

Stiprių kozirių turi ir baltarusiai. Baltarusijos sporto ir turizmo ministerijos Turizmo departamento Rinkodaros ir turizmo paslaugų kokybės skyriaus vadovė Liya Stoma įsitikinusi, kad didžiulis proveržis turizmo sektoriuje įvyks 2021 metais, kai Baltarusija kartu su Latvija organizuos Pasaulio ledo ritulio čempionatą. Tais metais Baltarusijos vyriausybė ketina suteikti bevizį režimą daugiau kaip 40-ties valstybių piliečiams.

Jau šiandien Baltarusija didžiuojasi tarptautiniais įvertinimais. Žurnalas „National Geographic Traveler“ Belovežo nacionalinį parką įtraukė į 25 patraukliausių turizmo krypčių grupę, o kitas įtakingas žurnalas „Le Figaro“ Baltarusiją pavadino miegančiąja Europos turizmo gražuole ir įtraukė į patraukliausių turizmo šalių dvidešimtuką.

Pasitarimo dalyviai konstatavo, kad visas Europos turizmo sektorius pastaruosius trejus metus labai stipriai plėtėsi. Turizmo politikos skyriaus vyriausioji specialistė Lidija Bajarūnienė sakė, kad pernai 2,8 mln. gyventojų turinti Lietuva sulaukė daugiau kaip 4 mln. turistų. Ne mažiau įspūdingi ir keliaujančių lietuvių skaičiai.

Gyvi numirėliai, smegenų ieškantys zombiai ir iš pilvų krintančias žarnas besilaikantys negyvėliai jau daugybę metų žavi kino gerbėjus. Turbūt priskaičiuotume ne vieną dešimtį kino juostų, kuriose dominuoja kraujo ištroškę zombiai. Ne viena jų sulaukė pripažinimo ir tapo daugelio gerbėjų mėgstamais filmais, ypač siaubo filmų ar serialų srityje. Gyvi numirėliai dominuoja siaubo filmų žanre, tačiau neretai jie tampa ir komedijų dalimi – būtent tokia yra ir 2019-ųjų pabaigoje pasirodžiusi australų siaubo komedija „Mažieji monstrai“ (Little Monsters).

Režisierius ir aktorius Abe‘as Forsythe‘as, žinomas dėl juodojo humoro komedijos Down Under (2016), gerbėjų nenuvylė ir šįsyk – jo parašyta ir režisuota komedija Little Monsters džiugina tiek žanro gerbėjus, tiek kino kritikus.

Filmas prasideda besikivirčijančios poros scena – vaizduojami konfliktai, kylantys kasdienėse situacijose, ir, neilgai trukus, pora išsiskiria. Po nutrūkusios draugystės, kuri tęsėsi beveik dešimtmetį, Deivas (akt. Alexander‘is England‘as) palūžta ir apsigyvena pas savo seserį, kuri viena augina penkiametį sūnų Feliksą (akt. Diesel‘is La Torraca‘s). Su buvusia mergina būtent dėl nenoro turėti vaikų pykęsis Deivas tampa dėde, mokančiu savo sūnėną žaisti smurto kupinus kompiuterinius žaidimus. Supykusi Felikso mama užsispiria savo brolį išvaryti iš namų po to, kai šis vidury nakties pasiima Feliksą tam, kad pasipirštų savo buvusiajai, kurią užklumpa su kitu. Sūnaus pasigedusi ir išsigandusi motina įniršta ant Deivo, bet šis ryte palydi sūnėną į mokyklą, kur pamato jo mokytoją panelę Karoliną (akt. Lupita Nyong’o), kurią įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Panoręs daugiau laiko praleisti su naująja savo simpatija, Deivas pasisiūlo kartu su klase vykti į ekskursiją po gyvūnų parką, taip padarydamas gerą įspūdį ir seseriai.

Tiesa, ekskursija, turėjusi praeiti greitai ir sklandžiai, pakrypsta neplanuota linkme – iš netoliese esančios karinės teritorijos išsiveržia zombiai, kurie, užpuolę visus kelyje pasitaikiusius karius, pasuka parko link. Tuo metu jame savo laidą filmuoja ir vaikų numylėtinis Tedis McGigglis (akt. Josh Gad), kuris taip pat įkalinamas zombių apsuptame parke. Vaikai, įtikinti, kad visa tai – tik žaidimas, kartu su Deivu ir savo mokytoja Karolina sėkmingai išgyvena užklupusią apokalipsę, o tarp Deivo ir panelės mokytojos užsimezga šilti santykiai…

Žvelgiant į techninę filmo pusę, sunku rasti prie ko prikibti – kūrybinės komandos darbas atliktas puikiai. Įprasti, kraujo ištroškę zombiai atrodo įtikinamai, aktorių vaidyba taip pat palieka gerą įspūdį. Viso filmo muzikiniu takeliu tampa Taylor Swift daina Shake It Off, kurią panelė mokytoja vis skambina ukulele, dainos žodžius moka visi klasės vaikai. Įdomus pastebėjimas – iš pradžių filmo komandai nepavyko gauti teisių į šią dainą iš jos leidėjų, tačiau būtent Lupita Nyong‘o, vaidinusi Karoliną, šią dainą matė kaip esminę filmo ašį, todėl jai pavyko susisiekti asmeniškai su Taylor Swift. Aktorė dainininkei paaiškino jos matomą dainos svarbą filme, ir Taylor Swift garantavo pati pasirūpinsianti, kad daina galėtų skambėti šioje kino juostoje.

Nors filmo plakate vaizduojama geltona suknele vilkinti mokytoja Karolina, sunku teigti, kad ji – pagrindinė herojė. Bene visas veiksmas sukasi aplink Deivą, vėliau didelis dėmesys skiriamas Tedžiui McGiggle‘ui, taip pat tarsi labiau akcentuojami klasės berniukai, ypač Feliksas. Atrodo, kad filmo autoriams labiau sekėsi koncentruotis į vyriškosios lyties veikėjus, atskleidžiama daugiau jų jausmų, dialogų. Katalikiškų pažiūrų Karolina drąsiai kastuvu kapoja zombiams galvas, nė trumpam nepasimeta visos sumaišties metu, stengiasi raminti vaikus ir tampa tikra lydere.

Filmo siužetas neturi daug netikėtų vingių, tačiau jį sunkiai pavadinsi banaliu. Istorija įdomi, įtraukianti, nekelianti jokių papildomų klausimų žiūrovui. Pasakojimas nuoseklus, visi įvykiai aiškiai susieti tarpusavyje, scenos puikiai dera tarpusavyje, jas nesunku sudėti į bendrą dėlionę.

Apibendrinant, Little Monsters – puikus pasirinkimas norint vakarą praleisti lengvai, pernelyg neapkraunant galvos sunkiais apmąstymais ir norint nuoširdžiai pasijuokti. Filmas nenuvils ir zombių tematikos mėgėjų – nors jiems kino juostoje skiriama palyginus nedaug dėmesio, tačiau parodytos scenos atrodo tikrai puikiai ir žavi detalumu. Įtikinama aktorių vaidyba ir kabinantis muzikinis takelis gal ir nesužavės besitikinčių kino šedevro, tačiau žiūrovas turi šansą puikiai praleisti vakarą.

Taip pat skaitykite: Top 10 modernių košmarų. Siaubo filmai, kurių geriau nežiūrėti vienam namuose

Pastaruoju metu Lietuvoje paviešintas ne vienas nusikaltimas prieš gamtą. Kilus vandens taršos skandalams išsiaiškinta apie ilgą laiką teršiamas Kuršių marias, Neryje rasta plastiko dalelių. Sunerimusi visuomenė ragina dar labiau tikrinti valstybėje veikiančias įmones, siekiant užtikrinti aplinkosaugos reikalavimus. Tačiau, pasak KTU Aplinkos inžinerijos instituto direktorės Žanetos Stasiškienės, pirmiausia reikėtų susirūpinti pačių žmonių abejingumu: „Šie atvejai – indikatorius, kad kiekvienam reikia ugdyti supratingumą ir atsakomybę už savo veiklas“.

Pasak jos, atsakingas yra tiek verslas, tiek įmonėse dirbantys darbuotojai – tai pagrindinis dalykas, užtikrinantis, kad nebūtų tokių atveju, kurie šiuo metu išlindo į dienos šviesą. Darbuotojai negali atsiriboti nuo vykdomos veiklos ir jos padarinių, visą atsakomybę palikdami vadovams.

„Tokių akivaizdžių taršos atvejų, kurie dabar užfiksuoti įmonėse, tiesiog neįmanoma nepastebėti. Įmonės darbuotojai turėjo matyti, kas vykdoma neteisingai. Tačiau čia susiduriame su žmonių atsakomybės jausmu: patys tikimės teisingumo, tačiau tylime, o po to gūžčiojame pečiais ir piktinamės“, – pastebi Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto (KTU APINI) direktorė.

Sprendimai reikalingi čia ir dabar

Žmonių įpročiai turi didesnį poveikį negu daug kas įsivaizduoja, todėl, Ž. Stasiškienės nuomone, visuomenę reikėtų ugdyti aiškinant, koks yra jų elgsenos poveikis platesniu mastu. Ne tik dabar, bet ir ateityje, pabrėžia KTU profesorė.

„Svarbu ne tik tai, kokias atliekas metame sau po kojomis. Reikėtų įvertinti energijos išteklius, medžiagų vartojimą, suprasti gamintojų ir tiekėjų veiklos įtaką aplinkai. Turėtų būti akcentuojami ir rodomi akivaizdūs pavyzdžiai, kas atsitinka, kai mes atliekame vieną ar kitą veiksmą“, – teigia KTU APINI direktorė.

Ugdymas turėtų prasidėti jau nuo mažens, todėl tėvų elgsena – ypač geras pavyzdys vaikams. Toliau suvokimas vykdomas įvairių dalykų pamokose mokykloje, vėliau – ir universitete.

„KTU turime privalomą darnaus vystymosi modulį bakalauro studentams. Stengiamės integruoti darnaus vystymosi supratimą į įvairių sričių mokslo kryptis: inžinerinius, socialinius, technologinius ir kitus mokslus“, – pasakoja Ž. Stasiškienė.

Tačiau, anot KTU APINI direktorės, būtina ugdyti ir valstybės politiką. Valstybės supratimas apie tvarų vystymąsi yra svarbus rodiklis pramonei ir visuomenės veiklų vykdymui.

„Reikalingi įstatymai, strategijos, finansavimas tiems, kurie elgiasi tinkamai ir yra atsakingi visuose lygmenyse: regiono, miesto, įmonės, asmeniniame. Sistema reikalinga čia ir dabar, o laukti nebėra kada. Stiprų klimato kaitos poveikį šiemet galima pastebėti vos pažvelgus į kalendorių ir į tai, kas vyksta už lango“, – sako Ž. Stasiškienė.

Įžvelgia galimybes startuolių kūrimui Lietuvoje

Vertindama dabartines Lietuvos aktualijas, KTU Aplinkos inžinerijos instituto direktorė pastebi gerą progą kurti su darniu vystymusi susijusius startuolius.

„Universiteto magistrantūros absolventai gauna sistemines žinias, kurias galėtų pritaikyti vykdydami veiklas ir Lietuvoje, ir už jos ribų, – tikina ji, – Geras tokio startuolio pavyzdys – „SEN innova“, veikiantis Ispanijoje“.

Startuolio „SEN innova“ specializacija – žiedinės ekonomikos įgyvendinimas ir pagalba įmonėms pereinamuoju laikotarpiu. Pagrindinės šio startuolio veiklos apima darnių inovacijų diegimą, plėtojant edukacines programas, įgyvendinant inovacijų projektus, organizuojant renginius ir edukacinius seminarus.

„Startuolio kūrėja Mayra Lacruz pernai rugsėjį stažavosi KTU Aplinkos inžinerijos institute pagal programą „Erasmus jauniesiems verslininkams“. Mano nuomone, tokie startuoliai labai naudingi visuomenei: jie lankstūs ir gali greitai prisitaikyti prie visuomenės poreikių“, – pažymi Ž. Stasiškienė.

Tuo tarpu Lietuvoje įmonių, užsiimančių panašia veikla, kol kas nėra. Anot Ž. Stasiškienės, Lietuvoje veikiantys startuoliai labiau specializuoti, o „SEN innova“ veikla apima platesnį spektrą veiklų – joje darnumas vertinamas tiek iš švietimo, tiek iš sprendimų priėmimo perspektyvų.

Žvilgsnis iš šalies – Lietuvoje valstybė, verslas ir akademikai bendradarbiauja

Tarptautinė „Erasmus jauniesiems verslininkams“ mainų programa suteikia galimybę naujiems ar būsimiems verslininkams mokytis iš patyrusių verslininkų, kaip valdyti mažą įmonę kitose programoje dalyvaujančiose šalyse. Pasak „SEN innova“ kūrėjos, vizitas KTU buvo nepaprastai įdomus ir naudingas, o KTU APINI kolektyvas – puikūs mokytojai.

„KTU APINI pasirinkau dėl jų turimos didelės patirties darnaus vystymosi klausimais skirtingose srityse ir gero bendradarbiavimo pavyzdžio su pramonės ir viešojo sektoriaus atstovais, skatinant tvarius sprendimus. Be to, norėjau susipažinti su tos pačios srities profesionalais, kurioje vystau savo startuolį, sužinoti apie jiems kylančius iššūkius ir atsiveriančias galimybes“, – pasakoja M. Lacruz.

Vizito metu startuolio kūrėja lankėsi keliose įmonėse ir įstaigose, kurios dirba kartu su KTU APINI tvarumo ir žiedinės ekonomikos srityse, dalyvavo paskaitose, bendravo su studentais ir dėstytojais.

„Įgijau techninių įgūdžių, susijusių su žiedinės ekonomikos sektoriumi, žiedinės ekonomikos valdymo patirties, susipažinau su potencialiais verslo partneriais. Tarpusavyje pasikeitėme žiniomis apie tarptautines galimybes, vyraujančias tendencijas, esamą ir būsimą rinką, klientams kylančius iššūkius. Dalijomės turima patirtimi apie projektų, seminarų bei su darnia plėtra susijusių projektų vykdymą ir valdymo metodus. Sukūrėme tarptautinę bendradarbių komandą“, – keletą iš daugelio pasiektų rezultatų išskiria M. Lacruz.

Nors Lietuva maža valstybė, jos nuomone, čia vykdomi moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra (angl. research and development, R&D) pasižymi kokybe ir turi potencialo inovacijų vykdymui.

„Vienas geriausių dalykų Lietuvoje – atviras valstybinių, privačių ir akademinių bendruomenių bendradarbiavimas, kuris labai padeda plėtoti su tvariu vystymusi susijusius projektus“, – savo pastebėjimais dalijasi M. Lacruz.

KTU padėjo įgyti naudingų žinių

KTU APINI ir startuolio „SEN innova“ įkūrėjos bendradarbiavimas pripažintas sėkmės istorija. Stažuotės metu pasiekti rezultatai – abipusiai naudingi.

„Ši patirtis man labai padeda tobulinti „SEN innova“ startuolį: geriau suprantu, kaip toliau vystyti savo verslą, kuria kryptimi dirbti ateityje. Remiantis gautomis žiniomis, toliau tobulinu švietimo programą ir vykdomą konsultacinį darbą žiedinės ekonomikos srityje Ispanijoje“, – tikina M. Lacruz.

Nors toks vizitas „Erasmus jauniesiems verslininkams“ programos rėmuose buvo pirmasis KTU Aplinkos inžinerijos fakultete, direktorės Ž. Stasiškienės teigimu, jis buvo labai vertingas.

„Mayra turėjo galimybę pažinti su darniu vystymu susijusiomis veiklomis, kurios KTU APINI alumnų vykdomos konsultacinėse, pramonės įmonėse, valdžios institucijose, savivaldybėse, suprasti, kiek tai aktualu Lietuvos kontekste, – tikina KTU APINI direktorė, – Kita vertus, jos pateiktos idėjos, kur galėtumėm patobulinti savo veiklas, pasakojimai apie tai, kaip darnaus vystymosi veiklos vykdomos Ispanijoje, leido suprasti, kad lietuviai kartais į viską žiūri per daug sudėtingai“.

Kartu sprendžia plastiko taršos problemą

M. Lacruz ir KTU APINI bendradarbiavimas pasibaigus „Erasmus“ stažuotei tęsiasi ir toliau. Šiuo metu kartu rengiamos dvi tarptautinių projektų paraiškos.

„Projektuose akcentuojamės į aktualias šiuolaikinio pasaulio problemas – plastiką, jo surinkimą bei perdirbimą, plastiko pakeitimą aplinkai draugiškesnėmis medžiagomis“, – sako Ž. Stasiškienė.

Ji pasakoja, po šio sėkmingo bendradarbiavimo jau sulaukė ir kitų norinčiųjų atlikti „Erasmus“ stažuotę KTU Aplinkos inžinerijos institute. Su jais jau derinamos stažuotės detalės.

„Tai buvo visiškai nauja, tačiau labai vertinga patirtis. Ne tik jaunieji verslininkai iš kitų šalių gauna žinių mūsų institute, bet ir mes randame ko pasimokyti: susipažįstame su užsienio šalių patirtimi, sužinome, kiek mūsų vykdomos su darniu vystymusi susijusios veiklos yra aktualios kitose pasaulio šalyse ir kaip jos yra vertinamos startuolių lygmenyje“, – pažymi Ž. Stasiškienė.

Nors Lietuvoje vystomų startuolių tikrai nemažai, tačiau tokie startuoliai, kaip „SEN innova“, KTU APINI direktorės teigimu, kol kas dar nėra populiarūs: „Su darniu vystymuisi susijusių startuolių nėra daug. Todėl vertinant šiandieninės Lietuvos aktualijas tikrai verta pagalvoti apie jų kūrimą mūsų šalyje“.

Kas trečia moteris Europos Sąjungoje yra patyrusi seksualinį priekabiavimą darbo vietoje, tačiau apie tai darbdaviams praneša tik maža dalis nukentėjusiųjų – 4 proc. Priekabiavimo ir seksualinio priekabiavimo prevencija yra visos komandos, o labiausiai – darbdavio atsakomybė. Lietuvoje galiojantis Darbo kodeksas ir Lygių galimybių įstatymas įpareigoja darbdavius kurti saugią darbo aplinką. Šiame tekste rasite 5 konkrečius patarimus darbdaviams, nuo ko pradėti.

Pasidomėkite problema  

Bet kokios problemos sprendimas prasideda nuo žinių ir supratimo. Seksualinis priekabiavimas – tai nepageidaujamas fizinis, žodžiu ar raštu išreikštas seksualinio pobūdžio veiksmas ar elgesys, kuriuo siekiama įžeisti arba yra įžeidžiamas žmogaus orumas, kuriama bauginanti, priešiška, užgauli ir žeminanti aplinka. Svarbu suprasti, kad vadinamosios mažesnės seksualinio priekabiavimo formos, tokios kaip nepadorių juokelių mėtymas ar gašlūs žvilgsniai gali turėti tokias pačias rimtas pasekmes kaip ir vienas sunkus priekabiavimo atvejis, kurio metu nepageidaujamai liečiamasi prie žmogaus, demonstruojami lytiniai organai ar siuntinėjami seksualiai atviri pasiūlymai el. paštu, SMS žinutėmis. Darbuotojai, patyrę seksualinį priekabiavimą, dažnai kenčia nuo sumažėjusios savivertės, nerimo, depresijos, nuovargio ir demotyvacijos, kas daro neigiamą įtaką visam kolektyvui.

Pasirūpinkite prevencija ir turėkite aiškias taisykles

Efektyviausias būdas išvengti seksualinio priekabiavimo – nulinės tolerancijos politika, pagrįsta lyčių lygybės, žmogaus orumo ir nediskriminavimo principais. Rengdami politiką, aiškiai apibrėžkite seksualinį priekabiavimą, tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją, įvardinkite nepageidaujamų veiksmų pavyzdžius. Su vidaus politika darbuotojus supažindinkite tiek formaliai, tiek proaktyviai, pavyzdžiui, rengdami mokymus, skirtus atpažinti seksualinį priekabiavimą. Norėdami paraginti nukentėjusiuosius pranešti apie incidentus, paskirkite patikimą(-us) darbuotoją(-us) kontaktiniais asmenimis, nukentėję asmenys. Nukentėjusiesiems svarbu iš anksto žinoti, kokią informaciją reikalinga, norint pateikti skundą. Jūsų lygių galimybių politikoje taip pat turi būti aptarta veiksmų seka, kuri bus atliekama pateikus, gavus tokį skundą, bei aiškios sankcijos tiems, kurie žemina kolegų orumą.

Jūsų dėmesio centre – priekabiavusio darbuotojo veiksmai

Spręsdami seksualinio priekabiavimo atvejus, pasirūpinkite, kad jūsų fokuse būtų asmens, kuris yra kaltinamas priekabiavimu, veiksmai. Aukų kaltinimas arba antrinė viktimizacija – tai toks elgesys, kai dėl patirto incidento ar nusikaltimo kvestionuojame aukos elgesį, apsirengimą, svarstome, ar ji „nesiuntė klaidinančių signalų“. Taip sukoncentruojame dėmesį į auką, o ne į nederamai pasielgusio darbuotojo veiksmus ir atgrasome nukentėjusiuosius prabilti apie patirtą žeminantį elgesį ar prievartą. Kad darbuotojas atsivertų, atidžiai išklausykite jo/s istoriją ir pateiktus faktus, nepertraukinėkite, nesmerkite, reaguokite jautriai ir empatiškai. Vertinkite kiekvieną atvejį konkrečiame kontekste, atsižvelgdami į profesinių santykių hierarchiją, laiko bei vietos aplinkybes ir kitas aktualias detales. Užtikrinkite administracinę, teisinę ir medicininę pagalbą nukentėjusiesiems.

Remdamiesi nukentėjusio asmens pateiktais įrodymais, inicijuokite tyrimą. Jeigu jų nėra – paaiškinkite, kaip juos rinkti. Norėdami užtikrinti nešališką ir visapusišką vertinimą, nukentėjusiojo ir priekabiautojo parodymus nagrinėkite atskirai, atkreipkite dėmesį į tai, kaip vertinamą elgesį mato ir supranta nukentėjęs asmuo, o ne priekabiautojas. Jei nukentėjęs darbuotojas pageidauja, užtikrinkite konfidencialumą, o priekabiautoją įspėkite neminėdami konkrečių situacijų ar vardų.

Kurkite saugią ir tolerantišką atmosferą

Tyrimai rodo, kad seksualinis priekabiavimas – mažai atpažįstamas reiškinys, neretai jis painiojamas su flirtu ar kitokiu abipusiu dėmesiu. Nenuostabu – nei mokyklos suole, nei vėlesnėse mokymosi ar studijų vietose daugelio iš mūsų niekas nemokė, kaip gerbti asmenines ribas, kas yra tinkama, o kas – žemina kito žmogaus orumą. Mokytis niekada nevėlu, ypač jeigu jums ir jūsų darbuotojams rūpi geresnė atmosfera darbe. Tad mokymai ir diskusijos apie lyčių stereotipus, lyčių lygybę, kaip atpažinti priekabiavimą ar seksualinį priekabiavimą bei reaguoti patyrus tokį elgesį patiems ar šalia esantiems – tikrai prisidės prie problemos sprendimo. Taip pat atsispausdinkite ir matomoje pakabinkite plakatų ar kitos vizualinės medžiagos, kuri dirbantiesiems ir besilankantiems jūsų įmonėje primintų, kad seksualinis priekabiavimas šioje erdvėje nėra toleruojamas. Jei pastebite kolegas, kurie neva  „nekaltai“ perženginėja jūsų nusistatytas ribas, nepatylėkite ir viešai sugėdykite taip besielgiantį asmenį. Galiausiai, nustatykite bendrus susitarimus: pavyzdžiui, jeigu pasisveikindami biure spaudžiate ranką, susitarkite tai daryti ne tik su vienu ar keliais bendradarbiais, bet su visais.

Stebėkite situaciją

Sukūrę lygių galimybių politiką, nepamirškite, kad politika, kuri dūla stalčiuje, rezultatų neduoda. Kas tam tikrą laiko tarpą atlikite apklausas, įvertinančias, kaip darbuotojai jaučiasi darbo vietoje bei kaip reaguoja į seksualinį priekabiavimą. Jeigu matomų pokyčių nėra, vadinasi, veikti reikia aktyviau. Apie politiką ir nediskriminavimo principus dabuotojams gali primininti tiek vadovas, individualių pokalbių metu (jei įmonė nedidelė), tiek aukštesnės grandies vadybininkai. Paskatinkite ir viešai įvertinkite tuos darbuotojus, kurie aktyviai dalyvauja seksualinio priekabiavimo prevencijoje, pavyzdžiui, parengė ir įmonėje iškabino plakatus ar kitaip prisidėjo prie politikos įgyvendinimo.

Daugiau patarimų ir informacijos apie priekabiavimo prevenciją darbe rasite platformoje http://jauciuosigerai.lt/

Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Nulinė tolerancija seksualiniam priekabiavimui darbe“, projektą finansuoja Švedijos institutas ir Švedijos karalystės ambasada Vilniuje, įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras.

Goda Savickaitė, Jūratė Juškaitė, Lietuvos žmogaus teisių centras

Vietoje nestovi niekas, net ir neapykanta. Gerėjant visuomenės požiūriui į žmogaus teises ir skirtingas grupes visuomenėje, neapykanta viešojoje erdvėje moderuojasi, t.y. nuosaikėja. Tačiau ar nuosaikesnė neapykanta yra gėris, kuriuo turėtumėme džiaugtis?

Prieš penkerius metus Europos Žmogaus Teisių Teismui priėmus nepalankų sprendimą byloje DELFI prieš Estiją, naujienų portalai tapo atsakingi už neapykantos komentarų moderavimą ir šalinimą. Atsirado tam tikras padorumo standartas viešojoje erdvėje – net ir kai kurie homofobai nebemėgsta vulgarumo bei agresijos. Mažumos taip pat pačios drąsiau kovoja už save. Atsirado vadinamųjų sąjungininkų (ang. Allies), kurie, būdami daugumos atstovai, remia mažumų teises.

Kadangi kiekvienas komentatorius ar protestuotojas su mikrofonu nori būti išgirstas ir perskaitytas, neapykantos skleidėjai pritaikė ir pakeitė savo raiškos būdus. Jie savo retoriką moderavo.

Moderacijos terminas yra susijęs su saiku, o politikoje jį galima apibrėžti kaip nuosaikumo siekiamybę. Tačiau eilinių komentatorių neapykanta paklūsta kitokioms taisyklėms nei politikų generuojama ir vykdoma neapykantos retorika. Politinis elitas ne tik reaguoja į visuomenės pokyčius, bet juos ir kuria, tad dažnai neigiamą retoriką jie naudoja kaip savo ir savo idėjų populiarinimo būdą. Tikslas, priešingai nei vulgaraus komentatoriaus, nėra įžeisti ar emociškai reaguoti į vienkartinius įvykius, o keisti visuomenės diskursą ir gyvenimą pagal viziją, kuri dažnai remiasi diskriminacija ir neapykanta prieš mažumas.

Kadangi jų veikimo būdas kitoks, neapykantos kalbos moderacija politiniame lygmenyje pasireiškia visiškai kitaip nei tarp eilinių asmenų. Neapykantos retoriką politiniu lygmeniu geriausiai įvaldė radikalios nacionalistinės partijos ar sambūriai, bet jos nebijo ir vadinamos tradicinės, net liberalesnės partijos.

Keičiantis visuomenės nuostatoms, politikų neapykantos retorika gali a) išlikti tokia pat, b) regresuoti, c) nuosaikėti arba moderuotis. Kadangi Lietuvoje LGBTQ klausimai yra ganėtinai nauji, galime imti anti-LGBTQ retorikos pokytį analizuojant moderacija. LGBTQ teisių reikalai po truputį gerėja, kas reiškia, jog potencialas iš esmės yra tik moderacijai (c) arba stagnacijai (a). Niekas nestovi vietoje, ir net labiausiai prieš žmogaus teises nusiteikę politikai savo retoriką keitė tam, kad atlieptų esamas nuotaikas.

Pasižiūrėkime į kelis pavyzdžius:

Zuokas 2007: „Nevadinu tai [homoseksualumo] nuodėme, nes, manau, tai yra tam tikri psichologiniai asmenybės sutrikimai, liaudiškai kalbant – liga.“

Zuokas 2020: „Mes pritariame ir siektume įstatymais įteisinti partnerystės galimybę. Mes tą palaikome. Kalbant apie santuokos institutą, mes laikomės krikščioniškoje doktrinoje susiformavusios sampratos.“

Degutienė 2007: „Šiandien mūsų berniukai daugiausia auga moteriškoje aplinkoje, yra daug išsituokusių moterų, kurios vienos augina vaikus. Darželiuose auklėtojos – moterys, mokyklose – moterys mokytojos. Todėl atsiranda psichologinis atmetimas moteriškai lyčiai. Berniukas išsiilgęs vyro, jo autoriteto, jo elgsenos, mąstysenos. Tai formuoja ir lytinę orientaciją“

Degutienė 2016: „Mes norime ateities Lietuvoje tokią šeimą ir matyti. Be abejo, gerbiame visus kitus.“

Per kelis dešimtmečius, Lietuva perėjo visiškos tylos apie LGBTQ, atviro įžeidinėjimo, ir įtaraus neutralumo ar net vangaus priėmimo stadijas. Jeigu dar 2010 metais buvo normalu M. Adomėnui laiške apie „Baltic Pride“ kalbėti apie perversijas, dabar jis šios anksčiau dažnai keliamos temos nebeaptaria iš viso. Panašūs dalykai vyksta ir su etnine diskriminacija, kuomet dabar turbūt labai retai išgirstume iš politikų žodį negras, o žydų kaip tautos išdavikų retorika keičia jauno nacionalisto Dovilo Petkaus naujadarai apie Holokausto industriją.

Sekant nusiteikimą prieš LGBTQ ir žmogaus teises per ilgą laiką galima pastebėti kelis politinės retorikos moderavimo būdus. Vieni tiesiog nieko nekeičia. Stagnacijos apdovanojimą gali laimėti P. Gražulis, kuris save sustingdė permanentiniame homofobijos įšale. Antri gali būti nuoširdžiai transformavęsi. Automatiškai, jų retorika nuosaikėjo priklausomai nuo naujų politinių nuostatų.

Treti yra tie, kurie suvokia radikalių politinių pasisakymų apie žmogaus teises kainą. Kadangi jie toliau nori išlikti valdžioje, jiems tenka tą retoriką švelninti. Aišku, brėžti aiškia skirtį tarp antro ir trečio atvejo sunku. Pvz., ar Zuokas tikrai nebemano, kad homoseksualumas yra liga? O gal jis to niekad nemanė, bet sakė tai, ką norėjo girdėti rinkėjai tuo metu ir dabar jau sako kitką pagal naują rinkėjo nuotaiką? Žinoma, jeigu politikas pakeičia retoriką, bet toliau balsuoja prieš žmogaus teises, nuomonės jis turbūt nepakeitė. Į vieną grupę kartu su Zuoku galime sudėti didelę dalį Lietuvos socialdemokratų partijos narių. Prieš progresyvesnio Palucko pergalę partijoje tokie politikai kaip Bradauskas ir Salamakinas svaidėsi ligų bei propagandų etiketėmis.

Viskas gan paprasta, tačiau dažnai moderacija gali būti apgaulinga būtent todėl, kad politiko transformacijos nuoširdumas ir laipsnis nebūtinai aiškus. Informuotam rinkėjui svarbu akylai stebėti pasisakymų niuansus. Dažnai, siekiant moderuoti retoriką, pradedami naudoti nauji terminai, kurie iš pažiūros neturi tokio neigiamo krūvio kaip „iškrypėliai“, „nenormalūs“, „propaganda“. Šie terminai yra abstraktūs, atrodo neutralūs ir visiems tinkantys: „tradicinė šeima“, „dauguma“, „prigimtinė šeima“.

Šie terminai savaime nenusako priešiškumo prieš, sakykim, LGBTQ bendruomenę, bet jie vartojami kaip argumentai, ribojant šios bendruomenės teises. Tai ypač būdinga toms šalims ir regionams, iš kur homofobinės grupės ar asmenys juos skolinasi – JAV, Vakarų Europos ar net Rusijos. Tokia moderacija padeda pritraukti naujų rinkėjų, kuriuos atstumia vulgarios etiketės, nes jie nebūtinai supranta naujų terminų vartojimo konteksto. Tuo pačiu, radikalios partijos neatstumia savo bazinio rinkėjo, kuris nori matyti homofobišką politiką.

Taip pat yra atvejų, kuomet politikai sukuria visiškai naujus, prieš tai neegzistavusius terminus ar retorikos rinkinius, kuriuos supranta tik jų pasekėjai. Vėlgi geras pavyzdys yra JAV ir Europa, kur radikalių nacionalistų partijos ir aktyvistai kuria naujus žodynus, simbolius bei memus, kuriuos supranta tik jų ratas ir juos sekantys asmenys. Taip galima komunikuoti savo bazei – neo-nacionalistiniam rinkėjui – neprarandant plačios auditorijos. Lietuvoje tokių pavyzdžių taip pat jau turime – memų puslapis Rudens Jausmas, dažnai, bet ne visai akivaizdžiai, kuria antisemitinius memus:

Rudens Jausmas yra anagrama. Kitaip sakant, perdėliojus raides gautume Juden Raus, kas buvo populiarus šūkis nacistinėje Vokietijoje, reiškiantis „lauk žydus“.

Viename paveikslėlyje yra matoma vagianti ranka, ant kurios yra nebaigtas rašyti žodis „žydai“. Toks politinės retorikos moderacijos tipas gali būti vadinamas kodavimu. Lietuvoje jis dar nėra labai populiarus, o ir pats puslapis nėra gerai žinomas, tačiau jo „pokštais“ mėgsta pasidalinti kai kurie judėjimo Pro Patria ir būsimos naujos partijos nariai. Tokia simbolių retorika taip pat leidžia šiems politikams apsimesti juodinimo aukomis: esą jų oponentai prisigalvoja dalykų, ir kad jų veiksmai neturi absoliučiai jokių paslėptų žinučių.

Jau minėjau, jog moderacija iš oro neatsiranda. Pačias atviriausias neapykantos retorikos formas išstūmė tiesioginis žmogaus teisių aktyvistų darbas, ir tai labai dažnai viešojoje erdvėje pristatomas kaip nenuginčijamai geras dalykas. Juk galima teigti, kad neonacionalistų baimė būti atvirai anti-antisemitiškais yra geras dalykas? Ir, žinoma, vulgarių, žeminančių terminų nevartojimas reiškia naują politikos etapą? Galų gale, jeigu homofobiški veikėjai viešai nesipriešina partnerystės įstatymui, vadinasi, apturėjome progresą ir į blogesnius laikus nebegrįšime?

Su tokiais samprotavimais ne visai sutinku. Taip, moderavimas reiškia, jog mažumos nebėra niekinamos iš visų pusių. Mažų mažiausiai tai teigiamai atsiliepia mūsų emocinei ir psichinei sveikatai, kas yra ypač svarbu jaunimui, patiriantiems krizes ar galvojantiems apie savižudybę. Tuo pačiu, tai limituoja šių radikalių politinių elitų sklaidos galimybes – jiems reikia daug stengtis vien tam, kad apdangstytų savo retoriką – tai irgi yra darbas.

Tačiau artėjant rinkimams, norisi priminti, jog anti-žmogaus teisių retorikos švelninimas ir moderacija negali būti laikomi neabejotinu progresu. Dažnai retorika pasikeičia, bet Seime iš „nuosaikių“ politikų vis tiek ateina lyties keitimo draudimo, LGBTQ cenzūros įstatymai ir Holokauste dalyvavusių herojų šlovinimas. Tiesą sakant, sušvelnėjusi retorika palengvina šių įstatymų priėmimą, nes jie generuoja  mažiau kontroversijos.

Gražulis galės toliau plūstis, bet jo bendraminčiai nuo jo nusisuks. Tačiau neapsigaukite: dažnai tie bendraminčiai gražiai, švelniai, bet užtikrintai toliau bandys riboti mažumų teises ir tai jiems padės naujas, respektabilus jų įvaizdis.

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Stiprinant žmogaus teisių koaliciją Lietuvoje. „Beigelių krautuvėlės“ koalicija“, kurį finansuoja EVZ fondas. Projektą įgyvendina – Lietuvos žydų bendruomenė, partneriai – Lietuvos žmogaus teisių centras ir Romų visuomenės centras. Už interviu pateikiamą informaciją atsako informacijos rengėjas, tekste išsakytos idėjos nebūtinai su sutampa su projekto finansuotojų nuomone.

Oro linijų bendrovė „airBaltic“ nusprendė 4 procentais sumažinti keleivinių vietų skaičių nuo kovo 23 d. iki balandžio 5 d. vyksiančiuose skrydžiuose. Kompanija taip pat atšaukė 90 skrydžių, siekdama sumažinti kelionių tarp Rygos ir Milano skaičių.

„Kadangi trumpalaikių išankstinių rezervacijų perspektyvos nepagerėjo, imamės iniciatyvos, kad sumažintume savo sąnaudas ir išlaikytume aukštą efektyvumo lygį“, – sako Wolfgangas Reussas, „airBaltic“ tinklo valdymo vyresnysis viceprezidentas.

Su keleiviais, kurie yra užsakę skrydžių bilietus šioms datoms, bus susisiekta individualiai, kad būtų pasiūlytos kelionių alternatyvos. Keleiviams, iki gegužės 31 d. planavusiems keliauti į Milaną, bus siūloma nemokamai pakeisti skrydžio datą arba keliauti į kitas „airBaltic“ aptarnaujamas vietas – Ciurichą, Ženevą, Miuncheną ar Vieną.

Iki kovo 23 dienos „airBaltic“ planuoja tęsti skrydžius iš Rygos į Milaną ir Veroną pagal numatytą tvarkaraštį.

„airBaltic“ skatina keleivius laikytis sveikatos įstaigų rekomendacijų, reguliariai plauti rankas, taip pat laikytis kitų pagrindinių higienos principų. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, užkrečiamųjų ligų plitimo pavojus orlaivyje yra labai mažas. Siekdama dar labiau sumažinti riziką, kompanija skatina negaluojančius keliautojus atidėti savo kelionę vėlesniam laikui.

Turbūt daugelis mano, kad jų mylimiausi aktoriai, kurie yra žymūs Holivude, už savo vaidmenis visuomet gauna milžinišką užmokestį, tačiau tikrai ne kiekvienas vaidmuo jiems pelno milijonines algas. Neretai pasitaiko atvejų, kad daug darbo ir jėgų kainavę filmavimai aktoriams neatneša praktiškai jokio pelno. Pavyzdžiui, Jennifer Lopez neseniai prasitarė, kad už savo kritiškai vertintą vaidmenį filme Hustlers (liet. Aferistės, 2019) negavo jokio atlygio. Kartais aktoriai atsisako didelio atlygio dėl vaidmens, kuris jiems labai patinka ir kurį jie atlieka su didžiuliu užsidegimu, arba savo karjeros pradžioje, kai dar būna mažai kam žinomi, siekdami didesnio pripažinimo, tačiau šiandien žinoma nemaža atvejų, kuomet garsenybės kino juostoje sušmėžuoja vos keletą akimirkų, kurių užtenka, kad aktorius uždirbtų keliaženkles sumas. Kaip bebūtų, kino industrija visuomet lieka nenuspėjama, ir savo vardą kažkada užsitarnauti ir šiandieninės žvaigždės. Toliau pateikiame mažiausią atlygį atnešusius vaidmenis, atliktus aukščiausio lygio aktorių.

1. Už savo pirmąjį vaidmenį Keršytojų sagos filme Captain America: The First Avenger Chris‘as Evans‘as gavo 300 000$.

Tačiau būtų sunku laikyti tai didžiule nesėkme turint omeny tai, kad nuo 2018-ųjų iki 2019-ųjų birželio jis, daugiausia dėl savo sėkmingo Kapitono Amerikos vaidmens, uždirbo kiek daugiau nei 40 mln. JAV dolerių.

Captain America: The First Avenger (liet. Kapitonas Amerika: Pirmasis Keršytojas) pasirodė 2011-aisiais ir tapo sėkminga sagos dalimi. Filmo siužetas sukasi aplink jaunuolį, kuris buvo per silpnas ir netinkamas kariuomenei, ir nusivylęs jis sutinka tapti eksperimento dalimi. Bandymo metu silpnas Styvo kūnas tampa raumeningu ir tvirtu, o pats vaikinukas tampa didvyriu – Kapitonu Amerika, apsiginklavusiu skydu ir ginančiu savo šalies piliečius…

2. Jennifer Lopez negavo nė dolerio už savo puikiai įvertintą vaidmenį filme Hustlers.

Už šį darbą negavau nė kiek pinigų, sakė J. Lopez, kuri filme vaidino striptizo šokėją Ramoną. Dariau tai nemokamai, kaip ir „Jenny From the Block“ (atlikėjos 2003 m. išleista daina). Darau tai, ką noriu, darau tai, ką myliu.

2019-aisiais pasirodęs filmas Hustlers (liet. Aferistės) pasakoja apie daugelį metų striptizo šokėja dirbančią Ramoną, kuri darbe imasi globoti sunkiai besiverčiančią naujokę. Senbuvei į galvą šauna mintis, kaip palengvinti visų šokėjų gyvenimus – padrąsinusi ir įtikinusi kolegas, kad jų nešvarių darbelių aukos tikrai nesikreips į policiją dėl nuostolių, ji kartu su kitomis merginomis imasi darbo. Iš pradžių gudrus planas einasi kaip iš pypkės, tačiau neilgai trukus šokėjos susiduria su netikėtumais…

3. Jonah‘as Hill‘as sutiko gauti 60 000 JAV dolerių tesiekiantį atlygį už darbą su režisieriumi Martinu Scorsese filmuojant Voltsryto vilką.

Viename iš interviu pats aktorius J. Hill‘as teigė, kad, jei tik turėtų šansą, tikrai vėl sutiktų su tokiu pasiūlymu. Toks buvo jų pasiūlymas, ir aš atsakiau „pasirašysiu sutartį dar šįvakar“, pasakojo Hill‘as. Išsiųsk jiems pasirašytą sutartį iškart. Noriu pasirašyti dar šįvakar, prieš eidamas miegoti, jog būčiau įsitikinęs, kad jie nebegalės pakeisti savo nuomonės.

2014-aisiais Jonah‘as Hill‘as gavo Oskarą.

The Wolf of Wall Street (liet. Volstryto Vilkas) – 2013 m. pasirodęs filmas, paremtas to paties pavadinimo knyga, kurioje pasakojami tikri įvykiai. Kino juostos siužetas sukasi aplink jauną vyruką, pasiekusį neregėtą sėkmę ir užkariavusį visą Volstrytą. Tiesa, šio pasisekimas nelieka nepastebėtas teisėsaugos pareigūnų…

4. Jennifer Lawrence per savaitę gaudavo 3000 JAV dolerių už vaidmenį (filme Winter‘s Bone), kuris aktorei pelnė Oskaro nominaciją.

Aktorė gavo pusę milijono JAV dolerių siekiantį atlygį už savo itin nusisekusį vaidmenį filme The Hunger Games (liet. Bado žaidynės).

Tačiau apie vyrų ir moterų atlyginimo skirtumus Holivude J. Lawrence prabilo tik pasirodžius filmui American Hustle (liet. Amerikietiška afera). Ji ir kolegė aktorė Amy Adams už savo darbą šiame projekte gavo mažesnį atlygį nei kartu dirbę aktoriai vyrai. Aš – nekokia derybininkė, kadangi tiesiog pasidaviau per anksti. Nenorėjau tęsti kovos dėl milijonų dolerių, kurių, atvirai kalbant, dėl dviejų frančizių, man nė nereikia.

Winter‘s Bone – prieš dešimtmetį išleistas filmas, kuriame pasakojama apie septyniolikmetės paauglės Ree Dolly pastangas rasti tėvą, kuris – apylinkėse pagarsėjęs metamfetamino gamintojas. Užstatęs namą, jis į pavojų pastato visą šeimą, todėl Ree, kuri rūpinasi silpnesniais už save šeimos nariais, susiruošia ieškoti tėvo. Ieškant tiesos merginai tenka susidurti su daugybe iššūkių…

AMF_7277 (341 of 376).NEF

5. Matthew McConaughey – 200 000 JAV dolerių už vaidmenį filme Dallas Buyers Club. Gavo Oskarą už geriausią vaidmenį.

2010-aisiais M. McConaughey nusprendė atgaivinti savo kiek monotonišką karjerą, kurios didžiąją dalį iki tol sudarė vaidmenys romantinėse komedijose. Pusantrų metų pertrauka ir tarimas „ne“ tam tikriems dalykams ar madoms išsivystė į naują, gerą sumanymą, teigė pats aktorius. 2014-aisiais jis pelnė Oskarą už geriausią vaidmenį – AIDS sergantį Roną Vudrufą.

Dallas Buyers Club (liet. Dalaso klubas) pasirodė 2013-aisiais. Filme pasakojama tikrais faktais paremta istorijoje, kurios centre – Ronas Vudrufas, į palaido gyvenimo ir narkotikų liūną įklimpęs pietietis, kuris, pasijutęs prastai, sužino, jog yra užsikrėtęs ŽIV. Filme gausu iš pirmo žvilgsnio nuobodokų teisės ir įstatymų peripetijų, tačiau būtent tai tampa kertiniu filmo akmeniu – žmogaus teisės ir valdžios požiūris į sergančiuosius atkartojamas itin tikroviškai.

6. Aktorė Gal Gadot už vaidmenį filme Wonder Woman gavo 300 000$. Savo ruožtu filmas uždirbo daugiau nei 800 mln. dolerių.

Kitas Teisingumo lygos aktorius, Henry Cavill‘as, panašią sumą pinigų uždirbo debiutuodamas Supermeno vaidmenyje. Už kitą pasirodyma Nuostabiosios Moters vaidmenyje filme Wonder Woman 1984 aktorė turėtų gauti apie 10 000 000 JAV dolerių.

Nuostabioji Moteris – XX a. pradžia. Nuošalioje, su išorės pasauliu ryšių neturinčioje Amazonės saloje gyvena žavingų ir nuožmių amazonių gentis. Karalienės duktė Diana – viena iš jų. Princesė turi ypatingų galių, apie kurias kol kas ir pati nenutuokia. Alinančią jau suaugusios Dianos kasdienybę sutrikdo netikėtai prie salos krantų sudužęs lėktuvas. Išgelbėjusi jo lakūną, mergina sužino apie pasaulyje siaučiantį Pirmąjį pasaulinį karą, apie kurį jos gimtojoje saloje niekas net nenutuokia. Pajutusi, kad sustabdyti šį karą yra jos tikrasis pašaukimas, Diana išvyksta į Londoną. Stojusi į kovą, princesė pagaliau atras tikrąsias savo galias ir pasitiks savo likimą, lėmusį jai tapti Nuostabiąja Moterimi.

7. Už savo pirmąjį Oskarui nominuotą vaidmenį filme Half Nelson Ryan‘as Gosling‘as uždirbdavo tik 1000 dolerių per savaitę.

Nors sėkmingai pasirodė filme The Notebook, tai neatnešė staigaus pripažinimo šiam aktoriui, todėl 2006-aisiais jam teko filmuotis menką biudžetą turėjusioje kino juostoje Half Nelson (liet. Pusė Nelsono). Už savo darbą šiame filme aktorius gaudavo viso labo 1000 JAV dolerių per savaitę.

Filmo centre – charizmatiškas, linksmas ir draugiškas mokytojas Denas, kuris pamokų metu atiduoda visą savo energiją vaikams, trokštantiems sužinoti kuo daugiau. Jie net neįtaria, kad mokytojas dažniausiai ateina į darbą neišsimiegojęs ir pavargęs, nes naktimis aktyviai dalyvauja sekso orgijose, uosto kokainą ir vartoja alkoholį. Denas yra priklausomas nuo narkotikų ir stengiasi paslėpti šią ydą nuo vaikų, tačiau po nesėkmingų krepšinio varžybų nebeišlaiko įtampos. Mergaičių tualete užsidariusį ir kreko dūmų paveiktą vyriškį netyčia sutinka 13-os metų mokinė Dreja, kuri jau buvo susidūrusi su panašiais dalykais savo šeimoje.

8. Oskarui nominuotas vaidmuo The Color Purple filme žymiai amerikietei Oprah Winfrey atnešė viso labo 35 000$.

O. Winfrey buvo išsigandusi, jog neteks šio darbo. Buvo kitas filmas – galbūt „Kaukė“? – kuriame kažkas neseniai buvo atleistas, ir man niekada nebuvo toptelėję, kad gali būti atleistas iš filmavimo. Bet aš supratau, kad jei šįkart kas nors bus atleistas, tai būtinai būsiu aš, nes būtent aš net nežinojau, ką darau, pasakojo žymi amerikietė.

Filmas Winfrey 1986-asiais pelnė Oskaro statulėlę. Tačiau šiandien tuometinis aktorės uždarbis jai būtų tarsi lašas jūroje – O. Winfrey turtas vertinamas 3 milijardais JAV dolerių.

1985 m. pasirodęs režisieriaus S. Spielbergo filmas Purpurinė pieva pasakoja juodaodės moters istoriją. XX a. pradžia, viena iš pietinių JAV valstijų. Juodaodė paauglė kartu su savo sese laksto pievoje, kuri nusėta purpuriniais žiedais. Tačiau mergina jau antrą kartą laukiasi nuo savo tėvo. Jos abu vaikai atiduodami įvaikinti, o ji pati per prievartą išteka už jauno našlio. Šis merginai neleidžia palaikyti ryšių su seserimi, tad šiai tenka ieškoti paguodos kitur…

9. Jaunas Brad‘as Pitt‘as nusifilmavęs filme Thelma and Louise gavo tik 6000 dolerių.

Šiandien B. Pitt‘o turtas vertinamas 300 mln. JAV dolerių, o už vaidmenį jis vidutiniškai gauna 20 mln. dolerių.

Telma ir Luiza – prieš beveik 30 metų išleistas kino filmas, pasakojantis dviejų draugių istoriją. Luiza – greito maisto restorano padavėja, kuri jaučiasi vieniša ir išduota, nes jos vaikinas – gastroliuojantis pakelės restoranėliuose muzikantas – nėra ištikimas draugas. Jos draugė, energingoji Telma, ištekėjusi taip pat netapo laimingesnė, nes patyrė, kad iš jos tikimasi tik virtuvinių paslaugų, tuo tarpu jos išrinktasis paskyrė sau vietą prie televizoriaus. Draugės nutaria pradėti naują gyvenimą: palikti savo vyrus ir pakyrėjusį miesteliūkštį. Viena, antra, trečia nesėkmė… merginos neteko savo santaupų, joms teko išgyventi ir aukos, ir žudiko vaidmenis, po to sekė vagystės…Kartą peržengus įstatymo ribą, nelengva grįžti atgal.

10. Star Wars: The Force Awakens pasirodę savo karjeras tik pradedantys aktoriai Daisy Ridley ir John‘as Boyega uždirbo nuo 100 000 iki 300 000 dolerių.

Palyginimui, tame pačiame filme nusifilmavęs Harrison‘as Ford‘as uždirbo nuo 10 iki 20 mln. JAV dolerių atlikdamas mylimiausio galaktikos kontrabandininko Han‘o Solo vaidmenį.

Žvaigždžių karai: epizodas VII – galia nubunda – septintasis Žvaigždžių karų sagos filmas. Veiksmas vyksta praėjus trisdešimčiai metų nuo tada, kai buvo sunaikinta antroji „Mirties žvaigždė“ ir suduotas lemtingas smūgis imperijai, tačiau blogio jėgos vėl prisikėlė, pasivadinusios Pirmuoju Ordinu.

11. Dustin‘as Hoffman‘as už savo karjeros lūžiu tapusį vaidmenį filme The Graduate gavo 17 000$.

1968-aisiais aktorius už šį vaidmenį buvo nominuotas Oskarui. Šiandien jau į devintą dešimtį įkopusio aktoriaus turtas vertinamas maždaug 50 mln. JAV dolerių.

The Graduate (liet. Absolventas) – 1967-ųjų filmas, kurio epicentre – koledžo absolventas, niekaip nerandantis sau vietos po saule. Jo mokslų baigimo proga namie surengiamas vakarėlio, po kurio jis namo veža savo tėvų draugę. Tarp jų užsimezga romantiški santykiai, tačiau jiems nelemta ilgai trukti. Neilgai trukus, absolventas Benas susivokia, kad įsimylėjo josios dukrą…

12. Julia Roberts filme Mystic Pizza uždirbo 50 000$, o už savo žymų vaidmenį filme Pretty Woman gavo viso labo 300 000 dolerių.

Tačiau praėjus nemažai laiko nuo Pretty Woman filmavimų, 2018-aisiais aktorė už filmavimąsi seriale Homecoming gaudavo po 600 000 JAV dolerių už pasirodymą vienoje serijoje.

Pretty Woman (liet. Graži moteris) – prieš tris dešimtis metų pasirodžiusi kino juosta, kurioje pasakojama romantiška ir jausminga istorija. Beprotiškai sėkmingas ir turtingas Edvardas Liuisas taip užsiėmęs savo verslu ir piniginiais reikalais, kad neturi laiko rūpintis antrąja puse ar net jos paieškomis. Atvykęs į Los Andželą, susipažįsta su gatvėje prie jo prabangaus automobilio priėjusia prostitute. Ši pasisiūlo sėkmingą vyrą palydėti iki viešbučio, o šis pasiūlo jai pelningą sandorį – savaitei, kol viešės Los Andžele, tapti jo palydove. Abu tikisi greitai ir sėkmingai įvykdyti sandorį ir patraukti savo keliais, tačiau jų likimams nelemta taip greitai išsiskirti…

13. Parašęs, režisavęs ir vaidinęs Good Night, and Good Luck, George‘as Clooney avansu gavo 3 dolerius.

Cloonio projektas, gimęs iš jo aistros kinui, 2006-aisiais buvo nominuotas šešiems Oskarams.

Good Night, and Good Luck (liet. Labos nakties ir sėkmės) sukurtas 2005 m. 1950-ieji. Tarp Sovietų Sąjungos ir JAV – šaltasis karas, abi valstybės skęsta propagandos ir dezinformacijos jūroje. Tokiu metu JAV politikos arenoje iškyla Viskonsino senatorius Džozefas Makartis, garsiai kalbantis apie grėsmę, kurią Amerikai kelia komunizmas. Prasideda raganų medžioklė – kovos su komunizmo šmėklomis era, pavadinta jo vardu – Makartizmo epocha. Tačiau CBS žurnalistas Edvardas Murou mano kitaip ir senatoriaus pareiškimuose įžvelgia visai kitokį pavojų. Norėdamas demaskuoti nesąžiningą politiką, Edvardas meta iššūkį Makarčiui – pakviečia jį susitikti su plačiąja auditorija. Kas iš eterio išeis nugalėjęs, o kas – pralaimėjęs?

14. Už pasirodymą filme All the Money in the World aktorė Michelle Williams gavo 625 000 dolerių, kai tuo tarpu jos kolega Mark‘as Wahlberg‘as, taip pat vaidinęs filme, uždirbo 5 milijonus.

Niekam nerūpėjo, per 2019-ųjų Lygaus Uždarbio dienos minėjimą sakė M. Williams. Manęs tai nenustebino, tiesiog sustiprino mano įsitikinimą, kad lygybė yra nepasiekiama, ir moterys visada dirbs taip pat sunkiai už mažesnį atlygį tuo metu taip pat ant pečių nešiodamos atsakomybę už šeimos gerovę. Sulaukiau geriausių įvertinimų, ir tai vis tiek nepadėjo man gauti lygaus ir teisingo atlygio.

All the Money in the World (liet. Visi pasaulio pinigai) – 2017-ųjų trileris. 1973 m. Romoje pagrobiamas 16-metis J. Polas Getis III – turtingiausio pasaulio žmogaus ir naftos magnatos J. Polo Gečio anūkas. Nusikaltėliai pareikalauja 17 milijonų dolerių išpirkos, tačiau reikalai klostosi neprognozuojamai: senelis Getis yra didelis šykštuolis ir neketina mokėti išpirkos. Be to, jo sūnaus santuoka senokai iširusi ir anūkas gyvena su motina Geile Haris, kuri neturi tokios pinigų sumos. Getis pasiunčia Flečerį Čeisą, kad šis sureguliuotų išpirkos klausimą kuo mažesnei sumai. Kol vyksta nelengvos derybos, Flečeris sugeba išaiškinti pagrobėjus, tačiau šie spėja perkelti kalinį į kitą vietą, o vėliau parduoti jį nusikaltėlių grupuotei ‘Ndrangheta, su kuria derėtis tampa dar sunkiau. Net ir tada, kai atsiunčiama nupjauna Gečio III ausis, senelis sutinka išpirkai skirti tik 1 milijoną, todėl Flečeris turi padaryti viską, kad pagrobėjai sutiktų sumažinti reikalaujamą sumą…

15. Bill‘as Murray‘us gavo tik 9000 dolerių už savo darbą Rushmore.

Tačiau nuo šio filmo pasirodymo aktorius bendradarbiavo su režisieriumi Wes‘u Andersen‘u kiekviename šio projekte. Man patiko beveik visi veikėjai, kuriuos vaidinau, tačiau ne visi jie buvo iki galo išbaigti. Manau, kad „Rushmore“ yra būtent tas projektas, kurį man vis tik pavyko įgyvendinti pilnai, sakė B. Murray‘us.

Rushmore (liet. Rašmoro koledžas) – 1998-ųjų komiška drama. Maksas Fišeris – penkiolikmetis, kuris lanko Rašmoro mokyklą. Tiesa, pamokų metu jis nežiba – nė viename dalyke jis nėra pirmūnas. Tačiau visai kas kita – popamokinė veikla, kurios visus įmanomus būrelius jis lanko. Jo gyvenimas pradeda keistis, kai įsimyli pradinės mokyklos mokytoją, panelę Kros. Jam tenka konkuruoti su turtingu vyru, kurio vaikų mokytoja yra Kros, ir jis taip pat jai jaučia simpatiją. Šis meilės trikampis tampa filmo epicentru.

16. Jamie Lee Curtis už filmavimąsi siaubo filme Halloween uždirbo 8000 dolerių.

Uždirbau 8000, sakė Curtis. Gaudavau 2000 per savaitę, ir tuo laiku tai buvo didelė sėkmė. Taip pat aktorė pati nusipirko kostiumą savo vaidmeniui.

Halloween (liet. Helovinas) – pirmoji filmų serijos Helovinas dalis. Filme pasakojama apie serijinį žudiką Michaelą Myersą, kuris persekioja ir žudo vaikų aukles Helovino šventės naktį. Būdamas šešerių, Michael‘as nužudo savo seserį, todėl yra uždaromas į psichiatrijos ligoninę. Praėjus penkiolikai metų, jis pabėga, tačiau vienintelis, kuriam rūpi jo elgesio priežastys, yra jo psichiatras.

17. Kad suvaidintų filme Magnolia, Tom‘as Cruise‘as sutiko gauti mažesnį atlygį, kuris siekė tik 100 000 dolerių.

T. Cruise‘as režisierių P. Anderson‘ą sutiko filmuojant Plačiai užmerktos akys. Tuo metu jie abu buvo netekę savo tėčių. Todėl iš bendro sielvarto gimė scenarijus, kuris Cruise‘ui itin patiko, ir šis sutiko filmuotis.

Magnolia (liet. Magnolija) – 1999-aisiais išleista drama. Garsų televizijos prodiuserį Earl‘ą Partridge‘ą pakerta vėžys. Senukas guli mirties patale. Jo žymiai jaunesnė ir neištikima žmona Linda, ištekėjusi tik dėl pinigų, niekaip nesugeba suvaidinti gailesčio ir užuojautos artėjant didžiulei nelaimei. Tuo tarpu, mirštančios garsenybės prižiūrėtojas Philas stengiasi padaryti viską, kad išpildytų paskutinį jo norą – susitaikyti su gerokai atitolusiu arogantišku sūnumi Franku, kuriam svarbiausia šiam gyvenime karjera. Populiariausios Earlo sukurtos laidos “Ką šiuo metu veikia vaikai?” vedėjas Jimmy Gatoras taip pat serga vėžiu. Jis taip pat nori susitaikyti su savo dukra narkomane Claudia, tačiau ši atsisako tai padaryti. Mergina labiau rūpinasi savo asmeniniu gyvenimu ir gulasi į lovą su kiekvienu sutiktu vyru, bet dėl neaiškių priežasčių pradeda draugauti su labai sąžiningu, švelniu ir neryžtingu policininku Jimu Kurringu…

18. Patricia Arquette teigia auklei mokėjusi daugiau nei pati uždirbo kurdama Boyhood.

Man, kaip aktorei, svarbu pragyventi, tačiau pasakysiu štai ką – vaiko auklei ir vaikinui, vedžiojusiam mano šunį, mokėjau daugiau, nei pati uždirbau dirbdama prie „Boyhood“, sakė aktorė. Tačiau už savo vaidmenį ji gavo Oskarą.

2014-ųjų drama Boyhood (liet. Vaiksytė) – tai pasakojimas apie Meisono istoriją – nuo penkerių iki 18 metų. Pradėtas filmuoti 2002-aisiais, filmas seka tų pačių veikėjų gyvenimus ištisus vienuolika metų. Pagrindinio vaidmens atlikėjas aktorius Ellar‘as Coltrane‘as tiesiogine prasme užaugo priešais kino kamerą. Kai filmas buvo pradėtas kurti, jam buvo septyneri, dabar – devyniolika. Atitinkamai auga bei sensta ir visi kiti filmo aktoriai.

Unikalus kino projektas leidžia visiškai kitu žvilgsniu pamatyti kiekvienam įprastą ir, atrodytų, paprastą (ar net nuobodų) šeimos gyvenimą.

19. Už Oskarą pelniusį vaidmenį filme Boys Don‘t Cry aktorė Hilary Swank tegavo 3000$.

Gavau 3000. Tam, kad turėtum sveikatos draudimą, reikia gauti bent 5000. Ilgą laiką net nežinojau, kad nesu drausta, pasakojo H. Swank. Turėjau „Oskarą“, bet neturėjau sveikatos draudimo.

Boys Don‘t Cry (liet. Vaikinai neverkia) – dar vienas 1999-ųjų kino šedevras, paremtas tikra istorija. Brandon Teena – naujas mažo Nebraskos miestelio gyventojas, greitai užsitarnavęs visų miestelėnų meilę ir palankumą. Jis laiką leidžia su vaikinais, užsiima vyriškomis pramogomis, ir žavi kone visas miestelio merginas. Jis pradeda susitikinėti su vietine gražuole Lana, tačiau pamiršta paminėti vieną svarbią detalę… iš tikrųjų Brandonas yra mergina. Ir kai šią paslaptį sužino jo draugai, gyvenimas pasmerktas griūčiai…

20. Žymusis vaidmuo filme Pulp Fiction John‘ui Travolta‘i atnešė viso labo 150 000 JAV dolerių.

Nepaisant svyruojančios Travoltos karjeros, kurioje gausu pakilimų ir nuokalnių, Pulp Fiction lieka vienu žymiausių jo vaidmenų visoje karjeroje.

Pulp Fiction (liet. Bulvarinis skaitalas) – 1994 m. režisieriaus Quentin Tarantino režisuotas filmas. Kino postmodernizmą įteisinęs filmas susideda iš trijų istorijų ir prologo bei epilogo. Filmo herojai – mafijozai, jų žmonos, samdomi žudikai ir kitokie kriminalinių skaitalų personažai – daug kalba, leidžia laiką kavinėse, cituoja Bibliją, mąsto apie gyvenimą, žudo.

Taip pat skaitykite: TOP 10 porno įžymybių sužavėjusių kino industriją

Šiek tiek komedijos, provokacijos, romantikos, meilės ir dar istorijos – tokį kūrybinį užtaisą balandžio bei gegužės mėnesiais Juozo Miltinio dramos teatras žada Kaune gyvenantiems teatro gerbėjams.

Balandžio 28 d. 18:30 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre (Rūtos salėje) režisierius Rimantas Teresas imsis teatrinių provokacijų, kurias sėkmingai sutalpino dviejų dalių komedijoje.

Pagal Sławomiro Mrożeko pjesę „Policija“ sukurtame darbe vaizduojama išgalvota valstybė, kurioje nebeliko jokio pasipriešinimo prieš valdžią. Nuolankumą demonstruoja net paskutinis politinis kalinys, tad policijos viršininkas, nenorėdamas likti be darbo, nusprendžia valstybės priešą sukurti pats.

R. Teresas pastatyti spektaklį pagal lenkų dramaturgo medžiagą svajojo bene tris dešimtmečius. Ilgamečiui Juozo Miltinio dramos teatro aktoriui, režisieriui svarbiausia, kad „beprovokuodami, bežaisdami provokacijomis, pjesės veikėjai pamiršta, kad jie griauna sistemą. Galiausiai jie supranta, kad pagrindas iš po kojų išmuštas, kad nieko nebeliks – nei jų, nei valstybės. Tada nebebus nei politikos, nei etikos.“

„Provokatoriai“ /A. Gudo nuotr.

Balandžio 30 d. 18 val. Nacionalinio Kauno dramos teatro didžiojoje scenoje bus galimybė išvysti jaunosios režisierės Kotrynos Siaurusaitytės darbą „Pašnekesiai mėnesėtą naktį“. Tai spektaklis apie vieno žmogaus gyvenimą ir jo prasmę. Svajonės apie geresnį gyvenimą ir mokyklos laikų meilės prisiminimai…

Organizatorų archyvo nuotr.

Pati režisierė apie V. Šiukšino kūrybą kalba: „Vasilijaus Šukšino kūryba mane žavi tuo, jog, atrodo, ji netelpa į rėmus: iš vienos pusės jo aprašomos situacijos labai atpažįstamos, simpatiškos, artimos žmogui, ir tuo pačiu metu, rodos, kad tokie žmonės, kokie gyvena jo kūriniuose, toks jų naivumas nebeegzistuoja.“

Šį, kupiną romantikos, spektaklį rekomenduojame visiems, kurie vakarą nori praleisti lengvai ir jaukiai. Tai – galimybė prisiliesti prie teatro romantiškosios pusės, paneriančios į sentimentalius prisiminimus ar skatinančius svajoti…

Organizatorų archyvo nuotr.

Gegužės 7 d. 18.30 val. taip pat Nacionaliniame Kauno dramos teatre (Rūtos salėje) turėsite unikalia galimybę išvysti skandalingąjį J. Miltinio dramos teatro spektaklį, dviejų dalių folklorinį miuziklą „MŪSIŠKIAI“ (režisierius Artūras Areima).

„Mūsiškiai“/A. Gudo nuotr.

Kaip atrodytų Jūsų gyvenimas, jei vieną rytą pabudę suprastumėte, kad maždaug trečdalis jūsų draugų, bendradarbių ar kaimynų kažkur dingę, o jų namuose, lyg niekur nieko, apsigyvenę kiti du trečdaliai Jūsų pažįstamų, apsimetančių nieko apie tai nežiną? Maždaug tokią tragediją mūsų visuomenė išgyveno II pasaulinio karo metais. Bet šis spektaklis nėra apie tai.

„Mūsiškiai“ kalba apie holokausto paveldą šiandieniniame pasaulyje. Lenkų dramaturgas Michałas Walczakas specialiai šiam pastatymui sukūrė pjesę, kurios veiksmas vyksta dabartiniame Kauno tvirtovės Septintajame forte, kur prieš aštuoniasdešimt metų buvo sušaudyti tūkstančiai žydų tautybės kauniečių, o šiandien vyksta vaikų gimtadienių šventės bei kviečiami pramogauti suaugusieji. Nejaukioje, baugioje erdvėje esantys veikėjai mėgina gerai praleisti laiką, bet ar tokiomis aplinkybėmis tai įmanoma?

„Mūsiškiai“/A. Gudo nuotr.

Pastatymą įkvėpė Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“.

Bilietus galima įsigyti Nacionalinio Kauno dramos teatro bilietų kasoje, Bilietai.lt prekybos vietose ir internetu www.bilietai.lt

Juozo Miltinio dramos teatro inf.

Plačiau apie spektaklius galite skaityti: https://miltinio-teatras.lt/spektakliai-22/

Daugiau nei dešimt metų nuo 1974-ųjų Kaliforniją kaustė siaubas. Ramius vidurinės klasės apgyventus priemiesčius terorizavo vienas žiauriausių serijinių žudikų JAV istorijoje. Daugiau nei 10 kraupių žmogžudysčių ir 50 išprievartavimų. Net geriausi valstijos detektyvai ir gausios policijos pajėgos nesugebėjo jo rasti. Po paskutinio nusikaltimo 1986-aisiais žudikas dingo kaip į vandenį.

Po įvykių praėjus 30-čiai metų susidomėjimą neišaiškinta nusikaltėlio tapatybe atgaivino talentinga žurnalistė Michelle McNamara. Ji praminė jį Auksinės Valstijos Žudiku. McNamara valandų valandas naršė nusikaltimo rajonus per „Google Maps“, kalbino su bylomis susijusius tyrėjus, aukas ar jų artimuosius, knaisiojosi archyvuose, ieškodama nors menkiausios detalės, galinčios išduoti nusikaltėlį. Netrukus noras surasti Auksinės Valstijos Žudiką tapo svarbiausiu jos gyvenimo tikslu.

„Išnyksiu tamsoje“ – karštligiškų paieškų rezultatas. Knygoje ne tik atkuriamas 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių Amerikos gyvenimas, priemiesčius kausčiusi įtampa ir baimė, bet ir pateikiamas detalus serijinio žudiko paveikslas.

Nors autorė mirė nebaigusi rašyti knygos, jos pastangos neliko bevaisės: praėjus vos keliems mėnesiams po „Išnyksiu tamsoje“ pasirodymo, Sakramento pareigūnai 2018 m. balandį apsupo įtariamojo Auksinės Valstijos Žudiko namus. Po daugiau nei 40 metų Kalifornija pagaliau galėjo lengviau atsikvėpti.

Michelle McNamara (1970–2016) – scenaristė, žurnalistė ir rašytoja, interneto svetainės TrueCrimeDiary.com įkūrėja. 2005 m. ištekėjo už komiko Pattono Oswalto – jis po žmonos mirties parašė paskutinius „Išnyksiu tamsoje“ puslapius. Vos pasirodžiusi, knyga tapo „New York Times“ bestseleriu ir pirmoje vietoje išsilaikė daugiau nei 15 savaičių.

Kviečiame skaityti Aido Jurašiaus iš anglų kalbos išverstos ir leidyklos „Baltos lankos“ išleistos knygos ištrauką.

**

Prologas

Tą vasarą ieškojau serijinio žudiko – dariau tai naktimis savo dukters žaidimų kambaryje. Dažniausiai mėgdžiodavau normalaus, miegoti einančio žmogaus rutiną. Išsivalai dantis. Apsivelki pižamą. Bet paskui, kai vyras ir duktė užmigdavo, aš pasitraukdavau į šį laikiną darbo kabinetą ir įsijungdavau nešiojamąjį kompiuterį – tą penkiolikos colių pločio langą, atveriantį nesuskaičiuojamas galimybes. Mūsų rajone, esančiame į šiaurės vakarus nuo Los Andželo komercijos centro, naktimis tvyro nuostabi tyla. Kartais vienintelis garsas būna klavišųspragsėjimas, kai per „Google Street View“ programą bandau kuo įdėmiau apžiūrėti kelius, kuriais važinėjo man nepažįstami žmonės. Beveik nejudėdama vos keliais klavišų spustelėjimais peršokdavau per ištisus dešimtmečius. Klasės albumai. Santuokos liudijimai. Suimtųjų nuotraukos. Perverčiau tūkstančius 8 dešimtmetyje policijos surinktų duomenų puslapių. Gilinausi į skrodimo ataskaitas. Tai, kad visu tuo užsiimu apsupta pusės tuzino pliušinių žvėriukų ir mažyčio rausvo būgnų rinkinio, manęs visai netrikdė. Radau sau vietą, kur galiu užsiimti tyrimu, atokią lyg žiurkių labirintas. Kiekvienam, apsėstam kokios nors aistros, reikia turėti savo erdvę. Manoji buvo nusėta spalvoto popieriaus lapais, ant kurių pieštuku rašydavausi Kalifornijos baudžiamojo kodekso įstatymus.

2012 metų liepos 3-iosios vidurnaktį atvėriau dokumentą, kuriame buvau surašiusi visus neįprastus jo pavogtus daiktus. Beveik pusę to sąrašo jau buvau pažymėjusi ryškesniu šriftu – tai reiškė aklavietes. Daiktai, kurių ieškojau dabar, buvo pora rankogalių sąsagų, pavogtų Stoktone 1977 metų rugsėjį.
Tuo metu Auksinės Valstijos Žudikas, kaip ėmiau jį vadinti, dar nebuvo perėjęs prie žmogžudysčių. Jis buvo serijinis seksualinis nusikaltėlis, pramintas Rytų Rajono Prievartautoju, užpuldavęs moteris ir merginas jų miegamuosiuose: iš pradžių Sakramento apygardoje, paskui Kalifornijos slėnyje ir rytinėje San Fransisko įlankos teritorijoje. Jis buvo jaunas, nuo aštuoniolikos iki trisdešimties, baltasis, atletiškas, gebantis pabėgti
nuo persekiotojų peršokdamas aukštą tvorą. Dažniausiai jo taikinys būdavo vieno aukšto namas, antras nuo gatvės kampo, tyliame vidurinės klasės priemiestyje. Jis visada dėvėdavo kaukę.

Jo skiriamieji bruožai buvo be galo tikslūs veiksmai ir savisaugos instinktas. Kai jis pasirinkdavo auką, paprastai įlįsdavo į namus dar prieš užpuldamas, kai ten nieko nebūdavo, apžiūrėdavo šeimos nuotraukas, įsimindavo kambarių išplanavimą. Išjungdavo prieangio lempas ir atrakindavo stumdomąsias stiklines duris. Išimdavo iš šautuvų kulkas. Atidarydavo nieko neįtariančių šeimininkų užvertus vartus. Jo išmėtytas nuotraukas šeimininkai padėdavo į vietą, sakydami sau, kad taip nutiko dėl kasdienės netvarkos. Aukos ramiai miegodavo, kol žibintuvėlio šviesa priversdavo jas atsimerkti. Apakintos jos nesiorientuodavo aplinkoje. Mieguistas protas iš pradžių painiodavosi, paskui mintys imdavo lėkti šuoliais. Nepažįstamasis, kurio negalėjo įžiūrėti, laikė nukreipęs į jas žibintuvėlį, bet kas jis toks ir kodėl taip daro? Baimė įgaudavo pavidalą, kai išgirsdavo jo balsą: jis buvo apibūdinamas kaip gomurinis šnabždesys pro sukąstus dantis, šiurkštus ir grėsmingas, nors kai kurios aukos išgirsdavo ir retkarčiais pasitaikantį šuolį prie aukštesnių tonų, drebulį, mikčiojimą, tarsi tamsoje esantis nepažįstamasis su kauke slėptų ne tik savo veidą, bet ir akivaizdų
jaudulį, o tai jam ne visada pavykdavo.

1977 metų rugsėjo nusikaltimas Stoktone, kai Auksinės Valstijos Žudikas pavogė rankogalių sąsagas, buvo dvidešimt trečias jo užpuolimas, pirmas po visą vasarą trukusios pertraukos. Užuolaidų kabliukų girgždėjimas pažadino dvidešimt devynerių metų moterį jos miegamajame Stoktono šiaurės vakaruose. Ji pakilo nuo pagalvės. Iš vidinio kiemo krintanti šviesa apšvietė tarpduryje stovintį siluetą. Vaizdas išnyko, kai
žibintuvėlio šviesa aptiko jos veidą ir ją apakino. Vyras energingai atskubėjo prie lovos. Paskutinį nusikaltimą jis padarė Žuvusiųjų karuose atminimo dienos minėjimo savaitgalį. Buvo 1.30 nakties, antradienis po Darbo dienos šventės. Vasara baigėsi. Jis grįžo.

Dabar jo taikinys buvo poros. Nukentėjusi moteris bandė policininkui nusakyti bjaurų užpuoliko kvapą. Jai nepavyko to kvapo identifikuoti. Ji sakė, kad su prasta higiena tai neturi nieko bendro. Kvapas nesklido iš jo pažastų ar burnos. Policininkas raporte užrašė, kad moteriai pasirodė, jog tai nervinis kvapas, sklindantis ne iš konkrečios kūno vietos, o iš kiekvienos kūno poros. Policininkas paklausė, ar ji galėtų nusakyti tai
konkrečiau. Moteris nesugebėjo. Paprasčiausiai su tokiu kvapu iki tol niekada nebuvo susidūrusi.

Kaip ir kitais kartais Stoktone, Auksinės Valstijos Žudikas sumurmėjo, kad jam reikia pinigų, bet jų nepaėmė, nors jie gulėjo tiesiai priešais jį. Iš tiesų jam reikėjo daiktų, asmeniškai svarbių aukoms: graviruotų vestuvinių žiedų, vairavimo teisių, suvenyrinių monetų. Rankogalių sąsagos, šeimos paveldas, nederėjo prie 6 dešimtmečio stiliaus ir turėjo monogramą su inicialais N. R. Parodymus užrašęs policininkas apgrabiai nupiešė jas raporto paraštėje. Man buvo smalsu išsiaiškinti, ar tai labai išskirtinis daiktas. Iš paieškos internete sužinojau, kad vyriški vardai, prasidedantys raide N, XX amžiaus 4–5 dešimtmečiais, kai greičiausiai gimė tikrasis sąsagų savininkas, buvo gana reti – tik vienas iš šimto. Įvedžiau į „Google“ jų aprašymą ir nuspaudžiau klavišą „Return“.

Reikia turėti daug puikybės, kad manytum galinti išnagrinėti sudėtingą serijinio žudiko bylą, kurios perkąsti nepavyko penkioms Kalifornijos teisėsaugos institucijoms, padedamoms FTB, o ypač kai detektyvo darbo išmanymas, kaip mano atveju, yra mėgėjiškas. Manasis susidomėjimas nusikaltimais kilo dėl asmeninių priežasčių. Neišnarpliota žmogžudystė, įvykdyta mūsų kvartale, kai buvau keturiolikos, paskatino domėtis senomis bylomis. Interneto atsiradimas šį mano pomėgį pavertė aktyvia veikla. Kai buvo įkelti teismo protokolai ir išrastos sudėtingos paieškos sistemos, suvokiau, kad mano galva pilna įvairiausių faktų apie nusikaltimus, o tuščia paieškos eilutė gali bendradarbiauti, taigi 2006 metais įkūriau savo interneto
svetainę, pavadintą „True Crime Diary“ („Tikrų nusikaltimų dienoraštis“). Kai mano šeima nueina miegoti, aš keliauju laiku ir pasitelkusi XXI amžiaus technologijas peržiūriu senus duomenis. Tarškindama klavišus ieškau skaitmeninių įkalčių, galbūt nepastebėtų policijos, naršau po skaitmenines telefonų knygas, klasės albumus, per „Google Earth“ apžiūriu nusikaltimų vietas – prie kompiuterio įsitaisiusiam ir į virtualųjį pasaulį persikėlusiam tyrinėtojui visa tai lyg bedugnis šulinys, pilnas kažkur vedančių gijų. Savo prielaidomis dalijuosi su ištikimais tinklaraščio skaitytojais.

Rašiau apie šimtus neatskleistų nusikaltimų: nuo nužudymų chloroformu iki žudikų dvasininkų. Tačiau labiausiai mane domino Auksinės Valstijos Žudikas. Be to, kad Šiaurės Kalifornijoje jis įvykdė penkiasdešimt seksualinio pobūdžio nusikaltimų, šis žmogus susijęs su dešimčia sadistinių žmogžudysčių Pietų Kalifornijoje. Toji byla tęsėsi dešimt metų ir galiausiai privertė pakeisti valstijos įstatymą dėl DNR duomenų bazės. Nei Zodiakas, terorizavęs San Fransiską 7 dešimtmečio pabaigoje ir 8 dešimtmečio pradžioje, nei Naktinis Persekiotojas, privertęs Pietų Kalifornijos gyventojus užsklęsti langus, nebuvo tokie aktyvūs. Tačiau Auksinės Valstijos Žudikas nesulaukė itin plataus atgarsio. Jis net neturėjo įsimenančios pravardės, kol jos nesugalvojau. Jis darė nusikaltimus įvairiose Kalifornijos vietovėse, o jų teisėsaugos institucijos ne visada
dalijosi informacija tarpusavyje ir nepakankamai bendradarbiavo. Kai DNR analizė parodė, kad nusikaltimai, anksčiau nesieti tarpusavyje, įvykdyti vieno žmogaus, nuo jo paskutinės žmogžudystės buvo praėjęs daugiau kaip dešimtmetis ir sugauti šį nusikaltėlį nebebuvo pats svarbiausias reikalas. Jis dingo iš esmės taip ir neidentifikuotas.

Bet jis toliau terorizavo savo aukas. 2001 metais moteris iš Sakramento, tebegyvenanti tame pačiame name, kuriame prieš dvidešimt ketverius metus buvo užpulta, pakėlė telefono ragelį. „Prisimeni, kaip mes žaidėme?“ – sušnibždėjo vyras. Ji tučtuojau pažino šį balsą. Jo žodžiai aidu atsiliepė į tai, ką jis pasakė Stoktone, kai užpultos poros šešerių metų duktė ėjo į tualetą ir susidūrė su juo koridoriuje. Jis stovėjo nuo jos per dvidešimt pėdų, buvo su ruda slidinėjimo kauke, juodomis megztomis kumštinėmis pirštinėmis, tačiau be kelnių. Bet turėjo diržą, prie jo kabėjo kažkas panašaus į kardą. „Aš čia žaidžiu su tavo mama ir tėčiu, – pasakė jis. – Ateik pažiūrėti.“

Labiausiai mane domino tai, kad ši byla atrodė visai išsprendžiama. Jo nusikaltimų laukas vienu metu buvo ir per didelis, ir per mažas; jis paliko daugybę aukų ir įkalčių, be to, gana uždarose bendruomenėse, taigi buvo lengviau ieškoti įtariamojo. Byla mane greit įtraukė. Smalsumas išaugo į negęstančią aistrą sužinoti tiesą. Aš medžiojau, karštligiškai tarškindama klavišus, veikiama užplūdusio dopamino. Ir tai dariau ne viena. Radau grupelę atkaklių ieškotojų, kurie rinkosi viename interneto forume ir dalijosi informacija ir prielaidomis,
susijusiomis su šia byla. Atidėjau savo teorijas į šalį ir ėmiau skaityti jų susirašinėjimą – daugiau kaip dvidešimt tūkstančių žinučių. Atmečiau keistuolius su abejotinais motyvais ir susitelkiau į tikruosius žudiko ieškotojus. Kartais forume pasirodydavo įkalčių, pavyzdžiui, nuotrauka su lipduku, užklijuotu ant įtartinos mašinos, matytos netoli vieno užpuolimo vietos, – tai buvo tarsi jungtinės pastangos nusikamavusių detektyvų, vis dar bandančių išspręsti šią bylą.

Aš nelaikiau jo bekūniu vaiduokliu. Mano požiūris grįstas tikėjimu, kad žmonės klysta. Maniau, kad jis turėjo padaryti kokią nors klaidą.

Tą vasaros naktį, kai ieškojau informacijos apie rankogalių sąsagas, buvau apsėsta šios bylos jau beveik metus. Mėgstu rašyti į didelius geltonų lapų bloknotus, ypač pirmus dešimt puslapių, kai viskas atrodo taip sklandu ir viltinga. Mano dukters žaidimų kambarys buvo nuklotas pradėtais rašyti bloknotais – toks įprotis švaistyti pinigus puikiai atspindėjo tuometinę mano būseną. Kiekvienas bloknotas buvo lyg rasta, o paskui
pamesta gija. Kreipiausi patarimo į šią bylą tyrusius, o dabar į pensiją išėjusius detektyvus, daugelį jų dabar galėčiau pavadinti savo draugais. Jų pasitikėjimas savimi šios bylos atžvilgiu buvo jau išgaravęs, bet tai netrukdė jiems palaikyti manojo. Auksinės Valstijos Žudiko paieškos, trukusios beveik keturis dešimtmečius, priminė ne tiek estafetinį bėgimą, kiek būrelio fanatikų, susirišusių viena virve, kopimą į neįmanomą įveikti
kalną. Vyresniesiems teko sustoti, bet jie ragino mane žengti toliau. Vienam iš jų skundžiausi, kad jaučiuosi besikabinanti už šiaudo.

„Ką man tau patarti? Griebk tą šiaudą, – atsakė jis. – Ir laikykis, kol iš jo liks tik dulkės.“

Pavogti daiktai buvo mano paskutinis šiaudas. Nebuvau nusiteikusi optimistiškai. Liepos 4-osios savaitgalį mūsų šeima ruošėsi vykti į Santa Moniką. Net nepradėjau pakuoti daiktų. Orų prognozės buvo siaubingos. Ir tada kompiuterio ekrane pamačiau nuotrauką – vieną iš šimtų kitų, panašią į eskizą iš policijos protokolo, su tais pačiais inicialais. Vis iš naujo tikrinau ir lyginau primityvų policininko piešinį su nuotrauka kompiuteryje. Mažo Oregono miestelio senienų parduotuvėje rankogalių sąsagos buvo parduodamos už 8 dolerius. Tučtuojau jas nupirkau, sumokėdama 40 dolerių už tai, kad pristatytų skubiuoju paštu. Tada nuėjau koridoriumi į miegamąjį. Mano vyras miegojo gulėdamas ant šono. Atsisėdau ant lovos krašto
ir žiūrėjau į jį, kol jis atsimerkė.

„Manau, kad radau jį“, – tariau.

Ir vyrui nereikėjo klausti, kas tas „jis“.

Penktadienis, trylikta mėnesio diena, pilnatis, siaučiantis karūnuotas virusas… kas dar galėtų būti blogiau, norint atidaryti naują gastronominių patyrimų vietą? Tačiau net ir tai nesutrukdys padavėjams Rūtai ir Vytautui išblizginti taures, šefui Artūrui išgaląsti peilius ir paruošti patiekalus. Rankų dezinfekavimo skysčio yra, kitokia dezinfekcija bus atliekama bare ir prie stalo. O jūs ar išsilyginote savo marškinius ir kelnes?

Kas naujo tartar?

Savaitgalio pradžioje sunku save iškelti iš patogios sofos, tam turi būti rimta priežastis. tartar jų turi ne vieną:

• Lietuvoje dar tikslingai meniu ašimi nebuvusi neapdirbto ar mažai apdirbto maisto koncepcija;

• Draugiškumo gamtai ir tvarumo propagavimas tartar užstalėje ir virtuvėje;

• Vyno cirkas ne tik patyrusių padavėjų, bet ir… svečių rankomis;

• Skaidrumas ir socialinė atsakomybė, net jei to ir nepastebite.

Kaip gimė tartar?

Restorano lankytojas ateina nebe švęsti, nes dažnam tai tapo beveik kasdienio ritualo dalimi, o pasaulinės gastronomijos naujienas žino ir studentas, ir jauna šeima.

tartar šeimininkei Ingridai Gustienei nebereikia aiškinti kaip valgomos austrės, tačiau jos klientų laukia ir visas pasaulis, kurį galima pasiekti per pusdienį užtrunkantį skrydį. Praeitą rudenį atėjo diena, kuomet Ingridos šeima nutarė, jog norisi daryti tai, kas patinka svečiams, bet tuo pačiu valgoma namuose. Žodis po žodžio šnekant buvo nutarta, jog interjeru, taurės bei lėkštės turiniu reikia tapti modernaus gastronomijos pasaulio dalimi. Tokie pokyčiai neįmanomi be savo augimu besirūpinančios komandos, kurioje visą save motyvuotai atiduoda kiekvienas, nepaisant rango. Pokyčius pradėjo ir pabaigė žmonės.

tartar – konceptuali vieta

Raw food – ne naujiena Lietuvoje, tačiau viename valgiaraštyje surinkti 8 būdais paruošti aštuoni skirtingi produktai (neskaitant reveranso veganams) – tai jau naujiena. Dabar išties madingi Poke bowl ir Tataki yra puikiai žinomi, o Stroganina – gastronomijos istorija beveik tapęs paruošimo būdas. Šie neapdirbtų produktų patiekalai yra meniu ašis, tačiau judriame A la carte bus ir termiškai apdirbti valgiai. Dalis baigiamųjų gamybos procesų vyks prie jūsų staliukų.

Vartydami gėrimų sąrašą matysite, jog neslepiame meilės vynui ir siūlome daug piniginės nedraskančių senų vyno derlių. Tokiame vyne yra vyno akmenimis vadinamų nuosėdų, sudarytų iš tartar ’inės druskos. Mums tai nepasirodė atsitiktinis sutapimas.

tartar propaguoja tvarumą

Svečius priimant XVI amžiaus pastate lengva suprasti, jog viskas nesibaigia savo pasiekimus perdavus vaikams. Išlaikydami savo estetinę liniją stengiamės ant stalo atrasti daugiau vietos iš naujo prikeltiems ar inovatyviai panaudotiems daiktams, mažiau žalojantiems aplinką. Čia svarbu viskas: užkandžių lėkštelėmis tapę kokoso kevalas bei perlydytas stiklo butelis, motyvuotas atliekų mažinimas ir rūšiavimas, kurio jūs niekada net nepamatysite.

tartar vyno cirkas

Vyno sąrašo ašis – klasikinis dvigubos fermentacijos putojantis Crémant iš Prancūzijos. Nors taip dar Lietuvoje nedaryta, daugiau stebinsime choreografiškais padavėjų judesiais. O gal tuo, kad svečius įdarbinsime kardu nukirsti putojančio vyno butelio kaklelį, Porto žnyplėmis nulaužti butelio kaklelį ar tikslia srovele sau į burną iš Porron įsipilti vyno. Nežinote kas tai? Atėjus bus lengva sužinoti ir išmokti!

tartar socialinė atsakomybė

Norėdami gauti, turime dalintis. Būtent tokiu principu komanda ir šeima abipusiai dalinasi sėkme. Jūs irgi prie to galite prisidėti. Arbatpinigius grynais ar kortele jūsų prašymu įtrauksime į sąskaitą! Jei maisto patirtis buvo ypatinga – galite juos skirti virtuvės komandai. Maži dėmesio ženklai grįžta didelėmis šypsenomis

FAKTAI

Adresas: T. Daugirdo g. 4, Kaunas (viešbutis „Daugirdas“)

tel. +370 616 29326

Darbo laikas I – VII (12:00-23:00)

Vienu metu telpa: 60 sėdimų vietų

Virtuvės tipas: fusion cuisine, casual dining

Kainos: karšto patiekalo kaina 12 – 20 Eur, šalto 6 – 12 Eur

Internete www.tartarbar.lt

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl užsieniečių teisinės padėties reguliavimo.

2020 m. kovo 2 d. Visagine buvo užpulta ir sumušta Visagino „Verdenės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja. Atliekamo ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad nusikaltimas įvykdytas tautinės neapykantos pagrindu už tai, kad ši mokytoja moko lietuvių kalbos. Už tokį nusikaltimą numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 5 metų. Įtariamasis yra Rusijos Federacijos pilietis, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

L. Kasčiūnas teigia, kad pagal galiojantį įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, pabėgėlio statusas arba laikinoji apauga gali būti panaikinami užsieniečiams, kurie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažinti kaltais tik dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Tokie užsieniečiai taip pat gali būti išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos. Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija 10 metų laisvės atėmimo.

„Atsižvelgiant į tai, prašau migracijos departamento įvertinti, kokios galiojančiame įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ numatytos sankcijos galėtų būti taikomos Rusijos Federacijos piliečiui, turinčiam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu teismas jį pripažintų kaltu dėl minėto smurtinio nusikaltimo įvykdymo. Taip pat prašau, pasitelkus kitų šalių patirtį ir išmoktas migracijos politikos pamokas, įvertinti galimybes ir argumentus sugriežtinti leidimo nuolat gyventi, pabėgėlio statuso arba laikinosios apsaugos panaikinimo, užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus. Ekspertų teigimu, būtent perspektyva prarasti pabėgėlio statusą ir leidimą nuolat gyventi, o ne teismų bausmės yra geriausia prevencija galimai nusikalstamai imigrantų veikai. Tie, kurie atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką, privalo gerbti čia galiojančias elgesio normas ir įstatymus”, – kreipimąsi komentavo L. Kasčiūnas.

Elektromobiliai jau pasiekė tą stadiją, kai viešoji infrastruktūra jiems nebeturi lemiamos įtakos. Pradėjus kelionę viename iš Lietuvos didmiesčių, moderniu elektromobiliu bet kurį šalies tašką jau galima pasiekti papildomai neįkrovus. Jų kaina ir praktiškumas jau toks, kad dalis naujų automobilių pirkėjų gali elektromobilį rinktis kaip pagrindinį šeimos transportą.

„Naujieji elektromobiliai lengvai važiuoja po 300 ir daugiau kilometrų su viena įkrova – tai yra kritinė riba, nusakanti jų praktiškumą. Jų kaina jau taip pat tokia, kad pirkėjas gali rimtai svarstyti – rinktis benzinu ar elektra varomą automobilį. Elektromobilių technologijos ir prieinamumas sparčiai auga, tad artimiausiais metais jų skaičius miestuose turėtų didėti eksponentiškai“, – teigia oficialaus „Renault“ atstovo Lietuvoje „Sostena“ vykdomasis direktorius Egidijus Gončarovas.

2 iš 5 – elektriniai

Geriausias elektromobilių populiarumo pavyzdys yra Norvegija. Šioje šalyje 2019 m. net 42,4 proc. visų naujų įregistruotų automobilių buvo varomi elektra. Į populiariausiųjų viršūnę palyginti lengvai užkopė „Tesla Model 3“, tačiau tūkstantiniais pardavimais pasigirti galėjo ir „Audi e-tron“, „Jaguar I-Pace“ bei kiti modeliai.

Norvegija yra geriausias elektromobilių plėtros pavyzdys, tačiau šioje šalyje itin populiarūs yra 50 ir daugiau tūkstančių eurų kainuojantys modeliai, tam įtakos turi vienas aukščiausių pasaulyje gyvenimo lygių. Kitose šalyse populiaresni mažesni ir pigesni modeliai kaip „Chevrolet Bolt“ ar „Renault Zoe“.

Šiems elektromobiliams išorinė infrastruktūra nebėra būtina – jų baterijos įprastai įkraunamos namuose ar darbe, o papildomai neįkrovus nuvažiuojamas atstumas leidžia keliauti gana toli.

Pavyzdžiui, „Renault Zoe“ montuojama 52 kWh talpos baterija. Visiškai ją įkrovus, elektromobiliu galima nuvažiuoti 395 km (pagal WLTP standartą). Naudojant namie montuojamą 7 kW galios kroviklį „Wallbox“, „Zoe“ baterija visiškai įkraunama per 9 val. 25 min., tad viešoji infrastruktūra tokio tipo elektromobiliui jau nebūtina.

Elektromobiliai apsimoka jau dabar

2019 m. Lietuvoje atsirado pirmieji didelį atstumą galintys įveikti elektromobiliai, kuriuos gali įsigyti daugelis apie naują transporto priemonę svarstančių žmonių. Tas atstumas – bent 300 km, o kaina – apie 30 tūkst. Eur.

Kodėl tokie skaičiai? Kaip teigia vienas didžiausių ateities transporto ekspertų pasaulyje Tony Seba, išgarsėjęs knyga „Clean disruption of energy & transportation“, ilgalaikio populiarumo gali tikėtis tik daugiau nei 200 mylių (320 km) viena įkrova įveikiantys elektromobiliai, kurių kaina ilguoju laikotarpiu (pridėjus naudojimo išlaidas) nėra didesnė nei panašių modelių su vidaus degimo varikliais.

Tokie elektromobiliai egzistuoja jau dabar, tiesa, dar ne visuose segmentuose.

Pavyzdžiui, bazinės įrangos „Tesla Model 3“ Lietuvoje kainuotų apie 50 tūkst. Eur, o tiesioginis šio automobilio konkurentas BMW 3 – apie 40 tūkst. Eur. Tiek kainuojantis BMW gerokai atsilieka įranga, nes pats pigiausias „Tesla Model 3“ jau turi elektra valdomas ir šildomas priekines sėdynes, bevielio telefono įkrovimo galimybę, panoraminį stogą, 4 USB jungtis ir dar daug komforto atributų, kurie kituose automobiliuose kainuoja papildomai.

Naudojimo kaina taip pat skiriasi. Net ir visąlaik įkraunant namuose, „Tesla“ 55 kWh talpos bateriją papildyti kainuotų 8,2 Eur, tiek įkrovus automobilis gali nuvažiuoti 409 km, tad šimtas kilometrų šiuo modeliu tekainuoja apie 2 Eur, o BMW 320i – jau apie 8,3 Eur. Nesunku apskaičiuoti, jog 10 tūkst. Eur bazinės kainos skirtumas visiškai išsilygintų nuvažiavus apie 160 tūkst. km. Jei palygintume automobilių įrangos komplektus, skirtumas sumažėtų iki kelių dešimčių tūkstančių kilometrų.

Mažųjų elektromobilių segmente tokia matematika taip pat galima. Štai vienas pigiausių Lietuvoje parduodamų elektra varomų modelių „Renault Zoe“ kainuoja 32 tūkst. Eur ir jau turi LED žibintus, lietaus jutiklį, greičio palaikymo sistemą, 9,3 colio multimedijos ekraną, 10 colių ekraną prietaisų skydelyje ir daug kitų komforto ypatybių. Panašiai sukomplektuoti šio segmento automobiliai kainuoja keliais tūkstančiais mažiau, tačiau vidaus degimo variklį turinčio modelio techninė priežiūra yra daug brangesnė, jų benzinas naktį neatpinga, o degalinėse nemokamai degalų niekas netiekia. Elektromobilius įkrauti naktį pigiau, Lietuvoje yra daug įkrovimo stotelių, kuriose baterijų papildymas – nemokamas. Be to, elektromobiliams negresia taršos ar automobilio naudotojų mokesčiai.

Įsigyjant naują transporto priemonę skaičiuoti verta ne tik pradinę jos kainą ar mėnesinę lizingo įmoką. Naudojimo kaštai ilguoju laikotarpiu, kai elektromobilius tapo praktiška naudoti kasdien, turi didesnės įtakos sprendimo priėmimui nei kada nors anksčiau.

Jaučiu pareigą aprašyti jums kas vyksta Italijoje ir duoti patarimą ką turėtumėte daryti.

Visų pirma, Lombardija yra labiausiai išvystytas Italijos regionas, turintis ypatingai aukštos kokybės sveikatos priežiūrą. Esu dirbęs Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje ir nesuklyskite manydami, kad tai kas vyksta, vyksta trečiojo pasaulio šalyje.

Dabartinę situaciją sunku įsivaizduoti ir skaičiai nieko nepaaiškina. Mūsų ligoninės perkrautos Covid-19, dirbame 200% pajėgumu.
Visos planinės paslaugos ir operacijos sustabdytos. Mūsų operacinės paverstos į intensyvios priežiūros palatas. Traumos ar insultai yra arba perveržami ar tiesiog negydomi. Šimtai pacientų su kvėpavimo nepakankamumu ir daugeliui negalime suteikti nieko daugiau kaip deguonies kaukę.
Pacientai virš 65 ar jaunesni, bet turintys lėtinių ligų, net nėra priimami į intensyvious terapijos skyrius. Nesakau “neintubuoti” (nepajungti prie kvėpavimo aparato), sakau NEPRIIMAMI ir gydytojai prie jų net neprieina, jei pradeda stoti širdis.

Personalas dirba kiek išgali, tačiau jie taip pat pradeda sirgti ir yra emociškai išsekę.

Mano kolegos skambina man verkdami, nes mato mirštančius žmones ir gali jiems suteikti tik deguonį.

Ortopedai ir net patologai gauna lapelius ir eina vizituoti pacientų, kuriems teikiama tik neinvazyvi plaučių ventiliacija. PERSKAITYKITE TAI DAR SYKĮ IR SUSIMĄSTYKITE!

Mes matome pasikartojančią situacijos vystymosi seką skirtingose vietose ir nėra priežasčių manyti, kad po keleto savaičių taip nebus visur. Štai ši seka:

1)Keletas nustatytų atvejų, švelnios pirmosios prevencinės priemonės, žmonėms sakoma vengti vykti į priėmimo skyrius ir jie toliau eina į susibūrimo vietas, nes sakoma nepanikuoti.

2)Keletas vidutinio kvėpavimo sutrikimo atvejų ir keletas sudėtingų, kuriuos reikia gydyti dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatais. Viskas atrodo dar gana neblogai.

3)Šimtai pacientų su vidutiniu kvėpavimo nepakankamumu pamažu išnaudoja ne tik intensyvios terapijos skyriaus, bet ir kitus įmanomų kvėpavimo pagalbinių priemonių resursus.

4)Personalas suserga, tad tampa sunku užtikrinti pakankamai pagalbos, mirštamumas staiga kyla ne tik dėl koronaviruso, bet ir dėl to, kad kiti pacientai negauna reikalingo gydymo.

Viskas apie tai, kaip juos gydyti, yra internete, tačiau vienintelis dalykas, kuris ką nors gali pakeisti yra NEBIJOJIMAS ĮVESTI ITIN GRIEŽTŲ PRIEMONIŲ, KAD ŽMONĖS BŪTŲ SAUGŪS.

Jei valdžia to nedarys, bent jau saugokite savo šeimas, ypač tuos, kurie yra sirgę vėžiu ar diabetu ar turi transplantuotų organų: jų net neprijungs prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato, nors jie ir jauni!

“Saugiai” – vadinasi TU jų nelankai, TU nusprendi, kas gali juos lankyti ir TU apmokai kaip jie turi tai daryti.

Kitas tipinis požiūris yra skaityti ir girdėti apie tai kas vyksta, sakyti “vaje, kaip baisu” ir išeiti pietauti su draugais, nes tu manai, kad esi saugus. Taip nebus ir tu nebūsi saugus, kol nepradėsi rimtai apie tai galvoti. Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad nebus taip blogai kaip čia, tačiau ruoškitės.

Vertė Gustė Kupliauskienė